Iš pradžių buvo mėsa
Ignas Kazakevičius
Mindaugas Bumblys kūrė šiek tiek ilgiau nei visiems žinomas Didysis kūrėjas. Mindaugas kūrė lygiai devynias dienas, tris valandas ir dvylika minučių.
Kovo 13-ąją, penktadienį (koks prietaringas sutapimas), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje buvo pristatyta M.Bumblio skulptūrinė provokacija – „Mėsa“.
Be ypatingų pastangų
Neįmantrus pavadinimas, kūriniai taip pat nėra kuo nors ypač išsišokantys ar intriguojantys. Tačiau dėmesys šiam veiksmui buvo itin didelis. Sulaukėme neeilinio spaudos ir TV dėmesio, lankytojų srauto ir internetinių komentarų lavinos. Visus šokiravo menininko pasirinkimas – mėsa. Vietoje įprastos drobės ar molio – mėsa. Baisu, šiurpu, nežmoniška, vulgaru, iškrypėliška, dvokia, koks pavyzdys jaunimui!..
Banalu, tačiau įspūdis sukeltas be ypatingų pastangų, be didelių meninių eksperimentų. Rezonansas pasiektas ne renginių kiekiu ir kokybe, ne vizualumu ir ne kitais, regis, visuotinai normuotais dalykais, bet antiestetika, provokacija, magiškais žodžiais „skerdiena”, „mėsa”…
Svarbu pažymėti, kad Svynis Todas šiam projektui tikrai neturėjo įtakos. Dar įdomiau, panašios idėjos sklando ore, pažiūrėkite mados infekcijos reklamą arba perskaitykite žymaus Lietuvos tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus interviu „Delfi” portale.
Pasikėsino ne pirmąsyk
Kas gi taip jaudina visuomenę? Žaidimai su maistu. Neva sunkmetis, žmonės neturi ko valgyti… Liaukitės, tai menininko pasirinkimas, jis atsisakė karbonado, iškeitęs į jam patrauklesnę formą. Jeigu jis kiaurą dieną tapytų, išleistų krūvą pinigų dažams ir liktų nevalgęs – kam tuomet lengviau būtų?
Tačiau duona ir mėsa yra mums šventi dalykai. Hiperbolizuotai šventi. Tik paliesk juodu ne parduotuvėje – sužinosi apie save viską, net tai, ko dar nesugalvojai.
Pirmą kartą į šią nekaltybę Lietuvos meno istorijoje pasikėsino grupės „Post Ars” nariai 1990 m. Aleksas Andriuškevičius prikalė duoną, o Česlovas Lukenskas eksponavo 15 kiaulės galvų, simbolizuojančių 15 buvusių sovietinių respublikų. „Bepročiai laisvėje“, – taip Č.Lukensko ir jo bendraminčių kūrybinę veiklą vadino didžioji dalis kauniečių. Jie stebėjosi, kodėl pareigūnai nesuima šokiruojančios akcijos organizatorių (cituoju bendras replikas spaudoje). „Kvapo ir vaizdo sintezė”, – tuomet sakė menotyrininkas A.Andriuškevičius, žarstydamas modernizmo žarijas. Iššūkiu į provokaciją sureagavo skulptorius S.Žirgulis, prikalęs tezes apie meną ir nemeną prie LDS galerijos durų – kaip koks Liuteris. Šiuo atveju autorius į istoriją pateko kaip kontrreformatorius.
Galima ir kitaip
Nuo to įsimintino laiko praėjo beveik dvi dešimtys metų, o meno vertinimo sferoje niekas nepasikeitė. Tuomet niekas nesigilino, kad tai buvo menininkų protestas prieš sovietinį, kas kad nepriklausomos visuomenės mentalą, prieš visišką duonos kaip „dvasingumo išraiškos“ nuvertėjimą visuomenėje.
M.Bumblys neprotestuoja dėl ko nors didelio ir rimto. Tiesiog stengiasi parodyti, kad galima kurti ir kitaip. Menininkas protestavo prieš bukinantį nieko nereiškiančių ir nesujaudinančių, klausimų neužduodančių, proginių ir neaišku kodėl rengiamų parodų serijas daugumoje Lietuvos galerijų. M.Bumblys siekė patraukti esamo ir galimo kultūros vartotojo dėmesį meno link, įtraukti jį į eksperimentinę galeriją.
Ir nereikia replikų bei dūsavimų, kad „tikras“ menas visada bus pastebėtas, „geras menas“ reklamos nereikalauja. Tai į parodą ateinama, o meną ir jo tendencijas reikia stebėti, sekti, pačiam eiti jų link. Ir ne vien todėl, kad jos kinta, mainosi, migruoja. Pažinimui ir analitiniam nuomonės susidarymui nepakanka vienkartinio įvykio pamatymo, dažniau reikia tai daryti, dažniau, šiek tiek dažniau nei kartais, jeigu neišeina nuolatos.
Taigi, ėjai pro šalį, šast – ir jau galerijoje. Neatsitiktinai KKKC galerija stengiasi dirbti kuo lanksčiau ir… ilgiau. Ji orientuojasi į meno kūrimo proceso pristatymą, kuomet menininkas arba nuo pradžios iki galo viską sukuria galerijoje, arba pristato baigtą pa-rodą ir kuria vieną ją papildantį kūrinį… Tai sukuria betarpiškumo atmosferą, ypač šiuo metu, kai trūksta laiko ir ne kiekvienas gali penkias minutes trunkantį saulėlydį stebėti tris valandas. Galerijoje stengiamės pasiekti maksimalios įvaizdžio, formos ir koncepcijos koncentracijos.
Už eterį – kaip už būvį
Kultūros ir pramoginių renginių santykio problematika, išreikšta litais, eurais ar doleriais, eilinio vartotojo nedomina. Jis mato tik faktą. Girdi nepatenkintus balsus, mato jų reakcijas. Jei kultūrininkai stena, kad nėra pakankamai finansuojami, trūksta pinigų reklamai, replikuojama: „Ko jūs kišate tą savo kultūrą, kurios niekas nesupranta? Darykite, ko reikia žmonėms, ir lankytojų bus, ir visko bus“… Dar sakoma: „Nekaulykite iš valstybės, o užsidirbkite tų pinigų ir darykite meną“. Na, visi žino, kad ne tik meno „padarymui“, bet ir reklamai pinigų žiauriai trūksta. Ir tuomet naudojamos kitos formos, kurios patraukia ir garantuoja stabilų dėmesį. Akcionizmas? Kodėl gi ne.
„Revoliucingas tik chujovas menas! Visa kita buržujai nupirks!“ – taip sakė Rusijos akcionistai, grupuotė „ZAIBI“. Tiesmuka? Taigi. Tačiau realu ir apčiuopiama. Eiliniam kultūros ir viso ko kito vartotojui sunkiau suvokti nei formos atžvilgiu, nei koncepciškai neįmantrią 50 milijonų JAV dolerių kainuojančią Damieno Hirsto sukurtą platininę, deimantais nusagstytą žmogaus kaukolę. Suma yra už realaus – materialaus – egzistencinio suvokimo ribų. Perkamas įvaizdis. Devalvuojamas „tikras“ menas. Taip – be kraujo ir smurto propagavimo. Tačiau negi manote, kad nėra nė vieno, norinčio D.Hirstą šūdais apdrabstyti?..
Išniekinimas ar priminimas?
Akcionizmas yra protestas. Akcionizmo pradžia – šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Taigi jau beveik penkiasdešimt metų menininkai „žaidžia“ su gyva ir negyva mėsa, deklaruodami įvairiausius lozungus, idėjas, manifestus, pjausto skerdieną ir savo kūnus.
Protestuojama prieš visuomenines ir politines normas, prieš blogį pasaulyje, prieš globalizaciją, prieš atšilimą, prieš klimato kaitą, prieš kailinius, prieš daug ką. Prieš savo niekingą egzistencija, prieš homoseksualizmo pasmerkimą, siekiant atkreipti dėmesį į feminizmo problematiką ir t.t. Išsirengi, apsipili krauju, ir garantuota. Tik reikia spėti manifestą išrėkti.
Akcionizmas yra primityvus „dalykas“. Jo metu viešai pristatomi instinktai, o jie taip pat be galo primityvus „dalykas“. Be abejo, akcijų metu instinktai pateikiami ne grynuoju pavidalu, bet metaforiškai.
Baimė, agresija, mirtis – visa tai asocijuojasi su mėsa. Kraujui – (gyvybė, mirtis, informacija) tenka viską sulipdančio eterio vaidmuo. Nuogas kūnas – sąlytis su tiesa, su pirmapradžiais džiaugsmais ir praradimais, su realybe, kuomet skausmas tikras ir kvapas tikras. Ir kiekvienas tavo žingsnis ne logikos padiktuotas, o intuicijos.
Akcijos ir performansai turi daug teatrinio, ritualinio prieskonio. Veiksmai, kuriuose naudojamas kūnas ir kraujas, ypatingos filosofijos neperteikia. Svarbiau esti įspūdis, efektas, reakcija. Stebėtoją informacija turi pasiekti per kuo trumpesnį laiką, laiduose, jungiančiuose kūrėją ir publiką, turi būti kuo mažesnė varža. Mene, kaip ir gyvenime, galioja ta pati (me)tafizika.
Be abejo, yra labai svarbu, kodėl menininkas tai daro, kokia jo motyvacija, kokie argumentai, tikslai ir kaip jam pavyksta perteikti problemą, kurią jis aktualizuoja.
Siūdamas mėsą lininiais siūlais ir viela M.Bumblys kūrė mūsų laikmečio grimasas – abejingas, apatiškas arba agresyvias, bet kokiu atveju įkąsti pasiruošusias būtybes. Iššaukdamas neigiamą reakciją į savo provokavimą jis uždavė ir atsakė į klausimą – kodėl dauguma žmonių meną Lietuvoje mato tik ribotame diapazone?
Nėra kontrkultūros
Kodėl Lietuvoje nepopuliarus kitoks menas?
Nes čia nėra subkultūrinių pasluoksnių, nėra kontrkultūros. Nėra tokia aštri homoseksualizmo problema, kad atsirastų bent viena gėjų ar lesbiečių menininkų grupė. Nėra juodaodžių getų, nėra jų kultūros, kuri generuotų kitokią meninę išraišką, nėra „chinatownų“. Yra narkotikų, bet nėra narkotikų kultūros, jų vartojimo stiliaus. Yra grafitai ant miesto sienų, tačiau nėra grafitų kultūros, nes nėra terpės, kurioje ji galėtu atsirasti, nėra nuolatinio vartotojo, kuris juos suvoktų ne kaip ekspresiją, bet kaip informaciją.
Taip, yra subkultūrinių salelių, yra pavienių stiprių asmenybių… Menininkų, kritikų, tačiau stinga pulsacijos, kuomet viena dalis papildo kitą, tarkime, kuomet mada, laikmečio stilius ir menas susipina.
Kita vertus, Lietuvoje nėra problemų, kurios būtų vertos išreikšti menu. Todėl šiuolaikiniai menininkai renkasi globalesnes problemas, varijuoja pasaulinėmis temomis, bando jų refleksijos modelį adaptuoti lietuviškai realybei. Tačiau ar tai mus užkabina?
Ir todėl nėra Lietuvoje meno, kurį būtų verta agresyviai „promuoti” – pjaustytis rankas, viešai tuštintis ir dulkintis. Tokie reiškiniai yra skirti pažadinti visiškai nubukusiai nuo materialaus pertekliaus visuomenei arba sprogstančiai nuo kultūrinio visapusiškumo visuomenei. Juk reikia išsiskirti bet kokiomis priemonėmis. Arba jie skirti labai dogmatiškam ir beviltiškam sociumui.
Lietuva nėra nei viena, nei antra, nei trečia. Mes – tarpinis variantas. Mūsų šalies meno peryklose priimta vadovautis išmoktomis, todėl saugiomis dogmomis, estetiniu, loginiu, net kompoziciniu vidurkiu, t.y. paveikslo rėmų geriau neperžengti.
