Galimybė būti kitokiam

Galimybė būti kitokiam

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos fotografijos galerijoje stebėdami 30-mečio klaipėdiečio Marijaus Bružilos fotografijų parodą „Maudynės” neišvengiamai mintimis nuklystame būtent į techninius fotografijos gamybos aspektus.

Kaip manifestinis iššūkis

Atrodo, šiandien kalbant apie meną ne itin įdomu aptarti atlikimo techniką. Neretas šiuolaikinis menininkas pasitelkia konkrečios srities specialistus, gelbstinčius įgyvendinant sumanymą.

Tačiau jauno fotografo darbai tampa beveik manifestiniu iššūkiu visuotinai įsivyraujančiam skaitmeniniam vaizdo reprodukavimui.

Nespalvoti, apibendrinto turinio fotolakštai suveikia tarsi rakštis blizgančių atvaizdų kūrėjų pasturgalyje. Dar daugiau. Marijus, jau keletą metų būdamas aktyvus įvairių virtualių galerijų dalyvis bei lyderis, yra šiandienės fotografijos išsiskaidymo liudininkas ir skelbėjas.

Kai vaizdo manipuliavimo priemonės pasiekė tokią ribą, kad, galima sakyti, neribotos atvaizdo tobulinimo ir manipulavimo galimybės tapo prieinamos kiekvienam, dalis jauniausios kartos autorių aistringai atsigręžė į klasikines ar net anachronistines fotografijos priemones bei medžiagas.

Dažnas vyresnis fotografas tai vadina tik jaunatviško smalsulio patenkinimu, bet kai taip nuosekliai ir įvairiapusiškai naudojama neskaitmeninė technika, M.Bružilos atveju tai tampa strateginiu menininko principu ir kritine nuostata, taip pat galimybe būti kitokiam.

Krypsta kitu rakursu

Maudydamasis ryškalų ir fiksažo vonelėse, tūnodamas raudonos šviesos prieblandoje, autorius ne tik eksperimentuoja ar mokosi chemijos dėsnių, bet kartu sukuria autentiško, nenudailinto, tiesog patirto ir įsisavinto pasaulio atvaizdą. Ir tie personaliniai vaizdiniai tampa daug sodresniais pranešimais, nei dar vienas tiksliai išdėstytas pasaulėvaizdis.

Kita vertus, perkėlus Marijaus atvaizdus iš internetinės erdvės į autonomišką galerijos salę, šie vaizdai prarado dalį savo aštrumo. Izoliuoti nuo permanentinės photoshop’u nugludintų reginių atakos nespalvoti fotolakštai tapo įteisintais fotografinės tradicijos dalyviais.

Bet ir čia autoriaus žvilgsnis aiškiai krypsta kitu rakursu nei tradicinė lietuviškos fotografjos mokykla.

Visų pirma, čia neaptiksime tradicinio lemiamo momento, socialinio peizažo, nuobodulio estetikos, čia visiškai kitas – lengvabūdiškas ir nesankcionuotas pasaulis. Cikle „Maudynės” – socialiai ir ideologiškai nesuvaržytas veikėjas, atsisakęs kasdienybės rūpesčių ir prievolių.

Lakoniškesnis, dramatiškesnis

M.Bružilos dokumentuojami savaitgalio paplūdimio performansai tematiškai primena amerikiečio Ryano McGinley’s fotografijų serijas. Abiejų autorių darbuose įteisinama galimybė būti kitokiam, atrasti kitą savyje, abiem nesvetima švelni ironija.

Tik amerikietis dar neabejotinai spinduliuoja ir gyvenimo džiaugsmą, o Marijus lakoniškesnis ir dramatiškesnis. Priešpriešinė šviesa fotografijose sukuria stiprų kontrastą, ir dažnai nedidelė žmogaus figūra Marijaus atspauduose gali byloti ir apie kitoniškumo nepatvarumą, apie alternatyvos sąlygiškumą subalansuotame pasaulyje.

Taip M.Bružilos fotografijose techninis kitoniškumas susipina su sociokultūrinių alternatyvų paieška ir sukuria įtaigius vizualinius pasakojimus. Pats fotografas nelinkęs plačiai komentuoti savo darbų, o vandens įvaizdžio išplitimas kultūros diskurse išskleidžia plačias interpretacijos galimybes. Fotografijų paviršiais galime sekti nuo teologinių ar mitinių vaizdinių iki ekologinės ar geopolitinės problematikos.

Tas M.Bružilos fotografinių pranešimų talpumas turėtų suintriguoti ir patraukti nemažai fotografijos meno mėgėjų. Parodą Klaipėdos fotografijos galerijoje galima apžiūrėti iki balandžio.

Iš pradžių buvo mėsa

Iš pradžių buvo mėsa

Ignas Kazakevičius

Mindaugas Bumblys kūrė šiek tiek ilgiau nei visiems žinomas Didysis kūrėjas. Mindaugas kūrė lygiai devynias dienas, tris valandas ir dvylika minučių.

Kovo 13-ąją, penktadienį (koks prietaringas sutapimas), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) galerijoje buvo pristatyta M.Bumblio skulptūrinė provokacija – „Mėsa“.

Be ypatingų pastangų

Neįmantrus pavadinimas, kūriniai taip pat nėra kuo nors ypač išsišokantys ar intriguojantys. Tačiau dėmesys šiam veiksmui buvo itin didelis. Sulaukėme neeilinio spaudos ir TV dėmesio, lankytojų srauto ir internetinių komentarų lavinos. Visus šokiravo menininko pasirinkimas – mėsa. Vietoje įprastos drobės ar molio – mėsa. Baisu, šiurpu, nežmoniška, vulgaru, iškrypėliška, dvokia, koks pavyzdys jaunimui!..

Banalu, tačiau įspūdis sukeltas be ypatingų pastangų, be didelių meninių eksperimentų. Rezonansas pasiektas ne renginių kiekiu ir kokybe, ne vizualumu ir ne kitais, regis, visuotinai normuotais dalykais, bet antiestetika, provokacija, magiškais žodžiais „skerdiena”, „mėsa”…

Svarbu pažymėti, kad Svynis Todas šiam projektui tikrai neturėjo įtakos. Dar įdomiau, panašios idėjos sklando ore, pažiūrėkite mados infekcijos reklamą arba perskaitykite žymaus Lietuvos tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus interviu „Delfi” portale.

Pasikėsino ne pirmąsyk

Kas gi taip jaudina visuomenę? Žaidimai su maistu. Neva sunkmetis, žmonės neturi ko valgyti… Liaukitės, tai menininko pasirinkimas, jis atsisakė karbonado, iškeitęs į jam patrauklesnę formą. Jeigu jis kiaurą dieną tapytų, išleistų krūvą pinigų dažams ir liktų nevalgęs – kam tuomet lengviau būtų?

Tačiau duona ir mėsa yra mums šventi dalykai. Hiperbolizuotai šventi. Tik paliesk juodu ne parduotuvėje – sužinosi apie save viską, net tai, ko dar nesugalvojai.

Pirmą kartą į šią nekaltybę Lietuvos meno istorijoje pasikėsino grupės „Post Ars” nariai 1990 m. Aleksas Andriuškevičius prikalė duoną, o Česlovas Lukenskas eksponavo 15 kiaulės galvų, simbolizuojančių 15 buvusių sovietinių respublikų. „Bepročiai laisvėje“, – taip Č.Lukensko ir jo bendraminčių kūrybinę veiklą vadino didžioji dalis kauniečių. Jie stebėjosi, kodėl pareigūnai nesuima šokiruojančios akcijos organizatorių (cituoju bendras replikas spaudoje). „Kvapo ir vaizdo sintezė”, – tuomet sakė menotyrininkas A.Andriuškevičius, žarstydamas modernizmo žarijas. Iššūkiu į provokaciją sureagavo skulptorius S.Žirgulis, prikalęs tezes apie meną ir nemeną prie LDS galerijos durų – kaip koks Liuteris. Šiuo atveju autorius į istoriją pateko kaip kontrreformatorius.

Galima ir kitaip

Nuo to įsimintino laiko praėjo beveik dvi dešimtys metų, o meno vertinimo sferoje niekas nepasikeitė. Tuomet niekas nesigilino, kad tai buvo menininkų protestas prieš sovietinį, kas kad nepriklausomos visuomenės mentalą, prieš visišką duonos kaip „dvasingumo išraiškos“ nuvertėjimą visuomenėje.

M.Bumblys neprotestuoja dėl ko nors didelio ir rimto. Tiesiog stengiasi parodyti, kad galima kurti ir kitaip. Menininkas protestavo prieš bukinantį nieko nereiškiančių ir nesujaudinančių, klausimų neužduodančių, proginių ir neaišku kodėl rengiamų parodų serijas daugumoje Lietuvos galerijų. M.Bumblys siekė patraukti esamo ir galimo kultūros vartotojo dėmesį meno link, įtraukti jį į eksperimentinę galeriją.

Ir nereikia replikų bei dūsavimų, kad „tikras“ menas visada bus pastebėtas, „geras menas“ reklamos nereikalauja. Tai į parodą ateinama, o meną ir jo tendencijas reikia stebėti, sekti, pačiam eiti jų link. Ir ne vien todėl, kad jos kinta, mainosi, migruoja. Pažinimui ir analitiniam nuomonės susidarymui nepakanka vienkartinio įvykio pamatymo, dažniau reikia tai daryti, dažniau, šiek tiek dažniau nei kartais, jeigu neišeina nuolatos.

Taigi, ėjai pro šalį, šast – ir jau galerijoje. Neatsitiktinai KKKC galerija stengiasi dirbti kuo lanksčiau ir… ilgiau. Ji orientuojasi į meno kūrimo proceso pristatymą, kuomet menininkas arba nuo pradžios iki galo viską sukuria galerijoje, arba pristato baigtą pa-rodą ir kuria vieną ją papildantį kūrinį… Tai sukuria betarpiškumo atmosferą, ypač šiuo metu, kai trūksta laiko ir ne kiekvienas gali penkias minutes trunkantį saulėlydį stebėti tris valandas. Galerijoje stengiamės pasiekti maksimalios įvaizdžio, formos ir koncepcijos koncentracijos.

Už eterį – kaip už būvį

Kultūros ir pramoginių renginių santykio problematika, išreikšta litais, eurais ar doleriais, eilinio vartotojo nedomina. Jis mato tik faktą. Girdi nepatenkintus balsus, mato jų reakcijas. Jei kultūrininkai stena, kad nėra pakankamai finansuojami, trūksta pinigų reklamai, replikuojama: „Ko jūs kišate tą savo kultūrą, kurios niekas nesupranta? Darykite, ko reikia žmonėms, ir lankytojų bus, ir visko bus“… Dar sakoma: „Nekaulykite iš valstybės, o užsidirbkite tų pinigų ir darykite meną“. Na, visi žino, kad ne tik meno „padarymui“, bet ir reklamai pinigų žiauriai trūksta. Ir tuomet naudojamos kitos formos, kurios patraukia ir garantuoja stabilų dėmesį. Akcionizmas? Kodėl gi ne.

„Revoliucingas tik chujovas menas! Visa kita buržujai nupirks!“ – taip sakė Rusijos akcionistai, grupuotė „ZAIBI“. Tiesmuka? Taigi. Tačiau realu ir apčiuopiama. Eiliniam kultūros ir viso ko kito vartotojui sunkiau suvokti nei formos atžvilgiu, nei koncepciškai neįmantrią 50 milijonų JAV dolerių kainuojančią Damieno Hirsto sukurtą platininę, deimantais nusagstytą žmogaus kaukolę. Suma yra už realaus – materialaus – egzistencinio suvokimo ribų. Perkamas įvaizdis. Devalvuojamas „tikras“ menas. Taip – be kraujo ir smurto propagavimo. Tačiau negi manote, kad nėra nė vieno, norinčio D.Hirstą šūdais apdrabstyti?..

Išniekinimas ar priminimas?

Akcionizmas yra protestas. Akcionizmo pradžia – šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Taigi jau beveik penkiasdešimt metų menininkai „žaidžia“ su gyva ir negyva mėsa, deklaruodami įvairiausius lozungus, idėjas, manifestus, pjausto skerdieną ir savo kūnus.

Protestuojama prieš visuomenines ir politines normas, prieš blogį pasaulyje, prieš globalizaciją, prieš atšilimą, prieš klimato kaitą, prieš kailinius, prieš daug ką. Prieš savo niekingą egzistencija, prieš homoseksualizmo pasmerkimą, siekiant atkreipti dėmesį į feminizmo problematiką ir t.t. Išsirengi, apsipili krauju, ir garantuota. Tik reikia spėti manifestą išrėkti.

Akcionizmas yra primityvus „dalykas“. Jo metu viešai pristatomi instinktai, o jie taip pat be galo primityvus „dalykas“. Be abejo, akcijų metu instinktai pateikiami ne grynuoju pavidalu, bet metaforiškai.

Baimė, agresija, mirtis – visa tai asocijuojasi su mėsa. Kraujui – (gyvybė, mirtis, informacija) tenka viską sulipdančio eterio vaidmuo. Nuogas kūnas – sąlytis su tiesa, su pirmapradžiais džiaugsmais ir praradimais, su realybe, kuomet skausmas tikras ir kvapas tikras. Ir kiekvienas tavo žingsnis ne logikos padiktuotas, o intuicijos.

Akcijos ir performansai turi daug teatrinio, ritualinio prieskonio. Veiksmai, kuriuose naudojamas kūnas ir kraujas, ypatingos filosofijos neperteikia. Svarbiau esti įspūdis, efektas, reakcija. Stebėtoją informacija turi pasiekti per kuo trumpesnį laiką, laiduose, jungiančiuose kūrėją ir publiką, turi būti kuo mažesnė varža. Mene, kaip ir gyvenime, galioja ta pati (me)tafizika.

Be abejo, yra labai svarbu, kodėl menininkas tai daro, kokia jo motyvacija, kokie argumentai, tikslai ir kaip jam pavyksta perteikti problemą, kurią jis aktualizuoja.

Siūdamas mėsą lininiais siūlais ir viela M.Bumblys kūrė mūsų laikmečio grimasas – abejingas, apatiškas arba agresyvias, bet kokiu atveju įkąsti pasiruošusias būtybes. Iššaukdamas neigiamą reakciją į savo provokavimą jis uždavė ir atsakė į klausimą – kodėl dauguma žmonių meną Lietuvoje mato tik ribotame diapazone?

Nėra kontrkultūros

Kodėl Lietuvoje nepopuliarus kitoks menas?

Nes čia nėra subkultūrinių pasluoksnių, nėra kontrkultūros. Nėra tokia aštri homoseksualizmo problema, kad atsirastų bent viena gėjų ar lesbiečių menininkų grupė. Nėra juodaodžių getų, nėra jų kultūros, kuri generuotų kitokią meninę išraišką, nėra „chinatownų“. Yra narkotikų, bet nėra narkotikų kultūros, jų vartojimo stiliaus. Yra grafitai ant miesto sienų, tačiau nėra grafitų kultūros, nes nėra terpės, kurioje ji galėtu atsirasti, nėra nuolatinio vartotojo, kuris juos suvoktų ne kaip ekspresiją, bet kaip informaciją.

Taip, yra subkultūrinių salelių, yra pavienių stiprių asmenybių… Menininkų, kritikų, tačiau stinga pulsacijos, kuomet viena dalis papildo kitą, tarkime, kuomet mada, laikmečio stilius ir menas susipina.

Kita vertus, Lietuvoje nėra problemų, kurios būtų vertos išreikšti menu. Todėl šiuolaikiniai menininkai renkasi globalesnes problemas, varijuoja pasaulinėmis temomis, bando jų refleksijos modelį adaptuoti lietuviškai realybei. Tačiau ar tai mus užkabina?

Ir todėl nėra Lietuvoje meno, kurį būtų verta agresyviai „promuoti” – pjaustytis rankas, viešai tuštintis ir dulkintis. Tokie reiškiniai yra skirti pažadinti visiškai nubukusiai nuo materialaus pertekliaus visuomenei arba sprogstančiai nuo kultūrinio visapusiškumo visuomenei. Juk reikia išsiskirti bet kokiomis priemonėmis. Arba jie skirti labai dogmatiškam ir beviltiškam sociumui.

Lietuva nėra nei viena, nei antra, nei trečia. Mes – tarpinis variantas. Mūsų šalies meno peryklose priimta vadovautis išmoktomis, todėl saugiomis dogmomis, estetiniu, loginiu, net kompoziciniu vidurkiu, t.y. paveikslo rėmų geriau neperžengti.

Mainai inspiruoja kūrybą

Mainai inspiruoja kūrybą

Treti metai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) veikia meno rezidentūra ir vystomi kultūriniai mainai su Vokietijos Arenshopo menininkų namais „Lukas”.

Menininkų namuose Arenshope šiemet nuo kovo 10-osios reziduoja ir iš ten „Kultūrpoliui” rašo laiškus-esė palangiškė poetė Elena Karnauskaitė. Balandžio 5-ąją į Vokietiją ruošiasi klaipėdietis fotomenininkas ir instaliacijų kūrėjas Gytis Skudžinskas.

Du menininkai iš Vokietijos į Klaipėdą atvažiuos rugsėjį. Bet dar birželį į KKKC rezidentūros programą įsijungs instaliacijų kūrėja Sarah Tremlett iš Didžiosios Britanijos. Kaip pasakojo KKKC projektų vadovė Skaistė Kazarauskaitė, viešnia – aktyvi moterų meno propaguotoja, ji surengs autorinę parodą „Kultūrpolio“ galerijoje ir skaitys paskaitą apie moterų meną.

Į „Lukas“ menininkų namus Arenshope iki šiol „Kultūrpolis“ yra komandiravęs kaunietę dailininkę Jūratę Rekevičiūtę, vilnietę tekstilininkę Jolantą Tubutytę, klaipėdietę grafikę Žanetą Jasaitytę.

Versijos – be pabaigos

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys Gytis Skudžinskas savo fotografijų parodą „Traces 007“ instaliavo Panevėžio fotografijos galerijoje ir kovo 18-ąją ją pristatė panevėžiečiams.

Ekspoziciją sudaro fotografijų ciklas „Traces / Erdvės“, kurį autorius plėtoja nuo 1999 m., ir galerijos erdvės vizualios transformacijos. Tai jau septintoji šio ciklo versija. Pirmoji pasirodė 2006-aisiais Klaipėdos fotografijos galerijoje, antroji buvo išleista devyniais egzemplioriais kaip menininko knyga. Kiti variantai pristatyti Palangoje, Kijeve, Berlyne, Vilniuje. „Tai yra instaliacija, ir kiekvieną kartą vis kitoje erdvėje ji vis kitokia, – paaiškino menininkas. – Tokie „procesiniai darbai“ – be pradžios ir pabaigos.“

G.Skudžinskas stebėjosi ir džiaugėsi, kad į parodos atidarymą Panevėžyje susirinko daug žmonių, ir pastebėjo, kad jie žingeidesni, atviresni nei Klaipėdoje. „O čia į viską žiūrima gana rezervuotai“, – mano jis.

Panevėžyje jo „Traces 007“ viešės iki balandžio 5-osios. Aštuntąją ciklo versiją menininkas modeliuos Vokietijoje, Arenshopo menininkų namuose „Lukas“, balandžio 5–26 d. Su juo G.Skudžinskas dalyvaus tarptautiniame projekte „3+3: jaunas menas“. Prie šio projekto prisijungs dar du menininkai iš Vokietijos ir Švedijos – tapytoja ir skulptorius. Arenshope startuos paroda ir bus išleistas projekto katalogas. Rugpjūtį „3+3: jaunas menas“ iš Vokietijos atkeliaus į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą, o iš čia paroda iškeliaus į Švediją.

„Durų“ inf.