A.Mėčius: „Kol tapau, tame paveiksle gyvenu”

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Kažkas pažįstamo – toks įspūdis kiekvienąsyk pakutena atmintį žiūrint į klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus paveikslus. Jis neapleido ir parodoje „Deja vu“, kuria dailininkas pakvietė ieškoti trapaus panašumo tarp drobės personažų ir savęs.

44–ojo gimtadienio proga

A.Mėčius – profesionalus dailininkas, savita, keista, daugiabriaunė persona. Dažnai geidžiamu viengungiu ir salonų liūtu tituluojamą, retu talentu apdovanotą menininką galima sutikti ne tik Klaipėdos bohemos vakarėliuose. Savo talentą jis ne vien taško dažais, dalina damoms vyne pamirkytais žodžiais, bet ir su meile dovanoja vaikams: Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje jis – mylimiausias tapybos ir kompozicijos mokytojas.

1997–aisiais drauge su dabar garsiais Lietuvos dailininkais Dovile Norkute, Rimantu Rolia, Egle Kuckaite jis baigė Vilniaus dailės akademiją. Įgijęs grafiko specialybę bei menų magistro laipsnį, šiandien A.Mėčius labiau žinomas kaip tapytojas. Jo kūryba pažįstama ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Latvijos, Prancūzijos, Italijos, JAV meno gerbėjams. Jo darbų turi Lietuvos dailės muziejus, jų esama ne vienoje privačioje kolekcijoje. Nuo 2002–ųjų A.Mėčius reiškiasi ir kaip knygų dailininkas.

Jis retai lepina meno gerbėjus personalinėmis parodomis. Jo darbai reikalauja daug darbo ir laiko, jis – neproduktyvus, lėtas kūrėjas, dažniausiai drobės išsislapsto privačiose kolekcijose, taip ir nespėjusios sužibėti parodų salėse. Todėl paroda „Deja vu“ – šventė ir įvykis net pačiam autoriui.

Simboliškai 44–ojo autoriaus gimtadienio dieną, 18 naujausių drobių iš dailininko dirbtuvės ir privačių kolekcijų buvo pristatytos uostamiesčio publikai. A.Mėčiaus tapybos paroda „Deja vu“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikė nuo kovo 27–osios iki balandžio 20–osios.

Kažkur matyta…

Deja vu (pranc. „jau matyta“) – įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Taip pavadindamas parodą dailininkas neneigė bendrų kūrybos ir realybės šaknų.

Tačiau įkelta į rėmus, perrengta šilkais, nusagstyta brangakmeniais ir padengta storu lako sluoksniu kasdienybė praranda savo žemiškumą ir jos nebegalima išmatuoti pragminiais matais. Belieka stebėti pavojingą menininko–artisto žygį lynu tarp vakar ir šiandien, tarp grožio ir bjaurumo, tarp meno ir kičo bei jausti, kad tai jau matei – gal sapne, gal kitame gyvenime, o gal vakar pro langą.

Lengvai žongliruodamas realistinėmis detalėmis dailininkas nejučia perkelia žiūrovą į absoliučios mistikos pasaulį. Pro negiliamintiškų siužetų krizenimą prasisunkia graudulio atodūsis – susidaro įspūdis, kad patenki į kreivų veidrodžių karalystę, kur kiekviename žingsnyje abejodamas atrandi ne tik du pažįstamus veidus, bet ir save patį – vis kitokį, naują, keistą ir ne visada gražų. Įsižiūri į po lako sluoksniu brangakmenių prabangoje tarpstančią keistą personą – tokio savęs dar nepažįsti. Ir baugu, ir ima juokas, ir tvenkiasi ašaros… Nusuki akis – spalvos veria kiaurai, bet tas žmogeliukas iš paveikslo įsikibo į skverną ir nebepaleidžia – žiūrėk, čia tu, čia tavo vertybių pasaulis, tavo slapti troškimai ir tuštybė – kaip tas brangakmenis po kaklu…

Žaisdamas ir juokaudamas

– Pasikalbėkime, Arūnai, apie tavo nepaprastos tapybos keistumus: kažkas matyta, bet vis dėlto visai kas kita… Iš kur tai atkeliavę – tie vaizdiniai ir jų pateikimo, tavo tapybos maniera, stilius, ironija, replikos?..

– Toks yra mano pasaulis: dryžuotas kaip jūreivio marškiniai – vieną dieną juodas, kitą – baltas. Supuosi tarp mistikos ir realybės, ir vaizdiniai atkeliauja iš to mano gyvenimo – plaukimo.

Yra įvairių tapybos rūšių, bet man artimiausios senosios technikos. Jomis žavėtis turbūt paskatino mano mokytojas Raimundas Miknevičius. Todėl ir paroda vadinasi „Deja vu“, nes aš nieko ypatingo neatrandu, vaikštau tais pačiais keliais kaip Memlingas ar van Eikas, tik kitomis – savo – kojomis. Tuos pačius dalykus, kuriuos matė jie, matau per savo laikmečio ir suvokimo prizmę.

Yra sena patarlė, kad patys rimčiausi dalykai padaromi kvailiojant. Panašiai ir elgiuosi – gyvenu savo paveikslėliuose, žaidžiu ir juokauju su pačiais svarbiausiais mano širdžiai dalykais, ir tai anaiptol nėra nerimtas požiūris – į kiekvieną paveikslą įdedu gabalėlį savęs, kiekvienas taškas darbe palytėtas su meile, nėra nė vieno atsitiktinio potėpio – kol tapau, aš tame paveiksle gyvenu. Tad jei matote paveiksluose ironijos, – ji lyg širma, kad nepasirodyčiau pasauliui pernelyg pažeidžiamas. Nustebtų tie, kurie mano, kad esu triukšmingas padauža: dirbtuvėje liekame trise – aš, tapyba ir muzika. Tas procesas – savotiška meditacija, juo su niekuo nenoriu dalytis.

Lyg pyragas su pertepimais

– Papasakok truputį daugiau apie savo tapybos techniką ir apie braižo ypatumus, menines–idėjines intencijas, asociacijas, sąšaukas su senąja tapyba ir interpretacijos laisvę beigi vingrybes. Nuo ko visa tai prasidėjo?..

– Anksčiau tapydavau kitaip. Mano tapybai buvo būdinga impresionistinė maniera. Senesni mokytojai sakydavo: „Vienu prisilietimu prie paletės – ne daugiau trijų potėpių, nuolat turi keistis spalva”. Dabar jau esu pakankamai senas ir randu savas tiesas. Daug perskaičiau knygų apie senuosius meistrus, senąsias tapybos tradicijas, daug eksperimentavau. Dabar sendinimas, krakeliūra – mano braižas. Laiko požymius savo darbe sukuriu pats, sąmoningai. Dar viena mano tapybos technikos ypatybė – lesiruotė. Netapau kaip impresionistas vienu atokvėpiu – „a la prima“, mano paveikslo vaizdas gimsta sluoksnis po sluoksnio – kaip pyragas su pertepimais. Taip tapydamas turiu lyg šachmatininkas numatyti kelis ėjimus į priekį. Galbūt todėl, kad renkuosi tokį kelią, nesu labai produktyvus, mano paveikslams reikia daug laiko.

Šuolis nuo impresionizmo į senąją tapybą nebuvo netikėtas. Dėmesys senajai tapybai atsirado dar vaikystėje,

kai, mokydamasis Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, kurioje dabar dirbu, klausydavausi dabartinio savo bičiulio, o tuokart – mokytojo Petro Šmito paskaitų. Todėl tikiu – svarbu, ką vaikai girdi ir mato. Tai gali tapti jų gyvenimo pasirinkimu, jų kryptimi.

Dėlioja tarsi lego

– Ir kodėl grafikas A.Mėčiaus išvirto tapytoju?

– Kai manęs šito klausia, aš taip pat paklausiu, o kas yra Goja, Diureris, Rembrantas – grafikai ar tapytojai? Grafika, pirmiausia – piešinys, o tapytojui mokėjimas piešti visai nemaišo. Jei man dabar reikėtų iš naujo rinktis studijas, vėl stočiau į grafiką, nes tie pagrindai, kuriuos gavau akademijoje, šiandien yra mano kūrybos stuburas, mano stiprybė, visa kita – interpretacijos ir gyvenimo džiaugsmas.

– Kur semiesi idėjų savo paveikslams? Ar išties juose verta ieškoti panašumų į patį autorių ir jo mylimus žmones?

–Panašumų, žinoma, yra. Galite rasti aliuzijų į realybę. Tačiau paveiksluose – ne realūs žmonės, o išgalvoti, vadinu juos savo žmogeliukais. Mane labiau domina ne personažų atpažįstamumas, bet jų nuotaika, charakteris. Dažniausia mano paveikslų veikėjų emocija – liūdesys, net puse lūpų besišypsant. Juokiamės mes retai ir trumpai, mintys dažniausiai liūdnos. Liūdesys – pastovi būsena. Graži būsena. Tauri būsena. Ir man būdinga būsena. Todėl ją ir perkeliu į paveikslus.

Jeigu gyvenčiau dykumoje, vis tiek tapyčiau žmones. Įsivaizduojamus, susikurtus. Gyvendamas Klaipėdoje aš taip pat juos susikuriu. Sako, stomatologas visada mato pašnekovo dantis. O dailininkas mato viską – darbas toks. Neieškau idealo, tačiau susirenku žmonių žvilgsnius, rankas, ausis, pirštus, o paskui žongliruoju – dėlioju kaip lego. Štai jums ir panašumų blyksniai, kuriuos pastebite paveiksluose.

Ne vienpusis procesas

– O kas, Arūnai, ima viršų juos tapant – tavo žmogeliukai, ar tu?

– Mano mokytojas sakydavo, kad sunkiausia yra tuščioje drobėje padėti pirmąjį tašką. Gal tai ir yra kūrybos idėjų problema? Bet kai padedi pirmąjį tašką, jis tarsi pradeda savarankišką gyvenimą – auga, apauga, plečiasi, keičiasi ir jau tikrai nebežinai, kuris kurį kuria – dailininkas paveikslą ar paveikslas dailininką.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo man mažiau svarbus atstumas ir riba tarp manęs ir paveikslo. Tapyba tikrai ne vienpusis procesas.

– Iš kur ir kodėl į tavo tapybą atkeliavo papuošalai? Jais puoši visus savo personažus…

– Žmonės spėlioja ir sugalvoja keisčiausių išaiškinimų mėlyniems mano paveikslų akmenėliams. Vieni jiems suteikia tik prabangos detalės reikšmę, kiti – mistinę. Menotyrininkė Kristina Jokubavičienė kartą pavadino juos Mėčiaus ašaromis – šis apibūdinimas kol kas man padarė didžiausią įspūdį ir aš nepulsiu jo neigti. Tegu tai būna mano maža paslaptis, mano kodas, kūrybos prieskonis.

Savo kelią jaučiasi atradęs

– Manoma, kad menininkas turi keistis. Kaip A.Mėčius gali pasikeisti? Ar tu nori pasikeisti?

– Keičiuosi nuolat. Tačiau lėtai ir tolygiai. Kiekviename paveiksle aš kitoks. Kažkada mano didžiai gerbiami mokytojai parodė man kelią, kuriuo eiti, ir paleido,kaip paukštis paukščiuką – išskridai iš lizdo ir, būk malonus, skrisk kaip išmanai. Dabar aš mokausi vienas. Ir po truputį mokau kitus. Augu, gal senstu, ieškau, paklystu, randu – visa tai atsispindi mano darbuose. Sau atrodau visai kitoks nei prieš penkerius, ar juolab dešimtį metų.

Mano siekiamybė – šlifuoti ir tobulinti tai, ką darau. Žvelgdamas iš šios dienos bokšto, aš manau, kad kubistu netapsiu, nes man tai nėra artima. Man įdomu tai, ką daro kiti, aš džiaugiuosi jų darbais, lankau parodas, stebiu, tačiau savo kelią jaučiuosi atradęs. Nors… Kas gali žinoti, gal kada, jei spėsiu, ir aš suklyksiu kokį netikėtą sau pačiam klyksmą, kaip maestro Edvardas Malinauskas. Tačiau lengviau man kalbėti apie tai, kas buvo, nei apie tai, kas bus.

Apie meilę ir pripažinimą

– Ar tu, mielas Arūnai, „perkamas“ menininkas? Paklausus kaip tapytojas? Ką manai apie menininko populiarumą?

– Gavau dovanų naują Mikalojaus Vilučio knygą „Tortas“, kurioje radau daug dalykų, po kuriais galėčiau pasirašyti. Vienas jų: „Praėjusiame gyvenime buvau urvinis žmogus. Tuo neleidžia abejoti mano išvaizda ir manieros. Subtilybės man svetimos. Esu barbaras, mėsėdis, mėgstu barbarišką puošnumą, pompastiką, pigius efektus, pigų populiarumą ir aplodismentus. Paveikslėlius paišau pagal savo paveikslą ir panašumą ir juos paišyti man labai gera. Gražius ir tuščius kaip svajonės. (…) Paukštelis garbina Dievulį čiulbėdamas, o aš – paveikslėlius paišydamas“.

Šioje citatoje – visi atsakymai, visi paliudijimai apie prigimtį ir troškimus, apie žemiškumą ir dieviškumą. Žmonės mane susiranda, parodoms paveikslų sukaupti sunku, – vadinasi, paklausos man netrūksta, o meilės ir pripažinimo dar niekada niekam nebuvo per daug.

Kuriu, reiškia – esu

– Gal žinai, kaip dailininkui išgyventi krizėje? Ar ji Tave palietė?

–Krizė buvo, kai 50 metų gyvenome Tarybų Sąjungoje. Dabar nėra jokios krizės. Dailininkui krizė yra tada, kai jis sėdi prie baltos drobės, žiūri, o drobė nesikeičia. Čia jau katastrofa. O visa kita – išgyvenama ir praeis. Dar kartą pacituosiu M.Vilutį: „Gyvenimas susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis – dabar bloga, bet bus gera. Antra dalis – dabar bloga, bet buvo gera“. Kurioje vietoje čia, sakykite, krizė?

Aš apskritai nustojau vartoti žodį „krizė“ ir jį pamiršau, kai parodos atidaryme pamačiau didžiulį būrį žmonių – mažų ir didelių. Gėda prisipažinti, bet graudulys gerklę suspaudė. Supratau, kad mudu su tapyba turime daug draugų, kad mus myli. Gerokai panešiota frazė „kuriu, reiškia – esu“ sužvilgo kaip ką tik nublizgintas sidabras.

Kaip zuikis geradaris

Dar keli štrichai A.Mėčiaus portretui.

Anot jo bičiulių, Arūnas – nuostabus žmogus. Patikimas. Jei pažadėjo – tegu vinimis sninga, o jis padarys.

Nėra tokio darbo, kurio jis neįveiktų. Nagingas, darbštus, greitas kaip vėjas. Kartais primena zuikį geradarį iš rusų animacinio filmuko: „Gera bėgti miškeliu, kai visiems padėt galiu“. Reikia padėti sukabinti paveikslus – prašau! Draugui sukrauti malkas – prašau! Grindis sudėti, vinis sukalti, sienas nudažyti, vestuves fotografuoti – prašau! Ką sunkią valandą geru darbu ir draugišku petimi parėmė A.Mėčius? Pakelkite rankas! Matote – rankų miškas.

Vienas gražiausių jo bruožų – meilė šeimai, tėvams. Jis labai gerbia ir myli savo mamą, tėtį, paprastus, gerus žmones, jau daugelį metų gyvenančius Klaipėdoje. Bendraudamas su jais taip gražiai „suvaikėja“, kad net graudu.

Estetas ir pedantas

Sudarantis bravūriško, kiek ciniško stačioko įvaizdį, viduje jis – jautrus ir geras. Myli senutes, gyvūnus ir mažus vaikus.

Ryškus jo charakterio bruožas, kaip pasakojo draugai, kartais įgaunantis net neigiamą atspalvį – pedantizmas. Pamatytumėt, kaip jo dirbtuvėje išdėlioti teptukai, dažų tūtelės, ir gausybė kitų įrankių. Tikriausiai niekas nematė jo dažuotomis rankomis ar rūbais – jam neatrodo, kad būti išsitepus dažais, reiškia būti dailininku. Netinka jam ir apšepusio dailininko nutysusiu megztiniu ir nukleiptais batais įvaizdis – kostiumas ir kaklaraištis ne tik jo spintoje užima deramą vietą.

Galbūt šie būdo bruožai sąlygoja požiūrį į darbą. Jis estetas, nepripažįstantis plikos koncepcijos. Jis – perfekcionistas, vertinantis ne tik kūrybinį polėkį, bet ir jo atlikimo kultūrą, amato meistrystę.

Labai atkaklus

Jo tėvai, kai jis mokėsi mokykloje ir, neslėpkime, nebuvo pirmūnas, buvo jam numatę statybininko kelią, turėjo vaikis žengti tėvo pėdomis. Geras būtų buvęs statybininkas, tik štai dailė paviliojo.

Savo jėgomis, sunkiai, niekam netikint jo, paprasto vaikinuko iš Baltijos prospekto sėkme, perėjo visus ratus – nuo klūpėjimo ant kelių prieš mamą, maldaujant leisti baigti vidurinę, o ne proftechninę mokyklą, Kauno dailiųjų amatų mokyklos, baigtos raudonu diplomu, iki Lietuvos dailės akademijos grafikos magistro laipsnio. Jis labai atkaklus.

Mokytojas iš pašaukimo

Arūnas puikus mokytojas. Mokytojas iš pašaukimo. Tris dienas per savaitę jis pakiliai žingsniuoja į pamokas ir neverkšlena, kad ne visi jo mokytiniai taps didžiaisiais maestro.

Jis su jais žaidžia meną. Dažnai – prisižaidžia. Jau ne vienas ir ne du pasirinko menininko kelią ir studijuoja tapybą, grafiką, architektūrą, dizainą… Jokios pozos, jokio postamento. Į vaikus pagarbiai kreipiasi „jūs“, tikrai domisi tuo, ką jie daro, ir tikrai daro viską, kad juos sudomintų, – kuria pats.

Tik–tak, tra–lia–lia

A.Mėčių galima pavadinti senoviniu žmogumi. Retro žmogumi – gerąja prasme. Labai konkretus ir aiškus asmeninis garbės kodeksas, pagarba vyresniam, ir kolegai, ir bet kuriam praeiviui; galantiškumas, savo darbo idealizavimas ir nepriekaištingos kokybės siekis. Maždaug tokį įsivaizduoju senovės laikrodininką, kuris net mirksi, regis, – tik–tak, tik–tak…. Tik, kalbant apie A.Mėčių, visa tai įvilkta į „tra–lia–lia“ rūbą. Bet „tra–lia–lia“ – irgi juk gerai.

„Jis – mano spalvos, aš – jo žodžiai, – taip jųdviejų kūrybinį tandemą apibūdino poetė Dalia Bielskytė, kurios pirmąją poezijos knygą „Raudona” (2006) savo piešiniais iliustravo Arūnas. – Mudu vienas kitą galime daug ko išmokyti, daug kuo paremti ir papildyti. Galbūt todėl mano planuose trečioji poezijos knygelė, kurią jau rašau, o iliustruos vėl Arūnas. Linkiu jam didelės sėkmės. Didelio pripažinimo. Ir laimės kūryboje. Nes kūryba – tikrasis jo gyvenimas.”

T.Vosyliaus objektai: geležinė metafizika

Ignas Kazakevičius

Balandį uostamiestyje tris savaites svečiavosi kauniečio menininko Tado Vosyliaus interaktyvių, kinetinių, garsinių, projekcinių objektų paroda „XYZ – judėjimo galimybės”, o pats autorius savaitę Klaipėdos „Kultūrpolio“ rezidentūroje kūrė interaktyvią, į žmogaus prisilietimą reaguojančią skulptūrą.

Bilda, juda, reaguoja prisilietus

T.Vosyliaus kinetiniai objektai skirti orientuotis visiems pažįstamose koordinatėse. Aukštis, plotis, ilgis… Patį T.Vosylių labiau domina erdvė, laikas ir veiksmas, kuris šiuodu sujungia. Vadinti jo objektus skulptūromis yra sąlygiška. Tik tiek, kiek forma pažymi išreikštos idėjos ribas.

Tado objektai daugiau negu keisti. Iš pažiūros seno nenaudingo metalo krūvos. Kresni, šiek tiek kumptelėję. Kaltos skardos viriniai. Suvirinta vėlgi impresionistiškai, siūlės grubios, tai rangosi kirmėlėmis, tai įtempia skardą, deformuoja ją.

Skulptūros – metabolistinės. Jas galima auginti. Galima nupjauti, nudrėksti gabalą metalo mėsos. Vizualika čia svarbi tiek, kiek ir akustika. Svarbus ir procesas, ir santykis su žiūrovu. Bet koks santykis. Kartais tiesioginis. Darbai bilda, stena, spausdina sąskaitas faktūras ir faksogramas. Reaguoja prisilietus.

O kartais procesas perauga į komunikacinį, leidžiantį pačiam kūriniui gyventi savarankišką gyvenimą, priklausantį tik nuo menininko sugebėjimų elektronizuoti tuos dvasingus monstriukus. Priklauso nuo autoriaus paklaidų, fizikos žinių, nuo srovę atlaikančių laidų varžos. Nuo detalių būklės, senėjimo erozijos. „Kultūrpolyje“ parodos metu perdegė monitorius, sudegė keli „Smegenų“ laidai. Pastatas kelias savaites kvepėjo „metafizika“. Laikinai sugedęs objektas priminė apie save. Tęsė kelionę laiku.

Plečia meno ribas

„Smegenys“ – didelė kvadratinė, pakalinėta ir išsipūtusi dėžė su spyna, durelėmis, langeliu kompiuteryje įkalintam rėkiančio autoriaus portretui, stalčiukas popieriui įdėti, tarpelis – faksogramai išlįsti. Įtampa, ateinanti laidais per izoliatorius. Kaune, Žaliakalnio tarpukiemiuose, dar galima tokių rasti… Kaip ir skardos, besivoliojančios griuvėsiuose. Tai nei junk, nei tikrai kinetinis menas. Veikiau skulptūra, praturtinta 4D. T.y. iliuzija, provokuojančia suvokėją.

Objektai – „gyvo“ daikto, roboto, pusiau veiklios save konstruojančios metalo masės kratiniai. „Infected muschroom“ kūrinio taurėje krintančio lašo ir nuo jo lubose besiskleidžiančių projekcinių ratilų jauki dinamika atrodo paveikesnė už gąsdinantį bildantį agregatą… Jį, pabrėžtinai ekspresyvų, konstruodamas autorius kratėsi konkrečių geometrinių formų ir tūrių. Plėtė meno ribas, medžiagų panaudojimo galimybes, abejojo grynai estetine meno prigimtimi ir vaidmeniu visuomenėje.

T.Vosyliaus kūriniuose susilieja praeitis, dabartis, gamta ir kultūra, realybė ir meninė fantazija. Keistas kūrėjas. Jo diplominio darbo vadovas – skulptorius Robertas Antinis. Jau aiškesnė T.Vosyliaus evoliucija ir neįsipareigojimas konkrečiam stiliui bei objektų, pasmerktų viešoms miesto ir parodinėms erdvėms, kūrimui. O tuo metu jaunieji Lietuvos skulptoriai žiemą dalyvauja ledo skulptūrų čempionatuose, o vasarą kala antkapius…

(Ne) žaidimai su fizika

Parodą papildė Klaipėdoje per kelias dienas sukurtas interaktyvus kūrinys – „Talpykla (ne)išsakytoms mintims ir žodžiams“. Tam tikra aliuzija į kompiuterio, mūsų galvos, perinstaliavimą.

Didelė šiukšlių dėžė prastoms kūrybinėms mintims. Jos vidus kimšte prikimštas tarsi neišsakytų, smegenyse styrančių plieninių minčių strypelių, kurie sugeria ir vienas kitam perduoda garso virpesius. Žiūrovui prisilietus (tik labai labai susikaupus, t.y. iš trečio karto) įmanoma sujudinti jas iš naujo, išgirsti naują ir kūrybišką jų ritmiką, aidą ir gaudimą.

Kaip minėta, menininko objektai nėra apibrėžiami tradicinės skulptūros sąvoka. Jiems tiesiogiai netaikytinos sąvokos „medžiaga“, „tūris“. Geometrija. Figūratyvas. Abstrakcija. Estetikos kanonas. Kas pradžia? Kur išeities taškas? Mechanizmas, jo funkcija ar galutinis rezultatas? Vyksmo laikas. Dvi minutės? Keturios minutės ir 30 sekundžių? O gal vis dėlto rezultatas, kažkokiu būdu privertęs žiūrovą sureaguoti?..

Ir žiūrovas negali nesureaguoti. Pasilenkia, pasižiūrėti – o kas gi čia? O kam čia? Keistas menas, dažnas pasako, žaidimai su fizika.

Verčia svarstyti, kas svarbiau

Įspūdis T.Vosyliaus kūryboje išgaunamas įvairiausiomis priemonėmis: projekcija, aibe elektroninių prietaisų, medžiagiškumo kontrastais ir laiko sąvoka.

Objektus būtina stebėti. Kad ir ypatingas autoriaus naudojamas paviršiaus galimybes. Ar tai būtų vandens ratilai jo objekte – inde, ar supakuotas „lavonas“, reiškiąs „Saugų greitį“.

„Aš tapau reklamos auka ir įsijaučiau į tą posakį „greit važiuosi – lėtai neš“. Ir padariau savo interpretaciją – pats saugiausias greitis esant maiše…“, – juokėsi T.Vosylius.

Autorius pasirinko sunkų kelią. Kurti grynai meninės kategorijos objektus. Jų koncepcija atvirai verčia pasirinkti ir publiką, ir kolegas, ir kritikus, vertinančius objektus. Pasirinkti, kas svarbiau – judesys mene, ar meno judesys? T.y., ar kurdami keliame esminius klausimus? Gal apimame kurią nors socialinę sritį? O jei ne, tai bent jau meninę problematiką galbūt gvildename? Ar tik remiamės tradicijos nulemtomis asociacijomis?..

Į panašius klausimus T.Vosylius atsakė su ironija: „Giliai nenardau, tiesiog mėtau „bulką“ į vandenį ir laukiu, kol žuvys pačios išlįs“.

Jo kūryba nepaliaujamai juda – taigi realiai egzistuoja… Juda šlifuoti ir aprūdiję objektai, vibruoja tarsi atsitiktinai sumaitota metalo skarda, tas trapių virinimo siūlių ir šlifavimo verpetų kontrastas, minkšta, kamerinė, bendraujanti kūrinių faktūra… Toks menas pats pasiruošęs priartėti prie žiūrovo, o ir šis regis neabejingas būdamas šalia visko, kas komunikuoja.

Iš tamsos, iš laiko smilčių

Kristina Jokubavičienė

Balandžio 15-ąją, kaip tik per šviesaus atminimo grafikės Evos Labutytės gimtadienį, Prano Domšaičio galerijoje atidaryta jos kūrybos paroda „Palikimas“.

Parodos pavadinimas simboliškas keliais aspektais: jis nusako ir svarbiausią grafikės estampų temą, ir įvairiu metu sukurtų darbų visumą, nes E.Labutytės (1938–2003) kūryba –dvasingas palikimas tiems, kurie šiais sujauktais laikais ilgisi tikrumo ir pastovumo. Iki gegužės 24-osios dailininkės „Palikimas“ atviras visiems Lietuvos dailės muziejaus P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Puoselėjo Mažosios Lietuvos dvasią

E.Labutytė gimė 1938 m. Begėdžiuose, Šilutės apskrityje. 1946–1953 m. mokėsi Plikių mokykloje, vėliau Klaipėdoje, dirbo Saugų vaikų namuose. 1967 m. baigusi grafikos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), gyveno ir kūrė Vilniuje. Parodose Lietuvoje ir užsienyje dailininkė pradėjo dalyvauti 1968-aisiais, per 35 kūrybos metus surengė apie dvi dešimtis autorinių ekspozicijų Lietuvoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, JAV. Mirė E.Labutytė 2003 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje, palaidota Plikių kapinėse. 2008 m. ant Plikių pagrindinės mokyklos sienos atidengta memorialinė lenta įamžino žinomos dailininkės atminimą.

E.Labutytė buvo viena iš M.Jankaus memorialinio muziejaus Bitėnuose ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ įkūrėjų (1989), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios atkūrimo signatarė, Vydūno draugijos garbės narė. Nuo pat pirmojo Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomo ji buvo nepailstanti leidinio darbininkė, dailės skyriaus vedėja, ir pati parengusi daugybę tekstų apie krašto dailę bei dailininkus, ir kitus skatinusi tai daryti.

Už aktyvią ir kryptingą veiklą, puoselėjant Mažosios Lietuvos paveldą ir dvasią, 1994 m. E.Labutytei buvo įteikta Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“, 1998 m. – tarptautinės prūsų ir prūsų bičiulių draugijos „Tolkemita“ (Vokietija) premijos. 2000-aisiais grafikė tapo rašytojos Ievos Simonaitytės premijos laureate, 2001-aisiais apdovanota dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija.

Su gilia meile gimtinei

Jauki šypsena ir šiltas žvilgsnis labiausiai papirkdavo pašnekovą pirmojo susitikimo su dailininke metu. Tie, kas artimiau ją pažinojo, randa pačius gražiausius žodžius dvasios bendrystei apibūdinti, yra dėkingi už kūrybą, nuoširdumą, nesumeluotą meilę savam kraštui, kurio palikuone, skalve, menininkė išdidžiai jautėsi.

Grafikė dirbo estampo, ekslibriso, miniatiūrų, akvarelės ir knygų iliustravimo srityse. Kūryboje naudojo įvairias technikas – anglį, ofortą, akvatintą, linoraižinį, dažnai kūrė estampus mišria technika, liejo akvareles. Svarbiausios E.Labutytės kūrinių temos – senoji baltų praeitis, unikalaus lietuvių liaudies meno ištakos, Mažosios Lietuvos istorija, mitologija, dramatiškas krašto likimas, pajūrio gamta. Dailininkei jos buvo tiesiog neišsemiamos, vėrė tokius neliestus klodus, kad neišvengiamai klostėsi į ištisus ciklus („Runų raštas“, „Krikštai – baltų ženklai“, „Praeities fragmentai“, „Vakarų žemėj“ „Jūros ritmai“, „Palikimas“ ir kt.).

Vieno iš sėkmingiausio E.Labutytės kuruoto tarptautinio projekto „Krikštai mene” (2002) parodos katalogo pratarmėje dailininkė rašė: „Prieini prie samanoto, pilkai žalsvo paminklo ir pajunti tylia malda plūstančią protėvių dvasią. Daugelį kartų pieši pieši. Kažkur toli lieka triukšmingas daugiaspalvis pasaulis – tu esi vienas, vienas su savimi šioje žemėje… Ar ne tokiomis akimirkomis gimsta troškimas šiuos krikštus įamžinti, sureikšminti, pakylėti iki apibendrinimo kalbos? Ateinančios kartoms perduoti savo krikštų viziją, savo mąstymą – širdimi pajaustą, naujų laikų įprasmintą…”

Viltimi sušvito grafikos lakštuose

Baltų ir prūsų tema E.Labutytės estampuose atskleidžiama ženklais, simboliais, daiktiškais palikimo fragmentais (giesmyno puslapio skiautė, žemėlapio atplaiša, molio šukė, krikšto dalelė) ar kraštovaizdžio apybraižomis. Tarsi rūpestinga archeologė dailininkė valė užmaršties dulkes nuo simbolių, ženklų ir realių praeities likučių, su gilia dvasine pajauta juos skaitė ir, prikeldama gyvenimui, klojo į grafikos lakštus.

E.Labutytės grafika santūri, refleksuojanti, tamsi. Tamsi tiek, kiek tamsi yra pati žemė, savo gelmėse sauganti atminties sluoksnius. Jos grafikos tamsuma nėra nei tragiška, nei beviltiška – ji šiek tiek liūdna. Bet tik lengvas menininko rankos prisilietimas, ir motyvai pradeda švytėti: šviesa kyla iš jų vidaus, srūva kaip smiltys tarp pirštų, sklinda formų paviršiumi. Šviesos salelės tampa vilties, tikėjimo ženklais.

Visiškai nesvarbu, ar jūs taip pat gerai, kaip žinojo kūrinių autorė, žinote baltų, prūsų ženklus, simbolius, svarbius dvasinio ir materialinio paveldo objektus. Tie nuostabūs nušvitimai, subtiliai niuansuotos šviesos ir šešėlių dermės E.Labutytės grafikos darbuose atrodo patys savaime audžia drobulę atminties atgaivinimo apeigoms – užtenka tiesiog pasiduoti jų šnekai ir ritmui.

Prisistatymo kodas – „Sublimacija“

gnas Kazakevičius

Jaunųjų Klaipėdos kūrėjų projektas „Sublimacija“, Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuotas kovo 27 – balandžio 20 dienomis, atskleidė visą tiesą apie naujas uostamiesčio menines pajėgas. Tenka pripažinti, kad jos – pretenzingos, bet kol kas silpnos.

Jungtinės parodos – išeitis

„Sublimacija“ – tai tapytojų Irmos Leščinskaitės, Živilės Sabaliauskaitės, Astos Stasionytės, Martyno Rimkaus, muzikantų Monikos Liubinaitės, Viktoro Rubežo, šokėjų Agnijos Šeiko, Ingos Kuznecovos, Indrės Puišytės, Rasos Želnytės, Mariaus Zemnickio bei videomenininko Arūno Eimulio bandymas sukurti erdvę, kurioje, pasak jų, lankytojams leidžiama patiems pasirinkti jausmus. Dar pridėčiau – pasitikrinti, ar tai, kas turėtų sukelti liūdesį, nuteikia tave melancholiškai, ar pyktis įkvepia, o džiaugsmas įkerpa į uodegą?..

Menininkai tiesiogiai, drąsiai, ambicingai veržiasi it garai chemijos laboratorijoje. Ką ir į ką gi jie sublimuoja? Manau, kad save – į meną. Iš visų sferų į vieną konkretų „meną“. Ką jie sublimuoja? Savo patirtį. Arba dar nepatirtį. Ji vis tiek įdomi, nes byloja apie realią Klaipėdos jaunojo kraujo tirštumą, tankį, kritinę kūrybinę masę ir kitus rodiklius.

Situacija Klaipėdoje – tokia, kad čia nėra ir jau niekada nebus Vilniaus dailės akademijos vizualinių menų padalinio. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros tapyba, švelniai tariant, kelia neviltį. Ypač prajuokino vieno jos diplomanto bandymas 2007 m. diplominį darbą parduoti Vilniuje, Pilies gatvėje… Kontekstas, gatvės kūrinių kanonas, konkurencija, – žodžiu, anekdotinis atvejis.

Todėl Klaipėdoje niekada nepamatysime jaunesnės kartos grynai tapytojų ar grynai skulptorių ieškojimų, nei grynai mediatorių ar fotografų etc. Kitą vertus, jungtinės parodos turėtų būti įdomesnės. Juk tam ir rengiamos? Juk cechinės neretai būna nuobodžios, dažniausiai tiesiog suneštinės.

Pagrindinė jungtinių, bendros koncepcijos parodų problema – kolegas jungiančių, vienas kitą pastiprinančių veiksnių suradimas. Atskirų sferų menininkų jungtinės parodos turi pranašumą – jų nariai gali pasiūlyti netikėtų sprendimų savo grupės kolegoms ar kurti bendrus kūrinius.

Sveikintina bendra idėja

Tai, ką matome projekte „Sublimacija“, sveikintina. Yra bendra idėja. Jaučiamos pastangos sukurti bendrą foną eksponuojamiems kūriniams. Labai daug entuziazmo. Jaunųjų autorių žvilgsniai: na, vertinkite, mes TAI padarėme. Ir tas užliūliuojantis saugumo jausmas kolegų masėje, tas pritariančiųjų choro aleliuja… Tokio tipo grupei – Klaipėdoje analogų nėra. Grupė „Žuvies akis“ niekada nedarė sintetinių projektų, kiekvienas narys dažniausiai pristatydavo save.

Dailės parodų rūmų pirmojo aukšto salėje išskleistame projekte „Sublimacija“ savo darbus eksponavo įvairių menų mokslus baigusieji ir tebestudijuojantys. Dėstytojai ir studentai. Pastarųjų – dauguma. Autoriai demonstravo, kaip viena meno šaka, išraiškos formatas gali pereiti į kitą, susijungti; kaip žmogus, paveiktas meno, turėtų patirti tam tikrai emocinei būsenai būdingas asociacijas. Sublimacija – tai būvių pokytis, kai objekto, kuris yra „kankinamas“, esmė nesikeičia.

Iš projekto anonso: „Žodis „sublimacija“ reiškia tam tikro objekto perėjimą iš vienos būsenos į kitą, veikiant išoriniams faktoriams. Dažnai šis terminas naudojamas psichologijoje apibūdinant žmogaus perkėlimą iš vienos emocinės būsenos į kitą – iš meilės į pyktį, iš liūdesio į baimę ir t.t. Jaunųjų menininkų jungtinis audiovizualinis projektas „Sublimacija“ jungia tapybą, muziką, šiuolaikinį šokį ir videomeną, kiekvienam žiūrovui suteikdamas progą individualiai išbandyti, kokius jausmus sukelia meno kūriniai ar procesai”.

Iš enciklopedijos: „Sublimacija – psichoanalitinės teorijos požiūriu – tai gynybos mechanizmas, kai žmonės savo nepriimtinus impulsus nukreipia į socialiai priimtiną veiklą. Tai nesąmoningas žmogui nepriimtinų potraukių pavertimas ir realizavimas visuomenėje toleruojama forma. Tai, kas legalizuota. Pvz. pornografijos ir net prievartos sublimacija gali tapti erotinis menas“. Čia tarp kitko.

Neapglėbė asociacijomis

Jums leidus, man labiau patinka cheminis šio reiškinio apibrėžimas, teigiantis, jog tai yra junginio virtimas dujomis tiesiogiai iš kietosios agregatinės būsenos, praleidžiant tarpinę skysčio fazę. Čia daugiau mistikos ir metafizikos – pabandyti užčiuopti tai, kas esti tarp eilučių. Kitaip tariant, netikiu galimybe savaimingai egzistuoti tik džiaugsmui ar tik baimei.

Šioje parodoje taip pat būta santykio su chemija. Vienas kūrinys – džiaugsmo atitikmuo vaizdavo endorfino molekulę. Tačiau trūko jos ir mūsų ryšio. Trūko jos visa apimančio mastelio. Kodėl gi jai nenusileidus iš palubių ir neapglėbus ir žiūrovo, ir mergaitės baldakimu?..

Kodėl neapglėbus mergaitės, kuri, deja, tik per parodos atidarymą gulėjo ant čiužinio ir visai nekėlė emocijų. O dar vėliau mergaitė pasirąžė, pasirąžė savo kolegoms ir pabėgo… Pabėgo nepalikusi nuogų pėdučių pakutenimui. Jų labai trūko parodos metu. Nes šis objektas – vienas asociatyviausių, bene geriausiai galėjęs išreikšti sublimacijos idėją.

Todėl pirmąją vietą atiduočiau A.Šeiko ir Co, jeigu TV bei koncepcijų lapeliai su autorių pavardėmis būtų aukščiau. Labiau būtų pasiteisinusi projekcija, kuri, tikiu, būtų ištraukusi „artikuliacijos – neartikluliacijos“ sublimaciją žymiai efektyviau. Ištraukusi ir figūras, ir jų šešėlius, ir jų emocinį pasidauginimą, ir sielos judesius, kuriuos kausto TV ekrano rėmai.

Vienodo dažnio ir tankio

Menas – hiperbolė. Ji būtina, kad labiau pagreitintų suvokimą, paskatintų emociją ir priartintų vaizdą prie žiūrovo. Teatre jausmų hiperbolizavimas veikia puikiai. Ir vizualiniame lygmenyje. Scenografijoje. Ir judesyje, ir mimikoje, ir tekste. Ir niekas nesipiktina dėl perdėtos išraiškos formų. Tačiau parodų salėse šiandien reikalaujama tyrumo, minimalizmo, išgryninimo. Jeigu norite būti šiuolaikiški.

Deja, dauguma užkimba ant šio kabliuko ir net labai labai norėdami išsireikšti teatrališkiau, ekspresyviau kalba puse burnos. Arba rėkia tyliai. Nes, kas bus, jei pastebės?.. Tik pagalvokite, jus pastebės ir sukomentuos… Jūs tik pagalvokite, pastebės!

Sublimatoriai, regis, pasidavė šiai tendencijai. Nors pavartotos tikrų tikriausios, tikrai tikros šiuolaikinės išraiškos priemonės – televizoriai, ausinės, muzikinis miksas, kuklūs akcijos elementai, sukurta erdvė bendram patyrimui, pasigedau to kažko, kas daro parodą išskirtinę. Šiuo atveju, to, kas vizualizuotiems jausmams suteiktų emocionalumo.

Dabar visos perteiktos būsenos – vienodo dažnio ir tankio, masės ir įtampos. Menininkų suprojektuota erdvė – analogiška žmogaus psichinės pusiausvyros būsenai. Na, tikrovėje tai beveik neįmanoma, kaip neįmanoma psichologinė sublimacija, kuomet pereinama iš džiaugsmo į pyktį ir atvirkščiai. Todėl man labiau patinka cheminė–fizikinė normalių sąlygų apibrėžtis. T. y., kai žinai egzistuojant tarpinę junginio grandį, nors jos normaliomis sąlygomis „apčiuopti“ neįmanoma.

Renkuosi „Šauksmą”

Parodoje kiekvieną emociją pasidaliję autoriai bei jų grupės stengėsi vizualizuoti ar įgarsinti. Būsenų bendratis, perėjimai buvo užfiksuoti judesiu ir garsu, užsidėjęs ausines galėjai išgirsti mielą garsinį pyragą iš visų jau minėtų sluoksnių. Tačiau neblogą unifikuotą bendratį nustelbė vizualistai, kuriems įvaizdinti nekintančią, kondensuotą „būseną“ (tai tiesiog liūdesys, o ne liūdesys ir ar liūdesys +), bet ne patį perėjimą, kuris yra įdomiausias, sekėsi žymiai prasčiau.

Taigi, ką pasirinkti, kas yra tikroji esmė – tarpinė būsena ar ypatingų emocijų nesukeliantis etalonas „Džiaugsmas“, „Liūdesys“, „Baimė“, „Pyktis”? Jei rinktis, tai daugiau emocijų turėtų spinduliuoti sąlyginis „Šauksmas“. T. y. daugiau nei būsena. Būsena be pradžios ir pabaigos, nors mes žinome, kad ji pasibaigs bent jau garso prasme. Pats šauksmas tarsi munchiškoji metafora gali būti paspirgintas baimės, pykčio, neapykantos… Iš esmės viskas yra apgaulinga. Ir viskas yra impresionizmas. Ir kiekviena akimirka – tikra ir netikra vienu metu.

Taigi, kaip statiškai t. y. tapybiškai gerai ir įtikinamai pavaizduoti pyktį arba baimę? Tai ne kiekvienam profesionalui įkandama. Todėl nestebina, kad parodoje „Pyktis“ perteiktas banaliai. Išcentriškai patėkšta drobėje violetinė rusvai juosva bala ir tiek. Blizga, suburbuliavę džiūvimo efektai… Primena dabar madingų meno terapijos kursų pratybas.

„Baimė“ – nyki tapybos maniera. Vaikiška ir primityvu. Įspūdis yra, anatomijos – ne. Valdingų dėdžių ir tetų baimė, nutapyta beviltišku spalviniu, šmurglinu betoniniu koloritu, iškankinta maniera. Tai veikiau nevil-tis nei baimė. O tą priešais paveikslą kabančią Iljičiaus lempute uždegti vertėjo, – jos, o ne prožektoriaus apšvietimas būtų paslėpęs trūkumus ir sukūręs tą farsinę atmosferą, ku-rios, regis, autorius ir siekė.

Geriau sekasi I.Leščinskaitės tatuiruotoms abstrakcijoms, suspaustoms iki projekcijos skritulio. Jokių paveikslų. Mažiau materijos, mažiau neaiškumo, mažiau prasmės, kažkas tolimo, pradingstančio, kaip senuose filmuose prieš the end. Galimas ir toks „Liūdesio“ variantas.

Subjektyvi nuomonė

Kiekvieno menininko kūrybą, kiek-vieną koncepciją kritikai vertina daugiau ar mažiau subjektyviai. Menininko išreikšta emocija yra lygu mums kilusioms asociacijoms? Kaip teisingai suvokti tai, ką menininkai perteikia? Šiuo atveju, man liūdesį gali sukelti vieni dalykai, bet kitą tai gal pradžiugins. O kitų pyktį aš matau galbūt spalvotai…

Nepaisant džiuginančio momento, kad Klaipėdoje radosi veiklus bendraminčių sambūris ir kad perspektyvų yra, paroda yra silpna. Pretenzijos akivaizdžios, tačiau visuma atrodo skurdžiai. Lie-tuvos kontekstas? Kaip studentų eksperimentas Kaune ji dar praslystų, tačiau Vilniuje, geriausiu atveju, liktų nepastebėta.

Festivalis prie jūros laukia lėlių teatrų

Salomėja Burneikaitė

Gegužės 1−3 dienomis Klaipėdos lėlių teatras uostamiestyje vėl sutiks geriausius Lietuvos lėlių teatrus ir svečius iš užsienio tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“, kuris uostamiestyje vyks jau penktąjį kartą.

Tarp kitų menų

Tai vienintelis profesionalaus lėlių teatro festivalis Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, labiausiai orientuotas į mažuosius žiūrovus, tačiau rengėjai tikisi, kad bus įdomus ir jaunimui bei suaugusiesiems.

Žiūrovai, matę pirmojo „Karakumų asilėlio“, vykusio 1997-aisiais, spektaklius, − užaugo, bet vis tiek lankosi Lėlių teatre, kai kurie iš jų jau atveda savo vaikus į nuolat Klaipėdos lėlių teatre veikiančią „Karakumų asilėlio“ mokyklėlę.

Daugelis pamena pirmuosius keturis festivalius, kurie augo, plėtėsi jų geografija, kol „Karakumų asilėlis“ tapo tarptautiniu renginiu, pristatančiu europinį lėlių teatro meną Klaipėdos krašto gyventojams.

Šiemet uostamiesčio lėlininkai, naujose patalpose senamiestyje, Vežėjų gatvėje, baigdami pirmąjį sezoną, rengia tikrą šventę savojo miesto žiūrovams bei svečiams ir džiaugiasi išskirtine festivalio programa. Lėlių teatrų fiestoje pasirodys 13 teatrų, kurie per tris dienas suvaidins 18 spektaklių.

Šiųmečio festivalio idėja siekia atskleisti, kaip lėlių teatro menas draugauja su kitomis meno formomis. Jo devizas – lėlių teatro menas, tarp kitų menų. Juo ir buvo vadovaujamasi sudarant festivalio programą.

5-ojo „Karakumų asilėlio“ programoje tradicinės lėlių teatro formos „bendraus” su pačiomis įvairiausiomis meno rūšimis – muzika, daile, vizualine plastika, objektų ir žmogaus judesio poetine raiška, atveriančia kitokias dramaturgijos lėlių teatrui galimybes, gebančias praskleisti naujus minties sluoksnius.

Suvažiuos patys geriausi

Neįmanomas „Karakumų asilėlio“ festivalis būtų be kauniečių Dariaus ir Jūratės Armanavičių šeimos teatro „Nykštukas“, kuris atvažiuos su lėlių spektakliu „Batuotas katinas“.

Valstybinis Kauno lėlių teatras vaikams parodys jaukų vaidinimą su lėlėmis „Dvi padūkėlės pelytės“, kurtą E.Piotrovskos su vilniete dailininke Julija Skuratova.

Iš Vilniaus festivalis sulauks kelių įdomių projektų.

Mažiausi žiūrovai galės džiaugtis Saulės Degutytės, kuriančios „Stalo teatre“, vaidinimu „Peliukas gitaroje“.

Vitalijus ir Nijolė Mazūrai atstovaus „Paršiuko Ikaro“ teatrui, parodydami spalvotų šešėlių spektaklį „Sniego karalienė“ ir po vaidinimo bendraudami su žiūrovais, norinčiais pramokti iš popieriaus karpyti siluetus.

Vilniaus teatras „Lėlė“ atvyks su geriausiu praėjusių metų spektakliu, skirtu vyresniems žiūrovams, „Eglė žalčių karalienė“. Tai liūdna teatro giesmė apie Eglės mitą, žinomos liaudies pasakos motyvais. Už šį spektaklį jo sumanytojas, dalininkas ir režisierius, lėlių teatro menininkas V.Mazūras 2008-aisiais buvo apdovanotas prestižiniu „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Unikalų projektą, kurtą Nijolės Indriūnaitės su dailininke scenografe Jurgita Jankute-Mirinavičiene, pagal biblinį tekstą „Giesmių giesmė“ atveš kūrybinė grupė iš Vilniaus. Šio spektaklio premjera įvyko „Vilnius – Europos kultūros sostinė – 2009“ – „Tebūnie naktis“ renginių metu.

Panevėžio Lėlių vežimo teatras, vadovaujamas Antano Markuckio, su visu vežimu įsikurs tiesiog Klaipėdos lėlių teatro kieme ir čia mažiesiems parodys J.Radzevičiaus „Skruzdėlę atsiskyrėlę“.

Festivalio šeimininkai į „Karakumų asilėlio“ programą įtraukė spektaklį suaugusiesiems „Juoba“, kurį Gintarė Radvilavičiūtė sukūrė pagal A.Žari pjesę, pavadindama jį penkių veiksmų politiniu lėlių baletu. Tai − groteskas, kuriame veikiantys teatriniai daiktai, transformuojami į personažus, virsta simboliais ir ima gyventi savo gyvenimą.

Atvyks svečių iš užsienio

Svečių „Karakumų asilėlis – 2009“ sulauks iš Latvijos, Rusijos, Danijos ir Slovėnijos.

Artimiausi kaimynai iš Liepojos atveš spektaklį M.Putninšo „Paskutinis drakonas ir Artūras UŪ“. Reižisierius Richardas Beltė, kartu su dailininke Ausma Neiburga pasakos netekusio namų Drakono istoriją tiems, kuriems jau rūpi ekologinės problemos.

Iš Tomsko, kuris yra tolimajame Rusijos Sibire, atvyks lėlininkas Vladimiras Zacharovas.

Su savo kurtomis ir ypatingai sukonstruotomis lėlėmis jis parodys spektaklį „Ežiukas rūke“ ir ves kūrybinę dirbtuvėlę festivalio dalyviams.

Jaunimui tikrai bus įdomus spektaklis keistu pavadinimu „Po velnių, aš toks vienišas…“ („Fucking alone…”), kurį parodys lėlininkai iš Danijos Kopenhagos miesto. Tai Katrine’os Karlsen ir Sissel’ės Romme Christensen audiovizualinis projektas apie vienatvę.

Jame daug dėmesio skiriama technologijoms, modeliuojančioms tikrą gyvenimą.

Pirmą kartą Klaipėdoje svečiuosis mini teatras iš Slovėnijos Liublianos miesto. Mažieji žiūrovai su tėveliais pamatys jo naujai interpretuotą pasaką „Coliukė“, kurią, panaudodamas lėles virtualioje aplinkoje ir kompiuterines technologijas, paseks Robertas Waltlas.

Su įdomiu kūrybiniu projektu, pavadintu „Rachmaninovo rankos“, iš Rusijos sostinės Maskvos atvyks teatras „Laboratorija T”.

Spektaklio idėja tiesiog intriguoja būsimuosius pianistus ir jų mokytojus. Ji atskleidžiama per muziką ir rankas, pasitelkus vos kelis butaforinius daiktus.

Aktorius Aleksejus Šašilovas pasirodys kaip tikras stebukladaris, budinantis vaizduotę, skatinantis stebėti žmones, įdėmiai klausytis muzikos ir linksmai žaidžiant patiems pabandyti kurti muziką rankomis.

Vertins vaikai ir kritikai

Festivalio „Karakumų asilėlis“ metu vyks ne tik spektakliai, bet ir susitikimai su menininkais, pokalbiai, diskusijos, seminaras pedagogams.

Atidarysime Jūratės Januškevičiūtės fotografijų parodą, pavadintą „Kartu ir šalia. Lėlių portretai“.

Bus pristatyta Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorės, režisierės ir dramaturgės Nijolės Indriūnaitės knyga „Baltos pasakos“.

Spektaklius kartu su N.Indriūnaite stebės vaikų komisija ir jaunųjų kritikų žiuri, sudaryta iš Klaipėdos universiteto teatrologijos programos magistrantų, kuriems vadovauja doc. dr. Petras Bielskis.

Organizuojant festivalio renginius talkina Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai.

Festivalio „Karakumų asilėlis“ spektakliai ir kiti renginiai vyks Klaipėdos lėlių teatre bei jo kieme, Kultūrų komunikacijų centre, Klaipėdos universiteto Mokomajame teatre ir Klaipėdos koncertų salėje.

Paskubėkite įsigyti bilietus, nes dabar jie yra pigiausi.

Langas

Šokio premjerą pristatys festivalyje

Vilniuje gegužės 5–11 dienomis vyksiančiame 13-ajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2009“ bus pristatyta klaipėdiečių choreografių premjera.

Lietuvos šokio informacijos centro ir „Vilniaus festivalių“ rengiamas forumas Menų spaustuvės, Nacionalinio dramos teatro scenose publikai pristatys 18 trupių iš Norvegijos, Vokietijos, Danijos, Islandijos, Italijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos – pateiks margaspalvį šiuolaikinio šokio spektrą nuo buto, įprastinių šokio spektaklių iki hip hopo bei žmogaus ir ekskavatoriaus dueto.

Pagrindinis šių metų festivalio akcentas – Prancūzijos šokio vitrina „FranceDanse Vilnius“, rengiama kartu su nacionaline programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė – 2009“ bei „Cultures France” ir Prancūzų kultūros centru Vilniuje.

Ji bus gretinama su naujausiais lietuvių choreografų darbais. Tarp jų – klaipėdiečių choreografių Agnijos Šeiko ir Dovilės Binkauskaitės spektaklio „Paralelinė fantazija” premjera gegužės 9-ąją Menų spaustuvėje.

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis” programoje A.Šeiko pakviesta dalyvauti jau trečiąjį kartą. Šiuosyk prie jos prisijungė ir viena geriausių Klaipėdos šiuolaikinio šokio atlikėjų bei choreografė D.Binkauskaitė. Jaunosios kūrėjos su jau išbandyta kūrybine komanda pristatys specialiai festivaliui pastatytą šokio instaliaciją „Paralelinė fantazija“.

Šiame projekte choreografės vėl dirba su Klaipėdos universiteto šokėjais bei grįžta prie vizitine kortele tapusio – netradicinio scenos meno pristatymo koncepto – ne įprastoje scenoje, o atviroje aikštelėje, kurioje žiūrovas tampa aktyviu dalyviu. Taip pat šokis sugretinamas su instaliacija (ją kuria skulptorius Jurgis Malinauskas), atliekančia ne tik scenografinę funkciją, bet veikiančia ir kaip savarankiškas meno kūrinys.

Baigiantis gegužei „Paralelinę fantaziją” planuojama parodyti Klaipėdos skulptūrų parke.

Poezijos šventei – „44 čiulbėjimai”

Jau baigiamas įrašyti naujas kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai” albumas, skirtas 45-ajam Lietuvos „Poezijos pavasariui”. Jame skamba ir Klaipėdos aktorių balsai.

Balandžio viduryje klaipėdiečiai aktoriai Vytautas Paukštė, Virginija Kochanskytė ir Sigutis Jačėnas uostamiestyje pirmieji įskaitė eilėraščius kolekcijos rinkiniui „44 čiulbėjimai”. Įrašai taip pat vyko Vilniuje ir Kaune, kur prie klaipėdiečių prisijungė aktoriai Joana Čižauskaitė, Olita Dautartaitė, Regina Paliukaitytė, Gražina Urbonaitė, Ramūnas Abukevičius, Egidijus Stancikas ir Petras Venslovas.

Unikaliame albume skambės visų 44-ių iki šių metų „Poezijos pavasario” laureatais tapusių Lietuvos poetų eilėraščiai, sukurti įvairiais laikotarpiais.

„44 čiulbėjimai“ – tai jau 16-asis VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ leidžiamos kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai” albumas. Jo leidybą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija ir Kauno miesto savivaldybė, projekto partneris – Rašytojų klubas.

Kaip sakė kolekcijos leidėjas S.Jačėnas, naujo albumo pristatymai planuojami gegužės mėnesį, kai 45-ojo tarptautinio poezijos festivalio paukštė skries per visą Lietuvą. Pirmiausia jis pasirodys Vilniuje per šiemečio „Poezijos pavasario” almanacho sutiktuves gegužės 18-ąją. Pirmoji „44 čiulbėjimų“ plokštelė MP3 formatu bus platinama su almanachu, o veliau – jau kaip atskiras kolekcijos albumas iš dviejų audiokompaktinių plokštelių.

Fotografijos keliais – iki Kaliningrado

Lietuvos uostamiesčio fotografų darbai eksponuojami Vilniuje ir kaimyniniame Kaliningrade (Rusija), kur balandžio 24-ąją startavo 4-oji tarptautinė fotografijos bienalė „Fotomanija – 2009“.

Nuo balandžio 9-osios sostinėje, Seimo rūmų galerijoje, vieši klaipėdiečio fotomenininko Vyto Karaciejaus autorinė fotografijų paroda „Būties miražai“. Spalvinguose ir ekspresyviuose didelio formato darbuose dominuoja autorių nuolat dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis. Šį ciklą autorius pradėjo kurti 2007-aisiais. „Fotomiražai – tik virpantys realybės atspindžiai ir mistiški regėjimai, spalvos ir judesio žaismė, nuolat kintančio laiko nuotrupos ir nuojautos. Kūryba prasideda labai gerai įvaldžius amatą. Tik tada ji tampa nerutininiu darbu, emocijomis, dalele, pakelta nuo kasdienos, dvasios švente“, – mano fotografas.

Jo jaunesniojo kolegos klaipėdiečio fotomenininko Gyčio Skudžinsko ir dar moksleivės Evelinos Daugėlaitės fotografijos šiemet pateko į tarptautinę Kaliningrado fotografijos bienalę „Fotomanija – 2009“. Jos rengėjai – Kaliningrado srities kultūros ministerija, Rusijos ir Kaliningrado fotomenininkų sąjungos ir Kaliningrado meno galerija – konkurso būdu, dviem etapais atsirinko 160 autorių darbus. Šiemet bienalėje dalyvauja fotografai iš Suomijos, Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir visos plačiosios Rusijos. Lietuvai atstovauja 11 fotografų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Plungės ir Tauragės. Tarp jos autorių – Algimantas Aleksandravičius, Regina Šulskytė, Romualdas Augūnas, Ramūnas Danisevičius, Romas Čekanavičius ir kiti.

4-osios Kaliningrado fotografijos bienalės ekspozicija iki gegužės pabaigos pristatoma šio miesto meno galerijoje bei Vokiečių ir rusų namuose.

Klaipėdiečių „Trio – tūkstantmečiui”

Šilalės kultūros centre visą mėnesį veikė trijų uostamiesčio menininkų kūrinių paroda, dedikuota Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.

Tapybos ir fotografijų ekspoziciją „Trio – tūkstantmečiui”, Šilalės kultūros centro paprašytas, parengė klaipėdietis dailininkas Danas Andriulionis. Jis į kompaniją pakvietė fotomenininką Robertą Gabrį ir Šilalėje gimusią, bet dabar Klaipėdoje kuriančią jauną tapytoją Egidiją Brinkytę, prisidėjusią ne tik savo darbais, bet ir parodą organizuojant.

D.Andriulionis parodai atrinko septynis savo paveikslus, pastaraisiais metais nutapytus Lietuvos istorijos tema. Jaunatviškai temą papildė aštuoni naujausi E.Brinkytės tapybos darbai. Tarp spalvingos tapybos originaliai įsikomponavo dešimt nespalvotų R.Gabrio fotografijų iš „Klaipėdos menininkų portretų“ serijos.

„Norėjosi įvairumo ir mums, ir kad įdomiau būtų žiūrovui“, – apie parodos idėją – surinkti skirtingų autorių kompaniją – kalbėjo D.Andriulionis. Rezultatu jis patenkintas.

Paroda „Trio – tūkstantmečiui” buvo atidaryta kovo 25-ąją ir veikė iki balandžio 25-osios Šilalės kultūros centre. Į vernisažą susirinko daug žmonių – nuo miesto valdininkų iki moksleivių. Ir vėliau paroda buvo gausiai lankoma. Jos autoriai džiaugėsi publikos dėmesiu ir puikia erdve savo darbams.

Teatrai gastroliuoja po Lietuvą

Abu valstybiniai uostamiesčio teatrai pavasarį patankino gastroles – su dramos ir šokio spektakliais jie keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius.

Muzikinis teatras, kovą gastroliavęs Vilniuje, šiandien lankysis Tauragės kultūros centre, o rytoj – Šiaulių dramos teatre, kur parodys šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“, choreografo Jurijaus Smorigino pastatytą pagal F.G.Lorca’os pjesę ir A.Piazzolla’os muziką. Gegužės 6-ąją į Šiaulius jis nuveš dar vieną šokio spektaklį – „Baletinę Čaplino ir Dolskio kortą“, latvių baletmeisterės Litos Beiris sukurtą pagal V.Mnacakanovo baletinę siuitą „Čapliniana“ ir D.Dolskio dainas.

Treti metai rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras, galima sakyti, gyvena „ant ratų“. Jis Ž.B.Moljero komediją „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“ (rež. Aidas Giniotis) kovą vaidino Birštone, Vilkaviškyje ir Kėdainiuose, E.E.Schmitto „Paleistuvį“ (rež. Povilas Gaidys“) – Kuršėnų kultūros centre. M.Gavrano komedija „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) balandžio 8-ąją parodyta Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, balandžio 22-ąją – Alytaus kultūrų komunikacijų centre, kitądien – Marijampolės dramos teatre. Panevėžyje balandžio 9-ąją pabuvojo ir premjerinis I.Turgenevo „Įnamis“ (rež. A.Lebeliūnas). E.E.Schmitto „Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. P.Gaidys) balandžio 24-ąją viešėjo Kaune, Girstučio kultūros centre. Kauno dramos teatre vakar B.Janikašvili’o „Mano Hamletą“ (rež. Beso Kupreišvili’s) vaidino aktorius Vytautas Paukštė, už vaidmenį šiame spektaklyje šiemet apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šiandien ši vienaveiksmė tragikomedija bus parodyta Alytuje. Gegužę Dramos teatras ruošiasi į Tauragę ir Šiaulius su legendiniu savo spektakliu – M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė).

Parengė Rita Bočiulytė

Pavasaris atbunda garsuose

Danguolė Vilidaitė

Štai jau trisdešimt ketvirtas kartas, kai kiekvienas pavasaris uostamiestyje prasideda, tiesiog užplūsta nuostabia švente sielai – „Klaipėdos muzikos pavasariu“.

Šiais metais publikos vertinimui pateikti septyni koncertai, du video klubo susitikimai, nuostabūs Lietuvos ir užsienio atlikėjai, išgirdome kelis retesnius instrumentus, tokius kaip stiklo arfa ar bandoneonas; čia pasireikšti galėjo ir mūsų miesto ryškiausi kolektyvai.

Negalėjusi dalyvauti visuose renginiuose, toliau apsiribosiu tik keliais pastebėjimais.

Spalvingas orkestrų paradas

XXXIV „Klaipėdos muzikos pavasaryje“, kaip ir praėjusiais kartais, vyravo orkestrinė muzika.

Festivalį pradėjo šiuo metu atsinaujinimą išgyvenantis Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas – Sergejus Krylovas, dirigentas – Georgijus Čičinadze’ė (Gruzija), net du vakarus užsienio atlikėjams pritarė mūsų darbštuoliai – Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė – Liuda Kuraitienė), varinių garsais spindėjo „Stavanger Brass Band“ (vadovas – Allanas Withingtonas, dirigentas – Selmeris Simonsenas) iš Norvegijos, o šįvakar savo virtuoziškumą demonstruos „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas – Vilhelmas Čepinskis).

Orkestrų parade didžiausiu tiesio-gine prasme, galingiausiu ir spalvingiausiu (tik ne dėl to nedidelio incidento su orkestro violončelininku) šiemet tapo dar nepaminėtas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Gintaras Rinkevičius).

Ypač stipriai minėtosios savybės pasireiškė antroje vakaro „Gražiausių arijų ir tango sukūry“ dalyje, skirtoje tango žanrui. Skambėjo populiarių dainų ir kompozicijų aranžuotės (simfoniniam orkestrui pritaikė klaipėdietis Rimantas Giedraitis), tarp jų – A.Zacepino „Padėk man“ iš kino filmo „Briliantinė ranka“, J.Petersburgskio „Paskutinį sekmadienį“, A.Piazzolla’os „Libertango“ ir kitos, žaismingą nuotaiką palaikė orkestrantų įsijungimas dainuojant. Tik štai garso stiprumas kulminacinėse vietose – ir ne tik jose – dirigento buvo pernelyg dirbtinai forsuojamas, dėl to galima kiek papriekaištauti.

Bet kad ir kaip kritikuojant tango interpretaciją, tenka sutikti, kad Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymai Klaipėdoje visada yra įspūdingi, o maestro G.Rinkevičius kiekvieną kartą stebina savo sugebėjimu visiškai atsiduoti, tiesiog, sakyčiau, pavojingai pasiaukoti muzikai.

Jausmingi atsivėrimai

Didžiausių pagyrų verta pirmoji „Gražiausių arijų ir tango sukūry“ dalis. Tikslus, jausmingas ir pritildytas orkestro pritarimas ne tik neužgožė, bet ir subtiliai paryškino solistų Irenos Milkevičiūtės (sopranas) ir Edmundo Seiliaus (tenoras) vokalines linijas. Išgirdome G.Puccini’o, G.Verdi’o, G.Donizzeti’o ir P.Tchaikovsky’o kūrybą – gerai žinomus pasaulinės operinės muzikos šedevrus.

Nuostabūs balsai ir gilus muzikų įsijautimas pavertė vakarą nepa-kartojamu. Kartu su atlikėjais klausytojai išgyveno nedideles operos personažų gyvenimo ir meilės dramas. Ypač gražiai ir romantiškai suskambo duetai iš G.Verdi’o operos „Aida“ ir G.Puccini’o operos „Bohema“, pavirtę nedidelėmis mizanscenomis: subtilus apkabinimas, paėmimas už rankos, kvietimas sekti iš paskos (į užkulisius) ir pan.

Tik gaila, kad mūsų publika, tikri televizijos projektų aistruoliai gėlėmis labiau buvo pasiruošę pagerbti ir įvertinti „Triumfo arkos“ žvaigždę, o ne Lietuvos operos teatro primadoną I.Milkevičiūtę, atlikimo profesiona-lumu tikrai nenusileidžiančią, o kai kur ir pralenkiančią scenos partnerį.

Spindintis, džiaugsmingas varis

Kitomis orkestro spalvomis suspindo koncertas „Sostinių pasveikinimas pajūriui“ – praėjusių metų Europos kultūros sostinės Norvegijos miesto Stravangerio ir šių metų kultūros sostinės Vilniaus pasveikinimas mums.

Dviejų skirtingų meninių kolektyvų „Stavanger Brass Band“ (vadovas – Allanas Withingtonas, dirigentas – Selmeris Simonsenas) iš Norvegijos ir Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ (meno vadovas ir vyresnysis dirigentas – Vaclovas Augustinas) susijungimą šiame projekte vertinčiau kaip gana vykusį eksperimentą ar kaip fasadinės kultūros dalį, duoklę šiemet Vilniuje vykstantiems renginiams.

Skambėjo beveik vien tik skandinaviškų kraštų muzika. Jos kūrėjų pavardės, išskyrus norvegų kompozitorių E.Griegą ar italų P.Mascagni’į, greičiausiai mums nieko nepasakytų. Džiaugsmingą ir šviesią pirmosios dalies nuotaiką – su efektingais varinių pučiamųjų instrumentų pasažais, lyriniais korneto solo pakeitė antroji – rimtesnė, jau su choru, nuteikusi Velykų didžiosios savaitės susikaupimui.

Žavėjo „Stavanger Brass Band“ garso kokybė (kad taip mūsų atlikėjams tokius instrumentus!..), šio jauno atlikėjų amžiumi orkestro darnus, virtuoziškas ir uždegantis grojimas.

Chorinis puslapis – bažnyčioje

Tradiciškai festivalyje pasirodė dar vienas chorinis kolektyvas – Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas – Alfonsas Vildžiūnas). Šį kartą kartu su solistais Asta Krikščiūnaite (sopranas), Rafailu Karpiu (tenoras), Giedriumi Prunskumi (baritonas) ir vargonininke Jurgita Kazakevičiūte „Aukuras” atliko prancūzų kompozi-toriaus Ch.Gounod Iškilmingąsias mišias šv. Cecilijos garbei.

Nedrįstu spręsti, kaip pavyko muzi-kams įgyvendinti savo sumanymą – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios erdvė tikrai nėra tam akustiškai tinkama. (Bet kaip tik šioje erdvėje muzika gali žmogų pakylėti dar labiau, padėti jam atsiverti maldai, galbūt akistatai su savimi.) Įsiminė nuostabūs solo fragmentai Gloria, Sanctus ir Benedictus dalyse, kūrinio melodingumas, iškilminga – maršinė Domine salvum pabaiga, patiko choro vadovo A.Vildžiūno tikslus mišių dramaturgijos suvokimas, šios kompozicijos atskleidimas.

Stebino „stiklo arfa“

Net dvi programas šiam festivaliui parengė Klaipėdos kamerinis orkestras. Tai „Stiklo arfa: kerintys skambesiai“ kartu su „The Glass Duo“ duetu Anna ir Arkadiuszu Szafraniecais iš Lenkijos (diriguojant Tomui Ambrozaičiui), bei „Visada girdi muziką“ su trombonininku iš Vokietijos Mike’u Svoboda, perkusininku Sauliumi Astrausku ir aktoriumi Dariumi Meškausku (diriguojant Vytautui Lukočiui).

Pirmoji labiausiai klausytojus turbūt patraukė neįprastu instrumentu – „dainuojančiomis taurėmis“, dar kitaip vadinamomis „stiklo arfa“, ir populiariosios klasikos pavyzdžiais.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad paprasčiausiu skirtingo dydžio vyno taurių rinkiniu galima pagroti tokius sudėtingus kūrinius kaip A.Dvoržako Slavų šokį op.46 Nr.7 c-moll, P.Čaikovskio baletų „Spragtukas”, „Gulbių ežeras“ fragmentus ar net J.S.Bacho virtuoziškąją Tokatą ir fugą vargonams d-moll.

Instrumento garsas gana keistas, sunkiai su kuo nors palyginamas, nors kartais priminė strykinių, o kartais pučiamųjų garsą. Įdomu, kad tiesiog fiziškai galėjai pajausti raminantį jo dažnių poveikį. Stebino nepaprastas lenkų dueto ansambliškumas ir rafinuotumas. Tik Klaipėdos kameriniam orkestrui ne visur pavyko išlaikyti tinkamą garso proporciją.

Įspūdingi sugrįžimai

Du ryškiausius „Klaipėdos muzikos pavasario“ akcentus galima vadinti savotiškais sugrįžimais.

Pirmasis – tai vakaras „Pavasarį viltis garsais sugrįžta“ kartu su Lietuvos kameriniu orkestru bei pianistais Povilu Stravinsku ir Gintautu Abariumi. Šie žymūs muzikai, ne taip seniai buvę labai svarbia Lietuvos kultūros dalimi, šiuo metu gyvena ir kuria JAV. Gražu, kad jų pasirodymas neaplenkė ir mūsų miesto.

Antruoju, nors gal ir keista, laikyčiau trombonininko ir kompozitoriaus Mike’o Svoboda’os iš Vokietijos dalyvavimą. Jo asmenybei „išaiškinti“ buvo skirti net du susitikimai – videoklube ir koncerte.

Klaipėdos publiką šis atlikėjas pirmą kartą savo neįprasta grojimo maniera ir virtuozišku instrumento valdymu „nugalėjo“ dar 1995-aisiais dalyvaudamas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Kopa“, vėliau – 2007-ųjų „Permainų muzikoje“, dabar – dar vienas įsimintinas susitikimas.

Videoklube prisimintas šio menininko pasirodymas „Kopoje“, demonstruoti K.Stockhauseno kūrinio „Signalai – invazijos“ fragmentai, grojimas Alpių ragu, australišku didgeridu ir jūros kriaukle, jo paties kūrybos pavyzdžiai ir t.t. Vietoje nerimstantis M.Svoboda vis susigalvodavo ką naują, pavyzdžiui, pritarti trombonu savo paties videoįrašui, į muzikavimą įtraukti publiką, sodo laistymui skirtą žarną paversti muzikos instrumentu – 2,5 metro, ką tik iš „Senukų“.

Kas nužudė Mozartą?

Ši žaisminga ir labai kūrybinga nuotaika buvo pratęsta koncerte „Visada girdi muziką“, atliekant M.Svoboda’os kompoziciją trombonui, perkusijai, skaitovui ir styginių orkestrui „ALIAS – Mocartas taip kaip Rosinis“.

Tai nedidelis maždaug 40 minučių trunkantis muzikinis detektyvas, kurio intriga, tarsi operoje buffa, pinama iki pat paskutinės jo minutės. Kas gi nužudė genialųjį W.A.Mozartą? Gal jį iš pavydo nunuodijo ne A.Salieri’s, o A.Salieri’u persirengęs L.Beethovenas? O gal net ir ne jis, o paties W.A.Mozarto nusamdytas žudikas, persirengęs L.Beethovenu ir A.Salieri’u… Ką gi tuo metu, gavęs išsvajotąją laisvę, veikia geni-

jus? Ir toliau kuria, tik prisidengęs G.Rossini’o vardu. O kurgi dėtis pačiam G.Rossini’ui, kieno vardu prisidengus kurti? Gal G.Verdi’o ar G.Donizetti’o?..

Kūrinyje skamba rekomponuoti W.A.Mozarto ir G.Rossini‘o operų fragmentai, jiems ekspresyviai pritariama tarkuojant daržoves, peiliais, dangčiais, daužomų indų garsais – tai simbolizuoja kulinarijos menui atsidavusį G.Rossini’į. O pagrindinė „ALIAS – Mocartas taip kaip Rosinis“ mintis greičiausiai tinka daugumai menininkų – „Nieko kito nesimokiau, nieko kito nemoku. Esu kompozitorius. Basta!“

Papuošė premjera

Dar tik prieš mėnesį Klaipėdos koncertų salėje išgirdome pirmąjį kompozitorės Loretos Narvilaitės kompozicijos „Lietus lyja toli nuo mūsų“ atlikimą, dabar – dar viena sėkminga premjera, gimusi bendradarbiaujant su geriausiais savo amato meistrais – perkusininku S.Astrausku ir trombonininku A.Svoboda.

Šįkart poetiškas pavadinimas „Žaibai ir vėjai (pamačius vakarą dangaus dugne)“, anot autorės, atitinkantis kūrinio nuotaiką, pasiskolintas iš Henriko Radausko eilių.

Kiti koncerte skambėję kūriniai – tai fragmentai iš D.Shostakovichiaus muzikos kinofilmams „Hamletas“ ir „Gilys“, J.S.Bacho sūnų opusai: W.F.Bacho Simfonja F-dur ir C.Ph.E.Bacho Simfonja Nr.5 („Hamburgo“).

Festivalio vizija ir misija paskutinius kelerius metus, perdavus jį Klaipėdos koncertų salei, beveik nekinta – jis išlieka tradiciškai gausus renginių, stilių ir žanrų įvairove ir toliau žadina, lavina ir pamalonina ne vieno, kad ir labai išrankaus, klausytojo ausį.

O šiandien – paskutinis, aistringas ir jaunatviškas XXXIV „Klaipėdos muzikos pavasario“ akordas – orkestro „Camerata Klaipėda“ ir solistų Mirano Vaupotičiaus (bandoneonas) ir Frane’o Verbanaco (gitara) iš Kroatijos bei Džeraldo Bidvos (smuikas) pasirodymas programoje „Piazolla: nesibaigianti aistra“.

Festivalis baigiasi, bet pavasaris dar ne. Su muzika jis dar nuostabesnis.

Gūsis iš pajūrio – sostinėje

Liucija Armonaitė

Vilnius

Vilniuje, Rusų dramos teatre, penkis spektaklius kovo viduryje parodęs Klaipėdos muzikinis teatras nudžiugino apgalvotu, įvairią auditoriją patraukusiu repertuaru.

Klaipėdiečiai atskleidė teatro specifinių, aukšto profesinio meistriškumo dalykų, pateikė ambicingus kūrėjų pastatymus. Tai sužavėjo, o kartu skatina mąstyti, lyginti, koreguoti apskritai muzikinių/operos teatrų padėtį Lietuvoje.

Įsisuko į renginių sūkurį

Šiuo rašiniu nesiekiu išsamiai analizuoti parodytus spektaklius, pateikti atskirų dalykų vertinimus. Rūpi išsakyti bendrą nuotaiką, kurią po gastrolių sostinėje paliko Klaipėdos muzikinis, tarsi pavasarinis gūsis įsisukęs į Vilniaus kultūros renginių sūkurį.

O renginių tomis dienomis buvo kaip niekada daug. Tarp jų – net tokie neeiliniai kaip nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė- 2009“ Europos menų programos dalis – Nacionalinėje filharmonijoje surengtas Michelio Sogny fondo „SOS talentai“ jaunųjų stipendininkų koncertas, tiesiogiai iš Vilniaus transliuojamas tarptautiniu prancūzų „Mezzo TV“ kanalu į 39 pasaulio šalis.

Arba tos pačios programos tarptautinė dailės paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Šį – svarbiausią Lietuvos dailės mu-ziejaus Vilniuje ir Aukštutinės Austrijos žemės muziejaus Lince bendrą projektą globoja abiejų valstybių pre-zidentai – J.E. Valdas Adamkus ir Dr. Heinzas Fischeris.

Publikai neteko nusivilti

Jiedu Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje iškilmingai atidarė reikšmingą ekspoziciją kaip tik tą ketvirtadienį, kai klaipėdiečiai pradėjo gastroles – rodė dviejų dalių šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“, Jurijaus Smorigino (libreto autorius ir choreografas) sukurtą pagal Astoro Piazzolla’os muziką.

Koks buvo nustebimas, kad nemaža dalis šalies kultūros elito – žinomi šokio, teatro, muzikos, dailės kritikai ir specialistai – tądien pasirinko ne tarptautinį įvykį, o klaipėdiečių spektaklį. „Į parodą ir rytoj nueisime, o „Kruvinas vestuves“ nežinia ar kada kitą kartą teks pamatyti“, – tarsi susitarę kartojo pašnekovai, sutikti spektaklyje.

Ir specialistams, ir žiūrovams neteko nusivilti: įdomi J.Smorigino choreografija, įsimintini dailininkės Ivetos Ciparytės sukurti kostiumai, nuoširdžiai šoko atlikėjai. Tik gal vienam kitam vyrui nepakenktų kiek patobulinti savo kūno formas. Juk šokio spektaklis! Kad žiūrovai ir kitąkart, pavyzdžiui, užuot gerėjęsi unikaliais paveikslais su kiparisais Neapolio įlankoje, skubėtų pažiūrėti klaipėdiečių šokio…

Dėmesys – lietuvių autoriams

Verta pagarbos viena pagrindinių Klaipėdos muzikinio teatro nuostatų – statyti šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinius. Dar 1987-aisiais įkurtas ir savo, kaip profesionalaus teatro, veiklą pradėjęs su debiutuojančios kompozitorės Audronės Žigaitytės (šiandien teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė) opera „Mažvydas“ (1988 m.), šis teatras – vienintelis iš šalies kolektyvų (ne tik muzikinių, bet ir dramos teatrų) daugiausiai dėmesio skiria mūsų autorių kūrybos pastatymams.

Įdomus palyginimas: Nacionali-nio operos ir baleto teatro repertuare – šiuo metu yra du jau ne pirmus metus rodomi šalies kompozitorių baletai. O klaipėdiečių gastrolėse iš penkių spektaklių – net du Lietuvos autorių kūriniai. Abu nauji. Tai – žinomo kompozitoriaus, Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio opera „Aušrinė“ ir Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio, dirigento, kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo dviejų veiksmų opera vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.

Taip pat verta prisiminti, kad teatro repertuare šiuo metu iš viso yra šeši (!) Lietuvos autorių kūriniai; keturi jų skirti vaikams. Toks dėmesys mažiesiems rodo rimtą edukacinę teatro veiklą, rūpestį augančiais būsimais žiūrovais.

Sujaukė skeptikų prognozes

O štai Johanno Strausso trijų dalių operetė „Vienos kraujas“ – ir graži dovana operetės mėgėjams, ir savotiškas iššūkis. Gerai, kad klaipėdiečių nė kiek netrikdė tai, jog ta pati operetė rodoma Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kad gal nesusirinks žiūrovai. Sostinės svečių ryžtas pristatyti savąją populiariojo J.Strausso kūrinio versiją sujaukė visas skeptikų prognozes.

Vilniečiai, gausiai susirinkę į Ramūno Kaubrio režisuotą operetę (dailininkai Artūras Šimonis, Jolanta Rimkutė, baletmeisteris Aurelijus Liškauskas), džiaugėsi ryškiu ir stilingu pastatymu, turėjo retą progą išgirsti ir įvertinti visą uostamiesčio teatro atlikėjų žvaigždyną, ypač ryškiai tą vakarą pasirodžiusius Mindaugą Rojų, Valeriją Balsytę, Ritą Petrauskaitę, Rasą Ulteravičiūtę. O kai kas net ir lygino dviejų šalių dirigentų latvio Ilmaro Hario Lapinio (Klaipėda) ir lietuvio Vytauto Viržonio (Vilnius) meistriškumo savitumus.

Pritrūko programėlių

Ypatinga klausytojų auditorija susirinko į V.Bartulio operą „Aušrinė“: kaip reta daug buvo kolegų kompozitorių, muzikologų, muzikos kritikų.

Alvydo Vizgirdos režisuotas kūrinys (libreto autoriai Liudvikas Jakimavičius ir V.Bartulis, dailininkė Marta Vosyliūtė), puikūs solistų darbai nukėlė į padavimų pasaulį, patraukė mistikos dvasia.

Gaila, kad kompozitorius V.Bartulis po spektaklio nepasirodė scenoje, negirdėjo jam, jo kūriniui ir atlikėjams skirtų aplodismentų. Dar gaila, kad uostamiesčio teatras į gastroles neatvežė pakankamai programėlių, – gal nesitikėjo, kad bus teiraujamasi, gal pasikuklino.

Programėlių daugeliui žiūrovų neužteko ir per paskutinįjį gastrolių spektaklį – muzikinę dramą „Aistrų šėlsmas“, kurią pagal George’o Gershwino muziką pastatė Nerijus Petrokas. Visa laimė, kad vilniečiai neblogai pažįsta spektaklio dirigentą Vytautą Lukočių, scenoje puikiai skambinusį ir fortepijonu, jau įsidėmėjo uostamiesčio solistus Artūrą Kozlovskį, Loretą Ramelienę, Svetlaną Konstantinovą, R.Petrauskaitę ir kitus.

Sužavėjo kūrybiškumu

Beje, fondo „SOS talentai“ koncertas Filharmonijoje vyko tuo metu, kaip ir Rusų dramos teatre – „Aistrų šėlsmas“. Tačiau nežinau, ar kur nors Vilniuje tą vakarą žiūrovai plojo atsistoję ir šaukė „bravo!“, o atlikėjai po puikaus spektaklio džiaugdamiesi šokinėjo scenoje. Pamatėme kitokį nei prieš dvejus metus sostinėje gastroliavusį, įtampą ir nepasitenkinimą žiūrovams deklaravusį Klaipėdos muzikinį teatrą. Visai kitokie, nors ir tie patys menininkai sužavėjo kūrybiškumu, nuoširdumu, ambicingais užmojais.

Klaipėdiečiai paliko ryškų pėdsaką pavasarėjančios sostinės padangėje ir didelę intrigą. Juk spalio mėnesį į Vilnių jie atvažiuos su Claudio Monteverdi’o opera „Orfėjas“.

Čikagoje lietuviai šventė išeivijos teatro sukaktį

Savaitę septynių Lietuvos pajūrio teatralų delegacija viešėjo Čikagoje (JAV) – vyko pasveikinti dešimtmetį šventusį lietuvių išeivių teatro sambūrį „Žaltvykslė“.

„Žaltvykslei“ – 10 metų

Čikagos lietuvių jaunimo centre esančio lietuvių „Kunigaikščių užeigoje“ teatro sambūrio „Žaltvykslė“ 10 metų sukakties proga susirinko gausus būrys buvusių ir dabartinių jo narių, teatro gerbėjų. Kaip pasakojo Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros docentas Gediminas Šimkus, visi norintieji sunkiai tilpo į 400 vietų salę, bilietai į renginį prie staliukų kainavo po 40 JAV dolerių ir jų pritrūko.

Vakaro metu svečiai galėjo pamatyti S.Čiurlionienės-Kymantaitės komediją „Kuprotas oželis“ (rež. Nerijus Gedminas), kurį į Čikagą atvežė Kretingos kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras. Jis tautiečius sveikino su lietuviška duona ir druska, o kitądien dar kartą savo spek-

taklį parodė Pasaulio lietuvių kultūros centre, sausakimšai publikos salei.

„Žaltvykslė” savo ištikimiems žiūrovams taip pat paruošė dovaną – visų kažkada pastatytų spektaklių ištraukas vaidino buvę ir dabartiniai teatro entuziastai. Susirinkusieji galėjo savo atmintyje atgaivinti seniai matytus spektaklius, kuriuos meistriškai sujungė buvusi šio teatro sambūrio režisierė Audrė Budrytė ir dabartinė režisierė Ilona Čiapaitė.

Susitiko tolimame užjūryje

Vienintelį Čikagoje gyvuojantį lietuvišką dramos sambūrį sveikino Lietuvos Respublikos generalinė konsulė Čikagoje Skaistė Sakalaitė, Lietuvių fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Astrauskas ir kiti.

Iš Lietuvos specialiai į šventę vykusio KU Menų fakulteto Režisūros katedros docento G.Šimkaus žodžiais, malonus sutapimas, kad Kretingos teatro režisierius N.Gedminas, nuvežęs į Čikagą savo spektaklį, ir I.Čiapaitė yra 1995 m. laidos KU Režisūros katedros absolventai bei buvę jo studentai. Pedagogas džiaugėsi abiejų absolventų vaisinga kūrybine veikla.

I.Čiapaitė per pastaruosius aštuonerius „Žaltvykslės” metus režisavo ir sulaukė palankaus žiūrovų įvertinimo statydama lietuvių autorius – Žemaitės „Tris mylimas”, A.Griciaus „Palangą”, K.Ostrausko „Gyveno kartą senelis ir senelė” bei pasaulinės klasikos veikalus – A.Čechovo „Jubiliejų“, T.Viljamso „Pasmerktus namus” ir kitus.

Svajoja grįžti į Lietuvą

KU Režisūros absolventų kūrybinis ryšys akivaizdus – Čikagoje gastroliavo klaipėdiečių Parodijos teatras (rež. Vytautas Balalis), Rokiškio

liaudies teatro režisierius Jonas Buziliauskas su humoro trupe „Ambrozija“, o gegužę skrydžiui rengiasi KU pasididžiavimas – sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra”.

Šiemet balandį viešėdami Čikagoje, Klaipėdos ir Kretingos teatralai nepraleido progos aplankyti muziejus, pamatyti Mičigano ežerą, pasisvečiuoti pas tautiečius – buvusius bendramokslius ir studentus. „Įspūdžių – labai daug ir gerų, – dalijosi jais G.Šimkus. – Ir ten lie-tuviai labai svetingi, ganėtinai vieningi, darbštūs ir nuoširdūs. Visos kartos – vyresnieji ir jaunimas – tokie betarpiški, šilti. Kalbantis daugelis užsiminė, kad kai mažumėlę prasigyvens, reikalai Lietuvoje susi-

tvarkys, norėtų grįžti į gimtinę. Čikagoje lietuvių bendruomenė gausi ir aktyvi, jų vaikai lanko šeštadieninę lietuvišką mokyklą.” G.Šimkus pasakojo pernai buvęs Dubline (Airija) – ten lietuviai pasirodė esą kitokie, labiau susirūpinę kiekvienas savimi, kaip greičiau užsidirbti…

„Durų” inf.