Jaunųjų kūrybos konkursas

Vytautas Stankus
scratches on silence
1.
tėvas anglim piešė moteris
ant nugeltusio popieriaus
piešė rankas jų ir nugaras
rūkančias vynuogių krūmuose
apgamus jų ir pėdas

vynuogynų liepsnos atšvaituos

2.
vynuogynas degdamas traška
tėvas romiai priklaupęs
lanksto valtis nugeltusio popieriaus
ir po vieną paleidžia
– – – – – – – – – – – – – –
pelenai ir šešėliai jo raukšlėse

3.
verkdamas tėvas piešinius plėšė
ir kimšos į burną

sakė tik šitaip viską atgal
į save susisemsiu surinksiu
skuteliais skiautelėm sukramčius
šitaip tik šitaip – žalios akutės –
būta nebūta

turbūt pasirodė sakau
pasirodė.

sėdim taip tyliai jog girdis
kaip mirę nagais braižo tylą
4.
raudonos raudonos užuolaidos
tinka šešėlių spektakliams kitapus
susirenka žmonės ir žiūri
kaip dviese šoka sukibę
nagais ligi kaulų
braižo tylėjimą rėžis po rėžio
vaga po vagos po
raudona raudona užuolaida
tėvas sapnuoja anglim piešiąs moteris

* * *
mano brolis dar gyvas.
dar veriasi odos ir plyšta
suskirdusios rankos ir lūpos
nuodėmės nuo dėmės
nuo buvimo
į sulopytą vaikišką skruostą
sau išsiburia luošą paletę
pasilaižo dažus ir išspjauna

mano seserys gyvos.
pačios save neša laidot
išsilaužia dantis ir kelius
nes taip reikia;
nes negalia nuperka dangų
suodžiais išsitrina kaktą
ir plaukus išmaino į duoną

mano moterys gyvos kol miega.

alk.
dantim dantim išvogti jūsų laiką
sukast griovius dantim tranšėjas apkasus
išspardyt piktžoles asfalto pievose,
nubraukti šypseną į dantenas
ir užsigert tavim

kur bežiūrėsi tvenkias debesys
užkimt neleista, leista pratintis
per dievo gardą verčias valtis
duobės, kraujo sauja, laikas
atsisveikint, gert
ir užsikąst tavim

sutriauškint slankstelius, žiūrėt
kaip nyksta kojos, kaip delnuose anglis
man pridega, kaip pridega
ir plaučiuose vinis, kartoja
iš vidaus vis bėkim, bėkim, bėkim
belieka stengtis užsimerkt
ir prisidengt tavim

plaukais, paveikslais, nuotraukom – kas likę
matau grabais gražiai atjoja sraigės
lyja, sninga, lyja
kažkas lietuj vis neužkimsta – klykia
grąžinkit mirusius, man reikia juos pagirdyt
šukuot jų odą, duot visiem po anglį
ten juoda budintis, gulėt, ten juoda verkt
dantim kalenant dangtį
vagot nagais ledus, maišyti kaulais košę
putoja sniegas lyg išpilta kas
putoja lūpos, ošia – jei ką taisyt –
tik ašmenim, jei ką taisyt – – –
galiu uždegt medžius
ir apsipilt tavim
ir apsimest tavim.
* * *
dar tada kai nepamenu
senelis barstė trupinius kieme
jaukino lietų pusbalsiu
kartojo ir kartojo:

lyrja – lada – lyngho
šermukšnis nuogas vyšnios pilnos,
ateik dangaus kasyklomis
ateik per smilgų spalvą
per mano dešimt pirštų
rada – larja – dorra

dar tada kai nepamenu
senelis barstė trupinius kieme
laikydamas mane ant rankų
sakė prisimink:

čia būta namų šičia mirta
taip augo kol sausros pakando
ir žuvys ir miškas vis tirta
kai vėjas vartus atsidaro

iš vidaus rūbai dengiasi pūliais
žaizdos niekad negyja ir keista
kad šlapiuoja per sapną net siūlės –
kūno vandenys veržias užkaista

ir jeigu skaudės taip kad kauksi
tarsi uosdamas mirtį šuva
pažiūrėk vakaruos dega laužas
ir kartais to būna gana

kartais būna gana jeigu lietūs
vis ledinėm kojelėm užklysta
palengvėja trumpam prisilietus
lyg prie slenksčio dangaus karalystės

Ieva Astromskaitė
***
Į gražiai išlygintą, nėriniuotą, baltą
Nosinaitę
Įsukau gilę, užrišau mazgelį,
Uždengiau ranka:
ABRAKADABRA, o gilė niekur nedingo

Tik savęs neberandu.

Aiškiaregystė
guli
Prie neries,
Pranašauji gaisrą boružei
Smilgom – šienpjovį
Sau – ąžuolo šaką, virvę ir taburetę

***
Anapus upės
Raudonos valtys
Sprogsta vyriai
Rūdija lubinai

Akim dulkėtom
Pro tinklą
Žuvys
Žiūri

Jau laidoja
Rugpjūtį

Laidoja

Tomas
iliuminatorius lova lempa
stalas telegrama
ilgesio platybės
aplink
vanduo ir darbas
vėjas sumazgė dienas
suliejo taškus
susiaurėjo į vienatvę
geležiniais turėklais
žmogaus
už borto lygumos
rytoj Orleanas kitą savaitę Panama,
– bet, mano vienintelės,
pavasarį būsiu Klaipėdoje

Lapkritis
Lapkričio pirmąją naktį
Tarsi paskutinę
Po stikliniu gaubtu
Renku šilumą ir pilstau į dubenis
Grįžusi pastatysiu ant židinio
Kad užuostum uosius kaštonus beržus
Tavo miego kartūs atodūsiai
Tarp apverkto spalio
Ir gailaus vaikiškai kunigiško gruodžio
Susikūprinusių našlių ir
Manekenių šilkiniais veidais
Saldžiarūgščiais puvėsiais pakvips
kambariai
Nubusi
Ir nubudęs nesuprasi
Ant žemės ar po žeme
gimei

***
Pasaulio žmogau,
akmenimis grįstomis gatvėmis
žemės žvyrkeliais
vejuosi tave ir
degindama savo nerimą
gaudau aštuonis metus
branginu
tik sekundei akimirkai
spurdantį
valiūkišką žvilgsnį
čia pateiktą
ant baltos lėkštės
pasigardžiuoti

Dalia Bielskytė

***
Paukšteli čiulbantis, išburki baltą rytą,
Po žalio vakaro ir raudonos nakties-
Pro langą vėjui ir gegužiui atdarytą,
Paukšteli čiulbantis, išburki baltą rytą,
Žibuoklėm kvepiančiu lietum nulytą
Ir Vaivos dryžą taką man nutiesk –
Paukšteli čiulbantis, išburki baltą rytą
Po žalio vakaro ir raudonos nakties.

***
Vėduoklėje paparčių suspindės
Žiedais balčiausiais nuodėmės vainikas –
Jį ant kasų man seserys uždės.
Vėduoklėje paparčių suspindės
Auksinė ašara užgesusios žvaigždės,
Sukūkčios angelėlis pavainikis –
Vėduoklėje paparčių suspindės
Žiedais balčiausiais nuodėmės vainikas.

***
Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas,
Lyg senos pamišėlės spardo geltonus lapus,
Sukurpia dūdelę, nuo alksnio nulupusios žievę –
Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas –
Pro debesio plyšį žiūrėdamas juokiasi Dievas,
Jo juokas pabyra į žemę lyg šerkšnas trapus…
Pro langus ir kaminus mintys ištrūksta į pievas –
Lyg senos pamišėlės spardo geltonus lapus.

***
Pagirios nuo meilės lyg nuo vyno –
Piktos šmėklos ūbauja patamsy.
Žodžiai vakar saldžiai apsvaigino
Pagirios nuo meilės, lyg nuo vyno –
Ar rytojus išblaivys – kas žino?
Nerimo šuva paširdžiuos amsi –
Pagirios nuo meilės lyg nuo vyno –
Piktos šmėklos ūbauja patamsy.

***
Tekėk už manęs, upių upe,
Už kapinių aukšto kalnelio.
Širdy juodas varnas nutūpęs –
Tekėk už manęs, upių upe,
Kol klūpau ant kranto, kol klūpau
Prie tavo tikėjimo žalio,
Tekėk už manęs, upių upe,
Už kapinių aukšto kalnelio.
***
Graudūs dainų pakraštėliai, raudoni sparneliai
Liūdno voratinklio pirštuose virpa prieš mirtį,
Gijos tarp žodžių- tarp lūpų -tarp daugtaškių veliasi.
Graudūs dainų pakraštėliai, raudoni sparneliai
Sutrupa neišdainuoti ir gelia -ir gelia- ir gelia
Plyštančio liūdno voratinklio virpančią širdį.
Graudūs dainų pakraštėliai, raudoni sparneliai
Liūdno voratinklio pirštuose virpa prieš mirtį.

***
Balkite, balkite, mano mėnulių blakstienos.
Kriskite, kirskite, rasos, aušrelę akių.
Riskitės kūlvirtom skubančios perdegti dienos –
Balkite balkite, mano mėnulių blakstienos:
Žingsnis po žingsnio – pėdom basom į ražienas
Rugio ražu- kraujo parašu vis dar tikiu –
Balkite, balkite mano mėnulių blakstienos.
Kriskite, kirskite, rasos, aušrelę akių.

***
Liūdnos mano dienos atsisėda
Prie atodūsiais nukrauto švenčių stalo.
Valandas kramtydamos iš lėto
Liūdnos mano dienos atsisėda
Į išėjusiems paskirtą vietą-
Žvakė, tuščias indas, stalo galas,-
Liūdnos mano dienos atsisėda
Prie atodūsiais nukrauto švenčių stalo.

***
Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli,
Nusileidęs ant mano širdies!
Viduržiemy – šilta ir žalia!
Ak tu blezdinga, Dievo paukšteli,
Tavo valioj, tiktai tavo valioj
Į pavasarį tiltus nutiest!
Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli,
Nusileidęs ant mano širdies!

Trys aplankymai: raudonas, juodas, baltas

Daiva Molytė-Lukauskienė

***

Raudonuoja gudobelė, kruvinais atspindžiais nužydėjusi pirmąją susitikimo ir išsiskyrimo akimirką. Meilės, kovų, kraujo ir aistros, tobulai netobulo buvimo atodūsyje.

Vienas vasaros skambėjimas prie Spenglos upelio: du siluetai vakarėjant, dvi ryškios figūros, du šešėliai – rausvai oranžiniai, apakinti nemigos, dainuojantys, džiazuojantys. Tik vėjas šiurena sudžiūvusias nendres. Akmeninės kryžkelės. Keliai išsiskiria. Raudona… raudona…

***

Juodas nemigos nervas įsitempia, tobulai įsirėžia.

Tarp mudviejų lengvas voratinklio siūlas, vos vos liečiantis, jungiantis, siejantis vieną vasarą ir vieną buvimą. Vėjas suvelia tavo juodus plaukus. Stikliniais stogais nuslysta šviesa. Bespalvė žemė po kojomis. Buvimas, gebantis sugerti, su-siurbti į save, į aistrų ir emocijų kloaką, sudygusias viltimi išėjusiojo pėdų žymes.

Tirpsta rankų pirštai, ledėja delnai: tamsus bučinys prisirpo juoda spalva.

***

Baltai pražyla nebuvimas. Tyla ir tolumos šaltu rūku išsilieja iš krantų ir supjausto horizontą trumpais štrichais.

Nežinau, ką žinai, ką žinojai. Negirdžiu.

Šiame skaudžiame pajūrio rūke bjauriai gelia sąnarius. Kaskart subyru į tavo saują balto molio dulkėmis…

***

Tavęs čia nėra. Ir aš galiu įsėlinus lyg katė užšokti ant darbo stalo ir godžiai laižyti eilėraščių raides, lakti žodžius, formuoti šeimyninės mokyklos koncepciją. Laiminga kitų sąskaita, efektingai įgyvendinusi savarankiškumo egzistenciją. Šiandien murkiu atradusi individualybės pradą ant sugniaužtų tavo kumščių dulkėtame darbo kambaryje.

***

Jazminų žiedais paženklinti sugrįžimai, tarsi nežinomo dailininko drobėse. Milvydos kaime, kur gėlėti kauburiai po žalio medžio kryžiumi.

Baltame delne žiedas žydi. Įvairiaspalvės saulės gieda raibų gegužių balsais pliekdamos tolimą ėjimą. Į niekur, į aklą buvimą ar nebuvimą. Po žaliais jazminais, po baltais žiedlapiais jaučiu tik išlikimo spalvą.

***

Lietus pliaupė į skaidrų stiklą, dužo ir mirguliavo plonomis linijomis. Plakė tylančia tavo širdimi ir žodžiais, ilgai daigintais, puoselėtais ir rinktais Dzūkijos laukuose, kur artojas palinkęs ties metaliniu plūgu raikė žemę tavo mintims.

Kai lietūs talžė, kai vėjai pūtė, kaskart kitaip iš daugybės vandenų sūrumos, iš pieskuotos pakrantės, kurioje niekada nebuvau, tik egzistavau maitindama vaikus ir alkaną vyrą.

Preliudas

Algis Kuklys

Sekmadienis, vasaros vidurdienis, o aš sėdžiu sostinės skverelyje ant suoliuko, kuris pasislėpęs pavėsyje, ir galvoju: kaip gerai, jog dar turiu keletą laisvų valandėlių, tai niekur neskubėdamas pasėdėsiu, pasidairysiu. Prieš tai, kol buvo vėsiau, pasivaikščiojau po senamiestį, prisiminiau seną bičiulį Rimą, kuris čia gyveno prieš trisdešimt penkerius metus su tėvais, o dabar tame bute kepurnėjasi jauna šeima su cypiančiu mažyliu. Galop sušilęs, suplukęs įsitaisiau vieno baro pintame krėsle ir užsisakiau didelį bokalą alaus su priedais. Nuostabu… Niekas nelenda į akis, ir tu nieko neklausinėji. Tiesiog ramiai sėdi, užkandžiauji ir stebi praeivius. Lyg būčiau Saaremos saloje tarp santūrių estų.

Šiaip sostinės piliečiai labai skiriasi nuo miestelio žmonių. Jie visi tarsi man pozavo, girdi, žiūrėk, kaip turi atrodyti tikri europiečiai, turintys gerą skonį ir savo nuomonę, mokantys pramogauti, kalbėti keliomis užsienio kalbomis, nes lietuvių kalba – sena ir nuobodi Europos kalba.

Na, ir kalbėkite… Kauniečiai nepataikauja užsieniečiams, kaip jūs, turbūt neturi liokajaus psichologijos. Taigi lankstykitės, kurkite gugenheimus bei pornohomoseksualinį stilių visame kame. Už tai jus giria, o kartais pasijuokia…

Taip ramiai sau sėdžiu šešėlyje, o kai medžio šešėlis nuslinko, susiradau kitą ir vėl atsisėdau. Tik dabar vaizdavau, jog skaitau laikraštį. Priešais mane ant suoliuko miegojo „bomžas“ su plastikiniu maišeliu po galva. Kai pabudo, susidomėjo balandžiais, nes jie, gudručiai, iš eilės lankė visus suoliukus, ieškojo trupinių ir visokių smulkių atliekų. „Bomžas“ maišelyje surado sudžiūvusios duonos gabaliuką ir jį pasidalijo su tais įžūliais paukščiais. Kitą suoliuką užtūpė jaunimėlis su mažomis ausinėmis, nes jie klausėsi savo muzonų, o kas dedasi aplinkui – jų nedomino. Vėliau dėl kažko ėmė ginčytis, tačiau daugiausia, riogsodami kaip seniai, klausėsi muzonų.

Pasukęs galvą į dešinę išvydau ateinančią čigonę, kuri kalbino sėdinčius, siūlė savo paslaugas. Tačiau karštą vidurdienį niekas nenorėjo nei burtų, nei jokios mistikos. Jeigu būtų pasiūliusi alaus, gal daugiau būtų laimėjusi. Bet čigonė nekvaila: ji netampys stiklinių butelių, kai plieskia pragariškas karštis.

O dangus mėlynas mėlynas, lyg nudažytas, baltus debesėlius turbūt angelai nupaišė. Tokią dieną netrūksta žmonių aludėse ir maksimose, visi baisiausiai ištroškę, kaip Sacharoje. Ir staiga mano ausis pasiekė lėta, melancholiška fortepijono muzika, kuri sklido pro atviras balkono duris. Tai buvo Šopeno Preliudas Cis – mol, kuris čia labai tiko, nes netoli skvero stovėjo senamiestis, įkūnijęs didžiulės šlovės laikus, kuomet jame gyveno aristokratai, į sostinę atvykdavo artistai ir muzikantai iš užsienio. Tą vidurdienį buvo gera be jokios muzikos, tačiau preliudas atrodė kaip sekmadienio ženklas, tačiau jį mačiau tik aš, nes „bomžas“ domėjosi balandžiais, jaunimėlis – savo muzonais, o čigonė atkakliai ieškojo žioplių ir, aišku, surado. Tai buvo du senukai, vyras ir žmona, kuriems reikėjo ne burtų, o paprasčiausio pokalbio. Senučiukė dėvėjo šviesią, prieškarinę kepuraitę, o senukas – tarybinių laikų skylėtą baltą skrybėlę. Gyvi muziejaus eksponatai. Bet čigonė nebūtų čigonė, kad pražiopsotų tokią puikią progą. Tai ji, velnio boba, ilgai kabino makaronus senukams, bet aš juos stebėjau viena akimi, o kita – savo laikrodį, kad nepražiopsočiau traukinio.

O man tas preliudas priminė seserį, kuri anksčiau gyveno sostinėje, jai patiko Šopeno muzika, patiko Operos ir baleto teatras, kuriame turėjo bičiulių. Kai vėlai vakare sugrįždavo iš spektaklio, tuoj su vyru Vaclovu ruošdavo vakarienę, per kurią visuomet būdavo raudono vyno. Visi kalbėdavo tiktai apie muziką: kaip grojo orkestras, kuriam dirigavo maestro Aleksa, kaip atliko savo vaidmenis Virgilijus ir Siparis, kokios buvo spektaklio dekoracijos. Ką gi, operą mėgau ir aš, ypač – Džiuzepės Verdžio operas, nes italai – geriausi vokalistai, ten, Italijoje, gimė opera, ten tikriausiai ji numirs. Tačiau numirė ne opera, bet mano sesuo, kuri, išėjusi į pensiją, pagyveno tik penketą metų. Neišgelbėjo sesers nei vaistai, nei humoras – savitas ir aštrus, lyg padažas.

Sykį jų namuose viešėjo muzikologas, kuris, gerokai įkaušęs, nesidrovėdamas Vaclovo, įtikinėjo, kad moka tapyti, todėl būtinai nutapys ją nuogą. Moteris visada nuoga, tik vyrai šito nepastebi, nusijuokė ši. Kokia gili mintis, šaukė muzikologas, koks minties šuolis!.. Vaclovas, dėl šventos ramybės, uždarė langą, kad nesiklausytų kaimynai. Matote, mano vyras bijo, kad aš nuoga neiššokčiau pro langą, prunkštė ji. Kvatojo ir svečias, vis kartodamas, kad būtinai nutapysiąs mano seserį.

Vėliau Vaclovas, kai supykdavo, jai primindavo tą vasaros vakarą, o muzikologo daugiau nekvietė į svečius. Aš maniau, kad jis rimtas vyras, bet, pasirodo, yra skystas, konstatavo jis. Nors Vaclovas už savo žmoną dešimčia metų buvo vyresnis, tačiau, ją pergyvenęs trejetu metų, atgulė šalia jos. Kai buvo gyvi, neretai pasibardavo tarpusavyje, o dabar abu gulėjo ramūs, virš kapų siūbavo Karoliniškių pušelės.

Kai preliudas nutilo, pamačiau, kad į mane spokso čigonė. Norite, ponas, išbursiu jums gyvenimą?.. Ačiū, nereikia, tiek man to gyvenimo beliko, numojau ranka. Nesakykite, ponas, gyvenimas yra paslaptingas, burkavo čigonė. Pažvelgiau į laikrodį. Reikėtų kelti kojas, bet… pasėdėsiu dar keletą minučių, juolab, kad pamačiau žinomą poetą, kuris lėtai žengė skverelio taku į senamiesčio pusę. Atrodė jis kaip šimtametis senis – barzdotas, kuprotas, su akiniais. O kaip atrodė anksčiau!… Ką gi, ir poetai sensta.

O mano atmintis, lyg įjungtas mechanizmas, rodė praeities vaizdus, nes būtent sostinėje nuplaukė jaunystė. Nesimatė juose nei akropolių, nei tokios gausybės pramogų ir tuštybės. Tiesiog džiaugėmės tuo, ką turėjome, ką pavykdavo gauti iš draugų. O kas lengvai gaunama, tas nevertinama.

Jeigu ne tas saulėtas vidurdienis, būčiau slampinėjęs po senamiestį, atėjęs iki Vilnelės. Jaunimo sodas buvo mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta, čia ateidavau visais metų laikais. Lauko tualetas, kaip ir visos sovietmečio tokio tipo įstaigos, atrodė klaikus. Studentai šnekėjo, kad būtent šiame tualete surado sukniubusį mokslinio komunizmo dėstytoją. Gal jo širdis neatlaikė, nes buvo itin nervingas tipas, o gal padaugino, juk netoli tos vietos veikė kavinė.

Po tą Jaunimo sodą bindzinėjau su mažyte mergina, kuri studijavo tapybą Dailės institute. Jau sutemo, pradėjo spausti šaltis, o aš niekaip nesusiprotėjau jos pabučiuoti. Ir kaip ją pabučiuosiu, nebent, pritūpęs, tarsi kokią nepilnametę. Daugiau jos nekviečiau į pasimatymą, nors labai norėjau pamatyti, kaip ji atrodo be rūbų. Ar viską turi, ką privalo turėti moteris?

Tik vėliau man ėmė patikti mažesnės moterys, nes ir sesuo buvo nedidelė. Kadangi ji, kaip vyresnė, mane augino, tad pasąmonė daug ką užfiksavo. Teisingai psichiatrai sako, kad kai kurių žmogaus ligų reikia ieškoti jo vaikystėje.

Deja, šį kartą nespėjau aplankyti sesers ir Vaclovo kapų. Tą akimirką teks nukelti į ateitį.

Kai praverdavau jos buto duris, manęs prašydavo, kad aplankyčiau Aušros vartus, paaukočiau ir sukalbėčiau maldą. Tai, girdi, padeda. Kartais ir ji ateidavo į bažnyčią, ten labai susigraudindavo, nes kažkas slėgė moters širdį, tačiau dėl ko – nežinau.

Netrukus mano ausis pasiekė moters balsas, sklindantis iš garsiakalbio: „Gerbiami piliečiai! Pirkite naują šiuolaikinį žurnalą, skirtą visai šeimai! Žurnalo kaina tiktai…“ Aš atsisukau ir pamačiau skvero pakraštyje keletą merginų su spalvingais rūbais, balionais ir dideliu stendu. Niekur dabar nepasislėpsi nuo reklamos, nebent – miške, apmaudžiai pagalvojau ir, tuoj atsistojęs, nuskubėjau troleibusų stotelės link. Pats laikas mauti į geležinkelio stotį.

Galop, sėdėdamas traukinyje, pasijutau taip, lyg aname skverelyje būčiau palikęs krepšį. Maža to: atrodė, jog mano šešėlis tysojo ant balto suoliuko, o aš jau dardėjau į namus. Leidžiantis saulei ausyse tyliai skambėjo preliudo akordai, kurie susiliejo su traukinio bildesiu.

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.kl.lt; www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

A.Marčėno poezijos vakaras Klaipėdoje

Kilmingai Adelei atminti arba Nedidelė J.Strielkūno rankelė, vyturio sparnelis Aidui skristi

Sondra Simanaitienė

rašau, kad gyvas

gyvas, kad rašau,

kad būčiau gyvas

neišsižudyčiau

(A.Marčėno eilėraštis, skaitytas vakaro metu)

Pačiame kovo vidury Kultūrų komunikacijų centre svečiavosi poetas iš Vilniaus, gyviausias mūsų dienų klasikas, anot vakarą vedusio literatūrologo Marijaus Šidlausko, 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas.

Trečias vakaro metu perskaitytas eilėraštis buvo dedikuotas poeto močiutės seseriai Adelei, užauginusiai A.Marčėną ir dabar tebeauginančiai, tik jau iš dausų. Tą dieną, kai poetas skaitė Klaipėdoje Sonetą, paklotą kilmingai Adelei, artimieji rinkosi į jos mirties metinių mišias. Gal todėl visą vakarą sėdėjau tarsi bažnyčioje. Tai pastebėjau besibaigiant skaitymams – kažkoks šviesus drauge nueito kelio į Damaską gabaliukas. Kelionės įtaigumą sustiprino paties poeto vaizdas: slydinėjantis, drauge baikštus ir tiesus žvilgsnis, balta barzda bei ūsai, tokie nubalę, tarsi tik tik atsiplėšus nuo sklidino vaikystės pieno kibiro. Smilkiniai, ir tie pienuoti. Tik plaukų karūnėlė, tarsi pylimas juosianti galvos griovelį poezijai tekėti, – ne.

Dar vienas pastebėjimas, nors visai tolimas, tačiau galimas, jeigu kažkas jį pastebi: kovo pačioj pabaigoj Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta Arūno Mėčiaus paroda ,,Deja vu“ (pranc. k. kažkur matyta). Dailininkas taip pavadino savo ir mylimosios portretus. Kažkur jau matyta dviejų vienišų žmonių bičiulystė, surišta aukso grandine su smaragdu, tarsi bambagysle.

1997 m. gruodžio 12 d. Aidas parašė eilėraštį tokiu pat pavadinimu „Deja vu“:

„… tartum

belstumeis tyla į kitą tylą

tartum vyktų įleidimo aktas,

gal iš miego šventas Petras

kyla –

skimteli visatoj smuiko raktais …“

(„dėvėti“ 2001, 51 psl.).

Eilėraščio laikas adventinis, o ne gavėnios, kaip A.Marčėno viešnagės Klaipėdoje metu. Bet Aadventas mus pradeda ruošti gavėniai. Tik gimę pradedame mirti ir tik nu(ap)mirę galėtume prisikelti.

A.Marčėno poetinė akistata su mirties pasauliu išsitiesė tarsi horizontas prie jūros, pradedant nuo močiutės Adelės, judant Sigito Gedos, Romo Buroko, Roberto Danio, Kazio Bradūno ir daugelio kitų link. Nėra skirties tarp mirusių ir gyvųjų. Yra dvasinė bendrystė, nuolatinė belaikė agapė. Aidas sakė, kad dedikacijos mirusiems yra labai asmeniška poezija, todėl jas vadina eilėraščių dienoraščiais. Daugelis iš jų sueiliuoti be aiškaus metro. Silabotonika yra ėjimas nuo jausmo prie rašymo, o verlibras – nuo minčių prie rašymo, sakė poetas. Jausmai neleidžia miegoti, ir taip atsiranda silabotoninės eilutės „Nemigos žaidimai“, kurias išgirdome vakaro metu Klaipėdoje ir kurias galėsime perskaityti naujoje A.Marčėno knygoje, keistai susikaupusioje per pastaruosius metus.

Pokalbiai, pokalbiai su tais, kurie girdi, su tais, kurie nemiega, su tais, kurie jautrūs. Fenomenologas Algis Mickūnas skiria juntantį ir jautrų kūnus (fenomenologijoje kūnas yra patirties sinonimas). Estetinėje plotmėje reiškiasi jautrus kūnas. Juntantys yra visi kūnai, bet ne vienodai jautrūs. Šiaurės gyventojai skiria daugybę sniego atspalvių, pietiečiui sniegas yra baltas.

A.Marčėnui sielos sniegynai yra atvėrę savo spalvingos paletės įvairumą, todėl jo eilėraščių metaforos, patiriamos realybės perkeitimas į poetinę realybę, yra gyvos ir kalbančios. Tiesiog – patirtos.

Vakaro metu M.Šidlauskas užsiminė apie Aido simpatijas Klaipėdos poetinei mokyklai (galbūt pats poetas ir sugalvojo tokį apibūdinimą) – Gintarui Grajauskui, Rimantui Kmitai, Mindaugui Valiukui. Gintaro siūlymu, abu poetai 2005 m. knygų mugėje Vilniuje surengė renga sesiją, tais pačiais metais A.Marčėnas atliko kapeliono pareigas poetų sambūryje „Placdarmas“. O ir šiaip žmogui visada smagu grįžti į jaunystę, į Klaipėdą, kurioje, būdamas aštuoniolikos, išmoko vėjuose prisidegti cigaretę, kas neabejotinai galėtų būti klaipėdiečio skiriamuoju bruožu. Ir tai tik keli atvejai iš bendrystę liudijančių veiksmų, – poetas nuolat dialogizuoja su jautriaisiais, taip apsičiupinėdamas savąją būtį.

Skaitytojas, poezijos vakaro klausytojas tarsi mielinė tešla, užmašyta ir palikta kilti. Ir nuo jos priklauso, dar ir nuo aplinkybių temperatūros, ar poezijos duona bus paaukota, ar ne. „Nelabai man rūpi skaitytojas“, – sakė poetas. Lygiai taip jis kalbėjo Kęstučiui Navakui interviu 2005 m.: „Man nereikalingi skaitytojai, bet vis dar reikalinga mano poezija. Norėčiau, kad skaitytojams būtų reikalinga mano poezija, bet nereikalingas aš. Ta linkme einama“.

Noras ištirpti, pranykti, užleisti vietą kažkam, kuris nematomas, tačiau tikresnis už matomą. Poezija tikresnė už poetą, už skaitytoją, ji pirmesnė. Jonas Strielkūnas, pažvelgęs į jauną A.Marčėną, pasakė: „šitas tai tikrai bus poetas“. Jis turėjo tikrąjį matymą, todėl per savo nors ir storus akinių stiklus įžvelgė ne jaunuolį Aidą, o poezijos sužadėtinį, ir mostelėjo mažyte rankele tarsi vyturio sparneliu, kaip vaizdžiai prisimena poetas dedikuotame J.Strielkūnui eilėraštyje.

Vyturio sparnelio mostelėjimas užgriebė ne tik poezijos, bet ir literatūros refleksijos lauką, kurį beveik dešimtmetį ravėjo Marčėno mintis, – rašė literatūros apžvalgas „Literatūrai ir menui“ bei „Šiaurės Atėnams“. Kritiniai literatūros tekstai, esė, interviu sudėti knygoje „Būtieji kartiniai: apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos“ (2008 m.). M.Šidlausko paklaustas, ar dar rašys kritinius tekstus, Marčėnas užtikrino, kad niekada nebegrįš prie tokio raiškos būdo – knyga yra pernelyg arti rašančiojo gyvenimo, todėl kritikuodamas knygą, kritikuoji gyvenimą. „Per geras, per atlaidus pasidariau. Žmogus pernelyg susietas su tekstu bambagysle. Nenoriu nieko skriausti“, – sakė poetas.

Vakaras baigėsi tyliai, kaip ir prasidėjo – be skriaudikų ir be pažemintųjų.

Besliuogdama iš Kultūrų komunikacijų centro, sutikau savo kolegą istoriką Saulių švytinčiomis akimis, lyg ir per colį pakilusį nuo žemės, per porą valandų tapusį labiau reikalingą poezijai nei poetui. Poezijoje saugiau, yra sakęs Aidas viename interviu, Sauliau. Nors kartais tekstai ir gyvenimas keistai susimaišo – pirma parašai, o paskui atsitinka. Poeto pranašo balsas suskamba pirmiau nei telefonas.