S.Domarkas: „Dirigentas tik mojuoja rankomis”

S.Domarkas: „Dirigentas tik mojuoja rankomis”

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Neseniai 70-metį šventęs maestro Stasys Domarkas sako vėl atsidūręs gyvenimo kryžkelėje. Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas ir dirigentas nėra tikras, kad turės darbo savajame teatre, kad čia dar reikia jo žinių ir patirties.

Vienas lauke – ne karys

– Retai bematome jus diriguojantį. Ar nebijote prarasti formos?

– Muzikantas, jei ilgiau negroja, jau blogai, jis netenka formos. O dirigentui – kitaip. Jei jis turi kūrinio atlikimo koncepciją ir apie tai galvoja, jei partitūra visuomet po ranka, jam net būnant kur nors Maljorkoje dirigavimo technikos įgūdžiai niekur neprapuola. Gal tik rankos labiau pavargsta, kai tenka diriguoti po ilgesnės pertraukos. Betgi ne tai svarbiausia.

– O kas jums gyvenime svarbiausia?

– Manau, visais laikais bet kokio amžiaus išlikti savimi, doram ir sąžiningam prieš kitus, sukurti pagarbią sau ir juolab kitiems atmosferą. Ypač turint tokią specialybę kaip simfoninis dirigavimas ir vadovaujant meniniam kolektyvui. Mano profesijoje vienas pats esi niekas, nieko negali. Tenka dirbti su žmonėmis, o teatre – su ypač daug žmonių. Pirmiausia reikia turėti tave suprantantį, jaučiantį, tau pritariantį kolektyvą. Be meilės žmogui, bendradarbiui neįmanomas joks kūrybinis procesas.

Aišku, yra tokių pavyzdžių, kad dirigentas – tironas, bet jei orkestrantai jį myli, tai toji tironija irgi yra savotiška meilė. Man atrodo, kad daugiau yra pasiekę ne despotai, o vis dėlto demokratiški, draugiški dirigentai. Todėl, kad tie žmonės, su kuriais dirba dirigentas, yra tokie pat, kaip ir jis, tik dėl tam tikrų priežasčių netapę dirigentais. Bet gal ir galėjo tapti. Vienas nenorėjo, kitas nedrįso… Juk dirigentai išauga iš tų pačių muzikantų. Ir aš, kai baigiau Vilniaus konservatoriją, buvau obojininkas. O paskui Sankt Peterburge mokiausi simfoninio dirigavimo.

Galvoti su meile

– Todėl taip mylite savo orkestrą?

– Kalbant apie meilę, ji nieko verta be užsispyrimo, be apsisprendimo, be turėjimo savo nuomonės. Negali būti nuolaidžiavimo, pataikavimo iš meilės. Meilus arba padorus santykis su žmonėmis neturi trukdyti būti principingam – turėti savo nuomonę, priimti sprendimus.

Juk dirigentas diriguoja ne tik orkestrui, bet ir solistams, chorui, baletui. Reikia išmanyti kiekvieno specifiką. Gyvas pavyzdys: Kaune daug kartų dirigavau „Vienos kraują“, bet pamiršau kai kuriuos niuansus didžiajame valse, kuris saamba antrajame veiksme, ir žiūriu, kad baletas pradėjo raukytis…

O teatro meno vadovui dar reikia galvoti ir numatyti, kokiame vaidmenyje gali pasireikšti tas ar kitas solistas, kokį parinkti repertuarą, kad choras turėtų įdomesnių darbų, kokį spektaklį surasti baletui pagal trupės sudėtį, galimybes ir kad jos augtų. Taigi yra daug visokių dalykų, apie kuriuos irgi reikia galvoti su meile kolektyvui, kuriame dirbi. Tarkime, išeisiu iš teatro, bet šis santykis vis tiek išliks.

– Jūs toks tikras?

– Neseniai turėjau progą įsitikinti. Kai balandį nuvykau į Kauno muzikinį teatrą ir stojau diriguoti „Vienos kraują“ po 17 metų pertraukos, tame spektaklyje pajutau grįžtamąjį ryšį iš viso kolektyvo – orkestro, choro, solistų. Santykis buvo be galo šiltas. Orkestrantai su entuziazmu, blizgančiomis akimis repetavo ir grojo. Buvo labai geras spektaklis ir nuostabus priėmimas. Kauniečiai man surengė tikrą šventę. Gražiai šventėme kartu.

Žinote, nesvarbu, ar dirigentas švenčia jubiliejų, ar nešvenčia jo, jis niekada nėra vienas. Todėl manau, kad mano 70–metis ir neturėjo būti mano vieno šventė.

Ne asmeninis reikalas

– Betgi kodėl Kaune, o ne Klaipėdoje?

– Todėl, kad mano jubiliejaus šventė nėra privatus reikalas, kaip čia man buvo pasakyta. Negaliu su teatro vadove sutikti. Tai viso kolektyvo, kuriame dirbu, reikalas. Aš vienas niekada nieko negalėsiu padaryti, nes tokia mano specialybės specifika – su manimi dirba daug žmonių. Dirigentas tik mojuoja rankomis.

Kauniečiai mano klausimą dėl jubiliejinio spektaklio sutiko džiaugsmingai. Išsyk sutarėme, kad ta proga diriguosiu J.Strausso operetę „Vienos kraujas“. Šio daugiau nei keturis dešimtmečius scenoje išsilaikiusio spektaklio pastatymu Kauno muzikiniame teatre 1967–aisiais prasidėjo mano profesinis kelias. Ten dirbau 25 metus, o Klaipėdoje prabėgo pastarieji 16 metų.

– Kokie jie buvo?

– Pradėjau nuo vyriausiojo dirigento. Paskui buvau muzikinio teatro vadovas – ketverius metus Kaune ir dešimtmetį Klaipėdoje. Kaune teko sunkus laikotarpis, kai teatras buvo remontuojamas, o mes, panašiai kaip dabar Klaipėdos dramos teatras, turėjome gyventi „ant ratų“.

Visuomet ir visur man svarbiausias dalykas buvo atsakomybė už žmones, su kuriais dirbu. Maža to. Ir atsakomybė prieš žiūrovą. Nepakviesi gi jo į bet kokį spektaklį. Ir Klaipėdoje visąlaik stengėmės, kad spektakliai būtų įdomūs. Kitas dalykas, kaip tai pasisekdavo. Ribojo ir finansinės galimybės, ir mūsų pačių nepatyrimas – kolektyvas jaunas, stigo kai kurių balsų ir muzikantų. Nepaisant to, ieškojome sprendimų, kad publika eitų į teatrą. Nebuvo lėšų, neturėjome galimybės pasisamdyti režisierių. Tuomet aš pats F.Leharo „Grafą Liuksemburgą“ ir režisavau, ir dirigavau. Publikai patiko. Tai buvo pirmas, bet ne vienintelis toks mano pastatymas Klaipėdoje.

Už parankės – su operete

– Per tiek metų turbūt statėte ir dirigavote daugybę spektaklių?

– Kiek iš viso dirigavau jų – net nekilo mintis skaičiuoti. O naujų, premjerų, Kaune ir Klaipėdoje susidarys apie pusšimtis.

– Ko gero, daugiausia – operetės? Juk ne be reikalo jus vadina šio žanro meistru?..

– Operetės meistru tapau ne iš meilės operetei o todėl, kad Kaunas yra operetės teatras, kuriame dirbau ketvirtį amžiaus. Norėjau to ar nenorėjau, man teko tiesiogiai susidurti su operete. Turėjau ja domėtis, dalyvauti įvairiose laboratorijose operetės klausimais, bendrauti su jos režisieriais. Taip operetės žanras man tapo žinomesnis, artimesnis nei kam nors, kas neturėjo tokio kontakto su juo. Taigi natūralu, kad apie operetę nemažai išmanau, esu susipažinęs su jos repertuaru, populiariausiomis arijomis, jų atlikimo tradicijomis. Jas ne visada žino jauni dirigentai, todėl kankinasi patys ir kankina solistus. Iš tikrųjų yra dalykų, kuriuos reikia žinoti, ne viskas būna gaidose parašyta.

Operetės žinovo etiketė man gal ir ne be reikalo prikabinta. Ir dabar, kai Maskvoje vyksta tarptautiniai operetės konkursai, tenka dirbti jų vertinimo komisijose, diriguoti gala koncertams.

– O jums pačiam kokia muzika labiausiai patinka?

– Sulaukus 70 metų, sunku pasakyti… Įsivaizduokite – pasaulyje yra daug gražių moterų, o tu vedi vieną. Na, nėra moters be trūkumų. Bet vedęs įpranti prie jų, galiausiai jie tampa privalumais, ir tą moterį dar labiau pamilsti. Taip ir su muzika. Jei nuolat turi reikalų su tam tikro žanro pastatymais, tenka gilintis, tai ir pamilsti. Bet man svetimas fanatizmas. Manyčiau, turiu sveiką supratimą apie muziką, nedievinu kokio vieno žanro ar kompozitoriaus ir neniekinu kitų. Pasaulyje tiek daug geros muzikos – kam save apriboti?!

– Taip pat ir su spektakliais? Ar galėtumėte išvardyti pačius brangiausius, sėkmingiausius?

– Visi dirigentai pasakys, kad kai pradedi gilintis į kurį nors veikalą, o paskui jį diriguoji gal jau ir šimtąjį kartą, jis tau turi būti pats įdomiausias ir brangiausias.

Priešingu atveju nesugebėsi tai muzikai atsiduoti. O spektaklio sėkmė priklauso ne tik nuo dirigento. Jei dirbi su gera komanda ir jis patenkina visų lūkesčius, vadinasi, pataikėme į dešimtuką. Tokie Kaune buvo J.Strausso „Vienos kraujas“, A.Kolker „Lošimas“, J.Karnavičiaus „Gražina“, W.A.Mozarto „Figaro vedybos“, kurį pastatėme ir Klaipėdoje. Čia man ypač brangūs G.Kuprevičiaus „Prūsai“, J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“ ir visas pulkas operečių – F.Leharo „Linksmoji našlė“, F.Loewe „Mano puikioji ledi“, I.Kalmano „Čardašo karalienė“, J.Strausso „Šikšnosparnis“, P.Abrahamo „Balius Savojoje“…

Kuriozinė situacija

– Ar pasidalysite savo ateities planais?

– Juose, be abejo, lieka M.Oginskio festivalis Plungėje. Didele dalimi iš mano išmąstymų prieš ketverius metus gimęs festivalinis projektas, kurio atsisakyti nesiruošiu. Kasmet jam buriu simfoninį orkestrą – suvažiuoja muziką studijuojantis jaunimas iš visos Lietuvos, ruošiame specialią programą.

O mano perspektyvos teatre kol kas miglotos, nieko negaliu planuoti. Pas mus prasideda reorganizacija, keičiama teatro struktūra. Teatro vadovei prireikė, kad toje struktūroje nebebūtų meno vadovo. Pradžiai mane išbraukė iš teatro meno tarybos. Nors vis dar esu teatro meno vadovas, esu nušalintas nuo teatro politikos formavimo. Kuriozinė situacija. Man nebeleidžiama diriguoti net tuos spektaklius, kuriuos pats stačiau, esu jų muzikinis vadovas. Bet pretenzijų nereiškiu. Tai man gal net patinka. Tegul pamėgina ir kiti dirigentai. Nieko čia tokio. Nedarau aš iš to tragedijos.

Bet tokiomis aplinkybėmis kokios gali būti ateities perspektyvos?.. Geras gyvenimas Klaipėdoje ir gimtojoje Plungėje, daržai, gamta, rūpinimasis savimi… Organizmas ir sveikata reikalauja atotrūkio nuo buvusių rūpesčių ir reikalų. Taip gali ir atsitikti.

– Vis dėlto sunku jus įsivaizduoti ravintį morkas…

– O jūs pabandykite. Tiesa, tame pusės hektaro sklype netoli Plungės daržų dar nėra, tik namelis prie miško, tvenkinys, pirtis ir daug žolės. Vasarą ten suvažiuoja visa mūsų giminė, kartu tą vietą ir puoselėjame.

–Jūs visi trys broliai – arti muzikos. Ar ir kūryboje vienas kitą palaikote?

– Mūsų santykiai – tvirti, žemaitiški, esame ištikimi šeimos tradicijoms, gerbiame vienas kitą. Ir profesijoje, kai vienas pramina takelį, tai kitam lengviau, o trečiam dar lengviau. Taip ir einam – pirmas Juozas, paskui jį aš ir Eligijus. Mes gi Klaipėdoje atsidūrėme kaip bėgliai – pokariu gelbėjomės nuo tremties. Natūralu, kad nebuvo galimybės veržtis į valdžią ir politiką. O muziko – nekalta profesija. Gal likimas taip patvarkė, kad visi trys pasukome ta linkme. Visi trys mokytis muzikos pradėjome uostamiestyje: Juozas su Eligijumi pūtė klarnetą, o aš – obojų. Paskui irgi vienas kelias – į Vilniaus konsevatoriją, iš jos – į Sankt Peterburgą. Galiausiai mudu su Juozu tapome dirigentais, o Eligijus – muzikinio teatro režisieriumi.

Bet aš nemėgstu kalbėti apie praeitį – kam tai įdomu? Taip pat nemėgstu skųstis ir niurzgėti. Žmogus visąlaik turi turėti jėgos ir stiprybės.

Rūpi teatro ateitis

– Įdomu, ką galvojate apie naujo muzikinio ar operos teatro statybą Klaipėdoje? Koks jis galėtų būti?

– Naujo teatro statybos idėją mūsų kolektyvas iškėlė dar tuomet, kai buvau teatro vadovas. Betgi ar nepamiršome, kad teatras – ne vien pastatas. Jis vis tiek yra, nepriklausomai nuo to, ar sename, ar naujame kiaute. Sunku pasakyti, kur link vystysis teatro trupės veikla. Koks jis bus, priklausys nuo repertuaro. Pastebėjau, kad dabar beveik nebevaidinami populiaresnių žanrų kūriniai – operetės, miuziklai. Jeigu jie iškris iš repertuaro, tai kas jame bus? Tokie kūriniai, kaip operos „Orfėjas“, „Pelėjas ir Melisanda“, „Caro sužadėtinė“? Jie gal ir svarbūs muzikos istorijai, betgi visai neįdomūs ir neaktualūs publikai.

Aš 10 metų vadovaudamas teatrui jį kūriau tokį, kokio norėjau, kaip įsivaizdavau – dinamišką, daugiaplanį, kad publika galėtų pasirinkti įvairių žanrų spektaklius. Dabar atėjo kitas vadovas, ir tai priklauso nebe nuo manęs.

Bet kitąsyk ir nuo vieno žmogaus daug kas priklauso. Tai man kelia didelį susirūpinimą. Nelabai įsivaizduoju, kaip viskas vyks toliau, bet man, kaip patyrusiam žmogui, neatrodo, kad viskas yra gerai ir kad einama teisingu keliu.

Teatro ateitis liečia absoliučiai visus, šiandien esančius ir dar neesančius teatre. Man neramu, koks bus teatras, kokios jo perspektyvos, kokias savo kūrybines galimybes jame turės artistai, kokie jų amplua taps nebereikalingi, ką turėsime paaukoti ant didžiojo meno aukuro. Nežinau, kaip bus. Mano įtaka teatrui dirbtiniu būdu mažinama ir ignoruojama, nesiskaitoma su mano pasiūlymais ir nuomone, net jos neklausiama. Apskritai stengiamasi išeliminuoti mane iš kolektyvo veiklos ir sudaryti tokią opiniją, kad teatras kuo puikiausiai be manęs gali apsieiti. Nesu

toks naivus, kad manyčiau kitaip. Bet norisi tikėti, kad tie metai čia buvo ne veltui.

Gyvenimo ir kūrybos faktai

Stasys Domarkas:

Gimė 1939 m. Merkeliuose (Plungės raj.).

1957 m. baigė Klaipėdos muzikos mokyklą (dabar S.Šimkaus konservatorija).

1957–1962 m. mokėsi Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) obojaus specialybės.

1967 m. baigė Sankt Peterburgo konservatorijos Simfoninio dirigavimo fakultetą, prof. I.A.Musino klasę.

1967–1989 m. – Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas.

1990–1992 m. – Minsko didžiojo operos teatro dirigentas.

1993–1995 m. – Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas.

1995–1998 m. – Klaipėdos muzikinio teatro vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

1998–2005 m. – Klaipėdos muzikinio teatro vadovas.

Nuo 2005 m. – Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas.

1993 m. subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kuriame groja Klaipėdos muzikinio teatro orkestro ir kviestiniai muzikantai.

1998 m. inicijavo Klaipėdos muzikinio teatro operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje”, yra jo meno vadovas.

2006–2009 m. – M.Oginskio tarptautinio festivalio įkūrėjas ir meno vadovas.

2007 m. – Pirmojo tarptautinio operetės vokalistų konkurso Maskvoje (Rusija) vertinimo komisijos narys, III turo ir gala koncerto dirigentas.

1975 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.

Nuo 2003 m. – Plungės garbės pilietis, Reggia Calabria (Italija) konservatorijos garbės docentas.

Nuo 2004 m. – Klaipėdos kultūros magistras.

Nuo 2005 m. – Klaipėdos universiteto profesorius.

Į Plungę – Lietuvos kultūros sostinę

Langas

Į Plungę – Lietuvos kultūros sostinę

Į projekto „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009” renginių birželio 19–21 dienomis programą su menininkais iš visos Lietuvos įsijungs ir klaipėdiečiai.

Pirmąją šventės dieną Žemaičių dailės muziejuje bus pristatytas parodų ciklas, skirtas kultūros veikėjo ir mecenato kunigaikščio Mykolo Oginskio 160-osioms ir jo Plungės rūmų 130-osioms metinėms bei Lietuvos ir Lenkijos istorinių parkų ir sodų paveldui įprasminti. Pats muziejus paruošė ekspoziciją „Oginskiai portretuose“, iš Varšuvos miesto istorijos muziejaus jau atkeliavo paroda „Varšuvos sodai XVI–XXI amžiais“, o Lietuvos dailininkų sąjunga savo narius pakvietė kurti tema „Lietuvos istoriniai parkai“. Į kvietimą vienas pirmųjų atsiliepė klaipėdietis dailininkas Danas Andriulionis. Pastaroji dailės paroda veiks iki spalio vidurio ir papuoš rugsėjo 24 ir 25 d. Plungėje organizuojamą mokslinę konferenciją Vidurio Europos parkų atkūrimo problemoms aptarti.

O šį penktadienį Plungėje bus atidengtas meninis simbolis „Jie savo talentu garsina Plungę“. Su kitais žymiais šalies menininkais, kilusiais išPlungės, ceremonijoje dalyvaus ir Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas dirigentas Stasys Domarkas.

Šeštadienį projekto „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009” iškilmingame atidaryme bei visą dieną vyksiančiame pučiamųjų orkestrų ir istorinių šokių kolektyvų festivalyje koncertuos Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Prano Memėno, ir Klaipėdos universiteto istorinių šokių kolektyvas „Saltanda”.

Plungės bibliotekos kiemelyje vakarą „Skaitymai: poezijos ir muzikos sąskambiai” surengs klaipėdiečiai poetas Gintaras Grajauskas ir gitaristas Vilius Ančeris.

Sekmadienį parke prie M.Oginskio rūmų nuo pietų iki vėlumos vyks profesionalių ir mėgėjų teatrų vaidinimai. Pirmasis savo spektaklį – K.Sajos „Žemaičių stiprybę”, režisuotą Kęstučio Macijausko, – parodys Klaipėdos dramos teatras. Vakare „Svetimus prisiminimus” (idėjos autorius ir režisierius Andrius Kurienius) vaidins Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros ketvirtakursiai.

Šiemet tapusi šalies kultūros sostine Plungė Lietuvos vardo tūkstantmetį pasitiks gausybe renginių, kurių programa – turtinga ir įvairi, aprėpianti skirtingo amžiaus ir skonio žmonių kultūrinius poreikius, garsinanti šį žemaičių kraštą ir gaivinanti atmintį apie jo istorinę praeitį.

Apie meną viešose miesto erdvėse

Liepos 22 ir 23 d. Klaipėdoje įvyks tarptautinės partnerystės kūrybinių industrijų tinklo projekto „Cities” renginiai, skirti visiems, kurie domisi viešų erdvių menu, aplinkos humanizavimu ir miesto įvaizdžio formavimu.

Tarptautinė konferencija VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parke suburs viešųjų erdvių projektuotojus, menininkus, miesto plėtros strategus, nekilnojamojo turto vystytojus ir politikus. Dalyviai dviejose konferencijos sesijose „Miestų viešosios erdvės – kaip socialiniai-kultūriniai fenomenai“ ir „Erdvių menas – kūrybiškausias būdas vystyti viešąsias erdves“ diskutuos, koks turėtų būti viešojo meno turinys ir specifika. Jie aiškinsis, ar tik toks menas, kuris provokuoja, kertasi su oficialia politika, peržengia nustatytas ribas, gali būti laikomas viešu menu. Ar viešoji erdvė yra daugiau funkcionali vieta, ar vieta socialiniam dialogui, protestui ir saviraiškai? Viešasis menas – dekoracija ar priemonė kuriant pačią erdvę?..

Konferencijoje bus gvildenama Lietuvoje esančią viešųjų erdvių ir kūrinių joms suderinamumo problema, kalbama apie viešojo meno (public art) naudojimą funkcionaliai ir meniškai įprasminant viešąsias erdves, meno objekto ir žiūrovo sąveiką. Organizatoriai pateiks pasaulinės praktikos pavyzdžių, papasakos apie tokius projektus įgyvendinančių menininkų grupių ir drauge su jais kuriančių architektų bei dizainerių bendradarbiavimo idėją.

Aptartos idėjos bus realizuojamos praktiškai. „Kultūrpolio” meno kiemo dirbtuvėse vyks kūrybinis seminaras, kurio metu teorija bus perkelta į viešojo meno formatą ir išeksponuota viešoje Klaipėdos erdvėje – Tomo gatvės skvere.

Konferenciją organizuoja Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra, partneris – Klaipėdos savivaldybė.

Pagrindiniai pranešėjai ir moderatoriai – viešojo meno kūrėjas ir ekspertas Marcusas Neustetteris iš Johanesburgo (PAR), menininkas ir kūrybinis konsultantas Andrew Missinghamas iš Londono (Didžioji Britanija), kūrybinių industrijų ekspertė Catarina Selada (Portugalija), kultūros vadybininkė Mila Bongiovi ir Venecijos universiteto profesorius Pieras Luigi’s Sacco (Italija), ES konsultantas Pedro Maestre Sanchesas.

Renginio diskusijose dalyvaus tarptautinio projekto „Cities” partneriai ir ekspertai iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Slovėnijos, Vengrijos, taip pat Lietuvos ministerijų atstovai, Klaipėdos politikai, architektai urbanistai ir įvairių sričių menininkai.

Dedikacijos iš pajūrio – Vilniaus gatvėje

Vilniaus Literatų gatvė gegužės pabaigoje pasipuošė daugiau nei 100 naujų kūrinių, dedikuotų rašytojams. Trys pajūrio menininkai ten irgi paliko savo dėmesio ir pagarbos ženklus žodžio meno meistrams.

Literatams skirtoje sienoje atsidūrė klaipėdiečio menininko Dariaus Vaičekausko objektas su peiliais, skirtas poetui Gintarui Grajauskui, jo aštriam ir taikliam žodžiui.

Kretingiškė grafikė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė trijuose kaligrafiškuose koliažuose įkomponavo savo vyro prozininko Algio Kuklio knygų puslapius, inicialus ir net užsiminė apie jo „dygliuotą charakterį”.

Palangiškė dailininkė Saulė Želnytė pernai Literatų sienoje ant keraminės plokštės labai šiltai ir asmeniškai įamžino savo tolimo giminaičio kalbininko Juozo Balčikonio atminimą.

Šiemet ji iš molio nulipdė ir išdegė nedidukę lėkštelę, žaismingai skirdama ją nežinomiems kasdienybės poetams.

Unikalus Literatų gatvės projektas, inicijuotas vilnietės grafikės Eglės Vertelkaitės, Vilniuje vyksta antrus metus.

Jį žadama papildyti šiemet rugsėjį ir tęsti kitąmet. Pati E.Vertelkaitė jam sukūrė jau šešias dedikacijas. Anot jos, vietos dar yra pakankamai, Literatų sienoje gali būti ir 500 eksponatų.

Objektuose, bareljefuose ir plokštėse iš metalo, keramikos, stiklo, medžio bei mišrios technikos darbuose įvairių sričių dailininkai dovanai įamžina lietuvių ir kaip nors su Lietuva susijusių rašytojų vardus.

Literatų gatvės projektas tiesia tiltą tarp dailės ir literatūros kūrėjų, inspiruoja gyvą dialogą, savitai ženklinantį viešąją sostinės senamiesčio erdvę.

„Durų” inf.

Jaunieji pianistai varžėsi tarptautiniame konkurse

Jaunieji pianistai varžėsi tarptautiniame konkurse

Miglė Mosėnienė

Trečiasis tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas „Baltijos gintarėliai“ Klaipėdoje sulaukė gausaus dalyvių būrio iš Lietuvos, Rusijos, Latvijos bei Vokietijos ir tapo jaudinančiu įvykiu atlikėjams, jų mokytojams bei publikai, kuriai rūpi muzikavimo meno ateitis.

„Baltijos gintarėliai“ – trečiąsyk

Dvi dienos buvo pripildytos muzikos, jaudulio, neužmirštamų kūrybinių akimirkų, žavėjimosi talentingais vaikais ir džiugaus pasididžiavimo jausmo, kad ši jaunųjų muzikų šventė vyksta mūsų mieste.

Pirmasis „Baltijos gintarėlių“ konkursas buvo surengtas 2003-iaisiais Klaipėdos Juozo Karoso ir Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklų fortepijono skyrių mokytojų iniciatyva. Šių mokyklų nuoširdaus bendradarbiavimo dėka jis tapo tradiciniu, išties svarbiu ir vertingu uostamiesčio muzikiniu įvykiu, sulaukiančiu vis didesnio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

Tarptautinis konkursas – itin reikšmingas, įdomus ir įvairiapusis muzikinio gyvenimo reiškinys. Dalyvaudamas tokio masto renginyje muzikantas atstovauja savo krašto muzikinėms kultūrinėms tradicijoms, atlikėjiško meno mokyklai. Konkurse jis turi galimybę atskleisti savo artistinius, muzikinius sugebėjimus, plėsti meninį akiratį, įvertinti savo meistriškumą platesniame – Europos ir pasaulio – muzikavimo meno kontekste. Kiekvienam jaunajam atlikėjui tai didelė šventė, kartu – ir didelė atsakomybė, ilgo, sunkaus, pasiaukojamo darbo rezultatų įvertinimas.

Veda tobulumo link

Muzika – ne tik dvasingiausias, abstrakčiausias (nes neapčiuopiamas, nematomas, tekantis laike), bet ir sudėtingiausias iš menų. O fortepijono, per savo gyvavimo istoriją pelniusio instrumento–orkestro vardą, įvaldymas – itin sudėtingas procesas. Jis reikalauja ne tik muzikinių sugebėjimų, bet ir ypatingos koncentracijos bei valios, proto, kūno ir jausmų harmoningo veikimo, išmanančio ir subtilaus ankstyvojo ugdymo. Tad itin svarbus ir vertas didžiausios pagarbos jaunojo pianisto mokytojo darbas, kantriai, su pasišventimu vedantis savo ugdytinį tobulumo link.

Tobulybės siekimo dvasios, įkvėpimo ir pasitikėjimo jauniesiems trečiojo tarptautinio konkurso „Baltijos gintarėliai“ dalyviams suteikė puiki, giliomis muzikinėmis tradicijomis pasižyminti Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto salė ir galimybė skambinti nauju „Stenway“ firmos fortepijonu.

Jaunieji atlikėjai, gegužės 28–29 d. mūsų uostamiestyje susirinkę iš daugelio Lietuvos miestų (Vilniaus, Mažeikių, Šilutės, Palangos, Priekulės, Rietavo, Kelmės, Telšių, Plungės, Garliavos, Gargždų, Klaipėdos), taip pat iš Rusijos, Latvijos ir Vokietijos, varžėsi atlikdami tris skirtingų epochų ir charakterių kūrinius.

Savo pianistinį meistriškumą, muzikinio mąstymo galimybes jaunieji muzikantai atskleidė atlikdami baroko epochos polifoninį (daugiabalsį) kūrinį. Technines, artistines ir emocines savybes jiems padėjo perteikti dvi skirtingų nuotaikų pjesės, kurių viena privaloma – lietuvių kompozitoriaus. Tai dar vienas svarbus ir išskirtinis „Baltijos gintarėlių“ bruožas – propaguoti lietuvių muziką kitose šalyse. Džiugu, kad su mūsų klasikų M.K.Čiurlionio, B.Dvariono, V.Klovos, S.Vainiūno, taip pat šiuolaikinės muzikos atstovų V.Barkausko, A.Rekašiaus, V.Bagdono, V.Mikalausko, L.Povilaičio, N.Sinkevičiūtės kūryba susipažįsta jaunieji muzikai iš Rusijos, Vokietijos, Latvijos ir Lenkijos (lenkai dalyvavo pirmuose dviejuose konkursuose).

Vertino specialistai

Konkurso dalyvius, pagal amžių suskirstytus į tris grupes (A, B ir C), vertino kompetentinga ir solidi tarptautinė specialistų komisija. Jai jau trečią kartą šiame konkurse pirmininkavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros docentė Aleksandra Žvirblytė. Pirmininkei talkino Kaliningrado valstybinės filharmonijos solistas pianistas, Kaliningrado S.Rachmaninovo koledžo profesorius Vladimiras Slobodianas (Rusija), „Gradus“ mokyklos direktorius profesorius Martinas Lysholmas Jepsenas (Danija), Rygos Juglos muzikos mokyklos Fortepijono skyriaus vedėja Gabriela Černiavska (Latvija) ir KU Menų fakulteto Fortepijono katedros vedėja docentė Jūratė Karosaitė.

Muzikos atlikią vertinti sunku: jos nei pamatuosi, nei apskaičiuosi. Kriterijai, žinoma yra, tačiau, manau, ir klausytojai, ir vertinimo komisijos nariai juos pamiršdavo, išgirdę užkrečiantį, be galo įtaigų ir įtikinantį muzikavimą. Ypač kai techniškai sudėtingus, subrendusiam atlikėjui tinkančius kūrinius lengvai ir meniškai atlieka aštuonmetė mergaitė. Tokio atlikimo pavyzdžiu galima laikyti Didžiojo prizo laimėtoją Darją Mužetskają (Kaliningrado R.M.Gliero muzikos mokykla, mokytoja Irina Tornovskaja). Ypatingu muzikalumu ir spalvingumu pasižymėjo pirmąją vietą A grupėje pelniusi Grėtė Ubartaitė (Priekulės muzikos mokykla, mokytoja Silvija Petukauskienė). Ypatingomis techninėmis galimybėmis nustebino į pirmąją vietą B grupėje iškopusi Marija Maksimenko (Kaliningrado R.M.Gliero muzikos mokykla, mokytoja Vera Ščiukina).

Džiugina laimėjimai

Ypač džiugina Klaipėdos jaunųjų pianistų svarūs ir gausūs laimėjimai. Net 22 J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklos ugdytiniai pelnė konkurso laureatų, diplomantų vardus, buvo apdovanoti specialiaisiais prizais. Apdovanojimų parsivežė ir jaunieji atlikėjai iš Šilutės, Rietavo, Gargždų, Mažeikių, Telšių, taip pat svečiai iš Latvijos ir Vokietijos.

Konkurso dalyviai, fortepijoninės muzikos ir jaunųjų talentų gerbėjai nuoširdžiai dėkingi visiems savo materialia pagalba suteikusiems galimybę surengti šią puikią muzikinę šventę.

Trečiųjų „Baltijos gintarėlių“ uždaryme vertinimo komisijos pirmininkė A.Žvirblytė nuoširdžiai padėkojo organizaciniam komitetui, kurio darbą palygino su šveicariško laikrodžio veikimu. Ji entuziastingai pasidžiaugė dalyviais – talentingų ir darbščių jaunų žmonių būriu, pabrėždama, jog tikrosios dvasinės vertybės stipresnės už visus materialinius ir ekonominius sunkumus, ir priminė vieną seną tiesą, kad piktžolės auga lengvai ir greitai, o kultūrinį augalą reikia kantriai, su meile puoselėti ir prižiūrėti. Tad auginkime ir puoselėkime kultūringą jaunąją kartą ir laukime kitų „Baltijos gintarėlių“.