Pažaislio dirbtuvės netikėtumai

Goda Giedraitytė

Baroti galerijoje eksponuojama Nacionalinės premijos laureato tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno šilkografijų paroda „Pažaislis”.

Pirmąsyk plačiajai visuomenei ji buvo pristatyta netipišku formatu, 12-kos egzempliorių tiražu „Vilniaus albumo” antrajame sąsiuvinyje, kurio tikslas – atskleisti šilkografijos technologiją ir jos galimybes. Paroda tikrai netikėta.

Po vietovardžio šydu

Visų pirma – dėl pavadinimo. Intriguoja pats vietovardis – Pažaislis. Pirminė sąšauka su ienuolyno istorija ir eiliniam neprieinamais mūrais pasąmonę kreipia analogiškos tematikos linkme. Na, gerai, bent jau neišdildomo Kauno marių gamtovaizdžio link. Tačiau aplankius ekspoziciją, minėta misterija išsisklaido: pavadinimas parinktas pagal vietovę, kurioje menininkas tiesiog turi dirbtuvę ir dažnai kuria. Kita vertus, įdomus pasirinkimas – savotiškas bandymas apgaubti darbus tos pačios natūralios aplinkos, kurioje jie buvo sukurti ir daug metų gyvavo kaip laisvalaikio leidimo rezultatas, šydu. Negali neigti – išmintinga.

Piešinių atspaudai

Antra – dėl technikos. Ir „Vilniaus albumo“, ir ekspozicijoje pristatomų šilkografijos technika atliktų atspaudų pagrindu tapo R.P.Vaitiekūno piešiniai. Kaip teigia menotyrininkė Justina Augustytė, apsigauti gali net ir patyręs specialistas: atrodo, kad ant galerijos sienų sukabinti piešti ar tušu lieti originalai, ir tik priėjus arčiau spaudos taškai išduoda, kad tai – šilkografijos atspaudas. Pats terminas „šilkografija” reiškia, kad tai susiję su šilko dekoravimu. Iš tiesų – tai trafaretinės spaudos būdas, spausdinimo technologijų sistema, storo sluoksnio dažais įgalinanti plokštumos (popieriaus, audinio, medžio ir kt.) paviršiuje atsirasti reljefui, ypatingam blizgesiui, išryškėti spalvų sodrumui.

Fragmentiški inkliuzai

Trečia – dėl plastinės kalbos. Juk R.P.Vaitiekūną pažįstame kaip išskirtinį ir originalų Lietuvos tapytoją. Sodraus potėpio, savito kolorito, faktūrinio paviršiaus ir fragmentinės kalbos ekspertą. Pastarojo bruožo dailininkas neatsisako ir šioje ekspozicijoje. Darbuose labai daug erdvės, tuščio balto popieraus lauko. Pastarąjį įnoringai skrodžia tai plonos plunksnelės pėdsakas, tai užgula plataus potėpio dryžis ar linijomis užtušuotas langas. Tačiau šis piešinio gyvybę pagrindžiantis syvas nesistengia sukurti visaverčio ir visuminio turinio- vaizdinio. Tai – tik padrikos menininko mintys, fragmentiški inkliuzai, eskizinis neišbaigtumas, paliekantys galimybę tolimesniam kompozicijos rutuliojimui.

Lengva ranka

Tačiau spalvą autorius keičia į negrubia ranka atliktą piešinį ar eskizą viena linija. Neretai net sutrinki, ar tikrai tai didžio Lietuvos tapytojo rankos paliesti kūriniai. Daugelis – tarsi padrikų linijų kratinys. Tam, kad pamatytum už jų slypintį pasaulį, būtina ilgai ir įdėmiai žiūrėti, arba tiksliau – nerti kūrinio gelmėn. Kad išnirtų religinės misterijos – lietuviški kryžiai, bažnyčių bokštai ar prasiskverbtų kasdieninio gyvenimo nuotrupos – pamestas dviratis, dailininko dirbtuvės fragmentas, palangės kaktusų kolekcija…

O gal, kad atsiskleistų erdvus emocijų laukas – lengvai sukama plaukų sruoga, besišypsantis kūdikis, kančia ligonio palatos lovoje. Čia pat ir portretinė galerija – vos vienas kitas brūkšnys, ir gimsta charakteriai, išryškėja specifiniai asmens bruožai.

Kita vertus, gal ir nereikia šių darbų vertinti šykščia kritiko akimi. Juk, visų pirma, pastarieji ir nepretenduoja į menines aukštumas. Tai – savotiški žaidimai, atokvėpis nuo intensyvaus spalvų pasaulio, potėpio jėgos. Lengvas piešinys – tarsi rytinis pratimas prieš sunkią darbo dieną.

Tad atsipalaiduokime ir atsiduokime vingrių linijų kūrybinei tėkmei. R.P.Vaitiekūno „Pažaislio” šilkografijos Klaipėdos Baroti galerijoje eksponuojamos iki liepos 30-osios.

Pleneras Mingėje – nesenkanti kūrybos upė

Dalia Bielskytė

Liepos 15-25 dienomis keliau­jantys Minijos upe ar pylimu per Mingės kaimą galėjo maty­ti būrelį teptukais ir molbertais ginkluotų linksmų žmonių – čia vyko trečiasis pleneras „Mingė

– Lietuvos Venecija’, kuris šie­ met buvo skirtas tapybai, o ja­ me dalyvavo dešimt dailininkų iš Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Rygos ir Tel Avivo.

Gyva plenero istorija

Prieš dvejus metus gimusi plene­ro unikaliame Lietuvos kampely­je idėja gyvuoja ir klesti. 2007-ai-siais entuziastingosios jo organiza­torės Aida Raimonda Pečeliūnienė ir „Klaipėdos galerijos’ direktorė Vio­leta Jusionienė pirmą kartą sukvie­tė į Mingę dailininkus, kurie Mi­nijos pylimą papuošė šiandien jau tarsi šaknis išleidusiais erdvėžen-kliais – skulptūromis. 2008-aisiais po plenero vėliava prigludo ir tapy­ba, o pats pleneras pasklido po kai­mą kaip Minijos vanduo per potvy­nį. Šiais metais kūrybos srautai kiek lokalizavosi – skulptoriai ilsisi, dir­ba tik tapytojai ir tik plenero organi­zatorės A.Pečeliūnienės sodyboje.

„Jeigu ne krizė, žmonės ir šiemet būtų kvietęsi menininkus, – mano Aida. – Sunkmetis kiek koreguoja planus. Tačiau yra ir kita priežastis

– negalime perkrauti kaimo skulp­tūromis. Jų tikriausiai jau yra tiek, kiek reikia – kiekvienas kiemas, pylimas turi savą kūrybinių vasa­rų pėdsaką. Tačiau trečiasis ple­neras, į kurį pakvietėme tik tapy­tojus, išsaugojo atvirumo tradici­jas – sukviečiame visus kaimynus.

Jie renkasi į renginius, vakaroja su mumis, su dailininkais, su svečiais. Bendruomenė siekia vieno tikslo – grožio savo kaimui. Tame nėra jokių komercinių išmąstymų.’

Iš bendro buvimo

Jau tapo tradicija, kad Mingės ple­neras virsta kultūros uostu. Čia skamba muzika, poetinis žodis, čia savo jaukią valandą randa istorijos paskaitos.

Šiais metais ypatingi plenero svečiai – Livonijos ordino rekons­trukcijos klubas. Vyrai statė palapi­nes, skaitė paskaitas, organizavo ko­vas, kurios virto bendru spektakliu.

„Livoniečiai – tikri šaunuoliai, – džiaugsmu tryško svetingų na­mų šeimininkė Aida. – Grįžimas prie istorijos, prie šaknų jau tapo Mingės tradicija. Praėjusiais me­tais istorines paskaitas skaitė Mar­tynas ir Marija Purvinai, šiemet is­torinį ekskursą plenero dalyviams ir svečiams vedė livoniečių vadas Vy­tautas Pašinskas. Livoniečiai žinių pilni tarsi indai ir nori jomis daly­tis. Pasakojo apie rūbus, ginkluotę, tradicijas… Kaip jie čia statėsi pala­pines, klausėsi to laikotarpio muzi­kos, demonstravo ant pylimo seno­vines kovas!..’

Neapsieita be intermedijos -Mingės šviesuolis Žygimantas Ša-rakauskas užsidėjo statybinį šalmą, iškėlė žemaičių vėliavą ir parėjo pylimu kautis su livoniečiais – ginti žemaičių garbės. Ginkluotę išban­dė ir plenero vyrai. Anot jų, turi bū­ti tikrai labai tvirtas, kad išlaikytum tokį didelį svorį ir galėtum kovoti.

Vakarai, žinoma, nepraėjo be koncertų. Plenero neapleido jo seni draugai Eugenijus Jonavičius ir lie­tuviškos muzikos ansamblis „Ku­polė’, kurio vadovė Loreta Jonavi-čienė, gera A.Pečeliūnienės draugė, jau trečius metus yra tikra Mingės kaime vykstančio plenero patriotė. „Mes „Kupolė’, patys esam ištroš­kę natūralumo, nuoširdžios publi­kos, davimo vardan dalijimosi, o ne vardan atlygio, – sakė ji. – Visi mū­siškiai čia važiuoja, kad pamaty­tų akis ir šypsenas, kurios ne skai­čiuoja, o džiaugiasi. Smagu kurti gėrį, smagu gyventi jame’.

Tačiau ir dienomis, kai sodyboje nėra svečių, kūrybingi plenero da­lyviai randa ką veikti. „Vieną vaka­rą dailininkai išsiyrė Minijon val­tele, nušviesta žvakių, o Gražvydas Kardokas, užliejo tylą ramia fleitos melodija, – pasakojo sodybos šei­mininkė A.Pečeliūnienė. – Tai to­kia romantika, toks gerumas, ko­kio tyčia nesugalvosi. Visa gimsta tiesiog iš bendro buvimo. Mingėnai susėdo pakrantėse ir grožėjosi’.

Beje, Mingės pleneras jau turi „pulko dukterį’ – prieš porą mė­nesių pasaulį išvydo vilniečio psi­chiatro Lino Slušnio ir jo žmonos Daivos, jau kelerius metus kukliai besivadinančių „košės menininkams virėjais’, pagrandukė Ona Min­gė, kurios šviesios krikštynos Kintų bažnyčioje tapo švente ne tik tėve­liams, krikštamotei A.Pečeliūnienei, bet ir visiems plenero dalyviams.

Paroda – iki rudens

Plenerui pasibaigus kultūrinis vyksmas Mingės kaime nenurims – elinge, kuriame lietingomis die­nomis dailininkai tapė ir vakarojo, liks turtinga, originali tapybos dar­bų ekspozicija.

Kaip ir kasmet dailininkus plene -rui rinkusi ir kvietusi V.Jusionienė džiaugėsi kūrybinės stovyklos vai­siais ir unikalia paroda: „Manau, kad žmonėms bus įdomu pama­tyti skirtingų ir įdomių dailininkų kūrybą. Impresionistiškąją Vytau­to Kauno, unikalią Algirdo Vado­klio, netikėtą vilniečio Artūro Ka­valiausko tapybą… Smagu pažin­ti žaismingąjį Gražvydą Kardoką ir lietuviams naują veidą – Patrici­ją Brektę – jauną tapytoją iš Latvi­jos, architektūrinius peizažus pa­keitusią gamtiniais motyvais. Ne­abejotina plenero žvaigždė – ta­pybos korifėjus Leo Ray, šiuo me­tu gyvenantis Izraelyje, ir jo misti­fikuoti koloristiniai viražai – dova­na kiekvienam dailės mylėtojui. Na, ir žinoma, mylimi Klaipėdos krašto dailininkai Arūnas Mėčius bei Da­lia Skridailaitė, kurie, kaip ir kas­met, po Mingės dangumi atsiveria vis nauji, vis kitokie’.

V.Jusionienė mano, kad plene­ras Mingėje gali gyvuoti dar nors 100 metų – jam negresia seklu­mos ir monotonija: „Reikia pamatyti nuostabą atsitiktinių keliautojų akyse, kai, užklydę į mažą kaimelį, randa profesionalių dailininkų dar­bų ekspoziciją. Tai unikali galerija unikalioje erdvėje, o jos siūloma ekspozicija darytų garbę kiekvie­nai garsiai miesto parodų salei’.

Tos pačios nuomonės laikosi ir svetinga šeimininkė A.Pečeliūnienė: „Tikiu, tai turi tęstis. Patį pirmą­jį plenero vakarą gandras jauniklis tiesiog nučiuožė nuo stogo mums į kiemą. Strykt ant kojyčių – vaikš­to čia pat, tarp žmonių, toks trupu­tį suglumęs ir nustebęs. Neskrenda niekur. Prisiminiau, kaip uždarant pirmąjį plenerą virš sodybos skrai­dė 26 gandrai – suko ratus ir tarsi stebėjosi ką tik pastatytomis skulp -tūromis. Tas jauniklis – lyg liudiji­mas, kad gyvenimas tęsiasi ir tre­čiasis pleneras tikrai nėra pasku­tinis – visi iš čia išskrendame, vi­si sugrįžtame, ir kūryba teka kaip upė: gyva, kaskart kitokia. Juk, anot patarlės, antrąkart į tą patį vande­nį neįbrisi’.

Derliaus šventė Fotografijos galerijoje

Gytis skudžinskas

Yra fotografų, kurie net nereng­dami parodų įsirašytų į miesto kultūrinį gyvenimą neištrina­mai. Toks – ir Aleksandras Kat-kovas, pristatęs autorinę paro­dą „Natura morta’.

Atidarymo vakarą susirinkęs gausus būrys svečių, norinčių pa­sveikinti autorių, patvirtino, kad tai svarbi asmenybė uostamies­čio aplinkoje. Aleksandras, kaip ir daugelis fotografų, bendradar­biauja su spauda, kuria fotogra­fijas reklamos projektams, foto­grafuoja reprezentaciniams al­bumams, be viso to, jau 30 me­tų dėsto fotografiją Vilniaus dai­lės akademijos Klaipėdos vizuali­nio dizaino katedroje. Dėstydamas A.Katkovas ne tik prisijungia prie fotomeno populiarinimo, kartu ir daro įtaką jaunosios kartos foto­grafiniam mąstymui bei nemažai prisideda prie Klaipėdos meninio gyvenimo formavimo.

Naujoji A.Katkovo paroda, bir­želio 18 – liepos 8 dienomis vei­kusi Klaipėdos fotografijos galeri-

joje, taip pat nenutolo nuo auto­riaus tiesioginės veikos – fotogra­fijos disciplinos dėstymo. Vyno ir vaisių natiurmortai parodoje tarsi atkeliavę iš akademijos laborato­rijos, reklaminės fotografijos dis­ciplinos užduočių. Fotolakštuose objektai atsiskleidžia patraukliau­siomis savo savybėmis: sodriomis spalvomis, išraiškingomis faktū­romis, tobulomis pirminės gam­tos formomis. Pabrėžtinai klasikinės kompozicijos ir meistriškai valdoma šviesa fotografijas verčia lyginti su solidžių gamintojų ka­talogų puslapiuose atspausdin­tais vaizdais.

Patrauklu ir skalsu – tokie žo­džiai pirmiausia ateina į galvą dar-kart peržvelgus parodą. „Tikra der­liaus šventė’, – galime pajuokauti. Bet niekaip neįmanoma atsikraty­ti minties, kad tai reklaminės, o ne meninės fotografijos paroda.

A.Katkovas, jau vien pasirink­damas objektą ir jo vaizdavimo būdą, uždaro duris į meninės fo­tografijos pasaulį. Vaisių ir vyno natiurmortai šiandien išskirtinai domina reklamos specialistus ir visai pasitraukė iš meninės foto­grafijos objektų rato. Manyčiau, jog tai dėsninga slinktis, nes ge­rai įnokusi braškė – ne itin iškal­bingas objektas nūdienos aktua­lijas nagrinėjančiam menininkui.

Tauraus gėrimo stiklas – ne pa­ti parankiausia priemonė bylo­ti apie šiandieną, o ir nebe tokia madinga kaip tyrojo moderniz­mo laikais.

Savaime suprantama, vien objekto pasirinkimas dar neiš­stumia fotografijų iš meno pa­saulio lauko, bet A.Katkovo dar­buose neapčiuopiama jokia su­manymo dviprasmybė, ekologi­jos, buities ar būties problemati­ka. Fotolakštai – labiau techniškai tvarkingos ir dekoratyvios ilius­tracijos. O parodos pristatoma­jame tekste menotyrininkė Auš­rinė Dubauskienė dar iškelia ir anachronistinę dailės ir fotogra­fijos priešstatą.

Deja, šiandien reikėtų pripa­žinti, kad pati fotografija jau seno­kai yra pasidalijusi į keletą stovy­klų. Vieni fotografai natūraliai in­tegravosi į šiuolaikinio meno pro­cesus, kiti užsiima faktų ir įvykių registravimu, dar kiti tiesiog ku­ria fotografijas, galinčias papuošti interjerus ar prekių katalogus. Šiai trečiajai grupei ir reikėtų priskir­ti A.Katkovą.

Kaip išgelbėti perspektyvą

Ignas Kazakevičius

Nėra ką kritikuoti

Dar 2006-aisiais „Klaipėdos’ dienraštyje esu rašęs, kad JEK parodą laikau dideliu avansu jauniems Klaipėdos kūrėjams. Be po­litinės parodos reikšmės ir „iš-kartinės’ integracijos į tarptauti­nį kontekstą, svarbu ir tai, jog šis įvykis gali paskatinti vizualinių menų kultūros aktyvumą Klai­pėdoje.

Tą patį teigiu ir šį kartą. Bu­vau šiemetės atrankos JEK pa­rodai komisijos narys. Ir mintys, aplankiusios analizuojant pas­tarąją jaunųjų menininkų paro­dą, sugulė į situacijos komentarą. Nes kritikuoti nėra prasmės, tie­są sakant, nėra ką kritikuoti. Ma­nau, šiuo atveju geriau konsta­tuoti situaciją ir pasiūlyti geriau­sią sprendimą.

Apie korekcijos būtinumą kal­bėjo visi komisijos nariai. Trum­pai tariant, jaunųjų menininkų pasiūlytų kūrinių arba forma, ar­ba kokybė, arba koncepcija, arba atlikimo technikos yra prastos. Daugumos kūrinių – naivus iš­raiškos būdas, buvo ir absoliučiai beviltiškų darbų. Manau, neverta aptarinėti silpniausių. Apžvelgsiu šiek tiek stipresnius.

Tarp norimo ir galimo

Praktiškai nieko nereikia dary­ti tik su kelių papildomai kvies­tų autorių kūriniais – Linos Vainoraitės ir Agnės Taraškevičiū-tės. Jie dizaineriškai tikslūs ir di­namiški perduodama informacija ir konceptu.

Tiesioginėje atrankoje dalyva­vusio Edvardo Šepučio „Žemės netausojimo padarinys’ – plas­tiko skulptūra, galinti asocijuotis su pačios žemės išnaromis. Siur­realistinio kirmino ir elnio kaukolės jungtis pakankamai orga­niška, turi kažkokio džefkunsiš-ko slogučio, ir saldu, ir baiminga vienu metu. Jeff Koons – tai tie didžiuliai šunyčiai – floristinės kompozicijos, šokoladiniai džek-sonai ir jo beždžionės, kiti pop-kultūros personažai. Išdidintas E.Šepučio kūrinys, be abejo, bū­tų žymiai paveikesnis, dar gali­ma būtų pagalvoti ir apie spe­cialią aplinką jam dėl dar dides­nio paveikumo.

Tęsiant išnarų temą, į akis krinta Neringos Bumblienės „Iš­naros’. Fotografijose nuogos mo­ters kūnas, pridengtas parafine įlydytais plaukų kuokštais (o tu­rėtų būti išsinėręs, miręs ir atgi­męs, nors tokios iliuzijos nesu­kuria), kažkuo primena Eglės Ra­kauskaitės „Taukuose’ ir „Me­duje’ . Autorė siekia perteikti tam tikrą mitinę – archetipinę kūry­biškumo traktuotę + išsivadavi­mą nuo socialinių dogmų, norma­tyvų, planinės egzistencijos. Ta­čiau šis kūrinys iki koncepcinio lygmens „netraukia’. Geriausiu atveju jį „perskaitome’ kaip neto­bulą erotinę fotografiją (o juk tu­rėtume „perskaityti’ koncepci­ją). „Netobula’ ją pavadinau to­dėl, kad autorė šiuo atveju nesi­stengė savo grožybes deklaruoti, vietoje jų siūlė konceptualizuo­tas vertybes ir nevalingai atsidū­rė tarp… Tarp žanrų, tarp nori­mo ir galimo, tarp įsivaizduojamo ir realiai įmanomo sukurti. Patai­kė kažkur tarp formos ir tarp kon­cepcijos. Ir viena, ir kita dar rei­kia tobulinti.

Trūksta drąsos ir žinių

Mindaugui Bumbliui – taip pat, nors jo kūrinys „Kiautas’ forma­liai geresnis. Raudona vaško atplaišų spalva neblogai kontras­tuoja su torsu, veidu, tačiau au­toriui tik iš dalies pavyko išreikš­ti savo idėją. Trūksta parako, eks­presijos ir įvaizdžio tikrumo. „At­eina metas būtinybei apsisaugo­ti nuo tave supančio pasaulio ir pasaulį apsaugoti nuo savęs’, -tvirtino M.Bumblys. Sutinku su menininku, tačiau vėlgi pasigen­du šiam devizui tinkamos išraiš­kos. Jei pradėjai rėkti, tai rėk iki užkimimo…

Abiejų Bumblių kūrinių trū­kumai yra tipiški, o galimi pato­bulinimai galėtų būti taikomi visiems atrinktiems menininkams. Krito į akis nedrąsa išsisakyti iki galo, nežinojimas, kaip tai dary­ti, ir to išsisakymo strategijos ne­turėjimas (ir vėlgi nežinojimas, iš kur ją „gauti’). Ši jauna meninin­kų pora jau kuris laikas kuria keis -tus sadomazochistinius dalykus. Pamenate juos? Taip – tai mūsų šaunieji „mėsininkai’. Pavyksta, nepavyksta, taiko, nepataiko, ta­čiau jie bent jau ieško, stengiasi tobulinti pateikimo būdą.

Dauguma dalyvių parodai „JEKlai(pė)da’09′ pateikė bet ką ir bet kaip, trumpai tariant, nie­kaip. Kūrinius galima būtų trak­tuoti kaip baigtinius ta prasme,

kad neverta juos ar juose bandy­tas įkūnyti idėjas vystyti toliau. Tuo tarpu Bumbliai pateikė žaliavą, iš kurios, suminėtais autoriais padirbėjus, būtų galima išspausti ženklesnį rezultatą.

Nebeliko ką siųsti

Grįžkime į pradžią. Paryžiaus priemiestyje Montruže jau apie pusšimtį metų rengiamas jaunų­jų menininkų (iki 35 metų) salo­nas JEK. Į jį taiko atrankinė paro­da „JEKlai(pė)da’09′.

JEK – jungtinė kelių Europos šalių partnerių (Prancūzija, Por­tugalija, Ispanija, Austrija, Italija, Lietuva) šiuolaikinio meno bienalė. Kiekvienai šaliai joje atsto­vauja konkretus miestas – dešimt jo menininkų. Reprezentuoti Lie­tuvą jau trečius metus iš eilės pa­kviesta Klaipėda.

Puikus šansas uostamiesčio menininkams gauti kovos krikš­tą ir integruotis į meno pasau­lį. Svarbiausia, beveik nemoka­mai (jei neskaičiuosime asmeni­nio autorių indėlio) ir be konkurencijos, nes pagrindinė atrankos problema – kaip nors būtina su­rasti tuos dešimt atstovų.

Mažai Klaipėdėlei tai labai daug, todėl nenuostabu, jog per dvejus praėjusius metus atranki­nėse parodose dalyvavo kone visi „seniai’ ir visi emigrantai, net K.Zdanevičiūtę pavyko iš Lon­dono iškrapštyti. Šiemet įžengus į atrankinės parodos salę tapo aiš­ku, kad siųsti nebėra ką. Net ne­buvo kalbama apie tai, jog nesu-renkame tų dešimties išskirtinių. Komisija konstatavo, kad beveik nėra nė vieno, kurio darbas ati­tiktų vertinimo kriterijus (idėjos novatoriškumas, konceptuali kūrinio vertė, žanrinis profesionalu­mas, lietuviško charakterio trak­tuotės originalumas, eksponavi­mo kultūra, kūrybinės biografijos potencialas).

Nuleido kartelę ir papildė

Kilo klausimas, ar būtina daly­vauti bet kokia kaina, t.y. siųs­ti bet ką, ar reikėtų gelbėti situ­aciją.

Nors reprezentuojami jaunieji menininkai, vis dėlto norisi pri­sistatyti solidžiau. Liko vienin­telis variantas – nuleisti žemiau kartelę, iš parodos „JEKlai(pė) da’09′ atrinkti, kas dar įmanoma, o po to pasinaudoti atrankos ko­misijos teise – papildomai reko­menduoti trūkstamus kandidatus, jiems net nedalyvaujant atranki­nėje parodoje.

Komisijos sprendimu į tarp­tautinę šiuolaikinio meno bie­nalę „JEK 2009-2010 m.’ iš at­rankinės parodos „JEKlai(pė) da’09′, kurioje debiutavo 18 jau­nųjų Klaipėdos menininkų, pa­teko tik keturi – N.Bumblienė, M.Bumblys, Rimantas Liauks­minas ir E.Šeputis. Taip pat de­leguota juvelyrė ir skaitmeninės spaudos kūrėja Lina Vainoraitė, kurios darbai atrankos metu bu­vo eksponuojami projekto „75%’ parodoje Klaipėdos dailės parodų rūmų antrojo aukšto salėje. Pa­pildomai komisijos nariai į dele­gatų sąrašą dar įtraukė jaunuosius fotomenininkus Mykolą Treigį ir Marijų Bružylą, tapytojus Simą Žaltauską ir Jurgį Viningą, kali­grafę ir skaitmeninės spaudos kū­rėją Agnę Taraškevičiūtę.

Taigi rezultatus matote, o kur slypi problema?

Nesmerkiu nė vieno meninin­ko, nepraėjusio atrankos, net ne-kritikuoju, tiesiog mąstau, ką reikėtų daryti ir kodėl susiklostė to­kia situacija. Kodėl ne tik neįma­noma į konkursą sukviesti pakankamai jaunųjų autorių, bet ir iš esamų iš karto atrinkti tuos, su kuriais būtų padoru prisistatyti tarptautinėje arenoje, kurių kūri­niuose bent jau būtų užuomina į perspektyvą.

Tenka konstatuoti, jog įprastos atrankos strategijos čia netinka, o šiandien pagrindinė problema menininkų „kalvė’.

Vien noro nepakanka

Klaipėdos universiteto Menų fa­kulteto Dailės katedra, kuri, re­gis, ne vienam studentui įteikda­ma diplomą su devintukais ir dešimtukais įteigė, kad jis jau savai­me yra menininkas. Stebint kate­dros „produkciją’ peršasi išvada: arba šioji katedra kol kas nepajė­gi garantuoti elementaraus meni­nio išprusimo savo augintiniams, arba pastarieji beviltiški, patenka studijuoti tik todėl, kad išlaikytų pačią katedrą.

Vien noro būti „menininku’ nepakanka. Vystant savo idėjas būtinos akademinės žinios, bū­tinas amato įvaldymas ir būti­nos ambicijos, kurios palaikys žengiant, krypuojant ar net iš paskutiniųjų iriantis užsibrėž­to tikslo link. Pastarosios labai pravers, kai teks mažiausiai de­šimtį metų juodai dirbti ir ne­apsiverkti, kai užpakalį spardys. Na, čia vidutinės programos va­riantas. O ką mažiausiai galima padaryti – tai jauniems meni­ninkams susiorganizuoti ir ap­lankyti Vilniaus dailės akade­mijos (VDA) peržiūras Kaune bei Vilniuje ir dalyvauti baigiamųjų darbų gynimuose.

Kita vertus, lyg ir turime VDA padalinį Klaipėdoje – Vizualinio dizaino katedrą. Tačiau dizaine­riai labiau linkę į konkretų dizainą nei į šiuolaikinio meno kūrinius.

Matau vienintelį šios proble­mos sprendimo būdą – reikia praktiškai konsultuojant jaunuo­sius kūrėjus paruošti ne tik atran­kinei parodai, bet ir kitiems pro­jektams, kuriuose jie galėtų daly­vauti. Reikia padėti jauniesiems menininkams apsispręsti dėl pa­sirinktos formos ir idėjos, padė­ti įvaldyti jų susigalvotą forma­tą, taip pat padėti atrinktas idė­jas realizuoti. Būtent tokį specia­lų projektą, skirtą jaunųjų kūrėjų iniciatyvoms paremti, „Kultūrpo-lis’ pristatys kitąmet.

Menininkai kūrė dvare

Paskutiniąją birželio savaitę Klaipėdoje atgimė dvarų kaip kultūros puoselėjimo centrų tradicija. Paprastai dabar į dva­rą žvelgiama kaip į kultūros pa­veldo objektą, tačiau VšĮ „Me­nų gatvė’ iniciatyva uostamies­čio dvarai tapo kūrybos ir idėjų mainų terpe.

Daugiau nei trys dešimtys jau­nuolių per savaitę aplankė Mažojo Taurakalnio, Brachmano, Joniškės, Butsargių, Gedminų dvarus, o kūry­binėms dirbtuvėms „Dvaras – kul­tūros židinys’ pasirinko Rumpiš-kės dvarą, kuriame dabar įsikūrusi Adomo Brako dailės mokykla. Joje birželio 29 – liepos 2 dienomis vyko jaunimo kūrybiniai užsiėmimai.

Pirmąją dieną dirbtuvių daly­viai nuosekliai buvo supažindin­ti su uostamiesčio kultūros pavel­do specifika bei esama situacija. Istorinius aspektus suprasti padėjo Kultūros vertybių apsaugos depar­tamento atstovas Klaipėdoje Lais­vūnas Kavaliauskas, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos vykdomoji di­rektorė Lina Blažytė, leidyklos „Libra Memelensis’ įkūrėjas Kęstutis Demereckas.

Vėliau projekto dalyviai pasi­nėrė į kūrybinius ieškojimus darbo grupėse. Muzikai dirbo vadovau­jami bardo Lino Švirino, teatralai – mimo Alekso Mažono, dailinin­kai – tapytojo Dano Andriulionio, o fotografai – fotomenininko Gyčio Skudžinsko.

Nors esama dvarų situacija su­krėtė ir sujaudino daugelį projekto dalyvių, jie nesiekė tiesiogiai ilius­truoti dabartinių realijų, pasirinko metaforišką kalbėjimo būdą. Jaunie­siems kūrėjams rūpimi klausimai, atsiskleidę nedideliais kūriniais, by­loja apie solidžios, beveik aristokra­tiškos kultūros terpės poreikį.

Besibaigiant projektui visuome -nei pristatyti kūriniai, įgavę skir­tingas formas, atskleidė dvarų kul­tūros įvairialypiškumą, o jaunie­ji menininkai vienas po kito kartojo apie specifinę dvaro erdvės atmos­ferą, turinčią didelės įtakos ir kūri­nio gimimo procesui.

„Durų’ inf.

Jaunojo tapytojo prizas

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Tapytojų sekcija ir Vil­niaus „Pamėnkalnio galerija’ organizuoja atrankinę tapybos parodą „Jaunojo tapytojo pri-zui’09′ laimėti.

Seniausioje Vilniuje „Pamėn­kalnio galerijoje’, atidarytoje 1960-aisiais, gyvavo tradicija pri­statyti jaunųjų dailininkų kūry­bą. Šioje erdvėje debiutavo šian­dien gerai žinomi Lietuvos tapy­tojai K.Dereškevičius, A.Kuras, A.Šaltenis, A.Švėgžda, B.Gražys, H.Natalevičius, M.Skudutis, R.Sli­žys ir R.Vitkauskas, kasmet buvo rengiamos jaunųjų grafikų parodos. Pernai galerija atgaivino šią tradici­ją, pristatydama penkias jaunosios kartos tapytojas.

Tikimasi, kad paroda, siekiant Jaunojo tapytojo prizo, taps tęsti­niu kasmečiu projektu. Pagrindi­nis jo tikslas – pristatyti perspek­tyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, atrasti naujus talentus Lietuvoje.

Pirmojo konkurso nugalėtojo laukia piniginė premija ir galimybė kitąmet surengti personalinę parodą LDS „Pamėnkalnio galerijo­je’. Tai svari pagalba jaunam me­nininkui kelyje į pripažinimą, mano šio projekto iniciatorius LDS Tapy­tojų sekcijos pirmininkas Vilman­tas Marcinkevičius.

Konkurse gali dalyvauti visi ša­lies menininkai iki 30 metų, tu­rintys meninį išsilavinimą. Teikia­mi tapybos darbai turi būti sukurti 2008-2009 metais. Paraiškos prii­mamos iki rugsėjo 1-osios LDS būs­tinėje – Vokiečių g. 4/2 Vilniuje.

Rugsėjo 3-10 d. LDS suburta ko­misija svarstys gautas jaunųjų me­nininkų paraiškas. Vertinimo komi­sijoje dirbs Nacionalinės dailės ga­lerijos vadovė Lolita Jablonskienė, Šiuolaikinio meno centro direkto­riaus pavaduotojas Evaldas Stan­kevičius, dailėtyrininkas Virginijus Kinčinaitis, Vilniaus dailės akde-mijos prorektorius mokslui ir menui prof. Arvydas Šaltenis, tapytojai doc. Bronius Gražys ir V.Marcinkevičius, Nacionalinės premijos laureatė ta­pytoja Dalia Kasčiūnaitė, tapytojas, scenografas ir kino režisierius Gin­taras Makarevičius.

Ketinama atrinkti 20 pretenden­tų „Jaunojo tapytojo prizo’09′ par­odai, kuri spalio 6-ąją bus atidary­ta LDS „Pamėnkalnio galerijoje’. Jos uždaryme spalio 30-ąją bus pa­skelbti ir apdovanoti konkurso nu­galėtojai. Pirmosios vietos laimėtojo laukia 7000 litų premija, už antrąją vietą – 4000 litų, už trečiąją – 2000 litų, publikos prizas – 10 dienų LDS kūrybos namuose Palangoje.

„Durų’ inf.

R.Wagnerio pėdsakais – po Mažąją Lietuvą (2)

Danutė Petrauskaitė

(Pabaiga. Pradžia 2009 m. birželio 17 d. „Duryse’/Nr.168)

Vokiečių kompozito­riaus Richardo Wag nerio (1813–1883) jaunystės laikotarpis glaudžiai susijęs su MažąjaLietuva.

Išsiskyrimas ir susitaikymas

1836 m. vasarą atvykęs į Karaliaučių pas savo sužadėtinę – aktorę Minną Planer, jis tikėjosi gauti darbo vie­tiniame teatre ir su savo mylimąja pradėti naują gyvenimo etapą. Tačiau jo viltys žlugo. Tapti vyriausiuo­ju dirigentu nepavyko, o vedybos su Minna, įvykusios tų pačių metų vėlų rudenį, nebuvo laimingos.

Deja, jaunavedžių Minnos ir Richardo gyvenimą nuolat lydėjo kivirčai dėl R.Wagnerį persekiojusių kreditorių, dėl pusmetį užsitęsusių darbinių nesklandumų. Nors jo nemėgstantis Louisas. Schuber-tas 1937-ųjų balandį ir paliko Karaliaučių, tačiau teatras jau bu­vo ant bankroto slenksčio. Minna toliau nebepajėgė kentėti.

1837 m. gegužės 31 d. grižęs į namus R.Wagneris nerado nei savo žmonos, nei jos ankstyvos jaunystės laikų nesantuokinės dukters Natali­jos. Apimtas įtūžio, jis puolė vy­tis greitąja pašto karieta išvykusias moteris. Dėl to jam teko užstatyti sidabrines jungtuvių dovanas, kad sukrapštytų pinigų kelionei. Nuvažiavęs iki Elbingo jis suprato, kad bėglių nepavys, ir teko karietą sukti atgal. Grįžęs į Karaliaučių Richardas vėl prisiskolino pinigų ir birželio 3 d. per Berlyną išvyko į Dresdeną, kur Minna buvo radusi prieglobstį pas savo tėvus.

Richardas su Minna greitai susitaikė ir vėl ėmė ieškoti dar­bo. 1837 m. jam pasitaikė proga įsidarbinti Rygos teatre. Į šį Latvijos miestą, tuo metu priklausiusį Rusi­jos imperijai, jis atvyko rugpjūčio 21 d. ir sudarė sutartį dviem koncer­tiniams sezonams. Šį kartą jam pavyko užsidirbti pinigų ir sudary­ti sąlygas Minnai sėdėti namuose. Tačiau alga greitai būdavo iššvaistoma ir vėl tekdavo bristi į skolas.

Bėgo nuo kreditorių

Nusivylęs teatro veikla, susipykęs su jos vadovu ir supratęs, kad kitam sezonui nepavyks pratęsti sutarties, jis nutarė palikti Rygą. Bet legaliai to padaryti negalėjo, nes buvo persekiojamas kreditorių. Liko pa­sinaudoti bičiulio Abrahamo Mollerio patarimu ir ryžtis slapčia kirsti Rusijos-Prūsijos sieną.

Į šią kupiną pavojų kelionę jis išsiruošė 1839 m. liepos 9 d., įtikinęs Minną, kad tai bus tik smagus nuotykis. Keliauninkai pajudėjo iš Mintaujos senuoju pašto ke­liu, kuris vingiavo pro Tauragę Prūsijos link. Iš paskos sekė jų ištikimas šuo Roberis, netilpęs į karietą. Juk šunys buvo didžioji R.Wagnerio aistra. Bėglius pasitikęs

A.Molleris šalutiniais takais atvedė juos į kontrabandininkų karčiamą, kur iki vakaro teko laukti vedlio. Bėgimo drama vyko naktį iš liepos 10-osios į 11-ąją. Reikėjo sulaukti tinkamo momento tekinom nusi­leisti nuo kalvos, perlipti griovį ir kuo toliausiai sprukti nuo pasienio ruožo, kad nepavytų sargybinių kulkos. R.Wagneris paniškai bijojo rusų kazokų ir drebėjo labiausiai. Šuo Roberis suprato šeimininkų nerimą, todėl bėgo su jais nė kar­to neamtelėjęs.

Rizikinga kelionė pavyko. Grei­tai bėgliai susitiko su išsigandusiu A.Molleriu, kuris labai apsidžiaugė išvydęs savo draugus. Tik tada R.Wagneris suprato, į kokį didelį pavojų buvo įstūmęs save ir sa­vo nėščią žmoną. Po nakvynės Prūsijos viešbutyje jie toliau kelia­vo aplinkiniais keliais per Tilžės ir Arnavos apylinkęs ir, vengdami Karaliaučiaus, artėjo Piliavos uos­to (Piliau) link.

Jau buvo nedaug kelio belikę, bet apsivertė karieta. Avarijos metu la­biausiai nukentėjo Minna, ir Rich­ardui teko leisgyvę žmoną nešti į artimiausią valstiečių sodybą. Tai galėjo būti lietuvininkų vienkie­mis, kurio gyventojus R.Wagneris apibūdino kaip niūrius ir nevalyvus. Tačiau būtent jie nukentėjusiajai suteikė pirmąją pagalbą ir nakčiai priglaudė pabėgėlius.

Šis įvykis stipriai paveikė Min­nos gyvenimą. Ji prarado kūdikį ir su Richardu vaikų daugiau nesusilaukė. Pavargusi nuo vy­ro meilės ryšių su Matilda Wezen-donk ir galutinai su juo išsiskyrusi 1858 m. ji prasitarė: „Ar genijus turi teisę būti šunsnukiu?..’

Vėliau, mirus Minnai, į ku­rios laidotuves R.Wagneris taip ir nenuvyko, kompozitorius bu­vo priverstas susimąstyti. Juk ji jam paaukojo visą savo jaunystę ir mirė vienumoje. Ir jis pats kažkada karštai Minną mylėjo. Tačiau tiems, kurie reiškė jam užuojautą, tepasakė: „Kiekvienam eili­niam žmogui ji būtų buvusi gera žmona ir šeimininkė’. Bet genijui R.Wagneriui ji netiko, nes nesu­prato jo muzikinių idėjų.

Primena muzika ir knygos

Piliavoje įlipęs į laivą R.Wagneris pasijuto saugiau. Bet jam norėjosi kuo greičiau tolti nuo Prūsijos krantų ir užversti paskutinį šio slogaus gyvenimo etapo puslapį.

Karaliaučiuje jis nebuvo ypač mėgstamas. Dauguma teatro aplinkos žmonių jį laikė intrigantu, norėjusiu išstumti senąjį dirigentą, išdidžiu ir nenorinčiu bendrauti su visuomene žmogumi. O R.Wagneris kaltino miesčionišką aplinką, dėl kurios neišprusimo neturėjo galimybės nei diriguoti, nei kurti.

Išties Karaliaučiuje jis parašė nedaug muzikos. Tai uvertiūros „Lenkija’, sukomponuotos dar Berlyne, nauja redakcija, uvertiūra „Valdyk, Britania!’ ir keli muzi­kiniai fragmentai literatūriniam Z.Wernerio veikalui „Paskutinis pagonių sąmokslas Prūsijoje’. Tarp šio veikalo herojų yra Patrimpas, Pikuolis, Perkūnas – dievai, ku­riems meldėsi ir prūsai, ir lietuviai. Gali būti, kad šis siužetas paskati­no kompozitorių ir toliau domėtis mitologine tematika. Kūrinio premjera įvyko Karaliaučiuje 1837 m. Margos vaidmenį atliko Min­na. Tačiau afišoje kompozito­riaus vardas nebuvo minimas, todėl nežinia, ar buvo atlikta R.Wagnerio muzika. Jo kūrybos tyrinėtojai tvir­tina, kad muzikiniai dramos frag­mentai skambėjo, bet tai yra tik hipotetinis teiginys. R.Wagneris Karaliaučiuje planavo sukurti ir efektingą simfoninį kūrinį „Na­poleonas’, tačiau jis taip ir liko svajonėse.

Kompozitoriui išgarsėjus, jo sceniniais veikalais ėmė domėtis Karaliaučiaus teatras. 1853 m. jame buvo pastatyta opera „Tanhoize-ris’, 1881 m. – „Tristanas ir Izol­da’, 1937 m. – ta pati Z.Wernerio drama su muzikiniais R.Wagnerio numeriais.

Jo kūriniai skambėjo Mažojoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio ka­ro metais. Trečiojo reicho radijas dažnai transliuodavo šio Hitlerio mėgstamo kompozitoriaus muziką, kurią buvo galima išgirsti net ir fronte iš riaumojančių vokiečių tankų. Tačiau, kaip mini savo kny­goje „Užmirštas kareivis’ Guy Sa-jeras, kovojęs su sovietais prie Me­melio, tuomet skambėjęs „Valkirijų skrydis’ nesuteikė antgamtinių jėgų. Buvo prarasta ne tik Klaipėda, bet ir Karaliaučius, sunaikinti miestai ir kaimai, o kartu – ir R.Wagnerio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje pėdsakai. Šiandien juos primena tik paties kompozitoriaus knygos bei jo amžininkų atsiminimai.

Vilniuje, parodų ir konferencijų centre „Litexpo’, liepos 8-12 dienomis vykusioje pirmojoje Baltijos šalyse tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius-2009′ dalyvavo ir klaipėdiečiai.

Lietuvos meno galerininkų asociacijos surengtoje meno mugėje „ArtVilnius-2009′ prisistatė daugiau nei 100 meno galerijų ir kultūros įstaigų iš Lietuvos, kaimyninių Baltijos valstybių bei kitų pasaulio šalių. Lietuvos uostamiesčiui atstovavo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis’, privati Baroti galerija ir Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerija’.

Plačioje ir daugiasluoksnėje šiuolaikinio meno propaguotojų ir kūrėjų darbų panoramoje „Kultūrpolis’ pristatė savo penkerių metų veiklą ir uostamiesčio kultūros erdvę. Ją vizualiai ir virtualiai įkūnijo dokumentikos išklotinė – videofilmai, reportažinių fotografijų stendas, meno parodų ir projektų katalogai, taip pat portalas www.kultur-polis.lt ir kita vaizdinė medžiaga.

„Mugėje reklamavome mūsų programas, ypač meno rezidentūrą, ieškojome įdomių galerijų ir menininkų, kuriuos galėtume pasikvies -ti į svečius eksperimentiniams projektams, taip pat, kur galėtume išsiųsti „Kultūrpolio’ eksperimentatorius. Gerai, kad mugėje po vienu stogu galėjome sutikti visus – kritikus, galeristus, menininkus, žurnalistus, leidėjus. Puiki proga tarsi neįpareigojančiai pabendrauti meno kontekste. Labiausiai prie širdies buvo švedų galerija „Candy-land’ iš Stokholmo – jos socialinės meno akcijos, ekspromtai. Jai atstovavo bene dešimt žmonių, su jais malonu ir įdomu buvo pasišnekučiuoti. O dauguma galerijų pristatinėjo tapybą, šiaip tradicinį, kai kas – akivaizdžiai saloninį meną… Eksperimentatorių buvo nedaug, daug kas eksponavo baigtus objektus, o švedai bene vieninteliai, kurie viską „ant gyvo proceso buvo pastatę’, aktyviai komu-nikavo, jų ekspozicinis plotas išsiskyre spalvomis, dinamika, ekspre-sija,tokiumieluchaosu…’, – dalijosi įspūdžiais „Kultūrpolio’ direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

LDS „Klaipėdos galerija’ į „Art Vilnius-2009′ nuvežė klaipėdiečių tapytojų Algimanto Jusionio (1954-2004) ir Liudviko Natale-vičiaus drobes. Galerijos direktorė Violeta Jusionienė nesigailėjo nuvykusi į sostinę: „Labai įdomus renginys, jaučiausi kaip žuvis vandeny. Svarbiausia – paskleidė-me žinią apie mus. To tikrai reikėjo, nes net vilniečiai ir kauniečiai apie „Klaipėdos galeriją’ tik dabar sužinojo ir „atrado’ L.Natalevičiaus tapybą. Lietuviams pardaviau tris jo paveikslus. Nepastebėjau, kad visos galerijos aktyviai prekiautų. Besidominčiųjų dailininkais ir menu – daug, bet įsigyti jų kūrinių neskuba. Tiesa, iš indų ir latvių labai pirko darbus. Pasikeitėme kontaktais su latviais ir armėnais, dviem prancūzų galerijomis. Nesame mes tam Paryžiui labai įdomūs… Vienas prancūzų dailininkas mūsų galerijai siūlė savo darbus – ne parodą, o kad paimtume ir parduotume’.

Dailininko keramiko Isroildžo-no Baroti’o galerija tarptautinėje meno mugėje pristatė tapytojų Jono Švažo (1925-1976), Danieliaus Rusio, Ryčio Martinionio, Virginijaus Viningo, fotomenininko Remigijaus Treigio darbus. Galerijos savininkas džiaugėsi, kad ekspozicija susilaukė didelio mugės lankytojų, tarptautinių meno ekspertų, galerininkų, kolekcininkų, meno kritikų ir net muziejininkų dėmesio. „Pirmąsyk dalyvavome tokiame renginyje – įdomu pamatyti, kokia šiuolaikinio meno rinka, kaip dirba kitos galerijos. Ir mums – gera reklama. Užmezgėme ryšius su vokiečiais, kaliningradiečiais, latviais, baltarusiais, ukrainiečiais’, – pasakojo iš meno mugės grįžęs I.Baroti’s.

Į Palangą sugrįš akordeono muzikos festivalis

Džiazo improvizacijos, originali šiuolaikinė ir lengvoji-estra-dinė muzika, klasikinių transkripcijų pavyzdžiai – tai savaitę Palangoje vyksiančio akordeono festivalio veidas.

Tradicinį tarptautinį akordeono festivalį ir seminarą-praktiku-mą „Palanga – 2009′ liepos 31 -rugpjūčio 6 dienomis rengia Lietuvos akordeonistų asociacija su Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA).

Festivalio koncertuose muzikuos kylančios žvaigždės, perspektyviausi jaunosios kartos akordeonistai Nikola Pekovicius iš Serbijos, Svetlana Boreiko iš Baltarusijos, Ghenadie Rotari iš Moldovos, atlikėjas ir kompozitorius iš Rusijos

Viktoras Novikovas, M.Čerepanino ir M.Bulda’os duetas iš Ukrainos, „Fantini Akord quintet’ iš Lenkijos, lietuvių akordeonistų ansambliai „Chill’out’ ir „Subtilu-Z’, BSM trio ir solistė Gintarė Skė-rytė, LMTA studentai, kvintetas „Acco-team’ ir Martynas Levickis. Taip pat festivalyje pasirodys Šiaulių konservatorijos bei Šiaulių krašto akordeonistai, įvairių šalies bei tarptautinių konkursų laureatai iš Vilniaus, Kauno, Garliavos meno ir muzikos mokyklų.

Šiemet į renginį pakviesti akordeono muzikos srityje pripažinimą pelnę pedagogai, kurie praves meis -triškumo pamokas, skaitys metodinius pranešimus aktualiausiomis temomis. Seminare dirbs profesoriai ir lektoriai iš Serbijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir LMTA: Mil-janas Bjeleticius, Elwira Sliwkie-wicz-Cisak, V.Novikovas, Mironas Bula, Eduardas Gabnys, Ričardas ir Raimondas Sviackevičiai.

Seminaro metu bus suburti jungtinis akordeonistų orkestras (vad. prof. Ričardas Sviackevičius, dirig. Rita Auksoriūtė) ir ansambliai, kuriuose galės groti visi pageidaujantys mokytojai akordeonistai, entuziastai ir pažengę mėgėjai, vyks atviros meistriškumo pamokos, aranžavimo, instrumentavi-mo ir dirigavimo konsultacijos, bus skaitomi metodiniai pranešimai.

Seminaras vyks tradicinėje erdvėje – Palangos S.Vainiūno muzikos mokykloje, o akordeono festivalio koncertai šiemet vakarais skambės ne tik jos salėje, bet ir Palangos kultūros centre „Ramybė’.

„Durų’ inf.

Muzikiniai vasaros pamastymai

Penktojo Klaipėdos koncertų salės sezono pabaigos štrichai

Laima sugintienė

Per metus – 62 renginiai

Joninių vakarą net dviem koncer­tais – tradiciniu „Varpai ir trimi­tai skelbia Jonines’ Laikrodžių muziejaus kiemelyje, kuriame, be Klaipėdos brass kvinteto bei ka-rilionininkų Kęstučio Kačinsko ir Stasio Žilevičiaus, šiemet dalyva­vo ir dar vienas KKS muzikų ko­lektyvas – mišrus choras „Auku­ras’, ir vakariniu orkestro „Came-rata Klaipėda’ pasirodymu „Vasa­ra tebūnie su muzika’ – KKS efek­tingai baigė penktąjį koncertinį sezoną.

Per 62 renginius maždaug de­vynis mėnesius trukusiame se­zone (tiek jų suorganizavo kūry­biškas KKS kolektyvas) turėjome progos paklausyti pačios įvairiau­sios muzikos – ir žanrų, ir stilių, ir geografijos, ir laikotarpio, ir kito­mis prasmėmis.

KKS repertuaras ir toliau for­muojamas „blokais’ („Sceno­je – klaipėdiečiai’, „LT projek­tas’, „Jauni – jauniems’ ir kt.). Tai padeda klausytojams greičiau susiorientuoti išaugusioje meni­nių projektų pasiūloje. Išliko trys svarbiausieji festivaliai, o „Skam­bančią bangą’ pakeitė edukaci­nių programų serija „Žaismingos muzikos orekstras”, rengiama bendradarbiaujant su dirigentu M.Piečaičiu.

Etapo pabaigai

Didžiausios permainos susijusios su KKS kameriniu orkestru, kuriam 15 metų vadovavo Liuda Kuraitienė. Pernai lapkritį kolektyvas gastroliavo Lenkijoje, birželį paskirtas naujas meno vadovas Mindaugas Bačkus, išleista Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) kompaktinė plokštelė „Tobula garsų harmonija.

Vienas ryškesnių sezono pa­baigos koncertų – gegužės 29-ąją įvykęs Klaipėdos kameri­nio orkestro koncertas „Tenu­gali meilė (dirigentas – Marty­nas Staškus, solistai – „Auksi­niu scenos kryžiumi’ apdovano­ta Raminta Vaicekauskaitė (sopra­nas) ir garbių titulų – „Fortūnos’, „Šv. Kristoforo’ , „Auksinio sce­nos kryžiaus’, „Operos švyturio’ – savininkas Laimonas Pautienius (baritonas), dalyvaujant Sauliui Šiaučiuliui (klavesinas, sinteza­torius) ir Edmundui Federavičiui (perkusija).

Koncertas įsiminė ne tik įdo­mia programa (pirmoji koncer­to dalis nukėlė į baroko epochą, skambėjo G.F.Handelio operų „Al-čina’, „Kserksas’, „Julijus Cezaris’ ir C.W.Glucko operos „Orfėjas ir Euridikė’ fragmentai, o antroji da­lis sugrąžino į dabartį: buvo atlik­ta instrumentinė muzika, arijos bei duetai iš F.Loewe miuziklo „Mano puikioji ledi’, A.Lloydo Webberio roko operos „Operos Fantomas’, miuziklo „Katės’, R.Cocciante’s miuziklo „Paryžiaus katedra’ bei G.Gershwino operos „Porgis ir Besė’), bet ir teatrališkumu. Bu­vo justi dirigento siekis kurti mi­ni spektaklį, atskirus koncerto nu­merius tarsi „verti’ ant vieno siū­lo, atlikti juos lyg vienu užmoju.

Tam neabejotinai įtakos turėjo ir jo teatrinė patirtis (M.Staškus – Lie­tuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas – aut. past.).

Įsimintinas koncertas ir dar vienu aspektu. Tai buvo paskutinis entuziastingosios L.Kuraitienės – kaip KKO meno vadovės – pa­sirodymas. Nuo šiol ji – altų gru­pės koncertmeisterė. Prasmingą orkestro 15 metų kūrybinės vei­klos etapą vainikavo kompakti­nė plokštelė, kuri buvo pristatyta birželio koncerte.

Naujojo vadovo debiutas

Birželio 19-ąją KKO programoje „Garsų fantazijos’ debiutavo nau­jasis kolektyvo meno vadovas vio­lončelininkas Mindaugas Bačkus.

Pagroti solo su orkestru jis pa­kvietė talentingą, tituluotą sak­sofonininką ir kompozitorių Liu­dą Mockūną, savo muzikoje džiazą derinantį su šiuolaikine akademi­ne muzika. Taip pat koncerte da­lyvavo Tomas Kutavičius (klaviši-niai, vokalas).

Programoje greta orkestrui įprasto W.A.Mozarto skambėjo L.Mockūno, A.Malcio bei gruzi­nų kompozitoriaus V.Kakhidze’s kūriniai.

Toks solistų bei repertuaro pa­sirinkimas intrigavo, rodė ko­lektyvą žengiant dar nepramin­tais takais. Tai bylojo ir apie nau­jojo vadovo ryžtą, drąsą, tikėji­mą ne tik orkestru, bet ir Klaipė­dos publika: per 15 metų įpratusi prie klasika grįsto repertuaro ji ga­li naujovių nepriimti, o naują su­burti ne taip lengva…

Neįprasta atlikėjams buvo ne tik atliekamos muzikos stilistika, bet ir groti be dirigento. Jo funkciją perėmė į violončelių koncertmeis -terio kėdę sėdęs, įkvėptai, tempe­ramentingai ir ekspresyviai griežęs pats meno vadovas. Pirmąkart išgirdau orkestrantus ir dainuojant. Na, tai jie darė tikrai geriau už Lie­tuvos valstybinio simfoninio or­kestro muzikantus (pamenate, „paskutinį sekmadienį…’)…

Neįtikėtina transformacija

Suskambus pirmiesiems W.A.Mo-zarto populiariojo Divertismento F- dur K-138 garsams, klausytojai iš netikėtumo nuščiuvo: orkestras skambėjo neatpažįstamai ir tem­brine, ir (ypač) dinamine prasme. Įspūdis – tarsi restauratoriui pri­silietus prie senos drobės: atsiveria naujos erdvės, visu ryškumu su­tviska pablukusios spalvos… Tiesiog neįtikėtina atlikėjų transformacija, ir tai pasiekta vos per tris savaites. Bravo!

W.A.Mozartas – tarsi ribožen-klis orkestro veikloje, tarsi lieptas į naująjį veiklos etapą.

O jį pradėjo V.Kakhidze’s „Bliz Fantsy’ (1999), kurioje savito vo­kalo pianistui T.Kutavičiui san­tūriai atitarė pats meno vadovas. Dainuojantis ir fortepijonu skam­binantis Klaipėdos valstybinio mu­zikinio teatro vyriausiasis dirigen­tas Vytautas Lukočius įgijo konku­rentą. Kaip ir teatro vadovė Audro -nė Žigaitytė: taiklūs M.Bačkaus ko­mentarai papildė, praplėtė klausy­tojų suvokimo erdvę.

Antroji koncerto dalis – savotiš­kas L.Mockūno rečitalis. Aukščiau­sio lygio meistriškumą atlikėjas de­monstravo atlikdamas A.Malcio koncertą tenoriniam saksofonui ir styginių orkestrui (2007) („Galėtų dabar ir ką nors gražaus pagroti’,- toks buvo vienos klausytojos komentaras po šio kūrinio… Drąsus vadovas, drąsus…).

Po jo sekė L.Mockūno „Atsa­kas’ (gal minėtai klausytojai?), pademonstravęs ne tik atlikėjiškus, bet ir puikius kompozicinius muziko gebėjimus.

Ir kaipgi be tango?! Buvo. Tik ne A.Piazzolla. Puiki, iki stulbi­nančios kulminacijos išauganti dar viena vakaro solisto kompozicija. Rizikuoti buvo verta.

Išleido naują plokštelę

„Tobula garsų harmonija’ – taip pavadinta nauja, gausiai nuo­traukomis iliustruota (Darija Va­siliauskienė), puikaus dizaino (Er­nestas Šimkūnas) ir įrašų kokybės (garso režisierius – Gediminas Zujus) KKO kompaktinė plokš­telė, kuri buvo pristatyta vado­vo debiutinio koncerto pertrau­kos metu.

Įrašai su garsiausiais Lietuvos dirigentais, žymiais šalies bei už­sienio solistais kaupti nuo 2007 m., plokštelei atrinktos geriau­sios septynių kūrinių ar jų dalių interpretacijos.

Joje – net keturi koncer­tai: J.S.Bacho Koncertas smui­kui, orkestrui ir basso conti-nuo E-dur (solistas – P.Grafnnas (smuikas, Prancūzija), dirigentas R.Šervenikas); F.J.Haydno Kon­certas violončelei ir orkestrui Nr. 2 D-dur (solistas V.Sondeckis, dirigentas S.Sondeckis); G.Bottesini’o Koncertas kontra­bosui ir orkestrui Nr.2 h-moll (solistas D.Bagurskas, dirigentas D.Katkus); O.Balakausko Koncer­tas obojui, klavesinui ir styginiams (solistai R.Beinaris ir G.Kviklys, dirigentas R.Šervenikas).

Klaipėdietės kompozitorės L.Narvilaitės kūrinį „Pragydo vė­jas’ įrašė obojininkas R.Beinaris, diriguojant R.Šervenikui; L.Grodnikaitė (mecosopranas), diriguojant V.Lukočiui, įdai­navo M.Arnoldo vokalinį ci­klą „Five William Blake Songs’ op. 66, o P.Geniušas skambina H.M.Gorecki’o Harpsichord Con-certo op. 40 fortepijonui ir stygi­nių orkestrui.

Taigi plokštelėje klausyto­jas ras itin plačią autorių, solis­tų, dirigentų pasirinkimo gali­mybę. Matyt, tokia leidinio koncep­cija, o kūriniai kameriniam orkes -trui (ne akompanimentai) suguls į kitus įrašus. Vis dėlto yra proga pasidžiaug -ti puikiu komandos darbu.

Virtuoziškas dialogas, arba Kitokios Joninės

Danguolė Vilidaitė

Birželio 24-ąją, kai dauguma klaipėdiečių, įvairiausių rengi­nių patraukti, sėkmingai šventė Jonines minioje, nedidelė me­lomanų saujelė vis dėlto pasi­rinko kitokį, ne tokį triukšmin­gą, ramesnį ir rafinuotesni pa-buvimą ir nepasigailėjo.

Orkestro „Camerata Klaipėda’ koncertas „Vasara tebūnie su mu­zika’ su dviem virtuozais solistais – orkestro vadovu Vilhelmu Če-pinskiu (smuikas) ir Gianluca Lit-tera (lūpinė armonikėlė, Italija), užbaigęs Klaipėdos koncertų sa­lės penktąjį koncertinį sezoną, ti­krai buvo vertas dėmesio.