Virtuoziškas dialogas, arba Kitokios Joninės

Virtuoziškas dialogas, arba Kitokios Joninės

Danguolė Vilidaitė

Birželio 24-ąją, kai dauguma klaipėdiečių, įvairiausių rengi­nių patraukti, sėkmingai šventė Jonines minioje, nedidelė me­lomanų saujelė vis dėlto pasi­rinko kitokį, ne tokį triukšmin­gą, ramesnį ir rafinuotesni pa-buvimą ir nepasigailėjo.

Orkestro „Camerata Klaipėda’ koncertas „Vasara tebūnie su mu­zika’ su dviem virtuozais solistais – orkestro vadovu Vilhelmu Če-pinskiu (smuikas) ir Gianluca Lit-tera (lūpinė armonikėlė, Italija), užbaigęs Klaipėdos koncertų sa­lės penktąjį koncertinį sezoną, ti­krai buvo vertas dėmesio.

Nenustebinsi, bet…

Betgi kuo įsimintinas virtuozo iš Italijos pasirodymas – didžiausia vakaro intriga?

Juk lūpinė armonikėlė – instru­mentas gana demokratiškas ir po­puliarus (retas iš mūsų vaikystėje nėra bandęs pats juo groti), dažnai sutinkamas džiazo ir kantri muzi­koje. Klaipėdos pilies džiazo festi­valyje svečiavosi ne vienas šio ins­trumento virtuozas, kiek kitokio plano, bet tikrai ne mažiau garsus. Pavyzdžiui, džiazo legenda iš Bel­gijos Tootsas Thielemansas.

Ir retesni instrumentai (ar net ne instrumentai) šiais metais koncertų salės scenoje skambė­jo jau ne vieną kartą. Kad ir „Klai­pėdos muzikos pavasaryje’, ku­riame išgirdome stiklo arfą, ban-doneoną, trombonininkas iš Vo­kietijos pademonstravo, kaip gali­ma groti paprasčiausia sodo lais­tymui skirta žarna. O kur dar ku­linariniai momentai grojant vir­tuvės įrankiais V.Bartulio „Pas de deux’ („Paskutinė vakarienė’) ar M.Svoboda’os „ALIAS – Mocar­tas taip kaip Rosinis’. Mūsų pu­blikos, atrodo, taip lengvai nebe­nustebinsi.

Tačiau klasika armonikėle gro­jama retai, net labai retai. Tik keli pasaulio muzikai yra įvaldę šį me­ną, ir vienas iš jų muzikavo Klai­pėdoje.

Unikalioji armonikėlė

Specialiai šiam instrumentui skir­tas repertuaras taip pat nėra gau­sus. Ir birželio 24-osios koncer­te skambėjo tik dvi originalios XX amžiuje jam parašytos kom­pozicijos: penkios anglų kompo­zitoriaus J.Gordono pjesės ir ai­rio J.Moody’io ispaniška fantazi­ja „Toledo’ (vienas populiariausių kūrinių šiam instrumentui).

Čia lūpinės armonikėlės tem­bras atsiskleidė gausia spalvų am­plitude: pradedant primityviais vaikiško garvežiuko ūkavimais, re­nesansinio raketo garsais, kartais priminė grojimą šukomis, akorde­onu ar fisharmonija, fleita ir t. t.

Labiausiai stebino tikslus into­navimas, štrichų įvairovė, platus diapazonas ir virtuoziškumas, ne­paprastas, nenusileidžiantis dau­gumai soluojančių instrumentų.

Klaipėdos klausytojai, atlikėją iš pradžių sutikę gana santūriai, vė­liau, nugalėti jo įtaigaus muzikavi­mo ir ne vieną kartą palydėję gau­siais aplodismentais, galiausiai vi­sai nebenorėjo paleisti.

O juk G.Littera – savotiškas sa­vamokslis, groti išmoko pats (nors muzikinį išsilavinimą ir pakanka­mai rimtą gavo – groti altu mo­kėsi G.Rossini’o konservatorijo­je, juo griežė „Orquesta Filarmo-nica de Gran Canaria’ Ispanijoje, šiuo metu vadovauja ansambliui „Tango 7′).

Ir muzika veržli, sparnuota

Tas armonikėlės (o gal ja muzi­kuojančio italo) unikalumas ir ly­giavertiškumas ypač gerai iš­ryškėjo baroko kompozitoriaus A.Vivaldi’io koncerte dviem smui­kams, styginiams ir basso continuo a-moll RV 522 (op.3, Nr.8) ir mūsų dienų kūrėjo I.Frolovo Di-vertismente dviem smuikams ir styginių orkestrui (skambėjo ver­sijos, pritaikytos groti smuikui ir lūpinei armonikėlei).

Nesiimu spręsti, kuris iš solistų – V.Čepinskis ar G.Littera – buvo ryškesnis, „nugalėjo’ šiose inten­syviose „muzikos akrobatų’ var­žybose, o gal dialoge. To ir nerei­kia. Skirtingos prigimties instru­mentai gražiai papildė vienas kitą, vienas kitam nenusileido pasažų greitumu ir melodijų išraiškingu­mu – reginys nepakartojamas.

Subjektyvu, bet gražiausiai ir giliausiai koncerte suskam­bo A.Piazzolla’os dainingasis „Oblivion’ („Užmarštis’) (paties G.Littera’os aranžuotė lūpinei ar­monikėlei ir styginiams) – ir muzika, tarsi įgavusi sparnus, kažkur liūdnai nuskrido… O gaila, buvo taip gera.

Summa summarum

Baigdama galiu tik pritarti šio va­karo vedėjai muzikologei Lai­mai Sugintienei, apibendrinusiai penktąjį Klaipėdos koncertų sa­lės koncertinį sezoną, – įspūdin­gų muzikinių susitikimų šiais me­tais nestokojome: tai ir pianis­to iš JAV A.Palei’aus, ir minėto­jo lūpinės armonikėlės meistro G.Littera’os pasirodymai (gal dar pridėčiau smuikininko iš Italijos S.Krylovo, violončelininko iš Vo­kietijos I.Monighetti’o koncertus), Klaipėdos kamerinio orkestro nau­jojo meno vadovo M.Bačkaus pir­masis prisistatymas ir t. t. Visų ir neišvardysiu.

Nors intensyvus koncertinis maratonas jau baigėsi, muzikos garsai Koncertų salės erdvėje nety­la. Nemokamus šeštadieninius va­karus čia parkelyje prie salės rengia Klaipėdos brass kvintetas. Tad va­sara be muzikos jos gerbėjų tikrai nepaliko.

Būtina krūptelėti, kad suvoktum?

Būtina krūptelėti, kad suvoktum?

Danguolė Ruškienė

Dvi liepos savaites Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo galima susipažinti su jaunų menininkų iš kaimyninio Kaliningrado Julijos Abramovos ir Aleksandro Liubino kūryba.

Raiškos pagrindas – akcija

Europoje jau žinomi kūrėjai Lie­tuvoje buvo pristatyti pirmą­kart. Parodoje „Veselo i strašno’ („Smagiai ir siaubingai’) jie eksponavo fotografijas ir video-darbus.

Aleksandras ir Julija prieš ke­tverius metus įkūrė menininkų grupę intriguojančiu pavadinimu „Obščeje vzdragivanije’ / „Com-mon Trembling Group’ („Bendras krūptelėjimas’). Grupės pavadini­mą jie pasiskolino iš žymaus rusų akademiko fiziologo I.P.Pavlovo terminologijos. Jis įvardija labora­torinių tyrimų metu pasireiškiantį gyvūno organizmo refleksą į išori­nį dirgiklį. Pasak Julijos, šis termi­nas tiksliai nusako menininkų kū­rybinių projektų koncepciją. Tam tikra prasme autoriai siekia suer­zinti suvokėją, priversti jį krūp­telėti, kad pažadintų iš kasdieny­bės snaudulio ir pastatytų akista-ton su tikrovės absurdiškumo ap­raiškomis.

Rusijos kontekste socialiai ak­tualiais kūriniais ir aiškia pilieti­ne pozicija išsiskiriančių meni­ninkų kūrybinės raiškos pagrin­das – akcija, kuri dokumentuo­jama fotografijos ir videopriemo-nėmis. Vėliau, patekusi į ekspozi­cines erdves, pastaroji medžiaga tampa ne tik šio meninio veiksmo archyvu, bet ir savarankiškais me­no kūriniais, talpinančiais ryškius viešos kritikos ženklus.

Akcija, kur tiesioginis meni­nės kūrybos procesas perteikia­mas teatrinėmis priemonėmis -reginiu, vyksmu ir garsu, ir šių autorių atveju grindžiama rea­laus gyvenimo įtaiga, efektin­ga situacija, įgalinančia paveikti žiūrovų bei veiksme dalyvaujan­čių žmonių mąstymą. Pasak pa­rodos autorių, jų akcijos visuo­met iš anksto režisuojamos, nu­matant tikslų veiksmą, laiką, er­dvę ir personažus.

Nepraranda aktualumo

Savo kūrybos objektu pasirink­dami konkrečios vietovės mitus, tradicijas, istoriją – buvusią Rytų Prūsijos teritoriją, dabartinę Kali­ningrado sritį, menininkai prabyla apie tai, kas jiems rūpi, ko neįma­noma toleruoti ir ką, anot jų, bū­tina nedelsiant keisti.

Kūriniai persmelkti svaria juo­dojo humoro doze, radikaliai atri-bojančia Julijos ir Aleksandro kūrybą nuo socialinės pažangos pro­pagandos.

Vienas iš svarbiausių šių autorių projektų „Našlaičiai’ (2005) pa­skirtas transcendentalizmo sim­boliui, modernisto K.Malevičiaus baltajam kvadratui („Baltas kva­dratas baltame fone’) ir Kalinin­grado gyventojų keistam hobiui

– laisvalaikiu rekonstruoti nacių paveikslus. Kadrai, kuriuose ru­sų tautybės vyrai, persirengę na­cių uniformomis, sustoja vieno žinomiausių suprematizmo kūri­nių fone, įteisinančiame apriori­nių pažinimo formų buvimą, ke­lia prieštaringas mintis. Anot me­nininkų, būtent ši tematika iki šiol nepraranda aktualumo ir yra viena iš populiariausių pasaulyje.

Ne tik Rusijai, bet ir Lietu­vai aktualia tema kaliningradie­čiai pasisakė projektu „Jasnoje’ (2006). Nuolat didėjantis perife­rijos skurdas ir moralinis nuosmu­kis čia lygiai toks pat ryškus, kaip ir mūsų krašte. Iš daugybės pana­šaus likimo miestelių autoriai pa­sirinko Jasnoje, anksčiau vadintą Kaukemen. Šis kadaise klestin­tis provincijos miestelis šiandien – šiurpą kelianti, degraduojanti vietovė. Beveik visi jos gyvento­jai pensinio amžiaus žmonės, bedarbiai, kurių dauguma jau seniai murkdosi alkoholizmo liūne. Vie­nintelė viltis čia yra vaikai. Situa­cijos siaubas perteikiamas perio­diškai pasikartojančiu vaikų riks­mu – savotišku pavojaus signa­lu, ūmai pratrūkstančiu po trum­pų pauzių. Tarsi kolektyvinei nuo­traukai išrikiuoti, teatrališkai vei­dukus užsidengę rankomis, vai­kai nuasmeninami, praranda ne tik savo išorinį išskirtinumą, bet ir įgyja to paties likimo formuoja­mus bruožus.

Žinia – visuomenei

Kaip inkliuzai visuomeninėse er­dvėse pasiskirsto ir kiti autorių sumanymai.

Akcijos „Tramvajus. Sustoji­mas. Tiltas’ (2005) metu užfik­suotos praeivių reakcijos į jiems neįprastą reiškinį. Kasdieniame gyvenime nuolat kertamose tran­zitinėse zonose menininkai patal­pino nusistovėjusios rutinos trik-dį – į mumiją panašią žmogaus fi­gūrą. Šokiruojantis jos santykis su aplinka ir netikėti kontekstai su­kėlė ne tik aplinkinių nuostabą, bet ir pasipiktinimą.

Dar aštresnę potekstę slepia akcija „Prezidentai’ (2007), vi­suomenės ramybę trikdydama te­levizinių detektyvų išpopuliarin­tais vaizdais – ant grindinio krei­da nužymėtais čia gulėjusio taria­mo lavono kūno padėtį įrėminan­čiais piešiniais. Pseudožmogžu-dystės identifikatorius – užrašai su prezidento vardu: Putin, Bush ir kiti.

Autorių teigimu, vienintelis da­lykas, kurio jie vengė savo projek­tuose, tai – moralizavimas. „Mū­sų darbai neturi nieko bendra su šiandiene morale. Greičiau tai -žinia apie prieštaringus jausmus keliančias gyvenimo puses Rusi­joje’, – parodos atidarymo metu teigė Julija.

Akcija, ir šiandien būdama viena iš paveikiausių meno for­mų, visuomeninės įtampos, po­litinio absurdo ir autoritarinių formų laužymo metu ypač pri­tinka šiandieninėje Rusijoje, vis dar nesugebančioje pamiršti so­cialistinio režimo įpročių ir ne­galinčioje toleruoti nepalankios nuomonės ar objektyvios kriti­kos. Tokio turinio paroda, pasak autorių, Kaliningrade kol kas ne­įmanoma.

99,66 km nuostabos ir atradimų

99,66 km nuostabos ir atradimų

Gytis Skudžinskas

Danguolė Ruškienė

Padieniui – liepos 23-iąją ir 24-ąją – pajūryje pristatytos dvi fotografijos projekto „(Non) stop 90,66 km“ parodos – praeities ir nūdienos dialogas Baltijos jūros pakrantės tema.

Jas iki rugpjūčio 25-osios galima apžiūrėti Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Girulių bibliotekos ir bendruomenės namų galerijoje. Abi parodas sujungusiame pro­jekte tikslingai žvelgiama į unika­lią erdvę, tą 90,66 km pajūrio ruo­žą, geografiškai išskiriantį jį iš kitų Lietuvos regionų. Erdvės specifiš­kumas nulemia ne tik geopolitines realijas, bet ir čionykščių žmonių mentalitetą, elgesio normas ar čia sukurtų meninių projektų esteti­nę raišką.

Retrospektyvoje – kopos

Girulių galerijoje veikiančią pa­rodą bene taikliausiai būtų galima apibūdinti žodžiu „retrospekty­va’. Lietuviškos fotografijos isto­rijoje jau įsitvirtinę autoriai ir dar­bai, sukurti ne mažiau kaip prieš dešimtmetį, daro šią parodą tokią puikiai pažįstamą ir savą.

Parodos muziejiškumą lemia ir konstruktyvus autorių pasirinki­mas, t. y. čia demonstruojami ne tiesiog savo dėmesio objektu pa­sirinkę kopas ir pajūrio landšaftą, bet vienas kitą papildantys ir sa­vitai plėtojantys kopų fotografijos žanrą autoriai.

Klaipėdos fotografijos klasi­kui Vaclovui Straukui ypač tinka tradicinio peizažo fotografo api­brėžimas, jo kadruose – lyrizmo ir gamtos didybės derinys. Pasta­rojo darbams antrina Jonas Kal­velis, per pagarbų atstumą įam­žinęs unikalias gamtos vietoves.

Kazimiero Mizgirio fotografijose kopos jau daug fragmentiškes-nės ir dekoratyvesnės, bet kartu išsaugojusios ir subtilią distanci­ją, net išryškinančios kopų fun­damentalumą, o ne smėlio tra­pumą. Dekoratyvumo link suka ir eksperimentuotojas Povilas Kar­pavičius, savo izohelijose panai­kinantis fotografuojamo objekto medžiagiškumą.

Dar kitokius kopų fragmentavimo variantus pateikia klaipė­diečiai Vytas Karaciejus ir Artū­ras Šeštokas. Pastarųjų darbuose visai nebeaptinkama pajūrio pei­zažo platybė, o tiesiog gilinama­si į linijos, faktūros, šviesos ir še­šėlio dermes.

Lakoniškumu ir konstrukty­vumu radikaliausiai išsiskiria Au­drius Zavadskis. Jo atspauduo­se kiekvienas smėlio centimetras paklūsta galutiniam kompozici­niam sprendimui.

Tačiau visas dekoratyvios fo­tografijos pastangas vėl iš nau­jo peržvelgti priverčia Virgilijus Šonta. Siurrealistiniai šviesos lū­žiai ir kompozicinis dinamizmas vėl sugrąžina kopoms pirmapra­džio ir ekspresyvaus gamtos reiš­kinio hiperbolę.

Gamtos kūrinių korekcijos

Tokia daugiaplanė ir kartu nuose­kli ekspozicija daro tiksliai apgal­votos ir edukatyvios parodos įspū­dį. Kodėl šiuo atveju pasirinktas žvilgsnis atgal ir tradicijos studi­jos? Kodėl pasirinkti šie autoriai, kalbamės su projekto kuratore.

Danguolė Ruškienė: Visiškai teisingai, sumanymas buvo bū­tent toks – supažindinti klaipė­diečius ir miesto svečius su ko­pų fotografija – kaip atskiru me­ninės fotografijos žanru. Norėjosi parodyti ne tik pačių kopų, bet ir raiškos būdų, autorinių intencijų įvairovę. Lig šiol mūsų krašte daž­niausiai buvo eksponuojamos tik V.Strauko kopos. Išsamesnės pa­rodos šia tema nebuvo, nors ji la­bai artima pajūrio gyventojams. Juk Kuršių nerija sudaro didesnę dalį Lietuvai priklausančio Balti­jos pajūrio ruožo. Tokia idėja pa­diktavo ir autorių pasirinkimą. Buvo atrinkti ryškiausiai šia tema pasireiškę menininkai, kurių dau­guma jau įėję į fotografijos istori­ją. Šioji paroda, ko gero, nenuste­bins Lietuvos fotografijos žinovo, bet gali būti puiki edukacinė prie -monė besidomintiems ja.

Gytis Skudžinskas: Bet paro­doje visiškai neaptinkame žmo­gaus atvaizdo, tik jo buvimo metonimiškus ženklus V.Šontos ir P.Karpavičiaus darbuose.

Kaip manote, kodėl fotografai linkę pasilikti už kadro?

D.R.: Be abejo, kopose žmo­gus buvo. Tai – ir aktai, portretai, reportažai… Tačiau tais atvejais kopos pagal svarbą tapdavo an­trinėmis ar fonu fiksuojamai me­džiagai. Akcentai buvo dėlioja-mi visiškai kitaip. Todėl formuo­jant ekspoziciją sąmoningai to­kių darbų buvo atsisakyta, o pasi­rinkti tie kūriniai, kurių dėmesio centre yra pati kopa. Tiesa, su ki­tais objektais susijusios Virgilijaus Šontos kopos. Tačiau šie objektai autoriaus darbuose pateikti tarsi inkliuzai, ardantys nusistovėjusią kopų fotografijos sampratą. To­dėl šioje ekspozicijoje jie yra vieni svarbiausių.

Šįkart norėjosi parodyti kopas kaip materialią medžiagą, iš ku­rios kuria gamta, o gamtos kūri­niai, patekę į fotografo objektyvą, neretai tampa sunkiai identifikuo­jamomis jos korekcijomis. Būtent šios korekcijos čia ir yra svarbiau­sios.

Intriguojantis šuolis G.S.: Visai kitokio charakterio paroda, veikianti Klaipėdos fo­tografijos galerijoje. Jei pirmojoje itin ryškus retrospektyvus žvilgs­nis, tai šioje labiau eksploatuoja­mos perspektyvinės įžvalgos. Kla­sikinės ir/ar modernistinės foto­grafijos mokyklos atstovai rėmė­si plastikos, savitos išraiškos, sti­liaus plėtotėmis, o nūdienos au­toriai jau mąsto visai kitokiomis meno – kaip socialinio reiškinio – kategorijomis. Vidui Biveiniui ir Marijui Bružilai dar galime taikyti nemažai tradicinių fotomeno api­būdinimo terminų, tokių kaip sti­lius, išraiškos ekspresija ir pana­šiai. Tačiau Juliaus Kuršio, Dariaus Vaičekausko ir Gyčio Skudžinsko fotografijos jau yra platesnio vizu­alinės kultūros lauko kodai.

Įdomu, ar didelis atrodo ato­trūkis tarp šių dienų ir tradicinės fotografinės raiškos ? Ar įmanomas lygiavertis dialogas, t. y. ar foto­grafinės kalbos kaita nepasidarė per greita?

D.R.: Atotrūkis išties yra ga­na didelis. Manau, kad išlaikant chronologinę seką, aprėpiant daugiau laikotarpių ir autorių, būtų įmanomas laipsniškas pri­ėjimas prie specialiai šiai parodai sukurtų darbų. Toks sprendimas sumažintų distanciją tarp pradi­nio ir galutinio taško. Tačiau pa­rodos sumanymas diktavo kitokią formą – parodyti tai, nuo ko bu­vo pradėta, fragmentiškai apžvel­giant tai, kas buvo sukurta, ir pri­statant tai, ką galime sukurti šian­dien. Tarp pirmojo ir paskutiniojo sukurtų darbų yra beveik 40 me­tų laiko tarpas, kas taip pat apsun­kina dialogo tarp autorių užmez­gimą. Tačiau tam tikra prasme tai intriguoja, kelia klausimus ir ver­čia ieškoti atsakymų.

G.S.: Manau, smalsus paro­dų lankytojas, analizuodamas abi parodas, gali susikurti me­namą trečiąją tarpinę versiją, ku­rioje galėtų atsidurti ir V.Šontos, ir M.Bružilos darbai, ir dar kelių autorių iš grynojo modernizmo fotografijos palikimo. Todėl tas šuolis ir neišsakymas palieka su­vokėjui atvirą terpę interpreta­cijai ir savo naratyvo konstravi­mui. Personalinė parodos kons­trukcija ir suvokėjo kompetencija bendrais meno klausimais nema­ža dalimi nulems antrosios paro­dos vertinimą.

Gal galėtumėte plačiau pako­mentuoti autorių darbus pasta­rojoje parodoje? Berods, daugu­ma sukurti būtent jai?

Išryškėjo socialinis aspektas D.R.: Šiai parodai buvo sukur­ti visų autorių darbai, išskyrus V.Biveinio. Jis eksponuoja pra­ėjusių metų fotografijas, ku­rios puikiai atitiko parodos te­mą. Įdomu, kad nė vienas iš šiandienos autorių nepasirinko gamtos kaip savitikslio objekto.

„ Kaip minėj ai pats, čia išryškėja socialinis mo­mentas. Kiekvienu atveju, tai ne tik reginys, bet ir reiškinys, ar net problema, verta ne tik autoriaus, bet ir visuomenės dėmesio.

Kaip erdvę veiksmui pajūrį traktuoja V.Biveinis. Paradoksalu, bet jo jaunuoliai kopas įveikia tar­si kliūtis. Taigi kopų vaidmuo čia radikaliai keičiasi. Jos – ne este­tinius jausmus žadinantys objek­tai, o kliūtys, kurias reikia/nori­si įveikti. Kaip teigė ir pats auto­rius, jį labiau domina žmogus, jo kūno plastika, judesys ir tą jude­sį sustingdanti akimirka. Taigi pa­jūris čia – tik fizinio vyksmo reali­zacijos vieta.

Gal kiek tradiciškesnė yra M.Bružilos temos interpretacija. Autoriaus sprendimas gana kla­sikinis, tačiau pati raiška liudija jį turint jau subrandintą savitą braižą, kuris išsiskiria iš bendro uos­tamiesčio menininkų konteksto. Marijus šioje parodoje pateikė su­bjektyvius išgyvenimus, jo paties patirtus pajūrio teritorijoje, įvei­kiančius kasdienybės rutiną.

D.Vaičekauskas apskritai atsi­sakė įprasto vaizdų fiksavimo pro­ceso kaip vienintelio fotografijos kūrimo veiksmo. Jis savo atsaky­mus į temą suformulavo svetimų kūrinių perkonstravimu. Darius centimetras po centimetro išardė G.Skudžinsko fotografijas jūros tema ir iš jų sudėliojo savas vaiz­dinių versijas. Pagrindu imdamas realų atvaizdą, autorius kuria nau­ją, subjektyvią realybę, išlaikančią glaudų ryšį su parodos tema.

Bendras sąvokas, veikiančias individo elgseną ir mąstymą, susi­dūrus su pajūrio ruožu, analizuoja J.Kuršys. Jo kūrinyje trys pagrin­diniai pajūrio elementai: dangus, smėlis ir vanduo. Akcentuoda­mas šių skirtingų materijų me­džiagiškumą, autorius bando ap­tikti jų ir individo, patekusio į šią zoną, abipusio poveikio santykį, transliuojantį visuomenei naujas reikšmes.

G.Skudžinskas savo objek­tu pasirinko persirengimo kabi­ną – kaip pereinamą erdvę, ku­rioje kartu su rūbais nusimeta­mos kasdienybės normos, socia­liniai vaidmenys ir įgyjama teisė į savotišką laisvės atmainą – poil­sį. Taigi šiam autoriui svarbus so­cialinio statuso atsisakymo mo­mentas ir tam tikras individo išsi­laisvinimas iš kasdienės veiklos ir visuomenės normų. Pajūrio zona darbuose tapo savotiška vaidme­nų pakeitimo ar savęs išgrynini­mo erdve.

Akivaizdu, jog projekte „(Non) stop 90,66 km’ didelė dalis meno aistruolių ras sau artimų ir ver­tingų darbų, o kitokia temos trak­tuotė leidžia išplėsti išankstines nuostatas, patirti nuostabos aki­mirkas ar atrasti kitokių idėjinių rakursų. Pajūrio gyventojams rodomi bemaž jų kasdienybės atri­butai skatina parodos lankyto­jus į sau artimą aplinką pažvelgti ne tik kaip į savipakankamą duo­tybę, bet ir kaip į sociokultūrinių studijų objektą.