LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.kl.lt; www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
M.Valiuko kūrybos vakaras, arba Parko istorija per valandą
Sondra Simanaitienė
Vaikštinėdama po Skulptūrų parką Klaipėdoje, nugirdau dviejų pagyvenusių mergaičių šneką. Viena sako kitai: o aš visai norėčiau būti čia palaidota. Tikrai, veik nenustebo kita. Jos neįžvelgė prieštaravimo tarp kapinių ir Skulptūrų parko. Juk dabar tai jau ne gražiosios istoriko J.Zembrickio aprašytos Memelio kapinės, o 1977-aisiais įkurtas Skulptūrų parkas. Man pasirodė keistas ir kartu visai natūralus senyvos moters pasvarstymas apie savo amžinojo poilsio vietą, – jai netrukdo tai, jog šiandien parkas yra meno, vaikų, pensininkų, girtuoklių, garsiai rėkiančiais motociklais važinėjančių paauglių, pietų pertraukos metu išėjusių pasivaikščioti klerkų, paukščių, neišsivelėjusių Trilapio gatvės pirtyje vėlių ir daugybės kitokių keistuolių ir teisuolių pamėgta vieta. Ji tiesiog garsiai ir nuoširdžiai išreiškė mintį apie savojo pomirtinio gyvenimo lūkesčius.
Aš sėdėjau poeto, dramaturgo, režisieriaus ir bardo Mindaugo Valiuko kūrybos vakare Skulptūrų parke vieną liepos 3-iosios vakaro valandą ir supratau aną močiutėlę – ji norėtų čia pasilikti ir klausytis gyvenimo šurmulio, tarsi tai būtų natūrali jos pačios gyvenimo tąsa. Jai nereikėtų rimtai nutaisytų veidų, kuriuose tarsi antspaudas įspaustas kaukėtos pagarbos įžadas. Jai būtų gera būti kitų buvimu. Tęstinumas. Kol esi gyvas, yra išmintinga priimti visas gyvenimo spalvas. Kai esi miręs, esi dar išmintingesnis ir dar labiau galintis priimti. Tikiuosi.
Natūralus senyvo amžiaus moters santykis su mirtin pa(si) traukusio žmogaus būtimi (gal gyvenimo po mirties negalima vadinti būtimi, bet jei tai gyvenimas, tai jis turi savąją buvimo formą), galvojau aš, klausydamasi M.Valiuko skaitymų ir dainų. Poetas pristatė savo pirmąją seniai seniai, dar praėjusį tūkstantmetį išleistą poezijos knygelę „Mėnulio keramika’ (1998), už kurią buvo apdovanotas Z.Gėlės literatūrine premija.
„Mėnulio keramika’ Skulptūrų parke tą vakarą nuskambėjo įtikinamai, tarsi parašyta tik vakar ir apie dabar. Tikro meno bruožas -išlikti aktualiu laike. Poetui nebuvo sunku, bent jau taip atrodė iš šalies, sugrįžti prie kažkada parašytų tekstų. Kultūra yra toks savotiškas reiškinys, – reikia kartoti, kartoti, nuolat grįžti, kol žmonės pasako: taip, tai įdomu, svarbu ir naudinga, duokite mums tai, mes pasiruošę vartoti.
M.Valiuko ‘Mėnulio keramika’ ir dainos sau pritariant gitara Skulptūrų parke skambėjo tarsi šukės, švelniai guldomos ant granito akmens, – dzinkt, dzinkt, duž, duž ir nuslinko plaukai lyg ledynai/ir suformavo reljefą/ (iš eilėraščio, skirto G.Grajauskui, kuris tą vakarą irgi buvo užsukęs į parką).
Gal M.Valiukas iš anksto susitarė dėl back’o (pritariančiojo vokalo), kuris prieš sėdinčiuosius centrinėje parko aikštelėje taip ir nepasirodė, bet padirbėjo atsakingai ir iš peties (gal geriau, iš gerklės), – nuo Trilapio gatvės sklido girtas ir širdį veriantis dainavimas. Kai Mindaugas skaitė eilėraštį „Mona Liza’ apie vyriškį, dirbantį automobilių aikštelėje ir darbo metu nedrįstantį nueiti, kur nykštukai pėsti vaikšto, ir todėl jo veido išraiška tampanti keista, panaši į Monos Lizos, pritariantysis parko vokalas atliko Monos Lizos garsinę vizualizaciją.
Tuo metu pasijutau tarsi saloje, kurią iš visų pusių supa nevaldomas, nenuspėjamas, agresyvus vandenynas. Mano ir visų kitų susirinkusiųjų į Mindaugo vakarą salelė parke atrodė šiek tiek susigūžusi, išsigandusi. O gal tik aš viena jutau tos nenuspėjamos atmosferos grėsmę. Aš ir dar vakaras.
Ko reikia šiai keistai miesto teritorijai, nerandančiai savosios tapatybės? Kol kažkas svarsto, dėlioja „už’ ir „prieš’, benamiai okupuoja tokias vietas ir paverčia jas jau ne tylos, pagarbos, kultūros, o lėbavimo ir absurdo vieta.
Tokios mintys skatino galvoti, kad vis dėlto parkui reikalinga muzika, poezija, šypsenos. Plėsti salos ribas, net atsisakyti salos gyventojo mentaliteto, kurį savo esė knygoje yra aprašiusi Dalia Staponkutė. Sala labai išryškina ribas, o norėtųsi judėti vientisumo idėjos link.
Bandant įsigilinti į M.Valiuko dainuojamus ir skaitomus tekstus parke, kuriuose svarbiau nei paskutinė eilutė, išjuokauta išvada yra poeto gebėjimas pastebėti aplinkinio pasaulio vaizdingumą, surasti jiems atitikmenis mitologijoje, literatūroje, o ypač kasdienybėje, buityje. Tarsi scenografija būtų svarbiau nei šautuvo, kabėjusio ant sienos, iš-šovimas. Ir apie visa tai galvojant vakaro metu prieš akis pabiro senojo Memelio palikuonys, ieškantys savųjų protėvių kapų. Senučiukai turistai apžiūrinėjo skulptūras, tarsi čiupinėtų kiekvieną akmens centimetrą savo drebančiais pirštais. M.Valiukas skaitė: „…Kapinės pilnos gėlių / Ir duobkasio pirštų / Liepų vielinių eilė / Susipeša saulės / Lizdą susukus vėlė/…’
Duobkasio pirštai susitinka praeities beieškančių senukų turistų pirštus. Koks tai susitikimas? Kaip mes, šiandienos klaipėdiečiai jame dalyvaujame, sėdėdami Skulptūrų parke ir besiklausydami šioje viešoje erdvėje susitvelkusių garsų: vaikiško klegesio, poezijos, muzikos, parku pralekiančių motorolerių gazavimo, girtuoklio dainos, vokiškos maldos šnabždesių ir vėlinių žvakučių plazdesio? Ką mes jaučiame? Tik baimę ir norą pasitraukti į saugesnę teritoriją, užleidžiant šią daugiafunkcionalią tiek miesto istorine apimtimi, tiek skulptūros meno palikimu erdvę atsitiktiniams praeiviams, kurie tarsi vienadieniai drugeliai niekada neištars: „Čia tūkstantis metų dabar’ (poeto V.Braziūno žodžiai Lietuvos istorinei datai)?
