Iš humanitarinio emigranto dienoraščio Mažosios paranojos

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

 Mažosios paranojos

Rimantas Kmita

Persekiojimai prasidėjo daug anks­čiau. Šiaip ne taip atkovojus grilį iš Pajūrio parko direkcijos skladuko ir jau visam išsipaišinusiam einant j išganingąją Iki pirkti alkoholinių gėrimų piknikui, iš už kampo iš­suka Ruseckienė, bet tiesioginės akistatos tuokart pavyko išvengti. Gi jau kraunant į kuprinę alų bei-gi starkutę prieina katedros vedėja Bončkutė. Nors pasiimt kartu.

Ir jau visai visai paskutinėmis sekundėmis ant Klaipėdos žemės, prie Klaipėdos viešbučio, roman­tiškai palydint žmonai, spaudan­čiai man ant kaktos spuogus, iš to viešbučio kur buvęs kur nebuvęs pasirodo žymus miestelio poetas Aleksandras Žalys. Spaudžia ran­ką ir šypsosi.

Kelionė nuobodi. Radijas pra­nešė, kad Berlyne gegužės pir­mosios demostracijos, užblokuo­tos gatvės, bet į savo stotį atvykau kaip niekada greitai.

Man gurkšnojant Nałęczowianka, nusipirktą dar Lenkijos dega­linėje, traukinyje kėlė sąmyšį trys lenkai, iš kurių tik vienas vos vos mokėjo vokiškai, ir kurie norėjo su vienu bilietu suvažinėti per vieną dieną iki Štecyno ir atgal, bet aps­kritai pravažiavo persėdimo stote­lę ir tą dieną jau greičiausiai nie­kur nenuvažiavo. Tada jau nebesi-slapstydami demonstratyviai gė­rė alų ir nepaisė vokiečių žvilgs­nių bei replikų. Vienas dar vis fo­tografavo pravažiuojančius trauki­nius. Turbūt tuos, kuriuose jie da­bar turėtų būti.

Jau atvykus ir šiek tiek pailsė­jus, įsijungus radiją – Sondeckio diriguojamas orkestras. Ar rei­kia minėti, kad apsistojau Johan-Sebastian-Bach- Straße ?

Kitą rytą iš ilgesio prakiuro ra­diatorius. Ir, beje, kai atėjęs san­technikas jį sutaisė, aš pirštu pa­rodžiau į kitą. Vargšas santechni­kas manė, kad dabar visi bendra­bučio radiatoriai solidariai paeiliui taip ir prakiurs.

Pirmąją dieną nieko ypatingo. Tik nusileidus į rūsį, kur yra dušai, sutikau labai drovų japoną (???), kuris į mano gana neužtikrintą Hallo tik neaiškiai kažką sumur­mėjo. Grįžęs girdžiu už sienos vei­kiantį feną. Vadinas, kaimynas.

Kai tas japonas vaikšto, girgžda grindys, o kai leidžia vandenį, tai atrodo, kad kažkas atsuko maną­jį čiaupą. Pirmą kartą tai patyriau vidury nakties – pašoku, nieko ne­matau, o vanduo bėga. Džiugina tai, kad jo lova tiek nebraška, kad pagal­vočiau, jog po mano drovusis japo­nas lenda po mano antklode.

Bendrabutis – išskirtinis Greifswalde. Sako, kad vokiečiai, norintys prisiminti DDR atmos­ferą, prašo čia gyvenančių pasi­kviesti juos į svečius. Na, mano kambario tapetai tikrai tuos lai­kus mena. Atsigulu, žiuriu į sie­ną, ir ima akyse mirgėti tos smul­kios taukuotos gėlytės. Ant vie­nos sienos, kur buvo dabar jau nukniauktas paveiksliukas, ta­petai rodo savo jaunystės spalvos galimybę, o dabar jie kaip gelto­nas sviestinis popierius.

Dar yra toks aparačiuks prie kambario kriauklės, kuris pašildo

vandenį. Vieną kartą įsijungiau, nusiprausiau, niuktelėjau ir išsi­jungė. Bet antrą kartą niekaip ne-išsijungia. Tuzginu jį kiek galiu -nieko, tik daugiau šnypščia. Gal­voju, reikia vyniot meškeres iš čia. Bet susitinku valytoją. Štai žiūrėk, kokia problema. Kokia problema, -klausia, kas yra, neveikia? Veikt tai veikia, bet kad veikt nesustoja. O ta valytoja: tai gerai, kad veikia, vis­kas tvarkoj. O, karštas vanduo! Tai jeigu per karštas, tai su šaltu pa­maišysi. Bet, sakau aš, ta lemputė neišsijungia. Tai gerai, veikia, sa­ko ji ir išeina.

Žodžiu, susišnekėjom. Valytoja, turinti įprotį po kiekvienos frazės sukrizenti, man įspūdžio nepada­rė. Jaučiausi apie gresiančią nelai­mę pranešęs, atsakomybe pasida­lijęs ir išmoviau lauk. Grįžus radau aparačiuką nusiraminusį. Kai pa­galvoji, jeigu jau visokie aparačiu­kai iš DDR turi tokių neurozių, tai ką jau kalbėt apie valytojas…

Tad virtuvėje pašeimininkaut net nebandau, nes nujaučiu, kad ten tokių aparačiukų bus daug daugiau. Kita vertus, kai kriauklė visada pilna neplautų indų, ne ką ir tepašeimininkausi.

Deja, ar laimė, šiame ekskliu-zyve ilgiau užsibūti neteks. Buvo pasakyta, kad čia ilgai negyvena­ma, reikia susirasti kitą vietą. Ir patys surado. Matysim.

Tiesa, buvau dar susidūręs su vienu turku, bet tas į mano Hallo nesiteikė net sumurmėti. Suprask, čia turkai rules.

Atsisveikinimas su puikiuo­ju DDR baraku prasidėjo liūdnai.

Sentimentalusis vandens šildymo aparačiuks neįsijungė visai. Grū-dinuosi šaltu vandeniu, nes, kaip supratau, sveikatos draudimas čia ne pigiausias. O aš turiu tik pir­mosios pagalbos draudimą. Tad šiaip sau sugalvojus sirgti nere­komenduotina.

Susirandu savo naująjį baraką, kur duris atidaro toks diedas su kombinezonu, Herr Lubeck, na, kur tokie ūkiški būna, ir kai šne­ka, tai net nebandyk suprasti, ge­riau iškarto pereiti į pirštų, mimi­kos ir supaprastintą esperanto kal­bą. Bet šiaip taip viską užpildau, ir veda jis mane į butelį, kurį vakar nuomos sutartį sudariusi mote­riškė apibūdino kaip didelį, švie­sų, ramų, su balkonu, internetu ir tik su dviem kaimynais, su kuriais dalinsiuosi dušu ir virtuve.

Ir iš tiesų – ramu kaip po ge­ro baliaus, virtuvė apšnerkšta dar labiau, nei tai padaryti sugebėda­vo visas aukštas Bachstrasėj. Nei radijo, nei televizoriaus. Jeigu no­rėtume pasirodyti bent ir šiek tiek paskaitantys, reikėtų cituoti poe­tą – internetas yra niekur. Taigi jis yra, bet kabelį reikia pačiam susi-šaudyt.

Kas čia dar, viena kėdė, lovy­tė, spinta ir lentyna. Apie pataly­nę, kokias nors pakabas toje spin­toje nėra net kalbos.

Kolegė lenkė, kuri gyvena tame pačiame barake, sakė, kad įsikūrė „ne visai centre’, pagal mimiką suprask, kad tuoj už senamiesčio sienos. Tolimesnių taškų nuo cen­tro reikėtų paieškoti.

Žadėtas bendras balkonas yra, bet įėjimas per mano kambarį. Jaučiu, bus linksma.

O kambarys iš tiesų šviesus. Langai į pietus. Be užuolaidų. Ir be jokios užuominos, ant ko jas rei­kėtų kabinti.

Prisiregistravau! Jokių nuo­tykių, ką dabar draugams rašy­ti? Nors ne visai. Jau viską su­tvarkius, atsisveikinus ir jau ne­riant pro duris tarnautoja, kuriai prieš porą minučių prisipažinau esąs Romos katalikas, dar įbru­ko kažkokią sąskaitą. Nieko ne­supratau. Maždaug, jei bus ge­ra nuotaika, sumokėk. Nesvar­bu (Es ist egal!) Einu su žemėla­piu toliau, kur man vakar mergi­nos apibraukė objektą – naudoti dviračiai. Objektas yra, bet dvi­račių neparduoda, tik remontuo­ja. Einu, einu, einu toliau. Susi­tinku tokį tipą iš Baltistikos ins­tituto. Purto galvą, nežino, kur čia nusipirkti pavažinėtą dviratį. Ko klausiau, niekas nežino. Viena kolegė iš mūsų chebrytės kaip di­džiausią paslaptį pasako, kad jai neseniai kažkas siūlė, gali per­klausti. Suprantu, kad turėčiau likti skolingas visą gyvenimą, to­dėl ant kelių nepuolu. Varge, kai apsidairai, tai pusė čia važinėja su senelių dviračiais, tai iš kur jie juos gauna? Kažkokia kafka, jei cituotume cituotą poetą.

Grįžtu į Bachstrasę susirink­ti paskutinių reikalų. Kai gatvė­je koks dvidešimt laipsnių ir kaž-kokiakafka, o čia šaldytuve du bu­telaičiai šalto alaus, tai jaučiu, kad tik vokiškas alus ir tegali mane su­prasti.

A, va. Išvažiuodamas vis gal­vojau, kaip čia reikės įsitaisyti krepšinį žaisti. Pirmas susidūri­mas su krepšiniu: kažkokios sa-

natorijos kieme į aptvertą ir nau­jai sutvarkytą krepšinio aikštelę suvaryti šeši kam virš penkias­dešimt. Žvalgosi į debesis, pari­dena vienas kitam kamuolį, ar­ba paspiria… Ir turbūt galvo­ja, kodėl tokius sunkius ir kie­tus kamuolius davė, spiriant ko­ją skaudą, turi lenktis ir ridenti. Nors, jei žvalgosi į debesis, vil­ties yra, kad supras, jog tos sky­lės aikštelės galuose yra ne gan­dralizdžiai.

Ir antras tos srities patyrimas: daugiabučių kieme krepšinio aikštelė pilna automobilių. Taip ir norisi pasakyt – futbolo aikštėse, žinokit, vietos dar daugiau.

Tuščia tų vokiečių, ant barako pašto dėžučių radau du lietuviš­kus vardus – Aušra ir Paulius. Jos pavardė lietuviška, jo – ne. Jam, regis, pasisekė labiau.

Einu pėsčias dar sykį iki cen­tro pas tokią pažįstamą lietuvę, gal ką pasiskolinsiu. Savo kom-pą, aišku, tysiuos sykiu, negi jį paliksiu balkono prieangyje, čia tokią mano kambario funkciją sugalvojo DDR architektai. Jau­čiu, jau pūslės, visas raudonas, bet ne vienas aš Viešpačiui nu­sidėjau, priešais vyrukas atei­na nešinas dviračiu ant pečių be priekinio rato.

Beveik neįtikėtina, centre ra­dau kompų parduotuvę ir gavau laidą internetui! Laidą gali gaut, bet ne dviratį.

Iš pažįstamos parsinešiau ma­žą pagalvytę. Pažįstama sakė, kad pernai iš šio bendrabučio penkto aukšto iššoko vienas toks norve­gas. Pagalvytė man miegui. Gy­venu ketvirtame.

Turiu pasakyt, kad taip ir ne­supratau, kada parėjo mano kai­mynai, kažkokie neaiškūs krebž­desiai, bet vis jų neužtinku vir­tuvėje, kuri, beje, jau kažkada ir kažkieno išblizginta.

Einu miegot, bet ką dabar da­ryt – nusirengt, apsirengt?..

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Aušrinė Šiaudvytytė


Ne dabar
gėlėm nupurkšta dabartis
pro smilkinius
žiedlapių varva
ir nėra vietos
net rytojui
ir senukui jos nėra
žilplaukiui slenkančiam
užmirštom
bet kvepiančiom palaukėm
tada sustoju ir mintys
prabėga traukiniu
staugiančiais garsais
palauk
nelieka gėdos patvory
bemiegančiai dabarčiai

Kankorėžiai
migdykim mano vaikus
kankorėžiais apmėtytus
plaukus
laukų nesėja rugsėjai
išsiilgę bespalviai jazminai
kvepia veidai strazdanoti
pakalnėmis lašas ištirpęs
pėdučių taškai vandeny
kariauja prieš rudenio vėją
užmigdykim mano vaikus
šešėliuose tūnančius kvaitulius
išliksim laukuos tik ne mes
apmėtysim kankorėžiais
lietų

Tai,kas išpūsta
išpūsti liūdesiai
lietuj knaisiojas
rasti prarasti
liko ne mano
smėliu genėsim
medį senoką bet

sako ilgai
dar kūrensim
juo savus namus
ne savus
ne mano jie
užkūrenti
išpūstais langais
susprogo
ne
tai ir vėl
išpūsta tragedija


Mūzų senutė
it mūzų senutė
gyvensiu retai

sekundėm, minutėm

nelauksiu vieškelio
traukiniais klajosiu

parduosiu savomis
rankomis akmenis grublėtus

ir vėl ne mano

sidabro akys
švelniai kutena

žvilgsnis į žvilgsnį
kaip mūzų senukai

sekundėm, minutėm
keliausim

Susisiuvę sesehai
negrįžk,
ramiai užgęsta
susisiuvę šešėliai
o rojaus obuoliukai
skanesni už padanges
ir baubia iš tolo
prakiurę perkūnai
ir lietumis skalauja
buvusias nuodėmes

maldauju,
negrįžk pievomis
į čia
vietos neliko
niekam
akimirkai
susisiuvę šešėliai
užmiega


Beprotis vėjas
radimai išgyvena
pakraščiuos
palangės gėlėmis
apkrautos sienos
ir nebėra
jaukumo žvilgsnio
užgertas arbata
sušnabžda tyliai

pabeldžiu
neatidarai

telieka man
beprotis vėjas
kvapu citrinos
sukrebžda keliai
ir užsimerkiant
klaupiasi šešėlis
dedu
užmirštą tašką
tavo pradžiai


Prakiurusiais bėgiais
pralietas lietus
ir žingsniai
kaltėmis prakiūra
kai senų medžių statulomis
išnyksta blakstienos
tiek springtos
užsimerkusių dievybių
sulaužytomis mintimis
jos skina bėgius
pavėsy
sielos plaukia
buvusių užkulisių garsais

maudžia šešėlis
vėju
pralietu lietumi
mano prakiurusiais bėgiais


Čiulbesiu išplaukei
Užsimerk patvoriais
naktis sugrįžta
kalba apie būtį
bedugnėj išrūksta
paprastos eilės
gyvenimu kvepia…
Apie viską pasauly
genami medžiai
sėjami žodžiai
išauga vaikai
nenumiriau, nors
tai ir netiesa:
čiulbesiu išplaukei
į kitą krantą.


Vienuolei
vienuolės apdaru
žengia mergaitė
nuliūdusi kasdienių
nevaikiškų klajonių
ir smeigia
smeigia į kelią
surūdijusias bemieges
vinis
šnypštimu gyvatės
į seną seną
vėjo gainiojamą
pilį atvėsimui
erškėtrožėm delnuose

Švelnumui
Švelnūs lengvi
apkabinimai
pūkų skraistėm
rankomis vedini
nugara pirštai
ilgesys žiemiškas
šalta, sakai
nešildysiu nebėra
kas buvo, o buvo
b u v otamsūs dangūs
be lietaus
šilta kur paliesi
neliko
pamoji keistai
pirštams pravirkus
jau
paskutinįsyk


Atgal į žemę
Taip šalta prisiminus
buvusius metus
sniegu migdytus
nuo vandens ledinio
veidas suskeldėjo
virto į juodą dėmę
pasišildė delnuose
mažo namų kampučio
užmaršty pabuvo
pabudo kad tirptų
mirusiu liūdesiu
atgal į žemę.


Liūdesių
kankinimais
Užteks dalinti mirtį
jos ištroškusiems
tyliai į veidą
liūdesiai kankinti
guodžia – neguodžia
laiko klausimais
išmestas tas pats daiktas
pro rakto skylutę
veidrodžiais nuaidi
ratu į mintis
aplink nieką
į nieko niekiausią
kelią daugsyk žalotą
ir tik akmenimis pėdos
vaikų išmėtytos
ir tik su baime
rudeniui prabudus
viltis paliekama išrišimui.


Erškėtrožėm
mirtingų liūčių
suskeldėję pavasario
pirštai nupūs
nupūs pakvaišusius
rudenius ir
vakaras
paliks erškėtrožes
krūmuose prie
namų patvoriuose
kur naktimis
skinsim liūtimis
į pragarus
pabėgusias mūsų
samanas


Pabėgimui vėl
vienintelio jo
maldausiu
ateities greitos
skausmingos
adatom ar kulkom
švelniai su kartėliu
lūpose ir akyse
užmarštin
pabėgimui į praeitį
lėkštu rytojum
skauduliu tyliu
tyliu
ir aš
vis klausia kodėl
o taip reikia

M.Valiuko kūrybos vakaras, arba Parko istorija per valandą

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.kl.lt; www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

M.Valiuko kūrybos vakaras, arba Parko istorija per valandą

Sondra Simanaitienė

Vaikštinėdama po Skulptūrų par­ką Klaipėdoje, nugirdau dviejų pa­gyvenusių mergaičių šneką. Viena sako kitai: o aš visai norėčiau bū­ti čia palaidota. Tikrai, veik nenu­stebo kita. Jos neįžvelgė priešta­ravimo tarp kapinių ir Skulptū­rų parko. Juk dabar tai jau ne gra­žiosios istoriko J.Zembrickio ap­rašytos Memelio kapinės, o 1977-aisiais įkurtas Skulptūrų par­kas. Man pasirodė keistas ir kar­tu visai natūralus senyvos mo­ters pasvarstymas apie savo amžinojo poilsio vietą, – jai netruk­do tai, jog šiandien parkas yra meno, vaikų, pensininkų, girtuoklių, garsiai rėkiančiais motociklais važinėjančių paauglių, pietų per­traukos metu išėjusių pasivaikš­čioti klerkų, paukščių, neišsivelėjusių Trilapio gatvės pirtyje vė­lių ir daugybės kitokių keistuolių ir teisuolių pamėgta vieta. Ji tie­siog garsiai ir nuoširdžiai išreiškė mintį apie savojo pomirtinio gy­venimo lūkesčius.

Aš sėdėjau poeto, dramaturgo, režisieriaus ir bardo Mindaugo Valiuko kūrybos vakare Skulptūrų parke vieną liepos 3-iosios vakaro valandą ir supratau aną močiutėlę – ji norėtų čia pasilikti ir klau­sytis gyvenimo šurmulio, tarsi tai būtų natūrali jos pačios gyvenimo tąsa. Jai nereikėtų rimtai nutaisy­tų veidų, kuriuose tarsi antspau­das įspaustas kaukėtos pagarbos įžadas. Jai būtų gera būti kitų bu­vimu. Tęstinumas. Kol esi gyvas, yra išmintinga priimti visas gyvenimo spalvas. Kai esi miręs, esi dar išmintingesnis ir dar labiau galin­tis priimti. Tikiuosi.

Natūralus senyvo amžiaus moters santykis su mirtin pa(si) traukusio žmogaus būtimi (gal gyvenimo po mirties negalima vadinti būtimi, bet jei tai gyve­nimas, tai jis turi savąją buvimo formą), galvojau aš, klausyda­masi M.Valiuko skaitymų ir dai­nų. Poetas pristatė savo pirmąją seniai seniai, dar praėjusį tūks­tantmetį išleistą poezijos knyge­lę „Mėnulio keramika’ (1998), už kurią buvo apdovanotas Z.Gėlės literatūrine premija.

„Mėnulio keramika’ Skulptū­rų parke tą vakarą nuskambėjo įti­kinamai, tarsi parašyta tik vakar ir apie dabar. Tikro meno bruožas -išlikti aktualiu laike. Poetui ne­buvo sunku, bent jau taip atrodė iš šalies, sugrįžti prie kažkada parašytų tekstų. Kultūra yra toks sa­votiškas reiškinys, – reikia karto­ti, kartoti, nuolat grįžti, kol žmo­nės pasako: taip, tai įdomu, svar­bu ir naudinga, duokite mums tai, mes pasiruošę vartoti.

M.Valiuko ‘Mėnulio kerami­ka’ ir dainos sau pritariant gita­ra Skulptūrų parke skambėjo tarsi šukės, švelniai guldomos ant gra­nito akmens, – dzinkt, dzinkt, duž, duž ir nuslinko plaukai lyg ledynai/ir suformavo reljefą/ (iš eilėraščio, skirto G.Grajauskui, kuris tą vakarą irgi buvo užsukęs į parką).

Gal M.Valiukas iš anksto susi­tarė dėl back’o (pritariančiojo vo­kalo), kuris prieš sėdinčiuosius centrinėje parko aikštelėje taip ir nepasirodė, bet padirbėjo atsakin­gai ir iš peties (gal geriau, iš ger­klės), – nuo Trilapio gatvės skli­do girtas ir širdį veriantis daina­vimas. Kai Mindaugas skaitė ei­lėraštį „Mona Liza’ apie vyriškį, dirbantį automobilių aikštelėje ir darbo metu nedrįstantį nueiti, kur nykštukai pėsti vaikšto, ir todėl jo veido išraiška tampanti keista, pa­naši į Monos Lizos, pritariantysis parko vokalas atliko Monos Lizos garsinę vizualizaciją.

Tuo metu pasijutau tarsi salo­je, kurią iš visų pusių supa neval­domas, nenuspėjamas, agresyvus vandenynas. Mano ir visų kitų su­sirinkusiųjų į Mindaugo vakarą sa­lelė parke atrodė šiek tiek susigū­žusi, išsigandusi. O gal tik aš viena jutau tos nenuspėjamos atmosfe­ros grėsmę. Aš ir dar vakaras.

Ko reikia šiai keistai miesto te­ritorijai, nerandančiai savosios tapatybės? Kol kažkas svarsto, dėlioja „už’ ir „prieš’, benamiai okupuoja tokias vietas ir paverčia jas jau ne tylos, pagarbos, kultū­ros, o lėbavimo ir absurdo vieta.

Tokios mintys skatino galvo­ti, kad vis dėlto parkui reikalinga muzika, poezija, šypsenos. Plėsti salos ribas, net atsisakyti salos gy­ventojo mentaliteto, kurį savo esė knygoje yra aprašiusi Dalia Staponkutė. Sala labai išryškina ri­bas, o norėtųsi judėti vientisumo idėjos link.

Bandant įsigilinti į M.Valiuko dainuojamus ir skaitomus teks­tus parke, kuriuose svarbiau nei paskutinė eilutė, išjuokauta iš­vada yra poeto gebėjimas paste­bėti aplinkinio pasaulio vaizdin­gumą, surasti jiems atitikmenis mitologijoje, literatūroje, o ypač kasdienybėje, buityje. Tarsi scenografija būtų svarbiau nei šau­tuvo, kabėjusio ant sienos, iš-šovimas. Ir apie visa tai galvo­jant vakaro metu prieš akis pa­biro senojo Memelio palikuonys, ieškantys savųjų protėvių kapų. Senučiukai turistai apžiūrinėjo skulptūras, tarsi čiupinėtų kie­kvieną akmens centimetrą savo drebančiais pirštais. M.Valiukas skaitė: „…Kapinės pilnos gėlių / Ir duobkasio pirštų / Liepų vielinių eilė / Susipeša saulės / Lizdą susukus vėlė/…’

Duobkasio pirštai susitinka pra­eities beieškančių senukų turistų pirštus. Koks tai susitikimas? Kaip mes, šiandienos klaipėdiečiai jame dalyvaujame, sėdėdami Skulptūrų parke ir besiklausydami šioje vie­šoje erdvėje susitvelkusių garsų: vaikiško klegesio, poezijos, muzi­kos, parku pralekiančių motoro­lerių gazavimo, girtuoklio dainos, vokiškos maldos šnabždesių ir vė­linių žvakučių plazdesio? Ką mes jaučiame? Tik baimę ir norą pa­sitraukti į saugesnę teritoriją, už­leidžiant šią daugiafunkcionalią tiek miesto istorine apimtimi, tiek skulptūros meno palikimu erdvę atsitiktiniams praeiviams, kurie tarsi vienadieniai drugeliai nieka­da neištars: „Čia tūkstantis metų dabar’ (poeto V.Braziūno žodžiai Lietuvos istorinei datai)?

„Ambersail’o“sutiktuvėse

Vytautas Brencius

„Ambersail’o“sutiktuvėse
iš trisluoksnių sidabrinių
paustovskiškų debesų irštvos
išnyra odisėjos herojų
užrašais išmarginta burė
lydima baltų paukščių
burių eskorto
apkeliavusi veik visų visą
pasagstytą lietuviais pasaulį
krantinėje tūkstantinė minia
bravūrišką triumfo valio!
paleidžia į vakaro dangų
pirmas lynas ant
variu paženklinto knechto
praneša šios odisėjos finalą
ir dvylika brolių ne juodvarniais
žuvėdromis skraidžiusių
lipa ant nesiūbuojančio
tvirto savo tėvynės kranto
nuneša prezidento
vėliavą staltiesę skraistę
gal jam pačiam
gal karaliaus Mindaugo
kapui apsiausti
tūkstantį metų
niūrių ir permainingų
teigiama tautai laimingų
išlikimo pasauly prasmė
buvo laukti bendros
žemyne tautinės giesmės himno
žalvarinio kaip skydas
ar kalavijas skambesio
nuo Čilės iki Australijos
eina tie broliai nejuodvarniai –
rausvasparniai
ir daug ką ar viską išbandę
grindinio akmenys
gaudžia kaip ir per amžius
„…ir tiesa ir šviesa
mūs žingsnius telydi“
duokdie


tik jūros vanduo
išvogus išparceliavus
sukapojus į vadinamas vinis
ar plieno adatas
baltijos šalių unijos
kontingento
gausingiausią mūsų laivyną
likome basi ir bežuviai
jau seniai iš pelenų atgimę
feniksai vandenynų milžinai
graikijos italijos singapūro
magnatų oligarchų rankose
dažais ir doleriais nuglostyti
pro ašaras buvo matomi
įvairiose platumose
gabenantys kavą ar kokainą
patenkinti sotūs
šleževičių prunskienių
veidai šmėžavę TV ekranuose
siūlė visai kohortai
jūržmogių likusių už
sovietmečio laivo borto
įsigyt kiekvienam po puodynę
ir plaukioti kol dar norisi
kaip ir aktoriams
kinivarpoms trupinant sceną
buvo ciniškai siūloma
važiuot skinti braškių
nelyg pilkos pelės
savo puodynėse su
pienu sugižusiu išrūgom
murkdomės iriamės mindomės
ale duonai sviesto primušt
nors pasiusk nepavyksta
kaupias ant dugno
ir sunkias viršun
vien tik jūros vanduo
ačiūdie vis dar jūros


ilga kelionė į niekur
fantastiškai gražus vizijose
laisvos tautos laivas
su fanfarom ir būgnais
nuleistas į akvamarino
plačius nepriklausomybės vandenis
juo plaukėm viltingai visi
pasiilgę doros ir teisybės
n kartų keitėsi vairininkai
vairuot jautėsi nusipelnę visi
juk tam nereikėjo jokių
specmokslų ar atsisakytų
buvusios kompartijos bilietų
draugoviškai surėmę pečius
ne tik seimo kavinėje
siūbavo laivą pernelyg uoliai
per bortus plakėsi garsiai
savimylų švogerių dėdžių
sukeltos nesąmonių bangos
su fanfarom ir būgnais
garsiai paskelbiami uostai
Europos sąjunga NATO
nepamiršta ir Lisabona
įplukdė laivą
į povandeninį tunelį
staiga – bac! ir jau nebematyti
jokios švieselės
dvidešimties metų ilgumo
juodo tunelio gale
(ją galima pamatyti nebent
pro barankos skylutę)
pažangos šviesą užstojo
beveik laukta uola krizė
gal ir teisus buvau škia
laiku ir protingas permieg
pamanė brežneviškasis prezidentas
kišenėj vartydamas kažkurį
jubiliejinį litą (per dvi
kadencijas daug jų nukalta)
neatidaviau jo tiems odisėjams
užteko mano laiškų
pridėjus dar keletą eurų
išeitų naujos šlepetės
kol ta Lietuvėlė stovės
kaip šuniukas ant užpakalinių kojų
prieš kokį tarptautinį
valiutos fondą
užmetus užmiršus šlepetes
pamiršus Šiauliuos ar Kaune
bus galima grįžti valdyti
žinau būsiu škia laukiamas
kaip gamtosaugininkas žinau
bus savo laiku ta
naivuolių šalelė
panaši į danų kiaulidę


romantikos meridianas
ošia ir kvepia
jūra bangos žuvėdros
nuo lietaus pajuoduoja
besivartančios jachtų burės
saulės spinduliuos rūko dūmuos
nelyg jūros dugne medūzos
vandenynų laivai
margos užsienio šalių
plevenančios vėliavos
kvepia žuvim ir tinklais
grubiai dienos nulietos
iš geltonojo stiklo
spalvas aprėmina pilna
jūros vyno taurė
platybės vilioja į jūrą
mūsų protėvių balsas
žilas liūdesys sidabrinis
aplanko žiūrint į horizontą
protuberancais pamarginta
makijažuota saulė
iki juosmens įsibrido
jūron
kurioj gimėm užaugom
subrendom kurion vėl nueisim
berniuko kojas
apkabina baltaveidė banga
jis plačiaaai apkabina jūrą
nepriklausomai nuo
aukštų ar žemų paralelių
nuropotų žemėje metų
per visas mūsų širdis
praeina tikrasai
romantikos meridianas


malda – atodūsis
o Taip mano Dieve
aukščiausias kosminis Prote
trumpiausia malda Tau
yra mano atodūsis
kaip dažnai meldžiuosi
perrikiuodamas savo
klaidų karnavalą
pavydėti uolumo galėtų
broliai pranciškonai ir kitokie
klaidų nėmaž nemažėja
nenuilstamai lydi
ne pirmą dešimtmetį
kala prie kryžiaus
prisikėlus vėlek
tas pačias atkartoju
sutrūkinėjo jaučio oda
užrašinėjant mintimis
savo dvasinę prigimtį
išpažinties pergamentas
joks išminčius nenori
vėl būti jaunas
iki smakro įbrendi jūron
nuodėmės nenusiplauna
atgailauji naktimis mąstai
pakrančių laukinėm
dilgėlėm keroja ir
degina aitrina sielą
meldiesi atodūsiais
prie pigaus vyno taurės
pigios cigaretės dūmas
nepaslepia ir nesušildo
gėrio nebematančios
aptingusios dvasios
brendant su nuobodžiu
į gyvenimo saulėlydžio jūrą
manai ją sinchroniškai dūsaujant
o ne ne – ji šitaip kvėpuoja
tai tik mano trumpiausia malda
atodūsis


Viltis kieno motina
Angele Sarge praneški
prošal žiaurios devintosios
bangos sklidiną taurę
paskutinįkart maldaujame
praneški pro mus
vandenyno tūžmą ir staugsmą
sūrią Likimo taurę
aplink nei laivų ugnių
nei sušlapusių jūrvarnių
vien degutas nakties
joje krenti į amą
užgniaužiantį šulinį
numirė laivo šviesa
ir jau neprisikelia
kad ir kiek denis kristų
skaistyklon ar kiltų
į kitą golgotos kalną
verčia krūpčioti dvasią
ir kūną antracito banga
karūnuota balkšvos spalvos aura
krabu ropštiesi tamsoj
ir jau nežinai kas
po virpančiom kojom
pro pažirusius iliuminatorius
atseikėtu lediniu vandeniu
siauras koridoriaus denis
lubos ar sienų pertvaros
geležies durų trenksmas aidus
ar giljotinos smūgis
galva nurieda trapu
nelyg potiomkino laiptais
ryškiaspalvėj linksmoj
akacijų tėvynėj Odesoj
bet Dievas yra
bacho fugas nutildo
saulėteky uždaro ir užrakina
vandenyno bažnyčią
atsidūsta pagoniškos gelmės
ir po gurkšnelio stiprios
ak ir karčios kavos
forsmažorui pasakome amen
debesėlis purus ir baltutis
pats švelniausias ėriukas
ant saulės siūlo
nuleidžia mums inkarą
tikim ir žinom
mūsų jis neapleis
mūsų tikroji Viltis
o kas ji – kvailių durnių motina
ar mergelės Marijos
atlaidumo rykštė?


geriau jau prie uosto vartų
„Tabak, tabak, mogučej siloj
stokrat silneišej, čem liubov’,
ty pronikaješ v naši žily
i uspakajivaeš krov’.“
primiršto poeto eilutės
identiškos dvasinei būsenai
nusako toč’ toč’ empirišką patirtį
gyvenimas dažnai sudega
greičiau už vėlinių žvakę
cigaretė tuolab ypač
ypač saldžiausia paskutinė
paskolinta iš pažįstamo draugo
gyvenimo nepasiskolinsi
sudegsime greit anksčiau
ar vėliau kai medituoji
susikaupęs mąstai
net ir skolinta sudega
kaip bikfordo šniūras
nesgi nežinai anot
prozos meisterio Kuklio
kada išjungs tave Dievas
kaip televizorių
ką darysi sudegsiu greit
kaip ir paskutinė paskolinta
į kokią urną šiukšliadėžę
mane numes Likimo ranka
kokia tokia urna
uostamiesčio gatvės
kolumbariume
geriau jau būt žinoma urna
prie buvusio mylimo
mūsų uosto vartų