Odinės Jurgos istorijos uostamiestyje

Odinės Jurgos istorijos uostamiestyje

Rūta Jakštonienė

Jaunoji kūrėja Jurga Sutkutė – viena iš šių metų „Mados infekcijos” laimėtojų, kūrė Klaipėdos meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse ir „Kultūrpolyje” pristatė savo kolekciją-instaliaciją „Kabura”.

Tyrinėjo pro mikroskopą

J.Sutkutė, Šiaulių universitete įgijusi dailės magistro laipsnį, aktyviai kuria, dalyvauja parodose, kuruoja įvairius projektus. Šiuo metu menininkė dirba Šiaulių dailės galerijoje. Pagrindinė kūrėjos medžiaga – oda. Šiemet festivalyje „Mados infekcija“ pristačiusi kolekciją „Kabura“ J.Sutkutė laimėjo antrąją vietą.

Parodos Klaipėdoje laiką – nuo liepos 16-osios iki rugpjūčio 4-osios J.Sutkutė jos pašonėje įsirengė odos anatomijos meninio tyrinėjimo laboratoriją – tyrinėjo pro mikroskopą daiktus, jų paviršius, įdėmiai žvelgė į save bei aplinką ir atspindėjo savo įspūdžius miniatiūriniuose odos objektuose. Visi, tuo metu užsukę į kūrybines dirbtuves, turėjo progą dalyvauti kūrybiniame procese. Menininkės tyrinėjimų rezultatai tapo savotišku dienoraščiu ir buvo eksponuojami kūrybinių dirbtuvių lange.

Tarsi odiniame dėkle

…Kas šiandien gali apsaugoti mus nuo įvairiausiais pavidalais kasdien atakuojančio akustinio ir vizualaus triukšmo, grasinančio nugramzdinti pasąmonę žemiau „vaterlinijos“, ribos, kurią peržengus kyla neišvengiama grėsmė paskęsti banalumo, cinizmo, abejingumo visam kam vandenyne? Kokia galimybė profaniškos kultūros, degraduojančios natūros pasaulyje išlikti savimi, neprarasti elementarių socialinio bendravimo įgūdžių? Pirma mintis – atsiriboti, užsidaryti, apsišarvuoti. „Įlįsti į dėklą“, – patartų menininkė J.Sutkutė.

„Kabura”, išvertus iš rusų kalbos, reiškia dėklą, t. y. nedidelę talpą, kurioje gali būti laikomas, pavyzdžiui, ginklas arba tai, kas tik ateina į galvą ir, žinoma, atitinka kaburos formą. Žvelgiant į J.Sutkutės sukurtus objektus iš odos – kabančias ant sienų prijuostes-šarvus, tvarkingai išrikiuotus ilgus aulinius batus, – kyla mintis, kad tai ne šiaip utilitarios paskirties daiktai, o kūno priedanga, šarvai nuo realių ar menamų agresijų. Tais objektais autorė lyg ir užsimena apie jų dėvėjimo ar avėjimo galimumą, betgi ryški pastarųjų stilizacija, jų atsiradimas galerijos erdvėje, t. y. tapimas eksponatais šią utilitarią funkciją negailestingai sunaikina, – objektai virsta į kažką, turintį apsaugai, gynybai, atsiribojimui skirtas formas. Tokioje transformacijoje, metafiziniame virsme Jurgos objektai tampa tarsi laikinu būstu, saugia priebėga, dėklu („kabura“) įstatymų ir pareigų pasaulyje bandančiam prisitaikyti individui.

Kitas suvokimo variantas

Tačiau skulptūriški, nejudrūs, kampuoti Jurgos kuriamų objektų pavidalai gali konstruoti ir atvirkštinį jų suvokimo variantą. Pastarasis odines žmogaus ūgiui pritaikytas bei garderobo detales pakartojančias „kaburų“ formas leistų traktuoti kaip judesius, pojūčius, sąmonę varžančius ankštus šarvus. Naujame kontekste odiniai objektai būtų suvokiami kaip brutalios dabarties būsenų atspindys, kaip klaustrofobiška erdvė kiek-vieno mūsų natūrai.

Jurgos a la švarkas, a la prijuostė, a la bra ir unisex auliniai – tarsi nestandartinės, grubios formos, kuriose retkarčiais saugų prieglobstį, o gal grėsme ir prievarta alsuojantį kalėjimą ras protinga gyvybės forma – žmogus. Būtent jo egzistavimo visatoje short story galima atsekti monumentalių „kaburų” pavidaluose. Šioje istorijoje gal ne tiek svarbu forma, kiek turinys.

Langas

Tapyba: Angelina Banytė. Pilkas. 2009 m. Drobė, akrilas, 100×120 cm.

LANGAS

Rašytojo ruduo rugsėjį prasidės kelyje

 

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas rugsėjį praleis keliaudamas iš vieno tarptautinio renginio į kitą.

Rugsėjo 5-ąją Latvijos sostinėje Rygoje vyks poezijos vakaras „Šiaurė – Pietūs“. Jame dalyvaus du poetai: Pietums atstovaus Emadas Fuadas iš Egipto, o Šiaurei – G.Grajauskas.

Rugsėjo 9–13 dienomis klaipėdietis viešės jau Islandijoje, tarptautiniame Reikjaviko poezijos festivalyje. Ten vyks meno kūrybos vakaras, bus pristatoma naujoji jo eilėraščių rinktinė islandų kalba „Kaulo baltumo eilėraščiai“.

Ten pat vyks ir muzikuojančių poetų grupės „The Berserkers“ pasirodymas. „Berserkai“ – smagi menininkų kompanija, praeitą vasarą susibūrusi Creare Škotijoje. Tai būrelis muzikuojančių poetų arba rašančių muzikantų: du islandai–Adalsteinnas Asbergas (jis verčia ir G.Grajausko eilėraščius į islandų kalbą) ir Astvalduras Traustasonas, du škotai – Gerry’s Cambridge’as ir Lise’a Sinclair (Lise’a – žinoma škotų folko dainininkė) bei vienas lietuvis – G.Grajauskas.

„Berserkų“ (pavadinimas spontaniškai atsirado iš G.Grajausko eilėraščio „Kaip nugalėti berserką“) sudėtis – daug balsų, fortepijonas, akordeonas, gitara, bosinė gitara ir lūpinė armonikėlė.

„Mūsų muzika – nuo islandiškos dainuojamosios poezijos per škotiškas Lise’os balades, kartais primenančias švelnią „Jethro Tull“ versiją, iki lietuviško kalbamojo bliuzo, – paaiškino G.Grajauskas. – Ir, žinoma, vyks įprasti tradiciniai eilėraščių skaitymai visomis kalbomis“.

Reikjavike rugsėjo 11-osios vakarą numatytas „Berserkų“ pasirodymas Poezijos festivalyje. „Kartu bandysime su „Berserkais“ padirbėti įrašų studijoje. Mūsų planuose – garso plokštelės įrašymas“, – dalijosi planais klaipėdietis.

Kitas „Berserkų“ pasirodymas, kuriame vėlgi teks dalyvauti ir jam, vyks Vilniuje rugsėjo 29-ąją. Bet prieš tai G.Grajauskas dar pakviestas į Gėtės instituto rengiamą poezijos festivalį „European borderlands“ („Europos paribiai“).

Jis rugsėjo 23–27 dienomis vyks Vilniuje bei Minske, o jame dalyvaus poetai iš Lietuvos, Vokietijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos bei Šveicarijos.

Rugsėjį pergalingai G. Grajauskas užbaigs Druskininkuose, poezijos vertimų dirbtuvėse, vyksiančiose nuo rugsėjo 30-osios iki spalio 4-osios.

Į Panevėžį – su „Šviesos kaligrafija”

Panevėžyje, privačioje „A galerijoje“, eksponuojama klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Šviesos kaligrafija“.

Liepos 16-ąją atidaryta paroda veiks iki rugsėjo vidurio. Kaip pasakojo galerijos savininkas Albinas Vološkevičius, lapkritį „A galerijai“ sukaks vieneri metai. „Mes pradėjome nuo „A“, pasiruošę mokytis“, – tvirtino jis, paklaustas apie galerijos pavadinimą. Anot jo, fotografijos meno ekspozicija – tai naujas žingsnis „A galerijai“, kuri orientuojasi į dailės ekspozicijas. Tačiau prasmingas. Pasak savininko, A.Šeštoko fotografijų paroda lankoma, į jos pristatymą susirinko daug panevėžiečių. „Ir vasaros tema, atsiskleidžianti vasariškuose peizažuose, panoraminiuose vaizduose, labai tinkama šiam metų laikui“, – džiaugėsi A.Vološkevičius. Jis į savo galeriją ketina pasikviesti ir daugiau pajūrio menininkų. Norėtų, kad į ją savo darbų parodas atvežtų klaipėdietis fotografas Vytas Karaciejus, tapytojas Arūnas Urniežis, kretingiškis Andrius Miežis.

Kad naujoji galerija nestokoja entuziazmo ir idėjų, buvo matyti ir iš A.Šeštoko parodos pristatymo. Neturėję galimybių dalyvauti vernisaže buvo pakviesti į virtualų parodos atidarymą internete. Likus porai valandų iki parodos atidarymo autorius tiesiogiai atsakinėjo į fotografijos gerbėjų klausimus.

Fotografas žinomas kaip savitų portretų, socialinio reportažo ir peizažo fotografijų kūrėjas, yra surengęs ne vieną autorinę parodą Klaipėdoje ir Šiauliuose, nuolat dalyvauja bendruose fotografijos projektuose su kolegomis miesto, šalies ir tarptautiniu mastu.

A.Šeštokas yra sukūręs fotografijų serijas „Bohemos portretai“ (1984–1990), „Maciukų pensionatas“ (1994–1995), „Pagėgių krašto žmonės“ (2002), „Kopos ir jūra“ (1997–2000). „Šviesos kaligrafija“ – naujausias ciklas, pradėtas fotografuoti 2003-iaisiais ir baigtas pernai.

„Šiose A.Šeštoko nuotraukose mes galime išvysti piktorealistinės fotografijos braižą, – pastebėjo menotyrininkas Remigijus Venckus. – Šiandien tokia fotografija įrodo savęs, kaip tikrovės reprodukcijos, būvimo formą. Stebėdami A.Šeštoko fotografijas pirmiausia sau užduodame klausimus, ar tai tikrai fotografija, o gal tai tapyba ar grafika? Vadinasi, čia simuliuojama vaizduojamoji dailė, o po to – ir mūsų pačių aplinka – gamtovaizdis.“

Klaipėdietis fotografas Gytis Skudžinskas, analizuodamas A.Šeštoko kūrinius, pasitelkė komunikacijos teorijose naudojamus „pertekliaus“ ir „entropijos“ terminus. Anot jo, pirmasis nurodo lengvai nuspėjamą ir naujos informacijos kaip ir nesuteikiantį pranešimą, o antrasis, priešingai, – specifiškai užkoduotą žinią. A.Šeštoko fotografijose užfiksuoti išraiškingi, bet saviti tipiško peizažo konstravimo metodai, intriguojantys meno gerbėjus.

P.Domšaičio paveikslai – aukcione PAR

Rekordinės Prano Domšaičio paveikslų kainos užfiksuotos meno aukcione Pietų Afrikos Respublikoje.

Šiemet gegužės 7-ąją Grahamo dailės galerijoje Johanesburge (PAR) įvykęs meno kūrinių aukcionas jau įėjo į Pietų Afrikos aukcionų istoriją dėl kelių priežasčių.

Jame buvo parduodama garsioji PAR kasyklų magnato Rogerio Bretto Kebble’o meno kolekcija – 133 meno kūriniai.

R.B.Kebble’as buvo stambiausias Pietų Afrikos kasyklų magnatas, spalvinga asmenybė, padaręs svaiginančią karjerą: 1991 m., būdamas 27-erių, jis pradėjo kasyklų verslą ir per ketverius metus tapo vienu iš turtingiausių aukso ir deimantų verslo atstovų.

R.B.Kebble’as kolekcionavo modernųjį XX a. Pietų Afrikos meną, pačius vertingiausius kūrinius ir turėjo gerą nuovoką dėl kol kas nepripažintų menininkų kūrybos. 2002 m. jis buvo įsteigęs Bretto Kebble’o meno premiją, skirtą jauniems Pietų Afrikos dailininkams remti. 2005 m. magnatas buvo nušautas pakeliui į verslo susitikimą.

Dalyvauti jo kolekcijos išpardavime užsiregistravo per 800 pirkėjų iš PAR, Didžiosios Britanijos, Australijos, Bermudų. Pačiame aukcione dalyvavo 500 asmenų.

Lūkesčiai, kuriuos kėlė kolekcijos išpardavimas, pasitvirtino. Iš 133 aukcionui pateiktų kūrinių, neparduoti liko tik 9. Visų kitų kainos kilo dešimteriopai ir daugiau, užfiksuoti 26 nauji pasauliniai kainų rekordai.

Tarp jų pateko ir P.Domšaičio „Peizažas su kalnu ir trobele“. Iš viso R.B.Kebble’o kolekcijoje buvo 7 dailininko paveikslai. Visi jie parduoti už žymiai aukštesnes kainas.

Šis aukcionas vadinamas beprecedentiniu, atveriančiu naują etapą Pietų Afrikos meno rinkoje. Jis ženkliai viršijo rekordus, kurie buvo pasiekti prieš kelerius metus surengus Pietų Afrikos meno pardavimą „Bonhams“ aukcione Londone.

„Durų“ inf.

Miuzikle ašara sužvilgo žmogaus likimo drama

Miuzikle ašara sužvilgo žmogaus likimo drama

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdos muzikinis teatras savo XII festivalį „Muzikinis pajūris“ rugpjūčio 1-ąją pradėjo nacionaline premjera – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Apie mus visus

Scenoje atgaivinta šimtametė lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ istorija. Naujoji jos interpretacija, kaip ir visas šiemetis klaipėdiečių operos ir simfoninės muzikos festivalis, įsiliejo į per visą šalį nuvilnijusius renginius, dedikuotus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Tačiau šis proginis pastatymas – ne vienadienis reiškinys. Po premjeros tapo aišku, kad G.Kuprevičiaus „Veronika“ taps teatro repertuaro pasididžiavimu.

Spektaklio aktualumas nekelia abejonių. Lietuvoje dar labai daug esama prietarų ir mažai savikritikos, krikščioniškos atjautos, o emigracijos, teisingumo ir išdavystės temos mums rūpi kaip ir prieš 100 metų. Spektaklio siužete subėgo, susipynė skaistumo, pasmerkimo, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės linijos. Scenoje A.Vienuolio Veronikos likimas skamba kaip moralinis paniekintos skaistybės priekaištas, ragina suklusti, pastebėti jautrų, nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą žmogų, atsigręžti į mūsų dvasinės kultūros šaknis.

Iš tikrųjų „Veronika“ – miuziklas apie mus visus, tautą ir žmones iš kaimo, kurių kultūroje susipynė baltiška, krikščioniška ir tiesiog valstietiška pasaulėjauta, dūstanti globalizacijos niveliuojamoje miesto kultūroje.

Istoriją supoetino

Dviejų veiksmų miuziklui libretą parašė vilnietė aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė. Ji A.Vienuolio „Paskenduolės“ istoriją supoetizavo, iškėlė dvasinius dalykus, nenuėjo tiesmuku socialiniu keliu. Nuostabi įvaizdžių poetika, savitas kūrinio tyrumas ir Veronikos personažas šiandien suskambo kaip ilgesys kažko, kas negrįžtamai prarasta…

Anot B.Marcinkevičiūtės, „visais laikais gimsta Veronikos – visados atsiranda pernelyg jautrių žmonių, tarsi ne šio pasaulio… Nesikeičia ir tai, kad žmonės iš meilės alkio visais laikais kankinasi, žudosi, skandinasi ir fizine, ir perkeltine prasme. Kai meilės nėra aplink nei širdyje – gyvenimas nebetenka prasmės”.

A.Vienuolio parašyta istorija miuzikle pateikta per Veronikos prisiminimus, išgyvenimus ir vizijas. Spektaklio veikėjai – tarsi žmonės iš jau praėjusio laiko, savotiški šimtametės istorijos įvykių liudininkai, iš realių personažų jie lyg pasakoje gali virsti gamtos dvasiomis, skenduoliais, kenčiančių iškeliavusių sielų balsais, o ežeras – tai gražiausių jausmų vandenynu, tai sielvarto bedugne, tai amžinos ramybės oaze. Taip „Veronikoje“ susiliejo poezija ir gyvenimo proza, praeitis ir dabartis, tikrovė ir mistika.

Kokybės garantija

Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus. Jo dalyvavimas pastatyme jau iš anksto buvo savotiška meninės kokybės garantija teatrui ir juo besidominčiai publikai. Rezultatas pateisino lūkesčius. Tiksliai sudėlioti muzikiniai ir režisūriniai akcentai, išryškinta artistų plastika, vaidyba apvalyta nuo buities, inkrustuota sarkazmu, ironija, potekstėmis, ideogramomis, rasta puikių apšvietimo sprendimų. Spektaklyje ir atlikėjai kalba esmę, skundžiasi iš vidaus, ne tik dainuoja.

Per premjerą orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus, dažnai forsavo, nešykštėjo garso, matyt, apeliuodamas į miuziklo žanrą. Tačiau lyrinėse scenose nei muzikai, nei jos atlikimui nestigo meninio subtilumo.

Persmelkia skausmu

Gal jo šiek tiek pritrūko režisūrai, kuri šiame pastatyme atrodo minimali, tačiau gana drastiška, apeliuojanti į visapusišką atlikėjų atsivėrimą, vidinį apsinuoginimą ir ekspresiją, sukoncentruota į atpažinimo efektą ir įtaigą. Kad pasiektų žiūrovų protus ir širdis, anot režisieriaus, kad „tai, kas girdima, taptų matoma, ir kas matoma, būtų girdima“. Kai kurios spektaklio vietos persmelktos kone fiziologiniu skausmu. J.Vaitkus veržiasi prie pačios esmės, jautrią, trapią asmenybę priešpastatydamas negailestingai, inertiškai miniai, su širdgėla klausdamas savęs ir žiūrovo, kaip gyventi pasaulyje, kuriame nėra meilės…

Žodžiui, jo prasmei ir muzikai režisierius labai jautrus. Jis iš visumos iškristalizuoja asmenybę. Scenos, kuriose gimsta jausmas, persmelkia protą. Tai aktyvios, atakuojančios minties teatras. Logiškas, racionalus, griežtos diktatoriškos formos, visas sutelktas ties žmogaus likimo drama ir sugestija. J.Vaitkus atkakliai, visomis priemonėmis braunasi prie ribos, kur atsiskleidžia mylintis ir kenčiantis žmogus.

„Veronika“ skatina permąstyti savo krikščioniškus jausmus, dar kartą pasverti vertybes, paieškoti širdyje tiesos ir meilės, atjautos, atlaidumo pasiklydusiam, pasimetusiam, silpnam.

Painiava dėl žanro

Jaudina ir jausminga istorija, ir muzika. G.Kuprevičiaus veikalas – daugiaplanis, autorius panaudojo įvairios muzikos citatas. Žanro požiūriu jis neatitinka holivudinio miuziklo standartų, daug arčiau muzikinės dramos. Pirmapradiškas dramatizmas užkoduotas literatūrinėje jo medžiagoje, anaiptol ne pramoginiame siužete. Gal todėl „Veronika“ kartais skamba kaip opera, kai kurios scenos primena oratoriją, plastiško lengvumo jai suteikia gausūs miuzikliniai elementai.

Iš viso to sukonstruota visuma, sklidina tiesiog labai gražios muzikos, švaraus vidinio, imanentinio pulsavimo. Kaip po premjeros pastebėjo vilnietė teatrologė Daiva Šabasevičienė, „svarbiausia, kad muzikinis audinys kuria dramaturgiją, kuri labai svarbi sceninei kalbai“.

Nustebino vizualumu

„Veronika“ nepaprastai vizuali.

Scenografas Artūras Šimonis spektakliui sukūrė išraiškingas, skaidrias ir tikslias dekoracijas, o kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė – rafinuotai stilingus kostiumus, kurie padėjo išryškinti pastatymo idėją.

A.Šimonio scenografija perša mintį, kad autorius liko ištikimas savo stilistikai – jokio buitiškumo, eita arčiau filosofijos, metafizikos, sąlygiškumo ir stilizacijos keliu, vaizdui suteikiant perspektyvą, vengiant iliustratyvumo. Mėlyje skendinti jo scenografija – funkcionali, kintanti, lakoniška, dvelkia delikačiu minimalizmu, persmelkta alegorija, simboliais ir vaizdo švara.

Nustebino teatro scena. Iš ankštos, modernia technika negalinčios pasigirti erdvės ji tarsi virto ištisa vaizdinių jūra – gyva, pulsuojančia, nuolat kintančia. Talentingas scenografas, sakytumei, išplėtė menkas technines Klaipėdos muzikinio teatro scenos galimybes.

Scenovaizdyje A.Šimonis sąmoningai atsižvelgė į XX a. pradžios stilizaciją. Todėl nevengė plokščio, tarsi iškirpto vaizdo. Kiek leidžia teatro techninės galimybės, padaryta maksimaliai daug, kad scenografija būtų funkcionali, kintanti ir alegoriška.

Pagrindinį scenovaizdžio elementą – A.Vienuolio „Paskenduolės“ ežerą scenografas tarsi padalijo į tris planus – vidinį (tai, kas vyksta pagrindinio personažo sąmonėje), socialinį (kas dedasi tarp žmonių, visuomenėje) ir filosofinį (bendras imanentinis laukas, jungiantis pagrindinį personažą, jo prisiminimus, vizijas, pereinančias per pirmapradžius archetipus, mitologiją). Tas simbolizmas ir alegorija labai subtiliai matyti ir kostiumuose, ir scenovaizdžio akcentuose (saulė, mėnulis, verpstė, koplytstulpis, vėtrungė etc). Taip miuziklo scenovaizdyje A.Vienuolio „Paskenduolės“ ežeras virto dvasiniu, mistiniu ežeru, scenoje esančiu visąlaik, neatsiejamu kaip likimas.

Bendromis pastangomis

Pagrindinės miuziklo veikėjos Veronikos vaidmenį premjeriniame spektaklyje atliko jauna vilnietė solistė Ona Kolobovaitė. Jos sukurtas personažas gilus ir jausmingas, nepaprastai organiškas ir įtaigus, visais aspektais sunku būtų įsivaizduoti geresnę Veroniką.

Klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė ne tik sugalvojo visą spektaklio choreografiją, bet ir pati jame šoka, papildydama mistinę jo atmosferą. Jos bežodis personažas, nuolat lydintis Veroniką, iškalbingas kaip pati lemtis.

Naujajame spektaklyje pasirodė visas būrys Klaipėdos muzikinio teatro artistų – įdomius vaidmenis sukūrė Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė, Svetlana Konstantinova, Jadvyga Grikšienė, Rita Petrauskaitė, Valdas Kazlauskas, Artūras Kozlovskis, Stasys Rezgevičius, Vytautas Bytautas ir kiti. Sunku būtų ką nors išskirti, nes kiekvienas pagal savo jėgas ir galimybes nuoširdžiai pasitarnavo, kad spektaklis būtų vadinamas geru. Ir jis to tikrai nusipelno.

Bendromis spektaklio autorių, kūrėjų ir atlikėjų pastangomis „Veronika“ tapo dinamišku, plastišku sceniniu kūriniu, pakylėtu iki egzistencinio, metaforinio-filosofinio lygmens. Jis unikalus idėjų brandumu, gilus ir doras.

Specialisto komentaras

Danguolė Vilidaitė,

muzikologė

Miuziklo „Veronika“ pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre kaip reta labai kokybiškas ir organiškas, ne-eilinis. Matau gražų ir prasmingą visos kūrybinės grupės ieškojimų ir atradimų susiliejimą. Ypač stipriai jaučiama režisieriaus J.Vaitkaus ranka (jo dejonės, kad šiame spektaklyje yra tik kompozitoriaus ir libreto autorės vergas, manyčiau, buvo netikros).

Pagrindinė spektaklio mintis atskleidžiama priešpastatymo principu: realus pasaulis priešpastatomas paslaptingam pomirtiniam, su jo archetipais, spindinčiu mistiniu mėlynumu; Veronikos skaudi dabartis – romantiškiems prisiminimams; tyra jos meilė – aplinkinių žiaurumui. Šį konfliktą kompozitorius G.Kuprevičius dar labiau paryškina teigiamiems personažams skirdamas dainingesnes partijas, o neigiami, kurių čia didžioji dauguma, sausai rečituoja, kalba ar šaukia ir pan. – skurdi muzikinė kalba atitinka jų žmogiškąjį ribotumą.

A.Vienuolio laikų ir dabartinę Lietuvą kūrėjai vertina panašiai griežtai, net, sakyčiau, piktai – šioje realybėje jautriems žmonėms gyvenimo nėra, pražūtin juos stumia kiti – primityvūs, jų apkalbos ir pasmerkimas, tikėjimo atstovai ne mažiau negailestingi. Keistas pagonybės ir krikščionybės (o gal ir dar senesnių tikėjimų) junginys, būdingas ir šiems laikams, atsispindi spektaklio scenografijoje – nuo pragaro iki pat dangaus.

Melodiškiausias ir, suprantama, svarbiausias čia yra Veronikos personažas, premjeriniame spektaklyje įtaigiai įkūnytas O.Kolobovaitės. Jam tenka ir didžiausias spektaklio krūvis. Išgirdau labai tinkantį šiam vaidmeniui vokalą, gražų, neforsuotą, nuoširdžiai atskleidžiantį įvairias emocines būsenas. Keli solo numeriai ypač patiko. Ar jie kada nors taps to-kie pat populiarūs kaip „Kregždutės“ iš „Ugnies medžioklės su varovais“, parodys laikas.

Gaila, kad pastatyme pilnai išplėtotas tik šis personažas, kiti, nors ir ryškūs, yra fragmentiški ar vienaplaniai (Veronikos mylimasis Juozelis irgi keliskart tik „pasivaidena“).

Kūrinio muzikinė kalba turtinga, daugiasluoksnė. Į jos muzikinę drobę kompozitorius įaudė daug prasminių ženklų. Pavyzdžiui, čia skamba citatos iš „Lietuva brangi“, „Amerika, Amerika“, fokstrotas, kaimo žmonių pasilinksminimų muzikinė medžiaga. Ji artima kapelų muzikavimui, tik labai šaržuotam, grubiam, žiniuonės (šiame spektaklyje greičiau – raganos) ir jos pagalbininkių sutartinėms.

„Veronika“ tikrai nėra miuziklas tradicine prasme, juolab ne amerikietiškas jo variantas. Tai drama su muzika ar muzikinė drama (ne vagneriška). Greičiau kažkoks tarpinis šių dviejų variantas, sujungiantis įvairių scenos žanrų ir stilių elementus. Suprantama, kad žanro pavadinimas kūrinio esmės nekeičia, tačiau mažiau išprususį klausytoją, ieškantį lengvos pramogos, šio miuziklo turinys tikrai turėtų nustebinti, tikiuosi, ne nuvilti. Bent jau aš tikrai nenusivyliau apsilankiusi šio spektaklio premjeroje. „Veronika“, manyčiau, yra neeilinis įvykis Klaipėdos teatro padangėje.