Miuzikle ašara sužvilgo žmogaus likimo drama

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdos muzikinis teatras savo XII festivalį „Muzikinis pajūris“ rugpjūčio 1-ąją pradėjo nacionaline premjera – Giedriaus Kuprevičiaus miuziklu „Veronika“.

Apie mus visus

Scenoje atgaivinta šimtametė lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ istorija. Naujoji jos interpretacija, kaip ir visas šiemetis klaipėdiečių operos ir simfoninės muzikos festivalis, įsiliejo į per visą šalį nuvilnijusius renginius, dedikuotus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Tačiau šis proginis pastatymas – ne vienadienis reiškinys. Po premjeros tapo aišku, kad G.Kuprevičiaus „Veronika“ taps teatro repertuaro pasididžiavimu.

Spektaklio aktualumas nekelia abejonių. Lietuvoje dar labai daug esama prietarų ir mažai savikritikos, krikščioniškos atjautos, o emigracijos, teisingumo ir išdavystės temos mums rūpi kaip ir prieš 100 metų. Spektaklio siužete subėgo, susipynė skaistumo, pasmerkimo, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės linijos. Scenoje A.Vienuolio Veronikos likimas skamba kaip moralinis paniekintos skaistybės priekaištas, ragina suklusti, pastebėti jautrų, nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą žmogų, atsigręžti į mūsų dvasinės kultūros šaknis.

Iš tikrųjų „Veronika“ – miuziklas apie mus visus, tautą ir žmones iš kaimo, kurių kultūroje susipynė baltiška, krikščioniška ir tiesiog valstietiška pasaulėjauta, dūstanti globalizacijos niveliuojamoje miesto kultūroje.

Istoriją supoetino

Dviejų veiksmų miuziklui libretą parašė vilnietė aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė. Ji A.Vienuolio „Paskenduolės“ istoriją supoetizavo, iškėlė dvasinius dalykus, nenuėjo tiesmuku socialiniu keliu. Nuostabi įvaizdžių poetika, savitas kūrinio tyrumas ir Veronikos personažas šiandien suskambo kaip ilgesys kažko, kas negrįžtamai prarasta…

Anot B.Marcinkevičiūtės, „visais laikais gimsta Veronikos – visados atsiranda pernelyg jautrių žmonių, tarsi ne šio pasaulio… Nesikeičia ir tai, kad žmonės iš meilės alkio visais laikais kankinasi, žudosi, skandinasi ir fizine, ir perkeltine prasme. Kai meilės nėra aplink nei širdyje – gyvenimas nebetenka prasmės”.

A.Vienuolio parašyta istorija miuzikle pateikta per Veronikos prisiminimus, išgyvenimus ir vizijas. Spektaklio veikėjai – tarsi žmonės iš jau praėjusio laiko, savotiški šimtametės istorijos įvykių liudininkai, iš realių personažų jie lyg pasakoje gali virsti gamtos dvasiomis, skenduoliais, kenčiančių iškeliavusių sielų balsais, o ežeras – tai gražiausių jausmų vandenynu, tai sielvarto bedugne, tai amžinos ramybės oaze. Taip „Veronikoje“ susiliejo poezija ir gyvenimo proza, praeitis ir dabartis, tikrovė ir mistika.

Kokybės garantija

Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus. Jo dalyvavimas pastatyme jau iš anksto buvo savotiška meninės kokybės garantija teatrui ir juo besidominčiai publikai. Rezultatas pateisino lūkesčius. Tiksliai sudėlioti muzikiniai ir režisūriniai akcentai, išryškinta artistų plastika, vaidyba apvalyta nuo buities, inkrustuota sarkazmu, ironija, potekstėmis, ideogramomis, rasta puikių apšvietimo sprendimų. Spektaklyje ir atlikėjai kalba esmę, skundžiasi iš vidaus, ne tik dainuoja.

Per premjerą orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus, dažnai forsavo, nešykštėjo garso, matyt, apeliuodamas į miuziklo žanrą. Tačiau lyrinėse scenose nei muzikai, nei jos atlikimui nestigo meninio subtilumo.

Persmelkia skausmu

Gal jo šiek tiek pritrūko režisūrai, kuri šiame pastatyme atrodo minimali, tačiau gana drastiška, apeliuojanti į visapusišką atlikėjų atsivėrimą, vidinį apsinuoginimą ir ekspresiją, sukoncentruota į atpažinimo efektą ir įtaigą. Kad pasiektų žiūrovų protus ir širdis, anot režisieriaus, kad „tai, kas girdima, taptų matoma, ir kas matoma, būtų girdima“. Kai kurios spektaklio vietos persmelktos kone fiziologiniu skausmu. J.Vaitkus veržiasi prie pačios esmės, jautrią, trapią asmenybę priešpastatydamas negailestingai, inertiškai miniai, su širdgėla klausdamas savęs ir žiūrovo, kaip gyventi pasaulyje, kuriame nėra meilės…

Žodžiui, jo prasmei ir muzikai režisierius labai jautrus. Jis iš visumos iškristalizuoja asmenybę. Scenos, kuriose gimsta jausmas, persmelkia protą. Tai aktyvios, atakuojančios minties teatras. Logiškas, racionalus, griežtos diktatoriškos formos, visas sutelktas ties žmogaus likimo drama ir sugestija. J.Vaitkus atkakliai, visomis priemonėmis braunasi prie ribos, kur atsiskleidžia mylintis ir kenčiantis žmogus.

„Veronika“ skatina permąstyti savo krikščioniškus jausmus, dar kartą pasverti vertybes, paieškoti širdyje tiesos ir meilės, atjautos, atlaidumo pasiklydusiam, pasimetusiam, silpnam.

Painiava dėl žanro

Jaudina ir jausminga istorija, ir muzika. G.Kuprevičiaus veikalas – daugiaplanis, autorius panaudojo įvairios muzikos citatas. Žanro požiūriu jis neatitinka holivudinio miuziklo standartų, daug arčiau muzikinės dramos. Pirmapradiškas dramatizmas užkoduotas literatūrinėje jo medžiagoje, anaiptol ne pramoginiame siužete. Gal todėl „Veronika“ kartais skamba kaip opera, kai kurios scenos primena oratoriją, plastiško lengvumo jai suteikia gausūs miuzikliniai elementai.

Iš viso to sukonstruota visuma, sklidina tiesiog labai gražios muzikos, švaraus vidinio, imanentinio pulsavimo. Kaip po premjeros pastebėjo vilnietė teatrologė Daiva Šabasevičienė, „svarbiausia, kad muzikinis audinys kuria dramaturgiją, kuri labai svarbi sceninei kalbai“.

Nustebino vizualumu

„Veronika“ nepaprastai vizuali.

Scenografas Artūras Šimonis spektakliui sukūrė išraiškingas, skaidrias ir tikslias dekoracijas, o kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė – rafinuotai stilingus kostiumus, kurie padėjo išryškinti pastatymo idėją.

A.Šimonio scenografija perša mintį, kad autorius liko ištikimas savo stilistikai – jokio buitiškumo, eita arčiau filosofijos, metafizikos, sąlygiškumo ir stilizacijos keliu, vaizdui suteikiant perspektyvą, vengiant iliustratyvumo. Mėlyje skendinti jo scenografija – funkcionali, kintanti, lakoniška, dvelkia delikačiu minimalizmu, persmelkta alegorija, simboliais ir vaizdo švara.

Nustebino teatro scena. Iš ankštos, modernia technika negalinčios pasigirti erdvės ji tarsi virto ištisa vaizdinių jūra – gyva, pulsuojančia, nuolat kintančia. Talentingas scenografas, sakytumei, išplėtė menkas technines Klaipėdos muzikinio teatro scenos galimybes.

Scenovaizdyje A.Šimonis sąmoningai atsižvelgė į XX a. pradžios stilizaciją. Todėl nevengė plokščio, tarsi iškirpto vaizdo. Kiek leidžia teatro techninės galimybės, padaryta maksimaliai daug, kad scenografija būtų funkcionali, kintanti ir alegoriška.

Pagrindinį scenovaizdžio elementą – A.Vienuolio „Paskenduolės“ ežerą scenografas tarsi padalijo į tris planus – vidinį (tai, kas vyksta pagrindinio personažo sąmonėje), socialinį (kas dedasi tarp žmonių, visuomenėje) ir filosofinį (bendras imanentinis laukas, jungiantis pagrindinį personažą, jo prisiminimus, vizijas, pereinančias per pirmapradžius archetipus, mitologiją). Tas simbolizmas ir alegorija labai subtiliai matyti ir kostiumuose, ir scenovaizdžio akcentuose (saulė, mėnulis, verpstė, koplytstulpis, vėtrungė etc). Taip miuziklo scenovaizdyje A.Vienuolio „Paskenduolės“ ežeras virto dvasiniu, mistiniu ežeru, scenoje esančiu visąlaik, neatsiejamu kaip likimas.

Bendromis pastangomis

Pagrindinės miuziklo veikėjos Veronikos vaidmenį premjeriniame spektaklyje atliko jauna vilnietė solistė Ona Kolobovaitė. Jos sukurtas personažas gilus ir jausmingas, nepaprastai organiškas ir įtaigus, visais aspektais sunku būtų įsivaizduoti geresnę Veroniką.

Klaipėdietė Agnija Šeiko-Sarulienė ne tik sugalvojo visą spektaklio choreografiją, bet ir pati jame šoka, papildydama mistinę jo atmosferą. Jos bežodis personažas, nuolat lydintis Veroniką, iškalbingas kaip pati lemtis.

Naujajame spektaklyje pasirodė visas būrys Klaipėdos muzikinio teatro artistų – įdomius vaidmenis sukūrė Mindaugas Rojus, Dalia Kužmarskytė, Svetlana Konstantinova, Jadvyga Grikšienė, Rita Petrauskaitė, Valdas Kazlauskas, Artūras Kozlovskis, Stasys Rezgevičius, Vytautas Bytautas ir kiti. Sunku būtų ką nors išskirti, nes kiekvienas pagal savo jėgas ir galimybes nuoširdžiai pasitarnavo, kad spektaklis būtų vadinamas geru. Ir jis to tikrai nusipelno.

Bendromis spektaklio autorių, kūrėjų ir atlikėjų pastangomis „Veronika“ tapo dinamišku, plastišku sceniniu kūriniu, pakylėtu iki egzistencinio, metaforinio-filosofinio lygmens. Jis unikalus idėjų brandumu, gilus ir doras.

Danguolė Vilidaitė,

muzikologė

Miuziklo „Veronika“ pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre kaip reta labai kokybiškas ir organiškas, ne-eilinis. Matau gražų ir prasmingą visos kūrybinės grupės ieškojimų ir atradimų susiliejimą. Ypač stipriai jaučiama režisieriaus J.Vaitkaus ranka (jo dejonės, kad šiame spektaklyje yra tik kompozitoriaus ir libreto autorės vergas, manyčiau, buvo netikros).

Pagrindinė spektaklio mintis atskleidžiama priešpastatymo principu: realus pasaulis priešpastatomas paslaptingam pomirtiniam, su jo archetipais, spindinčiu mistiniu mėlynumu; Veronikos skaudi dabartis – romantiškiems prisiminimams; tyra jos meilė – aplinkinių žiaurumui. Šį konfliktą kompozitorius G.Kuprevičius dar labiau paryškina teigiamiems personažams skirdamas dainingesnes partijas, o neigiami, kurių čia didžioji dauguma, sausai rečituoja, kalba ar šaukia ir pan. – skurdi muzikinė kalba atitinka jų žmogiškąjį ribotumą.

A.Vienuolio laikų ir dabartinę Lietuvą kūrėjai vertina panašiai griežtai, net, sakyčiau, piktai – šioje realybėje jautriems žmonėms gyvenimo nėra, pražūtin juos stumia kiti – primityvūs, jų apkalbos ir pasmerkimas, tikėjimo atstovai ne mažiau negailestingi. Keistas pagonybės ir krikščionybės (o gal ir dar senesnių tikėjimų) junginys, būdingas ir šiems laikams, atsispindi spektaklio scenografijoje – nuo pragaro iki pat dangaus.

Melodiškiausias ir, suprantama, svarbiausias čia yra Veronikos personažas, premjeriniame spektaklyje įtaigiai įkūnytas O.Kolobovaitės. Jam tenka ir didžiausias spektaklio krūvis. Išgirdau labai tinkantį šiam vaidmeniui vokalą, gražų, neforsuotą, nuoširdžiai atskleidžiantį įvairias emocines būsenas. Keli solo numeriai ypač patiko. Ar jie kada nors taps to-kie pat populiarūs kaip „Kregždutės“ iš „Ugnies medžioklės su varovais“, parodys laikas.

Gaila, kad pastatyme pilnai išplėtotas tik šis personažas, kiti, nors ir ryškūs, yra fragmentiški ar vienaplaniai (Veronikos mylimasis Juozelis irgi keliskart tik „pasivaidena“).

Kūrinio muzikinė kalba turtinga, daugiasluoksnė. Į jos muzikinę drobę kompozitorius įaudė daug prasminių ženklų. Pavyzdžiui, čia skamba citatos iš „Lietuva brangi“, „Amerika, Amerika“, fokstrotas, kaimo žmonių pasilinksminimų muzikinė medžiaga. Ji artima kapelų muzikavimui, tik labai šaržuotam, grubiam, žiniuonės (šiame spektaklyje greičiau – raganos) ir jos pagalbininkių sutartinėms.

„Veronika“ tikrai nėra miuziklas tradicine prasme, juolab ne amerikietiškas jo variantas. Tai drama su muzika ar muzikinė drama (ne vagneriška). Greičiau kažkoks tarpinis šių dviejų variantas, sujungiantis įvairių scenos žanrų ir stilių elementus. Suprantama, kad žanro pavadinimas kūrinio esmės nekeičia, tačiau mažiau išprususį klausytoją, ieškantį lengvos pramogos, šio miuziklo turinys tikrai turėtų nustebinti, tikiuosi, ne nuvilti. Bent jau aš tikrai nenusivyliau apsilankiusi šio spektaklio premjeroje. „Veronika“, manyčiau, yra neeilinis įvykis Klaipėdos teatro padangėje.

Violeta Milvydienė,

baletmeisterė-pedagogė

Choreografija G.Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“ pastatyme yra vieninga su pagrindiniais jo komponentais – muzika, daina, režisūra, scenografija, kostiumais. Akivaizdu – šokio judesys čia ne tik harmoningai įsipina į bendrą spektaklio kontekstą, bet ir stilingai papildo veiksmą, atskleidžia herojų charakterius. Be to, išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo.

Pasitelkdama tautinę medžiagą – tam tikrus lietuvių etnokultūros, liaudies meno įvaizdžius (rūpintojėlio, baubuko ir pan.), choreografė A.Šeiko-Sarulienė scenoje vykusiai panaudojo jų statiškas pozas, įvairius simbolinius gestus, veido mimiką. Sveikintina ir tai, kad kūrėjai pavyko perteikti savitą idėją minimaliais dainininkų judesiais – kaip rodo patirtis, neretam dainuojant kartu dar pašokti būna gana sudėtinga.

Pati A.Šeiko įkūnijo vieną iš vaidmenų – vėlę. Ar nueita tiesiausiu ir lengviausiu keliu? Vienareikšmiškai atsakyti negalima, juolab turint omenyje ekstremalias sąlygas bei, pasak choreografės, greitą pasirengimo pastatymui tempą. Viena tikrai aišku – pasirinktas būdas kūrėjui-atlikėjui atveria platesnes improvizacijos galimybes.

Kaip bebūtų, mistinis A.Šeiko sukurtas personažas – ryškus, traukiantis akį, kita vertus, neužgožiantis ir operos solistės. Jis arba statiškas, nejudantis, tačiau savaip iškalbingas, arba vėl atgyja santūria šiuolaikinio šokio elementų raiška. Būtų idealu, jei judesiai ir pauzės atitiktų muziką, taip pat labiau pabrėžtų kiekvieną stipresnį jos akcentą.

Galbūt šiek tiek daugiau šmaikštumo galėjo parodyti kaimo bobelės, gyvesnės parodijos norėjosi Amerikos himno giedojimo epizode, o lietuviško šokio fragmentui pritrūko grynesnio tautiško motyvo.

Tačiau visuma – itin skoninga, meniška ir, kas ne mažiau svarbu, emociškai intelektuali.

„Prarastos sielos“: šokis, nesuvirpinęs širdies

Violeta Milvydienė

Puiki galimybė Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistams pasirodyti kiek kitoje – modernaus šokio – stilistikoje, kartu artimiau susipažinti su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika – bent du svarbiausi teigiami aspektai, trumpai charakterizuojantys šokio miniatiūrų vakarą „Prarastos sielos“.

Pris(is)tatė R.Alksnytė

Vieną iš XII festivalio „Muzikinis pajūris“ premjerų, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatytą rugpjūčio 9-ąją, įgyvendino jau kurį laiką Belgijoje gyvenanti ir kurianti choreografė Rasa Alksnytė.

Anksčiau, dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, teko matyti jos atlikėjišką veiklą grupėje „Fluidus“, stebėti solinę karjerą, vėliau regėti kūrybinio darbo vaisius.

1997 m. R.Alksnytė įstojo į Briuselio šiuolaikinio šokio mokyklą P. A. R. T. S., tačiau jos nebaigė – įsukęs šiuolaikinio šokio sūkurys nunešė kitais keliais.

Originaliai atrodanti šokėja-kūrėja patraukė žymių užsienio choreografų dėmesį – jai nušvito laimė bendradarbiauti su itale Džiana Valenti, prancūzais Polu Frenaku ir Frederiku Leskuru, amerikiete Tamara Rogof, japone Karlota Ikeda ir kitais.

Nesyk grįžta į Lietuvą, ne kartą šokta „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, 2000 m. dalyvauta jau su savąja įvairiataučių šokėjų trupe „Zanzi“.

Tuomet atkakliosios choreografės žingsniai atrodė nedrąsūs, tačiau savito braižo, o propaguojama technika – ne itin sudėtinga, bet atliekama gana meistriškai.

Uostamiesčio teatre ir, jei neklystu, apskritai Lietuvos teatrų mastu R.Alksnytė kaip kūrėja prisistato pirmąkart.

Pasirodė trejetais

„Prarastos sielos“ – dviejų dalių šokio miniatiūrų vakaras, kai kur anonsuojant dar vadinamas spektakliu. Tai, ką teko pamatyti, – vos keturios trumputės (apie 15 min. trukmės) kompozicijos, nesusietos jokiais režisūriniais saitais. Anot pačios choreografės bei libreto autorės, jas vienija ta pati tematika – atradimai ir praradimai (galima pridurti – panaši niūroka nuotaika).

Pirmojoje miniatiūroje pavadinimu „Tai mano širdis, kuri plaka dėl tavęs“, sukurtoje pagal Onutės Narbutaitės „Pas de deux“, susipynę trijų merginų monologai. Pradžia priminė kokį nors studentišką etiudą, vidurinioji dalis ilgokai rutuliojosi, kol išaugo į stipriau išvystytą kulminacinį, bet pasikartojantį derinį, ilgainiui virtusį monotonija. Keletas pavieniui atliekamų modernaus baleto „pas“, kuriais išreikštos kiek energingesnės akimirkos, įtikino labiau nei šiuolaikinio stiliaus elementais perteikiami depresinės būsenos momentai. Itin skirtingas išoriškai bei muzikos spalvų pajauta atlikėjas kartais sujungti į bendrą šokį, berods, buvo esminė klaida – reikiamo sinchrono nėsyk neišgauta.

Vyrų trejetas, priešingai, pasižymėjo tikslesne darna ir atlikimo technikos, ir muzikaliąja prasme. Miniatiūroje „Žmogus iš Owanotapeko“ (muzika – Linos Lapelytės) juntama vidinė pulsacija, o vyraujanti dinamika lyg ir atitinka skelbiamą buklete koncepciją. Citatai pasirinkta vienintelė mintis: „Tuo vėju aš priversiu laiką ne krypuoti žąsies žingsneliu, o šuoliuoti priekin nenusakomiau už bitės skrydį, nenuspėjamiau už viruso puolimą… ” (žinoma, Pieterio De Welo metaforos prasmingesnės už kūniškąją kalbą).

Išsiskyrė brandumu

„Teisingojo žodžio malda“ pagal Algirdo Martinaičio to paties pavadinimo kūrinį – bene labiausiai sustyguota ir brandžiausiai atrodžiusi šokio miniatiūra. Iš kitų ji išsiskyrė ne vien šokėjų gausa (jų scenoje – net 15), bet ir kompoziciniu požiūriu. Erdvės suskaidymas į asimetrišką piešinį, judėjimas grupelėmis įvairiomis trajektorijomis – toks išdėstymo eskiziškumas suteikė tvarkingo chaoso įspūdį. Baltai vilkinčių atlikėjų, tarsi dvasios ligonių (ar pasiklydusių angelų) blaškymasis vaizduojamoje klinikos palatoje (ar dangaus karalystėje) priminė panašią scenelę iš kurio nors garsaus Maurice’o Bejarto kūrinio. Ne taip svarbu, kokią ir iš kurio, – reikėtų atsiriboti nuo asociacijų ir pripažinti – minėtas sprendimas šiuo atveju ypač tiko.

Antra, ką priskirčiau prie pozityvių įžvalgų, – individualiai, atsižvelgiant į fizines atlikėjų galimybes, paskirstytą choreografiją (gal patys šokėjai čia ją ir kūrė?). Dominuojanti modernaus baleto stilistika kai kuriems leido pademonstruoti anksčiau įgytą klasikinio šokio potencialą – aukštus „developes“, „aplombą“ estetiškose pozose „ecartee“, kitiems – parterinės technikos privalumus, tretiems – vikrumo ar šoklumo galias. Būta ir gana pasyvių „sielų“, pasitaikė mažiau ar daugiau formalaus judesio, neišvengta ir šablonų. Kita vertus, nenueita į kraštutinumus.

Trečias teigiamas dalykas – aiškiau nei kitose kompozicijose iliustruojama muzika, išryškinti melodingiausi jos niuansai.

Solo nepaliko įspūdžio

Beatos Molytės-Kulikauskienės atliekamas solinis šokis „Prarastos sielos“ (pagal Giedriaus Puskunigio „Strindbergo sapną“) nepaliko laukto įspūdžio. Galbūt giliau pajausti, atsiskleisti artistei sutrukdė laiko stoka ar pernelyg lakoniška, abstrakčiai sukurta kompozicija? Kaip žinome, ne kiek-

vienam talentingam baleto solistui pavyksta atsiriboti nuo įgimtų ar įgytų duomenų, jam įprastų ir įvaldytų kanonų, persiorientuoti ir greitai adaptuotis šiuolaikinio šokio subtilybėse – tiesiog pritrūksta tam tikro lankstumo įsisavinant kitonišką kūno plastiką.

Tačiau taip byloja racionalus protas, o meninei raiškai svarbesnis perteikiamų pojūčių ir emocijų lygmuo. Prisipažinsiu – miniatiūroje „Prarastos sielos“ šokis nesuvirpino sielos.

Nustebino finalas

Netikėtai nuskambėjo finaliniai vakaro akordai, kai kiekvienas šokėjas nusilenkdamas pakartojo kurį nors jo pasirodymui būdingą judesių derinuką. „Šiltas“ atsisveikinimas, simpatiški reveransai, nors nebe originali, dažnai naudojama įvairiose šou programose apoteozė.

P.S. Nepaliauja stebinusi viską vienodai geranoriškai priimančios publikos reakcija – dažniausiai po spektaklio plojama atsistojus. Gal laikyti tokį elgesį tiesiog geru tolerancijos bruožu? Arba… Kadangi masiškai nebeteikiamos įspūdingos gėlių puokštės, į sceną nebenešami krepšeliai, tebūnie nors taip išreiškiama žiūrovų pagarba sunkiai, tačiau tinkamai nevertinamai teatralų – režisierių, choreografų, repetitorių, atlikėjų, scenografų, dizainerių ir kitų scenos meno kūrėjų veiklai.