Langas

Kvadrienalėje – desantas iš Klaipėdos

Rugsėjo 18-ąją Vilniaus parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ startavusioje 2-ojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje pristatoma 118 šalies dailininkų, tarp jų – penki iš Klaipėdos ir Telšių.

Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS). Kvadrienalės dalyviai atrinkti iš komisijai (Bronius Gražys, Gvidas Raudonius, Roma Survilienė, Dovilė Tomkutė ir Arvydas Žalpys) pateiktų beveik 300 paraiškų bei kvadrienalės kuratorių (Ramutės Rachlevičiūtės, Ritos Mikučionytės, Danutės Zovienės) kviestų menininkų.

Tarp išrinktųjų pateko ir klaipėdiečių tapytojų Angelinos Banytės bei Virginijaus Viningo, skulptoriaus Algirdo Boso, telšiškių metalo plastikos kūrėjų Romualdo Inčirausko ir Vytauto Mockaičio darbai.

Kuratorių teigimu, formuojant didžiulę ekspoziciją, vadovautasi demokratiška ir daugeliui priimtina šiuolaikinio meno samprata, aprėpiančia ne tik radikaliai novatoriškus kūrinius, bet ir kuo platesnę mūsų dienų meninio gyvenimo įvairovę. Todėl parodos dalyviai – ir visai jauni kūrėjai, ir plačiai pripažinti dailininkai, reprezentuojantys Lietuvos kultūrą užsienio parodose. Čia netaikytas ir LDS narystės „cenzas“ – kvadrienalėje pasirodo ir jos nariai, ir nepriklausomi kūrėjai. Reprezentacinėje apžvalginėje parodoje rodomi geriausi, svarbiausi 2005–2008 metų lietuvių menininkų kūriniai bei nauji, specialiai parodai sukurti ir dar niekur neeksponuoti darbai.

Pasak rengėjų, 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė tęsia 2005-aisiais surengtos pirmosios parodos tikslus – apžvelgia šalies dabartinės dailės raidą, išryškina bendrąsias šiuolaikinio meno tendencijas, pristato šiuolaikinio profesionalaus meno specifiką, kūrinius ir procesus, stengiasi išplėsti publikos ratą, taip pat sudaryti galimybes Lietuvos šiuolaikinio meno analizei, vertinimui bei sklaidai.

Svarbiausia, tai puiki proga ryškiausius pastarųjų ketverių metų skirtingų kartų ir meninės raiškos kūrėjų tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, stiklo, tekstilės ir fotografijos kūrinius iki spalio 11-osios pamatyti vienoje vietoje ir dar nemokamai.

G.Grajausko rinktinė – islandiškai

Rugsėjo 10-ąją Reikjaviko (Islandija) literatūros festivalyje pristatyta klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko rinktinė islandiškai „Beinhvit ljod“ („Kaulo baltumo eilėraščiai“).

Reikjaviko teatre „Idno“ vyko G.Grajausko poezijos skaitymai, kuriuose poeto eilės skambėjo lietuviškai ir islandiškai. Į islandų kalbą G.Grajausko eiles išvertė žymus islandų poetas Adalsteinnas Asbergas.

Daugiau nei 20 metų gyvuojančiame tarptautiniame Reikjaviko literatūros festivalyje yra dalyvavę daugybė pasaulyje žinomų autorių, tarp jų – Gunteris Grassas, Isabelė Allende’ė, Jose Saramago, Haruki’s Murakami’s, A.S.Byatt, Kurtas Vonnegutas, Fay Weldon, Paulis Austeris ir daugelis kitų. Šių metų festivalyje dalyvavo žymūs rašytojai iš Islandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos, Danijos, Kanados, Irano. Tarp jų – 2008-ųjų Pulitzerio premijos laureatas Junotas Diazas (JAV), prozininkas, poetas, nuolatinis BBC komentatorius ir „The Guardian“ skiltininkas Tariqas Ali (Didžioji Britanija) bei garsusis Michaelis Ondaatje, kuris yra ne tik prozininkas, garsiojo „Anglo ligonio“ autorius, bet ir yra išleidęs 12 poezijos knygų.

Naujojoje G.Grajausko knygoje – eilėraščiai iš daugumos jo poezijos rinkinių. Knygą išleido Reikjaviko leidykla „Dimma“.

„Beinhvit ljod“ („Kaulo baltumo eilėraščiai“) – šeštoji G.Grajausko knyga, išleista užsienyje. Jo knygos taip pat išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje bei Italijoje.

Kultūrininkai stažavosi Europoje

Grupė uostamiesčio kultūros specialistų šiąvasar sėmėsi idėjų ir naujos patirties Ispanijoje, Italijoje ir Turkijoje.

Taip viešoji įstaiga „Menų gatvė“, gavusi dotaciją iš Švietimo mainų paramos fondo ir bendradarbiaudama su Klaipėdos miesto savivaldybės Dailės parodų rūmais bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, įgyvendina Leonardo da Vinci’o mobilumo programos projektą „Kultūros projektai miesto žmonėms“.

Po du kultūros darbuotojus iš kiekvienos įstaigos šią vasarą vyko stažuotis į tris Europos šalis – Ispaniją, Italiją ir Turkiją. Projekto tikslas – gerinti kultūros darbuotojų darbo kokybę bei gebėjimus įgyjant patirties kitur, pasisemiant idėjų bei ieškant partnerių ir bendradarbiavimo galimybių naujiems projektams.

Liepos 26-ąją – rugpjūčio 16-ąją „Menų gatvės“ direktorė Kristina Žilytė ir projektų vadovė Kristina Skrebytė buvo išvykusios stažuotis Granados kultūros organizacijose.

Rugpjūčio 2–23 dienomis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojos Sondra Simanaitienė ir Odeta Blagnytė stažavosi Italijos Lečės regiono kultūrinėse įstaigose.

Rugpjūčio 16-ąją – rugsėjo 6-ąją Dailės parodų rūmų atstovai Akvilė Eglinskaitė ir Darius Vaičekauskas patirties sėmėsi Turkijos sostinėje Stambule, kur lankėsi įstaigose, veikiančiose kultūros vadybos srityse.

Klaipėdos kultūros specialistai tobulino įgūdžius vadybos, meno, kultūros klausimais, pasitelkdami kitų šalių patirtį bei atlikdami praktiką panašaus pobūdžio užsienio įmonėse. Projekto partneriai užsienyje – įmonės, turinčios ilgalaikę patirtį projektų administravimo ir įgyvendinimo srityje bei įsikūrusios savo šalių (Ispanijos, Italijos, Turkijos) kultūriškai aktyviose teritorijose. Priimančių šalių partneriai įsipareigojo stažuočių dalyvius supažindinti su keliomis kultūros projektais užsiimančiomis įstaigomis, jų veikla, darbo metodais. Kartu stažuotojai savo patirtimi ir idėjomis prisidėjo prie tų įstaigų kultūrinės veiklos vystymo.

Klaipėdiečiai projekto dalyviai įgyta patirtimi ketina pasidalyti su kitų uostamiesčio bei apskrities kultūros įstaigų darbuotojais finaliniame programos renginyje, vyksiančiame spalio viduryje. Šiame seminare-pristatyme dalyvaus ir kitų Lietuvos organizacijų atstovai, buvę šios programos stažuotėse.

„Durų” inf.

Muzikinės „permainos” – veržliai ir efektingai

Danguolė Vilidaitė

Rugsėjo 18-ąją Klaipėdos kamerinio orkestro koncertu „Nakties šokiai“ prasidėjo 5-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“.

Pagarbus gestas tūkstantmečiui

Veržliai ir efektingai prasidėjęs Klaipėdos koncertų salės festivalis šiemet tęsis iki spalio pabaigos ir publikos vertinimui dar pateiks penkis koncertus ir dvi videoperžiūras. Programa turtinga ir turininga, o svarbiausias jos privalumas ir pagrindinis akcentas – didžioji dalis skirta lietuvių kompozitorių kūrybai, paskutiniųjų XX a. dešimtmečių ir XXI a. darbams – pagarbus gestas minint Lietuvos tūkstantmečio jubiliejų.

Nedidele išimtimi šiame kontekste, tikriausiai, bus videoklubo vakaras „Muzika kinofilmuose: kam tai rūpi?“ su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu ir keli užsienio kompozitorių opusai. Tai P.Eotvoso „Cricket Music“, Y.Klarko „TRK’s „, J.Adamso „Century Rolls“, S.Reicho „Clapping music“, P.Vaskso „Book for Cello“, K.Saariaho’s „Nymphea Reflection“ ir A.Sallineno „Chamber Music III“ – žinomos ir mažiau žinomos kompozicijos, kurių bent pusę jau išgirdome pirmajame koncerte.

Taigi šiais metais labiau grožėsimės šiuolaikinės lietuviškos muzikos „permainomis“, įdomesniais sprendimais ir turbūt svarbiausiu, anot festivalio kuratorės Loretos Narvilaitės, šio sezono koncertų salės pasikeitimu – violončelininko Mindaugo Bačkaus, kaip Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo ir kaip solisto, pasirodymais. O kad jie paveikūs, jau spėjome įsitikinti.

Ekspresyvusis solo…

Festivalio pradžiai buvo pasirinkta latvių kompozitoriaus Peteriso Vaskso „Book for Cello“ violončelei solo. (Kompozitorius tarybiniais laikais, beje, studijavo Lietuvos konservatorijos Vytauto Sereikos kontraboso klasėje.) Dramatiškas ir intensyvus šio kūrinio Fortissimo bei paslaptingos flažoletų trelės su melancholiška melodija, balsu pritariant pačiam atlikėjui, Pianissimo dalyje nuteikė rimtai – toks gilus žmogaus būties apmąstymas garsais. Imponavo ir sceninis pradžios sprendimas.

Ne mažiau meistriškai ir išraiškingai M.Bačkaus violončelė suskambo vyresnės kartos dabarties suomių kompozitoriaus Auliso Sallineno „Chamber Music III.. The Nocturnal Dances of Don Juanquixote“ violončelei ir styginių orkestrui. Don Žuano ir Don Kichoto nuotykiai čia iš tikro susijungia keisčiausioje populiarių muzikos citatų ir modernesnių išraiškų pynėje, nuoseklus muzikos plėtojimas nuolat tarsi griežtai pristabdomas, tarsi replikuojamas, dvilypė įsivaizduojamo personažo prigimtis nerimsta. Džiugu, kad Klaipėdos kamerinis orkestras (dirigavo Mindaugas Piečaitis) virtuoziškumo išbandymą atlaikė garbingai.

…ir virtuoziškas orkestras

„Nakties šokių“ vakare išgirdome dar dvi orkestro interpretacijas – tai pasaulyje garsiausios suomių kompozitorės, dabar gyvenančios Prancūzijoje, Kaijao’s Saariaho’s „Nymphea Reflection“ ir Algirdo Martinaičio „Mirtis ir mergelė“.

Sudėtingos muzikinės drobės buvo atliktos beveik nepriekaištingai, nauja, ekspresyvesne, kiek greitesne ir kontrastingesne grojimo maniera (ne be naujojo vadovo įtakos). Galima teigti, kad Klaipėdos kamerinio orkestro stilius tampa vis labiau koncertinis.

K.Saariaho’s „Nymphea Reflection“ („Vandens lelijų atspindžiai“) faktūra – mirguliuojanti įvairiomis mikronuotaikomis, plastiškais skirtingų tembrinių ir ritminių-intonacinių figūrų perėjimais. Tarsi ir buvo galima išgirsti gyvą vandens judėjimą, jo sroveles ir sūkurius. Kiek mistiškai paskutinėje dalyje suskamba Arsenijaus Tarkovskio eilės. Padarytas įspūdis vienu metu net primena būseną, patiriamą žiūrint A.Tarkovskio filmus. Meistriška partitūra. Norėtųsi dar išgirsti.

O Steave’o Reicho minimalistinę pjesę „Clapping music“ (išplojo M.Bačkus ir M.Piečaitis), ne pirmą kartą skambančią šioje salėje, vertinčiau tik kaip lengvą prieskonį ar nedidelį vakaro paįvairinimą.

Festivalio programa

Rugsėjo 23 d. 18 val. – “Ritualo galia”: kamerinis choras “Aidija” (meno vadovas ir dirigentas – Romualdas Gražinis) ir Birutė Mar (aktorė, režisierė). Programoje – Broniaus Kutavičiaus oratorijos “Magiškas sanskrito ratas” ir “Iš jotvingių akmens”.

Rugsėjo 25 d. 18 val. –“AmberLife provincijos melodijos”: ansamblis “Vilniaus Arsenalas” – Laima Šulskutė (fleita), Rolandas Romoslauskas (altas), Sergejus Okruško (fortepijonas). Programoje – Vidmanto Bartulio, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko, Jurgio Juozapaičio, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Algirdo Martinaičio kūriniai.

Rugsėjo 30 d. 19 val. – videoklubas „Muzika kinofilmuose: kam tai rūpi?”. Svečias – kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Spalio 9 d. 19 val. – “Garso ontologija”: Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai (fortepijonai), Lietuvos fleitų kvartetas – Giedrius Gelgotas, Lina Baublytė, Fausta Drulytė ir Albertas Stupakas. Programoje – Peterio Eotvos, Jono Tamulionio, Rimanto Budriūno, Lino Rimšos, Yeno Klarko, Vytauto V.Jurgučio, O.Balakausko, Z.Bružaitės, Loretos Narvilaitės, Gintaro Sodeikos, Ryčio Mažulio kūriniai.

Spalio 14 d. 19 val. – videoklubas ”Ramintos Šerkšnytės muzika: tarp ekspresijos ir ramybės”. Viešnia – kompozitorė Raminta Šerkšnytė.

Spalio 16 d. 18 val. – “Šimtmečio atspindžiai“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas – Juozas Domarkas, solistas – Petras Geniušas (fortepijonas). Programoje – Stasio Vainiūno, Eduardo Balsio, Osvaldo Balakausko, ir Johno Adamso kūriniai.

Spalio 30 d. 18 val. – festivalio post scriptum „Amžinoji šviesa“: Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus), Klaipėdos choras ”Aukuras” (meno vadovas – Alfonsas Vildžiūnas), dirigentas – Vykintas Baltakas, solistė – Nora Petročenko (mecosopranas). Programoje – Osvaldo Balakausko ”Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis” mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui (1995).

Bilietai į festivalio koncertus – nuo 15 iki 30 litų, perkant iš anksto taikoma 10 proc. nuolaida, o senjorams, studentams ir moksleiviams jie kainuoja 40 proc. pigiau.

S.Domarkas ir R.Treigys pristatyti Nacionalinei premijai

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Lietuvos kultūros ministerija vakar paskelbė pretendentus į 2009 metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tarp jų – du klaipėdiečiai.

Už svarų indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją šiemet gauti pretenduoja 35 šalies kultūros ir meno veikėjai – kino, dailės, fotomeno, teatro, muzikos ir literatūros kūrėjai. Garbingam apdovanojimui pristatyti ir du uostamiesčio kūrėjai: dirigentas prof. Stasys Domarkas bei fotomenininkas Remigijus Treigys.

Miestas pasiūlė dirigentą

S.Domarko kandidatūrą iškėlė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, kuriame maestro profesoriauja.

„Dirigentas S.Domarkas – vienas ryškiausių Klaipėdos ir visos Vakarų Lietuvos muzikinio bei kultūrinio gyvenimo propaguotojų ir kūrėjų“, – teigiama Klaipėdos miesto mero Rimanto Taraškevičiaus pasirašytame rašte Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai.

Savo kūrybinį kelią pradėjęs Sankt Peterburge (Rusija), 1967–1989 metais S.Domarkas jį tęsė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kaip jo vyriausiasis dirigentas, o 1980–1985 metais ir vadovavo šiam teatrui. 1990–1992 metais maestro dirbo Minsko operos ir baleto teatro dirigentu, o nuo 1993-iųjų savo kūrybinę veiklą pradėjo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. 1995–1998 metais S.Domarkas dirbo ir jo vyriausiuoju dirigentu, ir teatro vadovu, pastarąsias pareigas ėjo iki 2005-ųjų, nuo tol yra teatro meno vadovas.

S.Domarkui vadovaujant Klaipėdos muzikiniam teatrui, buvo suformuluoti pagrindiniai jo veiklos ir kūrybos principai, teatras nuolat intrigavo ryškiomis ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje dažnai nestatytų autorių kūrinių premjeromis. Tuo laikotarpiu jame buvo pastatyta daugiau nei 30 įvairiausių muzikinių spektaklių.

Nuo 1998-ųjų S.Domarko iniciatyva buvo pradėtas organizuoti analogų Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje neturintis, iki šiol vykstantis kasmet operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

S.Domarkas plačiai žinomas kaip dirigentas. Dar 1970-aisiais Kaune iš vietinių meninių pajėgų jis sukūrė kamerinį orkestrą, vėliau peraugusį į šiandien puikiai žinomą Kauno miesto savivaldybės kamerinį orkestrą. Atvykęs į Klaipėdą, 1993-iaisiais S.Domarkas subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kuris ir dabar tęsia Klaipėdos krašto simfoninės muzikos propagavimo tradiciją. Jau 16 metų orkestras džiugina savo klausytojus įvairialypiu repertuaru, ypatingą dėmesį skirdamas šiuolaikinei Klaipėdos kompozitorių kūrybai.

Reikšminga ir edukacinė S.Domarko veikla. Bendri Klaipėdos jaunųjų talentų ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertai nuo 2003-iųjų peraugo į „Pavasarinę jaunųjų talentų ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro fiestą“, kurioje su orkestru koncertuoja jaunieji Klaipėdos instrumentalistai bei vokalistai, Lietuvos muzikos akademijos, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai.

Nuo 2006-ųjų S.Domarkas aktyviai prisideda ir prie naujo – tarptautinio Mykolo Oginskio muzikos festivalio, šį rudenį jau ketvirtąsyk vykstančio Plungėje, yra jo meno vadovas. Maestro iniciatyva suburtas ir M.Oginskio festivalio simfoninis orkestras.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai per daugiau nei keturis kūrybos dešimtmečius S.Domarkas įvertintas įvairiais apdovanojimais: 1975-aisiais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 2003-iaisiais – Plungės garbės piliečio titulas bei Reggia Calabria (Italija) konservatorijos garbės docento vardas, 2004-aisiais – Klaipėdos kultūros magistro apdovanojimas, 2005-aisiais – Klaipėdos universiteto profesoriaus vardas.

„Unikali Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro veikla, ilgametė tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šlovė, edukacinė veikla su jaunaisiais Klaipėdos talentais, nuoseklus ir aktyvus Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų kūrybinės veiklos organizavimas, tarptautinio M.Oginskio festivalio savitumas – visa tai įrodo ir patvirtina išskirtinį maestro S.Domarko vaidmenį kuriant, propaguojant ir palaikant Lietuvos muzikinę kultūrą bei teatro meną, užtikrinant profesionaliosios kultūros sklaidą regione. Todėl Klaipėdos miesto savivaldybės ir miesto bendruomenės vardu rekomenduojame skirti Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją maestro S.Domarkui“, – rašoma Klaipėdos miesto mero R.Taraškevičiaus rekomendaciniame laiške.

Nusipelnė ir fotomenininkas

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga (KADS) 2009-ųjų Nacionalinei kultūros ir meno premijai pristatė plačiai žinomą uostamiesčio fotomenininką, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką R.Treigį.

„Klaipėdoje gyvenantis ir dirbantis menininkas R.Treigys jau ne vieną dešimtmetį yra viena ryškiausių regiono asmenybių ir meninės kalbos įtaigumu pasižyminčių Lietuvos fotografijos kūrėjų“, – rašoma KADS pirmininko dailininko Vido Bizausko pasirašytame rekomendaciniame rašte.

1989-aisiais Vilniaus dailės parodų rūmuose surengęs pirmąją personalinę parodą R.Treigys įtvirtino savitą stilistinę raišką, kurią nuosekliai plėtoja iki šių dienų. Sukurti pavieniai darbai ir ciklai įprasmina autoriaus individualybę, jo ypatingai jautrų ir intelektualų sąlytį su realybe. Atsiribojęs nuo tradicinės, dokumentalizmu pagrįstos fotografijos, R.Treigys pasitelkia estetinę patirtį. Jis stebi ir fiksuoja įprastus kasdienybės objektus, tačiau į fotografijos plokštumą perkelia tik giliai permąstytą ir išgyventą vidinį „matymą“. Subtiliai fotografijoje išreikštos dvasinės dimensijos bei išbaigtu kūriniu realizuota pasaulėjauta išskiria menininką iš jo amžininkų – R.Treigio fotografijos yra atpažįstamos ne pagal paviršinį informacinį turinį, o pagal unikalų estetinį braižą.

Per pastaruosius penkerius metus R.Treigys sukūrė įspūdingus ir įsimintinus ciklus: „21 diena Berlyne“ (2004), „Paskutinė diena Venecijoje“ (2004), „Miestas iš atminties. Vilnius“ (2008). Kūrybinis projektas „21 diena Berlyne“ sukėlė ypatingą rezonansą Lietuvos ir Vokietijos fotografų bendruomenėse. 2004 metais gavęs Roberto Bosho fondo stipendiją, menininkas 21 dieną praleido Berlyne, kur sukūrė fotografijų ciklą, surengė jo parodas Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje. 2008-aisiais kartu su Rolandu Rastausku jis išleido fotoeseistinį albumą „Berlynalijos“, įvertintą gražiausios Klaipėdos knygos, Lietuvos ir Baltijos šalių knygos meno konkursuose. Tačiau svarbiausia, kad Berlynui ir kitiems Europos miestams skirtuose cikluose R.Treigys išsaugojo savo idėjinę kryptį – nesureikšmindamas „užduoties“ miestų pažinimą autorius išreiškė tik jam būdingais abstrahuotais vaizdiniais.

Nuo 2002-ųjų menininkas dalyvauja TTL grupės kūrybiniuose projektuose. Kartu su Gintautu Trimaku ir Alvydu Lukiu 2002–2008 metais surengtos parodos „TTL požiūris“ (Vilniuje, Kaune, Stokholme, Niujorke, Kijeve, Varšuvoje) atskleidžia trijų žinomų Lietuvos fotografų sukauptą meninio polilogo patirtį, kuri skirtingose parodinėse erdvėse įgauna naują formą ir turinį. Nekintama vertybe išlieka poreikis eksperimentuoti su fotografija kaip instaliacijos objektu. Tačiau kolektyvinis darbas nenumalšina R.Treigio autorinio balso, priešingai – sąskambyje su bendraminčiais išryškėja jo universalumas ir aktualumas. Per sąlyginai tylias ir monotoniškas fotografines plokštumas, išardžiusias įprastą daiktų struktūrą ir mastelį, paneigusias istorines ir socialines vertes, ištrynusias laiko ženklus, prabyla egzistencinis nerimas, kuris jaudina ir priverčia suklusti.

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga rekomendavo R.Treigiui skirti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už aktyvią ir įtaigią pastarųjų septynerių metų kūrybą.

Pretendentų – net 35

Į 2009-ųjų Nacionalinę kultūros ir meno premiją taip pat pretenduoja tautinės kultūros puoselėtojai Povilas ir Dalia Mataičiai, režisierius Jonas Jurašas, aktorius Rolandas Kazlas, režisierius, rašytojas, atlikėjas Vytautas V.Landsbergis, choreografė Anželika Cholina, kompozitoriai Lionginas Abarius ir Giedrius Kuprevičius, dainininkė Judita Leitaitė, klarnetininkas Algirdas Budrys, džiazo saksofonininkas Liudas Mockūnas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, muzikologas Vytautas Landsbergis, architektas Eugenijus Miliūnas, grafikas Šarūnas Leonavičius, skulptoriai Vladas Urbanavičius ir Gintaras Karosas, dailininkas monumentalistas Gitenis Umbrasas, dailininkas ir knygų vaikams autorius Kęstutis Kasparavičius, dailininkė animatorė Nijolė Valadkevičiūtė, tarptautinėje Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavę menininkai Žilvinas Kempinas bei Svajonė ir Paulius Stanikai, dailėtyrininkė Marija Matušakaitė, rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas Laimonas Tapinas, rašytojai Henrikas Algis Čigriejus, Ramutė Skučaitė, Valdemaras Kukulas ir Vladas Braziūnas, kino režisieriai Almantas Grikevičius ir Gytis Lukšas, fotografai Romualdas Rakauskas ir Paulius Normantas.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos nuo 1989-ųjų skiriamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų šalies ir pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, taip pat ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Iki šiol apdovanota daugiau kaip 150 kultūros ir meno veikėjų.

Kultūros ministerijos iniciatyva konkurso būdu skiriamų itin prestižinėmis laikomų nacionalinių kultūros ir meno premijų skaičius pernai sumažėjo nuo devynių iki šešių. Tačiau vienos premijos dydis išaugo nuo 340 iki 800 MGL (dabar – 104 tūkst. litų).

2009-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai paaiškės gruodžio viduryje. Jie bus iškilmingai apdovanoti jau kitąmet – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) išvakarėse.

Klaipėdos universitetui – V.Strolios muzikinė kolekcija

Danutė Petrauskaitė

Rugpjūčio pabaigoje į Klaipėdos universitetą iš JAV atkeliavo unikali Vytauto Strolios (1928–2007) muzikinė kolekcija. Jos kelias į Klaipėdą nebuvo nei trumpas, nei lengvas.

Kolekcijoje – knygos, natos, žurnalai, laikraščiai, dokumentai, laiškai, nuotraukos, senieji garso voleliai, plokštelės, kompaktiniai diskai, koncertų programėlės. Daugeliu aspektų ji atspindi lietuvių muzikinę veiklą visame pasaulyje, ypač Amerikoje ir yra vienas didžiausių tokio tipo rinkinių.

Iš muzikų dinastijos

V.Strolia – vyriausias kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Juozo Strolios ir dainininkės Zentos Grubaitės sūnus. Abu tėvai buvo S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, 1927-aisiais Klaipėdoje sumainę žiedus.

Po metų, kovo 2-ąją, Mažeikiuose gimęs Vytautas nuo pat vaikystės buvo pasinėręs į muzikos pasaulį – girdėjo, kaip dainavo mama ir smuikavo tėvas. 1939-aisiais jis pradėjo lankyti Šiaulių muzikos mokyklą, bet mokslas truko vos kelerius metus. Mat prasidėjus karui tėvas, nukentėjęs nuo bolševizmo, saugumo sumetimais kartu su šeima nutarė palikti Lietuvą.

Vytautas toliau tęsė mokslus Dresdeno konservatorijoje ir Braunšveigo muzikos mokykloje. Deja, jaunystės metai nebuvo lengvi – teko išgyventi košmarišką Dresdeno bombardavimą, kęsti materialinius nepriteklius, kraustytis iš vieno miesto į kitą, vilkėti kareivišką milinę ir išgyventi mylimos mamos netektį.

Liko du jo broliukai – Faustas ir Herkulis, kurie taip pat mokėsi muzikos ir vėliau, apsigyvenę Amerikoje, tapo nepamainomais lietuviškoje veikloje.

Faustas vadovavo vaikų ansambliams, Lietuvos vyčių chorui, styginių ansambliui, dirigavo dainų šventėse, dirbo muzikos mokytoju mokyklose ir vasaros stovyklose, ėjo ir iki šiol tebeeina Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungos valdybos pirmininko pareigas.

Herkulis, mokęsis smuikuoti pas tėvą, dažnai grieždavo šiuo instrumentu Lietuvių operos pastatymuose, tautiečių koncertuose ir vakarėliuose.

Apsigyvenęs JAV, Vytautas lankė Naujosios Anglijos konservatoriją Bostone, kur studijavo fagotą, orkestrinį dirigavimą ir muzikos kritiką. Kartu reikėjo užsidirbti duoną. Tačiau visada linksmas ir nepavargstantis jis atrasdavo laiko ir jėgų groti akordeonu tautinių šokių grupėms, pūsti fagotą įvairiuose amerikiečių orkestruose. Bet pašlijus sveikatai, turėjo atsisakyti instrumentalisto veiklos.

Kurį laiką dirbo karo laivyno bazėje, vėliau perėjo į kompiuterių sritį. Bet lietuviškos veiklos nenutraukė: vadovavo Bruklino operetės chorui, vyrų chorui „Perkūnas“, rengė muzikines laidas Niujorko lietuvių radijui „Laisvės žiburys“, dirbo muzikos mokytoju lituanistinėse mokyklose.

Jei Faustas ir Herkulis daugiausia reiškėsi Čikagoje, tai Vytautas – Niujorke. Čia visur jo buvo pilna – ir „Kultūros židinyje“, ir lietuviškame eteryje bei periodinėje spaudoje.

Vytautas domėjosi lietuviška muzikine veikla ir istoriniu aspektu. Jo dėmesį vis dažniau patraukdavo įvairūs leidiniai, kuriuose būdavo minimas Lietuvos vardas. Negalėdavo jis ramiai praeiti ir pro lietuviškas plokšteles. Todėl laipsniškai ėmė kaupti šią lituanistinę medžiagą ir tapo aistringu kolekcininku, savo pomėgį pavadinęs „nikiu“ (nuo žodžio „įnikti“).

Kolekcininkas ir tyrinėtojas

Labiausiai Vytautą domino plokštelės. Norėdamas sužinoti, kiek ir kur jų buvo išleista išeivijoje, ėmė rinkti informaciją iš įvairiose Amerikos bibliotekose saugomų katalogų.

Po ilgų darbo metų jis parengė sąrašą užsienio kraštuose išleistų lietuviškų plokštelių – 1140 vienetų – pradedant Anglija ir baigiant Urugvajumi – ir ėmė jų ieškoti, vaikštinėdamas po antikvariatus ir bendraudamas su kitais kolekcininkais. Vytautas kaupė ir Sovietų Sąjungoje gaminamas lietuviškas plokšteles, kurias iš Lietuvos siųsdavo draugai ar atveždavo koncertuojantys muzikantai. Tačiau nesitenkino vien jų sudėliojimu į lentynas, bet ėmė rengti diskografijas įvairiomis temomis. Ir tapo didžiausiu šios srities specialistu lituanistikos baruose. Diskografijose jis neapsiribodavo vien kūrinių pavadinimais ar atlikėjais, bet nurodydavo įrašymo datas, firmų katalogus ir matricų numerius, etiketes, plokštelių dydžius ir garso įrašymo greičius.

Lietuvoje yra išspausdintos V.Strolios parengtos Maironio, V. Jakubėno, J.Kačinsko, M.K.Čiurlionio diskografijos. Pastarasis darbas pasirodė Kaune 2001-aisiais kaip solidi knyga ir šiandien gali daug pagelbėti atlikėjams ir muzikologams, norintiems sužinoti, kas, kada ir kur pasaulyje atliko šio kompozitoriaus muziką.

Tačiau ne vien plokštelės traukė Vytauto dėmesį. Jis buvo neabejingas viskam, kas lietuviška, ir šiek tiek mokėdamas jidiš kalbą, žinių apie Lietuvą ieškojo net Niudžersio žydų laikraštyje.

Skirtis buvo sunku

Pirmą kartą V.Strolios namuose Niudžersyje man teko pabuvoti 1991-ųjų pabaigoje. Buvau viena iš nedaugelio, kuriai buvo pasiūlyta susipažinti su garsiąja kolekcija.

Vytautas ją laikė namo rūsyje, kur stovėjo ir jo darbo stalas. Jos kaupimui buvo išleidžiami visi atliekami pinigai. Džiugu, kad tam neprieštaravo Vytauto žmona Irma Trakytė – iš Klaipėdos krašto kilusi vokietaitė, palaikiusi ir savo vyro dalyvavimą lietuviškoje veikloje.

Metams bėgant kolekcija augo, o jo savininko sveikata menko. Telefonu dažnai kalbėdavomės, koks bus tos didžiulės bibliotekos ir fonotekos likimas. Vytautas prasitarė, kad norėtų ilgai grojančias senąsias plokšteles palikti Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriui. Tam negalėjau prieštarauti, nors ir labai norėjosi jas turėti Klaipėdoje. Bet žinodama liūdną Klaipėdos universiteto Menų fakulteto fonotekos, kaip labiausiai nuskriausto padalinio, padėtį, nedrįsau apie tai net užsiminti.

Tačiau dėl likusios kolekcijos sutarėme tvirtai – ji bus skirta tik Klaipėdai. 2004-aisiais Vytautas pakvietė mane pas jį apsilankyti ir atsirinkti Klaipėdai reikalingą literatūrą. Bet tai padaryti nebuvo lengva. Derėjomės dėl kiekvienos knygos, kurios Vytautui kėlė brangius prisiminimus. Ant kiekvienos jų, kaip ir pridera kolekcininkui, jis dėjo savo atspaudą. Pavyko supakuoti 16 nemažos apimties dėžių ir į Klaipėdą atsivežti knygų dovanojimo aktą su Vytauto parašu.

Atsisveikindama supratau, kad daugiau su juo nebepasimatysiu, bet net neįtariau, kad man dar kartą teks apsilankyti jo namuose. Mat Vytautas supakuotų dėžių taip ir neišsiuntė, net jas atplėšė. Matyt, skirtis su šiuo turtu buvo labai sunku, be to, nuolat dirbant prie diskografinių rodyklių, jam prireikdavo įvairiausios literatūros, kurios jis ieškodavo ir Klaipėdai skirtose dėžėse.

Apie jokį fonotekos gabenimą į Vilnių, o bibliotekos – į Klaipėdą nebuvo nė kalbos. Vytautas dirbo, rašė, vis dar papildydavo naujais leidiniais savo lentynas. Skirtis jam su kolekcija reiškė prarasti savo esybę ir gyvenimo tikslą. Bet tas gyvenimas netikėtai nutrūko – 2007-ųjų kovo 29 d. V.Strolia mirė.

Jo našlė Irma buvo pasiryžusi pagelbėti siunčiant biblioteką į Klaipėdą. Tačiau, kaip paaiškėjo, tas darbas reikalavo ne tik fizinių jėgų, dėžes kilnojant stačiais laiptais iš rūsio, bet ir išmanymo darant atranką.

Transatlantinė kelionė

Pirmoji drąsiam žygiui ryžosi M.Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Eglė Marčėnienė, pernai rudenį nuvykusi į V.Strolios namus ir supakavusi plokštelių siuntą. Supratau, kad ir man nėra ko ilgiau laukti. Užteko visko – pasiryžimo ir sveikatos, trūko tik vieno – pinigų. Jokios vilties neturėjau jų gauti iš skendinčio skolose Klaipėdos universiteto. Tad teko kreiptis į užjūrio tautiečius – pirmiausia į Mažosios Lietuvos fondo pirmininką Vilių Trumpjoną ir buvusį pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką Vytautą Kamantą. Dideliam mano džiaugsmui, pinigų davė ir vienas (2000 JAV dolerių), ir kitas (1000 JAV dolerių).

Šie asmenys iš karto suprato reikalo svarbą, nes puikiai žinojo ilgametę V.Strolios veiklą. Už tai esu jiems nepaprastai dėkinga. Labai daug šiame darbe padėjo ir Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė Janina Pupelienė, pastaruosius penkerius metus neprarasdama vilties sulaukti dovanotos bibliotekos ir susirašinėdama su Vytautu, vėliau – ir su jo žmona Irma.

Įdėtos viltys išsipildė. Šį kartą, pritariant Irmai ir Vytauto broliui Faustui, pavyko supakuoti jau 70 dėžių, į kurias tilpo ne tik biblioteka, bet ir E.Marčėnienės paliktos fonotekos dalis. Pavyko aptikti ir kelias J.Strolios dėžes su unikalia Klaipėdos krašto medžiaga. Taip pat buvo supakuoti Vytauto rankraščiai – jo dar nespėtos išspausdinti diskografijos, rodyklės, laiškai įvairiems muzikams. Dirbant šį darbą labai padėjo Irma, suteikusi man ne tik savo pastogę, bet ir įvairiuose rūsio užkaboriuose atrasdama užslėptų plokštelių ar knygų. Už tai jai taip pat nuoširdžiai dėkoju.

Smagu, kad visas šis krovinys – jau po Menų fakulteto stogu. Rugsėjo 11-ąją į Klaipėdą atplaukė iš Čikagos F.Strolios pasiųsta dėžė, į kurią tilpo daug vertingų jo tėvo rankraščių. Taigi Klaipėdos universiteto biblioteka pasipildys nauju fondu, kuris bus pavadintas Strolių vardu. Turint omenyje Muzikologijos institute esančią dar ir kitą išeivijos muzikų medžiagą, galima drąsiai tvirtinti, kad Klaipėdos universitetas pamažu tampa didžiausiu lietuvių egzodo muzikinės kultūros vertybių kaupimo ir tyrinėjimo centru. Dėl to ši mokslo ir studijų institucija įgyja savo išskirtinumą kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų kontekste.

Kai idėjos liejasi per kraštus

Kristina Jokubavičienė

Vulkaniška gyvenime, šmaikšti kalboje, žodžio kišenėje neieškanti dailininkė Virginija Giniotytė neturi problemų ir dėl idėjų kūrybai – jos liejasi per kraštus, ir kiekvienas susitikimas su jos kūriniais žada netikėtumų. Tai akivaizdu ir Virginijos personalinėje parodoje „Medžio nėriniai“, kuri veikia „Klaipėdos galerijoje“.

Nuo odos – prie medžio

Studijavusi odos specialybę Talino dailės institute Estijoje ir gavusi gerą paruošimą knygrišystės, poligrafijos, šrifto, auksavimo ir senųjų odos technologijų srityse, dailininkė kurį laiką „jaukinosi“ odą, įrišinėjo vienetines knygas, restauravo retus, antikvarinius leidinius, dalyvavo tarptautiniuose projektuose, žodžiu, dirbo darbą, kuriam ruošėsi.

Taip kaupėsi patyrimas ir augo profesinis bagažas, leidęs pereiti nuo tradicinės odininko profesijos sampratos, nuo kompozicijų plokštumoje prie apimtinių ir erdvinių objektų. Keičiant odos, kuri pasak dailininkės, turi tiesiog neribotas galimybes, įvaizdį ir atrandant formas, kurios balansuoja tarp funkcionalumo ir dekoratyvumo.

Nuolatinis eksperimentavimas technologijų ir plastikos srityse vedė prie odos, brangios ir prabangios medžiagos skulptūrinės raiškos, daiktų objektų kūrimo, dermių su kitomis medžiagomis, pirmiausia medžiu, paieškų.

Buvo meninių baldų etapas, pažymėtas stalčiukų manija. Žodis „baldas“ lyg ir pernelyg konkretus toms kompozicijoms ar interjero akcentams, kurie organine forma, šiltu ir minkštu odos paviršiumi išaugo į pagaulius postmodernistinius kūrinius, išlaikančius glaudžias sąsajas su gamtos ar gyvūnijos formomis. Šie Virginijos objektai, kokia nors „Pupa“, „Paprikos“ (abu 2004 m.) visada traukė dėmesį taikomosios dailės parodose. Ir ne tik dėl preciziškai padarytų ištraukiamų stalčiukų.

Kai jau beveik visos odos paslaptys buvo įvaldytos, nusistovėjusi odos ir medžio pusiausvyra pamažu kito medžio naudai. Jau paskutiniojoje apžvalginėje parodoje „Vakarų vėjai – 2008“ V.Giniotytė eksponavo kompozicijas „kiauraraščius“ iš faneros, daugiau ar mažiau išlaikančius kelių sujungtų plokštumų formatą.

„Nunėrė” iš faneros

Iki šiol paskiruose kūriniuose plėtotos idėjos išsiskleidė personalinėje parodoje, kurioje V.Giniotytė eksponuoja septynias medžio skulptūras, sukurtas 2008–2009 metais, ir šešias fotografijas.

Nors „Suoliukas“ ar net „Nešulys“ iš bėdos galėtų atlikti sėdimo baldo funkcijas, jų paskirtis – ne tarnauti, o sublimuoti suoliuko idėją. Parodos atidarymo dieną salėje kvepėjo medžiu ir oda, norėjosi liesti skulptūras, pajusti jų paviršius – sausą medžio ir klampų odos glotnumą.

Viena skulptūra sukurta tik iš liepos masyvo („Peizažas“), kitoje medžio masyvas derinamas su fanera („Nešulys“), likusios penkios – vien iš faneros. Daugeliui žodis „fanera” skamba pernelyg buitiškai, kaip kokia antrinė medžiaga, tinkanti užkalti skylę, padaryti dėžutę. Galima vartoti kitą pavadinimą – klijuota mediena, ir ši, dar nuo XVIII a. naudojama baldų gamyboje medžiaga, atrodys kitaip.

Faneros, kuri gaminama iš kelių, dažniausiai trijų suklijuotų medienos lukšto sluoksnių, plastines savybes iš naujo atrado XX a. dizaineriai: iki Antrojo pasaulinio karo naujos formos baldus iš faneros kūrė Alvaras Aaalto’as, Marcelis Breueris, po karo – Charlesas Eamesas, Eero’as Saarinenas. Pastarieji ypač plačiai panaudojo klijuotos medienos lankstumą, lenkdami ir formuodami minkštas, plastiškas formas, konkuruojančias su plastiku.

Virginija nelanksto faneros. Ji ją figūriškai ir ažūriškai pjausto, klijuoja ir priaugina kelis sluoksnius, dažniausiai kuria iš 3 cm storio lakštų. Šlifuoja, balina skaidriais pigmentais, jungia su juoda arba balta labai kokybiška oda.

Originalus sprendimas

Negaliu kategoriškai teigti, kad kas nors dar neišbandė tokios technologijos. Gal kas atsišauks, pasaulis platus. Bet kokiu atveju, pas mus tai originalus sprendimas, iš pirmo žvilgsnio priverčiantis net suabejoti, iš ko ir kaip tos skulptūros padarytos.

Jos skatina įvertinti klijuotos medienos estetiką, lakštų sluoksnius, kurie, kitaip supjausčius, atrodo kaip ilgai augusio medžio rievės, taigi turi ne mažiau turtingą tekstūrą nei medžio masyvas. O dėl techninių ir kūrybinių gudrybių jie atrodo išsilankstę į visas puses (pvz. „Gaurai“).

Kaip sakė pati autorė, fanera labai patvari medžiaga, nereaguojanti į drėgmės pokyčius, neskilinėjanti. Medžiaga patvari, bet jos apdorojimo procesas reikalauja ir tikslumo, ir fizinės jėgos. Nors žiūrovui dažniausiai visai nesvarbu procesas, – jis mato rezultatą, išbaigtą, užvaldantį išraiškinga forma.

Dailininkė sumaniai panaudoja skirtingos medienos ypatumus, „Nešulyje“ sugretindama liepos masyvą, kuris nuolat kinta, trūkinėja nuo aplinkos pokyčių, ir kieto, bet plastiškai ne mažiau išraiškingo klijuoto beržo ažūrą.

Pasiekė vizualinį efektą

Apie liepą. Jos gabalai panaudoti dviejose skulptūrose, o pati liepa augo Virginijos sodybos kaimynystėje. Sunku pasakyti, kiek jau tikriausiai penkti metai vienkiemyje gyvenančią menininkę paveikė mediena, atsiradusi po ranka.

Per gamtos formas, kurios vyrauja dailininkės kūryboje, ateina ir natūralios gamtinės medžiagos, vystoma ekologijos tema. Priklauso nuo medžiagos, ar formos yra daugiau ar mažiau realistinės. Kompozicijose iš odos jų natūralizmas dažnai specialiai pabrėžiamas.

Šiuokart matome, kaip jautriai natūros motyvai perfrazuojami kompozicijose iš medžio, išlaikant masės ir ažūro pusiausvyrą. Labai vykusi pasakojamojo prado, kuris natūraliai glūdi menininkės kūrybos gelmėse, dermė su formos apibendrinimu, plastikos „išvalymu“ iki tokios vos juntamos subtilios ribos, kai vaizdas tampa žymiai platesnis už jo įvardijimą, įgyja naujas konotacijas. Kita vertus, labai tiksliai atkuriant augalo motyvą bet keičiant proporcijas ir dydžius („Žiedas“), pasiekiamas vizualinis efektas, analogiškas stebuklinės pasakos dvasiai.

Kaip trumpas esė

Nenutrūkstamas, abstraktus ažūro piešinys, vis pasikartojantis skulptūrose, kažkuo primena nesibaigančią DNR ar kokį kitą molekulinį darinį.

Per savąjį nekonkretumą jis tampa beveik simboliniu nuolatinio kūrinijos virsmo, augimo ženklu. Kaip ir uždarosios kompozicijų formos, tą pačią minutę galinčios būti peizažo arba „kažko“ fragmentu, persikūnyti į plastiško moters torso vibracijas, tapti „Suoliuko“ funkcine dalimi, linkti „apdegusiu“ paprastuoju degtuku arba žmogaus siluetu. Kaip trumpas esė išgryninta forma be žodžių apie tą patį – gyvenimą, kasdienybę.

Universalias, beveik mistiškas skulptūrų plastikos jungtis netikėtai papildė nuotraukos, kurios, kaip teigė autorė, yra visai atsitiktinės: tvenkinio paviršiuje nusėdusios pjaustomo, šlifuojamo medžio dulkės lyg pagal kokią komandą susijungė į darinius, lygiai tokius pat, kaip ir skulptūrose.

Viename interviu prieš keletą metų dailininkė prisipažino, kad svajoja apie švarią skulptūrą ir švarią tapybą. „Švarią“ skulptūrą jau pamatėme. Juk ateis eilė ir „švariai“ tapybai? Virginija, iš tavęs visko galima laukti…

Kaligrafija: tarp teksto ir vaizdo

Kristina Jokubavičienė

Ketvirtoji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, atidaryta Klaipėdos dailės parodų rūmuose, – neeilinis įvykis.

Tapo tarptautinė

Vieno žymaus šalies grafiko kaligrafo į pasaulį lengva ranka paleista frazė „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“ turi pagrindo. Greta kitų kultūros ir meno reiškinių, formuojančių miesto prie jūros tapatybę, kaligrafija yra tikrai ne paskutinėje vietoje.

Parodos faktas patvirtina tai keletu aspektų.

Jei jau surengėme ketvirtąją parodą po to, kai jos idėjos sumanytojas ir visų trijų kuratorius Algis Kliševičius išėjo Anapilin, tikrai nebeatiduosime jos kitiems (miestams). Galima drąsiai sakyti – tradicija sukurta ir įtvirtinta. Tai gausiausia dalyvių skaičiumi „Rašto meno“ paroda. Pirmojoje 1992-aisiais dalyvavo 18 dailininkų, antrojoje, įvykusioje 1999-aisiais – 34, 2004-aisiais į trečiąją parodą susirinko 28 dalyviai.

Šioje, ketvirtojoje, dalyvauja net 47 įvairių specializacijų dailininkai (47-ojo – japono Takuo Ube nespėta įtraukti į informatyvų bukletą ir parodos kuratorė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė prašė visų jį patiems kaligrafiškai įsirašyti). Parodoje išliko panašus jaunimo (penktadalis visų dalyvių, jauniausiam – 20 metų) ir labiau patyrusių dailininkų santykis (iš jų – septyni profesoriai).

Ketvirtoji paroda įgijo tarptautinį statusą – joje dalyvauja keturi dailininkai iš užsienio (Japonijos, Izraelio, Latvijos, Vokietijos). Tai liudija apie kaligrafijos populiarumą ne tik mūsų krašte. Tai, kad apžvalginės kaligrafijos parodos vyksta Klaipėdoje, turi privalumų, nes lengviau patekti periferijoje gyvenantiems dailininkams. Kita vertus, siaurėja jos sklaidos sfera, kurioje reikėtų daugiau įdirbio.

Kaip ir visi su kaligrafija susiję įvykiai, paroda sulaukė lankytojų susidomėjimo ir gerų atsiliepimų.

Kas nepasikeitė

O kas nepasikeitė? Parodų vieta, nes visos buvo surengtos Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Tas pats ir ekspozicijų autorius – kaip ir visas tris, taip ir ketvirtąją eksponavo Mindaugas Petrulis. Išliko ir klausimas – kas gi yra kaligrafija šiandien? Jis kilo visų „Rašto meno“ parodų metu, atsispindėjo diskusijose, recenzijose ir šiaip privačiuose kaligrafų pokalbiuose.

Kai kalbama apie kaligrafiją, mėgstama ją lyginti su muzika, o pasiruošimo procesą, būtiną šiai meno sričiai, – su klasikiniu baletu. Nes daug juodo darbo ir trumpas pasirodymo (darbo sukūrimo) džiaugsmas.

Dar sakoma, kad kaligrafija gali būti maloniu hobiu, būdu užsidirbti pinigų ir menu. Iš kaligrafijos užsidirbti pinigų menininkui nėra paprasta, nes šią siaurą nišą užpildo kaligrafijos paslaugas teikiantys įvairūs salonai, mokyklėlės etc. Kaligrafijos, kaip malonaus hobio, nėra ko aptarinėti, nes tai patrauklus ir perspektyvus saviraiškos būdas iš tikro kiekvienam, nepaisant gebėjimų ar pasiruošimo, nereikalaujantis nei ypatingų priemonių, nei daug vietos. Kai prieinama prie kaligrafijos kaip meno, nuolat pabrėžiama, kad tai yra sunku, bet įmanoma.

Įprastas kaligrafijos apibrėžimas, kylantis iš žodžio prasmės graikų kalba (gražus raštas) tiko iki XIX a. pabaigos, kol ji buvo tikras amatas ir būdas komunikuoti. XX a. kaligrafija patyrė daugybę pokyčių ir iššūkių, susijusių su moderniojo meno raida. Takoskyra tarp klasikinės ir moderniosios kaligrafijos, siekiančios realizuotis kaip vizualaus ir konceptualaus meno sritis, šiandien yra gana aiški, bet tai nereiškia, kad vienas ir tas pats menininkas negali kurti ir viena, ir kita. Be to, kaligrafijos pagundos patraukia įvairių specializacijų dailininkus.

Ekspresija ir emocionalumas

Nuolat bandoma formuluoti apibrėžimus, atitinkančius šiuolaikinės kaligrafijos orientaciją ir situaciją, išryškėjusią septintajame XX a. dešimtmetyje. Apibrėžimai būna gana ilgi, kartais painūs, bet visi galų gale sueina į vieną pagrindinę mintį: abstrakčių, ranka rašytų, nebūtinai skaitomų ženklų (raidžių, žodžių, tekstų) ekspresija, perteikiant tų pačių ženklų dvasią.

Taigi esmine moderniosios kaligrafijos darbų jungtimi išlieka ekspresija ir emocionalumas, kartais peraugantis į jausmingumą, estetizavimą, iš to – į susireikšminimą.

Nors kaligrafijoje daug dėmesio skiriama darbo įrankiams, kurie iš tikro prisidėjo prie dabartinės formų įvairovės, tenka pripažinti, kad įrankiai nėra tokie svarbūs galutinei kūrinio percepcijai (kalbama apie teptuką, aerografą, kopijavimo ir kompiuterinę techniką, skaitmeninę fotografiją, spaudą ir kt.). Priemonių arsenalas aktualus tiek, kiek jos įgalina atskleisti sąsajas arba ribas tarp vaizdo ir teksto, dviejų esminių pasaulio suvokimo būdų.

Charleso Voysey frazė „Galva, ranka, širdis“ (angliškai ji skamba „Head, Hand, Heart“), 1896-aisiais tapusi judėjimo „Menai ir amatai“ moto, dažnai naudojama nusakant moderniosios kaligrafijos esmę.

„Gyvo“ rašto pavyzdžiai

Ketvirtoji paroda pateikė puikių klasikinio, „gyvo“ rašto pavyzdžių. Iš jų išsiskiria trys parodos akcentai: Jokūbo Zovės „Šv. Mato Evangelija“ (1999–2004), Broniaus Leonavičiaus iliustracijos „Vilniaus legendoms“ (2000) ir Alberto Gursko kaligrafiniai lakštai.

Gaila, kad iš aštuoniolikos metrų ir dvidešimties centimetrų J.Zovės „Evangelijos“ pergamento juostos matome tik apie tris metrus, visa kita tvarkingai susukta į Toros formos ritinėlį. Labai efektingai darbas buvo eksponuotas autoriaus jubiliejinėje parodoje Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Pasak J.Zovės, „ši „Evangelija“, žinoma, nėra meno kūrinys. Nėra auksu puoštų inicialų, išraiškingų iliustracijų. Tai tik žodis. Popierius, rašalas ir šventas žodis…“. Po formato ir apimties būtent teksto vaizdas palieka ypatingą įspūdį gyvu alsavimu, įdėtu darbu, bet dar labiau jausmu, vos pastebimu raidžių kitimu, nelygumais, atspalviais. Šrifto meistriškumą kaip visada demonstruoja rašto meno puoselėtojo A.Gursko klasikinės kaligrafijos darbai.

Iš B.Leonavičiaus iliustracijų „Vilniaus legendoms“ eksponuojamos keturios, skirtos kunigaikščiui Gediminui. Blizgus stiklas paslėpė dalį jų grožio – sukurtos akrilu ir tušu ant paties autoriaus pagaminto popieriaus gotikos manuskriptų stiliumi, sužvilgančios tauraus aukso ar kilnia raudona išskirtų inicialų intarpais, iliustracijos sujungia istorinę bei moderniąją dailę ir yra vertinamos kaip vienas reikšmingiausių B.Leonavičiaus darbų knygos meno ir šrifto srityje.

Atsiskleidžia įvairovė

Tradicinio dailiojo rašymo šioje parodoje yra tikrai nemažai. Ekspresija, meistrystė daro įspūdį Vilmos Augaitienės, Rasos Bočkutės, Anatolijaus Klemencovo, Algio Kliševičiaus (1950–2008), Aušros Lisauskienės, M.Petrulio, Leo Ray (Izraelis), Zitos Mazaliauskaitės, Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės darbuose. Daug vilčių teikia jaunųjų kūrėjų Andriaus Balvočiaus, Romano ir Iljos Klemencovų, Agnės Matulionytės, Žanetos Vilčinskienės kaligrafiniai etiudai.

Apie trijų Klemencovų „dinastiją“, matyt, reikėtų kalbėti atskirai, nes tai dar vienas įdomus šios parodos faktas. Pajūrio regionui atstovaujantys dailininkai yra arba mokytojai, arba jų mokiniai, ir perimamumo dvasia, kurią galima įvardyti ir mokyklos sąvoka, egzistuoja.

Žvalgantis parodoje akivaizdu, kad šiuolaikinėje kaligrafijoje nuo funkcijos, pritaikomumo einama link vaizduojamojo prado, tapybos, piešinio ar objekto, daugėja spalvų, didėja formatai, apimtys. Būdingas kelių, keliolikos lakštų jungimas, to paties multiplikavimas, serijinis vaizdas. Jau įprasta, kad nuo plokštumos vis dažniau pereinama prie erdvinių kompozicijų, nuo popieriaus – prie visų įmanomų ir neįmanomų paviršių, ant kurių galima palikti ženklą arba iš kurių pačių galima jį formuoti – medžio, keramikos, tekstilės, plastiko ir kt.

Skaitmeninės technologijos įsitvirtino kaligrafijoje, kaip ir daugelyje tarpdisciplininio meno sričių. Jos palengvina darbo procesą ir idėjų paiešką, bet mechaniškas jų naudojimas kartais tik pakiša koją. Tai patvirtina ir ketvirtosios „Rašto meno“ parodos ekspozicija.

Šiuolaikinė kaligrafija įkvėpimo semiasi iš Rytų, Vakarų, naujų technologijų, joje atsispindi plati deklaruojamų minčių, prasmių, įžvalgų skalė. Nors įprasta, kad kaligrafija fokusuojasi į žmogaus veiklos sukurtus produktus, akivaizdi gamtos įtaka, kurią galima įvardyti kaip „natūros kaligrafiją“, t.y. aplinkoje sutinkamų formų, raštų, tekstūrų ir faktūrų kartojimą (G.Grendaitės-Vosylienės, A.Matulionytės, S.Želnytės, iš dalies J.Sereikaitės darbai).

Su dedikacija

Kviesdami dalyvauti parodoje, jos rengėjai akcentavo Lietuvos rašto kultūrines sąsajas su Europos šalių mentalitetu, daile ir istorijos, ir šiandienos aktualijų kontekste, klausdami šiuolaikinių kūrėjų, kiek jiems svarbūs istorinė sąmonė ir tradicijų tąsa bei santykis su amžinosiomis vertybėmis, o pati paroda skirta Lietuvos tūkstanmečiui.

Vienuose darbuose ši dedikacija plėtojama kaligrafijos priemonėmis atskleidžiant asmenines nuostatas ar ieškant bendresnio vardiklio (Giedrė Gučaitė, Donata Porvaneckaitė), kitur tiesiog atiduodama duoklė, paminint šv. Brunoną ir įvairias praeities realijas. Pa-rodoje taip pat eksponuojamos autorinės dailininkų knygos (Kamilė Lisauskaitė, Kęstutis Vasiliūnas, Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė).

Kaligrafija patraukia įvairaus amžiaus, skirtingų specializacijų menininkus. Nauji estetiškumo kriterijai veikia požiūrio į pradinį kaligrafijos objektą – raidę – kitimą, sprendimų idėjos, medžiagos ir formos srityse paieškas. Paroda atskleidžia šiuolaikinės kaligrafijos įvairovę nuo klasikos iki konceptualių inerpretacijų, kurios praturtina šrifto meną ir plečia jo raiškos ribas.

Freskomis papuošė Klaipėdos universitetą

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Uostamiesčio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas pasidabino klaipėdietės tapytojos monumentalistės Angelinos Banytės freskų ciklu.

Kūrė dvejus metus

Pastaruosius dvejus metus tapytoja turėjo gražaus, trokštamo darbo pagal profesiją. Pernai Lėbartų kapinių koplyčioje ji sukūrė mozaiką, Nidos centre galima pamatyti jos naujausią sgrafitą, o šiemet dailininkė džiaugiasi vėl galėjusi tapyti freskas.

Pasak A.Banytės, sieninė tapyba, freskos ir sgrafitai, deja, – vis retesni užsakymai. Bet fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys užsispyrė ir pasiekė savo – surado tam lėšų. Sieninė tapyba padabino aštuonias Humanitarinių mokslų fakulteto pastato antrojo aukšto nišas. Po dvi skirta Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos didiesiems – M.Valančiui, S.Daukantui, M.Mažvydui ir J.Bretkūnui. Keturias nišas A.Banytė jau ištapė pernai, o šiemet rugsėjo pradžioje užbaigė visą ciklą. Kiekviena iš aštuonių freskų – maždaug dviejų kavadratinių metrų dydžio.

Kad būtų kaip knyga

Dailininkė pasakojo, kaip pamažu šlifavo sienas, dengė jas specialiu gruntu, paskui labai plonu sluoksniu tapė akrilu… „Turėjau idėją, kad būtina tą sieninę tapybą susieti su aplinkos architektūra. Ir norėjau, kad tos freskos būtų kaip knyga, – kad žmonės į jas žiūrėtų tarsi versdami ir skaitydami knygos puslapius. Kad iš jų kvėpuotų mūsų kultūros istorija, nekintančios jos vertybės, – aiškino A.Banytė.

Freskose ji ištapė tų laikų simbolius ir vaizdus, XVI a. popieriaus vandens ženklus, įkomponavo M.Valančiaus, S.Daukanto ir M.Mažvydo portretus ir monogramas, taip pat autentiškus jų tekstus autentiška kalba. Jų fragmentus parinko R.Balsys su fakulteto dėstytojais.

„Gauti tokią užduotį ir ją įgyvendinti man buvo didžiulis džiaugsmas, – tvirtino A.Banytė. – Labai norėjau. Juolab universitete, kurio erdvė – vieša, visi pamatys. Man dirbant praeidami žmonės sustodavo, negailėjo gerų žodžių, fakulteto darbuotojai visaip kaip padėjo. Likau sužavėta tos vietos šilta, kultūringa aplinka ir žmonėmis.“

Tapyti sienas – malonumas

A.Banytė Klaipėdoje gyvena ir kuria nuo 1976-ųjų. Tai miestas, kuriame dailininkė svajojo gyventi. Pirmasis jos kūrybinis darbas baigus Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija) buvo freska Palangos „Gintaro“ poilsio namuose (1975–1976). Dabar jos freskos su sgrafitais puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose. Dailininkė užsiima ir molbertine tapyba, yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų. Naujausius savo molbertinės tapybos paveikslus šiemet rugpjūtį ji pristatė jubiliejinėje autorinėje ekspozicijoje „Klaipėdos galerijoje“. o šiemet jos keliametris tapybos „Skiautinys“ pateko į 2-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės ekspoziciją.

„Vis dėlto freska yra mano, tai man pati artimiausia kūrybos sritis. O molbertinė tapyba niekada man tiek džiaugsmo neteikė, – prisipažino A.Banytė. – Ko gero, nuo mokytojo labai daug priklauso. Dar institute, studijuodama pas S.Veiverytę, supratau, kad tai man labiausiai patinka. Ir technologija, net pačiai tinkuoti nedideliais lopeliais – koks malonumas!.. Deja, namai dabar greičiau pastatomi, nei tokie darbai sukuriami. Ir kam reikia tų freskų naujuose pastatuose?.. Kur ten jas padėsi, sienos gi stiklinės. Nebent senuose, restauruojamuose statiniuose, dar išsaugojusiuose žmogaus rankų šilumą, tai gali atsirasti.“

Tarp priešingų Žemės polių

Danguolė Ruškienė

Iki spalio 1-osios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L” svečiuojasi fotomenininko Juozo Kazlausko (1941–2002) fotografijų paroda “Apie Žemę ir žmones”.

Laisvės fotografas

Ji jau aplankė Nidą, Kretingą ir Šilutę, o iš Klaipėdos šio autoriaus darbai keliaus į Palangą ir Gargždus. Projektą inicijavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

J.Kazlauskas Lietuvos fotografijoje labiausiai žinomas kaip Laisvės fotografas. Prasidėjus politinėms permainoms, šis autorius siekė įamžinti Lietuvos valstybei reikšmingus įvykius: Atgimimo pradžią, Sąjūdžio mitingus, Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir pripažinimo pasaulyje akimirkas. J.Kazlauskas jautė savo pareigą dokumentuoti svarbiausių permainų vizualinę kroniką. Neabejotinai jis priklauso dar tai kartai, kuri buvo išsiugdžiusi stiprų pilietiškumo jausmą.

Šiandien J.Kazlausko fotografija yra viena svarbiausių Lietuvos tradicinės humanistinės fotografijos sudedamųjų dalių. Dėmesys žmogui ir jį supančiai aplinkai buvo pagrindinė šio fotografo kūrybos tema. Savo darbuose autorius konkrečios tautos (lietuvių, čečėnų, rusų ar kitų) problemas, siekius ir tragedijas aktualizavo iki universalių, globalių, bendražmogiškų temų, reikalaujančių neatidėliotinų sprendimų.

Kaip ir įprasta humanistinėje fotografijoje, šių darbų informacinį ir pažintinį klodą gerokai papildė vilties bei tikėjimo pajauta. Istorijos, kurias gali išgyventi kiekvienas žmogus, kiekviena visuomenė – ar tai būtų grėsmė jos laisvei, ar džiugus jos atgavimas, J.Kazlausko fotografijose pateiktos kaip universalios patirtys, vienijančios visą žmoniją. Jų autorius buvo vienas iš tų menininkų, kurie tautos ateitį matė jos istorijos pažinime, praeities analizavime.

Tiesą – iki galo

Reikšmingą ir meniniu, ir edukaciniu aspektu autoriaus kūrybos dalį sudaro fotografijos, įamžinusios vieną dramatiškiausių lietuvių tautos patirčių – tremties ir įkalinimo vietas Sibire (Rusija).

Asmeninė patirtis, įgyta kartu su mama tremtyje praleidus aštuonerius vaikystės metus, inspiravo fotografą kol kas vieninteliam Lietuvos fotografijos istorijoje tokiam išsamiam fotografijų ciklui apie lietuvių tautos tremtį. Autorius atidžiai fiksavo nykstančius priverstinai Rusijoje kadais apgyvendintų tėvynainių pėdsakus. Tai – lagerių barakų griuvėsiai, kameros, karceriai, išlikę asmeniniai daiktai ir trūnijantys antkapiniai kryžiai. Jautrus asmeninis santykis su fiksuojama medžiaga suteikė šiems darbams ypatingo realistiškumo ir emocionalumo, o ryški autorinė pozicija sustiprino daugiasluoksnių kadrų įtaigą.

J.Kazlausko darbuose labai svarbus individo ir įvykio autentiškumas. Visos fotografijos buvo kruopščiai registruojamos, prie kiekvienos nurodant tikslią įvykio vietą ir laiką. Toks žurnalistinis bruožas byloja apie autoriaus pastangas aktualizuoti savo kūrinių informacinį sluoksnį. Kaip istorinę medžiagą ateities kartoms. Beveik visuose fotografo darbuose – klasikinė centrinė kompozicija, aprėpianti svarbiausius objektus ir įvykius, užfiksuojant pakankamą kiekį informacijos ir nepaliekant vietos improvizacijai ar nutylėjimams. Tiesa šio autoriaus darbuose visuomet buvo išsakoma iki galo.

Ieškojo grožio

Dalyvaudamas istoriko ir jūreivio Dimitrijaus Kravčenkos ekspedicijose po Šiaurės jūras (1975–1988 m.), J.Kazlauskas atrado naują žemės grožį – atšiaurią Arktį.

Šių ekspedicijų metu jis sukūrė vieną svarbiausių ir daugiausiai apdovanojimų jam pelniusį fotografijų ciklą „Prie Karos jūros“. Svetimame krašte fotomenininkas taip pat ieškojo didvyriškumo ženklų. Jis keliavo bebaimių Arkties tyrinėtojų keliais, fiksavo išlikusius jų pėdsakus Naujojoje Žemėje, Prano Juozapo Žemėje, Vaigačo saloje, Niksone, Šiaurės Žemėje ir kitur.

Fotografas stebėjosi viskuo: audringos jūros bangų mūša, milžiniškomis ledynų grotomis, mistiška šiaurės horizonto šviesa, bendrakeleivių ryžtu. Atidžiai tyrinėjo Vilemo Barenco karavelės žūties vietą, pagarbiu atstumu fiksavo dingusių poliarinių ekspedicijų liekanas ir žuvusiųjų kapus.

Ypač jautriai J.Kazlauskas žvelgė į tenykščius gyventojus nencus. Ši maža tauta Jugros tundroje – amžini klajokliai, nuolat sekantys paskui šiaurinius elnius, kurie garantuoja jiems išgyvenimą. Autoriaus kadruose – psichologizuoti nencų portretai, mąslūs veidai ir ypatingas ryšys su gamta. Menininką žavėjo kasdienis šių žmonių didvyriškumas, harmonija su aplinka, atkaklus papročių saugojimas. Ne tik kaip išlikimo, bet ir kaip pilnatvės garantas, deklaruojantis Žmogaus ir žemės vienovę.

Jautrios gyvenimo ir mirties jungtys apčiuopiamos daugumoje autoriaus darbų. J.Kazlauskas grožį atrasdavo net ir ten, kur, atrodo, jo neįmanoma surasti – skausme ir neviltyje.

Atrodo, kad fotografas persekiojo pačią mirtį, ieškojo jos pėdsakų Sibire, Černobilyje, Čečėnijoje, Šiaurėje, net savo gimtojoje Lietuvoje. Tačiau tai – ne susitaikymo ar bejėgiškumo ženklai, o veikiau gyvenimo pergalės įrodymas.

Atviras kasdienybei

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki rugsėjo 22-osios viešėjo marijampoliečio, ilgai gyvenusio ir kūrusio Vilniuje, Remigijaus Pačėsos paroda „Šešėlis rodo šviesą“. Fotomenininko darbai uostamiestyje buvo pristatyti pirmą kartą.

Iš maištininkų

R.Pačėsos fotografija neatsiejama nuo kitų XX a. devintojo dešimt-mečio maištininkų V.Balčyčio, A.Budvyčio, A.Šeškaus, vėliau prisijungusių A.Lukio, G.Trimako ir R.Treigio kūrybos.

Anuomet prieš fasadišką, ideologizuotą reportažą sukilusių jaunuolių tikslas buvo atkreipti dėmesį į eilinius, nuo kasdienybės rutinos atbukusio žvilgsnio nepastebimus reiškinius. Tiksliau, stumtelėti į apmąstymus, sujaukti sielą, klaidinti, kelti klausimus ir tik retsykiais pateikti atsakymų variantus. Tai buvo netikėtas posūkis anuometinėje Lietuvos fotografijoje, paveikęs tolimesnę jos raidą.

Savita šių autorių kūrybos estetika, netrukus įgijusi „banaliojo objekto“ pavadinimą, yra tarsi pamatas šiandieninei fotografijai, pasukusiai konceptualizmo link. Jau tais laikais pastangos įsiklausyti į pačią fotografijos kalbą, akcentuojant ne turinį, o mintį, susilaukė prieštaringų nuomonių.

Kalbėjimas užuominomis, nutylėjimas, pauzės ir beribė erdvė apmąstymams ne visiems priimtina ir šiandien. Ko gero, kad perskaitytum svetima kalba parašytą tekstą, reikia pirmiausia pažinti jos abėcėlę. Taigi pastangų reikia ne tiek ir daug.

Žaidžia su suvokėju

Skirtingai nei bendražygių, R.Pačėsos fotografijoje „banalusis objektas“ neapsiriboja vien kasdienybės ar jos fragmentų fiksavimu.

Ankstesnėje jo fotografinėje kūryboje vaizdus papildžiusios tiesioginės nuorodos – užrašai, padedantys sekti autoriaus minties vingius, kai kur išlieka ir šiandien. Tik sąvokos tapo lakoniškesnės, apsiribojama viena fraze ar tikslia laiko nuoroda.

Autorius žaidžia su suvokėju. Jis klaidina, trukdo pasikliauti vien reginiu, jį koreguoja konkrečiais užrašais (pvz. „shtai“), kurie gali reikšti labai daug ir kartu nereikšti nieko. Taip sudaromos sąlygos kiekvienam susikurti savą vaizdo interpretavimo modelį – istoriją ar nuotaiką, išvengiant deklaratyvumo, autorinio diktato, paliekant visišką laisvę suvokėjo mintims. Tokiu būdu fotografijos tampa tik nuorodomis, ženklais ar ramsčiais, statant asmenines vizijas.

Tam tikra prasme, minimalizmas reiškia vaizdo nuskurdinimą, jo išgryninimą, apvalymą nuo nereikalingų detalių ir užuominų. Todėl čia lengviau apčiuopiama pati mintis.

Autorius siekia paneigti pačią fotografijos prigimtį, jos pranašumą prieš regą – priartėti prie objekto tiek, kad išryškėtų tai, ko neįmanoma pastebėti akimis. R.Pačėsa fiksuoja įprastai, nesirinkdamas įmantrių rakursų, laikydamasis kasdieniško, pagarbaus atstumo.

Žvelgiant į jo darbus gali pamatyti tai, ką matai pro savo buto langą ar eidamas pakeliui į darbą. „Bendri planai“, žvilgsnį kreipiantys į kadro gilumą, praslystantys pro pirmuose planuose užfiksuotus objektus, nesuteikia jiems išskirtinumo. Fotografui vienodai (ne)svarbus kiekvienas objektas ar jo fragmentas, patekęs į kadrą. Kasdien dėvima realybė, nuskurdinta mūsų pačių žvilgsnių, netikėtai paverčia suvokėją jau ne šios istorijos dalimi, o inertišku jos stebėtoju ar vertintoju.

Netikėti proveržiai

Kaip bereikalingos informacijos, ankstesniuose darbuose R.Pačėsa nenaudojo spalvos. Šiandien, į juodai baltą fotografiją autorius drąsiai įveda spalvą. Kai kuriuose darbuose ji tampa akcentu, užuomina, o kai kuriuose – dominante.

Iš dalies tokiu būdu sujaukiama kadro darna, rimtis, sutrikdoma vaizdo harmonija. „Išsišokantys“ ryškūs objektai ar jų detalės nejučia kelia susierzinimą, priverčia suabejoti autoriaus nuoširdumu.

Šiandieninėje autoriaus kūryboje galima įžvelgti ir daugiau netikėtumų, konstruojančių visiškai naujas vizualines sąvokas. Greta atlapaširdiškos nuostabos ar įsiklausymo vis dažniau praslysta ironiška gaida, neretai pasibaigianti sarkazmu. Ne, ne aplinkai, o veikiau sau pačiam.

Taip R.Pačėsos kūryboje atsiranda saldaus žydinčių vyšnių kvapo prisodrinti peizažai, beveik nieko bendro neturintys su lig šiol jo kūryboje dominavusiu socialiniu peizažu. Tokie nauji ir netikėti kūrybos proveržiai konstatuoja autorių tebesant maištininku, ironiškai žvelgiančiu net į savo paties nužymėtą fotografijos istorijos atkarpą.

Konstatuoja kitimą

Šiandien R.Pačėsos žvilgsnis vis dažniau krypsta į dangų, palikdamas įprastą jam „akių lygio žiūrą“ ir atsvaros kasdienybei ieškodamas ten, iš kur diktuojamas gyvenimo ritmas.

Begalinės erdvės atsiplėšia nuo žemės ir užsibaigia garbanotais debesimis. Šiose nuotraukose juolab neaptiksime žmogaus. Gal to ir nereikia, nes jo pėdsakas vis dažniau tampa žymiai ryškesnis už jo paties atvaizdą. Realestiškesni už pačią realybę šešėliai įelektrina atmosferą, konkuruoja su nostalgiška ir kiek lyriška autoriaus nuotaika ir nepastebimai nugramzdina į kontempliaciją.

Kaip ir anuomet, R.Pačėsos fotografijoje daug „švarių“ plokštumų, daug vietos ir erdvės „rašyti“ savo mintims, savoms gyvenimų versijoms. Autoriaus fotografija atrodo kaip išgyventų dienų atspindys, prisiminimų chronologija ar įžūli kasdienybės dokumentacija.

Vis dėlto sentimentų praeičiai, nostalgijos šiandien R.Pačėsos fotografinėje kūryboje yra žymiai mažiau. Jau praeityje liko „geltonos gulbės“, popieriniai lėktuvėliai, skudurinės lėlės ir sovietmečio reliktas – apleistos žaidimų aikštelės. Galbūt todėl, kad jų žymiai mažiau liko ir mūsų fizinėje aplinkoje.

Dabartinėje autoriaus fotografijoje – naujo, dar tik uzurpuojamo europinio gyvenimo ženklai – dirbtinės vejos, konkuruojančios su vaiskiai žaliuojančia žole, sintetinės sporto aikštelių dangos, greitą rezultatą ir minimalias išlaidas garantuojantys statiniai. Autorius nemoralizuoja, jis konstatuoja kintančią kasdienybę, kintančią realybę ir mūsų pačių kitimą.

Fotografai grįžo į Nidą

Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS), šį rudenį pažyminti savo veiklos 40-metį, jam skyrė ir tradicinį 32-ąjį tarptautinį fotografų seminarą Nidoje, vykusį rugsėjo 13–20 dienomis.

Į „Urbo kalno“ poilsio namus savaitei suvažiavo didžiulis būrys fotografų iš visos šalies. Pasak ilgamečio seminaro organizatoriaus Stanislovo Žvirgždo, kasmet renginyje dalyvauja maždaug 150–170 fotografų, menininkų, fotografijos tyrinėtojų ir kritikų, kitų sričių atstovų, nes įėjimas į visus seminaro renginius – laisvas.

Į jubiliejinį seminarą šiemet buvo pakviesti garsūs Lietuvos menotyrininkai, fotografijos meno tyrinėtojai, taip pat fotomeno atstovai iš gretimų šalių – Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos.

Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinski’s seminare dalijosi mintimis apie lenkų ir lietuvių fotografijos mokyklų paveldą, patirtis bei bendradarbiavimą. Andrejus Baskakovas iš Rusijos skaitė pranešimą „Lietuvių fotografijos mokyklos įtaka socialinei Rusijos ir SSRS fotografijai“. Taip pat buvo galima pasiklausyti Lietuvos menotyrininkų skaitomų paskaitų apie fotografijos santykius su daile, dizainu, kinu. Atskira paskaita buvo skirta ir 40-ajam Arlio fotografijos festivaliui Prancūzijoje, kuriame lietuvis fotografas Rimaldas Vikšraitis pelnė vieną iš pačių garbingiausių Lietuvos fotografijos istorijoje apdovanojimų.

Nidos seminare kasdien vyko paskaitos, o vakarais buvo rodomi videofilmai, kuriuos parinko kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Taip pat buvo demonstruojama apie 100 geriausių lietuviškų fotografijų, atstovaujančių įvairiems žanrams (portretai, natiurmortai, reportažai, peizažai, montažai, aktai) ir įvairiems laikotarpiams, pradedant nuo istorinių, darytų XIX a.

Seminare fotografai diskutavo, aptarė kolegų darbų kolekcijas, naujausius LFS leidinius. Klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius susirinkusiesiems pristatė knygą „Raimondas Urbonas – 36 kadrai“. „Pilna salė, daug smalsaus jaunimo. Man patiko“, – sakė I.Kazakevičius, grįžęs iš Nidos. Joje tomis dienomis buvo galima sutikti ir klaipėdiečius fotografus Remigijų Treigį, Darių Vaičekauską, Algimantą Kalvaitį, palangiškį Adą Sendrauską bei kitus.

Seminaro dalyviai taip pat ir fotografavo. Geriausios jų Nidos fotografijos bus sudėtos į specialų leidinį.

LFS dabar vienija 250 narių visoje Lietuvoje. Jiems ir Spaudos fotografų klubui vadovauja žinomas spaudos fotografas Jonas Staselis. Jis šį pavasarį pakeitė ilgametį LFS pirmininką ir jos kūrėją Antaną Sutkų.

„Durų“ inf.