Fotografai grįžo į Nidą

Fotografai grįžo į Nidą

 

Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS), šį rudenį pažyminti savo veiklos 40-metį, jam skyrė ir tradicinį 32-ąjį tarptautinį fotografų seminarą Nidoje, vykusį rugsėjo 13–20 dienomis.

Į „Urbo kalno“ poilsio namus savaitei suvažiavo didžiulis būrys fotografų iš visos šalies. Pasak ilgamečio seminaro organizatoriaus Stanislovo Žvirgždo, kasmet renginyje dalyvauja maždaug 150–170 fotografų, menininkų, fotografijos tyrinėtojų ir kritikų, kitų sričių atstovų, nes įėjimas į visus seminaro renginius – laisvas.

Į jubiliejinį seminarą šiemet buvo pakviesti garsūs Lietuvos menotyrininkai, fotografijos meno tyrinėtojai, taip pat fotomeno atstovai iš gretimų šalių – Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos.

Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinski’s seminare dalijosi mintimis apie lenkų ir lietuvių fotografijos mokyklų paveldą, patirtis bei bendradarbiavimą. Andrejus Baskakovas iš Rusijos skaitė pranešimą „Lietuvių fotografijos mokyklos įtaka socialinei Rusijos ir SSRS fotografijai“. Taip pat buvo galima pasiklausyti Lietuvos menotyrininkų skaitomų paskaitų apie fotografijos santykius su daile, dizainu, kinu. Atskira paskaita buvo skirta ir 40-ajam Arlio fotografijos festivaliui Prancūzijoje, kuriame lietuvis fotografas Rimaldas Vikšraitis pelnė vieną iš pačių garbingiausių Lietuvos fotografijos istorijoje apdovanojimų.

Nidos seminare kasdien vyko paskaitos, o vakarais buvo rodomi videofilmai, kuriuos parinko kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Taip pat buvo demonstruojama apie 100 geriausių lietuviškų fotografijų, atstovaujančių įvairiems žanrams (portretai, natiurmortai, reportažai, peizažai, montažai, aktai) ir įvairiems laikotarpiams, pradedant nuo istorinių, darytų XIX a.

Seminare fotografai diskutavo, aptarė kolegų darbų kolekcijas, naujausius LFS leidinius. Klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius susirinkusiesiems pristatė knygą „Raimondas Urbonas – 36 kadrai“. „Pilna salė, daug smalsaus jaunimo. Man patiko“, – sakė I.Kazakevičius, grįžęs iš Nidos. Joje tomis dienomis buvo galima sutikti ir klaipėdiečius fotografus Remigijų Treigį, Darių Vaičekauską, Algimantą Kalvaitį, palangiškį Adą Sendrauską bei kitus.

Seminaro dalyviai taip pat ir fotografavo. Geriausios jų Nidos fotografijos bus sudėtos į specialų leidinį.

LFS dabar vienija 250 narių visoje Lietuvoje. Jiems ir Spaudos fotografų klubui vadovauja žinomas spaudos fotografas Jonas Staselis. Jis šį pavasarį pakeitė ilgametį LFS pirmininką ir jos kūrėją Antaną Sutkų.

„Durų“ inf.

Venecijos bienalė: visi kuria po pasaulį

Venecijos bienalė: visi kuria po pasaulį

Ignas Kazakevičius

Bienalė tebevyksta. 53-ioji tarptautinė Venecijos bienalė, pasivadinusi „Kuriant pasaulius“, išties juos kūrė. O šie meno pasauliai kūrė miestą.

Vieno recepto nėra

Visas miestas nusėtas erdvėmis, kuriose tarpsta, būna ir gyvena menas. Dailės renginius miestas pasitinka kas dveji metai. Nepamirškime, kad Venecijoje vyksta analogiški teatro, šiuolaikinio šokio, muzikos, architektūros renginiai. Pagrindinės parodos ir jų kūriniai tradiciškai išdėstyti vadinamuosiuose Giardini (soduose) ir Arsenale. Pastarojo erdvių kompleksas suformuotas XIV–XVI a., o sodų meno buveinės susiformavo XX a., paviljonai pastatyti įvairiu metu čia dalyvavusių šalių. 29 plius generalinis bienalės paviljonas, kuris tapo informaciniu centru, kavine ir kt.

Tačiau bendrą bienalės stebėjimo taktiką sunku pasirinkti, nes šalys prisistato ne tik pagrindinėse erdvėse, bet ir visame mieste, kuriame pažirusios ir lydinčios, ir atskirų menininkų grupių, ir pavienių autorių, kuriuos delegavo šalys, ir tų, kuriuos pakvietė pati bienalė, parodos. Vieno recepto meno pažinimui nėra. Neretai pavienininkas ar kokia tolima tolima šalis (Pietų Korėja) intriguoja labiau nei potencialūs meno oligarchai (JAV, Vokietija).

Jeigu neperskaitytum stendų, neatskirtum, ar tai yra nacionalinis atstovavimas, ar kuri nors lydinti paroda. Kokybės, meninės intrigos atžvilgiu viską įmanoma sustatyti į vieną gretą. Be abejonės, labai skiriasi Artimųjų Rytų (Afganistanas, Iranas, Pakistanas), Azerbaidžano, Armėnijos ir Vakarų Europos menas. Pirmasis labiau tradiciškas ir forma, ir turiniu – skulptūros, paveikslai pabrėžia nacionalinį ar regioninį charakterį. O Gruzijos ir Estijos parodos bent jau vizualiai atrodo panašios (nes politizuotos?).

Alpės. Durys atsidaro

Lėktuvas. Alpės. Bergamo. Durys atsidaro. Karšto oro antausis. 15 minučių. Ir tave čiupinėja 35 laipsnių karštis. Ir pajūrio drėgmė, dėl kurios tarsi nejauti, ar esi šlapias nuo vandens, į kurį ką tik įkišai galvą, ar nuo atmosferos. Mintis gelbsti tik vandens fontanėliai gatvėse, šlapi marškinėliai ir kondicionieriai bei surastas „savas“ bičas su kateriu, kuris nekomercinėmis kainomis pasiruošęs nugabenti į bet kurią vietą. Menu, jis pasirodė kaip mitinis pusdievis tuomet, kai apėjęs Giardini ir dar 17 tūkst. kvadratinių metrų Arsenalo teritorijos, pasitikau neišvengiamą vandens kliūtį, o kitoje pusėje spalvingai plevėsavo plakatai, ironiškai primenantys – Ars longa, žmogau. Nuvijęs įkyrią idėją perplaukti kanalą, pamojavau pro šalį išdidžiai plaukiančiam būsimam bičiuliui. Vėliau jo padedamam pavyko pasiekti Žilviną Kempiną, kurio „rūmai“ buvo kitame miesto gale. Dar gelbėjo ankstyvo ryto romantika, kai bunda tikroji neturistinė Venecija – su savo bandelėmis, mėsos parduotuvėlėmis, kavinukėmis ir viską išmanančiais vietiniais.

Išsigelbėjimas nuo saulės strėlių laukia ir siaurose gatvėse. Gerai pasirinkęs maršrutą gali sėlinti jomis vaikydamasis šešėlius. Vanduo, vanduo ir dar kartą vanduo. Štai kas aktualiausia aklimatizuojantis, ir štai kas galėtų būti paveikiausia kuriant socialinius menus. Vanduo. Amžinybė. Brolybė. Paradoksalu ar ne, tačiau menas tapo Venecijos gyvybės šaltiniu.

Nemaža butų, kuriuose negyvenama, arba juos nupirkusios viso pasaulio žvaigždės, ir juose gyvenama retai. Nuoma, komercija, veiznis, pinigai. Tikrosios miestą įkūnijančios gyventojų gyvenimo autentikos nėra, o ritmas, šurmulys, kurį girdime, nėra tikras. Buvę rūmai, kai kurios bažnyčios tapo organizacijomis, atliekančiomis kokias nors visuomenines funkcijas. Tiesa, jų architektūra supina laiką, nuo gotikos iki baroko čia – vienas žingsnis.

Naktį tysau ant marmurinių n-tosios bažnyčios laiptelių. Kojos laimėjo. Nugara dėkoja už galimybę išsitiesti karštą žvaigždėtą naktį ir stebeilytis į turistų tuntus, kurie, atrodo, neužmiega ir kutena nakties padus, kad ta svilinanti dangaus akis neužsimerktų. Turistai, turistai, srautai, minios ir XVa. marmuras, ir svaiginantis baltumas, ir visi jo atspalviai, ir žalsvai melsva jūros faktūra atsibosta po 15 minučių. Na, gražu ir tiek.

O menas savimi abejoti neleidžia. Patinka jis ar ne, tačiau jis pakankamai tolerantiškas ir nėra vienpusiškas. Jo paprasčiausiai daug. Labai daug. Įspūdžius susirinkinėji iš detalių, nepatingėjęs pasišlaistyti po užkaborius.

Liūtai, kobros ir veidrodžiai

Todėl Giardini ir Arsenalui skyriau dieną, o visoms kitoms erdvėms – pusantros.

Vienas iš rugpjūčio pabaigos minusų – nemažai instaliacijų, videomeno, dar kažkokių mechanizmų neveikė. Ir prižiūrėtojams, tiesą sakant, buvo nusispjaut, kad kenčia kūrinio idėja. O kaip nuolankiam spoksotojui suprasti, kodėl tas ar anas agregatas buvo reikalingas? Skaitai koncepcijas. Ar tikrai jos padeda siekiant įvertinti meno prasmę ir kokybę? Jeigu atvirai, visą Venecijos bienalę, t.y. tiek, kiek jos teko matyti, skirstyčiau į dvi kategorijas – vizualus planas ir koncepcinis. Tai neturėtų stebinti skaitytojų, mat Lietuvoje šiųdviejų polių adeptai plakasi iš paskutiniųjų. Skirtumas tarp Lietuvos ir pasaulio pagrindinis – vizualika užsienyje nėra daroma vien dėl vizualikos. Ji konceptuali, net jei yra daroma dėl intrigos ar įspūdžio.

Antai gerai žinomas italas Michelangelo’as Pistoleto’as ir jo skaldytų didžiulių veidrodžių serija. Prabangiai įrėminti, grandioziniai formatai ir su ne mažesniu užmoju išdaužyti. Kompoziciškai tiksliai, idėjiškai taikliai. Turbūt ne vienas klausė savęs, „tai kiekgi tai kainavo?..“. Žudyti prabangą yra prabangus malonumas.

Specialiuoju memorialiniu prizu apdovanota brazilė Lygia Pape (1927–2004) taip pat kanonizuoja prabangą. Aukso siūlais austi pro ertmes tamsioje patalpoje „sklindantys“ šviesos pluoštai yra pakankamai įspūdingi, tačiau išlieka statiški, labiau lygintini su a la bažnytiniu menu nei šiuolaikine estetika.

Švedė Nathalie Djurberg neatsitiktinai pelnė jauniems menininkams skiriamą „Sidabrinį liūtą“. Jos „Eksperimentas“ – ir konceptualus, ir labai vizualus, fiziškai apčiuopiamas, šiurpus, išraiškos priemonės tarpusavyje suderintos. Silikoniniai gėlių muliažai tarpsta tamsioje salėje, tarp jų vaikšto žmonės ir stebi animaciją, kurioje panaudoti tie patys objektai, ir iš šių alegorijų išaugę besiporuojantys personažai. Siurrealizmas. Tačiau įdomu tai, kad patys objektai, kuriant meninį užtaisą, dalyvauja iš karto keliuose planuose. Kitaip tariant, menininkė poveikiui išgauti panaudojo begalę galimybių – ir garsą, ir vaizdą, ir kinetiką.

Kitas variantas – „Auksinio liūto“ už viso gyvenimo nuopelnus laureatė, viena iš konceptualiojo meno pradinininkių – Yoko Ono. Yoko kūrinys – tiesiog tekstai, dienoraštis. Jis patraukė dėmesį lakoniškumu ir aforizmais. Kad čia būtent mielos japonės tekstai, supratau vėliau, perskaitęs konceptą. Klasikinis pavyzdys, kad brendas nebūtinas, jei meno kūrinys paveikus, nors jis ir tekstinis, t.y. nėra ypač vizualus, nebent kompoziciškai. Yoko eilės – tai pasaulio impresionistinės sandaros krisleliai, bet paskaninti giliai japoniška pasaulio suvokimo instrukcija, kaip, tarkime, atsiriekti gabalėlį saulės. Na, tokia meno demistifikacija. Nors, prisipažįstu, man labiau patinka mistifikuoti menai, kai menas atlieka tam tikrą misiją, jaudina, sutaiko, išskiria, verčia mylėti ir neapkęsti. T.y. mane erzina tai, kas net nuobodulio nesukelia. Tarkime, nemažai vadinamųjų konceptualių kūrinių primena laikraščius. Kūrinius tenka skaityti kaip informaciją, kurią ir taip galima perskaityti bet kur, pavyzdžiui, toje pačioje spaudoje. Kam tada visas emigracijos, imigracijos, dar kažkokių pritemptų socialinių problemų perfrazavimą pateikinėti menu?

Štai Kipro pavyzdys. Na, šalis tikrai turi problemų. Ji padalyta tarp turkų ir kipriečių-graikų. Kipro respublikos projektas bazavosi ant priežasties ir pasekmės postamento. T.y., jei pajudini viena ir tikiesi tam tikro rezultato, niekada negali būti tikras, ką gausi. Projektas pasakoja: „Kažkada iš šiaurinės dalies – užimtos turkų, į rytinę buvo pervežta nemažai palmių, siekiant suteikti egzotikos šiai teritorijai. Vėliau ėmė sklisti gandai, kad su šių palmių šaknimis buvo pervežta daug kobrų kiaušinių, kurios vėliau išsilukštenusios okupavo vietoves“. Dovana tapo savotišku Trojos arkliu. Apie tai ši istorija. Kipro salė buvo išklijuota palmių nuotraukomis su darbų ir jų migracijos instrukcijomis, o stikline siena atitvertame kambarėlyje buvo galima matyti kaljaną rūkantį gyvačių kerėtoją ir indą, kuriame laikoma kobrą. Tokių, vos ne pažodžiui, laikraštiškai iliustruojančių kažkokią gelminę koncepciją projektų bienalėje labai daug.

Pagrindinėse erdvėse

Šalys prisistatė 190 paviljonų. Tai pakankamai daug, dar pridėkime jų išmėtymą. Trumpai – apie labiausia įsiminusius pagrindinių erdvių gyventojus ir, be abejonės, baltijiečius.

Australija. Mad maxo filmo herojaus motyvai, motociklas, ekvilibristiškos klajonės per neapgyventus rajonus, kažkieno parmuštos kengūros pernešimas į kitą kelio pusę, raudonos tolimo žemyno kelio dulkės. Egzotika ir nieko rimta. Kengūros tik gaila.

Brazilija driokstelėjo spalvinėmis papliūpomis ir dideliais tapybos formatais.

Čilės menininkas Ivanas Navaro’as pristatė objektų seriją „Slenkstis“ arba, kitaip tariant, mirties eilė, veidrodžiais ir neonais sukurdamas pakankamai įspūdingą mirties altorių, kolumbariumų seką.

Danija + Suomija + Norvegija + Švedija pateikė bendrą projektą „Kolekcininkai”. Paviljonas įrengtas kaip privatus butas, tarsi pati savaime kolekcionuojanti subjektyvias kultūrines, seksualines, dvasines problemas erdvė, kuri atspindi „buvusių“ gyventojų esmę, ja reprezentuodama minėtas šalis. Nominacija „Curating Worlds“ – t.y. už pasaulių kuravimą. Dalyvavo 24 menininkai. Jie ir sukolekcionavo meną ir dizainą, subūrė jį aplink žmogiškąsias aistras. Na, kaip gyvenime. Mes ir mūsų sukurtos erdvės, jose bandome slėptis, gyventi ar negyventi. Kontroversiškas reikalas. Neįtikina.

„Auksiniu liūtu” geriausiam autoriui įvertintas Vokietijos atstovas Tobias Rehbergeris. Domestikacija, biurizacija, viešosios erdvės projektas įrengtas centriniame Venecijos paviljone. Nežinojęs neatskirtum, kad esi meno kūrinyje. Šiaip marga, kamufliažinė erdvė.

Egipto paviljone bandyta sumoderninti nuo amžių amžinųjų statišką egiptietiško meno tradiciją. Matytą vaizdą apibūdinčiau kaip nesėkmingai perkrautą. Nors gal ir neblogai pagautos dvasingos formos tų iš palmių lapų vytų mumijų, kurios kelia šiokią tokią pagarbą. Tačiau jos beviltiškai miksuojamos su kito menininko naivia, kas kad didelio formato tapyba.

Japonija išsiskyrė visai nejaponišku menu. Didelio formato fotografijose sukergtos keturių amžiaus periodų moterų kūno dalys. Nuo jaunos gležnos mergaitės iki šlykščios senės. Kiekvienoje fotografijoje – pakankama dozė natūralaus žydinčios sakūros grožio ir seno kūno šlykštumo.

Meniška makalynė

Italija. 22 autoriai. Meniška makalynė. Specialiai šiuolaikiniam Italijos menui pastatytas paviljonas. Remiamasi 1909-aisiais ir itališkojo futurizmo manifestu, kuris anuomet teoriškai pagrindė avangardinius eksperimentus visose srityse, leido naudotis visomis medžiagomis. Šiuolaikinis menas toks pat, todėl Italijos paviljone galima pamatyti ir transavangardo klasiko Sandro Chia tapybą, ir išskirtinai šiuolaikinius autorius, pakankamai lanksčiai panaudojančius futurizmą. Bertozzi & Cassoni mėgaujasi daiktų sankaupomis, į aibę dėžučių sudėję aibę fajansinių mažų skulptūrėlių. Tai ištisa klasikos armija su dievuliais, dovydais, marijomis etc… žuvimis, lytiniais organais. Pateikimas geras. Provokuojantis, bet ne per daug. Sąmonės nedeformuoja, akims pramoga. Nicola’s Bolla „Orfėjaus svajonėje“ kristalais papuošė sceninius mikrofonus, kurie atrodo itin iššaukiančiai tirštoje paviljono tamsoje sykiu su Martco Lodola’os neoninėmis skulptūromis. Neofuturopop. Ir gražu, ir spalvinga. Ir puiku, ir gražu. Taip turbūt pasakytų italai.

Lenkija. Autorius Kzystofas Wodiczko. Projektas „Svečiai”. Videoprojekcija iš visų pusių. Regisi, kad būsite patekęs į bažnyčią, pro kurios langus matote iš kitos pusės juos valantį žmogų. Tačiau viskas lyg pro rūką, detales įžiūrėti sunku. Projekto idėja – imigrantai, kurie net turėdami naujus namus juose visada lieka amžinaisiais svečiais. Estetikos ir politikos jungtis.

Kinija. Šios šalies meną lengva supainioti su bet kurios kitos. Tendencijos – tarptautinės, įtakos – taip pat, norai – globalūs. Kinija reflektuoja visą pasaulį ir save projektuoja į jį. Nepamiršta ir etnoso. Jo lyg prieskonių – kiekviename darbe. Žymu dėmesys detalėms, Regis, kinams svarbu pamatyti kažką labai svarbaus mažuose daiktuose. Kinų autoriai stengiasi panaudoti daug išraiškos metodų. Ir jų labai daug. Ir kinų, ir jų metodų.

Čekija ir Slovakija. „Kilpa“. Autorius Romanas Ondakas bandė reflektuoti meno erdves supančią aplinką, žmogų supančią meno aplinką ir pan. Todėl atsižvelgė į aplink paviljoną esančius medžius, krūmus etc. Ir autentiškus jų dublikatus pasodino paviljono viduje. Kitaip tariant, įėjęs žiūrovas nesupranta, kur jis yra, – išorėje ar interjere, ir kur dingo menininkų darbai. O kadangi naujai pasodintų krūmų niekas nelaistė, tai atrodo jie gana skurdžiai. Bet triukas įspūdį paliko ne man vienam.

Daro įspūdį

Rusijos paviljone atkreipiau dėmesį į Andrejaus Molodkino kūrinį „Raudona ir Juoda“. Tuščiavidurėse nikių skulptūrėlėse nuolat varinėjamas „kraujas“ ir „nafta“, o vaizdas padidintas ir projektuojamas ant sienos. Įspūdis neblogas, idėja aiški, patys pasvarstykite, kas yra pergalė ir kokia jos kaina? Gaila, kad visumą griauna ant žemės išmėtyta daugybė aparatūros (siurbliai, laidai, etc…).

Ispanijos paviljone eksponuojama Miquelio Barcelo faktūrinė tapyba ir objektinė keramika. Pastaroji ypač įdomi, suformuota iš didžiulės masės, ekspresyviai drėbta į krūvas ir formuota rankomis, stengiantis suteikti jai senovinių urvinių piešinių kolorito, imituoti tik ką prabėgusios gyvulių bandos pėdsakus. Tapyba – vėlgi paremta išimtinai laukinės gamtos motyvais. Jos stiprioji pusė – nepaprastai gerai suvaldytos dažų masės slinktys, faktūros, kauburiai.

„Auksinį liūtą” nacionaliniame lygmenyje pelnė JAV klasikas Bruce’as Naumanas. Eksponuojami kūriniai nuo 1967-ųjų iki 2009 m. Tai ir tekstiniai-neoniniai kūriniai, ir fontanas iš žmonių galvų, bronzinės rankų išliejos, ir kraupi karuselė iš nudirtų gyvūnų silikoninių išliejų. Toks fiziologinis menas abejingų nepalieka. Vieniems šlykštu, bet visiems daro įspūdį.

Individualiai dalyvaujantis menininkas iš Kinijos Chu Yun parodoje „Žvaigždynas“ savo visatą sukonstravo iš daugybės tamsiame kambaryje sudėliotų buitinių prietaisų – faksų, magnetofonų, šaldytuvų, kompiuterių, televizorių… Aklinoje tamsoje apie žmogiškąjį būties trapumą realiai išmirksi jų sensorių švieselės. Šekit jums Grįžulo Ratus virtuvėje ir Kasiopėją tualete.

Neprastas ir tos pačios kategorijos italės Laros Favaretto kūrinys. Pačiuose Giardini ji sukūrė personalinę gamtą – pelkę. Su varlėmis, pūvančiais maurais, akivarais. Prašyte prašosi nudrenuojama. Tačiau mano performansą sustabdė griežtas apsauginės žvilgsnis. Matyt, ne vienas jau anksčiau yra taikęsis.

Įdomi šiuolaikinio stiklo paroda „Glass stress“. Šis lydintis renginys, be stiklinių inovacijų, pritraukia dėmesį ir vardais, žymių menininkų eksperimentais su stiklu. Arman, Jan Fabre, Lucio Fontana, Jean Arp ir kiti. Čia yra ir siurrealistinių formų, ir ryškių, ir pastelinių spalvų, ir veidrodinių atšvaitų, ir instaliacijų, ir neonų, ir daiktų imitacijų. Vis dėlto įdomiausias konceptualizmo tėvo Josepho Kosutho kūrinys „Du metrai bet kurio stiklo, kurį galima pastatyti prie bet kurios sienos“. Realiai regime tiesiog į sieną atremtą stiklo plokštę. Įtariu, kad šis kūrinys su stiklo menu nieko bendra neturi, tiesiog tinkama medžiaga pasipainiojo po ranka. Bet stiklo meno evoliucijai toks „pokštas“ balų prideda.

Estija, Latvija, Lietuva

Trys šalys. Trys istorijos. Estai eksploatuoja politines aktualijas – bronzinį kareivį, latviai – socialines, apie žmones ir laiką, o lietuviai – dvasines, apie mus laike.

Latvijos pora Evelina Deičmanė ir Mikas Mitrikevicis nuolat dalyvauja tarptautinio lygio parodose. Evelina šį kartą pasakoja liūdną egzistencinę istoriją „Sielvarto sezonas“. Objektai ir videoinstaliacija byloja apie išlikimą ir energetinius mainus skirtinguose parametruose. Stebėdami, kiek energijos reikia norint išlikti atšiauriomis sąlygomis (performeriai užkasti sniege sulig kaklu), žiūrovai girdi jų širdies dūžius, mato Sizifo darbą lipdant ir stumiant už save didesnius sniego kamuolius… etc. Mikas taip pat konstruoja alegorijas, tik apčiuopiamiau, jo story primena uždarą sukonstruotą ekologinę sistemą, kuri gyvena savo idealizuotą gyvenimą. Gaila, kad ne visi agregatai latviškame paviljone veikė, nors nemanau, kad tai būtų suteikę kūriniams daugiau išraiškos.

Estiška istorija ataidi nesenais įvykiais. Vienoje salėje filmuotos riaušės Taline atgaivina po įvairių matytų romantiškų ir superkonceptualių vaizdų. Estės Kristinos Norman projektas „Po-Karo“ primena, kad karas baigėsi, tačiau konfliktas tęsiasi, jį generuoja mūsų atmintis. Kitoje jos projekcijoje matome, kaip autorė pagamina bronzinio kareivio muliažą ir bando jį prakišti visuomenei. Menininkė sulaikoma policijos. Aistrų objektas, kurį kai kurie miestiečiai palaiko rekonkista, konfiskuojamas. Koncepcinis tikslas pasiektas, nors vizualiai projektas nuobodokas.

Lietuvis Ž.Kempinas – vienas įdomiausių parodoje matytų autorių. Iš magnetofono juostelių sukurtas objektas „Tube“, kurio pavadinimas galėtų būti verčiamas ir kaip vamzdis, ir kaip aliuzija į youtube, ar metro. Informacija. Komunikacija. Optiškai ir fiziškai paslanki kūrinio konstrukcija leidžia žiūrovui vienu metu ir būti objekte, ir matyti kiaurai, justi oro vibracijas. Poveikis skverbiasi visomis kryptimis, visais kanalais. Jūs esate ir laike, ir už jo ribų. Na, tikrai geras kūrinys, be kita ko, išvengęs politinių teorijų, emigracijos ataskaitų, socialinių krizių ir kitokio emocinio-mentalinio šlamšto, kuriuo kūrėjai neretai stengiasi prikimšti savo kūrinius. O juk galėjo pavadinti „Kelias į laisvę“ ir palikti mus aiškintis.

Apibendrindamas manau, kad prasmingesnis vieno autoriaus atstovavimas šaliai arba personalinė paroda, o ne įvairūs mišiniai. Be abejonės, įtakos turi ir autoriaus vizijos aiškumas, ekspozicinės erdvės įspūdis. Vienos jų – erdvūs rūmai, su aukštomis lubomis ir senovine akustika, kitos – sumoderninti kambariukai, pritaikyti kasdienybei. Kaip kam burtas iškrinta. Venecija – didelis meno centras. Žmonės dėl jo atvyksta iš įvairių pasaulio kraštų. Na, tikrai džiugu matyti kaktomis besidaužančius turistus, atidžiai tyrinėjančius specialiuosius bienalės planus ir vienas kito klausinėjančius, o gal sutiktasis žinąs, kaip čia kur rasti kelią. Ir abu juokiasi, ne vietinis aš, aš taip pat, atsiprašau… Tos klaidžios šventųjų gatvės, šventųjų skersgatviai, aikštės, skverai ir kanalai, ir dar kažkokie viešųjų erdvių dariniai. Vien marijų ir antonijų čia po penkias rūšis. Šventas miestas. Šventas meno miestas. Meno, kuris šventumu nespinduliuoja, tačiau leidžia mąstyti apie šią meno funkciją.

Bristolio vasaros blyksniai

Bristolio vasaros blyksniai

 

Danutė Petrauskaitė

 

Bristolis – vienas didžiausių pietvakarių Anglijos miestų ir prekybos uostų, garsėjantis ne tik muzikos ir kino industrija, bet ir universitetu. Šiąvasar teko jame lankytis.

XVIII a. garsėjęs kaip vergų, gabenamų į Šiaurės Ameriką, punktas, vėliau – pramonės ir prekybos centras, šiandien Bristolis didžiuojasi pasiekimais mokslo ir kultūros srityse. Jis gali pasiūlyti bemaž visus malonumus kaip ir Londonas, tik siauresnėje erdvėje. Jame veikia dešimtys teatrų bei koncertų salių, muziejai ir meno galerijos. 2008-aisiais miestas tapo Europos kultūros sostine. Tačiau jaunimą iš visų kraštų labiausiai vilioja Bristolio universitetas.

Šimtametis universitetas

Bristolio universitetas nėra labai senas, palyginti su kitomis tos rūšies mokslo įstaigomis Anglijoje. Šiemet jis švenčia tik savo pirmąjį šimtmetį.

1876-aisiais pradėjęs veiklą kaip Londono universiteto kolegija, beje, pirmoji Anglijoje, kurioje lygiomis teisėmis studijavo ir vyrai, ir moterys, savarankiška institucija jis tapo 1909 m. gegužę, kai karalius Edvardas VII patvirtino jo statutą. Miestiečiai šią džiugią žinią sutiko virš namų iškeldami Anglijos vėliavas ir skambindami bažnyčių varpais.

Ypač daug prie universiteto steigimo prisidėjo tabako kompanijos įkūrėjų Willsų šeima. Ji laikė savo krikščioniška pareiga dalį iš verslo gautų lėšų investuoti į mokslą. Jos dėka duris atvėrė daug universiteto padalinių. Henry’s Overtonas Willsas III (1828–1911) tapo pirmuoju garbės rektoriumi. Po mirties jo sūnūs nutarė įamžinti tėvo atminimą, padovanodami universitetui pastatą. Šioms reikmėms buvo skirta 100 tūkst. svarų sterlingų.

Angliškos gotikos pavyzdžiu architekto George’o Herberto Oatley’aus suprojektuotas statinys duris atvėrė 1925-aisiais. Šiandien tai vienas įspūdingiausių Bristolio pastatų, kuriame yra įsikūręs Teisės fakultetas. Jo didžiojoje salėje vyksta įvairios ceremonijos, rengiami koncertai.

Tarp universiteto garbės rektorių buvo ir Winstonas Churchillis, šias pareigas ėjęs iki pat mirties. Universitetas, kuriame dabar mokosi per 23 tūkst. studentų, pasklidęs po visą miestą, todėl Bristolis yra panašus į vieną didelį studentų miestelį.

Geriausiųjų dešimtuke

Dauguma studentų gyvena bendrabučiuose, kurie neprimena mūsiškių. Kiekviename kambaryje, kuriame įsikūrę po vieną ar du studentus, yra kriauklė, dušas ir tualetas. 6–8 kambariai sudaro vieną bloką, turintį virtuvę. Į tokį bloką veda atskiras įėjimas. Niekur neteko pastebėti aptekėjusių lubų ar sienų, surūdijusių vamzdžių. Visur tvarka ir švara. Bendrabučiai yra stebimi per videokameras, juos prižiūri ir saugos tarnyba. Bakalauro studentai gyvena atskirai nuo magistrantų. Tokį rūšiavimą lemia besimokančiųjų amžius ir akademiniai interesai. Pašaliniams bendrabučiuose yra draudžiama apsistoti net ir vienai dienai. Ir toms taisyklėms ne daug kas nusižengia.

Net ir vasaros metu universitete verda gyvenimas. Čia vyksta anglų kalbos kursai pradedantiesiems bei tiems, kurie nori išlaikyti britišką IELTS egzaminą ir studijuoti Anglijoje. Intensyvias vienerių metų magistro studijas pasirinkę studentai per šiuos mėnesius turi parašyti baigiamąjį darbą, tad atostogomis džiaugtis jiems netenka. Todėl biblio-

tekose, kurių visi fondai yra atviri, gausu skaitytojų, jie apgulę ir internetinių klasių kompiuterius.

Nei į biblioteką, nei į bet kokį fakultetą be leidimo ar studento pažymėjimo patekti neįmanoma, bet užsiregistravus tai padaryti galima. Kaip ir pasimaudyti universiteto baseine, aptarnaujančiame ne tik akademinę, bet ir miesto visuomenę, aišku, už tam tikrą mokestį.

Bristolio universitetas patenka į Jungtinės Karalystės geriausių universitetų dešimtuką. Europos ir pasaulio reitinguose jis taip pat užima labai aukštas pozicijas. Be to, universitetas gali pasigirti šešiais Nobelio premijos laureatais. Jis yra užmezgęs ryšius su Russell Group, Coimbra Group ir Worldwide Universities Network universitetų grupėmis, kurios vienija tyrimų srityje stipriausius Jungtinės Karalystės ir Europos universitetus. Tad nenuostabu, kad šiame universitete gausu studijuojančiųjų iš kitų šalių, taip pat ir Lietuvos.

Paslaptingasis Banksy

Tik atvykus į Bristolį, pačiame miesto centre į akis krito ilgiausia eilė žmonių, nežinia ko laukiančių. Bet greitai išaiškėjo, kad tai norintieji patekti į miesto muziejų, kuriame veikia Banksy paroda. Nuo birželio vidurio jie po kelias valandas stovėjo ir per lietų, ir saulei spiginant, kad tik pamatytų daug diskusijų keliančius Banksy darbus, eksponuotus čia iki rugsėjo.

Kas gi tas Banksy? Ogi niekas iki šiol tiksliai taip ir nežino. Prieš metus britų spauda spėliojo, kad tai gali būti Robinas Gunninghamas, gimęs 1974-aisiais Bristolyje ir ten užaugęs. Tačiau dailininko atstovai atsisakė patvirtinti šią informaciją – prieš dešimtmetį išgarsėjusio menininko tapatybė vis dar slepiama. Kiti aiškina, kad tai yra Robertas Banskas, Anglijos pilietis, ketinęs tapti mėsininku.

Apie jį daug kalbama, daug istorijų pasakojama, bet taip ir neaišku, kurios jų tikros, o kurios išgalvotos. Akivaizdu viena – Banksy yra didelis grafitų meistras, pasirinkęs šią techniką, norėdamas būti politiškai ir socialiai iškalbingas. Kaip „Bernardinuose“ teigė Eglė Šlioževičiūtė, „Banksy užvaldė ne tik gatvės vaikėzų, sociologų, turistų, bet ir meno kritikų simpatijas“. Kiekvienas jo darbas, – ar tai būtų paveikslas, skulptūra, plakatas, muliažas, ar instaliacija, – perduoda konkrečią informaciją, dažnai net ir žodžiais įvardytą. Ir tai daroma su sarkazmu, priverčiant lankytoją susimąstyti, ką jis valgo ir geria, koks jo santykis su fauna bei flora, valdžios institucijomis, meno pasauliu, koks jo požiūris į silpnesnius už save, kaip jis atlieka savo pareigas.

Prieš molbertą sėdinti ir akimis mirksinti beždžionė, užsidėjusi ant galvos dailininkų mėgstamą beretę, ima kelti abejonių, ar kiekvienas su tokia berete vaikščiojantis ir save menininku vadinantis dailininkas iš tikrųjų yra ko nors vertas, ar jis, kaip ta beždžionė, tik mėgdžioja, ką mato, ir negali pasiūlyti nieko naujo.

Beždžionės (kaip ir žiurkės) yra dažnai sutinkamos Banksy darbuose. Jos tapatinamos su kvailais parlamentarais, rūkančia nėščia moterimi ir net karaliene. Banksy ekspozicijoje priverčia krūptelėti išmėsinėto leopardo kailis, dresiruotoją suėdęs kruvinas liūtas ir net niekuo nekalti, bet jau pasmerkti mirčiai viščiukai. Pasižiūrėjus į tik ką išsiritusius geltonsnapius, įvilktus į tešlą ir geriančius ne vandenį, o padažą, pamačius iš skausmo besiraitančias dešreles, iš karto norisi papildyti vegetarų gretas.

To ir siekia Banksy – kad nežudytume ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, padėtume skurstantiems, nebūtume abejingi neteisybei, stabdytume smurtą ir besaikį vartojimą – pradedant maistu ir baigiant šiuolaikinėmis technologijomis.

Miuziklo kerai

1912-aisiais miesto centre įsikūręs teatras „Bristolio hipodromas“ visą vasarą žiūrovams siūlė įvairiausių muzikinių žanrų renginius. Dažniausiai tai buvo šou ir miuziklai, kuriuos rodė iš Londono atvykę artistai.

Jei vieni spektakliai buvo atvežti vienai ar dviem dienoms, tai populiarusis miuziklas „Čikaga“ – visai savaitei. Šis 1976-aisiais Brodvėjuje gimęs kūrinys yra gerai žinomas visame pasaulyje. Jis pelnė aukščiausio lygio Amerikos ir tarptautinių konkursų apdovanojimus; jo motyvais sukurtas kino filmas taip pat susilaukė šlovės. Tačiau brangiausi laurai – žmonių dėmesys. Yra skaičiuojama, kad šį spektaklį matė apie 18 mln. žiūrovų.

„Čikaga“ – tai muzikinis pasakojimas apie seksą, džiazą ir žmogžudystes, atkuriantis 1930-ųjų Amerikos didmiesčio gyvenimą.

Roxie vaidmenyje Bristolyje pasirodė Emma Barton, Velmos – Twinnie-Lee Moore, Billy’o Flinno – Gary’s Wilmotas. Talentingi artistai ne tik meistriškai dainavo, bet ir šoko. Sunku buvo patikėti, kad įmanoma taip nepriekaištingai atlikti vokalines partijas ir kartu sportiškai judėti, net rodyti gimnastinius triukus. Pradžioje kilo įtarimas, kad dainuojama iš fonogramų, tačiau jis išsisklaidė pasikalbėjus su teatro darbuotojais.

Žiūrovų dėmesys buvo sutelktas ir į 10 scenoje grojančių instrumentalistų. Jie visi kartu su solistais muzikavo – kentėjo ir džiaugėsi, mirė ir gyveno. Praeito šimtmečio trečiojo dešimtmečio džiazo muzika, nuotaikų kontrastai, aukščiausio lygio atlikimas sukūrė įspūdingą reginį. Visiems buvo sunku atsisveikinti su tikros istorijos, atsitikusios Čikagoje, herojais. Kokie vis dėlto galingi gero miuziklo kerai!..

Langas

 

Langas

 

Kvadrienalėje – desantas iš Klaipėdos

Rugsėjo 18-ąją Vilniaus parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ startavusioje 2-ojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje pristatoma 118 šalies dailininkų, tarp jų – penki iš Klaipėdos ir Telšių.

Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS). Kvadrienalės dalyviai atrinkti iš komisijai (Bronius Gražys, Gvidas Raudonius, Roma Survilienė, Dovilė Tomkutė ir Arvydas Žalpys) pateiktų beveik 300 paraiškų bei kvadrienalės kuratorių (Ramutės Rachlevičiūtės, Ritos Mikučionytės, Danutės Zovienės) kviestų menininkų.

Tarp išrinktųjų pateko ir klaipėdiečių tapytojų Angelinos Banytės bei Virginijaus Viningo, skulptoriaus Algirdo Boso, telšiškių metalo plastikos kūrėjų Romualdo Inčirausko ir Vytauto Mockaičio darbai.

Kuratorių teigimu, formuojant didžiulę ekspoziciją, vadovautasi demokratiška ir daugeliui priimtina šiuolaikinio meno samprata, aprėpiančia ne tik radikaliai novatoriškus kūrinius, bet ir kuo platesnę mūsų dienų meninio gyvenimo įvairovę. Todėl parodos dalyviai – ir visai jauni kūrėjai, ir plačiai pripažinti dailininkai, reprezentuojantys Lietuvos kultūrą užsienio parodose. Čia netaikytas ir LDS narystės „cenzas“ – kvadrienalėje pasirodo ir jos nariai, ir nepriklausomi kūrėjai. Reprezentacinėje apžvalginėje parodoje rodomi geriausi, svarbiausi 2005–2008 metų lietuvių menininkų kūriniai bei nauji, specialiai parodai sukurti ir dar niekur neeksponuoti darbai.

Pasak rengėjų, 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė tęsia 2005-aisiais surengtos pirmosios parodos tikslus – apžvelgia šalies dabartinės dailės raidą, išryškina bendrąsias šiuolaikinio meno tendencijas, pristato šiuolaikinio profesionalaus meno specifiką, kūrinius ir procesus, stengiasi išplėsti publikos ratą, taip pat sudaryti galimybes Lietuvos šiuolaikinio meno analizei, vertinimui bei sklaidai.

Svarbiausia, tai puiki proga ryškiausius pastarųjų ketverių metų skirtingų kartų ir meninės raiškos kūrėjų tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, stiklo, tekstilės ir fotografijos kūrinius iki spalio 11-osios pamatyti vienoje vietoje ir dar nemokamai.

G.Grajausko rinktinė – islandiškai

Rugsėjo 10-ąją Reikjaviko (Islandija) literatūros festivalyje pristatyta klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko rinktinė islandiškai „Beinhvit ljod“ („Kaulo baltumo eilėraščiai“).

Reikjaviko teatre „Idno“ vyko G.Grajausko poezijos skaitymai, kuriuose poeto eilės skambėjo lietuviškai ir islandiškai. Į islandų kalbą G.Grajausko eiles išvertė žymus islandų poetas Adalsteinnas Asbergas.

Daugiau nei 20 metų gyvuojančiame tarptautiniame Reikjaviko literatūros festivalyje yra dalyvavę daugybė pasaulyje žinomų autorių, tarp jų – Gunteris Grassas, Isabelė Allende’ė, Jose Saramago, Haruki’s Murakami’s, A.S.Byatt, Kurtas Vonnegutas, Fay Weldon, Paulis Austeris ir daugelis kitų. Šių metų festivalyje dalyvavo žymūs rašytojai iš Islandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos, Danijos, Kanados, Irano. Tarp jų – 2008-ųjų Pulitzerio premijos laureatas Junotas Diazas (JAV), prozininkas, poetas, nuolatinis BBC komentatorius ir „The Guardian“ skiltininkas Tariqas Ali (Didžioji Britanija) bei garsusis Michaelis Ondaatje, kuris yra ne tik prozininkas, garsiojo „Anglo ligonio“ autorius, bet ir yra išleidęs 12 poezijos knygų.

Naujojoje G.Grajausko knygoje – eilėraščiai iš daugumos jo poezijos rinkinių. Knygą išleido Reikjaviko leidykla „Dimma“.

„Beinhvit ljod“ („Kaulo baltumo eilėraščiai“) – šeštoji G.Grajausko knyga, išleista užsienyje. Jo knygos taip pat išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje bei Italijoje.

Kultūrininkai stažavosi Europoje

Grupė uostamiesčio kultūros specialistų šiąvasar sėmėsi idėjų ir naujos patirties Ispanijoje, Italijoje ir Turkijoje.

Taip viešoji įstaiga „Menų gatvė“, gavusi dotaciją iš Švietimo mainų paramos fondo ir bendradarbiaudama su Klaipėdos miesto savivaldybės Dailės parodų rūmais bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, įgyvendina Leonardo da Vinci’o mobilumo programos projektą „Kultūros projektai miesto žmonėms“.

Po du kultūros darbuotojus iš kiekvienos įstaigos šią vasarą vyko stažuotis į tris Europos šalis – Ispaniją, Italiją ir Turkiją. Projekto tikslas – gerinti kultūros darbuotojų darbo kokybę bei gebėjimus įgyjant patirties kitur, pasisemiant idėjų bei ieškant partnerių ir bendradarbiavimo galimybių naujiems projektams.

Liepos 26-ąją – rugpjūčio 16-ąją „Menų gatvės“ direktorė Kristina Žilytė ir projektų vadovė Kristina Skrebytė buvo išvykusios stažuotis Granados kultūros organizacijose.

Rugpjūčio 2–23 dienomis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojos Sondra Simanaitienė ir Odeta Blagnytė stažavosi Italijos Lečės regiono kultūrinėse įstaigose.

Rugpjūčio 16-ąją – rugsėjo 6-ąją Dailės parodų rūmų atstovai Akvilė Eglinskaitė ir Darius Vaičekauskas patirties sėmėsi Turkijos sostinėje Stambule, kur lankėsi įstaigose, veikiančiose kultūros vadybos srityse.

Klaipėdos kultūros specialistai tobulino įgūdžius vadybos, meno, kultūros klausimais, pasitelkdami kitų šalių patirtį bei atlikdami praktiką panašaus pobūdžio užsienio įmonėse. Projekto partneriai užsienyje – įmonės, turinčios ilgalaikę patirtį projektų administravimo ir įgyvendinimo srityje bei įsikūrusios savo šalių (Ispanijos, Italijos, Turkijos) kultūriškai aktyviose teritorijose. Priimančių šalių partneriai įsipareigojo stažuočių dalyvius supažindinti su keliomis kultūros projektais užsiimančiomis įstaigomis, jų veikla, darbo metodais. Kartu stažuotojai savo patirtimi ir idėjomis prisidėjo prie tų įstaigų kultūrinės veiklos vystymo.

Klaipėdiečiai projekto dalyviai įgyta patirtimi ketina pasidalyti su kitų uostamiesčio bei apskrities kultūros įstaigų darbuotojais finaliniame programos renginyje, vyksiančiame spalio viduryje. Šiame seminare-pristatyme dalyvaus ir kitų Lietuvos organizacijų atstovai, buvę šios programos stažuotėse.

„Durų” inf.

Muzikinės „permainos” – veržliai ir efektingai

Muzikinės „permainos” – veržliai ir efektingai

Danguolė Vilidaitė

Rugsėjo 18-ąją Klaipėdos kamerinio orkestro koncertu „Nakties šokiai“ prasidėjo 5-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“.

Pagarbus gestas tūkstantmečiui

Veržliai ir efektingai prasidėjęs Klaipėdos koncertų salės festivalis šiemet tęsis iki spalio pabaigos ir publikos vertinimui dar pateiks penkis koncertus ir dvi videoperžiūras. Programa turtinga ir turininga, o svarbiausias jos privalumas ir pagrindinis akcentas – didžioji dalis skirta lietuvių kompozitorių kūrybai, paskutiniųjų XX a. dešimtmečių ir XXI a. darbams – pagarbus gestas minint Lietuvos tūkstantmečio jubiliejų.

Nedidele išimtimi šiame kontekste, tikriausiai, bus videoklubo vakaras „Muzika kinofilmuose: kam tai rūpi?“ su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu ir keli užsienio kompozitorių opusai. Tai P.Eotvoso „Cricket Music“, Y.Klarko „TRK’s „, J.Adamso „Century Rolls“, S.Reicho „Clapping music“, P.Vaskso „Book for Cello“, K.Saariaho’s „Nymphea Reflection“ ir A.Sallineno „Chamber Music III“ – žinomos ir mažiau žinomos kompozicijos, kurių bent pusę jau išgirdome pirmajame koncerte.

Taigi šiais metais labiau grožėsimės šiuolaikinės lietuviškos muzikos „permainomis“, įdomesniais sprendimais ir turbūt svarbiausiu, anot festivalio kuratorės Loretos Narvilaitės, šio sezono koncertų salės pasikeitimu – violončelininko Mindaugo Bačkaus, kaip Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo ir kaip solisto, pasirodymais. O kad jie paveikūs, jau spėjome įsitikinti.

Ekspresyvusis solo…

Festivalio pradžiai buvo pasirinkta latvių kompozitoriaus Peteriso Vaskso „Book for Cello“ violončelei solo. (Kompozitorius tarybiniais laikais, beje, studijavo Lietuvos konservatorijos Vytauto Sereikos kontraboso klasėje.) Dramatiškas ir intensyvus šio kūrinio Fortissimo bei paslaptingos flažoletų trelės su melancholiška melodija, balsu pritariant pačiam atlikėjui, Pianissimo dalyje nuteikė rimtai – toks gilus žmogaus būties apmąstymas garsais. Imponavo ir sceninis pradžios sprendimas.

Ne mažiau meistriškai ir išraiškingai M.Bačkaus violončelė suskambo vyresnės kartos dabarties suomių kompozitoriaus Auliso Sallineno „Chamber Music III.. The Nocturnal Dances of Don Juanquixote“ violončelei ir styginių orkestrui. Don Žuano ir Don Kichoto nuotykiai čia iš tikro susijungia keisčiausioje populiarių muzikos citatų ir modernesnių išraiškų pynėje, nuoseklus muzikos plėtojimas nuolat tarsi griežtai pristabdomas, tarsi replikuojamas, dvilypė įsivaizduojamo personažo prigimtis nerimsta. Džiugu, kad Klaipėdos kamerinis orkestras (dirigavo Mindaugas Piečaitis) virtuoziškumo išbandymą atlaikė garbingai.

…ir virtuoziškas orkestras

„Nakties šokių“ vakare išgirdome dar dvi orkestro interpretacijas – tai pasaulyje garsiausios suomių kompozitorės, dabar gyvenančios Prancūzijoje, Kaijao’s Saariaho’s „Nymphea Reflection“ ir Algirdo Martinaičio „Mirtis ir mergelė“.

Sudėtingos muzikinės drobės buvo atliktos beveik nepriekaištingai, nauja, ekspresyvesne, kiek greitesne ir kontrastingesne grojimo maniera (ne be naujojo vadovo įtakos). Galima teigti, kad Klaipėdos kamerinio orkestro stilius tampa vis labiau koncertinis.

K.Saariaho’s „Nymphea Reflection“ („Vandens lelijų atspindžiai“) faktūra – mirguliuojanti įvairiomis mikronuotaikomis, plastiškais skirtingų tembrinių ir ritminių-intonacinių figūrų perėjimais. Tarsi ir buvo galima išgirsti gyvą vandens judėjimą, jo sroveles ir sūkurius. Kiek mistiškai paskutinėje dalyje suskamba Arsenijaus Tarkovskio eilės. Padarytas įspūdis vienu metu net primena būseną, patiriamą žiūrint A.Tarkovskio filmus. Meistriška partitūra. Norėtųsi dar išgirsti.

O Steave’o Reicho minimalistinę pjesę „Clapping music“ (išplojo M.Bačkus ir M.Piečaitis), ne pirmą kartą skambančią šioje salėje, vertinčiau tik kaip lengvą prieskonį ar nedidelį vakaro paįvairinimą.

Festivalio programa

Rugsėjo 23 d. 18 val. – “Ritualo galia”: kamerinis choras “Aidija” (meno vadovas ir dirigentas – Romualdas Gražinis) ir Birutė Mar (aktorė, režisierė). Programoje – Broniaus Kutavičiaus oratorijos “Magiškas sanskrito ratas” ir “Iš jotvingių akmens”.

Rugsėjo 25 d. 18 val. –“AmberLife provincijos melodijos”: ansamblis “Vilniaus Arsenalas” – Laima Šulskutė (fleita), Rolandas Romoslauskas (altas), Sergejus Okruško (fortepijonas). Programoje – Vidmanto Bartulio, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko, Jurgio Juozapaičio, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Algirdo Martinaičio kūriniai.

Rugsėjo 30 d. 19 val. – videoklubas „Muzika kinofilmuose: kam tai rūpi?”. Svečias – kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Spalio 9 d. 19 val. – “Garso ontologija”: Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai (fortepijonai), Lietuvos fleitų kvartetas – Giedrius Gelgotas, Lina Baublytė, Fausta Drulytė ir Albertas Stupakas. Programoje – Peterio Eotvos, Jono Tamulionio, Rimanto Budriūno, Lino Rimšos, Yeno Klarko, Vytauto V.Jurgučio, O.Balakausko, Z.Bružaitės, Loretos Narvilaitės, Gintaro Sodeikos, Ryčio Mažulio kūriniai.

Spalio 14 d. 19 val. – videoklubas ”Ramintos Šerkšnytės muzika: tarp ekspresijos ir ramybės”. Viešnia – kompozitorė Raminta Šerkšnytė.

Spalio 16 d. 18 val. – “Šimtmečio atspindžiai“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas – Juozas Domarkas, solistas – Petras Geniušas (fortepijonas). Programoje – Stasio Vainiūno, Eduardo Balsio, Osvaldo Balakausko, ir Johno Adamso kūriniai.

Spalio 30 d. 18 val. – festivalio post scriptum „Amžinoji šviesa“: Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus), Klaipėdos choras ”Aukuras” (meno vadovas – Alfonsas Vildžiūnas), dirigentas – Vykintas Baltakas, solistė – Nora Petročenko (mecosopranas). Programoje – Osvaldo Balakausko ”Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis” mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui (1995).

Bilietai į festivalio koncertus – nuo 15 iki 30 litų, perkant iš anksto taikoma 10 proc. nuolaida, o senjorams, studentams ir moksleiviams jie kainuoja 40 proc. pigiau.

S.Domarkas ir R.Treigys pristatyti Nacionalinei premijai

S.Domarkas ir R.Treigys pristatyti Nacionalinei premijai

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Lietuvos kultūros ministerija vakar paskelbė pretendentus į 2009 metų Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tarp jų – du klaipėdiečiai.

Už svarų indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją šiemet gauti pretenduoja 35 šalies kultūros ir meno veikėjai – kino, dailės, fotomeno, teatro, muzikos ir literatūros kūrėjai. Garbingam apdovanojimui pristatyti ir du uostamiesčio kūrėjai: dirigentas prof. Stasys Domarkas bei fotomenininkas Remigijus Treigys.

Miestas pasiūlė dirigentą

S.Domarko kandidatūrą iškėlė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, kuriame maestro profesoriauja.

„Dirigentas S.Domarkas – vienas ryškiausių Klaipėdos ir visos Vakarų Lietuvos muzikinio bei kultūrinio gyvenimo propaguotojų ir kūrėjų“, – teigiama Klaipėdos miesto mero Rimanto Taraškevičiaus pasirašytame rašte Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai.

Savo kūrybinį kelią pradėjęs Sankt Peterburge (Rusija), 1967–1989 metais S.Domarkas jį tęsė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kaip jo vyriausiasis dirigentas, o 1980–1985 metais ir vadovavo šiam teatrui. 1990–1992 metais maestro dirbo Minsko operos ir baleto teatro dirigentu, o nuo 1993-iųjų savo kūrybinę veiklą pradėjo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. 1995–1998 metais S.Domarkas dirbo ir jo vyriausiuoju dirigentu, ir teatro vadovu, pastarąsias pareigas ėjo iki 2005-ųjų, nuo tol yra teatro meno vadovas.

S.Domarkui vadovaujant Klaipėdos muzikiniam teatrui, buvo suformuluoti pagrindiniai jo veiklos ir kūrybos principai, teatras nuolat intrigavo ryškiomis ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje dažnai nestatytų autorių kūrinių premjeromis. Tuo laikotarpiu jame buvo pastatyta daugiau nei 30 įvairiausių muzikinių spektaklių.

Nuo 1998-ųjų S.Domarko iniciatyva buvo pradėtas organizuoti analogų Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje neturintis, iki šiol vykstantis kasmet operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

S.Domarkas plačiai žinomas kaip dirigentas. Dar 1970-aisiais Kaune iš vietinių meninių pajėgų jis sukūrė kamerinį orkestrą, vėliau peraugusį į šiandien puikiai žinomą Kauno miesto savivaldybės kamerinį orkestrą. Atvykęs į Klaipėdą, 1993-iaisiais S.Domarkas subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kuris ir dabar tęsia Klaipėdos krašto simfoninės muzikos propagavimo tradiciją. Jau 16 metų orkestras džiugina savo klausytojus įvairialypiu repertuaru, ypatingą dėmesį skirdamas šiuolaikinei Klaipėdos kompozitorių kūrybai.

Reikšminga ir edukacinė S.Domarko veikla. Bendri Klaipėdos jaunųjų talentų ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncertai nuo 2003-iųjų peraugo į „Pavasarinę jaunųjų talentų ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro fiestą“, kurioje su orkestru koncertuoja jaunieji Klaipėdos instrumentalistai bei vokalistai, Lietuvos muzikos akademijos, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai.

Nuo 2006-ųjų S.Domarkas aktyviai prisideda ir prie naujo – tarptautinio Mykolo Oginskio muzikos festivalio, šį rudenį jau ketvirtąsyk vykstančio Plungėje, yra jo meno vadovas. Maestro iniciatyva suburtas ir M.Oginskio festivalio simfoninis orkestras.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai per daugiau nei keturis kūrybos dešimtmečius S.Domarkas įvertintas įvairiais apdovanojimais: 1975-aisiais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, 2003-iaisiais – Plungės garbės piliečio titulas bei Reggia Calabria (Italija) konservatorijos garbės docento vardas, 2004-aisiais – Klaipėdos kultūros magistro apdovanojimas, 2005-aisiais – Klaipėdos universiteto profesoriaus vardas.

„Unikali Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro veikla, ilgametė tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šlovė, edukacinė veikla su jaunaisiais Klaipėdos talentais, nuoseklus ir aktyvus Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų kūrybinės veiklos organizavimas, tarptautinio M.Oginskio festivalio savitumas – visa tai įrodo ir patvirtina išskirtinį maestro S.Domarko vaidmenį kuriant, propaguojant ir palaikant Lietuvos muzikinę kultūrą bei teatro meną, užtikrinant profesionaliosios kultūros sklaidą regione. Todėl Klaipėdos miesto savivaldybės ir miesto bendruomenės vardu rekomenduojame skirti Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją maestro S.Domarkui“, – rašoma Klaipėdos miesto mero R.Taraškevičiaus rekomendaciniame laiške.

Nusipelnė ir fotomenininkas

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga (KADS) 2009-ųjų Nacionalinei kultūros ir meno premijai pristatė plačiai žinomą uostamiesčio fotomenininką, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką R.Treigį.

„Klaipėdoje gyvenantis ir dirbantis menininkas R.Treigys jau ne vieną dešimtmetį yra viena ryškiausių regiono asmenybių ir meninės kalbos įtaigumu pasižyminčių Lietuvos fotografijos kūrėjų“, – rašoma KADS pirmininko dailininko Vido Bizausko pasirašytame rekomendaciniame rašte.

1989-aisiais Vilniaus dailės parodų rūmuose surengęs pirmąją personalinę parodą R.Treigys įtvirtino savitą stilistinę raišką, kurią nuosekliai plėtoja iki šių dienų. Sukurti pavieniai darbai ir ciklai įprasmina autoriaus individualybę, jo ypatingai jautrų ir intelektualų sąlytį su realybe. Atsiribojęs nuo tradicinės, dokumentalizmu pagrįstos fotografijos, R.Treigys pasitelkia estetinę patirtį. Jis stebi ir fiksuoja įprastus kasdienybės objektus, tačiau į fotografijos plokštumą perkelia tik giliai permąstytą ir išgyventą vidinį „matymą“. Subtiliai fotografijoje išreikštos dvasinės dimensijos bei išbaigtu kūriniu realizuota pasaulėjauta išskiria menininką iš jo amžininkų – R.Treigio fotografijos yra atpažįstamos ne pagal paviršinį informacinį turinį, o pagal unikalų estetinį braižą.

Per pastaruosius penkerius metus R.Treigys sukūrė įspūdingus ir įsimintinus ciklus: „21 diena Berlyne“ (2004), „Paskutinė diena Venecijoje“ (2004), „Miestas iš atminties. Vilnius“ (2008). Kūrybinis projektas „21 diena Berlyne“ sukėlė ypatingą rezonansą Lietuvos ir Vokietijos fotografų bendruomenėse. 2004 metais gavęs Roberto Bosho fondo stipendiją, menininkas 21 dieną praleido Berlyne, kur sukūrė fotografijų ciklą, surengė jo parodas Lietuvoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje. 2008-aisiais kartu su Rolandu Rastausku jis išleido fotoeseistinį albumą „Berlynalijos“, įvertintą gražiausios Klaipėdos knygos, Lietuvos ir Baltijos šalių knygos meno konkursuose. Tačiau svarbiausia, kad Berlynui ir kitiems Europos miestams skirtuose cikluose R.Treigys išsaugojo savo idėjinę kryptį – nesureikšmindamas „užduoties“ miestų pažinimą autorius išreiškė tik jam būdingais abstrahuotais vaizdiniais.

Nuo 2002-ųjų menininkas dalyvauja TTL grupės kūrybiniuose projektuose. Kartu su Gintautu Trimaku ir Alvydu Lukiu 2002–2008 metais surengtos parodos „TTL požiūris“ (Vilniuje, Kaune, Stokholme, Niujorke, Kijeve, Varšuvoje) atskleidžia trijų žinomų Lietuvos fotografų sukauptą meninio polilogo patirtį, kuri skirtingose parodinėse erdvėse įgauna naują formą ir turinį. Nekintama vertybe išlieka poreikis eksperimentuoti su fotografija kaip instaliacijos objektu. Tačiau kolektyvinis darbas nenumalšina R.Treigio autorinio balso, priešingai – sąskambyje su bendraminčiais išryškėja jo universalumas ir aktualumas. Per sąlyginai tylias ir monotoniškas fotografines plokštumas, išardžiusias įprastą daiktų struktūrą ir mastelį, paneigusias istorines ir socialines vertes, ištrynusias laiko ženklus, prabyla egzistencinis nerimas, kuris jaudina ir priverčia suklusti.

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga rekomendavo R.Treigiui skirti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už aktyvią ir įtaigią pastarųjų septynerių metų kūrybą.

Pretendentų – net 35

Į 2009-ųjų Nacionalinę kultūros ir meno premiją taip pat pretenduoja tautinės kultūros puoselėtojai Povilas ir Dalia Mataičiai, režisierius Jonas Jurašas, aktorius Rolandas Kazlas, režisierius, rašytojas, atlikėjas Vytautas V.Landsbergis, choreografė Anželika Cholina, kompozitoriai Lionginas Abarius ir Giedrius Kuprevičius, dainininkė Judita Leitaitė, klarnetininkas Algirdas Budrys, džiazo saksofonininkas Liudas Mockūnas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, muzikologas Vytautas Landsbergis, architektas Eugenijus Miliūnas, grafikas Šarūnas Leonavičius, skulptoriai Vladas Urbanavičius ir Gintaras Karosas, dailininkas monumentalistas Gitenis Umbrasas, dailininkas ir knygų vaikams autorius Kęstutis Kasparavičius, dailininkė animatorė Nijolė Valadkevičiūtė, tarptautinėje Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavę menininkai Žilvinas Kempinas bei Svajonė ir Paulius Stanikai, dailėtyrininkė Marija Matušakaitė, rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas Laimonas Tapinas, rašytojai Henrikas Algis Čigriejus, Ramutė Skučaitė, Valdemaras Kukulas ir Vladas Braziūnas, kino režisieriai Almantas Grikevičius ir Gytis Lukšas, fotografai Romualdas Rakauskas ir Paulius Normantas.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos nuo 1989-ųjų skiriamos kasmet už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų šalies ir pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, taip pat ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Iki šiol apdovanota daugiau kaip 150 kultūros ir meno veikėjų.

Kultūros ministerijos iniciatyva konkurso būdu skiriamų itin prestižinėmis laikomų nacionalinių kultūros ir meno premijų skaičius pernai sumažėjo nuo devynių iki šešių. Tačiau vienos premijos dydis išaugo nuo 340 iki 800 MGL (dabar – 104 tūkst. litų).

2009-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai paaiškės gruodžio viduryje. Jie bus iškilmingai apdovanoti jau kitąmet – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) išvakarėse.

Klaipėdos universitetui – V.Strolios muzikinė kolekcija

Klaipėdos universitetui – V.Strolios muzikinė kolekcija

Danutė Petrauskaitė

Rugpjūčio pabaigoje į Klaipėdos universitetą iš JAV atkeliavo unikali Vytauto Strolios (1928–2007) muzikinė kolekcija. Jos kelias į Klaipėdą nebuvo nei trumpas, nei lengvas.

Kolekcijoje – knygos, natos, žurnalai, laikraščiai, dokumentai, laiškai, nuotraukos, senieji garso voleliai, plokštelės, kompaktiniai diskai, koncertų programėlės. Daugeliu aspektų ji atspindi lietuvių muzikinę veiklą visame pasaulyje, ypač Amerikoje ir yra vienas didžiausių tokio tipo rinkinių.

Iš muzikų dinastijos

V.Strolia – vyriausias kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Juozo Strolios ir dainininkės Zentos Grubaitės sūnus. Abu tėvai buvo S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, 1927-aisiais Klaipėdoje sumainę žiedus.

Po metų, kovo 2-ąją, Mažeikiuose gimęs Vytautas nuo pat vaikystės buvo pasinėręs į muzikos pasaulį – girdėjo, kaip dainavo mama ir smuikavo tėvas. 1939-aisiais jis pradėjo lankyti Šiaulių muzikos mokyklą, bet mokslas truko vos kelerius metus. Mat prasidėjus karui tėvas, nukentėjęs nuo bolševizmo, saugumo sumetimais kartu su šeima nutarė palikti Lietuvą.

Vytautas toliau tęsė mokslus Dresdeno konservatorijoje ir Braunšveigo muzikos mokykloje. Deja, jaunystės metai nebuvo lengvi – teko išgyventi košmarišką Dresdeno bombardavimą, kęsti materialinius nepriteklius, kraustytis iš vieno miesto į kitą, vilkėti kareivišką milinę ir išgyventi mylimos mamos netektį.

Liko du jo broliukai – Faustas ir Herkulis, kurie taip pat mokėsi muzikos ir vėliau, apsigyvenę Amerikoje, tapo nepamainomais lietuviškoje veikloje.

Faustas vadovavo vaikų ansambliams, Lietuvos vyčių chorui, styginių ansambliui, dirigavo dainų šventėse, dirbo muzikos mokytoju mokyklose ir vasaros stovyklose, ėjo ir iki šiol tebeeina Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungos valdybos pirmininko pareigas.

Herkulis, mokęsis smuikuoti pas tėvą, dažnai grieždavo šiuo instrumentu Lietuvių operos pastatymuose, tautiečių koncertuose ir vakarėliuose.

Apsigyvenęs JAV, Vytautas lankė Naujosios Anglijos konservatoriją Bostone, kur studijavo fagotą, orkestrinį dirigavimą ir muzikos kritiką. Kartu reikėjo užsidirbti duoną. Tačiau visada linksmas ir nepavargstantis jis atrasdavo laiko ir jėgų groti akordeonu tautinių šokių grupėms, pūsti fagotą įvairiuose amerikiečių orkestruose. Bet pašlijus sveikatai, turėjo atsisakyti instrumentalisto veiklos.

Kurį laiką dirbo karo laivyno bazėje, vėliau perėjo į kompiuterių sritį. Bet lietuviškos veiklos nenutraukė: vadovavo Bruklino operetės chorui, vyrų chorui „Perkūnas“, rengė muzikines laidas Niujorko lietuvių radijui „Laisvės žiburys“, dirbo muzikos mokytoju lituanistinėse mokyklose.

Jei Faustas ir Herkulis daugiausia reiškėsi Čikagoje, tai Vytautas – Niujorke. Čia visur jo buvo pilna – ir „Kultūros židinyje“, ir lietuviškame eteryje bei periodinėje spaudoje.

Vytautas domėjosi lietuviška muzikine veikla ir istoriniu aspektu. Jo dėmesį vis dažniau patraukdavo įvairūs leidiniai, kuriuose būdavo minimas Lietuvos vardas. Negalėdavo jis ramiai praeiti ir pro lietuviškas plokšteles. Todėl laipsniškai ėmė kaupti šią lituanistinę medžiagą ir tapo aistringu kolekcininku, savo pomėgį pavadinęs „nikiu“ (nuo žodžio „įnikti“).

Kolekcininkas ir tyrinėtojas

Labiausiai Vytautą domino plokštelės. Norėdamas sužinoti, kiek ir kur jų buvo išleista išeivijoje, ėmė rinkti informaciją iš įvairiose Amerikos bibliotekose saugomų katalogų.

Po ilgų darbo metų jis parengė sąrašą užsienio kraštuose išleistų lietuviškų plokštelių – 1140 vienetų – pradedant Anglija ir baigiant Urugvajumi – ir ėmė jų ieškoti, vaikštinėdamas po antikvariatus ir bendraudamas su kitais kolekcininkais. Vytautas kaupė ir Sovietų Sąjungoje gaminamas lietuviškas plokšteles, kurias iš Lietuvos siųsdavo draugai ar atveždavo koncertuojantys muzikantai. Tačiau nesitenkino vien jų sudėliojimu į lentynas, bet ėmė rengti diskografijas įvairiomis temomis. Ir tapo didžiausiu šios srities specialistu lituanistikos baruose. Diskografijose jis neapsiribodavo vien kūrinių pavadinimais ar atlikėjais, bet nurodydavo įrašymo datas, firmų katalogus ir matricų numerius, etiketes, plokštelių dydžius ir garso įrašymo greičius.

Lietuvoje yra išspausdintos V.Strolios parengtos Maironio, V. Jakubėno, J.Kačinsko, M.K.Čiurlionio diskografijos. Pastarasis darbas pasirodė Kaune 2001-aisiais kaip solidi knyga ir šiandien gali daug pagelbėti atlikėjams ir muzikologams, norintiems sužinoti, kas, kada ir kur pasaulyje atliko šio kompozitoriaus muziką.

Tačiau ne vien plokštelės traukė Vytauto dėmesį. Jis buvo neabejingas viskam, kas lietuviška, ir šiek tiek mokėdamas jidiš kalbą, žinių apie Lietuvą ieškojo net Niudžersio žydų laikraštyje.

Skirtis buvo sunku

Pirmą kartą V.Strolios namuose Niudžersyje man teko pabuvoti 1991-ųjų pabaigoje. Buvau viena iš nedaugelio, kuriai buvo pasiūlyta susipažinti su garsiąja kolekcija.

Vytautas ją laikė namo rūsyje, kur stovėjo ir jo darbo stalas. Jos kaupimui buvo išleidžiami visi atliekami pinigai. Džiugu, kad tam neprieštaravo Vytauto žmona Irma Trakytė – iš Klaipėdos krašto kilusi vokietaitė, palaikiusi ir savo vyro dalyvavimą lietuviškoje veikloje.

Metams bėgant kolekcija augo, o jo savininko sveikata menko. Telefonu dažnai kalbėdavomės, koks bus tos didžiulės bibliotekos ir fonotekos likimas. Vytautas prasitarė, kad norėtų ilgai grojančias senąsias plokšteles palikti Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriui. Tam negalėjau prieštarauti, nors ir labai norėjosi jas turėti Klaipėdoje. Bet žinodama liūdną Klaipėdos universiteto Menų fakulteto fonotekos, kaip labiausiai nuskriausto padalinio, padėtį, nedrįsau apie tai net užsiminti.

Tačiau dėl likusios kolekcijos sutarėme tvirtai – ji bus skirta tik Klaipėdai. 2004-aisiais Vytautas pakvietė mane pas jį apsilankyti ir atsirinkti Klaipėdai reikalingą literatūrą. Bet tai padaryti nebuvo lengva. Derėjomės dėl kiekvienos knygos, kurios Vytautui kėlė brangius prisiminimus. Ant kiekvienos jų, kaip ir pridera kolekcininkui, jis dėjo savo atspaudą. Pavyko supakuoti 16 nemažos apimties dėžių ir į Klaipėdą atsivežti knygų dovanojimo aktą su Vytauto parašu.

Atsisveikindama supratau, kad daugiau su juo nebepasimatysiu, bet net neįtariau, kad man dar kartą teks apsilankyti jo namuose. Mat Vytautas supakuotų dėžių taip ir neišsiuntė, net jas atplėšė. Matyt, skirtis su šiuo turtu buvo labai sunku, be to, nuolat dirbant prie diskografinių rodyklių, jam prireikdavo įvairiausios literatūros, kurios jis ieškodavo ir Klaipėdai skirtose dėžėse.

Apie jokį fonotekos gabenimą į Vilnių, o bibliotekos – į Klaipėdą nebuvo nė kalbos. Vytautas dirbo, rašė, vis dar papildydavo naujais leidiniais savo lentynas. Skirtis jam su kolekcija reiškė prarasti savo esybę ir gyvenimo tikslą. Bet tas gyvenimas netikėtai nutrūko – 2007-ųjų kovo 29 d. V.Strolia mirė.

Jo našlė Irma buvo pasiryžusi pagelbėti siunčiant biblioteką į Klaipėdą. Tačiau, kaip paaiškėjo, tas darbas reikalavo ne tik fizinių jėgų, dėžes kilnojant stačiais laiptais iš rūsio, bet ir išmanymo darant atranką.

Transatlantinė kelionė

Pirmoji drąsiam žygiui ryžosi M.Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Eglė Marčėnienė, pernai rudenį nuvykusi į V.Strolios namus ir supakavusi plokštelių siuntą. Supratau, kad ir man nėra ko ilgiau laukti. Užteko visko – pasiryžimo ir sveikatos, trūko tik vieno – pinigų. Jokios vilties neturėjau jų gauti iš skendinčio skolose Klaipėdos universiteto. Tad teko kreiptis į užjūrio tautiečius – pirmiausia į Mažosios Lietuvos fondo pirmininką Vilių Trumpjoną ir buvusį pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką Vytautą Kamantą. Dideliam mano džiaugsmui, pinigų davė ir vienas (2000 JAV dolerių), ir kitas (1000 JAV dolerių).

Šie asmenys iš karto suprato reikalo svarbą, nes puikiai žinojo ilgametę V.Strolios veiklą. Už tai esu jiems nepaprastai dėkinga. Labai daug šiame darbe padėjo ir Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė Janina Pupelienė, pastaruosius penkerius metus neprarasdama vilties sulaukti dovanotos bibliotekos ir susirašinėdama su Vytautu, vėliau – ir su jo žmona Irma.

Įdėtos viltys išsipildė. Šį kartą, pritariant Irmai ir Vytauto broliui Faustui, pavyko supakuoti jau 70 dėžių, į kurias tilpo ne tik biblioteka, bet ir E.Marčėnienės paliktos fonotekos dalis. Pavyko aptikti ir kelias J.Strolios dėžes su unikalia Klaipėdos krašto medžiaga. Taip pat buvo supakuoti Vytauto rankraščiai – jo dar nespėtos išspausdinti diskografijos, rodyklės, laiškai įvairiems muzikams. Dirbant šį darbą labai padėjo Irma, suteikusi man ne tik savo pastogę, bet ir įvairiuose rūsio užkaboriuose atrasdama užslėptų plokštelių ar knygų. Už tai jai taip pat nuoširdžiai dėkoju.

Smagu, kad visas šis krovinys – jau po Menų fakulteto stogu. Rugsėjo 11-ąją į Klaipėdą atplaukė iš Čikagos F.Strolios pasiųsta dėžė, į kurią tilpo daug vertingų jo tėvo rankraščių. Taigi Klaipėdos universiteto biblioteka pasipildys nauju fondu, kuris bus pavadintas Strolių vardu. Turint omenyje Muzikologijos institute esančią dar ir kitą išeivijos muzikų medžiagą, galima drąsiai tvirtinti, kad Klaipėdos universitetas pamažu tampa didžiausiu lietuvių egzodo muzikinės kultūros vertybių kaupimo ir tyrinėjimo centru. Dėl to ši mokslo ir studijų institucija įgyja savo išskirtinumą kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų kontekste.

Kai idėjos liejasi per kraštus

Kai idėjos liejasi per kraštus

Kristina Jokubavičienė

Vulkaniška gyvenime, šmaikšti kalboje, žodžio kišenėje neieškanti dailininkė Virginija Giniotytė neturi problemų ir dėl idėjų kūrybai – jos liejasi per kraštus, ir kiekvienas susitikimas su jos kūriniais žada netikėtumų. Tai akivaizdu ir Virginijos personalinėje parodoje „Medžio nėriniai“, kuri veikia „Klaipėdos galerijoje“.

Nuo odos – prie medžio

Studijavusi odos specialybę Talino dailės institute Estijoje ir gavusi gerą paruošimą knygrišystės, poligrafijos, šrifto, auksavimo ir senųjų odos technologijų srityse, dailininkė kurį laiką „jaukinosi“ odą, įrišinėjo vienetines knygas, restauravo retus, antikvarinius leidinius, dalyvavo tarptautiniuose projektuose, žodžiu, dirbo darbą, kuriam ruošėsi.

Taip kaupėsi patyrimas ir augo profesinis bagažas, leidęs pereiti nuo tradicinės odininko profesijos sampratos, nuo kompozicijų plokštumoje prie apimtinių ir erdvinių objektų. Keičiant odos, kuri pasak dailininkės, turi tiesiog neribotas galimybes, įvaizdį ir atrandant formas, kurios balansuoja tarp funkcionalumo ir dekoratyvumo.

Nuolatinis eksperimentavimas technologijų ir plastikos srityse vedė prie odos, brangios ir prabangios medžiagos skulptūrinės raiškos, daiktų objektų kūrimo, dermių su kitomis medžiagomis, pirmiausia medžiu, paieškų.

Buvo meninių baldų etapas, pažymėtas stalčiukų manija. Žodis „baldas“ lyg ir pernelyg konkretus toms kompozicijoms ar interjero akcentams, kurie organine forma, šiltu ir minkštu odos paviršiumi išaugo į pagaulius postmodernistinius kūrinius, išlaikančius glaudžias sąsajas su gamtos ar gyvūnijos formomis. Šie Virginijos objektai, kokia nors „Pupa“, „Paprikos“ (abu 2004 m.) visada traukė dėmesį taikomosios dailės parodose. Ir ne tik dėl preciziškai padarytų ištraukiamų stalčiukų.

Kai jau beveik visos odos paslaptys buvo įvaldytos, nusistovėjusi odos ir medžio pusiausvyra pamažu kito medžio naudai. Jau paskutiniojoje apžvalginėje parodoje „Vakarų vėjai – 2008“ V.Giniotytė eksponavo kompozicijas „kiauraraščius“ iš faneros, daugiau ar mažiau išlaikančius kelių sujungtų plokštumų formatą.

„Nunėrė” iš faneros

Iki šiol paskiruose kūriniuose plėtotos idėjos išsiskleidė personalinėje parodoje, kurioje V.Giniotytė eksponuoja septynias medžio skulptūras, sukurtas 2008–2009 metais, ir šešias fotografijas.

Nors „Suoliukas“ ar net „Nešulys“ iš bėdos galėtų atlikti sėdimo baldo funkcijas, jų paskirtis – ne tarnauti, o sublimuoti suoliuko idėją. Parodos atidarymo dieną salėje kvepėjo medžiu ir oda, norėjosi liesti skulptūras, pajusti jų paviršius – sausą medžio ir klampų odos glotnumą.

Viena skulptūra sukurta tik iš liepos masyvo („Peizažas“), kitoje medžio masyvas derinamas su fanera („Nešulys“), likusios penkios – vien iš faneros. Daugeliui žodis „fanera” skamba pernelyg buitiškai, kaip kokia antrinė medžiaga, tinkanti užkalti skylę, padaryti dėžutę. Galima vartoti kitą pavadinimą – klijuota mediena, ir ši, dar nuo XVIII a. naudojama baldų gamyboje medžiaga, atrodys kitaip.

Faneros, kuri gaminama iš kelių, dažniausiai trijų suklijuotų medienos lukšto sluoksnių, plastines savybes iš naujo atrado XX a. dizaineriai: iki Antrojo pasaulinio karo naujos formos baldus iš faneros kūrė Alvaras Aaalto’as, Marcelis Breueris, po karo – Charlesas Eamesas, Eero’as Saarinenas. Pastarieji ypač plačiai panaudojo klijuotos medienos lankstumą, lenkdami ir formuodami minkštas, plastiškas formas, konkuruojančias su plastiku.

Virginija nelanksto faneros. Ji ją figūriškai ir ažūriškai pjausto, klijuoja ir priaugina kelis sluoksnius, dažniausiai kuria iš 3 cm storio lakštų. Šlifuoja, balina skaidriais pigmentais, jungia su juoda arba balta labai kokybiška oda.

Originalus sprendimas

Negaliu kategoriškai teigti, kad kas nors dar neišbandė tokios technologijos. Gal kas atsišauks, pasaulis platus. Bet kokiu atveju, pas mus tai originalus sprendimas, iš pirmo žvilgsnio priverčiantis net suabejoti, iš ko ir kaip tos skulptūros padarytos.

Jos skatina įvertinti klijuotos medienos estetiką, lakštų sluoksnius, kurie, kitaip supjausčius, atrodo kaip ilgai augusio medžio rievės, taigi turi ne mažiau turtingą tekstūrą nei medžio masyvas. O dėl techninių ir kūrybinių gudrybių jie atrodo išsilankstę į visas puses (pvz. „Gaurai“).

Kaip sakė pati autorė, fanera labai patvari medžiaga, nereaguojanti į drėgmės pokyčius, neskilinėjanti. Medžiaga patvari, bet jos apdorojimo procesas reikalauja ir tikslumo, ir fizinės jėgos. Nors žiūrovui dažniausiai visai nesvarbu procesas, – jis mato rezultatą, išbaigtą, užvaldantį išraiškinga forma.

Dailininkė sumaniai panaudoja skirtingos medienos ypatumus, „Nešulyje“ sugretindama liepos masyvą, kuris nuolat kinta, trūkinėja nuo aplinkos pokyčių, ir kieto, bet plastiškai ne mažiau išraiškingo klijuoto beržo ažūrą.

Pasiekė vizualinį efektą

Apie liepą. Jos gabalai panaudoti dviejose skulptūrose, o pati liepa augo Virginijos sodybos kaimynystėje. Sunku pasakyti, kiek jau tikriausiai penkti metai vienkiemyje gyvenančią menininkę paveikė mediena, atsiradusi po ranka.

Per gamtos formas, kurios vyrauja dailininkės kūryboje, ateina ir natūralios gamtinės medžiagos, vystoma ekologijos tema. Priklauso nuo medžiagos, ar formos yra daugiau ar mažiau realistinės. Kompozicijose iš odos jų natūralizmas dažnai specialiai pabrėžiamas.

Šiuokart matome, kaip jautriai natūros motyvai perfrazuojami kompozicijose iš medžio, išlaikant masės ir ažūro pusiausvyrą. Labai vykusi pasakojamojo prado, kuris natūraliai glūdi menininkės kūrybos gelmėse, dermė su formos apibendrinimu, plastikos „išvalymu“ iki tokios vos juntamos subtilios ribos, kai vaizdas tampa žymiai platesnis už jo įvardijimą, įgyja naujas konotacijas. Kita vertus, labai tiksliai atkuriant augalo motyvą bet keičiant proporcijas ir dydžius („Žiedas“), pasiekiamas vizualinis efektas, analogiškas stebuklinės pasakos dvasiai.

Kaip trumpas esė

Nenutrūkstamas, abstraktus ažūro piešinys, vis pasikartojantis skulptūrose, kažkuo primena nesibaigančią DNR ar kokį kitą molekulinį darinį.

Per savąjį nekonkretumą jis tampa beveik simboliniu nuolatinio kūrinijos virsmo, augimo ženklu. Kaip ir uždarosios kompozicijų formos, tą pačią minutę galinčios būti peizažo arba „kažko“ fragmentu, persikūnyti į plastiško moters torso vibracijas, tapti „Suoliuko“ funkcine dalimi, linkti „apdegusiu“ paprastuoju degtuku arba žmogaus siluetu. Kaip trumpas esė išgryninta forma be žodžių apie tą patį – gyvenimą, kasdienybę.

Universalias, beveik mistiškas skulptūrų plastikos jungtis netikėtai papildė nuotraukos, kurios, kaip teigė autorė, yra visai atsitiktinės: tvenkinio paviršiuje nusėdusios pjaustomo, šlifuojamo medžio dulkės lyg pagal kokią komandą susijungė į darinius, lygiai tokius pat, kaip ir skulptūrose.

Viename interviu prieš keletą metų dailininkė prisipažino, kad svajoja apie švarią skulptūrą ir švarią tapybą. „Švarią“ skulptūrą jau pamatėme. Juk ateis eilė ir „švariai“ tapybai? Virginija, iš tavęs visko galima laukti…

Kaligrafija: tarp teksto ir vaizdo

Kaligrafija: tarp teksto ir vaizdo

Kristina Jokubavičienė

Ketvirtoji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, atidaryta Klaipėdos dailės parodų rūmuose, – neeilinis įvykis.

Tapo tarptautinė

Vieno žymaus šalies grafiko kaligrafo į pasaulį lengva ranka paleista frazė „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“ turi pagrindo. Greta kitų kultūros ir meno reiškinių, formuojančių miesto prie jūros tapatybę, kaligrafija yra tikrai ne paskutinėje vietoje.

Parodos faktas patvirtina tai keletu aspektų.

Jei jau surengėme ketvirtąją parodą po to, kai jos idėjos sumanytojas ir visų trijų kuratorius Algis Kliševičius išėjo Anapilin, tikrai nebeatiduosime jos kitiems (miestams). Galima drąsiai sakyti – tradicija sukurta ir įtvirtinta. Tai gausiausia dalyvių skaičiumi „Rašto meno“ paroda. Pirmojoje 1992-aisiais dalyvavo 18 dailininkų, antrojoje, įvykusioje 1999-aisiais – 34, 2004-aisiais į trečiąją parodą susirinko 28 dalyviai.

Šioje, ketvirtojoje, dalyvauja net 47 įvairių specializacijų dailininkai (47-ojo – japono Takuo Ube nespėta įtraukti į informatyvų bukletą ir parodos kuratorė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė prašė visų jį patiems kaligrafiškai įsirašyti). Parodoje išliko panašus jaunimo (penktadalis visų dalyvių, jauniausiam – 20 metų) ir labiau patyrusių dailininkų santykis (iš jų – septyni profesoriai).

Ketvirtoji paroda įgijo tarptautinį statusą – joje dalyvauja keturi dailininkai iš užsienio (Japonijos, Izraelio, Latvijos, Vokietijos). Tai liudija apie kaligrafijos populiarumą ne tik mūsų krašte. Tai, kad apžvalginės kaligrafijos parodos vyksta Klaipėdoje, turi privalumų, nes lengviau patekti periferijoje gyvenantiems dailininkams. Kita vertus, siaurėja jos sklaidos sfera, kurioje reikėtų daugiau įdirbio.

Kaip ir visi su kaligrafija susiję įvykiai, paroda sulaukė lankytojų susidomėjimo ir gerų atsiliepimų.

Kas nepasikeitė

O kas nepasikeitė? Parodų vieta, nes visos buvo surengtos Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Tas pats ir ekspozicijų autorius – kaip ir visas tris, taip ir ketvirtąją eksponavo Mindaugas Petrulis. Išliko ir klausimas – kas gi yra kaligrafija šiandien? Jis kilo visų „Rašto meno“ parodų metu, atsispindėjo diskusijose, recenzijose ir šiaip privačiuose kaligrafų pokalbiuose.

Kai kalbama apie kaligrafiją, mėgstama ją lyginti su muzika, o pasiruošimo procesą, būtiną šiai meno sričiai, – su klasikiniu baletu. Nes daug juodo darbo ir trumpas pasirodymo (darbo sukūrimo) džiaugsmas.

Dar sakoma, kad kaligrafija gali būti maloniu hobiu, būdu užsidirbti pinigų ir menu. Iš kaligrafijos užsidirbti pinigų menininkui nėra paprasta, nes šią siaurą nišą užpildo kaligrafijos paslaugas teikiantys įvairūs salonai, mokyklėlės etc. Kaligrafijos, kaip malonaus hobio, nėra ko aptarinėti, nes tai patrauklus ir perspektyvus saviraiškos būdas iš tikro kiekvienam, nepaisant gebėjimų ar pasiruošimo, nereikalaujantis nei ypatingų priemonių, nei daug vietos. Kai prieinama prie kaligrafijos kaip meno, nuolat pabrėžiama, kad tai yra sunku, bet įmanoma.

Įprastas kaligrafijos apibrėžimas, kylantis iš žodžio prasmės graikų kalba (gražus raštas) tiko iki XIX a. pabaigos, kol ji buvo tikras amatas ir būdas komunikuoti. XX a. kaligrafija patyrė daugybę pokyčių ir iššūkių, susijusių su moderniojo meno raida. Takoskyra tarp klasikinės ir moderniosios kaligrafijos, siekiančios realizuotis kaip vizualaus ir konceptualaus meno sritis, šiandien yra gana aiški, bet tai nereiškia, kad vienas ir tas pats menininkas negali kurti ir viena, ir kita. Be to, kaligrafijos pagundos patraukia įvairių specializacijų dailininkus.

Ekspresija ir emocionalumas

Nuolat bandoma formuluoti apibrėžimus, atitinkančius šiuolaikinės kaligrafijos orientaciją ir situaciją, išryškėjusią septintajame XX a. dešimtmetyje. Apibrėžimai būna gana ilgi, kartais painūs, bet visi galų gale sueina į vieną pagrindinę mintį: abstrakčių, ranka rašytų, nebūtinai skaitomų ženklų (raidžių, žodžių, tekstų) ekspresija, perteikiant tų pačių ženklų dvasią.

Taigi esmine moderniosios kaligrafijos darbų jungtimi išlieka ekspresija ir emocionalumas, kartais peraugantis į jausmingumą, estetizavimą, iš to – į susireikšminimą.

Nors kaligrafijoje daug dėmesio skiriama darbo įrankiams, kurie iš tikro prisidėjo prie dabartinės formų įvairovės, tenka pripažinti, kad įrankiai nėra tokie svarbūs galutinei kūrinio percepcijai (kalbama apie teptuką, aerografą, kopijavimo ir kompiuterinę techniką, skaitmeninę fotografiją, spaudą ir kt.). Priemonių arsenalas aktualus tiek, kiek jos įgalina atskleisti sąsajas arba ribas tarp vaizdo ir teksto, dviejų esminių pasaulio suvokimo būdų.

Charleso Voysey frazė „Galva, ranka, širdis“ (angliškai ji skamba „Head, Hand, Heart“), 1896-aisiais tapusi judėjimo „Menai ir amatai“ moto, dažnai naudojama nusakant moderniosios kaligrafijos esmę.

„Gyvo“ rašto pavyzdžiai

Ketvirtoji paroda pateikė puikių klasikinio, „gyvo“ rašto pavyzdžių. Iš jų išsiskiria trys parodos akcentai: Jokūbo Zovės „Šv. Mato Evangelija“ (1999–2004), Broniaus Leonavičiaus iliustracijos „Vilniaus legendoms“ (2000) ir Alberto Gursko kaligrafiniai lakštai.

Gaila, kad iš aštuoniolikos metrų ir dvidešimties centimetrų J.Zovės „Evangelijos“ pergamento juostos matome tik apie tris metrus, visa kita tvarkingai susukta į Toros formos ritinėlį. Labai efektingai darbas buvo eksponuotas autoriaus jubiliejinėje parodoje Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Pasak J.Zovės, „ši „Evangelija“, žinoma, nėra meno kūrinys. Nėra auksu puoštų inicialų, išraiškingų iliustracijų. Tai tik žodis. Popierius, rašalas ir šventas žodis…“. Po formato ir apimties būtent teksto vaizdas palieka ypatingą įspūdį gyvu alsavimu, įdėtu darbu, bet dar labiau jausmu, vos pastebimu raidžių kitimu, nelygumais, atspalviais. Šrifto meistriškumą kaip visada demonstruoja rašto meno puoselėtojo A.Gursko klasikinės kaligrafijos darbai.

Iš B.Leonavičiaus iliustracijų „Vilniaus legendoms“ eksponuojamos keturios, skirtos kunigaikščiui Gediminui. Blizgus stiklas paslėpė dalį jų grožio – sukurtos akrilu ir tušu ant paties autoriaus pagaminto popieriaus gotikos manuskriptų stiliumi, sužvilgančios tauraus aukso ar kilnia raudona išskirtų inicialų intarpais, iliustracijos sujungia istorinę bei moderniąją dailę ir yra vertinamos kaip vienas reikšmingiausių B.Leonavičiaus darbų knygos meno ir šrifto srityje.

Atsiskleidžia įvairovė

Tradicinio dailiojo rašymo šioje parodoje yra tikrai nemažai. Ekspresija, meistrystė daro įspūdį Vilmos Augaitienės, Rasos Bočkutės, Anatolijaus Klemencovo, Algio Kliševičiaus (1950–2008), Aušros Lisauskienės, M.Petrulio, Leo Ray (Izraelis), Zitos Mazaliauskaitės, Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės darbuose. Daug vilčių teikia jaunųjų kūrėjų Andriaus Balvočiaus, Romano ir Iljos Klemencovų, Agnės Matulionytės, Žanetos Vilčinskienės kaligrafiniai etiudai.

Apie trijų Klemencovų „dinastiją“, matyt, reikėtų kalbėti atskirai, nes tai dar vienas įdomus šios parodos faktas. Pajūrio regionui atstovaujantys dailininkai yra arba mokytojai, arba jų mokiniai, ir perimamumo dvasia, kurią galima įvardyti ir mokyklos sąvoka, egzistuoja.

Žvalgantis parodoje akivaizdu, kad šiuolaikinėje kaligrafijoje nuo funkcijos, pritaikomumo einama link vaizduojamojo prado, tapybos, piešinio ar objekto, daugėja spalvų, didėja formatai, apimtys. Būdingas kelių, keliolikos lakštų jungimas, to paties multiplikavimas, serijinis vaizdas. Jau įprasta, kad nuo plokštumos vis dažniau pereinama prie erdvinių kompozicijų, nuo popieriaus – prie visų įmanomų ir neįmanomų paviršių, ant kurių galima palikti ženklą arba iš kurių pačių galima jį formuoti – medžio, keramikos, tekstilės, plastiko ir kt.

Skaitmeninės technologijos įsitvirtino kaligrafijoje, kaip ir daugelyje tarpdisciplininio meno sričių. Jos palengvina darbo procesą ir idėjų paiešką, bet mechaniškas jų naudojimas kartais tik pakiša koją. Tai patvirtina ir ketvirtosios „Rašto meno“ parodos ekspozicija.

Šiuolaikinė kaligrafija įkvėpimo semiasi iš Rytų, Vakarų, naujų technologijų, joje atsispindi plati deklaruojamų minčių, prasmių, įžvalgų skalė. Nors įprasta, kad kaligrafija fokusuojasi į žmogaus veiklos sukurtus produktus, akivaizdi gamtos įtaka, kurią galima įvardyti kaip „natūros kaligrafiją“, t.y. aplinkoje sutinkamų formų, raštų, tekstūrų ir faktūrų kartojimą (G.Grendaitės-Vosylienės, A.Matulionytės, S.Želnytės, iš dalies J.Sereikaitės darbai).

Su dedikacija

Kviesdami dalyvauti parodoje, jos rengėjai akcentavo Lietuvos rašto kultūrines sąsajas su Europos šalių mentalitetu, daile ir istorijos, ir šiandienos aktualijų kontekste, klausdami šiuolaikinių kūrėjų, kiek jiems svarbūs istorinė sąmonė ir tradicijų tąsa bei santykis su amžinosiomis vertybėmis, o pati paroda skirta Lietuvos tūkstanmečiui.

Vienuose darbuose ši dedikacija plėtojama kaligrafijos priemonėmis atskleidžiant asmenines nuostatas ar ieškant bendresnio vardiklio (Giedrė Gučaitė, Donata Porvaneckaitė), kitur tiesiog atiduodama duoklė, paminint šv. Brunoną ir įvairias praeities realijas. Pa-rodoje taip pat eksponuojamos autorinės dailininkų knygos (Kamilė Lisauskaitė, Kęstutis Vasiliūnas, Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė).

Kaligrafija patraukia įvairaus amžiaus, skirtingų specializacijų menininkus. Nauji estetiškumo kriterijai veikia požiūrio į pradinį kaligrafijos objektą – raidę – kitimą, sprendimų idėjos, medžiagos ir formos srityse paieškas. Paroda atskleidžia šiuolaikinės kaligrafijos įvairovę nuo klasikos iki konceptualių inerpretacijų, kurios praturtina šrifto meną ir plečia jo raiškos ribas.

Freskomis papuošė Klaipėdos universitetą

Freskomis papuošė Klaipėdos universitetą

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Uostamiesčio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas pasidabino klaipėdietės tapytojos monumentalistės Angelinos Banytės freskų ciklu.

Kūrė dvejus metus

Pastaruosius dvejus metus tapytoja turėjo gražaus, trokštamo darbo pagal profesiją. Pernai Lėbartų kapinių koplyčioje ji sukūrė mozaiką, Nidos centre galima pamatyti jos naujausią sgrafitą, o šiemet dailininkė džiaugiasi vėl galėjusi tapyti freskas.

Pasak A.Banytės, sieninė tapyba, freskos ir sgrafitai, deja, – vis retesni užsakymai. Bet fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys užsispyrė ir pasiekė savo – surado tam lėšų. Sieninė tapyba padabino aštuonias Humanitarinių mokslų fakulteto pastato antrojo aukšto nišas. Po dvi skirta Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos didiesiems – M.Valančiui, S.Daukantui, M.Mažvydui ir J.Bretkūnui. Keturias nišas A.Banytė jau ištapė pernai, o šiemet rugsėjo pradžioje užbaigė visą ciklą. Kiekviena iš aštuonių freskų – maždaug dviejų kavadratinių metrų dydžio.

Kad būtų kaip knyga

Dailininkė pasakojo, kaip pamažu šlifavo sienas, dengė jas specialiu gruntu, paskui labai plonu sluoksniu tapė akrilu… „Turėjau idėją, kad būtina tą sieninę tapybą susieti su aplinkos architektūra. Ir norėjau, kad tos freskos būtų kaip knyga, – kad žmonės į jas žiūrėtų tarsi versdami ir skaitydami knygos puslapius. Kad iš jų kvėpuotų mūsų kultūros istorija, nekintančios jos vertybės, – aiškino A.Banytė.

Freskose ji ištapė tų laikų simbolius ir vaizdus, XVI a. popieriaus vandens ženklus, įkomponavo M.Valančiaus, S.Daukanto ir M.Mažvydo portretus ir monogramas, taip pat autentiškus jų tekstus autentiška kalba. Jų fragmentus parinko R.Balsys su fakulteto dėstytojais.

„Gauti tokią užduotį ir ją įgyvendinti man buvo didžiulis džiaugsmas, – tvirtino A.Banytė. – Labai norėjau. Juolab universitete, kurio erdvė – vieša, visi pamatys. Man dirbant praeidami žmonės sustodavo, negailėjo gerų žodžių, fakulteto darbuotojai visaip kaip padėjo. Likau sužavėta tos vietos šilta, kultūringa aplinka ir žmonėmis.“

Tapyti sienas – malonumas

A.Banytė Klaipėdoje gyvena ir kuria nuo 1976-ųjų. Tai miestas, kuriame dailininkė svajojo gyventi. Pirmasis jos kūrybinis darbas baigus Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija) buvo freska Palangos „Gintaro“ poilsio namuose (1975–1976). Dabar jos freskos su sgrafitais puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose. Dailininkė užsiima ir molbertine tapyba, yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų. Naujausius savo molbertinės tapybos paveikslus šiemet rugpjūtį ji pristatė jubiliejinėje autorinėje ekspozicijoje „Klaipėdos galerijoje“. o šiemet jos keliametris tapybos „Skiautinys“ pateko į 2-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės ekspoziciją.

„Vis dėlto freska yra mano, tai man pati artimiausia kūrybos sritis. O molbertinė tapyba niekada man tiek džiaugsmo neteikė, – prisipažino A.Banytė. – Ko gero, nuo mokytojo labai daug priklauso. Dar institute, studijuodama pas S.Veiverytę, supratau, kad tai man labiausiai patinka. Ir technologija, net pačiai tinkuoti nedideliais lopeliais – koks malonumas!.. Deja, namai dabar greičiau pastatomi, nei tokie darbai sukuriami. Ir kam reikia tų freskų naujuose pastatuose?.. Kur ten jas padėsi, sienos gi stiklinės. Nebent senuose, restauruojamuose statiniuose, dar išsaugojusiuose žmogaus rankų šilumą, tai gali atsirasti.“