Kai idėjos liejasi per kraštus

Kai idėjos liejasi per kraštus

Kristina Jokubavičienė

Vulkaniška gyvenime, šmaikšti kalboje, žodžio kišenėje neieškanti dailininkė Virginija Giniotytė neturi problemų ir dėl idėjų kūrybai – jos liejasi per kraštus, ir kiekvienas susitikimas su jos kūriniais žada netikėtumų. Tai akivaizdu ir Virginijos personalinėje parodoje „Medžio nėriniai“, kuri veikia „Klaipėdos galerijoje“.

Nuo odos – prie medžio

Studijavusi odos specialybę Talino dailės institute Estijoje ir gavusi gerą paruošimą knygrišystės, poligrafijos, šrifto, auksavimo ir senųjų odos technologijų srityse, dailininkė kurį laiką „jaukinosi“ odą, įrišinėjo vienetines knygas, restauravo retus, antikvarinius leidinius, dalyvavo tarptautiniuose projektuose, žodžiu, dirbo darbą, kuriam ruošėsi.

Taip kaupėsi patyrimas ir augo profesinis bagažas, leidęs pereiti nuo tradicinės odininko profesijos sampratos, nuo kompozicijų plokštumoje prie apimtinių ir erdvinių objektų. Keičiant odos, kuri pasak dailininkės, turi tiesiog neribotas galimybes, įvaizdį ir atrandant formas, kurios balansuoja tarp funkcionalumo ir dekoratyvumo.

Nuolatinis eksperimentavimas technologijų ir plastikos srityse vedė prie odos, brangios ir prabangios medžiagos skulptūrinės raiškos, daiktų objektų kūrimo, dermių su kitomis medžiagomis, pirmiausia medžiu, paieškų.

Buvo meninių baldų etapas, pažymėtas stalčiukų manija. Žodis „baldas“ lyg ir pernelyg konkretus toms kompozicijoms ar interjero akcentams, kurie organine forma, šiltu ir minkštu odos paviršiumi išaugo į pagaulius postmodernistinius kūrinius, išlaikančius glaudžias sąsajas su gamtos ar gyvūnijos formomis. Šie Virginijos objektai, kokia nors „Pupa“, „Paprikos“ (abu 2004 m.) visada traukė dėmesį taikomosios dailės parodose. Ir ne tik dėl preciziškai padarytų ištraukiamų stalčiukų.

Kai jau beveik visos odos paslaptys buvo įvaldytos, nusistovėjusi odos ir medžio pusiausvyra pamažu kito medžio naudai. Jau paskutiniojoje apžvalginėje parodoje „Vakarų vėjai – 2008“ V.Giniotytė eksponavo kompozicijas „kiauraraščius“ iš faneros, daugiau ar mažiau išlaikančius kelių sujungtų plokštumų formatą.

„Nunėrė” iš faneros

Iki šiol paskiruose kūriniuose plėtotos idėjos išsiskleidė personalinėje parodoje, kurioje V.Giniotytė eksponuoja septynias medžio skulptūras, sukurtas 2008–2009 metais, ir šešias fotografijas.

Nors „Suoliukas“ ar net „Nešulys“ iš bėdos galėtų atlikti sėdimo baldo funkcijas, jų paskirtis – ne tarnauti, o sublimuoti suoliuko idėją. Parodos atidarymo dieną salėje kvepėjo medžiu ir oda, norėjosi liesti skulptūras, pajusti jų paviršius – sausą medžio ir klampų odos glotnumą.

Viena skulptūra sukurta tik iš liepos masyvo („Peizažas“), kitoje medžio masyvas derinamas su fanera („Nešulys“), likusios penkios – vien iš faneros. Daugeliui žodis „fanera” skamba pernelyg buitiškai, kaip kokia antrinė medžiaga, tinkanti užkalti skylę, padaryti dėžutę. Galima vartoti kitą pavadinimą – klijuota mediena, ir ši, dar nuo XVIII a. naudojama baldų gamyboje medžiaga, atrodys kitaip.

Faneros, kuri gaminama iš kelių, dažniausiai trijų suklijuotų medienos lukšto sluoksnių, plastines savybes iš naujo atrado XX a. dizaineriai: iki Antrojo pasaulinio karo naujos formos baldus iš faneros kūrė Alvaras Aaalto’as, Marcelis Breueris, po karo – Charlesas Eamesas, Eero’as Saarinenas. Pastarieji ypač plačiai panaudojo klijuotos medienos lankstumą, lenkdami ir formuodami minkštas, plastiškas formas, konkuruojančias su plastiku.

Virginija nelanksto faneros. Ji ją figūriškai ir ažūriškai pjausto, klijuoja ir priaugina kelis sluoksnius, dažniausiai kuria iš 3 cm storio lakštų. Šlifuoja, balina skaidriais pigmentais, jungia su juoda arba balta labai kokybiška oda.

Originalus sprendimas

Negaliu kategoriškai teigti, kad kas nors dar neišbandė tokios technologijos. Gal kas atsišauks, pasaulis platus. Bet kokiu atveju, pas mus tai originalus sprendimas, iš pirmo žvilgsnio priverčiantis net suabejoti, iš ko ir kaip tos skulptūros padarytos.

Jos skatina įvertinti klijuotos medienos estetiką, lakštų sluoksnius, kurie, kitaip supjausčius, atrodo kaip ilgai augusio medžio rievės, taigi turi ne mažiau turtingą tekstūrą nei medžio masyvas. O dėl techninių ir kūrybinių gudrybių jie atrodo išsilankstę į visas puses (pvz. „Gaurai“).

Kaip sakė pati autorė, fanera labai patvari medžiaga, nereaguojanti į drėgmės pokyčius, neskilinėjanti. Medžiaga patvari, bet jos apdorojimo procesas reikalauja ir tikslumo, ir fizinės jėgos. Nors žiūrovui dažniausiai visai nesvarbu procesas, – jis mato rezultatą, išbaigtą, užvaldantį išraiškinga forma.

Dailininkė sumaniai panaudoja skirtingos medienos ypatumus, „Nešulyje“ sugretindama liepos masyvą, kuris nuolat kinta, trūkinėja nuo aplinkos pokyčių, ir kieto, bet plastiškai ne mažiau išraiškingo klijuoto beržo ažūrą.

Pasiekė vizualinį efektą

Apie liepą. Jos gabalai panaudoti dviejose skulptūrose, o pati liepa augo Virginijos sodybos kaimynystėje. Sunku pasakyti, kiek jau tikriausiai penkti metai vienkiemyje gyvenančią menininkę paveikė mediena, atsiradusi po ranka.

Per gamtos formas, kurios vyrauja dailininkės kūryboje, ateina ir natūralios gamtinės medžiagos, vystoma ekologijos tema. Priklauso nuo medžiagos, ar formos yra daugiau ar mažiau realistinės. Kompozicijose iš odos jų natūralizmas dažnai specialiai pabrėžiamas.

Šiuokart matome, kaip jautriai natūros motyvai perfrazuojami kompozicijose iš medžio, išlaikant masės ir ažūro pusiausvyrą. Labai vykusi pasakojamojo prado, kuris natūraliai glūdi menininkės kūrybos gelmėse, dermė su formos apibendrinimu, plastikos „išvalymu“ iki tokios vos juntamos subtilios ribos, kai vaizdas tampa žymiai platesnis už jo įvardijimą, įgyja naujas konotacijas. Kita vertus, labai tiksliai atkuriant augalo motyvą bet keičiant proporcijas ir dydžius („Žiedas“), pasiekiamas vizualinis efektas, analogiškas stebuklinės pasakos dvasiai.

Kaip trumpas esė

Nenutrūkstamas, abstraktus ažūro piešinys, vis pasikartojantis skulptūrose, kažkuo primena nesibaigančią DNR ar kokį kitą molekulinį darinį.

Per savąjį nekonkretumą jis tampa beveik simboliniu nuolatinio kūrinijos virsmo, augimo ženklu. Kaip ir uždarosios kompozicijų formos, tą pačią minutę galinčios būti peizažo arba „kažko“ fragmentu, persikūnyti į plastiško moters torso vibracijas, tapti „Suoliuko“ funkcine dalimi, linkti „apdegusiu“ paprastuoju degtuku arba žmogaus siluetu. Kaip trumpas esė išgryninta forma be žodžių apie tą patį – gyvenimą, kasdienybę.

Universalias, beveik mistiškas skulptūrų plastikos jungtis netikėtai papildė nuotraukos, kurios, kaip teigė autorė, yra visai atsitiktinės: tvenkinio paviršiuje nusėdusios pjaustomo, šlifuojamo medžio dulkės lyg pagal kokią komandą susijungė į darinius, lygiai tokius pat, kaip ir skulptūrose.

Viename interviu prieš keletą metų dailininkė prisipažino, kad svajoja apie švarią skulptūrą ir švarią tapybą. „Švarią“ skulptūrą jau pamatėme. Juk ateis eilė ir „švariai“ tapybai? Virginija, iš tavęs visko galima laukti…

Kaligrafija: tarp teksto ir vaizdo

Kaligrafija: tarp teksto ir vaizdo

Kristina Jokubavičienė

Ketvirtoji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“, atidaryta Klaipėdos dailės parodų rūmuose, – neeilinis įvykis.

Tapo tarptautinė

Vieno žymaus šalies grafiko kaligrafo į pasaulį lengva ranka paleista frazė „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“ turi pagrindo. Greta kitų kultūros ir meno reiškinių, formuojančių miesto prie jūros tapatybę, kaligrafija yra tikrai ne paskutinėje vietoje.

Parodos faktas patvirtina tai keletu aspektų.

Jei jau surengėme ketvirtąją parodą po to, kai jos idėjos sumanytojas ir visų trijų kuratorius Algis Kliševičius išėjo Anapilin, tikrai nebeatiduosime jos kitiems (miestams). Galima drąsiai sakyti – tradicija sukurta ir įtvirtinta. Tai gausiausia dalyvių skaičiumi „Rašto meno“ paroda. Pirmojoje 1992-aisiais dalyvavo 18 dailininkų, antrojoje, įvykusioje 1999-aisiais – 34, 2004-aisiais į trečiąją parodą susirinko 28 dalyviai.

Šioje, ketvirtojoje, dalyvauja net 47 įvairių specializacijų dailininkai (47-ojo – japono Takuo Ube nespėta įtraukti į informatyvų bukletą ir parodos kuratorė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė prašė visų jį patiems kaligrafiškai įsirašyti). Parodoje išliko panašus jaunimo (penktadalis visų dalyvių, jauniausiam – 20 metų) ir labiau patyrusių dailininkų santykis (iš jų – septyni profesoriai).

Ketvirtoji paroda įgijo tarptautinį statusą – joje dalyvauja keturi dailininkai iš užsienio (Japonijos, Izraelio, Latvijos, Vokietijos). Tai liudija apie kaligrafijos populiarumą ne tik mūsų krašte. Tai, kad apžvalginės kaligrafijos parodos vyksta Klaipėdoje, turi privalumų, nes lengviau patekti periferijoje gyvenantiems dailininkams. Kita vertus, siaurėja jos sklaidos sfera, kurioje reikėtų daugiau įdirbio.

Kaip ir visi su kaligrafija susiję įvykiai, paroda sulaukė lankytojų susidomėjimo ir gerų atsiliepimų.

Kas nepasikeitė

O kas nepasikeitė? Parodų vieta, nes visos buvo surengtos Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Tas pats ir ekspozicijų autorius – kaip ir visas tris, taip ir ketvirtąją eksponavo Mindaugas Petrulis. Išliko ir klausimas – kas gi yra kaligrafija šiandien? Jis kilo visų „Rašto meno“ parodų metu, atsispindėjo diskusijose, recenzijose ir šiaip privačiuose kaligrafų pokalbiuose.

Kai kalbama apie kaligrafiją, mėgstama ją lyginti su muzika, o pasiruošimo procesą, būtiną šiai meno sričiai, – su klasikiniu baletu. Nes daug juodo darbo ir trumpas pasirodymo (darbo sukūrimo) džiaugsmas.

Dar sakoma, kad kaligrafija gali būti maloniu hobiu, būdu užsidirbti pinigų ir menu. Iš kaligrafijos užsidirbti pinigų menininkui nėra paprasta, nes šią siaurą nišą užpildo kaligrafijos paslaugas teikiantys įvairūs salonai, mokyklėlės etc. Kaligrafijos, kaip malonaus hobio, nėra ko aptarinėti, nes tai patrauklus ir perspektyvus saviraiškos būdas iš tikro kiekvienam, nepaisant gebėjimų ar pasiruošimo, nereikalaujantis nei ypatingų priemonių, nei daug vietos. Kai prieinama prie kaligrafijos kaip meno, nuolat pabrėžiama, kad tai yra sunku, bet įmanoma.

Įprastas kaligrafijos apibrėžimas, kylantis iš žodžio prasmės graikų kalba (gražus raštas) tiko iki XIX a. pabaigos, kol ji buvo tikras amatas ir būdas komunikuoti. XX a. kaligrafija patyrė daugybę pokyčių ir iššūkių, susijusių su moderniojo meno raida. Takoskyra tarp klasikinės ir moderniosios kaligrafijos, siekiančios realizuotis kaip vizualaus ir konceptualaus meno sritis, šiandien yra gana aiški, bet tai nereiškia, kad vienas ir tas pats menininkas negali kurti ir viena, ir kita. Be to, kaligrafijos pagundos patraukia įvairių specializacijų dailininkus.

Ekspresija ir emocionalumas

Nuolat bandoma formuluoti apibrėžimus, atitinkančius šiuolaikinės kaligrafijos orientaciją ir situaciją, išryškėjusią septintajame XX a. dešimtmetyje. Apibrėžimai būna gana ilgi, kartais painūs, bet visi galų gale sueina į vieną pagrindinę mintį: abstrakčių, ranka rašytų, nebūtinai skaitomų ženklų (raidžių, žodžių, tekstų) ekspresija, perteikiant tų pačių ženklų dvasią.

Taigi esmine moderniosios kaligrafijos darbų jungtimi išlieka ekspresija ir emocionalumas, kartais peraugantis į jausmingumą, estetizavimą, iš to – į susireikšminimą.

Nors kaligrafijoje daug dėmesio skiriama darbo įrankiams, kurie iš tikro prisidėjo prie dabartinės formų įvairovės, tenka pripažinti, kad įrankiai nėra tokie svarbūs galutinei kūrinio percepcijai (kalbama apie teptuką, aerografą, kopijavimo ir kompiuterinę techniką, skaitmeninę fotografiją, spaudą ir kt.). Priemonių arsenalas aktualus tiek, kiek jos įgalina atskleisti sąsajas arba ribas tarp vaizdo ir teksto, dviejų esminių pasaulio suvokimo būdų.

Charleso Voysey frazė „Galva, ranka, širdis“ (angliškai ji skamba „Head, Hand, Heart“), 1896-aisiais tapusi judėjimo „Menai ir amatai“ moto, dažnai naudojama nusakant moderniosios kaligrafijos esmę.

„Gyvo“ rašto pavyzdžiai

Ketvirtoji paroda pateikė puikių klasikinio, „gyvo“ rašto pavyzdžių. Iš jų išsiskiria trys parodos akcentai: Jokūbo Zovės „Šv. Mato Evangelija“ (1999–2004), Broniaus Leonavičiaus iliustracijos „Vilniaus legendoms“ (2000) ir Alberto Gursko kaligrafiniai lakštai.

Gaila, kad iš aštuoniolikos metrų ir dvidešimties centimetrų J.Zovės „Evangelijos“ pergamento juostos matome tik apie tris metrus, visa kita tvarkingai susukta į Toros formos ritinėlį. Labai efektingai darbas buvo eksponuotas autoriaus jubiliejinėje parodoje Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Pasak J.Zovės, „ši „Evangelija“, žinoma, nėra meno kūrinys. Nėra auksu puoštų inicialų, išraiškingų iliustracijų. Tai tik žodis. Popierius, rašalas ir šventas žodis…“. Po formato ir apimties būtent teksto vaizdas palieka ypatingą įspūdį gyvu alsavimu, įdėtu darbu, bet dar labiau jausmu, vos pastebimu raidžių kitimu, nelygumais, atspalviais. Šrifto meistriškumą kaip visada demonstruoja rašto meno puoselėtojo A.Gursko klasikinės kaligrafijos darbai.

Iš B.Leonavičiaus iliustracijų „Vilniaus legendoms“ eksponuojamos keturios, skirtos kunigaikščiui Gediminui. Blizgus stiklas paslėpė dalį jų grožio – sukurtos akrilu ir tušu ant paties autoriaus pagaminto popieriaus gotikos manuskriptų stiliumi, sužvilgančios tauraus aukso ar kilnia raudona išskirtų inicialų intarpais, iliustracijos sujungia istorinę bei moderniąją dailę ir yra vertinamos kaip vienas reikšmingiausių B.Leonavičiaus darbų knygos meno ir šrifto srityje.

Atsiskleidžia įvairovė

Tradicinio dailiojo rašymo šioje parodoje yra tikrai nemažai. Ekspresija, meistrystė daro įspūdį Vilmos Augaitienės, Rasos Bočkutės, Anatolijaus Klemencovo, Algio Kliševičiaus (1950–2008), Aušros Lisauskienės, M.Petrulio, Leo Ray (Izraelis), Zitos Mazaliauskaitės, Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės darbuose. Daug vilčių teikia jaunųjų kūrėjų Andriaus Balvočiaus, Romano ir Iljos Klemencovų, Agnės Matulionytės, Žanetos Vilčinskienės kaligrafiniai etiudai.

Apie trijų Klemencovų „dinastiją“, matyt, reikėtų kalbėti atskirai, nes tai dar vienas įdomus šios parodos faktas. Pajūrio regionui atstovaujantys dailininkai yra arba mokytojai, arba jų mokiniai, ir perimamumo dvasia, kurią galima įvardyti ir mokyklos sąvoka, egzistuoja.

Žvalgantis parodoje akivaizdu, kad šiuolaikinėje kaligrafijoje nuo funkcijos, pritaikomumo einama link vaizduojamojo prado, tapybos, piešinio ar objekto, daugėja spalvų, didėja formatai, apimtys. Būdingas kelių, keliolikos lakštų jungimas, to paties multiplikavimas, serijinis vaizdas. Jau įprasta, kad nuo plokštumos vis dažniau pereinama prie erdvinių kompozicijų, nuo popieriaus – prie visų įmanomų ir neįmanomų paviršių, ant kurių galima palikti ženklą arba iš kurių pačių galima jį formuoti – medžio, keramikos, tekstilės, plastiko ir kt.

Skaitmeninės technologijos įsitvirtino kaligrafijoje, kaip ir daugelyje tarpdisciplininio meno sričių. Jos palengvina darbo procesą ir idėjų paiešką, bet mechaniškas jų naudojimas kartais tik pakiša koją. Tai patvirtina ir ketvirtosios „Rašto meno“ parodos ekspozicija.

Šiuolaikinė kaligrafija įkvėpimo semiasi iš Rytų, Vakarų, naujų technologijų, joje atsispindi plati deklaruojamų minčių, prasmių, įžvalgų skalė. Nors įprasta, kad kaligrafija fokusuojasi į žmogaus veiklos sukurtus produktus, akivaizdi gamtos įtaka, kurią galima įvardyti kaip „natūros kaligrafiją“, t.y. aplinkoje sutinkamų formų, raštų, tekstūrų ir faktūrų kartojimą (G.Grendaitės-Vosylienės, A.Matulionytės, S.Želnytės, iš dalies J.Sereikaitės darbai).

Su dedikacija

Kviesdami dalyvauti parodoje, jos rengėjai akcentavo Lietuvos rašto kultūrines sąsajas su Europos šalių mentalitetu, daile ir istorijos, ir šiandienos aktualijų kontekste, klausdami šiuolaikinių kūrėjų, kiek jiems svarbūs istorinė sąmonė ir tradicijų tąsa bei santykis su amžinosiomis vertybėmis, o pati paroda skirta Lietuvos tūkstanmečiui.

Vienuose darbuose ši dedikacija plėtojama kaligrafijos priemonėmis atskleidžiant asmenines nuostatas ar ieškant bendresnio vardiklio (Giedrė Gučaitė, Donata Porvaneckaitė), kitur tiesiog atiduodama duoklė, paminint šv. Brunoną ir įvairias praeities realijas. Pa-rodoje taip pat eksponuojamos autorinės dailininkų knygos (Kamilė Lisauskaitė, Kęstutis Vasiliūnas, Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė).

Kaligrafija patraukia įvairaus amžiaus, skirtingų specializacijų menininkus. Nauji estetiškumo kriterijai veikia požiūrio į pradinį kaligrafijos objektą – raidę – kitimą, sprendimų idėjos, medžiagos ir formos srityse paieškas. Paroda atskleidžia šiuolaikinės kaligrafijos įvairovę nuo klasikos iki konceptualių inerpretacijų, kurios praturtina šrifto meną ir plečia jo raiškos ribas.