LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Iš humanitarinio emigranto dienoraščio
Tolesnės dienos
Rimantas Kmita
Pirmadienis
Visą savaitgalį prasitrynus namuose ir lengvai čiuožiant stogui (nes knygų normaliai skaityt negali, bo nemoki kalbos, pašnekėt su kuo nėra ir jau ieškai internete kokios vietinės sektos, nes krepšinio sezonas eina į pabaigą, tai nors apie Dievą pašnekėčiau) į naują savaitę žvelgiau gana palankiai. Šią savaitę trys konferencijos – nuo pirmadienio iki pat sekmadienio, kiekvieną dieną nuo devynių iki keturių, penkių, šešių. Po vienišo savaitgalio tai neatrodė pats blogiausias dalykas gyvenime, bent žmonės aplink.
Po pirmų dviejų valandų supratau, kad pareina koma. Nieko nesuprantu, o sėdžiu ir dar bandau klausytis. O sėdėt būtina, prigrasino, kad visi būtumėm. Kažkas gal net žymisi, o jei ir ne, tai vis tiek profesoriui reikės duot feedbacką. Turim visi ten kirmyt nuo ryto iki pavakarių.
Per pietų pertrauką sužinau, kad gavau stipendiją. Viduje jau verda katiliukas, garas kyla, jau sėdžiu salės gale ant minkštų fotelių, žvilgčioju į laikrodį ir vos tik baigęs sakau danui – alaus. Dano veidas palaimingai nušvinta.
Einam alaus.
Pasakiau danui, kuris priklauso viskio klubui Kopenhagoje, kad lietuviai išgeria dviese puslitrį, na ir būna tam kartui gana, galima ramiai skirstytis, galima ir dar vieną įmaut, buvo pašiurpęs. Manau, kad reikės daryt kelionę į Kaliningradą.
Po alaus su spurdančia stipendija kišenėje lekiu visko pirkti, idant sesuo buitis ištikimoji įgautų šiokius tokius savigarbos kontūrus.
Idant įveikčiau savo nebylystę ir silpnaprotystę, pirma pasižiūriu į žodyną žodžių, kurių man gali prireikti. Vietiniame Akropolyje koncertuoja vietinio Dangun Pakeliui per Žvaigždes primadona, matau, kad baisiai patinka visiems.
Aš gi ilgai neužsilaikydamas lekiu ieškoti patalynės. Bandau pasakyti savo išmoktus žodžius, kurie turėtų reikšti „paklodė“, bet matau, kad čia tai visiškai nežinomas garsų derinys. Ką gi, esperanto ir gestų kalba ir aš jau turiu kaži ką supakuotą, sakė tiks.
Perku lygintuvą, kažko klausia, nieko nesuprantu, vos ne pašto indekso, sakau gal parduokit man be to indekso, bus paprasčiau. Laimei, pardavėja daug nesipriešina.
Antradienis
Vėl konferencija. Klaikiai nuobodu, atsivertęs laptopą, bandau žiūrėti neaiškius žodžius, o italas iš manęs žvengia, sako, konspektuoji nemirtingus pranešimus. Žodynai nepadeda, nieko nesuprantu. Italas irgi nesupranta. Ir danas. Italas sako, kad nerespektas tai kolegijai čia mus per prievartą laikyti. Einam gert alaus. Einam.
Trečiadienis
Pasirodau iš ryto, pabūnu pirmą pranešimą ir dingstu. Kiek galima. Konferencijos apie miestelio istoriją? Kur eilinį kartą konstatuojama: žinot, miestelis simpatiškas, tik nelabai kuo skiriasi nuo milijono tokių miestelių Europoje. Ir taip visą savaitę, visus metus, nes metai jubiliejiniai. Bet mokslininkai, kad tuo įsitikintų, dar ilgus metus knisis po archyvus ir trauks mums tai patvirtinančius skaičius ir faktus. Sėkmės!
O aš tuo tarpu lekiu su savo šauniuoju dviračiu į pietus restoranan, noriu savo geradarei, kuri čia man ir pinigų skolino, ir gyvenimo mokė, atsidėkoti, ir matau, kad pareina juodutis debesėlis. Pačioje pusiaukelėje mes susitikome, jokių ten parduotuvių ir degalinių, aš, minantis lenciūgą ant septinto bėgio, automobiliai, sveikinantys mane vandeniu iš po ratų…
Man tai kas, bet aplinkiniams tai baisiai juokinga. Toks bičas, jau nebeturintis visai ko prarasti. Šlaputytis. Vos man nuvažiavus į vietą debesėlis ramiai pasitraukė. Į restoraną mes nebėjom, užteko studentų valgyklos. Pakeliui dar nusipirkau apsiaustą nuo lietaus.
Į pavakarę prie sankryžos prie manęs atsargiai prisiartina toks pilietis indas ir klausia, ar kalbu angliškai. Ar aš kalbu angliškai? Kas dabar žino, galim pabandyt, bet visi imtuvai ir siųstuvai dabar išimtinai vokiečių dažniams nustatyti.
Niekur negalįs gauti žemėlapio. O be žemėlapio nieko negali rasti, nieko nusipirkti. Vedu jį į autobusų stotelę, nes veiksmas vyksta prie mano barako, tad pėsčiam eiti iki centro nerekomenduoju. Dar klausia, kiek kainuoja pavažinėtas dviratis, ar paskui jį galima grąžinti, kur jį nusipirkti, kur nusipirkti kortelę mobiliakui, paskui patį mobiliaką, o kur jie parduodami naudoti, o kiek kainuoja SMS, vietos ir į užsienį, o kiek skambučiai ir kokios firmos pigiausi. Visa tai aiškinu kone gestų kalba, nes anglų man niekaip neįsijungia. Todėl nenuostabu, kad indas žiūri į mane šiek tiek nepatikliai ir viso to klausia dar kartą ir dar smulkiau. Išsitraukia kažkokį atsišviestą miestelio planą, kur tik trys gatvės matosi, ir nori, kad jam parodyčiau, kur reikia išlipti, o kur yra visos parduotuvės. Žodžio Lithuania anei Litauen, matau, nėra girdėjęs. O juk ir indai, ir italai iš lietuvių kilo!
Galiausiai prieina dvi vokietės ir kažko paklausia. Mano žodynas taip greit nepersimeta, nes paklausė kažko elementaraus, aš pasakiau, kad neturiu supratimo, pažiūrėjo į mane kaip į paskutinį nupezėlį ir dar pasitikrino, ar mes ne vokiečiai. Pažiūrėjau į indą ir sakau – nea, mes ne vokiečiai. Viskas aišku, sako.
Ketvirtadienis
Viskas. Šiandien jau niekur nebeinu. Tokia nuojauta, kad niekas nebeina. Internete klausaus sufijų grojimo, rauna stogą kaip reikiant, ko daugiau reikia.
O mūsų mongolė apskritai net nebuvo niekur pasirodžiusi, budizmas grynas.
Penktadienis
Per konferenciją italas bando skaityti kažkokią knygelę, paskui snūduriuoti. Šalia sėdi vokietė, viską konspektuoja ir konspektuodama klausia italo – miegi? Italas: ne ne, bandau susikaupti.
Vakaras. Sėdim laive. Tai yra tokiam vietiniam Meridiane. Supa. Amerikietė pliurpia su prancūzu. Taip, kad visi girdėtų. Žvengia amerikietiškai. Niekam neįdomu. Mes su danu maukiam alų ir tylim. Lenkai sėdi, nieko nešneka ir beveik negeria – rytoj jiems pranešimas.
O supa. Nuo bangų ar nuo tos amerikietės.
Šeštadienis
Šiandien beveik visi pranešimai angliškai. Mano kalbos aparats perkrauts. My brain hurts (žr. Monty Pythons). Kadangi mūsų ratas siauras, tai ima visi prisistatinėt, angliškai. Pasakau du sakinius. Lyg ir nenusišnekėjau. Nebuvo kur. Sakau, rašau apie lietuvių poeziją, you know, sovietmečiu, you know, poezija ir cenzūra, yeah.
Amerikietė skaito pranešimą, visa savim patenkinta, su kokiais trimis ahm, ahm sakinyje, su tokiais giliais aaahm, kad sėdi ir pavydi – kiekviename sakinyje orgazmas. Labai įdomus pranešimas.
Toliau prancūzas, prisipažįsta, kad pirmą kartą bandys skaityti vokiškai, bet suprasti galima dar mažiau, negu jis skaitytų prancūziškai. Jei kada nors važiuosiu į Estiją – skaitysiu estiškai, you know. Tris puslapius kokią valandą, yeah. Pernai Lenkijoj sutiktas estas sakė, kad neblogai išeina. Kuris iš jūsų iškęstų daugiau nei penkiolika minučių?
Toliau skaito ir skaito kiti, bet amerikietė vis tiek lieka centre. Būtinai žvengia intarpuose (gaila, neturiu diktofono) ir rašo iš viršaus į apačią, iš dešinės į kairę. Ji turbūt nuo vaikystės taip įpratusi. Prikolas, you know.
Kaip paskui paaiškėjo iš intymių prisipažinimų, patys vokiečiai nelabai ką ten supranta, o kai reikia šnekėt, tai irgi ne itin gudriai išeina. Amerikietė šnekėjo per greitai ir per sudėtingai, o lenkų, kurie skaitė angliškai, apskritai nesuprato. Klausia manęs, tai kur ten vinis? O rašo visi net prigludę, kažin ką? Aš tai šituos užrašus, ką daugiau.
Visokios nesąmonės pradeda atsibost. Dingo mano akiniai nuo saulės. Paskutinį kartą juos mačiau savo kuprinėje. Kaip jie galėjo iš ten išgaruoti?
Šampūnas užkrito už dušo kabinos, o ta kabina privirinta prie sienos, niekaip neatplėši. Arba kitą kartą – einam visi į knaipę pietaut. Užsisakau vokiškų dešrelių ir arbatos. Atneša man tokį padėklėlį su penkiais maišeliais, pora indelių ir t.t. Kuriame iš tų maišelių arbata?! Beriu viską iš eilės. O be arbatos ten buvo, aišku, cukrus, kažkoks citrinų skystis, grietinėlė. Grietinėlė nuo to citrinų skysčio sušoka į tokius simpatiškus karkalus. Visiems juokinga, o aš čiulpiu cukraus gabalėlius ir laukiu tų dešrelių. Kita vertus, pasitaiko ir kompensacinių elementų. Italas sako, kad mano dviratis gražus. Schön.
Šiaip jau kai šneka italas, tai jaučiuosi lyg vokiečių būtų mano gimtoji kalba. Akcentas jo baisiai smagus (akt, maken ir t.t. vietoj acht, machen, kirčiai irgi labai įdomiai sudėti, net vokiečiai turi labai susikaupti, kad suprastų, ką jis šneka).
Sekmadienis.
– – – – – – – –
Aš sėdžiu namie.
Antradienis.
Nuo antros iki aštuonių. Pokalbis su profesorium, feedbackas, vieno teksto aptarimas ir dar dviejų projektų pristatymas. Italas pristatinėja projektą apie Herderio ir Nietsches filosofiją, tokia vokietė – apie ūkio liberalizavimą XVII-XVIII a. Prūsijoje ir Pomeranijoje. Ką čia bepakomentuosi.
Ketvirtadienis.
Būtent ketvirtadienis. Radikaliai niekas nedirba. Niekas. Net bedieviškas vietinis Akropolis. Šventasis vokiškas savaitgalis užklupo mane iš pasalų, net duonos neturiu. Teks keturias dienas misti Seratho kebabais, jo kioskelis čia pat. Bet tokį gudrų sumanymą tuoj sukomplikuoja mintis, kad grynųjų aš turiu tai tik kokius du eurus, o Serathas kortele tikrai neims. Reikėjo įtarti jau vakar, nes visą dieną visuose prekybcentriuose ilgiausios eilės. Atsistojau į vieną ir aš. Visi perka dėžėmis alų ir maistą vežimėliais, o aš šampūną, dušo želė, dezodorantą ir tris alaus vakarui. Super.
Tad šiandien gyvas tuo, kas atsitiktinai mėtosi. Ryžiai, obuoliai, apelsinai. Taip, obuoliai ir apelsinai, apelsinai ir obuoliai, ir vakare aš jau sėdžiu tulike, tikiuosi, ne visą naktį. O šiaip viskas gerai, prieš akis dar trys laisvos švenčių dienos, yeah. Kad bent žinočiau, ką švenčiu.