Tolesnės dienos

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Tolesnės dienos

Rimantas Kmita

Pirmadienis

Visą savaitgalį prasitrynus namuose ir lengvai čiuožiant stogui (nes knygų normaliai skaityt negali, bo nemoki kalbos, pašnekėt su kuo nėra ir jau ieškai internete kokios vietinės sektos, nes krepšinio sezonas eina į pabaigą, tai nors apie Dievą pašnekėčiau) į naują savaitę žvelgiau gana palankiai. Šią savaitę trys konferencijos – nuo pirmadienio iki pat sekmadienio, kiekvieną dieną nuo devynių iki keturių, penkių, šešių. Po vienišo savaitgalio tai neatrodė pats blogiausias dalykas gyvenime, bent žmonės aplink.

Po pirmų dviejų valandų supratau, kad pareina koma. Nieko nesuprantu, o sėdžiu ir dar bandau klausytis. O sėdėt būtina, prigrasino, kad visi būtumėm. Kažkas gal net žymisi, o jei ir ne, tai vis tiek profesoriui reikės duot feedbacką. Turim visi ten kirmyt nuo ryto iki pavakarių.

Per pietų pertrauką sužinau, kad gavau stipendiją. Viduje jau verda katiliukas, garas kyla, jau sėdžiu salės gale ant minkštų fotelių, žvilgčioju į laikrodį ir vos tik baigęs sakau danui – alaus. Dano veidas palaimingai nušvinta.

Einam alaus.

Pasakiau danui, kuris priklauso viskio klubui Kopenhagoje, kad lietuviai išgeria dviese puslitrį, na ir būna tam kartui gana, galima ramiai skirstytis, galima ir dar vieną įmaut, buvo pašiurpęs. Manau, kad reikės daryt kelionę į Kaliningradą.

Po alaus su spurdančia stipendija kišenėje lekiu visko pirkti, idant sesuo buitis ištikimoji įgautų šiokius tokius savigarbos kontūrus.

Idant įveikčiau savo nebylystę ir silpnaprotystę, pirma pasižiūriu į žodyną žodžių, kurių man gali prireikti. Vietiniame Akropolyje koncertuoja vietinio Dangun Pakeliui per Žvaigždes primadona, matau, kad baisiai patinka visiems.

Aš gi ilgai neužsilaikydamas lekiu ieškoti patalynės. Bandau pasakyti savo išmoktus žodžius, kurie turėtų reikšti „paklodė“, bet matau, kad čia tai visiškai nežinomas garsų derinys. Ką gi, esperanto ir gestų kalba ir aš jau turiu kaži ką supakuotą, sakė tiks.

Perku lygintuvą, kažko klausia, nieko nesuprantu, vos ne pašto indekso, sakau gal parduokit man be to indekso, bus paprasčiau. Laimei, pardavėja daug nesipriešina.

Antradienis

Vėl konferencija. Klaikiai nuobodu, atsivertęs laptopą, bandau žiūrėti neaiškius žodžius, o italas iš manęs žvengia, sako, konspektuoji nemirtingus pranešimus. Žodynai nepadeda, nieko nesuprantu. Italas irgi nesupranta. Ir danas. Italas sako, kad nerespektas tai kolegijai čia mus per prievartą laikyti. Einam gert alaus. Einam.

Trečiadienis

Pasirodau iš ryto, pabūnu pirmą pranešimą ir dingstu. Kiek galima. Konferencijos apie miestelio istoriją? Kur eilinį kartą konstatuojama: žinot, miestelis simpatiškas, tik nelabai kuo skiriasi nuo milijono tokių miestelių Europoje. Ir taip visą savaitę, visus metus, nes metai jubiliejiniai. Bet mokslininkai, kad tuo įsitikintų, dar ilgus metus knisis po archyvus ir trauks mums tai patvirtinančius skaičius ir faktus. Sėkmės!

O aš tuo tarpu lekiu su savo šauniuoju dviračiu į pietus restoranan, noriu savo geradarei, kuri čia man ir pinigų skolino, ir gyvenimo mokė, atsidėkoti, ir matau, kad pareina juodutis debesėlis. Pačioje pusiaukelėje mes susitikome, jokių ten parduotuvių ir degalinių, aš, minantis lenciūgą ant septinto bėgio, automobiliai, sveikinantys mane vandeniu iš po ratų…

Man tai kas, bet aplinkiniams tai baisiai juokinga. Toks bičas, jau nebeturintis visai ko prarasti. Šlaputytis. Vos man nuvažiavus į vietą debesėlis ramiai pasitraukė. Į restoraną mes nebėjom, užteko studentų valgyklos. Pakeliui dar nusipirkau apsiaustą nuo lietaus.

Į pavakarę prie sankryžos prie manęs atsargiai prisiartina toks pilietis indas ir klausia, ar kalbu angliškai. Ar aš kalbu angliškai? Kas dabar žino, galim pabandyt, bet visi imtuvai ir siųstuvai dabar išimtinai vokiečių dažniams nustatyti.

Niekur negalįs gauti žemėlapio. O be žemėlapio nieko negali rasti, nieko nusipirkti. Vedu jį į autobusų stotelę, nes veiksmas vyksta prie mano barako, tad pėsčiam eiti iki centro nerekomenduoju. Dar klausia, kiek kainuoja pavažinėtas dviratis, ar paskui jį galima grąžinti, kur jį nusipirkti, kur nusipirkti kortelę mobiliakui, paskui patį mobiliaką, o kur jie parduodami naudoti, o kiek kainuoja SMS, vietos ir į užsienį, o kiek skambučiai ir kokios firmos pigiausi. Visa tai aiškinu kone gestų kalba, nes anglų man niekaip neįsijungia. Todėl nenuostabu, kad indas žiūri į mane šiek tiek nepatikliai ir viso to klausia dar kartą ir dar smulkiau. Išsitraukia kažkokį atsišviestą miestelio planą, kur tik trys gatvės matosi, ir nori, kad jam parodyčiau, kur reikia išlipti, o kur yra visos parduotuvės. Žodžio Lithuania anei Litauen, matau, nėra girdėjęs. O juk ir indai, ir italai iš lietuvių kilo!

Galiausiai prieina dvi vokietės ir kažko paklausia. Mano žodynas taip greit nepersimeta, nes paklausė kažko elementaraus, aš pasakiau, kad neturiu supratimo, pažiūrėjo į mane kaip į paskutinį nupezėlį ir dar pasitikrino, ar mes ne vokiečiai. Pažiūrėjau į indą ir sakau – nea, mes ne vokiečiai. Viskas aišku, sako.

Ketvirtadienis

Viskas. Šiandien jau niekur nebeinu. Tokia nuojauta, kad niekas nebeina. Internete klausaus sufijų grojimo, rauna stogą kaip reikiant, ko daugiau reikia.

O mūsų mongolė apskritai net nebuvo niekur pasirodžiusi, budizmas grynas.

Penktadienis

Per konferenciją italas bando skaityti kažkokią knygelę, paskui snūduriuoti. Šalia sėdi vokietė, viską konspektuoja ir konspektuodama klausia italo – miegi? Italas: ne ne, bandau susikaupti.

Vakaras. Sėdim laive. Tai yra tokiam vietiniam Meridiane. Supa. Amerikietė pliurpia su prancūzu. Taip, kad visi girdėtų. Žvengia amerikietiškai. Niekam neįdomu. Mes su danu maukiam alų ir tylim. Lenkai sėdi, nieko nešneka ir beveik negeria – rytoj jiems pranešimas.

O supa. Nuo bangų ar nuo tos amerikietės.

Šeštadienis

Šiandien beveik visi pranešimai angliškai. Mano kalbos aparats perkrauts. My brain hurts (žr. Monty Pythons). Kadangi mūsų ratas siauras, tai ima visi prisistatinėt, angliškai. Pasakau du sakinius. Lyg ir nenusišnekėjau. Nebuvo kur. Sakau, rašau apie lietuvių poeziją, you know, sovietmečiu, you know, poezija ir cenzūra, yeah.

Amerikietė skaito pranešimą, visa savim patenkinta, su kokiais trimis ahm, ahm sakinyje, su tokiais giliais aaahm, kad sėdi ir pavydi – kiekviename sakinyje orgazmas. Labai įdomus pranešimas.

Toliau prancūzas, prisipažįsta, kad pirmą kartą bandys skaityti vokiškai, bet suprasti galima dar mažiau, negu jis skaitytų prancūziškai. Jei kada nors važiuosiu į Estiją – skaitysiu estiškai, you know. Tris puslapius kokią valandą, yeah. Pernai Lenkijoj sutiktas estas sakė, kad neblogai išeina. Kuris iš jūsų iškęstų daugiau nei penkiolika minučių?

Toliau skaito ir skaito kiti, bet amerikietė vis tiek lieka centre. Būtinai žvengia intarpuose (gaila, neturiu diktofono) ir rašo iš viršaus į apačią, iš dešinės į kairę. Ji turbūt nuo vaikystės taip įpratusi. Prikolas, you know.

Kaip paskui paaiškėjo iš intymių prisipažinimų, patys vokiečiai nelabai ką ten supranta, o kai reikia šnekėt, tai irgi ne itin gudriai išeina. Amerikietė šnekėjo per greitai ir per sudėtingai, o lenkų, kurie skaitė angliškai, apskritai nesuprato. Klausia manęs, tai kur ten vinis? O rašo visi net prigludę, kažin ką? Aš tai šituos užrašus, ką daugiau.

Visokios nesąmonės pradeda atsibost. Dingo mano akiniai nuo saulės. Paskutinį kartą juos mačiau savo kuprinėje. Kaip jie galėjo iš ten išgaruoti?

Šampūnas užkrito už dušo kabinos, o ta kabina privirinta prie sienos, niekaip neatplėši. Arba kitą kartą – einam visi į knaipę pietaut. Užsisakau vokiškų dešrelių ir arbatos. Atneša man tokį padėklėlį su penkiais maišeliais, pora indelių ir t.t. Kuriame iš tų maišelių arbata?! Beriu viską iš eilės. O be arbatos ten buvo, aišku, cukrus, kažkoks citrinų skystis, grietinėlė. Grietinėlė nuo to citrinų skysčio sušoka į tokius simpatiškus karkalus. Visiems juokinga, o aš čiulpiu cukraus gabalėlius ir laukiu tų dešrelių. Kita vertus, pasitaiko ir kompensacinių elementų. Italas sako, kad mano dviratis gražus. Schön.

Šiaip jau kai šneka italas, tai jaučiuosi lyg vokiečių būtų mano gimtoji kalba. Akcentas jo baisiai smagus (akt, maken ir t.t. vietoj acht, machen, kirčiai irgi labai įdomiai sudėti, net vokiečiai turi labai susikaupti, kad suprastų, ką jis šneka).

Sekmadienis.

– – – – – – – –

Aš sėdžiu namie.

Antradienis.

Nuo antros iki aštuonių. Pokalbis su profesorium, feedbackas, vieno teksto aptarimas ir dar dviejų projektų pristatymas. Italas pristatinėja projektą apie Herderio ir Nietsches filosofiją, tokia vokietė – apie ūkio liberalizavimą XVII-XVIII a. Prūsijoje ir Pomeranijoje. Ką čia bepakomentuosi.

Ketvirtadienis.

Būtent ketvirtadienis. Radikaliai niekas nedirba. Niekas. Net bedieviškas vietinis Akropolis. Šventasis vokiškas savaitgalis užklupo mane iš pasalų, net duonos neturiu. Teks keturias dienas misti Seratho kebabais, jo kioskelis čia pat. Bet tokį gudrų sumanymą tuoj sukomplikuoja mintis, kad grynųjų aš turiu tai tik kokius du eurus, o Serathas kortele tikrai neims. Reikėjo įtarti jau vakar, nes visą dieną visuose prekybcentriuose ilgiausios eilės. Atsistojau į vieną ir aš. Visi perka dėžėmis alų ir maistą vežimėliais, o aš šampūną, dušo želė, dezodorantą ir tris alaus vakarui. Super.

Tad šiandien gyvas tuo, kas atsitiktinai mėtosi. Ryžiai, obuoliai, apelsinai. Taip, obuoliai ir apelsinai, apelsinai ir obuoliai, ir vakare aš jau sėdžiu tulike, tikiuosi, ne visą naktį. O šiaip viskas gerai, prieš akis dar trys laisvos švenčių dienos, yeah. Kad bent žinočiau, ką švenčiu.

Muziejininkių nuotykiai Italijoje II

Muziejininkių nuotykiai Italijoje II

 

 

ondrena Skulptūraitė

Vėlgi savo tekstą norėčiau pradėti nuo Leonardo da Vinči’o pagarbinimo. Aišku, jūs tikėjotės, kad kalbėsiu apie renesanso žmogaus įvairiapusiškumą, tačiau aš galvoju apie Leonardo da Vinči’o programą „Kultūros projektai miesto žmonėms“, kuri suteikia sparnus net muziejininkams pakilti iš susisluoksniavusių dulkių fondų ir apžvelgti žemę iš lėktuvo skrydžio.

Labai bijojau skristi. Buvau jaunystėje lankiusis tolimuose kraštuose (iš Vilniaus dažnai skrisdavome į Palangą, nes „Moskvičiumi“ reikėdavo važiuoti 7-8 valandas, o lėktuvu – 30-40 min.), bet primiršau, kaip baisu yra atitrūkti nuo žemės riaumojančio metalo gniaužtuose ir laukti išskėstų ratukų atsimušimo į nusileidimo taką. Visada pradėdavau pirma ploti, kai lėktuvas pabučiuodavo asfaltui į žandą, užkrėsdama savo entuziazmu ir mažiau bailius bendrakeleivius.

Įdomi pažintis atsitiko lėktuve, skrendant 2 valandas 50 minučių iš Rygos į Romą. Sėdžiu visa persitempus nuo kiekvieno oro pūstelėjimo į lėktuvo šoną. Šalia gražiai apvali jauna blondinė skaito anglišką knygelę. Bandau žvilgčioti, pasitikrinti savo anglų kalbos žodyną. Kolegė Odeta pro lėktuvo langą žvaliai fotografuoja žemę, subraižytą tarsi geometrijos pamokoje lygiašoniais ir netaisyklingais trikampiais. Matau, kaip jai net saldu nuo skrydžio ekstrymo.

Nuo baimių visada vaduojuosi komunikacijos priemonėmis – įkyriai kalbinti kaimyną, intensyviai žvilgčioti į kokį mažiau nemalonų nei kiti subjektą, užkabinti knygą ar vandens buteliuką kaimyno rankose, numesti, pakelti, pažiūrėti į akis ir paklausti: kur skrendate, kelintą kartą ir panašiai. Gal tai ne visai muziejininkės bruožas, bet tai man padeda pamiršti baimes.

Mano kaimynė iš dešinės su angliška knygele, pasirodė, besanti labai atvira ir miela pašnekovė. Ir, svarbiausia, seniai išsivadavusi iš baimės skraidyti. Kalbėjo apie Italiją, kurioje ji ne kartą lankėsi, o dabar skrenda į Romą, kur persės į kruizinį laivą, plaukiantį į Tunisą ir kitus egzotiškus uostus. Keliauja viena, kas mane iškart sudomino ir leido labai palankiai pažvelgti į bendrakeleivę. Drauge prisiminėme vieną įdomų vyriškį iš Klaipėdos universiteto koridorių – italą Enriko Piero Quinto, ilgai dėsčiusį Klaipėdos universitete italų kalbą. Įdomu, kad jis gimęs tais pačiais metais kaip ir aš, tą patį mėnesį, skiriasi tik diena. Neįdomu tai, kad jis jau miręs. Tai buvo laisvo kritimo žmogus. Jo nepažinojau asmeniškai, tik matydavau universiteto kiemelyje lengvai apsmukusiais džinsais, pusiau stebintį, pusiau teigiantį žvilgsnį iš po didelių storų akinių stiklų, be privalomo dėstytojui savo statuso apsibrėžimo, kuriame daugelis vaikšto tarsi kosmonautas permatomame balione. Mano kaimynė papasakojo apie Enriko paskutines gyvenimo dienas toli nuo saulėtos Italijos, Lietuvos rudens semiamoje Klaipėdoje. Mirtis užlankstė Enriko gyvenimą iš visų pusių taip staigiai, kad visiems beliko tik susitaikyti. Žmogus su meile mokė savo gimtosios italų kalbos, pats mokėsi lietuvių, muzikavo, bendravo, gėrė alų Kurpiuose ir tiesiog buvo laisva, nes laisvai pasirinko, Klaipėdos siela.

Mano pirmasis skrydis į Romą buvo paženklintas prisiminimais apie Enriko. Su kaimyne išsiskyrėme neapsikeitusios nei telefonais, nei kažkuo labiau apčiuopiamu, kaip tik prisiminimais apie žmogų, kuris buvo šalia ir kuris pasitraukė tarsi rūkas virš upės, į kitą pasaulį. Pasaulį už kampo.

Kaip ir Italija muziejininkėms pasirodė šalis, besanti už debesų kampo. Daug šiukšlių, kurių patys

italai net nemato. Kai mūsų koordinatorė iš IRIS Anna Liza grįžo iš Bukarešto, labai stebėjosi, kiek ten šiukšlių. Mano kolegė Odeta kukliai nuleido akis ir atsiduso. Aš mačiau, nedrįsta pasakyti garsiai ir tiesiai į akis italei – O apšiukšlinta Italija, kokia tu apsileidusi. Kartais geriau nutylėti, ypač kai mintis reiški ne gimtąja kalba, o tavo pašnekovas angliškai supranta dar mažiau nei tu pats. Gali įvykti labai komplikuotas pokalbis.

O nutylėti, patikėkite, teko ne kartą. Ypač, kai norėdavosi nusikeikti po to, kai kokia nors įžvalgi asmenybė mus drąsiai pavadindavo rusėmis. Neapolyje viena garbingo amžiaus dama, panašiai kaip aš, pietaudama pilies papėdėje puikiame restoranėlyje, kur ką tik buvau prarijusi antsvorio priaugusią Margaritą, o mano kolegė, kaip visada, pilną lėkštę juodų kriauklių, ir abi išgėrusios pusę litro vietinio vyno, pažvelgusi į mane ramiai stovinčią ir virškinančią tarpduryje, su neslepiamu pasitenkinimu, kad rusai gali sau leisti atostogauti Neapolyje, pasakė savo stalelio kaimynui, lotynų kalbos profesoriui, kuris kažkada yra lankęsis Palangoje: Eta naši dievočki ( liet. Tai mūsų mergaitės). Aš nusprendžiau būti aukščiau tautinių ambicijų ir paaiškinau jai rusiškai, kad mes mergaitės, bet ne jų, kad esame lietuvaitės iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, kad domimės senove ir pilimis. Lotynų kalbos profesorius papasakojo, kaip nuvykti į Pompėją, pagyrė Palangą. Tik jo atodūsis, kad Pompėjoje dabar labai karšta, mus įkvėpė ten atsidurti 7 valandą vakaro, kai karštis jau atslūgęs. Viena nedidelė bėda – 7 valandą Pompėjos muziejus užsidaro, ko mūsų sutiktieji restorane gerieji žmonės nepasakė.

Mes stovime ir žiūrime į iš pelenų atkapstytą miestą Vezuvijaus panosėje. Staiga suprantame, kad galime įeiti pro išėjimą, kuris dar atidarytas ir laukia paskutiniųjų paliekančių miestą. Kiek sugebėjome, tiek prisiragavome, pradėjusios ekspozicijos peržiūrą iš kitos pusės. Bet, laimė, nusipirkau knygą su kompaktine plokštele apie Pompėją, todėl labai nenusiminėme. Važiuodamos 40 minučių metro atgal į Neapolį, išstudijavome knygos paveikslėlius ir sėdėjome ramios tarsi būtume išlandžiojusios Garsiuosius Poeto namus bei romėnų Šventyklos kolonadą.

Kiek bežiūrėtum į Neapolį, supranti, kad tai, kas netikėčiausia, įtaigiausia, keisčiausia – tai dvi Vezuvijaus kupros, išnyrančios visur ir visada iš už kampo ar namo stogo.

O už kampo visada gali su kuo nors susidurti, į ką nors atsitrenkti, ar išvysti dar neregėtą dalyką. Arba, tiesiog, pagauti kampą, kai tau tiesiai šviesiai pataria : Pagauk tu tą kampą, po galais. O kai esi muziejaus nuosavybė ir staiga tampi pasaulio piliete, tai šis palinkėjimas Pagauk kampą suskamba visa savo egzistencine įkrova. Eini tiesiai ir visur matai kampus. Net tada, kai priešakyje tik jūra.

Išplaukėme motorine valtimi Santa Maria di Leucoje, ten kur Jonija susikabina su Adrija, pasižvalgyti po grotas iš jūros pusės, ir įpusėjus kelionei, sužinojome, kad mūsų motorinė valtis staiga prarado savo širdį – motorą. Tapo bežadė tarsi undinėlė po apsilankymo pas raganą. Su mumis valtyje dar plaukiojo ir grotomis žavėjosi trys poros italų. Jie visi sušoko į vandenį tarsi tik ką išsiperėję pingvinai ir suko ratus aplink sustingusį motorą ir mus, apsiginklavusias rūbais nuo galvos iki kojų, su ant pilvo kabančiomis didelėmis piniginėmis, pilnomis lėktuvo rezervacijos lapų, eurų, draudimų ir kitokių, svetur ypač saugotinų daiktų. Gerai, kad viena italė bijojo vandens panašiai kaip mes. Susirangė kamputyje ir žiūri į savo gražuolį partnerį, nardantį po skaidrią Jonijos, o gal Adrijos, nes, būtent, toj vietoj jos susitinka, jūrą. Jam atsibodo nardyti, persekiojamam maldaujančio merginos žvilgsnio, įlipo atgal į laivelį, paprašė manęs pasitraukti į šalį, atsidarė motoro dangtį ir pradėjo su ilgu pagaliu, iš kur jis atsirado laivelyje, maišyti. Po penkių minučių variklis suspigo tarsi undinėlė, atgavusi prieš mirtį balsą, ir šiaip ne taip grąžino į prieplauką tris italų poras ir dvi suprakaitavusias muziejininkes. Taigi – kampas gali tavęs tykoti net atviroje jūroje.

Iš pradžių to nebuvo lengva suprasti, bet įpusėjus antrai svečiavimosi savaitei net Odeta pradėjo visur matyti kampus. Vaikštome po Neapolio muziejaus sales. Prabanga ir senovė švitina tarsi rentgenas. Palangėmis išdėliotos skaidraus plastiko kėdės. Labai geras sumanymas – muziejuje, kur daugybė sunkiasvorių ryškių daiktų, ant kurių negalima sėdėti, padėtos permatomos, tik šviesoje, pastebimos kėdės. Gal mes buvome nebejautrios šviesai, pernelyg pavargusios ir persisotinusios graikų tuščiavidurėmis skulptūromis, nuskeltomis nosimis, vazų formomis, kai pamatėme apvalią, minkštą sofą be užmestų virvių, kurios reikštų Sėstis draudžiama, o tik užrašas „Vietato …“. Mes supratome, kad vietelė pasėdėti. Kam vargintis ant nematomų kėdžių, jei galima įkristi į minkštą patalėlį. Odeta jau susiruošė numigti, nes Italijos saulė ištraukia skysčius ir numeta žmogų tarsi skudurėlį, kai tarpduryje pasirodė susirūpinusi muziejaus prižiūrėtoja ir parodė į lentelę. O vietato, kaip vėliau sužinojome iš įvairių užrašų geležinkelio stotyje, reiškia Uždrausta. Bet mes jau buvome pagavusios kampą, todėl tik linksmai suprunkštėme tarsi kaimietukės ir perėjome į kitą salę, kur mus įdėmiai sekti pradėjo kitos prižiūrėtojos akis.

Sąžinės Pra(į)kaitas

Sąžinės Pra(į)kaitas

Viktorija Ivanova

Kiekvieną rytą su savo sąžine ji susidurdavo duše. Bandydama nuo kaklo ir krūtų nuplauti mėlynes, nušveisti nuo liežuvio naktinį skonį, vandeniu užliedama glamones ir bučinius, likusius ant kūno. Kuris virpėdavo ne vien nuo malonumo, bet ir purtomas gėdos. Ji jau nebeklausdavo savęs „kodėl?“, tik, šampūnu plaudama plaukuose tebejaučiamus prisilietimus, linguodavo galvą „ir vėl, ir vėl, ir vėl“ tempu. Ji kantriai klausydavo savo pačios priekaištų, kol ant veido kapsėdavo lašai. Ir tiek. Alkūnių neprausė. Suvyniojusi virpantį kūną į nuskalbtą chalatą, palikdavo sąžinę kažkieno vonios kambaryje.

Šalia ji atsirasdavo vakarais. Kaip slinkdavo jos dienos, niekas nežinojo. Rytą išeidavo, vėlai vakare ateidavo. Niekas, pas ką ji nakvojo, net nebuvo tikras, ar ji turi namus. Ar tiesiog daug vyrų.

Mylėti jos nemylėjo. Nė vienas. Bet įsimylėję buvo visi. Ir ji pati – įsimylėjus visus, nemylinti nė vieno. Paprasčiausiai nemokėjo. Nemokėjo ir vilioti. Nemokėjo gundyti. Nemokėjo koketuoti, flirtuoti, maivytis. Tiesiog atsirasdavo tinkamu laiku. Šalia to, kuriam būtent tuo momentu reikėjo būtent jos. Ji nepuldavo. Įslinkusi kaip šešėlis tarsi atsiprašydama nusišypsodavo ir žvilgsniu klausdavo „kaip laikais?“. Ir to užtekdavo. Pokalbiams iki paryčių. Suokalbiams iki išsekimo. Rytais ji neišeidavo vogčiomis. Net ir pabudus laukdavo, kol galva, padėta ant tos pačios pagalvės, atmerks akis. Nusišypsojus atsikeldavo, pabendraudavo duše su įkyriai spengiančia nuotaika ir išslinkdavo. Antrąnakt iš eilės ateidavo tik paprašyta.

* * *

Jie sėdėjo ant plačios palangės, už lango snigo. Iš pirmo žvilgsnio romantiška atmosfera tebuvo dviejų pusiau miegančių, pusiau rūkančių žmonių migla. Įprasti kliedesiai švelnino ilgesį. Ne vienas kitam. Kažkam, ko nebuvo. Tik dėl to ir kalbos. Tarsi adresuojamos ne vienas kitam. Tiesiog neadresuojamos. Baltuose popieriaus vokuose daug juodų akiduobių, susiliejančių į iki banalumo nuzulintas kalbas. „Aš bijau tave prarasti lygiai taip pat, kaip bijau sutikti vėl. Man be tavęs taip gera. Ir taip bloga. O kai tu šalia man… gera. Ir bloga. Juk tu žinai, kad esi negraži. Bet tu taip trauki, kad aš pamirštu visas prievoles ir pasižadėjimus. Kas tu per padaras?“

Daug kas jai kartodavo, kad ji naivi. Nes tarėsi turinti sąžinę ir vertybes. Sąžinę turėjo tikrai, o vertybės kito. Ar buvo švelniai adaptuojamos prie patogios situacijos ir pateisinamos dvigubos moralės. Tokia jau jos prigimtis. Sako, turėtų atnešt laimę. O dorybė verčia jos siekti.

– Ką man tau atsakyti? Aš daug apie tave galvoju, bet ne visada. O kas aš per viena, atsakyti negaliu. Neturiu laiko to išsiaiškinti, nes noriu suspėti būti laiminga.

– Laiminga? Tai ar esi?

– Esu.

– Laiminga?

– Taip.

– O kai būni ne su manimi, su kitu vyru, ar būni laiminga?

– Taip.

Nenorom, tačiau apie savo vyrus ji mąstydavo nemažai. Visi jie buvo jos. Nė vienas jai nepriklausė. Ir ji buvo visų, niekam nepriklausanti. Pati sau nedrąsiai šypsodavosi į petį, kol kuris nors bučiuodavo kaklą. Jos akys spindėdavo, kol liejosi pokalbiai. Ir tik kartais ji kūkčiodavo. Duše. Laiminga ji būdavo, bet ne buvo.

– O būni nelaiminga?

– Būnu.

– Kada?

– Aš labai labai bijau būti viena.

– Bet juk būni.

– Būnu.

– Ir kas tada?

– Baisu.

Ji žiūrėjo pro langą į žibinto menkai apšviestą gatvę, kuri pamažu vis labiau balo. Žibintas skleidė gelsvą jaukią šviesą. Tokioje šviesoje ji jausdavosi graži. Iš profilio. Pasuko galvą į šoną ir laukė. Kol jis ją pabučiuos. Tačiau jis į ją nežiūrėjo. Žiūrėjo pro langą. Į žibinto menkai apšviestą gatvę, kuri pamažu vis labiau balo. Žibintas skleidė gelsvą jaukią šviesą. Tokioje šviesoje ji būdavo labai graži. Iš profilio. Jis patraukė žvilgsnį nuo lango jos link. Net jei kambaryje šviesa nebuvo gelsva, vis tiek ji pasirodė esanti šiek tiek graži. Jis ją pabučiavo. Bučiavo ilgai, šaltais pirštų galais švelniai vedžiodamas punktyrus paausiais.

Ji griebė jo veidą rankomis ir ilgai žiūrėjo į akis, mintyse kartodama „Suimk mano dūžtančią galvą į savo delnų vėsumą. Veido dykviete nubėk tarsi lietus. Priglusk. Prie mano klampaus vienišumo“. Kiekvienąkart ji laukė šio stebuklingo sau momento, kai lyg užkeikimą mintyse tars žodžius, kadaise užsifiksavusius. Nežinia kur. Nežinia kodėl. Nežinia kam.

Jo veidas ėmė pamažu tįsti ir nuo smakro ėmė varvėti oda. Sraunus upelis tekėjo jos dilbiais ir sustojo alkūnėse. Šiek tiek kvepėjo prakaitu. Ryte alkūnių neprausė.

* * *

Ji glostė jo sunkią galvą, padėta ant jos kelių. Trumpi šiurkštūs plaukai. Neklusnūs. Jis pirštu vedžiojo jai per suplyšusias pėdkelnes. Su juo visuomet taip. Plyšta pėdkelnės.

– Parašyk man ką nors.

– Pats pasirašyk.

– Parašyk.

– Čia tu – rašantis. Aš tik būnanti.

– Tai įkvėpk mane.

– Nemokama mūza?

– O kuriai mūzai moka?

Ji ironiškai šyptelėjo. Jau tiek kartų buvo pavadinta mūza, kad pradėjo bijoti imsianti tuo tikėti. Netrukus visai nebejus realaus savo būvio ir patikės esanti kažkieno išgalvota. Mistinė. Būtybė.

– Parašyk.

– Kam?

– Paskaitinėsim… Aptarinėsim… Pasimylėsim…

– Pasigailėsim.

Jis buvo vienintelis vyras, su kuriuo ji nesimylėdavo. Bandė save įtikinti, kad matyt, jį labiausiai myli. Ji aukštino bučinius ir glamones. Po jų kūne jausdavos tęstiniai tirpuliai. O permiegojus – vien purvas. Geiduliai numalšinti, tižus išglebimas ir vulgarios katės murmesys pasąmonėje. Tačiau tikėjimas tuoj atšokdavo nuo odos vos pradėjus su savimi apie tai kalbėtis. Tada ji tiesiog sau primindavo, kad matyt, jis tiesiog labiausiai traukia. Ir ji nesimyli su juo vien todėl, kad nori sau keršyt už nesugebėjimą susirast laimės.

Ji taip ilgai laimės ieškojo, kad nusprendė nebežaisti šito kvailo žaidimo ir pati ją pasidaryti. Dabar tik rinko reikiamas medžiagas.

Jo pirštai klaidžiojo jos plaukuose, o ji, bepiešdama smilių galiukais ant jo nuogos nugaros apskritimus, krizendama kandžiojo jam lūpas. Pulsuojančias karščiu ir su švelniu kraujo atskoniu. Ji negalėjo nustoti šypsotis. Ir vis paniškai kibosi į jį, žinodama, kad vis tiek teks. Sąlyginės laimės prieskonis vis temdė budrumą. Vis bandomas aukštinti momentalumas vertė monumentalumą pamiršt. Savęs apgaudinėjimai apie „čia ir dabar džiugesį“ be perspektyvų. Ar galima gauti laimės avansu? Ji suėmė jo galvą į delnus ir mintyse ėmė kartoti užkeikimą. Taip intensyviai, kad pusė jo veido išsilydė ir tekėjo jos alkūnių link. Kiek išsigandusi ji sustojo. Ir ramus jo veidas užmigo delnuos.

* * *

Grįžo iš dušo ir lėtai ėmė rengtis. Suplyšusias pėdkelnes kėlė kuo aukščiau. Paslėps suplyšimus po sijonu. Lėtai sagstėsi marškinių sagas – nuo apatinės. Apsivilko megztuką. Pabučiavo jį į kaktą, o jis, apsivijęs jos kaklą rankomis, parsigriovė ją atgal į lovą.

– Neišeik.

Ji papurtė galvą.

– Tikrai neišeik. Pabūk. Išeisiu aš.

– O kur tu eisi? Aš galiu ateit vakare.

– Aš nežinau, kada grįšiu. Pažadėjau pavakarieniaut su savo mergina, ji grįžo iš Italijos. Trumpam. Vakarop būsiu namie. Noriu grįžęs tave čia rasti.

Ji linktelėjo. Palindo po antklode ir, bebučiuodama jo nuogą krūtinę, juto, kaip dar labiau plyšta pėdkelnės.

* * *

Visą dieną jie prasivartė lovoje. Juokėsi. Glamonėjosi. Snaudė. Tyrinėjo vienas kito kūną – nedrąsiai ir smalsiai. Mėgavosi užsimiršimo begalybe. Kol susiprato. Jis, išsiritęs iš lovos, kuo skubiausiai įšoko į džinsus, apsivilko marškinėlius, susigriebė keletą reikalingiausių daiktų ir leidęs sau (ir jai) pasimėgauti dar vienu ilgu bučiniu, išskubėjo. Ant slenksčio jai mirktelėjęs užtrenkė duris. Kaip pigiame filme tas trenksmas nuaidėjo jos ausyse. Tebesišypsojo, bet juto lūpų kampus svyrant žemyn.

Giliai įkvėpė oro. „Svarbiausia būti sąžiningu prieš save“. Taip visuomet kartojama. Ir ji tai kartojo sau. Ir kaip viskas vis tiek visada nesąžininga. Ji tik stengias gyvent paprastai. Kaip lengviausia. O tai iškrypsta priešinga kryptimi. Kaip būti laimingai, neturint laimės. Nesąmonė. Kažkokie kliedesiai. Virpesiai. Atgarsiai. Sambalsiai. Balsiai mąstyti niekada nepavyksta, mintis – sako – už žodį greitesnė. Tai ir nulekia nepavejamai, kol pati stringi pauzėj. „Reikia išsivirti arbatos“. Kaip senyvo amžiaus nesuvytusiai moteriai, tebegyvenančiai prisiminimais. Tik ta kvaila arbata tepaguos. Mat verdant vandeniui prisiminsi, kokie pirštai tave čiupinėjo. Ne pirštai – laimę. O kas? O kas iš to?

– Kad aš turėčiau tiek laimės, kiek sąžinės…

Prisidegė cigaretę. Nudelbusi akis apžiūrinėjo pėdkelnes. Pelenus purtė ant kojų. Goslus gomurys užliūliuojamas dūmų karto. Dažnai keičia paklodes keisti žmonės. Jos nespėja įšilti ir prisigert žmogiško kvapo. Kuo skiriasi žmogiškas kvapas nuo moteriško? Čipolinas turėjo kvapą. Moterų riešai vilioja. Bet jie būna ir stambių kaulų – o tai gali klaidinti. Kartais didžiausia dviprasmybe patampa tiesmukumas. Sutrinki. Triko. Vyras su puantais. Vyras. Su jais maloniau. Švelnus atlaidumas. Apgailėtinas draugo pavyzdys. Nes neįtikimas. Nes ne standartinis. Kaip atsiranda standartai. Kaip keista – standartinės mažumos. Standartinė beprasmybė. Standartinis… trilitrinis. Paprastas. Ir prastas. Bet pačiam suprantant? Paprasta ir prasta. Pati žinau. Tai todėl taip paprasta? Be nuopelnų. Be žiūrovų. Kaip mėnulis. Va! Kaip mėnulis. Todėl ir šalia kad būčiau. Kaip būti nebūnant. Kaip nepūt pūnant. Be vualio kaip be pirštinių. Ilgų, iki pat alkūnių. Ne, iki alkūnių negalima. Puoselėti. Lieti. Taupyti. Lytėti. Turėti! Turėtiturėtiturėti! Kas tas jausmas, kai jausmų neturi.

Užviręs arbatinukas grąžino į realybę. Nusipurčiusi kvaitulingų minčių debesį, ausyse tebezvimbiant pripylė verdančio vandens į puodelį. Ir į vazoną ant palangės.

– Kai užaugsi, būsi šalavijų arbata. „O aš kai užaugsiu, būsiu laimė“ pasakė belytė pelytė. Šaukšteliu, kuriuo maišiau cukrų puodelyje, iš alkūnių išrinkau vyrų sutekėjusius veidus. Sukroviau į puodelį vietoj arbatžolių. Maišiau, maišiau, maišiau. Kaip kreipinys. Sutirštėjo, sukrutėjo, sujudėjo, palytėjau. Pelytė. Tokia cilindriška. Tokia beviltiška.

Durys trinktelėjo, ji bandė už nugaros kažką slėpti. Minkštais žingsniais priartėjęs prie jos, ėmė uosti plaukus. Ji visa virpėjo. Veidas buvo perkreiptas – tarsi be galo laimingos ir viskuo nusivylusios. Jis bandė klaust, kas yra, bet ji parkrito ant grindų. Kūkčiojo pratisai. Jo veidas pabalęs, pėdos irgi. Ji labai labai negraži, visas veidas išpurtęs, tįstantis, lūpos perkreiptos. Jis bando ją bučiuot, bet abiem tai šlykštu. Klausinėti neverta, bijoti baisu. Atsigulė lovon ir ji greitai užmigo. Tarsi būtų paryčiai. Jis ilgai vartėsi lovoje. Apkabinęs ją pajuto begalinę šilumą. Keistas artumas moteriai, kurios absoliučiai nepažįsti. O tiesą pasakius, net nenori. Tik malonu, kai ji šalia. Kaip šalikas. Ji tyso, o tau šilta. Ir užtenka. Galėtų taip nuolat.

* * *

Rytą pabudęs jis pirmąkart nerado jos šalia. Nors tikėjosi. Ant plonos popierinės nosinės – pieštukas. Ir labai smulkus raštas.

„Žinai (Lor)ką? Norėčiau būti visa iš gryno vyno ir pati save išlakti. Kad nebeliktų. Moterys šneka ne iš baimės nebūti, o iš baimės, kad niekada nieko nebuvo nėra ar (ir?) nebus. Ne tik profesionalai jaučia skirtumą tarp (patenkintos) moters (druskų) vonioj ir moters (tupinčios po verdančio vandens srove) duše (kai čiurkšlės užgožia kūkčiojimą). Erzina moterys isterikės, ypač kai kliedesiai klejoja nervinio virpulio krečiamam kūne.

Aš pasidariau savo laimę. Bet ji tik cyptelėjo ir pabėgo švelniai atsiduodama vyrišku prakaitu“

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Vidmantas Gudas

Naktis

naktis nedrąsiai lyžteli apakusį žibintą,
įsisiurbia į pėdas paliktas sniege,
atstumą išmatuoja nuo „dabar“ lig „švinta“
ir tyliai ima sklęst paskui tave

į miesto parkus, skersgatvius, alėjas,
taip palengva, tarytum sėlintų prie grobio,
kaip inkvizitoriai kad ieško nusidėjėlių,
lyg dailininko potėpiais ant drobės…

todėl gali bandyti glaustis prie neoninių reklamų,
suspėt į troleibusą, rasti vietos.
užmerk akis. matai – net čia sutemo jau.

naktis prisiliečia ir verčia siluetais.

Adresas nenurodytas
dar negaliu tau rašyti, dar tik sausis,
todėl nesuspėjau surinkti visų sakinių.
nežinau dar kaip sveikintis, ko paklausti,
kaip pratęsti nelemtąjį junginį „aš gyvenu… “

jau ir vokas ant stalo toks įprastas akiai,
kaip pilna peleninė, vaza ar puodelis kavos;
senas radijas krenkščia ir kosti, naujienų nesako
ir todėl netgi jom negaliu užlipdyti lape tuštumos.

jei galėčiau, rašyčiau, kad gyvas, kad puikiai laikausi,
kad išmokau dėlioti vitražus iš dužusio stiklo –
mano miesto dangus vėlei baltas ir sergantis paukščiais,
mano laikrodžiai rąžosi, bunda, piktybiškai tiksi.

gal todėl taip nedrąsiai vis žvilgčioju tolin,
trupa snaigėm iš lėto sustingę žėručiai lietaus,
sakinių batalionus atsargiai mintyse išrikiuoju,
tačiau jie nepaklusnūs, pakrikę, neklauso daugiau.

taip ir lieka vos suteptas popieriaus lapas,
tarsi žemė, kai vasaros dieną palyja negausiai.
pora frazių kvailų, nuvalkiotas, vienišas „labas“…
nepavyks… negaliu tau rašyt. dar tik sausis.

Heroina

jei suspėsi užmigti prieš mėnesiui praskeliant dangų,
kol žibintai dar markstos ir miesto neglosto tamsa,
tau pavyks nepabust. ir tejausi, iš lėto kaip rangos
aukso sruogos link lango. jeigu spėsi užmigti… jei ne,

teks ir vėlei pajausti kaip skauda, brangi karalaite,
kai į venas ir kaulus sugrįžta paklydusi smėlio audra,-
drobių raštai atgis,- ims judėti ir šnypš išsiraitę,–
tenorėsi pravirkt ir ištarti „Maldauju, gana…“

paskubėki, kol laikrodžio kojos žengs ratą ir pusę,
kol dar ramūs vaizdai iš audringos pasąmonės jūros,
jeigu spėsi užmigti – tau pavyks niekada nepabusti,
jeigu ne – teks gyvent…
  iki kito vakaro dūrio.

Programavimas
jausmais

čia tik aš ir tu.

žvelgi iš raudonmedžio rėmelių—
taip taip sutinku
atrodau juokingai
skustuvai atšipo ir želia
nendrynai ant veido

neatleidau.

tik šiaip kaskart praeinu—
viskas skaudžiai vienoda
o paklausti tiek rūpi…


žinai
viliuos bus diena kai galėsiu rašyt
tau ant lūpų
vienintelį žodį—


—delete—

Milžino sūnus

mano tėvo barzdoj
trupiniai duonos žydi,
įsipainiojęs kėkštas,
rugpjūtis ir Nojus…
aš ir pats ten buvau
netyčiom pasiklydęs,
kai norėjau patekt į rytojų.

taip ir augau,
žemyn galva kabėdamas,
gyvaplaukius ašarom girdžiau. –
nykūs buvo gimtadieniai,
kūčios, kalėdos…
ir taip mausdavo kartais
paširdžiuos.

o paskui – traukinys
įsipynė su bėgiais.
šitaip liūdna buvo išvykti;
lyg norėjau ištarti –

„rytoj“-


tokia ta mano vaikystė,
mano tėvo barzdoj.


Blyksniai
visada buvau vienas tų, kurie prieš mūšį sužino jo baigtį,
lyg šamanas ar vudu žynys, įsibrovęs į Chrono tvirtovę. –
aš norėjau, prisiekiu, bandžiau, tačiau man nepavyko
pasveikti,
nepavyko išbraukti savęs iš stebėjimų savo rytojų.

o paskui pripratau prie vaizdų, kuriuose nuolatos kažkas kito:
miestų poras užkimšdavo sluoksniai skeveldrų ir pūvančių kūnų,
jau nebuvo baisu anei keista namai kai pavirsdavo plytom,
tik dar baugiai stebėdavau motinas bandančias rankioti sūnus.

po regėjimų kraujas iš šnervių padengdavo skilusias lūpas,
nemokėdavo akys tikrovės nuo tirpstančio sapno atskirti,
nenumaldomas noras pravirkus kryžiuoti rankas ir suklupti,
užsimerkus maldauti dievų, kad parodytų nuosavą mirtį…

Taip tuštėja šie miestai
pavargau jau girdėti kad viskas gerai nieko blogo
pasiklysta tik kartais atirusi sapno skiautelė
mano miestai nuodingi asfaltas tau įteikia slogą
apsimesk kad laiminga esi laukdama šioj stotelėj
o laidais nupulsuos išsiblaškę širdies elektronai
aklas senis išburs kad tavęs per dažnai čia nebūna
jis meluoja žinai nes jauti kaip vis dilgteli šoną
kai praeivių akis pabandai prijaukint savo kūnu
ši erdvė nuolatos susitraukia o kartais išnyksta
tarsi burbulas oro juk pameni būdavo žaidėm
kad viskas gerai nėra nieko blogo o pyktis
tėra tiktai žodis tik šešios suklydusios raidės
————————————————————-
apsimesk kad laiminga esi laukdama šioj stotelėj
nors maršruto nėra ir gyvenimas įteikia baudą
mano miestų geluonys nuodingi ir būna kad gelia
kiek netaikliai į veidą lietum apsimesk kad neskauda.

 

Svetimi atsiminimai.
Karo laukas

nesunku pasiklysti
pažįstamų ieškant veidų –

visi lyg vienos drobės siūlai:

randais nužymėti,
pamiršę savuosius vardus,
kvapus mylimųjų – –

atrodo, nėra ko ieškoti, –
gali pasirinkt bet kurį, –
vienodai visų akys prašo…

—–

yra dar kiti. –

tik tiems
jau niekas nerašo.


Pamišėlio užrašai. Anderseno sindromas

dabar ramu. nors kartais dar atrodo, –
girdžiu kaip ant tapetų auga gėlės.
kaip atsispyręs nuo pastraipos žodis
išlaužia koją cino kareivėliui.
beveik gerai – tokia žiema už lango. –
įžiebčiau krosnį, tik nėra degtukų.
lauke mergaitė telefoną maigo.
nešąla pirštai. kyla garas. rūko…
tačiau ramu. taip visad, kai Kalėdos.
galiu kramsnoti bjauriąją antieną. —

o televizoriuje šnypščia sniegas,
ryškėja veidas sniego karalienės.