Vyksta kritikos mainai

Vyksta kritikos mainai

Lapkritį startavo menotyrininkų Aistės Paulinos Virbickaitės (Vilnius) ir Igno Kazakevičiaus (Klaipėda) inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“. Tai aktualus, ambicingas ir intriguojantis iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, susipažindami su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Organizatoriai tikisi, kad „išjudinę“ kritikus, iš lokalių taškų pajudins ir patį meno kritikos procesą Lietuvoje. Pirmieji trys kontroversiški vilniečių menotyrininkių tekstai jau pasirodė „Kulturpolis.lt“ portale po to, kai A.P.Virbickaitė aplankė Klaipėdą ir Panevėžį, o Aistė Bimbirytė – Šiaulius. Projekto dalyvių tekstus taip pat ėmėsi skelbti internetinis portalas „Bernardinai.lt”, savait-raštis „Literatūra ir menas”, žurnalai „Dailė” ir „Kultūros barai”.

Premija laukia pretendentų

Klaipėdos apskrities viršininko administracija paskelbė konkursą 2010 metų literatūrinei Ievos Simonaitytės premijai gauti. Pagal nuostatus literatūrinė I.Simonaitytės premija kasmet skiriama už brandžius kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasią, kultūrinę tradiciją ir istorinę problematiką arba įamžinančius lietuvių literatūros klasikės I.Simonaitytės atminimą. Konkurse bus vertinamos dvejų pastarųjų metų knygos. Jas reikia pateikti dviem egzemplioriais Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai iki šių metų gruodžio 15-osios. I.Simonaitytės literatūrinė premija teikiama nuo 1987-ųjų. Nuo 1997 metų premijos steigėjas yra Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Laureatas tradiciškai paskelbiamas ir apdovanojamas I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje per rašytojos gimtadienį. 2010-ųjų sausį minint rašytojos I.Simonaitytės 113-ąsias gimimo metines jos vardu pavadintoje Klaipėdos apskrities viešojoje bibliotekoje bus įteikta jau 24-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija.

Knygoje – nugrimzdęs miestas

Vos prieš dvi savaites knygynuose pasirodžiusi uostamiesčio leidybos grupės „Druka“ išleista Jovitos Saulėnienės ir Rasos Tarik knyga „Das versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda“ graibstyte graibstoma. Jau parduota kone pusė jos tiražo (išleista 2000 egz.), džiaugėsi leidyklos vadovė Renata Budvytienė. Knygoje vokiečių ir lietuvių kalbomis pasakojama apie Klaipėdos istoriją, raidą, miestiečių gyvenseną bei jauseną, žymius architektūros statinius, tradicijas pačių gyventojų ar mieste apsilankiusių žymių žmonių akimis. Knyga iliustruota anksčiau uostamiestyje gyvenusių dailininkų darbais, senaisiais žemėlapiais ir fotografijomis. Knygos leidimą parėmė ne tik Lietuvos kultūros ministerija, uostamiesčio savivaldybė, bendrovė „Edrija“, bet ir Evaldo Heino fondas Vokietijoje, nemažą sumą į ją investavo ir pati „Druka”. Gruodžio viduryje turėtų pasirodyti dar vienas jos inicijuotas leidinys – Leonido Donskio knyga „99 Baltijos istorijos. 99 Baltic stories” su Gyčio Skudžinsko fotografijomis.

Kultūrinės informacijos kioskas

Uostamiesčio „Kultūrpolyje” net tik gausu renginių. Lapkritį čia duris atvėrė kultūrinės informacijos kioskas. Čia kiekvienas užsukęs supažindinamas su Klaipėdos kultūrine platforma, artimiausiais festivaliais, koncertais, parodomis, meno konkursais ir kt. Pasak šeimininkų, kultūrinės informacijos kioskas pirmiausia skirtas nuobodžiaujantiems vakarais, nežinantiems, kas vyksta mieste, – kur būtų galima nueiti, ką pamatyti. Infokioske galima sužinoti ir apie Klaipėdos kultūros įstaigas, jų tikslus ir įgyvendinamus projektus. Jis gali padėti ir pasimetusiems renginių gausybėje, neišsirenkantiems, ko jokiu būdu nepraleisti. Taip pat ir įvairių sričių menininkams, norintiems dalyvauti miesto, šalies ir tarptautinėse parodose, kituose meno projektuose, bet stokojantiems kontaktų. Kultūrinės informacijos kioskas atviras nuo antradienio iki šeštadienio 12–18 val. Jis veiks iki lapkričio 28-osios. Jei jo idėja pasitvirtins, ir kitąmet infokioskas vėl atsidarys, patikino jame lankytojus priiminėjanti „Kultūrpolio” atstovė Skaistė Kazarauskaitė.

Klaipėdos knygų konkurso sunkmetis nesustabdys

Klaipėdos knygų konkurso sunkmetis nesustabdys

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Uostamiesčio biblioteka krizės neišsigando, pasiryžo ir šiemet rengti jos pačios inicijuotą Klaipėdos knygos konkursą. Šis bus jau ketvirtasis.

„Tai jau tapo tradicija, negalime jos atsisakyti, – tvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė. – Šio konkurso norime ir mes, bibliotekininkai, jo nori ir knygų leidėjai, ir skaitytojai jau laukia. Todėl abejonių neliko – jis bus.“

Konkursas „Klaipėdos knyga – 2009“ startuos gruodžio 16-ąją Klaipėdoje šiemet išleistų knygų paroda Meno bibliotekoje, o finišuos sausio 27-ąją, kuomet bus išrinktos dvi – skaitomiausia ir gražiausia – Klaipėdos metų knygos. Tradiciškai populiariausią knygą rinks skaitytojai, o gražiausią – specialiai suburta ekspertų komisija.

„Šiemet konkurso finansinė situacija labai sudėtinga, – neslėpė B.Lauciuvienė. – Gali būti, kad nugalėtojai gaus tik gražius diplomus ir jokių prizų. Arba jie bus gerokai kuklesni, nei menininko Svajūno Jurkaus sukurtos bronzinės skulptūrėlės, kurias teikdavome iki šiol. Ir gražiausios knygos rinkimų komisijos pirmininką – knygos meno specialistą – pasikviesti iš sostinės kažin ar išgalėsime. Bandysime ieškoti talkos čia pat, Klaipėdoje.“

Panašu, kad uostamiestyje knygų leidyba dar visai neblogai laikosi, nepaisant sunkmečio. „Iš inercijos. Kol nesibaigė fondiniai pinigai. Kitąmet gali nebūti taip gerai“, – nuogąstavo spaustuvės savininkas Saulius Jokužys.

Jam pritarė ir Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė, suskaičiavusi per šimtą knygų, kurias šiemet išleido jos vadovaujama leidykla.

„Mūsų tempai kol kas nė kiek nesumažėjo. Dirbame daug, turime ką parodyti“, – džiaugėsi ji.

Knygų leidėjai neslėpė, kad sunkmetis vis dėlto jaučiamas ir jų veikloje, – padažnėjo atvejų, kai knygas norima išleisti kuo pigiau, todėl ypatinga išvaizda tokios negali pasigirti. Tačiau ir šiemet Klaipėdoje pasirodė ne viena vizualiai įspūdinga, vertinga, skaitytojų susidomėjimo susilaukusi knyga, drąsiai galinti varžytis konkurse dėl gražiausios ar populiariausios titulo.

Todėl nenuostabu, kad ketvirtajame Klaipėdos knygų konkurse jau pareiškė norą dalyvauti septynios uostamiesčio leidyklos. Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka tikisi, kad atsilieps ir kiti knygų leidėjai, įsijungs į konkursą ar bent atneš savo leidinius parodai. Knygų Meno skyrius laukia iki gruodžio 10-osios.

O nuo gruodžio 16-osios su knygomis pretendentėmis bus galima susipažinti ir už jas balsuoti Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt, taip pat šešiuose didžiuosiuose uostamiesčio bibliotekos padaliniuose.

SĖJOMAINA, arba Tai, kas po (už) DURŲ

SĖJOMAINA, arba Tai, kas po (už) DURŲ

 

Ilgiau nei mėnesį „Herkaus galerijoje” – „Klaipėdos galerijos” filiale Herkaus Manto gatvėje veikė telšiškio dailininko Romualdo Inčirausko tapybos paroda „Sėjomaina”, atskleidusi kitą puikaus metalo plastikos meistro kūrybos pusę.

Algė Dargienė

Kita saviraiškos pusė

Autorius labiau žinomas kaip me-talo plastikos objektų, skulptūrų ir medalių kūrėjas, nuo 1986-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, parodose dalyvauja jau tris dešimtmečius, dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete, yra jo docentas.

Parodos pavadinimo potekstė, kita R.Inčirausko saviraiškos pusė, skatina kitaip pažvelgti į autoriaus asmenybę ir kūrybą, sugretinant du kūrybos žanrus: metalo plastiką ir tapybą, įvertinant jausmo ir intelekto – moteriško ir vyriškojo prado – svorį kūryboje, prisimenant įsipareigojimo ir laisvės sąvokas, metalo meno profesionalumą ir tapytojo „mėgėjo“ nusidėvėjusį apibrėžimą. Ir paradoksus. Ir kodėl toji „sėjomaina“ reikalinga kūryboje bei kokia jos būtinybė R.Inčirauskui.

Iš tiesų jausmo ir intelekto santykio proporcija lemia kūrėjo braižą, kūrinio plastiką ir meno krypčių stilių. Tas santykis R.Inčirausko kūryboje pasireiškia savotiškai. Jis tarsi skirtingai atseikėja emocijų ir išprotavimo, kurdamas metalo plastiką ir tapydamas, proporcijos net susipina.

Tarsi du poliai

Metalo plastikos kūrime (reljefų, medalių, mažojoje skulptūrinėje plastikoje) dominuoja intelektas. Kūriniai asocijuojasi su vyrišku, metafiziniu pradu, fizine jėga. Jie tvirti ir tvarūs medžiaga-metalu, forma, technologija, konstravimo principu, idėjos realizavimo procesu, išmąstytu, atliktu pagal tam tikras taisykles, eiga.

Tapyboje – R.Inčirauskas leidžiasi nevaržomai, tarsi birželio pievoje, laisvai ganytis, klaidžiodamas, skabydamas spalvas, potėpius, faktūras, prisiminimus, asociacijas, išgalvotus mūšius. Be įsipareigojimų.

Bet paradoksas – reljefų, medalių, skulptūrų plastika ekspresyvi, emocionali ir trapi. Tapybos – atvirkščiai – racionali. Čia jutimas pasireiškia dviejų formų santykiu – ovalo (paukščio ženklas) ir kvadrato užuominos apačioje. Šis santykis yra svarbiausia plastinė kalba – monologo „tekstas“, atspindintis jausmą, mąstymą, būseną. Rebusas to, ko negali neišsakyti, neišsipasakoti.

R.Inčirauskas atsiveria vidiniams santykiams, paveiktiems išorinių įvykių, ir todėl paveikslo plastika bei formų derinio rezultatas gali būti bet koks ir kiekviename paveiksle vis kitas. Svarbiau, kad tai tenkina jį patį ir tuo metu jis atitrūkęs nuo išorinio pasaulio ir „metalo“ svorio. Taip besikartojančių formų išraiška įrodo, kad kiekvienas objektas (ir subjektas) gali įkūnyti savyje kai ką daugiau iš to, ką mes įpratę jame matyti.

Iki „kol išsikvepia dvasia“

R.Inčirausko vaizduojamas objektas nesikeitė nuo pirmo tapybos darbo. Kinta ovalo ir kvadrato, erdvės (fono), spalvos intensyvumo (bei paveikslo pavadinimo) santykis. Ir pojūčiai, kuriuos sukėlė tas santykis. Jais – pojūčiais gali „(per)skaityti“ R.Inčirausko vidinių monologų tapytus tekstus. Gražius, žaismingus, vis laisvėjančius ir turinčius didelį plastikos įvairovės potencialą.

Plastinės išraiškos formos absoliučiai laisvos ir tiesiog neišsemiamos. Kaip ir turinys. Ovalo ir kvadrato santykis, spalvos daro fizinį poveikį, jas galima jungti, derinti, sukeliant visą skalę jausmų ir nuotaikų. R.Inčirauskas valdo ir tobulina tapybinės plastikos elementus – liniją, faktūrą, potėpį, spalvą, tašką. Tapybos darbuose „kalba“ įsiklausydamas į save, metalo formų plastika – apie amžinas vertybes.

Metalo plastikos meistro pareiga ir „maistas“ sielai, arba vidinė būtinybė tapyti – štai kas lemia „sėjomainą“ R.Inčirausko kūryboje. „Sėjomainos“ rezultatas – 2009-ųjų derlius: dailininko sukurtos „Durys” Telšių katedrai ir naujausi tapybos ant drobės monologai iki „kol išsikvepia dvasia“.

Japonų menas – su pagarba tradicijoms

Japonų menas – su pagarba tradicijoms

Tapyba: Y.Matsumoto paveikslai – ant kriauklių geldelių.
Drožyba: senuoju stiliumi Y.Namai išskaptavo ir spalvotu laku nulakavo indą saldumynams.

Japonų meno, tradicinio ar šiuolaikinio, parodos Klaipėdoje – visada įvykis. O kai vienu metu turime tris, o tiksliau – keturias parodas, įvykis ypatingas.

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje iki gruodžio 31-osios galima visapusiškai susipažinti su keliomis japonų meno sritimis. Galerijoje eksponuojami keturių šiuolaikinių Japonijos menininkių kūriniai, visi glaudžiai besisiejantys su senomis japonų kultūros tradicijomis.

Kimono – kaip brangakmenis

Pradėkime nuo kimono.

Tris dešimtis šilkinių kimono parodoje eksponuoja Masu Yamamoto. Tai vadinamojo Tsumugi stiliaus kimono, tikras japonų tekstilės pasididžiavimas, o pati M.Yamamoto yra viena geriausių tekstilininkių Japonijoje.

Buvo laikas, kai M.Yamamoto buvo tik vaikus auginanti namų šeimininkė. Vaikams paaugus, reikėjo kažkuo užpildyti atsiradusią gyvenimo tuštumą ir M.Yamamoto atrado veiklos sritį – pradėjo kurti kimono. 1982 metais jos austas kimono buvo atrinktas į Japonijos šiuolaikinės taikomosios dailės parodą. 1993 ir 2002 metais M.Yamamoto sukurti darbai „Tosa-no-usho“ (Jūros potvynis Tosoje) ir „Youwa“ (Saulėta taika) buvo padovanoti Japonijos imperatoriaus šeimai.

Jau 30 metų M.Yamamoto kuria kimono, vaizdžiai sakant, nuo pirmosios gijos, nes menininkės darbas prasideda nuo šilkverpių vikšrų auginimo. Nors parduotuvėse galima nusipirkti šilko siūlų, gautų iš džiovintų kokonų, M.Yamamoto naudoja tik gyvų kokonų siūlus, kurie, pasak jos, „blizga kaip brangakmenis ir yra elastingi“.

Neatsiejama dalis – diržas

Natūralaus šilko siūlų gamybos kelias gana sudėtingas, bet jį vaizdžiai pristato informatyvus videofilmas, demonstruojamas parodoje. Pažiūrėję filmą ir kartu su M.Yamamoto pasekę visą kelią nuo vikšrelio, mintančio šilkmedžio lapais, iki gatavo kimono, suprasime, kaip vertinamos ir plėtojamos Japonijoje šimt-mečiais susiklosčiusios tradicijos. Kartu įvertinsime ir tą didžiulį kruopštų darbą, kurį turi atlikti menininkė, kol sukuriamas nacionalinis japonų drabužis – kimono.

Neatsiejama, labai puošni kimono dalis yra diržas obi. Tai rankomis, labai plonais šilko siūlais siuvinėti, ilgi (iki 4 m) ir platūs diržai, kurie suteikia nacionaliniam japonų kostiumui išbaigtumo. Diržai taip pat siuvami iš natūralaus šilko, būna labai spalvingi, ryškūs ir niekada nederinami prie kimono spalvos. Parodoje eksponuojami meistrės Yoshiko Ogura siuvinėti diržai, kostiumo aksesuarai ir paveikslėliai.

Piešia ant kriauklių

Apžiūrėjus kimono ir obi, akį traukia didelės, dailios formos kriauklių geldelės, smulkiai išpieštos įvairiais vaizdais. Tai grakštūs kitos menininkės – Yumiko Matsumoto piešiniai, atlikti Iki (elegantiškuoju) stiliumi. Technika, kuria tapo Y.Matsumoto, žinoma ornamento arba kougou (smilkalų dėžutės) pavadinimu.

Dailininkės Y.Matsumoto kūrybą geriausiai apibūdina jos pačios mintys. Anot jos, Japonijoje yra tradicija žavėtis metų laikų kuriamu gamtos grožiu, mėgautis švelniais jausmais, atsipalaidavimu, vienišumu, atgaiva ir Ka-Chou-Fu-Getsu (Gėlė-Paukštis-Vėjas-Mėnulis) grožio teikiamu įkvėpimu. „Mano kriauklėse pajusite gamtos kaitą, kuri įkvepia ir sukelia romantišką nuotaiką. Paprastai aš tapau kriauklių poras. Kriauklių geldelių poros yra žaidimas, kuriame reikia atrasti geldelės porą pagal išorinį raštą ir nuostabų piešinį vidinėje geldelės pusėje. Šį žaidimą Japonijoje merginos žaisdavo Heiano epochoje (794–1192). Kadangi geldelė turi tik vieną atitinkančią porą, kriauklių geldelės tapo puikių vyro ir žmonos santykių simboliu ir buvo dedamos į kraitį. Edo epochoje (1603–1868) geriausių menininkų darbai buvo rodomi aukštuomenės vestuvėse. Dabar šis paprotys išnykęs ir kriauklių poros yra tik gražūs meno kūriniai“, – pasakojo menininkė.

Ekologiški lako dirbiniai

Ne mažiau įdomūs ir japonų lako dirbiniai, turintys ilgą istoriją ir kildinami iš Kinijos.

Kinų lako dirbiniai buvo pirma lakuojami keliais arba keliolika lako sluoksnių, po to raižomi. Japonų amatininkai patobulino techniką: pirma išraižydavo medžio dirbinių paviršius, po to juos lakuodavo. Taip atsirado Kamakurabori stiliaus lako dirbiniai.

Menininkė Yoneko Namai dirba šiuo senuoju stiliumi. Iš medžio išskaptuotų daiktų – lėkštučių, dubenų, padėklų, pialų arbatai, dėžučių, rėmelių paviršiai dekoruojami išraižant ornamentus, įvairius motyvus. Tada daiktai dengiami vienu arba keliais spalvoto lako (dažniausiai raudono, geltono arba mėlyno) sluoksniais, paviršius rūpestingai poliruojamas.

Technika reikalauja įgudimo, kantrybės ir, žinoma, kruopštumo. Tačiau rezultatas puikus – indai, daiktai, dekoruoti tokiu būdu, yra labai patvarūs, lengvi, malonūs paimti į rankas ir – ekologiški, nes tradiciškai naudojamas lakas, gautas iš specialaus medžio syvų.

Visų keturių parodų eksponatus sieja rankų darbo šiluma, ypatingas kruopštumas ir pagarba senosioms japonų kultūros tradicijoms. Ir tai palieka ypatingą įspūdį.

Alternatyvios kino formos: pokšto ir meno gūžynės

Alternatyvios kino formos: pokšto ir meno gūžynės

Dezintegracija 333“. Dezintegracija, dezorientacija, dezinfekcija, dezorganizacija… Ryškūs rožiniai ir juodi plakatai du mėnesius kybojo visame uostamiestyje, primindami apie vienintelį tokį videomeno ir alternatyvių kino formų festivalį, jau trečią kartą išaugusį gana ramioje miesto kultūrinėje dirvoje.

Kristina Kučinskaitė

Skeptiško žmogaus minčių sraute „alternatyva“ dažnai sutinkama arba kaip „anarchija“, kaip „konceptualumas“, arba kaip buitinis „išsidirbinėjimas“. Festivaliui pasibaigus ir galima mėginti pasiaiškinti, kuriomis sąvokomis geriausia matuoti „Dezintegracijos 333“ turinį.

Slidžios indie svarstyklės

Dėmesio taikinyje – kinematografas, tiksliau, jo paribiai ir įvairios eksperimentinės formos.

Sutinkama, kad kinematografas, suvienijantis akustinę ir vizualinę plotmes yra viena paveikiausių meno formų. Kai veikiamos iškart kelios juslės, didėja auditorijos įsitraukimo laipsnis. Festivalyje „Dezintegracija 333“ demonstruoti videodarbai ir alternatyvios kino formos. „Alternatyva“ yra pirmasis žvilgsnį sulaikantis terminas. Tad natūraliai kyla klausimas, kas gali būti įvardijama kaip alternatyva. Kultūrinėje erdvėje šonais stumdosi tradicionieriai ir anemiško šiuolaikinio meno atstovai. Šalia to pro visus sociumo struktūros plyšius byra nesuklasifikuoti ir niekaip nesuklasifikuojami kūrėjai. Vadinamoji alternatyva. Dar kitaip – indie (independent – nepriklausomi).

Būti alternatyviam, indie kūrėju reiškia būti nepriklausomam nuo rėmėjų, kultūrinių įstaigų ir dėl to galėti laisvai realizuoti visus meninius užmojus, nesukti galvos dėl elitiškumo žymų, teikiamų menotyrininkų ir meno kritikų. Bėda dėl indie yra ta, kad alternatyva yra madinga. Ir labai greitai ji būna absorbuojama klampaus masinės kultūros minkštimo. Kita bėda dėl indie, kad čia nuolat klumpama ir sunku išvengti mėgėjiškumo (kiekvienas gali teigti esąs menininkas).

„Dezintegracijos 333“ programoje pavyko sukaupti nemažą lietuviškų kūrėjų (tiek profesionalų, tiek mėgėjų) eksperimentų kolekciją, kurią galima stebėti kaip išduodančią specifinius lietuviško alternatyvaus kinematografo simptomus. O platesniame kontekste – bylojančius apie individo santykį su aplinka, pagrindines kūrėjų dėmesį traukiančias temas.

Ryškiausios tendencijos

„Videor ergo sum“, – prieš kelerius metus ištarė Axelis Brunsas. Frazė – žaidimas. Kita vertus, sekant šiuolaikinės kultūros tyrėjais (pradedant J.Baudrillardu), ji gali būti dabartinio individo santykio su realybe kodiniu pavadinimu. Nuolat produkuojamas savęs atvaizdas mūsų kultūriniame kontekste yra norma. Patvirtinimas, kad referentas (individas) tikrai egzistuoja. Foto- ir video- yra pagrindiniai tos ramybės užtikrintojai – gyvenimas jų dėka atrodo tikrai esantis. Iš fotoaparato skriejantis paukštis kadaise gal ir galėjo nusinešti žmogaus sielą, šiandien jis patvirtina ją esant pasaulio dalimi. Simuliakrų pasaulyje itin stiprus poreikis rasti tai, kas yra realu.

„Dezintegracijos 333“ ekrane buvo galima įskaityti galimų tikrovių variacijas, kurios atsiranda ne tik kaip kūrėjo žaidimas, bet ir kaip pastanga kvestionuoti blankius realybės kontūrus. Taip pat gana dažnai pagrindiniu herojumi tampa filmo kūrėjas, arba jis aiškiai išduoda save būdamas kitoje kameros „akies“ pusėje (komentuodamas, inicijuodamas vyksmą, brutaliai keisdamas žiūros taškus). Taigi, videor ergo sum.

Pasiduodant schematizavimo madai, kuri įveda šiokią tokią tvarkos regimybę, galima mėginti pastebėti pagrindines videomeno ir alternatyvių kino formų tendencijas.

Chaotiškumas: indie kūrėjas gali laužyti visas taisykles, neperspėti auditorijos apie siužeto linijiškumo suardymą, nepristatyti filme veikiančių herojų, lyg niekur nieko maišyti raiškos būdus. Tai buvo galima stebėti ir „Dezintegracijos 333“ programoje. Įvairių raiškos būdų, vaizdo konstravimo galimybių ir temų daugis, rodos, griovė patikimo vieną gėrio-grožio-tiesos šerdį turinčio kultūros pasaulio modelį ir vietoj jo tvirtino policentrišką lauką, kuriame vertybės yra efemeriškos ir neapibrėžtos.

Transformacija: pradedant vienu labiausiai lauktų filmų – uostamiesčio genijaus Beno Šarkos „Siela-Siena“, kur lankstus menininko kūnas jungėsi su įvairiais objektais, tapdamas jų tęsiniu, nauja forma, gerokai nutolstančia nuo antropomorfinio pavidalo. Pagrindinė transformacijų kryptis – nuo žmogiškumo į daiktiškumą. Tai gali būti interpretuojama kaip technokratijos įsigalėjimo pasekmė.

Dokumentiškumas: daugelis filmų primena dokumentinį žanrą, tačiau tai – naujoji dokumentika. Kūrėjai filmuoja rutiniškus elementus, absurdiškus veiksmus, bet tai palieka gana šiurpų įtarimą, kad antropocentriška pasaulio samprata kapituliuoja. Čia tiesiogiai tinka Arūno Sverdiolo pastebėjimas, kad „ne žmogus konstitutuoja gyvenimą savo pasirinkimais, o konkreti gyvenimo įvykių eiga konstitutuoja žmogų“.

Nuogumas: seksualinė laisvė yra lygi bet kokiai laisvei. Perversija gali būti pateisinama asmens raiškos laisve. Pastebėjus keletą nuogų kūnų demonstruotuose filmuose, iš pradžių prabunda susierzinimas, įtariant paprastą vujaristinį žaidimą. Tačiau vėliau kyla mintis, kad tai nėra taip jau nekalta. Galima svarstyti, ar drąsus nuo-gumo demonstravimas nekvepia Viktorijos laikų santūrumo ilgesiu. Tai yra, ar nejaučiamas nuogo kūno kaip paslapties ilgesys. Paradoksali prielaida, tačiau visai pateisinama tuomet, kai šiuolaikinio pasaulio kontekste kūnas yra redukuotas iki paprasčiausio funkcionalaus aparato, kurio sudedamosios dalys nieko nestebina – koja tai ar vagina, koks skirtumas.

Menų sintezė: dažname kūrinyje buvo maišomi raiškos būdai – tapyba, videomenas, koliažas, kompiuterinė grafika, animacija. Tai nėra nauja praktika, tačiau įdomu stebėti, kaip kardinaliai kinta prasminiai efektai, keičiantis raiškos būdams. Festivalio programoje netrūko kūrinių, kuriuos buvo galima įvardyti kaip citatas. Pavyzdžiui, vienas darbas buvo pažodinė J.Coratazaro citata.

Ironija: daugelyje darbų nevengiama socialinės kritikos, apvilktos ironijos, kartais nuslystančios iki cinizmo, rūbu. Stebint programą buvo galima justi, kad filmų kūrėjai atsipalaiduoja, nesistengia generuoti jokių egzistencinių klausimų. Viena vertus – humorą galima interpretuoti kaip tam tikrą sveiką požiūrį į kartais absurdišką šiuolaikinį pasaulį, kita vertus – juoko strėlė, paleista į akivaizdų reiškinį, gali tik suerzinti. O dar kita vertus – žaidimas dėl žaidimo jau yra daugiaaukštės absurdo piramidės statymas, ir imtis ją kritikuoti galima tik gyvenant tuomet, kai humanizmas dar nebuvo apleidęs šios planetos.

Prieskoniai: kalbant apie festivalį, negalima ignoruoti jį supusių reiškinių. Organizatoriai nuo pat pradžių deklaravo, kad renginys turi unikalią aurą, kuri toleruoja neplanuotą saviraišką. Taip festivalio veidu tapo gatvės bliuzmenas Genadijus von Krokas, kuris šmėžavo festivalio vinjetėse, kai kuriuose filmuose bei pratrūkdavo netikėtais solo pasirodymais ir improvizuotais keistenybių turgeliais. Festivalio metraštininkė taip pat organiškai suaugo su vyksmu, iš pradžių atradusi personažo rūbą, tinkamą tik tam festivaliui, ir galiausiai peržengusi savo tekstų ribas, įsiliejusi į vyksmą ekrane. Filmų programoje netrūko akibrokštų. Tokių, kaip autoriai neaiškiomis, neatsektomis tapatybėmis. Įvardijimas yra galingas determinavimo įrankis – kiek ekstravagantiškais pokštais „Dezintegracijoje 333“ to buvo išvengta.

Integruota visuma

„Dezintegracija“ yra daug kam sunkiai perkandamos Meno kūrėjų sąjungos („MeKuSa“) kūdikis. Jis suptas jau trečius metus.

Ir galima manyti, kad „De-“ pasako viską. Tai – „Ne“. Atsiremiant į tą „ne“ galimas gana skeptiškas tokio festivalio interpretavimas. Populiari spekuliacija galėtų būti, kad visa neigiantys patys yra impotentiški. Aplinkinių dėmesį besistengiantys patraukti ne konstruktyvia veikla, bet nevaldomu nihilizmu. Kaip bebuvę, „Dezintegracija 333“ pasakė „ne“ ir šitam.

Festivalis nustebino integruota programa. Prasidėjęs vien filmų programos demonstravimu jis įsibėgėjo iki bendradarbiavimo su avangardiniu „Ore kino įvykiu: Dekonstrukcijos“ ir taikingo susitikimo su poetiškuoju audiovizualiniu „Tarp“ festivaliu. Integracijos pėdsakais galima pavadinti ir tai, kad festivalio programos audinyje buvo įsiūtos paskaitos bei muzikiniai projektai, čiuopiantys skirtingų komunikacijos kanalų sąveikos galimybes.

Daugiakanaliai projektai yra simptomiški šiuolaikinės kultūros kontekste.

Tarpmiestinės varžybos

„MeKuSa“ džiaugėsi, kad „Dezintegracija 333“ patraukė sostinės kūrėjus atvykti į uostamiestį. Tas džiaugsmas – nuolat besitęsiančių „sostinės“ ir „periferijos“ varžybų atšvaitas. Tačiau stebino prasiveržiantys uostamiesčio auditorijos kompleksai. Išankstinis nusistatymas pasitinkant kūrėjus iš Vilniaus, iš anksto tikintis, kad jie bus kitokio mentaliteto atstovai. Atrodytų, jei prisiimama nuostata judėti savita trajektorija, tuomet neturėtų jaudinti ir sostinės vertinimai.

Valiūnelė, tu tik dainiouk

Valiūnelė, tu tik dainiouk

Lina Petrošienė

Klaipėdos universitetas ir uostamiesčio Etnokultūros centras išleido Jono Bukančio ir Linos Petrošienės sudarytą žymios žemaičių tautosakos pateikėjos ir atlikėjos Valerijos Mizinienės tautosakos rinktinę, kurią rytoj pristatys klaipėdiečiams.

Sediškė V.Mizinienė atmintyje sukaupė neįkainojamas vertybes – savo tėvų dainas, pasakas, šokius, papročius, kuriais dalijasi ne tik su savo vaikais ir vaikaičiais, bet ir su tais, kuriems šie dalykai yra įdomūs ir svarbūs. Per paskutiniuosius 20 metų retą vasarą ji nesulaukia folkloristų iš visos Lietuvos. Ją ne kartą yra aplankę ir Klaipėdos universiteto mokslininkai bei studentai.

Išskirtinis leidinys

Nuo 1996-ųjų bemaž kiekvienais metais Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos archyvai papildomi iš šios pateikėjos užrašyta vertinga tautosakine ir etnografine medžiaga, kuria remiantis ir parengta V.Mizinienės tautosakos rinktinė.

Ją sudaro dainuojamosios ir sakytinės tautosakos transkripcijų knyga bei dvi kompaktinės plokštelės. Garso įrašuose gyvai skamba gana gryna šiaurės žemaičių telšiškių vakarinės dalies (vadinamųjų pajūrio žemaičių) tarme padainuotos dainos ir rateliai, pasektos pasakos, legendos, padavimai, patarlės, pasakyti priežodžiai, mįslės, greitakalbės, pravardžiavimai, erzinimai, padėkojimai, palinkėjimai. Pastarieji dalykai sudaro leidinio išskirtinumą – kol kas nedažnai publikuojami sakytinės tautosakos tekstų garso įrašai, kurie yra lygiai taip pat svarbūs, įdomūs, reikalingi kaip ir dainos.

Tradiciją perėmė iš tėvų

V.Mizinienė (Tarnauskaitė) gimė 1932 m. Brėvikių kaime, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje, nuo 1978 m. gyvena Kalnijų kaime, Sedos apylinkėje, Mažeikių rajone.

Ji yra vienturtė Tarnauskų dukra. Dainavimo ir pasakojimo tradiciją perėmė būtent iš tėvų ir kitų giminaičių. Abu tėvai mokėjo daug senųjų tradicinių žemaitiškų dainų: „Tievielis vakarās liūb dainious, aš išsižiuojusė klausīsous. Vuo mama rītmetēs. Aš tebmėiguosu, mama verps lėnus a vėlnas, aš jau per mėigus jūntu, kad mama dainou. Dainious kuokės dainelės, jau ir prisimīnsu aš liūb kelis žuodžius, aš ir pradiesu jau dainiouti, dar pamuokīs“. Mamos seserys ir brolis taip pat mėgo ir mokėjo gerai dainuoti. Vėliau, gyvendama savo sukurtoje šeimoje, dirbdama ir augindama vaikus, senąsias dainas Valerija buvo tarsi pamiršusi. Atsirado radijas, televizija, iš kur skambėjusi naujųjų laikų muzika, kaip ji pati sakė, jai taip pat patiko.

Autentiško repertuaro šaltinis

Naujas Valerijos dainų, senovinių šokių ir ratelių gyvenimas prasidėjo tuomet, kai 1989-aisiais ji įsitraukė į Sedos etnografinio ansamblio „Rėmolē“ veiklą. V.Mizinienė yra viena iš tų ansamblio dalyvių, kurie yra ne tik dainininkai, pasakotojai, bet ir autentiško repertuaro šaltinis.

Ansamblio „Rėmolē“, kuriame jau du dešimtmečius dalyvauja V.Mizinienė, veikla įspūdinga. Dalyvauta daugybėje koncertų ir renginių Mažeikių ir aplinkiniuose rajonuose, tarptautiniuose festivaliuose „Baltica“ (1993, 1996), šalies dainų šventėse (1990, 1994, 1998, 2009), folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“ (Vilnius, 1995, 1997), „Saulelė raudona“ (Plungė), „Ėr paauga žalė lėipa“ (Telšiai). 2003-iaisiais „Rėmolē“ pelnė geriausio kaimo folkloro ansamblio vardą, jam buvo įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimas.

Tarp vertybių

V.Mizinienės dainos jau yra įamžintos garso plokštelėse „Gėid volungėlė“ (2004), „Žydi klesti bijūnėlis“ (2004).

Dėl savo išskirtinio talento bei nuoširdaus būdo V.Mizinienė yra pelniusi pagarbą ne tik Sedos apylinkėse, bet įvertinta aukštu valstybiniu apdovanojimu – 2002-aisiais apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą.

Kitąmet V.Mizinienės tautosakos lobynas bus įtrauktas į Tradicinės kultūros vertybių sąvadą, kurį sukurti Lietuva įsipareigojo

2003 m. ratifikavusi UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją.

Susitikimas su V.Miziniene ir jos tautosakos rinktinės sudarytojais bei leidėjais – lapkričio 26 d. 17 val. Klaipėdos universiteto Mažojoje auloje (studentų miestelio VI korpusas, Herkaus Manto g. 84). Knygos sutiktuvėse muzikuos Sedos kultūros namų folkloro ansamblis „Rėmolē“ (vad. Gintautas Griškėnas).

Ruduo Barselonoje (1)

Ruduo Barselonoje (1)

Barselona – ekonomiškai stipriausio Ispanijos autonominio regiono šalies šiaurės rytuose sostinė, turinti daugiau nei pusantro milijono gyventojų. Tai ne tik didelis jūrų uostas prie Viduržemio jūros, išsivysčiusios pramonės miestas, bet ir vienas svarbiausių visos Ispanijos kultūros centrų.

Danutė Petrauskaitė

A.Gaudi fenomenas

Bene ryškiausią įspūdį Barselonos lankytojams palieka Antonio Gaudi (1852–1926) suprojektuoti pastatai. Šis architektas yra vie-nas žymiausių moderno krypties kūrėjų.

Gimęs ir augęs kaime šalia Barselonos, varinių dirbinių kalėjo šeimoje, jis nepasižymėjo stipria sveikata – negalėjo lakstyti su kitais vaikais ar sportuoti. Tačiau reu-matizmas jam nekliudė vaikščioti po artimiausias apylinkes ir stebėti gamtą. Tai ir pastūmėjo menininką gamtoje sutinkamas konstrukcijas bei formas pritaikyti vėlesniuose savo darbuose. Jie atsirado jau po to, kai A.Gaudi baigė Barselonos aukštąją architektūros mokyklą.

Bet šis naujas stilius nebuvo visų palankiai sutiktas. Ir tik užsispyrimu A.Gaudi pavyko apginti savo idėjas.

Jaunojo architekto gyvenimas labai pasikeitė, kai jis susitiko su Eusebio Guelliu (1846–1918) – turtingu pramoninku. Pastarąjį tiesiog pakerėjo A.Gaudi suprojektuoti gatvių žibintai, krautuvėlių vitrinos, todėl jis pakvietė autorių pas save ir pasiūlė jam imtis naujų darbų. E.Guellis tapo architekto mecenatu ir pagrindiniu jo sumanymų rėmėju. Užsimezgusi draugystė tęsėsi iki pramonininko mirties. Jos dėka atsirado tokie genialūs statiniai kaip Guellio paviljonas, Guellio rūmai, Guellio parkas.

Kelia asociacijas

Guellio parkas buvo sumanytas šio pramonininko, pageidavusio įrengti užmiesčio teritoriją sekant angliškomis tradicijomis. Prie jo buvo darbuojamasi 14 metų. Ir būtent jame labiausiai atsiskleidė architekto sąsajos su gamta. Parko arkos, tvorelės bei vartai primena augalų ir medžių formas, o namai – teatro dekoracijas ar pasakų knygelių iliustracijas. Parkas įsikūręs kalvotoje miesto teritorijoje, todėl nuo jo atsiveria įspūdinga Barselonos panorama.

Kiti pastatai, itin traukiantys turistų dėmesį, yra Casa Batllo ir Casa Mila, įspūdingai atrodantys tiek dieną, tiek išryškinti šviesų nakties metu vienoje centrinių Barselonos gatvių – Paseo de Gracia.

Pirmasis namas vieniems primena poetišką jūros vaizdą, kitiems – karnavalinę sceną. Tačiau bene labiausiai priimtina versija, kad tai yra drakono formų ir spalvų imitacija.

Kai Barselonos gyventojai XX a. pradžioje pirmą kartą išvydo šiuos A.Gaudi pastatus, jie buvo sutrikę. Juos trikdė neįprastos banguotos formos, pakrypusios atramos, todėl jie su ironija Casa Mila ėmė vadinti „širšių lizdu“, „paštetiniu pyragu“ ir kitais vardais.

Tačiau šiandien šie pastatai – pripažinti pasaulinės reikšmės architektūriniai šedevrai, kaip ir paskutinis A.Gaudi darbas – Šv. Šeimynos bažnyčia (Sagrada Familia).

Dievo architektas

Šis grandiozinis sumanymas buvo pradėtas įgyvendinti 1882 m., o paskutiniuosius 12 savo gyvenimo metų architektas neužsiėmė jokiais kitais darbais, tik šios šventovės statyba. Jis apsigyveno netoliese, kad galėtų nuolat bendrauti su statybininkais, aptarti su jais meninius ir technologinius klausimus.

Deja, netikėta mirtis (A.Gaudi pakliuvo po tramvajaus ratais) nutraukė pradėtus Šv. Šeimynos bažnyčios statybos darbus. Jų buvo užbaigta tik nedidelė dalis – Kristaus gimimą simbolizuojantis fasadas, Dievo Motinos portalas, varpinė ir kai kurios kitos nišos. O juk buvo sumanyta virš trijų fasadų pastatyti 18 varpinių-bokštų, iškeltų į 100 metrų aukštį. Juose įrengti varpai turėjo gausti su penkiais vargonais, įmontuotais po bažnyčios skliautais, ir 1500 balsų choru.

Gaila, kad darbų eiga nebuvo labai sparti, nes nuolat trūko lėšų, o pilietinio karo metais ir visai sustojo. Jo metu sudegė nemažai

A.Gaudi brėžinių ir gipsinių muliažų. Darbai atnaujinti tik 1954 m., jie vyksta ir dabar, o kada baigsis – niekas nežino. Vieni planuoja jų pabaigą 2026 m., kai bus švenčiamas A.Gaudi mirties šimtmetis, o kiti – keliais de-šimtmečiais vėliau. Nepaisant to, šis didingas statinys lieka pagrindiniu Barselonos simboliu, bylojančiu apie nepaprastą A.Gaudi, praminto Dievo architektu, fenomeną.

Karštų emocijų pliūpsnis – Lietuvos kultūros sostinėje

Karštų emocijų pliūpsnis – Lietuvos kultūros sostinėje

Gūdų lapkričio 9-osios vakarą Plungėje galima buvo stebėti neįprastą meteorologinį reiškinį – protuberantą – energijų virsmus, liepsnos liežuvius, dujų čiurkšles, kylančias virš Saulės paviršiaus. Suprantama – perkeltine prasme. Šį reiškinį primenantys karštų emocijų pliūpsniai lydėjo pirmąjį varinių pučiamųjų ansamblio „Protuberus Brass“ pasirodymą.

Laima Sugintienė

„Nepraleiskite puikios progos apsilankyti išskirtiniame, vieninteliame Lietuvoje, specialiai Plungei – 2009-ųjų Lietuvos kultūros sostinei – parengtame varinių pučiamųjų projekte „Saulėtasis varis“ – skelbė renginio programėlė.

Kaip sakė šiemet 70-metį švenčiančio Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis, projektas „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė” apėmė per 150 veiklų. Jis ypač akcentavo pučiamųjų orkestrų festivalį, kuris šiemet vyko jau 11-ąjį kartą. Pučiamųjų muzikos tradicijų ištakos Plungėje siekia dar M.K.Oginskio laikus. Tad nenuostabu, kad koncerto pradžioje nuskambėjęs populiariausias šio kompozitoriaus kūrinys – polonezas a-moll „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (ši pjesė seniai tapo neoficialiu plungiškių himnu, net Plungės M.K.Oginskio meno mokyklos skambutis į pamoką primena šio kūrinio motyvą) publiką akimirksniu pakėlė ant kojų. Šiame kontekste logiška, kad būtent tame Žemaitijos mieste įvyko įspūdinga „Protuberus Brass“ premjera.

„Šimkiukų“ desantas Plungėje

520 vietų Plungės kultūros centro salė buvo sausakimša. „Štai kur vadyba“, – pagalvojau. „O pas mus visada šitaip“, – pečiais gūžtelėjo direktorius. Žiūrovų amžius buvo įvairus – nuo pačių mažiausių moksleivių iki senjorų, tačiau visi klausėsi labai įdėmiai. Ir tarp kūrinio dalių neplojo! Na, kad ypatingai savąsias muzikines tradicijas puoselėjanti, savo ugdytinių veiklą įdėmiai sekanti Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija atsiuntė galingą mokytojų ir mokinių desantą (ką čia siuntė – „pučiamųjų kalve“ vadinamos mokyklos mokiniai jau nuo pat ryto studijavo traukinių tvarkaraščius, formavo lengvųjų automobilių ekipažus) – nieko nuostabaus. Kaipgi kitaip – juk idėjos autorius Egidijus Miknius – „šimkiukas“!

Tačiau į salę tarsi žąsys su žąsiukais ėmė traukti ir mokytojai su savo mokiniais iš Rietavo, Palangos, Telšių, Platelių, Sedos, Salantų muzikos ir meno mokyklų. Tiesiog atlaidai… Išvažiuojant teko pavargti lenkiant ne vieną geltoną autobusiuką.

Susibūrė „sunkioji artilerija“

Į ansamblį susibūrė visų keturių (programėlė skelbė apie tris) Lietuvos simfoninių orkestrų – Nacionalinio, Valstybinio, Nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno – „sunkioji artilerija“.

Tarp atlikėjų – net septyni buvę konservatorijos ugdytiniai: Ingrida Spalinskaitė (mušamieji), Laurynas Lapė, Darius Žylė (trimitai), Vygantas Šilinskas, Audrius Stasiulis (trombonai), Sergijus Kirsenka (tūba). Net nuotraukos, kurias matote, – buvusio „šimkiuko“ Romualdo Lukošiaus.

Juos įkvėpė Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) trombonininkas E.Miknius, pats ir dirigavęs programą.

„Vinis“ – „Parodos paveikslėliai“

Atlikėjai koncertą įspūdingai pradėjo anglų kompozitoriaus Aarono Coplando 1942-aisiais parašytu kūriniu „Fanfaros paprastam žmogui“. Tikrai – saulėtas varis!

„Fanfaras…“ keitė spalvingi M.Musorgskio „Parodos paveikslėliai“. Visiems žinoma ir dažnai atliekama šio fortepijoninio kūrinio M.Ravelio instrumentuota versija simfoniniam orkestrui.

Šįsyk ne mažiau atspalvių atlikėjai išgavo grodami vien variniais pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais. (Elgaro Howartho transkripcija puikiai perteikia fortepijono skambesį, ji labai išradinga, tembriškai turtinga, kai kur net išgaunamas tarsi vokalo skambesys. Aranžuotojas panaudojo visą varinių pučiamųjų arsenalą: skamba visų rūšių trimitai, naudojamos surdinos, įvairūs artikuliacijos būdai. Ypač šia prasme išsiskiria „Neišsiritusių viščiukų baletas“, „Katakombos“.) Žavėjo puikus valtornų unisonas „Bydlo“ dalyje, virtuoziškai buvo atliktos greitosios siuitos dalys.

Debiuto pabaigoje nuskambėjo norvegų kompozitoriaus Torsteino Olgaaro-Nielseno „A moment of Silence“. Puikus, subtilus Vyganto Šilinsko (eufonija) solo!

Gerą bendrą įspūdį sustiprino ir koncerto vedėjo Lėlės teatro aktoriaus Irmanto Jankaičio komentarai.

Po pasirodymo muzikantai teigė, kad šis koncertas juos visus įkvėpė naujiems ieškojimas ir bandymams. Kolektyvo vadovas džiaugėsi radęs gimtinėje palaikymą, dėkojo R.Matuliui, Plungės rajono merei Elvyrai Valerijai Lapukienei (beje, buvusiai Egidijaus mokytojai) už visokeriopą pagalbą bei visiems gausiai atvykusiems „šimkiukams“.

„Turi nepaliaujamai tekėti”

„Muzikos srovė t u r i n e p a l i a u- j a m a i t e k ė t i“, – buvo įsitikinęs Stasys Šimkus.

Šis tekstas – ne recenzija apie koncertą (tuomet reikėtų pastebėti, kad akivaizdžiai mažokai repetuota, kad pasitaikė vienas kitas „kiksiukas“, kad paveikslėliai vienodoki… Kiekvienas atlikėjas pasakys, kad sudėtingiausia koncertuoti saviems…), o tik kelios džiugios mintys apie reiškinį. Ne meteorologinį, o kultūrinį. Apie tradicijas. Apie tęstinumą. Apie tai, kad žmogus turi ne tik fizinius, bet ir dvasinius poreikius. Juk tie „žąsiukai“ jau „infekuoti“, dėl jų muzikinio skonio – ramu.

Šiandien, kai dėl drastiškai karpomų lėšų prie Švietimo ir mokslo ministerijos piketuoja muzikos ir meno mokyklų mokytojai, kai, pasikeitus stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkai, daug gabių jaunuolių liko už borto arba pasirinko studijas užsienyje, norisi paklausti: kuo užpildys atsivėrusią tuštumą Neformalaus ugdymo koncepcijos strategai – „yvomis“, kniaukiančiomis katėmis?..

Skaičiavome: pastaraisiais metais į meninės krypties studijas įstodavo per 70 proc. S.Šimkaus konservatorijos absolventų, o šiemet – dvigubai mažiau – tik per 30 proc. baigusiųjų…

Trūksta S.Šimkaus

Vis dažniau pagalvoju, kad mes, muzikai, nevieningi. Neturime savojo S.Šimkaus, kuris ugningai, kartais karštakošiškai, asmeniškai nukentėdamas, tačiau nepailstamai gynė muzikinius reikalus prieš ministerius: prirašė krūvas memorandumų, pareiškimų ir kitų raštų.

Ir tuomet, prieš 70 metų, valdžia, anot S.Šimkaus, „siaurino“ biudžetą, tačiau jis prašė „aukštose vietose esančių žmonių pasiaukoti ir sudrausti nenusimanančių kišimąsi į muzikos reikalus“. Tarsi šiandien rašyta: „Kada vyraujančiu, apie muziką sprendžiančiu pastatoma n e m u z i k a s, tai tuoj atsiranda slaptųjų patarėjų ir prasideda savo reikaliukų apdirbinėjimai (…) Lietuvos muziką tegul tvarko tam tyčia Dievo užauginti ir išmokinti muzikai“ .

…Vėlų šeštadienio vakarą, rašant šias eilutes, iš S.Šimkaus konservatorijos auditorijos monotoniškai aidėjo tūbos garsai. Tiesa, dar ne visai saulėti. „Penktą valandą groju“, – žemaičiuodamas tarstelėjo Tomas. Iš Plungės…

Jį mylėjo žiūrovai

Jį mylėjo žiūrovai

Lapkričio 15-ąją Klaipėdos dramos teatro aktoriui Baliui Barauskui (1929–2003) būtų sukakę 80 metų.

B.Barauskas – Lietuvos teatro legenda, scenai skyręs ištisą pusšimtį savo gyvenimo metų. Puikus aktorius, scenos grandas, šmaikštuolis ir neprilygstamas improvizatorius – jis iki šiol lieka viena mylimiausių ir dažniausiai prisimenamų Klaipėdos dramos teatro asmenybių.

Lietuvos valstybinio dramos teatro studiją baigęs B.Barauskas į Klaipėdos dramos teatro sceną įžengė 1953-iaisiais – kartu su tą pačią studiją baigusia aktore Marija Černiauskaite, tapusia ne tik scenos, bet ir gyvenimo partnere. Per 50 kūrybinės veiklos metų aktorius B.Barauskas teatre sukūrė per 100 įvairiausių vaidmenų komedijose, dramose, tragedijose. Tarp jų – visa puokštė legendinių, apie kuriuos kalbama iki šiol: Tartalija – K.Gocio komedijoje „Karalius Elnias“, Čiudakovas – V.Majakovskio „Pirtyje“, Vištelė – I.Kočergos „Laiko meistruose“, Močialkinas – A.Kopkovo „Dramblyje“.

Nors B.Barausko stichija buvo komedija, tačiau įsiminė ir dramatiniai jo vaidmenys: Artūras Rivaresas – E.Voinič „Gylyje“, L.Pirandeloto „Henriko IV“, ir V.Krėvės „Skirgailos“ pagrindiniai herojai.

Greta legendinių teatrinių būtų galima išvardyti ir netrumpą kino vaidmenų sąrašą, nors gana paminėti patį žaviausią ir spalvingiausią – B.Barausko čigoną Karmeną iš TV filmo „Tadas Blinda“ (1972). Anuomet nepamirštamą čigono Karmeno leksikoną citavo kiekvienas, nuo vaikiščio iki intelektualo.

Aktoriui B.Barauskui 1973-iaisiais buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto, 1979-aisiais – Lietuvos liaudies artisto garbės vardai. B.Barauskas pelnė laureato vardą ne viename teatrų festivalyje. O svarbiausia – jį mylėjo žiūrovai, nuoširdžiai ir be išlygų.

B.Barauskas buvo teatrui visa siela pasišventęs žmogus. Net ir būdamas garbaus amžiaus, jis kantriai, ištvermingai dirbo, nedarydamas sau jokių nuolaidų. Ir dabar, praėjus šešeriems metams po jo mirties, klaipėdiečiai su meile, pagarba ir pasididžiavimu prisimena didį aktorių.

„Durų“ inf.

Lietuviškam Klaipėdos operos teatrui – 75-eri

Lietuviškam Klaipėdos operos teatrui – 75-eri

1934-ieji laikytini profesionaliosios Klaipėdos operos gimimo metais. Tuomet uostamiesčio sceną pirmąsyk išvydo čionykščių lietuvių pastatyta ir atlikta G.Verdi’o „Traviata“.

Daiva Kšanienė

Klaipėdos muzikinio teatro istorija kitais metais minės savo 190-metį. Tačiau daugiau nei 100 metų tai buvo vokiškosios muzikinės kultūros reiškinys – reikšmingas, savaimingas, ugdantis ir svarbus. Klaipėdiečiai daug metų galėjo klausytis ir gėrėtis Mažosios Lietuvos kompozitorių bei pasauliniais operos šedevrais: W.A.Mozarto „Tito gailestingumu“ ir „Pagrobimu iš seralio“, D.F.E.Aubero „Fra Djavolas“, G.Paisiello „Puikiąja malūnininke“, C.M. von Weberio „Laisvuoju šauliu“, J.Offenbacho „Hofmano pasakomis“, R.Wagnerio „Skrajojančiu olandu“, R.Leoncavallo „Pajacais“ ir kitais.

Klaipėdos kraštui tapus Lie-tuvos valstybės dalimi (1923), susirūpinta lietuvių profesionaliosios muzikinės kultūros plėtote.

Pirmieji daigai

Didžiausias Klaipėdos krašto lietuviškosios visuomenės, kultūros žmonių, muzikų troškimas buvo turėti savą operos teatrą. Jo kūrimo kelias buvo ilgas ir sudėtingas. 1922 m. (dar kraštą valdant prancūzams) Klaipėdos mišrus choras „Aida“ Šaulių namuose parodė pirmąjį krašte mėgėjiškomis lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį – M.Petrausko operetę „Consilium facultatis“. Ji, galima sakyti, pradėjo visos Lietuvos operos teatro kelią.

1927 m. tą pačią M.Petrausko operetę pastatė Klaipėdos giedotojų draugija su Klaipėdos konservatorijos mokiniais bei pedagogais. Tačiau tai taip pat buvo mėgėjiškas spektaklis.

Žingsnis kelyje į operos teatrą buvo ir 1928 m. Klaipėdos konservatorijos kolektyvo pastatyta M.Petrausko opera „Birutė“. Deja, tai buvo nepilnas pastatymas, nes atlikta be orkestro, tik su fortepijonu. Nepaisant to, publika operą priėmė labai šiltai; Klaipėdos teatras, kuriame vyko spektaklis, buvo pilnutėlis.

Dar vienas bandymas kurti lietuvišką operos teatrą buvo tais pačiais 1928 m. taip pat Klaipėdos konservatorijos atlikėjų pastatytos Ch.Gounod operos „Faustas“ premjera. Ji buvo rodoma Klaipėdos šaulių namuose (dabar – miesto Koncertų salė).

Klaipėdos lietuvių visuomenė džiaugėsi pirmiausia pačiu faktu – savo jėgomis pastatyta opera (!), taip pat ir jos pasisekimu. Visi džiūgavo, kad mes, „lietuviai, žingsnis po žingsnio vejamės savo kultūringuosius vakarų kaimynus“ (L. K. Opera „Faustas“ Klaipėdoje. Lietuvos keleivis. Klaipėda, 1928 m. birželio 26 d., nr. 145, p. 3). Apie operą teigiamai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda.

Uždarius Klaipėdos konservatoriją, kuriam laikui sustojo taip gražiai pradėtas lietuviškos operos bei simfoninio orkestro kūrimo darbas.

Palaikė F.Šaliapinas

Dar kartą sutelkus kultūros žmonių ir muzikų pastangas, 1933 m. imtasi atgaivinti Klaipėdos simfoninį orkestrą, kartu ir Operą.

Iš visų mieste gyvenusių muzikantų vėl buvo suburtas miesto simfoninis orkestras, kurio vadovu pakviestas buvęs Klaipėdos konservatorijos auklėtinis, kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas.

Didelių pastangų ir atkaklaus darbo dėka pirmasis naujojo 45 dalyvių simfoninio orkestro koncertas įvyko 1933 m. Klaipėdos šaulių namų salėje. Simfoninio orkestro atgimimas sudarė prielaidas gimti ir profesionaliam Klaipėdos lietuvių operos teatrui. Operos kūrimo būtinybė buvo susijusi ir su lietuviškųjų pozicijų stiprinimu Klaipėdos krašte. Juk nuolat reikėjo konkuruoti su vis labiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įsigalinčia vokiškąja kultūra.

Pastangos nenuėjo veltui. Dirigentas J.Kačinskas ir kiti dalyviai pirmosios operos pastatymui pasirinko G.Verdi’o „Traviatą“. Visi operos dalyviai dirbo su didžiausiu entuziazmu, repetuodami be poilsio, neretai iki vidurnakčio. Be repeticijų, solistams, choro dainininkams buvo organizuojamos scenos judesio pamokos, improvizacijos ir vaidybos užsiėmimai.

Operos statytojų, dalyvių nuotaiką labai pakėlė garsiojo rusų dainininko Fiodoro Šaliapino apsilankymas Klaipėdoje. Artistas karštai pritarė besikuriančiai Klaipėdos operai, drąsino jos dalyvius, linkėjo pasisekimo ir užsidegimo. Apsilankęs operos repeticijoje svečias susidomėjęs išklausė, pagyrė atlikėjus, ypač dirigentą J.Kačinską, kurio patyrusi ranka sėkmingai vadovavo jo suburtam simfoniniam orkestrui.

Pranoko drąsiausias viltis

Visuomenės susidomėjimas lie-tuviška Opera nuolat augo. Vos paskelbus spektaklį, bilietai per kelias valandas būdavo išpirkti, o dar daugybė norinčiųjų jų nebegaudavo.

1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos (beveik profesionalios) Klaipėdos operos premjera – G.Verdi’o „Traviata“. Žiūrovų salė lūžo nuo publikos. Tarp klausytojų buvo ir aukšti krašto valdžios pareigūnai.

Spektaklis vyko sklandžiai ir pakiliai. Visi pagrindinių partijų atlikėjai solistai gerai atliko savo vaidmenis. Violetos partiją daina-vo M.Dambravičiūtė-Bručkienė, Alfredo – J.Babravičius, Žermono – V.Bručkus. Didžiulį dėmesį premjeriniam spektakliui parodžiusi muzikinė kritika atsiliepė teigiamai. Per du mėnesius su pasisekimu buvo parodyti šeši tolydžio vis geresni „Traviatos“ spektakliai. Net pats dirigentas, reiklusis J.Kačinskas, pripažino, kad „po kelių spektaklių operos jėgos sustiprėjo“ (Kačinskas J. Klaipėdos muzikos meno gyvenimas. Naujoji Romuva. Kaunas, 1938, nr. 1–2 (363–364), p. 39).

Antrasis veikalas, kurį ėmėsi statyti jaunoji Klaipėdos opera, buvo Ch.Gounod opera „Faustas“. Po intensyvių repeticijų premjera įvyko 1935 m. gegužės 24 d. Dirigavo J.Kačinskas. Pagrindinius vaidmenis atliko: M.Dambravičiūtė-Bručkienė (Margarita), V.Ivanauskas (Faustas), S.Sodeika (Valentinas), E.Kraušaitė (Zybelis).

Ir šios operos pasisekimas pranoko drąsiausias viltis. Gausiai publikos lankomi per dvi savaites buvo parodyti keturi spektakliai. Dauguma Klaipėdos krašto ir centrinių Lie-

tuvos dienraščių akcentavo operos statytojų ir atlikėjų meistriškumą, profesionalumą, ypač išskirdami imponuojantį, muzikalų J.Kačinsko dirigavimą.

Valdžia nutarė neberemti

Abiejų operų („Traviatos“ ir „Fausto“) per sezoną buvo parodyta 17 spektaklių. Klaipėdos operos reikšmė ir įtaka miesto kultūriniam gyvenimui sparčiai augo. Dar nesibaigus pirmajam sezonui Operos vadovai jau planavo ateinantį.

Tačiau naujasis 1935–1936 m. Operos sezonas neprasidėjo. Nepaisant krašto lietuvių visuomenės pastangų, nerimo ir rūpesčio, miesto ir centrinė valdžia nutarė nebe-remti Klaipėdos operos, siūlydama tenkintis Kauno valstybinės operos gastrolėmis. Tokiu būdu 1935 m., netekusi bet kokio finansavimo, Klaipėdos opera ir simfoninis orkestras žlugo, nors pradžia buvo daug žadanti ir sėkminga. Nepaisant sudėtingų istorinių peripetijų bei to meto sunkumų, vis dėlto 1934 m. laikytini profesionaliosios Klaipėdos operos gimimo metais. Nuo to laiko prabėgo 75 metai. Klaipėdos opera (muzikinis teatras), perėjusi daug pakopų, toliau gyvuoja. Klaipėdos muzikiniam teatrui linkiu sėkmės, gražios ateities ir tokio pat dalyvių susiklausymo bei entuziazmo, kokiu pasižymėjo mūsų Klaipėdos operos pirmtakai.