Vienumos paslaptis

Nusprendusi, kad jau laikas parodyti, kas naujo jos kūryboje, klaipėdietė dailininkė Daiva Ložytė „Klaipėdos galerijoje“ surengė personalinę parodą, kurioje eksponuoja keramikos darbus ir monotipijas. Pastarosios atsirado visai netikėtai, sukurtos tarsi vienu atsikvėpimu, viešint praėjusią vasarą Riugeno saloje Vokietijoje.

Kristina Jokubavičienė

Keramikė D.Ložytė gerai žinoma ne tik savo kūryba, bet ir aktyvia parodų kuravimo veikla – ji vis sugeba suburti Klaipėdos keramikus, metalo plastikos, tekstilės kūrėjus į bendras apžvalgines parodas, pati dažnai rengia parodas šalyje ir už jos ribų, jos kūriniai yra plačiai pasklidę Lietuvoje ir užsienyje.

Už kūrybos pasiekimus ir veiklą populiarinant bei pristatant visuomenei uostamiesčio taikomąją dailę 2006-aisiais D.Ložytei įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos organizacijos apdovanojimas –sidabrinė „Jūrų žvaigždė“. Teikdamas apdovanojimą Klaipėdos dailininkų vadas Arūnas Sakalauskas tuomet sakė: „Ji – pati tikriausia mūsų žvaigždutė. Visada švytinti ir šviečianti kitiems“.

Tolima popkultūrai

Daiva su šypsena pasitinka kiekvieną sutiktą žmogų, visada randa gerų žodžių kolegoms, visur suspėja, viskuo domisi. Išlaikiusi jaunatviško džiaugsmo jausmą, nepasiduoda chaotiško ir fragmentuoto šiuolaikinio gyvenimo nerimui.

Ir jos kūriniai tokie pat šilti, jaukūs, sugėrę ir išlaikę keramikės rankų bei širdies šilumą, tolimi dominuojančiai popkultūrai, kičinei ar destruktyviai šiuolaikinės keramikos stilistikai.

Keramikei nereikia nieko išradinėti, ji tik su pavydėtinu nuoseklumu plėtoja kelias kūrybos kryptis: tai paprasti, aiškūs, beveik klasikinės formos dekoratyvūs ir funkcionalūs indai, dažniausiai dubenys arba vazos, ir keraminė plastika – indai-statiniai, indai-figūros. Šie skulptūriški keramikos kūriniai pastaruoju metu yra ryškiausia dailininkės kūrybos sritis.

„Lėlės“ virto moterimis

Pirmieji tokio pobūdžio darbai, pasižymintys išraiškingu siluetu, turėjo tik atskiras detales, brėžiančias analogijas tarp daikto ir gamtos, architektūros ar žmogaus figūros motyvų. Prieš kelerius metus pa-rodose pasirodė labiau konkretūs kūriniai, indai-figūros, kuriuos autorė tuomet sąlygiškai vadino „lėlėmis“.

Jų „lėliškumas“ buvo susijęs ir su vaikystės prisiminimais, ir su pasirinktu raiškos būdu: statiškos, įmantriai ornamentuotomis suknelėmis aprengtos, dailiais bateliais apautos, keraminės „lėlės“ intrigavo baltais veidais (įdomi paralelė su porcelianiniais tikrų lėlių veideliais) ir kiek pasipūtėliškomis, gražiems ir delikatiems žaislams įprastomis pozomis.

Šįkart parodoje matome baltaveides lėles-moteris, patyrusias metamorfozę, – jos tarsi subrendo, išsilaisvino iš vaikiškos statikos, įgijo judesio, vilioja ramybe ir jaukia šiluma.

Meistrystės nesureikšmina

Artėdama prie laisvesnių figūrų pozų, Daiva vienok neprarado kūrinių sąlygiškumo, išvengia natūralizmo ar kičo įvaizdžių, o tikroviškumą stiprinančių komponentų įveda lygiai tiek, kiek reikia realybės ir apibendrinimo pusiausvyrai.

Kartu dailininkė išlaiko dekoratyvinės keramikos funkcionalumą – kiekviena figūra yra sudėliota iš kelių dalių, kurios atsidaro, atverdamos slaptus podėlius. O kokie nauji „turiniai“ juos užpildys, priklausys nuo būsimųjų šių kompozicijų savininkų, nes savuosius Daiva jau sudėjo.

Visi Daivos keramikos darbai pasižymi savitu braižu. Ji kūrybiškai interpretuoja tradicinės keramikos formas. Puikiai įvaldžiusi technologijas, atsižvelgdama į medžiagos, kurią gerai žino ir tiesiog myli, prigimtį ir plastines galimybes, dailininkė kuria monumentalia skulptūriška forma pasižyminčias originalias, šiuolaikiškas, kupinos jausmo ir nostalgijos kompozicijas, bet pačios meistrystės nesureikšmina.

Apie būsenas ir išgyvenimus

Subtilios užuominos į stilistines įvairių laikotarpių ir kraštų keramikos ypatybes pabrėžia kompozicijų savitumą: viena moters figūra sustingo egiptietiškoje pozoje, kitos galvos apdangalas primena renesanso madą, trečioji grakščiai susirangiusi lyg persų miniatiūroje…

Tačiau tai tik detalės, kurios kartu su preciziškai atliktais drabužių „medžiagos“ ornamentais papildo daugiaprasmį pasakojimą apie būsenas ir išgyvenimus: poilsio, atsipalaidavimo vienumoje, susikaupimo, akimirkos tarp sapno ir būdravimo.

Tai autentiškas pasakojimas – be ironijos ir perdėto jausmingumo – apie moters prigimtį. Keista, bet tos iš pirmo žvilgsnio jaukios ir paprastos molinės „būtybės“ yra kupinos vidinės jėgos, kurią tramdo minkšta, aptaki formų plastika, o baltųjų veidų kaukės pridengia tikrojo „aš“ paslaptį.

Veda nuotaika

Tai intriguoja, skatina rasti daugiau užuominų, kurios galbūt padėtų jei ne atskleisti, tai bent priartėti prie kūrinių esmės.

O tada pradedi suvokti, kad paslaptis, apie kurią sukamės, ko gero, bus giliau, iš kūrybos, talento srities ir ne taip lengvai įmenama. Juolab kad dailininkė užminė dar vieną galvosūkį, pavadindama parodą „Monos“. Ji atsiribojo nuo visų žinomų ir galimų itališkųjų monų variantų, akcentuodama plačias graikų kalbos žodžio „mono“ prasmes: viena, vienintelė, vienuma, sąsaja tik su vienu objektu.

Nesvarbu, su kuo mums asocijuojasi šis žodis. Vis tiek keramikos darbai ir monotipijos privertė negalvoti apie pavadinimus, o pasiduoti nuotaikai, kurią diktuoja figūrų pozos, plastika, paviršių raštai ir faktūros, jautriai parinkti ir suderinti glazūrų atspalviai ir už šių išorinių komponentų slypintys kūrybinės jėgos impulsai.

Klaipėdai iki Venecijos toli

Baigiantis spaliui uostamiesčio Kultūros fabriko projektą administruojančios Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė lankėsi Venecijoje, iš kurios sugrįžo su naujomis idėjomis, kurias galima pritaikyti Klaipėdoje. Tačiau ar neįstrigs jos klaidžiuose apribojimų labirintuose kaip Kultūros fabriko statyba?..

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Negauna statybai leidimo

– Kokia dabar šio objekto situacija?

– Tiek fiziniai, tiek „dvasiniai“ Kultūros fabriko kontūrai vis dar tobulinami. VšĮ KEPA šiuo metu ruošia detalią paraišką Ūkio ministerijai, kad gautų jau patvirtintą finansavimą Kultūros fabrikui įrengti. Tačiau, deja, vis dar neturime statybos leidimo, todėl negalime organizuoti statybos rangovo konkurso ir nežinome, kiekgi realiai kainuos visi statybos ir rekonstrukcijos bei įrengimo darbai.

Vis aiškiau dėliojasi ir būsimo objekto funkcijos, kurias grubiai galima skirti į dvi gana skirtingas veiklas. Viena būtų orientuota pritraukti žiūrovus – tai scenos ir kino meno veiklos. Kita funkcija uždaresnė – tai kūrybinių verslų inkubatorius, arba paprasčiau – individualaus ir bendrojo naudojimo erdvių suteikimas lengvatinėmis sąlygomis pradedantiems kūrybinių industrijų sektoriaus atstovams, menininkams, paslaugų teikėjams. Kalbame apie galerijas, kūrybines dirbtuves, biurus ir studijas.

Gali netekti ES paramos

– Kas trukdo šioms idėjoms pagaliau įgyti realius kontūrus – Klaipėdos kultūros fabriko statybai pajudėti pirmyn?

– Jau metus užsitęsęs techninio projekto derinimo procesas stabdomas tik dėl paveldosaugos padalinio kategoriškos nuostatos neleisti jokios naujos statybos senamiestyje.

Deja, senasis tabako fabrikas sunkiai funkciškai pritaikomas scenos ir kino menų veikloms vien tik dėl projektavimo normų techninių reikalavimų, nekalbant apie netinkamą naudoti pasenusią infrastruktūrą, erdvių išplanavimą ir kita. Visa Kultūros fabriko scenos menų veikla yra suprojektuota naujame priestate. Tačiau neproduktyvūs debatai niekaip nesibaigia – vietos paveldosaugininkai priestatui kelia nepagrįstus reikalavimus. O be šio naujo priestato tektų atsisakyti svarbios senamiesčiui veiklos – traukti lankytojų srautus į organizuojamus kultūros renginius ir senamiestį. Būtų prarasta dalis ES skirtų lėšų. Ir pati projekto idėja prarastų svarbią prasmę – burti po vienu stogu ir skatinti bendradarbiauti įvairių sričių menininkus ir kūrybinius verslininkus.

Dairėsi, kaip yra kitur

– Betgi gal dar ne viskas prarasta? Kokie tikslai jus nuvedė į Veneciją?

– Kūrybinės industrijos. Su Klaipėdos atstovais – CITIES kūrybinio partnerystės tinklo nariais dalyvavau Venecijos partnerių organizuotame mokomajame ture pristatant Veneto regiono ir Venecijos kūrybinių industrijų objektus. Apžiūrėjome menų inkubatorius, įkurtus poindustrinio laikotarpio pastatuose, dizainerių dirbtuves, aplankėme verslininkus, dirbančius kūrybinės ekonomikos srityje, susipažinome su „Forte Margheros“ fortifikacijų regeneravimo projektu Venecijoje. Vizito metu mums taip pat buvo organizuoti įsimenantys ir naudingi susitikimai su žymiausiais kūrybinės ekonomikos propaguotojais – Venecijos universiteto profesoriais, Venecijos bienalės direktoriumi Andrea Del Mercato, Vegos mokslų technologijų parko atstovais, viena garsiausių itališko dizaino kompanijų „Foscarini–Marcon“, Margheros miesto menininkais ir dizaineriais.

Pritaiko drąsiai

– Taigi turėjote progą visapusiškai susipažinti su Venecijos ir jos regiono kūrybinėmis industrijomis. Ar Klaipėdoje galėtų praversti italų patirtis?

– Kartu su kitais tarptautinio partnerystės tinklo CITIES nariais stebėjomės gausybe pramonės ir karinio paveldo objektų visame Veneto regione, kurie drąsiai pritaikomi įvairioms kūrybinio verslo, urbanistinėms, socialinėms ir kultūros idėjoms. Ypač kūrybiškai panaudojama Venecijos meno bienalės teritorija buvusioje karinės industrijos širdyje – Venecijos Arsenale, 38 tūkst. kv. metrų plote.

Kita postpramoninio paveldo teritorija Marghera – nedidelis miestelis šalia Venecijos. Jame, po petrocheminės industrijos žlugimo, liko daug apleistų patalpų, kurias užima menininkai, dizaineriai, architektai. Šioje teritorijoje taip pat vystomas ir „Forte Margheros“ fortifikacijų regeneravimo projektas, analogiškas Klaipėdos piliavietei.

Šansą turi bet kuris

– Daugiausia susitikimų kelionės metu įvyko su dizaino kompanijų vadovais. Italijoje dizainas yra gyvenimo būdas, tai sektorius, pritraukiantis nemažas investicijas ir stiprinantis šalies konkurentiškumą tarptautinėje rinkoje. Menininkai, ypač dizaineriai, ten jau nuo praėjusio amžiaus dirba išvien su pramone. O Lietuvoje toks bendradarbiavimas ypač silpnas. Todėl, manau, tikslinga būsimame mūsų Kultūros fabrike įsteigti dizaino laboratoriją, kurios veiklos principai atspindėtų sėkmingiausius Europos dizaino firmų veiklos modelius. Italų dizaineriai, panaudodami krizės poveikį pramonei atnaujinti gamybą, siekia kurti naujus produktus, teikia juos skirtingiems gamybos rangovams, patys eksperimentuoja su naujomis medžiagomis savo studijose, neprisiriša nei prie rinkų, nei prie medžiagų, nei prie produktų. Nes viskas per daug greitai keičiasi.

Mūsų pagrindinė medžiaga – emocijos, teigė vieno labiausiai atpažįstamų prekės ženklų tarptautinėje dizaino firmoje „Foscarini“ rinkodaros direktorius. Ši garsi tarptautinė kompanija kasdien įvertina maždaug dešimt nepriklausomų dizainerių pasiūlytų idėjų iš viso pasaulio. Ji neturi savo dizainerių. O kam? Rinkoje pilna idėjų, kurias belieka atrinkti ir išvystyti technologiškai. Bet kuris Lietuvos dizaineris turi šansą gauti užsakymą daugelyje pasaulio kūrybinių kompanijų, bet ar jis tai žino? Ir ar jis investuos į savo idėjų įgyvendinimą?

Dviračio nebeišrasime

– Kaip parodė Klaipėdos kūrybinio sektoriaus tarptautinė apklausa, iš dešimties tyrime dalyvavusių Europos miestų mūsiškio kūrybinės ir kultūrinės sferos atstovai vidutiniškai dirba trumpiausiai per savaitę (tik 36 val.), atitinkamai ir uždirba mažiausiai. Kita vertus, kūrybininkams trūksta informacijos, palaikymo. Mes neturime gilių tradicijų jungtis į įvairius vietinius ir tarptautinius kūrybinės partnerystės tinklus, atskirų sričių sąjungas ir organizacijas, keistis bei dalytis informacija, bendradarbiauti su tradicinės pramonės atstovais, universitetais, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose.

Teko aplankyti ne vieną šalį ir matyti panašiai organizuojamus procesus, verslo ir meno jungtis, rėmimo būdus. Belieka tik teisingai pritaikyti kitų šalių sėkmingą patirtį mūsų sąlygomis, rasti gerą kultūros rėmimo ir savarankiškos veiklos skatinimo balansą. Nereikia įsivaizduoti, kad šioje srityje išrasime dviratį, – nežinau pavyzdžių, kad per 20 nepriklausomybės metų Lie-

tuva būtų sukūrusi kokių naujų ekonominės – kultūrinės rėmimo sistemos modelių, kažką naujo, ko nėra likusioje Europoje.

Mūsų sutikti inkubatorių patalpų naudotojai patvirtino, jog vienų ar dvejų metų jiems užtenka, kad paliktų šiltnamio sąlygas ir dirbtų išimtinai rinkos sąlygomis. Panašus rėmimo laikotarpis pradedantiems kūrybinius verslus planuojamas ir mūsų projekte.

Italai skęsta mene

– Ar atkreipėte dėmesį, kokią įtaką Venecijai daro meno bienalės renginiai?

– Venecija dūsta nuo turistų ir be pritrauktųjų 53–iosios tarptautinės meno bienalės. Mieste labai sparčiai mažėja nuolatinių gyventojų (liko tik 40 tūkst.), dėl to iškyla darnios miesto plėtros problemų. Sakyčiau, bet kuriame kitame mieste toks pusės metų truk-mės kultūros renginys pozityviai veiktų vietos ekonomiką savo 103 tūkst. lankytojų skaičiumi. Tačiau Venecija artėja prie aiškaus pertekliaus – miestas muziejus turi ir savo Gugenheimo kolekciją, ir daug kitų galerijų bei pasaulinio lygio muziejų. Pagrindinių dviejų bienalės kompleksų (Arsenalo ir Giardini) plotas beveik 90 tūkst. kv. metrų. Kaip mums pasakojo Venecijos bienalės generalinis direktorius A.Del Mercato, veikla nesustoja visus metus – po meno bienalės pusmečio organizuojamos teatro, kino, fotografijos, muzikos, architektūros bienalės. Meno bienalės metinis biudžetas – apie 20 mln. eurų, maždaug 20 proc. jo sudaro labdara.

Bet įdomiausias mūsų pastebėjimas, kad šiuolaikinis menas visai nebeveikia žiūrovoų emocijų. Šių metų meno bienalės šūkis – „Pasaulių kūrimas“ ir jo eksponatai, atrinkti pačių Europos šalių kuratorių, suvokiami tik intelektualiai, o dar geriau tik po išklausytos istorijos ar pateiktos koncepcijos apie autoriaus pateikiamą pasaulio viziją.

Dauguma šiaurės Italijos miestų turi ne vieną savo nuosavą bienalę ar trienalę – fotografijos, architektūros, dizaino, mados ir pan. Ir visos jos pozityviai ir akivaizdžiai veikia miestų bendrąją kultūrą, įvaizdį ir ekonomiką. Italų visuomenė skęsta mene ir kultūroje, gal dėl to jiems nekyla problemų maloniai pasisveikinti ir atsisveikinti daugybę kartų net keliais skirtingais žodžiais.

MENO LEIDINYS Nr. 173
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Keramika: Daiva LOŽYTĖ. Laukianti. Iš ciklo „Monos“. 2009 m. Molis, glazūros, h 48,5 cm.

Langas

Lėlių teatras vaidino lietuviams Airijoje

Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 12–17 dienomis gastroliavo Airijoje – Dubline ir Korke, kur juos pakvietė tenykštės lietuvių bendruomenės.

Lapkričio 14-ąją – Dubline ir lapkričio 15-ąją – Korke klaipėdiečiai parodė Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą ir apipavidalintą lėlių spektaklį „Vištytė ir gaidelis“ lietuvių liaudies pasakos motyvais. Jį vaidino Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Linas Zubė ir Renata Kutaitė.

Šį linksmą, nuotaikingą, spalvingą vaidinimą su lėlėmis iš viso klaipėdiečių teatro repertuaro išsirinko patys Korko lietuvių bendruomenės nariai ir pasikvietė jį į savo vaikų savaitgalinės mokyklėlės ketverių metų gimtadienį. Kaip pasakojo aktorė R.Kutaitė, Korko lietuviai klaipėdiečius supažindino ir su tautiečiais Dubline, kurie irgi panorėjo pamatyti šį spektaklį. Taigi abu sykius klaipėdiečiai vaidino savaitgalinėse lietuvių mokyklėlėse, kuriose gausiai susirinko ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, – per 100 žiūrovų Dubline ir daugiau nei 200 – Korke.

„Mus priėmė labai gerai – nepaprastai šiltai, atviromis širdimis, vaikai tiesiog „valgė“ spektaklį akimis, – dalijosi įspūdžiais R.Kutaitė. – Vis dėlto kitaip nei Lietuvoje… Jie ten gal gyvena ir neblogai, bet tėvynės ilgesys – begalinis. Pastebėjome, kad daugelis tenykščių lietuvių vaikų lietuviškai kalba jau su akcentu, labai greitai praranda gimtosios kalbos įgūdžius, kai kurių žodžių jau nebesupranta. Airijoje gyvenantiems lietuviams nutautėjimo problema labai aktuali. Todėl tos savaitgalinės mokyklėlės labai svarbios.“

G.Radvilavičiūtės spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ per kone penkerius savo gyvavimo metus Klaipėdos lėlių teatre jau apkeliavo kone visą Lietuvą, pabuvojo daugelyje festivalių, rodytas Latvijoje. Naujausias šios režisierės pastatymas – politinis lėlių baletas suaugusiesiems „Juoba“ gruodžio 2 ir 3 dienomis ruošiasi į sostinę – bus pristatytas publikai Vilniaus menų spaustuvėje.

„Meno tvermės dėsnį“ išbandys Švedijoje

Projektu „Millenium“ lietuvių šiuolaikinį meną spalį pristatęs Danijoje, baigiantis lapkričiui uostamiesčio „Kultūrpolis“ susiruošė į Švediją darsyk išbandyti „Meno tvermės dėsnį“.

Lapkričio 28-ąją Eskilstunos meno centre Švedijoje bus pristatyta jau trečioji projekto versija. Paroda veiks iki 2010 m. sausio pabaigos. Į ją kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pakvietė glaudžiai su KKKC bendradarbiaujančius bei šiuolaikinio meno estetiką analizuojančius menininkus Jūratę Kazakevičiūtę (minkštosios skulptūros objektai), Bronę Neverdauskienę (instaliacija), Ligitą Marcinkevičiūtę (piešiniai markeriu), Tadą Vosylių (kinetiniai objektai), Žygimantą Augustiną (tapyba) ir Anatolijų Klemencovą (objektai, instaliacijos). Atidarymo metu dar viena projekto dalyvė Auksė Petrulienė parodys Klaipėdoje sukurtą audiovizualinį performansą „Dėmesio, undinės atakuoja“. Švediškoji „Psilikono teatro“ spektaklio versija bus atlikta improvizuojant su švedų eksperimentinio džiazo grupe „Memento normative“.

Lietuvių parodą Švedijoje atidarys Eskilstunos meno muziejaus direktorius Kennethas Astromas ir KKKC direktorius I.Kazakevičius.

Atsakomasis Švedijos menininkų vizitas Klaipėdoje numatytas dar šiais metais, gruodžio 11-ąją. Eskilstunos meno centro parengtą dailės ekspoziciją matysime Klaipėdos dailės parodų rūmuose, o švedų menininkų meistriškumo pamokos vyks „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse.

Supynė laiką, tapybą ir poeziją

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune lapkričio 27-ąją vyks klaipėdietės tapytojos ir poetės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių vakaras „Iš laiko etiudų“.

Prieš renginį ten pat jau bus galima apžiūrėti D.Molytės-Lukauskienės tapybos darbų parodą.

„Tai tik dar vienas prisilietimas teptuku prie drobės. Bandymas perteikti mus supantį pasaulį ne vien tik žodžiais, – sakė autorė. – Neatsitiktinai parodą ir literatūrinius skaitymus Kaune pavadinau „Iš laiko etiudų“. Tai pastarųjų metų naujausia kūryba. Paroda nuolat atsinaujina ir pasipildo paveikslais, kuriuose vyrauja gamtos motyvai. Čia nėra urbanistikos, tik ritmiški potėpiai,

fragmentiški augalijos ir gyvių motyvai. Kartais prasitariu, kad sąmoningai fiksuoju akimirkas, tarsi paveikslas nebūtų užbaigtas, kad panorėjusi galėčiau sugrįžti ir tapyti toliau arbą tęsti temą, gryninti mintį kituose darbuose, kitame laike.“

Gruodį D.Molytė-Lukauskienė dalyvaus IX literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema–2009“. Jis vyks gruodžio 4 ir 5 dienomis. Festivalyje klaipėdietė pristatys jos inicijuotą poetų dailininkų tapybos parodą. Kaip pasakojo Daiva, parodoje ir skaitymuose ji dalyvaus su kitais kuriančiais poeziją dailininkais iš visos Lietuvos – Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos, kuriuos sukvietė šios šventės organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Kiekvienas dailininkas pristatys keletą savo darbų ir skaitys eilėraščius.

„Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ dalyvaus ir rašytojas Rolandas Rastauskas – skambės jo ir Arkadijaus Gotesmano poetinis džiazas.

„Durų“ inf.

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

Lapkričio 18-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje efektingu koncertu finišavo unikalus, net kelis metus drauge generuotas lietuvių ir čekų muzikinis-multimedijinis projektas „CzechoBalt“.

Danguolė Vilidaitė

Jis tarptautiniu lygiu sujungė kūrybines įvairių muzikos stilių – klasikinės, džiazo, elektroninės ir populiariosios – bendradarbiavimo idėjas. Klaipėdos publika, niekada negalėjusi pasigirti multimedijinių projektų gausa mūsų mieste, šį kartą visus aplenkė – kol kas yra vienintelė Lietuvoje jį išgirdusi.

Tarptautinė komanda

Šio projekto dalyviai – garsus klarnetų kvartetas iš Čekijos „Clarinet Factory“ (Ludekas Baura, Vojtekas Nydlas, Petris Valašekas, vadovas – Jindrichas Pavlišas), didžėjus ir elektroninės muzikos kūrėjas, studijos „Idee Fixe“ garso montavimo ir redagavimo specialistas Eugenijus Konstantinovas (labiau žinomas kaip DJ Genys), videožokėja Eglė „Suckmafinger“ Eigirdaitė, Klaipėdos muzikinio teatro stygininkų grupė, dirigentas ir projekto vadovas – kompozitorius Vladimiras Konstantinovas. Kiekvienas iš jų, įsitikinau, – tikras savo srities profesionalas.

Be apribojimų

„Crossover“ muzikavimo maniera, vyravusi koncerte, pastaraisiais metais ypač madinga Europoje – toks savotiškas naujos kokybės sukūrimas, derinant kelis skirtingos muzikinės kalbos garso takelius. Šio stiliaus pradininku Lietuvoje laikomas kompozitorius Linas Rimša. Žymesni jo multimedijiniai projektai matyti ir Klaipėdoje („Sutartinės Party“ ir „Intymumas“ (su pianistu Petru Geniušu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu). Kažką panašaus į apibūdintą stilių girdėjome ir šių metų „Permainų muzikos“ festivalio koncerte „Garso ontologija“ su pianistais Rūta ir Zbignevu Ibelhauptais.

Tiesa, įvairių panašaus pobūdžio kompozicijų rašymas pasaulyje nėra naujiena, ne visoms joms tinka ir „crossover“ apibūdinimas. Ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais muzikoje pastebima tendencija, kad ieškoma šiuolaikinės akademinės, klasikinės ir populiariosios muzikos žanrų bendrų sąlyčio taškų. Tokiuose bandymuose kartais pavyksta sujungti kardinaliai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, amerikietis Glennas Branca kuria labai keistas ir įdomias simfonijas elektrinėms gitaroms.

Romantiška spalva…

„CzechoBalt“ šiame kontekste suskambo kaip gražus ir elegantiškas, malonus ausiai garsų gūsis, nuspalvintas lyrine-poetine spalva.

Muzikinė projekto medžiaga suderinta ypač profesionaliai. Matyti, kad buvo atliktas nepaprastas ir labai kruopštus kūrybinis darbas. Net sunku patikėti, jog didžioji jo dalis, idėjų mainai vyko internetinėje erdvėje.

Koncerto programa buvo sudaryta iš 20 kūrinių. Vienuose buvo svarbesnis styginių orkestras, kituose – klarnetai ar elektroninis DJ Genio solo. Man įdomesni buvo intensyvesnio charakterio „Wild goose“, trumpučiai „Tutti variation“, įnoringos ritmikos „Samba“, „Clar’n bass“ (bosinio klarneto pragrojimai ir kitose dalyse skambėjo gana efektingai). Kiekviena dalis savotiškai buvo kažkuo įdomi. Jei ne muzika, tai vaizdu, kartais mintis užpildydavo skaitoma poezija.

…ir džiazo inkliuzai

Gražu buvo žiūrėti ir klausytis, kaip trys skirtingos muzikinės kalbos, trys skirtingi muzikiniai sluoksniai papildo vienas kitą ir susilieja į bendrą tėkmę.

Klarnetininkų improvizacijos ir vokaliniai inkliuzai, elektroniniai didžėjaus palydėjimai visose kompozicijose skambėjo tiksliai ir rafinuotai – pridedant bosų, nedidelių aido efektų, papildomų melodinių ar ritminių linijų, imituojant pagrindines intonacijas. Nors kartais gal ir norėjosi didesnio tematinio kontrasto, stipresnių emocijų ir „decibelų“, stipresnio elektroninės muzikos pasireiškimo, kad ir „pigesnių“ efektų.

Kiek nuobodokas, dirbtinis šiame vakare man atrodė poezijos panaudojimas. Dažniau priminė sausą enciklopedinę informaciją, o ne poeziją (skaitovas – Ramūnas Kaubrys). Nors pagrindinis teksto ir vaizdo dėmesys, skirtas paukščiams, visai suprantamas – kūrybinis įkvėpimas menininkus dažnai pakylėja virš įvairiausių stereotipų ir taisyklių, kaip ir dangaus skrajūnai, jie laisvai migruoja, kirsdami žmonių nustatytas sienas.

P.S.: Pagrindinis projekto tikslas – „muzika be apribojimų“, „muzika be sienų“, atrodo, šįkart buvo įgyvendintas su kaupu. Ir ne tik muzikoje. Skirtingų stilių sintezė pritraukė įvairesnių sluoksnių melomanus. O jaunosios kartos dominavimas renginyje tik dar kartą patvirtino, kad tokio tipo kokybiškų multimedijinių projektų Klaipėdai labai trūksta. Dabar lauksime pažadėtosios „CzechoBalt“ kompaktinės plokštelės pasirodymo.