Lietuviškam Klaipėdos operos teatrui – 75-eri

Lietuviškam Klaipėdos operos teatrui – 75-eri

1934-ieji laikytini profesionaliosios Klaipėdos operos gimimo metais. Tuomet uostamiesčio sceną pirmąsyk išvydo čionykščių lietuvių pastatyta ir atlikta G.Verdi’o „Traviata“.

Daiva Kšanienė

Klaipėdos muzikinio teatro istorija kitais metais minės savo 190-metį. Tačiau daugiau nei 100 metų tai buvo vokiškosios muzikinės kultūros reiškinys – reikšmingas, savaimingas, ugdantis ir svarbus. Klaipėdiečiai daug metų galėjo klausytis ir gėrėtis Mažosios Lietuvos kompozitorių bei pasauliniais operos šedevrais: W.A.Mozarto „Tito gailestingumu“ ir „Pagrobimu iš seralio“, D.F.E.Aubero „Fra Djavolas“, G.Paisiello „Puikiąja malūnininke“, C.M. von Weberio „Laisvuoju šauliu“, J.Offenbacho „Hofmano pasakomis“, R.Wagnerio „Skrajojančiu olandu“, R.Leoncavallo „Pajacais“ ir kitais.

Klaipėdos kraštui tapus Lie-tuvos valstybės dalimi (1923), susirūpinta lietuvių profesionaliosios muzikinės kultūros plėtote.

Pirmieji daigai

Didžiausias Klaipėdos krašto lietuviškosios visuomenės, kultūros žmonių, muzikų troškimas buvo turėti savą operos teatrą. Jo kūrimo kelias buvo ilgas ir sudėtingas. 1922 m. (dar kraštą valdant prancūzams) Klaipėdos mišrus choras „Aida“ Šaulių namuose parodė pirmąjį krašte mėgėjiškomis lietuvių jėgomis pastatytą muzikinį spektaklį – M.Petrausko operetę „Consilium facultatis“. Ji, galima sakyti, pradėjo visos Lietuvos operos teatro kelią.

1927 m. tą pačią M.Petrausko operetę pastatė Klaipėdos giedotojų draugija su Klaipėdos konservatorijos mokiniais bei pedagogais. Tačiau tai taip pat buvo mėgėjiškas spektaklis.

Žingsnis kelyje į operos teatrą buvo ir 1928 m. Klaipėdos konservatorijos kolektyvo pastatyta M.Petrausko opera „Birutė“. Deja, tai buvo nepilnas pastatymas, nes atlikta be orkestro, tik su fortepijonu. Nepaisant to, publika operą priėmė labai šiltai; Klaipėdos teatras, kuriame vyko spektaklis, buvo pilnutėlis.

Dar vienas bandymas kurti lietuvišką operos teatrą buvo tais pačiais 1928 m. taip pat Klaipėdos konservatorijos atlikėjų pastatytos Ch.Gounod operos „Faustas“ premjera. Ji buvo rodoma Klaipėdos šaulių namuose (dabar – miesto Koncertų salė).

Klaipėdos lietuvių visuomenė džiaugėsi pirmiausia pačiu faktu – savo jėgomis pastatyta opera (!), taip pat ir jos pasisekimu. Visi džiūgavo, kad mes, „lietuviai, žingsnis po žingsnio vejamės savo kultūringuosius vakarų kaimynus“ (L. K. Opera „Faustas“ Klaipėdoje. Lietuvos keleivis. Klaipėda, 1928 m. birželio 26 d., nr. 145, p. 3). Apie operą teigiamai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda.

Uždarius Klaipėdos konservatoriją, kuriam laikui sustojo taip gražiai pradėtas lietuviškos operos bei simfoninio orkestro kūrimo darbas.

Palaikė F.Šaliapinas

Dar kartą sutelkus kultūros žmonių ir muzikų pastangas, 1933 m. imtasi atgaivinti Klaipėdos simfoninį orkestrą, kartu ir Operą.

Iš visų mieste gyvenusių muzikantų vėl buvo suburtas miesto simfoninis orkestras, kurio vadovu pakviestas buvęs Klaipėdos konservatorijos auklėtinis, kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas.

Didelių pastangų ir atkaklaus darbo dėka pirmasis naujojo 45 dalyvių simfoninio orkestro koncertas įvyko 1933 m. Klaipėdos šaulių namų salėje. Simfoninio orkestro atgimimas sudarė prielaidas gimti ir profesionaliam Klaipėdos lietuvių operos teatrui. Operos kūrimo būtinybė buvo susijusi ir su lietuviškųjų pozicijų stiprinimu Klaipėdos krašte. Juk nuolat reikėjo konkuruoti su vis labiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įsigalinčia vokiškąja kultūra.

Pastangos nenuėjo veltui. Dirigentas J.Kačinskas ir kiti dalyviai pirmosios operos pastatymui pasirinko G.Verdi’o „Traviatą“. Visi operos dalyviai dirbo su didžiausiu entuziazmu, repetuodami be poilsio, neretai iki vidurnakčio. Be repeticijų, solistams, choro dainininkams buvo organizuojamos scenos judesio pamokos, improvizacijos ir vaidybos užsiėmimai.

Operos statytojų, dalyvių nuotaiką labai pakėlė garsiojo rusų dainininko Fiodoro Šaliapino apsilankymas Klaipėdoje. Artistas karštai pritarė besikuriančiai Klaipėdos operai, drąsino jos dalyvius, linkėjo pasisekimo ir užsidegimo. Apsilankęs operos repeticijoje svečias susidomėjęs išklausė, pagyrė atlikėjus, ypač dirigentą J.Kačinską, kurio patyrusi ranka sėkmingai vadovavo jo suburtam simfoniniam orkestrui.

Pranoko drąsiausias viltis

Visuomenės susidomėjimas lie-tuviška Opera nuolat augo. Vos paskelbus spektaklį, bilietai per kelias valandas būdavo išpirkti, o dar daugybė norinčiųjų jų nebegaudavo.

1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko pirmoji jaunos (beveik profesionalios) Klaipėdos operos premjera – G.Verdi’o „Traviata“. Žiūrovų salė lūžo nuo publikos. Tarp klausytojų buvo ir aukšti krašto valdžios pareigūnai.

Spektaklis vyko sklandžiai ir pakiliai. Visi pagrindinių partijų atlikėjai solistai gerai atliko savo vaidmenis. Violetos partiją daina-vo M.Dambravičiūtė-Bručkienė, Alfredo – J.Babravičius, Žermono – V.Bručkus. Didžiulį dėmesį premjeriniam spektakliui parodžiusi muzikinė kritika atsiliepė teigiamai. Per du mėnesius su pasisekimu buvo parodyti šeši tolydžio vis geresni „Traviatos“ spektakliai. Net pats dirigentas, reiklusis J.Kačinskas, pripažino, kad „po kelių spektaklių operos jėgos sustiprėjo“ (Kačinskas J. Klaipėdos muzikos meno gyvenimas. Naujoji Romuva. Kaunas, 1938, nr. 1–2 (363–364), p. 39).

Antrasis veikalas, kurį ėmėsi statyti jaunoji Klaipėdos opera, buvo Ch.Gounod opera „Faustas“. Po intensyvių repeticijų premjera įvyko 1935 m. gegužės 24 d. Dirigavo J.Kačinskas. Pagrindinius vaidmenis atliko: M.Dambravičiūtė-Bručkienė (Margarita), V.Ivanauskas (Faustas), S.Sodeika (Valentinas), E.Kraušaitė (Zybelis).

Ir šios operos pasisekimas pranoko drąsiausias viltis. Gausiai publikos lankomi per dvi savaites buvo parodyti keturi spektakliai. Dauguma Klaipėdos krašto ir centrinių Lie-

tuvos dienraščių akcentavo operos statytojų ir atlikėjų meistriškumą, profesionalumą, ypač išskirdami imponuojantį, muzikalų J.Kačinsko dirigavimą.

Valdžia nutarė neberemti

Abiejų operų („Traviatos“ ir „Fausto“) per sezoną buvo parodyta 17 spektaklių. Klaipėdos operos reikšmė ir įtaka miesto kultūriniam gyvenimui sparčiai augo. Dar nesibaigus pirmajam sezonui Operos vadovai jau planavo ateinantį.

Tačiau naujasis 1935–1936 m. Operos sezonas neprasidėjo. Nepaisant krašto lietuvių visuomenės pastangų, nerimo ir rūpesčio, miesto ir centrinė valdžia nutarė nebe-remti Klaipėdos operos, siūlydama tenkintis Kauno valstybinės operos gastrolėmis. Tokiu būdu 1935 m., netekusi bet kokio finansavimo, Klaipėdos opera ir simfoninis orkestras žlugo, nors pradžia buvo daug žadanti ir sėkminga. Nepaisant sudėtingų istorinių peripetijų bei to meto sunkumų, vis dėlto 1934 m. laikytini profesionaliosios Klaipėdos operos gimimo metais. Nuo to laiko prabėgo 75 metai. Klaipėdos opera (muzikinis teatras), perėjusi daug pakopų, toliau gyvuoja. Klaipėdos muzikiniam teatrui linkiu sėkmės, gražios ateities ir tokio pat dalyvių susiklausymo bei entuziazmo, kokiu pasižymėjo mūsų Klaipėdos operos pirmtakai.

Vienumos paslaptis

Vienumos paslaptis

Nusprendusi, kad jau laikas parodyti, kas naujo jos kūryboje, klaipėdietė dailininkė Daiva Ložytė „Klaipėdos galerijoje“ surengė personalinę parodą, kurioje eksponuoja keramikos darbus ir monotipijas. Pastarosios atsirado visai netikėtai, sukurtos tarsi vienu atsikvėpimu, viešint praėjusią vasarą Riugeno saloje Vokietijoje.

Kristina Jokubavičienė

Keramikė D.Ložytė gerai žinoma ne tik savo kūryba, bet ir aktyvia parodų kuravimo veikla – ji vis sugeba suburti Klaipėdos keramikus, metalo plastikos, tekstilės kūrėjus į bendras apžvalgines parodas, pati dažnai rengia parodas šalyje ir už jos ribų, jos kūriniai yra plačiai pasklidę Lietuvoje ir užsienyje.

Už kūrybos pasiekimus ir veiklą populiarinant bei pristatant visuomenei uostamiesčio taikomąją dailę 2006-aisiais D.Ložytei įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos organizacijos apdovanojimas –sidabrinė „Jūrų žvaigždė“. Teikdamas apdovanojimą Klaipėdos dailininkų vadas Arūnas Sakalauskas tuomet sakė: „Ji – pati tikriausia mūsų žvaigždutė. Visada švytinti ir šviečianti kitiems“.

Tolima popkultūrai

Daiva su šypsena pasitinka kiekvieną sutiktą žmogų, visada randa gerų žodžių kolegoms, visur suspėja, viskuo domisi. Išlaikiusi jaunatviško džiaugsmo jausmą, nepasiduoda chaotiško ir fragmentuoto šiuolaikinio gyvenimo nerimui.

Ir jos kūriniai tokie pat šilti, jaukūs, sugėrę ir išlaikę keramikės rankų bei širdies šilumą, tolimi dominuojančiai popkultūrai, kičinei ar destruktyviai šiuolaikinės keramikos stilistikai.

Keramikei nereikia nieko išradinėti, ji tik su pavydėtinu nuoseklumu plėtoja kelias kūrybos kryptis: tai paprasti, aiškūs, beveik klasikinės formos dekoratyvūs ir funkcionalūs indai, dažniausiai dubenys arba vazos, ir keraminė plastika – indai-statiniai, indai-figūros. Šie skulptūriški keramikos kūriniai pastaruoju metu yra ryškiausia dailininkės kūrybos sritis.

„Lėlės“ virto moterimis

Pirmieji tokio pobūdžio darbai, pasižymintys išraiškingu siluetu, turėjo tik atskiras detales, brėžiančias analogijas tarp daikto ir gamtos, architektūros ar žmogaus figūros motyvų. Prieš kelerius metus pa-rodose pasirodė labiau konkretūs kūriniai, indai-figūros, kuriuos autorė tuomet sąlygiškai vadino „lėlėmis“.

Jų „lėliškumas“ buvo susijęs ir su vaikystės prisiminimais, ir su pasirinktu raiškos būdu: statiškos, įmantriai ornamentuotomis suknelėmis aprengtos, dailiais bateliais apautos, keraminės „lėlės“ intrigavo baltais veidais (įdomi paralelė su porcelianiniais tikrų lėlių veideliais) ir kiek pasipūtėliškomis, gražiems ir delikatiems žaislams įprastomis pozomis.

Šįkart parodoje matome baltaveides lėles-moteris, patyrusias metamorfozę, – jos tarsi subrendo, išsilaisvino iš vaikiškos statikos, įgijo judesio, vilioja ramybe ir jaukia šiluma.

Meistrystės nesureikšmina

Artėdama prie laisvesnių figūrų pozų, Daiva vienok neprarado kūrinių sąlygiškumo, išvengia natūralizmo ar kičo įvaizdžių, o tikroviškumą stiprinančių komponentų įveda lygiai tiek, kiek reikia realybės ir apibendrinimo pusiausvyrai.

Kartu dailininkė išlaiko dekoratyvinės keramikos funkcionalumą – kiekviena figūra yra sudėliota iš kelių dalių, kurios atsidaro, atverdamos slaptus podėlius. O kokie nauji „turiniai“ juos užpildys, priklausys nuo būsimųjų šių kompozicijų savininkų, nes savuosius Daiva jau sudėjo.

Visi Daivos keramikos darbai pasižymi savitu braižu. Ji kūrybiškai interpretuoja tradicinės keramikos formas. Puikiai įvaldžiusi technologijas, atsižvelgdama į medžiagos, kurią gerai žino ir tiesiog myli, prigimtį ir plastines galimybes, dailininkė kuria monumentalia skulptūriška forma pasižyminčias originalias, šiuolaikiškas, kupinos jausmo ir nostalgijos kompozicijas, bet pačios meistrystės nesureikšmina.

Apie būsenas ir išgyvenimus

Subtilios užuominos į stilistines įvairių laikotarpių ir kraštų keramikos ypatybes pabrėžia kompozicijų savitumą: viena moters figūra sustingo egiptietiškoje pozoje, kitos galvos apdangalas primena renesanso madą, trečioji grakščiai susirangiusi lyg persų miniatiūroje…

Tačiau tai tik detalės, kurios kartu su preciziškai atliktais drabužių „medžiagos“ ornamentais papildo daugiaprasmį pasakojimą apie būsenas ir išgyvenimus: poilsio, atsipalaidavimo vienumoje, susikaupimo, akimirkos tarp sapno ir būdravimo.

Tai autentiškas pasakojimas – be ironijos ir perdėto jausmingumo – apie moters prigimtį. Keista, bet tos iš pirmo žvilgsnio jaukios ir paprastos molinės „būtybės“ yra kupinos vidinės jėgos, kurią tramdo minkšta, aptaki formų plastika, o baltųjų veidų kaukės pridengia tikrojo „aš“ paslaptį.

Veda nuotaika

Tai intriguoja, skatina rasti daugiau užuominų, kurios galbūt padėtų jei ne atskleisti, tai bent priartėti prie kūrinių esmės.

O tada pradedi suvokti, kad paslaptis, apie kurią sukamės, ko gero, bus giliau, iš kūrybos, talento srities ir ne taip lengvai įmenama. Juolab kad dailininkė užminė dar vieną galvosūkį, pavadindama parodą „Monos“. Ji atsiribojo nuo visų žinomų ir galimų itališkųjų monų variantų, akcentuodama plačias graikų kalbos žodžio „mono“ prasmes: viena, vienintelė, vienuma, sąsaja tik su vienu objektu.

Nesvarbu, su kuo mums asocijuojasi šis žodis. Vis tiek keramikos darbai ir monotipijos privertė negalvoti apie pavadinimus, o pasiduoti nuotaikai, kurią diktuoja figūrų pozos, plastika, paviršių raštai ir faktūros, jautriai parinkti ir suderinti glazūrų atspalviai ir už šių išorinių komponentų slypintys kūrybinės jėgos impulsai.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 173
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Keramika: Daiva LOŽYTĖ. Laukianti. Iš ciklo „Monos“. 2009 m. Molis, glazūros, h 48,5 cm.

Langas

 

Lėlių teatras vaidino lietuviams Airijoje

Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 12–17 dienomis gastroliavo Airijoje – Dubline ir Korke, kur juos pakvietė tenykštės lietuvių bendruomenės.

Lapkričio 14-ąją – Dubline ir lapkričio 15-ąją – Korke klaipėdiečiai parodė Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą ir apipavidalintą lėlių spektaklį „Vištytė ir gaidelis“ lietuvių liaudies pasakos motyvais. Jį vaidino Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Linas Zubė ir Renata Kutaitė.

Šį linksmą, nuotaikingą, spalvingą vaidinimą su lėlėmis iš viso klaipėdiečių teatro repertuaro išsirinko patys Korko lietuvių bendruomenės nariai ir pasikvietė jį į savo vaikų savaitgalinės mokyklėlės ketverių metų gimtadienį. Kaip pasakojo aktorė R.Kutaitė, Korko lietuviai klaipėdiečius supažindino ir su tautiečiais Dubline, kurie irgi panorėjo pamatyti šį spektaklį. Taigi abu sykius klaipėdiečiai vaidino savaitgalinėse lietuvių mokyklėlėse, kuriose gausiai susirinko ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, – per 100 žiūrovų Dubline ir daugiau nei 200 – Korke.

„Mus priėmė labai gerai – nepaprastai šiltai, atviromis širdimis, vaikai tiesiog „valgė“ spektaklį akimis, – dalijosi įspūdžiais R.Kutaitė. – Vis dėlto kitaip nei Lietuvoje… Jie ten gal gyvena ir neblogai, bet tėvynės ilgesys – begalinis. Pastebėjome, kad daugelis tenykščių lietuvių vaikų lietuviškai kalba jau su akcentu, labai greitai praranda gimtosios kalbos įgūdžius, kai kurių žodžių jau nebesupranta. Airijoje gyvenantiems lietuviams nutautėjimo problema labai aktuali. Todėl tos savaitgalinės mokyklėlės labai svarbios.“

G.Radvilavičiūtės spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ per kone penkerius savo gyvavimo metus Klaipėdos lėlių teatre jau apkeliavo kone visą Lietuvą, pabuvojo daugelyje festivalių, rodytas Latvijoje. Naujausias šios režisierės pastatymas – politinis lėlių baletas suaugusiesiems „Juoba“ gruodžio 2 ir 3 dienomis ruošiasi į sostinę – bus pristatytas publikai Vilniaus menų spaustuvėje.

„Meno tvermės dėsnį“ išbandys Švedijoje

Projektu „Millenium“ lietuvių šiuolaikinį meną spalį pristatęs Danijoje, baigiantis lapkričiui uostamiesčio „Kultūrpolis“ susiruošė į Švediją darsyk išbandyti „Meno tvermės dėsnį“.

Lapkričio 28-ąją Eskilstunos meno centre Švedijoje bus pristatyta jau trečioji projekto versija. Paroda veiks iki 2010 m. sausio pabaigos. Į ją kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pakvietė glaudžiai su KKKC bendradarbiaujančius bei šiuolaikinio meno estetiką analizuojančius menininkus Jūratę Kazakevičiūtę (minkštosios skulptūros objektai), Bronę Neverdauskienę (instaliacija), Ligitą Marcinkevičiūtę (piešiniai markeriu), Tadą Vosylių (kinetiniai objektai), Žygimantą Augustiną (tapyba) ir Anatolijų Klemencovą (objektai, instaliacijos). Atidarymo metu dar viena projekto dalyvė Auksė Petrulienė parodys Klaipėdoje sukurtą audiovizualinį performansą „Dėmesio, undinės atakuoja“. Švediškoji „Psilikono teatro“ spektaklio versija bus atlikta improvizuojant su švedų eksperimentinio džiazo grupe „Memento normative“.

Lietuvių parodą Švedijoje atidarys Eskilstunos meno muziejaus direktorius Kennethas Astromas ir KKKC direktorius I.Kazakevičius.

Atsakomasis Švedijos menininkų vizitas Klaipėdoje numatytas dar šiais metais, gruodžio 11-ąją. Eskilstunos meno centro parengtą dailės ekspoziciją matysime Klaipėdos dailės parodų rūmuose, o švedų menininkų meistriškumo pamokos vyks „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse.

Supynė laiką, tapybą ir poeziją

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune lapkričio 27-ąją vyks klaipėdietės tapytojos ir poetės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių vakaras „Iš laiko etiudų“.

Prieš renginį ten pat jau bus galima apžiūrėti D.Molytės-Lukauskienės tapybos darbų parodą.

„Tai tik dar vienas prisilietimas teptuku prie drobės. Bandymas perteikti mus supantį pasaulį ne vien tik žodžiais, – sakė autorė. – Neatsitiktinai parodą ir literatūrinius skaitymus Kaune pavadinau „Iš laiko etiudų“. Tai pastarųjų metų naujausia kūryba. Paroda nuolat atsinaujina ir pasipildo paveikslais, kuriuose vyrauja gamtos motyvai. Čia nėra urbanistikos, tik ritmiški potėpiai,

fragmentiški augalijos ir gyvių motyvai. Kartais prasitariu, kad sąmoningai fiksuoju akimirkas, tarsi paveikslas nebūtų užbaigtas, kad panorėjusi galėčiau sugrįžti ir tapyti toliau arbą tęsti temą, gryninti mintį kituose darbuose, kitame laike.“

Gruodį D.Molytė-Lukauskienė dalyvaus IX literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema–2009“. Jis vyks gruodžio 4 ir 5 dienomis. Festivalyje klaipėdietė pristatys jos inicijuotą poetų dailininkų tapybos parodą. Kaip pasakojo Daiva, parodoje ir skaitymuose ji dalyvaus su kitais kuriančiais poeziją dailininkais iš visos Lietuvos – Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos, kuriuos sukvietė šios šventės organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Kiekvienas dailininkas pristatys keletą savo darbų ir skaitys eilėraščius.

„Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ dalyvaus ir rašytojas Rolandas Rastauskas – skambės jo ir Arkadijaus Gotesmano poetinis džiazas.

„Durų“ inf.

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

Lapkričio 18-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje efektingu koncertu finišavo unikalus, net kelis metus drauge generuotas lietuvių ir čekų muzikinis-multimedijinis projektas „CzechoBalt“.

Danguolė Vilidaitė

Jis tarptautiniu lygiu sujungė kūrybines įvairių muzikos stilių – klasikinės, džiazo, elektroninės ir populiariosios – bendradarbiavimo idėjas. Klaipėdos publika, niekada negalėjusi pasigirti multimedijinių projektų gausa mūsų mieste, šį kartą visus aplenkė – kol kas yra vienintelė Lietuvoje jį išgirdusi.

Tarptautinė komanda

Šio projekto dalyviai – garsus klarnetų kvartetas iš Čekijos „Clarinet Factory“ (Ludekas Baura, Vojtekas Nydlas, Petris Valašekas, vadovas – Jindrichas Pavlišas), didžėjus ir elektroninės muzikos kūrėjas, studijos „Idee Fixe“ garso montavimo ir redagavimo specialistas Eugenijus Konstantinovas (labiau žinomas kaip DJ Genys), videožokėja Eglė „Suckmafinger“ Eigirdaitė, Klaipėdos muzikinio teatro stygininkų grupė, dirigentas ir projekto vadovas – kompozitorius Vladimiras Konstantinovas. Kiekvienas iš jų, įsitikinau, – tikras savo srities profesionalas.

Be apribojimų

„Crossover“ muzikavimo maniera, vyravusi koncerte, pastaraisiais metais ypač madinga Europoje – toks savotiškas naujos kokybės sukūrimas, derinant kelis skirtingos muzikinės kalbos garso takelius. Šio stiliaus pradininku Lietuvoje laikomas kompozitorius Linas Rimša. Žymesni jo multimedijiniai projektai matyti ir Klaipėdoje („Sutartinės Party“ ir „Intymumas“ (su pianistu Petru Geniušu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu). Kažką panašaus į apibūdintą stilių girdėjome ir šių metų „Permainų muzikos“ festivalio koncerte „Garso ontologija“ su pianistais Rūta ir Zbignevu Ibelhauptais.

Tiesa, įvairių panašaus pobūdžio kompozicijų rašymas pasaulyje nėra naujiena, ne visoms joms tinka ir „crossover“ apibūdinimas. Ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais muzikoje pastebima tendencija, kad ieškoma šiuolaikinės akademinės, klasikinės ir populiariosios muzikos žanrų bendrų sąlyčio taškų. Tokiuose bandymuose kartais pavyksta sujungti kardinaliai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, amerikietis Glennas Branca kuria labai keistas ir įdomias simfonijas elektrinėms gitaroms.

Romantiška spalva…

„CzechoBalt“ šiame kontekste suskambo kaip gražus ir elegantiškas, malonus ausiai garsų gūsis, nuspalvintas lyrine-poetine spalva.

Muzikinė projekto medžiaga suderinta ypač profesionaliai. Matyti, kad buvo atliktas nepaprastas ir labai kruopštus kūrybinis darbas. Net sunku patikėti, jog didžioji jo dalis, idėjų mainai vyko internetinėje erdvėje.

Koncerto programa buvo sudaryta iš 20 kūrinių. Vienuose buvo svarbesnis styginių orkestras, kituose – klarnetai ar elektroninis DJ Genio solo. Man įdomesni buvo intensyvesnio charakterio „Wild goose“, trumpučiai „Tutti variation“, įnoringos ritmikos „Samba“, „Clar’n bass“ (bosinio klarneto pragrojimai ir kitose dalyse skambėjo gana efektingai). Kiekviena dalis savotiškai buvo kažkuo įdomi. Jei ne muzika, tai vaizdu, kartais mintis užpildydavo skaitoma poezija.

…ir džiazo inkliuzai

Gražu buvo žiūrėti ir klausytis, kaip trys skirtingos muzikinės kalbos, trys skirtingi muzikiniai sluoksniai papildo vienas kitą ir susilieja į bendrą tėkmę.

Klarnetininkų improvizacijos ir vokaliniai inkliuzai, elektroniniai didžėjaus palydėjimai visose kompozicijose skambėjo tiksliai ir rafinuotai – pridedant bosų, nedidelių aido efektų, papildomų melodinių ar ritminių linijų, imituojant pagrindines intonacijas. Nors kartais gal ir norėjosi didesnio tematinio kontrasto, stipresnių emocijų ir „decibelų“, stipresnio elektroninės muzikos pasireiškimo, kad ir „pigesnių“ efektų.

Kiek nuobodokas, dirbtinis šiame vakare man atrodė poezijos panaudojimas. Dažniau priminė sausą enciklopedinę informaciją, o ne poeziją (skaitovas – Ramūnas Kaubrys). Nors pagrindinis teksto ir vaizdo dėmesys, skirtas paukščiams, visai suprantamas – kūrybinis įkvėpimas menininkus dažnai pakylėja virš įvairiausių stereotipų ir taisyklių, kaip ir dangaus skrajūnai, jie laisvai migruoja, kirsdami žmonių nustatytas sienas.

P.S.: Pagrindinis projekto tikslas – „muzika be apribojimų“, „muzika be sienų“, atrodo, šįkart buvo įgyvendintas su kaupu. Ir ne tik muzikoje. Skirtingų stilių sintezė pritraukė įvairesnių sluoksnių melomanus. O jaunosios kartos dominavimas renginyje tik dar kartą patvirtino, kad tokio tipo kokybiškų multimedijinių projektų Klaipėdai labai trūksta. Dabar lauksime pažadėtosios „CzechoBalt“ kompaktinės plokštelės pasirodymo.