Valiūnelė, tu tik dainiouk

Valiūnelė, tu tik dainiouk

Lina Petrošienė

Klaipėdos universitetas ir uostamiesčio Etnokultūros centras išleido Jono Bukančio ir Linos Petrošienės sudarytą žymios žemaičių tautosakos pateikėjos ir atlikėjos Valerijos Mizinienės tautosakos rinktinę, kurią rytoj pristatys klaipėdiečiams.

Sediškė V.Mizinienė atmintyje sukaupė neįkainojamas vertybes – savo tėvų dainas, pasakas, šokius, papročius, kuriais dalijasi ne tik su savo vaikais ir vaikaičiais, bet ir su tais, kuriems šie dalykai yra įdomūs ir svarbūs. Per paskutiniuosius 20 metų retą vasarą ji nesulaukia folkloristų iš visos Lietuvos. Ją ne kartą yra aplankę ir Klaipėdos universiteto mokslininkai bei studentai.

Išskirtinis leidinys

Nuo 1996-ųjų bemaž kiekvienais metais Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos archyvai papildomi iš šios pateikėjos užrašyta vertinga tautosakine ir etnografine medžiaga, kuria remiantis ir parengta V.Mizinienės tautosakos rinktinė.

Ją sudaro dainuojamosios ir sakytinės tautosakos transkripcijų knyga bei dvi kompaktinės plokštelės. Garso įrašuose gyvai skamba gana gryna šiaurės žemaičių telšiškių vakarinės dalies (vadinamųjų pajūrio žemaičių) tarme padainuotos dainos ir rateliai, pasektos pasakos, legendos, padavimai, patarlės, pasakyti priežodžiai, mįslės, greitakalbės, pravardžiavimai, erzinimai, padėkojimai, palinkėjimai. Pastarieji dalykai sudaro leidinio išskirtinumą – kol kas nedažnai publikuojami sakytinės tautosakos tekstų garso įrašai, kurie yra lygiai taip pat svarbūs, įdomūs, reikalingi kaip ir dainos.

Tradiciją perėmė iš tėvų

V.Mizinienė (Tarnauskaitė) gimė 1932 m. Brėvikių kaime, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje, nuo 1978 m. gyvena Kalnijų kaime, Sedos apylinkėje, Mažeikių rajone.

Ji yra vienturtė Tarnauskų dukra. Dainavimo ir pasakojimo tradiciją perėmė būtent iš tėvų ir kitų giminaičių. Abu tėvai mokėjo daug senųjų tradicinių žemaitiškų dainų: „Tievielis vakarās liūb dainious, aš išsižiuojusė klausīsous. Vuo mama rītmetēs. Aš tebmėiguosu, mama verps lėnus a vėlnas, aš jau per mėigus jūntu, kad mama dainou. Dainious kuokės dainelės, jau ir prisimīnsu aš liūb kelis žuodžius, aš ir pradiesu jau dainiouti, dar pamuokīs“. Mamos seserys ir brolis taip pat mėgo ir mokėjo gerai dainuoti. Vėliau, gyvendama savo sukurtoje šeimoje, dirbdama ir augindama vaikus, senąsias dainas Valerija buvo tarsi pamiršusi. Atsirado radijas, televizija, iš kur skambėjusi naujųjų laikų muzika, kaip ji pati sakė, jai taip pat patiko.

Autentiško repertuaro šaltinis

Naujas Valerijos dainų, senovinių šokių ir ratelių gyvenimas prasidėjo tuomet, kai 1989-aisiais ji įsitraukė į Sedos etnografinio ansamblio „Rėmolē“ veiklą. V.Mizinienė yra viena iš tų ansamblio dalyvių, kurie yra ne tik dainininkai, pasakotojai, bet ir autentiško repertuaro šaltinis.

Ansamblio „Rėmolē“, kuriame jau du dešimtmečius dalyvauja V.Mizinienė, veikla įspūdinga. Dalyvauta daugybėje koncertų ir renginių Mažeikių ir aplinkiniuose rajonuose, tarptautiniuose festivaliuose „Baltica“ (1993, 1996), šalies dainų šventėse (1990, 1994, 1998, 2009), folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“ (Vilnius, 1995, 1997), „Saulelė raudona“ (Plungė), „Ėr paauga žalė lėipa“ (Telšiai). 2003-iaisiais „Rėmolē“ pelnė geriausio kaimo folkloro ansamblio vardą, jam buvo įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimas.

Tarp vertybių

V.Mizinienės dainos jau yra įamžintos garso plokštelėse „Gėid volungėlė“ (2004), „Žydi klesti bijūnėlis“ (2004).

Dėl savo išskirtinio talento bei nuoširdaus būdo V.Mizinienė yra pelniusi pagarbą ne tik Sedos apylinkėse, bet įvertinta aukštu valstybiniu apdovanojimu – 2002-aisiais apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą.

Kitąmet V.Mizinienės tautosakos lobynas bus įtrauktas į Tradicinės kultūros vertybių sąvadą, kurį sukurti Lietuva įsipareigojo

2003 m. ratifikavusi UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją.

Susitikimas su V.Miziniene ir jos tautosakos rinktinės sudarytojais bei leidėjais – lapkričio 26 d. 17 val. Klaipėdos universiteto Mažojoje auloje (studentų miestelio VI korpusas, Herkaus Manto g. 84). Knygos sutiktuvėse muzikuos Sedos kultūros namų folkloro ansamblis „Rėmolē“ (vad. Gintautas Griškėnas).

Ruduo Barselonoje (1)

Ruduo Barselonoje (1)

Barselona – ekonomiškai stipriausio Ispanijos autonominio regiono šalies šiaurės rytuose sostinė, turinti daugiau nei pusantro milijono gyventojų. Tai ne tik didelis jūrų uostas prie Viduržemio jūros, išsivysčiusios pramonės miestas, bet ir vienas svarbiausių visos Ispanijos kultūros centrų.

Danutė Petrauskaitė

A.Gaudi fenomenas

Bene ryškiausią įspūdį Barselonos lankytojams palieka Antonio Gaudi (1852–1926) suprojektuoti pastatai. Šis architektas yra vie-nas žymiausių moderno krypties kūrėjų.

Gimęs ir augęs kaime šalia Barselonos, varinių dirbinių kalėjo šeimoje, jis nepasižymėjo stipria sveikata – negalėjo lakstyti su kitais vaikais ar sportuoti. Tačiau reu-matizmas jam nekliudė vaikščioti po artimiausias apylinkes ir stebėti gamtą. Tai ir pastūmėjo menininką gamtoje sutinkamas konstrukcijas bei formas pritaikyti vėlesniuose savo darbuose. Jie atsirado jau po to, kai A.Gaudi baigė Barselonos aukštąją architektūros mokyklą.

Bet šis naujas stilius nebuvo visų palankiai sutiktas. Ir tik užsispyrimu A.Gaudi pavyko apginti savo idėjas.

Jaunojo architekto gyvenimas labai pasikeitė, kai jis susitiko su Eusebio Guelliu (1846–1918) – turtingu pramoninku. Pastarąjį tiesiog pakerėjo A.Gaudi suprojektuoti gatvių žibintai, krautuvėlių vitrinos, todėl jis pakvietė autorių pas save ir pasiūlė jam imtis naujų darbų. E.Guellis tapo architekto mecenatu ir pagrindiniu jo sumanymų rėmėju. Užsimezgusi draugystė tęsėsi iki pramonininko mirties. Jos dėka atsirado tokie genialūs statiniai kaip Guellio paviljonas, Guellio rūmai, Guellio parkas.

Kelia asociacijas

Guellio parkas buvo sumanytas šio pramonininko, pageidavusio įrengti užmiesčio teritoriją sekant angliškomis tradicijomis. Prie jo buvo darbuojamasi 14 metų. Ir būtent jame labiausiai atsiskleidė architekto sąsajos su gamta. Parko arkos, tvorelės bei vartai primena augalų ir medžių formas, o namai – teatro dekoracijas ar pasakų knygelių iliustracijas. Parkas įsikūręs kalvotoje miesto teritorijoje, todėl nuo jo atsiveria įspūdinga Barselonos panorama.

Kiti pastatai, itin traukiantys turistų dėmesį, yra Casa Batllo ir Casa Mila, įspūdingai atrodantys tiek dieną, tiek išryškinti šviesų nakties metu vienoje centrinių Barselonos gatvių – Paseo de Gracia.

Pirmasis namas vieniems primena poetišką jūros vaizdą, kitiems – karnavalinę sceną. Tačiau bene labiausiai priimtina versija, kad tai yra drakono formų ir spalvų imitacija.

Kai Barselonos gyventojai XX a. pradžioje pirmą kartą išvydo šiuos A.Gaudi pastatus, jie buvo sutrikę. Juos trikdė neįprastos banguotos formos, pakrypusios atramos, todėl jie su ironija Casa Mila ėmė vadinti „širšių lizdu“, „paštetiniu pyragu“ ir kitais vardais.

Tačiau šiandien šie pastatai – pripažinti pasaulinės reikšmės architektūriniai šedevrai, kaip ir paskutinis A.Gaudi darbas – Šv. Šeimynos bažnyčia (Sagrada Familia).

Dievo architektas

Šis grandiozinis sumanymas buvo pradėtas įgyvendinti 1882 m., o paskutiniuosius 12 savo gyvenimo metų architektas neužsiėmė jokiais kitais darbais, tik šios šventovės statyba. Jis apsigyveno netoliese, kad galėtų nuolat bendrauti su statybininkais, aptarti su jais meninius ir technologinius klausimus.

Deja, netikėta mirtis (A.Gaudi pakliuvo po tramvajaus ratais) nutraukė pradėtus Šv. Šeimynos bažnyčios statybos darbus. Jų buvo užbaigta tik nedidelė dalis – Kristaus gimimą simbolizuojantis fasadas, Dievo Motinos portalas, varpinė ir kai kurios kitos nišos. O juk buvo sumanyta virš trijų fasadų pastatyti 18 varpinių-bokštų, iškeltų į 100 metrų aukštį. Juose įrengti varpai turėjo gausti su penkiais vargonais, įmontuotais po bažnyčios skliautais, ir 1500 balsų choru.

Gaila, kad darbų eiga nebuvo labai sparti, nes nuolat trūko lėšų, o pilietinio karo metais ir visai sustojo. Jo metu sudegė nemažai

A.Gaudi brėžinių ir gipsinių muliažų. Darbai atnaujinti tik 1954 m., jie vyksta ir dabar, o kada baigsis – niekas nežino. Vieni planuoja jų pabaigą 2026 m., kai bus švenčiamas A.Gaudi mirties šimtmetis, o kiti – keliais de-šimtmečiais vėliau. Nepaisant to, šis didingas statinys lieka pagrindiniu Barselonos simboliu, bylojančiu apie nepaprastą A.Gaudi, praminto Dievo architektu, fenomeną.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 173
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Keramika: Daiva LOŽYTĖ. Laukianti. Iš ciklo „Monos“. 2009 m. Molis, glazūros, h 48,5 cm.

Langas

 

Lėlių teatras vaidino lietuviams Airijoje

Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 12–17 dienomis gastroliavo Airijoje – Dubline ir Korke, kur juos pakvietė tenykštės lietuvių bendruomenės.

Lapkričio 14-ąją – Dubline ir lapkričio 15-ąją – Korke klaipėdiečiai parodė Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą ir apipavidalintą lėlių spektaklį „Vištytė ir gaidelis“ lietuvių liaudies pasakos motyvais. Jį vaidino Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Linas Zubė ir Renata Kutaitė.

Šį linksmą, nuotaikingą, spalvingą vaidinimą su lėlėmis iš viso klaipėdiečių teatro repertuaro išsirinko patys Korko lietuvių bendruomenės nariai ir pasikvietė jį į savo vaikų savaitgalinės mokyklėlės ketverių metų gimtadienį. Kaip pasakojo aktorė R.Kutaitė, Korko lietuviai klaipėdiečius supažindino ir su tautiečiais Dubline, kurie irgi panorėjo pamatyti šį spektaklį. Taigi abu sykius klaipėdiečiai vaidino savaitgalinėse lietuvių mokyklėlėse, kuriose gausiai susirinko ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, – per 100 žiūrovų Dubline ir daugiau nei 200 – Korke.

„Mus priėmė labai gerai – nepaprastai šiltai, atviromis širdimis, vaikai tiesiog „valgė“ spektaklį akimis, – dalijosi įspūdžiais R.Kutaitė. – Vis dėlto kitaip nei Lietuvoje… Jie ten gal gyvena ir neblogai, bet tėvynės ilgesys – begalinis. Pastebėjome, kad daugelis tenykščių lietuvių vaikų lietuviškai kalba jau su akcentu, labai greitai praranda gimtosios kalbos įgūdžius, kai kurių žodžių jau nebesupranta. Airijoje gyvenantiems lietuviams nutautėjimo problema labai aktuali. Todėl tos savaitgalinės mokyklėlės labai svarbios.“

G.Radvilavičiūtės spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ per kone penkerius savo gyvavimo metus Klaipėdos lėlių teatre jau apkeliavo kone visą Lietuvą, pabuvojo daugelyje festivalių, rodytas Latvijoje. Naujausias šios režisierės pastatymas – politinis lėlių baletas suaugusiesiems „Juoba“ gruodžio 2 ir 3 dienomis ruošiasi į sostinę – bus pristatytas publikai Vilniaus menų spaustuvėje.

„Meno tvermės dėsnį“ išbandys Švedijoje

Projektu „Millenium“ lietuvių šiuolaikinį meną spalį pristatęs Danijoje, baigiantis lapkričiui uostamiesčio „Kultūrpolis“ susiruošė į Švediją darsyk išbandyti „Meno tvermės dėsnį“.

Lapkričio 28-ąją Eskilstunos meno centre Švedijoje bus pristatyta jau trečioji projekto versija. Paroda veiks iki 2010 m. sausio pabaigos. Į ją kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pakvietė glaudžiai su KKKC bendradarbiaujančius bei šiuolaikinio meno estetiką analizuojančius menininkus Jūratę Kazakevičiūtę (minkštosios skulptūros objektai), Bronę Neverdauskienę (instaliacija), Ligitą Marcinkevičiūtę (piešiniai markeriu), Tadą Vosylių (kinetiniai objektai), Žygimantą Augustiną (tapyba) ir Anatolijų Klemencovą (objektai, instaliacijos). Atidarymo metu dar viena projekto dalyvė Auksė Petrulienė parodys Klaipėdoje sukurtą audiovizualinį performansą „Dėmesio, undinės atakuoja“. Švediškoji „Psilikono teatro“ spektaklio versija bus atlikta improvizuojant su švedų eksperimentinio džiazo grupe „Memento normative“.

Lietuvių parodą Švedijoje atidarys Eskilstunos meno muziejaus direktorius Kennethas Astromas ir KKKC direktorius I.Kazakevičius.

Atsakomasis Švedijos menininkų vizitas Klaipėdoje numatytas dar šiais metais, gruodžio 11-ąją. Eskilstunos meno centro parengtą dailės ekspoziciją matysime Klaipėdos dailės parodų rūmuose, o švedų menininkų meistriškumo pamokos vyks „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse.

Supynė laiką, tapybą ir poeziją

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune lapkričio 27-ąją vyks klaipėdietės tapytojos ir poetės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių vakaras „Iš laiko etiudų“.

Prieš renginį ten pat jau bus galima apžiūrėti D.Molytės-Lukauskienės tapybos darbų parodą.

„Tai tik dar vienas prisilietimas teptuku prie drobės. Bandymas perteikti mus supantį pasaulį ne vien tik žodžiais, – sakė autorė. – Neatsitiktinai parodą ir literatūrinius skaitymus Kaune pavadinau „Iš laiko etiudų“. Tai pastarųjų metų naujausia kūryba. Paroda nuolat atsinaujina ir pasipildo paveikslais, kuriuose vyrauja gamtos motyvai. Čia nėra urbanistikos, tik ritmiški potėpiai,

fragmentiški augalijos ir gyvių motyvai. Kartais prasitariu, kad sąmoningai fiksuoju akimirkas, tarsi paveikslas nebūtų užbaigtas, kad panorėjusi galėčiau sugrįžti ir tapyti toliau arbą tęsti temą, gryninti mintį kituose darbuose, kitame laike.“

Gruodį D.Molytė-Lukauskienė dalyvaus IX literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema–2009“. Jis vyks gruodžio 4 ir 5 dienomis. Festivalyje klaipėdietė pristatys jos inicijuotą poetų dailininkų tapybos parodą. Kaip pasakojo Daiva, parodoje ir skaitymuose ji dalyvaus su kitais kuriančiais poeziją dailininkais iš visos Lietuvos – Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos, kuriuos sukvietė šios šventės organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Kiekvienas dailininkas pristatys keletą savo darbų ir skaitys eilėraščius.

„Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ dalyvaus ir rašytojas Rolandas Rastauskas – skambės jo ir Arkadijaus Gotesmano poetinis džiazas.

„Durų“ inf.

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

Lapkričio 18-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje efektingu koncertu finišavo unikalus, net kelis metus drauge generuotas lietuvių ir čekų muzikinis-multimedijinis projektas „CzechoBalt“.

Danguolė Vilidaitė

Jis tarptautiniu lygiu sujungė kūrybines įvairių muzikos stilių – klasikinės, džiazo, elektroninės ir populiariosios – bendradarbiavimo idėjas. Klaipėdos publika, niekada negalėjusi pasigirti multimedijinių projektų gausa mūsų mieste, šį kartą visus aplenkė – kol kas yra vienintelė Lietuvoje jį išgirdusi.

Tarptautinė komanda

Šio projekto dalyviai – garsus klarnetų kvartetas iš Čekijos „Clarinet Factory“ (Ludekas Baura, Vojtekas Nydlas, Petris Valašekas, vadovas – Jindrichas Pavlišas), didžėjus ir elektroninės muzikos kūrėjas, studijos „Idee Fixe“ garso montavimo ir redagavimo specialistas Eugenijus Konstantinovas (labiau žinomas kaip DJ Genys), videožokėja Eglė „Suckmafinger“ Eigirdaitė, Klaipėdos muzikinio teatro stygininkų grupė, dirigentas ir projekto vadovas – kompozitorius Vladimiras Konstantinovas. Kiekvienas iš jų, įsitikinau, – tikras savo srities profesionalas.

Be apribojimų

„Crossover“ muzikavimo maniera, vyravusi koncerte, pastaraisiais metais ypač madinga Europoje – toks savotiškas naujos kokybės sukūrimas, derinant kelis skirtingos muzikinės kalbos garso takelius. Šio stiliaus pradininku Lietuvoje laikomas kompozitorius Linas Rimša. Žymesni jo multimedijiniai projektai matyti ir Klaipėdoje („Sutartinės Party“ ir „Intymumas“ (su pianistu Petru Geniušu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu). Kažką panašaus į apibūdintą stilių girdėjome ir šių metų „Permainų muzikos“ festivalio koncerte „Garso ontologija“ su pianistais Rūta ir Zbignevu Ibelhauptais.

Tiesa, įvairių panašaus pobūdžio kompozicijų rašymas pasaulyje nėra naujiena, ne visoms joms tinka ir „crossover“ apibūdinimas. Ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais muzikoje pastebima tendencija, kad ieškoma šiuolaikinės akademinės, klasikinės ir populiariosios muzikos žanrų bendrų sąlyčio taškų. Tokiuose bandymuose kartais pavyksta sujungti kardinaliai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, amerikietis Glennas Branca kuria labai keistas ir įdomias simfonijas elektrinėms gitaroms.

Romantiška spalva…

„CzechoBalt“ šiame kontekste suskambo kaip gražus ir elegantiškas, malonus ausiai garsų gūsis, nuspalvintas lyrine-poetine spalva.

Muzikinė projekto medžiaga suderinta ypač profesionaliai. Matyti, kad buvo atliktas nepaprastas ir labai kruopštus kūrybinis darbas. Net sunku patikėti, jog didžioji jo dalis, idėjų mainai vyko internetinėje erdvėje.

Koncerto programa buvo sudaryta iš 20 kūrinių. Vienuose buvo svarbesnis styginių orkestras, kituose – klarnetai ar elektroninis DJ Genio solo. Man įdomesni buvo intensyvesnio charakterio „Wild goose“, trumpučiai „Tutti variation“, įnoringos ritmikos „Samba“, „Clar’n bass“ (bosinio klarneto pragrojimai ir kitose dalyse skambėjo gana efektingai). Kiekviena dalis savotiškai buvo kažkuo įdomi. Jei ne muzika, tai vaizdu, kartais mintis užpildydavo skaitoma poezija.

…ir džiazo inkliuzai

Gražu buvo žiūrėti ir klausytis, kaip trys skirtingos muzikinės kalbos, trys skirtingi muzikiniai sluoksniai papildo vienas kitą ir susilieja į bendrą tėkmę.

Klarnetininkų improvizacijos ir vokaliniai inkliuzai, elektroniniai didžėjaus palydėjimai visose kompozicijose skambėjo tiksliai ir rafinuotai – pridedant bosų, nedidelių aido efektų, papildomų melodinių ar ritminių linijų, imituojant pagrindines intonacijas. Nors kartais gal ir norėjosi didesnio tematinio kontrasto, stipresnių emocijų ir „decibelų“, stipresnio elektroninės muzikos pasireiškimo, kad ir „pigesnių“ efektų.

Kiek nuobodokas, dirbtinis šiame vakare man atrodė poezijos panaudojimas. Dažniau priminė sausą enciklopedinę informaciją, o ne poeziją (skaitovas – Ramūnas Kaubrys). Nors pagrindinis teksto ir vaizdo dėmesys, skirtas paukščiams, visai suprantamas – kūrybinis įkvėpimas menininkus dažnai pakylėja virš įvairiausių stereotipų ir taisyklių, kaip ir dangaus skrajūnai, jie laisvai migruoja, kirsdami žmonių nustatytas sienas.

P.S.: Pagrindinis projekto tikslas – „muzika be apribojimų“, „muzika be sienų“, atrodo, šįkart buvo įgyvendintas su kaupu. Ir ne tik muzikoje. Skirtingų stilių sintezė pritraukė įvairesnių sluoksnių melomanus. O jaunosios kartos dominavimas renginyje tik dar kartą patvirtino, kad tokio tipo kokybiškų multimedijinių projektų Klaipėdai labai trūksta. Dabar lauksime pažadėtosios „CzechoBalt“ kompaktinės plokštelės pasirodymo.