SĖJOMAINA, arba Tai, kas po (už) DURŲ

SĖJOMAINA, arba Tai, kas po (už) DURŲ

 

Ilgiau nei mėnesį „Herkaus galerijoje” – „Klaipėdos galerijos” filiale Herkaus Manto gatvėje veikė telšiškio dailininko Romualdo Inčirausko tapybos paroda „Sėjomaina”, atskleidusi kitą puikaus metalo plastikos meistro kūrybos pusę.

Algė Dargienė

Kita saviraiškos pusė

Autorius labiau žinomas kaip me-talo plastikos objektų, skulptūrų ir medalių kūrėjas, nuo 1986-ųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, parodose dalyvauja jau tris dešimtmečius, dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete, yra jo docentas.

Parodos pavadinimo potekstė, kita R.Inčirausko saviraiškos pusė, skatina kitaip pažvelgti į autoriaus asmenybę ir kūrybą, sugretinant du kūrybos žanrus: metalo plastiką ir tapybą, įvertinant jausmo ir intelekto – moteriško ir vyriškojo prado – svorį kūryboje, prisimenant įsipareigojimo ir laisvės sąvokas, metalo meno profesionalumą ir tapytojo „mėgėjo“ nusidėvėjusį apibrėžimą. Ir paradoksus. Ir kodėl toji „sėjomaina“ reikalinga kūryboje bei kokia jos būtinybė R.Inčirauskui.

Iš tiesų jausmo ir intelekto santykio proporcija lemia kūrėjo braižą, kūrinio plastiką ir meno krypčių stilių. Tas santykis R.Inčirausko kūryboje pasireiškia savotiškai. Jis tarsi skirtingai atseikėja emocijų ir išprotavimo, kurdamas metalo plastiką ir tapydamas, proporcijos net susipina.

Tarsi du poliai

Metalo plastikos kūrime (reljefų, medalių, mažojoje skulptūrinėje plastikoje) dominuoja intelektas. Kūriniai asocijuojasi su vyrišku, metafiziniu pradu, fizine jėga. Jie tvirti ir tvarūs medžiaga-metalu, forma, technologija, konstravimo principu, idėjos realizavimo procesu, išmąstytu, atliktu pagal tam tikras taisykles, eiga.

Tapyboje – R.Inčirauskas leidžiasi nevaržomai, tarsi birželio pievoje, laisvai ganytis, klaidžiodamas, skabydamas spalvas, potėpius, faktūras, prisiminimus, asociacijas, išgalvotus mūšius. Be įsipareigojimų.

Bet paradoksas – reljefų, medalių, skulptūrų plastika ekspresyvi, emocionali ir trapi. Tapybos – atvirkščiai – racionali. Čia jutimas pasireiškia dviejų formų santykiu – ovalo (paukščio ženklas) ir kvadrato užuominos apačioje. Šis santykis yra svarbiausia plastinė kalba – monologo „tekstas“, atspindintis jausmą, mąstymą, būseną. Rebusas to, ko negali neišsakyti, neišsipasakoti.

R.Inčirauskas atsiveria vidiniams santykiams, paveiktiems išorinių įvykių, ir todėl paveikslo plastika bei formų derinio rezultatas gali būti bet koks ir kiekviename paveiksle vis kitas. Svarbiau, kad tai tenkina jį patį ir tuo metu jis atitrūkęs nuo išorinio pasaulio ir „metalo“ svorio. Taip besikartojančių formų išraiška įrodo, kad kiekvienas objektas (ir subjektas) gali įkūnyti savyje kai ką daugiau iš to, ką mes įpratę jame matyti.

Iki „kol išsikvepia dvasia“

R.Inčirausko vaizduojamas objektas nesikeitė nuo pirmo tapybos darbo. Kinta ovalo ir kvadrato, erdvės (fono), spalvos intensyvumo (bei paveikslo pavadinimo) santykis. Ir pojūčiai, kuriuos sukėlė tas santykis. Jais – pojūčiais gali „(per)skaityti“ R.Inčirausko vidinių monologų tapytus tekstus. Gražius, žaismingus, vis laisvėjančius ir turinčius didelį plastikos įvairovės potencialą.

Plastinės išraiškos formos absoliučiai laisvos ir tiesiog neišsemiamos. Kaip ir turinys. Ovalo ir kvadrato santykis, spalvos daro fizinį poveikį, jas galima jungti, derinti, sukeliant visą skalę jausmų ir nuotaikų. R.Inčirauskas valdo ir tobulina tapybinės plastikos elementus – liniją, faktūrą, potėpį, spalvą, tašką. Tapybos darbuose „kalba“ įsiklausydamas į save, metalo formų plastika – apie amžinas vertybes.

Metalo plastikos meistro pareiga ir „maistas“ sielai, arba vidinė būtinybė tapyti – štai kas lemia „sėjomainą“ R.Inčirausko kūryboje. „Sėjomainos“ rezultatas – 2009-ųjų derlius: dailininko sukurtos „Durys” Telšių katedrai ir naujausi tapybos ant drobės monologai iki „kol išsikvepia dvasia“.

Japonų menas – su pagarba tradicijoms

Japonų menas – su pagarba tradicijoms

Tapyba: Y.Matsumoto paveikslai – ant kriauklių geldelių.
Drožyba: senuoju stiliumi Y.Namai išskaptavo ir spalvotu laku nulakavo indą saldumynams.

Japonų meno, tradicinio ar šiuolaikinio, parodos Klaipėdoje – visada įvykis. O kai vienu metu turime tris, o tiksliau – keturias parodas, įvykis ypatingas.

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje iki gruodžio 31-osios galima visapusiškai susipažinti su keliomis japonų meno sritimis. Galerijoje eksponuojami keturių šiuolaikinių Japonijos menininkių kūriniai, visi glaudžiai besisiejantys su senomis japonų kultūros tradicijomis.

Kimono – kaip brangakmenis

Pradėkime nuo kimono.

Tris dešimtis šilkinių kimono parodoje eksponuoja Masu Yamamoto. Tai vadinamojo Tsumugi stiliaus kimono, tikras japonų tekstilės pasididžiavimas, o pati M.Yamamoto yra viena geriausių tekstilininkių Japonijoje.

Buvo laikas, kai M.Yamamoto buvo tik vaikus auginanti namų šeimininkė. Vaikams paaugus, reikėjo kažkuo užpildyti atsiradusią gyvenimo tuštumą ir M.Yamamoto atrado veiklos sritį – pradėjo kurti kimono. 1982 metais jos austas kimono buvo atrinktas į Japonijos šiuolaikinės taikomosios dailės parodą. 1993 ir 2002 metais M.Yamamoto sukurti darbai „Tosa-no-usho“ (Jūros potvynis Tosoje) ir „Youwa“ (Saulėta taika) buvo padovanoti Japonijos imperatoriaus šeimai.

Jau 30 metų M.Yamamoto kuria kimono, vaizdžiai sakant, nuo pirmosios gijos, nes menininkės darbas prasideda nuo šilkverpių vikšrų auginimo. Nors parduotuvėse galima nusipirkti šilko siūlų, gautų iš džiovintų kokonų, M.Yamamoto naudoja tik gyvų kokonų siūlus, kurie, pasak jos, „blizga kaip brangakmenis ir yra elastingi“.

Neatsiejama dalis – diržas

Natūralaus šilko siūlų gamybos kelias gana sudėtingas, bet jį vaizdžiai pristato informatyvus videofilmas, demonstruojamas parodoje. Pažiūrėję filmą ir kartu su M.Yamamoto pasekę visą kelią nuo vikšrelio, mintančio šilkmedžio lapais, iki gatavo kimono, suprasime, kaip vertinamos ir plėtojamos Japonijoje šimt-mečiais susiklosčiusios tradicijos. Kartu įvertinsime ir tą didžiulį kruopštų darbą, kurį turi atlikti menininkė, kol sukuriamas nacionalinis japonų drabužis – kimono.

Neatsiejama, labai puošni kimono dalis yra diržas obi. Tai rankomis, labai plonais šilko siūlais siuvinėti, ilgi (iki 4 m) ir platūs diržai, kurie suteikia nacionaliniam japonų kostiumui išbaigtumo. Diržai taip pat siuvami iš natūralaus šilko, būna labai spalvingi, ryškūs ir niekada nederinami prie kimono spalvos. Parodoje eksponuojami meistrės Yoshiko Ogura siuvinėti diržai, kostiumo aksesuarai ir paveikslėliai.

Piešia ant kriauklių

Apžiūrėjus kimono ir obi, akį traukia didelės, dailios formos kriauklių geldelės, smulkiai išpieštos įvairiais vaizdais. Tai grakštūs kitos menininkės – Yumiko Matsumoto piešiniai, atlikti Iki (elegantiškuoju) stiliumi. Technika, kuria tapo Y.Matsumoto, žinoma ornamento arba kougou (smilkalų dėžutės) pavadinimu.

Dailininkės Y.Matsumoto kūrybą geriausiai apibūdina jos pačios mintys. Anot jos, Japonijoje yra tradicija žavėtis metų laikų kuriamu gamtos grožiu, mėgautis švelniais jausmais, atsipalaidavimu, vienišumu, atgaiva ir Ka-Chou-Fu-Getsu (Gėlė-Paukštis-Vėjas-Mėnulis) grožio teikiamu įkvėpimu. „Mano kriauklėse pajusite gamtos kaitą, kuri įkvepia ir sukelia romantišką nuotaiką. Paprastai aš tapau kriauklių poras. Kriauklių geldelių poros yra žaidimas, kuriame reikia atrasti geldelės porą pagal išorinį raštą ir nuostabų piešinį vidinėje geldelės pusėje. Šį žaidimą Japonijoje merginos žaisdavo Heiano epochoje (794–1192). Kadangi geldelė turi tik vieną atitinkančią porą, kriauklių geldelės tapo puikių vyro ir žmonos santykių simboliu ir buvo dedamos į kraitį. Edo epochoje (1603–1868) geriausių menininkų darbai buvo rodomi aukštuomenės vestuvėse. Dabar šis paprotys išnykęs ir kriauklių poros yra tik gražūs meno kūriniai“, – pasakojo menininkė.

Ekologiški lako dirbiniai

Ne mažiau įdomūs ir japonų lako dirbiniai, turintys ilgą istoriją ir kildinami iš Kinijos.

Kinų lako dirbiniai buvo pirma lakuojami keliais arba keliolika lako sluoksnių, po to raižomi. Japonų amatininkai patobulino techniką: pirma išraižydavo medžio dirbinių paviršius, po to juos lakuodavo. Taip atsirado Kamakurabori stiliaus lako dirbiniai.

Menininkė Yoneko Namai dirba šiuo senuoju stiliumi. Iš medžio išskaptuotų daiktų – lėkštučių, dubenų, padėklų, pialų arbatai, dėžučių, rėmelių paviršiai dekoruojami išraižant ornamentus, įvairius motyvus. Tada daiktai dengiami vienu arba keliais spalvoto lako (dažniausiai raudono, geltono arba mėlyno) sluoksniais, paviršius rūpestingai poliruojamas.

Technika reikalauja įgudimo, kantrybės ir, žinoma, kruopštumo. Tačiau rezultatas puikus – indai, daiktai, dekoruoti tokiu būdu, yra labai patvarūs, lengvi, malonūs paimti į rankas ir – ekologiški, nes tradiciškai naudojamas lakas, gautas iš specialaus medžio syvų.

Visų keturių parodų eksponatus sieja rankų darbo šiluma, ypatingas kruopštumas ir pagarba senosioms japonų kultūros tradicijoms. Ir tai palieka ypatingą įspūdį.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 173
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Keramika: Daiva LOŽYTĖ. Laukianti. Iš ciklo „Monos“. 2009 m. Molis, glazūros, h 48,5 cm.

Langas

 

Lėlių teatras vaidino lietuviams Airijoje

Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 12–17 dienomis gastroliavo Airijoje – Dubline ir Korke, kur juos pakvietė tenykštės lietuvių bendruomenės.

Lapkričio 14-ąją – Dubline ir lapkričio 15-ąją – Korke klaipėdiečiai parodė Gintarės Radvilavičiūtės režisuotą ir apipavidalintą lėlių spektaklį „Vištytė ir gaidelis“ lietuvių liaudies pasakos motyvais. Jį vaidino Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Linas Zubė ir Renata Kutaitė.

Šį linksmą, nuotaikingą, spalvingą vaidinimą su lėlėmis iš viso klaipėdiečių teatro repertuaro išsirinko patys Korko lietuvių bendruomenės nariai ir pasikvietė jį į savo vaikų savaitgalinės mokyklėlės ketverių metų gimtadienį. Kaip pasakojo aktorė R.Kutaitė, Korko lietuviai klaipėdiečius supažindino ir su tautiečiais Dubline, kurie irgi panorėjo pamatyti šį spektaklį. Taigi abu sykius klaipėdiečiai vaidino savaitgalinėse lietuvių mokyklėlėse, kuriose gausiai susirinko ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai, – per 100 žiūrovų Dubline ir daugiau nei 200 – Korke.

„Mus priėmė labai gerai – nepaprastai šiltai, atviromis širdimis, vaikai tiesiog „valgė“ spektaklį akimis, – dalijosi įspūdžiais R.Kutaitė. – Vis dėlto kitaip nei Lietuvoje… Jie ten gal gyvena ir neblogai, bet tėvynės ilgesys – begalinis. Pastebėjome, kad daugelis tenykščių lietuvių vaikų lietuviškai kalba jau su akcentu, labai greitai praranda gimtosios kalbos įgūdžius, kai kurių žodžių jau nebesupranta. Airijoje gyvenantiems lietuviams nutautėjimo problema labai aktuali. Todėl tos savaitgalinės mokyklėlės labai svarbios.“

G.Radvilavičiūtės spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ per kone penkerius savo gyvavimo metus Klaipėdos lėlių teatre jau apkeliavo kone visą Lietuvą, pabuvojo daugelyje festivalių, rodytas Latvijoje. Naujausias šios režisierės pastatymas – politinis lėlių baletas suaugusiesiems „Juoba“ gruodžio 2 ir 3 dienomis ruošiasi į sostinę – bus pristatytas publikai Vilniaus menų spaustuvėje.

„Meno tvermės dėsnį“ išbandys Švedijoje

Projektu „Millenium“ lietuvių šiuolaikinį meną spalį pristatęs Danijoje, baigiantis lapkričiui uostamiesčio „Kultūrpolis“ susiruošė į Švediją darsyk išbandyti „Meno tvermės dėsnį“.

Lapkričio 28-ąją Eskilstunos meno centre Švedijoje bus pristatyta jau trečioji projekto versija. Paroda veiks iki 2010 m. sausio pabaigos. Į ją kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pakvietė glaudžiai su KKKC bendradarbiaujančius bei šiuolaikinio meno estetiką analizuojančius menininkus Jūratę Kazakevičiūtę (minkštosios skulptūros objektai), Bronę Neverdauskienę (instaliacija), Ligitą Marcinkevičiūtę (piešiniai markeriu), Tadą Vosylių (kinetiniai objektai), Žygimantą Augustiną (tapyba) ir Anatolijų Klemencovą (objektai, instaliacijos). Atidarymo metu dar viena projekto dalyvė Auksė Petrulienė parodys Klaipėdoje sukurtą audiovizualinį performansą „Dėmesio, undinės atakuoja“. Švediškoji „Psilikono teatro“ spektaklio versija bus atlikta improvizuojant su švedų eksperimentinio džiazo grupe „Memento normative“.

Lietuvių parodą Švedijoje atidarys Eskilstunos meno muziejaus direktorius Kennethas Astromas ir KKKC direktorius I.Kazakevičius.

Atsakomasis Švedijos menininkų vizitas Klaipėdoje numatytas dar šiais metais, gruodžio 11-ąją. Eskilstunos meno centro parengtą dailės ekspoziciją matysime Klaipėdos dailės parodų rūmuose, o švedų menininkų meistriškumo pamokos vyks „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse.

Supynė laiką, tapybą ir poeziją

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune lapkričio 27-ąją vyks klaipėdietės tapytojos ir poetės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių vakaras „Iš laiko etiudų“.

Prieš renginį ten pat jau bus galima apžiūrėti D.Molytės-Lukauskienės tapybos darbų parodą.

„Tai tik dar vienas prisilietimas teptuku prie drobės. Bandymas perteikti mus supantį pasaulį ne vien tik žodžiais, – sakė autorė. – Neatsitiktinai parodą ir literatūrinius skaitymus Kaune pavadinau „Iš laiko etiudų“. Tai pastarųjų metų naujausia kūryba. Paroda nuolat atsinaujina ir pasipildo paveikslais, kuriuose vyrauja gamtos motyvai. Čia nėra urbanistikos, tik ritmiški potėpiai,

fragmentiški augalijos ir gyvių motyvai. Kartais prasitariu, kad sąmoningai fiksuoju akimirkas, tarsi paveikslas nebūtų užbaigtas, kad panorėjusi galėčiau sugrįžti ir tapyti toliau arbą tęsti temą, gryninti mintį kituose darbuose, kitame laike.“

Gruodį D.Molytė-Lukauskienė dalyvaus IX literatūros festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema–2009“. Jis vyks gruodžio 4 ir 5 dienomis. Festivalyje klaipėdietė pristatys jos inicijuotą poetų dailininkų tapybos parodą. Kaip pasakojo Daiva, parodoje ir skaitymuose ji dalyvaus su kitais kuriančiais poeziją dailininkais iš visos Lietuvos – Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos, kuriuos sukvietė šios šventės organizatorė Elvyra Pažemeckaitė. Kiekvienas dailininkas pristatys keletą savo darbų ir skaitys eilėraščius.

„Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ dalyvaus ir rašytojas Rolandas Rastauskas – skambės jo ir Arkadijaus Gotesmano poetinis džiazas.

„Durų“ inf.

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

„CzechoBalt“: laisvi kaip paukščiai

Lapkričio 18-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje efektingu koncertu finišavo unikalus, net kelis metus drauge generuotas lietuvių ir čekų muzikinis-multimedijinis projektas „CzechoBalt“.

Danguolė Vilidaitė

Jis tarptautiniu lygiu sujungė kūrybines įvairių muzikos stilių – klasikinės, džiazo, elektroninės ir populiariosios – bendradarbiavimo idėjas. Klaipėdos publika, niekada negalėjusi pasigirti multimedijinių projektų gausa mūsų mieste, šį kartą visus aplenkė – kol kas yra vienintelė Lietuvoje jį išgirdusi.

Tarptautinė komanda

Šio projekto dalyviai – garsus klarnetų kvartetas iš Čekijos „Clarinet Factory“ (Ludekas Baura, Vojtekas Nydlas, Petris Valašekas, vadovas – Jindrichas Pavlišas), didžėjus ir elektroninės muzikos kūrėjas, studijos „Idee Fixe“ garso montavimo ir redagavimo specialistas Eugenijus Konstantinovas (labiau žinomas kaip DJ Genys), videožokėja Eglė „Suckmafinger“ Eigirdaitė, Klaipėdos muzikinio teatro stygininkų grupė, dirigentas ir projekto vadovas – kompozitorius Vladimiras Konstantinovas. Kiekvienas iš jų, įsitikinau, – tikras savo srities profesionalas.

Be apribojimų

„Crossover“ muzikavimo maniera, vyravusi koncerte, pastaraisiais metais ypač madinga Europoje – toks savotiškas naujos kokybės sukūrimas, derinant kelis skirtingos muzikinės kalbos garso takelius. Šio stiliaus pradininku Lietuvoje laikomas kompozitorius Linas Rimša. Žymesni jo multimedijiniai projektai matyti ir Klaipėdoje („Sutartinės Party“ ir „Intymumas“ (su pianistu Petru Geniušu ir baritonu Vytautu Juozapaičiu). Kažką panašaus į apibūdintą stilių girdėjome ir šių metų „Permainų muzikos“ festivalio koncerte „Garso ontologija“ su pianistais Rūta ir Zbignevu Ibelhauptais.

Tiesa, įvairių panašaus pobūdžio kompozicijų rašymas pasaulyje nėra naujiena, ne visoms joms tinka ir „crossover“ apibūdinimas. Ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais muzikoje pastebima tendencija, kad ieškoma šiuolaikinės akademinės, klasikinės ir populiariosios muzikos žanrų bendrų sąlyčio taškų. Tokiuose bandymuose kartais pavyksta sujungti kardinaliai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, amerikietis Glennas Branca kuria labai keistas ir įdomias simfonijas elektrinėms gitaroms.

Romantiška spalva…

„CzechoBalt“ šiame kontekste suskambo kaip gražus ir elegantiškas, malonus ausiai garsų gūsis, nuspalvintas lyrine-poetine spalva.

Muzikinė projekto medžiaga suderinta ypač profesionaliai. Matyti, kad buvo atliktas nepaprastas ir labai kruopštus kūrybinis darbas. Net sunku patikėti, jog didžioji jo dalis, idėjų mainai vyko internetinėje erdvėje.

Koncerto programa buvo sudaryta iš 20 kūrinių. Vienuose buvo svarbesnis styginių orkestras, kituose – klarnetai ar elektroninis DJ Genio solo. Man įdomesni buvo intensyvesnio charakterio „Wild goose“, trumpučiai „Tutti variation“, įnoringos ritmikos „Samba“, „Clar’n bass“ (bosinio klarneto pragrojimai ir kitose dalyse skambėjo gana efektingai). Kiekviena dalis savotiškai buvo kažkuo įdomi. Jei ne muzika, tai vaizdu, kartais mintis užpildydavo skaitoma poezija.

…ir džiazo inkliuzai

Gražu buvo žiūrėti ir klausytis, kaip trys skirtingos muzikinės kalbos, trys skirtingi muzikiniai sluoksniai papildo vienas kitą ir susilieja į bendrą tėkmę.

Klarnetininkų improvizacijos ir vokaliniai inkliuzai, elektroniniai didžėjaus palydėjimai visose kompozicijose skambėjo tiksliai ir rafinuotai – pridedant bosų, nedidelių aido efektų, papildomų melodinių ar ritminių linijų, imituojant pagrindines intonacijas. Nors kartais gal ir norėjosi didesnio tematinio kontrasto, stipresnių emocijų ir „decibelų“, stipresnio elektroninės muzikos pasireiškimo, kad ir „pigesnių“ efektų.

Kiek nuobodokas, dirbtinis šiame vakare man atrodė poezijos panaudojimas. Dažniau priminė sausą enciklopedinę informaciją, o ne poeziją (skaitovas – Ramūnas Kaubrys). Nors pagrindinis teksto ir vaizdo dėmesys, skirtas paukščiams, visai suprantamas – kūrybinis įkvėpimas menininkus dažnai pakylėja virš įvairiausių stereotipų ir taisyklių, kaip ir dangaus skrajūnai, jie laisvai migruoja, kirsdami žmonių nustatytas sienas.

P.S.: Pagrindinis projekto tikslas – „muzika be apribojimų“, „muzika be sienų“, atrodo, šįkart buvo įgyvendintas su kaupu. Ir ne tik muzikoje. Skirtingų stilių sintezė pritraukė įvairesnių sluoksnių melomanus. O jaunosios kartos dominavimas renginyje tik dar kartą patvirtino, kad tokio tipo kokybiškų multimedijinių projektų Klaipėdai labai trūksta. Dabar lauksime pažadėtosios „CzechoBalt“ kompaktinės plokštelės pasirodymo.