Padovanok knygą – pasidalyk gerumu

Padovanok knygą – pasidalyk gerumu

Ilgėjant vakarams ir šaltėjant orui žmonėms ima stigti šilumos, o geriausias būdas sušilti – daryti gera kitiems. Akcija „Padovanok knygą – pasidalyk gerumu“ kviečia dalytis.

Knygos žmones lydi nuo pat vaikystės iki žilos senatvės, ir kartais nutinka taip, jog namie jų prisikaupia tiek, kad net nebežinai kur dėti. Betgi knygos skirtos šviesti žmogų, nevalia laikyti jas užverstas.

Akcijos „Padovanok knygą – pasidalyk gerumu“ tikslas – Lietuvos bibliotekų fondus papildyti naujomis ir naudotomis knygomis.

Kadangi senų knygų bibliotekose netrūksta, pasitarus su Lietuvos bibliotekų draugija ir Kolektoriumi, buvo nutarta priimti kelis apribojimus dovanojamoms knygoms. Grožinė ir vaikų literatūra laukiama nauja bei iki 10 metų senumo, mokslinė literatūra – nauja ir iki 3,5 metų senumo. Knygų užsienio kalba, meno leidinių, žodynų, žinynų, enciklopedijų amžius neribojamas. Žinoma, jeigu turite senesnių, tačiau geros būklės knygų, jas bibliotekos taip pat mielai priims.

Akcija „Padovanok knygą – pasidalyk gerumu“ vyksta pačiais įvairiausiais būdais visoje šalyje, todėl prie jos lūkesčių išsipildymo kviečiami prisidėti visi žmonės, mokyklos, įmonės ir organizacijos. Laukiamas kiekvienas, norintis ir galintis paaukoti knygų bei turintis idėjų, kad Klaipėdoje ši akcija būtų kuo efektyvesnė.

Visa informacija apie ją – internetiniame gerumo akcijos tinklapyje www.padovanokknyga.lt, taip pat galima kreiptis elektroniniu paštu padovanokknyga.lt arba telefonu 8 671 52 088.

Naujos knygos Klaipėdoje: žodžio ir vaizdo dialogai

Naujos knygos Klaipėdoje: žodžio ir vaizdo dialogai

Sondra Simanaitienė

Gruodžio mėnuo Klaipėdoje dosnus naujų knygų pristatymų: poetės Elenos Karnauskaitės ir fotografo Gyčio Skudžinsko bendras projektas „Ahrenshoop’o sąsiuvinis“, poetės Dalios Bielskytės ir grafikės Danutės Žalnieriūtės poezijos ir dailės albumas „Vėduoklė“, poetės Nijolės Kliukaitės knyga „Saligan be varmian“, kultūrinis literatūrinis almanachas „Baltija“. Dar nepristatyta plačiau, bet gruodžio mėnesį leidykloje ,,Druka“ išleista poeto Vytauto P.Bložės knyga „aš ir kt. dykaduoniai“.

E.Karnauskaitės, D.Bielskytės ir N.Kliukaitės knygos yra ne tik žodžio, bet ir vaizdo menas: Gyčio pinhole technika darytos nuotraukos, grafikės Danutės pieštos vėduoklės ir pačios Nijolės lietos akvarelės.

Visos trys poezijos knygos – kaip dviejų meno kalbų – žodžio ir vaizdo – dialogai. Galima ieškoti panašumų, skirtumų arba ypatingu atveju, kai abi kalbos susilieja į menišką neišskiriamą visumą, neieškoti nieko, tik mėgautis išbaigtu kūriniu.

Šiek tiek – apie du knygų pristatymus, kuriuose teko dalyvauti.

***

Gruodžio 1-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre buvo pristatytas jo projektas – E.Karnauskaitės ir G. Skudžinsko knyga „Ahrenshoop’o sąsiuvinis“ (spaust. „Druka“), kurią abu autoriai sukūrė Vokietijoje, Vakarų Pomeranijos žemėje, rezidentūroje Arenshope.

Poetė drauge su kitais keturiais ar penkiais kitataučiais menininkais vizualais (taip sutrumpintai Elena vadino vizualiojo meno atstovus) gyveno ir kūrė visą kovo mėnesį Arenshope. Pirmiausia atsirado tekstai. Kai po mėnesio į tą pačią vietą atvažiavo fotografas dizaineris G.Skudžinskas, jis jau turėjo Elenos tekstus – tarsi pėdas, paliktas jūros pakrantėje. Gytis nesistengė įtaikyti savo žingsnių į Elenos įmintus pėdsakus. Pinhole dėžute, kurią fotografas visada pasidaro konkrečiai vietai fotografuoti, o vėliau ten ir palieka, gaudydavo vaizdus ir juos formuodavo pagal savo griežtą vizualo matymą. Tik vėliau, dėliojant knygą, buvo atrastos neverbalinės vaizdo ir Elenos žodžio sąsajos.

Tai buvo dviejų vienatvę mėgstančių žmonių pasivaikščiojimas šalimais, nors skirtingu laiku. Gytis klajojo balandžio mėnesį, kai šilčiau. Panašus dviejų menininkų pasivaikščiojimas prieš kelerius metus vyko Berlyne, kai fotografas R.Treigys sekė eseisto R.Rastausko pėdomis ir atsirado albumas „Berlynalijos“.

Elenos ir Gyčio knyga yra 12 puslapių sąsiuvinis trimis kalbomis – lietuvių, vokiečių ir pinhole’o. Jį galima perskaityti važiuojant autobusu penkias stoteles ir palikti ant sėdynės kitam keleiviui, kuris galbūt perskaitys tik tris lapus, nes išlips po dviejų stotelių. Tokia šio sąsiuvinio-knygos filosofija, kurią, kaip šioms dienoms būdingą, pateikė G.Skudžinskas.

Knygos pristatymo vakarą vedė leidybos grupės „Druka“ redaktorė Indrė Globienė. Tai buvo improvizuotas trijų žmonių pokalbis, į kurį vėliau galėjo įsijungti ir žiūrovai. Pokalbis be įtampos, paprastas kaip sąsiuvinio formatas. Skirtingi išeities taškai – redaktorės, poetės ir vizualo. Buvo nebloga džiazavimo užuomazga, kuri galėtų toliau vystytis ir galėtų atsirasti tokios literatūrinės sofos, ar geriau literatūriniai mediniai suolai (kaip sąsiuviniai), kai nevengiama aštriau pasakyti, pakreipti, užkabinti. Pvz., Elena sako, jog net vieną valandą per parą skirti sau yra didelė prabanga, o Gytis replikuoja, kad jis sau gali skirti visas 24 valandas, turbūt reikėtų suprasti – kūrybai. Užkabinami tam tikri žmogaus būdo, požiūrio dalykai, kurie yra įdomūs apibendrinančia įkrova – vis dėlto, kas tai yra skirti laiko sau?

Kai kalbasi trys, vienas visada gali atsikvėpti. Trialogas – gera diskusijos schema. Nors kartais atrodė, jog Indrei reikia turėti pakankamai įžūlumo įsiterpti tarp dviejų menininkų. Bet ji tai darė puikiai.

Elena moka užduoti tiesmukus, konkrečius klausimus. Ji paklausė Gyčio: „Ar pavydi ko nors poetams?“. (Prieš tai prisipažinusi, kad vizualams ji pavydi universalios kalbos, kurią suprasti gali žmogus bet kuriame pasaulio taške.) O Gytis budistiškai atsakė: „Visko ir nieko“.

Vieną akimirką apkabink mane

Ir nepaleisk iš rankų kai nebebūsiu

(E.Karnauskaitės eil. „Neįmanomi susitikimai“, 18 psl.)

Štai tokia nerealiai realia tonacija vyko pokalbis, bandant redaktorei Indrei išryškinti dviejų menininkų pasaulio krašto briaunas. Besibaigiant vakarui Elena pristatė atsiskaitymo projektą – videofilmą, kuriame visi tuo metu rezidavę menininkai nusifilmavo, atlikdami 100 skirtingų judesių keliose skirtingose vietose. Kažkas dar bandė klausti: o kam tai? kas iš to? Bet prasmės klausimai kartais neturi prasmės. Nes reikia išlipti Turgaus stotelėje. Palieku „Ahrenshoop’o sąsiuvinį“ ant galinės sėdynės, gal paskaitys kas nors, besikratydamas iki miesto ligoninės.

***

Gruodžio 10-ąją ten pat, „Kultūrpolyje“, surengtas N.Kliukaitės knygos „Saligan be varmian“ (S.Jokužio leidykla-spaustuvė) pristatymas. Senąja prūsų kalba tai reiškia Žalia ir raudona. Tai trečioji autorės poezijos knyga, jei neskaičiuotume pirmosios, savilaidos „Balta-juoda“. Jau leisdama pirmąją knygutę, Nijolė išgyveno spalvų įtaką, kas aiškėja iš jos pavadinimo. Gal todėl visai natūraliai atėjo laikas ne tik nusakyti raudona, žalia, juoda, bet ir išlieti šias spalvas ant popieriaus lakštų.

Knygos pristatymo metu įvyko ir Nijolės akvarelių, kuriomis iliustruota naujoji knyga, parodos atidarymas. Buvo pakviestas menotyrininkas Petras Šmitas tarti savo svarų žodį apie pradedančios dailininkės paveikslus. Menotyrininkas prisipažino, kad jį nustebino ir sužavėjo akvarelių spontaniškas ir nuoširdus spalvinis derinys.

Bedėstant gerbiamam P.Šmitui išsamiai savo išgyvenimus, nuo laiptų terasos pasigirdo varpelių skimbčiojimas, darnus tarsi indės šokėjos klubų judesiai. O gal keistuolis Nikodemas, kuris bastosi su savo skambančiais puodais, net iš Vilniaus atvažiavo, pagalvojau aš. Ir įsispoksojau į duris. Pro plyšį pirmiausia įlindo didžiulis sidabrinis padėklas, nukrautas daugybe tuščių stiklinių taurių. O už jų, Rūtos, „Kultūrpolio“ menotyrininkės, galva.

Kai kalbėjo Rimantas Černiauskas, nes jis ir buvo tas neutraliausias rašytojas, kuris įpratęs priiminėti kūdikį-knygą ant rankų nors ir atsargiai, bet su gera prozininkui būdinga ironijos doze, pasigirdo kliuksėjimas. Atneštosios stiklinaitės pildėsi turiniu.

Kai kalbėjo Nijolė, „Kultūrpolio“ kieme linksmai klykavo mažyliai, tarsi Prūsijos palikuonys, savo kraujuje jau sumaišę raudona ir žalia spalvas. Nijolė savo knygoje šias spalvas atskyrė, išgrynino ir pažiūrėjo, kaip jos santykiauja viena su kita Prūsijos istorijos plotuose. Žalia reikštų senosios Prūsijos miškus, pievas, pagonybę su žalčių karūnomis ir vaidilučių švelniais išlinkimais, o raudona – kraują, kuris susigėrė į žemelę, krikštijant Prūsijos žmones, kryžiaus žygeivių, einančių paskui ietį, išgyvenimai.

Rašytoją pastaraisiais metais yra įtraukusi istorinė Prūsijos pasąmonė. Pati autorė savo prozos knygą „Vėjų rožė“ (2007) apie pajūrio gyventojus vadino „istoriniu sapnu“. Kartais girdime tokį žodį agregoras, tai yra tam tikras energoinformacinis darinys. Gal galima šį žodį pavartoti kaip žemės, į kurią Nijolė yra pastaraisiais metais nukeliavusi, pavadinimą – Prūsijos agregoras. Tai būtų tokia vieta, kurios realiai nėra, bet ji egzistuoja nematomais būdais. Jos plotuose augantys medžiai savo lapus tarsi mikroschemas, tarsi stigmas atveria šiandien gyvenančių delnuose, Nijolės delnuose.

kiekvienas medžio lapas žiūrėjo

sava akimi

viską matė ir visa įsiminė

šiandien po daugelio metų

savo delne aptikau

akį mačiusią visa o visa

(iš N.Kliukaitės poezijos kn.

„Saligan be varmian“,

33 psl.)

Vakaro vedėjas rašytojas R.Černiauskas turbūt nepastebėjo šių eilučių arba matematiškai negalėjo pagrįsti, nes vis klausinėjo, iš kur Nijolė gauna istorinės informacijos. Jis prisiminė prieš mėnesį matytą Alfredo Bumblausko laidą, kurioje istorikas pristatė Lietuvos vardo kilmės tarsi naują versiją: kad ne nuo žodžio lietus, o nuo leičiai, tai yra XIII–XVI a. pirmos pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnio pavadinimo, kilo Lietuvos vardas. Nijolė knygoje irgi mini leičius, o paklausta, iš kur anksčiau nei Bumblauskas sužinojo apie juos, neprisipažino, kad internetas pilnas informacijos apie leičius ir kitokius viduramžių veikėjus. Ji tik paslaptingai, valiūkiškai tarsi laumė (viena iš tų, apie kurias dar, kaip užsiminė, rašys) atsakė: „O gal man pasirodė, kad taip gali būti?!“

Tai yra atsakymas – rodymasis, t.y. vaizduotė. Kalbant apie Nijolės knygas, galima pridėti – istorinė poetinė vaizduotė. Jos kuriami vaizdiniai kyla iš istorinių pasakojimų, kronikų, laiškų ir kitų konkrečių dokumentų. Asmeninė rašytojos vaizduotė susuka faktus į minkščiausios vilnos kokonus, paskui iškedena vėjyje, nuprausia jūros purslais ir paleidžia žodžių muzika. Nijolės tekstai labai muzikalūs. Poetė užsiminė, kad puikiai girdi savo tekstų ritmiką. Ji pernelyg įtaigi, kad jos neišgirstų ir skaitytojas.

Tokiu girdinčiu skaitytoju vakaro metu prisistatė Vydūno mokyklos Laimos Galkauskienės vyresniųjų klasių teatro būrelis. Moksleiviai ir pradėjo knygos „Saligan be varmian“ pristatymą – meditatyviai, jautriai skaitydami, rečituodami Nijolės eilėraščius, pritardami sau gitara. Kažkas labai tikro buvo jų žvilgsniuose, intonacijose, kurios tarsi pirmos nedrąsios snieguolės, kišančios galvutes iš sniego apsižvalgyti, suvirpėdavo nepasiekusios pilnutėlės „Kultūrpolio“ salės gale esančių žiūrovų ausų.

Aktorė Vida Kojelytė, ritmiką girdinti profesionali skaitovė, perskaitė savo pačios atsirinktus eilėraščius, nuspalvindama sceninės intonacijos sodrumu ir vaizdingumu. R.Černiauskas, norėdamas įrodyti, kad Nijolės tekstai yra tarp poezijos ir prozos, skaitė prozininko intonacija. Ir tikrai klausant netrūko informacijos. Žodžiai gulė tarsi plūgo verčiama žemė į savo vagą be pasipriešinimo. Nijolė yra atradusi Prūsijos žemėje specifinę ritmiką – tarp poezijos ir prozos. O gal ne ji atradusi, juk ir Gintaro Grajausko, ir Rimanto Kmitos, ir Elenos Karnauskaitės, ir kitų poeziją galima vadinti tarp.

Vis dėlto ji yra kažką atradusi. Ką? Paskaitykite „Saligan be varmian“ ir sužinokite.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Dovilė Kuzminskaitė


Vienvietis

Šiąnakt sapnavau. Ne, tavęs jau seniai nesapnuoju.
Ir teisingai sakei – nebereikia, vis viena nepadeda.
Tuščias miego erdves man užpildo vien akmenys, uolos,
Baltos klintys. Kur žemės nė grumsto. Nė adatos

Nebemoku įspraust. Tarp savęs ir išėjusio laiko
Ir į laiką subridusių lig juosmens, lig pajuodusių kelių,
Verias sąmonės prarajos. Ir jau niekas tavęs nebelaiko,
Nebent švelnios nedidelės Viešpaties Dievo rankelės.

Kol šiąnakt sapnavau, regis, medžiai paraudo iš gėdos.
Ir atėjo ruduo su rūdim. Pajunti – tavo sieloje kiaura.
Švilpia vėjas stogais. Tai nejaugi iš čia visos bėdos,
Tai nejaugi tu čia užkliuvai ir kentėt nepaliauji

Ir gyvent nepaliauji savo vieną vienvietę vienatvę,
Savo ilgesio stabą. Taip lauki, kol tapsim pagonim.
Aš šiąnakt sapnavau. Savo amžino liūdesio kapą.
Tarp akmens ir uolų. Ir tave vis dažniau susapnuoju.

Plikšala

Ji sakydavo: „Kiek tu rašai.“
Buvo keista. Kentėdavom dviese.
Krito balto buvimo lašai
Ir ant gatvių sustingo. Į šviesą

Išdundėjo vagonai kreivi.
Nusibodo vaitoti ir keiktis.
Regis, nieko daugiau neturi –
Džiūsta protas, likimas prakeiktas

Vėl iš naujo parodo temas.
Tas pačias, kur kalbėta ne sykį.
Gula šerkšnas į baltas eiles
Ant šakų ir širdies. Šitaip tykiai

Atsibosta gyvent tris kartus.
Užbraukta paskutinė eilutė,
Ir lape sakinys nekantrus
Išsiviepęs kvailai kantriai tupi.

Dar keli – ir, žiūrėk, išrašei.
Išsirgai tuo sykiu savo ligą.
Krinta balto buvimo lašai,
O nė karto nebuvo prisnigę.


Urbanizmo išsimylėjimas

Išsimylėjau šį miestą, kur burba užmigdamas sniegas,
Ir skrosdamas gatvę suklinka tamsoj autobusas.
Kur bespalviai namai, kur likimas pavirsta į ego,
Kur šampūno ir muilo kvapai, o vis vien sieloj turime blusų.

Ir praeiviai žygiuoja laiku,  nesuspėdami koja į taktą,
Kažin kur, kas juos veda, juk seniai nebeliko net Dievo
Butaforiniai kūnai, šešėliai ir slaptos
Įrašytos šaligatvių kreivėm dejonės,

Ir įrėminta sienom agonija, iškreiptas riksmas
Pro žibintų šviesas įsibrauna į butą.
Svetimi paistalai, numarinti žydėjimo blyksniai,
Mėnesiena už lango pavirsta į murmančią upę.

Nusivalkioję metai, savaitės, kai mokesčiais lyja.
Bato spaudas plytelėj – savotiškas miesto inkliuzas.
Tad primink kaip juodžemiu kvepia medžiu ar lelijom,
Ten kur neguli sotūs tavim tingūs didmiesčio šliužai.

Vėduoklės suokalbiai

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Vėduoklės suokalbiai

Vėduokle galima ne tik vėduotis, pridengti susijaudinimą ar koketiškai duoti ženklą suokalbininkui. Vėduokle galima sėkmingai nuvyti depresyvines gruodžio sutemas, kuo galėjo įsitikinti visi, gruodžio 9-osios pavakarę susirinkę į Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje vykusias Danutės Žalnieriūtės ir Dalios Bielskytės grafikos ir poezijos albumo „Vėduoklė“ sutiktuves.

Marijus Šidlauskas

Du viename tipo knygos jau nebėra naujiena, baigiame priprasti prie romanus kurpiančių bankininkų, lyriką rašančių dizainerių ar fotografuojančių filosofų. Žinia, panašaus pobūdžio kūrybinis veržlumas būna įkvėptas ne tik talento (pasitaiko), bet ir (dažnesni ir paprastai chroniški atvejai) įsikalbėto genialumo komplekso, renesansiškos universalumo iliuzijos, neturėjimo ką veikti ar nežinojimo, kur dėti pinigus. Ačiū Dievui, šįkart mus kalbina būtent talentas ir žmogiškos bendrystės viltis – gal menų jungtys, pašnekesiai ir suokalbiai paskatins atviriau bendrauti ir mus, menų kūrėjus ir vartotojus, įlauš storą menininkų nesusikalbėjimo sieną? Gal jau gana svaičioti dramblio kaulo bokštuose ar širsti ant savo paties atvaizdo tvankiose vienutėse?

„Vėduoklės“ sumanymas gražiai įkūnija partnerystės, dialogo idėją. Tai grakštus kvietimas bendravimui, bičiulystei – jau savaime simpatiškas gestas mūsų egocentriškoje gadynėje. Kinijoje širdies formos vėduoklėmis būdavo prišaukiamos mirusios sielos („Vėduoklės“ pavadinimas viršelyje labai primena kinų hieroglifus). Europoje išskleidžiamos ir suskliaudžiamos vėduoklės buvo siejamos su kintančiomis mėnulio fazėmis ir simbolizavo moteriškąjį nepastovumą, taip pat heraklietiškąjį būties tekamumą. Dailininkė šią metamorfozišką kaitą paverčia savo koncepcijos ašimi, suteikdama vėduoklei netikėčiausius žiedo, lapo, puokštės, medžio, paukščio, galvos, veido (visa tai galima įsivaizduoti ir kaip stilizuotą dangaus gaubto vaizdinį) formas. Vėduoklę apvertus, po išgaubta dangaus skliauto linija plytintis pasaulis gali pavirsti fantastiškiausia baline suknia, išpuošta nepakartojamo dekoro detalėmis. Vaizduotės ir vyrams nebūdingo techninio kruopštumo dermė alsuoja meile visiems būties pavidalams, kurie džiugina akį begaliniu spalvų ir linijų šokiu. Toji būties meilė ir sodruma yra pats tikriausias žmogaus kalbinimas, kvietimas pasidžiaugti grožio blyksniais ir rinktis esatyje slypinčią amžinybės prasmę, o ne bergždžią nebūties beprasmybę. Estetinė rega ir klausa netrunka atsiliepti į šį subtilų kvietimą, noromis įsitraukia į intymųjį suokalbį, tarsi iš vidaus palaikydama pirminę dialogo nuostatą.

Derindama abstrakciją ir realistinę detalę, vizualinę simboliką ir piešinio preciziką dailininkė nesidairo nei į konservatyvius dekoratyvumo šablonus, nei į post-post-izmų grimasas. Ji tvirtai žingsniuoja savo taku, pasitikėdama klasikine grožio šviesa ir energija. Todėl nenuostabu, kad jos suokalbio-dialogo partnerė yra taip pat klasikos pašauktinė, pasirinkusi savo partijai itin kanonišką trioleto formą. Klasikinių formų ilgesys buvo stiprus ir pirmojoje D.Bielskytės knygoje „Raudona“. Abi kūrėjas pirmiausia sieja moters ir moteriškumo tema (pristatyti vyrą, idant parašytų iš eilės 33 trioletus 34 vėduoklėms – šito nepavyktų padaryti net ir pasitelkus Ignalinos atominės reaktorius!). Kalbant rimčiau, tai nėra vėduoklių trioletai, o savarankiški kūriniai, liudijantys nemenką žanro įvaldymo meistrystę. D.Bielskytės aštuoneiliai garbingai tęsia K.Binkio, parašiusio trioletų ciklą „Utos“ ir V.Mačernio (pamenat – „Aš kadais šventai tikėjau meile…“) tradicijas ir dar garbingiau varžosi su K.Jurgelionio, M.Gustaičio, L.Giros, B.Sruogos, F.Kiršos, J.Tysliavos, Butkų Juzės šio žanro pavyzdžiais, ne vienu atveju juos pranokdami.

Priminsime, kad trioletai trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje, skirtingai nei dabar, buvo madingi. Trioleto (pranc. triolet, iš it. trio – trys) ištakos siekia XIII amžių, jis giminingas rondeliui, rondo ir formavosi kaip romanų kurtuazinės poezijos forma. Tai vienos strofos aštuoneilis, kurio 1, 4 ir 7 eilutės sutampa, o įžanginės 1-2 pasikartoja pabaigoje, sudarydamos 7-8 eilutes. Šios gundančios ir sykiu klastingos poetinės formos kulminacija yra 5-6 eilutės, kurios niekur nesikartoja ir turi atliepti pasikartojantį pradžios bei pabaigos leitmotyvą, o sykiu pasiūlyti jam antitezę, nustebinti netikėtu posūkiu, po kurio jau pažįstamas pabaigos dvieilis įgyja naują apibendrinimo kokybę.

Trioletus rašė prancūzų pasakėtininkas J. de La Fontaine’as, simbolistai S.Mallarme, A.Rimbaud, anglų klasikas Th.Hardy’is, kuris save pirmiausia laikė poetu (o mes jį pažįstame tik kaip romanų „Kesterbridžo meras“, „Tesė d‘Erbervilių giminės“, „Džudas Nepastebimasis“ autorių). Rašė juos,

neslėpsime, ir eiliakalystės šišo apsėsti asmenys.

Trioletui būdingas muzikinis grakštumas, glaustumas ir žaidybiškumas, neretai slepiantis kandų epigraminį geluonį (angliškoji trioleto tradicija). Šio trumpučio kūrinio meninę vertę nulemia, suprantama, ne išorinis eilėdaros mėgdžiojimas, o vidinės formos pojūtis, iš teksto organikos išplaukianti elegantiška muzika ir galantiška prasmė. Iš pirmo žvilgsnio toks žaismingas, naivus ir nekaltas trioletas slepia daugybę povandeninių rifų, iš kurių pavojingiausi – įkyri monotonija, tuščios eufoninės gražmenos, literatūrinis dirbtinumas. Taigi, riešutėlis ne iš minkštųjų.

Kaip matome, trioletas yra žiedinės kompozicijos kūrinys, kurį tobulai „uždaro“ jo pasikartojanti pradžia ir pabaiga, sudarančios pusę (!) viso kūrinio. Žiedo simbolika siūlo ir tam tikrą trioleto „filosofiją“, panašiai kaip yra soneto filosofija, kurią parašė J.Becheris. Žiedas jau savaime dekoratyvus, ženklinantis intensyviausią būties akimirką – trumpą ir todėl prasmingą. Nes egzistencinę prasmę įgyja tik tai, kas gyva, trapu ir turi pabaigą (pvz., žmogaus gyvenimas).

O kas neturi pabaigos, neturi ir prasmės. „Vėduoklės“ skaitytojas negali nepastebėti, jog būtent žiedas yra šios knygos struktūrinė ašis. Apie vizualines vėduoklės-žiedo metamorfozes jau kalbėjome. Egzistencinė D.Bielskytės trioletų nuostata taip pat „žiediška“ – pristabdyti gyvenimo bėgsmą, palyginti jo kainą ir vertę, pagauti klasikinio carpe diem aidą. Yra ir tiesioginių užuominų į žiedą, žydėjimą („Žydėjime mano… Žydėjime mano, laukime!“). Apskritai trioletų temos ir motyvai seni kaip pasaulis (žmogus ir gamta, paukštis ir vėjas, meilė ir mirtis, žvaigždė ir ašara). Aiškiai girdimos liaudies dainos intonacijos („Graudūs dainų pakraštėliai, raudoni sparneliai…“), baltiškosios mitologijos atgarsiai („Rugio ražu – kraujo parašu vis dar tikiu.“). Akivaizdi salomėjiška romanso trauka, būsenos, kai „į širdį kardo ašmenis galanda“, melancholiški sutemų tonai, rudeniškos spalvos ir atodūsiai:

Audžia lietų mano dienos,

Bokšte rudenio parimę –

Tokios liūdnos, tokios vienos…

Audžia lietų mano dienos –

Nuo aušros lig mėnesienos

Virš šalnojančių arimų

Audžia lietų mano dienos,

Bokšte rudenio parimę.

Šių trioletų forma itin atsargi, apdairi, taisyklinga (aptikau tik keletą švelniai modifikuotos formos pavyzdžių, p. 34, 36, 39). Susidaro įspūdis, kad posmus nužiedusi ranka buvo gerokai kaustoma kanono diktato, o juos ištariantis balsas gal ir pernelyg stropiai kartojo mokyklines pamokas. Mažumėlę literatūriška? Mažumėlę taip, tačiau orus įsipareigojimas tradicijai yra ir savaip patrauklus. Tokia poetės laikysena, šiaip ar taip – priešsrovinė, išvengianti madingų pseudointelektualių Schreibende Frau ar neblaivių anarchisčių pozų. Atrodo, D.Bielskytė labiau pasitiki sušiuolaikinta amžinojo moteriškumo ir paslėpta femme fatale versija, ir, jei pasitiki, matyt, žino. Gal kiek per daug mąslių atodūsių, gražaus liūdėjimo ir estetiško atsispindėjimo, mėnesienų ir nakties šešėlių – nežinau… Mano sugadintam skoniui didesnį įspūdį daro nelaukta metafora („Nerimo šuva paširdžiuos amsi“), tikrumo gūsis, po kurio nebesinori jokio komentaro („Atodūsis, nutūpęs šakose, / Galvelę kraipo, plunksneles kedena – / Garuoja šalty jo šilta dvasia.“). Įdomesni, gyvesni, „dališkai-bielskytiški-ir-mažumėlę-žalnieriūtiški“ pasirodė „Ar niekas nesakė, kokia tu, vaikeli, graži?“ (p.23), „Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli…“ (p. 30), „Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai“(p. 68). Šiaip jau visi trioletai pakankamai lygūs, nėra akivaizdžių nesėkmių. Na o tiems skaitytojams, kuriems vis dar stinga „Vėduoklės“ sėkmės argumentų, belieka palinkėti skaityti šį tekstą iš pradžių. Ir neabejoti, kad perskaičius ir peržvelgus pačią knygą to daryti jau nebūtų reikalo. Skaitykime, žiūrėkime, matykime ir vėduokimės.

Kintantis „Baltijos“ veidas „bėgančiame“ pasaulyje

Kintantis „Baltijos“ veidas „bėgančiame“ pasaulyje

Metams baigiantis visai natūralu sumuoti rezultatus, daryti apibendrinimus, mąstyti apie retrospektyvas ir perspektyvas. Taigi, kaip keitėsi ir augo literatūrinis-kultūrinis almanachas „Baltija“, koks jis dabar ir koks galėtų būti?

Elena Karnauskaitė

Vartau 2009 metų „Baltiją“ (sudarė Rimantas Černiauskas (kultūra) ir E.Karnauskaitė (literatūra), išleido Klaipėdos universiteto leidykla, spausdino spaustuvė „Druka“, tiražas – 500 egz.) ir leidžiu sau nekukliai galvoti, kad šių metų leidinys atrodo tikrai neprastai visomis prasmėmis – tiek formos, tiek turinio.

Pirminė „Baltijos“ idėja – publikuoti Klaipėdos krašto bei apskritai pamario rašytojų kūrinius – greičiausiai ir yra tas stuburas, pakankamai tvirtas pamatas, kuris susieja visus buvusius ir esamus alamancho numerius. Panaši idėja buvo ir Šiaulių krašto „Varpo“, bet pastaraisiais metais tokio leidinio nebetenka pavartyti. Be abejo, vis labiau populiarėjanti internetinė spauda kartais nukonkuruoja „popierinę“, bet tokiais atvejais, kai norisi atidžiau įsiskaityti, įsiklausyti, parankesnė yra knyga. Tada, kai atsiranda įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poreikis, jau galima kalbėtis apie vertes ir vertingumą.

Šių metų „Baltijos“ literatūrinė dalis irgi sudaryta lyg ir „keliaujant“ laiku, tai yra čia publikuojami tekstai ir pačių jauniausių – Jurgio Viningo, Vilijos Mataitės, – ir vyriausios kartos kūrėjų – Bronės Liniauskienės, Alfonso Navicko.

Jaunųjų autorių debiutiniai darbai, be abejonės, praturtina šių metų „Baltiją“. J.Viningo poetinis balsas tikrai stiprus ir išraiškingas, tad visai nenuostabu, kad jį jau kartais pacituoja ir kiti kūrėjai: Nijolė Kliukaitė eilėraščių rinkinį „Saligan be varmian“ pradeda J.Viningo epigrafu „o dangau neturėk kitų tikėjimų tiktai/ mane vieną neturėki kitų tiktai mane vėją“. Iš kai kurių Jurgio eilučių matyti, kad jis pasižymi gera poetine klausa („Dar liko rudens ir patoso,/ tos manieros, gražumu pavertusios grožį.“), bet laikui bėgant, manau, tos Jonyno-Kajoko natos nebetrukdys savai melodijai.

V.Mataitė išsiskiria poetinėmis miniatiūromis, nors kai kuriuose tekstuose daugiau brutalaus gyvenimo proveržių, o ne poezijos: „Čia, šių dienų lageryje, net oras skleidžia specifinį ir nepamirštamą aromatą: čefyro, sausuolių, spermos ir, aišku, išmatų. Pastarasis aromatas ir yra tikriausias įrodymas, kad visi mes – vyrai ir moterys, kalintys ir laisvieji – esame lygūs.“

Šių metų „Baltijoje“ debiutuoja ir prozos tekstų autorė Birutė Letukaitė-Diburienė. Almanache publikuojama įtaigi jos novelė „Aš sėdžiu prie lango“ bei ištrauka iš romano „Nevilties kvapas“. Jeigu reikėtų apibrėžti B.Letukaitės tekstų pobūdį, sakyčiau – modernus realizmas, kartais virstantis į fantastinį. Manau, kad stiprioji kūrėjos pusė būtent gebėjimas kalbėti realistine maniera.

Egidijų Gaidauską pristatyti kaip debiutantą ne visai tikslu, mat autorius jau išleidęs pirmąją poezijos knygą „Pieno punktas“ („Nemunas“, 2008). E.Gaidausko tekstuose žavi ypatingas gamtos ir laiko pojūtis; tiek istorinio, tiek vieno žmogaus gyvenimo laiko: „gyveno kartą durnelis/ kuriam labai sekėsi/ bet negalėjo sustoti/ o kai sustojo nebegalėjo pradėti…“

Šalia nedrąsių Ramutės Paulikaitės-Ulbinskienės eilėraščių tarsi tatuiruotės įsispaudžia jos grafikos darbai. Tekstus „Baltijai“ R.Paulikaitė paliko emigracinės kelionės į Mančesterį išvakarėse, tad nežinia, ar autorė apskritai pamatys savo darbų publikacijas šių metų alamanache, ar kita šalis ir kita vieta yra palanki jos kūrybiniams polėkiams.

Kitų autorių, tiek prozininkų, tiek poetų, balsai jau yra pakankamai susiformavę ir brandūs. Šių metų „Baltijoje“, be jau minėtų kūrėjų, publikuojami J.Raudžio, D.Molytės, D.Tamašauskaitės, N.Kepenienės, D.Sobeckio, J.Šikšnelio, E.Karnauskaitės tekstai ir, be abejo, svečių kūryba.

Klaipėdos krašto rašytojai palaiko gražų kaimynišką ryšį su Liepojos kūrėjais. Šių metų almanache spausdinami jau latvių literatūros klasiku tapusio Olafo Gutmanio eilėraščiai, vidurinei kartai atstovauja Janis Hvoinskis bei Sandra Vensko.

Kas atidžiau seka literatūrinio gyvenimo vyksmą pamario krašte, gali pasigesti G.Grajausko ar M.Valiuko tekstų, bet juk „Baltija“ dar išeis ir 2010-aisiais.

Literatūrinę almanacho dalį nuo kultūrinės „atskiria“ fotomenininko Gyčio Skudžinsko kritinis tekstas, kur jis taip pat kalba apie debiutą, bet, aišku, apie debiutą fotomeno pasaulyje – apie klaipėdiečio Marijaus Bružilos darbus. G.Skudžinskas teigia, kad „jauno fotografo darbai tampa beveik manifestiniu iššūkiu visuotinai įsivyraujančiam skaitmeninio vaizdo reprodukavimui“.

Kultūrinėje istorinėje šių metų almanacho dalyje publikuojami J.Saulėnienės, D.Kšanienės, P.Šmito, L.Skačkauskaitės-Kuklienės tekstai apie įvairius Klaipėdos krašto kultūrinio ir meninio gyvenimo aspektus, o „Baltiją“ užbaigia „2008 m. Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kronika“.