LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Vėduoklės suokalbiai
Vėduokle galima ne tik vėduotis, pridengti susijaudinimą ar koketiškai duoti ženklą suokalbininkui. Vėduokle galima sėkmingai nuvyti depresyvines gruodžio sutemas, kuo galėjo įsitikinti visi, gruodžio 9-osios pavakarę susirinkę į Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje vykusias Danutės Žalnieriūtės ir Dalios Bielskytės grafikos ir poezijos albumo „Vėduoklė“ sutiktuves.
Marijus Šidlauskas
Du viename tipo knygos jau nebėra naujiena, baigiame priprasti prie romanus kurpiančių bankininkų, lyriką rašančių dizainerių ar fotografuojančių filosofų. Žinia, panašaus pobūdžio kūrybinis veržlumas būna įkvėptas ne tik talento (pasitaiko), bet ir (dažnesni ir paprastai chroniški atvejai) įsikalbėto genialumo komplekso, renesansiškos universalumo iliuzijos, neturėjimo ką veikti ar nežinojimo, kur dėti pinigus. Ačiū Dievui, šįkart mus kalbina būtent talentas ir žmogiškos bendrystės viltis – gal menų jungtys, pašnekesiai ir suokalbiai paskatins atviriau bendrauti ir mus, menų kūrėjus ir vartotojus, įlauš storą menininkų nesusikalbėjimo sieną? Gal jau gana svaičioti dramblio kaulo bokštuose ar širsti ant savo paties atvaizdo tvankiose vienutėse?
„Vėduoklės“ sumanymas gražiai įkūnija partnerystės, dialogo idėją. Tai grakštus kvietimas bendravimui, bičiulystei – jau savaime simpatiškas gestas mūsų egocentriškoje gadynėje. Kinijoje širdies formos vėduoklėmis būdavo prišaukiamos mirusios sielos („Vėduoklės“ pavadinimas viršelyje labai primena kinų hieroglifus). Europoje išskleidžiamos ir suskliaudžiamos vėduoklės buvo siejamos su kintančiomis mėnulio fazėmis ir simbolizavo moteriškąjį nepastovumą, taip pat heraklietiškąjį būties tekamumą. Dailininkė šią metamorfozišką kaitą paverčia savo koncepcijos ašimi, suteikdama vėduoklei netikėčiausius žiedo, lapo, puokštės, medžio, paukščio, galvos, veido (visa tai galima įsivaizduoti ir kaip stilizuotą dangaus gaubto vaizdinį) formas. Vėduoklę apvertus, po išgaubta dangaus skliauto linija plytintis pasaulis gali pavirsti fantastiškiausia baline suknia, išpuošta nepakartojamo dekoro detalėmis. Vaizduotės ir vyrams nebūdingo techninio kruopštumo dermė alsuoja meile visiems būties pavidalams, kurie džiugina akį begaliniu spalvų ir linijų šokiu. Toji būties meilė ir sodruma yra pats tikriausias žmogaus kalbinimas, kvietimas pasidžiaugti grožio blyksniais ir rinktis esatyje slypinčią amžinybės prasmę, o ne bergždžią nebūties beprasmybę. Estetinė rega ir klausa netrunka atsiliepti į šį subtilų kvietimą, noromis įsitraukia į intymųjį suokalbį, tarsi iš vidaus palaikydama pirminę dialogo nuostatą.
Derindama abstrakciją ir realistinę detalę, vizualinę simboliką ir piešinio preciziką dailininkė nesidairo nei į konservatyvius dekoratyvumo šablonus, nei į post-post-izmų grimasas. Ji tvirtai žingsniuoja savo taku, pasitikėdama klasikine grožio šviesa ir energija. Todėl nenuostabu, kad jos suokalbio-dialogo partnerė yra taip pat klasikos pašauktinė, pasirinkusi savo partijai itin kanonišką trioleto formą. Klasikinių formų ilgesys buvo stiprus ir pirmojoje D.Bielskytės knygoje „Raudona“. Abi kūrėjas pirmiausia sieja moters ir moteriškumo tema (pristatyti vyrą, idant parašytų iš eilės 33 trioletus 34 vėduoklėms – šito nepavyktų padaryti net ir pasitelkus Ignalinos atominės reaktorius!). Kalbant rimčiau, tai nėra vėduoklių trioletai, o savarankiški kūriniai, liudijantys nemenką žanro įvaldymo meistrystę. D.Bielskytės aštuoneiliai garbingai tęsia K.Binkio, parašiusio trioletų ciklą „Utos“ ir V.Mačernio (pamenat – „Aš kadais šventai tikėjau meile…“) tradicijas ir dar garbingiau varžosi su K.Jurgelionio, M.Gustaičio, L.Giros, B.Sruogos, F.Kiršos, J.Tysliavos, Butkų Juzės šio žanro pavyzdžiais, ne vienu atveju juos pranokdami.
Priminsime, kad trioletai trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje, skirtingai nei dabar, buvo madingi. Trioleto (pranc. triolet, iš it. trio – trys) ištakos siekia XIII amžių, jis giminingas rondeliui, rondo ir formavosi kaip romanų kurtuazinės poezijos forma. Tai vienos strofos aštuoneilis, kurio 1, 4 ir 7 eilutės sutampa, o įžanginės 1-2 pasikartoja pabaigoje, sudarydamos 7-8 eilutes. Šios gundančios ir sykiu klastingos poetinės formos kulminacija yra 5-6 eilutės, kurios niekur nesikartoja ir turi atliepti pasikartojantį pradžios bei pabaigos leitmotyvą, o sykiu pasiūlyti jam antitezę, nustebinti netikėtu posūkiu, po kurio jau pažįstamas pabaigos dvieilis įgyja naują apibendrinimo kokybę.
Trioletus rašė prancūzų pasakėtininkas J. de La Fontaine’as, simbolistai S.Mallarme, A.Rimbaud, anglų klasikas Th.Hardy’is, kuris save pirmiausia laikė poetu (o mes jį pažįstame tik kaip romanų „Kesterbridžo meras“, „Tesė d‘Erbervilių giminės“, „Džudas Nepastebimasis“ autorių). Rašė juos,
neslėpsime, ir eiliakalystės šišo apsėsti asmenys.
Trioletui būdingas muzikinis grakštumas, glaustumas ir žaidybiškumas, neretai slepiantis kandų epigraminį geluonį (angliškoji trioleto tradicija). Šio trumpučio kūrinio meninę vertę nulemia, suprantama, ne išorinis eilėdaros mėgdžiojimas, o vidinės formos pojūtis, iš teksto organikos išplaukianti elegantiška muzika ir galantiška prasmė. Iš pirmo žvilgsnio toks žaismingas, naivus ir nekaltas trioletas slepia daugybę povandeninių rifų, iš kurių pavojingiausi – įkyri monotonija, tuščios eufoninės gražmenos, literatūrinis dirbtinumas. Taigi, riešutėlis ne iš minkštųjų.
Kaip matome, trioletas yra žiedinės kompozicijos kūrinys, kurį tobulai „uždaro“ jo pasikartojanti pradžia ir pabaiga, sudarančios pusę (!) viso kūrinio. Žiedo simbolika siūlo ir tam tikrą trioleto „filosofiją“, panašiai kaip yra soneto filosofija, kurią parašė J.Becheris. Žiedas jau savaime dekoratyvus, ženklinantis intensyviausią būties akimirką – trumpą ir todėl prasmingą. Nes egzistencinę prasmę įgyja tik tai, kas gyva, trapu ir turi pabaigą (pvz., žmogaus gyvenimas).
O kas neturi pabaigos, neturi ir prasmės. „Vėduoklės“ skaitytojas negali nepastebėti, jog būtent žiedas yra šios knygos struktūrinė ašis. Apie vizualines vėduoklės-žiedo metamorfozes jau kalbėjome. Egzistencinė D.Bielskytės trioletų nuostata taip pat „žiediška“ – pristabdyti gyvenimo bėgsmą, palyginti jo kainą ir vertę, pagauti klasikinio carpe diem aidą. Yra ir tiesioginių užuominų į žiedą, žydėjimą („Žydėjime mano… Žydėjime mano, laukime!“). Apskritai trioletų temos ir motyvai seni kaip pasaulis (žmogus ir gamta, paukštis ir vėjas, meilė ir mirtis, žvaigždė ir ašara). Aiškiai girdimos liaudies dainos intonacijos („Graudūs dainų pakraštėliai, raudoni sparneliai…“), baltiškosios mitologijos atgarsiai („Rugio ražu – kraujo parašu vis dar tikiu.“). Akivaizdi salomėjiška romanso trauka, būsenos, kai „į širdį kardo ašmenis galanda“, melancholiški sutemų tonai, rudeniškos spalvos ir atodūsiai:
Audžia lietų mano dienos,
Bokšte rudenio parimę –
Tokios liūdnos, tokios vienos…
Audžia lietų mano dienos –
Nuo aušros lig mėnesienos
Virš šalnojančių arimų
Audžia lietų mano dienos,
Bokšte rudenio parimę.
Šių trioletų forma itin atsargi, apdairi, taisyklinga (aptikau tik keletą švelniai modifikuotos formos pavyzdžių, p. 34, 36, 39). Susidaro įspūdis, kad posmus nužiedusi ranka buvo gerokai kaustoma kanono diktato, o juos ištariantis balsas gal ir pernelyg stropiai kartojo mokyklines pamokas. Mažumėlę literatūriška? Mažumėlę taip, tačiau orus įsipareigojimas tradicijai yra ir savaip patrauklus. Tokia poetės laikysena, šiaip ar taip – priešsrovinė, išvengianti madingų pseudointelektualių Schreibende Frau ar neblaivių anarchisčių pozų. Atrodo, D.Bielskytė labiau pasitiki sušiuolaikinta amžinojo moteriškumo ir paslėpta femme fatale versija, ir, jei pasitiki, matyt, žino. Gal kiek per daug mąslių atodūsių, gražaus liūdėjimo ir estetiško atsispindėjimo, mėnesienų ir nakties šešėlių – nežinau… Mano sugadintam skoniui didesnį įspūdį daro nelaukta metafora („Nerimo šuva paširdžiuos amsi“), tikrumo gūsis, po kurio nebesinori jokio komentaro („Atodūsis, nutūpęs šakose, / Galvelę kraipo, plunksneles kedena – / Garuoja šalty jo šilta dvasia.“). Įdomesni, gyvesni, „dališkai-bielskytiški-ir-mažumėlę-žalnieriūtiški“ pasirodė „Ar niekas nesakė, kokia tu, vaikeli, graži?“ (p.23), „Ak tu, blezdinga, Dievo paukšteli…“ (p. 30), „Tiek beliko to džiaugsmo – trys šaukštai“(p. 68). Šiaip jau visi trioletai pakankamai lygūs, nėra akivaizdžių nesėkmių. Na o tiems skaitytojams, kuriems vis dar stinga „Vėduoklės“ sėkmės argumentų, belieka palinkėti skaityti šį tekstą iš pradžių. Ir neabejoti, kad perskaičius ir peržvelgus pačią knygą to daryti jau nebūtų reikalo. Skaitykime, žiūrėkime, matykime ir vėduokimės.
