Klaipėda – Tamperė: 50 metų kultūrinio įšalo

Sausio 21–22 dienomis trys klaipėdiečiai – miesto Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė ir uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centro (KKKC) direktorius Ignas Kazakevičius – aplankė Tamperę, vieną aktyviausių Suomijos kūrybinių industrijų centrų.

Ignas Kazakevičius

Mūsų atstovaujamos įstaigos atspindėjo mūsų interesus – būtent šių sferų užsienio kolegų patirties perkėlimas į Klaipėdą. Po CITIES projekto vykome susitikti su kūrybinių industrijų kūrėjais, strategais, kompanijų prodiuseriais, pamatyti kūrybinių industrijų objektus. Tamperės istorija – gryniausias kūrybinių industrijų pavyzdys miesto ir jo gyventojų sąmonės formate.

Kas penktas – studentas

1775 m. Tamperę kaip turgavietę įkūrė Gustavas III, Švedijos karalius, o 1779-aisiais jai buvo suteiktos miesto teisės. Kaip pramonės ir prekybos centras Tamperė išaugo XIX a., ir antroje to amžiaus pusėje Tamperė pritraukė jau beveik pusė visos Suomijos pramoninės darbo jėgos.

Šiandien Tamperėje išliko mašinų gamybos, automatikos ir popieriaus pramonė, vystomos informacinės ir komunikacinės technologijos, biotechnologijos. Tamperės regione yra du humanitariniai ir trys politechnikos universitatai. Tad nėra keista, jog mieste, turinčiame apie 200 tūkst. gyventojų, kas penktas – studentas.

Be abejo, mus visus domino suomiški mūsiškio tabako fabriko variantai, G.Giedraitytę – dar ir viešasis sektorius, kultūrinis bendruomenių bei NVO lygis, mane – ir meno situacija, kaip jis suprantamas būtent tokio tipo mieste, kaip veikia organizacijos, panašios į KKKC.

Kelionė į Suomiją ilgesnė nei skrydis. Kad skristum ne visą valandą, turi važiuoti penkias valandas iki Rygos, dar kelias valandas maltis oro uoste. Todėl nenuostabu, kad kelionės metu neretai „aptarinėjome“ Susisiekimo ministerijos strategiją šiuo klausimu.

Tamperėje pasveikindamas veidus išbučiavo 17 laipsnių šaltis, o kai po kelių dienų grįžome į Lietuvą, ir ją pasiekė ši banga su visais žiemos grožiais, papurusiomis eglėmis ir tonomis sniego. Taigi buvome jau adaptavęsi, tačiau pirminis efektas buvo stulbinantis – pamatyti tikrą žiemą… Ir kavinę „Sibiras“, kurioje vyko pagrindiniai „mitingai“. Todėl labai noriai klausiausi pranešėjų ir trumpomis perėjimų tarp objektų akimirkomis pirmą kartą gal per 20 metų susimąsčiau apie kepurės poreikį. Beje, tokios, kokios norėjau, – tarkime, su vilko uodega, neradau. Tai privertė susimąstyti, kodėl viename iš Suomijos dizaino centrų nėra specializuotų dizaino parduotuvių? Vien tik HM, „Stockman“ ir kiti prekybos centrai su „jokia“ produkcija. Linksmiausi momentai Tamperėje – Trolių mumių ir Lenino muziejus… Suomiai į pastarąjį reaguoja ramiai, na, mumiais jų niekas nepavertė.

Kūrybiškumui – milijonai

Pirmąją dieną mus pasitiko programos „Kūrybiška Tamperė“ ir kūrybinių industrijų poprogramės LUKE koordinatoriai Liina Kangas ir Jari Myllymaki (www.creativetampere.fi).

Būtent šioji, 2006-aisiais pradėta, programa yra didžiausia visoje Suomijoje vystant kūrybinių sektorių verslumą. Ją vykdant bus sukurta 70 naujų kompanijų, su programa tiesiogiai dirba 67 žmonės, šiuo metu vyksta 77 projektai. Programa tęsis iki 2011-ųjų.

Anot R.Laužikienės, skandinavų patirtis mums labiausiai artima ir pritaikoma, palyginti su kitų partnerystės tinklo CITIES pietinių šalių patirtimis vystant kūrybines industrijas. Pas juos labai gerai subalansuotas rėmimo ir komercijos santykis kultūroje bei kūrybiniuose versluose.

Tamperė yra miestas, inicijavęs didžiausią Suomijoje ketverių metų trukmės kūrybinių industrijų regioninę rėmimo programą su 7,2 mln. eurų biudžetu, dar tikisi pritraukti ir papildomų lėšų – 40 mln. eurų iš privačių bei ES fondų, o tai, jų apskaičiavimais, generuotų mažiausiai 100 mln. eurų papildomą efektą vietos ekonomikai.

Pagrindinis šio projekto tikslas – nuoseklia grandine sujungti inovacijų ir verslumo skatinimo per kūrybines industrijas proceso segmentus, taip kurti patrauklų miestą. Šis tokiu turėtų tapti visą bendruomenę įtraukiant į veiklas, taip pat dėl pastarųjų multidiscipliniškumo, jų vyksmo visus metus, esamos urbanistikos pritaikymo kūrybinėms industrijoms, ypač akcentuojant jaunimo pastangas jas vystyti, skatinant eksperimentinės architektūros atsiradimą bei informacinę to, kas planuojama, kodėl tai daroma ir kaip vyksta, sklaidą visuomenėje per atviras diskusijas.

Žmonėms tai puiki proga pradėti savo verslą, gauti nemokamų patarimų bei galimybes savo idėją patobulinti ir parduoti. Konsultacijos, seminarai, mokymai, tik ką sukurtų firmų tinklai ir pirmieji rezultatai – tai nėra tik eilutės ir skaičiai programoje. Demokratija ten veikia, žmonių balso klausomasi, jie svarbūs miestui, jų idėjos reikalingos, įgyvendinant programą jos tampa pelningos.

Kultūros fabrikui rado partnerį

Tamperę poindustriniu miestu pavertė tokie analogai, kaip būsimasis Klaipėdos kultūros fabrikas. Šiandien dauguma Tamperės kūrybinių įstaigų – dizaino firmos, muziejai, menininkų dirbtuvės, galerijos, teatrai – yra įsikūrę buvusiose medvilnės, popieriaus, kojinių fabrikų teritorijose.

Tamperės savivaldybės remiamos programos lėšos naudojamos projektų kūrybinių industrijų srityje rengimui, administravimui, įgyvendinimui ir kofinansavimui. Pati programa, kaip organizacija, turi renovuotas patalpas buvusioje gamykloje ir laukia visuomenės pritarimo naujausiam jų kultūros fabriko projektui nebeveikiančiame kojinių fabrike (12 tūkst. kv. m).

Projektas kol kas – identiškoje fazėje klaipėdiškiam broliui.

Programa „Kūrybiška Tamperė“ skina laurus ir tarp Suomijos miestų rengiamuose rinkodaros konkursuose.

Kol atkakliai kamantinėjau pranešėjus, reikalaudamas konkrečių kūrybinių industrijų bei jų įtakos kitoms pramonės sritims pavyzdžių, kolegė R.Laužikienė džiaugėsi, kad smagu buvo rasti tik už gero pusvalandžio skrydžio nuo Rygos esantį giminingą miestą, jau sėkmingai vystantį analogišką kūrybinių industrijų plėtros koncepciją tai, kurią vysto KEPA.

Nurašę skaičius ir palyginimus sunkmečiui, pasidomėjome konkrečiais verslo inovacijų modeliais ir radome, ką be didelių sąnaudų galėsime pritaikyti būsimajame Klaipėdos kultūros fabrike. Tai realiai įgyvendinami modeliai, lankščiomis bendradarbiavimo ir motyvavimo schemomis jungiantys kūrybiškiausius studentus ir tradicinės pramonės bei verslo sektorius. Panašu, kad būsimasis Tamperės kultūros fabrikas, besikuriantis buvusiame kojinių fabrike, taps artimiausiu mūsų partneriu ir labai tikėtina, kad šie du projektai startuos vienu metu. Tai įvertinę pakvietėme vieni kitus į objektų atidarymus.

Edukacija – pirmoje vietoje

Miestui su kur kas gilesnėmis pramonės tradicijoms nei Klaipėda neatrodo keista investuoti į universiteto su įvairiausiomis specialybėmis plėtrą, kūrybines industrijas, kultūrą, miesto rinkodarą ir bendrą bendruomenės kultūrinį lygį.

Susitikimas su Tamperės savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju maloniai nustebino. Mieste nėra Kultūros skyriui pavaldžių įstaigų, tėra vienas simfoninis orkestras ir festivalis, kurį miestas finansuoja 100 proc.

Miesto biudžetas (22 mln. eurų) kasmet konkurso būdu paskirstomas visuomeninėms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios ir sukuria visą kultūrinį produktą. Prioritetas – vaikai ir edukacija. Muziejais ir bibliotekomis rūpinasi kiti skyriai. Taip patenkinamas viešas bendruomenės kūrybinės veiklos poreikis, ugdoma tolerancija kolegoms, o „meninė – kultūrinė grietinėlė“, regis, turėtų ir nuosekliai formuotis.

Tačiau mano teoriją paneigė vizitas į vietinę Dailininkų sąjungą. Puikus pastatas, meno rezidentūra – tikri užmiesčio rūmai, tobula skulptūros, grafikos įranga, erdvios dirbtuvės ir 2000 sąjungos narių. Na, beveik tiek, kiek visoje Lietuvoje. Kūrybos meninis lygis beveik toks pat arba prastesnis. Taigi galime daryti išvadas, jog Suomijoje menininkais išties tampa visi. Ten tereikia tik norėti – ir visa bus pateikta, o toliau jau tavo ambicijų ir kūrybiškumo klausimas.

Iš pirmo žvilgsnio – banalu. Edukacija – pirmoje vietoje. Tačiau taip viskas ir prasideda. Ir jaunojo specialisto ugdymas, iržinių troškimas, aktyvumas, galimybė mažame formatėlyje išbandyti savo kuklias idėjas, ir vietos po saule užtenka visiems. Ten jau studijų metais studentai pradeda mokytis pateikti rinkai save ir savo idėjas. Antai mokslas Meno ir medijos institute nemokamas, tačiau konkursas žiaurus. Atrankos komisijai svarbiausia ne talentas, o motyvacija. O kokia komisijos motyvacija? Mažiau studentų atkrinta.

Verslas nuo lopšio

Prodiuserinė kompanija „Demola“ skatina verslo firmų ir universiteto bendradarbiavimą, buria technikos, ekonomikos, dizaino ir kitų specialybių studentus į kūrybines grupes ir skatina kurti „inovatyvų produktą“, prezentacijas, padeda gauti pirmuosius honorarus, pritraukia stambius rėmėjus, tokius kaip telekomunikacijų ir ryšių bendrovės NOKIA, TELESONERA.

Šypsodamiesi klausėme – na, ir kaip tos jaunimo formos? Ar bankrutavo? Ne, atsakė dėstytojai rimtai, tam jie ir mokomi. O tai gal rinką „dempinguojate“? – priešinomės iš paskutiniųjų. Ne, – dar rimčiau atsakė jaunas puspankis dėstytojas, – jie dirba rinkos sąlygomis. Po studijų studentai turi galimybę tobulinti savo versliuką vadinamuosiuose HUB, t.y. mobiliosios darbo vietos, patalpos, įranga pradedančiam verslui. Čia ir toliau palaikomos jų idėjos, egzistuoja tarptautinis tinklas, ir, svarbiausia, verda bendras darbas viename katile. Tamperės HUB-as yra įsikūręs „tobulo paveldo“ pastate, kuriame negalima nė vinies įkalti. Todėl jis visų rimtų firmų apeinamas, o studentams, kurie gali sutūpti ir prie vieno stalo, tinkamas.

Iš to, ką čia suminėjau, galite suvokti Tamperės kūrybinių industrijų puoselėjimo mechanizmą. Jis prasideda nuo visuomenės formavimosi. Tai natūralu. Niekas nesipriešina inovacijoms, o stengiasi jų sukurti ir pritaikyti kuo daugiau. Niekas nesako – fui, konsultantai ir projektiniai pinigai, nes iš jų išsilaiko visos kultūrinės institucijos, galimybių studijos ir kiti. Tiesiog ore plevena nematomas šviečiamasis darbas ir, svarbiausia, dėmesys kiekvienai detalei, kiekvienai veiklai. Niekas neužmirštas, kiekvienas turi galimybę. Na, skirtingai nuo komunizmo, čia tikslas – parduoti.

O pelno nesiekiantis viešasis sektorius tarpusavyje bendrauja be konkurencijos, kolegos nebijo atiduoti savo „rinkos dalies“, nes pinigai čia nedideli. Pavyzdžiui, 27 pagrindiniai Tamperės festivaliai susibūrę į sąjungą, kurį vykdo bendrą reklaminę strategiją, konsultuoja, kaip rezultatyviai įgyvendinti renginius. Organizatoriai stebi vieni kitų veiklą, svečiuojasi užkulisiuose. Media įranga, įrašų, garso studijomis dalijasi visi – tiek universitetai, tiek teatrai, tiek pavienės firmos. Sakytum, pavydas čia neegzistuoja? Gerovė užtikrina visuomenės pusiausvyrą, bet ji pasiekta atmetus tradicinius kultūros kūrimo ir pateikimo metodus.

Išvykstant suomiai krizendami klausė – kiek idėjų pavogėte? Be jokios ironijos ar užuojautos. Tiesiog lyg žvejai prie pilno krepšio žuvų, iš kurio jos virsta ir atgal į vandenį krinta… Praėjus mėnesiui vis dar galvoju, ką gali pasiūlyti Suomijai mūsų šalis. Dar 50 metų kultūrinio įšalo?

Menas – senamiesčio languose

Šiandien Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis” visuomenei pristato naują meno projektą „Daugiau informacijos”. Menas įžiebs šviesas penkiose senamiestyje nuomojamose erdvėse ir prie šio projekto prisijungusių Klaipėdos apygardos teismo rūmų lauko galerijoje.

Projekto parodos vyks klaipėdiečiams gerai pažįstamose, bet laikinai „išnykusiose“ vietose. Staiga dingusių parduotuvių vietose įsikūrė visą parą veiksiančios „meno galerijos“, ir meno kūriniai jose bus tol, kol ten neatsiras norinčiųjų verslauti. „Padėkime verslui šiandien, kad rytoj jis padėtų menui“, – tokia naujojo projekto strategija. „Atsiliepdami į raginimą gelbėti senamiestį, primename, kad kultūros evoliucija yra neįmanoma be laisvos rinkos. Kurdami ekspozicijas šiandien pasmerktose nuomai vitrinose, kuriame pridėtinę vertę būsimoms kavinėms ir prabangioms parduotuvėms, kartu su jų savininkais kalbamės apie unikalų senamiestį, kurį bandome sugrąžinti žmonėms“, – teigė projekto kuratorė „Kultūrpolio“ direktoriaus pavaduotoja dailininkė Bronė Neverdauskienė.

Todėl ekspozicijoms parinkti socialiai aktyvūs, koncepciškai originalūs ir techniškai intriguojantys, prie aplinkos prisitaikantys instaliatyvaus tipo kūriniai bei išraiškinga tapyba.

Be vernisažų, be darbo valandų, visa parą nemokamai – klaipėdiečių ir miesto svečių dėmesiui šiuolaikinio meno projektas „Daugiau informacijos“.

„Taip suteiksime daugiau informacijos verslui apie meną, menui – apie verslą, visuomenei – apie menininkus. Padėsime vieni kitiems iš naujo atrasti mūsų senamiestį. Ir įrodysime, kad menas gali būti socialiai naudingas. Jis gi nekuriamas tik sau. Ir nekuriamas tik visuomenei. Menas kuriamas dėl jų komunikacijos“, – įsitikinę projekto organizatoriai iš „Kultūrpolio“.

„Durų“ inf.

Projekto dalyviai ir erdvės

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Odos paveikslai“ – Klaipėdos apygardos teismo rūmuose, Herkaus Manto g. 26.

„Kibiras šviesos“ – Tiltų g. 7.

Rolando Marčiaus tapyba – Herkaus Manto g. 3/28.

Anatolijaus Klemencovo, „Įkvėpimo vienetas – 1 KLEMAS” – Herkaus Manto g. 18.

Jūratės Kazakevičiūtės „Moteris-skruzdė“ – šokių studijoje „Coda“, Liepų g. 2.

Įvertins „Padėkos kaukėmis“

Klaipėdos savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius iki kovo 10-osios laukia miesto kultūros institucijų, kūrybinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų pasiūlymų, kas šiemet iš uostamiesčio teatro kūrėjų galėtų būti apdovanoti „Padėkos kaukėmis“ už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir nuopelnus teatro menui. Šiemet laureatai bus išrinkti vertinant jų 2009–2010 m. teatro sezono darbus – spektaklius, jų režisūrą, vaidmenis, scenografiją, choreografiją ir kt. Ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“ laureatams bus įteiktos kovo 26-ąją, Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri šiemet vyks Klaipėdos žvejų rūmuose.

Iš paveikslų – eilėraštis

Palangos viešojoje bibliotekoje šiandien 17 val. vyks poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių vakaras ir iki kovo 10-osios ten veikiančios parodos „Pasivaikščiojimai…“ pristatymas. Joje autorė įkurdino kone dvi dešimtis pernai nutapytų darbų, kuriuose – vien nuotaikingai interpretuota pajūrio gamta. Dar 2009-ųjų rudenį D.Molytės paveikslai pradėjo kelionę iš Nidos, aplankė Pervalką, Kauną, pabuvoję Palangoje, kovą bus eksponuojami Klaipėdoje. „Kiekviename mieste paroda – vis kitokia, nes nuimu vienus darbus, kitus pakabinu, ir ji keičiasi. Dėlioju tarsi iš fragmentų, kurie laikui bėgant turėtų suskambėti kaip eilėraštis“, – sakė menininkė.

Skulptūros vieši Lenkijoje

Visą mėnesį Lenkijoje, Olštyno vaivadijos viešosios bibliotekos skaitykloje senojoje miesto rotušėje, buvo eksponuojama klaipėdiečio rašytojo, I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio mažoji skulptūrinė plastika. Praėjusią savaitę paroda pradėjo kelionę po kitas Lenkijos bibliotekas ir į Klaipėdą sugrįš tik po pusmečio. Tai pastarojo dešimtmečio menininko darbų rinktinė – skulptūriniai portretai iš medžio. Beveik 30 metų J.Šikšnelis kuria skulptūras, Lietuvoje yra surengęs ne vieną jų parodą, bet į užsienį jos nukeliavo pirmąsyk. Tai dviejų bibliotekų kūrybiniai mainai. Pernai gruodį Klaipėdoje viešėjo lenkų parengta Marcino Nawrockio fotoparoda.

Baltijos gintaro paroda

Kovo 4–7 dienomis jau septintą kartą Vilniuje, viešbučio „Reval Hotel Lietuva“ konferencijų centre, vyks tarptautinė Baltijos juvelyrikos paroda „Amber Trip“. Joje ruošiasi dalyvauti ir gintaro meistrai, juvelyrai bei gintaro apdirbimo įmonės iš Lietuvos pajūrio. „Mūsų tikslas – parodyti pasaulio visuomenei galingą lietuviško gintaro verslą“, – tvirtino „Amber Trip“ direktorė Klotilda Juozapavičienė. Šiemet į parodą atvyks pirkėjai iš Japonijos, Kinijos, Skandinavijos šalių, Rusijos, Turkijos, Arabų Emyratų, Belgijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Jie Lietuvą įsivaizduoja kaip gintaro kraštą, kur tikisi išvysti platų asortimentą ir įsigyti gintaro gaminių iš pirmų rankų.

Gimusi iš pagarbos ir bičiulystės

Neseniai knygynuose pasirodė klaipėdietės dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografija „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“, pristatanti žinomo uostamiesčio grafiko kūrybą.

Aušra Lisauskienė

kaligrafė, Vilniaus dailės akademijos profesorė

Rašyti recenziją knygai, kurioje nagrinėjamas A.Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos kelias, nėra lengva užduotis.

Nelengva, nes daugelį metų pažinojau Algį ir kaip kolegą, dirbusį toje pačioje aukštojoje mokykloje, ir kaip bendražygį, bendramintį, su kuriuo drauge teko dalyvauti parodose, organizuoti projektus, rūpintis jų sklaida. Paskutinė mano kuruota paroda „Keliaujančios raidės“, 2008-ųjų rudenį pristačiusi Lietuvos rašto meną Sankt Peterburge, LR generaliniame konsulate, įvyko jau be Algio. Jo darbus parodai paruošė šeimos nariai…

Skaitant dailėtyrininkės K. Jokubavičienės knygą, pristatančią A.Kliševičiaus kūrybą, kuri ir buvo svarbiausia jo gyvenimo kelio dalis, akivaizdu, kad tai iš didelės pagarbos ir ilgametės bičiulystės gimęs tekstas. Iškyla realūs vaizdiniai apie žmogų, menininką, pažinotą tiek metų; tarytum pamatai jo darbus, palydėtus profesionalių menotyrininko komentarų. Skaitai mintis, kurios kildavo bendraujant su Algiu, apžiūrint jo darbus parodose, vartant jo iliustruotas knygas, ir tada supranti, kad tai tikra. Knyga parašyta šiltai, profesionaliai, atsakingai ir talentingai.

Šiltai. Ko gero, tai svarbiausia, nes puikiai atskleidžia Algio santykį su jį supančiais žmonėmis – artimaisiais ir tik akimirkai sutiktais, su studentais ir kolegomis. Visi, kurie Algį pažinojo, juo tikėjo ir pasitikėjo. Tikėjo jo žmogišku padorumu, profesine kompetencija, ilgamete dėstytojo patirtimi ir dailininko talentu, jo nesavanaudiškumu. Tai buvo kukli, geranoriška, gausiai įvairiais talentais apdovanota charizmatiška asmenybė. Knygoje autorės aprašytos detalės, gyvenimo atkarpėlės ir citatos, būdo ar bendravimo bruožai su kolegomis pradedant M.K.Čiurlionio menų mokykla, studijomis Vilniaus dailės akademijoje, šeimoje ir baigiant dėstymu VDA Klaipėdos fakultete, labai taikliai padėjo perteikti A.Kliševičiaus šiltumą.

Profesionaliai. Apmaudu sakyti, kad Lietuvoje, kurioje bent kelios aukštosios mokyklos ruošia meno istorikus ir kritikus, nėra daug menotyrininkų, gebančių analizuoti kūrybą dailininkų, kurių veiklos skalė plati. Algio kūrybinės veiklos laukas driekėsi nuo klasikinės grafikos, kaligrafijos iki grafinio dizaino. Laimė, aplinkybės sukrito taip, kad K.Jokubavičienė, vadovaudama LDM P.Domšaičio galerijai, skaitydama paskaitas VDA Klaipėdos fakulteto studentams, jau daug metų buvo pagrindinė Algio kuruojamų ir organizuojamų parodų menotyrininkė. Bendradarbiaujant paskutinį dešimtmetį jai, ko gero, daugiausia teko dirbti su kaligrafijos projektais, taip pat ir leidžiant garsiuosius „Kaligrafijos sąsiuvinius“. Čia neįmanoma išsiversti žongliruojant pagrindinėmis frazėmis. Gilus specifinių grafikos technikų, pasaulinio ir Lietuvos kaligrafijos konteksto išmanymas, pagrindinių rašymo įrankių bei grafinio dizaino specifikos žinojimas padėjo sukurti įtaigų Algio darbų menotyrinį atspindį. Taip, tie darbai tikrai buvo palytėti meistro rankos, jų niekada nesupainiosi su kitų autorių darbais. Bet išsiaiškinti sau ir paaiškinti kitiems, žengiant po mažą žingsnelį jo kūrybos keliu, reikia aukščiausio lygio profesinio meistriškumo. Šioje knygoje neįkyriai ir įtaigiai supinami Algio gyvenimo etapai, nulėmę vienokį ar kitokį kūrybinį braižą, analizuojami atskirų darbų koncepciniai ir kūrybiniai sprendimai.

Atsakingai. Tai bruožas, ko gero, einantis iškart po profesionalumo. Kai labai tvarkingai savo kūrybinius sumanymus vykdantis žmogus išeina beveik nepalikęs archyvų, ko gero, tik nuo šio bruožo priklauso, kiek tiksliai surinkta ir apibendrinta medžiaga atspindi datas, įvykius ir faktus, ženklinusius Algio kūrybos kelią. K.Jokubavičienei taip puikiai pavyko išdėlioti Algio sukurtų darbų mozaiką, lyg H.Hesės kūrinyje „Stiklo karoliukų žaidimas“. Knygos autorės sukonstruota duomenų visuma padės vėlesnėms menotyrininkų kartoms, nagrinėsiančioms A.Kliševičiaus kūrybą ar jo kūrybos laiko kontekstą, galės tiksliai nusakyti įvykių chronologiją ir kitas reikšmingas mokslui detales.

Talentingai. Tikiu K.Jokuba-vičienės talentingai parašytu tekstu, jos nupieštu Algio buvimu šeimos ir draugų tarpe. Knygoje biografinis tekstas susipina su dailės istorijos kontekstais, pastarieji apipinti kūrybiniais projektais ir parodomis, kurių prasmės ir motyvai tapdavo naujų darbų formomis Algio kūryboje.

Šurmuliavo knygų mugėje

11-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, vasario 18–21 dienomis šurmuliavusi Lietuvos parodų centre „Litexpo“, neapsiėjo ir be klaipėdiečių rašytojų bei knygų leidėjų.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Knygų pristatymais, susitikimais su garsiais Lietuvos ir pasaulio rašytojais, diskusijomis ir kitais renginiais šiemet mugė gvildeno tapatybės temą ir kvietė diskutuoti apie tai, kas esame ir kuo būsime. Su savo naujienomis supažindino 200 leidyklų, knygynų, įvairių kultūrinių organizacijų iš 7 pasaulio šalių, vyko kone 200 įvairių renginių – džiazo vakarų, koncertų, spektaklių, meno parodų, kūrybos vakarų.

Šiemet Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir savo naujas knygas pristatė uostamiesčio leidybos grupė „Druka“, Klaipėdos universiteto ir „Eglės“ leidyklos.

Mugės lankytojams „Druka“ savo stende pateikė per 20 naujų kultūros ir meno leidinių, taip pat surengė pernai išleistų Leonido Donskio „99 Baltijos istorijų“ bei populiariausia 2009 metų Klaipėdos knyga išrinktos J.Saulėnienės ir R.Tarik „Nugrimzdusios Klaipėdos“ pristatymus, dalyvaujant autoriams.

Klaipėdos universiteto leidyklos stende puikavosi kone pusantro šimto pavadinimų naujos mokslinės knygos. Ši leidykla ir jos autoriai Rašytojų kampe atskirai pristatė knygą „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai“, taip pat tris monografijas: Guido Michelini’o „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos“, „Pietistų „Psalmių knygos“ istorinis kontekstas“ ir Rimanto Balsio „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“.

Diskusijų klube „Kūrybinga visuomenė – be knygų?“ su kitais diskutavo klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, žurnalų „Miesto IQ“ ir „Intelligent Life“ susitikime su skaitytojais bei diskusijoje „Žurnalas – miesto kultūros veidas“ dalyvavo L.Donskis ir Gintaras Grajauskas.

G.Grajausko naujas eseistikos rinkinys „Mažumynai“, ką tik išleistas „Versus aureus“, irgi suspėjo į šiemetę Vilniaus knygų mugę. Kaip pasakojo autorius, išleidžiant šį esė rinkinį tarpininkavo ir iniciatyvą rodė „Miesto IQ“ – tai pirmoji knyga iš būsimos šio žurnalo knygų bibliotekėlės.

Vilniaus knygų mugėje autografus dalijo ir savo naują esė rinktinę „Privati teritorija“ („Apostrofa“) pristatė ir Rolandas Rastauskas su džiazuojančia bendraminčių kompanija.

Jauniausius ir uoliausius skaitytojus mugėje ir vėl pradžiugino klaipėdietis Rimantas Černiauskas su 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusia knyga vaikams „Vaikai ir vaiduokliai“ („Versus aureus“). Ją pristatant autoriui talkino dailininkė Goda Jackutė ir klaipėdietis bardas Jonas Baltokas.

Plikomis akimis

Kristina Kučinskaitė

Vasario 26 – kovo 22 dienomis Klaipėdoje viešės vilniečio fotografo Valentino Juraičio fotoparoda „Plikomis akimis“.

Kasdienybės autentiškumas

V.Juraičiui itin svarbu fotografijų dokumentiškumas – nesvarbu, ar dokumentuojamas laikmetis, ar daugiau jo emocinę būseną atskleidžiantys faktai bei detalės.

Fotografo teigimu, jis niekada nesiekė fotografuoti įvykių, neieškojo sensacijų. Jis visada stengėsi užčiuopti laikotarpio bruožus. Net ir sovietmečiu kurtos serijos nebuvo kažkieno užsakyti reportažai – tai kadrai pačiam sau, atskleidžiantys autentišką fotografo mąstymą apie pasaulį.

Neseniai išleisto V.Juraičio albumo pavadinimas „Plikomis akimis“ siekia apibendrinti idėją, jog istorijos vingiuose besikeičiant socialinei ekonominei sistemai žmogaus dvasinis gyvenimas iš esmės netapo lengvesnis ar paprastesnis.

Žmogus – kraštovaizdžio dalis

Fotografijų ciklą „Gurbšilio žmonės“ V.Juraitis pradėjo 1999-aisiais, siekdamas užfiksuoti amžių sandūrą ir pokyčius visuomenėje.

Šį ciklą tęsia iki dabar. Jo fotografijų parodos surengtos Lietuvoje – pačiame Gurbšilio kaime ir Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Gelgaudiškyje bei užsienyje – Berlyne, Čikagoje, Čeliabinske.

Savo fotografijose autorius nesiekia vizualiai išryškinti, sąmoningai išaukštinti žmogų. Pastarasis dažniausiai yra natūrali kraštovaizdžio dalis, tyliai įsiliejanti į bendrą kūrinio kompoziciją.

Atrodo, kad fotografijomis norima pasakyti, jog žmogaus aplinka ne mažiau svarbi nei pats žmogus, kad jis – tik viena iš pasaulio sudedamųjų dalių.

Dvi Lietuvos

Lankydamasis kaimo vietovėse, fotomenininkas stebi basivystančio kapitalizmo bruožus. Pastebi, kad tuomet, kai Vilniuje ir kituose šalies centruose tvyro postmodernistinė dvasia, didžioji Lietuvos kaimo dalis gyvena ikiindustrinį, etnografinį gyvenimą, kuriame ryškus tautinis ir etninis identitetas. Dvi Lietuvos. Skirtumas toks, kad fotografijų herojus iš „Gurbšilio žmonių“ serijos neatsakytų, už kiek modernusis vilniškės kompanijos bosas perka kaklaraištį. Kaip ir anas neatspėtų, kad kaimiečio kostiumas padėvėtų rūbų krūvoje kainuoja tik litą kitą.

V.Juraičio fotografijų herojai dar nespėję emigruoti arba emigracijai nereikalingi. Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti – tai ne folkneriški personažai „snoupsai“, o vietiniai – laisvos dvasios, nors ir patiriantys materialinius nepriteklius, bet išsaugoję savigarbos jausmą. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis medinėmis grindimis…

V.Juraičio parodos „Plikomis akimis“ atidarymas – penktadienį 18 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7). Per vernisažą fotomenininkas pristatys ir neseniai išleistą albumą tuo pačiu pavadinimu.

Į „Kraštą prieblandoje“

Ruth Leiserowitz

Iki kovo vidurio Klaipėdos etnokultūros centre eksponuojama klaipėdiečio fotografo Raimundo Urbono (1963–1999) darbų pa-roda „Kraštas prieblandoje“. Fotografijos padarytos kone prieš du dešimtmečius jų autoriui keliaujant po senuosius Rytprūsius, dabartinę Kaliningrado sritį.

Tolstantis Rytprūsių aidas

Tik prabėgus laikui galime išmatuoti, kiek telpa nuotraukose, kurias 1991 ir 1992 m. Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose fotografavo R.Urbonas.

Jos darytos tuo metu, kai Kaliningrado sritis – anais laikais „uždraustasis Europos kambarys“ – buvo ką tik atverta atvykėliams.

Iš pradžių ten vyko daug tokių, kuriems miestuose ir pakrantėse rūpėjo kuo greičiau nufotografuoti, kas iki šiol buvo griežtai draudžiama. Neretai jie jau iš anksto žinodavo, į kuriuos motyvus nukreips objektyvą.

R.Urbonas elgėsi kitaip. Jis visą dieną tiesiog važiuodavo senomis vokiškomis alėjomis, senu prieškariniu gatvių grindiniu tik žvalgydamasis, stengdamasis kuo geriau įsidėmėti įvairias vietoves, gatveles, autobusų stoteles ir griuvėsius. Kai kurie miestų ar vietovių vaizdai jo nepaleisdavo ilgai – taip ilgai, kol sugrįždavo ir juos nufotografuodavo.

Užfiksavo atmosferą

R.Urbonas daugybę kartų keliavo iš Klaipėdos į tąją kitą planetą, į buvusią uždraustą zoną, kurioje buvo pilna kareivių ir karinių įrenginių, tačiau ten negalėjo nepamatyti vokiškų įspaudų. Jie atidžiam stebėtojui tiesiog lindo į akis.

Kaip niekam kitam R.Urbonui pavyko pajusti ir užfiksuoti tuo metu šį kraštą gaubusią atmosferą. O galėjai pajusti savotišką dar neišsisklaidžiusį sustingimą, būseną tarp miego ir pabudimo, kai neaišku, ar tikrai prabusi, ir kaip tas pabudimas ateis.

Šiandien, žvelgiant atgal, labiau domina pirmosios prabudimo akimirkos. O anuomet stulbinantys ir įsirėžiantys vaizdai buvo stingulio akimirkos. Ir mažuose miesteliuose, ir pastatuose laikas, regis, buvo sustojęs. Vokietmečio pabaiga tam tikra prasme buvo užkonservuota.

Nebėra kaip buvo

R.Urbono nuotraukose matome, pavyzdžiui, prūsišką miestelį, tiesa, apleistą, tačiau iškart aišku, kokiai kultūrai jis priklausė. R.Urbonas, užfiksuodamas tą vaizdą, labiau intuityviai negu racionaliai suprato, tad tuometinė pastatų būklė ilgai netvers. Bažnyčių stogų konstrukcijos, atrodė, teatlaikys vieną paskutinį vėjo gūsį, dar išlikusius lipdinius ant gyvenamųjų namų fasadų netrukus pakeis naujas tinklas, istorinių aruodų medinės gegnių konstrukcijos tuoj grius…

Šiandien, praėjus beveik 20 metų, nebėra taip, kaip buvo. Karaliaučiaus katedra, kurios griuvėsius R.Urbonas su neįtikėtina gelme 1988-aisiais pirmą kartą užfiksavo juostelėje, vėl atstatyta. Frydlando (Romuvos) bažnyčiai vietinių gyventojų iniciatyva uždengtas naujas stogas, ji suremontuota. Kiti griuvėsiai per tą laiką visiškai suiro, net jų pėdsakai ištrinti.

Reikia pripažinti R.Urbono nuopelną – jis buvo ano svarbaus laikmečio metraštininkas estetas. Sambrėškos akimirkas jis sugavo pačioje perspektyvoje.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Avangardinis duetas

Gytis Skudžinskas

Vasario 16 – kovo 16 dienomis Palangoje, A.Mončio namuose-muziejuje (S.Daukanto g. 16), veikia Arūno Kulikausko ir Giedriaus Liago fotografijų paroda.

Abu autoriai priklauso tai viduriniosios kartos fotografų grupei, kuri prieš porą dešimtmečių į Lietuvos vizualinio meno sceną įnešė eksperimentinio atvaizdo strategijas ir atsisakė vyravusių reportažinės, dokumentinės fotografijos kanonų. Arūnas ir Giedrius fiksuoja ne tiek svarbius momentus, panyra į kasdienių situacijų ir buitinės rutinos problemas.

Du pinhole-ų ciklai

A.Kulikauskas, šiuo metu gyvenantis Niujorke (JAV), parodoje pristato išskirtinai pinhole technika, panaudojant „polaroid“ medžiagas, sukurtus darbus.

Du jo fotografijų ciklai visiškai skiriasi pagal pasirinktą „dėmesio objektą“. Vienose fotografijose autorius fiksuoja didmiesčio kasdienybėje lūkuriuojančius dviračius, visai nereprezentatyvų ir neišskirtinį objektą. Kitame cikle – Meksikos šventyklos ir sakraliniai pastatai, bylojantys apie čiabuvių gyvenimo epicentrą.

Tačiau parodos vientisumą ir nuoseklų pasakojimą garantuoja specifinė technika, A.Kulikausko pamėgtas žemas rakursas, platus žvilgsnio kampas. Dar daugiau, autoriaus prisilietimas toks valingas, kad net iš pažiūros radikaliai skirtingi objektai tampa vienas kito vizualine tąsa.

Minties šifravimo žaidimas

G.Liagas taip pat dažnai imasi pačios artimiausios aplinkos studijų, tačiau jo darbai išsiskiria vitališkais koloristiniais eksperimentais, mechaniniu fotoatvaizdo pažeidimu.

Taikliai jaunesnio kolegos darbus apibūdino vienas iš lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjų Aleksandras Macijauskas: „Atrodo, kad G.Liagas savo kūryboje atsuko laiką atgal į 1963 metus, kai Kauno fotografai savo fotodarbus konstravo pagal dailės kanonus, pakylėjo tuos pamirštus principus į aukštesnę pakopą, atitinkančią šios dienos postmodernizmo koncepcijas. G.Liago darbuose vyrauja forma, dažnai iš fotografijos dokumentalumo palikdama tik pėdsaką. Užkoduodamas turinį, G.Liagas priverčia žiūrovą žaisti jo sumanytą minties šifravimo žaidimą“.

Anapus ir šiapus Atlanto

A.Kulikauskas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs keliolika personalinių parodų visame pasaulyje. Prieš 20 metų nuvyko į indėnų žemę anapus Atlanto, iš kur iki dabar keliauja po pasaulį. Dešimtmetį dirbęs fotografu Antologinių filmų archyve Niujorke, kurio vienas iš įkūrėjų ir iki dabar ten dirbantis – Jonas Mekas, šiuo metu A.Kulikauskas užsiima laisvai samdomo fotografo ir dizainerio veikla.

G.Liagas yra surengęs daugiau nei dešimtį personalinių parodų. Jo fotografijos saugomos Lietuvos, Rusijos, JAV ir Japonijos muziejuose. Jis ilgai dirbo Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete mokymo meistru, dėstė fotografiją Kauno Vytauto Didžiojo bei Kauno technikos universitetuose.

MENO LEIDINYS Nr. 2 (176)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėda – Pasaulio knygų sostinė?

Klaipėda varžysis dėl Pasaulio knygų sostinės vardo. Gavęs mero pritarimą, taip nusprendė miesto Kultūros skyrius, taip pat pasitaręs su uostamiesčio rašytojais, knygų leidėjais, universiteto mokslininkais ir bibliotekininkais.

„Nors Vilnius jau apsiskelbė ja būsiąs, ambicijų turime ir mes“, – tvirtino Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. Anot jos, tai būtų puiki proga atkreipti dėmesį į šį miestą ir kraštą, turėjusį unikalią knygnešių tradiciją, paskatinti čionykščių žmonių domėjimąsi knyga.

UNESCO kasmet organizuojamą Pasaulio knygų sostinės konkursą jau yra laimėję Amsterdamas, Aleksandrija, Buenos Airės, Rio de Žaneiras, Madridas, kiti planetos miestai. Šiemet Pasaulio knygų sostine paskelbta Liublijana. Tokiems nedideliems miestams kaip Klaipėda šis vardas iki šiol dar nebuvo suteiktas.

Klaipėda teiks UNESCO paraišką ir Pasaulio knygų sostine pretenduoja tapti savo jubiliejiniais metais – nuo 2012-ųjų balandžio 23-iosios iki 2013-ųjų pavasario. Jei pavyktų laimėti konkursą, Pasaulio knygų sostinės titulą Lietuvos uostamiestis turėtų apginti visus metus vykstančiais renginiais, populiarinančiais knygą. Juos finansuotų miestas. Tikimasi, kad prie UNESCO projekto būtų garbės reikalas prisidėti ir valstybei.

Mezgė kontaktus mugėje Stokholme

Vasario 19–21 dienomis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis” dalyvavo tarptautinėje meno kontaktų mugėje „Supermarket–2010“ Stokholme (Švedija).

Ten buvo susirinkę meno vadybininkai, kuratoriai, projektų organizatoriai. Susitikimų metu buvo pristatomas menininkų, su kuriais dirba meno organizacijos, meno projektus organizuojančių projektų portfolio.

„Per dieną vyko po keturis trumpus susitikimus penkių žmonių grupėse, buvo bendraujama trumpų apklausų, klausimų–atsakymų būdu. Po to – pusės valandos diskusijos ir individualios galimų būsimų projektų bendraautorių paieškos“, – pasakojo iš Stokholmo grįžęs „Kultūrpolio“ direktorius Ignas Kazakevičius.

Jo žodžiais, tarptautinės meno kontaktų mugės tikslas – sudaryti placdarmus pažintims, kurios leistų toliau plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, vystyti meno projektų idėjas. Šie susitikimai vyko performansų, paskaitų apie meno rinką ir meno proceso alternatyvas forma. Juose buvo lyginama šioji alternatyvi ir oficialios meno mugės pasaulyje, diskutuojama apie gatvės meną ir kitus dalykus – neformalią, tačiau neatsiejamą meno rinkos dalį.

Kontaktų mugėje Stokholme parodas ir menininkus pristatė 65 alternatyvaus bei šiuolaikinio meno galerijos. Nė viena Lietuvos galerija nedalyvavo.

„Spragtuką“ parodė Vilniaus publikai

Vasario 18-ąją sostinės publika buvo pakviesta į Klaipėdos muzikinio teatro premjerą – dviejų dalių šokio spektaklį „Spragtukas“ pagal Piotro Čaikovskio baleto muziką.

Debiutuojančios choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės spektaklis buvo rodomas Šokio teatre T.Kosciuškos gatvėje.

Spektaklį žiūrėjęs šokio kritikas Helmutas Šabasevičius teigė, kad teatro virtuvę mažiau pažįstantiems žmonėms jis turėjo patikti, o jam asmeniškai buvo netikėta scenografija ir kostiumai. Specialisto žodžiais, smagu, kad jauna choreografė pateikė šiuolaikišką versiją, tačiau yra mėgdžiojimo (Maurice Bejart ir kiti). Šį pastatymą, anot H.Šabasevičiaus, dar reikia tvarkyti, liko redakcinių klaidų, perspausta. Tačiau jis palaiko jaunos choreografės ambicijas.

Muzikologės Audronės Žiūraitytės nuomone, klaipėdiečių pastatyme yra ginčytinų dalykų, ne viskas išbaigta, bet tokia „Spragtuko“ versija priimtina ir įdomi. „Šis spektaklis Vilniuje turėtų sukelti diskusijų, o tai gerai“, – mano ji.

Kovo 16 ir 17 dienomis Vilniuje bus pristatyta dar viena Klaipėdos muzikinio teatro premjera – Raimondo Paulo miuziklas „Sesuo Kerė“, kurį uostamiestyje pastatė latvių režisierė Galina Poliščiuk. Spektaklis bus rodomas Ūkio banko teatro arenoje.

Parengė Rita Bočiulytė

Iš Klaipėdos papūtė gaivūs „Nauji vėjai“

Lietuvos pajūryje gimusi ir šalies jaunuosius akordeonistus suvienijusi idėja virto ambicingu muzikiniu projektu, sėkmingai startavusiu Klaipėdoje.

Laima Sugintienė

Vietoj prologo

Vasario 5-osios popietę uostamiesčio S.Šimkaus konservatorijos salė mažai priminė pasirengimą įprastam koncertui: sceną dengė ekranas, grindis – laidų raizgalynė, buvo rikiuojami kompiuteriai, mikrofonai…

Jaunuoliai įkaitusiais veidais tikrino interneto ryšį su Londono karališkąja muzikos akademija (pamenate šiaulietį Martyną Levickį iš „Lietuvos talentų“? Taigi – pilna salė tokių – susidomėjusių, entuziastingų, visas pusšimtis Lietuvos akordeonistų iš Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir Mažeikių. Tai jis, šiuo metu ten studijuojantis, koordinavo renginį). Tuoj turėjo prasidėti Lietuvos akordeonistų asociacijos (LAA) jaunimo sekcijos konferencija-forumas, kurio metu ir buvo numatytas tiesiogiai transliuojamas teletiltas. Priminsiu, kad profesionalūs Lietuvos akordeonistai turi vienintelę, daugiau kaip 23 metus veikiančią neformalią, puikiai „suderintą“ organizaciją, o septintus metus gyvuojanti jaunimo sekcija yra kupina idėjų ir inciatyvos. Kaip ir jų vadas, idėjų generatorius, jaunimo sekcijos pirmininkas akordeonistas Raimondas Sviackevičius. Plačiau apie juos galite panaršyti gražaus dizaino, patogioje vartotojui jų interneto svetainėje www.jaunimas.laas.lt.

Apie projektą

Projekto „Nauji vėjai“ idėja LAA jaunimui kilo pernai vasarą tarptautinio akordeono festivalio-seminaro metu Palangoje. Planuojama susitikti ir koncertuoti 3–4 kartus per metus, kiekvieną kartą – kitoje šalies vietoje. Ir ne tik koncertuoti: kas kartą – vis kitas akcentas. Taip bus siekiama įtraukti jaunimą į pagrindinių šalies renginių organizavimą bei sudaryti sąlygas jauniems žmonėms skleisti savo idėjas. Jie turi daug energijos, ją reikia nukreipti tinkama linkme, sudaryti terpę – teigė R.Sviackevičius.

Kodėl startui pasirinkta Klaipėda? „Pirmiausia – tai didelis miestas, čia yra aukštoji mokykla, konservatorija. Siekiame glaudesnio ryšio su uostamiesčiu, norime suaktyvinti bendradarbiavimą. Neapsirikome: kilo didelis susidomėjimas. Klaipėdiečiai prisijungė, važiuosime toliau“, – dėstė pirmininkas.

Manyčiau, šiam projektui dirvą parengė ir klaipėdiečio Roberto Užgalio įdirbis – jo Klaipėdoje kas dveji metai trečią spalio savaitgalį organizuojami tarptautiniai festivaliai „Vivat accordeon“. Pernai vyko jau šeštasis.

Bendravo su Londonu

Pagaliau užmegzti ryšį su Londonu pavyko! Nepaisant techninių problemų, pasikeista muzikiniais sveikinimais. Iš Lietuvos Kurto Schwaeno „Perpetuum mobile” pagrojo akordeonų duetas Regina Kardušaitė ir Simona Šukytė (abi – R.Sviackevičiaus studentės), o Nerijaus Bakulos kompoziciją „Ostinato” su Sauliumi Petreikiu (trimitas) atliko pats autorius.

Londoniečiai teigė muziką gerai girdėję, o Londone studijuojančios Latvijos pilietės Ksenijos Sidorovos ir juokais Baltijos akordeonų trio prisistačiusių atlikėjų (Lenkija, Latvija, Lietuva) muzikavimą prastas ryšys gerokai trikdė… Beje, šiuo metu Londono karališkoje muzikos akademijoje (LKMA) akordeono specialybę studijuoja tik septyni studentai. Tarp jų – nė vieno brito!

Po muzikinių pasisveikinimų tituluotus pašnekovus užgriuvo klausimų lavina: koks akordeono muzikos populiarumas Londone? Ką pašnekovai mano apie šio instrumento ateitį? Jei ansamblyje skirtingų tautybių ir temperamentų atlikėjai, – padeda tai, ar trukdo ir t.t.

Pozicijos stiprėja

LKMA profesorius Owenas Murray’us kalbėjo, kad akordeonas turi geras perspektyvas: šis instrumentas jau toleruojamas ir priimamas į klasikinių instrumentų šeimą, jis integruojasi į didžiąją muziką. Akordeonas skamba su garsiausiais pasaulio simfoniniais orkestrais (minėjo BBC orkestrą) diriguojant žymiausiems dirigentams. Profesorius pasidžiaugė, kad toks entuziazmas sklinda iš Lietuvos, į kurią jis ruošiasi atvykti.

Pokalbyje dalyvavo ir į klausimus atsakinėjo ir Londone besilankantis bei meistriškumo pamokas vedęs, Lietuvoje ne kartą viešėjęs garsiausias pasaulio akordeono pedagogas profesorius iš Rusijos Fridrichas Lipsas, ir Londone gyvenantis atlikėjas, kompozitorius RomanoViazzani, džiazo akordeonistas brazilas Chico Chagas.

„Akordeonistų profesionalų dėka akordeono pozicijos stiprėja, ir seni stereotipai pamažu ištrinami iš žmonių sąmonės“, – pokalbininkams antrino R.Sviackevičius.

Jau vėliau, tęsdamas diskusiją su jaunimu, jis siekė su jos dalyviais megzti neformalų, draugišką ryšį. Į pašnekovus kreipdamasis vardais, nuolat ragino bendradarbiauti. „Nuo kontaktų gali prasidėti karjera. Entuzia-zmas užgęsta gavus diplomą, – juokavo moderatorius. – Reikia siekti, kad kiekvienam rūpėtų ne tik individualūs, egoistiški dalykai.“ Kvietė: „Mąstykime taip: jei aš daug darysiu, mane pastebės ir įvertins“. Kaip tikras vedlys ragino išeiti į mases, profesionaliai groti ne tik akademinę, bet ir populiariąją muziką. Pasak R.Sviackevičiaus, vienintelis kelias pirmyn, akordeono ateitis – groti šiuolaikinę muziką, parašytą šiam instrumentui, inicijuoti naujus kūrinius, formuoti, kaupti „savo“ repertuarą. Tik taip, esą, akordeonas bus traktuojamas kaip rimtas, lygiavertis instrumentas ir pagaliau bus sulaužytas „užstalės“ instrumento stereotipas.

Koncerte – anšlagas

Vakarop visa šauni kompanija rinkosi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje. Ji buvo sausakimša, pasigailėjau neatėjusi gerokai anksčiau – vietą beradau paskutinėje balkono eilėje. Daugelis aikčiojo nepameną tokio anšlago: rinkosi ne tik klaipėdiečiai, klausytojų atvažiavo iš Plungės, Gargždų, Mažeikių, Palangos.

Ypač džiugino, kad daugelis akordeono pedagogų atvyko su savo mokiniais.

Didelis dviejų dalių koncertas „Akordeono tiltai – Klaipėda“ pradėjo planuojamą įvairius Lietuvos regionus aprėpsiantį koncertų ciklą. Jame išgirdome talentingiausią – tarptautinių konkursų laureatus keitė Karalienės Mortos premijos laureatai – Lietuvos jaunimą, atliekantį akordeono muziką. Skambėjo įvairių žanrų ir stilistikos kūriniai.

Ne paslaptis, kad akordeono repertuaras nėra labai gausus (jo atsiradimo skatinimas – vienas renginio tikslų). Tad nėra keista, jog nemažą koncerto programos dalį sudarė baroko, klasikos, džiazo kompozicijų transkripcijas. Būdama gana skeptiška šiuo atžvilgiu, vis dėlto turiu pripažinti meistriškas jų aranžuotes ir atlikimą.

Bravo, šiauliečiai!

Įtikino Tado Motiečiaus interpretuojama Gioacchino Rossini’o „Figaro kavatina” (aranž. Aleksanderis Dmitrijevas), šiauliečių trio, kuriame, be minėto Tado, muzikuoja Aurimas Goris ir Liudas Šiukšteris, pagrota Antonio Vivaldi’o „Vasara” iš ciklo „Metų laikai” (aranžuotės autorius nenurodytas) ir Duke’ą Ellingtoną demaskavęs ansamblis „Subtilu-Z“, kuris pagrojo populiarųjį Juano Tizolio – Duke’o Ellingtono „Karavaną“. Birbyne atliekant šį kūrinį girdėti dar neteko…

Visi išvardyti atlikėjai – šiauliečiai. (Ansamblyje „Subtilu-Z“akordeonu grojantis Povilas Velikis – taip pat Šiaulių konservatorijos ugdytinis. Apskritai didžiąją „Akordeono tiltų“ dalyvių dalį sudarė šio miesto atstovai. Taip ir girdžiu diskusijos metu replikuojančias puikias šios ugdymo įstaigos pedagoges Marytę Markevičienę ir Daivą Vasauskienę: „Viskas priklauso nuo mokytojo: jis turi TIKĖTI, tik tuomet juo patikės.“ Šventa tiesa, bravo, kolegės!). Dar viena šiaulietė R.Kardušaitė pagrojo Friedricho Lipso aranžuotą Aramo Chačaturiano „Toccatą“.

Akordeono tiltais

Kitą programos dalį sudarė originalios šiuolaikinės kompozicijos.

Iš šios grupės kūrinių išskirčiau Laimono Salijaus (Kaunas) pagrotą virtuozišką, sudėtingos artikuliacijos, su subtiliai elegantiška viduriniąja dalimi, žymiam gitaristui, flamenko stiliaus virtuozui Paco de Lucia dedikuotą Franko Angeliso „Hommage a Paco“. Taip pat padarė įspūdį daugiasluoksnės faktūros Bogdano Dowlaszo „Postscriptum“, kurį atliko viename prestižiškiausių pasaulio akordeono konkursų „Coupe mondiale–2009“ Naujojoje Zelandijoje, Aucklande, laureatu tapęs Romas Morkūnas (buvęs šiaulietis, šiuo metu LMTA magistrantas. Jo pedagogas – irgi R.Sviackevičius).

Be jau minėtų kūrinių, skambėjo dvi Viktoro Vlasovo kompozicijos: „Man patinka šis ritmas“ (jį atliko bene jauniausia koncerto dalyvė Viktorija Nociūtė iš Ventos muzikos mokyklos) ir „Basso ostinato“, kurį pagrojo S.Šimkaus konservatorijos duetas – Andrius Beržonskis ir Martynas Vaičekauskas. Pastarasis grojo ir solo – skambėjo Isaaco Albenizo „Asturias“. Jų jaunesnis bendramokslis Jonas Stonkus atliko Viktoro Gruševskio Toccatą Nr.2. Šiauliečiai Deividas Jocius grojo Luciano Fancelli’o „10 km iki Finestrino“, o Simona Šukytė – Aleksandro Požarickio „Metamorfozes“.

Ne vien trimitininkas

Antroji įspūdingo koncerto dalis buvo skirta ansambliams. Iškart pasakysiu: visi jie labai išradingi, neordinarinių sudėčių, eksperimentuojantys artikuliacijos, garso išgavimo, netikėtų tembrinių sąskambių, akordeono įgarsinimo srityse.

Itin džiugino, kad jaunieji muzikai grojo ir savas – efektingas, savitas – kompozicijas, tuo užpildydami žiojėjančią repertuaro spragą. Jų autoriai: S.Petreikis, N.Bakula, R.Morkūnas, P.Velikis, Dmitrijus Michailovas – „Subtilu-Z“ legionierius iš Latvijos.

Pirmieji pasirodė N.Bakula (akordeonas) ir S.Petreikis (trimitas). Aha, štai ką salėje veikė trimito pedagogas Virgilijus Nemaniūnas… Laiko ranką ant pulso, stebi ugdytinių pasiekimus… Dar vienas tikintis… Ir nors šįkart – apie akordeonus, kalbėdama apie šį ansamblį negaliu nutylėti apie talentingą, jautrų ir artistišką trimitininką. Imponavo jo sodriai, „mėsingai“, ne visai įprastai „tangiškai“ atliktas žymusis Astoro Piazzolla’os „Oblivion”.

Tačiau didžiausia intriga buvo kiti šio atlikėjo pasirodymai su „Chill out” trio. Na, ne, S.Petreikis jau seniai ne vien trimitininkas. Prieš šešerius metus baigęs minėto trimito guru klasę S.Šimkaus konservatorijoje, šiandien kaip multiinstrumentalistas pristatomas muzikas tą vakarą, atlikdamas savo kūrinį „Malda“, grojo bansuri (indiška) fleita, demonstravo gerklinį (obertoninį) – manau, girdėjusi ketvirtatonius – dainavimą, balsu imitavo mušamuosius instrumentus.

Siautėjo „Subtilu-Z“

Koncerto pabaigoje scenoje tiesiog siautėjo ansamblis „Subtilu-Z“: D.Michailovas ir P.Velikis (akordeonai), Laurynas Vaitkus (tenorinė birbynė) ir Vytautas Švažas (perkusija).

Pirmąkart Z.Kelmickaitės laidoje „Ryto suktinis“ matyti atlikėjai galutinai sutriuškino birbynės ir akordeono kaip liaudies – buitinių instrumentų įvaizdį.

Šis ansamblis taip pat grojo ir savas kompozicijas. Viena jų – P.Velikio „Netikėta erdvė“ . Cituoju autoriaus – skaitovo žodžius: „Buvo netikėta, kad vienas žmogus gali mane taip pakeisti. Pažadinti mano sielą, protą, jausmus.“

Kas tas žmogus? Gal tas žmogus – mokytojas, tikintis, užkrečiantis mokytojas? Toks, kaip LLA jaunimo sekcijos pirmininkas R.Sviackevičius? Tikintis, kad „akordeono muzikos garsai užlies šalies miestų koncertines erdves, namus ir – svarbiausia – žmonių širdis“? Užkrečiantis taip, kad jokio priešnuodžio tam nėra…

Vietoj epilogo

Vasario 5-oji – neabejotinai išskirtinė data muzikų gyvenime. Muzikams, o ir visiems kultūros žmonėms nepalankiame kontekste (neformalaus ugdymo koncepcija, nestabilus meno mokyklų statusas – meno mokyklos ir konservatorijos tarsi kamuolys mėtomos nuo vieno steigėjo prie kito, studentus muzikus diskriminuojanti „krepšelio” metodika, autorinių sutarčių mokesčiai ir t.t.) radosi nuostabos ir susižavėjimo bei visokeriopo palaikymo vertas reiškinys. Dar didesnį džiaugsmą kelia tai, kad jį inicijavo jaunimas. Kaip po renginio sakė LMTA rektorius, profesorius Eduardas Gabnys, „užaugo karta, kuri žino, ko nori“.

O apie Šiaulius tvirtai žinojau du dalykus: kad ten dislokuoti NATO oro policijos naikintuvai ir kad ten labai stipri akordeono mokykla. Manau, tai, kad Pasaulinei akordeono dienai skirti renginiai vyks gegužės 6-ąją Šiauliuose, – geras ženklas.

Palankaus vėjo!