Klaipėda – Tamperė: 50 metų kultūrinio įšalo

Klaipėda – Tamperė: 50 metų kultūrinio įšalo

 

Sausio 21–22 dienomis trys klaipėdiečiai – miesto Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė ir uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centro (KKKC) direktorius Ignas Kazakevičius – aplankė Tamperę, vieną aktyviausių Suomijos kūrybinių industrijų centrų.

Ignas Kazakevičius

Mūsų atstovaujamos įstaigos atspindėjo mūsų interesus – būtent šių sferų užsienio kolegų patirties perkėlimas į Klaipėdą. Po CITIES projekto vykome susitikti su kūrybinių industrijų kūrėjais, strategais, kompanijų prodiuseriais, pamatyti kūrybinių industrijų objektus. Tamperės istorija – gryniausias kūrybinių industrijų pavyzdys miesto ir jo gyventojų sąmonės formate.

Kas penktas – studentas

1775 m. Tamperę kaip turgavietę įkūrė Gustavas III, Švedijos karalius, o 1779-aisiais jai buvo suteiktos miesto teisės. Kaip pramonės ir prekybos centras Tamperė išaugo XIX a., ir antroje to amžiaus pusėje Tamperė pritraukė jau beveik pusė visos Suomijos pramoninės darbo jėgos.

Šiandien Tamperėje išliko mašinų gamybos, automatikos ir popieriaus pramonė, vystomos informacinės ir komunikacinės technologijos, biotechnologijos. Tamperės regione yra du humanitariniai ir trys politechnikos universitatai. Tad nėra keista, jog mieste, turinčiame apie 200 tūkst. gyventojų, kas penktas – studentas.

Be abejo, mus visus domino suomiški mūsiškio tabako fabriko variantai, G.Giedraitytę – dar ir viešasis sektorius, kultūrinis bendruomenių bei NVO lygis, mane – ir meno situacija, kaip jis suprantamas būtent tokio tipo mieste, kaip veikia organizacijos, panašios į KKKC.

Kelionė į Suomiją ilgesnė nei skrydis. Kad skristum ne visą valandą, turi važiuoti penkias valandas iki Rygos, dar kelias valandas maltis oro uoste. Todėl nenuostabu, kad kelionės metu neretai „aptarinėjome“ Susisiekimo ministerijos strategiją šiuo klausimu.

Tamperėje pasveikindamas veidus išbučiavo 17 laipsnių šaltis, o kai po kelių dienų grįžome į Lietuvą, ir ją pasiekė ši banga su visais žiemos grožiais, papurusiomis eglėmis ir tonomis sniego. Taigi buvome jau adaptavęsi, tačiau pirminis efektas buvo stulbinantis – pamatyti tikrą žiemą… Ir kavinę „Sibiras“, kurioje vyko pagrindiniai „mitingai“. Todėl labai noriai klausiausi pranešėjų ir trumpomis perėjimų tarp objektų akimirkomis pirmą kartą gal per 20 metų susimąsčiau apie kepurės poreikį. Beje, tokios, kokios norėjau, – tarkime, su vilko uodega, neradau. Tai privertė susimąstyti, kodėl viename iš Suomijos dizaino centrų nėra specializuotų dizaino parduotuvių? Vien tik HM, „Stockman“ ir kiti prekybos centrai su „jokia“ produkcija. Linksmiausi momentai Tamperėje – Trolių mumių ir Lenino muziejus… Suomiai į pastarąjį reaguoja ramiai, na, mumiais jų niekas nepavertė.

Kūrybiškumui – milijonai

Pirmąją dieną mus pasitiko programos „Kūrybiška Tamperė“ ir kūrybinių industrijų poprogramės LUKE koordinatoriai Liina Kangas ir Jari Myllymaki (www.creativetampere.fi).

Būtent šioji, 2006-aisiais pradėta, programa yra didžiausia visoje Suomijoje vystant kūrybinių sektorių verslumą. Ją vykdant bus sukurta 70 naujų kompanijų, su programa tiesiogiai dirba 67 žmonės, šiuo metu vyksta 77 projektai. Programa tęsis iki 2011-ųjų.

Anot R.Laužikienės, skandinavų patirtis mums labiausiai artima ir pritaikoma, palyginti su kitų partnerystės tinklo CITIES pietinių šalių patirtimis vystant kūrybines industrijas. Pas juos labai gerai subalansuotas rėmimo ir komercijos santykis kultūroje bei kūrybiniuose versluose.

Tamperė yra miestas, inicijavęs didžiausią Suomijoje ketverių metų trukmės kūrybinių industrijų regioninę rėmimo programą su 7,2 mln. eurų biudžetu, dar tikisi pritraukti ir papildomų lėšų – 40 mln. eurų iš privačių bei ES fondų, o tai, jų apskaičiavimais, generuotų mažiausiai 100 mln. eurų papildomą efektą vietos ekonomikai.

Pagrindinis šio projekto tikslas – nuoseklia grandine sujungti inovacijų ir verslumo skatinimo per kūrybines industrijas proceso segmentus, taip kurti patrauklų miestą. Šis tokiu turėtų tapti visą bendruomenę įtraukiant į veiklas, taip pat dėl pastarųjų multidiscipliniškumo, jų vyksmo visus metus, esamos urbanistikos pritaikymo kūrybinėms industrijoms, ypač akcentuojant jaunimo pastangas jas vystyti, skatinant eksperimentinės architektūros atsiradimą bei informacinę to, kas planuojama, kodėl tai daroma ir kaip vyksta, sklaidą visuomenėje per atviras diskusijas.

Žmonėms tai puiki proga pradėti savo verslą, gauti nemokamų patarimų bei galimybes savo idėją patobulinti ir parduoti. Konsultacijos, seminarai, mokymai, tik ką sukurtų firmų tinklai ir pirmieji rezultatai – tai nėra tik eilutės ir skaičiai programoje. Demokratija ten veikia, žmonių balso klausomasi, jie svarbūs miestui, jų idėjos reikalingos, įgyvendinant programą jos tampa pelningos.

Kultūros fabrikui rado partnerį

Tamperę poindustriniu miestu pavertė tokie analogai, kaip būsimasis Klaipėdos kultūros fabrikas. Šiandien dauguma Tamperės kūrybinių įstaigų – dizaino firmos, muziejai, menininkų dirbtuvės, galerijos, teatrai – yra įsikūrę buvusiose medvilnės, popieriaus, kojinių fabrikų teritorijose.

Tamperės savivaldybės remiamos programos lėšos naudojamos projektų kūrybinių industrijų srityje rengimui, administravimui, įgyvendinimui ir kofinansavimui. Pati programa, kaip organizacija, turi renovuotas patalpas buvusioje gamykloje ir laukia visuomenės pritarimo naujausiam jų kultūros fabriko projektui nebeveikiančiame kojinių fabrike (12 tūkst. kv. m).

Projektas kol kas – identiškoje fazėje klaipėdiškiam broliui.

Programa „Kūrybiška Tamperė“ skina laurus ir tarp Suomijos miestų rengiamuose rinkodaros konkursuose.

Kol atkakliai kamantinėjau pranešėjus, reikalaudamas konkrečių kūrybinių industrijų bei jų įtakos kitoms pramonės sritims pavyzdžių, kolegė R.Laužikienė džiaugėsi, kad smagu buvo rasti tik už gero pusvalandžio skrydžio nuo Rygos esantį giminingą miestą, jau sėkmingai vystantį analogišką kūrybinių industrijų plėtros koncepciją tai, kurią vysto KEPA.

Nurašę skaičius ir palyginimus sunkmečiui, pasidomėjome konkrečiais verslo inovacijų modeliais ir radome, ką be didelių sąnaudų galėsime pritaikyti būsimajame Klaipėdos kultūros fabrike. Tai realiai įgyvendinami modeliai, lankščiomis bendradarbiavimo ir motyvavimo schemomis jungiantys kūrybiškiausius studentus ir tradicinės pramonės bei verslo sektorius. Panašu, kad būsimasis Tamperės kultūros fabrikas, besikuriantis buvusiame kojinių fabrike, taps artimiausiu mūsų partneriu ir labai tikėtina, kad šie du projektai startuos vienu metu. Tai įvertinę pakvietėme vieni kitus į objektų atidarymus.

Edukacija – pirmoje vietoje

Miestui su kur kas gilesnėmis pramonės tradicijoms nei Klaipėda neatrodo keista investuoti į universiteto su įvairiausiomis specialybėmis plėtrą, kūrybines industrijas, kultūrą, miesto rinkodarą ir bendrą bendruomenės kultūrinį lygį.

Susitikimas su Tamperės savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju maloniai nustebino. Mieste nėra Kultūros skyriui pavaldžių įstaigų, tėra vienas simfoninis orkestras ir festivalis, kurį miestas finansuoja 100 proc.

Miesto biudžetas (22 mln. eurų) kasmet konkurso būdu paskirstomas visuomeninėms, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios ir sukuria visą kultūrinį produktą. Prioritetas – vaikai ir edukacija. Muziejais ir bibliotekomis rūpinasi kiti skyriai. Taip patenkinamas viešas bendruomenės kūrybinės veiklos poreikis, ugdoma tolerancija kolegoms, o „meninė – kultūrinė grietinėlė“, regis, turėtų ir nuosekliai formuotis.

Tačiau mano teoriją paneigė vizitas į vietinę Dailininkų sąjungą. Puikus pastatas, meno rezidentūra – tikri užmiesčio rūmai, tobula skulptūros, grafikos įranga, erdvios dirbtuvės ir 2000 sąjungos narių. Na, beveik tiek, kiek visoje Lietuvoje. Kūrybos meninis lygis beveik toks pat arba prastesnis. Taigi galime daryti išvadas, jog Suomijoje menininkais išties tampa visi. Ten tereikia tik norėti – ir visa bus pateikta, o toliau jau tavo ambicijų ir kūrybiškumo klausimas.

Iš pirmo žvilgsnio – banalu. Edukacija – pirmoje vietoje. Tačiau taip viskas ir prasideda. Ir jaunojo specialisto ugdymas, iržinių troškimas, aktyvumas, galimybė mažame formatėlyje išbandyti savo kuklias idėjas, ir vietos po saule užtenka visiems. Ten jau studijų metais studentai pradeda mokytis pateikti rinkai save ir savo idėjas. Antai mokslas Meno ir medijos institute nemokamas, tačiau konkursas žiaurus. Atrankos komisijai svarbiausia ne talentas, o motyvacija. O kokia komisijos motyvacija? Mažiau studentų atkrinta.

Verslas nuo lopšio

Prodiuserinė kompanija „Demola“ skatina verslo firmų ir universiteto bendradarbiavimą, buria technikos, ekonomikos, dizaino ir kitų specialybių studentus į kūrybines grupes ir skatina kurti „inovatyvų produktą“, prezentacijas, padeda gauti pirmuosius honorarus, pritraukia stambius rėmėjus, tokius kaip telekomunikacijų ir ryšių bendrovės NOKIA, TELESONERA.

Šypsodamiesi klausėme – na, ir kaip tos jaunimo formos? Ar bankrutavo? Ne, atsakė dėstytojai rimtai, tam jie ir mokomi. O tai gal rinką „dempinguojate“? – priešinomės iš paskutiniųjų. Ne, – dar rimčiau atsakė jaunas puspankis dėstytojas, – jie dirba rinkos sąlygomis. Po studijų studentai turi galimybę tobulinti savo versliuką vadinamuosiuose HUB, t.y. mobiliosios darbo vietos, patalpos, įranga pradedančiam verslui. Čia ir toliau palaikomos jų idėjos, egzistuoja tarptautinis tinklas, ir, svarbiausia, verda bendras darbas viename katile. Tamperės HUB-as yra įsikūręs „tobulo paveldo“ pastate, kuriame negalima nė vinies įkalti. Todėl jis visų rimtų firmų apeinamas, o studentams, kurie gali sutūpti ir prie vieno stalo, tinkamas.

Iš to, ką čia suminėjau, galite suvokti Tamperės kūrybinių industrijų puoselėjimo mechanizmą. Jis prasideda nuo visuomenės formavimosi. Tai natūralu. Niekas nesipriešina inovacijoms, o stengiasi jų sukurti ir pritaikyti kuo daugiau. Niekas nesako – fui, konsultantai ir projektiniai pinigai, nes iš jų išsilaiko visos kultūrinės institucijos, galimybių studijos ir kiti. Tiesiog ore plevena nematomas šviečiamasis darbas ir, svarbiausia, dėmesys kiekvienai detalei, kiekvienai veiklai. Niekas neužmirštas, kiekvienas turi galimybę. Na, skirtingai nuo komunizmo, čia tikslas – parduoti.

O pelno nesiekiantis viešasis sektorius tarpusavyje bendrauja be konkurencijos, kolegos nebijo atiduoti savo „rinkos dalies“, nes pinigai čia nedideli. Pavyzdžiui, 27 pagrindiniai Tamperės festivaliai susibūrę į sąjungą, kurį vykdo bendrą reklaminę strategiją, konsultuoja, kaip rezultatyviai įgyvendinti renginius. Organizatoriai stebi vieni kitų veiklą, svečiuojasi užkulisiuose. Media įranga, įrašų, garso studijomis dalijasi visi – tiek universitetai, tiek teatrai, tiek pavienės firmos. Sakytum, pavydas čia neegzistuoja? Gerovė užtikrina visuomenės pusiausvyrą, bet ji pasiekta atmetus tradicinius kultūros kūrimo ir pateikimo metodus.

Išvykstant suomiai krizendami klausė – kiek idėjų pavogėte? Be jokios ironijos ar užuojautos. Tiesiog lyg žvejai prie pilno krepšio žuvų, iš kurio jos virsta ir atgal į vandenį krinta… Praėjus mėnesiui vis dar galvoju, ką gali pasiūlyti Suomijai mūsų šalis. Dar 50 metų kultūrinio įšalo?

Menas – senamiesčio languose

Menas – senamiesčio languose

Šiandien Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis” visuomenei pristato naują meno projektą „Daugiau informacijos”. Menas įžiebs šviesas penkiose senamiestyje nuomojamose erdvėse ir prie šio projekto prisijungusių Klaipėdos apygardos teismo rūmų lauko galerijoje.

Projekto parodos vyks klaipėdiečiams gerai pažįstamose, bet laikinai „išnykusiose“ vietose. Staiga dingusių parduotuvių vietose įsikūrė visą parą veiksiančios „meno galerijos“, ir meno kūriniai jose bus tol, kol ten neatsiras norinčiųjų verslauti. „Padėkime verslui šiandien, kad rytoj jis padėtų menui“, – tokia naujojo projekto strategija. „Atsiliepdami į raginimą gelbėti senamiestį, primename, kad kultūros evoliucija yra neįmanoma be laisvos rinkos. Kurdami ekspozicijas šiandien pasmerktose nuomai vitrinose, kuriame pridėtinę vertę būsimoms kavinėms ir prabangioms parduotuvėms, kartu su jų savininkais kalbamės apie unikalų senamiestį, kurį bandome sugrąžinti žmonėms“, – teigė projekto kuratorė „Kultūrpolio“ direktoriaus pavaduotoja dailininkė Bronė Neverdauskienė.

Todėl ekspozicijoms parinkti socialiai aktyvūs, koncepciškai originalūs ir techniškai intriguojantys, prie aplinkos prisitaikantys instaliatyvaus tipo kūriniai bei išraiškinga tapyba.

Be vernisažų, be darbo valandų, visa parą nemokamai – klaipėdiečių ir miesto svečių dėmesiui šiuolaikinio meno projektas „Daugiau informacijos“.

„Taip suteiksime daugiau informacijos verslui apie meną, menui – apie verslą, visuomenei – apie menininkus. Padėsime vieni kitiems iš naujo atrasti mūsų senamiestį. Ir įrodysime, kad menas gali būti socialiai naudingas. Jis gi nekuriamas tik sau. Ir nekuriamas tik visuomenei. Menas kuriamas dėl jų komunikacijos“, – įsitikinę projekto organizatoriai iš „Kultūrpolio“.

„Durų“ inf.

 

Projekto dalyviai ir erdvės

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Odos paveikslai“ – Klaipėdos apygardos teismo rūmuose, Herkaus Manto g. 26.

Živilės Muraškienės ir Jūratės Kazakevičiūtės „Žinutė iš praeities“ – Tiltų g. 7.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės

„Kibiras šviesos“ – Tiltų g. 7.

Rolando Marčiaus tapyba – Herkaus Manto g. 3/28.

Anatolijaus Klemencovo, „Įkvėpimo vienetas – 1 KLEMAS” – Herkaus Manto g. 18.

Jūratės Kazakevičiūtės „Moteris-skruzdė“ – šokių studijoje „Coda“, Liepų g. 2.

O sakė nemokėjęs būti laisvu menininku…

O sakė nemokėjęs būti laisvu menininku…

Iki kovo 28-osios Prano Domšaičio galerijoje veikia retrospektyvinė grafiko Algio Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“, skirta 60-osioms dailininko gimimo metinėms.

Kristina Jokubavičienė

Iš kūrybos lobyno

Parodoje eksponuojama per 90 kūrinių – estampai, ekslibrisai, kaligrafijos ir kompiuterinės grafikos darbai, sukurti 1973–2008 metais.

Būtent 1973-iaisiais A. Kliševičius pradėjo dalyvauti parodose, per ilgą ir intensyvų kūrybinį gyvenimą surengė 32 personalines ekspozicijas, dalyvavo apžvalginiuose, grupiniuose ekslibrisų, estampų, knygų grafikos, kaligrafijos projektuose Lietuvoje ir užsienyje. 1980 metais jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 2006-aisiais buvo priimtas į LGDA (Lietuvos grafinio dizaino asociacija).

A.Kliševičius kūrė ekslibriso, estampo, knygų iliustracijos, knygų dizaino, plakato ir kaligrafijos srityse, firminius ženklus, reklaminius spaudinius, heraldikos objektus. Nuo 1997 metų dirbdamas Klaipėdos universiteto leidykloje dailininku, apipavidalino per 500 įvairių leidinių.

Charizmatiška asmenybė

Tikriausiai beprasmiška klausti, kodėl šiandien bet kuris susitikimas su Algio kūryba, jo darbų, asmenybės paminėjimas yra toks jaudinantis. Kiekvienas, kam teko savo gyvenimo kelyje sutikti šį nuolat besišypsantį, malonų ir išmintingą žmogų, gali tik dėkoti likimui už suteiktas bendravimo akimirkas, nes vis tiek nebus atsakymo į amžinąjį klausimą – kodėl taip anksti, ne laiku, neteisingai?..

Nuo 1974-ųjų gyvenęs ir kūręs Klaipėdoje A.Kliševičius buvo tapęs viena ryškiausių ir autoritetingiausių miesto dailės ir kultūrinio gyvenimo asmenybių. Kol buvo greta, atrodė savaime suprantama; kai išėjo Anapilin, suvokėme, ką iš tikro reiškė jo buvimas.

Jau prieš keletą metų, turėdamas galvoje 2000-aisiais 50-mečio proga surengtą parodą, Algis lyg juokais, lyg rimtai padejuodavo, kad labai greitai artėja kitas jubiliejus. Taigi teks vėl daryti parodą, pasak dailininko, „košmaras“…

Išskleidė retrospektyvą

Jubiliejinė paroda vyksta, tik, žinoma, ne tokia, kokią ją būtų sukomponavęs pats autorius.

Parodos rengėjai pasirinko tradicinės retrospektyvos variantą, chronologiškai pristatydami grafiko kūrybos kelią, kuriame akivaizdi pastovių motyvų raida ir nuolatinė techninių sprendimų kaita.

Pastarojo dešimtmečio A. Kliševičiaus kompiuterinės grafikos darbai visuomenei neblogai žinomi – iš parodų, reprodukcijų spaudoje. Tačiau ankstesni Algio kūriniai, atlikti linoleumo, kartono raižinio, šilkografijos technikomis, gausūs pirmieji kaligrafiniai etiudai buvo rodomi rečiau. Dalis šių darbų liko dirbtuvėje, nemažai jų pasklidę po pasaulį – išdalyti, padovanoti draugams, kolegoms, pažįstamiems, šiaip geriems žmonėms.

Kas „arčiausiai širdies“

Visą savo kūrybinį gyvenimą dailininkas kūrė ekslibrisus. Jie buvo skirti žmonėms, kuriuos gerai pažinojo, su kuriais nuolat bendravo; kiekviename jų koncentruotu vaizdu išreikšta žinia apie kolegas, jų pomėgius, silpnybes, tipiškus išorės ir charakterio bruožus.

Kadangi puikiai permanė žmones, lengvai mokėjo lakoniška forma, paradoksaliu vaizdų junginiu, netikėtu sugretinimu atskleisti esmę.

Dar 1978-aisiais apie Algio ekslibrisus tapytojas Vincas Kisarauskas rašė: „A.Kliševičius sugeba lakoniškai, įtaigiai ir lyg be pastangų, pasakytume „prancūziškai“, sukaupti mintį, nedideliu siužetu, palyginimu, keliomis formomis, jų deriniais perteikti charakterį. Spalva tuose lapeliuose jautriai paryškina nuotaiką – nelyginant dvelktų ypatingais, švelniais kvapais. Juk ekslibrisas ir yra visų pirma konkrečių žmonių artima kalba, savotiško susikalbėjimo lapelis, o ne apskritai menas žmonėms, kokia yra visa kita grafika“.

Ekslibrisai, kurie, pasak autoriaus, buvo „arčiausiai širdies“, „suteikė daugiausia laisvės minčiai“, pirmiausia ir išgarsino jų kūrėją, o mažame formate buvo sėkmingai išbandomi įvairūs motyvai.

„Žinojimas – dar ne menas”

A.Kliševičius buvo tarp pirmųjų Lietuvos grafikų, pradėjusių kurti šilkografijos technika. Su šilkografija jis susipažino dar studijų metais, vėliau populiarino šią techniką tarp kolegų ir studentų Klaipėdoje.

Parodoje eksponuojami 1975–1995 metų estampai, atlikti šilkografijos technika, daugeliui, ypač jaunimui, tapo tikru atradimu.

Estampuose įvairiai interpretuojami grafiko pamėgti motyvai – žmogaus veidas, profilis, pusfigūrė arba tik siluetas; paukštis, šulinys, tamsoje šviečiantis namo langas, pievos, žolės fragmentai, medžiai, debesys, dangaus šviesuliai, kosmoso bedugnė.

Paklaustas, ką byloja jo estampai, A.Kliševičius teigė: „Juose nėra jokio pasakojimo. Ar pasakojimas yra meno privalumas? Galbūt ne. Gal jis – spalvų deriniai, linijų ritmai, plastika… Man patinka daryti iš nieko nieką. Ko gi žmogus veržiasi į kosmosą? Ko jis ten ieško? Ogi bando surasti save, sužinoti apie save. Bet žinojimas – dar ne menas.“

Žinojimas dailininkui buvo pagrindas, ant kurio jis konstravo savąją būties viziją. Estampai neperkrauti detalėmis, juose vyrauja vaiskios, šaltos spalvos, kartojasi mėlynos, žalios ir pilkos spalvų dermės. Šilkografijos technika suteikė darbams taip geidžiamo lengvumo, besvoriškumo, dematerializavo visus motyvus ir objektus, visiškai atmetė bet kokią užuominą į tikrovę ir kasdienybę.

Kaligrafijos meistras

Nuo 1990-ųjų dailininkas tiesiog paniro į kaligrafiją, kuri jį traukė dar nuo M. K. Čiurliono vidurinės meno mokyklos laikų.

Šrifto specializaciją pasirinko ir studijuodamas Valstybiniame dailės institute (1968–1973): „Įstojęs į Vilniaus dailės institutą, aš nemokėjau būti laisvu menininku, nes esu labai logiškas ir pragmatiškas. Todėl susidomėjau labai konkrečiu, pedantiško kruopštumo reikalaujančiu dalyku – kaligrafija. Šrifto subtilybių mane mokė Albertas Gurskas, pats mokiausi iš didžiųjų meistrų.“

Tarp A.Kliševičiaus pavardės ir žodžio „kaligrafija“ buvo galima dėti lygybės ženklą: jis buvo trijų Klaipėdoje gimusių Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodų „Rašto menas“ (1992, 1999, 2004) iniciatorius ir kuratorius, dalyvavo ir rengė grupines bei personalines kaligrafijos parodas šalyje ir užsienyje.

Grafikas ne tik su užsidegimu pats kūrė kaligrafiją, bet mokė jos ir skatino kurti kitus. Parengęs albumą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (2005), A.Kliševičius sėkmingai įgyvendino kitą savo drąsų sumanymą ir 2006-aisiais pradėjo leisti pirmąjį Lietuvoje tęstinį leidinį, skirtą kaligrafijai, „Kaligrafijos sąsiuvinius“. Šiandien „Kaligrafijos sąsiuvinius“, pagerbdami Mokytojo atminimą, rengia jo kolegos ir mokiniai.

„Ne grožis, o vidinė jėga”

A.Kliševičių visada traukė naujovės: įvaldė šilkografijos techniką, kai tik ši pasiekė Lietuvą, greitai išmoko dirbti kompiuteriu. Išbandęs plunksnos, teptuko galimybes, jis vienas pirmųjų kaligrafijos darbuose panaudojo aerografą, atradęs, kad įprastas retušuotojo ar dizainerio įrankis palieka savitą valdomą pėdsaką.

Dailininkas aerografą derino su tradiciniais rašto įrankiais, kurdamas veidrodinio atspindžio iliuziją ar ryškų kontrastą tarp minkšto, pasklido aerografo pėdsako ir konkretesnių teptuko potėpių, aštrių plunksnos brėžių.

Kaligrafiją reprodukavo šilkografijos technika, derino visus įmanomus variantus, vadinamus mišria technika. Drąsiai keitė popierių į flizeliną ar banalią polietileno plėvelę, perėjo prie tūrinių, erdvinių kompozicijų, nuolat eksperimentavo, vadindamas tai žaidimu su šiuolaikinėmis formomis.

Šis jo kūrybos laikotarpis, paties autoriaus ne kartą įvardytas kaip „kaligrafinių etiudų metas“, pristatomas ir parodoje, daugelis darbų eksponuojami pirmą kartą.

Algis vadino kaligrafą „šrifto interpretatoriumi“, meninę kaligrafiją – „buvimu tarp rankraščių ir spaudos šrifto“, o jos prasmes ir savas intencijas nusakė taip: „Kaligrafijos tikslas – ne grožis, o vidinė jėga, kuri slypi ne teptuko paspaudime, rašymo greityje, o vidinėje rašančiojo nuostatoje. Tai, ką aš ir mano kolegos darome, turbūt būtų galima pavadinti šriftine grafika. Ne visi rašome klasikiniu būdu. Man patinka žaisti hieroglifais, išradinėti naujas šrifto formas, kurias kužda įvairios nuotaikos. Kaligrafija man – ne vien teksto rašymas. Prasmingesnis tampa emocijos, nuotaikos perteikimas rašto formomis.“

Kompiuteriu piešė toliau

Išbandęs įvairias grafikos technikas, kaligrafijos įrankius ir jų derinius, grafikas apsistojo ties kompiuterinėmis technologijomis, kurios leido vaizdą kurti greitai ir kokybiškai, o tai labai natūraliai atitiko jo kūrybišką individualybę.

Visi be išimties A.Kliševičiaus kompiuterinės grafikos darbai (ekslibrisai, kaligrafija, šriftinė grafika, knygų dizainas, iliustracijos, plakatai) buvo tolesnis „piešimas“ kompiuteriu, panaudojant originalius, ranka pieštus motyvus, raides, ženklus, tekstus.

Dailininkas taip aiškino savo požiūrį: „Kompiuteris duoda daug įvairių šriftų, tačiau tai – tik šablonai. Juos gali panaudoti ir kitas žmogus, o norisi, kad tavo kaligrafija būtų išskirtinė. Todėl pirmiausia visada rašau ranka. Su kokia nors įdomia plunksna, teptuku ar flomasteriu. Paskui tai nuskenuoju ir jau kompiuteryje jungiu su piešiniu ar dar ką nors darau.“

Gyvenimo prasmės tema

Variantiškumas, grįžimas prie įvairiu metu sukurtų kompozicijų, jų keitimas, naujų formų ir prasmių įtraukimas, arba, anot autoriaus, „žaidimai“, – būdingas grafiko vėlyvosios kūrybos bruožas.

Ryškaus individualumo ženklu pažymėtoje A.Kliševičiaus kūryboje visos sritys, rūšys, technikos, temos ir motyvai yra taip susipynę, kad kokiu aspektu bežvelgtume – chronologiniu, teminiu ar atlikimo, – matome tą patį tankiai suaustą kūrybinį audinį, kuriame ryškėja svarbiausia tema – žmogaus gyvenimo prasmė.

Joje tobulai dera, atrodo, tokie priešingi dalykai – racionalumas ir emocionalumas, formos minimalizmas ir giliai užslėpta spontaniška energija.

Kaligrafiškai rašydamas prasmingą frazę, komponuodamas motyvus estampuose, grafikas kūrė metaforiškas, asociacijų ir užuominų prisodrintas harmoningas erdves, individualias būties ir jos prasmės versijas.

Jo kūriniai – tarsi klausimai, užduoti iš anksto žinant, kad paprastų atsakymų nėra.

Įvertins „Padėkos kaukėmis“

Įvertins „Padėkos kaukėmis“

Klaipėdos savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius iki kovo 10-osios laukia miesto kultūros institucijų, kūrybinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų pasiūlymų, kas šiemet iš uostamiesčio teatro kūrėjų galėtų būti apdovanoti „Padėkos kaukėmis“ už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir nuopelnus teatro menui. Šiemet laureatai bus išrinkti vertinant jų 2009–2010 m. teatro sezono darbus – spektaklius, jų režisūrą, vaidmenis, scenografiją, choreografiją ir kt. Ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“ laureatams bus įteiktos kovo 26-ąją, Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri šiemet vyks Klaipėdos žvejų rūmuose.

Iš paveikslų – eilėraštis

Palangos viešojoje bibliotekoje šiandien 17 val. vyks poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių vakaras ir iki kovo 10-osios ten veikiančios parodos „Pasivaikščiojimai…“ pristatymas. Joje autorė įkurdino kone dvi dešimtis pernai nutapytų darbų, kuriuose – vien nuotaikingai interpretuota pajūrio gamta. Dar 2009-ųjų rudenį D.Molytės paveikslai pradėjo kelionę iš Nidos, aplankė Pervalką, Kauną, pabuvoję Palangoje, kovą bus eksponuojami Klaipėdoje. „Kiekviename mieste paroda – vis kitokia, nes nuimu vienus darbus, kitus pakabinu, ir ji keičiasi. Dėlioju tarsi iš fragmentų, kurie laikui bėgant turėtų suskambėti kaip eilėraštis“, – sakė menininkė.

Skulptūros vieši Lenkijoje

Visą mėnesį Lenkijoje, Olštyno vaivadijos viešosios bibliotekos skaitykloje senojoje miesto rotušėje, buvo eksponuojama klaipėdiečio rašytojo, I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio mažoji skulptūrinė plastika. Praėjusią savaitę paroda pradėjo kelionę po kitas Lenkijos bibliotekas ir į Klaipėdą sugrįš tik po pusmečio. Tai pastarojo dešimtmečio menininko darbų rinktinė – skulptūriniai portretai iš medžio. Beveik 30 metų J.Šikšnelis kuria skulptūras, Lietuvoje yra surengęs ne vieną jų parodą, bet į užsienį jos nukeliavo pirmąsyk. Tai dviejų bibliotekų kūrybiniai mainai. Pernai gruodį Klaipėdoje viešėjo lenkų parengta Marcino Nawrockio fotoparoda.

Baltijos gintaro paroda

Kovo 4–7 dienomis jau septintą kartą Vilniuje, viešbučio „Reval Hotel Lietuva“ konferencijų centre, vyks tarptautinė Baltijos juvelyrikos paroda „Amber Trip“. Joje ruošiasi dalyvauti ir gintaro meistrai, juvelyrai bei gintaro apdirbimo įmonės iš Lietuvos pajūrio. „Mūsų tikslas – parodyti pasaulio visuomenei galingą lietuviško gintaro verslą“, – tvirtino „Amber Trip“ direktorė Klotilda Juozapavičienė. Šiemet į parodą atvyks pirkėjai iš Japonijos, Kinijos, Skandinavijos šalių, Rusijos, Turkijos, Arabų Emyratų, Belgijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Jie Lietuvą įsivaizduoja kaip gintaro kraštą, kur tikisi išvysti platų asortimentą ir įsigyti gintaro gaminių iš pirmų rankų.

Gimusi iš pagarbos ir bičiulystės

Gimusi iš pagarbos ir bičiulystės

Neseniai knygynuose pasirodė klaipėdietės dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografija „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“, pristatanti žinomo uostamiesčio grafiko kūrybą.

Aušra Lisauskienė

kaligrafė, Vilniaus dailės akademijos profesorė

Rašyti recenziją knygai, kurioje nagrinėjamas A.Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos kelias, nėra lengva užduotis.

Nelengva, nes daugelį metų pažinojau Algį ir kaip kolegą, dirbusį toje pačioje aukštojoje mokykloje, ir kaip bendražygį, bendramintį, su kuriuo drauge teko dalyvauti parodose, organizuoti projektus, rūpintis jų sklaida. Paskutinė mano kuruota paroda „Keliaujančios raidės“, 2008-ųjų rudenį pristačiusi Lietuvos rašto meną Sankt Peterburge, LR generaliniame konsulate, įvyko jau be Algio. Jo darbus parodai paruošė šeimos nariai…

Skaitant dailėtyrininkės K. Jokubavičienės knygą, pristatančią A.Kliševičiaus kūrybą, kuri ir buvo svarbiausia jo gyvenimo kelio dalis, akivaizdu, kad tai iš didelės pagarbos ir ilgametės bičiulystės gimęs tekstas. Iškyla realūs vaizdiniai apie žmogų, menininką, pažinotą tiek metų; tarytum pamatai jo darbus, palydėtus profesionalių menotyrininko komentarų. Skaitai mintis, kurios kildavo bendraujant su Algiu, apžiūrint jo darbus parodose, vartant jo iliustruotas knygas, ir tada supranti, kad tai tikra. Knyga parašyta šiltai, profesionaliai, atsakingai ir talentingai.

Šiltai. Ko gero, tai svarbiausia, nes puikiai atskleidžia Algio santykį su jį supančiais žmonėmis – artimaisiais ir tik akimirkai sutiktais, su studentais ir kolegomis. Visi, kurie Algį pažinojo, juo tikėjo ir pasitikėjo. Tikėjo jo žmogišku padorumu, profesine kompetencija, ilgamete dėstytojo patirtimi ir dailininko talentu, jo nesavanaudiškumu. Tai buvo kukli, geranoriška, gausiai įvairiais talentais apdovanota charizmatiška asmenybė. Knygoje autorės aprašytos detalės, gyvenimo atkarpėlės ir citatos, būdo ar bendravimo bruožai su kolegomis pradedant M.K.Čiurlionio menų mokykla, studijomis Vilniaus dailės akademijoje, šeimoje ir baigiant dėstymu VDA Klaipėdos fakultete, labai taikliai padėjo perteikti A.Kliševičiaus šiltumą.

Profesionaliai. Apmaudu sakyti, kad Lietuvoje, kurioje bent kelios aukštosios mokyklos ruošia meno istorikus ir kritikus, nėra daug menotyrininkų, gebančių analizuoti kūrybą dailininkų, kurių veiklos skalė plati. Algio kūrybinės veiklos laukas driekėsi nuo klasikinės grafikos, kaligrafijos iki grafinio dizaino. Laimė, aplinkybės sukrito taip, kad K.Jokubavičienė, vadovaudama LDM P.Domšaičio galerijai, skaitydama paskaitas VDA Klaipėdos fakulteto studentams, jau daug metų buvo pagrindinė Algio kuruojamų ir organizuojamų parodų menotyrininkė. Bendradarbiaujant paskutinį dešimtmetį jai, ko gero, daugiausia teko dirbti su kaligrafijos projektais, taip pat ir leidžiant garsiuosius „Kaligrafijos sąsiuvinius“. Čia neįmanoma išsiversti žongliruojant pagrindinėmis frazėmis. Gilus specifinių grafikos technikų, pasaulinio ir Lietuvos kaligrafijos konteksto išmanymas, pagrindinių rašymo įrankių bei grafinio dizaino specifikos žinojimas padėjo sukurti įtaigų Algio darbų menotyrinį atspindį. Taip, tie darbai tikrai buvo palytėti meistro rankos, jų niekada nesupainiosi su kitų autorių darbais. Bet išsiaiškinti sau ir paaiškinti kitiems, žengiant po mažą žingsnelį jo kūrybos keliu, reikia aukščiausio lygio profesinio meistriškumo. Šioje knygoje neįkyriai ir įtaigiai supinami Algio gyvenimo etapai, nulėmę vienokį ar kitokį kūrybinį braižą, analizuojami atskirų darbų koncepciniai ir kūrybiniai sprendimai.

Atsakingai. Tai bruožas, ko gero, einantis iškart po profesionalumo. Kai labai tvarkingai savo kūrybinius sumanymus vykdantis žmogus išeina beveik nepalikęs archyvų, ko gero, tik nuo šio bruožo priklauso, kiek tiksliai surinkta ir apibendrinta medžiaga atspindi datas, įvykius ir faktus, ženklinusius Algio kūrybos kelią. K.Jokubavičienei taip puikiai pavyko išdėlioti Algio sukurtų darbų mozaiką, lyg H.Hesės kūrinyje „Stiklo karoliukų žaidimas“. Knygos autorės sukonstruota duomenų visuma padės vėlesnėms menotyrininkų kartoms, nagrinėsiančioms A.Kliševičiaus kūrybą ar jo kūrybos laiko kontekstą, galės tiksliai nusakyti įvykių chronologiją ir kitas reikšmingas mokslui detales.

Talentingai. Tikiu K.Jokuba-vičienės talentingai parašytu tekstu, jos nupieštu Algio buvimu šeimos ir draugų tarpe. Knygoje biografinis tekstas susipina su dailės istorijos kontekstais, pastarieji apipinti kūrybiniais projektais ir parodomis, kurių prasmės ir motyvai tapdavo naujų darbų formomis Algio kūryboje.

Šurmuliavo knygų mugėje

Šurmuliavo knygų mugėje

11-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, vasario 18–21 dienomis šurmuliavusi Lietuvos parodų centre „Litexpo“, neapsiėjo ir be klaipėdiečių rašytojų bei knygų leidėjų.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Knygų pristatymais, susitikimais su garsiais Lietuvos ir pasaulio rašytojais, diskusijomis ir kitais renginiais šiemet mugė gvildeno tapatybės temą ir kvietė diskutuoti apie tai, kas esame ir kuo būsime. Su savo naujienomis supažindino 200 leidyklų, knygynų, įvairių kultūrinių organizacijų iš 7 pasaulio šalių, vyko kone 200 įvairių renginių – džiazo vakarų, koncertų, spektaklių, meno parodų, kūrybos vakarų.

Šiemet Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir savo naujas knygas pristatė uostamiesčio leidybos grupė „Druka“, Klaipėdos universiteto ir „Eglės“ leidyklos.

Mugės lankytojams „Druka“ savo stende pateikė per 20 naujų kultūros ir meno leidinių, taip pat surengė pernai išleistų Leonido Donskio „99 Baltijos istorijų“ bei populiariausia 2009 metų Klaipėdos knyga išrinktos J.Saulėnienės ir R.Tarik „Nugrimzdusios Klaipėdos“ pristatymus, dalyvaujant autoriams.

Klaipėdos universiteto leidyklos stende puikavosi kone pusantro šimto pavadinimų naujos mokslinės knygos. Ši leidykla ir jos autoriai Rašytojų kampe atskirai pristatė knygą „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai“, taip pat tris monografijas: Guido Michelini’o „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos“, „Pietistų „Psalmių knygos“ istorinis kontekstas“ ir Rimanto Balsio „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“.

Diskusijų klube „Kūrybinga visuomenė – be knygų?“ su kitais diskutavo klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, žurnalų „Miesto IQ“ ir „Intelligent Life“ susitikime su skaitytojais bei diskusijoje „Žurnalas – miesto kultūros veidas“ dalyvavo L.Donskis ir Gintaras Grajauskas.

G.Grajausko naujas eseistikos rinkinys „Mažumynai“, ką tik išleistas „Versus aureus“, irgi suspėjo į šiemetę Vilniaus knygų mugę. Kaip pasakojo autorius, išleidžiant šį esė rinkinį tarpininkavo ir iniciatyvą rodė „Miesto IQ“ – tai pirmoji knyga iš būsimos šio žurnalo knygų bibliotekėlės.

Vilniaus knygų mugėje autografus dalijo ir savo naują esė rinktinę „Privati teritorija“ („Apostrofa“) pristatė ir Rolandas Rastauskas su džiazuojančia bendraminčių kompanija.

Jauniausius ir uoliausius skaitytojus mugėje ir vėl pradžiugino klaipėdietis Rimantas Černiauskas su 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusia knyga vaikams „Vaikai ir vaiduokliai“ („Versus aureus“). Ją pristatant autoriui talkino dailininkė Goda Jackutė ir klaipėdietis bardas Jonas Baltokas.

Plikomis akimis

Plikomis akimis

Kristina Kučinskaitė

Vasario 26 – kovo 22 dienomis Klaipėdoje viešės vilniečio fotografo Valentino Juraičio fotoparoda „Plikomis akimis“.

Kasdienybės autentiškumas

V.Juraičiui itin svarbu fotografijų dokumentiškumas – nesvarbu, ar dokumentuojamas laikmetis, ar daugiau jo emocinę būseną atskleidžiantys faktai bei detalės.

Fotografo teigimu, jis niekada nesiekė fotografuoti įvykių, neieškojo sensacijų. Jis visada stengėsi užčiuopti laikotarpio bruožus. Net ir sovietmečiu kurtos serijos nebuvo kažkieno užsakyti reportažai – tai kadrai pačiam sau, atskleidžiantys autentišką fotografo mąstymą apie pasaulį.

Neseniai išleisto V.Juraičio albumo pavadinimas „Plikomis akimis“ siekia apibendrinti idėją, jog istorijos vingiuose besikeičiant socialinei ekonominei sistemai žmogaus dvasinis gyvenimas iš esmės netapo lengvesnis ar paprastesnis.

Žmogus – kraštovaizdžio dalis

Fotografijų ciklą „Gurbšilio žmonės“ V.Juraitis pradėjo 1999-aisiais, siekdamas užfiksuoti amžių sandūrą ir pokyčius visuomenėje.

Šį ciklą tęsia iki dabar. Jo fotografijų parodos surengtos Lietuvoje – pačiame Gurbšilio kaime ir Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Gelgaudiškyje bei užsienyje – Berlyne, Čikagoje, Čeliabinske.

Savo fotografijose autorius nesiekia vizualiai išryškinti, sąmoningai išaukštinti žmogų. Pastarasis dažniausiai yra natūrali kraštovaizdžio dalis, tyliai įsiliejanti į bendrą kūrinio kompoziciją.

Atrodo, kad fotografijomis norima pasakyti, jog žmogaus aplinka ne mažiau svarbi nei pats žmogus, kad jis – tik viena iš pasaulio sudedamųjų dalių.

Dvi Lietuvos

Lankydamasis kaimo vietovėse, fotomenininkas stebi basivystančio kapitalizmo bruožus. Pastebi, kad tuomet, kai Vilniuje ir kituose šalies centruose tvyro postmodernistinė dvasia, didžioji Lietuvos kaimo dalis gyvena ikiindustrinį, etnografinį gyvenimą, kuriame ryškus tautinis ir etninis identitetas. Dvi Lietuvos. Skirtumas toks, kad fotografijų herojus iš „Gurbšilio žmonių“ serijos neatsakytų, už kiek modernusis vilniškės kompanijos bosas perka kaklaraištį. Kaip ir anas neatspėtų, kad kaimiečio kostiumas padėvėtų rūbų krūvoje kainuoja tik litą kitą.

V.Juraičio fotografijų herojai dar nespėję emigruoti arba emigracijai nereikalingi. Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti – tai ne folkneriški personažai „snoupsai“, o vietiniai – laisvos dvasios, nors ir patiriantys materialinius nepriteklius, bet išsaugoję savigarbos jausmą. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis medinėmis grindimis…

V.Juraičio parodos „Plikomis akimis“ atidarymas – penktadienį 18 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7). Per vernisažą fotomenininkas pristatys ir neseniai išleistą albumą tuo pačiu pavadinimu.

Į „Kraštą prieblandoje“

Į „Kraštą prieblandoje“

Ruth Leiserowitz

Iki kovo vidurio Klaipėdos etnokultūros centre eksponuojama klaipėdiečio fotografo Raimundo Urbono (1963–1999) darbų pa-roda „Kraštas prieblandoje“. Fotografijos padarytos kone prieš du dešimtmečius jų autoriui keliaujant po senuosius Rytprūsius, dabartinę Kaliningrado sritį.

Tolstantis Rytprūsių aidas

Tik prabėgus laikui galime išmatuoti, kiek telpa nuotraukose, kurias 1991 ir 1992 m. Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose fotografavo R.Urbonas.

Jos darytos tuo metu, kai Kaliningrado sritis – anais laikais „uždraustasis Europos kambarys“ – buvo ką tik atverta atvykėliams.

Iš pradžių ten vyko daug tokių, kuriems miestuose ir pakrantėse rūpėjo kuo greičiau nufotografuoti, kas iki šiol buvo griežtai draudžiama. Neretai jie jau iš anksto žinodavo, į kuriuos motyvus nukreips objektyvą.

R.Urbonas elgėsi kitaip. Jis visą dieną tiesiog važiuodavo senomis vokiškomis alėjomis, senu prieškariniu gatvių grindiniu tik žvalgydamasis, stengdamasis kuo geriau įsidėmėti įvairias vietoves, gatveles, autobusų stoteles ir griuvėsius. Kai kurie miestų ar vietovių vaizdai jo nepaleisdavo ilgai – taip ilgai, kol sugrįždavo ir juos nufotografuodavo.

Užfiksavo atmosferą

R.Urbonas daugybę kartų keliavo iš Klaipėdos į tąją kitą planetą, į buvusią uždraustą zoną, kurioje buvo pilna kareivių ir karinių įrenginių, tačiau ten negalėjo nepamatyti vokiškų įspaudų. Jie atidžiam stebėtojui tiesiog lindo į akis.

Kaip niekam kitam R.Urbonui pavyko pajusti ir užfiksuoti tuo metu šį kraštą gaubusią atmosferą. O galėjai pajusti savotišką dar neišsisklaidžiusį sustingimą, būseną tarp miego ir pabudimo, kai neaišku, ar tikrai prabusi, ir kaip tas pabudimas ateis.

Šiandien, žvelgiant atgal, labiau domina pirmosios prabudimo akimirkos. O anuomet stulbinantys ir įsirėžiantys vaizdai buvo stingulio akimirkos. Ir mažuose miesteliuose, ir pastatuose laikas, regis, buvo sustojęs. Vokietmečio pabaiga tam tikra prasme buvo užkonservuota.

Nebėra kaip buvo

R.Urbono nuotraukose matome, pavyzdžiui, prūsišką miestelį, tiesa, apleistą, tačiau iškart aišku, kokiai kultūrai jis priklausė. R.Urbonas, užfiksuodamas tą vaizdą, labiau intuityviai negu racionaliai suprato, tad tuometinė pastatų būklė ilgai netvers. Bažnyčių stogų konstrukcijos, atrodė, teatlaikys vieną paskutinį vėjo gūsį, dar išlikusius lipdinius ant gyvenamųjų namų fasadų netrukus pakeis naujas tinklas, istorinių aruodų medinės gegnių konstrukcijos tuoj grius…

Šiandien, praėjus beveik 20 metų, nebėra taip, kaip buvo. Karaliaučiaus katedra, kurios griuvėsius R.Urbonas su neįtikėtina gelme 1988-aisiais pirmą kartą užfiksavo juostelėje, vėl atstatyta. Frydlando (Romuvos) bažnyčiai vietinių gyventojų iniciatyva uždengtas naujas stogas, ji suremontuota. Kiti griuvėsiai per tą laiką visiškai suiro, net jų pėdsakai ištrinti.

Reikia pripažinti R.Urbono nuopelną – jis buvo ano svarbaus laikmečio metraštininkas estetas. Sambrėškos akimirkas jis sugavo pačioje perspektyvoje.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Avangardinis duetas

Avangardinis duetas

 

 

Gytis Skudžinskas

Vasario 16 – kovo 16 dienomis Palangoje, A.Mončio namuose-muziejuje (S.Daukanto g. 16), veikia Arūno Kulikausko ir Giedriaus Liago fotografijų paroda.

Abu autoriai priklauso tai viduriniosios kartos fotografų grupei, kuri prieš porą dešimtmečių į Lietuvos vizualinio meno sceną įnešė eksperimentinio atvaizdo strategijas ir atsisakė vyravusių reportažinės, dokumentinės fotografijos kanonų. Arūnas ir Giedrius fiksuoja ne tiek svarbius momentus, panyra į kasdienių situacijų ir buitinės rutinos problemas.

Du pinhole-ų ciklai

A.Kulikauskas, šiuo metu gyvenantis Niujorke (JAV), parodoje pristato išskirtinai pinhole technika, panaudojant „polaroid“ medžiagas, sukurtus darbus.

Du jo fotografijų ciklai visiškai skiriasi pagal pasirinktą „dėmesio objektą“. Vienose fotografijose autorius fiksuoja didmiesčio kasdienybėje lūkuriuojančius dviračius, visai nereprezentatyvų ir neišskirtinį objektą. Kitame cikle – Meksikos šventyklos ir sakraliniai pastatai, bylojantys apie čiabuvių gyvenimo epicentrą.

Tačiau parodos vientisumą ir nuoseklų pasakojimą garantuoja specifinė technika, A.Kulikausko pamėgtas žemas rakursas, platus žvilgsnio kampas. Dar daugiau, autoriaus prisilietimas toks valingas, kad net iš pažiūros radikaliai skirtingi objektai tampa vienas kito vizualine tąsa.

Minties šifravimo žaidimas

G.Liagas taip pat dažnai imasi pačios artimiausios aplinkos studijų, tačiau jo darbai išsiskiria vitališkais koloristiniais eksperimentais, mechaniniu fotoatvaizdo pažeidimu.

Taikliai jaunesnio kolegos darbus apibūdino vienas iš lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjų Aleksandras Macijauskas: „Atrodo, kad G.Liagas savo kūryboje atsuko laiką atgal į 1963 metus, kai Kauno fotografai savo fotodarbus konstravo pagal dailės kanonus, pakylėjo tuos pamirštus principus į aukštesnę pakopą, atitinkančią šios dienos postmodernizmo koncepcijas. G.Liago darbuose vyrauja forma, dažnai iš fotografijos dokumentalumo palikdama tik pėdsaką. Užkoduodamas turinį, G.Liagas priverčia žiūrovą žaisti jo sumanytą minties šifravimo žaidimą“.

Anapus ir šiapus Atlanto

A.Kulikauskas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs keliolika personalinių parodų visame pasaulyje. Prieš 20 metų nuvyko į indėnų žemę anapus Atlanto, iš kur iki dabar keliauja po pasaulį. Dešimtmetį dirbęs fotografu Antologinių filmų archyve Niujorke, kurio vienas iš įkūrėjų ir iki dabar ten dirbantis – Jonas Mekas, šiuo metu A.Kulikauskas užsiima laisvai samdomo fotografo ir dizainerio veikla.

G.Liagas yra surengęs daugiau nei dešimtį personalinių parodų. Jo fotografijos saugomos Lietuvos, Rusijos, JAV ir Japonijos muziejuose. Jis ilgai dirbo Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete mokymo meistru, dėstė fotografiją Kauno Vytauto Didžiojo bei Kauno technikos universitetuose.

Klaipėda – Pasaulio knygų

MENO LEIDINYS Nr. 2 (176)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėda – Pasaulio knygų sostinė?

Klaipėda varžysis dėl Pasaulio knygų sostinės vardo. Gavęs mero pritarimą, taip nusprendė miesto Kultūros skyrius, taip pat pasitaręs su uostamiesčio rašytojais, knygų leidėjais, universiteto mokslininkais ir bibliotekininkais.

 

 

„Nors Vilnius jau apsiskelbė ja būsiąs, ambicijų turime ir mes“, – tvirtino Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. Anot jos, tai būtų puiki proga atkreipti dėmesį į šį miestą ir kraštą, turėjusį unikalią knygnešių tradiciją, paskatinti čionykščių žmonių domėjimąsi knyga.

UNESCO kasmet organizuojamą Pasaulio knygų sostinės konkursą jau yra laimėję Amsterdamas, Aleksandrija, Buenos Airės, Rio de Žaneiras, Madridas, kiti planetos miestai. Šiemet Pasaulio knygų sostine paskelbta Liublijana. Tokiems nedideliems miestams kaip Klaipėda šis vardas iki šiol dar nebuvo suteiktas.

Klaipėda teiks UNESCO paraišką ir Pasaulio knygų sostine pretenduoja tapti savo jubiliejiniais metais – nuo 2012-ųjų balandžio 23-iosios iki 2013-ųjų pavasario. Jei pavyktų laimėti konkursą, Pasaulio knygų sostinės titulą Lietuvos uostamiestis turėtų apginti visus metus vykstančiais renginiais, populiarinančiais knygą. Juos finansuotų miestas. Tikimasi, kad prie UNESCO projekto būtų garbės reikalas prisidėti ir valstybei.

Mezgė kontaktus mugėje Stokholme

Vasario 19–21 dienomis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras „Kultūrpolis” dalyvavo tarptautinėje meno kontaktų mugėje „Supermarket–2010“ Stokholme (Švedija).

Ten buvo susirinkę meno vadybininkai, kuratoriai, projektų organizatoriai. Susitikimų metu buvo pristatomas menininkų, su kuriais dirba meno organizacijos, meno projektus organizuojančių projektų portfolio.

„Per dieną vyko po keturis trumpus susitikimus penkių žmonių grupėse, buvo bendraujama trumpų apklausų, klausimų–atsakymų būdu. Po to – pusės valandos diskusijos ir individualios galimų būsimų projektų bendraautorių paieškos“, – pasakojo iš Stokholmo grįžęs „Kultūrpolio“ direktorius Ignas Kazakevičius.

Jo žodžiais, tarptautinės meno kontaktų mugės tikslas – sudaryti placdarmus pažintims, kurios leistų toliau plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, vystyti meno projektų idėjas. Šie susitikimai vyko performansų, paskaitų apie meno rinką ir meno proceso alternatyvas forma. Juose buvo lyginama šioji alternatyvi ir oficialios meno mugės pasaulyje, diskutuojama apie gatvės meną ir kitus dalykus – neformalią, tačiau neatsiejamą meno rinkos dalį.

Kontaktų mugėje Stokholme parodas ir menininkus pristatė 65 alternatyvaus bei šiuolaikinio meno galerijos. Nė viena Lietuvos galerija nedalyvavo.

„Spragtuką“ parodė Vilniaus publikai

Vasario 18-ąją sostinės publika buvo pakviesta į Klaipėdos muzikinio teatro premjerą – dviejų dalių šokio spektaklį „Spragtukas“ pagal Piotro Čaikovskio baleto muziką.

Debiutuojančios choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės spektaklis buvo rodomas Šokio teatre T.Kosciuškos gatvėje.

Spektaklį žiūrėjęs šokio kritikas Helmutas Šabasevičius teigė, kad teatro virtuvę mažiau pažįstantiems žmonėms jis turėjo patikti, o jam asmeniškai buvo netikėta scenografija ir kostiumai. Specialisto žodžiais, smagu, kad jauna choreografė pateikė šiuolaikišką versiją, tačiau yra mėgdžiojimo (Maurice Bejart ir kiti). Šį pastatymą, anot H.Šabasevičiaus, dar reikia tvarkyti, liko redakcinių klaidų, perspausta. Tačiau jis palaiko jaunos choreografės ambicijas.

Muzikologės Audronės Žiūraitytės nuomone, klaipėdiečių pastatyme yra ginčytinų dalykų, ne viskas išbaigta, bet tokia „Spragtuko“ versija priimtina ir įdomi. „Šis spektaklis Vilniuje turėtų sukelti diskusijų, o tai gerai“, – mano ji.

Kovo 16 ir 17 dienomis Vilniuje bus pristatyta dar viena Klaipėdos muzikinio teatro premjera – Raimondo Paulo miuziklas „Sesuo Kerė“, kurį uostamiestyje pastatė latvių režisierė Galina Poliščiuk. Spektaklis bus rodomas Ūkio banko teatro arenoje.

Parengė Rita Bočiulytė