Plikomis akimis

Plikomis akimis

Kristina Kučinskaitė

Vasario 26 – kovo 22 dienomis Klaipėdoje viešės vilniečio fotografo Valentino Juraičio fotoparoda „Plikomis akimis“.

Kasdienybės autentiškumas

V.Juraičiui itin svarbu fotografijų dokumentiškumas – nesvarbu, ar dokumentuojamas laikmetis, ar daugiau jo emocinę būseną atskleidžiantys faktai bei detalės.

Fotografo teigimu, jis niekada nesiekė fotografuoti įvykių, neieškojo sensacijų. Jis visada stengėsi užčiuopti laikotarpio bruožus. Net ir sovietmečiu kurtos serijos nebuvo kažkieno užsakyti reportažai – tai kadrai pačiam sau, atskleidžiantys autentišką fotografo mąstymą apie pasaulį.

Neseniai išleisto V.Juraičio albumo pavadinimas „Plikomis akimis“ siekia apibendrinti idėją, jog istorijos vingiuose besikeičiant socialinei ekonominei sistemai žmogaus dvasinis gyvenimas iš esmės netapo lengvesnis ar paprastesnis.

Žmogus – kraštovaizdžio dalis

Fotografijų ciklą „Gurbšilio žmonės“ V.Juraitis pradėjo 1999-aisiais, siekdamas užfiksuoti amžių sandūrą ir pokyčius visuomenėje.

Šį ciklą tęsia iki dabar. Jo fotografijų parodos surengtos Lietuvoje – pačiame Gurbšilio kaime ir Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Gelgaudiškyje bei užsienyje – Berlyne, Čikagoje, Čeliabinske.

Savo fotografijose autorius nesiekia vizualiai išryškinti, sąmoningai išaukštinti žmogų. Pastarasis dažniausiai yra natūrali kraštovaizdžio dalis, tyliai įsiliejanti į bendrą kūrinio kompoziciją.

Atrodo, kad fotografijomis norima pasakyti, jog žmogaus aplinka ne mažiau svarbi nei pats žmogus, kad jis – tik viena iš pasaulio sudedamųjų dalių.

Dvi Lietuvos

Lankydamasis kaimo vietovėse, fotomenininkas stebi basivystančio kapitalizmo bruožus. Pastebi, kad tuomet, kai Vilniuje ir kituose šalies centruose tvyro postmodernistinė dvasia, didžioji Lietuvos kaimo dalis gyvena ikiindustrinį, etnografinį gyvenimą, kuriame ryškus tautinis ir etninis identitetas. Dvi Lietuvos. Skirtumas toks, kad fotografijų herojus iš „Gurbšilio žmonių“ serijos neatsakytų, už kiek modernusis vilniškės kompanijos bosas perka kaklaraištį. Kaip ir anas neatspėtų, kad kaimiečio kostiumas padėvėtų rūbų krūvoje kainuoja tik litą kitą.

V.Juraičio fotografijų herojai dar nespėję emigruoti arba emigracijai nereikalingi. Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti – tai ne folkneriški personažai „snoupsai“, o vietiniai – laisvos dvasios, nors ir patiriantys materialinius nepriteklius, bet išsaugoję savigarbos jausmą. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis medinėmis grindimis…

V.Juraičio parodos „Plikomis akimis“ atidarymas – penktadienį 18 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7). Per vernisažą fotomenininkas pristatys ir neseniai išleistą albumą tuo pačiu pavadinimu.

Į „Kraštą prieblandoje“

Į „Kraštą prieblandoje“

Ruth Leiserowitz

Iki kovo vidurio Klaipėdos etnokultūros centre eksponuojama klaipėdiečio fotografo Raimundo Urbono (1963–1999) darbų pa-roda „Kraštas prieblandoje“. Fotografijos padarytos kone prieš du dešimtmečius jų autoriui keliaujant po senuosius Rytprūsius, dabartinę Kaliningrado sritį.

Tolstantis Rytprūsių aidas

Tik prabėgus laikui galime išmatuoti, kiek telpa nuotraukose, kurias 1991 ir 1992 m. Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose fotografavo R.Urbonas.

Jos darytos tuo metu, kai Kaliningrado sritis – anais laikais „uždraustasis Europos kambarys“ – buvo ką tik atverta atvykėliams.

Iš pradžių ten vyko daug tokių, kuriems miestuose ir pakrantėse rūpėjo kuo greičiau nufotografuoti, kas iki šiol buvo griežtai draudžiama. Neretai jie jau iš anksto žinodavo, į kuriuos motyvus nukreips objektyvą.

R.Urbonas elgėsi kitaip. Jis visą dieną tiesiog važiuodavo senomis vokiškomis alėjomis, senu prieškariniu gatvių grindiniu tik žvalgydamasis, stengdamasis kuo geriau įsidėmėti įvairias vietoves, gatveles, autobusų stoteles ir griuvėsius. Kai kurie miestų ar vietovių vaizdai jo nepaleisdavo ilgai – taip ilgai, kol sugrįždavo ir juos nufotografuodavo.

Užfiksavo atmosferą

R.Urbonas daugybę kartų keliavo iš Klaipėdos į tąją kitą planetą, į buvusią uždraustą zoną, kurioje buvo pilna kareivių ir karinių įrenginių, tačiau ten negalėjo nepamatyti vokiškų įspaudų. Jie atidžiam stebėtojui tiesiog lindo į akis.

Kaip niekam kitam R.Urbonui pavyko pajusti ir užfiksuoti tuo metu šį kraštą gaubusią atmosferą. O galėjai pajusti savotišką dar neišsisklaidžiusį sustingimą, būseną tarp miego ir pabudimo, kai neaišku, ar tikrai prabusi, ir kaip tas pabudimas ateis.

Šiandien, žvelgiant atgal, labiau domina pirmosios prabudimo akimirkos. O anuomet stulbinantys ir įsirėžiantys vaizdai buvo stingulio akimirkos. Ir mažuose miesteliuose, ir pastatuose laikas, regis, buvo sustojęs. Vokietmečio pabaiga tam tikra prasme buvo užkonservuota.

Nebėra kaip buvo

R.Urbono nuotraukose matome, pavyzdžiui, prūsišką miestelį, tiesa, apleistą, tačiau iškart aišku, kokiai kultūrai jis priklausė. R.Urbonas, užfiksuodamas tą vaizdą, labiau intuityviai negu racionaliai suprato, tad tuometinė pastatų būklė ilgai netvers. Bažnyčių stogų konstrukcijos, atrodė, teatlaikys vieną paskutinį vėjo gūsį, dar išlikusius lipdinius ant gyvenamųjų namų fasadų netrukus pakeis naujas tinklas, istorinių aruodų medinės gegnių konstrukcijos tuoj grius…

Šiandien, praėjus beveik 20 metų, nebėra taip, kaip buvo. Karaliaučiaus katedra, kurios griuvėsius R.Urbonas su neįtikėtina gelme 1988-aisiais pirmą kartą užfiksavo juostelėje, vėl atstatyta. Frydlando (Romuvos) bažnyčiai vietinių gyventojų iniciatyva uždengtas naujas stogas, ji suremontuota. Kiti griuvėsiai per tą laiką visiškai suiro, net jų pėdsakai ištrinti.

Reikia pripažinti R.Urbono nuopelną – jis buvo ano svarbaus laikmečio metraštininkas estetas. Sambrėškos akimirkas jis sugavo pačioje perspektyvoje.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Avangardinis duetas

Avangardinis duetas

 

 

Gytis Skudžinskas

Vasario 16 – kovo 16 dienomis Palangoje, A.Mončio namuose-muziejuje (S.Daukanto g. 16), veikia Arūno Kulikausko ir Giedriaus Liago fotografijų paroda.

Abu autoriai priklauso tai viduriniosios kartos fotografų grupei, kuri prieš porą dešimtmečių į Lietuvos vizualinio meno sceną įnešė eksperimentinio atvaizdo strategijas ir atsisakė vyravusių reportažinės, dokumentinės fotografijos kanonų. Arūnas ir Giedrius fiksuoja ne tiek svarbius momentus, panyra į kasdienių situacijų ir buitinės rutinos problemas.

Du pinhole-ų ciklai

A.Kulikauskas, šiuo metu gyvenantis Niujorke (JAV), parodoje pristato išskirtinai pinhole technika, panaudojant „polaroid“ medžiagas, sukurtus darbus.

Du jo fotografijų ciklai visiškai skiriasi pagal pasirinktą „dėmesio objektą“. Vienose fotografijose autorius fiksuoja didmiesčio kasdienybėje lūkuriuojančius dviračius, visai nereprezentatyvų ir neišskirtinį objektą. Kitame cikle – Meksikos šventyklos ir sakraliniai pastatai, bylojantys apie čiabuvių gyvenimo epicentrą.

Tačiau parodos vientisumą ir nuoseklų pasakojimą garantuoja specifinė technika, A.Kulikausko pamėgtas žemas rakursas, platus žvilgsnio kampas. Dar daugiau, autoriaus prisilietimas toks valingas, kad net iš pažiūros radikaliai skirtingi objektai tampa vienas kito vizualine tąsa.

Minties šifravimo žaidimas

G.Liagas taip pat dažnai imasi pačios artimiausios aplinkos studijų, tačiau jo darbai išsiskiria vitališkais koloristiniais eksperimentais, mechaniniu fotoatvaizdo pažeidimu.

Taikliai jaunesnio kolegos darbus apibūdino vienas iš lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjų Aleksandras Macijauskas: „Atrodo, kad G.Liagas savo kūryboje atsuko laiką atgal į 1963 metus, kai Kauno fotografai savo fotodarbus konstravo pagal dailės kanonus, pakylėjo tuos pamirštus principus į aukštesnę pakopą, atitinkančią šios dienos postmodernizmo koncepcijas. G.Liago darbuose vyrauja forma, dažnai iš fotografijos dokumentalumo palikdama tik pėdsaką. Užkoduodamas turinį, G.Liagas priverčia žiūrovą žaisti jo sumanytą minties šifravimo žaidimą“.

Anapus ir šiapus Atlanto

A.Kulikauskas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs keliolika personalinių parodų visame pasaulyje. Prieš 20 metų nuvyko į indėnų žemę anapus Atlanto, iš kur iki dabar keliauja po pasaulį. Dešimtmetį dirbęs fotografu Antologinių filmų archyve Niujorke, kurio vienas iš įkūrėjų ir iki dabar ten dirbantis – Jonas Mekas, šiuo metu A.Kulikauskas užsiima laisvai samdomo fotografo ir dizainerio veikla.

G.Liagas yra surengęs daugiau nei dešimtį personalinių parodų. Jo fotografijos saugomos Lietuvos, Rusijos, JAV ir Japonijos muziejuose. Jis ilgai dirbo Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete mokymo meistru, dėstė fotografiją Kauno Vytauto Didžiojo bei Kauno technikos universitetuose.