„Salsos karaliai“: daug temperamento, mažoka ansambliškumo
Kovo 13-osios vakarą Klaipėdos žvejų rūmų salės sienas bei salsos garbintojų širdis drebino kubietiški ritmai – gyva muzika, dainos ir šokiai.
Violeta Milvydienė
Tik… „Kings of Salsa“ („Salsos karaliai“), į Lietuvą atvykę po koncertų Latvijoje ir Estijoje, uostamiestyje anšlago neišvydo. Nenuostabu – jei anksčiau svetimšalių pasirodymai pas mus susilaukdavo ypatingo publikos dėmesio, sunkmečiu nebesutraukia gausaus būrio žiūrovų, galinčių vienkartinei pramogai lengvai paaukoti nuo 60 iki 120 litų.
Abejonė – dėl pavadinimo
Kubiečių ansamblio – 18 muzikantų, dainininkų ir šokėjų – pasirodymo forma įprasta. Būta visko, kas atitinka šou standartus: dainą keičia choreografinis numeris, o jį – kitas arba instrumentinis kūrinys, vėl skamba daina, šokio ritmas ir t. t. Dažnai dainininkui „padeda“, t.y. savo priešokiu ar vaidybiniais elementais papildo šokėjai, o ir patys dainuojantys solistai bei muzikantai – gana judrūs, šoklūs ir išraiškingi. Galbūt ne visada įtaigios ar banalokai išspręstos humoristinės „frazės“, tačiau jos ne tik suteikia gyvasties, bet ir atlieka jungiamąją skirtingų koncerto fragmentų funkciją.
Egzotiška išvaizda, kubietiškas temperamentas, ispaniškas „karštis“, neribotos afrikietiškos laisvės pojūtis ir nežabota energija – išties tvirti ir nenuginčijami atlikėjus apibūdinantys veiksniai. Svarbu ir tai, kad sklindantys iš scenos emocionalūs, vaizdingi kūnų virpesiai akimirksniu užkrečia publiką euforine nuotaika. Taigi visi išvardyti bruožai – su pliuso ženklu.
Prisipažinsiu – pernelyg emocingas minėto kolektyvo pristatymas (egzaltuoti šūksniai, jausmingi teiginiai, išankstinės liaupsės), pasirodęs internete bei TV anonse (beje, kaip ir dažna įnirtingai peršama reklama) vertė suabejoti jo teisumu. Labiausiai intuicija neapgavo vienu, kita vertus, bene svarbiausiu aspektu – dėl ansamblio pavadinimo – „Kings of Salsa“. Jeigu ir „karaliai“, tai kur jų „karalienės“? Ir kodėl trūko bendros salsos? Toliau bandysiu pagrįsti abejones ir pateikti argumentus, analizuodama pasirodymą per šokėjų ir jų atliekamos choreografijos prizmę. .
Apie programos atlikėjus
Kaip salsa tituluojama Lotynų Amerikos šokių „karalaite”, taip vertinčiau ir pačius šokėjus – jie gyvybingi, charizmatiški ir manipuliuojantys „karalaičiai“.
Tačiau esmė slypi ne tik jaunatviškame maksimalizme, veržiantis kiekvieno asmeninei raiškai ar varžantis dėl garsesnio ovacijų pliūpsnio. Pro akis nepraslydo itin nevienodas trupės atlikėjų pasirengimas bei skirtingi gebėjimai perteikti šokio stilistikos dvasią. Būtina akcentuoti – vyrų grupė gerokai stipresnė už moterų – nuo pirmosios šou minutės ir toliau, beveik visuose epizoduose keturi „donai“ dominuoja tiek šokdami kartu, tiek pavieniui bei aplink merginą-solistę, t.y. akivaizdžiai užgožia savąsias „donjas“. Galbūt todėl jiems sukurta choreografija – techniškesnė, sodresnė ir įdomesnė, pagaliau jie dažniau pasirodo scenoje. Pakeri ir jų nuoširdus elgesys, ir patrauklių kūnų demonstravimas (o gal tiesiog drąsa ar įgimtas laisvumas?).
Visų fone išryškėjo du aiškūs lyderiai: ypač lanksčia, nors ir atletiška, raumeningo kūno plastika, veržlumu pasižymėjo vienas iš afroamerikiečių, o kokybiška technika ir natūraliai žaisminga nuotaika išsiskyrė didžiaakė mergina. O kita, išoriškai panaši į europietę (šviesiaplaukė it lietuvaitė) atrodė gana diletantiškai – pernelyg tiesi, „kieta“, todėl dažnokai „iškrisdavo“ iš bendro konteksto.
Vis dėlto ansamblio skelbiamą „karalių“ statusą priskirčiau brandesnei dimensijai, – kada visi šokėjai, lyg „vieno kūno ir kraujo“, unikalaus talento ir aktyvaus darbo įkvėpti, jau įgytos patirties kupini, yra „susišokę“ taip profesionaliai, kad stebint jų preciziškai atliekamą techniką ir glaudų kontaktavimą poroje (ne vien kūnais, o ir akimis), nugara nubėgtų šiurpuliukų srovė… Priešingu atveju įjungiama sąmonė ir pradedama kapstytis giliau. Taip šiuokart ir įvyko.
Apie pačią salsą
Salsa, gimusi iš ispanų, afrikiečių bei indėnų muzikos ir šokio mišinio, pripažinta populiariausiu šokiu Karibų baseine bei kituose Lotynų Amerikos regionuose (beje, muzikos ritmo ištakos fiksuojamos būtent Kubos saloje XIX a. pabaigoje, kiek vėliau stilius paplito Šiaurės Amerikoje). Šokio sistema susiformavo JAV ir buvo pripažinta apie 1940 m., po to vėl išpopuliarėjo tik praėjusio amžiaus pabaigoje.
Išvertus iš ispanų kalbos, „salsa“ reiškia „padažą“, kuris, suprantama, gali būti įvairus, „pagamintas“ ir „patiektas“ pagal kiekvieno skonį. Teoriškai šis šokis pasižymi geriausiomis mambos, ča ča ča, rumbos ir kitų šokių savybėmis, itin energingu bei aistringu charakteriu. Ne veltui jam taikomi apibūdinimai – „aštru“, „karšta“, „nėra ribų“, „užverda kraujas“ ir pan.
Kuo toliau, tuo dažniau salsoje sutinkami efektingi judesiai, akrobatiniai elementai – jų gausą teko išvysti ir mums pateiktame kubietiškojo stiliaus variante (dar gyvuoja kolumbietiškas, Los Andželo, Niujorko, Puerto Riko ir kt.). Be to, kad salsa skirstoma į rūšis pagal charakterį, atlikimo principą ar struktūrą (La Style – su aiškia sistema, Cuban Style – spontaniška, improvizuota, Rueda de Casino – rate, keičiantis partneriais porose ar pan.), ji gali būti šokama po vieną (Solo Latino), grupėmis, bet dažniausiai – poromis.
Štai ko labiausiai ir pritrūko – porinio salsos šokio. Visapusiškas pasitikėjimas tarp partnerių, greita žingsnių kaita ir tiksli technika, idealus sinchronas, staiga besikeičiančios susikabinimų kombinacijos bei kuo įvairesnės geometrinės figūros – būtini kriterijai, kurie, manyčiau, tiesiog privalo vyrauti aukšto lygio ansamblyje.
Ir ne vien principinės ar patriotinės nuostatos verčiama bandau sugretinti – ne tuščiai pasamprotauti, o pasitelkti lyginamąjį metodą: mūsiškė „Žuvėdra“ minėtais aspektais tvirtai nugali.
Apie bendrą choreografiją
Viso koncertinio šou choreografija – eklektiška: be spontaniškos, daugiau improvizuotai ir individualiai atliekamos kubietiškos salsos, gausu džiazinio šokio, efektingų akrobatinių judesių, daug aukštų modernaus baleto mostų bei šuolių. Dar panaudoti breiko, šiuolaikinio šokio, net flamenko elementai, o ritmiški plojimai ir ištrepsėjimai, vaizduojami neįprastai (atrodo, su guminėmis šlepetėmis), sukėlė daugiausia publikos aplodismentų.
Kiek ginčytina pati šokių struktūra, ypač nepriimtini pradžios ir pabaigos sprendimai, kai nevengiama balasto ar klubinės kultūros apraiškų. Neretai be jokios prasmės išbėgama iš scenos ir netrukus vėl įeinama, arba nepagrįstai ir agresyvokai stumdomasi. Išskyrus baltai vilkėjusių atlikėjų duetą bei grupinį keturių porų šokį antrosios dalies viduryje (manau, viso koncerto kulminaciją), kitur pristigo organikos, harmonijos, nors minimalaus bendravimo poroje – apskritai, kažkokios kibirkštėlės, ryškiau sklindančių fluidų, kuriuos norėjosi pajusti ar „pagauti“.
Kai kurių šokių ištęstumas, „tuščios“ vietos bei pasikartojantys dainos posmai su tais pačiais judesių deriniais privertė nuobodžiauti ir mintimis persikelti į kostiumų apžvalgą. Vėl susidarė įspūdis, jog choreografui (bei dizaineriui) nepakako kūrybinio potencialo nors kiek išlyginti balansą tarp vyrų ir moterų pasirodymų. Štai merginų apranga – dažniau buitiška nei sceninė, neryški, todėl susiliejanti su apšvietimu, kitais atributais (pvz., muzikantų instrumentais). Akivaizdu – skirtingas gėlėtų suknučių margumas nesuteikė vienybės ketveriukės šokiui, priešingai, trukdė nors vizualiai „priimti“ apgaulingą dermę. Ypač nestilingai šokėjos pasirodė paskutinėje scenelėje, kur kaip tikros „duenjos“ (iš ispanų – šeimininkės, guvernantės) mojavo šluotkočiais ir šokinėjo aplink vyrus, o pastarieji vėl buvo choreografiškai pagerbti, emociškai pakylėti bei ryškiaspalviais apdarais išskirti (ta prasme juos galima būtų pavadinti „karaliais“).
Kritiškoji proto pusė teigtų, jog matytos choreografinės programos turinys nevisapusiškai atspindėjo kokybines salsos ypatybes, jau nekalbant apie ypatingą meniškumą ar bent kokią (nors atmintyje) išliekamąją vertę. Kita, emocingoji smegenų dalis, paprieštarautų: juk ėjome žiūrėti šou, patirti pramogos malonumą, įsikrauti tam tikro kiekio energijos. Juk jos gavome pakankamai?!.
