„Salsos karaliai“: daug temperamento, mažoka ansambliškumo

Kovo 13-osios vakarą Klaipėdos žvejų rūmų salės sienas bei salsos garbintojų širdis drebino kubietiški ritmai – gyva muzika, dainos ir šokiai.

Violeta Milvydienė

Tik… „Kings of Salsa“ („Salsos karaliai“), į Lietuvą atvykę po koncertų Latvijoje ir Estijoje, uostamiestyje anšlago neišvydo. Nenuostabu – jei anksčiau svetimšalių pasirodymai pas mus susilaukdavo ypatingo publikos dėmesio, sunkmečiu nebesutraukia gausaus būrio žiūrovų, galinčių vienkartinei pramogai lengvai paaukoti nuo 60 iki 120 litų.

Abejonė – dėl pavadinimo

Kubiečių ansamblio – 18 muzikantų, dainininkų ir šokėjų – pasirodymo forma įprasta. Būta visko, kas atitinka šou standartus: dainą keičia choreografinis numeris, o jį – kitas arba instrumentinis kūrinys, vėl skamba daina, šokio ritmas ir t. t. Dažnai dainininkui „padeda“, t.y. savo priešokiu ar vaidybiniais elementais papildo šokėjai, o ir patys dainuojantys solistai bei muzikantai – gana judrūs, šoklūs ir išraiškingi. Galbūt ne visada įtaigios ar banalokai išspręstos humoristinės „frazės“, tačiau jos ne tik suteikia gyvasties, bet ir atlieka jungiamąją skirtingų koncerto fragmentų funkciją.

Egzotiška išvaizda, kubietiškas temperamentas, ispaniškas „karštis“, neribotos afrikietiškos laisvės pojūtis ir nežabota energija – išties tvirti ir nenuginčijami atlikėjus apibūdinantys veiksniai. Svarbu ir tai, kad sklindantys iš scenos emocionalūs, vaizdingi kūnų virpesiai akimirksniu užkrečia publiką euforine nuotaika. Taigi visi išvardyti bruožai – su pliuso ženklu.

Prisipažinsiu – pernelyg emocingas minėto kolektyvo pristatymas (egzaltuoti šūksniai, jausmingi teiginiai, išankstinės liaupsės), pasirodęs internete bei TV anonse (beje, kaip ir dažna įnirtingai peršama reklama) vertė suabejoti jo teisumu. Labiausiai intuicija neapgavo vienu, kita vertus, bene svarbiausiu aspektu – dėl ansamblio pavadinimo – „Kings of Salsa“. Jeigu ir „karaliai“, tai kur jų „karalienės“? Ir kodėl trūko bendros salsos? Toliau bandysiu pagrįsti abejones ir pateikti argumentus, analizuodama pasirodymą per šokėjų ir jų atliekamos choreografijos prizmę. .

Apie programos atlikėjus

Kaip salsa tituluojama Lotynų Amerikos šokių „karalaite”, taip vertinčiau ir pačius šokėjus – jie gyvybingi, charizmatiški ir manipuliuojantys „karalaičiai“.

Tačiau esmė slypi ne tik jaunatviškame maksimalizme, veržiantis kiekvieno asmeninei raiškai ar varžantis dėl garsesnio ovacijų pliūpsnio. Pro akis nepraslydo itin nevienodas trupės atlikėjų pasirengimas bei skirtingi gebėjimai perteikti šokio stilistikos dvasią. Būtina akcentuoti – vyrų grupė gerokai stipresnė už moterų – nuo pirmosios šou minutės ir toliau, beveik visuose epizoduose keturi „donai“ dominuoja tiek šokdami kartu, tiek pavieniui bei aplink merginą-solistę, t.y. akivaizdžiai užgožia savąsias „donjas“. Galbūt todėl jiems sukurta choreografija – techniškesnė, sodresnė ir įdomesnė, pagaliau jie dažniau pasirodo scenoje. Pakeri ir jų nuoširdus elgesys, ir patrauklių kūnų demonstravimas (o gal tiesiog drąsa ar įgimtas laisvumas?).

Visų fone išryškėjo du aiškūs lyderiai: ypač lanksčia, nors ir atletiška, raumeningo kūno plastika, veržlumu pasižymėjo vienas iš afroamerikiečių, o kokybiška technika ir natūraliai žaisminga nuotaika išsiskyrė didžiaakė mergina. O kita, išoriškai panaši į europietę (šviesiaplaukė it lietuvaitė) atrodė gana diletantiškai – pernelyg tiesi, „kieta“, todėl dažnokai „iškrisdavo“ iš bendro konteksto.

Vis dėlto ansamblio skelbiamą „karalių“ statusą priskirčiau brandesnei dimensijai, – kada visi šokėjai, lyg „vieno kūno ir kraujo“, unikalaus talento ir aktyvaus darbo įkvėpti, jau įgytos patirties kupini, yra „susišokę“ taip profesionaliai, kad stebint jų preciziškai atliekamą techniką ir glaudų kontaktavimą poroje (ne vien kūnais, o ir akimis), nugara nubėgtų šiurpuliukų srovė… Priešingu atveju įjungiama sąmonė ir pradedama kapstytis giliau. Taip šiuokart ir įvyko.

Apie pačią salsą

Salsa, gimusi iš ispanų, afrikiečių bei indėnų muzikos ir šokio mišinio, pripažinta populiariausiu šokiu Karibų baseine bei kituose Lotynų Amerikos regionuose (beje, muzikos ritmo ištakos fiksuojamos būtent Kubos saloje XIX a. pabaigoje, kiek vėliau stilius paplito Šiaurės Amerikoje). Šokio sistema susiformavo JAV ir buvo pripažinta apie 1940 m., po to vėl išpopuliarėjo tik praėjusio amžiaus pabaigoje.

Išvertus iš ispanų kalbos, „salsa“ reiškia „padažą“, kuris, suprantama, gali būti įvairus, „pagamintas“ ir „patiektas“ pagal kiekvieno skonį. Teoriškai šis šokis pasižymi geriausiomis mambos, ča ča ča, rumbos ir kitų šokių savybėmis, itin energingu bei aistringu charakteriu. Ne veltui jam taikomi apibūdinimai – „aštru“, „karšta“, „nėra ribų“, „užverda kraujas“ ir pan.

Kuo toliau, tuo dažniau salsoje sutinkami efektingi judesiai, akrobatiniai elementai – jų gausą teko išvysti ir mums pateiktame kubietiškojo stiliaus variante (dar gyvuoja kolumbietiškas, Los Andželo, Niujorko, Puerto Riko ir kt.). Be to, kad salsa skirstoma į rūšis pagal charakterį, atlikimo principą ar struktūrą (La Style – su aiškia sistema, Cuban Style – spontaniška, improvizuota, Rueda de Casino – rate, keičiantis partneriais porose ar pan.), ji gali būti šokama po vieną (Solo Latino), grupėmis, bet dažniausiai – poromis.

Štai ko labiausiai ir pritrūko – porinio salsos šokio. Visapusiškas pasitikėjimas tarp partnerių, greita žingsnių kaita ir tiksli technika, idealus sinchronas, staiga besikeičiančios susikabinimų kombinacijos bei kuo įvairesnės geometrinės figūros – būtini kriterijai, kurie, manyčiau, tiesiog privalo vyrauti aukšto lygio ansamblyje.

Ir ne vien principinės ar patriotinės nuostatos verčiama bandau sugretinti – ne tuščiai pasamprotauti, o pasitelkti lyginamąjį metodą: mūsiškė „Žuvėdra“ minėtais aspektais tvirtai nugali.

Apie bendrą choreografiją

Viso koncertinio šou choreografija – eklektiška: be spontaniškos, daugiau improvizuotai ir individualiai atliekamos kubietiškos salsos, gausu džiazinio šokio, efektingų akrobatinių judesių, daug aukštų modernaus baleto mostų bei šuolių. Dar panaudoti breiko, šiuolaikinio šokio, net flamenko elementai, o ritmiški plojimai ir ištrepsėjimai, vaizduojami neįprastai (atrodo, su guminėmis šlepetėmis), sukėlė daugiausia publikos aplodismentų.

Kiek ginčytina pati šokių struktūra, ypač nepriimtini pradžios ir pabaigos sprendimai, kai nevengiama balasto ar klubinės kultūros apraiškų. Neretai be jokios prasmės išbėgama iš scenos ir netrukus vėl įeinama, arba nepagrįstai ir agresyvokai stumdomasi. Išskyrus baltai vilkėjusių atlikėjų duetą bei grupinį keturių porų šokį antrosios dalies viduryje (manau, viso koncerto kulminaciją), kitur pristigo organikos, harmonijos, nors minimalaus bendravimo poroje – apskritai, kažkokios kibirkštėlės, ryškiau sklindančių fluidų, kuriuos norėjosi pajusti ar „pagauti“.

Kai kurių šokių ištęstumas, „tuščios“ vietos bei pasikartojantys dainos posmai su tais pačiais judesių deriniais privertė nuobodžiauti ir mintimis persikelti į kostiumų apžvalgą. Vėl susidarė įspūdis, jog choreografui (bei dizaineriui) nepakako kūrybinio potencialo nors kiek išlyginti balansą tarp vyrų ir moterų pasirodymų. Štai merginų apranga – dažniau buitiška nei sceninė, neryški, todėl susiliejanti su apšvietimu, kitais atributais (pvz., muzikantų instrumentais). Akivaizdu – skirtingas gėlėtų suknučių margumas nesuteikė vienybės ketveriukės šokiui, priešingai, trukdė nors vizualiai „priimti“ apgaulingą dermę. Ypač nestilingai šokėjos pasirodė paskutinėje scenelėje, kur kaip tikros „duenjos“ (iš ispanų – šeimininkės, guvernantės) mojavo šluotkočiais ir šokinėjo aplink vyrus, o pastarieji vėl buvo choreografiškai pagerbti, emociškai pakylėti bei ryškiaspalviais apdarais išskirti (ta prasme juos galima būtų pavadinti „karaliais“).

Kritiškoji proto pusė teigtų, jog matytos choreografinės programos turinys nevisapusiškai atspindėjo kokybines salsos ypatybes, jau nekalbant apie ypatingą meniškumą ar bent kokią (nors atmintyje) išliekamąją vertę. Kita, emocingoji smegenų dalis, paprieštarautų: juk ėjome žiūrėti šou, patirti pramogos malonumą, įsikrauti tam tikro kiekio energijos. Juk jos gavome pakankamai?!.

Europa – Klaipėdoje, Klaipėda – Europoje

Baigiantis kalendorinei žiemai į uostamiesčio Dailės parodų rūmus jau trečią kartą atkeliavo grandiozinė vizualinio meno bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ (vasario 19 – kovo 29 d.). Visas parodines ir ne itin erdves okupavo aštuonių šalių menininkai.

Gytis Skudžinskas

Nėra vientisos vizijos

Žanrų ir meninių strategijų įvairovė iškelia praktiškai neįmanomą uždavinį norint nuosekliai apibendrintai apžvelgti šią parodą. Todėl apsiribosiu tik keliomis fragmentiškomis ir subjektyviomis pastabomis.

Pirmiausia, įžengus į parodų rūmus, nevalingai apninka atoslūgio ir jo sąlygoto potvynio metafora. Pristatoma 80 menininkų kūryba perpildo parodines erdves ir įsiterpia į visas įmanomas salių nišas. O demonstruojami kūriniai aprėpia tokią stilistikų ir problemų amplitudę, kad tikrai sunku būtų papriekaištauti dėl kurio nors žanro diskriminacijos.

Ir tas įvairialypiškumas sukelia labai dviprasmiškas nuojautas. Viena, tikrai smagu šiaip pasivaikščioti ir pasidairyti, pasižiūrėti, kokia meninė kūryba šiuo metu gali būti priimtina ir įdomi tūlam europiečiui; keliaujant per sales, ant kurių sienų sužymėtos dalyvaujančios valstybės, simuliuoti bendrumo ir tų šalių meno pažinimo jausmą. Ir apskritai įvairovė, ir gausa yra gana pozityvu. Tačiau jei parodoje norėtume bent kiek aiškiau suformuluoti vienos ar kitos šalies meninio mentaliteto paveikslą, sunkiai tai pavyktų. Nes net patys šalių kuratoriai, kaip paaiškėjo iš katalogo tekstų, neturi vientisos vizijos, kaip ši paroda turėtų atrodyti. O kuratorių, kaip ir šalių, net aštuonetas, vieno generalinio nėra.

Niveliuoja vienas kitą

Visi kuratoriai sutaria, kad ši pa-roda gera proga parodyti jaunus menininkus už šalies ribų. Tačiau kiti pasiūlytų menininkų atrankos kriterijai apsiriboja universaliomis ir labai daugiaprasmėmis kategorijomis.

Šiuo atveju sėkmingiausią sprendimą priėmė Slovakija, pristatydama tik tapybos ir iš jos išplaukiančių žanrų kolekciją. Ir austras Stefanas Wirnspergeris, kurio darbo „Lyties linija“ specifiškumas nulemia, kad jis pasklinda visame parodos prote ir persekioja suvokėją nepaisydamas ekspozicinės logikos.

Kitų šalių autorių rinktinės multidiscipliniškos tiek žanrų, tiek problemų atžvilgiu, ir kadangi visi darbai maždaug atitinka vidutines šiandien kuriamo Europoje meno tendencijas, konkuruoja tarpusavyje, taip niveliuodami vienas kito pranešimą.

Galbūt šią problemą galima spręsti darbus eksponuojant ne pagal atstovaujamą valstybę, bet pagal žanrą ar problemą. Juk vis dėlto jau esame viename Europos katile, o tas išskirstymas autonomijomis naudingas tik meninei buhalterijai, bet tikrai ne menui ir menininkams.

Bet eksponavimą ir atranką palieku parodos organizatoriams bei kuratoriams ir bandau apčiuopti, kas šiuo metu rūpi jaunam menininkui.

Imituoja socialines problemas

Akivaizdžiausias faktas, kad jaunas menininkas – tai tik amžiaus kategorija, nes itin platus problemų laukas ir šioje parodoje turi dvi labai aiškias dominantes, vyraujančias visame šiuolaikiniame mene. Ko gero, ir nemačius paro-

dos nesunku būtų atspėti, kad tarp aktualiausių temų ryškiai vyrauja socialinė problematika (plačiausia prasme) ir istorijos analizė bei perfrazavimai.

Socialumas mene visais laikais užėmė neabejotinai svarbiausią vietą. Juk menininkas yra būtent to laiko produktas. Tačiau šioje parodoje taip pat akivaizdu, jog neretai jaunas menininkas socialinę problematiką pasirenka kaip garantuotą raktą į susikalbėjimą su auditorija, o gal ir į sėkmę.

Ne vienas autorius „Jaunųjų Europos kūrėjų“ bienalėje tiesiog imituoja socialines problemas, jų reportažą, pasirinkdamas vienokią ar kitokią šiuolaikiniame mene priimtiną formą. Bet tokie kūriniai neužmezga dialogo su žiūrovu. Jie greičiau iššaukia mintis apie šiandienę meninę perprodukciją.

Kutena suvokėjo nuostatas

O ne tokie deklaratyvūs ir keliapakopiai kūriniai ne tik reikalauja žiūrovo pastangų, bet ir ilgesniam laikui lieka pastarojo atmintyje.

Visų pirma čia reikėtų paminėti jau minėtą austrą S.Wirnspergerį. Jo projektas „Lyties linija“ pasklinda visuose Dailės parodų rūmuose, atrodo, tiesiogiai neveikia suvokėjo, bet priverčia permąstyti ne tiek lyties skirtybes, kiek lyties nulemtas gyvenimo sąlygas bei galimybes. Aiškiai artikuliuota idėja, pasirinkta forma ir atvirumas interpretacijoms daro šį kūrinį vienu iš stipriausių šiųmetėje bienalėje.

Visiškai kitokie, bet taip pat daugiaplaniai vengrų Tamaso Budha’os ir Andraso Tabori’o bei ispano Jose Manuelio Alorda’os darbai. Pastarieji kūrėjai, pasirinkę šiandienai itin aktualią ekologijos temą, taip pat netiesiogiai, ne itin įmantria forma sugeba ilgam įlįsti į suvokėjo pasąmonę.

Dar ne vienas darbas taip pat subtiliai ir su specifiniu autoriaus braižu kutena suvokėjo savimonės, pilietiškumo, apsisprendimo ar abejingumo nuostatas.

Tačiau ne mažiau parodoje ir taip mėgstamo deklaratyvumo ar net demagogijos. Kaip linksmą ir sėkmingą tokios strategijos produktą galiu išskirti nebent italo Gianfranco Pulitano darbą „Šiuolaikiniai ženklai“.

Dėmesio lauke – meno istorija

Antra parodos dominantė – istorijos perfrazavimas ir analizė. Čia jau aptiktume aiškesnį skirtumą tarp jauno menininko ir pasaulyje žinomų menininkų strategijų.

Jei menininkai renkasi istorines temas, jos neretai susietos su bendrine istorija. O jaunųjų menininkų dėmesio lauke dažniausiai – meno istorija. Ir tai savaime suprantama. Neretai net akademinėse recenzijose pabrėžiama, kad pirmiausia jaunam menininkui svarbu perprasti ir įsisavinti autoritetus. Kaip antai Vilniaus dailės akademijos skulptūros specialybės magistro darbas su užrašu „Aš supakavau Christo“.

Kitas aspektas, kad šios grupės kūriniai pasižymi sąmoju, efektingumu, bet retai išplėtoja nuoseklų konceptualų turinį.

Žinoma, tokioje parodoje, kaip loterijoje, pastebėtas ar geriausiojo vardo nusipelnęs kūrėjas gali kisti priklausomai nuo begalės veiksnių. O ir puikių kūrinių, kurie lieka nepaminėti, apstu.

Kaip lygus su lygiais

Dar kelios pastabos apie lietuvišką ekspozicijos dalį.

Iš šiemetinių dalyvių vienintelis Edvardas Šeputis gali grumtis kaip lygus su lygiais su kitais Europos kūrėjais. Nors ir silpnokas Edvardo konceptas kataloge, bet skulptūros forma, medžiagos ir pavadinimas išskleidžia plačias interpretavimo ir, svarbiausia, klasifikavimo šiandienos mene galimybes. Neprastai atrodo ir Bumblių šeimyninis tandemas. Bet čia vienaip ar kitaip lieka begalė neatsakytų klausimų. Na, pavyzdžiui, jei Neringa ar Mindaugas prie savo fotografijų serijų pridėtų dar po vieną ar išimtų po vieną fotografiją, kas nors nuo to pasikeistų? Kiti klausimai būtų sudėtingesni, bet kažkada pajuokavau, kad jie galėtų savo meninius ieškojimus apnarplioti meno istorijos konceptais, kartais tai atrodo kaip sąmoningas jų ėjimas.

Tapytojai ir fotografai šįkart atrodo gana vidutiniškai, nors individualiai dalyvaujantys autoriai pasirodo daug stipriau.

Tiesa, lietuviškos dalies kuratorė Goda Giedraitytė teigė, jog pastarųjų autorių kūryboje stipri nacionalinio konteksto įtaka, bet menininkai turėtų suprasti, kad tarptautiniu mastu mūsų lokalinis kontekstas dažnai lieka nebylus, jei tai nesusiję su bendrinėmis vertybėmis, stipriai individualizuota tradicine raiška ar istoriniais politiniais lūžiais. Pajuokaučiau, bepigu prancūzams ar italams, kurių nacionaliniai kontekstai yra tapę Europos kontekstais. Bet tai ne juokeliai, o duotybė ir esatis.

Tapytojas A.Taurinskas: atgal į ateitį

Iki penktadienio uostamiesčio Rūtų galerijoje veikia Algirdo Taurinsko tapybos paroda, kurioje autorius pristato naujausius paveikslus – visos nemažo formato 14 drobių nutapytos pačioje 2010-ųjų pradžioje.

Kristina Jokubavičienė

Su įkvėpimo aura

Nors menas ne olimpiada, toks produktyvumas ir darbų kokybė byloja apie puikią profesinę formą ir dvasios ramybę.

Kiekvienas, iš tikro ne toks jau retas (per pastaruosius trejus metus – trys parodos) susitikimas su A.Taurinsko tapyba yra jaudinantis konkrečios kūrėjo kelio atkarpos atsivėrimas. Šiuokart 14 drobių skleidė geros tapybos ir įkvėpimo aurą – tai leidžia tikėtis, kad ne tik metų pradžia dailininkui bus sėkminga.

Pastaraisiais metais parodose matėme įvairių žanrų A.Taurinsko paveikslus: peizažus, portretus, natiurmortus. Peizažas – gamtos ar miesto – įprastas jo kūryboje, kaip ir portretai. Gal labiausiai stebino gėlių natiurmortų tarpsnis, nulemtas matyt ne tiek susižavėjimo šiuo žanru, kiek nuo paties menininko nepriklausančių aplinkybių.

Permąsto pamėgtus motyvus

Šiais metais A.Taurinskas tapo peizažus ir netikėtai grįžta prie savo kūrybos pradinių pozicijų. Tai išties įdomus posūkis, atsigręžimas į jau prieš keturis dešimtmečius jo kūryboje neabejotinais favoritais buvusius motyvus – pajūrį, pievų, miškų, miestų vaizdus.

Ir jei iš pirmo žvilgsnio motyvų traktavimas gali pasirodyti lyg ir matytas, vis dėlto tai nėra pasikartojimas. Visi peizažai, net keli senamiesčio vaizdai, ryškiausiai prikeliantys atmintyje aštuntojo dešimtmečio A.Taurinsko paveikslus, yra brandaus menininko parafrazės savosios kūrybos temomis, pokalbis su pačiu savimi apie spalvų, potėpių, nuotaikų, emocijų dermes ir disonansus.

Paveikslai pasižymi metų metais puoselėta tapybos kultūra ir dideliu amato išmanymu, juose akivaizdus tęstinumas to, kas paprastai vadinama ekspresyviai romantiškos lietuvių XX a. tapybos tradicija.

Suasmenino kasdienybę

Šis parodos aspektas priminė 1973 metais Vilniuje vykusią legendinę penkių jaunų dailininkų – A.Taurinsko, Algimanto Kuro, Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio ir Algimanto Švėgždos (1941–1996) parodą, kuri tuomet sulaukė ne tik išskirtinio visuomenės ir kolegų dėmesio, bet ir partinių organų susirūpinimo.

Ji buvo priimta kaip jaunos, romantiškai orientuotos tapytojų kartos deklaracija apie raiškos laisvę. Kartais toji paroda laikoma lietuvių tapybos atsinaujinimo atskaitos tašku.

2003-iasiais tų pačių tapytojų (tik, gaila, be A.Taurinsko) aštuntojo dešimtmečio pradžios darbai buvo eksponuoti parodoje „Po trisdešimties metų“ Vilniaus „Maldžio“ galerijoje. Pasak Ritos Mikučionytės „tai labai šiuolaikiška, iki šiol aktuali tapyba, nes kasdienės aplinkos situacijos ir daiktai universaliai kaupia ir perteikia emocijas, o ekspresionizmas, nors „sendamas” ir keičiasi, bet, matome, nemiršta“.

Kasdienybės suasmeninimas A.Taurinsko kartos tapytojų darbuose skleidėsi skirtingai. Paties A.Taurinsko paveiksluose jis pilniausiai pasireiškė per gamtos vaizdus ir kiekviename peizaže įspaustus žmogaus buvimo ženklus.

A.Taurinsko drobėse dosniai pažeriama turtingų, gilių, sodrių tonų spalvinių dermių, negailima vibruojančių faktūrų, virtuoziškai perteikiami erdvės ir šviesos žaismo kupini vaizdai. Ilgą, lankstų, energingą potėpį keičia trumpi teptuko brūkštelėjimai, pabrėžiantys vaizdo fragmentiškumą.

Tarsi vienu sykiu

Tačiau šioje spontaniškoje ir lyrizmo nestokojančioje kūryboje vis dėlto juntamas stiprus racionalusis pradas, pasireiškiantis tvirta ir meistriška kompozicine struktūra.

Greta aiškios frizinės trijų dalių (žemė, namai, dangus) kompozicijos dažnesnis dinamiškų įstrižainių principas, kurios, brėžiamos iš dešinės į kairę ir į gylį, sustiprina ekspresiją. Šių linijų susikirtimuose atsiranda nedideli dangaus plotai, tampantys stipriais erdvės proveržiais. Kaip pušys pajūryje, taip ir senamiesčio namai krypsta, linksta į visas puses, yra įsukti į nepavargstantį perpetuum mobile.

Todėl ir konkretūs metų laikai gamtos ar miesto vaizduose yra visiškai nesvarbūs. A.Taurinsko peizažuose vienu metu gali rasti ir rudenį, ir pavasarį, ir vasarą – dinamišką, besimainančią, vešlią natūrą, pamatytą tarsi vienu sykiu, greitu, visaapimančiu menininko žvilgsniu.

A.Taurinsko paveikslai visada pavergia atpažįstamų ir apibendrintų tikrovės vaizdų emocionalumu bei neslepiamu tapybos grožio deklaravimu, patvirtinančiu, kad tapyba iš tikro pirmiausia yra menas akims…

Fotografijos metraštyje – Lietuvos veidas

Visai neseniai išleistas naujas fotomenininkų metraštis išsiskiria iš kitų „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ leidinių nuo pat pirmo žvilgsnio. Masyvus, didelės apimties albumas juodu medžiaginiu viršeliu vien savo forma byloja apie solidų šventiškumą.

Kristina Kučinskaitė

Ir iš tiesų, šiemet metraštis buvo sudaromas remiantis pagrindine 2009-ųjų tema – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu. Leidinio išskirtinumą lėmė ir tais pačiais metais minėtas Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-metis.

Identiteto konstravimas

Metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’09. Lietuvos tūkstantmečio veidas“ sudarytas remiantis prielaida, kad istorijos tėkmėje Lietuvos vardą aukštino, saugojo ir gynė daugybė žmonių. Žmonių, kurie patys turi veidus ir istorijas. Tad naujausiame leidinyje daugiau nei 300 puslapių mėginta sutalpinti iškiliausių šalies identitetą formavusių žmonių portretus.

Kaip pastebėjo metraščio sudarytojas fotomenininkas Algimanto Aleksandravičius, „yra žmonių, kurie neatsiejami nuo mūsų istorijos. Visi jie turi veidus ir vardus“. Metraštyje pristatomos iškiliausios asmenybės, kurias galima vadinti savosios srities legendomis, kai kurios, pavyzdžiui, semiotikas Algirdas Julius Greimas – nuskambėjusios per visą pasaulį.

Daugiau menininkų

Leidinyje portretų „galeriją“ papildė epizodai iš lietuvių gyvenimo skirtingais laikotarpiais. Puslapiuose rasta vietos ir Sibirui, ir partizanams, ir žymių svečių vizitams, ir turgums bei mokslo pasiekimų parodoms, ir t.t…

Legendinės asmenybės pristatomos pagal aiškiai jaučiamą vidinę leidinio struktūrą, kuri jas grupuoja pagal veiklos sritį. Kai kurios fotografijos užpildo visą puslapį, kai kurios pateiktos mini formatu. Sudarytojas aiškino, kad formato variacijos grįstos ne asmenybės statuso skirtumais, bet įvairovės siekiu, maketo subtilumais. Galima pastebėti vieną bendrą ypatybę – vyrauja menininkai, politikų, diplomatų kur kas mažiau. A.Aleksandravičius nemano, kad tai galėtų stebinti, tiesiog per visą Lietuvos egzistavimo laikotarpį žymių politikų „išaugo“ kur kas mažiau nei žymių menininkų.

„Tik tenka apgailestauti, kad fotografija yra viena iš jaunesnių meno šakų ir jos atmintis nesiekia valstybės lopšio laikų. Šią spragą, manau, profesionaliai užpildė istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko įžanginis tekstas – tai, kas negalėjo būti nufotografuota, yra aprašyta“, –pridūrė metraščio sudarytojas, vildamasis, kad detalaus A.Bumblausko teksto bei fotografijos derme pavyko nuštrichuoti Lietuvos veidą.

Istorija ir ateitis

„Lietuvos tūkstantmečio veidas“ sudarytas iš dviejų pagrindinių skyrių – „Laikas ir legendos“ bei „Kitas laikas“. Abu jie neproporcingi vienas kito atžvilgiu – tiek apimtimi, tiek turiniu.

„Laikas ir legendos“ užima didžiąją leidinio dalį. Portreto žanras dera su reportažu. Sudėtos fotografijos yra monochrominės, nepaisant to, ar fotografuota 1950-aisiais, ar 2000-aisiais. Taip ne tik išlaikytas vaizdo vientisumas, bet ir sukurta dokumentiškumo, archyviškumo nuojauta. Tokiame archyve laikas atsitraukia užleisdamas vietą erdvei – t.y. Žemaitė būva šalia Juditos Vaičiūnaitės – abi to paties prasmės konglomerato – Lietuvos dalys, suvienytos monochromo, ir dailių baltų lapų, kuriuos verčia stebėtojas.

„Kitas laikas“ sudėtas vos į kelis didžiulio leidinio lapus. Čia atsiranda spalvų ir meninės raiškos formų įvairovė – montažas, fantastiškas kadro režisavimas.

„Tai yra Lietuvos fotomenininkų metraštis, „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’09“. Skirsnis „Kitas laikas” ir yra Šiandien. Kadangi leidinyje iš esmės dominuoja portretinio žanro fotografijos, tai ir paskutinėje dalyje tęsiama leidinio tema. Tai ir modernioji fotografija, ir nūdienos aktualijos“, – sakė A.Aleksandravičius apie „Kito laiko“ skyrių.

Vis tiek pastarasis skyrius lieka intriga. Fotografijos – portretinio pobūdžio, tačiau jose ne konkrečios asmenybės, o, regis, neurotiško ir komplikuoto šių dienų gyvenimo apibendrinimas. Simboliškai sunkūs montažai, surežisuoti epizodai, judesio kupini fragmentai – lyg „įamžinti“ paskubomis ar slapčia. Jei šis skyrius stebimas jį lyginant su buvusiu prieš tai, natūraliai kyla klausimas, kokia kita Lietuvos tūkstantmečio diena?..

Kiekvienam – sava vieta

„Lietuvos tūkstantmečio veidas“ į vieną gretą sudėjo garsiausias Lietuvos identiteto bruožus formavusias asmenybes. Bet kartu su jomis – juk ir tūkstančiai paprastų Lietuvos gyventojų.

Metraščio sudarytojas tvirtino, kad puslapiuose sudėtos ne tik asmenybės, save ras kiekvienas lietuvis: „paprastas žmogus vaizduojamas būtent svarbiausiais Lietuvai laikotarpiais. Jis (ir aš) dainų šventėse, Jis (ir aš) mitinguose ir laidotuvių procesijose, atlaiduose, turguose, sotus ir badaujantis, perkantis ir parsiduodantis“.

Replikuodamas į užmarštį, kurią norisi vadinti baisiąja istorijos ironija, A.Aleksandravičius nebuvo pesimistiškas: „Nemanau, kad „baisioji istorijos ironija“ mažu „suvalgo“ Greimą, Koršunovą ar Žemaitę. Jie, kaip ir kiti mūsų pamatiniai tautos akmenys, yra toji Geroji Žinia“.

NAUJA KNYGA

Pavadinimas: „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien’ 09. Lietuvos tūkstantmečio veidas”.

Žanras: metraštis.

Sudarytojas: Algimantas Aleksandravičius.

Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Leidimo metai: 2009.

Turinys: knygoje, kuriai įžanginį tekstą parašė prof. A.Bumblauskas, – iškiliausių šalies identitetą formavusių žmonių fotoportretai ir fotografijose įamžinti epizodai iš lietuvių gyvenimo svarbiausiais šaliai laikotarpiais.

Iliustracijos: daugiau nei 300 fotografijų pristato per 100 Lietuvos fotografų.

Spaustuvė: „Sapnų sala“.

Tiražas: 1000 egz.

Parduodama: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje (Tomo g. 7).

Kaina: 99 litai.

Paveikslai iš senojo dvaro

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje šiandien 17.30 val. atidaroma Hugo Šojaus dailės rinkinio paroda „Paveikslai iš senojo dvaro“. Parodoje pristatomi Šilutės muziejuje saugomi dailės kūriniai – 16 paveikslų ir grafikos darbų – iš Hugo Šojaus (Hugo Scheu, 1845–1937) rinkinio, buvusio Šilokarčemos (dab. Šilutė) dvare.

Kaip šeimos relikvijos, dovanos arba interjero puošmenos dailės kūriniai buvo kaupiami dvare nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Šiandien tai vienintelis išlikęs rinkinys, atskleidžiantis Mažosios Lietuvos dvaruose buvusių, bet prarastų dailės kūrinių pobūdį, jų meninę ir istorinę vertę.

Eksponuojamas vienas iš nedaugelio išlikusių paties H.Šojaus piešinių, dvarininko, jo žmonos Merės Džeinės ir sūnaus Arnoldo portretai, nutapyti garsių Mažosios Lietuvos dailininkų portretistų, Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinių Arvedo Seitzo, Arthuro Peiszo, Friedricho Krauso ir Carlo Bublitzo. M.Schultyso „Kurtinys”, nežinomo dailininko „Du briedžiai laukymėje“ puošė dvaro Medžioklės svetainę. Rinkinyje yra keli reti marinistinės tematikos darbai. Iš jų verta paminėti dailininkų, kurie specializavosi labai populiarioje tarp jūrininkų, laivų statytojų ir savininkų vadinamųjų laivų portretų srityje, paveikslus: J.Bartho „Audra jūroje“, „Barkas „Mary Jane“, Jacobo Peterseno „Barkas Ceres“. Šilutės muziejus gali didžiuotis turėdamas tokį unikalų dailės kūrinių rinkinį, mano P.Domšaičio galerijos direktorė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė

Karo pabaigoje Šilokarčemos dvaras ir jame buvę turtingi H.Šojaus įkurto pirmojo Klaipėdos krašte muziejaus rinkiniai labai nukentėjo nuo sovietinės armijos.

Martynas Toleikis, kurio pastangomis vertybės buvo išsaugotos nuo visiško sunaikinimo, prisiminimuose rašė: „Didi dalis eksponatų buvo suversta ant grindų ir sumaišyta su šiukšlėmis“.

Nuniokoti, supjaustyti ir sušaudyti aliejiniai paveikslai ir grafikos darbai ilgai nejudinami gulėjo muziejaus fonduose.

Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta rūpintis H.Šojaus dailės rinkiniu.

Šiandien restauruota didesnioji dailės kūrinių dalis. Baigus restauruoti H.Šojaus dvarą, jie grįš į buvusias vietas interjeruose ir kartu su kitais unikaliais eksponatais reprezentuos Mažosios Lietuvos dvaro aplinką.

Per vernisažą Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pristatys muziejaus parengtą katalogą „Šilkokarčemos dvaro dailės kūrinių rinkinys Šilutės muziejuje“.

„Paveikslai iš senojo dvaro“ P.Domšaičio galerijoje bus eksponuojami iki balandžio vidurio.

„Durų“ inf.

Lemtingas FLUXUS susitikimas „Kultūrpolyje“

Dviejų menininkų – lietuvio ir austro – Klaipėdoje gimęs projektas įkūnijo ne tik idėjų, bet ir jų realizavimo mainus, tapdamas originaliu videokūriniu.

Kovo mėnesį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) rezidentūroje susitiko du kūrėjai: medijų menininkas iš Austrijos Florianas Gruberis ir lietuvis žurnalistas, kino režisierius, rašytojas Ramūnas Čičelis. Kelių rezidentų gyvenimas „Kultūrpolyje“ vienu metu – ne naujiena, tačiau šis duetas stebina abipusiais idėjų ir jų realizavimo mainais, kurių rezultatas – per mėnesį sukurtas videodarbas „Kelionės laivu dienoraštis“.

Šio dienoraščio vaizdus ir garsus įrašinėjo F.Gruberis, o tekstus sukūrė ir skaitydamas įrašė R.Čičelis. „Dienoraščio sąsajos su FLUXUS – neakivaizdžios: menininkai filmavo ir kūrė garsus bei tekstus, kurie lengvai pagaunami kasdienybėje, atrodo akivaizdūs, tačiau dažniausiai žmonės jų neišreiškia nei vaizdais, nei kalba, net nekreipia į tai dėmesio. Šis darbas – tai raginimas kasdien trumpam sustoti ir suprasti, kaip praleidome šią dieną, kuri juk gali būti paskutinė, todėl yra vertinga“, – komentavo projektą KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Lietuviška šio šešių trumpų filmų versija jau parengta, ją bus galima pamatyti balandžio 9-ąją 17.30 val. uostamiesčio „Kultūrpolio“ galerijoje. Videodarbo versiją anglų kalba planuojama pristatyti Austrijoje.

„Durų“ inf.

MENO LEIDINYS Nr. 3 (177)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdos teatrai gastroliavo sostinėje

Kovas uostamiesčio teatrams buvo derlingas gastrolėmis sostinėje. Po du spektaklius Vilniuje parodė Klaipėdos muzikinis teatras ir neseniai į Laisvąjį teatrą Klaipėdoje susibūrę jaunieji teatralai.

Kovo 15-ąją Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje Klaipėdos muzikinio teatro solistas Virginijus Pupšys su šokėjais pristatė trumpų muzikinių istorijų spektaklį „Alsuoti“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas). Berods 150 vietų salė buvo pilna, plojo, džiaugėsi artistai.

Kovo 16 ir 17 dienomis. Vilniaus žiūrovams buvo pristatyta dar viena Klaipėdos muzikinio teatro premjera – Raimondo Paulo miuziklas „Sesuo Kerė“. Spektaklis parodytas Ūkio banko teatro arenoje, talpinančioje per 700 žiūrovų. Jų gausa savo spektaklyje klaipėdiečiai negalėjo pasigirti. Patenkinti bent tuo, kad „Seserį Kerę“ atėjo pažiūrėti ne vienas šalies aukštosios valdžios atstovas.

Laisvasis teatras tokių didelių užmojų neturėjo. Jam užteko Vilniaus menų spaustuvės Kišeninės ir ne ką didesnės Juodosios salikių. Pastarojoje kovo 7-ąją uostamiesčio Laisvasis teatras parodė Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“ – jauno režisieriaus Tomo Jašinsko spektaklyje vaidina jo mokytojas, Klaipėdos universiteto dėstytojas, taip pat režisierius Nerijus Gedminas. Šis monospektaklis per du sezonus jau spėjo pabuvoti tarptautiniuose festivaliuose Makedonijoje ir Maskvoje. Dabar Vilniaus menų spaustuvės publika jį galėjo palyginti su teatro „Utopia“ ir režisieriaus Vainiaus Sodeikos N.Gogolio „Pamišėlio užrašų“ scenine interpretacija.

Spalio 10-ąją Menų spaustuvėje šiuosyk N.Gedmino režisuotame monospektaklyje „Sudie, derintojau“ pagal Vadimo Levanovo pjesę šiuolaikinės Lolitos istoriją jaunimui pasakojo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientė ir Laisvojo teatro aktorė Augustė Pociūtė.

Mokiniai kuria kaligrafiją

Klaipėdos Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla, bendradarbiaudama su Prano Domšaičio galerija, šiemet surengė pirmąjį kaligrafinės miniatiūros konkursą „Klaipėdos etiudai“ ir pakvietė jame dalyvauti 5–12 klasių mokinius.

Kaip pasakojo galerijos direktorė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, pirmajame konkurse jaunimas dalyvavo kol kas nedrąsiai: pateiktos 48 kaligrafinės kompozicijos iš penkių miesto ugdymo įstaigų: Klaipėdos jaunimo centro, Vytauto Didžiojo gimnazijos, Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos, Vydūno vidurinės mokyklos, „Aitvaro“ gimnazijos, devyniems dalyviams įteikti diplomai. Tačiau organizatoriai tikisi, kad kaligrafinės miniatiūros konkursas įsibėgės ir bus populiarus – net jei jo dalyviai ateityje ir netaps tikrais kaligrafais, tai meilę rašto menui išsaugos.

Simboliška, kad konkursui pateikti mokinių darbai eksponuojami P.Domšaičio galerijoje, retrospektyvinės Algio Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos parodos, skirtos 60-osioms dailininko gimimo metinėms, salėje – juk šio kūrėjo kaligrafijos kūriniai ir aktyvi veikla populiarinant kaligrafiją tarp profesionalų ir dailės mėgėjų pelnė mūsų miestui „kaligrafijos sostinės“ vardą. Abi parodos – kaligrafijos meistro ir mokinukų pirmųjų rašto meno bandymų – veikia iki kovo 28-osios.

„Durų“ inf.

Trys muzikiniai vakarai su V.Lukočiumi

Du koncertai ir spektaklis, kuriems tą pačią savaitę dirigavo, o viename ir pats muzikavo Vytautas Lukočius, gal ir ne pirmas toks maratonas šio talentingo muziko kūrybinėje biografijoje. Tačiau net patiems išrankiausiems uostamiesčio melomanams tai buvo tikra sielos atgaiva.

Laima Sugintienė

Pirmasis

Kovo 6-oji. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – simfoninė programa. Ją parengė balandžio 3-iąją 17-ąjį gimtadienį minėsiantis (greičiausiai neminėsiantis) Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento, tarptautinių konkursų laureato V.Lukočiaus.

Smarkiai „nukraujavęs“ (jau antrąjį kartą. Pirmąjį muzikantus paviliojo Valstybinis simfoninis orkestras, šįsyk – Klaipėdos kamerinis), jaunais muzikantais papildytas kolektyvas parengė solidžią programą. Pirmojoje dalyje skambėjo populiarioji G.Rossini’o uvertiūra iš operos „Šarka vagilė“, pareikalavusi iš atlikėjų ypatingos precizikos, ir garsioji F.Mendelssohn-Bartholdy, „Itališkoji“ simfonija Nr.4, A-dur. Abi interpretacijos paliko gerą įspūdį. Jos buvo stilingos, įtikino kūrinių dramaturgijos perteikimas. Klausytojams susivokti padėjo tamsoje sklindantis teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės balsas. Puikia iškalba garsėjanti vadovė ir šį kartą taikliai ir išradingai komentavo kūrinius.

Antrojoje dalyje klausėmės Muzikinio teatro solistų. Artūras Kozlovskis (bosas) dainavo W.A.Mozarto Leporelo ariją iš operos „Don Žuanas“ pirmojo veiksmo ir G.Rossini’o Don Bazilijaus ariją iš operos „Sevilijos kirpėjas“. Mindaugas Rojus (baritonas) bravūriškai ir kiek chuliganiškai interpretavo G.Rossini’o Figaro ariją iš operos „Sevilijos kirpėjas“ pirmojo veiksmo.

Tikra programos puošmena tapo Valerija Balsytė, atlikusi tris soprano partijos perlus: W.A.Mozarto Grafienės ariją iš operos „Figaro vedybos“ antrojo veiksmo, G.Bizet Mikaelos ariją iš operos „Karmen“ trečiojo veiksmo ir G.Puccini’o Toskos ariją iš to paties pavadinimo operos antrojo veiksmo. Retokai girdima dainininkė (keista, kai dėl to apgailestauja pati teatro vadovė) nustebino tiesiog puikia koncertine forma.

Emocine koncerto kulminacija tapo P.Mascagni’o Intermeco iš „Kaimo garbės“ , o vainikavo programą G.Rossini’o „Viliaus Telio“ uvertiūra.

Orkestras, užtikrintai vedamas V.Lukočiaus, skambėjo subalansuotai, raiškiai. Ypač imponavo dirigento gebėjimas nepaskęsti detalėse, puikiai valdyti kūrinio formą, išryškinti jo reljefą. Žinant ekstremalias darbo sąlygas – dirigentas gelbėjo naujo dirigento prisistatymo koncertą, iš jo „paveldėjo“ programą bei „degančius“ terminus, – rezultatas pranoko visus lūkesčius.

Publikos nebuvo gausu. Nemačiau nei afišų, (atsiprašau, jei nepastebėjau), nei anonso. „Klasikinės muzikos koncertas. Dirigentas Vytautas Lukočius“ – skurdi ir neinformatyvi eilutė viename dienraštyje. „Naujas dirigentas Aleksandras Vikulovas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru repetuoja pirmąją programą. Po koncerto su juo ketinama sudaryti ilgalaikę sutartį. (…) Kviestinis vyriausiasis dirigentas netikėtai išvyko…“, – ir vėl plyšavo spauda apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą: du vyriausieji vienu metu?.. Net ir pripažįstant, kad skandalai – irgi reklama, dievaži, pabodo…

Teatro vadovė, po koncerto spausdama ranką dirigentui, teigė, kad būtent jis, Vytautas, turįs atidaryti naująjį teatrą. Galutinai susipainiojau: tai susitvarko jis ar ne?

Klaipėdiečiams, neišlepintiems simfoninės muzikos koncertais, šis vakaras turėjo būti įvykis. Panašu, kad netapo. Stengiuosi prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau šį kolektyvą?.. Negi tai buvo pernykščio festivalio premjera, jo atidarymui skirtas koncertas „Sveika, Ispanija!“? Hm, ilgokas tarpas… Anksčiau gražią tradiciją puoselėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: spalio 1-ąją, Pasaulinę muzikos dieną (tokia nuo 1975-ųjų gyvuoja UNESCO sprendimu), pažymėti simfoniniu koncertu. Pirmasis, kiek pamenu, įvyko 1998-aisiais. Pernai to jau neturėjome… Numarinti tradiciją lengviau, nei ją suformuoti.

Tačiau panašu, kad Klaipėdoje formuojasi kita tradicija: renginių dubliavimo. Pamenu puikią R.Wagnerio muzikos programą, sudubliuotą su Klaipėdos dainų švente. O norintieji išgirsti Violetą Urmaną turės paaukoti galimybę pasiklausyti taip retai Klaipėdoje skambančią simfoninę muziką: tą pačią dieną festivalio „Muzikos pavasaris“ programoje – Gintaro Rinkevičiaus orkestras…

Antrasis

Kovo 10-oji. Klaipėdos koncertų salėje – „Kovo divertismentas“. Tai Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas – Mindaugas Bačkus) ir choro „Aukuras“ (meno vadovas – Alfonsas Vildžiūnas) parengta programa. Dirigentas ir solistas – V.Lukočius (fortepijonas).

Skirtingai nuo anksčiau minėtosios, šio koncerto programą sudarė jis pats. Stojus naujam Klaipėdos kamerinio orkestro vadovui, programos tapo įvairesnės, šiuolaikiškesnės. Šią M.Bačkaus liniją pratęsė ir „Kovo divertismentas“. Programoje skambėjo XX a. opusai. Tik iš konteksto kiek „iškrito“ C.P.E. Bacho – J.S.Bacho sūnaus, kurį, skirtingai nuo žymiojo tėvo, šlovė aplankė dar gyvam esant – „Hamburgo“ simfonija A-dur. Tačiau turėjome progą išgirsti V.Lukočių klavesinu atliekantį Basso continuo partiją, o orkestrą esame girdėję ir darniau griežiant…

Netrukus dirigentas persėdo prie fortepijono ir ėmėsi ne tik solisto, bet ir dirigento vaidmens. Vienas populiariausių Lietuvoje neblogai žinomo A.Šnitkės kūrinių – Koncertas fortepijonui ir styginiams (1979) atvėrė įvairialypius tiek orkestro, tiek solisto partijų klodus. Koncertas, neturintis šiam žanrui būdingo virtuoziškumo, suskambo ekspresyviai (orkestro dramatiški tutti, unisoniniai epizodai, solisto kadencija) ir spalvingai. Styginiai demonstravo itin plačią artikuliacijos skalę, tai šnabždėdami, tai krebždėdami, tai išsiliedami plačia kantilena, jie kartu su solistu kūrė pačių įvairiausių būsenų muziką.

V.Lukočius puikiai pasirodė tiek solisto, tiek dirigento amplua, įtaigiai konstruodamas skirtingas faktūras, užtikrintai vesdamas atlikėjus ryškaus finalo link, kuriame – ir tradicinis rusiškas varpų skambesys (fortepijono partija), ir cerkvinis giedojimas (orkestro choralas)…

Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, koncerto vedėjos gražia puokšte pasveikintas su 35-uoju gimtadieniu, „įteikė“ dovaną klausytojams – paskambino F.Chopino Noktiurną cis – moll op.27.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo šiuolaikinio britų kompozitoriaus Jameso Patteno Stabat Mater (1994) mišriam chorui, diskantui (šaunuoliai Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos moksleiviai Mantas Eidininkas ir Julius Ežerskis, dainavę atmintinai) ir styginių orkestrui. Saikingai modernus, skaidrios faktūros ir melodingas, žanrinių elementų nestokojantis kūrinys skambėjo nepriekaištingai.

Programą atlikėjai baigė vienu populiariausių XX a. vengrų kompozitoriaus Bellos Bartoko kūrinių – Divertismentu styginių orkestrui (1940). Atlikėjai su dirigentu priešakyje nardė kaip žuvys vandenyje: aktyviai ir raiškiai skambėjo pirmoji dalis, graži kantilena – antrojoje, efektingas pizzicato epizodas, nuotaikingas žanrinis finalas. Dirigento pastangomis ši mozaika buvo sudėliota logiškai.

Trečiasis

Kovo 13-oji. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – prieš gerą dešimtmetį pastatyta, per sezoną vos porą kartų rodoma ir vis dar nemenko žiūrovų dėmesio sulaukianti G.Bizet realistinė opera „Karmen“. Šįsyk prie dirigento pulto – V.Lukočius (spektaklis vyko ir išvakarėse).

Karmen vaidmens atlikėja Dalia Kužmarskytė dar kartą įrodė esanti kūrybinės brandos viršūnėje. Ji sutiko lygiavertį parnerį. Ne, ne Don Chosė partijos atlikėją Audrių Rubežių turiu omenyje, o dirigentą V.Lukočių. Abiem tai, ką jie daro, sekasi puikiai, natūraliai, tarsi nededant ypatingų pastangų, tarsi niekas nekeltų jiems jokių sunkumų… Na, nebent šokis su kastanjetėmis solistei šį kartą pavyko prasčiau, nei kiti numeriai. O ypač išskirčiau žavingai sudainuotą segidiliją.

Per dešimtmetį matėme įvairiausių Don Chosė – nuo Virgilijaus Noreikos iki Olego Dolgovo (teatras savojo šio vaidmens atlikėjo iki šiol neturi). A.Rubežius balso kameriškumą kompensavo ekspresyvia vaidyba, herojaus vaidmenyje ryškindamas pavydo gaidą, o šios partijos lakmuso popierėlis – žymioji antrojo veiksmo arija, atlikta originalo kalba, solisto buvo padainuota kiek forsuotai. Gal taip stengtasi atskleisti ispanišką temperamentą?

Lyriškąją Don Chosė sužadėtinę Mikaelą tą vakarą įkūnijo vėl pasigėrėtinos vokalo formos V.Balsytė. Jei koncertiniame kovo 6-osios pasirodyme to ir pakako, tai sceniniame operos variante jos kuriamas personažas buvo gana statiškas ir dirbtinokas.

Ansambliuose išskirčiau Ritą Petrauskaitę (Fraskita) ir Jadvygą Grikšienę (Mersedes). Atrodo, jų neveikia jokios laiko apnašos (skirtingai nuo choro vyrų grupės…).

O, kad orkestras atlieptų viską, ką rodo dirigentas!.. Kartais mačiau daugiau nei girdėjau… Išlaikydamas deramą vokalo ir orkestro balansą, sugebėdamas jautriai reaguoti į kiekvieną partitūros detalę, dirigentas laviravo tarp norų ir atlikėjų galimybių (antrojo ir trečiojo veiksmo antraktai). Vis dėlto įtaigiai nuskambėjo uvertiūra, dinamiški visos operos finalai.

Įtaiga, lakoniškas ir aiškus mostas leido dirigentui kurti ryškius, įsimenamus ir labai kontrastingus muzikinius charakterius, o nedingstanti šypsena skatino maksimalias atlikėjų pastangas. Numanau, dėl kokių savybių tarptautiniame konkurse Suomijoje jaunasis maestro pelnė ne tik pirmąją vietą, bet ir orkestrantų simpatijų prizą…

Visada imponavo, žavėjo ir stebino V.Lukočiaus įvairiapusiškumas. Tačiau ši savaitė atskleidė ir kitas jo talento ypatybes – maksimalią koncentraciją, gebėjimą sparčiai ir itin produktyviai dirbti. Šauni jubiliejinė savaitė.

Pasauliai griūva, pasaulis stovi

Režisierius Povilas Gaidys populiarų prancūzų rašytoją, dramaturgą Éricą Emmanuelį Schmittą į Klaipėdos dramos teatro scenos bažnyčią veda jau trečią kartą – iš šios kūrybingos sąjungos gimė spektakliai „Paleistuvis“ (2006) bei „Oskaras ir ponia Rožė“ (2008), ką tik pasaulį išvydo jausmingas É.E.Schmitto vaidinimas „Jausmų tektonika“ (2010).

Gitana Gugevičiūtė

Giliavandenėms žuvims – sekloka

Tektonika – tai ne naujas šokis, bet geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą – žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą. Tačiau savo naujojoje pjesėje É.E.Schmittas studijuoja ne žemės drebėjimus ar Žemės plutos deformacijas, o meilės ryšio degradaciją, apnuogina slepiamas charakterio savybes, demaskuoja tuštybę ir išdidumą – galingas jėgas, galinčias sukelti tikras griūtis ne tik dramos herojų, jų artimųjų, bet ir pašalinių žmonių gyvenimuose.

Modeliuodamas meilės apokalipsę, dramaturgas (ačiū dievui) neperžengia sveiko proto ribų ir jo pjesė netampa muilo opera. Viskas, kas vyksta scenoje, – logiška, istorijai nestinga nei žavaus komizmo, nei draminės įtampos, nors kartais vis dėlto atrodo, kad vaidinantiems aktoriams – tikroms giliavandenėms žuvims – šio spektaklio vandenys vis dėlto sekloki. Žinia, É.E.Schmittas – ne Henrikas Ibsenas, ne Antonas Pavlovičius Čechovas ir ne Williamas Shakespeare’as. Jo konfliktai aiškūs ir „paviršiniai“, tačiau patrauklia savybe laikytini šmaikštūs, lengvi dialogai, neįkyriai skambanti filosofinė (gyvenimiškoji, akademinė) ar religinė gaida. Jo sukurta dramaturginė partitūra reikalauja iš aktorių atvirumo, nuoširdumo, maksimalaus „nevaidinimo“ (vaidybos perteklius čia grasintų sukurti parodijos efektą).

Tikra „geležinė ledi“

Aktorei Nelei Savičenko teko sunkus darbas: jos herojė neturi „pajaco gyslos“, ji neigia tai, kam ezoterikos pozityvistai giedotų giesmes ir kurtų ditirambus, todėl yra pasmerkta būti neigiama. N.Savičenko Diana – tikra „geležinė ledi“. Graži, emancipuota, sėkminga moteris, atrodo, gali džiaugtis ne tik sėkmingu profesiniu, bet ir asmeniniu gyvenimu, kuriame sukasi jautrus, mylintis, dėmesingas, žaismingas, turtingas vyras Rišaras (aktorius Darius Meškauskas). Bet Diana nemoka mylėti paprastai, nuolankiai – juo labiau. Ji baiminasi, kad viskas netruks amžinai, kad galbūt jau rytoj meilė nebebus tokia aistringa, o gal jau šiandien Rišaras jai abejingesnis ir jos įtaka bei galia mylimojo jausmams silpnesnė. Diana nemėgsta pralaimėti, nenori išgirsti nieko nepatogaus, todėl pasilieka teisę sakyti nemalonius dalykus pirmoji: ji „prisipažįsta“, kad jos jausmai vėsta ir jų santykiai nebėra tokie nepakartojami kaip anksčiau (ji žiovauja šalia jo skaitydama laikraščius, ji lengvai išleidžia jį į keliones ir dažnai skųsdamasi nuovargiu prašo miegoti atskirai). Dianos siaubui Rišaras atsako tuo pačiu – paliudija jai savo blėstančius jausmus ir siūlo likti geriausiais draugais (!).

Nekaltai prasidėjęs „žaidimas“ su kiekvienu ėjimu įgauna vis didesnį naikinimo (savinaikos) pagreitį – Diana meilės energiją paverčia aistringu kerštu. Ji be skrupulų nuo savęs nusiplėšia padorumo kaukę ir apsiginkluoja melu, šantažu, net fizine jėga. Moteris iš žurnalo viršelio tampa (o gal visada buvo?) menkysta, griaunančia ne tik tariamai ją atstūmusio mylimojo gyvenimą.

Leisdama tarpti neapykantai ir kerštui ji žudo savyje orumą – tai mes ir regime aktorės kuriamame vaidmenyje: šalta, vieniša moteris su skaudama širdimi viduje.

Bijanti tai pripažinti net pačiai sau. Išdidumas, nepasitikėjimas, neapykanta, keršto troškimas nugirdo protą ir šis pasaulį mato tik kaip šešėlių ir vaiduoklių buveinę. Kol vėl pasirodo meilė, deja, Dianą aplenkianti.

Autentiški ir spalvingi

Aktoriaus D.Meškausko Rišaras vizualinės raiškos prasme kur kas spalvingesnis, jo jausminė spalvų paletė kur kas platesnė nei Dianos. Jis toks pats ir vis kitoks su kiekviena iš keturių scenos moterų: šalia Rišaro iš laimės tirpsta Dianos motina, ponia Pomerė (aktorė Regina Arbačiauskaitė), švelnėja visko mačiusi Daniela (aktorė Regina Šaltenytė), įsimylėjusios vaidinti atėjusi Anka (aktorė Toma Gailiutė) jį iš tikrųjų įsimyli ir nebegali be jo…

Rišaras ir dalykiškas, atkak-lus, rimtas, atsakingas, ir valiūkiškas, kvailokas, paviršutiniškas – D.Meškauskas scenoje labai aktyvus, neschematiškas (ypač duetuose su R.Arbačiauskaite ar R.Šaltenyte), bet ir „nepersistengiantis“ – vaidina tiek, kiek reikalauja spektaklis (spektaklio visumoje aktorius, žinoma, atrodo patraukliai, bet toji visuma, deja, gana blanki).

Šio spektaklio vertė – vaidmenų gyvybė, gimstanti iš personažų charakterių dvilypumo, judesio organikos ir gebėjimo neforsuoti giedant aukščiausią emocinės įtampos natą. Ypač vykę atrodo R.Arbačiauskaitės ir R.Šaltenytės vaidmenys – jų portretai, užfiksavę subtilius kasdienybės defektus ir privalumus, – autentiški ir spalvingi.

Aktorė įtikina monologu

Ponia Pomerė (aktorė R. Arbačiauskaitė) – suknelės šilkais plevenanti pagyvenusio amžiaus moteris-„drugelis“ su kryžiažodžių žurnalu rankoje. Žiūrovams ji prisistato kaip žaisminga koketė, kuriai amžius netrukdo, o suteikia tik dar daugiau laisvės kalbėti (elegantiškai blevyzgoti). Ji – dukters draugė ir jos „konkurentė“ (Rišaras poniai Pomerė – paskutinė meilė, stimulas gyventi ir puoštis). Ji paukštelis, besikedenantis plunksneles ir retkarčiais mėgstantis pasmalsauti, kaip sekasi gretimo lizdo paukščiams.

Sužinojusi, kad duktė štai ir vėl sugriovė savo (o šį kartą ir jos) gyvenimą, R.Arbačiauskaitės vaidinama ponia Pomerė rezignuoja: ji nusitraukia nuo galvos spalvingą peruką, nusiplėšia priklijuojamas blakstienas ir jautriu monologu įtikina, kad visas šitas maskaradas – su perukais, dailiom suknelėm, dirbtinėm blakstienom, kryžiažodžiais – tebuvo priemonė vienatvei ir senatvės baimei nuginti. Tampa aišku, kad jai gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo (po šio monologo žiūrovai daugiau nesusitinka su ponia Pomerė, tik „apsilanko“ jos laidotuvėse).

Jautrumo dažniai – skirtingi

Vaidindama seniausios profesijos atstovę Danielą, aktorė R.Šaltenytė visų pirma meistriškai manipuoliuoja „privalomu“ arsenalu (neskoninga apranga, chuliganiškas, vulgarus bendravimas, cigaretė…). Ji kieta, užgrūdinta savojo gyvenimo, įtari, bet linkusi pasiduoti pinigų argumentams: už padorų atlyginimą Daniela sutinka atsisakyti „karjeros“ savo gyvenime ir vaidinti griežtą ir dorą Ankos motiną, neleidžiančią merginai susitikinėti su Rišaru (tai, kaip R.Šaltenytė vaidina Danielą, „vaidinančią“ dorą moterį, – vienas žaismingiausių spektaklio momentų. Apskritai aktorės kūno plastika nepriekaištinga). Daniela – skoningas, subtilus R.Šaltenytės vaidmuo.

„Senieji“ aktoriai yra jautrūs ir dosnūs vienas kitam: jie gali pradėti žaisti žaidimą anksčiau, nei kuris nors iš jų sugalvos pakeisti taisykles. Jie puikūs partneriai ir jaunajai Ankos vaidmenį atliekančiai Tomai Gailiutei, tačiau ši jiems neatsako tokio pat jautrumo dažniais: jos vaidmuo pernelyg greitai „atskleistas“, todėl stokoja intrigos. Jos tariamam žodžiui – ypač poetiniam (Anka skaito Charleso Baudelaire’o ir Alfredo de Musset eiles) – stinga įtaigos ir individualumo. Rašytinis žodis ir retorika ne jungiasi, o kertasi: poeto užfiksuota jausena, jo sukurta poetinė struktūra ir jos, kaip Ankos, patirtis (kuri ne mažiau dramatiška ir prieštaringa nei skaitomi eilėraščiai) lieka popieriuje, o į orą skrieja plokšti, neįprasminti žodžiai… Vaidmuo dar be vertikalės, nors aktorė apdovanoja Anką tyrumu bei savotišku naivumu.

Scenovaizdis nepadeda

Režisierius P.Gaidys šiuo spektakliu kūrybiškai neatsinaujina. Jis neeksperimentuoja; nepanašu, kad veržtųsi nustebinti netikėtu režisūriniu sprendimu. Taigi režisūrinis spektaklio landšaftas lygus, monotoniškas, monohromiškas, neryškus ir ramus, – akių seismografas dažniausiai fiksuoja nulį. Spektaklio visumos vaizdas ne gimsta, o tiesiog yra ir būna: stabilus, statiškas, tvirtas – kaip priešingybė veikėjų vidiniuose pasauliuose vykstantiems kataklizmams.

Scenovaizdis šiame spektaklyje neatrodo tikęs įdomesniems mizansceniniams sprendimams. Metalinė konstrukcija nepaslanki, neįdomi eksploatuoti (kaip skulptūra ji kur kas vertingesnė, nors jos metaforika gana tiesmukiška). Apskritai skulptoriaus Danieliaus Sodeikos scenografija čia labiau atsitiktinė nei išbaigta: ji nesijungia į stilistinę (stilingą) visumą; neturi ritmo; spraudžiasi tarp dekoratyvumo ir realizmo (?).

Atrodo, kad laukiantiems meninio įvykio dar teks palūkėti.

Kulturpolis.lt