Dramos teatras – į Vokietiją

MENO LEIDINYS Nr. 4 (178)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Dramos teatras – į Vokietiją

Be namų gimtajame uostamiestyje likęs Dramos teatras sulaukė bičiulių Elmshorne kvietimo ir iškeliauja į Vokietiją.

Iš tikrųjų ketvirti metai rekonstrukcijai uždaryto Klaipėdos dramos teatro aktorių trupė šiandien iškeliauja į Vokietiją – su spektakliu pas kolegas ir bičiulius į „Dittchenbühne“ teatrą Elmshorne.

Su „Dittchenbühne“ teatru Klaipėdos dramos teatrą sieja ilgametė draugystė – jau 20 metų teatrai vyksta vieni pas kitus gastrolių, nuolat keičiasi spektakliais. Tradiciškai klaipėdiečiai vyksta į Vokietiją pavasariais, o rudenį Lietuvos uostamiestyje svečiuojasi vokiečiai.

Šįkart Klaipėdos dramos teatras Vokietijos žiūrovams parodys šiuolaikinio kroatų dramaturgo Miro Gavrano vienaveiksmę dramą „Viskas apie vyrus“. Spektaklį režisavo Arvydas Lebeliūnas, jame vaidina aktoriai Edvardas Brazys, Rimantas Pelakauskas, Igoris Reklaitis, Kazimieras Žvinklys.

Klaipėdiečių spektaklio, kuris bus rodomas Elmshorne balandžio 30-ąją, pažiūrėti susirinks ir Hamburgo lietuvių bendruomenė.

Tapo „Varpų“ prizininke

Klaipėdietė poetė Daiva Molytė-Lukauskienė iš sostinės grįš nebasa. Ji tapo „Varpų“ almanacho prizininke ir bus apdovanota naujais „Sabalin“ batais bei „Rūtos“ saldainiais.

Kiekvienas naujas Šiauliuose leidžiamų „Varpų“ numeris pristatomas Lietuvos rašytojų klube Vilniuje. Kartu pagerbiami ir geriausių to numerio tekstų autoriai. Šiemet toks vakaras įvyks balandžio 29-ąją. Redakcijos tarybos sprendimu jau 16-ąjį kartą išrinkti ir rytoj bus apdovanoti 2010 m. „Varpų“ almanacho trys prizininkai bei laureatas. Šiemet „Varpų“ laurus už eseistiką susižėrė Albinas Bernotas. Be D.Molytės-Lukauskienės, kuri bus apdovanota už eilėraščių ciklą, tarp prizininkų – kultūros istorijos straipsnį „Litvakų dailininkų ekspansija į Paryžių“ „Varpams“ parašęs filosofas Antanas Andrijauskas ir už poezijos debiutą almanache įvertintas Gediminas Pulokas.

Visų prizininkų tradiciškai laukia originalios rėmėjų dovanos – batai, kuriuos iš natūralios odos gamina plačiai pasaulyje savo produkcija žinoma „Sabalin“ firma, ir „Rūtos“ fabriko saldainių rinkiniai. Laureatas bus apdovanotas nauju televizoriumi.

Kaip prisiminė „Varpų“ redaktorius ir sudarytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius, „Varpų“ almanacho dovanų ir anksčiau yra gavę klaipėdiečiai rašytojai: laureato vardą pelnęs Rimantas Černiauskas, prizininko – Gintaras Grajauskas.

„Tai iš tiesų gražus ir garbingas apdovanojimas. „Varpų“ prizininkais yra tapę žymiausi Lietuvos poetai. Šviesaus atminimo Sigitas Geda vis užsimindavo apie šį leidinį ir jame dirbančius žmones“ – dalijosi mintimis šiemetė prizininkė D.Molytė-Lukauskienė.

Literatūros almanachas „Varpai“ – unikalus lietuvių kultūros reiškinys. Pirmieji solidūs „Varpų“ tomai pasirodė 1943 ir 1944 m., juose išspausdinta žymiausių to meto Lietuvos rašytojų kūryba. Idėja išleisti tokį leidinį priklauso Algirdui Juliui Greimui, vėliau tapusiam Sorbonos universiteto profesorium, pirmasis redaktorius – prozininkas Kazys Jankauskas. Į lietuvių literatūros istoriją įėjusius „Varpus“ po 45 metų pertraukos atnaujino jau du dešimtmečius leidžia šiaulietis L.Peleckis-Kaktavičius.

Šokis – Vilniuje ir Grace

Jau 14-ąjį pavasarį, gegužės 4–9 dienomis, vilniečius ir sostinės svečius į pagrindines miesto scenas pakvies didžiausias šiuolaikinio šokio festivalis Baltijos šalyse – „Naujasis Baltijos šokis – 2010“, kuriame dalyvaus ir klaipėdiečiai.

Šiemet festivalyje bus pristatyta itin plati lietuvių choreografų programa. Pakviesti naujausi jau gerai žinomų choreografių Airos Naginevičiūtės, Loretos Juodkaitės ir klaipėdietės Agnijos Šeiko šokio spektakliai, daug erdvės bus skirta ir jaunoms kūrėjoms. Debiutuojanti choreografė iš Klaipėdos Inga Kuznecova pristatys spektaklį „Mikas ir pusryčiai“, o jos pedagogė A.Šeiko festivaliui paruošė spektaklį „Paikos mergaitės maldos“. Abiejų eskizai dar pernai pristatyti klaipėdiečiams.

Po ilgos pertraukos festivalyje vėl bus galima pamatyti kadaise kartu su juo pirmuosius žingsnius scenoje žengusios, šiuo metu Belgijoje gyvenančios lietuvių choreografės Rasos Alksnytės šokio spektaklį „Prarastos sielos“, sukurtą Klaipėdos muzikiniame teatre.

Lietuvos šokio informacijos centro kartu su „Vilniaus festivaliais“ rengiamame festivalyje šiemet bus pristatytos trupės ir nepriklausomi choreografai iš Švedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės bei bendras vokiečių ir prancūzų projektas. „Naujajame Baltijos šokyje“ 17 pristatomų spektaklių bus galima pamatyti Menų spaustuvės, Lietuvos nacionalinio dramos teatro bei Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro scenose.

„Deja, šiemet ir vėl festivalis neužsuks į Klaipėdą. Nors džiaugiamės jūsiškių choreografų ir projektų gausa programoje, vis dėlto šių metų festivalio biudžetas tesudaro tik ketvirtadalį pastarųjų kelerių metų biudžeto. Todėl plėstis į kitus miestus galimybių neturime“, – apgailestavo Lietuvos šokio informacijos centro komunikacijos vadybininkė Goda Dapšytė.

Prieš tai Lietuvos šiuolaikinis šokis balandžio 25-ąją pristatytas Austrijoje, Graco šokio performanso dienoje.

Austrų publika turėjo galimybę pamatyti net keturis mūsų šalies šokio projektus. Taip pat buvo pristatyti ir Graco šokio rezidencijos dalyvės klaipėdietės choreografės A.Šeiko, sėkmingai dirbančios su šokėjais neprofesionalais, bendro kūrybinio darbo rezultatai.

Parengė Rita Bočiulytė

C.Verheyenas šokdino Lietuvos pajūrį

C.Verheyenas šokdino Lietuvos pajūrį

Sigita Staškevičienė

Balandį Palangoje koncertavo neeilinė muzikinio pasaulio asmenybė – legendinės grupės „Supertramp“ gitaristas Carlas Verheyenas – vienas populiariausių ir paklausiausių pasaulyje amerikiečių sesijinių ir studijinių gitaristų.

Yra ką prisiminti

C.Verheyenas laikomas vienu iš dešimties geriausių pasaulio gitaristų. Jo darbo studijose grafikai sudaryti 2–3 metams į priekį, tačiau jis visada randa laiko solo kūrybai bei gastrolėms su savo grupe „Carl Verheyen Band“.

Neeilinė muzikos pasaulio asmenybė, dėl kurios varžosi daugelis prodiuserių ir grupių, vieną iš trijų koncertų Lietuvoje su savo grupe grojo Palangos „Ramybės“ kultūros centre.

Muzikantus pristatęs koncerto organizatorius „RelaxLive!“ vadovas Artūras Mirončikas sakė: „Jūsų laukia net dvi, o gal tik dvi valandos fantastiškos muzikos. Apie šį koncertą jūs prisiminsite visą gyvenimą, apie jį pasakosite savo vaikams ir anūkams“.

Ir jis buvo teisus. Užburiantis, labai techniškas, jausmingas, perveriantis visas sielos gelmes gitaros solo, virtuoziški boso gitaros viražai ir artistiškas būgnininkas – visa tai privertė žiūrovus džiūgauti, ploti, trypti ir šaukti „bravo“.

C.Verheyeno partneriai scenoje taip pat neeiliniai muzikantai – tai bosistas Dave Marotta ir būgnininkas Walfredo Reyes, Jr. Jų trijulė groja – tarsi kalbasi. Kiekvienas soluoja, ir galų gale jų melodijos susijungia į vieną.

Klausantis bosisto atliekamo solinio kūrinio, atrodė neįtikėtina, kad jis groja vienas. Jis improvizavo taip fantastiškai, kad atrodė galėtų vienas pagroti visą koncertą ir tai nebūtų nuobodu.

Būgnininko atliekamas solo kūrinys – tai visas spektaklis – kokia mimika, gestai, žaidimas su publika!.. Lazdelės – ore, o būgnai vis tiek skamba. Į savo spektaklį jis įtraukė ir žiūrovus, kurie, nepaisant amžiaus ir solidumo, šoko iš vietų ir šėlo pritardami jam. W.Reyes, Jr. šiuo metu yra vienas paklausiausių būgnininkų pasaulyje. Jis yra koncertavęs arba įrašęs albumus su tokiais muzikantais, kaip Carlos Santana, Traffic, Steve Winwood, Jackson Browne, Celia Cruz, Gloria Estefan, David Lindley, Ricki Lee Jones, Christina Aguilera, Ricky Martin, Johnny Hallyday ir daugeliu kitų.

Nuo dešimties

C.Verheyenas tapo plačiau žinomas ne tik specialistams, bet ir visiems muzikos gerbėjams pasaulyje, kai pradėjo groti legendinėje progressive-rock grupėje „Supertramp“, laikoma britų roko simboliu. Carlas iki šiol yra „Supertramp“ narys, nors pati grupė nėra aktyvi ir per pastaruosius 13 metų įrašė tik du studijinius albumus.

Carlas augo Pasadenoje, Pietų Kalifornijoje, pradėjo groti gitara nuo dešimties. „Aš niekada nedirbau jokio kito darbo ir niekada nuo to laiko nebuvo dienos, kada negrojau gitara“, – prisipažino muzikantas.

Jo karjera nepaprastai sėkminga ir įvairiapusė. Jis yra vertinamas kaip gitaros virtuozas, galintis meistriškai groti bet kokiu muzikos stiliumi. C.Verheyenas yra vienas labiausiai albumų įrašams kviečiamų muzikantų. Be jo pagalbos neapsiėjo savo albumus leisdamos tokios grupės ir atlikėjai kaip „Bee Gees“, Cher, Robben Fordas, Stanley Clarke, Little Richardas ir daugelis kitų. Su populiariu ir plačiai žinomu saksofonininku Richardu Elliotu jis dirbo penkerius metus, dalyvavo trijų atlikėjo albumų įrašuose. Solidusis, muzikos pasaulyje vienas kompetentingiausių žurnalų „Guitar Magazine“ kelis kartus jį pripažino geriausiu metų studijiniu gitaristu.

Be darbo įvairiose studijose, C.Verheyenas dalyvauja daugelyje televizijos projektų (jų priskaičiuota jau daugiau nei 200), kuria muziką kino filmams.

Tarsi to negana

Tačiau Carlas neapsiriboja tik grojimu, jis parengė du mokamuosius filmus „Intervallic Rock Guitar“ ir įvairių on-line pamokų. Išleido knygą su kompaktine plokštele „Improvising without Scales“ apie jo unikalų „intervallic“ stilių. Kita knyga „Studio City“ – tai rinkinys straipsnių, kuriuos Carlas kelerius metus rašė žurnalui „Guitar Magazine“. Gitaristas taip pat skaito paskaitas ir veda pamokas bei meistriškumo seminarus.

Tarsi to dar nepakaktų, bendradarbiaudamas su įmonėmis C.Verheyenas sukūrė stygas elektrinei gitarai, padėjo sukurti unikalią akustinę gitarą.

Gitaros chameleonu vadinamas Carlas laimėjo daugybę muzikos apdovanojimų JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Be visos šios veiklos, neatsiejama jo kūrybos dalis yra grupė „Carl Verheyen Band“, su kuria jis koncertuoja ir taip pat aktyviai leidžia solo albumus. Pernai pasirodė jau 9-asis – „Trading 8s“. Jo įrašuose dalyvavo tokie šiuolaikiniai gitaros monstrai kaip Joe Bonamassa, Rick Vito, Scott Henderson, Steve Morse („Deep Purple“, ex-„Kansas“), Robben Ford, Jim Cox ir Albert Lee.

Gimtadienis – su publika

C.Verheyenas labai jautriai ir delikačiai elgiasi su garsu – kaip, beje, ir grupė „Supertramp“. Visi jo darbai profesionalūs, intelektualūs ir inteligentiški. Jo muzika ir atlikimas visuomet sulaukia aukščiausių pagyrų. Kaip ir tai, kad Carlas yra nuoširdus bei paprastas žmogus, noriai ir šiltai bendraujantis su savo klausytojais ir gerbėjais.

Pilnutėlė „Ramybės“ salė baigiantis koncertui nepaleido muzikantų, kurie paskutinį kūrinį, grupės „The Beatles“ hitą „All you need is love“, dainavo kartu su publika. Bet tai dar ne viskas. C.Verheyeno laukė siurprizas. Į sceną koncerto organizatoriai įnešė tortą su žaižaruojančiais fejerverkais – mat koncerto diena buvo gitaristo gimtadienio išvakarės. Džiūgaujantys žiūrovai sudainavo C.Verheyenui „Su gimimo diena“ – po posmą angliškai ir lietuviškai.

Po koncerto muzikantai dar ilgai pasirašinėjo ant kompaktinių plokštelių ir bendravo su žiūrovais. Į Palangą atvažiavęs pailsėti ir apsilankęs koncerte plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas sakė nesitikėjęs, kad čia, mažyčiame pasaulio mastu miestelyje, galima išgirsti tokio lygio muzikantus. Ir negana to – po koncerto paprastai ir nuoširdžiai su jais pabendrauti.

Primadona ves į naują teatrą

Primadona ves į naują teatrą

Per garsiausios visų laikų lietuvės operos dainininkės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos ir jos vyro italo Alfredo Nigro koncertą Klaipėdos muzikiniame teatre liejosi aukščiausios prabos muzika ir publika tryško neregėtu entuziazmu.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Neregėtas anšlagas

Dainininkų pora sutikta ir išlydėta audringomis ovacijomis. Praėjusio šeštadienio vakarą Klaipėdos muzikinio teatro salė buvo pilnutėlė. Tam nesutrukdė 250–300 litų kainavę koncerto bilietai. Prieš jo pradžią netrūko tokių žmonių, kurie būtų mokėję dar daugiau, kad tik patektų į salę.

O joje tvyrojo pakili įtampa. Pasiklausyti vieno gražiausių pasaulyje sopranų V.Urmanavičiūtės-Urmanos ir jos vyro tenoro A.Nigro susirinko šalies, Vakarų Lietuvos ir uostamiesčio politikai, verslininkai, nemažai kultūros ir meno žmonių. Visi troško patirti kažką nepaprasta – neeilinę dvasios puotą su muzika, kuri tąvakar įstabiai sujungė itališkos operos emocionalumą su vokišku – vagnerišku racionalumu.

Dainininkų porai akompanavo dar neregėto dydžio, scenoje vos sutilpęs, geriausiais uostamiesčio muzikantais papildytas Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, kuriam virtuoziškai dirigavo jo vyriausiasis dirigentas Vytautas Lukočius.

Nusipelnė aplodismentų

Svečiai kone tris valandas su nedidele pertrauka dainavo G.Verdi’o, V.Bellini’o, G.Donizetti’o, A.Ponchielli’o, G. Puccini’o ir R. Wagnerio operų arijas bei duetus, pasirodymo pabaigoje publiką dar pamalonindami F.Leharo operetine muzika. Iki tol dainavę itališkai ir vokiškai, bisui Hanos ir Danylos duetą iš „Linksmosios našlės” solistai atliko lietuviškai ir jau po pirmų žodžių buvo apdovanoti šiltais aplodismentais.

„Bravo!” kaskados iš salės į sceną skriejo nuo pat koncerto pradžios, po kiekvieno V.Urmanavičiūtės-Urmanos bei A.Nigro pasirodymo scenoje salėje griaudėjo plojimai. Jau po pirmosios koncerto dalies publika pakilo iš savo vietų ir entuziastingai plojo atlikėjams stovėdama. O vakaro finalas užtruko daugiau nei pusvalandį, nes solistai bisui buvo kviečiami keturis kartus, ir po kiekvieno salė vilnijo aplodismentų audra, publika stojosi ir plojo, plojo, plojo…

Iš tikrųjų jie visi to nusipelnė. Ne tik garbioji viešnia, dainuojanti garsiausiuose pasaulio operos teatruose ir žymiausiose koncertų salėse, bei jos vyras – labai gražus itališkas bel canto tenoras. Taip puikiai, jautriai ir su tokiu įkvėpimu griežiant Klaipėdos muzikinio teatro orkestro, ko gero, dar nėra tekę girdėti. Štai kaip priverčia pasitempti tikros žvaigždės… Bet orkestro meistriškumas atsiskleidė ne tik subtiliai akompanuojant dainininkams. Ypač jis buvo akivaizdus jam griežiant operų „Nabukas“, „Don Paskualė“, „Likimo galia“ uvertiūras.

Aukštas lygis

„Išėjus iš koncerto – nepaprastai pakilus jausmas, – dalijosi įspūdžiais muzikologė profesorė Daiva Kšanienė. – Teko daug skaityti ir girdėti apie V.Urmanavičiūtės-Urmanos sėkmę garsiausiose pasaulio operos scenose. Dabar savo ausimis išgirdau, kaip ji dainuoja. Tiesa, teko ją girdėti, kai dar buvo studentė ir mecosopranas. Jau tuomet nepaprastai žavėjo, buvo daug žadanti atlikėja. Ir dabar ji pademonstravo daug mecosopraninių galimybių. Kol dar dainavo pirmuosius numerius, iki „Džokondos“, – dar su tam tikru rezervu. O paskui ji parodė labai aukštą vokalinio meistriškumo lygį. Mane iki ašarų sujaudino R.Wagnerio muzika – tai, ką ji dainavo iš „Tristano ir Izoldos“ bei „Valkirijos“. Manau, kad Lietuvoje kitos tokios R.Wagnerio muzikos atlikėjos kol kas neturime. Nebent Sigutė Stonytė galėtų šiek tiek konkuruoti. Apskritai sužavėjo V.Urmanavičiūtės-Urmanos balso diapazonas – nuo Mimi partijos aukščiausių natų iki mecosoprano tesitūros. Man atrodo, tai vokalistė, kuri gali dainuoti ir soprano, ir mecosoprano partijas.“

Apie A.Nigro muzikologė irgi atsiliepė gerai: „Nepaprastai gražaus tembro tenoras. Tikras itališkas bel canto. Na, galbūt jam dar šiek tiek trūksta sceninės patirties. Nes interpretaciškai mums norisi matyti kažką ir sceniško, ką Violeta daro savo žvilgsniu, judesiu, poza… O jis šia prasme truputėlį statiškas. Bet balsas nepaprastai gražus. Ir aukštos natos jam pagal jėgas – Kavaradosio ariją iš „Toskos“ jis padainavo puikiai“.

Didžiulis įvykis

D.Kšanienė sakė likusi sužavėta ir orkestro pasirodymu: „Jis nepaprastai ūgtelėjęs. Nežinau, ar jam pagelbėjo kviestiniai muzikantai, nes orkestro sudėtis truputėlį pastiprinta. Kad ir kaip bebūtų, man atrodo, kad orkestras dabar labai geros formos, ir dirigento V.Lukočiaus vadovavimas-dirigavimas jam yra itin naudingas. Jo dirigavimo maniera gana santūri, bet įtikinama, ir interpretacijos labai stilingos“.

Nenuginčysi – V. Urmanavičiūtė-Urmana Klaipėdoje paliko neišdildomą pėdsaką. Primadonos pėdos atspaudą padaręs klaipėdietis dailininkas Vytautas Karčiauskas įamžino šį atmintiną uostamiesčio muzikinį įvykį.

„Klaipėdoje tai didžiulis meno įvykis, kuris turėtų palikti didelį pėdsaką mūsų širdyse ir atmintyje. Laimingi tie žmonės, kurie šįvakar buvo koncerte“, – tvirtino D.Kšanienė.

Po koncerto kalbėta, kad operos žvaigždės pėda – įkvepiantis simbolis, vedantis visus į naują Klaipėdos operos teatrą. Tikimasi, kad jis bus pastatytas per artimiausius dvejus metus.

XXXV „Klaipėdos muzikos pavasario“ pėdomis

XXXV „Klaipėdos muzikos pavasario“ pėdomis

Atgimti su prabundančia gamta ir amžinąja klasika klaipėdiečius raginantis XXXV „Klaipėdos muzikos pavasaris” artėja į pabaigą. Jau įvyko aštuoni iš devynių jo renginių. Penktadienį festivalį užbaigs bendras Klaipėdos kamerinio ir „Camerata Klaipėda“ orkestrų pasirodymas, ir balandį Klaipėdos koncertų salę užliejęs didingas klasikos skambesys atslūgs iki kito sezono pradžios rudenį.

Besibaigiančio festivalio įspūdžiais paprašėme pasidalyti uostamiesčio muzikologes profesorę Daivą Kšanienę, Laimą Sugintienę ir Danguolę Vilidaitę.

Pakiliai, šventiškai

L.Sugintienė: Jubiliejinio festivalio pradžia balandžio 1-ąją sutapo su Klaipėdos koncertų salės penkmečiu. Ta proga prieš koncertą buvo surengta skoninga ir elegantiška šventė.

Matyt, siekiant istorinių sąsajų (Šaulių organizacija čia buvo įrengusi didžiausią mieste koncertų salę), festivalio pradžios koncertui buvo pakviestas Lietuvos kariuomenės orkestras (vadovas Egidijus Ališauskas). Jų „Pavasario pasveikinimas“ nuskambėjo pakiliai, šventiškai, kolektyvas atliko įspūdingą ir ambicingą programą, kurioje girdėjome nemažai simfoninių opusų. Puikūs solistai Robertas Beinaris (obojus), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Daumantas Slipkus (fortepijonas). Orkestras buvo paslankus, dinamiškas, nepriekaištingai lengvai skambėjo net ypatingos precizikos reikalaujantys G.Rossini’o, V.Bellini’o kūriniai. Buvo juntama, kad tai išties aukštos klasės profesionalai. Kaip silpniau pavykusį vertinčiau M.Ravelio „Bolero“ – kūrinio dramaturgijai išryškinti pritrūko nuoseklesnės dinaminės skalės. Galbūt prasmingas būtų ir arfos įgarsinimas, tačiau koncerto visuma paliko stiprų įspūdį.

Preciziškai, energingai

D.Vilidaitė: Lietuvos kariuomenės orkestras tiesiog sudrebino koncertų salės erdvę galingu pučiamųjų instrumentų garsu. Tiksliai, preciziškai, energingai ir efektingai. Atlikta simfoninio orkestro lygio verta programa. O juk variniai pučiamieji, kai reikia įgyvendinti sudėtingesnes muzikines mintis, dažniausiai nėra labai paslankūs. Buvo įdomu išgirsti tokios neįprastos muzikų sudėties atliekamą XIX a. italų kompozitoriaus V.Bellini’o koncertą obojui. Geru atradimu man taip pat tapo šio kūrinio solistas R.Beinaris. Įsiminė ir šių dienų belgų kūrėjo J.V.D.Roosto emocionali ir spalvinga „Amazonia“ (violončelės solo – M.Bačkus).

Priminė tarpukarį

D.Kšanienė: Atidarymo koncertas šventiškai pradėjo 35-ąjį seniausią Lietuvoje rimtosios, akademinės (klasikinės) muzikos festivalį. Pučiamųjų instrumentų orkestro pasirodymas tokio rango festivalyje – netipiškas sprendimas. Šia proga labiau norėjosi simfoninio orkestro.

Lietuvos kariuomenės orkestras, diriguojamas E.Ališausko, grojo sklandžiai, tiksliai, dinamiškai. Koncerto meninę įtaigą labai praturtino solistai M.Bačkus, RBeinaris ir D.Slipkus.

Orkestro grojime vis dėlto pasigedau subtilesnių štrichų, lankstesnės frazuotės bei faktūros įvairovės atliekant kai kuriuos ne pučiamųjų orkestrui parašytus kūrinius (G.Rossini’o, J.V.Roosto, V.Bellini’o ir kitų autorių). Norėtųsi, kad pučiamųjų instrumentų orkestrai koncertuose grotų kūrinius, parašytus, sukurtus būtent jiems, o ne perdirbimus. Tai labiau atitiktų šių instrumentų prigimtį, jų technines bei ansamblines galimybes, faktūros subtilumus ir kita. Tačiau Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymas suteikė puikią progą prisiminti šios instrumentinės sudėties orkestrus ir tuo paraginti mūsų miesto muzikinio meno puoselėtojus atkreipti dėmesį į kadaise tarpukaryje buvusį labai populiarų pučiamųjų orkestrų muzikos žanrą.

Tauru, gilu

L.Sugintienė: Balandžio 10-ąją festivalis pradžiugino tauriu ir giliu koncertu „Dykumoje šaukiančiojo balsas“.

Griežė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus, dirigavo prof. Saulius Sondeckis). Šis koncertas pasižymėjo ypač kaitria emocija. Jo programa – dvilypė, skambėjo ir kamerinio orkestro repertuaro klasika, ir dviejų lietuvių, vienos kartos, beveik bendraamžių kūriniai. Profesorius dar kartą patvirtino esąs ryškiausias W.A.Mozarto kūrybos interpretatorius Lietuvoje. Tuo įsitikinome klausydamiesi austrų genijaus Koncerto fleitai ir orkestrui D-dur K 314 (solistė – fleitininkė iš Rusijos Marija Fedotova) . Intrigavo dar vienas šio žanro kūrinys – Arvydo Malcio Koncertas fleitai ir orkestrui „Dykumoje šaukiančiojo balsas“ (1995). Kažkodėl vis sukosi mintis apie Nedą Malūnavičiūtę: kaip jai tiktų tie visi „paūbavimai“!.. Kaip visada, teatrališkai ir vaizdingai skambėjo Fausto Latėno muzika, šįsyk – „Šviesiam atminimui…“. Efektinga koncerto pabaiga – savotiška profesoriaus „vizitinė kortelė“ – G. F. Handelio – S. Aslamazyano „Passacalia“.

Tyra, rafinuota

L.Sugintienė: Balandžio 13-ąją „Klaipėdos muzikos pavasaryje” pristatytos Claudio Monteverdi’o madrigalinės operos paliko nepaprastą įspūdį – tyra, rafinuota, subtilu.

Puikią progą, net, sakyčiau, – dovaną klaipėdiečiams suteikė/įteikė festivalio organizatoriai. Ačiū! Atgaiva sielai, akims. Tiesiog gražu. Visomis prasmėmis – muzika, scenografija, atlikimu… Režisieriaus Gintaro Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko, solistų, aktorių, konsorto „Brevis“ dėka C.Monteverdi operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ tapo tikra festivalio puošmena. Stilingai dainavo Edita Bagdonaitė, Viktoras Gerasimovas, Mindaugas Zimkus, Kęstutis Jakeliūnas. Ypač išskirčiau įspūdingą Nerijaus Masevičiaus bosą bei Gintarės Skerytės sopraną.

Festivalio „vinis“

D.Vilidaitė: Iš to, kas jau skambėjo, italų kompozitoriaus C.Monteverdi’o ankstyvojo baroko dviejų vienaveiksmių madrigalinių operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ parodymą laikyčiau svarbiausiu šių metų festivalio įvykiu, didžiausia jo sėkme. 2008-ųjų pastatymas, gausiai kritikų girtas, „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas, pagaliau pasiekė ir Klaipėdą.

Paprastas kūrinio „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ siužetas režisieriaus G.Varno vizijoje apaugo daugialypėmis prasmėmis, iki galo suprantamomis greičiausiai tik mūsų pasąmonėje. Veiksmas tarsi suskaidytas į kelių aukštų erdvę – tarp dangaus ir žemės, dvasinio ir realaus pasaulių, kovoja ne tik kūnai, bet ir sielos, o ribos tarp jų labai trapios. Lėlės šį įspūdį sustiprina. Tai tikrai elitinis spektaklis, pasižymintis nepriekaištinga žodžio, judesio ir garso darna. Subtilus, poetiškas, gilus. Jis atliepė visus mano emocinius, intelektualius ir dvasinius poreikius, keliamus aukščiausio lygio meno kūriniams.

Lengvabūdiška pramoga

L.Sugintienė: Balandžio 16-oji pasiūlė lengvabūdišką pramogą – pasilinksminimą „Skambiausios arijos ir dainos“.

Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras (vadovas profesorius Donatas Katkus) programą pradėjoW.A.Mozarto Divertismentu D-dur Nr.1 KV136. Itališkai divertismentas – pramoga, pasilinksminimas. Margoje festivalio programoje jį ir traktuočiau kaip smagią (tiesą sakant, kartais ir ne visai…) pramogą. Apmaudu, kai bepokštaujant nukenčia kokybė, o koncerte pajunti nekokį televizijos šou kvapelį… Ne veltui sakoma, kad juokas – dalykas rimtas.

Talentingas, artistiškas ir muzikalus jaunasis dainininkas Liudas Mikalauskas šiuo metu maudosi populiarumo spinduliuose. Turėdamas tokią dosnią gamtos dovaną, scenoje jis nardo tarsi žuvis vandenyje. Kad ir tą vakarą – jis tiesiog mėgavosi scena. Na ir kas, kad arijos ir dainos jau ne visada skambiausios. Kad amato dalykai, intonacija nukenčia, kad švelnumu (A.Raudonikio „Švelnumas“) nė nekvepia… Betgi kaip smagu!..

Mados „klyksmas“

D.Vilidaitė: Kažkokios originalesnės koncepcijos festivalis tarsi ir neturi. Kaip ir anksčiau, jis orientuojasi į žymiausius įvairių epochų muzikos vardus, populiariausias kompozicijas. „Muzikos pavasaris“ Klaipėdoje – savotiška niša, leidžianti pasireikšti geriausiems Lietuvos ir mūsų miesto akademinės muzikos atstovams. Čia retkarčiais sužiba ir viena kita užsienio žvaigždutė. Čia tarsi veidrodyje, tik šiek tiek pavėluotai atsispindi visa Lietuvos kultūrinė situacija, jos atradimai ir mados.

Tokiu mados „klyksmu“ šiais metais, pavyzdžiui, laikyčiau koncertą „Skambiausios arijos ir dainos“. Jo ašimi tapo įvairių televizijos projektų dalyvis, nuostabaus boso šeimininkas L.Mikalauskas. Manęs susitikimas su šiuo jaunu ir, kaip įsitikinau, labai gabiu bei charizmatišku menininku nenuvylė. Pati programa, žaismingas solisto ir Vilniaus šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo D.Katkaus bendravimas, atliekami populiarūs numeriai kūrė lengvą ir šventišką nuotaiką, labai primenančią „Salve Musica“ festivalio, senųjų metų palydėjimo dvasią. Nuostabu!

Nustebino G.Kaukaitė

D.Kšanienė: Sujaudino balandžio 22-ąją festivalio kontekste surengtas videoklubas su garsia soliste Giedre Kaukaite „apie aną ir šitą laiką“. Ji šiltai ir šmaikščiai komentavo ekrane rodomus kadrus, kuriuose atsispindėjo visas praeitas solistės meninis kelias: kameriniai koncertai (pirmiausia atliekant naujus šiuolaikinius lietuvių kompozitorių F.Bajoro, B.Kutavičiaus ir kitų kūrinius), vaidmenys operose (Čio Čio San, Margarita ir kiti), kino filmų ištraukos („Žmogaus balsas“), šeimos gyvenimo scenos (su dukromis ir vyru kino režisieriumi A.Žebriūnu), pedagoginis darbas.

Renginio metu G.Kaukaitė gyvai padainavo gražią seną lietuvių liaudies dainą. Nors prieš gerą dešimtmetį solistė baigė savo koncertinę karjerą, tačiau išgirdę jos balsą supratome, kad ji dar labai geros vokalinės formos. Ateityje norėtųsi pasiklausyti daugiau jos atliekamų įvairių žanrų kūrinių.

Vietoj išvadų

D.Vilidaitė: Šiek tiek baiminausi, kad dabartinė Lietuvos ekonominė situacija kažkaip neigiamai paveiks šių metų festivalio programą, bet, ačiū Dievui, ji, kaip ir praėjusiais metais, buvo turininga ir profesionali.

Gražių akimirkų XXXV „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ tikrai netrūko. Ir nieko čia keisto, kad kiekvienais metais festivalis yra giriamas – pati muzika, jei ji atliekama kokybiškai ir su įsijautimu, žmogų gali stebuklingai pakylėti, pakeisti, bent jau trumpam kitomis spalvomis papuošti monotonišką kasdienybę. O tokio kokybiško, profesionalaus ir paveikaus muzikavimo tikrai buvo nemažai.

Dalis „Klaipėdos muzikos pavasario“ buvo skirta lietuvių kompozitorių šiuolaikinėms partitūroms. Vis dėlto šioji dalis galėtų būti daug didesnė. Juk yra ir mūsų muzikos klasikos šedevrai, Klaipėdoje beveik visai užmiršti. Nuostabia išimtimi čia gal būtų koncertai, priminę E.Balsio ir S.Vainiūno kūrybą, skambėję, beje, ne šio festivalio programoje.

Baleto meistrai nusipelnė ovacijų

Baleto meistrai nusipelnė ovacijų

Paskutinįjį kovo vakarą į Klaipėdos žvejų rūmuose vykusį Vilniaus, Rygos bei Minsko baleto solistų koncertą, pavadintą „Žvaigždžių šou“, rinkosi gausi elitinį meno žanrą vertinanti publika.

Violeta Milvydienė

Orientuota į klasiką

Visa koncertinė programa labiausia orientuota į XIX a. baletų ištraukas – adagio, pas de deux, solines partijas ar nedidelius grupinius šokius.

Tai klasikinio ir demi-charakterinio baleto stilių „perliukai“, sukurti žymių minėto laikotarpio baletmeisterių: prancūzų romantikų Ž.Pero ir Ž.Korali (A.Adamo „Žizel“), įvairios stilistikos kūryba XIX a. pabaigoje Rusijoje pasižymėjusio M.Petipa (L.Minkaus „Bajaderė“ ir „Don Kichotas“), muzikaliojo rusų pedagogo L.Ivanovo (P.Čaikovskio „Spragtukas“), XX a. pradžios Rusijos moderniojo baleto pradininko M.Fokino (K.Sen-Sanso „Mirštančioji gulbė“, sukurta garsiajai A.Pavlovai) ir kitų. Tarp jų įpinta vienintelė šiuolaikinė moderniojo baleto kompozicija buvo ne ką mažiau choreografiškai ir muzikaliai stipri už paminėtąsias.

Nors pati koncerto forma – tipiška, t. y. įprasta, ir tarytum jokio veiksmo nėra, kaip baleto spektaklyje, vis dėlto dramaturgijos pagrindas savitai apibrėžtas. Pirma, numeriai sudėlioti dinamiška eiga gana tiksliai, lyg vadovaujantis siužetiniais principais (rami pradžia, energinga pabaiga, tinkami kulminaciniai taškai). Antras svarbus dalykas – tas, kad abi dalys sklandžiai vystomos ir nuotaikos atžvilgiu, tad renginys neprailgo – atvirkščiai, jis pralėkė akimirksniu. O kadangi prisodrintas įvairos stilistikos, leksikos, muzikos bei atlikėjų kaitos, natūralu, jį stebėti buvo įdomiau nei ištisą spektaklį su dažnais dramatiniais intarpais ar mimikos mizanscenomis, daugybe masinių, neretai pasikartojančių šokių. Beje, reikšmingas ir vizualus įspūdis – itin daug baltos spalvos, o ji savaime teigiamai veikia pasąmonę.

Pasirodymų pozityvai

Kartą žymus XX a. anglų baletmeisteris F.Ashtonas, atkirsdamas skeptikams, „metė“ tokią frazę: „Jei baletas – miręs menas, tai jo laidotuvės labai ilgos ir gražios“… Taikli formuluotė, nieko nepridursi.

Ne veltui baletas šokio enciklopedijose bei žinynuose įvardijamas kaip aukščiausia choreografinio meno teatrinė forma, derinanti specialią šokio leksiką ir techniką.

Šiuos argumentus esant nenuginčijamais dar kartą įrodė jauni, gražūs, talentingi žmonės – 14 geriausių Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos baleto solistų, tarptautinių konkursų laureatai, pasirodę koncerte Klaipėdoje.

Melodramatiškas Nikijos-bajaderės, profesionalios senovės Indijos šokėjos, ir jos mylimojo kario Soloro „pasimatymas“ sapnų karalystėje, romantiškasis Žizelės ir Alberto susitikimas nakties mėnulio šviesoje, „baltasis“ Odetos ir Zigfrydo adagio iš „Gulbių ežero“ – šie ir kiti duetai tą vakarą buvo pateikti organiškai, subtiliai ir jausmingai. Ispanišką temperamentą (šokiuose iš „Gulbių ežero“ bei „Raimondos“) mums bandė perteikti mūsiškiai atlikėjai – Margarita Verigaitė, Igoris Zaripovas ir Martynas Rimeikis.

Iš solinių moteriškų numerių imponavo lyriškas rusų mergelės šokis ir, kaip visada, jaudinanti pašautos gulbės agonija. Ilgomis grakščiomis galūnėmis pasižyminti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Olga Konošenko savitai, kiek labiau mažorine gaida nei įprasta matyti, interpretavo „Mirštančiąją gulbę“ (pvz., Rusijos primadonos M.Pliseckajos ar mūsų primabalerinos E.Špokaitės atlikime – daugiau tragizmo).

Minskiečių pora – efektinga

Toliau maloniai stebina techninės Romo Ceizario galimybės, sparčiai progresuojantis jo potencialas – aukštas lengvas šuolis, ypač gera elevacija, sceninė elegancija.

Iš kitų dar išskirčiau charakteringąjį Andrių Žužžalkiną, trykštantį ekspresija ir savuoju šarmu sužavėjusį visus ukrainietiškojo „Hopako“ atlikimu.

Pirmosios koncerto dalies pabaigai pasirinktas modernus kūrinėlis „Šokame Pergolesi“, stebėtinai lengvai atliktas minskiečių, byloja dar ir apie faktą, jog šie meistrai yra įvaldę ne vien klasikinio baleto stilių, o turi kiek platesnį repertuarą.

Apoteozei, baigiamajai šventinio koncerto daliai, vykusiai pasirinktas pakilusis „Don Kichoto“ pas de deux, kurį vėlgi puikiai pademonstravo pora iš Baltarusijos nacionalinio akademinio didžiojo baleto teatro – Jekaterina Oleinik ir Konstantinas Kuznecovas. Berods idealiai susišokę poroje ir beatodairiškai pasitikintys bei jaučiantys vienas kitą, sudėtingiausius pasažus jiedu atliko ne tik techniškai preciziškai, bet ir neįtikėtinai lengvai, efektingai, tad teisėtai nusipelnė didžiausių žiūrovų simpatijų.

Tik keli negatyvai

Nebūtų teisinga šalia liaupsių nepaminėti ir keletą „liapsusų“. Tikriausiai net eilinio žiūrovo akis pastebėjo gruboką klaidą „Spragtuko“ adagio pabaigoje, kai R.Ceizaris netikėtai „pasitaisė“ benuslystančią nuo peties savo partnerę Anastasiją Čumakovą. Duete iš „Gulbių ežero“ vieno fragmento choreografija atrodo kiek palengvinta – jame Rygos nacionalinės operos solistas Sergejus Neikšinas vietoje pakėlimų tik apvedė poza O.Konošenko, o kažkuriame solo – ne visai stabiliai susukti tours…

Kokia trapi riba tarp profesionalumo ir primityvumo! Nesusišokimas, banali nesėkmė ar nelemtas kaprizas?.. Kaip apgailėtinai gali atrodyti nepasirengę baleto artistai, neseniai teko matyti per N.Juškos ir N.Beliakaitės pasirodymą TV „Padėkos koncerto“ metu. Partnerės pakėlimai, o ypač nepavykę nuleidimai, privertė krūpčioti ne vieną. Visiškas fiasko…

Žinoma, panašūs akibrokštai atrodytų nepateisinami, tačiau žinant, koks tai sunkus kasdienis triūsas ir begalinis atsidavimas scenoje, nepaisant skausmo ir traumų… Juk net patys sudėtingiausi pas turi būti atliekami nerodant jokių pastangų – lengvai, grakščiai, plastiškai. Kita vertus, žvaigždėms lyg ir nederėtų taip akivaizdžiai klysti…

Lyg atsakant į komentarą

Impulsą tolesniems pasvarstymams suteikė „užkliuvęs“ vienintelis, bet gana ciniškas internautės komentaras po koncerto anonsu „Baleto žvaigždžių šou – Klaipėdoje“ (http://klaipeda.diena.lt/laisvalaikis, 2010-03-31), tad maga į jį savotiškai sureaguoti. Koks prasmės konfliktas! Save įvardijusi „egle“ rašo (kalba netaisyta): „baisu ir gaila baleto artistu – scena nusiurusi, jokiu patangu (reikia suprasti – pastangų) scenografijai ir apsvietimui, balbieriskio kaime bent zaliu berzo saku butu pastate scenos kampuose…“

Tai perskaičiusi pamaniau, betgi neretai yra blogiau – pavyzdžiui, kai grindys nelygios ar danga netinkama (per kieta, per slidi ir t.t., ir pan.). Būtų galima ilgai gilintis į panašius techninius dalykus, dejuoti be paliovos ir kaltinti sunkmetį ar ką kita (kaip pvz., „egle“: „geda organizatoriams!“)… Arba tiesiog pasidžiaugti baleto atlikėjų meistriškumu, stebint pakylėtą jų šokį, persunktą romantizmo estetika, nugrimzti į pasakos pasaulį, galiausiai užsikrėsti teigiama energija…

Ir jokios scenografijos čia netrūko (juk ne spektaklis) – visose pasaulinėse scenose baleto meistrų koncertai vyksta visai tuščioje erdvėje, be jokių ypatingų aksesuarų. Tiesa, apšvietimas gal kiek „sušlubavo“, kartais pernelyg užtemdant avansceną.

Kas praturtina dvasią

Tačiau kuo dėta VšĮ „Renginių era“? Jai berods puikiai sekasi (ne finansinės naudos prasme) organizuoti panašaus pobūdžio renginius. Tik jai ir jos vadovui Algirdui Guzauskui reikėtų išreikšti padėką su giliu reveransu, kad jau ketvirti metai – tradiciškai pavasarį bei rudenį – mums „atvežama“ tai, kas praturtina dvasią – įkvepia, sukrečia, suglumina.

Štai klasikinio šokio technika vis dar gniaužia kvapą naudojamų akrobatinių elementų gausa (moderniame ar šou balete tai senokai nieko nebestebina). Beje, išvertus iš graikų kalbos acrobateõ reiškia „vaikštau ant pirštų galų“, o pati akrobatika apibūdinama kaip cirko šaka (ar todėl „egle“ parašė: „primine cirko zveriuku pasirodymus“?). Betgi akrobatika dar grindžiama ir kūno lankstumu, ištverme, vikrumu, pusiausvyros išlaikymu (pranc. aplomb). Tai beveik visuose duetuose bei soliniuose šokiuose ir teko tą vakarą išvysti.

Sunku kuo nors nauju nustebinti šiuolaikinę publiką, tačiau uostamiesčio žiūrovai – itin nuoširdūs, imlūs ir jautrūs meno gerbėjai. Be to, čia kaip niekur kitur daug ne tik šokio gerbėjų, bet ir choreografijos specialistų – jau dirbančių ar dar bestudijuojančių šokio paslaptis. Taigi daugelį jų galėtų žeisti paskutinis internautės šūkis: „Patarimas artistams – nevaziuokite daugiau i Klaipeda, cia negerbia meno!“ Jeigu…

Jeigu jos komentaras nebūtų parašytas balandžio 1-osios rytą.

Ugdo džiazo balsus

Steponas Januška

Gimė 1958 m. Tytuvėnuose, Kelmės raj.

1974–1978 m. studijavo klarneto specialybę Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje.

1978 m. įstojo į Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų Estradinės muzikos katedrą (dabar – Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedra).

1978 m. su draugais įkūrė grupę „Studija“, kurioje dainuoja iki šiol.

1979–1992 m. pianisto Sauliaus Šiaučiulio džiazo kvarteto narys.

Konkursų „Vilniaus bokštai“, „Vitebsko ruduo“, „Palangos jaunystė“, „Gintarinė triūba“, Estijos miesto Haapsalu tarptautinio konkurso „Baltoji dama” ir Birštono džiazo festivalio laureatas.

2002 m. Palangoje laimėjo Šlagerių karaliaus titulą.

2003 m. gavo A.Šabaniausko premijos diplomą.

Sukūrė 80 dainų ir instrumentinių pjesių.

Su grupe „Studija” išleido 7 kompaktines plokšteles.

Su „Studija“ koncertavo Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Latvijoje, Islandijoje, Bulgarijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kuboje, Honkonge.

Soliniai albumai: „Laiko upė” (1998), „Vasaros aidai” (2000), „Jausmai“ (2003), „Ar prisimeni mane“ (2004), „Pakeliui“( 2006), „Du beržai“ (2007).

Nuo 1997 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros vokalo klasės dėstytojas.

Nuo 2002 m. – tarptautinio kasmetinio džiazo vokalistų konkurso Klaipėdoje „Jazz Voices“ įkūrėjas ir organizatorius.

Įvairių konkursų Latvijoje, Estijoje, Suomijoje vertinimo komisijų narys bei vokalo konsultantas.

Rengia vokalinio džiazo meistriškumo pamokas ir seminarus.

2005 m. įkūrė džiazo kvartetą „Jazzway“, su kuriuo koncertuoja iki šiol.

Ugdo džiazo balsus

Balandį uostamiestyje vykęs tarptautinis džiazo vokalistų konkursas „Jazz Voices“ priminė, kad čia pat, Klaipėdoje, turime puikų šio renginio iniciatorių ir organizatorių, dainininką, kompozitorių, renginių prodiuserį ir vokalo pedagogą Steponą Janušką.

Laima Sugintienė

Situaciją gelbėjo pats

Balandžio 10-ąją sausakimšame vieninteliame Lietuvoje džiazo klube „Kurpiai“ paskelbti balandžio 7–10 dienomis surengto tradicinio, jau devintojo tarptautinio vokalinio džiazo konkurso „Jazz Voices“ – taip pat vienintelio tokio pobūdžio renginio Lietuvoje – rezultatai, įvyko laureatų koncertas. Į renginį Klaipėdoje buvo atvykę dalyviai iš Japonijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Austrijos, Vengrijos, Portugalijos, Lenkijos, Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Kroatijos. Šiemetis konkursas dedikuotas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros 30-mečiui.

Neabejotinai į baigiamąjį koncertą dalis publikos atėjo tikėdamasi išgirsti ir reklamuotą šiųmečių eurovizininkų „InCulto“ pasirodymą. Bet šiems paskutinę minutę pranešus apie pasikeitusius planus, situaciją gelbėjo pats jo rengėjas S.Januška.

Nežinau, kaip kiti, tačiau nudžiugau galėdama dar kartą pasiklausyti šiuo metu kūrybinę ir meninę brandą pasiekusio puikios vokalinės formos (tarsi nebūtų užgriuvę visi konkurso organizavimo rūpesčiai) dainininko. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje pūtęs klarnetą, vietą po saule jis rado būtent šiame amplua. Galbūt plačiajai visuomenei labiau žinomos jo kūrybos dainos, pvz., nemirtingoji „Daina draugams“ ir kitos, kurias jis atlieka su bene vienintele Lietuvoje į ketvirtą dešimtmetį (joje tebegroja tie patys muzikantai!) įkopusia grupe „Studija“. Tačiau išties aukštąjį pilotažą jis demonstruoja interpretuodamas įvairaus stiliaus džiazo kompozicijas. Prieš metus susibūrus Klaipėdos bigbendui, pastarojo debiutiniame koncerte meistriškai atlikęs Johno Kandero „New York New York“, o ypač – sudėtingą Chicko Corea/Al Jarreau kompoziciją „Spain“, beje, savo diplominį darbą, atlikėjas tiesiog pribloškė.

O dabar, tą balandžio vakarą, skambėjo Al Jarreau „Morning“, Rigmoro Gusstafsono „One at the time“, Mileso Davieso „Long come Tutu“ ir kitos kompozicijos.

Štai jau greitai dešimtmetis, kai menininkas demonstruoja ir renginių organizavimo sugebėjimus.

Laureačių pasirodymai

Būtent laureačių – per visą konkurso organizavimo istoriją vaikinų buvo vos keli. S.Januška tai aiškino paprastai: tokios yra džiazinio vokalo pasaulinės tendencijos, moterų ir vyrų santykis yra maždaug 1:10. Jis pats kasmet mato po vieną į jo dainavimo klasę įstojusį vaikiną, bet po pusmečio jų nelieka… Dažnai ateinama su nuostata, kad dainuoti yra lengva… Iškalbingas faktas: nuo 1997 m. dirbančio pedagogo klasę yra baigęs tik vienas vaikinas.

Na ir šįkart prizai (konkurso prizinis fondas – 5000 eurų) buvo išdalyti dailiajai lyčiai. Taigi apie laureates. Iškart pasakysiu – visos fantastiškos, savitos, kiekviena savaip originali. Galbūt laureatų koncertas ir nėra tas renginys, kuriame siekiama atskleisti visus savo gebėjimus. Galbūt ne visos pasirinko tai leidžiantį parodyti repertuarą. Greičiausiai ir tikslas buvo ne toks. Ypač aukštą dainininkių lygį apibūdina ir tai, kad jų klausantis visai nekliuvo amato dalykai – intonacija, balso valdymas ir kita. Interpretacija, meniniai, stiliaus niuansai, repertuaras – štai kokiais kriterijais teko vadovautis. Baigiamajam pasirodymui kiekviena rinkosi vieną kūrinį iš penkių, dainuotų konkurse.

Šių metų dalyvės – koncertuojančios, savo įrašus leidžiančios profesionalės. Lietuvės šiame konkurse buvo silpnoji grandis…

Internacionaliniame nugalėtojų būryje vienintelė lietuvė klaipėdietė Edita Bodrovaitė, pelniusi žiūrovų prizą. Ji pirmoji ir pasirodė, nuoširdžiu muzikavimu bei laikysena dar kartą pateisinusi žiūrovų lūkesčius. Jau tapo įprasta, kad tarp laureatų nuolat patenka katedros lektoriaus („kodėl vis dar lektorius? Neturiu laiko biurokratiniams reikalavimams“) S.Januškos studentės. Manyčiau, jis šiuo metu yra geriausias džiazo vokalo pedagogas Lietuvoje (o gal ne tik), tad nuolatiniai aukšti jo klasės studenčių pasiekimai (paminėsiu tik kelias šiandien jau pripažinimo sulaukusias: Vita Rusaitytė, Indrė Dirgėlaitė, Kristina Jatautaitė, Kristina Svolkinaitė, Raimonda Vaičiūtė, Monika Liubinaitė ir kitos) – dėsningas kruopštaus ir nuoseklaus darbo rezultatas. Beje, ir jis pats, nuolat atkakliai dirbdamas ir tobulėdamas, yra puikus ir sektinas pavyzdys savo studentėms. Pavyzdys ir kita prasme: karjerą galima padaryti ir nesivaikant skandalingo populiarumo.

Prizai – užsienietėms

Už geriausiai atliktą laisvąją programą prizą pelnė gana stipraus ir išraiškingo balso suomė Susanna Wahl, kurianti savo muziką ir ją atliekanti su savo kvartetu „Susanna Wahl Group“.

Įspūdingai, brandžiai, savimi pasitikinčiai Annai Buturlinai – tituluotai atlikėjai iš Rusijos, džiazo vokalistų konkurse Maskvoje laimėjusiai Didįjį prizą, o Suomijos „Lady Summertime“ – trečiąją vietą, pernai organizavusiai savo vardo konkursą Maskvoje – vėl atiteko trečioji vieta. Ji demonstravo itin aukštą, rusams nebūdingai subtilią atlikimo kultūrą.

Antrosios vietos laimėtoja – daugelio prestižinių konkursų laureatė, džiazo ir brazilų vokalo studijų magistrė Maria Joao Mendes iš Portugalijos apdovanota dukart. Ji įvertinta už geriausią improvizaciją. Ši itin profesionali atlikėja žavėjo skoniu, subtiliais interpretacijos niuansais.

Publika liko sužavėta pirmosios vietos laimėtojos Liela Avila iš JAV pasirodymu. Ji, būdama vos 22-ejų, koncertuoja su žymiais pasaulio artistais – Stevie Wonder, Natalie Cole, Josh Groban, Patti Austin ir kitais. Ši jauna dainininkė scenoje jautėsi itin laisvai, demonstravo ypač stiprius prigimtinius duomenis.

Didįjį prizą komisija skyrė Ellenai Hughes Sarah iš Didžiosios Britanijos – didelę koncertinę patirtį turinčiai dainininkei, nuolat koncertuojančiai su dviem kariniais bigbendais – „RAF Shades of Blue Jazz Orchestra“ ir Karalienės diviziono bigbendu. Ji išsiskyrė išgryninta stilistika, lengvu balso valdymu, tik pasirodė gal kiek šaltoka.

Finaliniame koncerte dainavo ir dar dvi puikios, tačiau apdovanojimų nepelniusios dainininkės iš Lenkijos ir Kroatijos.

Vertino solidi žiuri

Konkursantus vertino tarptautinė solidi, autoritetinga ir gausi žiuri.

Jos nariai – pripažinimą pelnę atlikėjai, konkurso partneriai: KU MF Džiazo muzikos katedros docentas pianistas Saulius Šiaučiulis, vokalo studijos „Jazz land“ vadovas Artūras Novikas, Vilniaus muzikos akademijos lektorius vokalistas, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas, Birštono džiazo festivalio prodiuseris Zigmas Vileikis, festivalio „Kaunas Jazz“ meno vadovas Jonas Jučas, trimitininkas, vokalistas, „Doudi Jazz Band“ narys Vytautas Grubliauskas, džiazo konkurso „Sony jazz stage“ prodiuseris, „Rigas Ritmi“ festivalio meno vadovas latvis būgnininkas Maris Briežkalnis, lenkas Grzegorzas Karnas, Vokietijos atstovė Anne Czichowsky, profesionalus žurnalistas iš Suomijos Matti Laipio, du estai – kontrabosininkas, prodiuseris, džiazo vokalistų konkurso „Nomme Jazz“ direktorius Toivo Unt ir Jaanika Ventsel bei pats komisijos pirmininkas S.Januška.

Jo nuomone, tokia didelė komisija leidžia objektyviau įvertinti konkursantus, vidurkis, pritaikius matematinę formulę, vedamas iš didelio skaičiaus. Nors ir šiemet buvo atvejų, kai tą pačią atlikėją komisijos nariai vertino ir vienu, ir dešimčia balų. Tačiau iš esmės komisija buvusi kaip reta vieninga. Ankstesniais metais būta ir nesutarimų, tuomet tekdavę ir perbalsuoti. Ypač tais atvejais, kai tarp atlikėjų buvusi minimali balsų persvara arba jie surinkdavo tiek pat taškų.

Malonumas ir nauda

Paklaustas, kas jo komanda, kas padeda organizuoti konkursą, S.Januška kiek nustebęs atsakė: „Aš vienas organizuoju. O kai jau paskirstau darbus, vykdytojai yra katedros studentai. Jie dar pasikviečia savanorių“. Ir niekas daugiau iš katedros neprisideda? – klausiu. „Tai kad nėra reikalo, juk katedros dėstytojai akompanuoja dalyviams“. Tvirtindamas, kad paprastai visi organizaciniai darbai vyksta gana sklandžiai, vis dėlto prisipažino į keblią situaciją patekęs pernai, kai, likus pusantro mėnesio iki renginio, paremti jį atsisakė per 80 proc. rėmėjų. Teko mažinti biudžetą iki minimumo, atsakyti užsienio svečiams, tačiau organizatoriai pasiekė, kad nenutrūktų tradicija. Išbandymas buvo ir šie metai, kai tik finalinio renginio metu paaiškėjo, jog neatvyks porą mėnesių reklamuota grupė „InCulto“. „Šis šaukštas deguto – pamoka visam gyvenimui“, – atsiduso S.Januška.

„Kodėl tai darau? Patiriu malonumą tai organizuodamas. Man tai entuziazmo proveržis, aistra. Vertybė – suteikti jauniems žmonėms sceną, žinias, patyrimą. Vertybė yra pati plėtra, tęstinumas, didžiulis laimėjimas yra tarptautinis pripažinimas – net Europoje tokių konkursų nėra daug. Dėl to ir verta tęsti, nes tai kelia dalyko prestižą, įprasmina pedagoginį darbą. Laimėjimas visomis prasmėmis: kad vyksta Klaipėdoje, kad Klaipėdos universitete, kad organizuoja Džiazo katedra… Tai ir yra svarbiausia. Vertinga jau vien tai, kad nė vienas iš laureatų nepakeitė profesijos.“

„Jazz Voices“ jau treti metai turi internetinę svetainę http://www.jazzvoices.lt. Per tą laiką labai išsiplėtė dalyvių geografija, kilo didžiulis susidomėjimas renginiu, tai labai naudinga jo sklaidai.

Konkursas turi ir solidžius partnerius – Latvijoje „Sony Jazz Stage“, Estijoje NÕMME JAZZ, Suomijoje „Lady Summertime“, – su kuriais gražiai bendradarbiauja, jie dalyvauja vertinimo komisijos darbe.

Konkursas turi keletą nuolatinių rėmėjų. Tai daro jiems didžiulę garbę. Organizatoriaus teigimu, jie tiesiog privalomai turėtų būti garsinami. Darbą su rėmėjais S.Januška vadina „mini užsienio reikalų ministerija“. Vadina jį labai sunkiu, svarbiu ir psichologiškai sudėtingu. „Kai radau priežastį, kad einu pinigų prašyti ne sau, o kultūrai, studentams, pasidarė lengviau“, – prisipažino menininkas.

„Išaugo marškinėlius“

Kitąmet „Jazz Voices“ bus organizuojamas jau dešimtąsyk. Prieš devynerius metus kaip išradingesnė studentiškų akademinių atsiskaitymų forma startavęs renginys akivaizdžiai „išaugo marškinėlius“. Kaip sakė S.Januška, pirmieji trys konkursai buvo miesto lygmens, buvo leidžiama naudoti fonogramą, dainuoti su savais muzikantais, ir juose dalyvavo tik katedros studentai („Labai stipri klasė buvo, visi pasirodė“, – prisiminė lektorius.) bei keli miestiečiai. Tuomet pagauti euforijos nusprendė mesti iššūkį vilniečiams: parengė nuostatus, sudarė privalomų kūrinių sąrašą, įsteigė Didįjį prizą ir t.t. Kiti trys konkursai vyko jau Lietuvos mastu, o trys paskutinieji – bandymas šokti į tarptautinius vandenis. Nuo 2006-ųjų „Jazz Voices“ tapo tarptautinių konkursų grandinės nariu.

Šiemetis renginys dalyvių geografija, jų meistriškumu, komisijos dydžiu ir kompetencija, pritariančios grupės profesionalumu (klaipėdiečių klavišininko Arnoldo Jankūno, būgnininko Edmundo Federavičiaus, saksofonininko Algio Kilio ir garso operatoriaus Virginijaus Pažemecko komandą papildė puikus kontrabosininkas Vytis Nivinskas iš Vilniaus) ir kitais parametrais jau pasiekė europinį lygį. Tai tikrai džiugina. Antra vertus, tai keičia pradinę konkurso koncepciją, nes tokio lygio renginiuose Džiazo katedros studentai nekonkurencingi. Tai, beje, jau ir parodė šiemetis konkursas. Panašiai atsitiko ir Vilniuje, Muzikos akademijoje, su iš studentiškos iniciatyvos kilusiu džiazo improvizacijų vakaru, išaugusiu į solidų Vilniaus džiazo festivalį.

Paklaustas, kuo nustebins jubiliejiniame „Jazz Voices“ konkurse, S.Januška tik gudriai šyptelėjo…

Rojaus sodų paunksmėse

Rojaus sodų paunksmėse

Uostamiestyje, Prano Domšaičio galerijoje, dar visą mėnesį paviešės tarptautinė paroda „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“, atverianti lankytojams vieno iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje, kūrybos lobyną.

Kristina Jokubavičienė

Puikios tapybos aura

Parodoje eksponuojami V.Kasiulio tapybos darbai, surinkti iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų.

Mūsų visuomenei dailininko kūryba ilgai buvo nepasiekiama, Lietuvoje V.Kasiulis buvo retai minimas. Tik dabar, kai dailininko našlė Bronė Kasiulienė Lietuvos dailės muziejui paskolino jo kūrinių kolekciją iš Paryžiuje saugomo dailininko kūrybos fondo, atsirado galimybė V.Kasiulio kūrybinį palikimą pristatyti Lietuvos žiūrovams. Parodai V.Kasiulio darbų iš Niujorko rinkinio paskolino ir buvęs dailininko mecenatas dr. Juozas Kazickas (JAV), eksponuojami Vilniaus bei Kauno kolekcininkų sukaupti kūriniai. Galerijos salėse karaliauja ypatinga puikios tapybos aura.

Kad geriau suvoktume tą stulbinantį kontrastą tarp V.Kasiulio gyvenimo tragizmo ir gyvomis, sodriomis spalvomis emanuojančių jo paveikslų, trumpai pasekime kūrėjo kelią, kuriame randame ir skaudžią karo pabėgėlio, piligrimo, besiilginčio Tėvynės, dalią, ir garbės bei pasaulinio pripažinimo sulaukusio dailininko sėkmę.

Buvo ypatingai darbštus

V.Kasiulis gimė 1918 m. Simne, Alytaus apskrityje. Tėvas buvo baigęs Varšuvos taikomosios dailės akademiją, piešė bažnyčioms paveikslus, iš medžio drožė altorius ir sakyklas. Perėmęs polinkį menui, mažasis Vytautas savo pirmąjį „honorarą“ gavo būdamas dešimties – nupiešęs Simno mėsininko krautuvės iškabą, parnešė namo kelis kilogramus mėsos…

V.Kasiulio atėjimas į profesio-nalaus meno pasaulį sutapo su lemtingaisiais Lietuvos istorijos įvykiais. Kauno meno mokyklą jis baigė 1941 m., sukurdamas geriausią per visą mokyklos istoriją diplominį darbą. 1943 m. tapytojas surengė Kaune pirmąją personalinę parodą, kurioje eksponavo per 100 paveikslų. Nereikia stebėtis tokiu darbų kiekiu pirmojoje parodoje – autorius buvo ypatingai darbštus. Dailininko našlės B.Kasiulienės teigimu, per savo gyvenimą jis sukūrė 1500 molbertinės tapybos paveikslų, 950 pastelių, 200 darbų guašu, apie 50 litografijų.

Išsvajotame Paryžiuje skurdo

Po pirmosios parodos V.Kasiuliui buvo pranašaujama puiki dailininko karjera. 1944 m. jis išvyko tobulintis į Vienos dailės akademiją, tačiau karo suirutė sugriovė visus planus. Grįžti į Lietuvą neliko jokių galimybių. Karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje susitikęs su žmona ir ką tik gimusiu sūneliu, kartu su kitais iš Lietuvos pasitraukusiais lietuvių dailininkais jis kurį laiką dėstė Freiburge įkurtoje Dailės ir amatų mokykloje. Tą sudėtingą laikotarpį primena parodoje eksponuojamas „Autoportretas“ (1946).

1948 m. V.Kasiuliui didelėmis pastangomis pavyko pasiekti Paryžių. Pasak B.Kasiulienės, apie Paryžių dailininkas svajojo visada. Dar iki Antrojo pasaulinio karo dauguma lietuvių menininkų tobulinosi Paryžiuje, sėmėsi šiame menininkų ir meno mieste naujų idėjų, įkvėpimo.

Pirmieji metai Paryžiuje V.Kasiuliui buvo labai sunkūs. Kelis mėnesius, neturėdamas pinigų, gyveno tiesiog gatvėje. Vėliau gavo naktinio sargo vietą, taigi pastogę nakčiai, galėjo piešti pastele, lieti akvareles. Tačiau dienomis tekdavo ištisai klaidžioti gatvėmis.

Įžengė į meno pasaulį

Bet net tokiomis sąlygomis dailininkas kūrė. Galerijai „Hallmark“ Paryžiuje surengus tarptautinį kalėdinį konkursą, V.Kasiulis, neturėdamas drobės, kompoziciją „Bėgimas į Egiptą“ nutapė ant pagalvės užvalkalo ir nunešė į galeriją. Iš 6000 dalyvių buvo atrinkti 200 – tarp jų pateko ir V.Kasiulis. Atrinktieji darbai buvo rodomi parodoje, Prancūzijos prezidentas surengė jos dalyviams priėmimą, bet, pasak žmonos, „Kasiulis negalėjo eit, nes stačiai apiplyšęs buvo“.

Su šia paroda V.Kasiulis įžengė į Paryžiaus meno pasaulį, buvo pastebėtas galerininkų ir kolekcininkų. 1949 m. Raymondo Duncano galerijoje įvyko pirmoji V.Kasiulio personalinė paroda Prancūzijos sostinėje. Pripažinimo metas prasidėjo nuo 1950 m. parodos „Stiebel“ galerijoje. Visi parodoje eksponuoti darbai buvo nupirkti.

Nuo 1954 m. V.Kasiulio darbai jau eksponuojami visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje – Berlyne, Niujorke, Toronte, Stokholme, Kopenhagoje ir kitur. 1960 m. Kasiuliai įsigijo pirmąją nuosavą galeriją, kurioje eksponavo paties dailininko ir kitų Paryžiaus mokyklos atstovų kūrinius. Vėliau Paryžiaus centre įkūrė kitą galeriją – „Galerie Royale“, kurioje sėkmingai darbavosi iki 1990 m.

V.Kasiulis buvo nuoširdus, geraširdis ir nepraktiškas, tad verslu ir buitimi rūpinosi jo energinga ir tokia pat darbšti žmona. Dailininkas mirė 1995 m., palaidotas de Pantin kapinėse Paryžiuje, vieta išpirkta 30-čiai metų.

Be jokių protekcijų

Giliai išgyvenęs Tėvynės netekimą, nuolat svajojęs apie sugrįžimą, V.Kasiulis niekada jos daugiau nematė. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, asmeniškai bendravęs su V.Kasiuliu Paryžiuje, minėjo dailininko neišsiųstą laišką mokslo draugui Pranui Gudynui, kuriame jis rašė: „Kaip laimingi tie, kurie nesupranta, ką reiškia prarasti Tėvynę…“ Gyvendami Paryžiuje abu Kasiuliai nuolat pabrėždavo savo lietuvišką kilmę, gražiai lietuviškai kalbėti išmokė sūnų; kritikų recenzijose dailininkas dažnai buvo vadinamas lietuviu iš Simno.

Sėkmė atrodo žaibiška, galima pagalvoti – laimingas atsitiktinumas, bet už jos slypėjo nuolatinis darbas, nesustojantis kūrybos procesas ir talentas. V.Kasiulio parodai Vilniuje išleistame kataloge (jį galima įsigyti P.Domšaičio galerijoje) publikuojamas Henriko Nagio 1961 m. parašytas straipsnis „Vytautas Kasiulis – spalvų magijos meistras ir linijų poetas“, kuriame teigiama: „Kasiulio kūrybos pasiekimas Paryžiuje ir pasaulyje nestebina nė vieno, kuris jį geriau pažino. Tokių duomenų ir tokio atkaklaus veržlumo kūrėjas turėjo būti pripažintas ir iškeltas. Todėl teisingai sako garsiosios Paryžiaus galerijos savininkas ir kritikas Christianas-Gilbertas Stiebelis – Kasiulis susilaukė vieno iškiliausiųjų Paryžiaus dailininkų vardo be jokių išorinių triukų, be jokių protekcijų ir būgnų, vien tik savo neeilinio talento dėka. Savo kūrybinės technikos ir tematikos originalumu ir šviežumu“.

H.Nagys, straipsnyje svarstydamas ir ieškodamas atsakymo į klausimą – „kokia gi Kasiulio atrasta slaptinga kūrybinė formulė taip sužavėjo ir užkerėjo Paryžių ir kitas Europos sostines?“ – negalėjo rasti vieno atsakymo ir vienos priežasties.

Lygiai taip pat ir mes, šiandien žiūrėdami V.Kasiulio paveikslus, nerasime vieno ir vieningo atsakymo. Kiekvienas turėsime savus paaiškinimus, rasime parodoje savus paveikslus, prie kurių norėsis sugrįžti dar ir dar kartą.

Į kitą dimensiją

Jo paveiksluose spalvų sąskambiai rafinuoti, koloritas „skambantis“, linijos virtuoziškos ir gracingos, formos lengvai, tarsi šelmiškai stilizuotos.

Vaizduojama tai, kas buvo gerai pažįstama: Paryžiaus gatvių gyvenimas sukasi kaleidoskopu, kuriame vietos yra visiems ir viskam. Paveiksluose telpa gatvių muzikantai, prekeiviai gėlėmis ir knygomis, cirko artistai, šokėjai, valkatos, įsimylėjėlių poros, bibliniai motyvai ir kavinių scenos, vaizdai iš dailininko dirbtuvės, reikšmingi kritikai, paprasti paukščiai ir žuvys. Atpažįstame Eifelio bokšto siluetą ir Dievo Motinos katedros apybraižas, siauromis gatvelėmis kylame į Monmartrą, nusileidžiame prie Senos, po lietaus žvilgančiu plytelių grindiniu nejučiomis žengiame į kitą dimensiją, kurioje, pasak prancūzų kritiko Jeano Chabanono, „visi žmonės – poetai, visi daiktai – papuošalai ir visi sodai yra Rojaus sodai“. Paveikslai verčia prisiminti šiandien atrodančias kvailomis senas svajas, retas juoko pro ašaras būsenas. Už improvizacijos, spontaniškos tapysenos juntame švelnios ironijos ir liūdesio dvelksmą, kurį taip gerai pažįstame. V.Kasiulio kūriniuose randame žaismingo lengvumo ir šilto žmogiškumo, kurių taip pasiilgstame. Paroda pažeria ištisą estetinių išgyvenimų puokštę. Tai tarsi katarsis mūsų suniurusiai dvasiai – ar dažnai tai patiriame?

Miestas, pasirinkęs sau dailininką

Miestas, pasirinkęs sau dailininką

Iki gegužės 6-osios „Klaipėdos galerijoje“ veikia vilniečio tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos paroda, kurioje eksponuojama per 20 tapybos darbų, autentiški piešiniai ir faksimiliniai jų atspaudai.

Kristina Jokubavičienė

Jau tapo klasiku

A.Stasiulevičius, šiandien vadinamas lietuvių tapybos klasiku, yra vienas iš jos reformatorių, į dailės areną įžengęs 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.

Kartu su žymiausiais savo kartos dailininkais – Jonu Čeponiu, Jonu Švažu, Valentinu Antanavičiumi, Vincu Kisarausku, Leonu Tuleikiu ir kitais jis siekė įtvirtinti tapyboje naujas, modernias raiškos formas; griaudamas socialistinio realizmo kanonus, keitė požiūrį į meną. Vienas pirmųjų savo paveiksluose pradėjęs naudoti koliažą, vėliau išplėtojo jo teikiamas galimybes, sukurdamas savitą plastinę kalbą.

Šiandien jau penkis dešimtmečius kuriančio dailininko kūryba yra plačiai žinoma, vertinama ir visuomenės, ir dailės kritikų. Jo kūrinių yra įsigiję ne tik svarbiausi Lietuvos muziejai, bet ir daugelis garsių muziejų bei galerijų pasaulyje, privatūs kolekcininkai. Per pusantro tūkstančio darbų sukūrusiam dailininkui 2002 m. buvo skirta LR Vyriausybės meno premija.

Atviras ir kritiškas

Dailininkas nebijo atvirai demonstruoti savo pilietiškumo, būti opozicijoje ir išsakyti nuomonę. Atkakliai gindamas tradicijas, jis gana aštriai kalba apie postmodernistinio meno destrukciją ir griovimą. Pasak dailininko, „menininko misija yra skleisti harmoniją, liudyti pasaulio vienovę.“

A.Stasiulevičius dažniausiai apibūdinamas kaip Vilniaus dainius. Gal tai skamba pernelyg poetiškai, bet gana tiksliai. Jis pats išsireiškė paprasčiau: „Vilnius – tai aš. Ne aš pasirinkau jį, o jis – mane“. Būtent Vilnius yra toji beribė kūrybos erdvė, kurioje skleidžiasi tapytojo pasakojama miesto, nuolat kintančio darinio, istorija ir regimybė.

Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė pabrėžė, kad A.Stasiulevičius mato svarbiausią – Vilniaus architektūrą ir viską pasakoja būtent per ją, ir tai tapytoją išskiria iš kitų menininkų, kuriems architektūra dažniausiai yra tik sudėtinė bendro vaizdo dalis.

Būties metaforos

Todėl apibūdinimas „urbanistinis peizažas“ ne visai tinka, yra per siauras, per konkretus dailininko darbų žanrui nusakyti.

Visi, kalbantys ar rašantys apie A.Stasiulevičiaus miesto interpretacijas, pabrėžia žmogaus jame nebuvimą. Vieniems tai kelia asociacijas su apokalipse, kiti mano autorių patį esant žmonių pasirodymo laukimo būsenoje. Galima interpretuoti ir kitaip – beveik kiekviena kompozicija yra abstrahuota žmogaus būties metafora, beveik kiekvienoje žmogaus buvimas numanomas, juntamas.

Miestas A.Stasiulevičiaus drobėse atsiveria per fragmentus („Vilnius iš arti“; čia ir toliau tekste minimi tapytojo sukurti ciklai ar darbai nebūtinai atstovaujami parodoje) ir per monumentalias panoramas, pastarųjų akivaizdžiai daugiau. Fragmentas atskleidžia mikroskopinę megapolio dalelę; panoraminis vaizdas – imponuojančią, dinamišką, nostalgišką ar grėsmingą jo visumą. Pastarosios charakteris, emocinis būvis priklauso nuo autoriaus būsenos ir nuotaikos, nuo plokštumų, linijų judėjimo ritmo ir krypties, spalvų reikšmės, jų klojimosi drobės paviršiuje.

Negailestingai objektyvus

Nors poetiškai vadinamas miesto dainiumi, A.Stasiulevičius nėra nei sentimentalus, nei romantiškas. Veikiau negailestingai objektyvus, minimalistas motyvo, formos, spalvos požiūriu. Absoliuti spalvinė klausa per gilią konkrečių, tik kelių spalvų analizę (ciklas „Mėlyna – Balta – Raudona“) atvedė prie ypatingo spalvos reikšmių suvokimo ir spalvinio minimalizmo. Potėpių, faktūrų, matinių ir blizgių paviršių dermės, toji imponuojanti medžiagų ir technikų įvairovė, visas profesinis tapytojo instrumentarijus – prie lakoniško, koncentruoto formos, spalvos ir turinio prasme vaizdo.

Vaizdas, besiveriantis nuo frag-mento (žemės, kasdienybės) kylant kartu su miesto bokštais, dangoraižiais ir gatvių upėmis aukštyn (ciklai „Vilniaus panoramos“, „Muzikinės asociacijos“), verčia suklusti, įgyja beveik sakrališkumo atspalvį. Miestui liekant kaip karštai magmai tyvuliuoti kažkur apačioje, dangus tampa svarbiausio veiksmo vieta: užsižiebia žvaigždės („Žvaigždynų ciklas“), sklendžia Nukryžiuotojo figūra („Kristaus kančios istorija“). Miestas atsišaukia kančios ir vilties dėl atleidimo aidu: iš paukščio skrydžio pamatytos magistralės susiklosto į kryžiaus ženklą, įspūdingą plastinę nukryžiuoto miesto metaforą.

Kitąmet – Venecijos bienalė

Kitąmet – Venecijos bienalė

Kultūros ministerija kviečia meno kūrėjus ir organizacijas dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo 54-ojoje tarptautinėje Venecijos bienalėje projektų konkurse. Jame išrinktas geriausias projektas atstovaus Lietuvos šiuolaikiniam menui Venecijos bienalėje 2011 metais. Projektus konkursui galima siųsti paštu iki 2010 m. gegužės 14 d. į Lietuvos kultūros ministeriją. Projekto originalą prašoma siųsti paštu ir kopiją – elektroniniu paštu j.krusinskaite@lrkm.lt. Su Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo 54-oje tarptautinėje Venecijos bienalėje projektų konkurso nuostatais galima susipažinti tinklalapyje http://www.lrkm.lt/Finanasuojamos programos/Konkursai.

Vaidina Menų spaustuvėje

Vilniaus menų spaustuvėje trys balandį rodomi spektakliai vienaip ar kitaip susiję su Klaipėda. Kovą ten jau pabuvęs uostamiesčio Laisvasis teatras šįvakar vėl parodys režisieriaus Nerijaus Gedmino pastatytą monospektaklį „Sudie, derintojau!“. Balandžio 6-ąją vilniečiams pristatyta Šilutės dramos teatro premjera – nacionalinės dramaturgijos konkurso „Versmė – 2009“ laureato klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesė „Brunonas ir barbarai“, režisuota Lino Mikutos. Balandžio 8-ąją ten pat buvo vaidinamas vienas iš Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė – 2009“ projektų – klaipėdiečio poeto, dramaturgo, režisieriaus ir bardo Mindaugo Valiuko spektaklis „Trintukas“.

Unikali pavasario gaida

Unikalią sakralinės muzikos programą Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, festivalyje „Pavasario gaida“, balandžio 18-ąją atliko Klaipėdos muzikinio teatro choras. Jam dirigavo prieš tai entuziastingai su klaipėdiečiais sakralinės muzikos programą repetavęs kaunietis dirigentas Petras Bingelis. Koncerte skambėjo įvairių epochų veikalai, o choro vadovo kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo parinkta programa ypatinga tuo, kad nė vienas jos kūrinys Lietuvoje iki tol nebuvo atliktas. Tai ir vokiečių kompozitoriaus G.H.Štolzelio nepaprasto grožio „Vokiškos mišios“, ir Jaronimo Kačinsko „Missa Brevis“ aranžuotė, specialiai mišriam chorui padaryta V.Konstantinovo.

Nuo veidų – prie miražų

Klaipėdos žvejų rūmuose iškabinęs jūrininkų ir menininkų portretų parodą „Klaipėdos ženklai: pajūrio žmonės“, klaipėdietis fotomenininkas Vytas Karaciejus džiaugėsi, kad jau turi beveik visą kapitonų portretų ciklą. O meno žmonių veidus jis „medžioja“ nuo pat 1975-ųjų, kai atsikraustė gyventi ir kurti į Klaipėdą. Taigi klaipėdiečių portretų parodai jau susikaupė per 100. Žvejų rūmų fojė tetilpo vos trečdalis. Didesnę portretų parodą fotografas šiemet ketina nuvežti į Vilnių. O balandžio 23-iąją jis užsuko į gimtinę – Šilutės F.Bajoraičio bibliotekos palėpėje pristatė savo fotografijų ciklą „Būties miražai“. Tai skaitmeninė spauda ant drobės – laiko sūkuryje sustabdytos scenos meno akimirkos.

Žinia Klaipėdos garso smaguriams

Žinia Klaipėdos garso smaguriams

Balandį uostamiesčio „Kultūrpolyje“ atidaryta dviejų rezidentų – filologo iš Vilniaus Ramūno Čičelio ir medijų menininko iš Austrijos Floriano Gruberio – bendra paroda „Tiltas: tekstas, garsas, vaizdas“, įkūnijusi idėjų ir jų realizavimo mainus.

Joje pristatomas abiejų kūrėjų bendro darbo rezultatas: videofilmas/instaliacija „Kelionės laivu dienoraštis“ ir trys garso skulptūros.

Šių kūrinių tekstų autorius Ramūnas Čičelis kalbino kolegą Florianą Gruberį, projekte kūrusį garsą ir vaizdą.

– Kodėl garsai? Kaip susidomėjote garsais ir muzika?

– Pradėjau nuo elektroninės muzikos, dirbdamas prodiuseriu. Po to baigiau audioinžinieriaus studijas Miunchene. Ypač garsiai klubuose leidžiama muzika man yra labai aiškiai fiziškai juntama. Pavyzdžiui, labai žemų, bosinių garsų dažnius juntu skrandyje, keliuose ar pečiuose. Vėliau didžioji dalis elektroninės muzikos man tapo nuobodi. Supratau, kad yra įdomesnių muzikinių kūrinių, pavyzdžiui, Briano Eno arba Steve’o Reicho, kurie nutraukė ryšius su ritmine tradicija muzikoje. Taigi vėl pradėjau eksperimentuoti su garsu ir netrukus įstojau į Vienos taikomųjų menų universiteto Bernhardo Leitnerio klasę. Profesorius naudoja garsą kaip skulptūrą ir padeda man atrasti savąją meninę garso išraišką.

– Kuo skiriasi Vienos ir Klaipėdos garsynas?

– Ir skiriasi, ir ne. Skiriasi dėl miestų geografinių skirtumų. Daug floros ir faunos skirtumų. Pavyzdžiui, Klaipėdoje galite išgirsti puikius žuvėdrų skleidžiamus garsus. Vienoje yra daugybė bažnyčių, Austrija yra labai katalikiška šalis, ir varpai skamba labai dažnai. Klaipėdoje mane nustebino tai, kad beveik kiekvienoje mašinoje yra įdiegta signalizacija, skleidžianti labai didelį garsą. Jį girdėti gali net už pusės kilometro. Vienoje yra daugiau automobilių eismo garsų.

Garsynas priklauso nuo miesto mikrorajono, todėl tipinių Vienos ar Klaipėdos garsų apskritai nėra. Manau, įdomesnis yra žmonių emocinis ryšys su garsynu, kuriame jie gyvena. Matau stiprų ryšį tarp garsų ir mūsų vaizduotės: pavyzdžiui, kai girdžiu karietos, važiuojančios grįstu grindiniu, garsą, akyse iškyla Viena. Kai girdžiu uosto garsus, prisimenu Klaipėdą.

– Kokius naudojate garso reiškimo vaizdu būdus?

– Garsų reiškimo vaizdu principai yra keli. Kiekvienas kūrinys reikalauja savojo principo, bet iš esmės yra du būdai. Pirmasis yra labiau tiesioginis. Specialiais garsiakalbiais siunčiu signalą per tam tikrą objektą, pavyzdžiui, puodą sriubai, ir bandau parodyti objekte jau slypinčias charakteristikas. Jos gali būti reiškiamos vibracija arba specifiniu garsu. Kita vertus, mėgstu dirbti su garso poveikiu žmonių emocijoms. Tai būdas, kuris dažnai naudojamas filmų garso takeliuose. Šių laikų garso skaitmeninio apdorojimo galimybės leidžia daryti beveik viską, todėl garsas yra lyg plastilinas.

Kitą įdomų garso reiškimo vaizdu būdą skolinuosi iš komiškojo meno. Čia garsas kuriamas žodžiais ir specialiais ženklais. Savo sukurtoje serijoje „Hybrid“ ir „Hive“ dirbu tik su šiais elementais ir bandau sukonstruoti naują architektūrinę erdvę.

– Viena iš mudviejų kartu padarytų garso skulptūrų pavadinta „Gurmaniška garso sriuba“. Ar įmanoma šiais laikais būti garso smaguriu?

– Darosi vis sunkiau. Kiekvienoje kavinėje ar bare užsiterši muzika ir triukšmu. Dirbtiniai aplinkos garsai veikia kaip automobilių eismo triukšmas. Vis dėlto kartais sėdime namuose ir ilsimės, naudodami HIFI garso sistemas. Smaguris valgo labai nedaug maisto, o garso smagurio pasitenkinimas priklauso nuo garsyno, kuriame žmogus gyvena. Yra galimybių mėgautis garsu, tačiau visuomenė ir medijų augimas, plėtra tai daro vis sunkiau pasiekiamu malonumu.

Dėmesys garsui yra tai, ką galima išsiugdyti. Pats paprasčiausias būdas tai daryti yra mažas žaidimas: paprašykite draugo, kuriuo pasitikite, paimti jus už rankos. Užmerkite akis ir eikite kartu. Neabejoju, kad daug atrasite.

– Kokį garsą skirtumėte Lietuvai, kurioje praleidote porą mėnesių?

– Ši žinia būtų skirta miesto žmonėms, kad jie suprastų, atkreiptų dėmesį ir imtųsi atsakomybės už aplinką, kurioje gyvena. Niekas nepila šiukšlių pro langą arba į restoraną, barą ar kavinę, bet visi mano galintys pilti garso šiukšles į jūsų ausis. Mus pratina prie tarptautinio garso standarto, kuris yra toks pat ir Europoje, ir Amerikoje, ir visoje Žemėje. Nekenčiu šio uniformizmo, sugriaunančio vietinius skirtumus ir ypatybes.