Daktaro V.Into atrastas akmenų pasaulis
Neseniai Klaipėdoje išleista knyga „Amžinybės portretai. Daktaro Vaclovo Into pasaulis“ supažindina su žmogumi, kuris manė, jog akmenyje galima išskaityti visos visatos sandaros paslaptį.
Kristina Kučinskaitė
Aukštakulniais avinčios damos atsargiai kaukši uostamiesčio „pavojaus zonomis“ – apvaliais grindinio akmenimis. Kaip nenusprūsti į plyšį ir tuo pat metu išlaikyti atsainią eleganciją?.. Kita vertus, žvilgsniui atsargiai matuojant akmens paviršių išgaubtumus, filosofiškesnė persona rastų vieną kitą mintį apie nepaprastą žmogiškos būtybės trapumą, palyginti su tuo, rodos, paprastu akmens kūnu.
Akmenų miestelis
Prieš daugiau nei pusšimtį metų Mosėdis buvo gana niūrus užkampio miestelis. 1957-aisiais į jį atsikrausčius daktarui V.Intui ir jam ėmus vadovauti atidarytai ligoninei, miestelio aplinka ir gyvenimas ėmė po truputį keistis. Iš pradžių sublizgo ligoninės aplinka, vėliau grožio siekis pasklido ir plačiau. Kaip viename interviu sakė pats daktaras, miestelyje būta nemažai „sušutėlių“, suprask, savo aplinkai laiko neskiriančių žmonių. Tačiau V.Intas tikėjo, kad grožis gali įsikurti visur, jei tik yra kas nors galintis ir norintis šiek tiek pajudinti bendruomenę, „visur reikia pradininkų, kad trumpai pristotų ir pareikalautų tvarkos, neleistų apkiausti. O paskui jau ir patys žmonės įsilinguoja“.
Šiandieninis Mosėdis yra laikomas vienu iš turistų traukos centrų Žemaitijoje – jame jau 31 metus veikia respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, kuriame glaudžiasi daugiau nei 150 tūkstančių akmenų. Muziejaus akmenys yra ne tik konkrečiose ekspozicinėse erdvėse – jie išsibarstę po visą Mosėdį, kurio gyventojai metai po metų vis labiau persiėmė V.Into meile akmenims. Jam reikia dėkoti už Mosėdžio išgražėjimą ir išgarsėjimą.
Ypatinga asmenybė
„Vienatvės nereikia bijotis. Ji apvalo. Joje gali pasijusti laimingas, nes supranti, kad kas yra dvasiška, tas neprapuola. Pinigai, turtai gali sudegti, prapulti, dėl jų tave gali nužudyti, o kas gražu, visada išlieka su tavimi, nes grožis priklauso ne tau vienam, o visiems, kurie jį mato“, – interviu „Klaipėdai“ prieš 13 metų kertinius savo pasaulėžiūros akcentus brėžė V.Intas, kuris 1994-aisiais tapo Valdo Adamkaus premijos laureatu, o 1998-aisiais buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Meilę grožiui daktaras jautė nuo pat vaikystės. O unikalių akmenų muziejaus pradžia galima laikyti pusšimčio kilogramų svorio akmenį, kurį nuo upelio pakrantės jis į ligoninės kiemą atsivežė ant dviračio bagažinės. V.Intas rinko ne tik akmenis, iš daugybės tolimų kelionių parsivežė nemažai egzotiškų augalų, kurie pritapo ne tik muziejuje, bet ir mosėdiškių sodybose. Gilesnis pasaulio pajautimas, nepaprastas darbštumas ir atsidėjimas kuriant grožio oazę V.Intą ilgainiui pavertė asmenybe, žinoma kur kas plačiau nei Mosėdyje.
Svarbiausia – fotografija
2007-aisiais daktaras mirė, o 2009-aisiais pagerbiant jo šviesų atminimą Mosėdyje iškilo paminklas. Knygoje „Amžinybės portretai. Daktaro Vaclovo Into pasaulis“ jau daug metų akmenų portretus fiksuojančio fotomenininko Algirdo Darongausko fotografijos dera su Edmundo Untulio lyriškais etiudais, bei paties V.Into atsiminimais.
Verčiant puslapius aišku, kad knyga parašyta dviem viena kitą papildančiomis kalbomis – žodžiu ir vaizdu. Vis dėlto „Amžinybės portretuose“ svarbiausia fotografija. Norisi manyti, kad ji yra objektyvesnė už tekstą. Fotomenininkas diktuoja rakursą, kompoziciją, bet centre vis tiek lieka akmuo. A.Darongausko žvilgsnis leidžia knygos skaitytojui pajusti grubių akmens kūnų skleidžiamą jėgą ir šilumą. Rodos, kad persikeliama į pasaulį, kuriame galioja kiti laiko masteliai. O širdyje krusteli archajiškos praeities prisiminimas, kai žmogus ar žvėris galėjo virsti akmeniu, kai dievas galėjo būti akmuo, kai akmuo buvo pasaulio pradžios liudininkas.
Pažinčiai ir atminčiai
Jautrūs E.Untulio tekstai lieka antraplaniai. Gal taip ir turi būti, nes juos galima traktuoti tiesiog kaip pavyzdį to mąstymo, kuris gimsta trapiam ir neramiam žmogui besistengiant nors trumpam prisiderinti prie akmens ramybės. Pagal tekstinę informaciją knygą galima skaidyti į dvi pagrindines dalis – grožinę ir dokumentinę. Grožinę sudaro jau minėti E.Untulio etiudai, o dokumentinę – informacija apie V.Intą. Tai glausta daktaro gyvenimo ir jo veiklos apžvalga, vienas interviu su juo bei paties V.Into sodria kalba rašyti prisiminimai.
Knyga ne tik suteikia progą susipažinti ar dar kartą priartėti prie vienos iškiliausių Lietuvos asmenybių. Jautrios fotografijos, žvelgiant į akmens paviršių iš kelių centimetrų ar iš kelių žingsnių atstumo, leidžia pajusti akmenų pasaulio slėpiningumą.
