Tunelis

Tunelis

Algis Kuklys

Kur taviškis, teiravosi pagyvenusi moteris jaunos, liūdinčios giminaitės. Neturiu aš vyro, sulemeno ji. Kaip tai neturi? Išsiskyrėte?.. Giminaitė numojo ranka, lyg nenorėtų, kad jos klausinėtų nemalonių dalykų. Neturiu, pakartojo, vyras pardavė sodybą ir išvyko gyventi į pajūrį. Kvietė ir mane, bet atsisakiau… Kodėl, stebėjosi moteris, nesutariate? Giminaitė giliai atsikvėpė ir ėmė pasakoti, kad vyrui Henrikui jo bičiulis pralošė kortomis didelę sumą. Kadangi pinigų neturėjo, kitą dieną iš namų atnešė seną nedidelį žemėlapį, rodos, pergamentą, kuriame buvo pažymėtas vikingų lobis. Jis, anot Henriko, yra būtent toje naujoje vietoje, kur dabar gyvena, netoli jūros… Ir ką jis ten daro, sukluso moteris. Kasinėja žemę nuo ryto iki vakaro, šaipėsi giminaitė, vyras įkalbino kažkokį naivų sodietį, kad jam padėtų. Girdi, atlygins, kai lobį suras. O jeigu nesuras, stebėjosi moteris, o kodėl to lobio neieškojo žmogus, kuris prasilošė Henrikui? Nežinau ir nieko nesuprantu, skundėsi giminaitė, taip elgiasi tik vaikai – viską meta į šoną ir ieško lobio… Ak, tie vyrai vyrai, pritardama lingavo galvą ir nuoširdžiai užjausdama savo giminaitę, o kaip tu gyveni? Taip ir gyvenu: dirbu miestelio pašte, o vakarais siuvu ir mezgu. Lyg būčiau našlė…

Pagyvenusi moteris jos daugiau neklausinėjo, nes tos kalbos apie vyrą ją giliai žeidė. Jis ir anksčiau man atrodė nenormalus, susimąstė stebėdama giminaitės veidą, tačiau nieko nebūčiau pakeitusi – jau žiedai buvo sumainyti.

Jeigu tau ko reikės, pranešk man, padėsiu. O dabar – laikas namo, atsistojo moteris, ačiū už kavą ir pyragaičius. Dėkui, teta, už gerus žodžius, bandė šypsotis giminaitė, kai turėsite laiko, aplankykite… Būtinai, vaikeli, tave aplankysiu, paspaudė jai ranką ir pabučiavo į skruostą.

*

Henrikas pirma pažvelgė į vakarėjantį dangų ir pagalvojo, kad nusimaudytų jūroje, bet iki jos reikia maknoti penketą kilometrų, o gal šiek tiek mažiau. Be to, jautėsi pavargęs, nes žemės kasimas atima daug jėgų, tad, jeigu ne lašiniai, svogūnai ir česnakas, turbūt net rankų nepajudintų. Valgė ir košes, bet lašiniai su duona buvo svarbiausias maistas. Vakarieniavo kartu su savo padėjėju Tomu, su kuriuo susipažino miestelio kavinėje, kai prieš pusmetį atvažiavęs dairėsi tokio vyro kaip jis – paprasto, pečiuito. Tomas taip pat kirto lašinius, būtų suvalgęs net visą kiaulę, nes apetitu nesiskundė. Kaime užaugęs, pripratęs prie natūralaus valgio, dirbo su Henriku niekuo nesiskųsdamas.

Henrikas trynė gerokai apšepusį smakrą klausdamas Tomo, kokia būsianti rytojaus diena. Jeigu vėjas nesikeis, tai gal tokia pat, sumurmėjo nežiūrėdamas į akis. Jis niekada neprieštaravo Henrikui, nuolankiai atliko visus prašymus: kasė žemę arba ją kėlė į viršų, ruošė ir statė požeminius įtvirtinimus iš lentų ir pagalių. Giliai nekasė, nes po kurio laiko atsirasdavo vandens.

Kartą Henrikas suabejojo, ar nesuklydo, ar teisingai parinko kasinėjimo vietą ir jau norėjo viską mesti, bet netikėtai žemėje pastebėjo blizgantį metalą. Tai buvo peilis su senovine paauksuota rankena. Tas radinys įtikino, kad jis neapsiriko. Juk vikingai lobį sukrovė į medines dėžes, kurios ilgainiui supuvo. O turto jie tikrai turėjo, nes plėšė Europos šalių pakrantes.

Naktį Henrikas sapnavo, kad su tuo atrastu peiliu jis atkakliai kasa žemę, suranda auksinių lėkščių, taurių ir apyrankių lobį. Galbūt tai – pranašingas sapnas, burbtelėjo Tomas, įbedęs į jį dėmesingas pilkas akis. Galbūt, pakartojo Henrikas, galbūt ateitis mūsų neapvils…

Būdavo akimirkų, kai prisimindavo jauną paliktą žmoną, apie kurios gyvenimą dabar nieko nežinojo. O visus, kurie atklysdavo į jo sodybą, įtartinai nužvelgdavo, nerodydamas noro su jais bendrauti. Tačiau sekmadieniais, kai su Tomu ilsėdavosi, svarstydavo, kaip būtų įdomu apsilankyti jaunystės mieste, šalies sostinėje, kurioje pirmą kartą pažino moterį, turėjo būrį draugų ir nerūpestingas dienas. Kas tie egzaminai ir įskaitos, kurias vis vien tekdavo išlaikyti? Svarbiausia buvo jaunystė, kad atrodė, jog be ypatingo vargo nuskristum nuo balkono lyg paukštis. Vienas jo bičiulis taip ir padarė: vakare, atsistojęs ant balkono krašto, priglaudęs prie krūtinės Bibliją ir, sušukęs „aš matau dangų“, nukrito žemyn. Bet skrydis nepavyko…

*

Henrikas lyg tarp kitko pasidomėjo, ką Tomas darytų, turėdamas pinigų? Jis atsakė, kad nusipirktų sodybą su žeme, įsigytų gyvulių, vestų darbščią žmoną, gyventų ūkiškai. Fui, kaip neįdomu, suabejojo Henrikas, visą gyvenimą prisirišti prie gyvulių?..

Tomas pavydėjo Henrikui ano peilio su paauksuota rankena, todėl prašė, kad kitas radinys jam priklausytų. Būk ramus, turėsi ir tu, atsainiai mestelėjo Tomui, kuris iš tolo dvokė prakaitu, lyg būtų arklys. Ir aš – ne kitoks, tad būtų laikas išsimaudyti jūroje… Tomas neprieštaravo, ir abu lėtai nupėdino keliu, o paskui – takeliu iki jūros.

Seniai girdėjau jos alsavimą, susimąstė jis, ir dėl to esu kaltas aš; įsiknisau į tą žemę kaip kurmis ir nieko nematau… O tada, kai susipažino su būsimąja žmona Inga, iki vėlumos vaikščiojo jūros pakrante alsuodami gaiviu, kvepiančiu oru. Paskui sušalę užsuko į jaukią nedidelę kavinę, išgėrė kavos ir likerio, prieš tai suvalgę karštus sumuštinius. Jis žvelgė į jos spindinčias akis, paglostė šviesius plaukus, bet Inga nieko neištarė, tik plačiai nusišypsojo, parodydama baltus, sveikus dantis. Dabar visa tai regėjosi kaip sapnas, kuriuo niekas nepatikėtų, todėl jūros vanduo gėlė ne vien jo kojas, bet ir visą krūtinę ir joje plakančią širdį.

Tomas iš pradžių bijojo šniokščiančių bangų, bet paskui įsidrąsinęs šokinėjo ir šūkčiojo kaip mažas, o Henrikas atsisėdo ant suoliuko ir niūriai stebėjo platų jūros horizontą. Turbūt dėl visko esame kalti mes patys. Jeigu suklydome, nenorime net sau to prisipažinti, todėl tylime ir einame toliau, nedrįsdami net atsisukti atgal. Jeigu iškasiu lobį, surasiu Ingą, jos atsiprašysiu, ir tuomet gyvensime kartu. Kito kelio nėra… Jis ištraukė peilį ir ilgai gėrėjosi auksine rankena. Tikriausiai jis priklausė vikingų vadui, su kuriuo pjaustė pilvus žuvims ir savo priešams, pagalvojo Henrikas, o priešai buvo tie, kurie turtingi ir bailūs. Taip visais laikais: vieni kaupia turtus, o kiti juos atima. Nežinia, kur guli vikingų vado kaulai, bet peilis priklauso man. Reiškia, ir lobis atiteks tam, kuris jį atras. O kiek jų guli jūros dugne… Gal ten ir paliks iki pasaulio pabaigos.

Jis išsitraukė pergamento gabalėlį, lyg šis būtų koks talismanas, po to vėl paslėpė kišenėje.

Kai galop abu parkulniavo namo alkani, tuoj užkūrė ugnį ir užkaitė vandenį. Ir staiga Henrikas pajuto, kad jį kažkas stebi. Tomas tuo metu tysojo savo guolyje, o tas k a ž k a s tikriausiai slėpėsi krūmuose, kurie vešliai augo senos sodybos gale. Velniai nematė, tegu žiopso, nusispjovė jis, nes tingėjo nueiti iki paslaptingų krūmynų.

*

Pirmą kartą Tomas pradėjo bambėti, girdi, artėja žiema, prasidės šalčiai, darbas taps nežmoniškas, o kol kas nieko rimto nesurado. Tai ką siūlai daryti, išsprogino akis Henrikas, kalbėti poterius? Tomas nieko neatsakė, bet nusisukęs nusispjovė.

Jis supyko dėl to, kad ir pats taip abejojo, tik nedrįso išsižioti, nes galva buvo tuščia lyg puodynė, todėl neišmanė ką daryti – nutraukti darbus ir laukti pavasario ar kam nors parduoti šią sodybą? Tačiau tai reikštų visišką pralaimėjimą, Tomo panieką ir baisiausią nusivylimą. Dar iki žiemos yra laiko, todėl prie jūros nevaikštinėsime, tarė jis, kasime kitoje vietoje… Dabar tylėjo paniuręs Tomas, turbūt nedrįsdamas jo erzinti. Gerai, kasime kitoje vietoje, pagalvojo suvalgęs košę ir išgėręs juodos arbatos.

Vėliau Henrikas prisiminė, kaip mėgo vaikystėje kasinėti tėvų sode arba kieme. Buvo net motiną išvedęs iš kantrybės. Ar tik nebūsi užaugęs melioratorium? Tiek išrausei duobių, kad aš sutemus vos kojų neišsilaužiau, pyko ji. Kadangi berniukas prisižiūrėjo filmų apie karus, kaip kareiviai rausia apkasus bei daro visokius įtvirtinimus, tai jis žaidė „karą“ kartu su kaimynų vaikais. Tačiau, kai išstybo, dėl prastos sveikatos išsisuko nuo karinės tarnybos.

Jam pajūrio žemė dvelkė savitu kvapu, kurį būtų atskyręs iš visų kitų. Juk su Tomu iškasė ir išrausė krūvas žemės. O kas toliau? Blogiausia, kad jie neturėjo metalo ieškiklio, todėl kasinėjimas tapo aklas. Tomas žinojo, kad yra toks prietaisas, tačiau tylėjo prikandęs liežuvį.

*

Henrikas pabudo anksti rytą ir, negalėdamas užmerkti akių, išslinko į lauką. Deja, dangų buvo apsupę debesys, tarsi kokia orda, jie plaukė žemai, todėl šiandien pliūptelės rudens lietus, tai rodė ir sausa žolė, ir pažemiu skraidantys paukščiai. Ką gi, prasidės pirmieji rudens lietūs, teks vėl rausti urvus, mąstė jis, paskui iš šulinio pasėmė vandens. Tą rytą ir vanduo atrodė nešvarus, nes jame plaukiojo vabaliukai. Su šaukštu juos išgaudęs, užkaitė vandenį arbatai. Baigėsi vasara, baigiasi arbata ir kiti maisto produktai, stebėjosi Henrikas, juk neskaičiavau, kad reikės tik vienam sezonui…

Tomas paklausė, kas atsitiko, ar jau laikas keltis. Gulėk, aš paruošiu pusryčius, sumurmėjo Henrikas.

Kai abu iškišo nosis į lauką, jau lijo, todėl, pasiėmę įrankius, sulindo į urvą, kurį Tomas praminė „tuneliu“. Akimirką Henrikas suabejojo, ar tokios menkos medinės atramos atlaikys didelį svorį. Tomui burbtelėjo, jog šiandien čia dirbs tik pusdienį, nes jam ėmė skaudėti nugarą. Turbūt radikulitas, pritarė Tomas. Ne, čia yra nervai, tiktai nervai, atkirto jis. Staiga ant jų pradėjo byrėti žemė, tačiau jie nespėjo išlįsti iš urvo, o Henrikui, kai švietė prožektorius, pasirodė, kad priekyje sužibėjo auksiniai daiktai. Viskas…

Tik pavasarį policija susidomėjo, kur dingo du vyriškiai, kurie gyveno senoje ūkininko sodyboje.

Agnis

Agnis

Gitana Gugevičiūtė

Laksto visa susivėlusi. Lekuoja. Kaip kokia kalė per rują. Seilės dryksta. Kiša galūnes į neskalbtų drabužių, prišnypštų ir sudžiūvusių nosinių, riebaluotų laikraščių, nagų nuokarpų ir obuolių graužtukų bei žievelių krūvą. Dabar ji rėkia, kad nesutinka savo tėvo (mano senelio) laidoti be dantų protezų. Ji šaukia: „Tik per mano lavoną tėvas bus laidojamas be protezų!.. Nuplikęs, sukritęs ir be dantų… Tik per mano lavoną!“ Ji – mano teta. Aš – jos sesers, kuri dabar tarpdury demonstruoja savo dvigubą pilvą, dvigubą pagurklį, dvigubą gyvenimą, duktė. Nesakysiu, kad jų abiejų nekenčiu. Nors nekenčiu. Nekenčiu, bet ne todėl rūkau. Jos žvilgčioja į langą, bet manęs niekaip nemato, todėl jaučiasi blogai. Jos visą laiką jaučiasi blogai, nes bando kontroliuoti tai, ko nemato. Tai, ką sunkiai įsivaizduoja (nes neturi fantazijos – tik putes tarpukojyje), tai, apie ką kas nors joms papasakoja. O aš rūkau tamsoje ir jas matau. Net savo vaikus, kurie įsikibę į mano motinos sijoną inkščia „kur mama, kur mama, kurmamakurmamakurmama…“ aš matau. O jos nemato. Jos vaikų niekada neturėjo – tik juos atsivedė. Aš matau paprasčiausius savo vaikus. Normalius. Tokius, kokių visada norėjau. Aš juos myliu, nors jie – ne tie, apie kokius svajojau: jie nieko nedaro anksčiau, geriau, greičiau. Jie net savo prosenelio nepamatė, nes gimė tada, kai aš praradau teisę jungti praeitį su ateitim. Jie neatsisako mano motinos paduotų rūkytų kiaulės ausų. Jiems dar nėra trejų. Aš rūkau. Pirmą kartą per jų gyvenimą. Aš juos myliu. Jų niekada nemušu, nors jau dvejus metus geidžiu išsitraukti iš kišenės delną ir užploti per pusmėnulius. Mano vyras už tai mane smerkia iš anksto – jis iš padorios giminės… Aš menu privalomą suvalgyti pajuodusį kotletą savo lėkštėje, bulvių vagas, vieninteles švarias kiauras melsvas kelnaites savo gimtadienio rytą… Šlykščios dvi kalės, šikančios raugintais kopūstais ir rūkytomis dešrelėmis. Manau, kad atsiradau iš gandro arba kopūstų. Mano vardas ne Eglė ir ne Liepa. Esu gimusi atsitiktinai, bet santuokoje. Koks mano vardas?.. Aš nežinau savo vardo – dėviu tėvų duotąjį it flanelinį chalatą susitikime su prezidentu. Stumiu jį kaip karutį su plytomis. Tempiu kaip kryžių. Vardas svarbus. Iš žmogaus, turėjusio vardą, telieka vardas. Gal mano vardas Agnis? Man

karšta. Kokia mano lytis? Ar tėvai atspėjo mano lytį?

Tikrai žinau, kad bevardė mano senelė buvo Agnis. Rytais šiame name, kuriame dabar guli jos sustingęs vyras, ji užkurdavo ugnį ir visą dieną vaikščiodavo suodina nosimi. Buvo tikra nevala, stebuklingai skanių bandelių kepėja ir dailiausių rankdarbių kūrėja, dvokianti prarūgusiu pienu. Vieną kartą aš prišikau į jos milžtuvę – naktį atsitūpiau ne ant to kibiro. Mano Agnis rytą verkė – įtarė maištą, norą pažeminti. Ji dažnai verkė. Ypač, kai senelis lyg pjautuvu mojuodavo savo odinės kepurės snapeliu: „Ką tik užmušiau vorą kaip kepurė, bet dar du kabo palubėj… Kabo palubėj!!! Du vorai!!!“ Senelis vorus tiesiog skerdė. Klojo juos vieną po kito. Vieną ant kito. O tie vis leidosi ir leidosi iš dangaus nematomais liftais – lyg norėdami kažką pasakyti. Lyg ką nors norėdami atiduoti. Didžiuliai kaip liustros, blizgantys kaip slyvos. Aš slinkdavau į išvietę. Visi į ją eidavo dažniau nei prie knygų. Aš sėdėdavau uždengusi užpakaliu skylę, pro kurią kartais grasindavo išlįsti išmatų Piza, ir žiūrėdavau pro durų stikliuką į dangų – dažniausiai jis mėgindavo ištrūkti iš voro tinklo. Juodas voras misdavo dangumi…

Tos dvi senelio klaidos vis dar kuičiasi. Jos visiškai pasimetusios. Ieško daiktų ten, kur juos paliko savo nekaltoje jaunystėje. Jaunystė nekalta buvo trumpai, o tų daiktų jau seniai nebėra. Arba jie taip paseno, kad tapo nauji. Mano vaikai, apgraužę rūkytas kiaulių ausis, šokinėja ant fotelių. Šalia guli senelio lavonas. Ant lavono jie nešokinėja. Mano mažoji kartais paliečia seneliui akis, kažką pašnabžda į ausį ir vėl ropščiasi ant fotelio. Mano motina utriruotai spitrijasi į langą, kuriame tikisi pamatyti mane, gesinančią nuorūką, bet aš išsitraukiu dar vieną cigaretę. Leidžiu vaikams pažinti mirtį. Senelis jau ne namuose. Spėju, kad jis ką tik pro mane praėjo. Ne kiaurai kaip vaiduoklis, o kaip žmogus – aplenkė. Gal kiek stumtelėjo. Tos dvi kiaunės jį visada varė iš proto. Bažnytkaimio lolitos. Dvi kaip viena. Viena kaip dvi nelaimės. Iš tų dviejų pandorų ištrūko dar septynios nelaimės, bet tik viena šiandien čia. Kitos – Belgijoj, Egipte, Čekijoj… Visos užtrūkusios, bergždžios. Visos šalia moterų. Tik aš dar patręšta. Bus dar vienas derlius. Bet jau keisiu veiklos pobūdį. Jau atsibodo ūkininkauti. Senelis – priešpaskutinis vyras savo giminėje. O vorų, kaip matau, čia nebėra. Nei nevalytuose namuose, nei po stogu, nei išvietėje. Tik sudžiūvę musių skafandrai, išbyrėję iš sudužusio sparnuočių laivo, trupa po kojomis, dūla ant palangių.

Mano vardas yra Agnis, nors visi mane vadina Avim. Avie, šen, avie, ten. Nebliauk. Tu švelnutė kaip avis, tu romi kaip avis. Aš degu. Tu meili kaip avis. Mano avyte… Seneliui avys nepatiko. Karvės, jaučiai, kukurūzai – kitas reikalas. Jo mylimiausios karvės vardas buvo Pinda. Šėliojančius jaučius jis talžydavo šienkarte. Kukurūzus kadaise augino jo vadovaujama brigada, iki kurios būstinės jis numindavo dviračiu. Penkiolika kilometrų pirmyn, penkiolika – atgal. Dviratį jis mynė nuolat. Galvoju, kad ką tik senelis išėjo į sandėliuką pasiimti dviračio – prie Vartų be dviračio jo tiesiog nepažintų. Mano muitinė senelį praleido ir tos dvi, įsikibusios senelio odinių kelnių, tuoj neteks manikiūro. Jos senelio nesulaikys. Jos tuoj nesulaikys ir šlapimo.

Mano mergytė verkia ir žiovauja, žiovauja ir verkia. Seilių burbulai kiša tuščias galvas jai iš burnos. Mano berniukas pavargo šokinėti. Senelis neploja, bet jis neabejingas. Matau, kad vaikai kažko tikisi. Eisiu jų migdyti – guldysiu į priplėkusius, drėgnokus patalus ant per didelių pagalvių ir liepsiu gaudyti garsus: uodų zyzimą, šunų dvibalsius, mano kvėpavimą, senelio tylą. Sakysiu: „Močiutės taip kalba. Jos nerėkia. Jos taip kalba. Rytoj atvažiuos seneliai ir pakabins jums sūpynes.“ Iš nuovargio vaikai anksčiau ar vėliau užmigs. Jie jau dabar beveik miega, o tos dvi įsipylė į taureles senelio „firminės“ – bičių pikio užpiltinės. Pažastys šlapios. Kaktos nupurslojusios prakaito lašeliais. Dirbtiniai dantys kaukši į stikliukus. Tušas trupa nuo blakstienų.

Aš gesinu nuorūką. Senelis niekada nerūkė. Močiutė niekada nerūkė. Tos dvi tikrai rūkė, nes dabar rūkančių nekenčia kaip raukšlių paakiuose. Rūkymas žudo. Nerūkymas neapsaugo nuo mirties nuosprendžio. Greičiausiai savo trečiąjį gimdysiu su cigarete dantyse. Mano galva kais kaip saulė, dūmai taps debesimis, o mano naujagimio balsas į mano šviečiančias mintis lėks kaip plaštakių guotas. Aš jo nesudeginsiu. Aš jam duosiu senelio pavadinimą, nors jau dabar žinau, kad mano vaikas sės ant dviračio ieškoti savo tikrojo vardo, nes aš nežinau savo vaikų vardų. Galiu tik spėti, kokį patiekalą senelis labiausiai mėgo. Neįtariu, kodėl jis juokdavosi kiekvieną rytą žiūrėdamas į tekančią saulę… Nesuprantu, kodėl dabar tos dvi stervos dainuoja „Ant kalno mūrai“ ir verkia, verkia, verkia… Jos nenusipelno užuojautos, bet man jų gaila. Man atrodo, kad jos gedi prarasto saugumo – guolio neplautame stiklainyje, žaislo iš suplyšusio bato, maisto ant kiekvienos šakos; harvardo, sorbonos galimybių; kitokių vyrų, lyties; nakties, kai mirštanti senelė nė vienos iš jų taip ir nesulaukė… Ašarų mažiau nei triukšmo, bet jos verkia, verkia ir verkia. Aš matau, kaip jos glosto viena kitai pečius, stuburo alėją, plaukų chaosą. Regiu, kaip jų manikiūrai skverbiasi į viena kitos riebalus. Aš žinau, kad jos myli viena kitą. Bet aš esu budelis, aš privalau nukirsti galvas. Man tai malonu, nes esu gimusi iš sekso, o ne iš moterų meilės. Įeinu į kambarį ir sakau: „Na, kekšės. Užknisote mane. Jūs nebeturite ko savyje liesti. Senelio protezai sulūžo prieš penketą metų… Prieš penketą metų jūs žadėjote dantis, centrinį šildymą, ekskursijas po Europą… Geresnį gyvenimą… Jūs čia nieko nesuprantate ir apskritai esate per klaidą.“ Jos į mane žiūri, bet nemato. Dūmai mus skiria. Matau voro trupinį.

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba

 


Giedrė Masedonskaitė


varnos
bažnyčios bokštas
laša niūriu rytu
varnos pakyla
nuo valtelės
praplaukusios
pomirtinius
gyvenimus
ir tupia
prie kryžiaus
lesdamos rudenį
 
istorijos parafrazė
mano saulė iš kiečiausio akmens
          jau tūkstantmečiai kai šviečia
                žmonėms sugulusiems bėgiais

               šiaurėj baigiasi kelias
          kur atstumą matuoja šviesmečiais

ten berniukai basom kojom
          bėgioja per sniegą
                o ant blauzdų mažytės svastikos

               šaltos upės teka iš jų pėdų
          ir viskas ką paliečiu – virsta titnagu
***
užkimę vilkai bėginėja prie kojų
jų iškedentas kailis ošia tarsi Amazonė –
jei matytum sakytum ne prieš gera

tai tie gobtūruoti fanatikai
dėl pirmo prakąsto obuolio
ir antros tikrosios nuodėmės
savo dogmom iškapojo akis
aštriom kriauklėm išpjovė liežuvį
tik lūpas išsaugojai –
jos pilnos alyvuogių

prieš išvažiuojant
naktis persiverčia ant kito šono –
nuo lovos girgždesio krūpteli
stalinė lempa

dėlioju vyšnių kauliukus
į piramides

iš kiekvienos išaugs
po vyšninę girią ir vaikai
šokinės nuo šakos ant šakos
gerdami raudoną nektarą – – –

agonija susirietusi
į embrioną akies vyzdy
laukia ryto –


1944
Prieš auštant
Jie išeidavo į koridorių
Sustodavo į eilę ir mirdavo –
Tvarkingai
Pagal alfabetą

Taip norėdavosi suvilginti
Jų sukepusias lūpas –
Turėjom daug šulinių
Bet nebuvo vandens –
Tik vynas  –

Lovų galuose augo vynuogynai
Jie taip garsiai ošdavo –
Atidarydavom langus
Ir suprasdavom kad už jų nieko nėra –

Saulė užmiršdavo šviesti
O mėnulis pakilti
Nebuvo net sapnų –

Kartais tiesiog pakeldavom
Švinines akis į skylėtas lubas –
Įsivaizduodavom dangų –

Ir būdavo taip ramu – –


actekiškai
obelų pumpurai jau išsprogo
ir strėlės susmigo į mano delnus

ar užteks tiek kraujo
kad pakiltų saulė
ir dar kartą nueitume prie upės –

stikliniai akmenys atspindi
baltas Dievo lūpas –
užsitraukia žaizdos delnuose
įlipi į valtį nėkart neįsipjovęs –

saulė stabteli vos akimirkai –

rituosi dar vieną tūkstantį kartų
nuo aukščiausios šventyklos
iki palikto pėdsako krante


***
dar alsuoju šilkinėm naktim
ir tamsa į kūną įsupa grožį

vakaras pakyla nuo grindinio
ir pakvimpa moterimis
jų aimanos užkloja tylą

taip karaliau
tuščių menių sienos
sugeria tavo moterų ilgesį

ir miršta nekaltos mergaitės
kad prisikeltų paleistuvėmis

taip ir mano gėda žiojuoja
votimis ant nuogo kūno


vanduo
smėlis kremzlėse girgžda
vėjas mano lūpom vaitoja
kol apkursta

paimk šią benamę sielą
su kūnu ir mintimis –
mano kaulai per sunkūs
dar vienam eilėraščiui

nuo karščio lydosi vaškas
skverbiasi iš gelmių ant odos
ir garuoja –

būtis per sunki dykumai

kūnas parsiduoda
dėl lašo vaiskumo

tirpsta smėlynai –
vanduo

Laura Varslauskaitė

Laura Varslauskaitė

 


Pažymėtieji
Ir visi dangūs
Sukrito
Į kišenes
Ėjusiųjų mirti.
Dryžuotos medvilnės
Raukšlėse
Suposi.
Kopėčiom išsivijo.

Ir krito Jie
Dryžuotais
Marškiniais.
Veidais į rudenį.
O dangūs
Žiro
Iš kišenių.

Genezė
Nagais
Išskobiau langą
(ne, vos matomą
plyšį)
Išsiropščiau.
Ir juokėsi
Vainikų epitafijos
Iš mano nevikrumo.
Suknelės kraštams
Menkai pageltus
Išsinėriau.
Sulanksčiau šalia.
Nėriniais į viršų.
Žvakėm kvepėjau
Ir išpurenta dirva
Į tujų masyvą-
Nuogom krūtim
Pasileidau.
Į žolę įsčiom
Sukibau
Ryt plausiu kojas
Palubėj
O tu manysi-
Stogas leidžia lietų.
———–
Virtuvinis peilis
Į mano buitį –
Aštrią ir
Dantytą.

Nuo palangės
Musėms akis
Išskobus
Karolius
Susiversiu.
————-
Boluoju.
Odą apsitempus.
Naują radau
Po lova
Šįryt.

*****
Sudžiausiu savo sielas
Visas trylika
Tau po kojom sumesiu
Nurimusias ir neparfumuotas
Jos ant grindinio
Pilkšvom akim gulės
Po rudenio mėnulio
Pjautuvais
——————-
Mano plaukuos lizdus
Suko
Viso pasaulio
Paukščiai
Beldė į lūpas
Pėdom trišakėm
Skynė sparnais
Mano veido raudonį
O aš dar kaukiau
Į gyvenimą—-
Snapus sumetė
Į suknelės
Audinį
Kėlė į viršų
Supaus jų sparnų
Vėliavom
Šypsojaus
Ir vis dar kaukiau
Į gyvenimą—-

Ritmas
Lingu lingu
Būties lopšy-
Neprakąsti
Jo šilkinių siūlų
Liepta buvo man
Sėdžiu
Tad
Tvirtai sučiaupus
Lūpas.
Ir supuos.

A.Kuklys: „Iš tiesų esu kuklus“

A.Kuklys: „Iš tiesų esu kuklus“

Pavasariop šventęs 60-ąjį gimtadienį kretingiškis rašytojas Algis Kuklys džiaugėsi, kad jubiliejaus proga jam pavyko paleisti į pasaulį trečiąjį romaną „Apokalipsė“, o Kretingos M.Valančiaus biblioteka paruošė solidžią jo bibliografiją. Taip pat dėkingas klaipėdiečiui kolegai Clandestinui, kuris Kaliningrade (Rusija) išleido nedidelę jo novelių knygelę „Vyras su beždžionėle“. Ji jau 18-oji per 20 kūrybos metų – yra parašęs ir išleidęs novelių, eilėraščių, apybraižų rinkinių. Penktadienį 16.30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Pempininkų filiale autorius surengs savo kūrybos vakarą. Užbėgdami už akių rašytoją paklausėme:

– Ką šiuo metu rašote?

– Nemėgstu atskleisti savo kortų iš anksto, todėl atsakysiu lakoniškai. Ant rašomojo stalo guli naujo romano rankraštis, o stalčiuje turiu sąsiuvinį, kuriame užrašinėju publicistinius eseistinius apmąstymus.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Kiekvienai pelėdai yra gražūs jos pačios vaikai… Vis dėlto, kai palyginu savo noveles su kitų rašytojų kūryba, tai nemanau, kad jos atrodo prastesnės. Tiesiog apie „grandus“ sukinėjasi palankūs jiems „trimitininkai“, kurie pastaruosius labai išliaupsina. O aš sėdžiu provincijoje ir su „trimitininkais“ Vilniuje negeriu stiprios kavos… Beje, mano pirmoji novelių knyga „Keleiviai“ 1989-aisiais buvo palankiai sutikta. Apie tai byloja rašytojų J.Kunčino ir J.Apučio recenzijos. O jie bet ko negirdavo ir ne apie kiekvieną rašydavo. Tačiau, nors ir keista, kai kurie kolegos į mano kūrybą žiūri labai subjektyviai. Tai nereiškia, kad sau nesu kritiškas. Kol parašau novelę arba romaną, sugadinu daug nervų ir dar daugiau popieriaus. Iš tiesų esu kuklus rašytojas. Bet laikas parodys, ko verti mano ir mano kolegų darbeliai.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Tie provincijos skaitytojai (o jie skaito daug), palankiai vertinantys mano knygas, visada klausia: ką naujo parašiau, apie ką bus kita knyga. Tai, be abejo, yra moterys, nes vyrai skaito nedaug, arba vaizduoja itin išrankius skaitytojus, orientuojasi tik į kanonizuotus autorius.

Manau, jog tą patį daro ir kritikai, ir knygų leidėjai. Kita vertus, dabar knygų netrūksta, tai – ne sovietmetis. Bet profesionalių lietuvių rašytojų nėra daug. Ypač tų, kurie pasiekė neblogą meninį lygį. Suma sumarum: galiu teigti, kad provincijoje knygos dar skaitomos, bet kas bus ateityje – ponas Dievas žino. Gal civilizuotame, superšiuolaikiniame pasaulyje išnyks rašytojo profesija, kaip išnyko sakalininko, taurininko ir kitos. Užteks vadybininkų, seimūnų ir ekstrasensų. Svarbiausia, kad neišnyktų visa civilizacija, nes jų Žemėje jau buvo ne viena.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Nauja knyga, nauja kalba

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Nauja knyga, nauja kalba

 

Regina Šiurytė-Šimulienė

Knygos pristatymą galima laikyti vienu iš literatūros kritikos žanrų. Tik šiuo atveju, svarbiausia žanro funkcija – ne vertinti, o paskleisti žinią apie naują leidinį. Žinoma, tai susiję su pardavimu, rinkodaros strategijomis ir kitais leidybos reklaminiais triukais – taip nemirktelėjęs atsakytų statistinis šiuolaikinis Lietuvos pilietis. Ypač, jei nelabai skaito grožinę literatūrą ir dar mažiau domisi knygų pardavimų pakilimais ir nuopuoliais. Ir juo labiau nesilanko knygų pristatymuose. Tikrieji skaičiai suplanuojami ir vykdomi kažkur kitur, anapus šių pristatymų durų. Tai akivaizdu kiekvienam, atėjusiam į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpę, turinčią ribotą vietų skaičių (tiesiogiai proporcingą galimų pirkėjų skaičiui), beje, neretai knygų pristatymuose leidžiantį išlaikyti pakankamą laisvos erdvės poreikį, tokį mielą mūsiškam mentalitetui. Kone biblinis padauginimo ir padalijimo stebuklas.

Šioje jaukiai saugioje erdvėje balandžio 9-ąją įvyko naujos Rolando Rastausko knygos „Privati teritorija“ pristatymas. Įžanginiame žodyje bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis išvadavo save nuo tradicinio reglamentuoto pristatymo vedėjo vaidmens, atvirai pasikliaudamas knygos autoriaus ir kitų dviejų pristatymo dalyvių – kritikės Gitanos Gugevičiūtės ir leidėjos Giedrės Kadžiulytės – talentu kalbėti apie knygą ir patį autorių. Kalbant dramaturginiais terminais, vienas aktorius pasitraukė, liko trys ir prasidėjo nauja scena. Štai šioje vietoje talentas kalbėti sumišo su talentu rašyti, tarp jautresnių žiūrovų sukėlęs tam tikrą išvarginto dėmesio efektą. Kritikė G. Gugevičiūtė skaitė savo, atrodo, gerai parašytą tekstą, pristatantį naująją RoRa knygą, tik į žiūrovo ausį jo pateko ne tiek daug, kiek norėtųsi. Akivaizdu, kad klausyti ir skaityti ne tas pats. Šią dilemą gerai išsprendė pats autorius, bet prie to dar grįšime. Toks kritikės pasirinkimas nelabai suprantamas, bet tekstą kur nors perskaityti dar norėtųsi.

Leidėja ir knygos redaktorė G. Kadžiulytė, paprašyta atskleisti knygos atsiradimo istoriją iš savo pozicijų, daugiausia kalbėjo toli gražu ne apie leidybos finansines peripetijas, bet apie galimybę kartu su autoriumi dalyvauti ją kuriant ir matant grįžtamąjį skaitytojų ryšį. Šį ryšį ji įžvelgianti dalyvaudama įvairiuose knygų pristatymuose. Akivaizdu, kad pinigine prasme šis ryšys ne toks akivaizdus ir įkvepiantis. Bet užteks apie tuos nelemtus daug ką lemiančius pinigus. Tiesa, G.Kadžiulytė sakė tikinti, kad laikas įrodysiąs, jog „Privačios teritorijos“ išleidimas „Apostrofoje“ bus vadinamas sėkmės istorija (čia kalbėta apie nacionalinės reikšmės įvertinimus). To tikimės ir mes.

Kulminacinė knygos pristatymo dalis – klausimai autoriui. Teoriškai tai pagrindinis tikslas, traukiantis knygų pristatymų dalyvius. Praktiškai – eidami į knygų pristatymą, retas kuris jau būna pristatomą knygą skaitęs. Tokiu atveju svarbų vaidmenį suvaidina jau minėta šio žanro funkcija – informacijos sklaida. Įdomu, kad autorius rašymą vadina kova su savo nuoboduliu. Tekstas, pirmiausia, turi būti nenuobodus. Paklaustas apie jo tekstų „suprantamumo“ lygį, RoRa kalbėjo, kad dažniausiai nesuprastas tekstas atsiranda iš negebėjimo ar nenorėjimo į jį įsiskaityti. Tenka pripažinti, kad šiais ko ne visose srityse beįsivyraujančio infantilumo laikais, net toks paprastas teksto perskaitymo ir suvokimo būdas neretam atrodo neįkandamas.

Reikia pripažinti, kad turbūt įspūdingiausi viso pristatymo momentai buvo autoriaus skaitomos knygos ištraukos, lydimos vizualiai ir emociškai pagaulių Paryžiaus vaizdų projekcijų bei puikios muzikos. Maksimaliai įjautrinti regos ir klausos organai dekodavo jau kritikų įvardytą RoRa tekstų sensualinę įtaigą. Šis performatyvus teksto pateikimas peržengė tradicinę informacinę knygų pristatymo tradiciją ir tapo vertingu pats savaime.

Pristatymo atomazga – autografų dalijimas. Dailėje autografas įprastai atlieka autorystės įteisinimo funkciją. Parodų pristatymuose, žiūrovas tiesiogiai susiduria su autoriumi bei jo „autografuotais“ kūriniais ir… paprastai grįžta namo nešinas vien įspūdžiais galvoje. Ypatingais atvejais kokiu nors darbu, tampančiu interjero dalimi. Tuo tarpu rašytojo autografas knygoje liudija, kad jos savininkas greičiausiai dalyvavo knygos pristatyme. Šis autoriaus įrašas nieko bendro neturi su autorystės problema literatūroje, bet tiesiogiai atspindi fizinį grįžtamąjį ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo. Lieka tik tikėtis, kad šis ryšys nenutrūks interjerą skoningai puošiančioje knygų lentynoje ir „Privati teritorija“ taps asmeninės skaitytojo patirties dalimi.