Tunelis
Algis Kuklys
Kur taviškis, teiravosi pagyvenusi moteris jaunos, liūdinčios giminaitės. Neturiu aš vyro, sulemeno ji. Kaip tai neturi? Išsiskyrėte?.. Giminaitė numojo ranka, lyg nenorėtų, kad jos klausinėtų nemalonių dalykų. Neturiu, pakartojo, vyras pardavė sodybą ir išvyko gyventi į pajūrį. Kvietė ir mane, bet atsisakiau… Kodėl, stebėjosi moteris, nesutariate? Giminaitė giliai atsikvėpė ir ėmė pasakoti, kad vyrui Henrikui jo bičiulis pralošė kortomis didelę sumą. Kadangi pinigų neturėjo, kitą dieną iš namų atnešė seną nedidelį žemėlapį, rodos, pergamentą, kuriame buvo pažymėtas vikingų lobis. Jis, anot Henriko, yra būtent toje naujoje vietoje, kur dabar gyvena, netoli jūros… Ir ką jis ten daro, sukluso moteris. Kasinėja žemę nuo ryto iki vakaro, šaipėsi giminaitė, vyras įkalbino kažkokį naivų sodietį, kad jam padėtų. Girdi, atlygins, kai lobį suras. O jeigu nesuras, stebėjosi moteris, o kodėl to lobio neieškojo žmogus, kuris prasilošė Henrikui? Nežinau ir nieko nesuprantu, skundėsi giminaitė, taip elgiasi tik vaikai – viską meta į šoną ir ieško lobio… Ak, tie vyrai vyrai, pritardama lingavo galvą ir nuoširdžiai užjausdama savo giminaitę, o kaip tu gyveni? Taip ir gyvenu: dirbu miestelio pašte, o vakarais siuvu ir mezgu. Lyg būčiau našlė…
Pagyvenusi moteris jos daugiau neklausinėjo, nes tos kalbos apie vyrą ją giliai žeidė. Jis ir anksčiau man atrodė nenormalus, susimąstė stebėdama giminaitės veidą, tačiau nieko nebūčiau pakeitusi – jau žiedai buvo sumainyti.
Jeigu tau ko reikės, pranešk man, padėsiu. O dabar – laikas namo, atsistojo moteris, ačiū už kavą ir pyragaičius. Dėkui, teta, už gerus žodžius, bandė šypsotis giminaitė, kai turėsite laiko, aplankykite… Būtinai, vaikeli, tave aplankysiu, paspaudė jai ranką ir pabučiavo į skruostą.
*
Henrikas pirma pažvelgė į vakarėjantį dangų ir pagalvojo, kad nusimaudytų jūroje, bet iki jos reikia maknoti penketą kilometrų, o gal šiek tiek mažiau. Be to, jautėsi pavargęs, nes žemės kasimas atima daug jėgų, tad, jeigu ne lašiniai, svogūnai ir česnakas, turbūt net rankų nepajudintų. Valgė ir košes, bet lašiniai su duona buvo svarbiausias maistas. Vakarieniavo kartu su savo padėjėju Tomu, su kuriuo susipažino miestelio kavinėje, kai prieš pusmetį atvažiavęs dairėsi tokio vyro kaip jis – paprasto, pečiuito. Tomas taip pat kirto lašinius, būtų suvalgęs net visą kiaulę, nes apetitu nesiskundė. Kaime užaugęs, pripratęs prie natūralaus valgio, dirbo su Henriku niekuo nesiskųsdamas.
Henrikas trynė gerokai apšepusį smakrą klausdamas Tomo, kokia būsianti rytojaus diena. Jeigu vėjas nesikeis, tai gal tokia pat, sumurmėjo nežiūrėdamas į akis. Jis niekada neprieštaravo Henrikui, nuolankiai atliko visus prašymus: kasė žemę arba ją kėlė į viršų, ruošė ir statė požeminius įtvirtinimus iš lentų ir pagalių. Giliai nekasė, nes po kurio laiko atsirasdavo vandens.
Kartą Henrikas suabejojo, ar nesuklydo, ar teisingai parinko kasinėjimo vietą ir jau norėjo viską mesti, bet netikėtai žemėje pastebėjo blizgantį metalą. Tai buvo peilis su senovine paauksuota rankena. Tas radinys įtikino, kad jis neapsiriko. Juk vikingai lobį sukrovė į medines dėžes, kurios ilgainiui supuvo. O turto jie tikrai turėjo, nes plėšė Europos šalių pakrantes.
Naktį Henrikas sapnavo, kad su tuo atrastu peiliu jis atkakliai kasa žemę, suranda auksinių lėkščių, taurių ir apyrankių lobį. Galbūt tai – pranašingas sapnas, burbtelėjo Tomas, įbedęs į jį dėmesingas pilkas akis. Galbūt, pakartojo Henrikas, galbūt ateitis mūsų neapvils…
Būdavo akimirkų, kai prisimindavo jauną paliktą žmoną, apie kurios gyvenimą dabar nieko nežinojo. O visus, kurie atklysdavo į jo sodybą, įtartinai nužvelgdavo, nerodydamas noro su jais bendrauti. Tačiau sekmadieniais, kai su Tomu ilsėdavosi, svarstydavo, kaip būtų įdomu apsilankyti jaunystės mieste, šalies sostinėje, kurioje pirmą kartą pažino moterį, turėjo būrį draugų ir nerūpestingas dienas. Kas tie egzaminai ir įskaitos, kurias vis vien tekdavo išlaikyti? Svarbiausia buvo jaunystė, kad atrodė, jog be ypatingo vargo nuskristum nuo balkono lyg paukštis. Vienas jo bičiulis taip ir padarė: vakare, atsistojęs ant balkono krašto, priglaudęs prie krūtinės Bibliją ir, sušukęs „aš matau dangų“, nukrito žemyn. Bet skrydis nepavyko…
*
Henrikas lyg tarp kitko pasidomėjo, ką Tomas darytų, turėdamas pinigų? Jis atsakė, kad nusipirktų sodybą su žeme, įsigytų gyvulių, vestų darbščią žmoną, gyventų ūkiškai. Fui, kaip neįdomu, suabejojo Henrikas, visą gyvenimą prisirišti prie gyvulių?..
Tomas pavydėjo Henrikui ano peilio su paauksuota rankena, todėl prašė, kad kitas radinys jam priklausytų. Būk ramus, turėsi ir tu, atsainiai mestelėjo Tomui, kuris iš tolo dvokė prakaitu, lyg būtų arklys. Ir aš – ne kitoks, tad būtų laikas išsimaudyti jūroje… Tomas neprieštaravo, ir abu lėtai nupėdino keliu, o paskui – takeliu iki jūros.
Seniai girdėjau jos alsavimą, susimąstė jis, ir dėl to esu kaltas aš; įsiknisau į tą žemę kaip kurmis ir nieko nematau… O tada, kai susipažino su būsimąja žmona Inga, iki vėlumos vaikščiojo jūros pakrante alsuodami gaiviu, kvepiančiu oru. Paskui sušalę užsuko į jaukią nedidelę kavinę, išgėrė kavos ir likerio, prieš tai suvalgę karštus sumuštinius. Jis žvelgė į jos spindinčias akis, paglostė šviesius plaukus, bet Inga nieko neištarė, tik plačiai nusišypsojo, parodydama baltus, sveikus dantis. Dabar visa tai regėjosi kaip sapnas, kuriuo niekas nepatikėtų, todėl jūros vanduo gėlė ne vien jo kojas, bet ir visą krūtinę ir joje plakančią širdį.
Tomas iš pradžių bijojo šniokščiančių bangų, bet paskui įsidrąsinęs šokinėjo ir šūkčiojo kaip mažas, o Henrikas atsisėdo ant suoliuko ir niūriai stebėjo platų jūros horizontą. Turbūt dėl visko esame kalti mes patys. Jeigu suklydome, nenorime net sau to prisipažinti, todėl tylime ir einame toliau, nedrįsdami net atsisukti atgal. Jeigu iškasiu lobį, surasiu Ingą, jos atsiprašysiu, ir tuomet gyvensime kartu. Kito kelio nėra… Jis ištraukė peilį ir ilgai gėrėjosi auksine rankena. Tikriausiai jis priklausė vikingų vadui, su kuriuo pjaustė pilvus žuvims ir savo priešams, pagalvojo Henrikas, o priešai buvo tie, kurie turtingi ir bailūs. Taip visais laikais: vieni kaupia turtus, o kiti juos atima. Nežinia, kur guli vikingų vado kaulai, bet peilis priklauso man. Reiškia, ir lobis atiteks tam, kuris jį atras. O kiek jų guli jūros dugne… Gal ten ir paliks iki pasaulio pabaigos.
Jis išsitraukė pergamento gabalėlį, lyg šis būtų koks talismanas, po to vėl paslėpė kišenėje.
Kai galop abu parkulniavo namo alkani, tuoj užkūrė ugnį ir užkaitė vandenį. Ir staiga Henrikas pajuto, kad jį kažkas stebi. Tomas tuo metu tysojo savo guolyje, o tas k a ž k a s tikriausiai slėpėsi krūmuose, kurie vešliai augo senos sodybos gale. Velniai nematė, tegu žiopso, nusispjovė jis, nes tingėjo nueiti iki paslaptingų krūmynų.
*
Pirmą kartą Tomas pradėjo bambėti, girdi, artėja žiema, prasidės šalčiai, darbas taps nežmoniškas, o kol kas nieko rimto nesurado. Tai ką siūlai daryti, išsprogino akis Henrikas, kalbėti poterius? Tomas nieko neatsakė, bet nusisukęs nusispjovė.
Jis supyko dėl to, kad ir pats taip abejojo, tik nedrįso išsižioti, nes galva buvo tuščia lyg puodynė, todėl neišmanė ką daryti – nutraukti darbus ir laukti pavasario ar kam nors parduoti šią sodybą? Tačiau tai reikštų visišką pralaimėjimą, Tomo panieką ir baisiausią nusivylimą. Dar iki žiemos yra laiko, todėl prie jūros nevaikštinėsime, tarė jis, kasime kitoje vietoje… Dabar tylėjo paniuręs Tomas, turbūt nedrįsdamas jo erzinti. Gerai, kasime kitoje vietoje, pagalvojo suvalgęs košę ir išgėręs juodos arbatos.
Vėliau Henrikas prisiminė, kaip mėgo vaikystėje kasinėti tėvų sode arba kieme. Buvo net motiną išvedęs iš kantrybės. Ar tik nebūsi užaugęs melioratorium? Tiek išrausei duobių, kad aš sutemus vos kojų neišsilaužiau, pyko ji. Kadangi berniukas prisižiūrėjo filmų apie karus, kaip kareiviai rausia apkasus bei daro visokius įtvirtinimus, tai jis žaidė „karą“ kartu su kaimynų vaikais. Tačiau, kai išstybo, dėl prastos sveikatos išsisuko nuo karinės tarnybos.
Jam pajūrio žemė dvelkė savitu kvapu, kurį būtų atskyręs iš visų kitų. Juk su Tomu iškasė ir išrausė krūvas žemės. O kas toliau? Blogiausia, kad jie neturėjo metalo ieškiklio, todėl kasinėjimas tapo aklas. Tomas žinojo, kad yra toks prietaisas, tačiau tylėjo prikandęs liežuvį.
*
Henrikas pabudo anksti rytą ir, negalėdamas užmerkti akių, išslinko į lauką. Deja, dangų buvo apsupę debesys, tarsi kokia orda, jie plaukė žemai, todėl šiandien pliūptelės rudens lietus, tai rodė ir sausa žolė, ir pažemiu skraidantys paukščiai. Ką gi, prasidės pirmieji rudens lietūs, teks vėl rausti urvus, mąstė jis, paskui iš šulinio pasėmė vandens. Tą rytą ir vanduo atrodė nešvarus, nes jame plaukiojo vabaliukai. Su šaukštu juos išgaudęs, užkaitė vandenį arbatai. Baigėsi vasara, baigiasi arbata ir kiti maisto produktai, stebėjosi Henrikas, juk neskaičiavau, kad reikės tik vienam sezonui…
Tomas paklausė, kas atsitiko, ar jau laikas keltis. Gulėk, aš paruošiu pusryčius, sumurmėjo Henrikas.
Kai abu iškišo nosis į lauką, jau lijo, todėl, pasiėmę įrankius, sulindo į urvą, kurį Tomas praminė „tuneliu“. Akimirką Henrikas suabejojo, ar tokios menkos medinės atramos atlaikys didelį svorį. Tomui burbtelėjo, jog šiandien čia dirbs tik pusdienį, nes jam ėmė skaudėti nugarą. Turbūt radikulitas, pritarė Tomas. Ne, čia yra nervai, tiktai nervai, atkirto jis. Staiga ant jų pradėjo byrėti žemė, tačiau jie nespėjo išlįsti iš urvo, o Henrikui, kai švietė prožektorius, pasirodė, kad priekyje sužibėjo auksiniai daiktai. Viskas…
Tik pavasarį policija susidomėjo, kur dingo du vyriškiai, kurie gyveno senoje ūkininko sodyboje.
