Paryžiaus lietuvių menas – Kaune

Paryžiaus lietuvių menas – Kaune

 

Gegužės 14-ąją parodoje Kaune susitiko penki žymūs Paryžiaus lietuviai – Vytautas Kasiulis (1918–1995), Neemija Arbitblatas (1908–1999), Antanas Mončys (1921–1993), Pranas Gailius ir Žibuntas Mikšys.

Tarp dviejų upės krantų

Lietuvos galerininkas Edvidas Žukas ir Paryžiuje gyvenantis žurnalistas Valdas Papievis surinko 136 darbų kolekciją – daugiausia iš privačių rinkinių. Paroda papildyta Palangoje įsikūrusio Antano Mončio namų-muziejaus eksponatais. Atidarymo proga E.Žukas išleido solidų parodos katalogą lietuvių ir prancūzų kalbomis.

Visi penki parodoje pristatomi Paryžiaus lietuviai yra pasaulyje pripažinti meno metrai, dėl jų darbų varžosi Niujorko ir Londono aukcionai, jų parodos tampa išskirtiniais meno sostinių reiškiniais.

Visą gyvenimą lietuviu prisistatydavęs ir lietuvišką galūnę pavardėje išsaugojęs N.Arbitblatas kūrė vienoje studijoje su P.Picasso’u ir H.Matisse’u, A.Mončys dirbo su M.Chagallu, dalyvavo parodose su A.Pevsneriu, H.Moore’u, A.Calderiu, H.Arpu ir kitais. V.Kasiulio parodas Paryžiuje išpirkdavo per vieną dieną.

„Iš Lietuvos kilę ir su Paryžiumi susiję menininkai stovi tarsi laive tarp dviejų tos pačios upės krantų, priklausydami abiem krantams ir nė vienam iš jų, kadangi iš tikrųjų jie priklauso viską praryjančiai tiesos ir amžinybės upei“, – tvirtina parodos kataloge menotyrininkas Algis Uždavinys.

Kuria dailininkų Mekoje

Dailininkų Mekoje iki šiol gyvenantis P.Gailius samprotavo: „Tavęs klausia, kodėl tu taip myli Paryžių? Norėtum papasakoti, perduoti savo išgyvenimą, bet kuo daugiau kalbi, tuo labiau supranti, kaip sunku perteikti tai, kas sudaro visą jo grožį. Kalbama apie pokarinio Paryžiaus legendą, bet tada tai nebuvo legenda, iš tikrųjų viskas taip ir buvo. Kultūrinis gyvenimas ir per okupaciją buvo gyvas, o jo tęsinys po išsilaisvinimo – nepaprastai dinamiškas, tvirtas, jaunas. Visose srityse, o labiausiai tapyboje. Tapyba buvo meninio gyvenimo lokomotyvas“.

Kitas vyresnio amžiaus lietuvių dailininkas, Paryžiaus intelektualas – Ž.Mikšys. Gimęs Kaune aktorės šeimoje, meno mokėsi pas Kauno jėzuitus, po karo Vokietijoje studijavo tapybą, teatro kostiumą ir režisūrą. Subtilusis grafinės linijos meistras iki šiol mėgsta raižyti Paryžiaus namus ir Venecijos aikštes, nuogas figūras, šrifto kompozicijas, kuria autorines knygas, o atvykęs į Lietuvą gali atvirai iškeikti šiuolaikinės tėvynės meną. Nepaisant visų kliūčių, Ž.Mikšys dar sovietmečiu kruopščiai sukomplektavo ir padovanojo didelę savo kūrinių kolekciją Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui.

Prometėjiško prado skelbėjai

Paryžiaus lietuvių parodos kataloge prof. A.Uždavinys rašo, kad šie visi dailininkai „yra uolūs veržlaus, prometėjiško prado skelbėjai, tikintys savo demiurgine misija, išskirtine jos galia ir išliekamąja verte. Šiems menininkams kūryba – sielą maitinantis dvasinis penas, skaistinanti kančia ir utopinį idealą priartinti žadantis malonumas“.

Pasaulyje bene žymiausias iš šio penketuko – Lietuvos žydas N.Arbitblatas, gimęs taip pat Kaune, savo darbus pasirašinėjęs trumpiniu „Blatas“. Sostinės galerijos „Žalias vėjas“ savininkas E.Žukas Kauno parodai surinko galingą šio tapytojo kolekciją, kurios šedevras – didelis „Natiurmortas su austrėmis“, surastas viename Europos aukcione. O kelios N.Arbitblato gėlių puokštės gali išversti iš koto net iš daug mačiusius grynosios tapybos gurmanus.

Daugiau kaip šimtą asmeninių parodų Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje surengė P.Gailius. Jo darbų turi įsigiję Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, Paryžiaus George Pompidou modernaus meno centras, kitų šalių muziejai.

Daugiau – Klaipėdoje ir Palangoje

Vieno iš šios penkiukės – V.Kasiulio didžiulė, daugiau nei 70 paveikslų paroda, surinkta iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų, iki birželio vieši Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje. Turbūt dar niekada Lietuvoje taip plačiai nebuvo pristatyta šio vieno įdomiausių XX a. antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų kūryba.

Apie V.Kasiulį A.Uždavinys pastebėjo, kad jis „yra skaudžiai rėksmingų, drastiškai oranžuojamų spalvų virtuozas, svaiginantis gaivališka būties vizija. (…) Žiūrovas netrunka panirti į dailininko improvizacijų srautus, imdamas savo vaizduotėje šokti kartu su žydų chasidų smuikininkais ir Moulin Rouge gražuolėmis“.

Vienintelis iš Paryžiaus penketuko, kurio vardu jau dabar pavadintas muziejus Lietuvos kurorte, – tai A.Mončys, padovanojęs gausų savo darbų rinkinį numylėtai Palangai. „Žinai, ta Palanga – pasakiška“, – yra sakęs jis seseriai 1992-aisiais, likus metams iki mirties. Šis fantastiško grožio ir vertės meno muziejus yra Lietuvos pasididžiavimas.

Muziejus paskolino parodai

Kaip pasakojo Palangos A.Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, parodai Kaune muziejus paskolino 7 A.Mončio darbus – 5 skulptūras („Portretas“, „Šuolis“, „Erotika I“, „Draperija“, „Jonas“) ir 2 paveikslus, apimančius dailininko 1953–1982 m. kūrybos laikotarpį.

A.Mončio kūriniai nėra patogūs transportavimui ir saugiam pakavimui dėl didelių gabaritų, tarpusavyje susijungusių judančių dalių ar trapios medžiagos, tokios, kaip alebastras, terakota. A.Mončys dirbo su įvairiomis medžiagomis, todėl parodai Kaune parinktos nedidelės skulptūros, sukurtos iš medžio, akmens, geležies, žalvario, kaulo, be to, nereikalaujančios specialaus transporto jų pervežimui.

„Tegul parodos lankytojai pamato skulptoriaus savitą braižą skirtingoje medžiagoje, o su didžiąja kūrybos palikimo dalimi anksčiau ar vėliau įmanoma susipažinti nuolatinėje ekspozicijoje Palangoje”, – sakė A.Mončio namų-muziejaus direktorė.

Penkiese – pirmą kartą

Parodos Kaune vienas organizatorių E.Žukas 2009-aisiais A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje buvo surengęs keturių Paryžiaus lietuvių menininkų: P.Gailiaus, V.Kasiulio, Ž.Mikšio ir A.Mončio darbų parodą. Tuomet E.Žukas net 5 kartus vyko į Paryžių, kad susitartų dėl parodos ir darbų atvežimo. Kad surengtų parodą Kaune, į Prancūziją jis keliavo vėl keletą kartų, ten susitiko su Ž.Mikšiu, P.Gailiumi, A.Mončio sūnumi Jean-Christophu, V.Kasiulio našle ir keliolika metų Paryžiuje gyvenančiu rašytoju V.Papieviu, padėjusiu suorganizuoti šį istorinį penkių Paryžiaus lietuvių kūrybos susitikimą Kaune.

Jis – toks pirmas. Nors kiti parodos autoriai, išskyrus N.Arbitblatą, yra rengę bendras parodas JAV, Italijoje, Prancūzijoje. Kaip parodė L.Tutauskaitė, Palangos muziejuje yra saugomi išlikę šių parodų plakatai bei 1968 m. Niujorke vykusios parodos atidaryme dalyvavusių svečių pasirašytas žurnalas. Beje, V.Kasiulis 1953 m. žurnale „Aidai“ rašė: „Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią Laono mieste“.

Penkiukės parodos atidarymas Kaune sulaukė gausybės lankytojų ir svečių. Vernisaže apsilankė buvęs LR ambasadorius Prancūzijoje Ričardas Bačkis, Prancūzijos ambasados Lietuvoje patarėjas bendradarbiavimo ir kultūros reikalams Pascalis Hanse’as, kultūros atašė Audelinas Chappuis ir kiti. Pastarasis jau kitą dieną dalyvavo A.Mončio namuose-muziejuje vykusios „Muziejų nakties“ renginiuose, pirmąsyk apsilankydamas Palangoje.

Paroda „Lietuviai Paryžiuje“ Kauno M.Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės aikštė 12) veiks visą vasarą.

Parengė Rita Bočiulytė

R.Požerskio duoklė nutylimam akto žanrui

R.Požerskio duoklė nutylimam akto žanrui

Negalima nepastebėti, kad Klaipėdos senamiestyje bene stipriausiai pavasariškus „ūglius“ leidžia fotografiją puoselėjantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius. Per tris erdves vyksta jaunus fotomeno mėgėjus pristatanti paroda, o praėjusią savaitę lankytojai pakviesti į naują galeriją, kurios krikštu tapo fotografijos grando Romualdo Požerskio vernisažas.

Kristina Kučinskaitė

Kaip džiaugdamasis sakė skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas, „fotografija okupuoja senamiestį“.

„Miražų dosjė“

Pastarieji metai R.Požerskiui itin kūrybingi. Neseniai išleistas egzotiškas albumas „Degantis žmogus“, kuriame sukauptos fotografijos iš kelionės į vieną įspūdingiausių meno ir laisvos dvasios festivalių tuo pačiu pavadinimu Nevados dykumoje (JAV). Šiemet knygynų lentynas pasiekė dar vienas fotografijų albumas „Miražų dosjė“.

Pastarasis – sunkiasvoris leidinys kietais viršeliais, kuriame įvairiakryptes žiūrėjimo ir suvokimo trajektorijas siūlo garsūs literatūros kūrėjai (Kęstutis Navakas, Donaldas Kajokas, Markas Zingeris, Dovilė Zelčiūtė, Gintaras Patackas). Jame spausdinamos 187 fotografijos, sukurtos tik analogine technika. Autoriui pozavo 62 merginos. Įvadą parašė Skirmantas Valiulis. Albumas suskaidytas pagal serijas. Vienuose – modeliai gamtos prieglobstyje, kitur jie – yrančio dvaro priebėgoje, menininko studijoje, galiausiai paskutiniame skyriuje, apsisiautę tamsa, tampa amorfiškais siluetais, judesio pėdsaku, kurį, paprastai nematomą, erdvėje brėžia žmogaus kūnas. Apibendrinant – albumas rimta duoklė gana retai eksploatuojamam akto žanrui. Tiesa, gana kritiškai „Miražų dosjė“ savo apžvalgoje vertinusi Milda Kiaušaitė pasigedo pačios moters, pastangų pažinti ją, „R.Požerskis fiziniu atsivėrimu mėgina pakeisti dvasinį, taip dažnoje fotografijoje palikdamas prarają tarp vaizdo ir jo prasmės, pamesdamas vidinės moters gelmės paslaptį“.

Nuogumo kalba

Pats R.Požerskis pamena, kad akto žanrą išmėgino dar 1978 m., tuomet jis dažniausiai kūrė reportažus, fiksavo senamiesčių architektūrą. Nuogumas atsirado kaip kažko visiškai naujo siekis. Fotografas gerai prisimena ir savo pirmąją fotosesiją, kuomet su modeliu vykta prie jūros. „Fotografavau su raudonu filtru, todėl dangus tapo juodas, juoda jūra ir baltas smėlis, baltas kūnas. Tai buvo grynai formos paieška“, – apie pirmuosius itin grafiškus darbus pasakojo fotomenininkas.

Žvilgsniu sekant parodos darbus netrunkama pastebėti, kad pati jo fotografijos kompozicija visada sucentruota. Fonas kinta, tačiau nuogumas visada centre – jis atviras žvilgsniui. Atrodo, kad taip akimi prikalant kūną kadro centre ir kintant tik jo pozai tenorima… stebėti. Nors ir būdamos centre, tos nuogos moterys nėra daug „kalbančios“ – tai ne damos ir mergelės iš prerafaelitų paveikslų, kurių žvilgsniai sminga širdin nepaisant šimtmečių apkloto ir trupančio dažų sluoksnio, kurių net baltų ilgų pirštų sulinkimas atrodo esąs slapta žinia. Dauguma R.Požerskio moterų, nors ir būdamos reginio centre, atrodo esančios nebylios – akis slysta jų krūtimis, šlaunimis, smakro linkiu, bet, išskyrus savo nuogumą, jos nepasakoja nieko daugiau. Aktyvią valingą asmenybę, prisidengusią kūno drobe, kartais netikėtai išduoda tik tatuiruotė.

Gamta ir kultūra

Kai kūnas yra tik kūnas, kai jis atskiriamas nuo subjekto, natūraliai kyla klausimas, kas yra toji akto fotografija. Jei tai ne žmogaus slėpinių priminimas – gal tiesiog techninė kūno studija, nepaliaujantis tyrinėjimo ir grožėjimosi procesas? Tuomet nuoga moteris yra organiškai sutampanti su kitomis nuogomis moterimis; jos visos tėra vieno sąmonėje glūdinčio archetipo variacijos.

Įdomu ir tai, kad nors moterų kūnai parodoje eksponuojamose fotografijose dažniausiai gana desubjektyvizuoti, jie kartais aštriai kontrastuoja su peizažu, kuriame jas patalpino fotomenininkas. Tai pastebima, net jei kalbama apie kompoziciją gamtoje. Pastaroji ir kūnas juk neturėtų disonuoti vien dėl medžiagiško vientisumo.

Kalbėdamas apie akto fotografiją, R.Požerskis taip pat gamtą akcentuoja, kaip labiausiai palaikančią nuogumą: „Ir Rimantas Dichavičius sakė, kad modelis visiškai atsiskleidžia tik gamtos glėbyje. Pas jį irgi yra ta senoji serija, kur merginos – bangose, akmenynuose… Gamtos ir moters santykis yra kažkoks labai priimtinas, paprastas, mes visi esame iš moters, iš gamtos. Pradžia yra moteris, gamta“. Ir tęsdamas apie klasikinį nuogos moters fotografavimą pajūryje, jis sako taip pat ieškojęs bendrystės: „Visa gyvybė, kuri yra pasaulyje, atėjo iš jūros, iš vandens. Lygiai taip pat ir visa žmonija – iš moters. Moters formas galima lyginti su banguotomis jūros formomis“.

Paradoksalu – kartais modelis atrodo niekaip nesuglundantis su gamtos erdve, kaip pastarajai oponuojančios kultūros plotmės dalis, o kartais kultūriškoje aplinkoje (sode, dvare, studijoje) jis išsiskiria kaip gamtos elementas, nesuderinamas su organizuotu dirbtiniu pasauliu.

Stebint prasiveržiančius nesuderinamumus, kyla mintis, kad žmogus niekaip nebegali būti vien gamtos dalis, lygiai taip pat kaip niekada negalės būti pats savaime – gyvas tik tuo, ką kuria aplink save.

Fotografijos nepatogumas

Tuomet, kai penktadienio vakarą lankytojai tik rinkosi į naująją „Danės vartų“ galeriją, kurią LFS Klaipėdos skyriui suteikė bendrovė „Danės vartai“ (pas mus dar gana retas meno ir verslo draugystės pavyzdys), susėdome su pačiu R.Požerskiu ir lietui byrant už plataus lango trumpai šnektelėjome apie akto žanrą ir jo vertinimus.

– Jau minėjote, kad jums buvo įdomu tyrinėti šviesos ir formos žaismą, pirmapradiškų esybių – gamtos ir moters – bendrybę. Kokios dar temos jums aktualios?

– Galiu pasakyti, ko nenagrinėjau, – psichologijos. Niekada neturiu tikslo atskleisti modelio psichologiją: kas ji tokia, kokia jos asmenybė, ar ji liūdna, ar linksma… Dažnai net veido nerodau – man įdomu tik pats kūnas. Kaip šviesa ir formos. Randi foną gamtoje ir joje ieškai, kaip atsiskleis modelis. Kartais turi idėją, bet retai kada tos idėjos pateisinamos.

–Nors gyvename, atrodo, labai atvirame pasaulyje, netrūksta kritiško požiūrio į nuogumą. Iš mano pažįstamų merginų išvis nemažai gana kritiškai žiūri į akto fotografiją. Numanote, iš kur tas moterų skepsis?

–Kai per visą Lietuvą eksponavau „Degantį žmogų“, rinkau lankytojų reakcijas į nuogą kūną. Ir pastebėjau, kad negatyviai dažniausiai žiūrėdavo vyrai. O labiausiai patikdavo pagyvenusioms moterims. Manau, klaidingas įsitikinimas, kad moterys neigiamai žiūri į aktą, o vyrams tai patinka. Vyrų, matyt, yra daugiau dviveidžių nei moterų.

–Kaip manote, kodėl apskritai į akto žanrą žiūrima gana atsargiai?

–Kaip tik atvažiuodami kalbėjomės, kad jei dailininkas piešia aktą skulptorius sukuria skulptūrą ar rašytojas rašo apie meilę – niekam nekyla jokių klausimų. Bet jei tai fotografija, tuoj prasideda klausimai, kas tai, kam to reikia ir pan.

Tai dėl to, kad visi modeliai, kurie pozavo dailininkui ar skulptoriui, yra kaip ir nerealūs. Fotografijoje – vis dėlto konkretus žmogus. Tame ir fotografijos fenomenas, nes mes galime užfiksuoti realybę. Kartu tai sukelia ir daug prieštaravimų. Nemažas konfliktas, nes visur yra tikras žmogus. Pirma mintis stebint akto fotografiją: „Ar aš ją pažįstu, kas vyko tarp jos ir fotografo?..“. Tik paskui imama vertinti pačią fotografiją. Joje yra konkretus žmogus ir toji konkretybė ją taip ir išskiria. Manau, kad būtent dėl to akto fotografija ir yra tokia keista.

Trys svarbiausi klausimai

–Minėjote, kad Lietuvoje akto fotografija labai silpna? Ar čia mes tokie išskirtiniai, ar ta pati situacija visur?

–Pas mus niekad ir nebuvo stipraus akto žanro, bet visi garsūs fotografai fotografavo aktus. Ir Dichavičius, ir Macijauskas, ir Žvirgždas, ir Buračas…

Bet štai Latvijoje labai stiprus akto žanras. Latviai kuria siužetą, kaip teatre – sukuria fotografijos simbolį. Galbūt jie veikia literatūriškai – sukuria mažytę teatro sceną. O mes lietuviai visada buvome šiek tiek nusistatę prieš simboliką fotografijoje, buvome už realybę joje. Kad matytųsi mažiau autoriaus, o daugiau gyvenimo. Pas juos priešingai – svarbu parodyt savo apmąstymus, idėjas. Daugiau autoriaus nei gyvenimo. Juokauju, kad latvių fotografija yra moteriška, o mūsų vyriška.

–Savo nuogumą slepiame, jis yra paslaptis, išviešindamas jį tarsi imatės spręsti slėpinį. Ar pavyksta priartėti prie tos paslapties ištakų, geriau suvokti ją?

–Paprastai žurnalistai nuolat klausia, kur baigiasi pornografija ir prasideda erotika. Niekas nežino to santykio. Mes visada tai priartėjame, tai nutolstame. Kartais darau grynai pornografiją. Fotografuodamas nejučiomis nuklystu į visas puses. Paslaptis yra toks santykinis dalykas… Kaip ir tikėjimas. Aš tikiu į meną. Nematau kūno paslapties ribos, ką galima ir ko negalima rodyti.

Kitas klausimas, kam to reikia ir kiek tai vertinga. Kūnas duotas gamtos, pačiame jame nėra nieko paslaptinga – tik dirbtinai sugalvoti draudimai. Jie kartais jį daro net pavojingą. Betgi pats kūnas nėra pavojingas.

Fotografuojant svarbu, kaip tu rodai ir kodėl rodai. Trys pagrindiniai klausimai: kam fotografuoji, ką fotografuoji ir kaip? Jei atsakai į pirmąjį, tada ir į kitus lengviau…

R.Požerskio paroda „Miražų dosjė“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje „Danės vartai“ (Žvejų g. 10) veiks iki birželio 20–osios. Galerija dirba trečiadienį – sekmadienį 11–18 val.

Kino premjeroje režisierius dėkojo Klaipėdai

Kino premjeroje režisierius dėkojo Klaipėdai

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

„Tik po to, kai mes ėmėmės filmavimo Vilniuje, supratau, kaip buvo lengva, paprasta ir gera Klaipėdoje. Čia visur mums degė žalia šviesa“, – tokiais žodžiais savo filmo premjeroje uostamiesčiui dėkojo režisierius Tomas Donela.

Neskubėjo pirkti bilietų

Neatsitiktinai oficialus naujojo lietuviško vaidybinio filmo „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ debiutas įvyko būtent Klaipėdoje – mieste, kur buvo įamžinta nemaža dalis juostos kadrų. Tiesa, iškart po premjeros kino centro „Cinamon“ švieslentėje pasirodžiusi informacija labai nepradžiugino režisieriaus – į vakarinį seansą buvo nupirkti vos keli bilietai.

Oficialiame pristatyme dalyvavę ir kiti kūrybinės komandos nariai – epizodinius vaidmenis „Atsisveikinime“ sukūrę aktorė Dalia Storyk bei žinomas scenaristas, poetas ir režisierius Alvydas Šlepikas – nesiryžo prognozuoti, kaip šį filmą priims Lietuvos kino žiūrovai.

„Esmė yra ne nupirktų bilietų kiekis. Šarūno Barto filmai taip pat neuždirba milijonų, tačiau jis yra vienas geriausių Europos režisierių“, – tvirtino A.Šlepikas.

„Gaila, kad žmonės neina. Filmas lėtokas, bet ir tame lėtume yra ekspresijos. Pagalvojau, gal todėl, kad gausu epizodinių vaidmenų, kurie į pagrindinį pasakojimą įneša įvairesnių temų“, – svarstė D.Storyk.

Pašnekovai tvirtino, kad žiūrėti į save ekrane – nemenkas išbandymas. Tačiau bent jau galima pasidžiaugti šauniu kolegų darbu.

„Aktoriai sukūrė ryškius epizodinius vaidmenis, ir čia ne tik jų, bet ir Tomo nuopelnas. Jis turbūt sugebėjo kiekvienam įteigti, koks svarbus jo personažas – pradedi galvoti, kad beveik tu ir esi visko centras“, – teigė A.Šlepikas.

Ne aktoriai, o artistai

„Džiugu buvo į visus žiūrėti, vis dėlto faini artistai Lietuvoje, – šypsodamasi antrino pagrindinio herojaus mamos vaidmenį sukūrusi D.Storyk. – Manau, šiame filme yra du vaidmenys – Audriaus, kurį puikiai suvaidino Dainius Kazlauskas, ir visi kiti – jo tėvai, draugai ir taip toliau. Mūsų visų kuklus mažas indėlis sudarė tolygią atsvarą pagrindiniam herojui.“

Lietuvos teatro ir kino aktorių elitą savo juostoje prikalbinęs įsiamžinti režisierius negailėjo ryškesnių epitetų. „Šiame filme aktorių nebuvo, jame buvo vien artistai, nes aktorius yra profesija, o artistas – Dievo pabučiuotas žmogus. Negaliu veidmainiauti – buvo keli artistai, kurie nepatikėjo manimi. Bet neturiu jiems jokių priekaištų. O D.Kazlauskui esu dėkingas iki savo gyvenimo pabaigos ir po jos“, – aiškino T.Donela.

Bet tuo metu, kai uostamiesčio kino salėje užgeso šviesos, paskelbdamos premjerinio seanso startą, režisierius paliko salę. „Neturiu tiek jėgų. Negaliu jo matyti. Aš jį padariau, o žiūrėkite jūs. Montavimas, garsinimas, visa ta technologinė grandinė – buvau priverstas žiūrėti filmą 1286 kartus“, – emocingai kalbėjo režisierius.

Brandintas per ilgai?

Pasak T.Donelos, galbūt „Atsisveikinimą“ išdrįs pažiūrėti po daug metų, kai suaugs sūnus Martynas, – kad filmas primintų, kaip jis tuomet atrodė.

Viename interviu kūrėjas užsiminė, jog išleidęs savo darbą į plačiuosius vandenis jautėsi tarsi nuo širdies nuvirto Puntuko akmuo. Apie tai, kad juosta dienos šviesą išvydo po 20 metų kūrybinio proceso, scenarijui pasikeitus gausybę kartų, rašyta ir kalbėta ne kartą.

„Filmas nebūtų tiek ilgai brandintas, jeigu būtų sklandus finansavimas. Nežinau, ar tai išėjo į gera. Jei jis būtų nufilmuotas prieš 10 metų, gal šiandien mes dalyvautume jau kito filmo premjeroje. Dar vieno. O gal net trečiojo. Atvirai sakant, Tomas vos „neperdegė“ su šiuo filmo scenarijumi. Tiek buvo variantų – kartais jie skyrėsi nelabai daug, kartais pakankamai. Bet jų buvo masė“, – aiškino prie filmo scenarijaus ranką pridėjęs A.Šlepikas.

Šiandien T.Donelos juosta baigė žygį po didžiuosius Lietuvos kino teatrus. Tikėtina, kad ilgainiui ji bus išleista DVD formatu, galbūt dalyvaus kino festivaliuose, nors režisierius patikino šį darbą kūręs ne konkursams.

„Jeigu žiūrovams nereikės šio filmo, aš tik nusilenksiu ir pasakysiu – jūs visada teisūs. Bet bus žmonių, kuriems jo reikės“, – teigė T.Donela.

Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė – 2010“ komisijos atstovai bemaž prieš dvi savaitės pranešė, kad „Atsisveikinimas“ pretenduoja tapti geriausiu pilno metražo filmu. Su juo konkuruoja „Zero II“ (rež. Emilis Vėlyvis) ir „Eurazijos aborigenas“ (rež. Šarūnas Bartas). Kuriam teks „Sidabrinė gervė“, paaiškės gegužės 28-ąją.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 5 (179)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Orkestras keliauja po festivalius

Kūrybingumu trykštantis, daug gimtajame mieste koncertuojantis ir sparčiai į meistriškumo aukštumas kopiantis Klaipėdos kamerinis orkestras randa laiko pakeliauti ir po festivalius šalyje bei artimame užsienyje.

Ką tik muzikavęs gimtajame uostamiestyje su Vokietijoje gyvenančiu rusų pianistu Alexanderiu Puliajevu, jis praėjusį sekmadienį griežė Kaliningrade.

Kartu parengtą programą „Iškilioji Vienos klasika“ jie gegužės 23-iąją pakartojo Kaliningrado filharmonijos organizuotame 3-iajame tarptautiniame festivalyje „Rusų muzika prie Baltijos“, vienoje iš daugelio festivalio erdvių – Kaliningrado meno galerijoje. Pasirodyme skambėjo L. van Beethoveno Ketvirtoji sonata, A.Salieri’o ir F.J.Haydno koncertai bei A.Arenskio variacijos P.Čaikovskio tema.

Šiemetes keliones po festivalius Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras pradėjo dar ankstyvą pavasarį. Balandžio 9-ąją, diriguojamas Sauliaus Sondeckio, jis grojo Šiaulių sakralinės muzikos festivalyje „Resurexit“.

Šią vasarą klaipėdiečių orkestras dar laukiamas net šešių Lietuvos festivalių scenose. Birželio 5-ąją jis grieš Mažeikių festivalyje, kitądien – jau koncertuos Tytuvėnų vasaros festivalyje. Birželio 12-ąją klaipėdiečiai muzikuos Pažaislio muzikos festivalyje, jame atliks tą pačią koncertinę programą, kurią išvakarėse Klaipėdos koncertų salėje pristatys su įžymiuoju pianistu Alexanderiu Paley iš JAV. Kartu jie pradės naują didelį ciklą „Visi Mozarto koncertai fortepijonui ir orkestrui“.

O birželio 17-ąją Klaipėdos kamerinis orkestras gros jau Paežerių dvaro, liepos 11-ąją – Trakų, rugpjūčio 5-ąją – „Palangos vasaros“ festivaliuose.

Tokį aktyvumą, gana staigų ir sėkmingą Klaipėdos kamerinio orkestro kūrybinį šuolį daugelis sieja su naujuoju jo vadovu violončelininku M.Bačkumi. Birželio 1-ąją bus lygiai vieni metai, kai jis vadovauja šiam orkestrui.

Šoko Vilniuje ir Rygoje

Klaipėdos muzikinio teatro šokėjai, jau ketvirtus metus atidarė tarptautinį Baltijos šalių baleto festivalį „Nuo klasikos iki avangardo“ Rygoje ir sėkmingai pasirodė 14-ajame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje.

Vienintelis toks baleto festivalis Baltijos šalyse, šiemet surengtas balandžio 16–29 d. Rygoje, minėjo 15 metų sukaktį. Tradiciškai atidarymas vyko Rygos geležinkelio stotyje, uostamiesčio šokėjų pasirodymą stebint miniai žmonių, susiruošusių keliauti arba tikslingai atėjusių į renginį. Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė, vadovaujama Vaclovo Sasnausko, rygiečiams parodė kelias džiazo šokių kompozicijas, kurias pastatė baletmeisterė iš Londono Dolli Henry. Gyvai akompanavo taip pat klaipėdiečiai – grupė „Old City“. Kalbama, kad šis šokėjų ir muzikantų tandemas buvęs puikus.

Festivalio organizatorė, praeityje garsi balerina Lita Beiris klaipėdiečių pasirodymą įvertino labai šiltai: „Kai šoka Klaipėdos baletas, visada nuotaikinga. Aukštas lygis. Matyti, kad per pastaruosius metus šokėjai daug pasiekė, o tai, ką daro, jiems labai patinka. Jie šoka su atsidavimu, temperamentu, ir mes matėme, kaip žiūrovams patiko, kaip entuziastingai juos priėmė, šaukė „Bravo!“. Aš labai džiaugiuosi“. Anot L.Beiris, tris spektaklius pastačiusios Klaipėdos muzikiniame teatre, čionykštis baletas pasikeitė, nes pasikeitė ir kai kurie šokėjai. „Jie įgyja vis didesnį profesionalumą. Žinoma, jo augimas labai priklauso ir nuo to, kas dirba su baletu, kokie statytojai yra kviečiami. Puiku, kad šokėjai tobulėja. Neįsivaizduoju Klaipėdos be baleto, be muzikinio teatro“, – teigė festivalio organizatorė.

Gegužės 6-ąją Klaipėdos muzikinio teatro šokėjai dalyvavo tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2010“. Vilniaus šokių tea-tre jie parodė Belgijoje gyvenančios choreografės Rasos Alksnytės Klaipėdoje pernai pastatytą spektaklį „Prarastos sielos“.

Ar sugrįš pasiilgtoji „Europiada“?

Į šį klausimą klaipėdiečiai tikisi gauti atsakymą liepą. Didelė tikimybė, kad po dvejų metų Europos tautų kultūrų festivalis „Europiada“ vėl gali būti surengtas Lietuvos uostamiestyje.

Pernai uostamiestyje minint Lietuvos tūkstantmetį, pirmą kartą Lietuvoje ir tik antrą kartą Rytų Europoje vykęs Europos šalių tautinės kultūros festivalis „Europiada“ sulaukė puikių įvertinimų. Klaipėda tapo 25-uoju miestu, kuriam buvo suteikta garbė priimti 46-ąjį festivalį ir pristatyti mūsų šalies ir tautos savitumą bei jos kultūrą pasauliui. Spalvingu renginiu džiaugėsi ir klaipėdiečiai, ir svečiai, ir jo organizatoriai.

Gavęs Klaipėdos savivaldybės tarybos pritarimą kreiptis į festivalio organizacinį komitetą su prašymu vėl rengti šią šventę 2012 m., miesto Kultūros skyrius šiemet nusiuntė laišką „Europiados“ organizaciniam komitetui.

„Nes labai norėtume, kad ši tautų kultūros šventė sugrįžtų į Klaipėdą. 2012 m. uostamiestis minės 760 metų jubiliejų. Ta proga bus organizuojama daug renginių, tad „Europiada“ neabejotinai praturtintų jubiliejinę programą. 2012-ųjų festivalis dar neturi miesto šeimininko, o Klaipėda jau įrodė savo galimybes ir pajėgumus surengti šią gražią šventę, – sakė Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. – Kovo pabaigoje gavome pirmąjį atsakymą, kad festivalio tarptautinio komiteto posėdyje mes buvome pristatyti, mūsų norai išklausyti. Bet komitetas galutinio sprendimo, kur 2012 m. vyks „Europiada“, dar nepriėmė.“

„Europiados“ tarptautinio komiteto prezidentas Bruno Peetersas klaipėdiečiams parašė: „2012 m. aš laikau Klaipėdai atvirus ir ginsiu šią galimybę mūsų tarptautinio komiteto susitikime liepos mėnesį Bolzano mieste Italijoje. Jūsų miesto mero atvykimas labai prisidėtų prie to.“

Kaip patikino G.Giedraitytė, Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius tuo metu planuoja kelionę į Italiją. Su juo vyks ir uostamiesčio kultūros darbuotojų delegacija.

Parengė Rita Bočiulytė

Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija

Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija

Naujas lietuviškas filmas staigmenų nepažėrė. Graudžiausia, kad vėl Lietuvos kinas trypčioja toje pačioje vietoje – tame Bermudų trikampyje, kuriame dingsta žiūrovai.

Aivaras Dočkus

Kad Tomo Donelos „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ bus tradicinis lietuviškas kinas su prasmingais nutylėjimais, poetiškais peizažais ir vienoda per visą filmą pagrindinio herojaus kančios išraiška veide, paaiškėja jau po pirmųjų kadrų.

Kad tai nebus geras tradicinis lietuviškas kinas ir kad Žalakevičiaus bei Puipos sostai šioje karalystėje liks nepajudinti, ima aiškėti Dainiaus Kazlausko personažui neišvažiavus iš Klaipėdos.

Jei matuotume „Atsisveikinimo“ galimybes nelietuviško netradicinio kino erdvėse – tai tiesiog kažkoks nesusipratimas arba „pasiklydęs vertime“ vaizdų kratinys su pretenzija į specialiają Sandenso festivalio programą kantriausiems. Arba kažkuo nusikaltusiems, todėl dabar privalantiems iškentėti pusantros valandos akis badančio bedančio nuobodulio.

Žalioji Audriaus mylia

Siužetas pristatomas be didesnių slėpynių. Aš toks vienišas, jaunas jūreivis, mirtinai sergu, tad keliausiu su visais atsisveikinti. Kartu dar pasidžiaugsiu viskiu bei moterimis. Štai ir visa istorija. Jūreivis Audrius, kaip ir dera mirtininkui, turi nueiti savo „žaliają mylią“. Ir įsitikinti, kad aplinkui pilna gyvųjų, kurie nelaimingesni už potencialų numirėlį.

D.Kazlauskas – puikus aktorius, kuriam seniai laikas į didįjį ekraną. Tačiau „Atsisveikinime“ jo galimybės lieka nepanaudotos. Personažas toks neapibrėžtas, kad Dainiui teko vaidinti Abstrakciją. KAŽKĄ, kuriam skauda, kuris ieško, mąsto. Bet nieko konkretaus. Vaikščiojantis giliai į save paniręs VIENETAS. Stipresnės emocijos prasiveržia vos viename kitame epizode. Visur kitur – vienodai teisingas. Toks juodai baltas, kad net nesinori išgyventi režisieriaus primetamos dramos.

Keista, bet scenos, kurios turėtų D.Kazlauskui padėti kurti ryškesnį charakterį, priešingai, trukdo. Monologas prie veidrodžio – tarsi atkeliavęs iš O.Koršunovo „Hamleto“. „Labas, labas“ – na ir kas? Jokio vidinio krustelėjimo. Žiūri jūreivis Audrius minutę į televizoriaus ekraną. Vėl tuščia scena, nesuteikianti postūmio nei filmo veiksmui, nei personažo plėtojimui. Zero. Negaliu prikibti, tą Zero vaidmenį D.Kazlauskas atlieka sėkmingai.

Antraplaniai vaiduokliai

Kiti aktoriai jau kelintą kartą įrodo, kad Lietuvos teatro ir televizijos pažibos išmoko prieš kino kameras ne vaidinti, o būti. Antraplaniai „Atsisveikinimo“ personažai pagyvina užsnūdusį siužetą savo trumpais, bet efektingais vizitais. Aleksandra Metalnikova gali šnekėti eilėmis arba berti visokiausias banalybes, tačiau tai daro taip įtikinamai, kad gelbsti nerangią scenaristo plunksną. Olga Generalova – paslaptingai neprognozuojama. Dalia Storyk transliuoja pavojingą koketiškumą. Šviesaus atminimo Vladimiras Jefremovas net sugeba kelioms minutėms pasisavinti svarbiausio veikėjo regalijas. O amžiną atilsį Rimantas Jovas galėjo tapti nauju Emiro Kusturicos favoritu. Kristinai Kazlauskaitei trukdo „Dviračio šou“ šleifas, bet ji įnirtingai jį bando nusimesti ir savo epizodo pabaigoje išsivaduoja. Jos akyse net šmėkšteli nuojauta, jog Audrius atsisveikina visam.

Nevykęs tik vienas antraplanis herojus. Bet tai turėtų suteikti saldžią satisfakciją jo skalpo reikalaujančiai tautai. Remigijaus Vilkaičio suvaidinta žmogysta nei šiokia, nei tokia. Ponas ministre, politika stipriai kenkia jūsų aktoriaus talentui. Ekrane jūs smarkiai perlenkiate lazdą. Pervaidinate kaip kaimo mėgėjų teatro trupės narys, gavęs dvi minutes šlovės. Tačiau kuomet jūsų personažas elegantiškai pridirba kelnes, kino salėje pirmą sykį nuskamba skardus žiūrovų juokas. Tikslas pasiektas. Nevidoną kultūros ministrą keikiantys žmonės gauna savo dvi minutes taip laukto atpildo.

Tegyvuoja Lynchas

„Atsisveikinimo“ kūrėjai nusprendė neapsiriboti dramos žanru. Atidžiai sekdami naujausiomis nepriklausomo kino tradicijomis, jie suplakė įvairiausių skonių kokteilį.

Tam tikriems momentams prilipdoma komiškumo etiketė. Sėdi Klaipėdos senamiestyje ant suoliuko „buduliukai“ ir šiaulietišku (statistų kitokių nebuvo?) akcentu mėto netašytas replikas su mergina romantiškai vaikštinėjančiam jūreiviui. Girtas Volodia skelia ilgą monologą apie vedybinio gyvenimo pliusus ir minusus. Ką šitos scenos veikia šiame filme – mįslė. Kam reikėjo pijokėliui užeiti pas Audrių, išgerti ir išeiti? Kur čia atradimas arba intriga?

Yra perliukas ir siaubo filmų gerbėjams. Prie jūreivio senelio kapo gūdžią naktį stūgauja varna. Nors ne – čia situacija labiau iš komedijos srities.

Daugiausia „Atsisveikinime“ Davido Lyncho. Vaidoto Martinaičio tipelis įkyriai persekioja pagrindinį herojų, kad išpyškintų šiam sąmokslo teorijų kupiną tekstą ir dingtų iš ekrano be jokių paaiškinimų. D.Kazlauskas gadina A.Sakalausko fizionomiją tarsi tai būtų abiejų vyrų kasdienis ritualas. Ant gatvės sienos nupieštas arklys apsitaško krauju. Rasa keliauja kaimo takeliu isteriškai raudodama. Ką jau bekalbėti apie Andriaus motiną ant šieno užvertusį Žmogų – Kiaulę. Stiprus konkurentas Lyncho Žmogui – Drambliui. Tik toji lynchomanija niekaip nepasisveikina su „Atsisveikinimu“. Keliauja Malholendo keliu, bet nusirita į lietuviškos tuštybės griovį.

Gelbėjimosi ratas – muzika?

Toji tuštybės mugė ilgainiui ima erzinti. Nebegelbsti „Atsisveikinimo“ nei širdžiai mieli Klaipėdos vaizdai, nei porelė pusėtinų dialogų, netyčia įsiterpusių tarp protingomis apsimetančių literatūrinio gražbyliavimo frazių, nei gana išraiškingas operatoriaus darbas.

Tvirčiausią gelbėjimosi ratą meta melancholiška ir kartu taikli Kipro Mašanausko muzika. Išgirsti, suklūsti ir sugrįžti į filmą. Melodijos šiurpuliai pažadina, ir imi laukti, gal filme įvyks kas nors įdomaus. Bet protas užsnūsta iki kitų muzikos akordų. O štai A.Mamontovo ir B.Grebenščikovo dainos per radiją – abejotinas sprendimas. Be abejo, apie mirtį galvojantis žmogus lyg tyčia girdi būtent tokias melodijas. Tačiau režisieriui nepavyksta šio triuko natūraliai priauginti prie filmo galvos. Atrodo kaip perukas. „Atsisveikinime“ labai daug perukiškumo. Bobutė pila aplink obelaitę kiaulės kraują. Ir pasiteisindama paaiškina žiūrovams, – „kad obuoliai būtų raudoni“. Ar toji scena kaip nors praturtina filmą? Tik verčia klausiamai gūžčioti pečiais. Gal reikėjo juostą ištempti iki privalomos pusantros valandos? Tuomet paaiškinami ir absurdiški flashbackai, kur Audrius strapalioja su sūnumi.

Beje, laimės filme nedaug. Visi nelaimingi. Visi vieniši. Visi kenčia. Vieni rėkia. Kiti verkia ir rėkia. Treti tyliai kraustosi iš proto. Laimingas tas, kuris turėtų būti labiausiai nelaimingas. Todėl jis pabaigoje mums nusišypso. Tik mes nei laimingi, nei nelaimingi. Abejingi filmui. Daugelis suprantame, ką režisierius nori pasakyti, tik jo kalba svetima. Nors labai lietuviška.

Vietoje epilogo – monologas

Pabaigai – netikėtai pratrūkęs šio straipsnio autoriaus monologas.

Iš esmės „Atsisveikinimas“ – padrikai išmėtyta medžiaga filmui, kurią dar gerokai reikia apdoroti, kad būtų paruošta visaverčiam gyvenimui. Arba galima apsimesti – apsiginkluoti butaforiniu prasmingumu, nešraunamomis lietuviško kino tradicijomis. Atseit tokie mes esame. Atsiskyrę nuo to, kas dedasi pasaulio kine. Nematę nė vieno šaunaus nepriklausomo filmo. Nežinantys, kas yra „užkabinantis“ scenarijus. Kuriantys filmus sau ir dar keliems pažįstamiems, kurie iš mandagumo paplos. O Kultūros ministerija ir toliau rems filmus pagal jai vienai žinomus kriterijus.

Nors kodėl – kriterijai daugiau nei aiškūs. Žiovulį keliantis siužetas, vienas už kitą lėtesni planai ir seni bičiuliai filmo titruose.

P.S. Visai ne į temą. Nepaprastai smagiai Audriaus tėvo lūpomis „užvažiuota“ lietuviškų televizijų repertuarui.

Muzikinis atvirukas iš Romos

Muzikinis atvirukas iš Romos

Premjerinis Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis – Claudio Monteverdi’o opera „Popėjos karūnavimas“ susilaukė gana kontroversiškų teatrologų ir muzikologų atsiliepimų. Sutariama tik dėl vieno – muzikinės šio kūrinio atlikimo sėkmės.

Gitana Gugevičiūtė

Sveiko įtarumo neužmigdė

Tarptautinės kūrybinės komandos pastatyta C.Monteverdi’o muzikinė drama „Popėjos karūnavimas“ (režisierė Jūratė Vansk) yra antroji barokinė opera Klaipėdos muzikiniame teatre. 2007-aisiais režisierius Jonas Vaitkus su lietuvių ir užsienio atlikėjais pastatė to paties autoriaus operą „Orfėjas“, kurią lydėjo teigiami kritikos komentarai, akcentuojantys darnią visų operos komponentų sąveiką.

Abiem atvejais ryškėja muzikinis teatro (jo vadovės?) noras atrasti / užimti unikalią vietą tarp Vilniaus operos ir baleto bei Kauno muzikinio teatrų (barokinės ir eksperimentinės operos pastatymai taptų vienu iš uostamiesčio Muzikinio teatro atpažinimo ženklų) bei teatro pastanga spręsti kai kuriuos vidinio „nepajėgumo“ (galimybių) klausimus, atsinaujinti per menininkus, atvykstančius iš kitur, kuriančius kitokiomis sąlygomis (kitokiose tradicijose).

Opera „Popėjos karūnavimas“, nepaisant pastaraisiais metais suaktyvėjusio dėmesio baroko epochai ir paties C.Monteverdi’o kūrybai, iš statistinio žiūrovo reikalauja ypatingo įsiklausymo ir nusiteikimo – barokinės muzikos dermės, gana savotiškos daugelio mūsų neįnoringai klausai.

Vis dėlto įmanoma išgirsti, kad nedidelis orkestras, kuriame grojo ir kviestiniai muzikantai, skamba sklandžiai; vokalinės partijos plėtojamos logiškai, aiškiai (galbūt net teisingai ar meistriškai), o visai tai muzikinei sėkmei subtiliai vadovauja Latvijos nacionalinės operos dirigentas Andris Veismanis. Svarbu paminėti, kad prieš šią premjerą teatre visą savaitę vyko edukacinė programa „Baroko muzikos savaitė“: buvo pasakojama apie orkestro ištakas, senovinius instrumentus, renesanso ir baroko šokius; didžiajame ekrane žiūrovams parodytos G.F.Händelio operos „Rodelinda“ ir „Alčina“, dovanotos Geothe’s instituto Vilniuje. Premjeros dieną operą – skambančią italų kalba – dar komentavo projekto vadovė-konsultantė Jūratė Vičienė (pagiriamąjį žodį kūrybinei komandai tarė ir teatro vadovė).

Informacija, be abejo, padėjo bent kiek geriau orientuotis sceniniame veiksme, tačiau profano žinovu nepavertė ir sveiko įtarumo, kuris būtinas einant į nauja, neužmigdė.

Su aliuzija į dabartį

Muzikinė drama „Popėjos karūnavimas“ – vėlyvojo renesanso muzikos pavyzdys – iš kitų ano meto operų visų pirma išsiskiria tuo, kad į žiūrovus kreipiasi ne dar viena antikinių mitų siužetų parafraze, o pasakoja apie istorinį asmenį – Neroną. Ši opera dar kartą patvirtina C.Monteverdį turėjus unikalų dramaturgo talentą, gebėjusį tiksliai pasirinkti muzikines priemones ir jas suderinti su teksto prasmėmis bei draminiu veiksmu. Tai psichologinė drama (jai libretą parašė Giovanni’s Francesco Busenello), nukelianti žiūrovą į Romos imperiją 60-aisiais mūsų eros metais, analizuojanti komplikuotus (nevienaprasmius) personažų gyvenimus: ar Popėja iš tikrųjų myli Neroną, ar tik gviešiasi karūnos? Ar Nerono meilė Popėjai yra tikra – gal tai tik erotikos, seksualinių patirčių apakinto proto būsena (teigiama, kad Popėjos ir Nerono meilė truko aštuonerius metus, taip pat manoma, kad ji mirė nuo Nerono rankos)? Deja, šis pastatymas, patrauklus muzikine savo puse, stokoja režisūrinės formos, aiškios režisierės pozicijos.

Kontrastinga baroko dvasia mėgina skleistis per scenografiją ir kostiumus: čia antikinis koloritas, santūri, (iš)kilminga raiškos statika, kostiumų minimalizmas (visa tai įkvėpta unikalaus Pranciškaus Smuglevičiaus albumo „Auksiniai Nerono rūmai“) kontrastuoja su mūsų dienų skiriamaisiais ženklais – šiuolaikinio dizaino eilutės ant Fortūnos, Dorybės, Amūro, Merkurijaus figūrų, vienkartinis plastikinis puodelis Nerono rankose, mergaitė languotu sijonėliu, scenoje atliekanti pagalbinius darbus (ir nukreipianti žiūrovo žvilgsnį nuo tuštokų vaidmenų, nesurežisuotų mizanscenų) etc.

Šiandienos detalės – kaip aliuzija į dabartį istorijoje ir istoriją dabartyje – klijuojamos eklektiškai, paviršutiniškai, nestilingai, tarsi slapstantis už baroko sąvokos platumo ir neapibrėžtumo. Primygtinis, pretenzingas (jei ne nuobodus) bandymas suartinti aną ir mūsų laiką (barokas laiką neigia, nes laikas – tai sapnas) drumsčia spektaklio stiliaus (ir stilistikos) vandenis, yra nešvarus, menkai argumentuotas.

Menkai argumentuota

Dar menkiau argumentuotos yra vaidmenų linijos: ten, kur meilės ir neapykantos, bjaurasties ir grožio pripildytas veikėjas turėtų klaidinti žiūrovą, griauti jo prielankumo ar nepalankumo bastionus, vyrauja nuosaikumas, atsargumas, tam tikras vienaplaniškumas (kalbu ne apie muzikinę vaidmens pusę), siaura jausmų išraiškos skalė. Neronas (Andrejus Kalinovas) vienodai atsainus – žudo ir glamonėja be aistros, švenčia be išskirtinio džiaugsmo; Oktavija (Viktorija Stanelytė) – nuolanki, pasyvi net ir „užsakydama“ žmogžudystę. Įdomi atrodė Popėja (Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu) – pasitempusi, dailaus stoto, spindinti vidiniu aktyvumu. Tam tikru teatrališku grotesku suviliojo Viktoro Gerasimovo Valetas, visokeriopai solidus pasirodė Tado Girininko Seneka, tačiau jis, kaip ir Otoną vaidinanti/atliekanti Dalia Kužmarskytė, tarsi iškrenta iš bendro konteksto – balagano. Šio termino erdvė talpintų ir Fortūnos (V.Stanelytė), Dorybės (Rasa Ulteravičiūtė), Amūro (Judita Butkytė-Komovienė) ginčo sceną, ir žavų Valeto (V.Gerasimovas) flirto su Damigela (J.Butkytė-Komovienė) etiudą (plastišką, lengvą, su aiškiomis siekiamybėmis, it drugelis plevenantį gremėzdiškame spektaklio karkase) ir karūnavimo sceną, užkišusią pagrindinius spektaklio veikėjus už šokio sienos…

Atvira režisūros problema – nesurastas vaidybos stilius, neišspręsti veikėjų tarpusavio santykiai, nesuvaldytos mizanscenos. Tarsi mėginama žaisti kontrapunktu (ironizuojama ten, kur tragiška; ironija verčiama tragedija), tačiau ši pasirinktis nėra nuosekli, todėl personažų susitikimai blankūs, veikėjų veiksmų trajektorija atsitiktinė.

Spėju, kad šiokiam tokiam vaidmenų nenuoseklumui turėjo įtakos ir tai, kad trys operos veiksmai virto dviem spektaklio, primenančio koncertą, dalimis, – suvenyriniu muzikiniu atviruku, dekoratyvine sienele, kurios fone norėtų įsiamžinti bet kuris eilinis turistas.

Diskutavo apie nostalgiją ir utopiją

Diskutavo apie nostalgiją ir utopiją

Belgrade (Serbija) vykusioje tarptautinėje muzikologų konferencijoje buvo ieškoma ilgesio motyvų ir apraiškų, tapusių neišsenkamu meninės fantazijos šaltiniu įvairių epochų ir tautų kultūroje.

Danutė Petrauskaitė

Konferenciją „Tarp nostalgijos, utopijos ir tikrovės“ balandžio 14–17 dienomis organizavo Belgrado menų universiteto Muzikologijos katedra. Tai jau 20-as tokio lygio šios institucijos renginys, kuriame dalyvavo per 60 muzikologų iš Balkanų, Baltijos šalių, Skandinavijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Austrijos, Kipro, Graikijos, Portugalijos, Pietų Afrikos, Šveicarijos, Prancūzijos, Belgijos, Slovėnijos, Australijos ir JAV.

Belgrado kvapai ir vaizdai

Tik išlipus iš lėktuvo į nosį trenkė aštrus tabako kvapas. Jis tvyrojo ne tik oro uosto laukiamojoje salėje, bet ir gatvėje, prie centrinio įėjimo, kur neištuštintose šiukšliadėžėse pūpsojo kalnai nuorūkų. Kaip vėliau teko įsitikinti, šiame mieste rūko visi – pradedant paaugliais ir baigiant senoliais. Ir mums, dviem muzikologėms iš Lietuvos (Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkei Rūtai Stanevičiūtei ir šio straipsnio autorei), apšepęs taksi vairuotojas kelis kartus pasiūlė užrūkyti ir stebėjosi, kad atsisakome tokio malonumo.

Dairantis pro automobilio langą, į akis iš karto krito gana niūrūs naujojo Belgrado vaizdai – griozdiški monolitiniai namai su apsiblaususiais langais ir balkonuose džiūstančiais skalbiniais. Atvykus į miesto centrą ir pravėrus keturių žvaigždučių viešbučio „Maskva“ duris, vėl šnerves sukuteno rūkalių dūmai, tik jau sumišę su pigiais kvepalais ar odekolonu. Džiaugėmės nors tuo, kad viešbutis turėjo specialius kambarius nerūkantiems, o ir restorane galima buvo rasti jiems skirtus staliukus.

Tik išėję apsidairyti į gatvę, išvydome nemažą būrį žmonių – daugiausia vyrus ir paauglius, rankose laikančius mobiliuosius telefonus, popieriaus skiautes bei korteles ir kažką skaičiuojančius. Vyko kažkokios lažybos. Ir taip diena po dienos. Stipriosios lyties dominavimas daugelyje gyvenimo sričių, paslaugų ir administravimo sferose, jų familiarus elgesys su moterimis patvirtino, kad Serbija – ne vakarietiško tipo, o Europos pietryčių regiono patriarchalinėms tradicijoms atstovaujanti šalis.

Belgradas, istorijoje net 14 kartų keitęs savo vardą, Serbijos sostine tapo XV a. pradžioje. Ne kartą jis ėjo iš rankų į rankas užkariautojams – romėnams, bulgarams, vengrams, austrams, kelis šimtus metų priklausė Osmanų imperijai. Iškiliausias tų laikų statinys – Kalemegdano tvirtovė, viduramžiais pastatyta prie Savos ir Dunojaus santakos. Šiandien ją supa to paties pavadinimo belgradiečių mėgstamas parkas, jame – aukštai virš miesto iškilusi Nugalėtojo skulptūra, netoliese – ir Jugoslavijos diktatoriaus Josipo Broz Tito mauzoliejus. Turkiško gyvenimo stiliaus bruožai akivaizdūs ir šiandien. Nors mieste gyvena apie pusantro milijonų gyventojų, ne visur ant namų rasime užkabintą lentelę su gatvės pavadinimu ar numeriu, kaip ir Turkijoje.

Miesto architektūra labai įvairi. Žygiuojant Knez Michailo alėja galima pamatyti ne tik Vojvodinos ir turkiško tipo statinių, bet ir Habsburgų imperijai charakteringų ansamblių, primenančių Vienos miesto fragmentus. Perėjus per pagrindinę Kraljo Milano gatvę, atsiduri prie didžiulės Šv. Savos ortodoksų bažnyčios. O pakeliui žvilgsnį glosto gėlynai, išpuoselėti skverai, brangių parduotuvių vitrinos, jaukios senamiesčio gatvelės ir kavinės.

Į akis krinta ir kontrastai – nušiurę istoriniai pastatai, išmaldos prašančiųjų žvilgsniai, bylojantys, kad karo nualinta šalis turi rimtų ekonominių sunkumų. Tačiau miesto gyvenimas verda – nenutrūkstama srove plaukia žmonių minia, matyti daug jaunų veidų, madingai apsirengusių moterų. Liaudies muzikantai linksmina praeivius, siekdami užsidirbti vieną kitą dinarą. Turistams šie garsai asocijuojasi su serbišku folkloru, tačiau, kaip paaiškėjo konferencijos metu, dažniausia tai – kitų Balkanų tautų muzika.

Saldžiai kartus potyris

Pačiame Belgrado centre įsikūręs Menų universitetas konferencijos dalyvius pasitiko labai svetingai – su informaciniais leidiniais, kvietimais į koncertinius renginius, mokslinėms reikmėms pritaikytomis auditorijomis – ant sienų įmontuotais plazminiais ekranais, nešiojamaisiais kompiuteriais, garso kolonėlėmis. (Šiuo atveju Belgrado akademinė visuomenė daug pranašesnė už Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, kur, norint surengti net ir paprasčiausią seminarą, reikia iš namų neštis personalinį kompiuterį.)

Konferenciją atidarė Muzikos fakulteto dekanė Dubravka Jovičić ir Muzikologijos katedros vedėja Mirjana Veselinović-Hofman, o pagrindinę paskaitą – „Muzika kaip transcendentinis menas“ – perskaitė žymus suomių muzikologas, semiotikas, buvęs Algirdo Greimo mokinys, šiuo metu Helsinkio universiteto profesorius Eero Tarasti.

Po to sekė darbas sekcijose, kur buvo ieškoma nostalgijos apraiškų pavienių autorių kūriniuose (F.Schuberto ir A.Brucknerio simfonijose, R.Wagnerio, G.Puccini, A.Bergo, M.Kalomirio operose, M.Theodorakio muzikoje, M.Ravelio „Undinėje“, P.Rainerio „Requiem“, F.Poulenco dainoje G.Apollinaire’o žodžiais „Monparnasse“), buvusių imperijų ar jų sudedamųjų dalių kultūrose (Jugoslavija, Austro-Vengrija, Rytų Vokietija), taip pat įvairiausių epochų bei tautų (serbų, graikų, prancūzų, anglų, amerikiečių, estų) muzikos istorijoje.

Su pastarąja tematika buvo susiję ir muzikologių iš Lietuvos pranešimai. R.Stanevičiūtė savo darbe „Nuo paslaptingo miesto ligi nuotykių erdvės: nostalgiškos ir utopinės Lietuvos sostinės reprezentacijos dainose apie Vilnių“ profesionaliai ir patraukliai pateikė dviejų dainų – žydų kompozitoriaus A.Olshanetsky’o „Vilne“ ir M.Vaitkevičiaus „Vilniaus stogai“ – analizę. O ji būtent ir atskleidė lokalinės erdvės reikšmę tarpukario bei sovietinio periodo meninių archetipų formavimuisi.

D.Petrauskaitė apibendrino nostalgijos apraiškas XX a. lietuvių muzikinėje kultūroje, išskirdama pagrindinius jos tipus – gamtos ir peizažo ilgesį (M.K.Čiurlionis, S.Šimkus, J.Gruodis, A.Martinaitis), prabėgusio laiko ir netekties skausmą (sovietmečio muzika), istorinės praeities idealizavimą (K.V.Banaitis, M.Petrauskas, J.Karnavičius), tautinio tapatumo paieškas (B.Kutavičius), prarasto rojaus mitą (egzodo kompozitoriai), kosminių erdvių trauką (V.Bacevičius).

Akcentuojant teigiamą ir neigiamą nostalgijos poveikį, buvo konstatuota, kad „karčiai saldaus“ jos potyrio dėka gimė originalūs, tarptautiniu mastu pripažinti lietuviški kūriniai, o daugiakultūrėje išeivijos aplinkoje buvo išsaugotas tautinis identitetas ir atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Konferencijos metu išryškėjo, kad ilgesio motyvai tapo neišsenkamu meninės fantazijos šaltiniu įvairių epochų ir tautų kompozitorių kūryboje. Tik nebuvo planuota, kad tėvynės ilgesį greitai pajus ir konferencijos dalyviai. Pirmieji pranešimai apie Islandijos vulkano pelenus, padengusius Balkanų dangų, atrodė fantasmagoriški. Tačiau sužinojus, kad uždaryta dauguma Europos oro uostų, reikėjo kiekvienam ieškoti kelio į namus. O jie pasirodė tokie tolimi ir sunkiai pasiekiami.

Europa – pro traukinio langą

Belgrade mažai kas kalba angliškai. Prastai sekėsi susišnekėti ir geležinkelio stotyje, kurioje keleivių aptarnavimo lygis labai žemas – jokios informacijos apie tranzitinius traukinius, jokių tvarkaraščių. Iš anapus kasos langelių abejingai žvelgiantys veidai bylojo, kad niekas čia nelaukia keleivių, trukdančių tingiai ir patogiai leisti darbo dieną. Vis dėlto keturiems baltiečiams – dviem lietuvėms, estei etnomuzikologei Kanni Labi ir prof. E. Tarasti pavyko nusipirkti traukinio bilietus į Varšuvą su persėdimu Budapešte. Deja, naktinis traukinys gerokai vėlavo. Keleivių prikimštuose ir tvankiuose vagonuose sunkiai sekėsi užsnūsti, kelis kartus buvo tikrinami pasai.

Ankstyvą rytmetį Budapeštas pasitiko lietumi. Traukinys į Varšuvą jau seniai buvo išvažiavęs, tad teko arba laukti iki vėlyvo vakaro sekančio, arba ieškoti kitų būtų pasiekti namus. Ir buvo nutarta pasirinkti brangesnę, bet greitesnę susisiekimo priemonę – taksi. Stengėmės nusigauti į artimiausią geležinkelio stotį, pro kurią kursuoja traukiniai Lenkijos kryptimi. Per kelias valandas įveikę apie 300 km ir pervažiavę Vengrijos, Slovakijos ir dalį Čekijos teritorijos, atvykome į nedidelį Moravijos regiono Bržeclavo miestelį – gražų, švarų, išdailintą. Iš jo toliau bėgiais dundėjome į kitą Čekijos vietovę – Bohuminą, esantį netoli Lenkijos sienos. Palaukę ten kelias valandas, įsėdome į komfortabilų, šių dienų reikalavimus atitinkantį EuroCity traukinį „Praha – Varšuva“.

Kokia spalvinga, tačiau ne visuomet svetinga toji Vidurio Europa!.. Vienur apšiukšlinta ir nuskurdusi, kitur – išpuoselėta ir pasiturinti ji su savo dinarais, forintais, kronomis, zlotais ir sunkiai užsienio kalbomis kalbančiais gyventojais vis dėlto sudaro didelius nepatogumus keliautojams. Nėra ir tarp visų šalių gerai veikiančios geležinkelio tinklų sistemos. Ypač apmaudu dėl izoliuotos Lietuvos, tik neseniai paklojusios simbolinius „Rail Baltica“ bėgius. Todėl labai džiaugėmės, kad R.Stanevičiūtės dėka mus Varšuvoje pasitiko užsakytas automobilis ir sėkmingai nugabeno į Vilnių. Jai nuoširdus ačiū už puikų grįžimo kelionės organizavimą, už finansinę paramą, gautą iš Kultūros rėmimo fondo, skirtą dalyvavimo konferencijoje išlaidoms padengti. Būtent šios konferencijos dėka teko ne tik tarptautiniu mastu reprezentuoti lietuvių muzikinę kultūrą, bet ir giliau susipažinti su nostalgijos bei utopijos geneze, bėgimo nuo tikrovės priežastimis bei pasekmėmis ir iš arčiau žvilgtelėti į margaspalvę Europą.

Muzikologo komentaras

Muzikologo komentaras

Daiva Kšanienė

Šio veikalo pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre laikytinas labai didele menine sėkme.

C.Monteverdi’o „Popėjos karūnavimas“ – tai solistų opera. Visiems operos solistams reikėjo įveikti nemažai vokalinių sunkumų, nes partijos melodiniu požiūriu labai turtingos, plataus diapazono, o svarbiausia – ornamentuotos, virtuoziškos. Daugumai solistų neįprasta bei nelengva buvo savo balsu perteikti šią estetizuotą muziką ir psichologiškai netiesiogiai (skirtingai nuo jausmingos romantinės operos) išreikšti įvairias nuotaikas, meilę, pavydą, nerimą, ilgesį ir pan. C.Monteverdi’o vokalinės partijos iš jų pareikalavo didelio vokalinio meistriškumo.

Pagrindinių partijų ir vaidmenų atlikėjai – Klaipėdos muzikinio teatro ir kviestiniai solistai nepriekaištingai subtiliai atliko savo menines-muzikines užduotis. Itin norėčiau išskirti Popėjos vaidmens atlikėją E.Chisiu, V.Stanelytę (Oktavija), A.Kalinovą (Neronas), D.Kužmarskytę (Otonas), T.Girininką (Senaka), R.Ulteravičiūtę (Druzila), J.Butkytę (Amūras), V.Gerasimovą (Valetas), kurie puikiai atliko savo partijas, sklandžiai „susitvarkė“ su sudėtingu koloratūriniu muzikiniu tekstu ir įtikinamai klausytojams perteikė savo vaidmenų esmę. Pagirtina, kad jie (taip pat ir solistai Valerija Balsytė, Artūras Kozlovskis, Andrius Apinis, Kęstutis Nevulis, Gintautas Platūkis, Viačeslavas Tarasovas bei kiti) savo sudėtingas partijas atliko švariai, stebindami puikiomis vokalinėmis galimybėmis, stilingu interpretavimu, įsijautimu. O juk vien įsiminti tokio didelio veikalo muzikinį tekstą (originalo kalba – italų) išties nelengva.

Operoje dainavimas glaudžiai susijęs su orkestro palydėjimu. Tembriškai savitas, praturtintas autentiškais senoviniais instrumentais – išilginėmis fleitomis (Dagnija Tuča), teorba (Klausas Maderis), viola da gamba (Peeteris Klaas), klavesinu, vargonais (Andreasas Küppersas), orkestras skambėjo gražiai, tiksliai, paslankiai ir puikiai įkūnijo C.Monteverdi’o sumanymą. Tai didelis dirigento, subtiliai pajautusio operos stilistiką, A.Veismanio (Latvija) nuopelnas.

Muzikinio operos perteikimo neįmanoma atskirti nuo kitų teatrinės raiškos priemonių: judesio, mizanscenų, šokio, net scenografijos. Visi šie komponentai operoje puikiai derėjo. Itin stilingai „Popėjos karūnavimą“ praturtino ir papildė senovinių šokių scenos. Šios operos pastatyme juntamas įkvėpimas, jautrus nuotaikų perteikimas, pasitelkiant poeziją, šokį, draminį veiksmą.

Lietuvininkų vestuvių atributai

Lietuvininkų vestuvių atributai

Kykas – juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku – išskirtinis lietuvininkės nuotakos atributas, dar vadintas juoduoju vainikėliu.

Medinis kaušelis, lietuvininkų vadintas kupka, naudotas užgėrimo apeigoms. Originalas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Kopiją sukūrė tautodailininkas S.Jonikas.

Vestuvinis sietynas – tik Mažosios Lietuvos regione naudota vestuvinė puošmena. Tokį sietyną vestuvėms skolindavosi visas kaimas. Kopiją pagal istorinę medžiagą sukūrė S.Jonikas.

Apeiginė druskinė naudota sutinkant jaunuosius. Vandens paukščių pavidalo druskinių išliko Ruigių kaime (Klaipėdos raj.). Originalas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, S.Jonikas sukūrė jo kopiją.

Du S.Stonytės gyvenimai

Du S.Stonytės gyvenimai

Gegužės 19-ąją Klaipėdos koncertų salėje koncertavo Nacionalinės premijos laureatė Sigutė Stonytė (sopranas ), Viktoras Gerasimovas (sopraninas) ir Jurgis Karnavičius (fortepijonas), o kitądien S.Šimkaus konservatorijoje vyko profesorės atviros meistriškumo pamokos.

Laima Sugintienė

Skirtingų kartų

Abu dainininkai – klaipėdiečiai. Nepaisant to, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadoną gimtajame mieste girdime retokai. Pastarąjį kartą – prieš trejetą metų. Tuomet ji su savo vyru pianistu J.Karnavičiumi atliko solidžią vokalinę ir instrumentinę programą.

Džiugu, kad dainininkė atvyko į miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius – ji baigė S.Šimkaus konservatorijos Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę. „Labai aukštai vertinu šią ugdymo įstaigą, – tvirtino S.Stonytė. – Didžiuojuosi, kad čia mokiausi, buvau puikiai paruošta. Galėjau konkuruoti su tais, kurie Vilniuje studijavo parengiamajame skyriuje, o kartais juos ir pranokdavau. Visapusiškai geras paruošimas, taip pat ir teorinis. Tiesa, mokiausi ketverius metus. Ir šiandien per stojamuosius į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) „šimkiukai“ vertinami aukščiausiais balais“.

Tą pačią ugdymo įstaigą baigė ir unikalaus, vienintelio Lietuvoje balso savininkas V.Gerasimovas. Jis ten studijavo fortepijoną, o vėliau pradėjo mokytis dainavimo S.Stonytės klasėje. Šiuo metu tęsia magistrantūros studijas. V.Gerasimovą pastaruoju metu Klaipėdoje girdėjome net kelis kartus. Esame liudininkai, kaip sparčiai šiuo metu kyla solisto karjera: klausėmės reto jo balso „Klaipėdos muzikos pavasario“ madrigalinėse operose, pažo vaidmeniu jis debiutavo Klaipėdos muzikiniame teatre C.Monteverdi’o operoje „Popėjos karūnavimas“, o LMTA operos studijoje parengė palankių spaudos atsiliepimų sulaukusį vaidmenį G.F.Händelio operoje „Kserksas“. Netrukus solistas ruošiasi gastrolių į Ispaniją.

Skirtingų kartų atstovai koncertui Klaipėdoje pasirinko solidžią, įvairios stilistikos programą. Skambėjo baroko, klasicizmo ir romantizmo epochų kūriniai.

Atranda vertybes

S.Stonytė – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Jos profesionaliai bei įtaigiai sukurtų vaidmenų galerijoje – visos svarbiausios soprano partijos. Neseniai LNOBT praūžusiose W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ ji sukūrė žaižaruojantį Grafienės vaidmenį. Taip sutapo, kad daugiau nei prieš 20 metų būtent šioje operoje ji debiutavo dvaro pažo Kerubino vaidmeniu. Dainininkė sakė būtent per šį vaidmenį suvokusi, kas yra opera, ką reiškia prasmė, judėjimas ir dainavimas joje. Ji džiaugėsi, kad ir naujajame pastatyme randanti jai svarbias vertybes: dvasinę spektaklio švarą, vidinį operos veikėjų grožį…

Tačiau plačiajai visuomenei profesorė labiausiai žinoma kaip populiaraus LTV projekto „Triumfo arka“ vertinimo komisijos narė, kurios santūrūs, profesionalūs, geranoriški ir itin korektiški komentarai turėtų būti gyvas priekaištas pigaus populiarumo besivaikantiems kolegoms.

Paklausta, kaip paaiškintų dainavimo bumą (kiek puikių jaunų balsų girdėjome vien „Popėjos karūnavime“, net kviestiniai muzikantai stebėjosi), ji atsakė: „Gal čia „Triumfo arka“ kalta? Tai nuostabi edukacija. Operoje solistas toli, o čia matai jo akis… Projektas puikus ir repertuaro pažinimo atžvilgiu“.

„Šimkiukai“ – Klaipėdai“

Operos primadonos meistriškumo pamokos savojoje Alma Mater vertė jaustis lyg rentgenologo kabinete. Greitai bus du dešimtmečiai, kai solistė dėsto dainavimo specialybę LMTA. Šįsyk į gimtąjį miestą ji grįžo ne tik kaip dainininkė, bet ir kaip vokalo pedagogė – gegužės 20-ąją S.Šimkaus konservatorijoje įvyko profesorės atviros meistriškumo pamokos. Tai buvo jau antras šios ugdymo įstaigos inicijuotas ir organizuotas renginys iš ciklo „Šimkiukai“ – Klaipėdai“. Vos prieš mėnesį renginys startavo Zalcburge (Austrija) reziduojančio „šimkiuko“, choro dirigento Arūno Pečiulio didelio pasisekimo ir plataus atgarsio sulaukusiu seminaru.

Meistriškumo pamokose, be „šimkiukų“ Agnės Stančikaitės, Stepono Zonio, Gabrielės Kupšytės, Egidijaus Kaspučio, Lolitos Norgėlaitės, Kristinos Jonauskaitės, kuriuos parengė vokalo pedagogai Rūta Agafonovienė, Valerija Balsytė, Vytautas Kliukinskas ir Rima Ramonienė, dalyvavo ir dešimtokė Inesa Brazytė iš Kuršėnų bei Klaipėdos universiteto studentė Karina Novikova.

Kiekvieną jaunąjį dainininką profesorė tarsi peršvietė rentgeno aparatu ir iš karto „diagnozavo“ ligą. Čia pat ir „gydymą“ skyrė, kartais net labai „karčių piliulių išrašė“… Ne tik jaunuoliams, bet ir jų pedagogams, koncertmeisteriams… Visi stebuklingai, tiesiog akyse „sveiko“.

S.Stonytė nuolat akcentavo: „Pirma – mąstyk, po to – dainuok“. Ypatingą dėmesį skirdama muzikinei minčiai, frazei, laisvumui, viena intelektualiausių dainininkių ragino jaunuosius atlikėjus turėti kiekvieno kūrinio istoriją – tik tada būsi įdomus, sakė ji.

Vienodai brangūs

„Kiekvienas studentas man yra kryžiažodis, matematikos uždavinys. Tu turi sąžiningai dėlioti balsiuką. Negalima vienodą metodiką taikyti visiems jaunuoliams, jie yra unikalūs. Niekada nesakau: „Daryk kaip aš“. Studento problemos yra mano problemos. Aš turiu pasakyti, kaip jam jas spręsti. Dėstytojas privalo būti autoritetas, jis turi būti kūrybingas, išprotėjęs, egzaltuotas. Jis turi prisiimti daugiau atsakomybės“, – teigė S.Stonytė.

Prisipažinusi, kad kuo toliau, tuo labiau nežino, kas yra dainavimas, viešnia pridūrė: „Į dainavimą žiūriu demokratiškai. Tai yra galimybė ieškoti savęs visą gyvenimą. Aš aukoju vokalą dėl emocijos, vardan gilesnių dalykų.“

Palankiai įvertinusi profesinį meistriškumo pamokų dalyvių parengimą („Gerai paruošti muzikiniai tekstai, neturiu pastabų dėl italų kalbos“, – komentavo profesorė.), ji pagyrė juos už jautrų reagavimą į pastabas, lankstumą, gerą vokalą („Vaikinus mielai matyčiau savo klasėje“, – sakė primadona), o pedagogams patarė dirbti kūrybiškiau ir „smulkiau“.

„Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu“, – yra sakiusi primadona. Pasiteiravus, ar jau mąsto apie tai, S.Stonytė tik šyptelėjo: „Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“.

Paklausta, kuris darbas mielesnis – scenoje ar auditorijoje, – ji tvirtino, kad tai du skirtingi gyvenimai ir abu vienodai brangūs.

Iš užuominų supratau, kad ir šiuo metu rengiamas naujas vaidmuo. Nekantriai laukiame.