Kino premjeroje režisierius dėkojo Klaipėdai

Kino premjeroje režisierius dėkojo Klaipėdai

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

„Tik po to, kai mes ėmėmės filmavimo Vilniuje, supratau, kaip buvo lengva, paprasta ir gera Klaipėdoje. Čia visur mums degė žalia šviesa“, – tokiais žodžiais savo filmo premjeroje uostamiesčiui dėkojo režisierius Tomas Donela.

Neskubėjo pirkti bilietų

Neatsitiktinai oficialus naujojo lietuviško vaidybinio filmo „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ debiutas įvyko būtent Klaipėdoje – mieste, kur buvo įamžinta nemaža dalis juostos kadrų. Tiesa, iškart po premjeros kino centro „Cinamon“ švieslentėje pasirodžiusi informacija labai nepradžiugino režisieriaus – į vakarinį seansą buvo nupirkti vos keli bilietai.

Oficialiame pristatyme dalyvavę ir kiti kūrybinės komandos nariai – epizodinius vaidmenis „Atsisveikinime“ sukūrę aktorė Dalia Storyk bei žinomas scenaristas, poetas ir režisierius Alvydas Šlepikas – nesiryžo prognozuoti, kaip šį filmą priims Lietuvos kino žiūrovai.

„Esmė yra ne nupirktų bilietų kiekis. Šarūno Barto filmai taip pat neuždirba milijonų, tačiau jis yra vienas geriausių Europos režisierių“, – tvirtino A.Šlepikas.

„Gaila, kad žmonės neina. Filmas lėtokas, bet ir tame lėtume yra ekspresijos. Pagalvojau, gal todėl, kad gausu epizodinių vaidmenų, kurie į pagrindinį pasakojimą įneša įvairesnių temų“, – svarstė D.Storyk.

Pašnekovai tvirtino, kad žiūrėti į save ekrane – nemenkas išbandymas. Tačiau bent jau galima pasidžiaugti šauniu kolegų darbu.

„Aktoriai sukūrė ryškius epizodinius vaidmenis, ir čia ne tik jų, bet ir Tomo nuopelnas. Jis turbūt sugebėjo kiekvienam įteigti, koks svarbus jo personažas – pradedi galvoti, kad beveik tu ir esi visko centras“, – teigė A.Šlepikas.

Ne aktoriai, o artistai

„Džiugu buvo į visus žiūrėti, vis dėlto faini artistai Lietuvoje, – šypsodamasi antrino pagrindinio herojaus mamos vaidmenį sukūrusi D.Storyk. – Manau, šiame filme yra du vaidmenys – Audriaus, kurį puikiai suvaidino Dainius Kazlauskas, ir visi kiti – jo tėvai, draugai ir taip toliau. Mūsų visų kuklus mažas indėlis sudarė tolygią atsvarą pagrindiniam herojui.“

Lietuvos teatro ir kino aktorių elitą savo juostoje prikalbinęs įsiamžinti režisierius negailėjo ryškesnių epitetų. „Šiame filme aktorių nebuvo, jame buvo vien artistai, nes aktorius yra profesija, o artistas – Dievo pabučiuotas žmogus. Negaliu veidmainiauti – buvo keli artistai, kurie nepatikėjo manimi. Bet neturiu jiems jokių priekaištų. O D.Kazlauskui esu dėkingas iki savo gyvenimo pabaigos ir po jos“, – aiškino T.Donela.

Bet tuo metu, kai uostamiesčio kino salėje užgeso šviesos, paskelbdamos premjerinio seanso startą, režisierius paliko salę. „Neturiu tiek jėgų. Negaliu jo matyti. Aš jį padariau, o žiūrėkite jūs. Montavimas, garsinimas, visa ta technologinė grandinė – buvau priverstas žiūrėti filmą 1286 kartus“, – emocingai kalbėjo režisierius.

Brandintas per ilgai?

Pasak T.Donelos, galbūt „Atsisveikinimą“ išdrįs pažiūrėti po daug metų, kai suaugs sūnus Martynas, – kad filmas primintų, kaip jis tuomet atrodė.

Viename interviu kūrėjas užsiminė, jog išleidęs savo darbą į plačiuosius vandenis jautėsi tarsi nuo širdies nuvirto Puntuko akmuo. Apie tai, kad juosta dienos šviesą išvydo po 20 metų kūrybinio proceso, scenarijui pasikeitus gausybę kartų, rašyta ir kalbėta ne kartą.

„Filmas nebūtų tiek ilgai brandintas, jeigu būtų sklandus finansavimas. Nežinau, ar tai išėjo į gera. Jei jis būtų nufilmuotas prieš 10 metų, gal šiandien mes dalyvautume jau kito filmo premjeroje. Dar vieno. O gal net trečiojo. Atvirai sakant, Tomas vos „neperdegė“ su šiuo filmo scenarijumi. Tiek buvo variantų – kartais jie skyrėsi nelabai daug, kartais pakankamai. Bet jų buvo masė“, – aiškino prie filmo scenarijaus ranką pridėjęs A.Šlepikas.

Šiandien T.Donelos juosta baigė žygį po didžiuosius Lietuvos kino teatrus. Tikėtina, kad ilgainiui ji bus išleista DVD formatu, galbūt dalyvaus kino festivaliuose, nors režisierius patikino šį darbą kūręs ne konkursams.

„Jeigu žiūrovams nereikės šio filmo, aš tik nusilenksiu ir pasakysiu – jūs visada teisūs. Bet bus žmonių, kuriems jo reikės“, – teigė T.Donela.

Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė – 2010“ komisijos atstovai bemaž prieš dvi savaitės pranešė, kad „Atsisveikinimas“ pretenduoja tapti geriausiu pilno metražo filmu. Su juo konkuruoja „Zero II“ (rež. Emilis Vėlyvis) ir „Eurazijos aborigenas“ (rež. Šarūnas Bartas). Kuriam teks „Sidabrinė gervė“, paaiškės gegužės 28-ąją.

Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija

Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija

Naujas lietuviškas filmas staigmenų nepažėrė. Graudžiausia, kad vėl Lietuvos kinas trypčioja toje pačioje vietoje – tame Bermudų trikampyje, kuriame dingsta žiūrovai.

Aivaras Dočkus

Kad Tomo Donelos „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ bus tradicinis lietuviškas kinas su prasmingais nutylėjimais, poetiškais peizažais ir vienoda per visą filmą pagrindinio herojaus kančios išraiška veide, paaiškėja jau po pirmųjų kadrų.

Kad tai nebus geras tradicinis lietuviškas kinas ir kad Žalakevičiaus bei Puipos sostai šioje karalystėje liks nepajudinti, ima aiškėti Dainiaus Kazlausko personažui neišvažiavus iš Klaipėdos.

Jei matuotume „Atsisveikinimo“ galimybes nelietuviško netradicinio kino erdvėse – tai tiesiog kažkoks nesusipratimas arba „pasiklydęs vertime“ vaizdų kratinys su pretenzija į specialiają Sandenso festivalio programą kantriausiems. Arba kažkuo nusikaltusiems, todėl dabar privalantiems iškentėti pusantros valandos akis badančio bedančio nuobodulio.

Žalioji Audriaus mylia

Siužetas pristatomas be didesnių slėpynių. Aš toks vienišas, jaunas jūreivis, mirtinai sergu, tad keliausiu su visais atsisveikinti. Kartu dar pasidžiaugsiu viskiu bei moterimis. Štai ir visa istorija. Jūreivis Audrius, kaip ir dera mirtininkui, turi nueiti savo „žaliają mylią“. Ir įsitikinti, kad aplinkui pilna gyvųjų, kurie nelaimingesni už potencialų numirėlį.

D.Kazlauskas – puikus aktorius, kuriam seniai laikas į didįjį ekraną. Tačiau „Atsisveikinime“ jo galimybės lieka nepanaudotos. Personažas toks neapibrėžtas, kad Dainiui teko vaidinti Abstrakciją. KAŽKĄ, kuriam skauda, kuris ieško, mąsto. Bet nieko konkretaus. Vaikščiojantis giliai į save paniręs VIENETAS. Stipresnės emocijos prasiveržia vos viename kitame epizode. Visur kitur – vienodai teisingas. Toks juodai baltas, kad net nesinori išgyventi režisieriaus primetamos dramos.

Keista, bet scenos, kurios turėtų D.Kazlauskui padėti kurti ryškesnį charakterį, priešingai, trukdo. Monologas prie veidrodžio – tarsi atkeliavęs iš O.Koršunovo „Hamleto“. „Labas, labas“ – na ir kas? Jokio vidinio krustelėjimo. Žiūri jūreivis Audrius minutę į televizoriaus ekraną. Vėl tuščia scena, nesuteikianti postūmio nei filmo veiksmui, nei personažo plėtojimui. Zero. Negaliu prikibti, tą Zero vaidmenį D.Kazlauskas atlieka sėkmingai.

Antraplaniai vaiduokliai

Kiti aktoriai jau kelintą kartą įrodo, kad Lietuvos teatro ir televizijos pažibos išmoko prieš kino kameras ne vaidinti, o būti. Antraplaniai „Atsisveikinimo“ personažai pagyvina užsnūdusį siužetą savo trumpais, bet efektingais vizitais. Aleksandra Metalnikova gali šnekėti eilėmis arba berti visokiausias banalybes, tačiau tai daro taip įtikinamai, kad gelbsti nerangią scenaristo plunksną. Olga Generalova – paslaptingai neprognozuojama. Dalia Storyk transliuoja pavojingą koketiškumą. Šviesaus atminimo Vladimiras Jefremovas net sugeba kelioms minutėms pasisavinti svarbiausio veikėjo regalijas. O amžiną atilsį Rimantas Jovas galėjo tapti nauju Emiro Kusturicos favoritu. Kristinai Kazlauskaitei trukdo „Dviračio šou“ šleifas, bet ji įnirtingai jį bando nusimesti ir savo epizodo pabaigoje išsivaduoja. Jos akyse net šmėkšteli nuojauta, jog Audrius atsisveikina visam.

Nevykęs tik vienas antraplanis herojus. Bet tai turėtų suteikti saldžią satisfakciją jo skalpo reikalaujančiai tautai. Remigijaus Vilkaičio suvaidinta žmogysta nei šiokia, nei tokia. Ponas ministre, politika stipriai kenkia jūsų aktoriaus talentui. Ekrane jūs smarkiai perlenkiate lazdą. Pervaidinate kaip kaimo mėgėjų teatro trupės narys, gavęs dvi minutes šlovės. Tačiau kuomet jūsų personažas elegantiškai pridirba kelnes, kino salėje pirmą sykį nuskamba skardus žiūrovų juokas. Tikslas pasiektas. Nevidoną kultūros ministrą keikiantys žmonės gauna savo dvi minutes taip laukto atpildo.

Tegyvuoja Lynchas

„Atsisveikinimo“ kūrėjai nusprendė neapsiriboti dramos žanru. Atidžiai sekdami naujausiomis nepriklausomo kino tradicijomis, jie suplakė įvairiausių skonių kokteilį.

Tam tikriems momentams prilipdoma komiškumo etiketė. Sėdi Klaipėdos senamiestyje ant suoliuko „buduliukai“ ir šiaulietišku (statistų kitokių nebuvo?) akcentu mėto netašytas replikas su mergina romantiškai vaikštinėjančiam jūreiviui. Girtas Volodia skelia ilgą monologą apie vedybinio gyvenimo pliusus ir minusus. Ką šitos scenos veikia šiame filme – mįslė. Kam reikėjo pijokėliui užeiti pas Audrių, išgerti ir išeiti? Kur čia atradimas arba intriga?

Yra perliukas ir siaubo filmų gerbėjams. Prie jūreivio senelio kapo gūdžią naktį stūgauja varna. Nors ne – čia situacija labiau iš komedijos srities.

Daugiausia „Atsisveikinime“ Davido Lyncho. Vaidoto Martinaičio tipelis įkyriai persekioja pagrindinį herojų, kad išpyškintų šiam sąmokslo teorijų kupiną tekstą ir dingtų iš ekrano be jokių paaiškinimų. D.Kazlauskas gadina A.Sakalausko fizionomiją tarsi tai būtų abiejų vyrų kasdienis ritualas. Ant gatvės sienos nupieštas arklys apsitaško krauju. Rasa keliauja kaimo takeliu isteriškai raudodama. Ką jau bekalbėti apie Andriaus motiną ant šieno užvertusį Žmogų – Kiaulę. Stiprus konkurentas Lyncho Žmogui – Drambliui. Tik toji lynchomanija niekaip nepasisveikina su „Atsisveikinimu“. Keliauja Malholendo keliu, bet nusirita į lietuviškos tuštybės griovį.

Gelbėjimosi ratas – muzika?

Toji tuštybės mugė ilgainiui ima erzinti. Nebegelbsti „Atsisveikinimo“ nei širdžiai mieli Klaipėdos vaizdai, nei porelė pusėtinų dialogų, netyčia įsiterpusių tarp protingomis apsimetančių literatūrinio gražbyliavimo frazių, nei gana išraiškingas operatoriaus darbas.

Tvirčiausią gelbėjimosi ratą meta melancholiška ir kartu taikli Kipro Mašanausko muzika. Išgirsti, suklūsti ir sugrįžti į filmą. Melodijos šiurpuliai pažadina, ir imi laukti, gal filme įvyks kas nors įdomaus. Bet protas užsnūsta iki kitų muzikos akordų. O štai A.Mamontovo ir B.Grebenščikovo dainos per radiją – abejotinas sprendimas. Be abejo, apie mirtį galvojantis žmogus lyg tyčia girdi būtent tokias melodijas. Tačiau režisieriui nepavyksta šio triuko natūraliai priauginti prie filmo galvos. Atrodo kaip perukas. „Atsisveikinime“ labai daug perukiškumo. Bobutė pila aplink obelaitę kiaulės kraują. Ir pasiteisindama paaiškina žiūrovams, – „kad obuoliai būtų raudoni“. Ar toji scena kaip nors praturtina filmą? Tik verčia klausiamai gūžčioti pečiais. Gal reikėjo juostą ištempti iki privalomos pusantros valandos? Tuomet paaiškinami ir absurdiški flashbackai, kur Audrius strapalioja su sūnumi.

Beje, laimės filme nedaug. Visi nelaimingi. Visi vieniši. Visi kenčia. Vieni rėkia. Kiti verkia ir rėkia. Treti tyliai kraustosi iš proto. Laimingas tas, kuris turėtų būti labiausiai nelaimingas. Todėl jis pabaigoje mums nusišypso. Tik mes nei laimingi, nei nelaimingi. Abejingi filmui. Daugelis suprantame, ką režisierius nori pasakyti, tik jo kalba svetima. Nors labai lietuviška.

Vietoje epilogo – monologas

Pabaigai – netikėtai pratrūkęs šio straipsnio autoriaus monologas.

Iš esmės „Atsisveikinimas“ – padrikai išmėtyta medžiaga filmui, kurią dar gerokai reikia apdoroti, kad būtų paruošta visaverčiam gyvenimui. Arba galima apsimesti – apsiginkluoti butaforiniu prasmingumu, nešraunamomis lietuviško kino tradicijomis. Atseit tokie mes esame. Atsiskyrę nuo to, kas dedasi pasaulio kine. Nematę nė vieno šaunaus nepriklausomo filmo. Nežinantys, kas yra „užkabinantis“ scenarijus. Kuriantys filmus sau ir dar keliems pažįstamiems, kurie iš mandagumo paplos. O Kultūros ministerija ir toliau rems filmus pagal jai vienai žinomus kriterijus.

Nors kodėl – kriterijai daugiau nei aiškūs. Žiovulį keliantis siužetas, vienas už kitą lėtesni planai ir seni bičiuliai filmo titruose.

P.S. Visai ne į temą. Nepaprastai smagiai Audriaus tėvo lūpomis „užvažiuota“ lietuviškų televizijų repertuarui.

Diskutavo apie nostalgiją ir utopiją

Diskutavo apie nostalgiją ir utopiją

Belgrade (Serbija) vykusioje tarptautinėje muzikologų konferencijoje buvo ieškoma ilgesio motyvų ir apraiškų, tapusių neišsenkamu meninės fantazijos šaltiniu įvairių epochų ir tautų kultūroje.

Danutė Petrauskaitė

Konferenciją „Tarp nostalgijos, utopijos ir tikrovės“ balandžio 14–17 dienomis organizavo Belgrado menų universiteto Muzikologijos katedra. Tai jau 20-as tokio lygio šios institucijos renginys, kuriame dalyvavo per 60 muzikologų iš Balkanų, Baltijos šalių, Skandinavijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Austrijos, Kipro, Graikijos, Portugalijos, Pietų Afrikos, Šveicarijos, Prancūzijos, Belgijos, Slovėnijos, Australijos ir JAV.

Belgrado kvapai ir vaizdai

Tik išlipus iš lėktuvo į nosį trenkė aštrus tabako kvapas. Jis tvyrojo ne tik oro uosto laukiamojoje salėje, bet ir gatvėje, prie centrinio įėjimo, kur neištuštintose šiukšliadėžėse pūpsojo kalnai nuorūkų. Kaip vėliau teko įsitikinti, šiame mieste rūko visi – pradedant paaugliais ir baigiant senoliais. Ir mums, dviem muzikologėms iš Lietuvos (Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkei Rūtai Stanevičiūtei ir šio straipsnio autorei), apšepęs taksi vairuotojas kelis kartus pasiūlė užrūkyti ir stebėjosi, kad atsisakome tokio malonumo.

Dairantis pro automobilio langą, į akis iš karto krito gana niūrūs naujojo Belgrado vaizdai – griozdiški monolitiniai namai su apsiblaususiais langais ir balkonuose džiūstančiais skalbiniais. Atvykus į miesto centrą ir pravėrus keturių žvaigždučių viešbučio „Maskva“ duris, vėl šnerves sukuteno rūkalių dūmai, tik jau sumišę su pigiais kvepalais ar odekolonu. Džiaugėmės nors tuo, kad viešbutis turėjo specialius kambarius nerūkantiems, o ir restorane galima buvo rasti jiems skirtus staliukus.

Tik išėję apsidairyti į gatvę, išvydome nemažą būrį žmonių – daugiausia vyrus ir paauglius, rankose laikančius mobiliuosius telefonus, popieriaus skiautes bei korteles ir kažką skaičiuojančius. Vyko kažkokios lažybos. Ir taip diena po dienos. Stipriosios lyties dominavimas daugelyje gyvenimo sričių, paslaugų ir administravimo sferose, jų familiarus elgesys su moterimis patvirtino, kad Serbija – ne vakarietiško tipo, o Europos pietryčių regiono patriarchalinėms tradicijoms atstovaujanti šalis.

Belgradas, istorijoje net 14 kartų keitęs savo vardą, Serbijos sostine tapo XV a. pradžioje. Ne kartą jis ėjo iš rankų į rankas užkariautojams – romėnams, bulgarams, vengrams, austrams, kelis šimtus metų priklausė Osmanų imperijai. Iškiliausias tų laikų statinys – Kalemegdano tvirtovė, viduramžiais pastatyta prie Savos ir Dunojaus santakos. Šiandien ją supa to paties pavadinimo belgradiečių mėgstamas parkas, jame – aukštai virš miesto iškilusi Nugalėtojo skulptūra, netoliese – ir Jugoslavijos diktatoriaus Josipo Broz Tito mauzoliejus. Turkiško gyvenimo stiliaus bruožai akivaizdūs ir šiandien. Nors mieste gyvena apie pusantro milijonų gyventojų, ne visur ant namų rasime užkabintą lentelę su gatvės pavadinimu ar numeriu, kaip ir Turkijoje.

Miesto architektūra labai įvairi. Žygiuojant Knez Michailo alėja galima pamatyti ne tik Vojvodinos ir turkiško tipo statinių, bet ir Habsburgų imperijai charakteringų ansamblių, primenančių Vienos miesto fragmentus. Perėjus per pagrindinę Kraljo Milano gatvę, atsiduri prie didžiulės Šv. Savos ortodoksų bažnyčios. O pakeliui žvilgsnį glosto gėlynai, išpuoselėti skverai, brangių parduotuvių vitrinos, jaukios senamiesčio gatvelės ir kavinės.

Į akis krinta ir kontrastai – nušiurę istoriniai pastatai, išmaldos prašančiųjų žvilgsniai, bylojantys, kad karo nualinta šalis turi rimtų ekonominių sunkumų. Tačiau miesto gyvenimas verda – nenutrūkstama srove plaukia žmonių minia, matyti daug jaunų veidų, madingai apsirengusių moterų. Liaudies muzikantai linksmina praeivius, siekdami užsidirbti vieną kitą dinarą. Turistams šie garsai asocijuojasi su serbišku folkloru, tačiau, kaip paaiškėjo konferencijos metu, dažniausia tai – kitų Balkanų tautų muzika.

Saldžiai kartus potyris

Pačiame Belgrado centre įsikūręs Menų universitetas konferencijos dalyvius pasitiko labai svetingai – su informaciniais leidiniais, kvietimais į koncertinius renginius, mokslinėms reikmėms pritaikytomis auditorijomis – ant sienų įmontuotais plazminiais ekranais, nešiojamaisiais kompiuteriais, garso kolonėlėmis. (Šiuo atveju Belgrado akademinė visuomenė daug pranašesnė už Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, kur, norint surengti net ir paprasčiausią seminarą, reikia iš namų neštis personalinį kompiuterį.)

Konferenciją atidarė Muzikos fakulteto dekanė Dubravka Jovičić ir Muzikologijos katedros vedėja Mirjana Veselinović-Hofman, o pagrindinę paskaitą – „Muzika kaip transcendentinis menas“ – perskaitė žymus suomių muzikologas, semiotikas, buvęs Algirdo Greimo mokinys, šiuo metu Helsinkio universiteto profesorius Eero Tarasti.

Po to sekė darbas sekcijose, kur buvo ieškoma nostalgijos apraiškų pavienių autorių kūriniuose (F.Schuberto ir A.Brucknerio simfonijose, R.Wagnerio, G.Puccini, A.Bergo, M.Kalomirio operose, M.Theodorakio muzikoje, M.Ravelio „Undinėje“, P.Rainerio „Requiem“, F.Poulenco dainoje G.Apollinaire’o žodžiais „Monparnasse“), buvusių imperijų ar jų sudedamųjų dalių kultūrose (Jugoslavija, Austro-Vengrija, Rytų Vokietija), taip pat įvairiausių epochų bei tautų (serbų, graikų, prancūzų, anglų, amerikiečių, estų) muzikos istorijoje.

Su pastarąja tematika buvo susiję ir muzikologių iš Lietuvos pranešimai. R.Stanevičiūtė savo darbe „Nuo paslaptingo miesto ligi nuotykių erdvės: nostalgiškos ir utopinės Lietuvos sostinės reprezentacijos dainose apie Vilnių“ profesionaliai ir patraukliai pateikė dviejų dainų – žydų kompozitoriaus A.Olshanetsky’o „Vilne“ ir M.Vaitkevičiaus „Vilniaus stogai“ – analizę. O ji būtent ir atskleidė lokalinės erdvės reikšmę tarpukario bei sovietinio periodo meninių archetipų formavimuisi.

D.Petrauskaitė apibendrino nostalgijos apraiškas XX a. lietuvių muzikinėje kultūroje, išskirdama pagrindinius jos tipus – gamtos ir peizažo ilgesį (M.K.Čiurlionis, S.Šimkus, J.Gruodis, A.Martinaitis), prabėgusio laiko ir netekties skausmą (sovietmečio muzika), istorinės praeities idealizavimą (K.V.Banaitis, M.Petrauskas, J.Karnavičius), tautinio tapatumo paieškas (B.Kutavičius), prarasto rojaus mitą (egzodo kompozitoriai), kosminių erdvių trauką (V.Bacevičius).

Akcentuojant teigiamą ir neigiamą nostalgijos poveikį, buvo konstatuota, kad „karčiai saldaus“ jos potyrio dėka gimė originalūs, tarptautiniu mastu pripažinti lietuviški kūriniai, o daugiakultūrėje išeivijos aplinkoje buvo išsaugotas tautinis identitetas ir atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Konferencijos metu išryškėjo, kad ilgesio motyvai tapo neišsenkamu meninės fantazijos šaltiniu įvairių epochų ir tautų kompozitorių kūryboje. Tik nebuvo planuota, kad tėvynės ilgesį greitai pajus ir konferencijos dalyviai. Pirmieji pranešimai apie Islandijos vulkano pelenus, padengusius Balkanų dangų, atrodė fantasmagoriški. Tačiau sužinojus, kad uždaryta dauguma Europos oro uostų, reikėjo kiekvienam ieškoti kelio į namus. O jie pasirodė tokie tolimi ir sunkiai pasiekiami.

Europa – pro traukinio langą

Belgrade mažai kas kalba angliškai. Prastai sekėsi susišnekėti ir geležinkelio stotyje, kurioje keleivių aptarnavimo lygis labai žemas – jokios informacijos apie tranzitinius traukinius, jokių tvarkaraščių. Iš anapus kasos langelių abejingai žvelgiantys veidai bylojo, kad niekas čia nelaukia keleivių, trukdančių tingiai ir patogiai leisti darbo dieną. Vis dėlto keturiems baltiečiams – dviem lietuvėms, estei etnomuzikologei Kanni Labi ir prof. E. Tarasti pavyko nusipirkti traukinio bilietus į Varšuvą su persėdimu Budapešte. Deja, naktinis traukinys gerokai vėlavo. Keleivių prikimštuose ir tvankiuose vagonuose sunkiai sekėsi užsnūsti, kelis kartus buvo tikrinami pasai.

Ankstyvą rytmetį Budapeštas pasitiko lietumi. Traukinys į Varšuvą jau seniai buvo išvažiavęs, tad teko arba laukti iki vėlyvo vakaro sekančio, arba ieškoti kitų būtų pasiekti namus. Ir buvo nutarta pasirinkti brangesnę, bet greitesnę susisiekimo priemonę – taksi. Stengėmės nusigauti į artimiausią geležinkelio stotį, pro kurią kursuoja traukiniai Lenkijos kryptimi. Per kelias valandas įveikę apie 300 km ir pervažiavę Vengrijos, Slovakijos ir dalį Čekijos teritorijos, atvykome į nedidelį Moravijos regiono Bržeclavo miestelį – gražų, švarų, išdailintą. Iš jo toliau bėgiais dundėjome į kitą Čekijos vietovę – Bohuminą, esantį netoli Lenkijos sienos. Palaukę ten kelias valandas, įsėdome į komfortabilų, šių dienų reikalavimus atitinkantį EuroCity traukinį „Praha – Varšuva“.

Kokia spalvinga, tačiau ne visuomet svetinga toji Vidurio Europa!.. Vienur apšiukšlinta ir nuskurdusi, kitur – išpuoselėta ir pasiturinti ji su savo dinarais, forintais, kronomis, zlotais ir sunkiai užsienio kalbomis kalbančiais gyventojais vis dėlto sudaro didelius nepatogumus keliautojams. Nėra ir tarp visų šalių gerai veikiančios geležinkelio tinklų sistemos. Ypač apmaudu dėl izoliuotos Lietuvos, tik neseniai paklojusios simbolinius „Rail Baltica“ bėgius. Todėl labai džiaugėmės, kad R.Stanevičiūtės dėka mus Varšuvoje pasitiko užsakytas automobilis ir sėkmingai nugabeno į Vilnių. Jai nuoširdus ačiū už puikų grįžimo kelionės organizavimą, už finansinę paramą, gautą iš Kultūros rėmimo fondo, skirtą dalyvavimo konferencijoje išlaidoms padengti. Būtent šios konferencijos dėka teko ne tik tarptautiniu mastu reprezentuoti lietuvių muzikinę kultūrą, bet ir giliau susipažinti su nostalgijos bei utopijos geneze, bėgimo nuo tikrovės priežastimis bei pasekmėmis ir iš arčiau žvilgtelėti į margaspalvę Europą.

Lietuvininkų vestuvių atributai

Lietuvininkų vestuvių atributai

Kykas – juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku – išskirtinis lietuvininkės nuotakos atributas, dar vadintas juoduoju vainikėliu.

Medinis kaušelis, lietuvininkų vadintas kupka, naudotas užgėrimo apeigoms. Originalas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Kopiją sukūrė tautodailininkas S.Jonikas.

Vestuvinis sietynas – tik Mažosios Lietuvos regione naudota vestuvinė puošmena. Tokį sietyną vestuvėms skolindavosi visas kaimas. Kopiją pagal istorinę medžiagą sukūrė S.Jonikas.

Apeiginė druskinė naudota sutinkant jaunuosius. Vandens paukščių pavidalo druskinių išliko Ruigių kaime (Klaipėdos raj.). Originalas saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, S.Jonikas sukūrė jo kopiją.