SONETŲ VAINIKėlis

SONETŲ  VAINIKėlis


Nijolė Kepenienė
Šaulė
1.
Nėra po žvaigždėm mano laivo,
Ir tavo laivas išplaukęs,
Subliūškusios patalo burės,
Mėnulis – pajodžarga – raukos.

Ir visa, kas buvo – žvaigždynai
Su naujomis liūdesio gatvėmis,
Ir visa, kas bus dar – raidynas,
Bet mes nuo meilės apaksim.

Ir plauksim. Tu šiaurėn. O aš?
O aš tavęs lauksiu grįžtant.
Dangaus mana bus man maistas.

Mus valandos atgalios neš.
Vaikystę apčiuopus pirštais.
Tik uostas be galo keistas.

2.
Tik uostas be galo keistas,
Ir motina kaip iš katalogo,
Pyragai, ne duona jos maistas
Ir atmintis kiek trumpoka.

Neatmena mūšių už saulę,
Nė tikrojo vandens skonio.
Prie stalo sodina kiaulę.
Ir kreipiasi į ją: ponia.

Paskui išmoktais žingsneliais
Susiuva kambario erdvę
Ir aitvarus po stalu laido.

Cukrainėse pavogtais šaukšteliais
Saldina savo dieną.
Čia žmonės po seklumą braido.

3.
Čia žmonės po seklumą braido,
Ligi kulkšnių ir ligi kelių,
Insignijos žemėn svarina
Ir sąnarius cukrinius gelia.

Ir trupa valandos, dienos,
Ir metai, dešimtmečiai velias,
Ir mėtosi pamestos žiaunos,
Žvynų veidrodėliai kalas

Atspindžiais ir anų žaltvykslėm,
Paklaidinusiom ir pasiklydusiom…
Tai tik meilės mūsų delčia.

Bėga, mojuoja prikyštėm
Lyg tarnų vėliavėlėm pilkom,
Kriauklėm ir žaisleliais keičias.

4.
Kriauklėm ir žaisleliais keičias
Ir kraują iš atminties geria,
Čia ne Herkuliai ir ne Prometėjai
Laka alų. Ir būna jiems gera.

Ir nereikia Dievo į medį
Ar į tupyklą varyti.
Menas – slidi gyvatė, – keikias jie,
Gali bėdų pridaryti.

Tuo tarpu šešėlis klausos
Už šeimininką, kaip lakštingalos gieda.
Šešėliui širdį kad gelia…
Aniems netikslumų nereikia.
Blizgesio, sako jie, maža.
Taisyklių vėrinius veria.

5.
Taisyklių vėrinius veria
Kitiems, ne sau, kad jau kokios;
Ir perskelia miesto laiką,
Gyvenimas ima ir baigias.

Vitražai ir aukso dulkės…
Ir nė atodūsio gyvo,
Riekutėse slepiasi ausys,
Neišgirdę varpo vėlyvo.

O tu bandai sulipdyti
Šešėlį su jo miruoliu.
Pridaigstai kelio dygsniukų.
 
Atvipę kraštai. Nukarpyki.
Suverki dienos karolius
Iš ašarų ir stikliukų.

6.
Iš ašarų ir stikliukų
Tris vėrinius susivėrus,
Apjuosus jais siaurą būtį,
Rasų žalių atsigėrus,

Į mirgantį laiką tuoktis
Su naivumu – baltu broliu…
Ir gaudžia mums švytintys bokštai…
Ir randam dar nerastus tolius…

Bet vienądien baltas brolis
Žaliu naivumu nulydėjęs,
Suranda tiesesnį kelią.

Ir vėsta mūs meilės guolis,
Vienatvė savin veidrodžius atžegnoja
Ir taurę už liūdesį kelia.

7.
Ir taurę už liūdesį kelia
Meilę užmiršęs angelas.
Rūstis jo atmintį perkelia
Į sudžiovintus augalus.

Ir srūva laikas šakniastiebiais,
Ir vartosi įsčiose kūlio,
Ten šimtas šeši vaikeliai
Po sapno nuometu guli.

O angelas sutrimituoja,
Ir varis nuteka gyslom
Pro vynuoges be kauliukų.

Ne angelas tai, o kuoja
Šlapiu žingsneliu kilpiniuoja.
Marinasi. Žuvys jie ant kabliukų.

8.
Marinasi. Žuvys jie ant kabliukų,
O vakar maniau – tik sraigės,
Pavasario išstumtos atakon.
Šiaip ar tai – ramios dienos jau baigės.

Ramybės druska jau suvalgyta.
Po du litu užu puodą.
O nerimo laikas užšaldytas
Į atminties ledo grūdą.

Beliko užšaldyti pasaką,
Parvesdintą iš vaikystės
Į baltus devynis brolius…
Aš sau nukaldinsiu pasagą
Iš nebūtos karalystės…
O ten, neužmatomuos toliuos…

9.
O ten, neužmatomuos toliuos
Medinė dienų karuselė,
Žirgelio balnas nudilęs,
O drambliui straublį kažkas bus privėręs

Durimis, sąsagom argi žnyplėm,
Sugnybusiom laiką ir laidą,
Ir supasi mano vaikystė,
Ir atgręžia pasenusį veidą,

Ir ritasi dvi šykščios ašaros,
Ir džiūva jų druskos kelias.
Ir viltys. Kiek jų sukrauta

Į stirtą? Kuprinę? Pasakos…
Ir rožė – šunvotė verias,
Aistrų kruvinai nuskalauta.

10.
Aistrų kruvinai nuskalauta,
Verkia sukniubus lemtis
Pas slenkstį. Kiek čia atgailauta…
Nusekusi atmintis

Debesis verčia laivais,
Išplaukusiais aukso vilnos.
Sapnais, pasakom vakarais
Suvytusias lūpas suvilgom

Ne įkapių siuvam suknelę,
O nuotakos balzganą šydą…
Baigties pirmutinė raidė

Jau stovi ir vėliavą kelia.
Ne savąjį apverkia kelią
Mano auksinė žvaigždė.

11.
Mano auksinė žvaigždė,
Nuskendusi molio puodely –
Nuskilusi šio ąselė –
Tarsi žydraakė katė

Sapnuota svečioj šaly –
Eunuchai ten ir gražuolės,
Ir skraidantys kilimai –
Marmuro balto pily.

Ją saugo laumės ir troliai,
O raktas nuo paslapties
Prie diržo, ant aukso sagties…

Sapnuos jos – žėrintys toliai…
Pabusti vis delsia. Išties.
Ji tvarsosi aušros guoliuos.

12.
Ji tvarsosi aušros guoliuos,
Tuo tarpu diena jau raukšlėjas,
Sujuodvarnėjo jau devyni broliai,
Ir laiko žvilgsnis stiklėja.
Ir ji – jauniausia seselė-
Pardavė dešinę ranką
Ir rausvą ausies kriauklelę,
O smėlio laikrodžiai senka.

Paryžiuj, Vilniuj, Berlyne
Laiko tik ligi kulkšnių –
Tik puokštės, ne jos reikėjo

Gyva ji aukų kapinyne
Tegu, ir be oro gurkšnio.
Ak, kiek čia, žmogau, atgailauta.

13.
Ak, kiek čia, žmogau, atgailauta
Ir belstasi į krūtinę,
Siaurėjo arterijos, venos,
Likimai tarpusavy pynės.

Vaiduokliai, negimę dar mirčiai
Aplinkui langus vis braižos,
Ir krenta sudilusios plunksnos,
Ir alksta meilės tarnaitės…

O ji – išdidi karalienė
Tik laiško iš mylimo laukia,
Gal nė nemylėto visai.

Kažkur garuos vakarienė,
Kopūstų nukirstos galvos…
Ne budelė ji. Tik šaulė.

14.
Ne budelė ji. Tik šaulė.
Amūro strėlės užnuodytos,
Ir vėjai lyg skraistės plakas,
Ir gėlės – lyg burnos pražiodytos

Vis gviešias tiesą į dangų
Išrėkti, išspjaut, iščiulbėti…
Ji sėdi prie Dievo lango,
Tarp mūsų nebėr jai vietos.

Teisybei – karų karalienei
Verčiau patiltėj kur sušalti.
Mirtis ne sutaiko. Nutildo.

Bet melas – oi, trumpos jo kojos –
Ant sprando baudžias vis užsikarti.
Nėra po žvaigždėm mano laivo.

15.
Nėra po žvaigždėm mano laivo
Tik uostas be galo keistas,
Čia žmonės po seklumas braido,
Kriauklėm ir žaisliukais keičias.

Taisyklių vėrinius veria
Iš ašarų ir stikliukų,
Ir taurę už liūdesį kelia,
Marinasi. Žuvys jie ant kabliukų.

O ten, neužmatomuos toliuos,
Aistrų kruvinai nuskalauta –
Mano auksinė žvaigždė.

Ji tvarsosi aušros guoliuos,
Ak, kiek čia, žmogau, atgailauta.
Ne budelė ji. Tik šaulė.

Už 7 gatvių yra Septintoji gatvė

Už 7 gatvių yra Septintoji gatvė

Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre (KKKC) pristatytos dvi naujos poezijos knygos: Rimanto Kmitos „Švelniai tariant“ ir Lauryno Katkaus „Už 7 gatvių“.

Sondra Simanaitienė

Skaičių magija

Skaičius „7“ yra ypatingas. Fotografas Remigijus Treigys po šešerių metų pertraukos Baroti galerijoje, praėjus savaitei po R.Kmitos ir L.Katkaus knygų pristatymo KKKC, atidarė parodą „Septintoji gatvė“. Tai Niujorko gatvė, kuri atsikartoja Dubline, Berlyne, Klaipėdoje, visur, kur nuleidžiama treigiška melancholijos užsklanda ir pasigirsta širdies įbrėžimų vinilas, jautrus batų pėdų trynimasis į atsiminimo paviršių, šešėlių bespalvybė ant daiktų, sienų, palangių, rankšluosčių… ir viskas už vaizdijimosi širmos. Sako, kad vaizduotė yra Niekis, jos pačios nėra, ji nesugaunama. Matomos tik jos metastazės. Nors, žiūrint į R.Treigio nuotraukas, suabejoji, ar tai metastazė, ar tai pati autoriaus vaizduotė leidžiasi per fotografijos ekraną žemyn, į žemę po… į žemę virš… į žemę mane…

Skaičius „7“ yra ypatingas. L.Katkaus eilėraščiuose už 7 gatvių yra dzeržinskynė – buvusi Dzeržinskio, dabar Kalvarijų, gatvė, ilgiausia Vilniuje. Dzeržinskynėje tebegyvena poeto vaikystė, „numestos kliuškos ir šaibos ir niekas nesaugo vartų prie slyvos“ („Už 7 gatvių“, 82 psl.). Už 7 gatvių, gerai įsižiūrėjus, rastum ir šiandieninį poeto Žvėryną, kur gervės rašo kardiogramą aukštai danguje (32 psl.), kur, išlipęs iš troleibuso, grimzta į murmančią minią, kaip variniai į vandenį sviesti pinigai (20 psl.), o septyneri metai, praleisti drauge su mylimąja, virsta amžiais, kai „vis trumpiau žiūrėdamas, vis paprasčiau galvodamas“ „kaip kempė ant medžio kamieno“ gyveni (8 psl.).

Septynių skaičių magija ateina iš pasakų, kurios yra ne kas kita, kaip degradavę mitai, o tai reiškia, iš mūsų archetipinės sąmonės klodų, kur skaičius „7“ yra simbolinis vidinės erdvės gylio matas.

Pristatė vienas kitą

Laurynas, KKKC pristatinėdamas jau trečiąją savo poezijos knygą, atrodė kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ Šahrazada(s) – akinukai, išraižiusi veidą ūgtelėjusios barzdos jaunatis ir prigimtinė duotybė – greitai susigraudinti, kaip pats prisipažino. Jam patinka atrasti tikrovę, panašią į pasaką.

Kolega R.Kmita, pristatinėdamas Lauryną, – nes tokios buvo vakaro taisyklės, abu poetai iš pradžių pakalbėjo apie vienas kitą, paskui skaitė kiekvienas savo tekstus, – apie jo poeziją sakė: „Ramus, santūrus stebėjimas per matinį stiklą“. Mano įspūdis buvo panašus, kai skaičiau antrąją Lauryno knygą „Nardymo pamokos“ (2003 m.). O paskutinėje knygoje atradau daugiau nervo geluonies, jautrumo, pažeidžiamumo, stebint savo gimstančius vaikus, savo moterį, savo save, kai norisi „pasakoti sielą, sąmonę ir pasąmonę, ar kas ten yra tamsoj, …. lupti vieną lakštą po kito…“ (11 psl.).

Laurynas, pristatinėdamas Rimanto „Švelniai tariant“, patarė knygą skaityti kaip įvadą į meditaciją, kuri šiais laikais yra populiari tarp įvairiausių socialinių sluoksnių. Rimanto tekstai, sakė Laurynas, įveda žmogų į taikos, nuskaidrėjimo būseną, nesvarbu, kur būtum, – pagrindinėje miesto aikštėje, paveikslų galerijoje ar supermarkete, o dažniausiai „sunku tuo patikėti, / bet štai aš ir vėl ant suolelio“ („Švelniai tariant“, 17 psl.) Laurynas siūlė sukurti Rimanto skulptūrą ir pasodinti ant suolelio mieste. Turbūt ateityje toks meninis sprendimas visai įmanomas, nors man būtų įdomiau matyti „Akropolio“ kasoje sėdintį bronzinį Rimantą, vidurnakčio pirkėjų apspistą. Jie karštligiškai nori susimokėti, nes baigiasi laimingoji vidurnakčio valanda, o bronzinis poetas šypsosi kasos aparatui, kuris sąskaitų lapeliuose išmušinėja R.Kmitos eilėraščių eilutes. Pakėlę nustebusias akis nuo poetinių sąskaitų, supermarketo žmonės pamato kraują, tekantį iš kasininko burnos. Taip jie patiria meditacijos jėgą savo gyvenime – išmoksta įžvelgti tikrąjį supermarketo kasininkų veidą. Ir net ryžtasi nebesilankyti naktimis parduotuvėse. Savininkai, nenorėdami mokėti už nepelningą naktinį darbą, patobulina parduotuvių darbo grafiką. Bet tai tik mano kuklūs patarimai progresyviems prekybininkams – skaityti „Švelniai tariant“ ir duoti darbo skulptoriams.

Taikliai apipavidalintos

Abi knygos labai skoningai apipavidalintos. Knygos „Už 7 gatvių“ viršelis – nespalvotos fotografijos kadras, kuriame judri miesto gatvė tarsi šachmatų lenta sustingusi laukia tolesnio žaidėjo ėjimo. O dailininko Edvardo Racevičiaus piešiniai knygoje „Švelniai tariant“ įtaigiai sudera su Rimanto tekstais. Pavyzdžiui, 20-ajame puslapyje nupieštos trys šiuolaikinės šiukšliadėžės, skirtos rūšiuoti atliekoms. Jų šešėlis, tris kartus atsikartodamas, sudaro medžių-krūmų šešėlio kontūrą. Įvyksta metamorfozė, kai miesto pramoninis peizažas virsta gamtovaizdžio dalimi pirmiausia paties menininko vaizduotėje, o paskui ir suvokėjo.

Panaši metamorfozė atsitinka ir su R.Kmitos tekstais – iš šiukšlės fizikos į šiukšlės metafiziką. Daugelis jo eilėraščių ilgi, aprašomojo pobūdžio (išskyrus sk. „Pauzė: Vėlinės Gotlande“), juose mažai kas nutinka, refleksuojamas vidinis minčių srautas, kuris, ramiai ir sklandžiai vingiuodamas kaip koks negilus kaimo upeliūkštis, išraito pasakojimo koliažą. Kažkelintame upelio vingyje pradedama kliūti už kyšančių akmenų – buko ir bukesnio personažo, įvykio, beprasmės taisyklės. Apgaulinga negilaus upelio monotonija yra pavojinga išprakaitavusiam storam pagyvenusiam vyriškiui iš prekybos centro, japonui policininkui ar bet kuriam kitam eilėraščių personažui, kuris atlieka tvarkingą gyvenimą, be prasmės. Tik jis to nežino. Pasakotojas transliuoja prasmę skaitytojui. Jis perkeičia šykščią personažų realybę į E.Munko šauksmą. Šioje Rimanto knygoje girdimas munkiškas šauksmas, tik ne nuo tilto, o nuo miesto suolelio pagrindinėje miesto aikštėje.

Beveik giminės

Grįžtant prie knygų vakaro KKKC ir poetų, sakyčiau, kad abu poetai tam tikra prasme yra beveik giminės, nes semiasi kūrybinio įkvėpimo iš panašių kontekstų. Pavyzdžiui, Rimanto lyrinis veikėjas, sėdėdamas ant suolelio ir lesindamas balandį kaip kokį gavelį, vaikštinėjantį Vilniaus gatvėmis, prisimena iš miego tą rytą jį išplėšusį vaizdą: „tarpdury stovi vaikiukas ir juokias, kvatojas iš manęs, miegančio“ (84 psl.) O iš tikrųjų, kaip poetas papasakojo, tas vaikiukas eilėraštyje yra tikras L.Katkaus sūnus.

Yra nemažai bendrumų, kuriuos, skaitant įdėmiau, nesunku aptikti. Patys poetai, pristatinėdami savo knygas, fiksavo kelias temines sąšaukas ir skaitė tuos eilėraščius, kurie atskleistų šias bendras temas. Pvz., plevėsuojančių skalbinių vėliavos, Rimantas: „vis nedingsta iš akių / tas vaizdas: žolė su lyg juosmeniu, / ant futbolo vartų – / skalbinių vėliavos“ (8 psl.), o Laurynas tapybiškai personifikuoja: „virš plokščių stogų šmėžuoja skalbinių veidai“ (112 psl.) – skalbiniai įgavę savininkų bruožus. Abu poetai mėgsta vaikštinėti muziejuose, stebėti žmones paveiksluose ir šalia paveikslų, keliauti po Europą, žiūrėti gerą kiną. Ir visas šias kultūrines veiklas jie aprašo tekstuose.

Dar yra abiem poetams būdingas vienas socialinis aspektas, – jie abu fiksuoja pasaulio negebėjimą adekvačiai suvokti šiuolaikinę poeziją. Rimanto lyrinis pasakotojas kalba: „tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai / sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti“ (81 psl.) Laurynas vakaro metu pradėjo lengvai karščiuotis, prisiminęs diskusiją apie šiuolaikinę literatūrą žurnale „Metai“, kur literatūrologai atrodo tokie panašūs į Rimanto aprašytus žurnalistus – neįžvelgia šiuolaikinės poezijos egzistencinio turinio, nors tu ką!

Širdis įsiūbuoja žodį

Skaitant R.Kmitos ir L.Katkaus eilėraščius, nesunkiai aptinkami ryšiai su lietuvių ir ne tik jų literatūrine sąmone. Ryšiai yra įvardijami, išryškinantys tęstinumą ir kūrybingą, net, sakyčiau, teologinį santykį su literatūros kūrėjais (…tikiu į šventųjų literatų bendravimą po mirties…) Pirmajame, vadinasi, viename programiškai svarbiausių knygos „Švelniai tariant“ eilėraščių, skaitome:

„kaip rašė Šlaitas –

eilės turi būti

siūbuojanti širdis, o

ne forma

(tą vakarą jis buvo geriausias

poetas),

dabar ir aš vis labiau

jaučiu siūbuojančią širdį“

(„Švelniai tariant“, 7 psl.)

Švelniai svinguojama pagal prigimtinę poeto duotybę – siūbuojanti širdis įsiūbuoja žodį, o ne atvirkščiai. Pirma – širdis, kuri ir gali likti tik poeto širdis, o paskui, jei pavyksta, ir eilės. Rimantui ne mažiau svarbi ikižodinė kūryba.

L.Katkaus ryšys su literatūros klasika, kaip ir R.Kmitos, yra autentiškas ir nuoširdus. Pamenu, Laurynas, 2002 m. gruodžio 13 d. netikėtai mirus Jurgiui Kunčinui, „Literatūroje ir mene“ parašė nekrologą „Jurgis“: ,,…ji (J. Kunčino mąstysena) buvo smagus ironijos ir elegijos mišinys, artimas man, ir manau, kad daugeliui mano kartos skaitytojų“. O naujausioje L.Katkaus knygoje yra eilėraštis „Dvasių iššaukimas“, inspiruotas A.Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo apie rašytoją J.Kunčiną.

„Tas sudegęs teatras, Jurgi.

Nelaimingas laikas, neišsipildęs

laikas. Norisi verkti, verkti

be ašarų. Kaukti be garso.

Pargriūti ant žemės….

….

bet tu neatsiliepi; tu sėdi

valtyje ir irkluoji tolyn

dainuodamas:

atmerki akis – teka Merkys,

užmerki akis – teka Merkys…

Ekranas užgęsta.“

(„Už 7 gatvių“, 47 psl.)

Yra L. Katkaus ir R. Kmitos poezijoje kultūros sankabų aukštyn-žemyn-šonan, yra gyvos jungtys tarp mirusiųjų ir gyvųjų rašytojų, tradicija ir tai, kas yra jų kartos kodas. Tik reikia nueiti už 7 gatvių į Septintąją gatvę ir, atsisėdus ant suolelio, įsižiūrėti į treigiško įbrėžimo kontūrą ant kažkada kabėjusios masyvios spynos atspindžio.

Septynis kartus atspindėtas mūsų poezijos veidas ne išsyk atpažįstamas.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Nerijus Cibulskas
* * *
Kažkokia keista laimė praminti
                                                     popietės sniegą
iki čia, pėdsakai nusivalo nuo pėdų, 
patys menkiausi ženklai nusigrando
nuo nereikalingų reikšmių.

Net oras skvarbesnis, leidžiasi
į prietaisus, palaikančius mano gyvastį,
mano nedarnų spurdėjimą.
Apmaldo triukšmą minčių celėse.

Kuklūs aronijų rožiniai, susisupę į šerkšną,
minkštą ir drauge geliantį, zylės,
kurios be tvarkos renka šiuos mažus
juodus karolius. Savo paukštiškai maldai.

Aš nesimeldžiu.
                 Seniai nesimeldžiu savo žodžiais,
kasdienybe, melu ir įpročiais, nekalbu
apie tai, ką geriausiai įtariu nesuprasdamas.
Kas linksta į mane dar prieš klausimus
                                                          ir atsakymus.

Tai tiesiog sunkiai paskaitomas žodynas.
Baltumas aplink –
                                    ne akims ir ne pirštams,
kurie lytėjimu stengiasi perprasti spalvą.
Nuskinu kelias uogas, delną užskliaudžiu.

Sušalusių sulčių gaiva, sutepanti lūpas.
Violetinis ryškalas ant visiškai balto lakšto.
Tai pėdsakai ir ženklai. Tai reikšmės,
uždengiančios šią ilgą popietę.

Žiemos viršelis
kovarnis, nutėkštas ant šlapio
                                                     žiemos viršelio,
kiekvienu sparno skriestuvo prisilytėjimu
rudoj žolėj įbrėžia praeinamybės runą

iš upės traukiasi išrašyti vandenys,
                                                    po to šlapdribos
piligrimės, niekada nekeičiančios
                                                    drumzlino rūbo,
proskynose sėja savo šaltas, tirpstančias iltis

nakčia mudviem įprasta apsikeisti
                                                   paukščių balsais,
jų kietas audinys iškloja baugią ausų
                                                                 tuštumą,
bet mūsų niekas neatliepia,
                     gelia kurtumo įspaustus randus

kovarnis, niekaip nepabaigiantis
                                   savo ženklinimų, sparnu
rodo į aptemusią tankmės akį,
                                   kur pasitraukė vanduo –
dangus be garso beldžia
                                    į sutemusio ežero dugną
Akmenų muziejus

Vidurdienis, nuo šventojo galvos
numuštas nimbas, vis ritasi
rėždamas pažemę.

Užkabina istorijos neturinčius
sluoksnius, kuriuos paslėpė viksvos. 
Čia pat spėlionės, kadais ištuštėję
minotaurų pavėsiai.

Pavienė runa paaiškina hieroglifą,
šis – netaisyklingą lietų,
keičiamą dulksnos. Nors parke
visos tylos neišsemsi.

Atsimenu: skulptūrų miestas,
niekados neuždaromas.
Atsimenu ir atsimenu:

namai, sugavę laiką.


Rytmečio reversas
klausykis, vis dar neturiu patefono

o kovo vinilas baigia nusidėvėti,
bėga po saulės adata tartum užsuktas,
pačia praeities briauna į mūsų veidus artėdamas

čia trūksta miškų, vandens, nuplaunančio
surūdijusią miesto vienybę,
tolimus ir tokius pat artimus bendrakeleivius

taip jie nuolat išnyksta mažėjančioj perspektyvoj,
dulkės, kiemų šiukšlės, estetika,
sako, estetika švento nebuvimo

kurią galiu gerti kiek panorėsiu,
kita troškulio pusė vis viena yra

beveik neišsenkanti

Apologija
Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną,
aš turiu kovarnį, vientisą lydinį
aiškiausios pavasario nakties.

Paukštišką padarą, bėgiojantį
pačiomis mano rašmenų viršūnėmis.
Jis nevirs baimę reiškiančiu simboliu,

netaps, kaip buvo pasakyta, žodžiu.
Nors pats kaip švino litera, snapu
įsikimbanti į kovo sniegą, kuris netirpsta.

Jeigu Tranströmeris kviečiasi šarką
savo poezijos burtais, aš kviečiu
susigūžusį paribio pranašą.

Dangau, koks tu vis dėlto lėtas.
Skaitai iš minkštų foliantų vėją,
skubi paskui vieną pasprukusį tašką.

Tai iš prietemų išlankstytas paukštis
be savo giesmių giesmės,
be sparnų, kuriais pagaliau patikėtų.

Baigia išsikrauti

žodžių pripildyta kalbos baterija,
esanti tarp mūsų. Vis lėčiau
skuba laukiamo užmaršumo
akimirka,

bet ir jos pakanka,
kad taisyklingas balso braižas
taptų neįskaitomas.

Taip tuščioje tylos fonotekoje kaupiasi
svarbiausi įrašai, neįmanomo
laiko juostos.

Redagavimo praktika

šviesiausios atminties blukimas
pasirodo irgi savitas
redagavimo menas
su tam tikrais taisymo ženklais
ir vienatinis redaktorius
apsukresnis už kažkokį
laiką kartais tereikia
prie mažo pasaulio pridėti
daugtaškį kad numatytos ribos
susitrauktų iki kambario

argi yra atitikmenų tarp tavo
ir mano rankraščių
kaligrafiškų murmėjimų
spėlionių kaip baigiasi šis
ar tas susidūręs su šiuo
bei tuo iš kelių susiliejusių
anapus atsiimu kaskart
trumpesnius sapno konspektus
tarsi jau ne tame pačiame
amžinybės kurse būtume įstrigę


Dar šešios žiemos. Šeštas
Žiema graži, kol dar neturi vardo.
Kęstutis Navakas

Taip retai, paryčiais, kai net sapno
                                                        bastilijų vartai
atverti iki pat savo girgždančio,
                                                   keisto nuogumo.
Vėl šviesa, dar taiklesnė,
                         greičiau restauruoja kas kartą
uždažytas freskas,
                          miražus ir nakties tobulumą.  

Ledo potėpiai stingdo gatves,
                                  lipdo nuotrupas žingsnių
į koliažą garsų. Duotos trukmės
                                             nematomai keičias.
Ilgsta nuotoliai, ilgsta gyvenimas,
                                        tūkstančiai tvinksnių.
Tik pradžioj suskaičiuoji, vėliau –
                                  tai jau kintantys skaičiai.

Nors ir žvelgiam dažniau
                         į skirtingas puses, bet žinoki:
jau šitos dabarties,
                  kurios kompasas nuduria kryptį.
Kiek greitų sniego dulkių.
                              Visoms vėjas siūlo po šokį,
ir po šokio – taures, o po krištolo –
                                                  skambiai išnykti.

Nesvarbu – gal ir taip, nesvarbu –
                                                 gal ir ne. Netikėta
tiktai tai, kad gali atsakyti išsyk į abudu.
Ir žiema, ir jos vardas,
                               kuris jau galiausiai įspėtas.
Aš prie vartų, arčiau. Tu skubi.
                                         Tiktai vienas pabudo.

* * *

kuo giliau į poeziją,
                                      tuo daugiau viešpaties,
mirga visos paraštės, pro kurias tas
jau rengias įeiti, dabar tik
valosi batus

valos ilgai, tarsi klausdamas,
ar tikrai reikia užsukti ir gultis
į vieną iš eilučių, į kietą
poeto lovą, viešpatie

šventvagiška, viešpatie, tavo eužrašomą
vardą žaisti rašikliu ar klaviatūra,
viešpatie, tavęs jau tiek daug

kada pagaliau nupūsi visas dulkes,
žodžius, esančius aplinkui

kada mums tapsi tekstu,
                                           prabylančiu tuomet,
kai iš tikrųjų norima kažką pasakyti

Ir vėl poezija

GEGUŽĖS 26, 2010

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Ir vėl poezija

Rimantas Černiauskas

 

Paaiškėjo, jau 24-ąjį kartą anonsuoju „Poezijos pavasarį“, kuris Klaipėdos mieste paprastai vyksta gegužės pabaigoje.

Parašiau beveik viską apie poetiškai atbundančią gamtą, paukštelius, čiulbančius kaip poetai, ir poetus, straksinčius su paukšteliais. Prisiminiau, kad net pirmoji lietuviška poema K.Donelaičio „Metai“ prasidėjo lyriškais bundančios gamtos vaizdais, o šūdas ir mėšlas atsirado vėliau, vasaros ir rudens darbuose. Rašiau apie Gintaro paukštę, kurią po Lietuvą paleido skraidyti poetas E.Mieželaitis, ir apie kiną Lao dze, svajojusį išgerti taurę vyno su kunigu Strazdeliu… Per tą laiką uostamiestyje savo eiles skaitė Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Algimantas Baltakis ir Tomas Venclova.

Daug visko nutiko per 24 metus, bet dabar nesismulkinsiu ir kalbėsiu trumpai – kas, kur ir kada.

„Poezijos pavasario – 2010“ šventę Klaipėdoje, kaip visada, pradės jaunieji miesto poetai – moksleiviai, studentai ir senesni ar jaunesni pradedantieji. Šiais metais į būrį jie susirinks rytoj 20 val. „Švyturio menų doke“ (buvusi „Laivitės“ teritorija) ir skaitys savo eilėraščius iki išnaktų, kol bus kas jų klausosi. Tarp jaunųjų bus galima išvysti ir jau pirmas poezijos knygas paruošusius ar išleidusius autorius – Aidą Jurašių ir Vidmantę Černiauskaitę, jaunimo vakarui diriguos poetė Nijolė Kliukaitė, jame bus galima įsigyti ir naujų poezijos knygų.

Antrąją poezijos šventės dieną – penktadienį – 17.30 val. uostamiesčio eiliuoto žodžio mėgėjus pakviesime į I.Simonaitytės biblioteką (Herkaus Manto g. 25), kur bus galima pasiklausyti ir susipažinti su mūsų šventės svečiais iš Rusijos ir Latvijos. Tai bus Karaliaučiaus poetai Borisas Bartfeldas, Igoris Belovas ir Semas Simkinas bei svečiai iš Liepojos – Janis Chvoinskis ir Sandra Alksnė. Vakaro metu savo naujas poezijos knygas pristatys ir uostamiesčio poetai Jonas Kantautas bei Alfonsas Jonas Navickas. Norintieji galės įsigyti naujų poetų knygų ir gauti jų autografus.

Turiningiausia bus trečioji „Poezijos pavasario“ diena. Įvyks net du susitikimai su klausytojais.

12 val. miesto Skulptūrų parke bus skaitomi eilėraščiai, skirti išėjusiems atminti. Eilėraščius apie mirtį palydės poeto Mindaugo Valiuko atliekamos dainos.

17 val. Prano Domšaičio paveikslų galerijos kiemelyje (Liepų g. 33) nutiks baigiamasis „Poezijos pavasario – 2010“ vakaras.

Vakare su jau minėtais klaipėdiečiais ir mūsų poetinės šventės svečiais dalyvaus vietos poetai: D.Molytė-Lukauskienė, E.Karnauskaitė, S.Jonauskas, G.Grajauskas, D.Sobeckis, A.Žalys, J.Sučylaitė, P.Narušis, D.Bielskytė. V.Trofimovas, M.Valiukas, taip pat grupė poetų, atvykusių iš Vilniaus, – N.Daujotytė, V.Kaziela, R.Daugirdas, B.Januševičius, R.Šileika, D.Gintalas ir poetas iš Rusijos Sergejus Zavjalovas.

Vakaro metu gros Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros studentai, bus galima įsigyti naujausią „Poezijos pavasario“ almanachą, naujų poetų knygų.

N.Kepenienė: „Privalau kalti žodį toliau“

N.Kepenienė: „Privalau kalti žodį toliau“

Klaipėdietė rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė ir prozininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Kuria vaikams ir suaugusiesiems. Rašo eilėraščius, pasakas, apsakymus, apysakas… Nuo 1997-ųjų yra išleidusi bene 18 knygų, tarp jų – 5 romanus. Dar randa laiko ir kitų romanus versti iš anglų į lietuvių kalbą, mėgsta lieti akvareles, pastaraisiais metais pradėjo pati iliustruoti savo knygas.

Rašytoja dabar susirūpinusi „Baltijos“ almanachu, kurį plunksnos broliai šiemet jai pavedė sudaryti. Bet maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus apie savo pačios kūrybos virtuvę.

– Ką šiuo metu rašote?

– Šiuo metu rašau… Daug rašau, užmanymai graužia smegenis, ir nebespėju. Rodos, radau savo temas, net baisu, kai jos taip lyg iš niekur nukrinta, ir skubi rašyti, kol įdomu pačiai, kol neišvėso. Per daug nenorėčiau kalbėti apie tai, ko dar neparašiau, tai tegu tos kelios temos lieka paslapty, o viena, kurią tebetęsiu – dvarų moterys, kūrėjos. Tai ir Šatrijos Ragana, ir Bitė. Šios knygos jau pasirodė. „Bitė“ štai gavo Bitės premiją, aptarėm, apkalbėjom… O dabar, tęsdama šią temą, rašau „Žmoną“ apie Liudviką Didžiulienę, kuri pati pirmoji ėmė spausdinti savo kūrinius, pasirašinėjo žmonos slapyvardžiu.

– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežta kritikė ar atlaidi?

– Labai gerai žinau savo kūrinių vertę, ir tai tikrai dar nėra „aukščiausios prabos“ kūryba, bet kartais pati sau kai ką atrandu.

Stengiuosi plėsti ir savo patirčių laukus, ir žodyną ir t.t. Žinau, kad galiu ir geriau, todėl mielai įsiklausau į kritiką, net pikčiausioje kritikoje esama racionalaus grūdo.

Beje, pabarimai, net pirštu pabadymai manęs negniuždo, gal net atvirkščiai, esu mamos, kuri visada buvo ir yra reikliausia mano gyvenimo kritikė, užgrūdinta; o štai pagyrimai išmuša iš vėžių, bet susikaupi ir žengi toliau.

Rašymas man tiesiog būtinas. Pačiai sau. Toks pasėdėjimas, pameditavimas valandą, pusantros kasdien. Kaip malda.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Skaitytojų nuomonė, žinoma, rūpi.

Kai skaitau knygą ir, tarkim, pravirkstu kur iš gražumo, būna, pamanau, o kad taip aš kieno mintis ir jausmus sujudinčiau!..

Bet kai taip atsitinka (yra žmonės pasakoję, nežinau, ar tiesą), kažkodėl pernelyg nesidžiaugiu, gal kad nesu pernelyg savo rašiniais patenkinta. Tai ir plūkiuos. Bet turiu, privalau kalti žodį toliau.

Klausinėjo Rita Bočiulytė