„Zero 2“ – chuliganiškas atsispyrimas nuo nulio

Sausį pasirodęs naujas lietuviškas filmas „Zero 2“ spėjo apkeliauti Lietuvos kino teatrus, pelnyti jų lankytojų palankumą bei nuskinti tris „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus scenarijaus, muzikos ir geriausio aktoriaus kategorijose.

Aivaras Dočkus

Įkaitusioje pykčio atmosferoje

Kartais įžūlumas turi pribręsti. Net jeigu ir labai pavėluotai. Skaudulys pritvinksta ir susprogsta. „Zero 2“ kūrėjai motyvuotai pikti. Režisierius Emilis Vėlyvis įtūžęs ant lietuviško poetinio kino. Jis širsta ant tų ponų, kurie tautos kultūrinimo rankomis žarsto tuos negausius valstybės šimtus tūkstančių litų apsimestinai rimtiems menininkams. Šie metai po metų kuria niekam nereikalingus filmus apie nereikalingus žmones. Filmai nenusakomai kultūringi ir rimti. Renka kultūringai tuščias sales. Nuskina vieną kitą bevertį prizą, kuriuos teikia sulėtėjusio mąstymo kino kritikiūkščiai.

Scenaristai – tas pats E.Vėlyvis ir Jonas Banys – svaidosi žaibais ant literatūriškai nugludintų lietuviško kino dialogų. Aktoriai įniršę dėl to, kad priversti pelnyti duonos kąsnį televizijos muilo operose ir jų talento nevertuose humoro šou. Kai kurie vartosi kaip inkstai taukuose už solidžius honorarus. Bet vis tiek pikti, nes kartais smegenyse suburbuliuoja magiškas savigarbos skystis. Jis siunčia nevisavertiškumo impulsus, ir Lietuvos mažųjų ekranų pažibos jaučiasi kažko nepadarę. O daugeliui jau artėja vidutinio amžiaus krizė.

Kitoks lietuviškas kinas

Štai tokioje įkaitusioje pykčio atmosferoje gimsta kitoks lietuviškas kinas. Jam didžiai gerbiami „Sidabrinių gervių“ dalytojai priversti įteikti tris apdovanojimus. Prizų teikėjai puikiai išstudijavo JAV kino akademikų strategiją. Kad paprasti žiūrovai nebambėtų, komerciškai sėkmingai juostai „Zero 2“ – keli beveik pagrindiniai prizai. O štai pagrindinių pagrindinės statulėlės – menui. Nors plačioji auditorija to meno kol kas akyse neregėjo. Aš taip pat negaliu pareikšti savo nuomonės, nes „Eurazijos aborigeno“ neteko matyti. Belieka gerbti išrinktųjų pasirinkimą.

Kino teatrų lankytojai pasirinko „Zero 2“, taip įrodydami, kad eitų į lietuvišką kiną, jei jis nebūtų… toks lietuviškas.

Iš esmės „Zero 2“ nėra koks nors perversmas ar revoliucija, o tik pavėluota reakcija į kadaise itin madingas tarantiniškai ričiškas (turiu galvoje Quentin Tarantino ir Guy Ritchie filmus) kriminalines komedijas. Po „Bulvarinio skaitalo“ ir „Lok, stok arba šauk“ triumfo tokių mažiau ar daugiau sėkmingų pamėgdžiojimų prikurta ne tik Holivude ar garsiausiose Europos kino studijose. Beveik kiekvienos šalies garbės reikalas buvo sukurti savąją versiją – pasižymėjo visi, kas netingėjo, nuo Argentinos iki Lenkijos. Pernai į rankas pakliuvo daugybę prizų susišlavusi juodoji bulgarų komedija „Zift“. Toks pat tarantiniškai ironiškas stiliukas su nacionaliniais motyvais. Ir nepasakysi, kad nesmagu.

Su kriminalo ingredientais

Nepasakysiu, kad nesmagu žiūrėti „Zero 2“. Su lietuviško kriminalo ingredientais. Net jeigu smogikų duetas Maksas ir Silvestras primena sulietuvintus Johno Travoltos Vincentą ir Samuelio L. Jacksono Džiulsą iš minėto „Bulvarinio skaitalo“. Net jei filmo pradžioje herojai lekia lūšnynų fone taip, tarsi tai būtų kultinės gaudynės iš brazilų šedevro „Dievo miestas“. Net jeigu scena pas ginklininką atrodo matyta rusų filme „Brolis 2“. Ir pagaliau net jei dingteli, kad „Zero 2“ nesudomintų, jei tai nebūtų Lietuvos kino kūrėjų susuktas filmas.

Kai girdi keiksmų salves, velniškai gera. Nors kai kur keiksmai vien dėl keiksmų, reikalo tai nepagadina. Ledai pralaužti. Mentas banditėliams „stumdo“ uniformas – vėl užlieja demoniška šiluma. Donato Šimukausko policininkas – vienas ryškiausių personažų. Natūralus niekšelis be teatrališkų pervaidinimų. Tiesiog geniali menkysta. Neatsilieka ir smulkių gangsterėlių trijulė – Vovka, Saša ir Doncia arba Mindaugas Papinigis, Audrius Žurauskas ir Donatas Ivanauskas. Visi tipažai išskirtiniai ir ne kartą sutikti gatvėje. Vovka prašyte prašosi atskiro filmo. Toks atlapaširdis niekšelis, kurį savo bagažinėje mielai atrastų pats donas Tarantino. Ir pasiliktų dar porelei tęsinių.

Stiprūs ir įtikinami

Moterų personažai pakankamai stiprūs ir įtikinami. Visos jos ekrane kelia gūsius, viesulus, uraganus. Įtaigiausia Aušros Štukytės įvairialypė Monika. Kitos dvi fatališkos ponios Vita (Sonata Visockaitė) ir Lika (Inga Jankauskaitė) sušmėžuoja trumpai, bet efektingai. Silpniausioji grandis – Karoliną įkūnijusi Žemyna Ašmontaitė – vienur perspaudžia, kitur beveidė. Neįvykęs nei charakteris, nei vaidmuo.

„Sidabrinę gervę“ pasidalijęs Ramūno Rudoko ir Kęstučio Jakšto duetas taip pat įdomokas. Kęstučio vaidmens kartelė per milimetrą aukštesnė nei Ramūno. Nes būti santūresniam kartais sunkiau, nei ekspresyviai atakuoti kamerą. Kita vertus, nesuderinamai suderinami charakteriai papildo vienas kitą. Vytautas Šapranauskas sukandęs dantis kaunasi su šapranauskiškumu. Rezultatas – tas pats V.Šapranauskas. Aišku, kitaip ir būti negali, kai pats vaidmuo komiškas. Bet Šapras stengiasi. O štai Sauliui Sipariui stengtis net nereikia. Tik šį bei tą prisiminti iš bendro darbo su Ericu Robertsu „WC kategorijos“ veiksmo filme „Pavojinga veislė“. Lietuviškasis Terminatorius. Užsideda juodus akinius – ir aš juo iškart tikiu.

Sugebėjo subtiliai pajuokauti

Žiūrėdamas „Zero 2“ daug kuo tikiu. Tikiu dialogu apie „principo reikalą“ svetimų žmonų ir vyrų intymiuose santykiuose. Tikiu smagiu vyro ir žmonos buitiniu konfliktu su įsimintiniausia filmo fraze: „man reikia papų!“. Tikiu I.Jankauskaitės į R.Rudoką iššautu sąmoju „Niekada nemačiau pe….sto kiniečių restorane ir dar su chalatu“. Išradingai reklamuojamas mineralinis vanduo – štai jums, atvirai, nėra čia ko slėpti, Kultūros ministerija neparėmė. Ir reklama, ir pasišaipymas iš reklamos, ir valstybės veikėjų sugėdinimas. Į kadrą pakliūva ir „Sidabrinė gervė” – o dar sako, kad Lietuvoje nėra sugebančių subtiliai pajuokauti.

Atskiri sveikinimai dėl gangsterių finalinio susitikimo vietos. Dėl filmavimo vietos pasirinkimo. NE – RE – ALU. Idealus peizažas smogikų suvažiavimui, nepadarytų gėdos net juostai apie sicilietišką mafiją. Nes jeigu toji vieta atrodytų lietuviškai – buitiškai tarsi iš televizijos serialo, žiūrovų tikėjimas tuo, kas vyksta ekrane, smarkiai susvyruotų.

Na, ir, be abejo, šaunuoliai „Happyendless“. Šaunią muziką kurianti grupė negali prašauti su garso takeliu. Vyrukai pasistengė – ausys padeda akims nuskęsti ekrane.

Kad taptų judesiu

Kuo netikiu?

Būtinybe kankinti charizmatiškąją Galiną Dauguvietytę vien tam, kad ji keistai pasižūrėtų į kamerą ir palypėtų laiptais. Ji verta trumpo, bet galingo epizodinio vaidmens. O čia tik šiaip laiko pratempimas ir žinomos personos pasirodymas, nesuteikiantis kokio nors postūmio filmui. Netikiu „čiurkos“ – įkaito istorija, nes pagrobtasis labai jau nuobodus tipelis, o galėjo būti įsimintinas personažas, kuris privirtų mūsų gangsteriams smagiausios košės. Netikiu kruvina ranka po mašina. Neprigyja ir tiek – atrodo kaip pigus bandymas pakartoti senus gerus Holivudo triukus. Netikiu filmo padalijimu į atskirus skyrius su paaiškinančiais titrais. Iki gyvo kaulo įgrisęs fokusas. Netikiu „pritempta” pabaiga su vienos televizijos reklama.

Tačiau tai labiau pastabos paraštėse. Bendras „Zero 2“ įspūdis maloniai verčia manyti, kad lietuviškas kinas pagaliau pajudėjo iš poetinės mirties taško. Krustelėjo, palikdamas nulinę poziciją. Krustelėjimas turi būti pratęstas, kad taptų judesiu.

Per krizę – nemarus džiazas

Po metų pertraukos pirmojo vasaros savaitgalio tris dienas ir naktis Klaipėda gyveno Pilies džiazo festivalio ritmu.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Atidavė duoklę saviškiams

16-oji džiazo fiesta, birželio 4–6 dienomis užpliejusi uostamiestį, šiemet nuvilnijo per Teatro aikštę ir triumfavo festivalio naujiena – vaikų ir jaunimo džiazo dainų švente „Jaunoji džiazo banga“ Vasaros koncertų estradoje.Pirmąją dieną festivalis grįžo prie savo ištakų – diksilendo ir atidavė duoklę lietuviškam džiazui. Jo scenoje grojo „Dixxband“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ir Klaipėdos bigbendai, įkvėptai muzikavo festivalio įkūrėjas Vytautas Grubliauskas (Kongas), šauniai klasikinio džiazo temomis improvizavo ir užgrūdinti džiazo vilkai, ir jaunos žvaigždutės. Pasirodė vokalistai Steponas Januška, Kristina Svolkinaitė, Monika Liubinaitė, Edita Bodrovaitė, Kristina Jatautaitė ir „Capella’A“. Prisijungė žinomi popmuzikos atlikėjai – neblogai pritapęs prie konteksto Sasha Song ir gerokai iš jo iškritęs Edgaras Lubys (Amberlife). Bet „Kongas ir draugai“ bei KASP projektų tai tikrai nepagadino – nestigo nei profesionalumo, nei „draivo“. Vis dėlto uostamiesčio džiazmenus subūrusioje ir vienaip ar kitaip su Klaipėda susijusioje kompanijoje ne vienas pasigedome žinomų džiazo muzikantų Edmundo Federavičiaus, Algio Kylio, Eugenijaus Jonavičiaus…

Antroji festivalio diena buvo skirta svečiams – užsienio atlikėjams. Jų pasirodymą pradėjo „Ulikhanyan Guintet“ iš Armėnijos, grojęs malonų ausiai, virtuoziškai plastišką, nacionalinių šokių motyvais padabintą džiazą. Estafetę iš armėnų perėmęs Briuselio džiazo orkestras atliko daugiausia belgų kompozitorių kūrinius – saulei leidžiantis labai tiko belgiškai ramus, „teisingas“, meditacinis džiazas. Nuostabu – toks didelis orkestras ir toks subtilus, girdėti visi niuansai, idealiai subalansuotas garsas švelniai glostė klausą. Tarptautinis „Jazzpower Six“ projektas, sujungęs po tris tikrai gerus vokiečių ir lietuvių muzikantus, kiek paspartino programos tempą, netikėtai pažerdamas uždegančių lūpinės armonikėlės ir vibrofono pasažų.

Pažėrė pasaulio žvaigždžių

Tikrą šamanizmo seansą publikai surengė Marilyn Mazur su grupe. Danų perkusininkė įstabiai vikriai, tiesiog virtuoziškai lengvai valdė kone pusę scenos užsėmusius pačius įvairiausius, neįtikėčiausius mušamuosius instrumentus. Perkusijų ir japonės vokalistės muzikinis dialogas klausytojus tai panardindavo į gyvenimo kasdienybės garsus, tai išplukdydavo iš jų į neaprėpiamą emocijų vandenyną.

Užburiantis įspūdis. Jis neišsisklaidė ir sulaukus didžiosios festivalio intrigos – gyvos jazz funk legendos 30-metės britų grupės „Incognito“ pasirodymo. Dar gerokai anksčiau, tik festivaliui paskelbus, kad į jį atvyks ši grupė, jos gerbėjai Lietuvoje džiūgavo ir stebėjosi, kaip tai įmanoma – „Incognito“ juk tokie populiarūs ir paklausūs visame pasaulyje, juos turėjo būti, oi, kaip nelengva prisikviesti… Nerealu, bet jie atvyko. Tiesiai iš festivalio Vokietijoje. Ir padėjo išlaikyti Pilies džiazo festivalio kartelę, gana aukštai iškeltą per 16 jo gyvavimo metų. „Incognito“ – tikras džiazo ir populiariosios muzikos vulkanas. Pavergiantis be išlygų, uždegantis visus. Per audringą, nepailstantį „Incognito“ pasirodymą šoko visa Teatro aikštė.

Dainų ir šokių netrūko ir sek-madienį, kai festivalį jau kitoje erdvėje – Vasaros koncertų estradoje pratęsė ir žaviai papildė „Jaunoji džiazo banga“. Kone du tūkstančiai vaikų iš visos Lietuvos ir Kaliningrado susijungė į galingą, spalvingą ir nuotaikingą chorą, šauniai dainavusį su žymiais džiazo solistais akompanuojant Klaipėdos bigbendui. Visiems buvo gera ir gražu – ir klausytojams, ir patiems atlikėjams, kurie labai nuoširdžiai džiaugėsi savo buvimu scenoje. Tą džiaugsmą pratęsė seni geri pažįstami, Pilies džiazo festivalio publikos numylėtiniai britų „The Jive Aces“ sekstetas, arba tiesiog „geltonieji žmogeliukai“ – dar labiau geltoni ir tokie pat pašėlę svingo, bugi, džaivos ir rokenrolo ritmuose. Vėl buvo smagu į juos žiūrėti, jų klausytis ir su jais linksmintis pamiršus viską pasaulyje.

Publikos galėjo būti daugiau

Dabar galvoju, kad gerokai sumažėjęs festivalio biudžetas, praretėję jo rėmėjų gretos tarsi ir nepakenkė nemokamo renginio meninei kokybei bei įvaizdžiui.

Tačiau neišsipildė viltys, kad jo išsiilgusi krizės iškamuota publika užplūs festivalio erdves taip pat gausiai, kaip būdavo anksčiau. Nuo rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro atitvertoje ir gerokai sumažėjusioje aikštėje kuo puikiausiai išsiteko ir šiemet gana apatiški žiūrovai, ir paslaugūs alaus bei užkandžių prekeiviai, ir pirmąjį vakarą apytuštė likusi svetinga rėmėjų ložė. „Jaunoji džiazo banga“ ir baigiamasis šventės garbės svečių – entuziastingųjų „The Jive Aces“ koncertas irgi nesulaukė tiek smalsuolių, kiek jų galėjo sutalpinti Vasaros koncertų estrada, – publikos galėjo būti bent triskart daugiau. Tuomet ir plojimai nebūtų atrodę tokie skysti ir vangūs.

Ir oras buvo puikus – kaip reta, per džiazo festivalį nelijo. Ir renginio programa intriguojamai žybčiojo garsiais vardais bei naujovėmis dovanai. Tačiau laukto ažiotažo nebuvo. Festivalio vadovės Ingos Grubliauskienės akyse buvo galima įskaityti nuovargį ir įtampą, kad tik viskas būtų gerai. Ir buvo! Kas priklausė nuo rengėjų komandos, iš šalies žiūrint, lyg ir viskas padaryta puikiai. Gal tik publika atjunko per tuos metus, kai festivalis buvo padaręs pauzę. Arba džiazas bejėgis, kad išsklaidytų jos krizines nuotaikas. Gal kitąmet. Gal dar po metų, kai paaugs „Jaunoji džiazo banga“, įsimylėjusi šią muziką. Tūkstantinis džiazą dainavusių vaikų choras, spindinčios jaunimo akys įkvepia ir teikia vilčių.