Sujungė „Vyšnių sodas“

Dvyliktą kartą sostinėje surengta „Naujosios dramos akcija“ liepos 3 ir 5 dienomis sename sode Vilniaus priemiestyje parodė suomių režisieriaus K.Smedso su lietuviais pastatytą A.Čechovo „Vyšnių sodą“. Jis buvo tiesiogiai transliuojamas didžiausiai Vokietijos teatro meno bienalei „Theater der Welt“ Rūre. Spektaklyje dalyvavo labai skirtingi lietuvių teatro atstovai, kai kurie likimo išblaškyti po pasaulį – J.Budraitis, P.Budraitis, A.Bendoriūtė, D.Gavenonis, V.Kelmelytė, I.Lavrinovič, G.Padegimas, R.Samuolytė, J.Vaitkus, taip pat du klaipėdiečiai aktoriai – Vytautas Anužis ir Benas Šarka. Juos visus sujungė šiuolaikiškai interpretuota „Vyšnių sodo“ idėja – kūrybinės bendruomenės utopija šiandieniame pasaulyje.

„Tiltas…“ į Vilnių

Klaipėdos „Kultūrpolis“ liepos 23 d. Vilniuje, „Fluxus Ministerijos“ mažojoje salėje, pristatė projektinę medijų meno parodą „Tiltas: tekstas, garsas, vaizdas“. Tai dviejų menininkų – austro F.Gruberio ir lietuvio R.Čičelio – šiemet kovą uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centro meno rezidentūroje drauge sukurti darbai. Projektą sudaro dvi dalys – videofilmas / instaliacija „Kelionės laivu dienoraštis“ bei trys garso skulptūros: „Gurmaniška garsų sriuba“, „Vidinis portretas“ ir „Laiškas pasąmonei“. R.Čičelio indėlis – tekstai videodarbui bei minėtiems garso objektams ir šių tekstų įskaitymas, F.Gruberis kūrė vaizdą ir garsą. Projektas uostamiestyje pristatytas balandį. Vilniuje jis vieši iki rugpjūčio 11 d.

Tarptautinis pripažinimas

Čekijos sostinėje Prahoje šiąvasar vykusiame tarptautiniame fotomenininkų, kuriuos vienija akto tema, forume dalyvavo 130 fotomeistrų iš visos Europos. Kiekvienas jų pristatė savo darbų kolekcijas, kurias vertino tarptautinė profesionalų žiuri. Ji fotoaktus kuriančio klaipėdiečio fotografo, leidyklos-spaustuvės savininko S.Jokužio fotografiją „Mieganti“ pripažino geriausia. S.Jokužys džiaugėsi tokiu aukštu fotografijos meno grandų ir tyrinėtojų įvertinimu, taip pat pačiu renginiu, kuriame sužinojo daug naujo ir įdomaus. Europos fotografų sambūris – tai ir seminarai, fotografijų albumų pristatymai, interaktyvūs mokymai, paskaitos akto fotografijos istorijos temomis bei diskusijos apie šio žanro šiuolaikinę situaciją.

Gastroliuos Palangoje

Sena tradicija: kiekvienų metų rugpjūtį Klaipėdos dramos teatras aplanko Palangą. Šiemet ten jis viešės net du kartus ir Palangos Senojoje gimnazijoje parodys šešis spektaklius. Palangiškiams bei kurorto svečiams teatras suteiks progą pamatyti įdomiausius bei naujausius savo darbus. Šiemet gastrolės vyks dviem etapais – rugpjūčio 5–7 bei 19–21 d. Palangoje klaipėdiečiai vaidins M.Gavrano melodramą „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė), E.E.Schmitto dramą „Jausmų tektonika“ ir laisvamanišką komediją „Paleistuvis“ (rež. P.Gaidys), P.Gladilino komediją „Iš miglos išniro angelas“ (rež. R.Rimeikis), M.Gavrano dramą „Viskas apie vyrus“ bei I.Turgenevo lyrinę komediją „Įnamis” (rež. A.Lebeliūnas).

Kitokia vėduoklės kalba

Danutė Žalnieriūtė

Kristina Jokubavičienė

Intelektiniai spąstai

Klostuotos, plunksnuotos ir spygliuotos, impresionistiškai išplaukusių formų ar kieto silueto, apraizgytos slėpiningais ornamentais, efemeriškos ir pabrėžtai materialios, žodžiu – visokios vėduoklės skleidžiasi jubiliejinėje autorės parodoje.

Pats žodis „vėduoklė“ kelia grakštaus lengvumo, elegancijos ir žvilgsnio iš po besvorės priedangos vaizdinius. Kažkas barokiškai rokokiško, dekadentiško, taigi stilingo. Jau vien todėl iš karto patrauklu, priimtina ir suprantama. Galima sakyti, pats koketiškumo atributas lengvai mezga draugystę su žiūrovais, kurie nejučiom įtraukiami į suprantamo motyvo pinkles – o jau į jas patekus – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taigi, kaip ir kiekvienas paskiras kūrinys, taip ir visa paroda – tiesiog intelektiniai spąstai.

Vėduoklės motyvas autorės eksploatuojamas jau penkerius metus. Gal pačiai dailininkei ir pabodęs, bet kūriniuose nejuntama jokių rutinos ar kartojimosi požymių. Siluetai? Taip, jie neišvengiamai panašūs, nes tradicinė vėduoklės forma yra vienintelė taisyklė, kurios autorė daugiau ar mažiau laikosi. Kas tose apybraižose sudėta, kokie ženklai, simboliai ir prasmės formuojasi vyksmo erdvėje, yra kiekvieno unikalaus ir netiražuoto lakšto esmė.

Lemtingas postūmis

Vertėtų prisiminti, kaip vėduoklė įtraukė į savo grakščias žabangas ir pačią autorę.

Dailininkė jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena ir kuria Klaipėdoje. Svarbiausios jos kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai ir molbertinė tapyba. Daugiausia apdovanojimų pelniusi ekslibrisų parodose Lietuvoje ir užsienyje, ji ir pati kuruoja parodas, vis suburdama Lietuvos ir užsienio šalių dailininkus bendriems kūrybiniams projektams. Nuo 1995-ųjų įgyvendinti aštuoni.

Vienas jų – 2005-aisiais parodoje „Klaipėdos galerijoje“ pristatytas projektas „Vėduoklė“ ir tapo lemtingu postūmiu pačiai kuratorei. Dailininkė prisimena: „Eksperimentuoti pradėjau dirbtuvėje radusi linoleumo gabalą, primenantį vėduoklę. Atsitiktinumu to nevadinčiau, nes ir iš siūlų kamuolio gali nunerti bet ką, reikia tik turėti fantazijos ir kantrybės. Norėjosi ko nors gražaus, nes mene ir gyvenime tiek daug destrukcijos. Vėduokle galima atsivėsinti kaitrią vasaros dieną, koketuoti, duoti sutartą ženklą, paslėpti ašaras, juoką ar skausmą. Bet tobulai vėduoklės formai galima suteikti ir visai kitą prasmę, nesusijusią su jos paskirtimi… Erdvė kūrybai – beribė“.

Siekia tobulybės

Vėduoklės temai atidavusi penkerius metus, surengusi personalines parodas Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje ir kartu su poete Dalia Bielskyte 2009 m. parengusi poezijos ir dailės leidinį „Vėduoklės“, dailininkė ir jubiliejinei parodai pasirinko šios temos pristatymą, nepretenduodama į globalinę kūrybos retrospekciją.

D.Žalnieriūtė visada eksperimentuoja, ieško naujų raiškos būdų, siekia tobulo atlikimo. Ji, be abejonės, yra perfekcionistė. Šiuo požiūriu „Vėduoklių“ serija ypač sudėtinga. Kiekvienas darbas sukurtas naudojant keletą technikų: jį sudaro estampų fragmentai, rankų darbo popierius, monotipijos, iškiliosios spaudos detalės, koliažo principu preciziškai sukomponuotos ir juvelyriškai tiksliai sujungtos į vientisą, spalvingą visumą.

Grafikė prisipažino esanti ir spalvos fanatikė, todėl jai labai svarbu išgauti ypač subtilius spalvinius tonus ar pustonius, tai užima bene didžiausią kūrybos prie kiekvieno lakšto dalį. Nors niekur nepasakyta: darbas gali būti užbaigtas ir per tris dienas, ir per pusmetį.

Kuria intrigą

D.Žalnieriūtės „Vėduoklių“ ciklas, dabar jungiantis 122 darbus, neturi nei pradžios, nei pabaigos; nuoseklumas ir nebuvo grafikės tikslas. Kiekviename naujame lakšte ji kuria ne tęsinius, bet ieško naujų prasmių, jausmų ir emocijų raiškos. Taigi po „Vėduoklės Nr.113“ (2010), galima apžiūrėti „Vėduoklę Nr.9“ (2005).

Vis dėlto darbuose galima įžvelgti daugiau santūrumo nei jausmingumo ar lyrinio poetizmo. Apgaulingai lengvabūdiška vėduoklės forma neįveikia racionalaus prado, būdingo visai grafikės kūrybai. Pastarasis išlieka komponentų atrankoje, jų sujungimo būde, pagrindiniame konstrukte.

Nepasidavimas emocijoms ir kuria intrigą tarp lengvo ir sunkaus, neapčiuopiamo ir labai konkretaus. Taip klasikinė vėduoklės forma subtiliai modifikuojama, o jos pradinė prasmė išnyksta autocitatų, naujų metaforų, ženklų ir simbolių platybėse. Jei į jas nesinori nerti – užtenka likti pradiniame taške ir gėrėtis tik išorine forma, spalvomis, ornamentais, raštais, intarpais. Nenusileisdama nė vienu laipteliu, grafikė kuria meno kūrinius, įtinkančius ir elitinei, ir plačiajai publikai. O tai nėra taip jau lengva, kaip atrodo.

Uždrausti pasakojimai

Iki rugpjūčio vidurio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus fotogalerijoje galima apžiūrėti vilnietės fotografės Vilmos Samulionytės parodą – europietės įspūdžius iš Saudo Arabijos.

Gytis Skudžinskas

Iš asmeninės patirties

Jau beveik dešimtmetį Artimųjų Rytų tema yra ašinė bet kurioje žiniasklaidos priemonėje. Nesvarbu, kalbame apie egzotiką, ekonomiką, religiją ar nusikalstamumą, Azijos šalys tampa neatsiejamu europietiškos ar amerikietiškos pasaulėžiūros antipodu ar bent objektu, leidžiančiu lyginti ir polemizuoti. Greičiausiai todėl Klaipėdoje atidaryta vilnietės V.Samulionytės paroda „Haraam / Neleidžiama“ sulaukė fotografijos parodoms nebūdingo žiniasklaidos dėmesio.

Bet, paaiškėjo, V.Samulionytė nesivaiko sensacijų, egzotiškų vaizdų ar terorizmo šešėlių. Autorė pateikia aiškiai apibrėžtą savo asmeninę patirtį, o kartu ir situacijos studiją Saudo Arabijoje – šalyje, kurioje dirbo ir gyveno pusantrų metų.

Patekus į ekspozicinę erdvę, žiūrovus pirmiausiai pasitinka dviejų moterų, vilkinčių abajomis, portretai. Ir šios dvi fotografijos tampa raktažodžiu, leidžiančiu skaityti tolesnį fotografės pasakojimą.

Santykis – abipusis

Čia derėtų prisiminti, kad tokį nuasmenintą, apibendrintą ir disciplinuotą kūną europietiškoje kultūroje filosofas Michelis Foucaultas pavadino paklusniu kūnu. Europos kontekste toks kūno ir aplinkos muštravimas priklauso tik specifinėms socialinėms ir profesinėms grupėms, o islamiškajame pasaulyje moters individualumo niveliavimas yra prigimtinė duotybė, apibrėžianti tolesnį gyvenimo ritmą. Emocionalumas ir išskirtinumas šiame pasaulyje tiesiog draudžiamas.

Kitose fotografijose autorė dėsningai išeina į viešas erdves. Jau visuotinai sutariama dėl aplinkos ir gyvensenos tapatumo, t.y. pabrėžiama, jog aplinka ir ten gyvenančiųjų santykis yra abipusis, aplinka formuoja žmones, jų mąstymą, įpročius ir atvirkščiai.

Autorės fotografavimo stilistika aiškiai sietina su Diuseldorfo mokyklos suformuotais ir dabar pasaulyje itin populiariais vaizdavimo būdais. Deja, dažnai tai tik paviršutiniškas atvaizdo konstravimo principo pritaikymas. V.Samulionytės atveju, tai tiksliai pasirinktas sprendimas, leidžiantis tęsti pasakojimą apie uždarą komunikavimui ir unifikuotą sociokultūrinę situaciją.

Jokių manifestų

Kita vertus, būtent tame iki kraštutinumo minimalizuotame atvaizde atidus stebėtojas įžvelgs tą tvyrančią įtampą, sistemos pulsą ir specifinę pasaulėvoką.

Kaip viename interviu pastebėjo fotografai ir vokiškos mokyklos pradininkai B. ir H.Becheriai, mes žavimės tipologinėmis praėjusių amžių statinių fotografijomis todėl, kad jose mums pateikiama informacija be papildomų trukdžių ir momentinių įvykių leidžia susidurti būtent su tuo laikotarpiu.

Taip ir parodoje „Haraam / Neleidžiama“ pateikiamas atvaizdas, metus pirmą žvilgsnį, gali likti nebylus, tačiau savyje talpina didelį kiekį nuorodų ir net konkrečius pranešimus. Tiesa, V.Samulionytė keliose fotografijose nevengia nedidelės dinamikos, bet tai niekada netampa manifestiniu pranešimu.

Ir kai prisimeni tą žiniasklaidos dėmesį, ar be paliovos eksploatuojamas kelionines fotografijas, kurios žaibiškai praranda bet kokį aktualumą, lyginant jas su vietinių gyventojų nuoširdžiomis, intymiomis, nors ir mėgėjiškomis fotografijomis interneto platybėse, supranti, kad distancijos išlaikymas ir anonimiškas žvilgsnis yra bene geriausias būdas tyrinėti ir pažinti kitą kultūrinę situaciją.

Taip, nėra šioje parodoje egzotikos ir sensacijos. V.Samulionytės pasakojimas skirtas vizualiosios kultūros smaguriams.

Viena trumpa Arlio festivalio versija

Ne veltui sakoma, kad svarbiausi pasaulio kultūros sambūriai vyksta Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje: Kanuose – kino, Avinjone – teatro, Arlyje – fotografijos festivaliai. Pastarajame teko tuo įsitikinti.

Atvaizdų griūtis

„Duburys“ – pagal likimo sroves

Aivaras Dočkus

Paskutinieji „Duburio“ kadrai kaip du vandens lašai panašūs į „Atsisveikinimo“ finalą. Pusiau ironiška pagrindinio veikėjo šypsena, baltas blyksnis į nežinomybę ir titrai. Tačiau abu filmus skiria neišmatuojamai gili režisūrinio meistriškumo praraja.

Laikas neprailgsta

Gytis Lukšas įrodo, kad yra lietuviško kino klasikas. Ir tai ne teorema, o aksioma. Nelengvai į galvas įkrentantį scenarijų pagal Romualdo Granausko romaną jis priverčia lengvai suktis pagal natūralius srovės principus. „Duburys“ nufilmuotas, sumontuotas ir sudėliotas taip, kaip tie išraiškingi epizodai, kuriuose vanduo įsuka į gelmes tiek fizinius herojų kūnus, tiek jų likimus. Įvykis po įvykio žiūrovas įtraukiamas į negailestingą gyvenimo ekrane gaivalą, todėl net sunkiai įsivaizduojamų tragedijų grandinė atrodo kaip tikroviškai tiesi likimo kreivė.

Be abejo, atsiras teigiančių, kad „Duburys“ yra tas tradicinis, lėtas lietuviškas kinas, kurio jau esame persivalgę. Taip, tradicijos išlaikytos. Tačiau ne tiek lietuviško, kiek nepriklausomo kino, kurio kelias prasideda festivaliuose, kurio seansuose nebūna tvanku nuo susigrūdusios publikos, kurio vaizdai nesušlamščiami kartu su kukurūzų spragėsiais.

Ir – „Duburys“ nėra lėtas. Niekas čia beprasmiškai nemedituoja, neskaičiuoja danguje debesų ir nesimėgauja monotoniškais peizažais. Yra keli kameros skrydžiai virš miškų, tačiau jie padeda sukurti visumos atmosferą. Ko gero, reikėtų išmesti iš žiūrovų žodyno teiginį „lėtas kinas“, jei filme nėra susišaudymų ir sprogimų. Gali būti ne ką mažiau efektingesni vidiniai susišaudymai ir sprogimai. „Duburyje“ tokių apstu, o tempas greitas, be jokių tuščių pasisėdėjimų. Filmo trukmė popieriuje atrodo nepakeliama kaip Sizifo akmuo, tačiau kino salėje laikas neprailgsta. Priešingai. Jis tarsi akmuo su vis didesne jėga rieda žemyn. O įtampa kopia į kalną.

Realistiškumas – neįtikėtinas

Prisipažinsiu – iš pradžių nespalvotas filmas truputėlį erzina. Galvoji, kokia čia naujovė ištrinti spalvas? Taip sukurta ne viena ir ne dvi juostos. O tas triukas prasmingas toli gražu ne visada. Bet po dešimties minučių G.Lukšui spaudi dešinę. Pavyko. „Duburio“ realistiškumas neįtikėtinas. Juk sovietmečiu gyvenome griežtai, be ryškių spalvų. Be to, juoda ir balta spalvos tarsi užrakina akis veiksmo bei laikotarpio rate ir neleidžia prarasti koncentracijos į ekraną.

Pirmasis „Duburio“ pusvalandis paprasčiausiai įspūdingas. Jausmas toks, lyg žiūrėtumei pirmąjį lietuvišką siaubo filmą. Moters vaitojimas, velionio batų istorija, košmariškai besisukantis vanduo – nėra jokio banalaus graudulio, tik nugara bėgantis šaltis ir kulnus surakinusi baimė. G.Lukšas meistriškai kuria mirties nuojautą. Kelis kartus leidžia herojui vaikščioti bedugnės kraštu. O po to be gailesčio susidoroja. Puiku, kad kraupi legenda apie Švažą ne šiaip papasakojama, o iliustruojama baimingai mistišku ir postmodernistišku trumpo metražo filmu filme.

Įdomūs ir ciniškieji epizodiniai personažai – kaimiečiai, kurie ramiu tonu konstatuoja jauno vaikino žūtį. Yra kaip yra. Gyvenimas žiaurus.

G.Lukšas ir operatorius Viktoras Radzevičius pasinaudoja kiek-viena proga įdomiau nufilmuoti herojų pokalbius ir įlieti gaivališkumo ten, kur gali atsiverti dėmesio stokos duobė.

Aktorių darbai – jėga

Tačiau stipriausia „Duburio“ jėga – galingi aktorių darbai. Visi be išimties. Nuo dominuojančių iki trečiaplanių. Todėl net pavojingiausi siužeto posūkiai įtikina ir neleidžia nuslysti nuo logikos skardžio.

Vladimiras Jefremovas įkūnija tipišką sovietmečio žmogelį, kuriam vienintelis pabėgimas nuo kasdienės pilkumos – pasisėdėjimas prie degtinės su bendradarbiais. Klava – Jevgenija Varenitsa iš karto užvaldo ekraną tai juokdamasi, tai verkdama. Femme fatale. Nuotaikos keičiasi kas sekundę. Anapus Atlanto tai būtų nominacija „Oskarui“. Tokios pat nominacijos nusipelnytų ir kita femme fatale – Oksanos Borbat suvaidinta Maška – tikra jausmų ir kančių raizgalynė. Ypač jaudinantis personažas – statistinė Lietuvos kaimo moteris – Gaučio motina. Aktorė Diana Valiušaitienė verta daugiau nei nominacijos ar prizai. Tai tiesiog etaloninis aktoriaus įtaigumo pavyzdys. Santūrus, apgalvotas ir subrandintas iki smulkmenų charakteris.

Giedriaus Kielos sukurtas Juozas Gaučys taip pat nenuskęsta išraiškingų charakterių fone. Matome iš paskutiniųjų su nepalankiai besiklostančiomis aplinkybėmis kovojantį žmogų, kuris kažkur giliausiame sielos užkaboryje suvokia, kad nieko negali pakeisti. Vienu metu jo akyse užkoduotas ir maištas, ir susitaikymas.

Nesuklupo po našta

R.Granauskas – „nelengvas“ rašytojas, o „Duburys“ – nesibaigiančių nelaimių, tragedijų ir mirčių maratonas. Bet G.Lukšas laviruoja beveik be nuslydimų. Nenusileisdamas tokių „filmų – tragedijų“ meistrui Larsui von Trierui. Dramatizmo krūviu ir kai kurių herojų pasiaukojimu „Duburys“ artimas kultinei L.Triero dramai „Prieš bangas“. Kuriant tokį ilgą ir dramatišką kino pasakojimą viena esminė klaida gali sugriauti visą sudėtingiausią struktūrą. Vėl – pagyrimas „Duburio“ aktoriams ir režisieriui, atlaikiusiems R.Granausko romano tragizmo naštą ir nesuklupusiems po naščiais kaip Gaučio motina.

Pastabos? Nepriklausomam kinui nebūtinas maksimalus vaizdų efektingumas ir pažodinis filmavimas. Tačiau vis dėlto būtų įdomu pamatyti Klavos žūtį. Jos fatališką žvilgsnį, į mirtį lekiantį sunkvežimį, į šonus skriejančias nuolaužas. Nebūtina tai nufilmuoti holivudiškai. Galima tai padaryti dramatiškai. Kad stiklo šukės pervertų žiūrovams širdis.

Galima būtų išvengti titrų – „taip galėjo pasibaigti Gaučio gyvenimas ir filmas“. Leisti herojui skęsti ekrane. Filmuoti po vandeniu. Taip, kad užgniaužtų kvapą. Ir užbaigti filmą natūraliai. Taip, kaip jis ir vystėsi.

Kad ir kaip būtų, „Duburys“ ir be šių korekcijų yra filmas, kurį rekomenduoju pamatyti ir įvertinti savo akimis. Pernai rugsėjį pasirodžiusi G.Lukšo juosta jau sulaukė didžiulio dėmesio ir palankių kino kritikų atsiliepimų bei prizų ne viename prestižiniame festivalyje. Taline „Duburys“ apdovanotas dviem pagrindiniais prizais – už geriausią Baltijos šalių vaidybinį filmą bei geriausią operatoriaus darbą. O ką tik, liepos pradžioje, šis filmas pelnė „Sidabro kekę“ Lenkijoje, Vidurio ir Rytų Europos šalių kino festivalyje.

Festivalis „Parbėg laivelis“: tradicinių kultūrų blyksniai

Keturias dienas Klaipėdos širdis plazdėjo tradicinės muzikos ritmu, vasaros kaitrą malšindama folkloro bangomis, gaiviais naktišokių šuorais, tautinių kostiumų klosčių plevenimu, lauktais ir netikėtais tradicijų pliūpsniais.

Irena Armonienė

Liepos 15–18 dienomis Klaipėdoje šurmuliavo 8-asis tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, kas antrą vasarą suburiantis savos bei svečių šalių pamatinės kultūros puoselėtojus bei gerbėjus.

Svečiai sutikti ypatingai

Paleidęs skristi sparnuotą šūkį – „Tradicijų uostas atviras Jums!“ – festivalio organizatorius Klaipėdos etnokultūros centras sulaukė gausaus būrio folkloro kolektyvų iš Lietuvos bei svečių šalių – Bosnijos ir Hercegovinos, Belgijos, Lenkijos, Meksikos, gražaus spiečiaus amatininkų bei kulinarinio paveldo gamintojų iš visos mūsų šalies. Visais būdais – tiek organizacine prasme, tiek programos režisūra siekta pabrėžti, kad Klaipėda yra itin svetingas miestas. Krašto tradicijos nuo seno teikia ypatingą dėmesį svečių sutikimui bei priėmimui.

Šių metų festivalio reklaminė medžiaga suintrigavo raitų, Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais vilkinčių merginų paveikslu. Šis „vaizdelis“, kaip gali pasirodyti, – ne iš piršto laužtas. „Lietuvininkas gimė su kamanomis rankoje“ – byloja istorinę tiesą priežodis. O ši tiesa galiojo tiek vyrams, tiek moterims. Moterys buvusios puikios jojikės, žirgą suvaldydavo laikydamos vien už karčių. Į bažnyčią, į miestą, pas gimines ar į laukus – vis raitos jojusios, o turgaus dieną, mena istorinė medžiaga, buvo matomi ir jaunų, ir vyresnio amžiaus raitelių pulkeliai. Kai Friedrichas Vilhelmas IV važiavo į Klaipėdą, jį pasitiko net 24 raitos merginos, vilkinčios lietuvininkų tautiniais drabužiais – tai buvęs išskirtinio dėmesio ir pagarbos aukštam svečiui ženklas.

Kas stebėjo penktadienio vakaro koncertą „Ir parbėgo laivelis“, regėjo festivalio svečių laivo sutikimo ceremoniją, kur tautiniais kostiumais vilkinčios raitelės atjojo tiesiai iš Turgaus gatvėje vykusio „jomarko“, sutiko į „Tradicijų uostą“ atkakusius svečius bei įteikė jiems dovanų.

Pažintuvės su kitomis kultūromis

Tradiciniu festivalio „Parbėg laivelis“ renginiu tapusios kūrybinės dirbtuvės kaskart skleidžiasi skirtingomis spalvomis, pavilioja etninės kultūros žinovus ir smalsuolius svečių šalių kultūros atodangomis bei gimto krašto tradicijų įdomybėmis. Šįsyk pažintuvės su tautiniu kostiumu, tradicinio dainavimo bei muzikavimo subtilybėmis, instrumentų įvairove, etnochoreografija, istoriniu lietuvių genties kostiumu truko dvi dienas.

Folkloro ansamblis „De Krekels“ (flamandai, Belgija) atskleidė atskirų savo krašto regionų tautinio kostiumo bei šokio elementus. Buvo pailiustruoti vienbalsio ir dvibalsio flamandų tradicinio dainavimo būdai, populiariausių šokių muzikinis instrumentarijus (dūdelės, cimbolai, fleita, smuikas, akordeonas ir kt.). Kolektyvo programos pagrindą sudaro flamandiški liaudies šokiai bei vėliavnešių pasirodymai. Vėliavnešių tradicija datuojama nuo viduramžių. Tai labai vizuali ir atraktyvi belgų programos dalis.

Šiandien kolektyvo vilkimi kostiumai, kad ir kaip būtų gaila, stilizuoti. Tačiau atskiros detalės – galvos dangos, net merginų apatiniai rūbai – pagaminti pagal muziejuose išlikusius pavyzdžius. Ansamblio vadovas Walter Casteels apgailestavo, kad tiesioginė sąsaja su tautiniu kostiumu ilgai buvo nutrūkusi, tradicine apranga labiau susidomėta tik po Antrojo pasaulinio karo.

Lenkai žavėjo ir kostiumais

Folkloro ansamblis „Magurzanie“ (pietinė Lenkija, Šlionsko vaivadija) itin turtingas tautinių kostiumų bei programų, kurias sudaro Żywieco kalniečių ir Šlionsko regiono dainos bei šokiai.

Ansamblio vadovė Krystyna Mikociak kūrybinių dirbtuvių metu supažindino su skirtingų tipų tradicine apranga – geriausiais Żywieco kalniečių, miestiečių ir Krokuvos krašto kostiumais. Išskirtinio dėmesio sulaukė Pietų Lenkijos regiono XIX a. jaunavedžių aprangos stilius. Merginos kostiume stebėtinai daug rankomis siuvinėto balto tiulio, iš kurio pasiūta prijuostė, apykaklė, skraistė ir kt. Net keturi apatinių sijonų sluoksniai suteikia jaunosios rūbams išskirtinę formą. Jaunikio tradicinis kostiumas ne mažiau įspūdingas – akį traukia aukso siūlais siuvinėta plati juosmens juosta, daili vilnonė sermėga. Netekėjusių lenkaičių galvas dabino gėlių žiedai, ištekėjusiosios gobėsi gausiai siuvinėtomis skaromis. Puošnūs ir vaikinų galvos apdangalai, primenantys vėduokles iš povo plunksnų. Daugelyje demonstruotų tiek vyriškų, tiek moteriškų kostiumų vyrauja raudona spalva. Ji nuo seno buvusi magiška priemonė ir apsauga nuo piktųjų jėgų.

Kūrybinėse dirbtuvėse pristatyti ir „Magurzanie“ gimtinės karnavalinės apeiginės aprangos pavyzdžiai. Vienas jų – gyvybę, pavasarį, žydėjimą, turtingumą, vaisingumą simbolizuojantis žirgas, sutinkamas Lenkijoje pavasario švenčių metu. Tradiciniai ansamblio šokiai organiškai susipynę su žaidybiniais elementais, instrumentinės muzikos pritarimu, dainavimu, specifiniais šūksniais. Pademonstruotas ir tradicinių muzikos instrumentų – dūdmaišio, smuikų, basetlės, daudyčių, įvairių armonikos tipo dumplinių – skambesys.

Nuotakos spindi auksu

Folkloro ansamblis „Bosiljak“ į Klaipėdą atvyko iš Bosnijos ir Hercegovinos. Šis kolektyvas kryptingai puoselėja serbų tradicijas ir folklorą.

Klaipėdiečiams ir miesto svečiams ansamblis, vadovaujamas Stanos Nagradić, atskleidė tradicinius serbų šokių elementus, aprangos ypatumus. Kolektyvo rūbai žavėjo autentiškomis detalėmis – ilgais kutais puoštomis merginų prijuostėmis, vilnonėmis liemenėmis. Dalis serbų kostiumų amžiumi siekia net 200 metų, kai kurie rekonstruoti pagal išlikusius pavyzdžius. Akį traukė tradicinis apavas, siūtas iš ėriuko odos, spalvingos vilnonės kojinės, ypač vyrų kostiume mirgančios siuvinėtais augaliniais elementais.

Netrūko ir įdomybių – brandos sulaukusių serbių rūbai išsiskiria galvos danga ir priekyje ryšimu audeklu, kurie nusagstyti aukso monetomis. Toks „nešulys“, sveriantis apie 6–7 kilogramus, informuoja ne tik apie merginos socialinę, materialinę padėtį, bet ir apie sveikatos būklę (silpnos sveikatos merginai tokia „našta“ vargu ar būtų pakeliama). Auksinėmis monetomis padabintos ir jaunuolių liemenės. Serbai festivalio dalyvius vaišino tradiciniais kepiniais, nacionaliniu stipriuoju gėrimu – rakija.

Sombrero išpopuliarino serialai

Meksikos folkloro ansamblis „Tsasna“, Lietuvoje viešėjęs pirmą kartą, pripažino, kad jų regiono etninės kultūros paveldas sudėtingas ir multikultūrinis. Tai atsispindi tiek aprangoje, tiek instrumentuose, tiek dainose.

Ispanų, įvairių afroamerikiečių, vietinių indėnų, atskirų Karibų jūros regiono tautų etninės kultūros ištakos suformavo muzikinį žanrą „son“, kuriam ir atstovauja „Tsasna“. Ansamblis demonstravo tradicinius muzikos instrumentus – įvairių pavidalų gitaras, mušamuosius, saviskambį instrumentą, pagamintą iš asilo kaukolės, ir kitus.

Meksikiečių pasirodymuose ryškiai išsiskiria moterų solinis šokis, kuriame svarbiausia ritmika. Ritmui sustiprinti šokama su metalu kaustytais bateliais.

Tradiciniai moteriški ir vyriški meksikiečių kostiumai pasižymi gausiu marškinių siuvinėjimu, dažniausiai kartojasi augaliniai motyvai. Plačios, spalvingos moterų juostos austos rankomis. Jų ilgis siekia apie porą metrų. Siauresnės austinės juostelės nešiojamos ant kojos, rankų, naudojamos gitaroms pasirišti. Kolektyvo vadovas Manuel Mendez Alonco akcentavo, kad meksikiečių serialai paveikė visuotinę nuomonę, neva išskirtinė Meksikos gyventojų aprangos detalė – itin plačių kraštų veltinės skrybėlės, vadinamos sombrero. Ispanų kalboje šiuo žodžiu apibūdinama bet kokia skrybėlė, o Meksikoje dažniausiai nešiojamos šiaudinės skrybėlės, kurias ir pademonstravo ansamblio „Tsasna“ nariai.

Kaip senovėje rengėsi lietuviai

Festivalis „Parbėg laivelis“ dovanojo klaipėdiečiams puikią galimybę iš arti pamatyti vilnietės archeologės dr. Daivos Steponavičienės vadovaujamos darbo grupės rekonstruotų istorinių lietuvių genties kostiumų kolekciją. Ji skirta Lietuvos tūkstantmečiui, pirmą kartą buvo pristatyta Vilniuje 2009 m. dainų šventėje.

Klaipėdiečius su kolekcija supažindino pati projekto iniciatorė D.Steponavičienė, gerai žinoma sceniniu Rugiaveidės vardu. Šešios poros kostiumų atstovauja konkrečių skirtingų istorinių laikotarpių ir socialinių sluoksnių Lietuvos gyventojų aprangos stiliui: I–IV a. (romėniškasis laikotarpis), V–VI a. (tautų kraustymosi laikotarpis), IX–XII a. (vikingų laikotarpis), XIII–XIV a. (Europos madų įtaka), XV a. (dvariškių apranga, Trakai), XVI a. karališkoji pora (Vilnius, renesanso laikotarpis).

Lietuvoje gyvavusi degintinių kapų tradicija daug įkapių sunaikino, tad sudarant kolekciją, pasirinkti tie pavyzdžiai, kurie pasižymėjo įkapių gausa. D.Steponavičienė pripažino, kad daug dalykų sunyko negrįžtamai, atkuriant kostiumus belieka tik kurti versijas, galimus variantus. Tačiau jų niekas negali nei paneigti, nei patvirtinti kaip istorinės tiesos ar netiesos. I–XII a. kostiumai išsiskiria namudinio darbo vilnoniais audiniais. Įdomios adata nertos kojinės, vyrų vytinės juostos, puoštos sagtimis, apsiaustų kraštai su privytomis juostomis. Krinta į akis mėlyna rūbų spalva. Siūlų dažymui visoje Europoje naudota mėlžolė – sodria mėlyna spalva dažantis augalas, paplitęs plačioje teritorijoje. Prabangiausia spalva buvusi raudona, mat augalai, dažantys raudonai, buvę labai reti ir brangūs. Prasidėjus tautų kraustymosi laikotarpiui paplito žemės kolorito spalvos.

Nunykus namudiniams verslams, Lietuvoje pradėjo dominuoti įvežtinės medžiagos, papuošalai, – tai atspindi prabanga pulsuojantys XIII–XVI a. kostiumai.

Kolekcijos sukūrimą parėmė Lietuvos Kultūros ministerija. Šiandien ji saugoma Lietuvos liaudies kultūros centre.

Savos etnokultūros įdomybės

Folkloro ansamblis „Sasutalas“ (vad. A.Morkūnas) visus detaliai supažindino su dvejinių, trejinių ir keturinių sutartinių vokalinio perteikimo tradicijomis, žinomomis šiaurinėje Aukštaitijos dalyje. Šokamosios sutartinės sulaukė ypatingai šiltų ovacijų.

Folkloro ansamblio „VISI“ vadovas E.Vyčinas pristatė ratukinės rylos retą egzempliorių, kurį pats rekonstravo su kitu vilniečiu tradicinių muzikos instrumentų meistru A.Bugailiškiu. Ratukinė ryla – Lietuvoje unikalus tradicinis muzikos instrumentas, seniau dažniausiai vartotas elgetų bei Užgavėnių persirengėlių. Apie jį dokumentinės bei istorinės medžiagos išlikę mažai.

Kūrybinėse dirbtuvėse susitiko ir bendravo visi festivalio „Parbėg laivelis“ dūdmaišininkai – folkloro kolektyvų „Ratilio“, „Lipk ant sienų“, „Radasta“, „Magurzanie“ muzikantai. Renginyje dalyvavęs garsus Lietuvos instrumentalistas, folkloro entuziastas, keliautojas, dūdmaišių tradicijų žinovas Gvidas Kovėra nepailsdamas pasakojo apie šio instrumento istoriją, ypatybes, grojimo manierą, repertuarą, perspektyvas. G.Kovėra organizuoja dūdmaišininkų „susipūtimų“ dienas, sukūrė internetinę svetainę www.dudmaisis.lt, kurioje galima rasti daug informacijos apie dūdmaišius, juos gaminančius meistrus bei pačius muzikantus. Kūrybines dirbtuves vainikavo savotiškas „dūdmaišininkų paradas“, kuriame visi muzikantai „supūtė“ festivalio dainą „Parbėg laivelis“.

Sugrįš po poros metų

Vasaros karštymetį atlaikęs tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ sugrįš į tradicijų uostą po poros metų ir vėl atplukdys pasaulio regionų etninės kultūros pavyzdžius, liudys apie neišsemiamus tradicinės kultūros klodus bei vėl leis džiaugtis gražiomis Mažosios Lietuvos tradicijų gelmėmis.

„Parbėg laivelis“ yra įtrauktas į CIOFF (tarptautinės liaudies meno organizacijos prie UNESCO) festivalių kalendorių. Festivalyje jau yra dalyvavę folkloro ansambliai iš Švedijos, Indijos, Lenkijos, Rusijos, Kroatijos, Vengrijos, Latvijos, Čekijos, Ukrainos, Graikijos, Anglijos, Turkijos, Rusijos, Italijos, Portugalijos, Belgijos, Slovakijos, Norvegijos, Suomijos, Vokietijos.

N.Laužikienė: „Mėgstu iššūkius“

laipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento vadovė Nijolė Laužikienė, nuo rugpjūčio 1-osios tapsianti Lietuvos kultūros viceministre, tvirtino, kad tai nebe pirmas iššūkis jos gyvenime.

Karjera – ne tikslas

– Sąmoningai gyvenime niekada nesiekiau karjeros. Tiesiog taip atsitikdavo. Iš tikrųjų lipu karjeros laiptais – to negaliu paneigti. Pagal profesiją esu istorikė, šiek tiek mokytojavau. Paskui dirbau Turizmo centre, buvau ekskursijų vadovė, vėliau teko vesti kursus turistų grupių vadovams. Po to, dar sovietmečiu, dirbau Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje atsakingąja sekretore. Sąjūdžio metais tapau miesto Kultūros skyriaus vedėja. Tai buvo ilgiausias mano gyvenime periodas – beveik 15 metų, kai buvau vienoje vietoje tiek laiko. Po to vėl gyvenimas man pasiūlė šansą. Kaip tik tada, kai viskas susidėliojo į vietas, aprimo. Nes, kaip žinia, pradėti dirbti 1990-aisiais nebuvo taip paprasta – tai buvo griūties, pokyčių metai. Sprendimus priimti nebuvo lengva ir paprasta, nes laikas buvo toks. Iš tikrųjų daug kas keitėsi – tvarka, finansavimo sistema, pati kultūros struktūra, administravimas buvo labai sudėtingas. Na, ir tada, prieš penkerius metus, man pasiūlė vadovauti Socialiniam departamentui. Vėlgi nebuvo lengva apsispęsti. Nes savo gyvenimą buvau susiejusi su kultūra, net susitapatinusi su ja, ir buvo labai sunku atsisveikinti. Bet po to, kai pradėjau dirbti departamente, mano veiklos sfera išsiplėtė – pradedant nuo sveikatos, socialinės paramos, baigiant sportu, švietimu ir kultūra. Tas darbas labai praturtino, praplėtė akiratį, nes dirbdamas vien tik kultūros srityje, ją ir tematai. Bet kai teko susipažinti su švietimo darbu, iš arti pamatyti visas socialines problemas, priartėti prie konkrečių žmogaus poreikių, pamačiau, kad visur stinga kultūros, kad ji galėtų pagelbėti daug kur. Tiek spręsdama socialinės atskirties klausimus, tiek švietime pasigedau kultūros ir kūrybiškumo. Jo stinga net švietimo ugdymo programose. Pažiūrėkite – jos orientuotos į faktus, jų išmokimą, o ne į kūrybišką žinių pateikimą, priėmimą, mąstymą. Manau, kad ten kultūros tikrai yra per mažai ir kad jos galėtų būti daugiau.

Šiuolaikinės tapybos paralelės: Lietuva – Lenkija

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose iki rugpjūčio vidurio vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos meno paroda „Šiuolaikinė tapyba. PostEvoliucija“.

Ignas Kazakevičius

Šio pavadinimo vėliava plazda virš dviejų parodų – Lenkijos kuratoriaus Leszeko Czajka’os parengtos 150 darbų ekspozicijos „Vienaskaitos pirmuoju asmeniu“ ir lietuviškosios 30 kūrinių rinktinės „PostEvoliucija“.

Lenkai – koncepciniu pjūviu

Siekdami objektyviau atspindėti šiuolaikines tapybos tendencijas, kurios būdingos ne tik Lietuvai, ieškodami bendrų paralelių ir sykiu autorių bei kūrinių kontrasto, mes lietuviai kuratoriai (šių eilučių autorius ir vilnietis kolega menotyrininkas Vidas Poškus) akcentavome Lenkiją – šalį, turėjusią panašių šiuolaikinio meno vystymosi problemų (komunistinė visuomenės deformacija), tačiau daugiau meninės laisvės ir ilgesnį evoliucinį įsibėgėjimo periodą. Kita vertus, iki šio projekto šiuolaikinė Lenkijos tapyba Lietuvoje koncepciniu pjūviu pristatyta dar nebuvo.

Kuratorius L.Czajka surinko vienus stipriausių jaunosios ir viduriniosios kartos Lenkijos tapytojų. 17 autorių ir kūrybinių grupių atstovauja įvairioms Varšuvos galerijoms. Ji pristato pakankamai platų pokyčių, kuriuos per pastaruosius du dešimtmečius patyrė Lenkijos tapyba, diapazoną: nuo klasikinio potėpio iki gatvės meno, nuo videomeno iki plakato, komikso, nuo klasikinės lenkų tapybos mokyklos intepretacijų iki jaunosios kartos pamėgto „eurostandarto“.

Stebint lenkų menininkų kūrinius galima pamatyti, kaip stipriai pasikeitė viduriniosios kartos lenkų tapytojų vizualinė kalba, kaip ji kito nuo grynai tapybinės iki tarpdisciplininės. Galima atsekti kartų perimamumo tendenciją, kuomet jaunieji naudoja prieš du dešimtmečius atrastus vyresniųjų klodus, o „klasikai“ nevengia jaunatviško eksperimento.

Trys evoliucijos bangos

Lietuviškos tapybos scenos pastarųjų dviejų dešimtmečių pokyčiai liudija apie priešingą Lenkijos parodai rezultatą – nėra nuoseklios evoliucijos, kuri turėtų vykti tradicinės dailės šakoms virstant šiuolaikinėmis medijos formomis.

Antroji – ponepriklausomybinė tapybos evoliucijos banga (pirmąja – tarpukarine vis dar minta saloninė dailė ir meno kūrinių aukcionai) truko maždaug 15 metų. Ji iš dalies buvo veikiama mokytojo–mokinio, kartos – kartai vizualinės informacijos perdavimo tipo, iš dalies absorbavo užsienines tendencijas, kurios paveikė įdomiausių jos atstovų (J.Gasiūnas, E.Ridikaitė, E.Gineitytė, Ž.Augustinas, A.Jonkutė, R.Nemeikšis, A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė) tapybinę estetiką ir koncepcijas.

Trečioji evoliucijos banga, sugėrusi grynąsias pasaulines tendencijas, kilo prieš maždaug penkerius metus. Jos autoriai dar evoliucionuoja ir greičiausiai karaliaus Lietuvos tapyboje artimiausius 10 metų. Ši, anot projekto bendrakuratoriaus V.Poškaus, „eurostandartinė“ banga apsėmė ne tik jauniausius, tik ką Vilniaus dailės akademiją baigusius, bet užkabino ir kai kuriuos parodoje eksponuojamos antrosios evoliucijos bangos atstovus (P.Jurkšaitytę, Ž.Augustiną, E.Ridikaitę).

Šiandien šiuolaikinės tapybos vystymosi procesas Lietuvoje iš esmės paliktas savieigai. Nėra nė vienos organizacijos, nė vienos asociacijos ar kitokio sambūrio, nėra kuratorių, kurie nuosekliai ir kryptingai dirbtų vien tik su didesnės apimties šiuolaikinės tapybos projektais šalyje.

Save nukirtusių šakų žiedai

Pavienius projektus Lietuvoje globoja menotyrininkai Raminta Jurėnaitė, V.Poškus, Milda Žvirblytė, Rita Mikučionytė, dailininkai Linas Liandzbergis ir Vilmantas Marcinkevičius, kartais Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kuratoriai (2000 ir 2010 m. Vilniaus tapybos trienales kuravo su ŠMC bendradarbiaujantis kuratorius Evaldas Stankevičius).

Skirtingos šių kuratorių strategijos, skirtingi siekiai, skirtingas kuratorinis profesionalumo lygis. Tačiau nesant aiškios tapybos projektų hierarchijos, procesą į priekį stumia būtent projektai, kurie yra lankstesni nei vienintelė niekaip vietos šalies meno kontekste nerandanti Vilniaus tapybos trienalė.

Projektai yra kryptingesni, nes turi koncepcinę laisvę atmesti netinkamus autorius bei kūrinius, fragmentu išreikšti visumą. O finansiškai jie nėra tokie brangūs kaip bienalės ir trienalės, todėl juos įmanoma dažniau rengti. Dėl minėtų priežasčių tokio, kaip šiandieną KKKC eksponuojamo, projekto formatas gali būti taiklesnis, aštresnis, drąsesnis ir analitiškesnis.

Lietuvoje vyko ir vyksta daug tapybos projektų. Visi jie, be abejo, skirtingų stilių, pakraipų, koncepcijų ir turinio, skirtingų tikslų siekiantys. Paminėsiu tik kelis buvusius ir tebevykstančius: prieš kelerius metus vykęs pirmasis tapybos projektas viešosiose miestų erdvėse „Bitės erdvės“ ir pirmoji duoklė jauniesiems kūrėjams – „Jaunojo tapytojo prizas“ (abu inicijuoti tapytojo V.Marcinkevičiaus); saloninės krypties „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ (kurat. Olegas Darčianovas); 2009 m. surengtas R.Jurėnaitės klasikos defile „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos“ kone visose Vilniaus parodinėse erdvėse; vienas prasčiausių projektų, tačiau liberalių intencijų turinčios Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamos metinės apžvalginės, bekonkursės parodos „Vilniaus tapyba“; didelį stažą turintys keli stambesni plenerai (A.Samuolio, Ch.Sutino, Nidos pleneras), kurių poplenerinės parodos beveik kiekvienais metais užplūsta Lietuvos galerijas.

Lietuvos tapybos projektai evoliucionuoja spazmiškai: trūkčioja, vaitoja, krenkščia ir stena. Nėra nei ypatingų iššūkių, nei reklaminių triukų, nei provokacijų. Daugelyje jų juntamas noras įtikti menininkams, žurnalistams, rėmėjams, meno kritikams ir vadinamiesiems platiesiems visuomenės sluoksniams.

Dabartinio lietuvių tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija. Neatsitiktinai su V.Poškumi užsimojome pristatyti „nutrūkusios tapybos evoliucijos“ autorius. T.y. tuos menininkus, kurių kūryboje nebėra tiesioginės lietuviškos ekspresionistinės mokyklos traktuotės, jau minėtos kartų perimamumo tendencijos. Tuos, kurių kūrybą paveikė absoliučiai arba iš dalies įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno tendencijos, Lietuvos kontekste regisi tarsi išaugusios pačios iš savęs.

Nėra geriausio tapytojo

Atrinkdamas projektui darbus ir analizuodamas bendrą Lietuvos tapybinę situaciją, pastebėjau ir drįstu paskelbti tezę, kad Lietuvoje nėra geriausio tapytojo. T.y. tokio, kuriam galėtum sukabinti medalius už turinį, išraišką, inovacijas, koncepciją, pateikimą, intrigą ir kita.

Mūsų šalies tapybos vystymo ir pristatymo struktūra remiasi arba tik parodine, arba tik komercine, arba tik privačios „Vartų“ galerijos iniciatyva – su pastarąja bendradarbiaujančių tapytojų pristatymu tarptautinėse parodose ir mugėse. Todėl neverta kalbėti apie atskiros šakos genezę ir reitingus tarpusavyje konkurentabilių jos atstovų, kuriuos suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų. Išskirčiau penkis viduriniosios kartos menininkus (J.Gasiūną, E.Ridikaitę, P.Jurkšaitytę, A.Jonkutę, Ž.Augustiną). Taigi jų nedaug, jie skirtingo amžiaus, labai skirtingų stilių, tačiau juos vienija koncepcinė tapybos priemonių, technikos ir siužeto branda. Todėl juos tenka pripažinti originalesniais nei po jų sekanti, šiandien kiekiu dominuojanti šviežių tapybos katedros absolventų karta.

Vyriausiajam – J.Gasiūnui, kad iš tiesų būtų geriausias, jau derėtų pakeisti siužetų „mitologiją“, labiau varijuoti stilistiką.

Kas būtų, jei nebūtų J.Gasiūno? Ogi E.Ridikaitė. Be abejo, ji nekonkuruoja tiesiogiai, nes yra išvedusi savąją gerai atpažįstamą paralelę. Tačiau E.Ridikaitei, kaip ir P.Jurkšaitytei, kad būtų geriausios, trūksta tapybinės staigmenos. Trūksta impulso, žiežirbos, intrigos, vedančios toliau nei tipiški – standartiniai kodai paveikslų paviršiuje.

Ž.Augustinui reikėtų griežčiau elgtis su koncepcija. Kartais siužetas atrodo jai nepavaldus ir mieliau šliejasi prie tapybinės manieros. Šis autorius „banguoja“ – vienu projektu prisistato stipriau, kitu – silpniau, neretai pavieniai paveikslai suskamba geriau, nei racionaliai sukonstruoti koncepciniai ciklai.

A.Jonkutei patartina rišliau, drąsiau ir net agresyviau sieti tapybą bei medijas. Besiremdama temos remake’u ji vis dėlto nepanaudoja performanso, kūrinių mastelio ir technologijų jungties potencialo.

Kaip matote, visi autoriai turi po kelis atspirties taškus ir renkasi, į kurį duotu momentu galėtų atsiremti. Nors pirmieji trys jų turi mažiau ir, panašu, laikinai stabtelėjo, o likusieji du jų turi daugiau, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl jie nuolat eksperimentuoja.

Jaunosios kartos (kuriai šiandien 25–35 m.) tapytojų būdingiausias bruožas – bent vieno atspirties taško paieškos.

Tai Eglė Karpavičiūtė, Kristina Ališauskaitė, Alisa Mulina, Linas Jusionis, Domas Noreika, Alina Melnikova, Adomas Danusevičius, Monika Furmanavičiūtė, Kristina Kurilionok, labiau ekspresyvios – Indrė Šataitė ir Kunigunda Dineikaitė, labiau „komiksiniai“ Benigna Kasparavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Konstantinas Gaitanži bei kiti panašūs amžiumi ir stilistiniais bruožais.

Pozityvios kuratorių peštynės

Atsižvelgdami į minėtas tendencijas, menininkus parodai kvietėme detaliai išnarstę konkretaus autoriaus ir galimų „evoliucinių konkurentų“ kūrybą.

Siekdami kuo didesnio objektyvumo, atsisakėme išankstinių nuostatų, simpatijų, neapsibrėžėme konkretaus menininkų skaičiaus, kartų ar stilių klasifikacijos.

Pasilikome vienintelę nuorodą – šio dešimtmečio tapybos scenos pokyčius.

Su Vidu ginčijomės dėl kiekvieno autoriaus, „svėrėme“ vieno privalumus ir kito galimybes, įrodinėjome ginamojo kandidato atitikimą nusibrėžtoms koncepcinėms projekto paralelėms (detalią kuratorių mūšio ataskaitą galima perskaityti šio projekto kataloge).

Atsisakėme „dream team“, t.y. geriausių iš geriausiųjų atrankos kriterijaus, nes tikroji analizė įmanoma tik pristatant įvairesnius autorius, gretinant ir miksuojant nebūtinai vien labiausiai pavykusius kūrinius.

Siekdami visumos derinome minėtus fragmentus, kurie, mūsų nuomone, geriausiai atstovavo koncepcijai.

Apibendrinant galima padaryti šias išvadas:

• Šiandien Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli viduriniosios kartos tapytojai ir naujausia „serija“ Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros absolventų (pastarieji visi – vilniečiai).

• Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi – nebėra poreikio reikštis būtent tokia kalba.

• Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios kartos pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus – šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis) ir nieko naujo be tapybos, kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, neduodantis. T.y. „eurostandarte“ yra visko, ko reikia, kad revoliucija neįvyktų. Esama aplinkos neigimo per anonimiškumą, tyčiojimosi ir sykiu pasąmoninio noro patikti publikai – kičo, pakankamai nuosaikios išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai (paveikslai nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų nežeidžiantis (pseudo) socialinis siužetas), o sykiu per lengva slystantį potėpį ir dažus pabrėžiama pati tapyba.

• Tapyba palengva virsta šiuolaikiniu menu, kuriuo galutinai virs tada, kai dabartinė jaunoji karta praplėš „eurostandarto“ šydą ir individualiu riksmu prakalbins pasaulį.

• Šiuolaikinę Lietuvos tapybą veikia madingos užsienio tendencijos, konkurencijos tarp tapytojų bei nuolatinių reitinginių renginių, kurie ją sukurtų, nebuvimas. Taip pat nepakankama kuratorių, kurie tuos reitingus galėtų sukurti, veikla.

P.S. Be abejo, buvo įmanoma ir kitokia parodos autorių sudėtis (sukeičiant vietomis ar papildomai pakviečiant dar kelis menininkus), nei šiandien regime Parodų rūmų pirmojo aukšto

salėje. Tačiau tai nebūtų pakeitę nei lietuvių parodos vizualinės kokybės, nei koncepcinės vertės.

Didžiausias atradimas

Vidas Poškus

Lyginant lenkų ir lietuvių kolegas ir turint omenyje postevoliucijos terminą, didžiausias atradimas buvo paralelės. Pavyzdžiui, galima palyginti S.Paliuką ir M.Szymankiewicz (gilūs ir programiški plono dažų tepimo ir teptuko braukimo apmąstymai), J.Vaitiekūną ir R.Maciejuką (ideogramų bei simbolių paieškos kasdienybės kultūroje), Ž.Augustiną ir seseris Borowas (vyriško kūno fetišizavimas), P.Jurkšaitytę ir T.Tatarcyką (motyvo atrankos strategija), E.Ridikaitę ir W.Pawlaką („ikonų“ eksploatacija), E.Karpavičiūtę ir R.Wozniaką (motyvuotai ir koloristiškai argumentuotas „akademiškas“ potėpis, aplinkos mistifikacija). Paralelės yra, ir dėl to nekyla abejonių. Svarbiausia, jeigu aštuntąjį – devintąjį dešimtmečiu lietuvių tapytojus neabejotinai veikė lango į Vakarus – Lenkijos tapybos tendencijos (pavyzdžiui, stiprūs siurrealizmo bei naujojo romantizmo impulsai), kartu egzistavo net atvirkštinis procesas (S.Eidrigevičiaus ir kitų įtakos Lenkijoje), tai pastaruoju metu bendrakultūrinių kontaktų galbūt yra mažiau (nekalbu apie asmeninius kontaktus). Manau, kad ieškant lietuviškai tapybai artimiausios mokyklos, akys vis dėlto nukryptų į mūsų vakarinį kaimyną. Tame ir slypi postevoliucijos esmė.

MENO LEIDINYS Nr. 7 (181)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Naujoje plokštelėje – R.Šileikos kūriniai

„Remigijus Šileika. Kameriniai kūriniai“ – taip vadinasi nauja klaipėdiečio kompozitoriaus kompaktinė plokštelė, kurią baigiantis birželiui išleido Vilniaus leidybinė firma „Baltic Optical Disc“.

Daugiau nei valandą skambančioje plokštelėje – septyni kameriniai kūriniai, R.Šileikos sukurti 1990–2007 m. Tai „Šaulys“ anglų ragui solo, Sonata fortepijonui, „Rudens prana“ klarnetui ir fonogramai, vokalinis ciklas „Ką saugo nepragydęs paukščio balsas“, Trio fleitai, fortepijonui ir mušamiesiems, „Snieguoto pasaulio melodija“ sopranui, fleitai, altui ir klavesinui (žodžiai S.Gedos) bei Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui.

Kūrinius įrašė žinomi atlikėjai – obojininkas Robertas Beinaris, pianistai Petras Geniušas, Vytis Buivydavičius, klarnetininkas Pranciškus Narušis, solistės Valentina Vadoklienė (sopranas), Rasa Ulteravičiūtė (sopranas), švedų trio „The Tribukait, Pettersson, Berg Trio“, Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei kiti.Prie plokštelės pridėtas 20 puslapių bukletas (parengė muzikologė Milda Kazakevičienė, spausdino leidykla „Druka“), kuriame sudėta lakoniška informacija apie autorių, atlikėjus, kūrinių anotacijos. Viso leidinio menine išvaizda rūpinosi klaipėdietė dizainerė Violeta Jusionienė, garsu – Audrius Janonis.

R.Šileikos kūrinių plokštelės išleidimą parėmė Klaipėdos universiteto Meninės veiklos rėmimo fondas, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius, Lietuvos radijas.

Tai jau antroji autorinė R.Šileikos kompaktinė plokštelė. Pirmoji – „Requiem“ – išleista 2000-aisiais. Dar apie dešimt pavienių šio autoriaus kūrinių įvairūs atlikėjai įtraukė į savo plokšteles.

Kompozitorius, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius R.Šileika šiemet spalį minės savo 60-metį. Ta proga Klaipėdoje jis planuoja surengti savo kūrybos autorinį koncertą, jame ir pristatys naująją kompaktinę plokštelę.

„Nakties serenados“ – su Klaipėdos orkestru

Rugpjūčio 3–6 dienomis Palangos gintaro muziejaus terasoje jau 39-ąjį sezoną skambės Lietuvos kamerinio orkestro koncertų ciklas „Nakties serenados“, kuriame muzikuos ir Klaipėdos kamerinis orkestras.

Nuo 1971-ųjų Palangos gintaro muziejuje Lietuvos nacionalinės filharmonijos rengiamas unikalus Lietuvos kamerinio orkestro koncertų ciklas pristato mažosios nakties klasikos programas, turinčias ir ryškių baroko bruožų.

Ne išimtis ir šiųmetis orkestro ciklas, kuriame skambės Mozarto kodą simbolizuojanti „Mažoji nakties muzika“, Händelį patį į alpulį pastūmėjusi jo arija „Lascia ch’io pianga“ („Leiskite man apraudoti“), gaivališki Vivaldi’o „Metų laikai“, paslaptingas Haydno Koncertas dviem organizuotosioms ratukinėms lyroms.

Šiemet Gintaro muziejaus terasoje su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu smuikininko S.Krylovo, muzikuos smuikininkė iš Slovėnijos L.Trotovšek, dainuos solistės A.Krikščiūnaitė ir I.Prudnikovaitė, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Koncertams diriguos R.Šervenikas, M.Pitrėnas, S.Krylovas.

Klaipėdos kamerinis orkestras su savo vadovu violončelininku M.Bačkumi į „Nakties serenadų“ koncertų ciklą įsilies rugpjūčio 5-ąją su A.Vivaldi’o, J.Haydno, F.Mendelssohno-Bartholdy ir F.Latėno muzikos programa.

„Įstabaus grožio baroko ir klasicizmo meistrų kūriniai, Lietuvos kamerinio orkestro griežiami pasikvietus būrį ryškių solistų, skatina kalbėti apie seną paprotį. Tai ne įšalęs tradicionalizmas, tai gyva tradicijos dvasia ir forma, nepraradusi autentiškumo ir išsaugojusi aurą, kurią formuoja ne tik muzika, ne tik orkestrantai, solistai ir dirigentai, bet ir vieta bei publika“, – teigė „Nakties serenadų“ organizatoriai.

Lietuvių projektas pristatytas Romoje

Vasarai įsibėgėjus Ispanijos karališkoje akademijoje Romoje vyko tarptautinis 27-ių Europos šalių jaunųjų menininkų projekto „Jauni balsai ir žvilgsniai virš Europos“ pristatymas. Jame Lietuvai atstovavo vilniečio fotomenininko Ramūno Danisevičiaus ir klaipėdiečio poeto Gintaro Grajausko darbai.

Šių menininkų bendrą autorinį projektą sudaro R.Danisevičiaus fotografija „Lietuviškasis Don Kichotas“ bei G.Grajausko į italų kalbą išverstas eilėraštis „Trium-fatorius“. Šie darbai parinkti neatsitiktinai. 2010 m. pirmąjį pusmetį pirmininkavusi ES šalis buvo Ispanija, kuri pirmininkavimo užbaigimo dieną organizavo visų Europos šalių jaunųjų fotografų bei poetų pristatymą. Lietuvių autorių projekte ispanišką dvasią puikiai atspindėjo fotografo R.Danisevičiaus užfiksuotas Don Kichotas bei G.Grajausko ironiškai aprašytas triumfatorius. Birželio 30-ąją akademijoje vykusioje parodoje buvo pristatytas šiame projekte dalyvaujančių menininkų albumas, išleistas visomis Europos šalių kalbomis.

R.Danisevičius nuo 1993 m. dirba spaudos fotografu, nuo 2001 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengęs šešias individualias parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavęs daugelyje tarptautinių grupinių parodų, už kūrybinius nuopelnus pelnęs 37 apdovanojimus.

Poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas G.Grajauskas Lietuvoje yra išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Jo eilėraščių knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Prancūzijoje. Eilėraščiai išversti į daugelį pasaulio kalbų, publikuoti užsienio šalių periodikoje bei antologijose. Poetas yra daugelio garbingų premijų laureatas.

Šiemet rugsėjį G.Grajauskas ruošiasi dalyvauti islandų, škotų ir lietuvių grupės „Berserkai“ koncertuose Vilniuje bei Rygoje ir bendros naujos kompaktinės plokštelės pristatyme. Po to iškart keliaus į literatūros festivalį Berlyne ir ten praleis beveik visą spalį. Lapkričio viduryje klaipėdiečio kūrybinių kelionių maršrutas pasieks Prancūziją ir Žemutinės Normandijos Kano mieste vyksiantį Šiaurės šalių meno ir literatūros festivalį „Les Boréales“ („Šiauriečiai“). Jame Lietuvai atstovaus J.Mekas, O.Koršunovas ir G.Grajauskas, vyks jo pjesės „Rezervatas“ skaitymai su prancūzų aktoriais.

Parengė Rita Bočiulytė