Trys klausimai rašytojui

E.Karnauskaitė:

„Viskas – iš karščio“

Palangoje gyvenanti ir Senojoje gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Elena Karnauskaitė per pastaruosius du dešimtmečius išleido 5 poezijos rinkinius, sulaukusius palankių kritikų įvertinimų, nuo 2001-ųjų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Jos eilėraščiai versti į latvių, rusų, lenkų, baltarusių, italų, švedų, bulgarų, vokiečių kalbas. Pastaraisiais metais internete galima paskaityti ir kitokių E.Karnauskai-tės tekstų…

– Ką šiuo metu rašote?

– Bandau po truputį krapštinėtis prie poetinių tekstų ir rezgu esė internetiniam portalui www. kulturpolis.lt – rubrika „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Tuos tekstelius pradėjau rašyti niekieno neprašoma, jie gimė tarsi savaime, spontaniškai, jaučiu, kad iš jų galėtų susidėlioti visai smagi knyga – be įprastinės rimtumo grimasos kalbant apie kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, ir šiaip apie gyvenimą.

– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte. Sau esate griežta kritikė ar atlaidi?

– Manau, esu gana griežta vertintoja pati sau: poetiniams tekstams leidžiu ilgokai „aušti“ ir „vėsti“. Atsitinka taip, kad vartant senus rankraščius atrandi kokį net netaisytą juodraštį ir pagalvoji, kad būta visai neprastos medžiagos eilėraščiui, bet jau gyveni nebe tame laike, tad taip viskas ir lieka…

Kiek kitaip yra su esė. Kadangi šis žanras labai artimas publicistikai ir kartais dienos naujiena tekstą daro „skanesnį“, čia nėra laiko ilgesniems svarstymams. Ir vis dėlto stengiuos išlaikyti bent vienos dienos pauzę, kad galėčiau kuo kritiškiau peržiūrėti prieš atiduodama redaktoriams ir skaitytojams.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Tikriausiai rūpi. Taip, kaip ir visiems rašantiesiems. Ir vėlgi su eilėraščių vertinimu yra vienaip (turiu omeny tuos, kurie pasirodo rinkinyje), su internetiniais tekstais – kitaip. Kol knyga nukeliauja iki skaitytojo, „užsiaugini“ vis didesnę distanciją tarp savęs ir teksto, tad kritines, ypač neigiamas, pastabas priimi maždaug tinkamai. Na, o pagyras, būkim atviri, mes visi mėgstam.

Kitaip yra su internetiniais tekstais. Skaitytojai komentaruose gali rašyti ką tik nori. Jeigu jie kalba apie kūrinį – tiek to. Blogiau, kai pradeda vertinti tave kaip asmenį, tiesiogiai susiedami su kuriamu personažu, arba šiaip sau, iš „nieko“ mesteli kokią asmeninio gyvenimo detalę, kuri, tiesą pasakius, dažniausiai neturi jokio ryšio nei su publikuojamu tekstu, nei su to teksto autore galų gale. Nebent su oro temperatūra už lango. Kaip tame filme – viskas iš karščio…

Klausinėjo Rita Biočiulytė

Jaunųjų kūrybos konkursas

Niekieno kultas

Rosana Lukauskaitė

I. Sikstas

Pasirašius po savo mirtim

lieka vietos.

Agnė Biliūnaitė

Gyvenimas ant bedugnės krašto. Duok man savo ranką (ar bent koją).

– Atleisk, kad skambinu taip vėlai. Kita vertus, ketvirtą ryto reikėtų vadinti ankstyvu laiku (žinau, kad kaip tik tokiu metu dažniausiai grįžti iš įvairiausių parčių, partyzane tu, che…). Nors kodėl turėčiau atsiprašinėti, juk tik palieku žinutę atsakiklyje. Koks atgyvenęs daiktas. Niekada nemaniau, kad tau, t.y. man, jo kada prireiks. Su manimi kažkas dedasi. Pats nežinau kas… Viskas prasidėjo… Nesvarbu, kaip prasidėjo. Dabar mane nuolatos persekioja. Staiga atsirado būrys žmonių, norinčių mano galo… Suprask teisingai, jie nenori manęs kastruoti – jie nori mane pribaigti! Keliems beveik pavyko. Nenoriu tavęs į tai įvelti. Jei niekada daugiau nesusitiksime, perduok mano mamai, kad slaptažodis yra „IŠGRAUŽK, SENA RAGANA!“ Rimtai. Aš tavimi pasitikiu. Viso, mielas drauge. Galvažudys jau beldžiasi kirviu į telefono būdelę!.. Turiu lėkti.

Tai galėjo būti paskutiniai Siksto Kalisto ištarti žodžiai, bet nebuvo. Iš prigimties nešykštus žodžiams jis ir mirties valandą negalėjo užsičiaupti:

– Tik prašau netempkite gumos. Kad tik greičiau viskas įvyktų, kirskit iš peties. Jei norit, galiu atsisagstyti marškinius… – klausiamu tonu į savo egzekutorių kreipėsi mirtininkas.

– Ne, nereikia: aš mėgstu pats nurengti savo aukas. Gėriuosi, kai drabužiai permirkę gyvybės syvais, – su patosu porina išsigimėlis.

„O, nuostabu, to man ir betrūko – žudikas su ekstra polinkiu nekrofilijai. Kaži ar reikia, atsimenant netolimos praeities scenarijus, pridurti jam, kad pirmiau įsitikintų, kad aš tikrai esu negyvas, ir tik po to niekintų mano palaikus“, – pagalvojo Kalistas.

„Žmogkirtys“ nebuvo lėtapėdis – smogė iš visų jėgų ir, kaip sakoma, neprašovė. Sikstas nevaidino herojaus – paleido dūdas kaip prisišvartuojantis garlaivis. Dviašmenis, savotiškai mielas savo archajiškumu kirvis įstrigo tarp vaikino strėnų.

– Išimk, išimk! – jis reikalavo.

Užpuolikas ir taip, ir taip bandė, bet įnagis nepajudėjo iš vietos nė per sieksnį.

– Pabandykime kartu, – pasiūlė Sikstas. – Aš kur nors įsikibsiu, o tu trauk savo kirvį.

Kaip sutarė, taip ir padarė. Vis vien jokio rezultato. Ilgokai pasikankinę (vienas daugiau negi kitas) nusprendė išsiskirti geruoju, nes jau greit turėjo aušti.

– Tai nejau man taip ir gyventi? – pavymui nueinančiam sadistui sušuko Kalistas.

Niekas jam neatsakė.

Likęs vienumoje Sikstas atsiminė senolių mokymą, kad jei kur nors įstrigai arba šiuo atveju, jei kas nors įstrigo tavyje, reikia atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti su metalo ašmenimis paširdžiuose nebuvo vaikų žaidimas. Jis net padarė keletą jogos ir tai či pratimų. Matyt, tai suveikė, nes po kelių gilių įkvėpimų ir iškvėpimų antikūnis pradėjo slysti į išorę. Kraujo daug nebuvo. Sikstas nuo gimimo pasižymėjo greitu kraujo krešėjimu. Kodėl jis nėjo į ligoninę? Šiomis dienomis Sikstukas nusprendė atsisakyti medikų paslaugų. Kai tik prasidėjo jį nugalabyti norinčiųjų anšlagas, vaikinas suprato turįs antgamtišką gyvastį – savybę, apie kurios egzistavimą iki tol net nenutuokė („Kalnietį“ žiūrėdavo tik dėl teminės „Queen“ dainos). O gaila, nemirtingumas būtų buvęs galingas pliusas jo CV.

Žaizda gijo bematant, bet gailestis sau vis plėtėsi ir plėtėsi. Klausimai „kodėl aš? už ką man tai? kodėl jie negali palikti manęs ramybėje? ką man daryti?..“ sukosi vargšo galvoje kaip sugedęs vinilas. Tarpinė būsena tarp gyvenimo ir mirties, atskiesta siaubo ir agonijos, jam jau buvo atsipykusi. Jis vienodai karštligiškai troško arba gyventi, arba mirti. „Blogiausia, kad tai niekada nesiliaus. O visiška tragedija tai, kad žinau, kas tuoj atsitiks, – raudojo Kalistas. – Kokia nors k. ateis ir išmėgins savo naikinimo techniką ant-ant m-manęs.“

– Kaip norėtum išeiti?

– Su fanfaromis, konfeti, gėlėmis ir paskatinančiais aplodismentais, – Sikstas pakėlė galvą ir pamatė ją – raudonplaukę širdutės forma juodai nudažytom lūpom.

Mergina jaukiai nusijuokė ir ištiesė jam savo dešinę ranką.

– Kas čia? – paklausė į tuščią delną įsistebeilijęs Kalistas.

– Mano ranka, mielasis, – kuo švelnesniu tonu atsakė nepažįstamoji.

Sikstas suglumęs kurį laiką žvelgė tai į jos neįprastą veidą, tai į jos ranką ilgais kampuotais pirštais, kol šatenė pagaliau jį padrąsino.

– Nesijaudink, ji švari.

Vaikinas palietė jos dilbį ir pajuto, kad jis nei šiltas, nei šaltas – tarsi medinis. Tik tada pastebėjo, kad jį užkalbinusioji apsirengusi kukliais tamsių spalvų drabužiais, o ant galvos užsimaukšlinusi juodą gobtuvą.

– Eime, aš tau padėsiu palikti šį pasaulį, – pakvietė ji.

Sikstas įdėmiai nužvelgė jauną moterį nuo galvos iki kojų ir jam stuktelėjo, kad ji nėra atsinešusi su savimi jokio ginklo.

– O, ne! Bandysi užmušti mane plikomis rankomis?! – pašiurpo Kalistas.

– Teks, – sukikeno ji. – Ne, viskas yra kitaip nei manai. Patikėk, tikrai nenoriu tau nieko blogo: aš net ne žmogus.

Tai pasirodė ganėtinai stiprus argumentas ir Kalistas kiek susiėmė.

– Tada kas tu?..

– Aš Hide iš „X-Japan“. Miriau ir prisikėliau, kad atvesčiau tave į j-roko dimensiją. Nejau neatpažinai manęs iš raudonų plaukų? – mergina šelmiškai nusišypsojo ir sukryžiavo rankas iksu. Tą akimirką atrodė, kad ji iš tikrųjų gali turėti bet kokį pavidalą. – O jei rimčiau, aš – Mirties Angelas.

– Mano Mirties Angelas…

– Ne vien tik tavo. Stengiuosi vienu metu dirbti tik su dvylika–keturiolika žmonių. Nenoriu persikrauti, bet 1981 metais atsiradus AIDS ir MTV sekasi vis sunkiau…

Akimirką Sikstas suabejojo, paskui, prisiminęs Jurgos Ivanauskaitės eilėraštį, kuriame angelas šypsosi kaip Marilyn Mansonas, parpuolė ant kelių ir apkabino Giltinės kojas. Ši diplomatiškai jį atstūmė bei galvos mostu paskatino stotis ir sekti jai įkandin.

– Bet kur tavo sparnai? – išsprūdo jaunuoliui.

– Ten pat, kur ir tavo ateizmas, širduk.

– Ar gali paaiškinti, iš kur visi tie žmonės, norintys mano mirties?

– Tai tavo vaizduotės pragaras, jie – tavo vidiniai demonai, norintys tave suklaidinti, nes iš tiesų tu jau miręs. Žuvai prieš tris dienas gatvės gaujų susišaudyme. Esi nekaltas: ėjai pro šalį namo, parduotuvėje nusipirkęs kefyro. Nekrologe taip ir rašė: „S.K. pašautas gulėjo kraujo ir pieno klane“. Apie fermentacijos procesus turbūt tau nereikia pasakoti?

Sikstą apėmė taurus liūdesys. Jis krimtosi, kad nebuvo pasiruošęs pomirtiniam gyvenimui. Vadinasi, ir kaltė trimatė, o ne linijinė, galvojo jis. „Buvau alkoholikas tūkstantis devyni šimtai trisdešimtaisiais, taip man sakė ekstrasensė, kurios paklausiau, kiek dar ilgai kentėsiu. Maniau, kad išgersiu savo skausmą. Maniau, kad nurysiu savo apmaudą iki paskutinio lašo, kai būsiu trisdešimties, – atsiminė savo naivumą Kalistas. – Aš pats vaiduoklis ir bijau savęs“, – tyliai sau pasakė.

– Žiūrėk! – suriko ir menamu pirštu į negyvą voverę pievoje parodė jis.

– Fui, kodėl norėjai, kad tai pamatyčiau? – bodėjosi angelė.

– Nežinau… – atsiduso Siksto siela.

II. Sfinksas

Tiksliai neatsimenu, kurią dieną prasidėjo mano egzistencija. Atrodo – buvau visada. Ne senstu, bet keičiuosi. Man prieš akis – visą amžinybę tekanti saulė. Man niekada neatsibos žiūrėti į dykumą, nes ji nuolat juda, o joje knibždanti gyvybė atstoja man mano vidinę nepajudinamą rimtį. Nors mane laiko istorijos dalimi, iš tikrųjų tai aš laikau istoriją savo dalimi. Esu nei moteris, nei vyras, bet turiu liūto širdį. Simbolizuoju valdovą, išmintį, paslaptį ir mįslingumą. Aš – karalių sargas ir niekad nesumerkiu akių. Nepatikėsite, bet senovėje buvau spalvotas. Depigmentacija – ne mano valioje. Man reikėjo daug metų, jog suvokčiau esąs ne vien kalkakmenio gabalas. Apdovanotas gyvuliškai žmogiška forma pradėjau kaupti prisiminimus ir išmokau atskirti gėrį nuo blogio. Galiu užtikrinti, erozija – blogis.

Nesivarginau pažinti dievų: jie metamorfuodavosi iš vieno į tūkstantį ir vice versa. Man tik lieka stebėtis, kaip greit žmonės puola į kraštutinumus: tai myli, tai nekenčia, tai garbina, tai niekina, tai bijo, tai gerbia. Praeina daug metų, kol apie vieną ar kitą dalyką suformuoju savo nuomonę. Po turkų artilerijos antpuolio XV a. daug metų bandžiau įveikti šoką. Greičiausiai tai įvyko dėl to, kad islamas draudžia dievų atvaizdus. Kokį dievą aš jiems priminiau? Nesupratau, ką jie kėsinosi man padaryti, kol vieną kartą krintant lietui norėjau įkvėpti gaivaus oro ir supratau, kad kai ko netekau. Bet išties tai nedidelė smulkmena, nes randai ir laiko žymės suteikia man išskirtinės stiprybės. Mane sugriaus tik tie, kurie mane sukūrė. Nebijau mirties – ji tik užbaigtų natūralų gamtos ciklą.

Su Khafre piramide mane jungia požeminis tunelis, tačiau aš juo nevaikštau. Mane kaltina proporcingumo stoka. Tačiau prieš teisdami pažinkite mano priešistorę – pradžių pradžioje buvau nukaltas su visiškai kita, tai yra liūto galva. Liūtas senovės egiptiečiams turėjęs būti kur kas reikšmingesnis galios simbolis nei žmogaus veidas. Mano veido bruožai buvo ne kartą perdaryti keičiantis faraonams. Aikštingieji! Tačiau kartais ir žmonės įvykdydavo mano prašymus. Kartą Tutmozis IV, XVIII dinastijos atstovas, užmigo prie manęs, beveik smėliu užnešto sfinkso. Sapne Tutmoziui pasakiau, jog jei jis išlaisvins šį peraugusį katinėlį iš smėlio, tai taps Egipto karaliumi. Jūsų laikais keliems amžiams buvau visiškai palaidotas smėlio. Jau nebesitikėjau pagalbos, oriai laukiau laiko pabaigos. Tačiau legenda apie mane nemirė ir buvau galutinai atkastas 1920. Jaučiuosi mylimu senoliu: mano kūnas sutvirtintas cementu ir akmenimis, man atliktos „plastinės operacijos“ – restauruotas veidas, pagaminta nauja barzda.

Jei tik galėčiau atsistoti, pajaustumėte mano tikrąją galią! Bet nebijokite – aš nesikandžioju.

Jau daugybę metų žmonės mano, jog aš esąs keistai nuoregus, turįs kažkokių slėpiningiausių paslapčių. Jie klysta, aš nieko nežinau. Net pats sau esu mįslė. Tačiau kai kada naktimis aš iš tiesų matau, kaip pro mano akis šmėkščioja nerimą keliantys pamėnai. Tolumos, atsiveriančios protui, jau nebe tokios didingos, kai priekyje Kairo miestas, verčia galvoti, kad beviltiška tikėtis, jog mūsų laukia ta amžinybė, kuri nėra skirta nei žmonėms, nei daiktams ir kurios išmintingiausieji nepriskiria netgi dievams. Tos išmoningos ir painios gyvenimo normos, tos civilizacijos, besimėgaujančios savo rafinuotu menu ir laime, ta tiriančio ir vertinančio proto laisvė priklausė nuo nesuskaičiuojamų ir retų, nuo kone neįmanomų aplinkybių sutapimo, ir nereikia tikėtis, jog jos dar ilgai tvers. Varganas pastangas pagerinti žmogaus lemtį tik probėgšmais pratęsdavo kitos kartos. Galbūt nuvargintas pasaulis pasiieškos kitų šeimininkų. Tai, kas atrodė protinga, atrodys menkavertis, bus bjauru tai, kas buvo gražu. Štai kas yra didžiausia civilizacijos paslaptis: visuomenė ryja pati save, ji apsunksta ir nusėda nuo gausybės silikono, kurį pati į save pumpuoja. Man vaidenasi, kad žmonių giminei galbūt reikia maudytis kraujyje ir tolydžio žengti į kapo duobę, rodosi, jog vėl sugrįžta žiaurūs kodeksai, nenumaldomi dievai, neginčijamas valdovų barbarų despotizmas, pasaulis, suskaldytas į priešiškas valstybes, amžinai besijaučiančias nesaugiai. Kiti sargybiniai, kuriems grasins pabūklai ir laikas, eis būsimų šventovių sargybą. Tęsis kvailas, nepadorus ir žiaurus žaidimas, ir senstanti, bet iki galo nesubrendusi žmonių giminė tikriausiai jį papildys įmantriomis siaubingomis naujovėmis (pavyzdžiui, realybės šou). Tačiau aš myliu žmoniją: jie šoka ir dainuoja, jie patys sukelia ir išsprendžia visas savo problemas. Jie pasmerkia ir pažemina jautriausius ir pažeidžiamiausius savo rūšies atstovus, taip dar ir dar kartą nukryžiuodami vieną ir tą pačią Metaforą. Kiek talentų skolos jie liks už tai? Viskas, ko jiems reikia, visa visatos magija slypi juose pačiuose. Bet ar tai jų žinioje? O Dievas, kurį jie nešiojasi savyje, dažnai apsireiškia tik po jų mirties.

Justė Karpavičiūtė

Brolis, mylimas

Jis turi nesveiką brolį, mano mylimas turi nesveiką brolį. Brolis visada šypsosi ir turi žalias akis, mylimo akys juodos, plaukai balti, o šypsena tik man. Brolis kartais pasako man labas, mylimas pabučiuoja. Kartais mes einam į kiną, visi trys einam, mylimas, aš ir brolis susikibę rankom kaip daržely vaikai, žaisdami „Ali baba“. Tik niekas nebėga į mus ir nebando išskirt, niekas neskanduoja ir rankas laikom daug laisviau, ne taip tvirtai. O kartais norisi, kad skirtų ir išskirtų, nesveiką brolį pasiimtų į savo komandą, o mus paliktų. Ne dėl to, kad maišosi ar šypsosi, ne dėl žalių akių, o dėl brolio nesveikumo, bėgančio pro akis, ausis ir burną. Noriu jį išgydyt, bet negaliu. Mano mylimas ne jis.

– Šiandien eisim į kiną.

– Brolis, tu ir aš?

– Mhm.

Ir man nelieka ką pasakyt, ir aš nežinau, kaip pasakyt. Užsakau internetu bilietus, nors interneto nekenčiu kaip ir kino. Milijonas žmonių, milijonas veidų, skirtingo juoko, skirtingų dūsavimų. O filmas turi būti kiekvienam iš mūsų asmeniškai, kiek-vienam suprast, pajust. Visai nenoriu jausti svetimo kvėpavimo sau į abi ausis ar girdėti svetimo juoko vietose, kurios visai nejuokingos.

Atsispausdinu, sulankstau, įsidedu į piniginę, ją į nutrintą kuprinę, kurią dažniausiai nešioja brolis, apsiaunu juodus ilgus batus, užsivelku juodą striukę, apsigobiu juodu šaliu, rakinu, trenkiu, rakinu, lipu. Apačioj du vyrai, skirtingi, ir abu man ir su manim. Vėl rankos, vėl ali ba ba. Brolis pasakoja kažką nežemiško, apie pasaulio pabaigą, susijaudinęs greitai kvėpuoja ir vis stipriau spaudžia ranką. Mylimas eina ramiai, šalia, kartais atsisuka.

– Kiek valandų?

– Dar dešimt minučių. Spėsim.

Mylimas punktualus, o aš bandau klausytis brolio ir atlaisvinti ranką, kurioje kraujo liko ne daugiau nei vienas lašas. Eilė prie kasų dar labiau aštrina pasakojimą apie išmirusią augaliją ir mirusį triušį, kuris žemėje svarbiausias.

– Kodėl?

Kiškis ėda ir šokinėja, niekas nemoka taip šokinėt, o kiškis moka.

– Kengūros.

Kengūros ne čia, kengūros Australijoj, o ten ne pasaulis ir pasaulio pabaiga ten neateis. Brolis vėl spaudžia ranką, o mylimas pamiršta atsisukt. Parodau bilietus, nekreipiu dėmesio į keistą vyro tarpdury žvilgsnį, tempiu vyrus – vieną pasakojantį kiškio gyvenimo istoriją, kitą tylintį – į mūsų vietas, nuolatines vietas dešiniajame kampe, kad mažiau girdėčiau kitus žmones. Laukiu filmo pradžios, kad pasibaigtų apokalipsės ir triušio tema, o brolis netikėtai nutyla. Mylimas atsisuka.

– Kas?

Dairausi tai į vieną tai į kitą, mylimas ranką laiko, brolis nebe, kažkas ne taip, nors taip ir turėtų būti, bet taip niekada nebūna. Brolio akyse ašaros, o mylimas vis dar tyli, žiūri į mane. Užsimerkiu taip stipriai, kad ima skaudėti akiduobes, akių vokus, galiausiai visą veidą. Brolis vėl ima kalbėti, mylimas padeda galvą man ant peties, galva sunkesnė nei įprastai, prikimšta tylos ir vėjo. Lauke ruduo ir jis įlenda giliau nei giliai.

Filmas pasibaigia taip ir neprasidėjęs, mes vėl stojamės, vėl kartu, susikibę rankom, brolis vėl kalba, mylimas tyli, aš laisvinu ranką, mylimas klausia, kiek valandų, aš vėl raminu ir tempiu juos toliau. Prie namų apkabinu abu vienodai, nubėgu į savo antro aukšto butą. Per langą stebiu brolį ir mylimą, susikibusius rankomis, mylimas tyli, o brolis vis dar kalba. Spėju, apie triušį ir pasaulio pabaigą. Žiūriu ilgai, kol akys parausta ir ima ašaroti, ir suvokiu, kad nežinau, kas yra mylimas, o kas yra brolis. Brolis myli labiau nei mylimas, brolio akys žalios, brolis man pasakoja svarbiausias pasaulio tiesas, bando išmokyti ir išaiškinti. O mylimas tik tyli ir klausia, kiek valandų. Lyg pasaulio pabaiga nenumaldomai artėtų. O gal mano mylimas brolis yra pasaulio pabaiga?

Tiltai

Žmogus už lango man šypteli ir pamojuoja. Atsakau tuo pačiu. „Keista“, – pagalvoju ir vėl nusuku žvilgsnį į monitorių.

Vakar praėjau pro jį, sukniubusį ant šaligatvio krašto, šalia tokios balos, kokiose vaikystėje žaisdavom lėlėmis. Tai būdavo ežerai. Gal ir jam vakar tai buvo ežeras? Tik aš to nesupratau. Žvilgsnį įsmeigęs į vieną tašką, kuriuo kelias akimirkas buvau aš, o gal strazdana mano veide, nubrozdintomis rankomis besiremiantis į akmenuotą žemę, pro suplėšytus džinsus šviečiančius murzinus kelius prisidengęs ištampytu, purvais aplipusiu žaliu megztiniu. Jis nekentė žalios spalvos. O aš praėjau, apsimesdama, kad nematau. Galvoje sukosi, bėgiojo, skraidė, mušėsi tiek minčių, kiek mano siauras protas nepratęs patempti, gal todėl ir praslinkau kaip dūšia be namų. Jis visada mane taip vadindavo. Kalbu būtuoju laiku, lyg jis būtų miręs.

– Man jis negyvas, – kažkada išrėžiau močiutei, kai ši įrodinėjo, koks nuostabus žmogus buvo mano tėvas. Būtent – buvo.

– Gyvenimas jį tokiu padarė. Privertė. Jam reikia pagalbos, – sakydavo senolė. Aš niekada tuo netikėjau, mano gyvenimo filosofija visiškai kertasi su šiais žodžiais. Gyvenimą daromės patys, ne jis mus padaro. Valdome mes, o ne mus, statome mes, o ne mus, griauname mes, o ne mus. Ir tik tai yra vienintelė tikra gyvenimo tiesa.

Mano tėvas kadaise statė tiltus – iš vienos upės pusės į kitą. Kartais jis tiesdavo kelius – nuo mano minčių iki savųjų, nuo savųjų iki mamos. Vienintelis sugebėdavo su manim susišnekėti, kai dar buvau vaikas. Klykdavau kaip išprotėjusi ir tik jo žodžių keliai, o gal net tiltai, sugebėdavo pasiekti mano pasąmonę, kuri tada kažin ką veikdavo. Buvau kaip du vaikai viename. Bet abu paskendę isterijoj ir nesuprantantys, ką ir kodėl čia veikia. O mano tėvas matė manyje tris žmones. Ir vienas jų buvo geras. Tik jis tai įžvelgdavo. Kada viskas taip lūžo, nesuprantu. Galbūt tą dieną, kai nustojau klykaut ir jam nebeliko į kur tiesti kelius, o gal tada, kai per visas Lietuvos upes jau buvo pastatyti tiltai ir jam nebeliko ką veikti. Tuomet jis sugalvojo statyti baltų tablečių tiltus – nuo gero gyvenimo iki visiško dugno.

Monitorius buvo užgesęs, o aš toliau į jį spoksojau. Nevalingai atsistojau, apsirengiau. Lauke vis dar lijo. Bala, kurią man norėjosi vadinti ežeru, buvo virtusi vandenynu. Šalia būriavosi žmonės, o vakaro prietemą skrodė mirksinčios raudonos šviesos. Praslinkau taip pat, kaip ir vakar. Skirtumas buvo vienas – vakar praėjau gyvą žmogų, šiandien – ežere nuskendusį žalią megztinį.

Bitės danguje

Gulėdama prie leisgyvės bitės, mosuojančios vienu sparnu ir bandančios gelbėtis iš pražūties, aš prisiekiau sau niekada daugiau nenorėti skristi, nesvajoti apie sparnus ir nepavydėti drugeliams, paukščiams, musėms, uodams ir kitiems skraidantiems padarams.

Tai buvo garbingos dvimetės mergaitės pažadas tiesiai vargšei bitei į ausį, kuri daugiau taip ir nepakilo, kad ir kaip stengiausi mintimis ir tikėjimu ją paveikti.

Stovėdama prie lango, sėte nusėto kadaise skraidžiusiais uodais, kuriuos pribaigė mano isterikas vyresnysis brolis, ir skaičiuodama dar judančius, aš prisiekiau NIEKADA daugiau nekišti savo smailos nosies ten, kur nereikia.

– Mama, kodėl šaldytuvas burzgia?

– Mama, kodėl mamos pyksta, kai aš ko nors klausiu?

– Mama, tau skauda gerklę? Kodėl tu tyli?

– Mama?

Sėdėdama šaltoje salėje, apsupta ramios muzikos, pirmoje eilėje prie „scenos“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko mano mama, gulinti keistoje gėlėmis puoštoje dėžėje, aš sau nežadėjau nieko.

Vis galvojau, kad norėčiau būti aktore kaip ir ji – juk taip lengva vaidinti spektaklyje, kuriame reikia tik gulėti.

Niekaip nesupratau, kodėl visi verkia – scena buvo papuošta gėlėmis, mama gulėjo su gražia žalia suknele, puikia šukuosena ir mažučiu šypsniu veide – ji visada vaidindama man parodo kokį nors ženklą.

Kartą ji iškėlė du pirštus į viršų, o kai po pasirodymo susitikome užkulisiuose, mano spėjimai pasitvirtino – gestas buvo skirtas man ir reiškė, kad važiuodamos namo pirksime dvi picas.

Šypsnys – ji dievina šį spektaklį ir mane myli.

Jaučiausi visagalė, nes tai žinojau tik aš viena.

Įsivaizduojat?

Iš didelės minios verkiančių žmonių ši paslaptis buvo patikėta tik man.

Spektaklis buvo baisiai nuobodus, todėl niekaip nesupratau, kodėl mamai jis patinka.

Sėdėdama tai užsimerkdavau, bandydama įsivaizduoti, kaip tokiame spektaklyje vaidinčiau aš, tai imdavau pašėlusiai greitai mirksėti, tai vaidindavau, kad verkiu – mokiausi būti aktore, juk mokytis niekada ne per anksti.

Tada prie manęs pribėgdavo daugybė nepažįstamų tetų – gal kokios režisierės ar grimuotojos – ir taip pat vaidindamos imdavo mane guostis.

Tai supratau kaip įrodymą, jog vaidinu nepaprastai gerai ir įtikinamai.

Tada sėdėdavau laiminga ir išsišiepus nuo ausies iki ausies.

Gulėdama prie leisgyvės bitės, mosuojančios vienu sparnu ir bandančios gelbėtis iš pražūties, aš šypsojausi.

Ji man pažadėjo nuskristi pas mamą ir pasakyti jai, kad spektaklis buvo nepakartojamas, o ženklą aš supratau.

Liudas Pranciškus

Zakristijonas ir žvakės
kažkas laukų altoriuose žvakes vėl uždegė mums
paryčiais
pažįstamos ir liepsnos, ir seni kvapai, ir pats
žmogutis
ir aprūdijęs tolimas skambutis, ir bundantys jauni
dienos drugiai….

pažvelk, tai  rūką tempia su tinklais nakties žvejai 
pažįstamas  laimikis – nublukę žodžiai šimtmečių,
skambutis
čia mus sutinka ryto saulės žiotys dideliais nasrais,
nemiegantys žiogai, nusenęs smuikas ir rugpjūtis 
čia tirpsta žvakės ir žolė, varveklius tirpdo
paukščių giesmės…  šoka rūkas

dangus pajuodo – žolės liepsna, žmogutis, tylintis
skambutis 
čia smilksta laiko natos aušroje ir žodžiai
šimtmečių, ir senas rūkas…

Mirties uostas
Telkšo vandenynas žalias – burlaiviai rūke seni
prie krantinių su grandinėm miega jūrlaiviai girti
kirais buteliai pavirtę krenta vandenin – tyla
švyturys užlūžo girtas – nei pradžia, nei pabaiga…

Senamiesčio  šventė
Metai blukina linksmybių spalvas
šventės nušviečia miestų griuvėsius
žilas valkata žino tiek daug
jaunas aktorius linkęs plepėti
paštą vėlgi pamiršo laiškai
neišgelbėjo upės jaunutė krantinė
ir pavargę namai vėl nuleidę galvas
visą naktį  sapnais gimtą miestą ramino…

Tylos traukinys
Rieda tylūs paukščiai senu traukinuku,
senais bėgiais į senus atlaidus
nesustodami, be ženklų, negreitu siauruku
senas dyzeliukas ir senai išdėvėtos širdys ritmiškai
tuksena,
rieda paukščiai…

rieda tylūs paukščiai į pasakų sodų skersgatvį,
čia pat –  į anapus
kur niekas jų nelaukia, kur renkamės mes visi
smagiai, smagiai pasijuokti ir būti  laimingi…

tyliai tuksena  tylos traukinys

Upės prievaizdas
Seniai nesikalba nei su savim, nei su sena upe
tik stebi upės ir dangaus – pasaulio tėkmę
mėnulio lukštą prietemos delne
ir nendrių stirną brendančią į tėkmę
seniai nesistebi melsva rasos spalva
ir jo nestebina kakavinių miškų rausvumas
įšalęs žvilgsnis, keičias upės tylinti vaga
tik šypsena labai sena – dangaus žydrumas,
išdidumas
kasdienis virsmas – visiška tvarka
upė pagirdžius stirną grįžta į srovės piktumą
taip prievaizdas nukandęs smilgą sėlina į savo slėnį
ir  žemė šaukiasi pilkos dienos pabudus –

sena ir amžina tvarka…

Gruodas
ant nuogų obelų šakų ilsis paskutinės jos vaikų
ašaros – žiemos obuoliai
visų užmiršti, bet išsaugoti pačios motinos delnais…
virš žiemos obuolių tviska rojaus dangus tarsi
purus sniegas, tarsi balti mirties patalai
ryto šalčiu prausiasi žiemot pasilikę paukščiai, prausias nematomu nakties vandeniu…
    
Išprotėjęs   vidurnaktis
Šaltas pavasaris ir dar šaltesnė saulė
suakmenėjęs mėnulis, žolė vis dar mieganti žemėje
valkatos žvengia tarsi arkliai pakaustyti viela
spygliuota
viską užtemdo šaltas rūkas…
dejuoja miegantys vaikai snargliuoti 
ramybė plaukia horizontais – labai senais, senais
laivais…

Į žemę nusileidžia  angelai
Į žemę nebeužsuka pavargę angelai
nublukęs kazino pasaulis dvėsta be linksmų istorijų
prie dulkių stalo, tuščios taurės, pelenai
senos parodijos, nusenusios melodijos
kažkur vis skrieja žmonės, paukščiai, vabalai
po žemę slampinėja angelų istorijos
prie vyno taurių neprisėda angelai
seni kiemai, negyvos  pamaldos
benamių angelų harmonija…

ir dar senesnės bitliškos melodijos

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Elena Karnauskaitė

Aprangos kodas: miegmaišis

daugybę dienų beveik nieko neatsitinka
gyvenimas teka įprasta vaga beveik patogiai
beveik neskausmingai beveik tobulai jautiesi
kaip su senom šlepetėm negražiai užtat reikalinga
kasdien vartojama namiškių ir šiaip artimesnių
arba svetimesnių kasdien nykstanti tarnyboje
prekybos centre pašte poliklinikoje daržovių
kioske kai lyja arba šalta tiesiog nepamainoma
tirštų karštų sriubų virėja indų nurinkėja dulkių
valytoja skalbinių lygintoja televizoriaus
žiūrėtoja nieko nematytoja niekieno nepastebėtoji
širdies skaudėtoja be jokios priežasties kartais
sudiegia nei per aštriai nei per skaudžiai tik
raudonai užlieja iki dangaus kurio nebėra

Dekupažo pamoka

melsvos raudonos violetinės tulpės
plėšomos grakščių pirštų aristokratiški
rožių žiedai sodrios orchidėjos suplasnoja
ant senų supamųjų krėslų balkonuose ant
nežinia iš ko paveldėtų virtuvės baldų
ant veidrodžių rėmų nuotraukų rėmelių
bandau juose uždaryti praeitį išsiplėšti
tave iš senų fotografijų iš blunkančių
akimirkų bandau suteikti blėstantiems
jausmams formą ir spalvą priklijuoti
švelniai braukdama voverės plauko
teptuku prisišaukti iš pabėgusio laiko
iš ano pavasario iš kitokio gyvenimo
ne iš to kuriame esi dabar: kreditai
sąskaitos „Maxima“ „ar jau parėjai?“
pablukę pažadų vekseliai atranda čia
vietą ir tyliai ryškėja ne klijais tepami
išrašyti simpatiniu rašalu po šios pamokos
dovanosiu tau tuščią rėmelį be nuotraukos
rodos šį kartą taip būtų geriausia ar jauti
kaip gerias į odą išgalvoti žiedai———

Liga

įkalinta sekmadienyje su Ezra Poundu
Grajausku Chmelevska Čekuoliu ir kitais
gyvais bei negyvais klasikais knygose
facebook‘e senuose užrašuose atvirukuose
iš pajūrio kurortų iš nežinomų arba jau
pamirštų kraštų esu šitoj dienoj su 37,5 C
dar rimtai nesergu bet kiekvienas judesys
susijęs su valios pastanga dantų šepetukas
sveria mažiausiai toną o kur dar savigaila
pagaliau pasiseka ištrūkti prie jūros kur
šiandien beveik nėra žmonių nors vėjas
nurimo ir pakankamai šilta matyt kažkas
atsitiko kol gulėjau mirties patale ne šuo
bet aptriušusi lapė praskuodžia pro šalį
galvoju kad tik nebūtų pasiutus
***

mes geriam vidurdienio kavą
juokaujam kalbam visokius
niekus pasakojam kas kam
pastaruoju metu atsitiko vienas
kitas punktyras tylos vieno
daugtaškio lyg ir per maža
du taktai per daug kai nutylam
įkvėpti iškvėpti o tada jau
kvėpuoti kalbėti jokiu būdu
neprisipažinti tyčia užmiršti 
pasakyti svarbiausius žodžius  
 
Metamorfozės

tai tas laikas kai vėl neries iš savęs
iš savo buvusio gyvenimo palieki jį
tarsi praėjusio sezono pamėgtą bet
jau nudėvėtą rūbą aštrus jaunaties
sidabras nukerta atidalija  ne tik tai
kas buvo netikra nevykę iš anksto
pralošta  pasmerkta bet kerta ir tai
kas lemta įaugę į kraują į gyslas
užkoduota nagų formoje įrašyta
akių rainelėse tas laikas kai bijai
atidesnio praeivio žvilgsnio tiriamai
slystančio per ką tik atgimusią odą
nes susitikimas gali būti ne šilkas ir
šilkas o akmuo ir titnagas akmuo
ir stiklas popierius ir karpytojas ar girdi
kaip dyla mėnulio sidabras kai kažkas
nematomas galanda jaunaties žirkles 

***

neišvengiamai sutankėja pirmadieniai antradieniai
trečiadieniai ketvirtadieniai dusinantis savaitės tinklas
jokių jūržolių jokių gintarų jokių kriauklių anei kitų
dekoracijų šonkauliai spaudžia plaučius atrodo
tuoj sprogs neišlaikysi savo gyvenimo nei vieno
atodūsio nei vieno anemiško kraujo lašo ant
bąlančių žmogžuvių žvynų ties Nemirseta
praūžus pavasario vėtroms ir lietui tik medūzų
stiklėjantys kūnai tarsi plačiai atmerktos netyčia
šį vyksmą stebėjusių mirusios akys negurgžda
net smiltys  kai šios pirmapradės dangaus anemonos
vėlei  nuslysta į ten kur mes niekada nebebūsim      

***

šio antradienio stotelėj
skleidžiantis žalsvai virpantiems
bevardžių krūmokšnių lapeliams
dar yra laiko vienam arbatos puodeliui
vienam bučiniui stabtelėjus
ant dienos slenksčio

***

šitas užsnigtas švelniai dūstantis
miestas pamažu pradeda patikti
gyventi čia tas pats kas sapnuoti
kaip virsti kažkokia keista pusiau
mitine būtybe apaugi šarvo žvynais
ir jautiesi beveik saugi nežinomose
teritorijose neišbandytų pavojingų
jausmų labirintuose trupa persekiotojų
ietys lūžta atsitrenkę į kaulėjantį sprandą
aštriausi durklai nesuvirpa nė vienas
raumuo nė viena ašara neišrieda
minotauro medžioklėje