Magiškas kraštovaizdis

Kristina Jokubavičienė

Baroti galerijoje iki rugpjūčio 20-osios veikė latvių dailininko Edgaro Mikelsono kūrybos paroda „Retrospekcija“. Kadangi autorius buvo pristatomas Klaipėdos publikai kaip „labai ypatinga asmenybė šiuolaikinio meno srityje Latvijoje“, verta prisiminti parodą ir jos autorių.

Nuo jūreivio iki dailininko

E.Mikelsonas gimė 1958 m. Rygoje, mokėsi Liepojos jūreivystės mokykloje ir trejus metus dirbo žvejybinio laivo mechaniku. 1980-aisiais jo gyvenimas iš esmės pasikeitė.

Palikęs jūrą, 1983–1989 m. jis studijavo grafiką Latvijos dailės akademijoje Rygoje, po studijų dirbo dailės mokytoju Daugpilio vaikų dailės mokykloje, iki 1996 m. buvo Daugpilio dailės muziejaus dailininkas.

Nuo 1987 m. pradėjęs dalyvauti parodose šalyje ir užsienyje, taip pat rengė autorines ekspozicijas įvairiose galerijose ir muziejuose Rygoje, Jūrmaloje bei kituose Latvijos miestuose. Sėkmingai įsibėgėjus karjerai, E.Mikelsonas tapo laisvai kuriančiu ir laisvai judančiu menininku: nuo 2004 m. jis gyvena tai Briuselyje, tai Rygoje. Jo kūryba nuolat pristatoma ir Briuselio galerijose, įvairiose šiame mieste veikiančiose ES institucijose, ir gimtojoje Latvijoje.

Nuo jūreivio iki dailininko – visai suprantama, kodėl būtent šio autoriaus kūrybą Baroti galerija pristatė klaipėdiečiams Jūros šventės proga.

Savitas motyvo pateikimu

Apie ankstyvąjį kūrybos laikotarpį, dar susietą su jūreivio profesijos kasdienybe, parodoje priminė keli eskizai su laivų ir uostų vaizdais. Uosto motyvas pasitaiko ir vėlesnėje dailininko kūryboje, tačiau jo idėja ir raiška jau visai kita.

E.Mikelsono atveju nepakako apžiūrėti parodą realioje galerijoje – tik susipažinus su virtualia dailininko kūrinių galerija, pristatoma internete (www.gallery.lv/mikelsons), aiškėja ir epiteto „ypatingas“ pagrįstumas bei menininko vieta šiuolaikinės Latvijos dailės kontekste.

Natūralu, kad E.Mikelsono kūryba atspindi latvių tapybos tradiciją: daugelis įvairių kartų latvių dailininkų inspiracijų rasdavo ir šiandien randa urbanistinėje aplinkoje. Jei E.Mikelsonas apsiribotų tik realistinių ir dailių miesto peizažų, fiksuojančių istorinį laiką, kūrimu, tikriausiai epitetas „ypatingas“ jo kūrybos atžvilgiu nebūtų vartotinas. Savitumo dailininko darbams suteikia ne prisirišimas prie žanro ar motyvo, bet jo pateikimas – vizualiąja ir technikos prasme.

Matyt, nėra svarbu aiškintis, kiek kurio „neo“ – realizmo, ekspresionizmo yra jo darbuose. Kaip ir fotorealistinės manieros atspalvio, atsirandančio daugelyje autoriaus peizažų, kuris organiškai dera ir su fotoaparatu atrinktais architektūros motyvais (įdomumo dėlei galima palyginti įprastą reklaminę Tornkalnio bažnyčios nuotrauką ir jos motyvą E.Mikelsono „Tornkalnio bažnyčia“, 2008).

Kaip neutralus stebėtojas

Ši paralelė pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Tai tiesiog autoriaus stiliaus dalis, suponuojanti kuo mažiau subjektyvumo kūrinyje. Ir tai nėra nauja. Miestas stebimas tarsi per abejingą objektyvo akį. O pastarajai visai nesvarbu, kad romantišką debesėlių dangų raižo visokie laidai, kompozicijos centre atsiduria elektros stulpas ar automobilių stogai, o Rygos panoramoje svarbiausiais tampa geležinkelio atributai.

Bešališkas fragmentavimas, dirbtinis apšvietimas ir nenatūrali spalvinė gama (spalvai grafiškos prigimties dailininkas skiria mažiausiai dėmesio) kuria viziją, kelia sulėtėjusio ar visai stojančio laiko įspūdį: juk į tą stotelę niekada neatvažiuos autobusas. Nuojautas patvirtina ir žmonių nebuvimas. Nesvarbu, kuris didmiestis ar nuošalus pakrantės kampelis vaizduojamas (Briuselio, Rygos gatvės; buvęs Rygos priemiestis Tornkalnis, kupinas vilų, sodų, parkų, tarp kurių – ir garsusis Arkadijos parkas; Suomijos sala). Pasitaikančios žmonių figūrėlės yra tik stafažas, arba pastarųjų metų darbuose tampa tiesiog kontūrais, balkšvais šešėliais.

Dailininkas atsiriboja nuo objekto, veikia kaip neutralus stebėtojas iš šalies. Jis maskuoja realistinį vaizdą glamžydamas popierių, apiplėšydamas jo kraštus, dengdamas kalke; įvairiai derindamas akvarelę, guašą, pastelę ir grafitą, kuria belaikes ir bejausmes magiško kraštovaizdžio vizijas, palikdamas žiūrovui užpildyti jas savosiomis patirtimis ir nuojautomis.

Dainuojanti bendruomenė po vasaros dangum

Gitana Gugevičiūtė

Rugpjūčio viduryje jau antrą kartą prie kopose esančių „dzotų“ (Antrojo pasaulinio karo gynybinių įtvirtinimų) įsikūrė dainuojanti, deklamuojanti, improvizuojanti geriausių savo kartos ir pradedančiųjų bardų bendruomenė, „ginkluota“ gitaromis ir kita būtinąja keliaujančio muzikanto atributika.

Dovana sau ir klausytojams

Keistai trūksta žodžių įspūdžiui apie renginį, kuris labai patiko…

Įtariu, kad viena iš priežasčių – meilė aprašomajam objektui, t.y. žmonėms, kuriuos sambūryje teko sutikti ir pirmą, ir kažkelintą kartą.

Kita priežastis, neleidžianti daryti ryškesnių apibendrinimų (tik dalintis paviršutiniškomis impresijomis), – nenuoseklus, nemetodiškas dalyvavimas koncertų cikle (vis dėlto karštis, o jūra – šalia).

Galų gale ir pati renginio koncepcija bei dvasia tarsi kratosi formalios statistikos ar išvadų: šiuo neoficialiu suvažiavimu niekas niekam nesilankstė, nedėkojo, skambių idėjų nedeklaravo. Ta proga pacituosiu žiniasklaidos plačiai ištransliuotus renginio sumanytojo, svetainės dpoezija.lt įkūrėjo Jono Baltoko žodžius: „Nesiekiame nei komercinės sėkmės, nei pigaus populiarumo. Šis renginys – tai dovana sau ir klausytojams. Tiesiog norime padėkoti visiems, kurie mus mato, mus girdi ir mus palaiko“.

Dviejų dienų partitūroje

Ir padėkojo. Padovanojo absoliučiai laisvą, antisnobišką, antipretenzingą, natūralų, šiltą, kultūringą susibūrimą, harmoningai išsidėsčiusį dviejų dienų partitūroje.

Tikiuosi nieko neįžeisti sakydama, kad pagrindinių veikėjų čia nebuvo. Šmaikštus koncerto vedėjas – bardas ir „Humoro klubo“ komikas Šarūnas Černiauskas, žinoma, buvo, bet vedėjo statusas jokių išskirtinių teisių jam nesuteikė. Nebuvo apšildančių ar soluojančių grupių –„grandus“ keitė pradedantieji ir atvirkščiai.

Per dvi dienas nuskambėjo Gedo Lukšo, Lino Švirino, Viktoro Denisenko, Tomo Pupinio, Andriaus Zalieskos, Domanto Razausko, Mindaugo Valiuko, brolių Timofejevų (Timohi) ir daugelio kitų bardų pavardės ir balsai.

Gerą įspūdį paliko Mindaugo Ancevičiaus pasirodymas, patraukęs keistomis, impulsyviomis, stiprų emocinį krūvį turinčiomis dainomis. „Kitokios“ muzikos paribiais ir žemėmis vaikštantis Justinas Žilinskas bei Ieva Norkutė ir J.Baltokas, be abejo, patiko.

Vertas padėkos

Bet nesinori nieko specialiai girti ar ignoruoti. Juolab kad ne tik „oficialioje“ scenoje buvo koncertuota – kiekvienas kvadratinis metras, kuriame stodavo žmogus su gitara, galėjo virsti (ir virto) maža muzikine aikštele, vieta „jam session’ui“.

Puiku, kad tokia teatrališka erdvė nutilus poetų sambūriui „Placdarmas“ ir toliau „veikia“. Bardų muzika – sauganti žodžio prasmę, melodijų autentiką, atskleidžianti individualią pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą (dažniausiai tai taikus, etiškas ir estetiškas kalbėjimas apie nebūtinai draugišką pasaulį) – itin natūraliai skamba gamtos scenografijos fone. Tas fonas labai tinkamas poezijos ir muzikos sueičiai, nevarginantiems intelektualiniams (ir asmeniniams) pokalbiams, kūrėjo ir kultūros vartotojo dialogui.

Nesavanaudiškas renginys, gimęs iš entuziazmo ir geranoriškumo. Vertas padėkos.

Tarp reginio ir vaizdinio

Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriuje surengtoje fotografijų parodoje „Tarp…“ debiutavo jaunųjų kategorijai tiek savo kūryba, tiek amžiumi priskirtini Asta Astrauskienė ir Vytautas Petrikas. Liepą ir rugpjūtį jųdviejų ekspozicija viešėjo Gargždų krašto muziejuje.

Danguolė Ruškienė

Grindžia kontempliacija

Fotoparodoje „Tarp…“ – subjektyvūs egzistenciniai apmąstymai. Tarp – reliatyvi erdvė, įsiterpianti tarp kažko konkretaus – laiko, daiktų, veiksmų, jausmų, minčių ir pan. Buvimas tarp ko nors išsaugo paslankias ribas, kintančias priklausomai nuo ribinių taškų padėties. Šių autorių darbuose tarp implikuoja suvokimą, kad tai nėra praeitis – tai, kas buvo, ir kol kas nėra ateitis – tai, kas bus. Tačiau esatis čia paveiki taip pat tik iš dalies. Didžiausias dėmesys skiriamas laiko dimensijos išskaidymui į pagrindines sudedamąsias dalis: pradžią, būtį ir pabaigą. Šios dalys, kaip ir kontūrai, įrėminantys pauzes tarp jų, nužymimos punktyru, tik kur ne kur pereinančiu į ryškią ribą. Galbūt autoriams ir nėra aktualu identifikuoti momentus, išryškinti užuomazgos ir baigties taškus. Šįkart žymiai svarbiau užfiksuoti tai, kas lieka tarp jų.

Kontempliacija grindžiami fotografiniai vaizdai, kuriuose fiziniai objektai transformuojasi į pasąmoninius vaizdinius ar emocijų proveržius, konstruojant vis kitas prasmes, galutinai praranda ryšį su pirmavaizdžiu. Abstrahuojama realybė, užmaskuojant likusias fizinio būvio nuotrupas, bando paneigti prigimtinę fotografijos teisę. Čia moteriškas jausmingumas laimi prieš racionalų mąstymą. Artimą ir puikiai pažįstamą aplinką gaubianti sentimentalumo, nostalgijos aura, su atida rikiuojamos atspindžių ir šviesos žaismės taip ir lieka tarp jausmo ir emocijos, tarp subjektyvaus ir atsargių pretenzijų į akimirkos universalumą. Aptakios formos, tirpstantys kontūrai, čaižūs blyksniai formuoja dekoratyvų paviršių, po kuriuo – gal kiek pernelyg intensyviai jusles dirginančios dvasingumo ir maldos užuominos.

Aktualesnis procesas

Be abejonės, Astos fotografijoje, išdildant ribą tarp realaus ir menamo, priartėjama prie kaskart vis kitų pajautų, kitų asociacijų, kitų emocijų. Dėmesys sutelkiamas į materialaus, apčiuopiamo ir jo atspindžio suformuoto vaizdinio santykį, į tarp realios ir simuliuojamos būsenos atsirandantį intervalą.

Šviesa, kaip ją benukreipsi, kokiu rakursu į ją bepažvelgsi, ji išsaugos savo pranašumą, liks dominante tiek akies ragenoje, tiek ir užfiksuotame kadre. Terpė tarp baltos ir juodos prisodrinama pilkos spalvos niuansų, lemiančių laipsnišką virsmą tamsa. Kaip ir kada tai įvyksta, kai šviesos išplėštas vaizdo fragmentas vėl išnyksta iš regėjimo lauko, išdildant jo paviršių, naikinant atpažįstamumą, paslepiant prasmę ar paskirtį, autorę menkai tedomina. Žymiai aktualesnis jai yra procesas, eiga, kurią ji valdo savo fotoaparatu, ištraukdama fragmentą po fragmento, rikiuodama juos slidžiame stiklo paviršiuje, tokiu būdu stimuliuodama naujus išgyvenimus ar įaudrindama seniai į pasąmonę nugrimzdusius prisiminimus. Laipsniškai objektų palikti šešėliai virsta šmėklomis, užuominomis, mezgančiomis naujus asociatyvius ryšius.

Pagrindinis autorės tikslas – sunaikinti pirmavaizdį, užmaskuoti jį taip, kad prasiveržiantys šviesos šuorai gimdytų naujas formas, sufleruojančias mums vis naujas prasmes. Vizualinių atkarpų gausa ilgainiui sukelia monotoniją ir nuobodulį. Eilė variacijų ta pačia tema perša nuojautą apie autorės dvejones, neapsisprendimą, idėjos fragmentiškumą.

Perša savas versijas

Žymiai stipresnius saitus su realybe, materialiu jos pagrindu išlaiko Vytautas.

Nors čia taip pat akcentuojamas atstumas, laiko tarpas, išsaugoma erdvė tarp apčiuopiamo ir menamo, vis dėlto dominante išlieka vyksmas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą. Tikrovė skaidoma į skirtingus etapus, iš kurių dėliojama būtis. Žmogaus siluetas, sustingęs realistiniame vietovaizdyje, priešpriešinamas dinamiškam, laiko korozijos nuzulintam siluetui. Per kadrą nusidriekiantis atvaizdo šleifas pasėja abejones esaties tvarumu, liudija nuolatinę kaitą ir neišvengiamą baigtį. Sąmoningas nekokybės grūdas, sukurdamas drėgmės įspūdį ore, iki pat kraštų užtvindo nespalvotos fotografijos lakštą, kur perėjimas nuo šviesos/baltos prie tamsos/juodos yra žymiai aštresnis, ne toks rafinuotas ir jautrus. Iliustratyvūs vaizdai, įprasta siužetinė linija šiek tiek trikdo ir žymiai mažiau palieka vietos interpretacijoms. Pagrindinius gyvenimo etapus įamžinę kadrai – kova su laiku, rimtis, meilė, gyvybė ir dramatiška pabaigos nuojauta – pernelyg įkyriai perša savas tiesos versijas.

Šįkart mažai vietos lieka ir autorių deklaruojamai paslapčiai, kurią jie siekė užkoduoti savo fotografijose. Gana literatūriškas temos interpretavimas, besiremiantis jau kadaise suformuotomis vizualinėmis sąvokomis ilgainiui įsitvirtinusiomis simboliais, atrodo kiek šabloniškas. Tačiau kartu liudija apie autoriaus fotografinės leksikos išmanymą, kurios transformacijos į svarius įrankius debiutinėje parodoje galbūt būtų nepelnytai ankstyvos.

Pamatyti ir pastebėti

Kalbant apie laiką tiek vizualine, tiek ir verbaline raiška, norom nenorom išraiškos priemonės atmiežiamos emocijomis. Praeitis neatsiejama nuo nostalgijos, teigiamų ir neigiamų patirčių. Prisiminimai klasifikuojami į tuos, kuriuos būtina pakišti po giliausiais sąmonės klodais vien tam, kad galėtum išsaugoti optimizmą, ir į tuos, kurie nuolat gaivinami, ieškant atramos taškų ir savęs pateisinimo praeityje. Tačiau beveik niekada nepasigendama to, kas lieka tarp reikšmingiausių gyvenimo įvykių. To, kas būna tarp praeities, esaties ir ateities, tarp pozityvaus ir negatyvaus, tarp egzistuojamo ir įsivaizduojamo.

„Pasaulyje yra daug daugiau įdomių dalykų, negu mes matome plika akimi. Kai giliau pažiūri, atrandi visko“, – konstatavo Asta. Sena tiesa, bet vis dar aktuali, kaskart atrandama iš naujo. Šiek tiek melancholijos, ilgesio, nerimo. Saikingai, įprastai, bet nuoširdžiai. Visa tai ir šiek tiek daugiau – Astos ir Vytauto fotografijose.

Kaip teigė autoriai, jiems svarbu ne tik pamatyti, bet ir pastebėti. Todėl jie šioje parodoje akcentuoja tai, kas paprastai praslysta pro žmogaus akį, lieka neužfiksuota dėl nuolat didėjančio gyvenimo tempo ar neadekvačios konkurencijos vaizdų perteklių kuriančioje aplinkoje.

Į tematiškai ir stilistiškai lygiavertę diskusiją orientuotus darbus pateikęs mažai kam žinomų fotografų tandemas, pagaliau savo kūrinius iš virtualios erdvės pasiryžęs perkelti į fizinę, tapo savotišku inkliuzu Klaipėdos fotografijoje. Belieka tikėtis, kad tokių inkliuzų aptiksime dar ne kartą.

Kinas: septyni Ch.Nolano lygiai

Jis nesimokė jokioje kino mokykloje. Nenufilmavo nė vieno muzikinio vaizdo klipo, nesukūrė nė vienos reklamos.

Aš tiesiog suku filmus ir tiek“, – teigė Christopheris Nolanas.

Aivaras Dočkus

Pastaroji frazė, kurią jis ištarė prieš debiutinės juostos „Persekiojimas“ premjerą Roterdamo kino festivalyje, privertė kritikus gūžčioti pečiais. Ko gero, jie tebegūžčioja iki šiol, nes 40-metis britų amerikietis ir amerikiečių britas režisierius pakilo į tokias aukštumas, jog netrukus galės per debesis paspausti rankas kino dievams.

Fantastinis trileris „Pradžia“ su Leonardo DiCaprio įtiko ir rimtaveidžiams kostiumuotiems žvaigždutėmis filmų gėrį žurnaluose matuojantiems rašeivoms, ir eilinei spoksotojų į ekraną armijai. Kritikai, grauždamiesi, kad patys nesukūrė nieko panašaus, iš pavydo drebančia ranka keverzoja keturias arba penkias žvaigždutes. Paprastųjų minia interneto komentaruose aikčioja – „tai mano gyvenimo filmas“ arba „žiūrėjau tris kartus, eisiu ir ketvirtą“. Čia toji šventoji išimtis, kai negaliu apsiriboti recenzija. Čia fenomenas, reikalaujantis nedidelio tyrimo. Jei Ch.Nolanas „Pradžioje“ gali įsibrauti į sapnus, kodėl mes neturėtume pasisvečiuoti jo realybėje, kuri dažnai primena sapną. Septynių lygių – su perspektyva pereiti į aštuntąjį.

I lygis: nuo žaislų iki „Persekiojimo“

Komercinės sėkmės ir meniškumo pojūčio mišinys užkoduotas Nolano genuose. Mama – amerikietė stiuardesė, tėvas – anglas, reklaminių projektų režisierius. Plius – kažkur labai toli airiškos šaknys. Vaikystė – tarp Anglijos ir JAV. Būdamas septynerių išvydo „Žvaigždžių karus“. Grižęs iš kino teatro griebė tėčio super 8 mm kamerą ir ėmė filmuoti žaislinius kareivėlius.

Esminis lūžis įvyko Londono universitete, kur Christopheris studijavo anglų literatūrą. Laisvalaikiu jis atsidėdavo trumpametražių filmų kūrimui. Pirmąjį darbą „Vagystė“ pristatė Kembridžo kino festivalyje. Greitai suprato į kurią pusę judės: „Kinas man yra, kuomet salėje užgęsta šviesos, ir nebežinai, kas toliau nutiks. Aš noriu patekti į sapną, kur nieko neįmanoma nuspėti. Štai kur žavesys ir pramoga. Aš trokštu būti nustebintas“.

Ir Nolanas nustebino už 6000 dolerių nufilmuota detektyvine nespalvota drama „Persekiojimas“, kuri pasakoja apie rašytoją, stebintį praeivius ir taip ieškantį įkvėpimo. Debiutantas triumfavo Roterdamo kino festivalyje, kur jį pastebėjo „Newmarket films“ bosai.

II lygis: „Memento“ – atgal į pradžią

Ch.Nolanas gavo 5 mln. „žaliųjų“ naujam projektui. Jis ekranizavo savo brolio Jonathano apsakymą „Memento mori“ apie atmintį praradusį vyruką. Broliai Nolanai iškrėtė neregėtą fokusą. Filmo veiksmas keliauja iš pabaigos į pradžią. Per 25 dienas nufilmuota juosta tapo tikru 2000-ųjų kino įvykiu, pelnė kultinio filmo statusą ir nominuota dviem „Oskarams“. Nolanas įrašytas tarp perspektyviausių ateities kūrėjų.

III lygis: „Nemiga“ ir kitoks R.Williamsas

Tuomet Christopheris jau valdė 46 mln. JAV dolerių ir tris žvaigždes – Robiną Williamsą, Alą Pacino ir Hilary Swank. Jis apsiėmė sukurti norvegų trilerio „Nemiga“ amerikietiškąją versiją. Išryškėjo Nolano aistra žinomus aktorius parodyti priešingame amplua. R.Williamsas netikėtai pačiam sau tapo nejaukiai maniakiškas, kaip ir filmo atmosfera. „Nemiga“ atnešė šiokį tokį pelną, o Nolanas atsidūrė geidžiamiausių režisierių sąraše. Tinkamiausias metas koja išspirti Holivudo duris.

IV lygis: „Betmenas. Pradžia“. Komiksas

Tas smūgis turėjo būti milijardieriaus Howardo Hugheso gyvenimo įekraninimas. Christopheris buvo parašęs scenarijų, tačiau turėjo jį padėti į stalčių, nes Martinas Scorsese pasirodė greitesnis ir garsesnis, todėl būtent kino legenda gavo finansavimą „Aviatoriui“. Nusivylęs Nolanas įsiūtį išliejo priimdamas rizikingiausią pasiūlymą reanimuoti žmogaus-šikšnosparnio epopėją. Paskutinioji dalis „Betmenas ir Robinas“ tapo pajuokos objektu, du superherojai pavadinti „supergėjais žydrų dekoracijų apsuptyje“.

Nolanas absoliučiai perkrovė kino komiksą. Vos perskaitę scenarijų aktoriai buvo sukviesti į Ridley Scotto šedevro „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ peržiūrą.

„Štai ko mes sieksime“, – po seanso suglumusiam Christianui Bale’ui ir kompanijai pareiškė režisierius. Rezultatas stulbinantis – Betmenas beveik be fantastikos. Realus tipas, ginkluotas protu ir naujausia technika. Nominacija „Oskarui“. Įkvepiantis kainos ir pajamų santykis. 100 mln. JAV dolerių gamybai – 350 mln. JAV dolerių sugrįžo. Geras menas atsiperka.

V lygis: triukas triuke

Anglų novelistas Christopheris Priestas sutiko parduoti romano „Prestižas“ teises Holivudui, jei tik režisierius bus Ch.Nolanas. Šis iš laimės buvo devintame danguje. Dienomis tūnojo bibliotekoje, studijuodamas garsiausių fokusininkų biografijas, vakarais lankė šiuolaikinių iliuzionistų pasirodymus. Naktimis braižė matematiškai tikslią būsimo filmo konstrukciją. Verta – Nolano „Prestižas“ yra vienas didžiulis kvapą gniaužiantis fokusas, išskaidytas į gausybę multitriukų. Dvi „Oskaro“ nominacijos. Biudžetas vos 40 mln. Kino teatrų kasoje – 110 mln. Bet triuškinantis Christopherio triukas dar ateityje. Triukas, kuris atriš jam rankas.

VI lygis: atrištos rankos

Nolanas toliau šokiravo. „Tamsos riteris“ – pirmas filmas apie Betmeną, kurio pavadinime nėra Betmeno. Dar keisčiau, kad Betmenas nebėra pagrindinis veikėjas. Filmo epicentras – nepamirštamas (ILSĖKIS RAMYBĖJE) Heatho Ledgerio Džokeris, savo gelme ir daugiaveidiškumu pranokstantis paties Nicholsono variantą.

„Tamsos riterio“ stilizacija – iš Michaelo Manno veiksmo trilerio „Karštis“. Nolanas moka originaliai cituoti. Ne prasčiau nei Tarantino. Aštuonios nominacijos, du „Oskarai“. Bet svarbiausia – daugiau nei milijardas dolerių pasaulio kinuose. O tai reiškia, kad Christopheriui atrištos rankos. Filmuok, ką nori, duosim, kiek nori. Ir jis paėmė. 160 mln., kad įgyvendintų seną svajonę – laipsniškai brandintą filmą apie sapnus. Bei paprašė ypatingo slaptumo. Iki reklaminio pasirodymo – nė žodelio apie „Pradžią“. O premjeros dieną filmas į JAV teatrus atkeliavo specialiose ritėse visai kitu pavadinimu. Kad laimėtų nors kąsnelį laiko prieš piratus.

VII lygis: fantastinis trileris „Pradžia“

Septintasis Nolano lygis – „Pradžia“ – nėra toks sudėtingas intelektualinis produktas, kaip jį pristatinėja dešimtys į apmąstymus nugrimzdusių kino kritikų.

Ch.Nolanas per 10 metų sudėliojo scenarijų į tobulai taisyklingus langelius. Struktūra nepajudinamai tvirta, nes sudrebėjus bent vienai šios konstrukcijos kaladėlei, visas pastatas nugarmėtų skradžiai. Statybinės medžiagos – broliukų Wachowski’ų „Matrica“, senieji gerieji filmai apie Džeimsą Bondą („Jo didenybės slaptojoje tarnyboje“ – viena mėgstamiausių Nolano juostų), „heist movies“ – apiplėšimų trileriai, kompiuteriniai žaidimai ir sapnų paslaptys.

Sapnai – tema, kuri nuolatos kutena mūsų vaizduotę, tačiau kino kūrėjai iš šio lobyno ištraukė tik vieną kitą monetą. Ch.Nolanas prisėmė maišą.

Antroji „Pradžios“ pusė – didžiulis keturių lygių sapnas. Su intriguojančia nuojauta, kad yra ir penktas lygis, apie kurį sužinosime siužeto atomazgoje. Visi lygiai meistriškai tarpusavyje supinti. Todėl filmas tiksi kaip laikrodis. Nolanas išmuša realybę iš po kojų, ir kai žiūri „Pradžią“, ištirpsti laike. Esi užhipnotizuotas.

Neatskiriama hipnozės dalis – beveik nenutrūkstanti Hanso Zimmerio muzika. Ji visur idealiai prilipusi prie veiksmo. Taip, kad jos beveik negirdi. Nes „Pradžia“ sustyguota veikti kaip visuma.

Ch.Nolanas sumaniai panaudoja „koršunovišką“ atvirkštumo efektą – moderniausių vaizdų fone pasigirsta Edith Piaf balsas, kuriam skirtas ypatingas vaidmuo. Be abejo, Nolanas ne sykį ir ne du peržiūrėjo „Gelbstint eilinį Rajaną“ epizodą, kai kariai prieš mūšį klausosi E.Piaf. Ji skamba neįtikėtinai fatališkai, per nugarą šaudo šiurpulių strėlės. Tas pats jausmas persikelia į „Pradžią“.

Ištikimojo Nolano bendražygio operatoriaus Wally’o Pfisterio (šeši filmai kartu) kameros atstojo šimtus vizualiųjų efektų, kuriuos režisierius naudojo taupiai. Tik ten, kur yra neišvengiama būtinybė. („Pradžioje” – 500 kompiuterinių efektų, ne itin daug 160 mln. biudžeto fantastiniam filmui.) Ir tik taip, kad „Pradžia” nenutrauktų tikroviškumo linijos. Todėl nebuvo jokios antros ir trečios operatorių komandos. Tik Pfisteris ir Nolanas.

Per įspūdingus filmavimus aktoriai neprarado savo vertės. Ch.Nolanas mėgsta ryškius personažus ir alinantį darbą su aktoriais. Pirmoji „Pradžios“ valanda – pažinčiai su veikėjais. Jie tampa žiūrovų draugais ir, kai prasideda svarbiausias veiksmas, įsijautęs palaikai SAVO HEROJUS kaip mylimą futbolo komandą. Ir tikrai neaišku, kas nutiks artimiausiame siužeto posūkyje. Rungtynės kaip gyvas organizmas vyksta čia ir dabar. Išsitrina jausmas, kad filmas yra jau nufilmuotas ir nieko nebeįmanoma pakeisti. Tai didžiausias Ch.Nolano pasiekimas ir galingiausia „Pradžios“ jėga. O keisčiausia, kad jei kas nors išduotų filmo pabaigą, „Pradžios“ peržiūrai tai daug nepakenktų. Pats procesas yra dar įdomesnis, ir žodžiais jo nupasakoti neįmanoma.

Aktoriai…. Traukos centras yra L.DiCaprio, kuris mėgaujasi savo daugiapusiškumu. Jis – orkestro dirigentas, o jo koncerto partneriai kiekvienas turi atskirą solo partiją. Nolanas pasirinko nebanaliai charizmatiškus – airį Cillianą Murphy’į, prancūzę Marion Cottillard, kanadietę Ellen Page, japoną Keną Watanabę, anglą Michaelą Cainą ir amerikietį Josephą Gordoną-Levittą. Orkestras puikiai susigrojo.

„Pradžia“ – kol kas aukščiausias Ch.Nolano lygis. O aštuntasis lygis – jau „in production“.

Bolzano „Europiada” nenustelbė prisiminimų

Praėjusių metų vasarą uostamiestyje it viesulas praūžusi Europos tautų kultūrų šventė „Europiada“ šią vasarą bandė išjudinti Šiaurės Italijos Alpių rimtį.

Dalia Grikšaitė

Į perpus mažesnį nei Klaipėda miestą – Bolzaną – sugužėjusi penkiatūkstantinė muzikantų, dainininkų ir šokėjų minia šventei baigiantis dažniau dalijosi nostalgiškais prisiminimais apie lietuviškąją „Europiadą“, nei žarstė komplimentus šiemečio renginio šeimininkams.

Klaipėda rinko komplimentus

Galbūt nekukli išvada, bet Pietų Tirolio kraštui, kad ir koks nuostabus jis bebūtų, nepavyko sukurti tokios nuotaikos, kokią šventės bendruomenė prieš metus išsivežė iš Lietuvos.

Nors prieš porą metų, dar pristatant Klaipėdą Šveicarijoje ir kviečiant Europos kolektyvus atvykti į Lietuvą, teko girdėti nemažai klausimų ir abejonių: kur tai yra, ar tai saugus ir ar apskritai pasiekiamas kraštas, ar verta į jį važiuoti, šiemet bet koks klaipėdietiškas ženklas buvo sutinkamas džiaugsmingai ir pagarbiai. Neretas dalyvis demonstravo iš mūsų „Europiados“ parsivežtus ir išsaugotus šventės atributus – skarutes, ženklelius, o pakalbinti net nedvejodami žadėjo, kad pirmai progai pasitaikius mielai sugrįš į Klaipėdos miestą. Dalyvavusieji tradicinėse „Europiados“ sekmadienio mišiose pasakojo, kad jas aukojęs kunigas pamoksle daug laiko skyrė Klaipėdos fenomenui, kuris, pasirodo, paliko didžiulį įspūdį daugybę švenčių mačiusiam šventikui. „Europiados“ bendruomenė neliko nepastebėjusi gyventojų svetingumo bei geranoriškumo, organizatorių rūpestingumo ir nesuvaidintos euforijos, lydėjusios ir gatvių pasirodymus, ir didžiuosius koncertus Vasaros estradoje.

Viso to pritrūko Italijoje. Atokiai už miesto esančioje uždaroje ledo arenoje vykusius didžiuosius koncertus stebėjo vos vienas kitas miestietis ir patys programoje dalyvavę kolektyvai. Galbūt dėl informacijos stokos bolzaniečiai tik šventei baigiantis „susigaudė“, kas vyksta, kodėl kaskart gatvėse patenki į dainų ar šokių sūkurį, ir miestas aktyviau subruzdo tik savaitgalį. O gal reikėtų pripažinti, kad vis dėlto teisus buvo Tarptautinio „Europiados“ organizacinio komiteto (TOK) prezidentas Bruno Peetersas, prieš metus Klaipėdoje konstatavęs, jog Rytų Europa dar tebeturi itin glaudų ryšį su tradicine kultūra, o Vakarų Europos visuomenės sparčiai tolsta nuo savo kultūrinių ištakų, ir net toks energijos kamuolys, kaip „Europiada“, sunkiai išjudina tenykščių miestų bendruomenes.

Sugrįš, tik – kada?

„Europiada“ sugrįš į Klaipėdą – tuo beveik neabejojo dauguma Bolzane sutiktų Tarptautinio organizacinio komiteto narių, atstovaujančių daugumai Europos valstybių. Atviru lieka tik klausimas – kada?

Oficialus Klaipėdos miesto tarybos kvietimas dar kartą šventę surengti uostamiestyje 2012-aisiais, kuomet miestas minės 760 metų jubiliejų, savo ryžtu nustebino organizatorius. Dar labiau – pradėta aktyvi reklaminė kampanija: kiekvienas šiemet Bolzane apsilankęs kolektyvas gavo nostalgišką fotoalbumą „Kviečiame sugrįžti į Klaipėdą!“ („Come Back To Klaipėda!“), saujelę lietuviškos karamelės ir nuoširdų paraginimą vėl apsilankyt Lietuvos pajūryje.

Toks Klaipėdos entuziazmas privertė gerokai sunerimti kaimyninių šalių atstovus. Estijos Tartu miesto pasiuntiniai neslėpė: jeigu lapkritį TOK priimtų Klaipėdos kvietimą 2012-aisiais vėl rengti šventę Lietuvoje, jiems kitąmet gresia sulaukti mažesnio svečių skaičiaus. Esą kolektyvai pasvarstytų, ar jiems keliauti į tolimesnį ir visai nepažįstamą Estijos miestą Tartu, ar palūkėti metus ir važiuoti į jau „patikrintą“ ir gerai užsirekomendavusią Klaipėdą. Kaimynai latviai taip pat sutrikę. Jie puoselėja planus „Europiadą“ 2013-aisiais pasikviesti į Rygą ir taip paminėti šios šventės viešnagės Latvijoje 10-metį… Visiems suprantama, jog toks scenarijus, kad šventė net trejus metus vyktų Baltijos regione – beveik nerealus. Tad lapkritį per TOK viršūnių posėdį, jau dabar prognozuojama, virs labai karštos diskusijos ir didelė kaimynų kova. Klaipėdai didelių šansų teikia asmeninė TOK prezidento B.Peeterso simpatija mūsų miestui, pozityvūs dalyvių atgarsiai ir tai, kad 2012-iesiems nebuvo gauta paraiškų iš Vakarų ar Pietų Europos miestų.

Akį džiugino pietiečiai

Ir vis dėlto Bolzano „Europiada“ turėjo kuo nustebinti. Iš visų Europos kampelių sudardėję dalyviai (daugiau nei 200 kolektyvų) buvo apgyvendinti didžiuliuose parodų rūmuose, suskirstytuose į daugybę miegamųjų. Irzlesni „europiadininkai“ skundėsi, esą tokiame knibždėlyne neįmanoma pailsėti, juolab kad kas vakarą prie paviljono prasidėdavo įspūdingi daugiataučiai dainų bei šokių vakarai, užsitęsdavę iki paryčių. Šventės kuluaruose netruko pasklisti, kad Bolzano „Europiada“ į istoriją bus įrašyta kaip didžiausias „tūsas“.

Trečioji mano matyta „Europiada“ buvo itin graži akiai dėl pietų valstybių kolektyvų gausos: ryškūs kostiumai, grimas, muzikos ritmika tiesiog užburiančiai veikė publiką. Beje, galime didžiuotis, kad daug aplodismentų sulaukdavo ir lietuviški kolektyvai, jų šiemet buvo aštuoni. Gal tik mes, įpratę prie savo tautinių dainų, šokių, kostiumų, nebepastebime, kokie jie originalūs, turtingi ir gražūs. Lietuvių pasirodymai nestokojo nei žiūrovų, nei fotografų dėmesio, ypač jeigu kolektyvuose nestigo geltonkasių lietuvaičių…

Dovanotam arkliui į dantis…

Bet čia kalbama vien apie kūniškąjį skurdą. Tačiau peršasi išvada, kad tie patys jo atpažinimo metodai taikomi ir kultūrai. Jos badas, matyt, irgi fiksuojamas tik tada, kai prasideda totalus kultūrinių leidinių rėmimas ir masinė renginių „labdara“ – prie „balandos“ lėkštės nepamirštama liaudžiai ir žaidimų. Akivaizdžiai tikintis, kad tokiu atveju tikrai bus atsimintas posakis: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. O jeigu vis dėlto pažiūri?.. Kaip kad dabar Klampėdos Žiurkė.

Kur dingo pavasario gaiva?

Jau kelinti metai Klampėdos Žiurkė nesupranta, kodėl ji vis atsiduria baigiamuosiuose Klaipėdos „Poezijos pavasario“ renginiuose, nes kiekvienąsyk po to ji jaučiasi taip, tarsi būtų šiaip ne taip išsikapsčiusi tik iš kažkokio itin neskaniai kvepiančio liūno, kuris kasmet vis baugiau plečiasi ir tirštėja.

Atlaikyti monotoniškai vieną po kitos liejamas keliolikos (ar net per dvidešimties) save įsimylėjusių poetų / Poetų tiradas reikia tikrai nežmoniškos sveikatos. Todėl mažai klausytojų tas tiradas ir atlaiko. (Ne veltui kažkuriais metais vienas Klaipėdos universiteto Literatūros katedros lektorius leptelėjo: „Gerai dar, kad nebuvo A.A. (atvirai įvardinto pavarde poeto / Poeto inicialai čia, aišku, pakeisti), – nors vienu Durnium buvo mažiau“… Per daug grubu? Per daug. Tačiau neginčijamai vaizdu…

Todėl dažniausiai poetai / Poetai patys sau ir skaito, patys savęs ir klauso. Tiktai poezijos nuo to nedaugėja. Skurdžiai per „Poezijos pavasario“ baigiamąjį vakarą ji atrodė ir šiemet… Nors kai P.Domšaičio galerijoje šalia Vytauto Kasiulio paveikslų atsistojo ne tik Stasys Jonauskas, bet ir Gintaras Grajauskas su pora jaunų poečių, viltis pagaliau pajusti klaipėdietišką poetinio meno gaivą lyg ir suspurdėjo. Deja, tas „lyg ir suspurdėjo“ vis tiek buvo uždusintas… Taip uždusintas, kad net ir pravirkti neliko dėl ko. O prajukti – juolab…

Kai tūlas eiliuotojas ima tituluoti save net Dievu (tiesiogine prasme – tokių visai nekomiškų įsivardijimų turiu ne vieną), tai negalima kaltinti ir „Poezijos pavasario“ organizatorių (nors tikrai sunku suprasti, kodėl nemažai gana įdomių uostamiesčio poetų ir šiemet buvo palikti „už borto“). Juk prieš „Dievus“ ir jiems būtina tik atsiklaupti bei pamaldžiai užsimerkti… Net ir tada, kai tie dvelkia vien senais apatiniais. Dar gi ir naktiniais… Tiktai su „Naktigonėmis“ tai neturi nieko bendra.

Budėjimai ir budynės

Ir šiemet literatūros ir muzikos mėgėjai buvo nemokamai pakviesti į „Naktigones“, kurias jų organizatorius aktorius Sigutis Jačėnas, remdamasis kunigo Andriekaus šios sąvokos interpretacija, jau pirmąjį vakarą pavadino budėjimais.

Tačiau ši sąvoka juk be galo plati – netgi itin kategoriškai apsiribojus vien pora dvasinių reiškinių. Vienaip būdraujama Velykų naktį laukiant Prisikėlimo. Ir visai kitaip lietuviškų tradicijų erdvėje budima prie mirusiųjų – paskutinįsyk pabūnant su tais, kurių, realiai tai suvokiant, šiame pasaulyje jau nereanimuosime. Kad ir kaip būtų skaudu.

Tačiau klausantis „Naktigonių“ abi tokios budėjimo sampratos gali būti ir vienodai teisingos, ir vienodai melagingos, nes aptariamo projekto kiekybinė amplitudė šiemet tokia plati, kad jo kokybinė „kardiograma“ jau pradeda priminti itin poliarišką zigzagą. Vienu atveju jis liudija itin viltingą tautinės kultūros gyvasties pulsą, o kitu – jau vien lietuviško scenos meno nekrozę. Tad taip ir pulsuoja šiųmetinės „Naktigonės“ – nuo Budėjimų iki budynių.

Tik pasidarė be galo nejauku, kai itin išlavinto estetinio skonio žmogus, pagaliau Klampėdos Žiurkės vis dėlto sugundytas ir aptariamu projektu, jau patį pirmą kartą pataikė vien į kultūros „budynes“ (taip taip, kabutės čia privalomos, nes tikrosios Lietuvos budynės iš tikrųjų yra aukštojo stiliaus dvasinis aktas) ir joms pasibaigus tegalėjo graudžiai ištarti: „Liūdna…“ Bet Klampėdos Žiurkės droviai paprovokuotas – „Tai ir toliau „Naktigonėse“ Jūsų nebematysime?“ – tik ramiai šyptelėjo: „Pamatysite. Ateisiu. Į V.V.Landsbergio vakarą.“

Trečioji frazė – tai pačios tiksliausios gairės S.Jačėnui kitais metais (tikėkimės, kad šio iš esmės prasmingo vakarų ciklo miestas tikrai neatsisakys) atsirenkant atlikėjus. Klaipėdos inteligentijai (tegu ir beveik nemokiai) reikalingi tik gerai patikrinti kultūros vardai (jiems juk mokama!).

„Naktigonių“ žiūrovai tikrai nėra per prievartą į susitikimus „su artistais / Artistais!“ suvaryti nesibaigiančių pertvarkų išvargintų mokyklų „gimnazistai“… Deja, bet tik taip per vieną „budynių“ vakarą dviejų atlikėjų buvo įvertinta Klaipėdos šviesuomenė. Nors ir be galo teisingai. Kadangi buvo pernelyg mandagiai paklusni. Todėl ir atrodė kaip scenos meno grūdų nuo pelų dar neskirianti „mokinukė“. Tačiau ne tik šiame projekte jai toks priekaištas tinka.

Tarp faktūros ir chaltūros

Kaip žinome, kiekvieno kultūrinio projekto sėkmė ar nesėkmė paliudijama tik žiūrovų. Tad pernai Klaipėdos koncertų salės inspiruotas muzikos vakarų ciklas šiemet galėjo tęstis „Nuo Joninių iki Žolinės“ vien todėl, kad juo itin apsidžiaugė tie patys nemokūs uostamiesčio inteligentai, kurie dažniausiai renkasi ir į „Naktigones“.

Paėjusiais metais šio ciklo renginius su itin prasmingu edukaciniu tikslu – per improvizacijas variniais pučiamaisiais instrumentais pristatyti pasaulinę muzikos klasiką nuo Viduramžių iki mūsų dienų – reprezentavo vien Klaipėdos brass kvintetas. Šiemet šis projektas gana pakito – įgijo daugiau pramoginį pobūdį, pritraukė ir trejetą kitų muzikos kolektyvų, kurie į Klaipėdos koncertų salės estradą prisikvietė ir ne vien pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjus. (Tik šokių liaudžiai dar nepasiūlė, nors per vieną jo vakarą tikrai užkrečiamą jų pavyzdį parodė pats miesto meras su žmona ir anūkėle (?) – tad kitais metais gal galima tikėtis ir daugiau tokių elegantiškų pa?..)

Pasikeitė ir šio ciklo organizacinė struktūra: atsirado vakaro vedėjos (pernai šį „vaidmenį“ atliko pats Brass kvinteto vadovas Vilmantas Bružas), kurios itin glaustai ir patraukliai perdavė informaciją apie projekto tęstinumą Klaipėdos istorijos kontekste. Tačiau jei šių eilučių rašytoja būtų ne Klampėdos Žiurkė, o gera Rūtos Vildžiūnienės pažįstama (aptariamoji vedėja po kiekvieno renginio tokių būdavo apstojama apsčiai), ji šiai muzikologei tikrai patartų neskaityti eilių. Tiesiog palikti jas „Naktigonių“ aktoriams. Nors ir tų interpretacijų Klampėdos Žiurkei ne visada būna malonu klausytis. Tačiau „Nuo Joninių iki Žolinės“ – vis dėlto muzikos projektas… Todėl ir būtina grįžti prie muzikos.

Kas gi dar pasikeitė, kai šalia „Klaipėdos brass kvinteto“ atsistojo ir „Klaipėdos kamerinis orkestras“ (meno vadovas Mindaugas Bačkus), ir choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), ir net svečiai – Palangos orkestras (vadovas Arnoldas Rumšas)?

Žinoma, kad pirmiausia pakito pati vakarų faktūra. Ji tapo kur kas koloritingesnė ir sakralesnė. Bet, kita vertus, atsirado lyg ir savotiškas eklektiškumo ar net akivaizdaus paviršutiniškumo įspūdis. Ypač išdrįsus palyginti pernykštę Klaipėdos brass kvinteto kūrinių atlikimo kultūrą su šiųmete. Bent liepos 31-ąją ji skleidė ne tik „varinį“ garsų skaidrumą, bet ne kartą „supuškėjo“ ir akivaizdžia chaltūra… Tačiau tądien juk jau siautė ir Jūros šventė… Gal muzikantai tiesiog nuo jos buvo pervargę? Ar nelabai ir klausytojų tikėjosi, todėl net ir nerepetavo? Juolab kad jų programos „Nuo Renesanso šokių iki šiandienos maršų“ šventės renginių „meniu“ ir nebuvo… Tačiau arti šimto klausytojų vis tiek buvo itin laimingi, kad pasirinko Klaipėdos koncertų salės estrados „chaltūrą“, o ne iš alaus putomis apdribusių „Jūros Kumelio“ nasrų sklindantį fonograminį žvengimą – tegu irgi „labdarinį“. Nes…

Dovanota prabanga – ne visiems

Kadangi Klampėdos Žiurkės neklystanti intuicija kužda, jog savo plika uodega tam daugiagalviam „Jūros Kumeliui“ ji „į dantis“ tikrai nepajėgs užtvoti, tai kas jai belieka? Ogi tik „mundriai“ ta pačia uodega „vikstelėti“ ir dingti. Ačdie – kol kas dar net ir į privatizuotą (tik ne į prichvatizuotą) kiaurymę.

Ypač, kad jai tikrai yra dėl ko „pamedituoti“. Juk nebe pirmą vasarą ji grožisi ir „Jūrų Arkliuku“… Taip „dovanoto arklio“ kontekste ji sau pavadino tarptautinį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“, nes jo metu žiūrovams dažnai buvo per erdvu net Menų kiemelyje. Bet toks pastarųjų retumas tikrai neliudija šio projekto kultūrinio skurdo. Greičiau jau tiesiog neįkainojamą prabangą, kuri – net ir padovanota – buvo ne visoms žiurkėms. Oi, ne visoms…

Elektronika ir opera

Rugsėjo 11-ąją, praėjus vos dviem dienoms po premjeros Vilniuje, naujasis režisierės Dalios Ibelhauptaitės suburtų bohemiečių ir grupės „Silence“ projektas – elektroninė operos fantazija „XYZ“ bus parodyta Klaipėdos „Švyturio menų doke“. Tai precedento neturintis muzikinis teatralizuotas performansas, kai žymiausios klasikinės operų arijos sureaguos su šiuolaikine elektronine muzika, pusantros valandos pasirodyme susipins opera, elektronika, teatras ir performansas. Prie eksperimento prisijungs vaizdo projekcijos, specialūs scenografijos ir apšvietimo sprendimai. Jam bus panaudotos įvairių bohemiečių pastatymų transformuotos dekoracijos ir Juozo Statkevičiaus kostiumai.

Kinas meta „Tinklus“

Rugsėjo 21–25 dienomis Klaipėdos „Švyturio menų doke“ svečiuosis 12-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“. Jis rugsėjo 2-ąją startuos sostinėje ir iki spalio 20-osios dar aplankys Kauną, Šiaulius bei Panevėžį. Festivalio vadovo Arturo Jevdokimovo teigimu, šiemet renginio formatas nepakito, bus parodyta mažiausiai 12 mažojo kino programų, į kurias sudėlioti filmai daugiau nei iš 20 pasaulio šalių, taip pat ir patys naujausi, įdomiausi lietuviški. Pagrindinis šiemečio renginio akcentas – technologijos. Joms skirtos net dvi specialios „Tinklų“ programos. „Nes tai labai aktualu. Atsirado įdomių darbų, kuriuose susipynė kinas, videomenas ir kiti meno žanrai“, – aiškino A.Jevdokimovas.

Oda, odelė, odytė

Dar kelias dienas „Klaipėdos galerijoje“ veiks dailiosios odos miniatiūrų paroda. Tai pirmą kartą surengto tarptautinio projekto „Miniatiūros odoje“, kuris sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir dailininkų iš Estijos, Latvijos, Švedijos dėmesio, rezultatas.

Kristina Jokubavičienė

Tarp amato ir meno

Odą vertina visi – juk geros minkštos odos bateliai ar rankinė žymiai patraukliau, nei dirbtinės odos gaminys. Kovotojai už gyvūnų teises teigia kitaip, bet be tikros odos sunku išsiversti. Juolab kad tai medžiaga, turinti gilias tradicijas.

Odininkystė yra vienas seniausių amatų, visų laikų meistrai iš odos kūrė ne tik praktiškus, bet ir dailius daiktus. Per amžius sukurta, atrasta daugybė skirtingų odų apdirbimo būdų ir technologijų, iš šios paslankios medžiagos galima padaryti bet ką – nuo sandalo iki sienų apmušalų. XX a. atsirado nauja sąvoka – dailieji odos dirbiniai, kurie kaip ir kitos šiuolaikinės taikomosios dailės sritys pamažu prarasdami funkcionalumą, artėjo prie grynojo meno. Ši tendencija ypač ryški mūsų dienomis, o taikomosios dailės atstovams nuolat tenka laviruoti tarp amato ir meno, nes iš pastarojo sočiai nevalgysi. Taigi dažniausiai ir lieka viena koja praktiškumo, kita – meniškumo vagoje.

Pamatyti verta

Projekto „Miniatiūra odoje“ paroda tai patvirtina: joje yra objektų, kuriuose meniškumas ir praktiškumas susijungia labai sėkmingai, yra ir „niekučių“ (vienas darbas taip ir pavadintas), kuriuose nei estetikos, nei naudos, nei amato. Nors ir nedidelė, paroda atspindi bendrą ne tik odos, bet ir kitų taikomosios dailės rūšių situaciją. Kadangi meninės odos parodos nėra labai dažnos, šią ekspoziciją pamatyti verta.

Reikia paminėti, kad odos dirbiniai Lietuvoje neturi gilesnių tradicijų, o ir dailiosios odos dailininkų niekada nebuvo daug. Iki 1995 m. odininko specialybę dailininkai įgydavo Talino dailės institute. Pagrindinė veiklos sritis ilgai buvo vien etalonų pramonės gaminiams kūrimas. Vyravo utilitarūs dirbiniai – albumai, užrašų knygelės, knygų viršeliai, dėžutės ir kt., vėliau daugėjo autorinių darbų, pasižyminčių įvairesne odos plastika, naujų technikų paieškomis. Pastaraisiais metais pagausėjo ir jaunų dailininkų, studijas baigusių Šiaulių universiteto Menų fakultete ir dirbančių dailiosios odos srityje.

Prašmatnu ir kūrybiška

Parodoje dalyvauja ir pripažinti odos dailininkai (Zita Kreivytė, Rimantas Dūda, Dalia Marija Šaulauskaitė, Lolita Tarbūnaitė-Grabauskienė ir kt.) bei visas būrys jaunų kūrėjų.

Daugiausia eksponuojama praktinės paskirties dirbinių, knygų, užrašų knygelių, dienoraščių. Plėtoti knygų įrišimą, labiausiai tradicinę odos dirbinių sritį, skatina nuolat rengiamos tarptautinės meninės knygrišybos parodos. Šiuosyk iš knygų išsiskiria originaliai sujungtas į vieną Z.Kreivytės S.Nėries poezijos dvitomis, lakoniškos ir santūrios formos Ilizanės Grinbergos (Latvija) įrišti Karlio Skalbės raštų tomeliai, Dalios Kavaliauskienės preciziškai atlikti „Relictus“, nukreipiantys mintis į senovinių manuskriptų pasaulį. Geriausiuose pavyzdžiuose patraukia autorių dėmesys knygos ansamblio visumai, medžiagų parinkimui, spalvinėms dermėms, nepriekaištingam technologiniam atlikimui, kurių rezultatas – į rankas maloni paimti, meniška ir išskirtinė knyga.

Eksponuojama keletas papuošalų ir kitų smulkmenų dėžučių, įdėklai kvepalų flakonams – tai praktiški ir kartu dailūs dirbiniai (L.Tarbūnaitė-Grabauskienė, A.Povilaitytė, Aušrinė Urbonaitė, Samanta Juozapaitytė). Tradiciškai atiduota duoklė paveikslo iš odos formatui (Relita Mažuolytė-Mieliuvienė, Ramutė Toliušytė), išsiskiria Albino Kavaliausko kompozicija „Nazarietis“, kurioje įdomiai panaudotas netikėtas peršviečiamumo efektas sustiprina temos raišką.

Giedrės Normantienės papuošalų komplektą „New Baroque“ drąsiai galima pavadinti prašmatniausiu parodos eksponatu, o lakoniškiausiu ir tuo bene kūrybiškiausiai miniatiūros temą plėtojančiu – Jurgos Sutkutės „Vaflį, meilę ir laimę“.

MENO LEIDINYS Nr. 8 (182)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

„Kultūrpolis“ įveikė Sevastopolio tvirtovę

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras rugpjūčio 13–15 dienomis prisistatė 2-ajame medijų ir performansų festivalyje „Balaklavos odisėja“ Ukrainoje.

Per tris festivalio dienas Ukrainos, Rusijos, Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos menininkai Balaklavoje pristatinėjo vaizdo instaliacijas, animaciją, performansus, eksperimentinę muziką, šiuolaikinio šokio ir kitus projektus.

Šis renginys vyko įžymiojoje Juodosios jūros pakrantėje esančioje Michailovo baterijoje, menančioje XIX a. Krymo karo laikus. Tvirtovė atlaikė ir Antrąjį pasaulinį karą, o kariniu objektu išliko iki pat šių metų pradžios. Šioje Krymo pusiasalio tvirtovėje tarptautinis meno desantas savo pajėgas išdėstė po pagrindinės festivalio temos „Karas ir taika“ vėliava.

Klaipėdos „Kultūrpolio“ projekto kuratorius Ignas Kazakevičius „Balaklavos odisėjoje“ pristatė lietuvių dailininkų Bronės Neverdauskienės ir Tado Vosyliaus kūrinius.

B.Neverdauskienė festivaliui Ukrainoje sukūrė instaliaciją „Ex oriente Lux“, kurioje pateikusi Artimųjų Rytų raštais dekoruotas minas klausė, kokias asociacijas šiandien mums sukelia tūkstančio ir vienos nakties šalys.

T.Vosyliaus garso instaliacija „Staugsmas“ taip pat buvo į festivalio temą. Ji sukonstruota iš asociatyvių garsinių klausytojų ir žiūrovų reakcijų į kareiviškąją poeziją, prozą bei filmus.

Vilniuje parodys ne tik premjerą

24-ąjį sezoną Klaipėdos muzikinis teatras pradės nacionaline premjera ir gastrolėmis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Kaip skelbia afišos, rugsėjo 17 ir 18 dienomis Klaipėdos muzikinis teatras publikai pagaliau pateiks seniai žadėtą, ilgai lauktą teatro vadovės kompozitorės Audronės Žigaitytės operos-fantasmagorijos „Frank’Einstainas – XXI amžius“ premjerą. Autorės teigimu, nuo pat pirmųjų akimirkų šis veikalas buvo kurtas būtent šio teatro kolektyvui, jo individualybėms, fenomenams. Modernioje operoje susipina ir modernios technologijos – elektroninė muzika, garso ir vaizdo instaliacijos, itin drąsi scenografija, kostiumai, net brutalūs žodžiai, betgi veiksmas vyksta mūsų dienomis. Operą stato drąsių menininkų komanda, vedama pačios kūrinio autorės bei jaunos režisierės ir choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės, tame pačiame teatre sukūrusios šiuolaikinį šokio spektaklį „Spragtukas“. Pagrindinius vaidmenis kuria solistai Rafailas Karpis ir Andrejus Kalinovas (Profesorius) bei Tadas Girininkas ir Dmitrijus Afanasjevas (Frank’Einstainas), operą diriguos Modestas Barkauskas.

Premjerinį kūrinį klaipėdiečiai parodys ir per rugsėjo 24–26 planuojamas gastroles Vilniuje. Kadangi šiemet Lietuvos profesio-nalioji opera mini 90-metį, o Klaipėdos muzikinis teatras garsėja nacionaliniais pastatymais, į sostinę rengiamasi vežti tris šiuolaikinius lietuvių kūrėjų spektaklius. Rugsėjo 24-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre skambės pernai Klaipėdoje startavęs Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ (rež. Jonas Vaitkus). Šiame spektaklyje Veronikos gyvenimo dramą atskleis solistai Ona Kolobovaitė ir Mindaugas Rojus, diriguos Dainius Pavilionis. Rugsėjo 25-ąją vilniečiams bus pristatyta premjerinė A.Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank’Einstainas – XXI amžius“. Gastroles sostinėje rugsėjo 26-ąją užbaigs 2008-aisiais aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą „Auksinį scenos kryžių“ pelniusi Antano Kučinsko opera vaikams „Bulvinė pasaka“ (rež. Ramūnas Kaubrys).

UNESCO konkurse Lietuvos

uostamiesčiui – tik viltys

Varžytuves dėl Pasaulio knygų sostinės vardo 2012 metais Klaipėda pralaimėjo garbingai. Iš keturių miestų pretendentų UNESCO pasirinko Jerevaną, bet Lietuvos uostamiesčiui suteikė vilčių savo pateiktą projektą įgyvendinti po kelerių metų.

UNESCO kasmet organizuojamą Pasaulio knygų sostinės konkursą jau yra laimėję Amsterdamas, Aleksandrija, Buenos Airės, Rio de Žaneiras, Madridas, kiti planetos miestai. Šiemet Pasaulio knygų sostine paskelbta Liublijana. Tokiems nedideliems miestams kaip Klaipėda šis vardas iki šiol dar nebuvo suteiktas. Klaipėdiečių projektą kuravusios menotyrininkės Godos Giedraitytės žodžiais, tai būtų puiki proga atkreipti dėmesį į šį miestą ir kraštą, turėjusį unikalią knygnešių tradiciją, paskatinti čionykščių žmonių domėjimąsi knyga. Todėl Klaipėda teikė UNESCO paraišką ir Pasaulio knygų sostine pretendavo tapti savo jubiliejiniais metais – nuo 2012-ųjų balandžio 23-iosios iki 2013-ųjų pavasario.

Su klaipėdiečiais konkurse varžėsi Velingtonas (Naujoji Zelandija), Guilinas (Kinija) ir Jerevanas (Armėnija), kuriam UNESCO nusprendė suteikti pirmenybę.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė Lauksmina Kriščiūnaitė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos vardu padėkojo Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui, kad parengė itin gerą paraišką Pasaulio knygų sostinės 2012 m. vardui gauti. „Klaipėdos paraiška tikrai buvo verta laimėjimo, tad tikimės tolimesnio bendradarbiavimo kituose projektuose“, – sakė ji.

Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Nida Liubertienė šiek tiek paaiškino, kokiais kriterijais vadovaujantis vyko konkursas: „Pavyko pasikalbėti su UNESCO sekretoriato atstovu Mauro Rossi, atsakingu už šią sritį. Klausiau, kaip buvo priimamas sprendimas, kas lėmė. Sakė, kad buvo vertinama tik pagal pateiktas programas. Buvo žiūrima, ar jos realios, ar „gyvos“. Svarbiausia, sakė, kad nebūtų parengta, pavyzdžiui, vienos ministerijos, kad nebūtų „dirbtinė, nekvėpuojanti“. Tokia, minėjo, buvusi Kinijos programa. Komisija vertino, ar programa įgyvendinama, kokios apimties. Jei vieni pasiūlė 20 renginių, o kiti – 40, tai, suprantama, laimi, kas pasiūlo daugiau. Buvo atsižvelgta ir į biudžetą. Aš ginčijausi, ar galima lyginti Lietuvos ir Kinijos biudžetus, bet M.Rossi sakė, kad skaičiai buvę palyginami. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kaip atspindimas tarptautiškumas: negana to, kad programa apimtų miestą, regioną ir šalį – turėjo būti įtraukta renginių su dalyviais iš užsienio ar šiaip įdomių globaliau. Pabrėžė, kad buvo labai atidžiai analizuojama ir verslo atžvilgiu. Sprendimą priėmė keturi atstovai – trys iš organizacijų, susijusių su knygų leidyba, ir UNESCO. Taigi UNESCO balsas nelėmė. Kiekvienais metais komisija susideda iš tų pačių organizacijų, nors atstovai gali keistis. Domėjausi, ar čia įmanomas lobizmas. Man atsakė, kad tai neleidžiama, tačiau tų organizacijų atstovai turi ryšių visose šalyse, todėl apklausė, kaip pačią galimybę vertina tenykščiai knygų leidėjai. Jiems buvo svarbu sužinoti, ar yra politinė valia visos šalies, ar tai tik mažos grupelės interesas. M.Rossi taip pat pažymėjo, kadangi laimėjo Europos miestas, todėl 2013 m. nominacijai Europos miestas nebus renkamas, kad būtų užtikrinta rotacija. Todėl patarė kandidatūros net neteikti. Tačiau vėliau, anot jo, galima drąsiai vėl bandyti“.

Parengė Rita Bočiulytė

Už pasaulio – kitas pasaulis

Per Jūros šventę „Švyturio menų dokas“ pakvietė užsukti į „Stebuklų šalį“, kurioje karaliavo gatvės menai ir cirkas.

Gitana Gugevičiūtė

Vis dar cirkas, bet…

Cirkas visada buvo arti žmonių. Visada ėjo (eina) į žmones. Kone kiekvienais metais Klaipėdoje trumpam įsikuria „Baltijos“ cirko palapinė, kurios apskritime numerius atlieka žonglieriai, gyvūnai, akrobatai ir klounai, tarsi poterius kartojantys vis tuos pačius (panašius) triukus.

Naujumo poreikis į tokį (tradicinį) cirką dar kartą kviečia užsukti ne anksčiau kaip po penkerių metų (atleiskite už subjektyvumą). O „naujasis“ cirkas (apie tokį kartais paskelbia, tarkime, Menų spaustuvė Vilniuje) čia beveik neužsuka.

Vien dėl tos priežasties negalėjau praleisti progos pasidairyti „Stebuklų šalyje“ – tarptautinėje cirko ir gatvės menų fiestoje. Menininkai ir gatvės artistai iš įvairių pasaulio šalių (Izraelio, Japonijos, Šveicarijos, Australijos, Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Ispanijos) atskleidė, kad žanro kismas (žanrų sintezė) būdingas ir cirkui. Taigi esu šiek tiek sumišusi, nes negebu atrasti termino tam, ką mačiau, – vaizdai netelpa į apibrėžimą „cirkas“.

Žinoma, „tai“ vis dar cirkas. Bet jau ir šokis, socialinė akcija, vizualinis menas, spektaklis, kuris, įsitaisęs gatvėje, prieplaukoje, krantinėje, pasirodydamas tarp mūsų pakeičia aplinką, praplečia matomo pasaulio ribas, nuspalvina regimybę kitomis spalvomis, provokuoja prisiminti šekspyriškąjį „totus mundus agit histrionem“.

Keliomis kalbomis iškart

Manau, kad organizatorių pasirinktos trupės neprastai iliustravo tą gatvės (naujojo?) cirko įvairovę, kurią galima įtarti esant plačiajame pasaulyje.

Tai cirkas, ieškantis tiesioginio ryšio su žiūrovu, demonstruojantis improvizacinį talentą ir puikų fizinį pasirengimą (italų virėjas iš Vokietijos „Dino Lampa“, „Pitts Family“ iš Australijos).

Tai cirkas, mokantis žaisti erotika, ugnimi ir klasikinio cirko dėmenimis (čia turima omenyje japonų trupė „Cru Cru Cirque“. Japonų pasirodymas – galbūt vien dėl jų egzotiškos kultūros – mestelėjo nuorodą į keistą, kiek fantasmagorišką, keičiantį pavidalus, kuriantį daugybę personažų, absoliučiai „nepopsišką“, „neglamūrinį“ pasaulį).

Tai talentingai muzikuojantis cirkas, gebantis kalbėti keliomis kalbomis iš karto – muzikos, cirko, vaidybos, akrobatikos etc. (trupė iš Izraelio „Asphalt Theater“).

Tai žalias karšto temperamento žmogus-cirkas, galintis pažadinti miegantį aktorių bet kuriame iš mūsų (ispanas „The Greenman“).

Tai cirkas, demonstruojantis žmogiškąją jėgą, kuriantis efektingą, ekstremalų akrobatinių skrydžių pasirodymą kelių metrų aukštyje („Bencha Theater“ iš Olandijos).

Tai atletiškas, šokantis, šmaikščiai gyvenimiškas situacijas interpretuojantis cirkas (trupė „The Starbugs“ iš Šveicarijos save vadina ritminės komedijos žanro išradėjais).

Tai profesionali „cirko klasika“ – parodijuojantys, dainuojantys, šokantys ir… išsirengiantys klounai su raudonais nosių burbuliukais („Trio en vrac“ iš Prancūzijos).

Tai teatras: didelio formato, metaforiškas, atmosferinis spektaklis, kuriame veikia didžiulės kaukės, konstrukcijos, ugnis, o aktorių kūno plastika užpildo statišką kaukę emociniu turiniu („Klinika Lalek“ iš Lenkijos).

Tai šokio spektaklis, bylojantis žiūrovams taupia choreografija ir filosofine (iš)mintimi (šokio studijos „Žuvies akis“ spektaklis „Apkabinsiu tave“).

Aktoriai, o ne linksmintojai

„Stebuklų šalies“ fiesta tvirtina, kad cirko artistai visų pirma yra aktoriai, o ne publikos linksmintojai (nors moka daryti ir tai) – jie komunikabilūs, pastabūs, jautrūs aplinkai, talentingi improvizuotojai.

Jų gerai treniruotas, tarsi pasirengęs kaskart peržengti „galimybių ribas“ kūnas tebėra pagrindinis įrankis kuriant ne tik nekaltas, žaismingas parodijos, bet ir gyvenimiško absurdo refleksijas (šiuo aspektu klaipėdietiškas kolektyvas „Dulidu“ – trupė, kurianti visai simpatiškus lėlių vaidinimus vaikams su klounados elementais, – dar turėtų gerokai pasitobulinti ir pasimankštinti, paieškoti drąsesnės, aktyvesnės išraiškos).

Šis cirkas – ne cirkas arti publikos, bet nesusiliejantis su ja. Jis kuria gyvybę ten, kur ką tik veikė nuobodulio, kasdienės rutinos scenarijus. Prabyla (atsako) į kažkieno monologą.

Taigi tradicinis supratimas apie cirką sulaužytas. Noras pasidomėti tuo žanru plačiau, giliau, įdėmiau – pažadintas. Stebuklas įvyko.