LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Dovanotam arkliui į dantis…
Klampėdos Žiurkė
Pertekliaus sąlygiškumas
„Gyvename perteklinio pasirinkimo laikais. […] Dabar kiekviena naujos galimybės (išbandymo daiktu, peizažu, potyriu etc) perspektyva garantuoja ne kūno ir vaizduotės slinktį, o statiką: variantų gausa atima jėgas rinktis.“ Taip teigia Rolandas Rastauskas („Privati teritorija“, 2009, p.101–102).
Tačiau šioje eseistinėje jo pastaboje, kuriai Klampėdos* Žiurkė be išlygų pritaria, vis dėlto privalu pamatyti ir tikslingai jos paliktą ženklą „[…]“ – pasidarbavusias „žirkles“, kurios iškirpo štai ką: „Skurde kiekvienas pasirinkimas yra besąlygiškas. Vadinasi – neatšaukiamas.“ Tiesa, pastarąja fraze apibūdinamos jau tik „Geležinės uždangos“ perversijos (nors ir tada RoRa turėjo galimybes rinktis tik „iš geriausių“ arba net „iš pačių geriausių“ – lai šis komentaras bus suprastas tik kaip vien paniekos verta „[antracitinės] žiurkės neapykanta gyvenimo lenktynėms“ – ten pat, p.159). Tačiau ji dabartiniame kultūriniame „simuliakrų show“ (ten pat, p.102) kontekste yra kur kas aktualesnė, negu kad, matyt, galvojo ją lyg tarp kitko parašęs ką tik pacituotas autorius. Ne tik Klampėdos Žiurkei, bet ir daugybei inteligentams tebepriskiriamų uostamiesčio gyventojų, neįgalinčių nusipirkti net laikraščių ar bilietų į įvairius spektaklius, koncertus bei kitus renginius, kurie kainuoja vos 10–15 Lt. Tačiau ar tai jau ir yra kultūrinio skurdo pagrindinis rodiklis?
Kaip atpažinti skurdą
Kaip atpažinti Klaipėdos kultūrinį skurdą? Juk apie jį tyli ir „Kultūros uostas“ – „Vakarų ekspresas“, ir „Durys“ su „Gintaro lašais“ – „Klaipėda“, jau visai nekalbant apie „Baltiją“, kurios inertišką metinį dvelktelėjimą pajunta dar mažesnis nuošimtis kultūrinės spaudos skaitytojų. Ir dar įdomiau – visi šie leidiniai ne tik pamažu „traukiasi“, bet ir virsta tik „pramogų gidais“ (laikraštis „Klaipėda“ čia niekuo dėtas – tiesiog vienas jo priedo pavadinimas Žiurkės tekstui dabar itin parankus / palankus). Tad kaip tokiame (ne)vyksme atpažinti kultūros skurdą?..
Ir staiga šios rašliavos skaitytojų dabar „itin gerbiama“ Klampėdos Žiurkė „užsikabina“ už vienos frazės, išgirstos per radiją (?), kad Klaipėdos socialinės paramos skyrius vargetoms iš bado mirti neleis – bent po lėkštę sriubos ir miežinės košės „už dyką“ jiems tikrai suras. Žinoma, jeigu patys vargetos parašys kalnus prašymų, užpildys tonas anketų, pristatys nesuskaičiuojamas krūvas
pažymų, nes skurdą atpažinti juk yra be galo sunku…
Bet čia kalbama vien apie kūniškąjį skurdą. Tačiau peršasi išvada, kad tie patys jo atpažinimo metodai taikomi ir kultūrai. Jos badas, matyt, irgi fiksuojamas tik tada, kai prasideda totalus kultūrinių leidinių rėmimas ir masinė renginių „labdara“ – prie „balandos“ lėkštės nepamirštama liaudžiai ir žaidimų. Akivaizdžiai tikintis, kad tokiu atveju tikrai bus atsimintas posakis: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“. O jeigu vis dėlto pažiūri?.. Kaip kad dabar Klampėdos Žiurkė.
Kur dingo pavasario gaiva?
Jau kelinti metai Klampėdos Žiurkė nesupranta, kodėl ji vis atsiduria baigiamuosiuose Klaipėdos „Poezijos pavasario“ renginiuose, nes kiekvienąsyk po to ji jaučiasi taip, tarsi būtų šiaip ne taip išsikapsčiusi tik iš kažkokio itin neskaniai kvepiančio liūno, kuris kasmet vis baugiau plečiasi ir tirštėja.
Atlaikyti monotoniškai vieną po kitos liejamas keliolikos (ar net per dvidešimties) save įsimylėjusių poetų / Poetų tiradas reikia tikrai nežmoniškos sveikatos. Todėl mažai klausytojų tas tiradas ir atlaiko. (Ne veltui kažkuriais metais vienas Klaipėdos universiteto Literatūros katedros lektorius leptelėjo: „Gerai dar, kad nebuvo A.A. (atvirai įvardinto pavarde poeto / Poeto inicialai čia, aišku, pakeisti), – nors vienu Durnium buvo mažiau“… Per daug grubu? Per daug. Tačiau neginčijamai vaizdu…
Todėl dažniausiai poetai / Poetai patys sau ir skaito, patys savęs ir klauso. Tiktai poezijos nuo to nedaugėja. Skurdžiai per „Poezijos pavasario“ baigiamąjį vakarą ji atrodė ir šiemet… Nors kai P.Domšaičio galerijoje šalia Vytauto Kasiulio paveikslų atsistojo ne tik Stasys Jonauskas, bet ir Gintaras Grajauskas su pora jaunų poečių, viltis pagaliau pajusti klaipėdietišką poetinio meno gaivą lyg ir suspurdėjo. Deja, tas „lyg ir suspurdėjo“ vis tiek buvo uždusintas… Taip uždusintas, kad net ir pravirkti neliko dėl ko. O prajukti – juolab…
Kai tūlas eiliuotojas ima tituluoti save net Dievu (tiesiogine prasme – tokių visai nekomiškų įsivardijimų turiu ne vieną), tai negalima kaltinti ir „Poezijos pavasario“ organizatorių (nors tikrai sunku suprasti, kodėl nemažai gana įdomių uostamiesčio poetų ir šiemet buvo palikti „už borto“). Juk prieš „Dievus“ ir jiems būtina tik atsiklaupti bei pamaldžiai užsimerkti… Net ir tada, kai tie dvelkia vien senais apatiniais. Dar gi ir naktiniais… Tiktai su „Naktigonėmis“ tai neturi nieko bendra.
Budėjimai ir budynės
Ir šiemet literatūros ir muzikos mėgėjai buvo nemokamai pakviesti į „Naktigones“, kurias jų organizatorius aktorius Sigutis Jačėnas, remdamasis kunigo Andriekaus šios sąvokos interpretacija, jau pirmąjį vakarą pavadino budėjimais.
Tačiau ši sąvoka juk be galo plati – netgi itin kategoriškai apsiribojus vien pora dvasinių reiškinių. Vienaip būdraujama Velykų naktį laukiant Prisikėlimo. Ir visai kitaip lietuviškų tradicijų erdvėje budima prie mirusiųjų – paskutinįsyk pabūnant su tais, kurių, realiai tai suvokiant, šiame pasaulyje jau nereanimuosime. Kad ir kaip būtų skaudu.
Tačiau klausantis „Naktigonių“ abi tokios budėjimo sampratos gali būti ir vienodai teisingos, ir vienodai melagingos, nes aptariamo projekto kiekybinė amplitudė šiemet tokia plati, kad jo kokybinė „kardiograma“ jau pradeda priminti itin poliarišką zigzagą. Vienu atveju jis liudija itin viltingą tautinės kultūros gyvasties pulsą, o kitu – jau vien lietuviško scenos meno nekrozę. Tad taip ir pulsuoja šiųmetinės „Naktigonės“ – nuo Budėjimų iki budynių.
Tik pasidarė be galo nejauku, kai itin išlavinto estetinio skonio žmogus, pagaliau Klampėdos Žiurkės vis dėlto sugundytas ir aptariamu projektu, jau patį pirmą kartą pataikė vien į kultūros „budynes“ (taip taip, kabutės čia privalomos, nes tikrosios Lietuvos budynės iš tikrųjų yra aukštojo stiliaus dvasinis aktas) ir joms pasibaigus tegalėjo graudžiai ištarti: „Liūdna…“ Bet Klampėdos Žiurkės droviai paprovokuotas – „Tai ir toliau „Naktigonėse“ Jūsų nebematysime?“ – tik ramiai šyptelėjo: „Pamatysite. Ateisiu. Į V.V.Landsbergio vakarą.“
Trečioji frazė – tai pačios tiksliausios gairės S.Jačėnui kitais metais (tikėkimės, kad šio iš esmės prasmingo vakarų ciklo miestas tikrai neatsisakys) atsirenkant atlikėjus. Klaipėdos inteligentijai (tegu ir beveik nemokiai) reikalingi tik gerai patikrinti kultūros vardai (jiems juk mokama!).
„Naktigonių“ žiūrovai tikrai nėra per prievartą į susitikimus „su artistais / Artistais!“ suvaryti nesibaigiančių pertvarkų išvargintų mokyklų „gimnazistai“… Deja, bet tik taip per vieną „budynių“ vakarą dviejų atlikėjų buvo įvertinta Klaipėdos šviesuomenė. Nors ir be galo teisingai. Kadangi buvo pernelyg mandagiai paklusni. Todėl ir atrodė kaip scenos meno grūdų nuo pelų dar neskirianti „mokinukė“. Tačiau ne tik šiame projekte jai toks priekaištas tinka.
Tarp faktūros ir chaltūros
Kaip žinome, kiekvieno kultūrinio projekto sėkmė ar nesėkmė paliudijama tik žiūrovų. Tad pernai Klaipėdos koncertų salės inspiruotas muzikos vakarų ciklas šiemet galėjo tęstis „Nuo Joninių iki Žolinės“ vien todėl, kad juo itin apsidžiaugė tie patys nemokūs uostamiesčio inteligentai, kurie dažniausiai renkasi ir į „Naktigones“.
Paėjusiais metais šio ciklo renginius su itin prasmingu edukaciniu tikslu – per improvizacijas variniais pučiamaisiais instrumentais pristatyti pasaulinę muzikos klasiką nuo Viduramžių iki mūsų dienų – reprezentavo vien Klaipėdos brass kvintetas. Šiemet šis projektas gana pakito – įgijo daugiau pramoginį pobūdį, pritraukė ir trejetą kitų muzikos kolektyvų, kurie į Klaipėdos koncertų salės estradą prisikvietė ir ne vien pučiamųjų instrumentų muzikos gerbėjus. (Tik šokių liaudžiai dar nepasiūlė, nors per vieną jo vakarą tikrai užkrečiamą jų pavyzdį parodė pats miesto meras su žmona ir anūkėle (?) – tad kitais metais gal galima tikėtis ir daugiau tokių elegantiškų pa?..)
Pasikeitė ir šio ciklo organizacinė struktūra: atsirado vakaro vedėjos (pernai šį „vaidmenį“ atliko pats Brass kvinteto vadovas Vilmantas Bružas), kurios itin glaustai ir patraukliai perdavė informaciją apie projekto tęstinumą Klaipėdos istorijos kontekste. Tačiau jei šių eilučių rašytoja būtų ne Klampėdos Žiurkė, o gera Rūtos Vildžiūnienės pažįstama (aptariamoji vedėja po kiekvieno renginio tokių būdavo apstojama apsčiai), ji šiai muzikologei tikrai patartų neskaityti eilių. Tiesiog palikti jas „Naktigonių“ aktoriams. Nors ir tų interpretacijų Klampėdos Žiurkei ne visada būna malonu klausytis. Tačiau „Nuo Joninių iki Žolinės“ – vis dėlto muzikos projektas… Todėl ir būtina grįžti prie muzikos.
Kas gi dar pasikeitė, kai šalia „Klaipėdos brass kvinteto“ atsistojo ir „Klaipėdos kamerinis orkestras“ (meno vadovas Mindaugas Bačkus), ir choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), ir net svečiai – Palangos orkestras (vadovas Arnoldas Rumšas)?
Žinoma, kad pirmiausia pakito pati vakarų faktūra. Ji tapo kur kas koloritingesnė ir sakralesnė. Bet, kita vertus, atsirado lyg ir savotiškas eklektiškumo ar net akivaizdaus paviršutiniškumo įspūdis. Ypač išdrįsus palyginti pernykštę Klaipėdos brass kvinteto kūrinių atlikimo kultūrą su šiųmete. Bent liepos 31-ąją ji skleidė ne tik „varinį“ garsų skaidrumą, bet ne kartą „supuškėjo“ ir akivaizdžia chaltūra… Tačiau tądien juk jau siautė ir Jūros šventė… Gal muzikantai tiesiog nuo jos buvo pervargę? Ar nelabai ir klausytojų tikėjosi, todėl net ir nerepetavo? Juolab kad jų programos „Nuo Renesanso šokių iki šiandienos maršų“ šventės renginių „meniu“ ir nebuvo… Tačiau arti šimto klausytojų vis tiek buvo itin laimingi, kad pasirinko Klaipėdos koncertų salės estrados „chaltūrą“, o ne iš alaus putomis apdribusių „Jūros Kumelio“ nasrų sklindantį fonograminį žvengimą – tegu irgi „labdarinį“. Nes…
Dovanota prabanga – ne visiems
Kadangi Klampėdos Žiurkės neklystanti intuicija kužda, jog savo plika uodega tam daugiagalviam „Jūros Kumeliui“ ji „į dantis“ tikrai nepajėgs užtvoti, tai kas jai belieka? Ogi tik „mundriai“ ta pačia uodega „vikstelėti“ ir dingti. Ačdie – kol kas dar net ir į privatizuotą (tik ne į prichvatizuotą) kiaurymę.
Ypač, kad jai tikrai yra dėl ko „pamedituoti“. Juk nebe pirmą vasarą ji grožisi ir „Jūrų Arkliuku“… Taip „dovanoto arklio“ kontekste ji sau pavadino tarptautinį folkloro festivalį „Parbėg laivelis“, nes jo metu žiūrovams dažnai buvo per erdvu net Menų kiemelyje. Bet toks pastarųjų retumas tikrai neliudija šio projekto kultūrinio skurdo. Greičiau jau tiesiog neįkainojamą prabangą, kuri – net ir padovanota – buvo ne visoms žiurkėms. Oi, ne visoms…
