Kompozitorius įkvėpimo nelaukia

Kompozitorius įkvėpimo nelaukia

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdos universiteto profesorius kompozitorius Remigijus Šileika jubiliejiniam autoriniam vakarui parinko 10 naujausių kūrinių iš daugiau nei 120, jo parašytų per tris kūrybos dešimtmečius. Jis iki šiol prisimena eilėraštį, kuris tapo impulsu pasukti šiuo gyvenimo keliu…

Vadovavo ansambliui

– Kaip tapote kompozitoriumi – kokia tai istorija?

– Augau Šiauliuose. Buvau visai dar vaikas, kai tėvas nupirko 12-kos bosų akordeoną. Tąsydavau jį, ir, gerai atsimenu, vis stebėdavausi, kodėl vieni sąskambiai tokie malonūs, minkšti, o kiti – aštrūs. Taigi jau tada rūpėjo „akustinė analizė“. Pasimokęs muzikos mokykloje, obojaus klasėje, tapau savosios vidurinės mokyklos estradinio ansamblio vadovu. Rašydavau partijas trimitui, klarnetui, bosinei gitarai, o gitarai, jonikai ar pianinui užtekdavo parašyti funkcijas. Iš esmės tai jau buvo kompozitoriaus darbo sfera. O kai direktorius nupirko saksofoną, prasidėjo „savito melodizmo paieškos“: maivydavausi prieš veidrodį, siekdamas ne tik kuo kiečiau atrodyti, bet ir išspausti iš saksofono daugiau, nei jis gali duoti. Žinoma, kad ne vienas toks buvau. Štai visai neseniai sužinojau, iš kur toks Kšištofo Pendereckio dėmesys klasteriams, sonoristikai. Pasirodo, būdamas moksleivis jis grojo vieno Lenkijos miestelio pučiamųjų orkestre, kuriam vadovavo jo muzikos mokytojas. O tas vyrukas buvo tikras modernistas – versdavo instrumentus groti jų kraštutiniuose registruose!

Norėjo sukurti dainą…

– Kas inspiravo jūsų apsisprendimą studijuoti kompoziciją?

– Įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos mokytojų fakultetą. Ten vėl kažkaip tapau estradinio ansamblio vadovu, vėl aranžavau, pradėjau kurti dainas. Matyt, neblogai užsirekomendavau, nes po tarnybos kariuomenėje mane vėl pakvietė į šį institutą – tik jau kaip dėstytoją. Pamenu, tuo metu man į rankas pakliuvo Aliaus Balbieriaus eilėraštis „Iš numirusios paukštės širdies“. Labai knietėjo parašyti gražią estradinę dainą, bet niekaip nepavyko surasti formos – jaučiau, kad čia mano patyrimo nepakanka… Ką daryti? Nutariau kreiptis į savo pažįstamą Zigmą Virkšą, jis tada mokėsi prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje, ketvirtame kurse. Sutikau jį „Spartoje“, kur mūsų bendras draugas Juozas vadovavo chorui, aš buvau chormeisteris, o Zigmas ateidavo pagroti, pabendrauti. Atsargiai išdėsčiau jam savo rūpestį. „Jūs eikite į repeticiją, tu man palik tekstą, aš pagalvosiu“, – tarstelėjo Zigmas. Po dviejų valandų su Juozu grįžome iš repeticijos. Pasidėjęs ant pianino vien dainos žodžius, jokių natų, Zigmas uždainavo, pats ir grodamas: „Iš numirusios paukštės širdies / išsiskleis, sulapos, patekės / medis žydras galingos vilties“… Gyva, banguojanti dainos melodija, judrus, lyg kalbantis bosas, sodrios džiazinės harmonijos – mums su Juozu net užėmė žadą. Jokių problemų! Suprantama, ilgai nebegaišavome, ir visi trys guviai patraukėme į „Tauro ragą“. Ten ir buvo nuspręsta, kad ir aš turiu stoti į kompoziciją. Žavus tai buvo vakaras, jį dažnokai prisimenu: visi jauni, kupini svajonių… Buvo 1976-ieji, vasario mėnuo. Užvirė darbas, nes stojant būtina turėti savo kūrinių. Rugsėjį pasitikau jau būdamas prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasės pirmojo kurso studentas.

Rašo bet kuriuo metu

– Estradiniai ansambliai, „Tauro ragas“… Galima pagalvoti, kad kompozitoriaus profesija nesunkiai pasiekiama?

– Suprantu jūsų „nerimą“. Papasakojau tik vieną kitą savo jaunystės epizodą. Esu tikras, kad kūrėjo asmenybę formuoja daugybė žmonių – tėvai, artimieji, mokytojai, kiti menininkai, sutikti protingi žmonės ir net visokie keistuoliai. Negaliu jų visų čia išvardyti. Pritarčiau J.V.Gėtei: „Jei mes norime ką nors sukurti, mes turime kuo nors būti“. Kiekvienam savo.

– Kada, kaip rašote muziką?

– Muziką rašau bet kuriuo metu – rytą, per pietus, po pietų, kada tik turiu laiko. Esu bandęs kurti naktį, bet dabar to nebedarau – būnu nedarbingas ne tik kitą, bet ir dar kitą dieną. Rašau pieštuku, trinu trintuku kaip pradinukas. Tačiau visa ši „aparatūra“ nedaug sveria, neužima daug vietos portfelyje. Tai leidžia dirbti per pertraukas tarp paskaitų, radus vieną kitą valandėlę bet kur. Nors šiaip man būtina „įkaisti“ – tai trunka nuo pusvalandžio iki valandos, tada dirbu dar keletą valandų. Patikdavo kurti Kompozitorių namuose Klaipėdos senamiestyje. Šiaip nemėgstu visokių kūrybos namų, nors esu ten buvęs. Nemėgstu kurti namie – per daug dirgiklių. Turiu ir sintezatorių, tačiau jo irgi nemėgstu, ypač groti su ausinėmis. Jei prisireikia elektronikos (pvz., kai rašiau roko misteriją „Grožvyda“), einu į privačią studiją, ir ten dirbame su „ranką atmušusiais“ vaikinais. Kurdamas gana daug naudojuosi fortepijonu – užsidarau kokioje klasėje Menų fakultete, ten niekas man netrukdo, ir sienos „įgrotos“… Nors neretai fortepijonas būna nereikalingas: pradžioje numatau ritminę veikalo pusę – kokį vieną ar du puslapius į priekį susižymiu ritmines sekas, tada detalizuoju faktūrą. Dažnai nusipiešiu formos schemą, ypač kai imu artėti į pabaigą. Įkvėpimo nelaukiu, dirbu, kai tik yra tam galimybė. Manau, kad meną kuriantys žmonės visada būna įkvėpti, jei ne – gal ne tą sritį žmogus pasirinko.

Niekaip nepasiekia adresato

– Jums tai profesija ar laisvalaikio užsiėmimas? Ko gero, duonai iš to Lietuvoje neužsidirbsi?

– Diplome parašyta – suteikiama kompozitoriaus ir muzikos teorinių disciplinų dėstytojo kvalifikacija. Duoną užsidirbu iš antrosios šio įrašo dalies. Honorarai, valstybės kūrybinės stipendijos – nedideli, bet, žiūrėk, nusiperki kokį rūbą, užsiplombuoji dantį, ir jau džiaugies, kad mokeisi ne be reikalo. Iš kūrybos Lietuvoje gyvena „popso“ kūrėjai, ir pakankamai gerai – statosi namus ir pan. Kiek- vienam savo.

– Ar visi jūsų kūriniai buvo atlikti?

– Didžioji dauguma – taip, ir ne vieną kartą. Tik vienas kūrinys niekaip nepasiekia adresato – tai „Sauleorum Symphony“ – antroji simfonija, sukurta dar 1986-aisiais ir skirta Saulės mūšio bei Šiaulių miesto 750 metų sukakčiai.

– Tai ji taip ir tebeguli stalčiuje?

– Įdomiausia, kad neguli. 1987-aisiais ji buvo atlikta Panevėžyje, Jaunimo kūrybos festivalyje. Atliko Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, diriguojamas Antano Kievišo. Muzikologas Viktoras Gerulaitis „Kultūros baruose“ ją net pavadino vienu iš festivalio atradimų, tai gal tas kūrinys nėra visai beviltiškas. 1989 metais ji skambėjo Kompozitorių sąjungos suvažiavime Vilniuje, atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Juozo Domarko. Po 20 metų, artėjant mano gimtojo miesto 770-osioms metinėms, simfoniją naujai redagavau, gerokai iš anksto raštu ir asmeniškai kreipiausi į atsakingus asmenis. Tačiau ten visi tarytum apkurtę. Džiaugiuosi, kad naujoji simfonijos redakcija 2005 metais buvo atlikta Kauno šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, atliko Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus.

Mėgsta medžio darbus

– Ką rašote šiuo metu?

– Kol kas tebus tai paslaptis, aš mažumėlę prietaringas.

– Kas dar, be muzikos, jums gyvenime svarbu, įdomu ir miela?

– Man svarbu, kaip gyvena, kaip jaučiasi mano tėvynė Lietuva – kas rytą atidžiai peržvelgiu po vieną šalies ir miesto laikraštį. Domiuosi poezija, kitais retesniais tekstais. Vis labiau patinka ramus darbas sode, medelių priežiūra. Mėgstu medžio darbus – neseniai lentelėmis apkaliau namo terasą, aptvėriau ją tvorele, pats padariau medinius laiptus. Gal tai įgimta – mano senelis Pranas Šileika pastatė medinę Bazilionų bažnyčią.

– Papasakokite apie savo šeimą – žmona irgi muzikė?

– Žmona Irena irgi baigusi Lietuvos muzikos akademiją, akordeono ir dirigavimo specialybes. Ji taip pat daugiau nei dešimt metų dirbo dėstytoja Klaipėdos universitete, tačiau nugalėjo potraukis dailei, gražiems rankų darbams. Šiuo metu ji vadovauja rūbų dizaino studijai. Dukra Silvija studijavo politologiją, dabar su šeima gyvena ir dirba Kaune, augina mano anūką. Sūnus Karolis Klaipėdoje baigė jūreivystės mokslus, čia negavo darbo, tai su drauge šiuo metu dirba užsienyje. Beje, jis yra muzikavęs su „Amberlife“ ir Andriaus Rimiškio grupėje. Nors nelankė jokios muzikos mokyklos, jis neprastai groja net keliais muzikos instrumentais.

Koncerte – premjeros ir dedikacijos

– Kokius kūrinius išgirsime jūsų autoriniame koncerte?

– Šiame vienos dalies koncerte, kuris truks kiek ilgiau nei valandą, bus atlikta 10 įvairaus žanro kūrinių, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Bus ir premjerų. Pjesę „Šaulys“ anglų ragui solo atliks puikus obojininkas Robertas Beinaris. Pirmą kartą bus atliktas kūrinys fortepijonui „Viražai miraže“, jį paskambins prof. Tatjana Romaškina. Skambės du vokaliniai kūriniai, juos atliks prof. Valentina Vadoklienė (sopranas ) bei Judita Butkytė (sopranas), joms talkins talentingos atlikėjos Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė (fortepijonas), Aušra Kuraitė (fleita), Auksė Kaziukaitienė (altas) ir Vaiva Purlytė (klavesinas). Į savo autorinį koncertą pakviečiau Šiaulių mokytojų akordeonų kvintetą „Mozaika“, atliksiantį „Tokatą-koliažą“ penkiems akordeonams. Koncertą užbaigs mišrus choras „Aukuras“, daugelio tarptautinių chorų konkursų nugalėtojas, padainuosiantis keletą mano chorinių kūrinių. Diriguos choro meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas, fortepijono partiją skambins pianistas Saulius Šiaučiulis. Koncertą ves muzikologė prof. Daiva Kšanienė.

– Klaipėdos universiteto leidykla prieš mėnesį išleido jūsų Koncerto fortepijonui ir styginių orkestrui partitūrą. Pratarmėje rašote, kad kūrinys skirtas kompozitoriaus Z.Virkšo atminimui ir kad baigiamojoje dalyje solisto partijoje įpintas transformuotas šio kompozitoriaus dainos „Iš numirusios paukštės širdies“ pradinis motyvas?

– Taip. Jis ten yra. Šis kūrinys taip pat skambės penktadienį koncerte. Jį atliks pianistas prof. Petras Geniušas su Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus, diriguos Tomas Ambrozaitis.

Prof. R.Šileikos autorinis koncertas, skirtas kompozitoriaus 60-mečiui, vyks spalio 1-ąją 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje. Įėjimas – nemokamas.

„Frank’Einstainas“: tarp „workshopo“ ir spektaklio

„Frank’Einstainas“: tarp „workshopo“ ir spektaklio

Audronės Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank’Einstainas –
XXI amžius“ vos tik pradėta anonsuoti susilaukė įvairių nuomonių – šalininkai prognozavo pasisekimą, oponentai – fiasko. Akivaizdu, kad kraštutinės nuomonės šiandien, kai opera jau nuskambėjo, tik paaštrėjo, bet gali būti, kad kai kurie buvę oponentai ta proga susivienijo po vienos nuomonės vėliava…

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdietiškas Svynis Todas?

Kultūros istorija gali pateikti aibę pavyzdžių, kai buvo pasiskolintas ir perkurtas gerai žinomas siužetas. Vertintas šis veiksmas irgi įvairiai – štai Mišelis de Montenis, kritikavęs italų komediografus, perdirbančius Terencijaus ar Džovanio Bokačo siužetus, tvirtino, kad autoriai, naudojantys jau esamą sukurtą medžiagą, ieško kažko solidesnio, autoritetingesnio, nei kad yra patys.

Teigti, kad A.Žigaitytė-Nekrošienė „pasinaudojo“ Mari Šeli, ieškodama užuovėjos ar norėdama solidžiau atrodyti, nešautų į galvą – operos autorei titulų netrūksta (kai kurie jų tikrai daro įspūdį ir kelia pagarbą). Nors prieš valią kirba eretiška mintis, kad opera gimė ne tiek iš didelio poreikio pranešti svarbią, niekur negirdėtą, nenuvalkiotą, originalią idėją, kiek iš noro sukurti klaipėdietiškąjį Svynį Todą – drąsų, kiek šokiruojantį, tiesmukai, nepatogiai tam tikromis temomis kalbantį, su siaubo prieskoniu spektaklį, beje, – bent taip atrodo iš šono – paklausų produktą.

Originalios traktuotės nerasta

Pasirinkęs peržaisti žinomą (tiesiog kito autoriaus) kūrinį menininkas visada rizikuoja. Ar pavyks kūrybiškai transformuoti, originaliai, plastiškai interpretuoti tai, kas gali būti laikoma pradžia, ištakomis, kas galbūt formavo stilių, kryptį ir pan.?

Tarkime, Pablo Picaso ciklo pagal Eduardo Manė paveikslą „Pusryčiai ant žolės“ niekaip nepavadinsi paviršutiniška kopija, siauraplaniu įsivaizdavimu, tuščiu kartojimu ar neskoninga interpretacija – P.Picaso darbai liudija ne bejėgišką atramos, temos ieškojimą, o dailininko savarankišką kūrybinę liniją (programą), jo talentą suteikti E.Manė paveikslui „antrinį“ gyvenimą. O Justo Tertelio pjesė „Sudie, Idiotai!, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ labiausiai verčia svarstyti apie plagiavimo ir kūrybingo citavimo (interpretavimo) santykį. Kokiu keliu eina A.Žigaitytė?

Tiesą sakant, originalios traktuotės autorė (tiksliau – viena iš libreto autorių. Libreto bendrakūrėjas – Arvydas Nekrošius) nesiūlo – paprasčiausiai pasiskolina pagrindinę M.Šeli pasakojimo matricą: žmogus, sąmoningai ar ne geidžiantis užimti visagalio kūrėjo vietą, bando sutverti gyvybę „iš nieko“. Tik M.Šeli sukurtas jaunas mokslininkas Viktoras nori išspręsti mirties ir gyvybės lygtis, įveikti mirtį, o A.Žigaitytės Profesorius siekia sukurti tobulą žmogų, kurį nori priešpastatyti išsigimstančiai, degraduojančiai žmonijai, inertiškai miniai, kurios jis – mąstantis žmogus – negali pakęsti. Abiem atvejais žmogaus kūrėjo ketinimas prilygti Tvėrėjui (gamtos kūrybai) yra pasmerktas nesėkmei: tai kova tarp gigantiškų norų ir ribotų galimybių; tarp užmojų ir procesų, kurie nepavaldūs paprastai laboratorinei logikai.

Demaskuoja Lietuvos realybę

Akivaizdu, kad opera-fantasmagorija „Frank‘Einstainas – XXI amžius“ siekia demaskuoti (šiaip jau ne kartą demaskuotą) XXI amžiaus Lietuvos realybę, kurios pagrindiniai buožai – lėkštumas, vulgarumas, paviršutiniškas patriotizmas, pragmatizmas, nužmogėjimas, gyvybės nuvertėjimas etc.

Autorė savo operos veikėjus – šiuolaikinės Lietuvos „statistinę masę“ – įkurdino bare prie TV ekrano, transliuojančio krepšinio pergales; prie stalų, ant kurių garuoja kiaulių kojos (galvos) ir putoja alus. Šiuolaikinio statistinio lietuvio simbolis – kiaulė, todėl tad tikriausiai scenoje ir siautėja knyslėti padarai rudais kombinezonais. Toje „visatos subinėje“ glaudžiasi ir darbo netekęs firmos „Mc’Chicken“ vairuotojas (Virginijus Pupšys), ir rožinėse svajose paskendę įsimylėjėliai (Judita Butkytė ir Tomas Pavilionis), ir Profesorius (Andrejus Kalinovas), retkarčiais išlendantis iš laboratorijos pasižvalgyti, „kaip gyvena, valgo, šika“ masės.

Dengtis eksperimentu – patogu

Ši opera – tai savotiškas koliažas, sudurstytas iš įvairių elementų: rečitatyvų, estradą primenančių meilės duetų, technomuzikos rit-mų, vaizdo projekcijų, draminių dialogų, arijų ir pan.

Ekspresyvus, tragikomiškas (gal labiau komiškas), paradoksalus, fantasmagorijos (jai būdingi keisti, iliuziniai liguistos vaizduotės ar optiniais prietaisais sukurti vaizdai) kostiumu aprengtas kūrinys neatrodo itin sklandžiai „sulipęs į visumą“. Jis eklektiškas ir pernelyg atsidavęs fatumui – atsitiktinumui čia ir dabar atrasti geriausią išraišką, intonaciją, santykį (po eksperimento sąvoka patogu slėptis – neretai sėkmingai – tikintis išvengti kūrėjo atsakomybės arba sulaukti netikėtų atradimų). Atrodo, kad siekiama dirbtinai sutrikdyti žiūrovą kuriant dviprasmybes bei blaškant dėmesį alternatyviomis reikšmėmis, kurios tarpusavyje kovoja dėl savotiškos pirmenybės tekste ar scenoje, bet taip ir nepasiekia jos. Girdimi (ir skaitomi) tekstai signalizuoja meninės kalbos pojūčio trūkumą: tekstai neturi vidinio skambesio, ritmo etc. Čia šauniai galėjo talkinti koks poetas, bet netalkino, todėl personažų kalba pasiklydusi tarp slengo ir literatūros, meniniu atžvilgiu – prasta (bet ne vienos įžvalgos ir palyginimo pavydžiu). Kalbos logika ir psichologija ignoruojama, nors kalbai šiame kūrinyje tenka didžiulis krūvis.

Veiksmas veržiasi iliustruoti

Ilgas, teatrališkas operos „prologas“ – tarsi epizodas iš šiuolaikinio šokio spektaklio, demonstruojančio subtilią plastiką, – pažadino viltį pamatyti elegantišką, modernų, išbaigtą reginį. Deja, šis įvadas vėliau niekaip nesusietas su tolimesne veiksmo eiga bei raiška.

Režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė teigė norėjusi „sunaikinti štampus ir tikrą gyvenimą perkelti į sceną arba sceną į gyvenimą“. Tai jai pavyko – pirmasis fantasmagorijos veiksmas kaip reta gyvenimiškas, tiesmukas, kartais – įdomus, dažniau – mėgėjiškas, rėksmingas. Antroji dalis byloja subtilesne teatrine kalba, nors banalių (baltrūbiai įsimylėjėliai žiedlapių rate), statiškų mizanscenų (Profesorius savo laboratorijoje su trimis nebyliais padėjėjais ir trimis kalbančiomis galvomis; Profesoriaus pokalbis su Barmenu bare; Profesoriaus susitikimas su Komisaru ir kt.) apstu. Apskritai scenos nevienalytės, o jų stilistika pati įvairiausia – nuo didingų apreiškimų (pareiškimų) iki primityviai interpretuojamų jausmų. Realizmas, sentimetalizmas, „popsas“ čia gyvuoja lygiomis teisėmis, bet nugali „workshopinis“ stilius. Veiksmas veržiasi „pažodžiui“ iliustruoti libretą.

Artistams teko sunki misija

Muzikinio teatro artistams teko sunki misija: neturėdami (neatradę?) pakankamai erdvės vokalinių galimybių demonstracijai, jie privalėjo iškelti dramos teatro aktorių amuniciją: sceninę kalbą, judesio plastiką, improvizatoriaus talentą.

Bene ryškiausiai (ne tik dėl vilkimos geltonos striukelės) „suskambėjo“ V.Pupšio skiauterėtasis firmos „Mc’Chicken“ vairuotojas, „Broilierio dainelę“ pavertęs savotišku repu (hip hopu?) ir laužyto ritmo muzikinį numerį praturtinęs tokiais pat laužytais, ekspresyviais judesiais. Ryškesnės judesio raiškos pristigo baro šokėja Dalia-Dolly (Loreta Ramelienė), libreto neapdovanota aiškesnėmis siekiamybėmis; trafaretiškais pavidalais scenoje stojo padavėja Marytė (Daiva Dervinytė), Mergina ir Vaikinas. Gaila, kad ir Frank’Einstainas tebuvo toks „pusiau“ – užkoduotas dramai, o visą laiką vienodai tragiškas, šaltas (nors jo vidinis turinys kur kas turtingesnis už bet kurio kito veikėjo. Įskaitant ir Profesorių.). Kaip ir scenovaizdis, apgyvendinantis technologijų guodžiamą vienatvę ir šaltį, kurio po spektaklio nesinori neštis namo.

P.S. Iš specialistų „Durims“ nepavyko gauti šio kūrinio muzikos vertinimų. Jį matę uostamiesčio muzikologai atsisakė apie tai kalbėti, teigdami, jog čia muzikos tiek mažai, kad jiems nesą ką komentuoti.