Į „Sintetinę pelkę“ nugrimzdusi „Garsų energija“

Į „Sintetinę pelkę“ nugrimzdusi „Garsų energija“

Šeštuoju šiuolaikinės muzikos festivaliu „Permainų muzika“ prasidėjo Klaipėdos koncertų salės (KKS) septintasis koncertinis sezonas.

Laima Sugintienė

Afišos sezono pradžią skelbė rugsėjo 17-ąją, tačiau jo preambulė įvyko išvakarėse: raudonu kilimu išklotoje, baltų kardelių puokštėmis dekoruotoje fojė skambinant Sauliui Šiaučiuliui kviestinė publika rinkosi į „Istorinės ekspozicijos: nuo Šaulių namų iki Klaipėdos koncertų salės“ (1856–2004) atidarymą. Jame pranešimus skaitė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė ir profesorė Daiva Kšanienė. Dėmesingas KKS kolektyvas graviūromis su istorinio pastato atvaizdu apdovanojo visus, prisidėjusius prie gražaus ir prasmingo sumanymo realizavimo. Skoninga, elegantiška ir stilinga.

Nuo „Degalų“ iki „Pelkės“

Šiųmečiame festivalyje – aštuonios pozicijos: prasidėjęs „Degalų. Garsų energijos“ fejerverkais, per M.K.Čiurlionio gimtadienį paniręs į transcendentinę meditaciją, balsu papasakojęs legendinės šokėjos istoriją, privertęs patirti įvairias būsenas, lapkritį jis nugrims „Sintetinėje pelkėje“.

Net dvi programas jam parengė Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), o jo meno vadovas Mindaugas Bačkus (būtent su jo stojimu prie KKO vairo įvyko esminiai šio kolektyvo repertuaro pokyčiai) – dar ir solinę – su akordeonistu Raimundu Sviackevičiumi. Solavo jis ir atidarymo koncerte.

Atidarymo dieną šiuolaikinės muzikos mėgėjui teko gerokai pasukti galvą, kurį renginį pasirinkti: Klaipėdos muzikinis teatras kvietė į skambiomis akcijomis išreklamuotą A.Žigaitytės operos-fantasmagorijos „Frank’Einstainas – XXI amžius“ premjerą, „Švyturio menų doke“ vyko net tris renginius tą vakarą siūlęs šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“. Konkurencija nuožmesnė nei tarp LNK ir TV3.

Pasirinkusieji KKS sezono atidarymo koncertą, panašu, nenusivylė. Nors klaipėdiečiai labai mandagūs, bene kiekvienas koncertas – vertas ar ne, jau kitas klausimas, – baigiasi publikos atsistojimu, šįsyk, regis, ir aplodismentai, ir atsistojimu išreikšta pagarba atrodė nuoširdūs.

Per koncertą – dvi premjeros

Festivalio pradžios koncerte skambėjo dažno klaipėdiečių svečio Osvaldo Balakausko (vien „Permainų muzikoje“ jis dalyvavo bene trečią kartą: pernai jo „Requem“ baigėsi šis festivalis, o 2007-aisiais klausėmės jo „Koncerto obojui, klavesinui ir styginiams“) Koncertas elektrinei violončelei ir styginiams „Polimelika“ .

Tai buvo nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ užsakymu parašyto veikalo klaipėdietiška premjera. Beje, menininko kūrinių sąraše tai jau penktasis opusas elektrinei violončelei. „Kodėl elektrinė? Kad išsiskirtų iš kitų styginių“, – paaiškino kompozitorius.

Sukurtas iš įvairių sudėtingo, dažnai sinkopuoto ritminio piešinio supintų melodijų veikalas pareikalavo iš atlikėjų maksimalios koncentracijos, o orkestrui tapo kietu riešutėliu. Nors kompozitorius gyrė atlikėjus („Kaskart vis geriau“, – šypsojosi jis repeticijoje.), man pasirodė, kad orkestras ekspresyviai „džiazuojančio“, didelį emocinį krūvį teikusio solisto M.Bačkaus neatsvėrė. Suprantama, ne apie dinaminį balansą čia kalbu… Dirigentas Mindaugas Piečaitis gana atsargiai vedė atlikėjus per skirtingų faktūrų, įvairia artikuliacija sukuriamų tembrų epizodus įspūdingos kulminacijos link. Gal kiek per atsargiai, net ir turint omenyje emociškai minimalistinį kompozitoriaus stilių.

Programą pratęsė dar vienas šio žanro kūrinys – Švedijoje gyvenančio vengrų kilmės kompozitoriaus Miklós Maros Koncertas fortepijonui ir styginiams. Opusas buvo sukurtas pernai, pianisto Daumanto Kirilausko iniciatyva ir jam dedikuotas. „Permainų muzikoje“ įvyko, kaip įprasta sakyti, pasaulinė premjera.

Kompozitorius teigė, kad kai kurie žanrai (sonata, styginių kvartetas ir koncertas) „turi tiek daug tradicijos, kad reikia ilgametės patirties norint jiems suteikti ką nors naujo“. (…) Dabar aš jau pasiekiau tokią komponavimo stadiją, kad manau, jog turiu kuo praturtinti šiuos žanrus“. Iš kontrastingų epizodų (greita – lėta – greita, duoklė klasikinei tradicijai) sukomponuotas vienos dalies kūrinys buvo nuoširdžiai atlikėjų (ypač pianisto) atliktas, tačiau minėto praturtinimo, kokių nors atradimų neįžvelgiau. Greičiau priešingai – kūrinys pasirodė kaip reta tradiciškas ir neoriginalus…

Publikos reakcija – mirtina tyla

Bene geriausiai Lietuvoje žinomo estų šiuolaikinės muzikos klasiko Arvo Pärto aštuntajame dešimtmetyje sukurtas „Fratres“ (girdėjome versiją styginiams ir perkusijai) savo „nematerialiu“ charakteriu ryškiai kontrastavo skambėjusiai muzikai. Galbūt tas kontekstas ir leido šiai būsenų, atmosferų muzikai išsiskleisti visu grožiu. Dinaminės arkos principu komponuojamas akordinės faktūros kūrinys, sukonstruotas naudojant minimalias išraiškos priemones, kėlė cerkvinio giedojimo asociacijas. Šiam kūriniui itin tinka muzikologų suformuluotas A.Pärto stiliaus apibūdinimas – „sakralinis minimalizmas“. O pats autorius savo kompozicinę techniką vadina tintinabuli. Kokiais epitetais ar terminais bemanipuliuotume – įvyko. Publikos reakcija – mirtina tyla…

Koncerto pabaigoje ne tik klausėmės, bet ir žiūrėjome amerikiečių kompozitorės Julios Wolfe ir kino režisieriaus Billo Morrisono multimedijinį projektą „Degalai“. Klaipėdiečiams itin artimos tematikos kūrinys, muzikiniais garsais skleidžiantis, imituojantis uosto keliamus triukšmus, tapo efektinga atidarymo koncerto kulminacija.

Niujorke gyvenanti ir kurianti J.Wolfe priskiriama downtown – naujosios muzikos krypčiai. (Downtown – miesto centro muzika. Šis muzikos stilius tradicinės muzikos klausytojų iš pradžių nebuvo laikomas „rimtu“ , o atliekama ji nestandartinėse erdvėse, pvz., apleistuose fabrikuose.)

Nebylaus filmo principu sukurtas kūrinys tapo tiesiog vakaro atrakcija, nuotykiu. „Tai kūrinys, kurio garsai teka kūnu lyg elektros srovė“, – sakė dirigentas M.Piečaitis, šįkart siekęs muzikos ir vaizdo sinchrono.

M.K.Čiurlionio gimtadienį

Prasminga, kad festivalio antrasis koncertas „Čiurlionis. Transcendentinė meditacija“ surengtas rugsėjo 22-ąją – didžio lietuvių menininko gimimo dieną. Prasminga, kad prosenelio muziką, pradedant pirmaisiais jo kompoziciniais bandymais ir baigiant paskutiniu jo kūriniu – monumentaliąja Fuga b-moll, skambino ir komentavo (tikėjausi asmeniškesnio komentaro) kompozitoriaus provaikaitis Rokas Zubovas.

Natūralu, kad pastarojo repertuare M.K.Čiurlioniui tenka išskirtinė vieta, be to, atlikėjas jau yra įrašęs keturias šio kompozitoriaus kompaktines plokšteles.

Tarsi atsakydamas į klausimą, kaip „Permainų muzikoje“ atsirado M.K.Čiurlionis – lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas, čia gi dažniau skamba gerokai vėlyvesni opusai, – atlikėjas teigė, kad paties kompozitoriaus muzikinei kūrybai itin tinka apibūdinimas „permainų muzika“. Ir iš tiesų: chronologiniu principu sudarytos programos pirmojoje dalyje klausėmės dar ne itin originalios stilistikos, įvairių kompozicinių srovių paveiktos muzikos (girdėjome „Miražą“ a-moll, trylika mazurkų, valsą–dedikaciją b–moll, muzikinį momentą Des–dur , populiariąją humoreską g–moll ir lietuvišką dainelę, nuskambėjusią itin subtiliai ir giliai). O antrojoje dalyje tapome sukrečiančios muzikinės kalbos metmorfozės liudininkais. Ryškias permainas išgirdau ir interpretacijose: jos tapo spalvingesnės, tembriškai įvairesnės, (mažų peizažų ciklas „Marios“), prasmingiau perteikta kūrinių dramaturgija (keturi brandaus periodo preliudai a–moll, g–moll, d–moll ir h–moll) iki sukrečiančios kulminacijos „užauginta“ žymioji chrestomatinė fuga. Permaina įvyko.

Violončelės ir akordeono dialogai

Rugsėjo 24-ąją koncerte „Garsų šešėliai“ klausėmės nūdienos kūrinių violončelei, akordeonui ir elektronikai.

Violončelininkas M.Bačkus ir akordeonistas Raimondas Sviackevičius atskirai ir drauge grojo sudėtingą, įdomią, plataus geografinio spektro (Lietuva, Lenkija, Suomija, Australija) programą. Su begaliniu atsidavimu, beatodairiška aistra muzikavę atlikėjai net ir ne itin įdomias, kartais primityvokai iliustratyvias kompozicijas kilstelėjo į tikras meno aukštumas. Tą vakarą abu muzikai tarsi rungėsi, kuris pademonstruos daugiau savo instrumento galimybių. Atrodė, kad nei vienam, nei kitam nėra techniškai neįveikiamų dalykų. Šie savo instrumento fanatikai, na, tokie muzikos kemzūros, tiesiog pavergė, deja, deja, negausią publiką.

Įspūdingai pradėję Broniaus Kutavičiaus „Rhythmus arhythmus“ (originalas violončelei ir fortepijonui) sudėtingu dialogu, pameditavę jiems dedikuotoje Justės Janulytės „Arijoje“ bei Justinos Repečkaitės „Nuodėmių išrišime“ (kūrinio premjera), ne mažiau įdomūs atlikėjai buvo ir soliniuose pasirodymuose (Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai”, Heikki Valpola’os „Forest“, Carlo Vine’o „Vidinis pasaulis“).

Tačiau didžiausiomis koncerto sėkmėmis pavadinčiau itin stiprios energetikos Jaceko Grudzieńio „Ad Naan“, kur M.Bačkus įnirtingai rungėsi su fonograma, ir nuostabią, ypač jautriai ir subtiliai interpretuotą Anatolijaus Šenderovo „Sulamitos giesmę“, vainikavusią koncertą.

„Permainų muzika“ įsibėgėjo. Iki festivalio pabaigos lapkričio 6-ąją publikos laukia dar penki renginiai.

Kompozitorius įkvėpimo nelaukia

Kompozitorius įkvėpimo nelaukia

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdos universiteto profesorius kompozitorius Remigijus Šileika jubiliejiniam autoriniam vakarui parinko 10 naujausių kūrinių iš daugiau nei 120, jo parašytų per tris kūrybos dešimtmečius. Jis iki šiol prisimena eilėraštį, kuris tapo impulsu pasukti šiuo gyvenimo keliu…

Vadovavo ansambliui

– Kaip tapote kompozitoriumi – kokia tai istorija?

– Augau Šiauliuose. Buvau visai dar vaikas, kai tėvas nupirko 12-kos bosų akordeoną. Tąsydavau jį, ir, gerai atsimenu, vis stebėdavausi, kodėl vieni sąskambiai tokie malonūs, minkšti, o kiti – aštrūs. Taigi jau tada rūpėjo „akustinė analizė“. Pasimokęs muzikos mokykloje, obojaus klasėje, tapau savosios vidurinės mokyklos estradinio ansamblio vadovu. Rašydavau partijas trimitui, klarnetui, bosinei gitarai, o gitarai, jonikai ar pianinui užtekdavo parašyti funkcijas. Iš esmės tai jau buvo kompozitoriaus darbo sfera. O kai direktorius nupirko saksofoną, prasidėjo „savito melodizmo paieškos“: maivydavausi prieš veidrodį, siekdamas ne tik kuo kiečiau atrodyti, bet ir išspausti iš saksofono daugiau, nei jis gali duoti. Žinoma, kad ne vienas toks buvau. Štai visai neseniai sužinojau, iš kur toks Kšištofo Pendereckio dėmesys klasteriams, sonoristikai. Pasirodo, būdamas moksleivis jis grojo vieno Lenkijos miestelio pučiamųjų orkestre, kuriam vadovavo jo muzikos mokytojas. O tas vyrukas buvo tikras modernistas – versdavo instrumentus groti jų kraštutiniuose registruose!

Norėjo sukurti dainą…

– Kas inspiravo jūsų apsisprendimą studijuoti kompoziciją?

– Įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos mokytojų fakultetą. Ten vėl kažkaip tapau estradinio ansamblio vadovu, vėl aranžavau, pradėjau kurti dainas. Matyt, neblogai užsirekomendavau, nes po tarnybos kariuomenėje mane vėl pakvietė į šį institutą – tik jau kaip dėstytoją. Pamenu, tuo metu man į rankas pakliuvo Aliaus Balbieriaus eilėraštis „Iš numirusios paukštės širdies“. Labai knietėjo parašyti gražią estradinę dainą, bet niekaip nepavyko surasti formos – jaučiau, kad čia mano patyrimo nepakanka… Ką daryti? Nutariau kreiptis į savo pažįstamą Zigmą Virkšą, jis tada mokėsi prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje, ketvirtame kurse. Sutikau jį „Spartoje“, kur mūsų bendras draugas Juozas vadovavo chorui, aš buvau chormeisteris, o Zigmas ateidavo pagroti, pabendrauti. Atsargiai išdėsčiau jam savo rūpestį. „Jūs eikite į repeticiją, tu man palik tekstą, aš pagalvosiu“, – tarstelėjo Zigmas. Po dviejų valandų su Juozu grįžome iš repeticijos. Pasidėjęs ant pianino vien dainos žodžius, jokių natų, Zigmas uždainavo, pats ir grodamas: „Iš numirusios paukštės širdies / išsiskleis, sulapos, patekės / medis žydras galingos vilties“… Gyva, banguojanti dainos melodija, judrus, lyg kalbantis bosas, sodrios džiazinės harmonijos – mums su Juozu net užėmė žadą. Jokių problemų! Suprantama, ilgai nebegaišavome, ir visi trys guviai patraukėme į „Tauro ragą“. Ten ir buvo nuspręsta, kad ir aš turiu stoti į kompoziciją. Žavus tai buvo vakaras, jį dažnokai prisimenu: visi jauni, kupini svajonių… Buvo 1976-ieji, vasario mėnuo. Užvirė darbas, nes stojant būtina turėti savo kūrinių. Rugsėjį pasitikau jau būdamas prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasės pirmojo kurso studentas.

Rašo bet kuriuo metu

– Estradiniai ansambliai, „Tauro ragas“… Galima pagalvoti, kad kompozitoriaus profesija nesunkiai pasiekiama?

– Suprantu jūsų „nerimą“. Papasakojau tik vieną kitą savo jaunystės epizodą. Esu tikras, kad kūrėjo asmenybę formuoja daugybė žmonių – tėvai, artimieji, mokytojai, kiti menininkai, sutikti protingi žmonės ir net visokie keistuoliai. Negaliu jų visų čia išvardyti. Pritarčiau J.V.Gėtei: „Jei mes norime ką nors sukurti, mes turime kuo nors būti“. Kiekvienam savo.

– Kada, kaip rašote muziką?

– Muziką rašau bet kuriuo metu – rytą, per pietus, po pietų, kada tik turiu laiko. Esu bandęs kurti naktį, bet dabar to nebedarau – būnu nedarbingas ne tik kitą, bet ir dar kitą dieną. Rašau pieštuku, trinu trintuku kaip pradinukas. Tačiau visa ši „aparatūra“ nedaug sveria, neužima daug vietos portfelyje. Tai leidžia dirbti per pertraukas tarp paskaitų, radus vieną kitą valandėlę bet kur. Nors šiaip man būtina „įkaisti“ – tai trunka nuo pusvalandžio iki valandos, tada dirbu dar keletą valandų. Patikdavo kurti Kompozitorių namuose Klaipėdos senamiestyje. Šiaip nemėgstu visokių kūrybos namų, nors esu ten buvęs. Nemėgstu kurti namie – per daug dirgiklių. Turiu ir sintezatorių, tačiau jo irgi nemėgstu, ypač groti su ausinėmis. Jei prisireikia elektronikos (pvz., kai rašiau roko misteriją „Grožvyda“), einu į privačią studiją, ir ten dirbame su „ranką atmušusiais“ vaikinais. Kurdamas gana daug naudojuosi fortepijonu – užsidarau kokioje klasėje Menų fakultete, ten niekas man netrukdo, ir sienos „įgrotos“… Nors neretai fortepijonas būna nereikalingas: pradžioje numatau ritminę veikalo pusę – kokį vieną ar du puslapius į priekį susižymiu ritmines sekas, tada detalizuoju faktūrą. Dažnai nusipiešiu formos schemą, ypač kai imu artėti į pabaigą. Įkvėpimo nelaukiu, dirbu, kai tik yra tam galimybė. Manau, kad meną kuriantys žmonės visada būna įkvėpti, jei ne – gal ne tą sritį žmogus pasirinko.

Niekaip nepasiekia adresato

– Jums tai profesija ar laisvalaikio užsiėmimas? Ko gero, duonai iš to Lietuvoje neužsidirbsi?

– Diplome parašyta – suteikiama kompozitoriaus ir muzikos teorinių disciplinų dėstytojo kvalifikacija. Duoną užsidirbu iš antrosios šio įrašo dalies. Honorarai, valstybės kūrybinės stipendijos – nedideli, bet, žiūrėk, nusiperki kokį rūbą, užsiplombuoji dantį, ir jau džiaugies, kad mokeisi ne be reikalo. Iš kūrybos Lietuvoje gyvena „popso“ kūrėjai, ir pakankamai gerai – statosi namus ir pan. Kiek- vienam savo.

– Ar visi jūsų kūriniai buvo atlikti?

– Didžioji dauguma – taip, ir ne vieną kartą. Tik vienas kūrinys niekaip nepasiekia adresato – tai „Sauleorum Symphony“ – antroji simfonija, sukurta dar 1986-aisiais ir skirta Saulės mūšio bei Šiaulių miesto 750 metų sukakčiai.

– Tai ji taip ir tebeguli stalčiuje?

– Įdomiausia, kad neguli. 1987-aisiais ji buvo atlikta Panevėžyje, Jaunimo kūrybos festivalyje. Atliko Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, diriguojamas Antano Kievišo. Muzikologas Viktoras Gerulaitis „Kultūros baruose“ ją net pavadino vienu iš festivalio atradimų, tai gal tas kūrinys nėra visai beviltiškas. 1989 metais ji skambėjo Kompozitorių sąjungos suvažiavime Vilniuje, atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Juozo Domarko. Po 20 metų, artėjant mano gimtojo miesto 770-osioms metinėms, simfoniją naujai redagavau, gerokai iš anksto raštu ir asmeniškai kreipiausi į atsakingus asmenis. Tačiau ten visi tarytum apkurtę. Džiaugiuosi, kad naujoji simfonijos redakcija 2005 metais buvo atlikta Kauno šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, atliko Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus.

Mėgsta medžio darbus

– Ką rašote šiuo metu?

– Kol kas tebus tai paslaptis, aš mažumėlę prietaringas.

– Kas dar, be muzikos, jums gyvenime svarbu, įdomu ir miela?

– Man svarbu, kaip gyvena, kaip jaučiasi mano tėvynė Lietuva – kas rytą atidžiai peržvelgiu po vieną šalies ir miesto laikraštį. Domiuosi poezija, kitais retesniais tekstais. Vis labiau patinka ramus darbas sode, medelių priežiūra. Mėgstu medžio darbus – neseniai lentelėmis apkaliau namo terasą, aptvėriau ją tvorele, pats padariau medinius laiptus. Gal tai įgimta – mano senelis Pranas Šileika pastatė medinę Bazilionų bažnyčią.

– Papasakokite apie savo šeimą – žmona irgi muzikė?

– Žmona Irena irgi baigusi Lietuvos muzikos akademiją, akordeono ir dirigavimo specialybes. Ji taip pat daugiau nei dešimt metų dirbo dėstytoja Klaipėdos universitete, tačiau nugalėjo potraukis dailei, gražiems rankų darbams. Šiuo metu ji vadovauja rūbų dizaino studijai. Dukra Silvija studijavo politologiją, dabar su šeima gyvena ir dirba Kaune, augina mano anūką. Sūnus Karolis Klaipėdoje baigė jūreivystės mokslus, čia negavo darbo, tai su drauge šiuo metu dirba užsienyje. Beje, jis yra muzikavęs su „Amberlife“ ir Andriaus Rimiškio grupėje. Nors nelankė jokios muzikos mokyklos, jis neprastai groja net keliais muzikos instrumentais.

Koncerte – premjeros ir dedikacijos

– Kokius kūrinius išgirsime jūsų autoriniame koncerte?

– Šiame vienos dalies koncerte, kuris truks kiek ilgiau nei valandą, bus atlikta 10 įvairaus žanro kūrinių, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Bus ir premjerų. Pjesę „Šaulys“ anglų ragui solo atliks puikus obojininkas Robertas Beinaris. Pirmą kartą bus atliktas kūrinys fortepijonui „Viražai miraže“, jį paskambins prof. Tatjana Romaškina. Skambės du vokaliniai kūriniai, juos atliks prof. Valentina Vadoklienė (sopranas ) bei Judita Butkytė (sopranas), joms talkins talentingos atlikėjos Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė (fortepijonas), Aušra Kuraitė (fleita), Auksė Kaziukaitienė (altas) ir Vaiva Purlytė (klavesinas). Į savo autorinį koncertą pakviečiau Šiaulių mokytojų akordeonų kvintetą „Mozaika“, atliksiantį „Tokatą-koliažą“ penkiems akordeonams. Koncertą užbaigs mišrus choras „Aukuras“, daugelio tarptautinių chorų konkursų nugalėtojas, padainuosiantis keletą mano chorinių kūrinių. Diriguos choro meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas, fortepijono partiją skambins pianistas Saulius Šiaučiulis. Koncertą ves muzikologė prof. Daiva Kšanienė.

– Klaipėdos universiteto leidykla prieš mėnesį išleido jūsų Koncerto fortepijonui ir styginių orkestrui partitūrą. Pratarmėje rašote, kad kūrinys skirtas kompozitoriaus Z.Virkšo atminimui ir kad baigiamojoje dalyje solisto partijoje įpintas transformuotas šio kompozitoriaus dainos „Iš numirusios paukštės širdies“ pradinis motyvas?

– Taip. Jis ten yra. Šis kūrinys taip pat skambės penktadienį koncerte. Jį atliks pianistas prof. Petras Geniušas su Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus, diriguos Tomas Ambrozaitis.

Prof. R.Šileikos autorinis koncertas, skirtas kompozitoriaus 60-mečiui, vyks spalio 1-ąją 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje. Įėjimas – nemokamas.