Iš apsakymų ciklo „Lietuvos psichopatas“

Mindaugas Valiukas

Laiko ir vietos klausimu

Prekybos centre pasiėmiau vežimėlį, pats nežinau kam, nes nesiruošiau pirkti kažko daug, tik batoną, ir tas vežimėlis pasitaikė su nesisukančiu ratuku. Nežinau, kodėl nepaėmiau kito vežimėlio, bet nepaėmiau… Viskas buvo gerai tame prekybos centre, bet prie kasos būtinai kažkas turėjo atsitikti. Jaučiau. Ir atsitiko.

Padėjau savo batoną ant bėgimo takelio, turiu omeny tą juodą juostą prekėms. Kasininkės spaudžia pedalą ir uolių vartotojų pasirinkimai atvyksta prie pat kasos. Tai va, aš padėjau savo pasirinkimą – batoną, laukiu savo eilės, o už manęs akiniuota močiutė mane stumia su savo kiaušiais, na kiaušiniais, kuriuos ji ruošiasi pirkti. Mažiukais tokiais. Ji mat būtinai nori juos padėti ant bėgimo takelio, negali palaikyti, bl., rankoj. Sako, aš per daug vietos užimu, galiu pasivilkti į priekį. Bl., dėl kažkokių mažų kiaušių jinai čia, bl., skandalija, pagalvojau. Na aš pasitraukiau, bet buvau toks įniršęs, kad man net pradėjo drebėti kojos. Negi dabar jai teisinsies, kad mano vežimėlis sugedęs, vienas ratas nesisuka, kad aš prisisportavau varinėdamas tą suknistą velnio karutį po visą prekybos centro stadioną pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vietos jai bl., mažai. Kiaušiniams, bl! Ir galvoj man toks kalimas: vie-ta, vie-ta, vie-ta-ta-ta-ta… Ta-ta-ta, bl. Pasakiau laikas mintyse. Vieta ir laikas… Ir po mano kūną pasklido beužsimezgančios idėjos nuojautos ratilai. Vieta ir laikas. Kodėl man skamba būtent šie žodžiai? Kokios čia asociacijos? Na vietos aš neturiu, ta su kiaušiais ir vežimėlis mane įrėmina erdvėje. O laiko? Bl., laiko tai aš turiu! Aš kaip tik niekur neskubu. Laisvas paukštis, laisvo oro direktorius, kaip sako dundukai. Kitaip būčiau tą vežimėlį įmetęs pas gyvus karpius ir vėžį žuvies skyriuje. O jinai, matau, skuba. Ta su kiaušais. Mano batonas lyg balta eldija prisišvartuoja prie krantinės ir kasininkės (Liudmila jos vardas) ranka lyg uosto kranas jį paima ir pakiša po raudonais spinduliais. Pypt! O kaip man atkeršyt tai su kiaušiniais? Dabar pasakos visoms akiniuotoms beretėms, kokia ji boba su kiaušais. Paduodu kortelę, kaip niekad greitai išlenda čekis. Boba už manęs turbūt džiaugiasi, triumfuoja, atidarinėja mintyse putojančius pergalės vynus etc., pastatė į vietą jaunuolį, galvoja. Imu į rankas šratinuką parašui. Vieta ir laikas, laikas ir vieta. Ką visa tai reiškia?

Tiksliai! Laikas! Aš imu šratinuką, žiūriu į čekį, čekis į mane… Tada pasikrapštau šratinuku smilkinį. Tas reiškia, kad įtemptai galvoju. Kaip per matematikos kontrolinį mokykloj. Žiūriu į čekį. Tada šratinuką pradedu graužti. Kasininkė nesupranta, kas čia vyksta. Ta su kiaušiais irgi. O aš graužiu šratinuką. O aš šratinuku kasausi smilkinį. Nes laikas yra mano slaptas ginklas. Nes laikas yra namo koziris. O tos dvi prieš mane beginklės dar nesupranta, kas čia vyksta. Kuo vėliau supras, tuo geriau, todėl nereikia išsiduoti, kad čia spektaklis, satyra, farsas. Aš šratinuku rašau, bet ne čekyje, o ant delno. Suraitau parašą, bet lieku juo nepatenkintas. Suraitau antrą parašą. Kitos kasos tik pypsi, tik pypsi, taškos skenerių raudonais lazeriniais zuikučiais, o prie mūsų kasos didmeistriška pauzė, kurią aš bandau pratęsti dar vienu parašu ant delno. Aš pasižiūriu į delną, pasižiūriu į lubas…

– Kas atsitiko? Pasirašinėkit, nelaikykite eilės. – Pagaliau atsitokėja Liudmila. O boba už manęs stovi, nieko nesako. Matyt, jau kažką įtaria.

– Aš neatsimenu savo parašo, – atsakau ir suvaidinu kiek sutrikusį.

– Kaip tai neatsimenate? – pardavėja nesuprasi, ar nustebo, ar pyktelėjo. Bet greičiausiai viskas kartu. Jai tokio atvejo dar nepasitaikė. Gal jai net kažkiek įdomu? Vis nuotykis, galės papasakot bobutei sklerotikei, kad ne vien jai su atmintim blogai, yra ir jaunesnių…

O laikas bėga. O aš nepajudinamas erdvėje. O Liudmila žiūri klausiamai ir, reikia pripažinti, siurbia iš manęs atsakymą kaip Psichas gyvenimo džiaugsmą iš patys žinote kokios knygos. Bet kažkaip atlaikau jos kerus (graži merga ta Liudmila). Farsą forsuoju:

– Va šita moteris mane įžeidė, aš labai susijaudinau ir iš susijaudinimo pamiršau savo parašą. Atsimenu tik, kad gražus, dailus buvo. Vingrus, kaip kažkas kažkada įvertino. Ir jeigu jinai neatsiprašys, aš bijau, kad neatsiminsiu.

Čia, mano laimei, pauzė dar labiau išsitempė. Nei boba, nei kasininkė dar nesumojo, ką daryt. Matyt, psichologija buvo ne jų arkliukas, o jei ir jų, tai labai senas nukaršęs kuinas. Mano laimei už mūsų eilėje niekas nestovėjo, kiti pirkėjai į mus nekreipė dėmesio, dar nesuprato, koks visai šalia vyksta spektaklis, tuo labiau koks jo žanras ir viršuždaviniai. Gražioji Liuda jau žiojosi reikalauti mane mesti tuos vaikiškus pasimaivymus, apeliuoti į mano sąžinę dėl jos sunkaus darbo, bet ją aplenkė boba su kiaušais:

– Čia ne jo kortelė. Pasivogė kortelę ir aišku, kad parašo neatsimena. Matyti, kad banditas. – Ir to paskutinio žodžio vibraciją erdvėje pagavo labai kryptingos prekybos centro lankytojų ausys.

Banditas. Kiek tame žodyje visko! Pavojaus, smalsumo, susižavėjimo ir baimės, pavydo, pasišlykštėjimo, romantikos etc. Žodis, kurstantis vaizduotę ir, deja, nemažos dalies Lietuvos moterų fantazijų ir erogeninių zonų laužus. Kekšės, bl!

– Ką?! Jūs jau antrą kartą mane įžeidžiate! – Jau kuom kuom, bet banditu dar niekad gyvenime nebuvau pavadintas ir palygintas, be to, jais šlykštėjausi ir bijojau ne ką mažiau nei vilkolakių. Boba man smeigė iš pasalų į silpną vietą. Kažkoks Achilo kulnas buvo man banditizmas. Aš kraujavau. O mano kraujo kvapą užuodę sensacijom ir skandalais mintą Lietuvos pesliai bei maitvanagiai jau suko mažėjančius ratus su mėlynais krepšeliais naguose ir girgždančiais vežimėliais aplink mūsų kasą. Gaidžiai, bl…

Ir tada aš supratau, kad pralaimėjau. Jokios moralinės satisfakcijos aš nepatyriau sudeginęs kelias brangias tos bobos minutes. Atvirkščiai. Aš buvau gerokai įžeistas, sutrikęs, lyg prie šachmatų figūros svarbiausiam ėjimui visai nedidmeistriškai palinkęs žaidėjas. Ir joks ėjimas čia netiko. Greit pasirašyt ir pabėgt? Neduos kortelės. Liuda tvirtai ją laikė nuo darbo kasos aparatu atsilaupiusiuose kruvinuose naguose.

Galiu parodyt pasą, įrodyt, kad kortelė mano, atsiprašyt arba pabandyt nuleist viską juokais. Boba gali – tas man būtų labai nemalonu – imt mitinguot su bandito transparantu – garantuotai gripuoti grifai suskristų net iš vaistinės, o apsirūkę maitvanagiai net iš mažosios indijos. Bet boba kažko delsė. Gerai, kad sena, o tai būtų šakės. Kasininkė Liudmila šioje situacijoje irgi turi beveik neribotas galimybes. Jeigu aš savo farsu įžeidžiau jos savigarbą (plius aš vienu metu kažkaip pernelyg atvirai, geidulingai ir iš aukšto savo akių asteroidais įskriejau į jos aukso grandinėmis sukaustytą iškirptės kosmosą), ji gali pakviesti apsaugą. Žinau, kad jie neturi teisės nieko man padaryti, todėl grasins policija. Jei aš vaidinu toliau, atvažiuoja policija. O čia vaidyba pasibaigia. Galiu ginti savo orumą, rašyt pareiškimą dėl įžeidimo, bet laimėt nepavyks, trūks liudininkų, o jei bus koks vienas, tai kaip visada paskęs kokioj baloj iki kelių arba iškris pro viešbučio langą. Užsitampysiu po teismus etc. Neverta.

Viskas baigėsi pagal blogiausią scenarijų. Boba, nusispjovusi į savo brangų laiką, mane apvagino, surinko aplink mus didžiulę auditoriją, grėsmingai mojuojančią kietomis vytintų dešrų lazdomis, žvanginančią dešrelių be E621 grandinėmis; kažkas siūlė man nukapoti pirštus, išrauti liežuvį, kažkas sušuko: jis pedofilas!, kažkas: bėgam į mėsos skyrių atsinešti peilių!, dar kažkas dar kažką, kol viskas susiliejo į gintarinės Baltijos ošimą štormo metu.

Viską išsprendė riešutas. Aršiausiems linčo dalyviams patraukus į mėsos skyrių peilių, į mane velnias (ir stebėjimo kameros) žino iš kur atskriejo kokoso riešutas. Pataikė į smilkinį. Tą patį, kurį krapščiau šratinuku. Prisišaukiau, bl!.. Ir man akimirksniu viskas pasidarė neįdomu. Aš prieš išsijungdamas džiaugiausi tokia baigtimi. Jie (policija, apsauga, Liudmila, grifai etc) viską išsiaiškins be manęs. Kad aš nekaltas, kad kortelė mano, kad Liudai į papus žiūrėjau tik akimirksnį, o gal ir dar trumpiau etc. Man nereikės raudonuoti (tik kraujas plūs) ir stresuoti. Aš auka. Aš sužeitas. Gausiu draudimą. Aš netgi galėsiu paduoti ką nors į teimą! Tą marozą su kokosu. Stebėjimo kameros tikrai bus jį užfiksavusios. Nuo smūgio ir atsiveriančių perspektyvų sukosi galva. Aš išsijungiu. Iki!

Ir daugiau nepabudau. Kraujas išsiliejo į smegenis, įvyko kažkokios komplikacijos, adrenalinas į širdį, elektrošokas… Bet aš to nesužinojau.

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Trys klausimai rašytojui

M.Valiukas: „Rašymas man – vis dar malonumas“

Mindaugas Valiukas (g. 1976) – poetas, išleidęs tris eilėraščių rinkinius ir vieną dramų knygą, taip pat dainų autorius ir atlikėjas, mokyklinio teatro režisierius, šiemet debiutavęs profesionaliojoje scenoje spektakliu „Trintukas“ pagal savo pjesę „Menų spaustuvėje“ Vilniuje. Jo kūryba versta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, lenkų kalbas. Gyvena Klaipėdoje, dirba teatro studijoje „Aušra“. Pasiprašėme į rašytojo kūrybos virtuvę.

– Ką šiuo metu rašote?

– Rašau pjeses ir jas statau „Aušros“ teatre su savo aktoriais moksleiviais, taip pat rašau raides ant visokių kaladėlių, popierėlių savo dukrai Saulei, kuri jas noriai taria. Taigi mano rašymas kažkaip labai jau susijęs su pedagogine veikla…

Šiuo metu rašau apsakymų ciklą „Lietuvos psichopatas“. Priešokiais (ir labai dėl to graužiuosi) durstau kino scenarijų pilno metražo filmui „Pašteto brolija“, kurį su Arūnu Eimuliu imsiva ir pastatysiva. Kuriu dainas, kurias atlieku pats arba su „Kaukolėlėmis“. Tik poezijos nerašau. O taip faina buvo būt poetu…:) Tiesa, yra dainų tekstai, jie irgi valiūkiški, net rimuojasi, bet tai vis dėlto taikomoji poezija. Kaip eiliuoti sveikinimai ar prezidento kalbos per šventes.

Dar kelias prozas rašau galvoje.

– Kaip vertinate tai, ką rašote ir parašėte? Sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Sau tampu vis atlaidesnis kritikas. Neskubu savo opusų čiustyti ir blizginti. Duodu sau laiko padykaduoniauti ir sugrįžti prie jų, kai yra nuotaika pataisinėti arba kai smaugia deadline`as. Bet sutartimis nesu saistomas, tai rašymas man – vis dar malonumas. Pjeses, kurias statau, taisau, kupiūruoju ir perrašinėju, jei matau, kad „nelimpa“. Su dainų tekstais – tas pats. Kaip vis dėlto sunku parašyti tekstą dainai… Labai retai būnu jais patenkintas (ne tik savo).

Reziumuojant – esu ir kritiškas, ir atlaidus. Patarimas – prieš leidžiant knygą susiraskite gerą redaktorių. Padeda!

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Gali sakyt, kad ne, bet jeigu juos vertina kokios premijos komisija ir pakvimpa piniginiais vienetais, dvejetais ir neblėstančia šlove, tai labai parūpsta. O jei rimtai, tai visada yra žmonių, kurių nuomonė tau brangi. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, visada vertinu G.G., G.G. ir prezidentės nuomonę. O anoniminiais komentarais internete dažniausiai piktinuosi, bet vis tiek neiškenčiu ir perskaitau. Tada vėl piktinuosi ir t.t., nors suprantu, kad ši terpė yra lietuviškas „Pagiežos“ variantas. Todėl, jei atvirai, visai nenusiminčiau, jei tas purvo vonias uždarytų.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Jaunųjų kūrybos konkursas

Evelina Bondar

sau: kosmologija

kaip aš tapau, kuo esu –
vieną dieną tiesiog užsimerkiau

ir lietus išskalavo man galvą
ir tyla išskalavo man širdį
ir alus išskalavo man gerklę

ir šviesa man pasakė, kur eiti
ir tapau, kuo esu –

halogenine
lempute
neišrausto
Vilniaus
metro

sau: retrospekcija

o tada išmokau kalbėti
kalbomis žmonių, angelų,
gyvųjų ir mirusiųjų –

nepadėjo.

šimtus kartų mintyse
kroviausi daiktus,
                                 trankiau durimis
ir negrįždavau –

nepadėjo.

miriau ir nebeprisikėliau –
nepadėjo,
niekas nepadėjo

grįžt į tą laiką,
kai galėdavau kalbėt

apie meilę.

akmuo veronikai

labas, veronika,

koks kvailas spektaklis –

dvi monodramos

ant gretimų scenų –

sunku susigaudyt,

paprasta išsinarinti akis

štai taip ir gyvenam,

taip ir gyvenam –

labas, veronika,

akmuo gerklėje užauga,

išauga visą tave

labas, veronika,

žinai, kad suklydai,

pamildama akmenį,

pamindama pačią save –
akmuo iš gerklės

nusileidžia į sterblę

labas, veronika,

sunkūs atėjo laikai,

štai –

nebepriglaus tavęs upė

ne-mu-no-ne-mu-ne-ne-mu-nu
urbi et orbi

ne iš šventųjų,
bet mėgdavo
išeiti kaip jį dievulis sutvėręs
į balkoną

ir ant kaimynių gėlyčių
pasklisdavo jo
urbi et orbi.

ruduo

manęs dar visai nebuvo
kai Bložė rašė „Rudenį“
tai iš kur tie lapai po mano
lova iš kur Wattaux moterys
mano spintoje iš kur
tos bitės ir medus
tas iš kur

kai aš čia ir dabar ir
kam tas medus – aš
be sumuštinių su sūriu ir daugelio
kitų visai žemiškų trupinių
                                        negyvenčiau
visai tada negyvenau, kai Bložė
rašė „Rudenį“, tai iš kur
tas ruduo mano žingsniuose
išguldytas

saugus

Vilnelės vanduo saugiausias
ties Sereikiškių parku
iš pakrantės šiukšliadėžių
išplaukus pigiems lubrikantams

ir aš tokia buvau
tikrai
nebepamenu

Ties Sereikiškių parku
Vilnelė gašliai išsidarko
dar ko –
jos įkišt neįmanoma
taip šalta

ir skauda

eilėtas

laimingų eilių nebūna
nebūna ramių

žodžiai į eilę sustoję
nekantriai į paširdžius barškina
pavasariop krenta jų kainos
į purviną grindinį
dūžta

šypsausi iš už prekystalio

nė cento
grąžai
nebėra

laimingų eilių nebūna
skubančios tik
išsilieti

Aprengti lūkesčiai

Dainius Vanagas

Jokių sentimentų praeičiai, ateičiai; dabartis – nepatvari žaidimų aikštelė.

Literatūros muziejuje stypso niekada negimusi ir nemirusi austrų rašytojo Roberto Musilio iškamša. Veidas įdubęs, dulkėtas, gyvenimo licencija sudilusi; gyvybingas tik jo kūrinys: sterilusis „Žmogus be savybių“ kasdieną su kokybišku abejingumu skrodžia XX a. vaikystę.

„Visi mes ateinam iš savo vaikystės“, – žinančiojo tonu burbteli griuvena, anksčiau vadinta Egziuperi ir lakiojusi dangumi, o dabar viso labo drybsanti kitame muziejaus kampe.

Robertas šykščiai šypteli; šimt-mečio pradžia išsiskyrė gausiais vilties potvyniais: techninė, intelektualinė pažanga kvėptelėjo pasitikėjimo, savimeilės vėją į žmonijos bures. Idealizmas, patosas klesti. Įtakos grietinėlė, apsiginklavusi šauniais savo minčių polėkiais, vizijomis, sapnais, – įkvepiančio pakilumo dienos. Ir net jei buvo padaryta klaidelių, o pastabos, jog darbininkai, jų individualumas skiriasi ne daugiau nei konvejerių gaminami serijiniai produktai, išties pagrįstos, tai – menkniekis, pereinamasis etapas, nepagirtina, tačiau būtina stotelė. Viską juk užglaisto džiaugsmas, kurį teikia dailiai pražydusios nacionalizmo gėlės! Ši įstabi istorijos materializacija, mirusiųjų vertės integravimas į gyvųjų tuštumas bei nevisavertiškumo stalčiuką – kerintys. Žvelgiant gaiviai, nesureikšminant smulkmenų, situacija rodėsi visapusiškai verta didžiadvasiškų žmonijos lūkesčių; idėjos ošė lyg rugių laukas, gėda nepjaut.

Stabtelkime: romanas „Žmogus be savybių“ pradėtas rašyti 1920 m., o pirmosios dvi dalys išleistos 1930 m. bei 1932 m. Taigi R.Musilis jau buvo spėjęs intymiai pažinti nedviprasmiškas svajonių pasekmes ir jo žvilgsnis į šimtmečio vaikystę, į auksinius nerūpestingumo metus, buvo įtarus: kokio tat auklėjimo būta? Rašytojas svarstė išraiškingą subjektą, būtent: idėją kaip problemą, kontroversišką žmogaus raiškos būdą.

Idėja – tai sąmonės namai, laiduojantys komfortišką žmogaus būseną. Dar daugiau, tai tarsi pasaulio redukcija, apgenėtas medis, išryškinantis viso labo specifinius kamieno aspektus. Šis kamienas – žmogaus gyvenimo būdas, tikėjimas ir žinojimas, iš kurių jis skaptuojasi savąjį egzistencijos būstą.

R.Musilis įtaigiai atskleidžia visuomenės, kurioje beatodairiškai svaiginamasi idėjomis ir jų teikiamomis pakilumo dozėmis, veikimo principus. Vienos lepūnai, žmonės, kurių padėtis leidžia prabangą mąstyti, šmirinėja apsalę; jų pasaulėžvalga tiek suvaržyta, kiek apgenėtos jųjų idėjos, tarsi malonumo upeliai srūvančios po marškinių apykaklėmis ir korsetais. Visa, kas nepatogu, atgrasu, lieka už periferinio matymo ribų, taip išvengiant įmantrios, genėjimui nepasiduodančios

išorės poveikio.

Taigi nenuostabu, kad J.Baranova kone visus romano veikėjus laiko juokingais, tiesa, visus,

išskyrus protagonistą Ulrichą: tai žaisminga, raiški ir drąsi žmogysta, kuriai idėja — ne gynybos būdas, o beprasmybės himnas. Dėl to minčių miestas, kurį reflektuoja R. Musilis, esti dvilypis: vienoje barikadų pusėje stovi tikėjimas žaidimu, kitoje – žaismė tikėjimu.

Rašytojas iliustruoja tikėjimo (ne religinio) klestėjimą, orumo kulminaciją, vėliau peraugusią į visa griaunančią XX a. patirties atomazgą. Tuomet estafetę perima ir žaismės, beprasmybės įvaizdžius žmonių savijautoje įskiepija „prarastoji karta“. Idėjos griovė pasaulį, ir daugeliui tai buvo akivaizdu; galbūt ši detalė – viena iš priežasčių, kodėl R.Musilio šedevras, skaitytojų neretai vadinamas idėjų romanu, taip niekada ir nepakilo į šlovingiausias literatūros aukštumas: idėjos baugino, jų galia pripažinta materialia, o tuomet, kai vargstančio, iš draugo malonės gyvenančio vokiečių mąstytojo rašliava inspiravo destrukciškos visuomenės gimimą, į idėjas apskritai imta žvelgti atžariai. Tai sudarė šiltnamio sąlygas vizualizacijos įsitvirtinimui bei lozungui „Ne pasakokite, o rodykite mums”.

Idėjos problema istoriniame kontekste – opi, tačiau svarbu nubrėžti aiškias ribas: kalbama apie idėjas ne kaip perpetuum mobile, ne apie teorinį jų vystymąsi ezoteriniame elito puodelyje, o apie empirinį malonumą atsiduoti savo mąstymo išvadai, malonumą, kuris ne tik prieinamas, bet netgi būtinas kiekvienam. Č.Milošas knygoje „Pavergtas protas” nuostabiai taikliai pažymi: žmogus labai greitai sąlygas, kuriose gyvena, įpranta laikyti normaliomis. Nėra kitos išeities, kadangi n-esatis pakeliama tik trumpą laiką; protas ieško paaiškinimo, vilties, modelio, kuriuo remiantis padėtis įgytų suprantamų simbolių pavidalą. Taigi išsiugdomas ketmano pojūtis, laikomasi specifinių taisyklių, o pats žaidimas pasirenkamas pagal skonį – pogrindinė, atvira rezistencija, galbūt rezignacija ar pataikavimas: visais minėtais ir nepaminėtais atvejais veikla ar antiveikla siekia maksimalaus malonumo minimaliai palankiomis sąlygomis. Vien idėjos prasminis šydas saugo nuo fizinės ar dvasinės savižudybės. Kai esatis, kurioje kambarį nuomojosi individo dvasiniai lūkesčiai, susinaikina ar yra sunaikinama, žmogus desperatiškai stengiasi permesti svajones į kitą objektą; tai gelbėjimosi ratas, ir tik stiprieji juo nesinaudoja, likdami prie savo vilties griuvėsių. Gamybiniu požiūriu tokios personos tampa neproduktyviomis, netgi parazitiškai žalingomis visuomenei.

Ulrichas, žmogus be savybių, veikiausiai užima tarpinę poziciją: jis, atrodo, aistringai išgyvena idėjas, tačiau niekaip neįstengia žvelgti į jas rimtu veidu. Cinizmas toks ryškus, jog žaidimas yra tikriausia, ką ši asmenybė geba patirti. Ir visgi net ji negali apsieiti be mąstymo teikiamo malonumo – Ulrichą masina idėjų iliuziškumas. Kaskart sutikęs savo minčių pakerėtus žmones, jis tarsi pajunta neginčytiną pranašumą, mat sutiktasis – priešingai nei Ulrichas – nežino, kokį silpnumą dengia idėjų drabužiai. Šis žinojimas meiliai sūpuoja savimeilę; antra vertus, Ulrichas suvokia, jog ir pats yra per silpnas, kad iškęstų tuštumą, dėl to nevaikšto nuogas. Taigi žaidimą, kuriam visgi atiduoda pagarbą, jis pažįsta, ir saviapgaulė šiuo atveju – paviršutiniška, o ne romantiškai idealizuota.

Kritiškai žvelgiant, nieko neįprasto šiame idėjų judėjime bei pasekmėse nėra: taip visą laiką buvo ir greičiausiai dar labai ilgai bus, tad, atrodytų, XX a. pradžia idėjos vartojimo požiūriu nėra išskirtinis laikotarpis. Ir vis dėlto skirtumo esama: minėtasis laikotarpis – devintasis istorijos nėštumo mėnuo: idėjai, ilgai buvusiai laikų pilve, galiausiai atėjo metas gimti kultu. Racionalizacija, kuria puikuojasi Vakarų civilizacija, atskleidžia savo trapumą; krikščioniškosios vingrybės išlaisvino žmogaus kūrybingumą, teologijos akrobatika – minties greitį, o pasipriešinimas dvasininkijos valdžiai bei įtakai išklebino autoriteto sampratą. Palengva kraštovaizdis pasikeitė: jau nebe idėjos it lobiai kasamos pasaulio dirvoj, o pasaulis pabunda toks, kokį idėjos susapnuoja. Dėl to nieko keista, kad jau 1924 m. A.Bretonas, prancūzų rašytojas bei poetas, paskelbia siurrealizmo manifestą, o juk ši srovė – tik viena spalva modernių krypčių, kurios nebesivargina mest akis į kelio ženklus, paletėj.

Šią raibstančią vaivorykštę R.Musilis, rašydamas savo veikalą, puikiai regėjo. Galiausiai gimė kultas, ūgio sulig Nietzsche, svorio sulig Freudu, – tai idėjos kaip paradigmos įsitvirtinimas. Kūdikis gerai įmitęs, sparčiai stiebės, kol įgijo užtektinai įžūlumo pasiteirauti: galbūt du šimtmečio karai – ne bedievystės pasekmė, o odė laisvei? Juk mirusieji nekalba, o gyviesiems – trokštantiems pasiekti nemirtingumo garbę – teks uoliai pėdas kaustyt, kad pamintų tai, kas dar nesutrypta.

Gilinantis į idėjos ir žmogaus santykį, galima aptikti įdomią dinamiką: tarkime, kad idėjos pavergiamąją galią lemia priimančio mąstymo atsparumas, taip pat polinkio išgyventi saugų atsidavimo malonumą stiprumas. Tokiu atveju kyla mažiausiai du klausimai: 1) ar egzistuoja tokia idėja, kurios atremti neįmanoma (pavyzdžiui, įvairaus skonio metafizinės vilties išraiškos)? 2) ar egzistuoja toks žmogus, kurio protas, kaip kad rašė T.S. Eliotas, būtų toks puikus, išbaigtas ir grynas, kad šio negalėtų sutepti jokia idėja? Trečiasis klausimas žybteli pastarųjų kaktomušoje: ar idėja gali įgyti objektyvios tiesos (mitologizuokime ir įvardykime ją kaip svarbiausią žmonijos paslaptį) statusą?

R.Musilis į šias pretenzijas atsako ramiai štrichuodamas žmonių puikybę ir konformizmą. Tai idėjų jaunikliai, jų santykis su viltimi dviprasmiškas: jie žavisi ieškojimu kaip laisvės ir drąsos monumentu, tačiau tuo pat metu modeliuoja tai, ką norėtų rasti. Tai lyg eksperimentas, kuriuo siekiama pagrįsti iš anksto nuspręstą rezultatą; jei nepavyksta, kaltas eksperimentas, ne hipotezė. Gan tikslų paveikslą padės atskleisti ši iš pasakų kylanti metafora:

Įsivaizduokime kūrėją, ganomą stiprių meninių konfliktų bei impulsų. Visos jo pastangos, laikas bei judėjimas skiriami organiškiausiai turinio, formos ir prasmės sintezei rasti; lėtai, bet užtikrintai kopia į vis aukštesnes atradimų viršūnes, jo sąmonė, atakuojama nuolatinės įtampos, — jautri it medūza.

Nenumaldoma aistra savo įsčių, gelmių tyrinėjimui kūrėją kviečia į beprotybę — toks stiprus jo troškimas įvykdyti Apolono šventyklos Delfuose užduotį. Gerbiamoji Prasmė, pradžios ir kismo principas, akylai stebi jos malonės siekiančius ir uoliausius, žinoma, įvertina. Kūrėjas, aukodamas visa, kas laikina, įrodė savo ištikimybę ir buvo pakviestas į palaimintųjų puotą. Įtampa, neatšimpančios mintys jį išdarkė, tačiau viltis, jog kankinio saulė šviečia ryškiau, nepaliovė kuždėjusi. Lemtingai dienai išaušus, pilies mene kūrėjas žengė sunkiai laikydamasis ant kojų. Matydama šį suvargėlį, rūmų šeimininkė suskubo ištiesti tvirtą petį, delnu nubraukė prakaito lašus nuo raukšlėtos menininko kaktos; šiam atsipūtus, spustelėjo ranką, pasveikino atvykus; atėjūnas lėtai alsavo.

Menės viduryje dunksojo puošni skrynia; tik dabar svečio akys nutūpė ant paslapties dangčio. Tai pastebėjusi, Prasmė šyptelėjo, drąsindama prisimerkė ir linktelėjo. Džiaugsmui užliejus, kūrėjas striktelėjo ir sparčiai nužingsniavo prie dovanos; įsistebeilijo, jo pečius saugiai palietė Prasmės ranka. Nė neatmena, kaip pakilo skrynios dangus, ir drauge su savo viltimis, lūkesčiais, nugrimzdo vidun. Prieš kūrėjo akis nušvito akinamo grožio ir skaistumo tuštuma.

Svečias sutriko, o Prasmė lyg niekur nieko šypsojosi toliau; tik vėliau, po kelių akimirksnių, jos veidą palietė nuostaba, pastebėjus, kad ieškotojas nesidžiaugia paskutiniąja – brangiausia dovana.

Įsivyravo keista, drovi tyla; pažįstami nebeturi ką viens kitam pasakyti, nelikę mįslių, ir svečias ruošiasi išeiti, tik šeimininkė, mostelėjusi į skrynią, jį sulaiko, esą nepalik, ji tavo. Ranka apglėbęs skrynią, menininkas neramiu žingsniu palieka pilį.

Grįžęs į „namus“ jis neranda ko griebtis, nesusapnuoja nieko, kas būtų verta pastangų. Kamputyje, greta lango, stypso dovana. Ji nesilaisto džiaugsmu: visa, ką kūrėjas vertino, brangino, visa, ko tikėjosi, pasibaigė šioje neapsakomai dailioje, bet vis dėlto tuštumoje. Savy lyg akmenį nešiodamas šią žinią, jis pamažėle eižėja, trupa, griūna; tuštuma nepajėgia, tiksliau, nesistengia pateisinti jo gyvenimo laiko, būties, užimamos vietos. Byrant dienoms, kūrėjas pastebi, jog skrynia gyva, ji minta juo pačiu. Štai nyksta kojos, rankos, savybės, prisiminimai; luošumas skverbiasi be gailesčio, kol galiausiai paskutinieji gyvi savisaugos instinktai pratrūksta staugti, kad nedelsiant reikia atsikratyti šiuo įnamiu, nepaisyti, jog tai gelmių tiesa, švenčiausia dovana. Mirties šešėlis suktai, įžūliai baugina, ir kūrėjas nesvyruodamas, pasiutusiai didžiai įkvėptas trupina skrynią, taip tuštumą paversdamas jaukiomis duženomis.

Tai – išsilaisvinimas; idėjų vartai vėl pakeliami, saldus reliatyvumas trykšta lyg versmė, tūžmingai, valingai, apsėstai, kartais net bjauriai lyg sliekas ant kabliuko. Kūrėjas save įtikina, kad viešnagė pas Prasmę – nesusipratimas: jis tiesiog pasibeldė į klaidingus vartus. Šįkart, mąsto, viskas bus kitaip. Tapsiu dar uolesnis, aštresnis, jei buvo likę skrupulų – vargas jiems, stebėkite, kaip stulbinamai lėks klausimų galvos.

Idėja atneša malonumą, laiko ir erdvės pagrįstumą, esaties gimimo liudijimą ir tapatybės kortelę. Trumpai tariant – idėja pataiso ūpą, nes juk jaustis prastai nenormalu – tokia rytojaus idėja.

Šiame monotoniškame komfortabilumo rate daugiau nieko nevyksta: atsidavimas, lūkesčiai, judėjimas vėl ir vėl veda prie tos pačios pilies: net trokšdamas nerasi kitų durų, į kurias krumpliais galėtum pastuksent. Vis ta pati tuštuma sminga į akį, į antrą, skelia pusiau, pusiau, pusiau, ir, Saturno papročiu, nesivaržydama kramsnoja. Telieka viena nežinia: įkvėpimo ar nusivylimo metu apsilankys nekviesta viešnia. Išėjimo nuotaikai bei dekoracijoms ši smulkmena labai svarbi.

Ši gyvenimo ciklo spekuliacija, žinoma, provokuojanti, mat laužta iš piršto, tačiau lygiai turinti ar neturinti empirinį pagrindą kaip bet kuri metafizinė schema. Šiaip ar taip, empirinis pamatas šiame spektaklyje tevaidina antraplanį vaidmenį, o, matyt, labiausiai pagaląstas iššūkis, kurį išvysto R.Musilio romanas ir ši simbolinė metafora, skambėtų maždaug taip: ar žmogus ieško tiesos, prasmės ir pilnatvės vildamasis jas esant maloniomis bei patogiomis, ar dėl to, kad išties trokšta pažinimo, net jei paaiškėtų, jog šis pražūtingas.

Šiuo atveju atsakymas priklauso nuo orumo lygmens, dėl to nediskutuotinas, tačiau R.Musilis leidžia suprasti, kad malonumo pozicijos itin tvirtos: „Žingsnį į priekį žengi būtent tada, kai meluoji”, – mąsto Ulrichas. Socialinis žaidimas vaisingas tik įtikėjus, jog tai ne žaidimas, o rimta, reikšminga veikla. Tas, kuriam puikiai sekasi įgyvendinti socialinius vaidmenis, perprasti malonumų bei pasiekimų principus, yra sėkmingas žmogus; tam neišvengiamai reikalinga saviįtaiga.

Žinoma, R.Musilis nepuoselėja užmačių įteigti, kad atsidavimas idėjoms yra žalingas iš pagrindų. Galbūt nebuvo ir netgi niekada nebus tokių milžinų, kurie pajėgtų „dėl tiesos kęsti sielos alkį“.

Ir išties, kurgi, tiesą sakant, reikėtų dėti būties dėsnį, jei jis žalingas? Dėl to ir reikalingas apsisprendimas, prisipažinimas, ko ieškoma ir ko nebijoma rasti. Geniali, tikėjimo simbolį išgryninanti F.Dostojevskio mintis yra esminio apsisprendimo pavyzdys: „Nėra nieko gražesnio (…) ir tobulesnio už Kristų, ir ne tik nėra, bet (…) ir negali būti. Dar daugiau, jei kas nors man įrodytų, kad Kristus — nėra tiesa, ir iš tikrųjų būtų, kad tiesa – ne Kristuje, tai man labiau norėtųsi pasilikti su Kristumi, nei su tiesa“.

Tad galbūt „tiesos“ orbita nėra būtina. Net jei ši egzistuoja, vargu ar atlieka judesį skatinančio mokytojo vaidmenį. Nebent, aišku, „tiesa” būtų pozityvi.

F.Dostojevskio pasirinkimas itin taurus, tai, pavadinkime – idilė. Tačiau R.Musilis savo kūriniu atkreipia dėmesį į galimybę rinktis ne tokias skaisčias idėjas kaip Kristus. Jei objektyvumas neegzistuoja, vadinasi, kiekviena idėja turi nepriklausomą vertybinę skalę. Nėra neteisiųjų, vien baimė, kad gali nukentėti, dėl to visuomenė radikaliuosius individus sankcionuoja. Tačiau nieko baisaus, jei esi demonas, tačiau tyliai ramiai savo namuose. Jei žudai mintyse – ne nusikaltimas, mat niekas neįvardys, kas gera ir teisinga, nebent ką nors užgausi.

Objektyvumas nepraktiškas, jis visiškai nenaudingas, niveliuojantis. Globalizacija visiškai nebaugina, jei tik pajunti, kaip greitai ji keičia drabužius. Tačiau transcendentinė universalija pribaigtų, kadangi rengtis tais pačiais rūbais keletą dienų iš eilės (ką jau besakyti apie visus mums skirtus metus) yra mažų mažiausiai apgailėtina.

XX a. išsvajojo karus, Hirosimą ir Nagasakį, egzistencializmą ir fenomeną. Kaskart svajonėms nusimetant daugiau ir daugiau jas pančiojančių grandinių, žmogaus be savybių atėjimas tapdavo vis realesnis. Juk meluodami neapgauname savęs galutinai; beldžiamasi į įvairių bažnyčių vartus, kuomet bėda ištinka. Dangui prapliupus skausmu, visuomet ieškoma pastogės, ir kam tada rūpi, pastogė tikra ar įsivaizduota — kad tik neskaudėtų. Visai įmanoma, jog žmogus išties turi sprendimo laisvę, tačiau ar turi laisvę rinktis šio sprendimo motyvą? Ar gali rinktis sprendimą, kuris nespindėtų malonumu dabar ar bet kada ateityje?

Savybės atlūžta nuo žmogaus: „Šiandien atsakomybės svorio centras yra ne žmoguje, o daiktų savitarpio sąsajose. Argi nematyti, kad išgyvenimai pasidarė nepriklausomi nuo žmogaus? Jie nuėję į teatrą; į knygas, tyrimo įstaigų ir tyrimo kelionių pranešimus, į ideologines ir religines bendrijas, kurios tam tikras išgyvenimų rūšis ugdo kitų sąskaita, tarsi darydamos socialinį eksperimentą, todėl išgyvenimai tiesiog tvyro ore, jeigu tuo metu nedirba; kas šiandien dar gali pasakyti, kad jo pyktis iš tiesų yra jo, kai tiek daug žmonių jį jam perša ir geriau apie jį išmano negu jis? Atsiradęs savybių pasaulis be žmogaus, išgyvenimų – be to, kuris juos patiria, ir beveik atrodo, kad idealiu atveju žmogus išvis nieko neišgyvens asmeniškai, o malonus asmeninės atsakomybės sunkumas ištirps esminių reikšmių formulių sistemoje. Taip ilgai žmogų laikiusios visatos centru, bet jau keli amžiai silpnėjančios antropocentrinės pasaulėjautos irimas, matyt, pagaliau pasiekė patį „aš“, nes tikėjimas, kad patiriant svarbiausia, kad patiri, o veikiant, kad veiki, daugumai žmonių ima atrodyti kaip naivybė“. Idėjos procesas jau niekaip neįstengs prilygti potencialiam idėjos rezultatui. Neproduktyvumas – didžiausia nuodėmė, kurios pastangų kiekis, koks didžiulis bebūtų, negali atpirkti.

Taigi, J.Baranovos žodžiais, „labai atsargiai, vien tik šaržuojant, nieko neįtaigaujant R.Musiliui pavyko sukelti abejonių dėl egzaltuoto idealizmo dirbtinumo ir atskleisti pamatinių idėjų paieškos iliuziškumą”. Savybės lyg bičių spiečius zuja ore; kiekvienai situacijai pagaunama dailiausiai dūzgianti; „Todėl labai neperdėdamas apie savo gyvenimą Ulrichas galėjo pasakyti, kad jame viskas vyksta taip, tarsi būtų artimiau pačiai jo eigai, o ne jam pačiam. Po A visuomet sekė B ir kovoje, ir meilėje. Ir todėl, matyt, reikėjo manyti, kad asmeninės savybės, kurias tuo metu įgydavo, buvo daugiau artimos viena kitai negu jam, ir išties kiekviena jų, jeigu jis atidžiau save patyrinėdavo, su juo buvo susijusi ne daugiau negu su kitais žmonėmis, kurie taip pat galėjo jų turėti“.

Tai epochos charakteris; objektyvumo įnirtingai geidžiama, bet principingai nenorima pasiekti, mat tuomet visiems tektų kalbėti vienu balsu. Mylimam ir branginamam individualumui tai būtų koktu, juo labiau kad jam tektų kęsti pažeminimą ir lenktis nenuginčijamumui. Koks tat didis buvo prabėgęs šimtmetis, svajotojų laikas. O juk po kiekviena svajone drebėjo silpnumo lapelis, dėl to ir svajonių būta tiek daug, ir drąsos jas auginti nė kiek ne mažiau. Juk visi gėdingi lapeliai turėjo būt paslėpti.

R.Musilis lyg mokslininkas stebėjo, užrašė. Pats dalyvaudamas eksperimente, jis buvo vienas iš fiksuojamų procesų, silpnas ir besiguodžiantis idėja. Tačiau „negalima pykti ant savo laiko be žalos sau.“ Bet kuris pastebėjimas kyla iš to, ką pirmiausia atpažįstame savyje; žmogus be savybių egzistuoja, tačiau dėl to, kad jis neturi savybių, nepasidaro nė trupučio lengviau jį perprasti. Galbūt net priešingai, o tai įkvepia – juk visuomet gyvename pačioje įdomiausioje epochoje. Mentalinė sala, kurioje išgyvenome krikštą ir socializaciją, mus laiko pririštus. Galima piktintis augančiomis palmėmis ar nektarinais, tik kad, deja, nėra daugiau kuo misti.

Ir aš nuogas vaikščiot bijau,

dėl to Šekspyro motyvais rašau:

Jei jums meluoja posmai šių eilių,

tai tik dėl to, kad dar tikiu,

Viena težinau: būdamas stiprus,

nė žodžio nerašyčiau.