„Tinkluose“ – fantastiškas lietuviškų filmų ketvertas

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos „Švyturio menų doke“ svečiavęsis 12-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ maloniai nustebino negausia, bet kaip reta įdomia Lietuvos filmų programa.

Aivaras Dočkus

Jokio alkio jausmo

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ visuomet nubrėžia linijas nepriklausomų filmų aikštėse. Kuo alsuoja pradedantieji scenaristai, režisieriai, operatoriai ir aktoriai, tuo pasaulinis kinas kvėpuoja po trejų – penkerių metų.

Mes puikiausiai matome, kas užims pirmąsias vietas filmų „gaminimo“ procese ir diktuos sąlygas viename ar kitame žanre. Štai prieš porą metų „Tinkluose“ ispanai pristatė solidžią porciją „atmosferinių“ siaubo filmų. Ir dabar būtent ispanai yra šio žanro lyderiai, daugelis jų jau sėkmingai persikraustė į Holivudą. Švedai „Tinkluose“ nustebino originalaus siužeto trileriais, atskiestais aštriomis ironijos drožlėmis. Dabar visas pasaulis kraustosi iš proto dėl „Merginos su drakono tatuiruote“.

Tad šiemet keliaudamas į Lietuvos filmų programą, kiek įmanoma stengiausi mintyse sumažinti lūkesčių skalę. Kad po peržiūros liktų pozityvių minčių dėl lietuviško kino ateities. Ne itin smagiai nuteikė kuklokas juostų skaičius – vos keturi filmai. Ir nuoširdus festivalio direktoriaus Arturo Jevdokimovo apgailestavimas, kad lietuviškų darbų turėjo būti daugiau. Kažkas nesiryžo publikai patiekti savo „pirmojo blyno“, o kažkas nusprendė, jog filmas dar netobulas ir jį reikia „nušlifuoti“ iki nepriekaištingo blizgesio.

Tačiau po peržiūros neliko jokio alkio jausmo. Tik maloni nuostaba. Visas lietuviškasis ketvertas „susižiūrėjo“ lyg vienas geras keturių visiškai skirtingų dalių filmas. Geriausias įvertinimas – emocinga žiūrovų reakcija. Kadangi „Tinkluose“ svečiuojuosi beveik nuo pat festivalio pradžios, atskiriu tikrus susižavėjimo plojimus nuo mandagių pliaukštelėjimų, kurie dažniausiai reiškia „ne visai supratom“ arba „ačiū už mėginimą kurti“. Šį kartą emocijos buvo nesuvaidintos.

Kerinti „Ana geraširdė“

Miko Žukausko trumpo metražo psichologinė drama atima vos 21 minutę brangaus gyvenimo laiko, o papasakoja istoriją, kuriai perteikti kai kuriems žinomiems mūsų kraštų režisieriams prireiktų pusantros valandos. Sesuo prižiūri neįgalų brolį. Pati neturi laiko asmeniniams reikalams. Bet darbe pasirodo linksmas jaunuolis, kuris atvirai rodo jai dėmesį. Štai čia ir prasideda vidinis konfliktas, kuris yra pagrindinis filmuko variklis. Veiksmas dinamiškas, aktoriai „neperspaudžia“, dialogai trumpi ir taiklūs. Įkvepianti režisieriaus darbo su aktoriais pamoka. Per 21 minutę turime visaverčius personažų portretus ir įsijaučiame į jų nelengvas vidines būsenas.

Herojai kikena – keisčiausia, jog šį žavingą flirtą įdomu stebėti. Nes abipusė personažų simpatija pakeri lengvai ironišku naivumu.

O finalas staigus ir skausmingas. Žmogiškai suprantamas ir paliekantis teisę sprendimą priimti patiems žiūrovams, kurie negali likti abejingi ir užima skirtingas pozicijas. Norimas rezultatas pasiektas. „Ana geraširdė“ užmezga artimą kontaktą su publika.

„Let’s play“ pokštas

Filmuko pavadinimas tiesiogiai atitinka turinį. Lietuviškoje programoje tai paties trumpiausio metražo kūrinys. Vos kelios minutės, sumontuotos kaip vaizdo klipas. Operatorius-režisierius įrodinėja, kad talentingai dirbanti kamera gali sudominti net ne istorija, o jos užuomazgomis.

„Let’s play“ – linksmas studentiškas pokštas, kuris lengvai išsirutuliotų į pilno metražo kriminalinę komediją apie linksmų merginų gaują, originaliu būdu šantažuojančią pavėpusius vyrukus. Paprasta, bet smagiau už visokias „penkių dienų avantiūras“, kurioms tuščiai švaistomi pinigai. O „Let’s play“ pilno metražo variantas galėtų tapti tikru kino teatrų hitu.

Bauginantis „Svetimkūnis“

Pagaliau sulaukėme ir lietuviškojo „siaubiako“. Ir jį nebūtų gėda parodyti prestižiniuose „horroro“ festivaliuose.

„Svetimkūnyje“ meistriškai kuriama auganti įtampa. Kaip geriausiuose žanro pavyzdžiuose, baimės nuojauta kyla iš tylos, vienatvės ir laukimo „kažko neišvengiamai artėjančio“. Kamera „prilimpa“ prie filmo herojės, fiksuoja jos nesaugumo jausmą, pirmąsias išgąsčio apraiškas. Čia vėl tikrumo ir netikrumo svarstyklės priklauso nuo režisieriaus darbo su aktore. Savotiškas tylus monospektaklis, kuriame nevalia „perspausti“. Baimės anatomija labai subtili. „Svetimkūniui“ pavyksta įtikinti ir įbauginti. Triukas šviežias šviežutėlis – mergina bijo pati savęs, t.y. ją persekioja jos antrininkė – šmėkla. Pragariškai sumanu. Dar gudresnis siaubingo garso efektas – nejaukiai lūžinėjantys kaklo slanksteliai. Panašiu gąsdinimo fokusu buvo paremta japoniškosios ir amerikietiškosios „Pagiežos“ sėkmė – tik ten pamėklė skleidė nugarą šiurpuliais padengiantį gargaliavimą.

Viena „Tinklų“ žiūrovė neišlaikė ir drąsindama save leptelėjo: „Bliamba, nu, kaip baisiai!.. Bet čia gi tik filmas“. Ir užsidengė akis, kad nematytų šiurpios atomazgos. O ji nenuvylė, įvyko tai, ko slapčiomis ir tikėjomės. Akistata su pabaisa. Su savimi. Lėta. Įtraukianti. Prikaustanti prie ekrano. „Svetimkūnio“ kūrėjai kruopščiai išanalizavo bauginimo procesą. Svarbu kuo ilgiau pratęsti laukimą. Kad užtirptų galūnės. O tada heroję ir žiūrovą reikia staigiai pribaigti. „Prikalti“ prie kėdės ir palikti vypsoti į titrus.

„Svetimkūnio“ idėja taip pat verta pilno metražo formato.

„Upė“ – metų atradimas

Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinį filmą „Upė“ drąsiai vadinu metų kino atradimu.

Tai nėra tipiška dokumentika, juosta intriguoja labiau nei aukščiausio lygio vaidybinis kinas.

„Upėje“ daugybė skirtingų srovių. Istorija dramatiška. Kaimelio ties Neries ir Šventosios samplaika gyventojų situacija sunkiai įsivaizduojama. Valdžia nepasirūpina transportu, žmonės atkirsti nuo civilizacijos. Vaikai kas rytą valtele plaukia į mokyklą. Jie priversti kulniuoti per karinį poligoną. Filmo kūrėjai siunčia socialinę žinutę. Toliau – komedijos elementai, prisotinti juodo gyvenimiško humoro. Vaikai pasakoja linksmus nutikimus. Kažkuris prisipažįsta, kad norėtų gyventi Baltarusijoje, „nes ten talonėlius maistui dalija“. Šuolis į socialinę dramą. Kaimelyje klesti nedarbas ir alkoholizmas. Bet ir vėl – komedija… Smalsi operatoriaus Viktoro Radajevo kamera nudaigoja irzlų vyriškį, kuris vos nenuvirsta nuo lieptelio ir nueidamas riebiai nusikeikia. Genialus momentas.

„Upė“ ne sykį ir ne du virsta trileriu. Vaikai žiemą kuo ramiausiai pėdina ledu. Persmelkia ledinis siaubas. Perplaukiama į siaubo filmų teritoriją – moteriškė drebančiu balsu paporina apie nuskendusį brolį. Pojūčiai ir išgyvenimai taip susipina, jog nepaliauji stebėtis, kaip greitai kinta reakcijos į įvykius ekrane. Kartu „Upės“ kūrėja neperša jokios povandeninės nuomonės, nesistengia „persūdyti“ dramatiškumo. Istorija pati pasakoja save – teka srauniai lyg upė. Yra gamta, valtys, vaikai, suaugusieji, metų laikų kaita, kareiviai. Natūralumas neprašo papildomų paaiškinimų. Todėl filmas prasideda paprastai – vaikai su kareiviais žaidžia futbolą. Pabaiga dar paprastesnė – vaikai dviračiais raižo sniegą. Gyvenimas tęsiasi. Upė teka.

„Upė“ pelnytai renka prizus prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose. Rodydamas tokius filmus festivalis „Tinklai“ taip pat patenka į prestižinių kategoriją.

Sujungs poeziją, vaizdą ir garsą

Penkmetį švenčiantis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ šiandien atkeliavo į pajūrį. „Švyturio menų doke“ vyks nemokama tarptautinio Berlyno poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ darbų peržiūra, gyvai skaitoma poezija bus derinama su gyvos elektroninės muzikos dažniais.

Vienintelis Lietuvoje tarpdisciplininius menus bei poeziją jungiantis tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis „Tarp“ Klaipėdoje svečiuojasi trečiąkart. Tai paskutinė renginio, nuo spalio 20-osios migravusio po netradicines erdves didžiuosiuose Lietuvos miestuose, stotelė.

Klaipėdos„Švyturio menų doke“ festivalio „Tarp“ viešnagę 18 val. pradės svarbiausias šių metų akcentas – tarptautinio poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ programa – poezijos ir kino dvelksmas tiesiai iš Berlyno.

Kas antri metai Berlyne organizuojamo festivalio konkursinėje programoje dalyvauja daugiau nei 900 filmų kūrėjų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šiemet spalio 14–17 d. jau penktąjį kartą Berlyne vykusio festivalio „ZEBRA“ geriausių filmų rinkinį ir šių metų laureatų darbus audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp“ pristato festivalio „ZEBRA“ projektų vadovas Thomas Zandegiacomo del Belas. Klaipėdoje besilankantis jau nebe pirmą kartą svečias atsivežė visus naujausius festivalio „ZEBRA“ perliukus iš Islandijos, Olandijos, Suomijos, Austrijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, JAV bei kitų šalių. Goethe‘s instituto dėka šių filmų peržiūros „Tarp“ festivalio metu vyksta nemokamai.

Po filmų peržiūros, nuo 20.30 val., prasidės vakaro programa „Tarp tekstų ir elektronikos“. Jos metu bus bandoma vienu ypu suderinti gyvai skaitomą poeziją ir gyvai atliekamą elektroninę muziką. Eksperimentinės renginio dalies metu savo kūrybą skaitys poetas, dramaturgas, prozininkas, bardas, vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ režisierius Mindaugas Valiukas, jaunoji poetė Laura Valaitytė bei viena iš festivalio organizatorių „AVaspo“ grupės narė Gabrielė Labanauskaitė. Kartu nenuspėjamas elektroninės muzikos formas vystys klaipėdietis Kristijonas Lučinskas su savo projektu „Driezhas“. Jo kūryboje daugybė garsų susipina su tradiciniais ir elektroniniais instrumentais, gausu buities ir industrinių motyvų, gilių ritmų bei spalvingų melodinių linijų.

Vakaro programą užbaigs klaipėdiečių menininkų organizacijos „MeKuSa“ sukurti filmai.

„Durų“ inf.

Prietaringumo ribos

Gitana Gugevičiūtė

Italų dramaturgo, aktoriaus Dario Fo kartu su žmona, žymia italų aktore Franka Rame, pagimdyta „laisvoji pora“ Lietuvoje ypač pastaraisiais metais dažnai atlieka išpažintį žiūrovams įvairiuose teatruose ir scenose. Štai ir Klaipėdoje.

Labai tinka Lietuvai

Groteskiška, improvizacijai patogi pjesė prieš publiką uostamiestyje stojo jau antrą kartą. Prieš porą metų aktoriai Regina Arbačiauskaitė ir Kęstutis Macijauskas sukūrė temperamentingą, komišką, autoironišką spektaklį „Laisvoji pora“. Šiemet režisierius Alvydas Vizgirda D.Fo ir F.Rame komediją (lengvai „pakoreguotu“ pavadinimu – „Be prietarų ir visiškai laisvi“) įtraukė į Pilies teatro repertuarą.

Beje, A.Vizgirda su šiuo dramaturgų duetu jau pažįstamas: 2008-aisiais Klaipėdos Pilies teatre rampos šviesą išvydo D.Fo ir F.Rame komedija „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (turint omenyje bendrąsias Klaipėdos teatrinės kultūros tendencijas, sulaukusi aktyvaus, nuoseklaus ir dėsningo domėjimosi).

Inkštelėti, kad retai tampame klastingų, sudėtingų, į spąstus panašių spektaklių gimties liudininkais, žinoma, norėtųsi. Bet tai nereiškia, kad šioji pjesė be skrupulų bus pradėta traukti ant Ibseno, Šekspyro ar Grajausko dramaturginio kurpaliaus. Tai gyvenimiškų „juokelių“ ir buitinių „tragedijų“, atpažįstamų gyvenimiškų situacijų kalba kalbantis teatras, bet nepaviršutiniškas, nebanalus – meilė ir žmonių tarpusavio santykiai, ko gero, ir yra visa ko egzistencijos pagrindas. Koketiška saviironija, puikus humoro jausmas, intelektiniai užkulisiai – pjesės (ir spektaklio, galinčio mėgautis gero teksto skoniu) privalumai.

Ši pjesė nepaprastai tinkama Lietuvai, dar tikinčiai, kad moteris (pakanka paskaityti komentarus po Nidos Vasiliauskaitės tekstais) – tuo metu, kol vyras save „realizuoja(si)“ laisvėje (t.y., mėgaujasi neištikimybe bei karjera) – turi ramiai ir kantriai kurstyti šeimos židinį, džiaugtis platoniška meile. Ačiū Dievui, itališkas moters „pavyzdys“ (pjesės veikėja Antonija) drįsta sukilti ir įrodyti, kad lazda turi du galus; kad santuoka nenormali net tada, kai „atviros tik vienos durys“, o moters drąsa ir gebėjimas valdyti savo pačios likimą – natūralus.

Aktorių amžius neįtikina

Pusamžius Ją ir Jį vaidina jauna Renata Idzelytė ir jaunas Edvardas Brazys.

Nėra lengva daryti apibendrinimus pamačius vos vieną spektaklį, bet šiuo momentu regimi du skirtingi ėjimai: R.Idzelytė mėgina neskubrų (tingų?) grakštumą paversti brandos ženklu ir veikėjos veiksmą perkelti į vidų; E.Brazys slankioja žaviu rodymo paviršiumi, kurį „atspindėti“ bando žiūrovai, laukiantys prie rūbinės palto ir besidalijantys spektaklio įspūdžiais (jiems taip patinka nervingai drebančios pavydaus vyro rankos!).

Aktorių amžius neįtikina, o eterinis persikūnijimo (įsikūnijimo) kūnas plevena taip, kaip liepia „drugelio filosofija“ – kartais įsiliedamas į bendrą energetinį lauką, dažniau iš jo ištrūkdamas, dar rečiau susitapatindamas su fiziniu aktoriaus kūnu ir paversdamas jį stipraus, raiškaus, aktyviai mąstančio charakterio buveine.

Čia daug statikos, trūksta aktyvaus mąstymo; sielos, vibruojančios tarp kraštutinumų; stipraus charakterio (tik itin tvirto charakterio asmenybė gali vieno piršto krustelėjimu nurodyti būseną, santykį, siekiamybę). Kiekvienąsyk pamačius nenusisekusį ar paviršutinišką persikūnijimą norisi kristi po kojom aktorei Eglei Mikulionytei – neeilinei, unikaliai, prasmingai, plastiškai, vizualiai etc.

Ko išmokstame?

Akį patraukia elegantiškas minimalistinis scenovaizdis, kuris – kaip galima spėti iš prierašo programėlėje – gali kisti priklausomai nuo rodymo erdvės (teatro scena ar kavinė, restoranas, viešbutis): dvi plokštumos – tarsi dvi lovos, apklostytos baltu šilku, apstatytos toršerais – taip ir liudija atsiskyrimą, nutolimą, krizę…

Sceninės raiškos aspektu spektaklis nepadiktuoja naujos mados, stiliaus ar žanro, bet kostiumų dizainerės Ainos Zinčiukaitės sprendimai – kaip visada – skoningi ir elegantiški.

Veikėjų įvaizdis kreipia į šeimą, po įprastu, pabrėžtinai drausmingu apvalkalu, slepiančią vidines audras, konfliktus, nuopuolius ir „pasiekimus“. Todėl ir tarpusavio santykius pora aiškinasi ne išoriškai aistringai, o ieškodami pustonio, menkiausios mimikos, tarsi nuorodos į santykį. Tai balso gaidos ir raumens tvinksnio, išduodančio giliai užslėptą nuoskaudą, šokis. Nesakau, kad pavyko sužaisti tokią atsakingą, ypatingo įsiklausymo reikalaujančią partiją, bet veikiančiam akies ir ausies seismografui, be abejonės, lemta fiksuoti net ir menkiausias vaidmens slinktis aktyvumo, įtikinamumo link.

Kodėl šis sceninis opusas pretenduoja į žanrą muzikinė komedija, prisipažinsiu, nėra aišku. Aktoriai nedainuoja, muzikinis apipavidalinimas nė kiek ne aktyvesnis, nei būtų bet kuriame kitame spektaklyje. Nors traukinio garsus, skiriančius vieną sceną nuo kitos, remiantis šiuolaikinio meno dėsniais, be abejo, derėtų (ir galima) laikyti muzika – ne itin originalia, nelabai savarankiška, labiau įprasta, nei kokia kitokia.

Ir vis dėlto, kodėl? Kodėl už linksmos išpažinties tiek mažai erdvės moralui apie tarpusavio atsakomybę, veiksmo ir atoveiksmio santykį, „prietarų“ ir gyvenimiškų pamokų vertę? Ko išmokstame? Quo vadis?

„Arabeske“ karaliavo šiuolaikinis šokis

Naujasis Arabeskas – 2010” – šiuolaikinio šokio festivalis, spalio 6–10 dienomis vykęs Kultūros centre Žvejų rūmai, pirmąkart Klaipėdos šokio istorijoje buvo suorganizuotas pačios minėtos įstaigos administracijos. Gal ši pagirtina iniciatyva ateityje taps tradicija?

Violeta Milvydienė

„Keliauta“ su arijomis

Festivalį pradėjusi Olgos Žitluchinos šokio trupė iš Latvijos jau žinoma Lietuvoje kaip nuolatinė tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ viešnia. Įkurta 1996 m., o 2003-iaisiais tapusi profesionalia, ji išgarsėjo Baltijos šalyse, pasisekimo sulaukė Baltarusijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, yra pasirodžiusi Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, JAV.

Spalio 6-ąją iškart po atidarymo organizuotose kūrybinėse laboratorijose O.Žitluchina, viena žinomiausių ir produktyviausių Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjų-pedagogių, vedė praktinį seminarą, o vakare netradiciškai parengtoje erdvėje (publika užėmė vietas perpus padalintoje didžiojoje scenoje) jos vadovaujama trupė parodė dvi naujas kompozicijas. Beje, festivalio programoje jos kažkodėl pavadintos vienaveiksmiais baletais.

„Quick time player / Elegantiškai ironiška kelionė su žymiausiomis operų arijomis“ – pirmasis pristatytas kūrybinis darbas, kurio nedrįsčiau pavadinti baletu, juolab šokio spektakliu, kaip buvo paskelbta vakaro vedėjos. Maždaug 20 minučių trukmės „kelionė“ labiau priminė studentiškas improvizacijas, kitaip tariant, kondensuotą praktinių technikos ir kūrybos paskaitų „konspektą“, šokėjams stengiantis kuo įmantriau įvykdyti pedagogo duotas užduotis. Tolesniam apibūdinimui dar tiktų toks perfrazuotas posakis: „šokama ne iš tos operos“. Mat pasirinktų garsių arijų kaitos choreografija ir emocijomis tiesiog „nepasivejama“, maža to – sugebama visiškai nepaisyti tempo, ritmo, kitų svarbių muzikos charakteristikų. Taigi, jei muzikinis akompanimentas specialiai ignoruojamas, iškyla logiškas klausimas: kam jis apskritai reikalingas, ir kodėl pasirenkami šie, o ne kokie kiti kūriniai? Ar dėl intriguojančio pavadinimo? Nepateisinamas argumentas.

Narpliojami vyrų santykiai

Antrasis O.Žitluchinos ir jos šokėjų kūrybinis darbas – „Take 735 / Šokis apie vyrų gyvenimą“ – akivaizdžiai išbaigtesnis kompoziciniu požiūriu, sodresnis moderniosios choreografijos aspektu bei nuotaikos perteikimo atžvilgiu. Jis sudėliotas pagal standartinius spektaklio dramaturgijos principus: prologas, veiksmo vystymasis, išryškintas konfliktas, yra ir intriga, ir kulminacinis momentas, ir epilogas (tiesa, pastarasis identiškas pradžiai). Įtaigiai pavaizduotos muštynės, išradingai sukomponuoti solo, trio ir duetai. Imponuoja lengva „grynojo“ šokio stilistika, originali rankų judesių plastika, ironiška atlikimo maniera. Beje, muzikalumas šiame spektaklyje irgi ne paskutinėje vietoje – dažniau ir taikliau šokis susijęs su muzika (kompozitorius Dzelzs Vilks), retsykiais vykusiai papildo vienas kitą. Išlikęs bendras įspūdis – patrauklu, simpatiška.

Malda ir paveikslėliai

Dviejų žinomų entuziastingų uostamiesčio menininkų – choreografės Agnijos Šeiko ir mimo Alekso Mažono – kūriniai tęsė parodomąją festivalio programą spalio 7-os ir 8-osios vakarais. Tai du visai skirtingi spektakliai, kuriuos lyginti būtų neteisinga, tačiau juos vienija bendras dalykas – choreografija. Tik pirmajame šokis – teatrališkas, o antrajame teatras – šokėjiškas.

Apie praėjusių metų gruodį matytą A.Šeiko spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ eskizą jau buvo rašyta „Klaipėdos“ dienraščio meno leidinyje „Durys“

(2009 12 23), pabrėžiant jo intelektualumą, subtilią atlikėjų organiką, akcentuojant pernelyg užtęstą introdukciją. Visas spektaklis pasirodė gerokai patobulėjęs, kur kas brandesnis ir gyvesnis, taip pat stebinantis meniškumu, stiliaus pajauta, ypatinga estetika.

Klaipėdos muzikinio teatro solistė Beata Molytė čia santūri, susikaupusi, dvasingai nusiteikusi ir pati kūrėja-atlikėja A.Šeiko, šviesesnėmis veido mimikos spalvomis disponuoja naujai įsijungusi į spektaklį Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventė, jaunoji choreografė Giedrė Juškaitė. Nors techninis jos potencialas ryškus ir įtikinantis, tenka pripažinti, kad stipresnį emocinį jaudulį skleidė anuomet solo partiją atlikusi Aušra Krasauskaitė (Muzikinio teatro baleto artistė, Choreografijos katedros ketvirtakursė).

Pramoginio-estradinio, gana plastiško arba drastiško, net brutalaus – visokio, bet kuo toliau, tuo labiau chaotiško – judesio gausu autoriniame A.Mažono pantomimos teatro „A“ spektaklyje „Styveno juodųjų langų paveikslėliai“, kuriame nagrinėjama realiai aktuali ir viena skaudžiausių – santykių tarp vaikų ir tėvų – tematika. O apie vaikiškas godas metaforiškai žaismingai pasakojo choreografė Dovilė Binkauskaitė su studijos „Žuvies akis“ šokėjais spektaklyje vaikams „Apkabinsiu tave“.

Apdovanoti gabiausieji

Trečiąją festivalio dieną ketvertą valandų trukusioje konkursinėje programoje pasirodė modernaus ir šiuolaikinio šokio kolektyvai iš visos Lietuvos – Mažeikių ir Pabradės, Kauno, Vilniaus bei Kaišiadorių, dalyvavo ir kelios uostamiesčio grupės.

Visos be išimties pristatytos kompozicijos – ne tik savotiškai įdomios, stilingos ir gana profesio-

nalios. Jos atskleidžia svarbiausias nūdienos šiuolaikinio šokio tendencijas. Tad varžybų kartelė, kaip dabar madinga sakyti, jau yra aukštai pakelta.

Gabiausi iš gabiausiųjų buvo įvertinti prizais, įsteigtais bendrovės „Puantas“, Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros, „Klaipėdos galerijos“, I.Baročio, D.Molytės-Lukauskienės ir R.Ramonaitės-Malakauskienės.

Nominacija „geriausias šo-kėjas(-a)“ padalinta net dviem atlikėjams – ir technika, ir charizma iš kitų išsiskyrusiems Mažeikių „Niuanso“ bei Pabradės „Gelmės” solistams. Pastarasis meno mokyklos kolektyvas dar apdovanotas už profesionalumą, o už meniškiausiai perteiktą idėją – merginų grupė „Vėjo musės“ iš Vilniaus. Prizas už novatoriškumą (ištraukoje iš spektaklio „Čia buvo vanduo“ gvildenama ekologijos tema) irgi iškeliavo į sostinę – atiteko neprofesionaliai kūrėjai Aistei Kriukelytei. Bene svariausias įvertinimas – už geriausią choreografiją – be ilgų ginčų paskirtas Choreografijos katedros duetui: ketvirto kurso studentai Adamas Czaplis (Adomas Čėpla) ir Mantvydas Žilinskas daugumą komisijos narių (tarp kurių – ir šių eilučių autorė) sužavėjo autorine kompozicija „Kaip diena ir naktis“.

Be ypatingų diskusijų, deja, praėjo festivalio organizatorių surengta diskusijų valandėlė. Savajame monologe žiuri pirmininkė, žymi šokio kritikė vilnietė Vita Mozūraitė pabrėžė edukacinį ir skatinamąjį šiuolaikinio šokio projektų aspektą, kvietė nepaisant nepalankaus menui laikotarpio toliau dirbti ir tobulėti, skleidžiant naujas idėjas, dalijantis jomis vieniems su kitais, ir, žinoma, nenusivilti pustušte žiūrovų sale.

Išties, nors vienas pagrindinių festivalio tikslų – populiarinti šiuolaikinį šokį, pristatant projektą kuo platesnei visuomenės daliai, nei gera reklama, nei sąlygiškai nedidelė bilieto kaina nepritraukė gausios uostamiesčio žiūrovų auditorijos. Guostis galima tik mintimi, kad su gražiu, saulėtu savaitgalio oru nepakonkuruosi.

MENO LEIDINYS Nr. 10 (184)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Pretenduoja į Metų knygą

Metų knygos rinkimų akcijos organizatoriai kviečia išrinkti tris geriausias 2010-ųjų knygas. Tarp pretendenčių – ir klaipėdiečių rašytojų Rimanto Černiausko bei Rolando Rastausko šiemet pasirodžiusios knygos.

R.Rastauskas šiemet pateko į dar vienus itin garbingus rinkimus – jo pavardė figūruoja tarp 37-ių šalies kultūros ir meno kūrėjų, pretenduojančių į šešias Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas. Iki gruodžio vidurio turėtų paaiškėti, kam jos bus skirtos.

O trys Metų knygos rinkimų laureatai bus paskelbti ir apdovanoti tik vasarį Vilniaus knygų mugėje. Ekspertų komisijos paskelbtuose lietuvių autorių knygų suaugusiesiems, vaikams bei paaugliams penketukuose – pačios naujausios ir geriausios.

Dėl Metų knygos titulo knygų suaugusiesiems kategorijoje varžosi poeto M.Martinaičio atsiminimų knyga „Mes gyvenome“, V.Papievio romanas „Eiti“, G.Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, R.Rastausko eseistikos knyga „Privati teritorija“ ir J.Skablauskaitės romanas „Sado sindromas“.

Knygų vaikams penketuką sudaro R.Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“, K.Kasparavičiaus „Baltasis Dramblys“, S.Paltanavičiaus „Kur išskrido pasakėlė“, R.Šerelytės „Krakatukų jūra“ ir U.Uliūnės „Kitokia svirplelio diena“.

Paaugliai jiems labiausiai patikusią knygą kviečiami rinkti iš dar vieno penketuko. Į jį pateko O.Jautakės „Kai aš buvau Kleo“, R.Misiūno „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“, G.Morkūno „Velniškai karštos atostogos“, V.Račicko „Baltos durys“ ir K.Sajos „Čia kažkas yra“.

Už labiausiai patikusią knygą visose trijose kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt bei siunčiant laišką Lietuvos paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT – 01504 Vilnius.

Balsavimas vyks iki 2011 m. vasario 14 d. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje. Kaip žadėjo akcijos organizatoriai – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Kultūros ministerija, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija, – apdovanojimų gali tikėtis ir burtų būdu atrinkti skaitytojai bei grupes akcijoje dalyvauti organizavę mokytojai ir bibliotekininkai.

Iš festivalio – į festivalį

Ką tik, rugsėjį, grįžęs iš Vokietijos ir nespėjęs kaip reikiant apšilti kojų gimtojoje Klaipėdoje, rašytojas Gintaras Grajauskas spalį vėl iškeliavo į Berlyną, o tuo metu Klaipėdos dramos teatre pastatyta jo pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ skina laurus festivaliuose Lietuvoje.

Kaip literatūros namai ir rašytojų rezidencija veikiančiame Berlyno literatūros koliokviume G.Grajauskas vieši visą spalio mėnesį. Čia reziduojančius rašytojus koliokviumas paprastai pristato stažuotės pabaigoje surengdamas jų skaitymus. G.Grajauskas, rugsėjo mėnesį Berlyne dalyvavęs ir Rytų bei Vidurio Europos literatūrai skirtame festivalyje, Literatūros koliokviume spalio 20-ąją skaitė kartu su Taivano rašytoju Liu Ka-Shiang ir Finn-Ole Heinrichu iš Hamburgo.

„Jau pasiilgau klaipėdietiško vėjo, laikas namo. Galvoje jau pradėjo suktis gūžtą lietuviškoji nostalgija. Nors čia ir puiku – būnu sau čia ramiai tokiuose legendiniuose istoriniuose namuose, vaikštinėju laiptais, kuriais laipiojo Celanas, Biolis, Grasas, Ruževičius ir kita šauni kompanija. Pokariu čia, galima sakyti, atgimė visa vokiečių literatūra – būtent čia rinkosi garsioji „Grupė 47“. Susiėjo visi dar neemigravę Vokietijos rašytojai – tiek seni naciai, tiek seni komunistai – ir nutarė prikelti Vokietijos literatūrą. O aš iš to Berlyno literatūros koliokviume gavau vadinamąjį grantą, gyvenu čia visą spalį, važinėju baltu dviračiu ir rašau pasakas“, – dalijosi įspūdžiais G.Grajauskas.

Tuo metu vienas iš naujausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių – G.Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ su pasisekimu parodyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusiame 6-ajame nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, pjesės autorių titulavusiame geriausiu festivalio dramaturgu. Už šios pjesės pastatymą Klaipėdos dramos teatre bei „Barborą ir Žygimantą“ pagal J.Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“ Valstybiniame jaunimo teatre geriausiu „Versmės – 2010“ režisieriumi pripažintas Jonas Vaitkus, o geriausiu dailininku už abiejų scenovaizdžius – Artūras Šimonis.

Negana to. Geriausiu „Versmės – 2010“ aktoriumi išrinktas Vytautas Anužis, sukūręs Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Jis taip pat parodytas Varėnoje vykusiame teatrų festivalyje, skirtame režisierės Dalios Tamulevičiūtės 70-mečiui, kur pelnė žiūrovų prizą, V.Anužis – dar vieną geriausio aktoriaus apdovanojimą, Marijos vaidmenį spektaklyje sukūrusi Monika Vaičiulytė įvertinta už ryškiausią debiutą, to paties spektaklio aktorius Edvardas Brazys – už geriausią personažą be žodžių.

Iškeliavo į Kaliningradą

Spalio 15-ąją Kaliningrado meno istorijos muziejuje atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Smėlio legenda“.

Kaliningrade visą mėnesį bus eksponuojama 30 fotografijų iš taip pat pavadinto klaipėdiečio fotografijų ciklo. V.Karaciejus jį sukūrė 1994–2000 m., cikle – per 60 fotografijų, padarytų Kuršių nerijoje.

Autorius džiaugėsi, kad kaliningradiečiai labai šiltai priėmė jo parodą. Atidaryme dalyvavo ir jos globėjas – Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrade Vaclavas Stankevičius.

Kaliningrade V.Karaciejaus autorinė fotografijų ekspozicija vieši pirmąkart.

Galimas dalykas, kad pas autorių ji sugrįš tik pavasariop, V.Karaciejaus „Smėlio legenda“ dar pakeliaus po kitas Kaliningrado miesto ir srities parodines erdves.

„Durų“ inf.

Visi komplimentai – B.Molytei

Į premjerinį A/CH teatro spektaklį „Ana Karenina“ Klaipėdos Žvejų rūmuose spalio 15-ąją buvo tikras anšlagas. Ar, nepaisant išorinių faktorių, teatras vis dar „ant bangos“, kaip kadaise prasitarė jo vadovė Anželika Cholina, ar salę sausakimšai pripildė mūsiškės šokėjos Beatos Molytės gerbėjai? Galbūt ir viena, ir kita…

Violeta Milvydienė

Prisimenant pirmąjį baletą

Baletas „Ana Karenina“ teatro sceną pirmąkart išvydo palyginti neseniai (dramatiškojo Levo Tolstojaus romano siužetas jau įkvėpė net septynias operas!). Šokio spektaklio, kurį inicijavo ir pagrindinį vaidmenį atliko žymioji Rusijos primadona Maja Pliseckaja, o muzikos partitūrą sukūrė jos vyras kompozitorius Rodio-nas Ščedrinas, premjera įvyko Maskvos Didžiajame teatre 1972 m. (paskui dar buvo rodytas daugiau nei 100 kartų). Nors sovietinės „aristokratijos“ iš anksto pasmerktas, pirmasis pastatymas išgarsėjo organiška aštraus veiksmo, maksimaliai atskleistos to laikotarpio atmosferos, pavykusių veikėjų charakteristikų bei puikios muzikinės dramos derme. Tų pačių kūrėjų – M.Pliseckajos, jos padėjėjų N.Ryženko bei V.Smirnovo-Golovanovo – įgyvendintą spektaklį Lietuvos operos ir baleto teatre jau teko matyti, kaip ir 2005-aisiais pastatytą rusų baletmeisterio A.Ratmanskio baletą su E.Špokaite.

Manau, kad tikroji meno misija yra veikti emocijas, o per emocijas – ir protą. Kadangi A/CH teatro spektaklis nesukėlė ypatingos euforijos, jokie šiurpuliukai per kūną neperbėgo, o ankščiau minėtieji paliko neišdildomą įspūdį, natūralu, kad nostalgija dar paveiki, ir nejučia peršasi palyginimai. Tačiau bandysiu nuo jų atsiriboti ir vadovautis kitais vertinimo kriterijais.

Tinkama frazė

„Trys viename“ – trumpai, kartu ir taikliai apibūdindamas spektaklį, populiarią reklaminę frazę mestelėjo vienas kolega choreografas, tiesa, turėdamas omenyje vien šokio stilistiką. Pažvelkime į kūrinio visumą šiek tiek giliau.

Kaip jau įprasta matyti pastaruosiuose A/CH teatro spektakliuose („Romeo ir Džuljeta“, „Vyrai ir moterys“, kt.), šiame taip pat ryškus trijų asmenybių – choreografės A.Cholinos, dizainerio Juozo Statkevičiaus ir scenografo Marijaus Jacovskio – bendras darbas.

Išlaikyta romano fabula, tradicinė struktūra, išryškinti pagrindinių veikėjų charakteriai – trys svarbiausi dramaturgijos dėsniai, šabloniškai taikomi kiekviename platesnės apimties spektaklyje. Centre – moteris, jos meilė ir kančia (vėl dominuojantis skaičius).

Be to, daug dėmesio skiriama vizualiam reginiui – apšvietimo efektui, kostiumų kaitai, detalių spalvingumui (ko gero, tokia šou komponentų trijulė ypač imponuoja žiūrovams).

Choreografijoje irgi dominuoja trys – šiuolaikinio šokio, moderniojo baleto ir pramoginio žanro – stiliai.

Jokio novatoriškumo

Kaip ir ankstesniuose A.Cholinos darbuose, įvairios leksikos elementų jungtis šiame itin eklektiška, vienodai panašiai sukomponuoti ir pernelyg ištęsti duetai (išskyrus vieną paskutiniųjų – Anos ir Vronskio – išraiškingesnį, labiau jaudinantį). Fragmentiškai suskaidytos masinės scenelės vėl asocijuojasi su esminiais M.Bežaro kūrybos ypatumais, grupiniuose ir kai kuriuose soliniuose epizoduose per daug beprasmio vaikščiojimo, padriko blaškymosi, kėdžių nešiojimo į sceną ir iš jos (gal be šių veiksmų prailgęs dviejų dalių spektaklis galėtų tapti vienaveiksmiu?).

Baletiniame solistės tekste pernelyg dažnai atliekami battements développés, nors, žinoma, jie, kaip ir aukšti mostai grands ronds jetés, atrodo efektingai (bet juk tai – B.Molytės įgimtų duomenų ar įgytų fizinių galimybių nuopelnas).

Įspūdingai aukšti ir lengvi Vronskio – Kauno muzikinio teatro baleto trupės artisto Gintaro Visockio – šuoliai per žirgyno „barjerą“, tačiau duetuose šis techniškiausias stepo grupės „Funny beat“ narys, apmaudu, atlieka tik „laikiklio“ ir „nešiotojo“ vaidmenis.

Tiesmuki, necharakteringi, kadangi susiniveliavę Doli ir Kiti pasirodymai, menkai atskleistas įsivaizduojamai „šaltas“ rūstaus Karenino (Mantas Vaitekūnas) būdas. Tarkim, nesuvokiamas pastarojo dalyvavimas sarkastiškame, dalį publikos prajuokinusiame išgertuvių epizode. Neįtikina „perspausta“ Vilniaus Mažojo dramos teatro aktorių – daugeliui iki skausmo pažįstamų televizinių „veidų“ A.Bružo ir L.Pobedonoscevo, netikėtai iš dvarininkų virtusių „mužikais“, – vaidyba.

Pradinė veikėjų „nuotrauka“ (en face), „sugedęs telefonas“, ant ratukų važinėjantys stalai ar suolai, „graudinanti“ atomazga (dažniausiai stovint nugara į žiūrovą, veidu – į šviesos kamuolį) ir kiti pasikartojantys, jau prognozuojami režisūriniai sprendimai gali nustebinti tik nemačiusius „Tango in Fa“, „zmonės:)“, „Karmen“, kitų A/CH teatro spektaklių.

Taigi šia prasme nieko novatoriško – kūrėjai neįtikėtinai ištikimi tam pačiam braižui. Betgi neverta stebėtis, – pasak pačios autorės, spektaklis brandintas ištisą dešimtmetį.

Užgožia choreografiją

Negatyvus reiškinys, kai scenografijos detalės, baldai, kostiumai ar aksesuarai užgožia patį svarbiausią dalyką šokio spektaklyje – choreografiją, užuot ją papildę ar išryškinę.

Pavyzdžiui, kėdės šiame spektaklyje atlieka ne tik pagalbinę funkciją, o yra kaip savotiškas leitmotyvas – ant jų nuolat sėdinėjama, supamasi, vartaliojamasi, nuo jų pakeliamos ir nuleidžiamos atlikėjos (kompromisas dėl partnerių bejėgiškumo?). Vėliau jos ritmiškai beldžiamos į grindis, vaizduojant traukinio ratų dundėjimą, galiausiai apšokamos tarsi gyvos būtybės. Sąmoningas ar improvizuotas šis „atradimas“, galima paspėlioti, tačiau aišku viena – besaikis jo naudojimas ilgainiui virsta pabodusia kliše.

Visų trijų klasikinių spalvų moterų suknelės – ekstravagantiškos, prailginančios kūno linijas, tačiau ryškiai raudona ypač blaškė dėmesį, nukreipdama žvilgsnį nuo šokio plastikos.

Neišryškino judesio ir pasirinkta, reikia pripažinti, gana sudėtinga (pasižyminti įvairiais nemelodingais niuansais, monotonišku ritmu) Alfredo Šnitkės muzika. Kiek muzikalesnes vietas netrukus pakeisdavo disonuojančios, apskritai, dažnokai trūko glaudesnės sintezės. Ypač stigo aukštų pasažų, dinamikos, skambant pagrindinei kūrinio „Concerto grosso“ temai, jau savaime diktuojančiai stiprius emocinius pliūpsnius.

Akimirkai suklusti privertė jautriai nuskambėjęs vokalas, įpintas į veiksmą, lyg atokvėpis prieš finalinę spektaklio dalį.

Kartu baigėsi ir mano subjektyvus, galbūt perdaug kritiškas požiūris į spektaklio formą ir turinį.

Pagyrimai solistei

„Unikali“, „įspūdingo šokio talento savininkė“, „užgrūdinta Anai Kareninai“, „lyg grįžusi iš praeities“ – šie ir panašūs epitetai skambėjo spaudos bei interneto puslapiuose prieš ir po premjeros. Žinoma, jie skirti Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės solistei B.Molytei-Kulikauskienei, įkūnijusiai pagrindinį – Anos Kareninos – vaidmenį. Berods nebėra ką ir pridurti.

Nebent tai, kad B.Molytė jau iki tol buvo daugiabriaunė artistė, gebanti atlikti įvairios stilistikos choreografiją. Ne kartą lyderiaujančią ją teko matyti Klaipėdos muzikinio teatro baleto spektakliuose: J.Smorigino pastatymuose „Žydrasis Dunojus“, „Artisto gyvenimas“, „Kruvinos vestuvės“, L.Beiris „Baletinėje Čaplino ir Dolskio kortoje“ ir kituose. Solinis fragmentas R.Alksnytės sukomponuotose „Prarastose sielose“, vienos iš trijų moterų vaidmuo konceptualiame A.Šeiko spektaklyje „Paikos mergaitės maldos“… Tikiu – dar neišsemti šiuolaikinio šokio klodai, slypintys B.Molytės individualybėje. Talentingos balerinos amplitudę puikiai nusako ir koncertinės programos „Nuo flamenko iki džiazo“ pavadinimas.

Gamtos (ar genetikos) apdovanota ūgiu, lieknu stotu, ilgomis galūnėmis, ypač grakščiomis rankomis, savyje ji talpina ir santūrumą, ir nenusakomą žavesį, ir jausminę gelmę.

Matyt, ne veltui choreografė įvertino šią artistę kaip atradimą („tai mano Ana“) ir pasirinko, kaip pati ambicingai teigė, savo geriausiam kūriniui. Apie jos tinkamumą Anos Kareninos vaidmeniui kiekvienas gali spręsti kaip nori, kaip įsivaizduoja garsaus romano heroję. Mano nuomone, toks amplua jai tiesiog tinka.

Demonstruodama didelę ištvermę ir fizinę galią (žinant apie buvusias kelių traumas ir įtariant, kiek energijos atėmė daugkartinis persirenginėjimas keičiant sukneles), solistė nuostabiai lengvai, tarsi vienu įkvėpimu atliko sudėtingą, jai vienintelei patikėtą vaidmenį.

Manau, neapsiriksiu teigdama, kad ji ir „ištraukė“ visą spektaklį.

Tad nenuostabu – gausūs komplimentai, begalinė publikos simpatija bei pagarba, pasireiškusi ilgais aplodismentais atsistojus, ir visos gėlių puokštės – tik jai, mūsų žaviajai Beatai.

Įspūdinga ambicingo ciklo tąsa su A.Palėjumi

Spalio 14-ąją Klaipėdos koncertų salėje įvyko neeilinis koncertas – Aleksandras Palėjus čia muzikavo dešimtąkart. Tarsi viesulas įsiveržęs į mūsų koncertinį gyvenimą, jis dar kartą pribloškė savo užmojais.

Laima Sugintienė

Sugrįžo tęsti, ką pradėjo

Vos prieš keturis mėnesius pradėjęs įspūdingą projektą, per šį laikotarpį gastroliavęs Kinijoje, daug koncertų grojęs Prancūzijoje, atidaręs ne vieną festivalį, tarp jų – ir savo vardo festivalį Richmonde (JAV), savo studentus (viena jų – 12-metė japonė, žymaus dirigento Kento Nagano duktė) Paryžiaus privačioje aukštojoje muzikos mokykloje „La Scola cantorum“ parengęs konkursams bei debiutui su orkestru, jis grįžo į Klaipėdą tęsti pradėtų darbų.

Ir šįkart, koncertuodamas su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytu pučiamųjų grupe, svečias pasirodė solisto bei dirigento amplua. Tai buvo antrasis ambicingo ciklo „Visi W.A.Mozarto koncertai fortepijonui“ (primenu – jų 27) koncertas. Skambėjo dar penki šio žanro kūriniai, visi jie įvairiais laikotarpiais buvo sukurti W.A.Mozarto gimtajame Zalcburge.

Pradžioje – muzikinis pastišas

Atlikėjai ciklą pratęsė koncertais Nr.3 , D-dur ir Nr.4, G-dur (1767), kuriuos, tėvo Leopoldo padedamas, sukūrė dešimtmetis Wolfgangas Amadeusas. Tai nėra originalūs (kaip ir vasarą jau girdėti du pirmieji) jaunojo genijaus kūriniai, o tik orkestruotos kelių vokiečių kompozitorių sonatų dalys. Vadinamieji „Pasticcio“ koncertai buvo atlikti grakščiai ir neįtikėtinai lengvai, orkestras buvo dėmesingas solistui, ryškėjo subtilūs niuansai, plastiškos frazės, liejosi nuostabi kantilena, tai ypač pasakytina apie lėtąsias koncertų dalis.

Pirmąją koncerto dalį muzikantai pakiliai užbaigė Penktuoju koncertu Re – mažor, kuris tradiciškai yra laikomas pirmuoju. Tai jau originalus žymiojo Vienos klasiko kūrinys, kuriame išryškėja savitas kompozitoriaus stilius. Ir vėl klausytojus džiugino gražus, išraiškingas tembras – nuostabūs obojai, puikus solisto ir orkestro balansas, kiek užaštrinti, hipertrofuoti kontrastai, ypač energingai ir aktyviai artikuliuotas Rondo.

Visų šių savybių nepristigo ir interpretuojant likusius programos kūrinius. Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.6. B-dur, kurio ypatumas – tylios visų dalių pabaigos, dar kartą sužavėjo kultūringu pučiamųjų muzikavimu. Antrąjį ciklo koncertą atlikėjai pakiliai užbaigė Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-dur – paskutiniu ir reikšmingiausiu W.A.Mozarto Zalcburgo periodo šio žanro kūriniu.

Kuria traukinyje ar lėktuve

Kaip žinia, W.A.Mozartas pagal to meto tradiciją improvizuodavo, o užrašytos yra vos kelios kadencijos. Tad, kaip A.Palėjui įprasta, jei nėra originalių kadencijų, jis atliko savas, kurias, pasak atlikėjo, kuria traukinyje ar lėktuve. „Kaip visa tai išlaikyti galvoje?!“ – tarsi pats savimi stebėjosi pianistas.

Skambėjo gana įvairios tiek (ypač) harmonijos ir faktūros, tiek technine, tiek apimties požiūriu kadencijos: nuo gana kuklios trečiajame, gana išplėtotos ketvirtajame iki neįtikėtinų moduliacijų, briliantinės technikos penktajame (jame – ir pribloškiančiai įstabi lėtosios dalies kadencija) bei klasicizmui netradicinės daugiasluoksnės faktūros, romantiškos šeštajame koncertuose. Originalioji W.A.Mozarto kadencija „Juneom“ koncerte suskambo skausmingai tragiška gaida.

Orkestrą papildė pučiamieji

Prie neabejotinos vakaro sėkmės nemažai prisidėjo ir aukščiausio lygio profesionalai pūtikai, džiuginę švariu intonavimu, stilingu grojimu, garso kultūra. Tai Andrius Radziukynas ir Rimantas Giedraitis (fleitos), obojininkai Linas Šalna ir Jonas Pastauka (pastarųjų ansambliavimas – tikra puota ausiai), Andrius Dirmauskas ir Lina Dirmauskienė (valtornos), trimitininkai Vilmantas Bružas ir Dmitrijus Levencovas bei timpanais grojęs Bronislovas Montvidas.

Prieš dešimtmetį, be skambinimo, ėmęs ir diriguoti (tai darė prie instrumento), svečias vadovavo orkestrui pabrėžtinai aktyviai muzikuodamas, raiškiai artikuliuodamas, tikslui pasiekti „įjungdamas“ kūno kalbą, mimiką, akių kontaktą, o už kiekvieną prasmingai nuskambėjusią frazę nuoširdžiai reaguodamas šypsena. Šios atlikėjo savybės, manau, yra viena ryškiausių jo charizmos pusių. A.Palėjų būtinai norisi matyti… O styginiai ne visada atliepdavo tuo pačiu, buvo akivaizdūs nuovargio, tam tikro persisotinimo ženklai… Pagavau save su nerimu galvojant – liko dar 17 koncertų…

Antra vertus, matyt, neatsitiktinai yra įprasta, kad kameriniams orkestrams vadovauja stygininkai. Tiesą sakant, paprastai ne kažin kokie jie ir dirigentai, tačiau instrumento specifiką išmano puikiai. Ar ne čia šuo pakastas? Gal todėl tie ties išnykimo riba balansuojantys tiesiog nerealūs, fantastiški solisto piano arba gerokai lėtesni nei mes įpratę kai kurių dalių tempai smuikininkams tampa neįmanoma misija… Apskritai chuliganiškas elgesys tempų traktuotėje (kad ir devintojo koncerto Presto) gerokai apkartino orkestrantų gyvenimą. Bet kaip nuoširdžiai ir su kokiu tiesiog vaikišku muzikavimo džiaugsmu tai buvo daroma! Ach…

Susitikimas konservatorijoje

Spalio 11-ąją garbus svečias lankėsi S.Šimkaus konservatorijoje.

Čia jis, vilkįs atlapota striukele, įšokęs į džinsus, ne tik šiltai bendravo („koks paprastas, koks nuoširdus“, – aikčiojo susirinkusieji), atsakinėjo į pilnutėlės salės klausimus (Paklaustas, kiek valandų groja, šiek tiek nustebęs pianistas atsakė: „Visada“.), bet ir, visų dideliam džiaugsmui, paskambino du S.Rachmaninovo preliudus.

Išsiskirdamas iki vasario, kai atvyks su žmona, taip pat pianiste, kine iš Taivano Pei-Wen Chen, groti trečiąjį ciklo koncertą, atlikėjas pažadėjo vizito metu surengti ir meistriškumo pamokas.

…Tą vakarą konservatorijos budėtojas jau nežinia kelintą kartą besikreipiantiems moksleiviams kartojo: „laisvų klasių nėra“.

Su meile – choras „Brevis“

Su meile ir iš širdies rytoj Klaipėdos koncertų salėje dainuos Gintauto Venislovo vadovaujamas kamerinis choras „Brevis“, švenčiantis 20-ąjį gimtadienį. Jis klaipėdiečius žada nustebinti preciziniu įvairių stilių – nuo renesansinių madrigalų iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, J.Lennono, P.McCartney’io ir A.Mamontovo dainų – atlikimu, džiugiu muzikavimu, profesionalumu ir įtaiga. „Brevis“ laikomas vienu geriausių chorų Lietuvoje, koncertavo daugelyje Europos valstybių, Pietų Amerikoje bei Japonijoje, pelnė daugiau kaip 40 apdovanojimų, tapo absoliučiu penkių konkursų nugalėtoju.

V.Noreika dainuos romansus

Lapkričio 5-ąją „Švyturio menų dokas“ kviečia į gyvos muzikos legendos, išskirtinio tembro tenoro Virgilijaus Noreikos rusiškų romansų vakarą „Amžinybės akimirka“. Tai bus vienas iš daugelio rugsėjį 75-ąjį gimtadienį šventusio dainininko jubiliejinių pasirodymų gerbėjams visoje šalyje. Dviejų dalių koncerte Klaipėdoje jis atliks M.Glinkos, A.Varlamovo, P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo romansus pagal A.Puškino, F.Tiutčevo, D.Glebovo, S.Jesenino, H.Heinės ir kitų poetų eiles. Skambės žymieji „Menu akimirką žavingą“, „Mes vakar susitikome“, „O, ne, maldauju, neišeik“… Maestro akompanuos pianistė Audronė Juozauskaitė.

Kompozitoriaus jubiliejui – koncertas

Rūta Vildžiūnienė

Spalio 1-ąją į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salę rinkosi graži ir garbinga publika. Malonus šnaresys, nuostabios puokštės bylojo, jog šis vakaras – neeilinis. Į klaipėdiečio Remigijaus Šileikos 60-mečiui skirtą jubiliejinį koncertą atėjo jo kolegos, artimieji, pažįstami, įvairių meno sričių atstovai, kompozitoriaus ir pedagogo gerbėjai. Visus viliojo afišoje išvardytų puikių atlikėjų būrys – graži kompanija muzikantų, paruošusių šio kompozitoriaus kūrinių programą.

Kompozitorius ir pedagogas

R.Šileika į Klaipėdą dirbti atvyko 1981 m. Baigęs du aukštuosius – Vilniaus pedagoginį institutą ir Lietuvos muzikos akademiją, kolega susiviliojo kvietimu persikelti į uostamiestį ir dirbti Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedroje. Suteiktos kompozitoriaus ir muzikos teorinių disciplinų dėstytojo kvalifikacijos leido R.Šileikos asmenyje tarpti kūrėjo ir pedagogo talentui. Šiuo metu pedagoginį darbą profesorius dirba ne tik Menų fakultete. Savo mokinius E.Balsio menų gimnazijoje, J.Karoso, J.Kačinsko muzikos mokyklose jis moko perprasti sudėtingus muzikos komponavimo principus. Galbūt ateityje džiaugsimės puikia pradinio lavinimo institucijų iniciatyva ruošti būsimus kūrėjus ar bent suteikta rimtų ieškojimų galimybe jaunoms kūrybingoms asmenybėms.

Be pedagoginio darbo, R.Šileikos gyvenime svarbus baras – kūrybinė veikla. Sukurta daugiau nei 120 įvairių žanrų ir įvairiems atlikėjams skirtų opusų. Tai stambios ir smulkios formos kompozicijos, kuriose menininkas naudoja įvairias modernias išraiškos priemones – dodekofoniją, sonoristiką, aleatoriką, minimalizmą ir pan. Jubiliato kūrybiniame kraityje ir ne viena estradinė daina (juk jaunystėje vadovavo estradiniams ansambliams).

Kompozitoriaus kūryba skamba ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir užsienyje – Vokietijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kitur. Aštuonerius metus R.Šileika vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui. Jo pastangų dėka buvo surengti šeši naujosios muzikos festivaliai „Marių klavyrai“, kuriuose aidėjo ne vieno klaipėdiečio kompozitoriaus kūriniai.

Į muzikos paslaptį

R.Šileikos jubiliejiniame koncerte skambėjo 10 įvairaus žanro kūrinių, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Autorius prisistatė kaip kūrėjas, kuris nepraranda įkvėpimo, polėkio ir kūrybinių ambicijų.

Vakare išgirdome ir keletą premjerų – pjesė anglų ragui solo „Šaulys“, dedikuota atlikėjui R.Beinariui (kompozicija sukurta 2007 m. pagal to paties pavadinimo K.M.Čiurlionio paveikslą), ir pirmąkart atlikta pjesė fortepijonui „Viražai miraže“ (2010), kurią paskambino T.Romaškina. Abu puikūs atlikėjai savitai perskaitė autoriaus partitūras, įdomiai sudėdami akcentus, siekdami atskleisti muzikos turinį, „vesdami“ į tos muzikos paslaptį.

Labai dramatiškai nuskambėjo V.Vadoklienės ir R.Krikščiūnaitės-Barcevičienės atliekamas vokalinis ciklas „Ką saugo nepragydęs paukščio balsas“, kuriame buvo siekiama atskleisti vienišos moters dvasines būsenas. Iš Šiaulių, gimtojo R.Šileikos miesto, koncerte dalyvavo mokytojų akordeonistų kvintetas – L.Onaitis, D.Vasauskienė, Z.Bružienė, V.Ponelienė ir J.Ma-žonienė. Svečiai atliko šios sudėties ansambliui skirtą kompoziciją „Tokata koliažas“. Į koncerto programos muzikinę puokštę spalvingai įsipynė barokinės sudėties ir skambesio kūrinys „Snieguoto pasaulio melodija“ (2008), kurį stilingai atliko J.Butkytė (sopranas), A.Kuraitė (fleita), A.Kaziukaitienė (altas) ir V.Purlytė (klavesinas). Šis opusas kartu su S.Gedos poezija savitai „užgriebė“ aktualią ekologinę temą.

Nuo stambių formų – iki dainų

Kamerinę jubiliejinio vakaro gaidą pakeitė stambios formos kompozicija – Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui (2006), skirtas draugo ir kolegos kompozitoriaus Z.Virkšo atminimui.

Efektingas, dramatiškas, skirtingų nuotaikų, įvairių prasminių akcentų kupinas kūrinys ir jo atlikimas tapo koncerto kulminacija. Pianisto P.Geniušo ir dirigento T.Ambrozaičio diriguojamo Klaipėdos kamerinio orkestro vedami galėjome išgirsti spalvingus partitūros orkestruotės potėpius, išradingus ir subtilius akustinius solisto išgaunamus efektus.

Koncertą užbaigė Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas A.Vildžiūno. Kolektyvui teko uždavinys penkiomis kompozicijomis parodyti skirtingus R.Šileikos „veidus“.

Skambėjo skirtingos stilistikos dainos. „Šviesa ir muzika“ (1986, ž. S.Gedos, nauja redakcija 2009, pirmasis atlikimas) pasižymėjo nuosaikiai modernia muzikos kalba. Virtuoziškumu išsiskyrė „Oi čiūčia, liūlia“ (2004–2009, pirmasis atlikimas), liaudies dainų motyvais pagrįsta ir polifoniškai išplėtota kompozicija moterų chorui. Choras „Nuodėmė“ iš roko misterijos „Grožvyda“ (2003, ž. V.Storostos-Vydūno) bei diptikas „Juokas „ ir „Po gimtadienio“ (2002, ž. D. Teišerskytės) parodė autoriaus norą sugrįžti prie jaunystėje pamėgto estradinio žanro. S.Šiaučiulio džiazo akordų ir pasažų „užvesti“ choro artistai puikiai atliko abu diptiko opusus bei smagiu stiliumi užbaigė šventinį koncertą.

Apie kompozitorių, pedagogą ir kolegą šiltai kalbėjo ne tik koncertą vedusi muzikologė D.Kšanienė, bet ir visa R.Šileikos pasveikinti atvykusi publika. Jubiliatas buvo apdovanotas kultūros ministro, miesto mero, Klaipėdos universiteto rektoriaus padėkos raštais. Ateityje patirti gražių kūrybingų akimirkų jam linkėjo ir klausytojai, ir atlikėjai.

S.Jačėnas: svajonės irgi kainuoja

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Išbandęs daugybę darbų – nuo kiemsargio iki prezidento patarėjo, į teatro sceną atėjęs su „keistuoliais“, žinomas kaip aktorius, skaitovas, radijo ir televizijos laidų rengėjas ir vedėjas, VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ direktorius, kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ leidėjas, literatūros ir muzikos festivalio „Naktigonės“ inicia-

torius ir organizatorius, aktorius Sigutis Jačėnas juokiasi – „nenurimsiu, kol nenumirsiu“. Jis visą laiką norėjo būti režisieriumi, turėti savo teatrą, savo aktorius… Bet nesusiklostė gyvenimas, deja, taip, kad galėtų dirbti tik tai, ką norėtų.

Nuo 1986-ųjų, kai baigė dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, į sceną kalbėti, dainuoti, žaisti ir vaidinti jis ėjo arti 3000 kartų… Per paskutinius penkerius metus išleido daugiau nei 30 unikalių albumų, organizavo penkias „Naktigonių“ vasaras pajūryje, statė spektaklius, parengė beveik dešimtį radijo projektų, rašė scenarijus ir režisavo dainų šventes.

Aktorius neabejoja, kad didžiausią išliekamąją vertę turės jo parengtos ir išleistos kompaktinės plokštelės, kurių vien gamyba kainavo daugiau nei 100 tūkst. litų. Valstybės parama – vos penktadalis projekto kainos. Visa kita reikėjo surasti, išprašyti, pasiskolinti…

Uostamiestyje S.Jačėno surengtos 5-osios literatūros ir muzikos „Naktigonės“ šiemet vyko nuo gegužės 31-osios iki rugsėjo 6-osios: 13-oje lietuviško žodžio teatro vakarų dalyvavo daugiau nei pusšimtis menininkų, kūrėjų ir atlikėjų iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, suskaičiuota, kad šio festivalio renginiuose apsilankė daugiau nei trys tūkstančiai klaipėdiečių ir uostamiesčio svečių.

Prasmė ir laimė

– Smalsu, kaip, kada, kur jums gimė „Naktigonių“ festivalio idėja, kas ją inspiravo?

– Tiesą sakant, čia ilga istorija… Jos „pradžių pradžia“ driekiasi į paauglystės metus Kaune. Iš ten ryškūs prisiminimai apie Lakštingalų slėnį Palemone, Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus pašonėje, kur „suskrisdavo“ minios išsiilgusių pavasario ir poezijos. Apie mokyklą, literatūros mokytojus, kurie skatindavo dalyvauti skaitovų konkursuose. Apie tuometinius profsąjungų kultūros rūmus, kur lankiau dramos būrelį (vadovavo aktoriai Staselė Ivanauskaitė ir Algis Kybartas), kur su kolegomis bendraminčiais maždaug 1980-aisiais savarankiškai parengiau pirmąjį spektaklį „ašara dievo aky…“ pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraščius. Iš ten ta bacila, kuri gyva turbūt dar nuo pirmųjų lietuviškųjų vakarų, kai išlikimo klausimą sprendė būtinybe burtis prie gimtosios kalbos.

Vėliau – Vilniaus studijų periodas ir įkvepianti scenos kalbos dėstytojos, aktorės ir skaitovės Eugenijos Jankutės patirtis, įsimintini literatūros vakarai Menininkų rūmuose. Toliau sekė paskyrimas dirbti skaitovu Filharmonijoje bei nesibaigiančios klajonės po Lietuvėlės miestelius ir kaimus…

Atgimimo metais Tauta išsiliejo į gatves ir aikštes. Teatrai, deja, ištuštėjo. Poetinis žodis suskambo iš tribūnų šimtatūkstantiniuose mitinguose, tačiau… nunyko, pvz., literatūros skaitymai Birutės kalno papėdėje Palangoje. Todėl 2005-aisiais ir pasiūliau Romualdui Petraičiui iš „Klasikos projektų“ įtraukti į jų rengiamo pirmojo festivalio „Palangos vasara“ programą kelis poezijos ir muzikos vakarus, t.y. pamėginti atgaivinti ilgametę tradiciją. Pavadinau šį „inkliuzą“ Maironio eilėraščio eilute „Ramios, malonios vasaros naktys…“, o į pirmąjį po beveik dviejų dešimtmečių poezijos vakarą Palangoje, tik jau Gintaro muziejaus terasoje, pats automobiliu iš Vilniaus vežiau šviesaus atminimo aktorių Laimoną Noreiką, anot Arvydo Juozaičio, „lietuviško žodžio vaidilą“, kuris visą kelią su nostalgija apie tai ir tekalbėjo: apie parengtas programas, apie autorius, jų likimus, apie stebuklingą klausytojų dėmesį ir gausybę kūrybinių vakarų visoje Lietuvoje.

Sumanymas, regis, pasiteisino, todėl poezijos ir muzikos šventė „Ramios, malonios vasaros naktys…“ kviečia iki šiol… Tačiau aš po metų pasukau savais keliais ir nutariau pamėginti pats organizuoti. Žmona palaimino pavadinimą „Naktigonės“, ir 2006-ųjų vasarą įvyko pirmi keturi renginiai Palangos kultūros centre „Ramybė“. Dėkui ponams Samukams, kad jie patikėjo, priglaudė ir prisidėjo kuo galėjo.

– Antri metai „Naktigonės“ vyko Klaipėdoje – kodėl festivalis pakeitė dislokacijos vietą?

– Kadangi Palangos savivaldybė neišgirdo daugkartinių prašymų paremti šią iniciatyvą, o Klaipėda atsiliepė, todėl po pirmų trijų „Naktigonių“ vasarų kurorte jau antrus metus literatūros ir muzikos pirmadieniai „švartuojasi“ uostamiestyje. Pasitaikius progai noriu viešai padėkoti atlikėjams, rėmėjams, informaciniams partneriams ir visiems, kurie bent žodeliu užsiminė savo skaitytojams, žiūrovams ar klausytojams apie vykstančius nepakartojamus susitikimus. Ypatingai žemai lenkiuosi I.Simonaitytės bibliotekos žmonėms (ir asmeniškai direktoriui Juozui Šikšneliui) už plačiai atvertas duris ir tikėjimą, kad susibūrę prie „Naktigonių“ ugniakuro dar galime bendromis pastangomis suteikti vieni kitiems viltį ir padėti apsiginti nuo beprotiškai skubančio, modernėjančio, vienodėjančio, nuobodėjančio… pasaulio tamsos, tuštybės ir triukšmo. Tai yra prasmė ir tai yra didžiulė laimė.

Misija – burtis ir dalytis

– Tai todėl dauguma „Naktigonių“ renginių nemokami? O gal užsikrėtėte klaipėdietiška Pilies džiazo festivalio tradicija?

– Esu tikras, kad visi iš biudžeto remiami projektai turėtų būti arba nemokami, arba už itin simbolinę bilieto kainą. O Pilies džiazo festivalio tradicija gal „užsikrėstų“ ir kiti rengėjai, jeigu… Jeigu jų finansavimas būtų bent kiek panašiai ženklus. Sakoma, kad palyginimas nieko neįrodo, bet palyginimas daug ką pasako: pvz., XVI Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui miestas skyrė 70 tūkstančių, o štai 5-osioms literatūros ir muzikos „Naktigonėms 2010“ – tik 3 tūkst. 800 litų. Ačiū, žinoma, ir už tai, bet… Kai mokesčiais daugiau nei trečdalį paramos tenka net grąžinti, tuomet tik juoktis pro ašaras belieka, nes su likusia suma vargu, ar realu bent kiek prisidėti prie, anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, „miesto kultūrinio savitumo puoselėjimo bei kultūrinių paslaugų gerinimo programos“. Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad jeigu miestui tas „puoselėjimas“ ar „gerinimas“ tik tiek ir terūpi, tai ko čia man „plėšytis“ ir aukoti savo laisvalaikį? Na, nebent dėl prisiekusių „Naktigonių“ žiūrovų, kurių susidomėjimas literatūros ir muzikos vakarais dažną net šios rekordiškai karštos vasaros pirmadienį buvo toks didžiulis, kad tiesiog nebegalėjome visų norinčiųjų deramai priimti. Dovanokite, mielieji.

– Pastebėjau, kad „Naktigonės“ nebe pirmąsyk vienaip ar kitaip siejasi su jūsų leidžiama, kasmet pasipildančia kompaktinių plokštelių „Lietuvių aktorių balsai“ kolekcija – ar ją dar tęsite?

– Taip yra nuo pat pradžių, kadangi abu projektai gana glaudžiai susiję. Arba kviečiu atlikėjus į „Naktigones“ atvykti su parengtomis programomis, kurias vėliau dažnai įrašome į plokšteles, arba pirma įrašome, o tada kviečiu atvykti į plokštelės pristatymo renginį. Pristatome „Naktigonėse“ net tik kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ naujienas, bet ir kitus VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ leidinius. Kompaktinių plokštelių kolekcijoje „Lietuvių aktorių balsai“ šiuo metu – jau 21 albumas. Priesaką sau tarsi jau įvykdžiau, nes prieš penkerius metus sakiau (pirmoji kolekcijos kompaktinė plokštelė pristatyta 2005-ųjų rugsėjį), kad kada nors kolekciją sudarys 21 kompaktinė plokštelė ir tokiu būdu įamžins amžių sandūroje kūrusių ir tebekuriančių žinomų įvairių kartų menininkų – aktorių, dainuojančių ir skaitančių lietuviškai – balsus bei pataikys į „tašką” ir suteiks tai, ko labiausiai mums trūksta. O trūko labiausiai tada ir, regis, dar labiau trūksta šiandien – įsiklausymo, bendrystės jausmo. Todėl taip svarbu ieškoti ir atrasti, kas mus dar vienija, jungia, sutelkia. Gal tai ir yra didžioji kolekcijos atsiradimo priežastis, jos misija – burti, burtis ir dalytis su kitais savo atradimais bei praradimais – visa savo gyvenimiška patirtimi.

Apmaudu, bet šiemet dar teišleidau vos vieną albumą – dviejų kompaktinių plokštelių rinkinį „Skaito Regina Paliukaitytė“. Ir tai bendrom jėgom su aktorės artimaisiais pasidalijome išlaidas ir plokšteles. Taip atsitiko todėl, kad pernai Kultūros ministerija metų pradžioje paskyrė dalinį finansavimą penkių kolekcijos albumų („33 W.Shakespeare sonetai“, „44 čiulbėjimai“, „Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!“, „Apuoko valanda“, „Valhala“) leidybai, suderinome patikslintas sąmatas, išsiunčiau pasirašytus dokumentus ir nieko nelaukdamas puoliau įgyvendinti projektus, tačiau… Po trijų mėnesių delsimo pasirašyti sutartį, kai plokšteles asmeninėmis lėšomis jau buvome įrašę, o kai kurias net pagaminę, ministerija pranešė, kad žadėtos paramos nebebus… Argi taip galėtų atsitikti teisinėje valstybėje? Tai neteisinga jau vien todėl, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kuris privalėtų būti suprantamas kaip valdžios pareiga laikytis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, kad nenukentėtų asmenų interesai. Deja… Todėl puoliau į gilią finansinę „duobę“, nes „Vieno aktoriaus teatro“ įstaigėlei vėjais paleisti 11 tūkst. litų (tokia turėjo būti valstybės parama, ir tai tik dalis visų penkių plokštelių leidybai reikalingos sumos) – žiaurus smūgis ne tik asmeniškai, bet ir mano šeimai.

Centras gali būti ir čia

– Kaip suprantu, jūsų „Vieno aktoriaus teatras“ iš finansinės duobės išlipti nepadeda? Įdomu, kodėl taip jį pavadinote – esate individualistas?

– Turbūt… Visi juk ateinam ir išeiname individualiai. Bet yra ir kita priežastis. Tiesiog nesutinku, kas norėtų drauge veikti, nieko neuždirbti ir dar savais primokėti… Tai juokas, žinoma, bet realybė labai panaši. Ir nesvarbu, ką kas nors galbūt galvoja ar įsivaizduoja apie mano leidybinę veiklą. Niekas kitas literatūrinių kompaktinių plokštelių, deja, neleidžia. Kodėl? Atsakymas labiau nei paprastas – tai nėra pelninga. Tačiau manau, kad kas nors turi daryti ir tai. Savo VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ šūkiu esu paskelbęs – „Kas kitas, jeigu ne aš?“, taigi…

– Pats prieš kelerius metus su žmona persikėlėte gyventi į Klaipėdą – kuo jus patraukė uostamiestis, ar čia jaučiatės jau savas?

– Taip. Mudu abudu su Nijole Klaipėdoje jau penkti metai… Apie gyvenimą pajūryje jau ir anksčiau nuolat pafantazuodavome, o kai žmoną pakvietė čia dirbti – mūsų svajonė išsipildė. Tačiau ir svajonės savaip „kainuoja“… Dažnai visiška nežinia dėl rytojaus… Darbų čia neturiu… Visos vietos visur užimtos… Taigi, nors nesame jau visai svetimi, bet dar tikrai negreitai būsime ir visai savi. Jeigu kada būsime… O patinka čia permainingi vėjai… Nuo rudens iki pavasario pasivaikščiojimai ištuštėjusia pakrante… Žiūrėjimas į vis kitokią jūrą… Gintarų rinkimas… Patinka, kad nėra monotoniško ir slegiančio didmiesčio gaudesio… Kad pro langą matome tekančią Danę, girdime čiulbančius paukščius, žuvėdrų klegesį ir laivų „pasisveikinimus“. Net savotiškai smagu, kad esame gana toli nuo Kauno ir dar toliau nuo Vilniaus, bet… tikrai esame arčiau savęs.

– Ką manote apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? Koks jis, palyginti su kitų šalies didmiesčių? Ko jam stinga? O gal kažko per daug?

– Nebegaliu nešališkai po penkerių metų, praleistų Klaipėdoje, vertinti aplinkos, todėl, perfrazuodamas Marijoną Mikutavičių, jau galėčiau ir uždainuoti, kad „aš tikrai myliu“ Klaipėdą. Tačiau būtent todėl galiu leisti sau būti ir kritiškesnis, nei turistas, kuris atvyksta čia tik savaitgaliui.

Nėra gerai, kad Klaipėda, tarsi neatsilaiko ir lengvai „pasiduoda“, „užsikrečia“ vienadienėmis „naujovėmis“, ateinančiomis iš neva „didmiesčių“, kur visko yra tikrai gerokai daugiau, todėl apstu efektingo kultūrinio šlamšto, persunkto komercializacija, industrializacija. Panašu, kad kaip ir miesto paveiksle (sveiku protu nesuvokiame, kodėl gali atsirasti vidury miesto krantinė, kuri niekur neveda. Tiksliau, veda link užtvaro, pro kurį visi braunasi rizikuodami, užuot galėdami saugiai nulipti ir užlipti laiptais), kultūros erdvėje itin stinga koordinacijos, vienijančios idėjos ir noro veikti drauge. Kažkodėl vis dar dominuoja tendencija steigtis, kurti naujus darinius, užuot susivienijus, susijungus. Kai visi kas sau, labai lengva manipuliuoti visuomenės nuomone ir garsiai deklaruoti, kad tereikia tik triukšmingų masinių gatvės renginių arba, kas paskutiniu metu itin suklestėjo, „švenčių“, kurių pagrindinis tikslas – pavalgyti. Atsiprašau, bet ką tai turi bendra su švente, taip panašiai skambančia, kaip žodis „šventas“?..

Pasigendu jaukių kultūros renginių, skirtų sielai, netriukšmingų, nemasinių. Be tikslo kažką šokiruoti, „pritrenkti“, nustebinti… Linkėčiau, kai visi lekia strimgalviais į priekį – į nežinią, stabtelti, susimąstyti apie amžinybę, patikėti, kad vyksmo centras gali būti ir yra čia, o ne kažkur, mistiniame „didmiestyje“. Taigi linkiu drąsos būti savimi, ugdyti platesnį požiūrį, gilesnį istorinį-geografinį konteksto suvokimą.

– Negalvojate pats vėl grįžti į teatro sceną kaip aktorius? Nepasiilgstate?

– Tiesą sakant, kartais dar „susapnuoju“, bet… Tikrai nemanau, kad kas nors to ilgisi. Taigi tai būtų daugiau savitikslis planas. Aktorių juk yra – jaunų, lieknų, perspektyvių… Esu nueinantis. Bet tai manęs nė kiek nebaugina. Ko gero, priešingai – suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę būti nepriklausomam nuo populiarumo. Dažnai net pagalvoju, kad kuo labiau senstu, tuo geriau jaučiuosi, nes nebėra reikalo eikvoti energiją dėl smulkmenų, kurios jaunystėje kažkodėl būna itin svarbios. Pripažinimas, sėkmė, garbė.. Viskas ilgainiui nusistovi ir žymiai paprasčiau atsirinkti, kas yra tikra, svarbu, esmė.

Gal ir nepatikėsite, bet visai nebenorėčiau būti jaunas. Tiesiog nežinočiau, ką su ta jaunyste „veikti“. Turbūt ir vėl ieškočiau, klysčiau… Tik dabar lengva taip samprotauti, kai to jau niekada nebebus.

O „gimtajame“ Keistuolių teatre viename spektaklyje vaidinu iki šiol. Spalio 28 ir 29, lapkričio 26 ir 27 dienomis Keistuolių teatre Vilniuje – muzikinis reviu „Taisyklė Nr.1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama!“ Kviečiu!