„Tinkluose“ – fantastiškas lietuviškų filmų ketvertas

„Tinkluose“ – fantastiškas lietuviškų filmų ketvertas

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos „Švyturio menų doke“ svečiavęsis 12-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ maloniai nustebino negausia, bet kaip reta įdomia Lietuvos filmų programa.

Aivaras Dočkus

Jokio alkio jausmo

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ visuomet nubrėžia linijas nepriklausomų filmų aikštėse. Kuo alsuoja pradedantieji scenaristai, režisieriai, operatoriai ir aktoriai, tuo pasaulinis kinas kvėpuoja po trejų – penkerių metų.

Mes puikiausiai matome, kas užims pirmąsias vietas filmų „gaminimo“ procese ir diktuos sąlygas viename ar kitame žanre. Štai prieš porą metų „Tinkluose“ ispanai pristatė solidžią porciją „atmosferinių“ siaubo filmų. Ir dabar būtent ispanai yra šio žanro lyderiai, daugelis jų jau sėkmingai persikraustė į Holivudą. Švedai „Tinkluose“ nustebino originalaus siužeto trileriais, atskiestais aštriomis ironijos drožlėmis. Dabar visas pasaulis kraustosi iš proto dėl „Merginos su drakono tatuiruote“.

Tad šiemet keliaudamas į Lietuvos filmų programą, kiek įmanoma stengiausi mintyse sumažinti lūkesčių skalę. Kad po peržiūros liktų pozityvių minčių dėl lietuviško kino ateities. Ne itin smagiai nuteikė kuklokas juostų skaičius – vos keturi filmai. Ir nuoširdus festivalio direktoriaus Arturo Jevdokimovo apgailestavimas, kad lietuviškų darbų turėjo būti daugiau. Kažkas nesiryžo publikai patiekti savo „pirmojo blyno“, o kažkas nusprendė, jog filmas dar netobulas ir jį reikia „nušlifuoti“ iki nepriekaištingo blizgesio.

Tačiau po peržiūros neliko jokio alkio jausmo. Tik maloni nuostaba. Visas lietuviškasis ketvertas „susižiūrėjo“ lyg vienas geras keturių visiškai skirtingų dalių filmas. Geriausias įvertinimas – emocinga žiūrovų reakcija. Kadangi „Tinkluose“ svečiuojuosi beveik nuo pat festivalio pradžios, atskiriu tikrus susižavėjimo plojimus nuo mandagių pliaukštelėjimų, kurie dažniausiai reiškia „ne visai supratom“ arba „ačiū už mėginimą kurti“. Šį kartą emocijos buvo nesuvaidintos.

Kerinti „Ana geraširdė“

Miko Žukausko trumpo metražo psichologinė drama atima vos 21 minutę brangaus gyvenimo laiko, o papasakoja istoriją, kuriai perteikti kai kuriems žinomiems mūsų kraštų režisieriams prireiktų pusantros valandos. Sesuo prižiūri neįgalų brolį. Pati neturi laiko asmeniniams reikalams. Bet darbe pasirodo linksmas jaunuolis, kuris atvirai rodo jai dėmesį. Štai čia ir prasideda vidinis konfliktas, kuris yra pagrindinis filmuko variklis. Veiksmas dinamiškas, aktoriai „neperspaudžia“, dialogai trumpi ir taiklūs. Įkvepianti režisieriaus darbo su aktoriais pamoka. Per 21 minutę turime visaverčius personažų portretus ir įsijaučiame į jų nelengvas vidines būsenas.

Herojai kikena – keisčiausia, jog šį žavingą flirtą įdomu stebėti. Nes abipusė personažų simpatija pakeri lengvai ironišku naivumu.

O finalas staigus ir skausmingas. Žmogiškai suprantamas ir paliekantis teisę sprendimą priimti patiems žiūrovams, kurie negali likti abejingi ir užima skirtingas pozicijas. Norimas rezultatas pasiektas. „Ana geraširdė“ užmezga artimą kontaktą su publika.

„Let’s play“ pokštas

Filmuko pavadinimas tiesiogiai atitinka turinį. Lietuviškoje programoje tai paties trumpiausio metražo kūrinys. Vos kelios minutės, sumontuotos kaip vaizdo klipas. Operatorius-režisierius įrodinėja, kad talentingai dirbanti kamera gali sudominti net ne istorija, o jos užuomazgomis.

„Let’s play“ – linksmas studentiškas pokštas, kuris lengvai išsirutuliotų į pilno metražo kriminalinę komediją apie linksmų merginų gaują, originaliu būdu šantažuojančią pavėpusius vyrukus. Paprasta, bet smagiau už visokias „penkių dienų avantiūras“, kurioms tuščiai švaistomi pinigai. O „Let’s play“ pilno metražo variantas galėtų tapti tikru kino teatrų hitu.

Bauginantis „Svetimkūnis“

Pagaliau sulaukėme ir lietuviškojo „siaubiako“. Ir jį nebūtų gėda parodyti prestižiniuose „horroro“ festivaliuose.

„Svetimkūnyje“ meistriškai kuriama auganti įtampa. Kaip geriausiuose žanro pavyzdžiuose, baimės nuojauta kyla iš tylos, vienatvės ir laukimo „kažko neišvengiamai artėjančio“. Kamera „prilimpa“ prie filmo herojės, fiksuoja jos nesaugumo jausmą, pirmąsias išgąsčio apraiškas. Čia vėl tikrumo ir netikrumo svarstyklės priklauso nuo režisieriaus darbo su aktore. Savotiškas tylus monospektaklis, kuriame nevalia „perspausti“. Baimės anatomija labai subtili. „Svetimkūniui“ pavyksta įtikinti ir įbauginti. Triukas šviežias šviežutėlis – mergina bijo pati savęs, t.y. ją persekioja jos antrininkė – šmėkla. Pragariškai sumanu. Dar gudresnis siaubingo garso efektas – nejaukiai lūžinėjantys kaklo slanksteliai. Panašiu gąsdinimo fokusu buvo paremta japoniškosios ir amerikietiškosios „Pagiežos“ sėkmė – tik ten pamėklė skleidė nugarą šiurpuliais padengiantį gargaliavimą.

Viena „Tinklų“ žiūrovė neišlaikė ir drąsindama save leptelėjo: „Bliamba, nu, kaip baisiai!.. Bet čia gi tik filmas“. Ir užsidengė akis, kad nematytų šiurpios atomazgos. O ji nenuvylė, įvyko tai, ko slapčiomis ir tikėjomės. Akistata su pabaisa. Su savimi. Lėta. Įtraukianti. Prikaustanti prie ekrano. „Svetimkūnio“ kūrėjai kruopščiai išanalizavo bauginimo procesą. Svarbu kuo ilgiau pratęsti laukimą. Kad užtirptų galūnės. O tada heroję ir žiūrovą reikia staigiai pribaigti. „Prikalti“ prie kėdės ir palikti vypsoti į titrus.

„Svetimkūnio“ idėja taip pat verta pilno metražo formato.

„Upė“ – metų atradimas

Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinį filmą „Upė“ drąsiai vadinu metų kino atradimu.

Tai nėra tipiška dokumentika, juosta intriguoja labiau nei aukščiausio lygio vaidybinis kinas.

„Upėje“ daugybė skirtingų srovių. Istorija dramatiška. Kaimelio ties Neries ir Šventosios samplaika gyventojų situacija sunkiai įsivaizduojama. Valdžia nepasirūpina transportu, žmonės atkirsti nuo civilizacijos. Vaikai kas rytą valtele plaukia į mokyklą. Jie priversti kulniuoti per karinį poligoną. Filmo kūrėjai siunčia socialinę žinutę. Toliau – komedijos elementai, prisotinti juodo gyvenimiško humoro. Vaikai pasakoja linksmus nutikimus. Kažkuris prisipažįsta, kad norėtų gyventi Baltarusijoje, „nes ten talonėlius maistui dalija“. Šuolis į socialinę dramą. Kaimelyje klesti nedarbas ir alkoholizmas. Bet ir vėl – komedija… Smalsi operatoriaus Viktoro Radajevo kamera nudaigoja irzlų vyriškį, kuris vos nenuvirsta nuo lieptelio ir nueidamas riebiai nusikeikia. Genialus momentas.

„Upė“ ne sykį ir ne du virsta trileriu. Vaikai žiemą kuo ramiausiai pėdina ledu. Persmelkia ledinis siaubas. Perplaukiama į siaubo filmų teritoriją – moteriškė drebančiu balsu paporina apie nuskendusį brolį. Pojūčiai ir išgyvenimai taip susipina, jog nepaliauji stebėtis, kaip greitai kinta reakcijos į įvykius ekrane. Kartu „Upės“ kūrėja neperša jokios povandeninės nuomonės, nesistengia „persūdyti“ dramatiškumo. Istorija pati pasakoja save – teka srauniai lyg upė. Yra gamta, valtys, vaikai, suaugusieji, metų laikų kaita, kareiviai. Natūralumas neprašo papildomų paaiškinimų. Todėl filmas prasideda paprastai – vaikai su kareiviais žaidžia futbolą. Pabaiga dar paprastesnė – vaikai dviračiais raižo sniegą. Gyvenimas tęsiasi. Upė teka.

„Upė“ pelnytai renka prizus prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose. Rodydamas tokius filmus festivalis „Tinklai“ taip pat patenka į prestižinių kategoriją.

Sujungs poeziją, vaizdą ir garsą

Sujungs poeziją, vaizdą ir garsą

 

 

Penkmetį švenčiantis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ šiandien atkeliavo į pajūrį. „Švyturio menų doke“ vyks nemokama tarptautinio Berlyno poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ darbų peržiūra, gyvai skaitoma poezija bus derinama su gyvos elektroninės muzikos dažniais.

Vienintelis Lietuvoje tarpdisciplininius menus bei poeziją jungiantis tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis „Tarp“ Klaipėdoje svečiuojasi trečiąkart. Tai paskutinė renginio, nuo spalio 20-osios migravusio po netradicines erdves didžiuosiuose Lietuvos miestuose, stotelė.

Klaipėdos„Švyturio menų doke“ festivalio „Tarp“ viešnagę 18 val. pradės svarbiausias šių metų akcentas – tarptautinio poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ programa – poezijos ir kino dvelksmas tiesiai iš Berlyno.

Kas antri metai Berlyne organizuojamo festivalio konkursinėje programoje dalyvauja daugiau nei 900 filmų kūrėjų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šiemet spalio 14–17 d. jau penktąjį kartą Berlyne vykusio festivalio „ZEBRA“ geriausių filmų rinkinį ir šių metų laureatų darbus audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp“ pristato festivalio „ZEBRA“ projektų vadovas Thomas Zandegiacomo del Belas. Klaipėdoje besilankantis jau nebe pirmą kartą svečias atsivežė visus naujausius festivalio „ZEBRA“ perliukus iš Islandijos, Olandijos, Suomijos, Austrijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, JAV bei kitų šalių. Goethe‘s instituto dėka šių filmų peržiūros „Tarp“ festivalio metu vyksta nemokamai.

Po filmų peržiūros, nuo 20.30 val., prasidės vakaro programa „Tarp tekstų ir elektronikos“. Jos metu bus bandoma vienu ypu suderinti gyvai skaitomą poeziją ir gyvai atliekamą elektroninę muziką. Eksperimentinės renginio dalies metu savo kūrybą skaitys poetas, dramaturgas, prozininkas, bardas, vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ režisierius Mindaugas Valiukas, jaunoji poetė Laura Valaitytė bei viena iš festivalio organizatorių „AVaspo“ grupės narė Gabrielė Labanauskaitė. Kartu nenuspėjamas elektroninės muzikos formas vystys klaipėdietis Kristijonas Lučinskas su savo projektu „Driezhas“. Jo kūryboje daugybė garsų susipina su tradiciniais ir elektroniniais instrumentais, gausu buities ir industrinių motyvų, gilių ritmų bei spalvingų melodinių linijų.

Vakaro programą užbaigs klaipėdiečių menininkų organizacijos „MeKuSa“ sukurti filmai.

„Durų“ inf.

Įspūdinga ambicingo ciklo tąsa su A.Palėjumi

Įspūdinga ambicingo ciklo tąsa su A.Palėjumi

Spalio 14-ąją Klaipėdos koncertų salėje įvyko neeilinis koncertas – Aleksandras Palėjus čia muzikavo dešimtąkart. Tarsi viesulas įsiveržęs į mūsų koncertinį gyvenimą, jis dar kartą pribloškė savo užmojais.

Laima Sugintienė

Sugrįžo tęsti, ką pradėjo

Vos prieš keturis mėnesius pradėjęs įspūdingą projektą, per šį laikotarpį gastroliavęs Kinijoje, daug koncertų grojęs Prancūzijoje, atidaręs ne vieną festivalį, tarp jų – ir savo vardo festivalį Richmonde (JAV), savo studentus (viena jų – 12-metė japonė, žymaus dirigento Kento Nagano duktė) Paryžiaus privačioje aukštojoje muzikos mokykloje „La Scola cantorum“ parengęs konkursams bei debiutui su orkestru, jis grįžo į Klaipėdą tęsti pradėtų darbų.

Ir šįkart, koncertuodamas su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytu pučiamųjų grupe, svečias pasirodė solisto bei dirigento amplua. Tai buvo antrasis ambicingo ciklo „Visi W.A.Mozarto koncertai fortepijonui“ (primenu – jų 27) koncertas. Skambėjo dar penki šio žanro kūriniai, visi jie įvairiais laikotarpiais buvo sukurti W.A.Mozarto gimtajame Zalcburge.

Pradžioje – muzikinis pastišas

Atlikėjai ciklą pratęsė koncertais Nr.3 , D-dur ir Nr.4, G-dur (1767), kuriuos, tėvo Leopoldo padedamas, sukūrė dešimtmetis Wolfgangas Amadeusas. Tai nėra originalūs (kaip ir vasarą jau girdėti du pirmieji) jaunojo genijaus kūriniai, o tik orkestruotos kelių vokiečių kompozitorių sonatų dalys. Vadinamieji „Pasticcio“ koncertai buvo atlikti grakščiai ir neįtikėtinai lengvai, orkestras buvo dėmesingas solistui, ryškėjo subtilūs niuansai, plastiškos frazės, liejosi nuostabi kantilena, tai ypač pasakytina apie lėtąsias koncertų dalis.

Pirmąją koncerto dalį muzikantai pakiliai užbaigė Penktuoju koncertu Re – mažor, kuris tradiciškai yra laikomas pirmuoju. Tai jau originalus žymiojo Vienos klasiko kūrinys, kuriame išryškėja savitas kompozitoriaus stilius. Ir vėl klausytojus džiugino gražus, išraiškingas tembras – nuostabūs obojai, puikus solisto ir orkestro balansas, kiek užaštrinti, hipertrofuoti kontrastai, ypač energingai ir aktyviai artikuliuotas Rondo.

Visų šių savybių nepristigo ir interpretuojant likusius programos kūrinius. Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.6. B-dur, kurio ypatumas – tylios visų dalių pabaigos, dar kartą sužavėjo kultūringu pučiamųjų muzikavimu. Antrąjį ciklo koncertą atlikėjai pakiliai užbaigė Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-dur – paskutiniu ir reikšmingiausiu W.A.Mozarto Zalcburgo periodo šio žanro kūriniu.

Kuria traukinyje ar lėktuve

Kaip žinia, W.A.Mozartas pagal to meto tradiciją improvizuodavo, o užrašytos yra vos kelios kadencijos. Tad, kaip A.Palėjui įprasta, jei nėra originalių kadencijų, jis atliko savas, kurias, pasak atlikėjo, kuria traukinyje ar lėktuve. „Kaip visa tai išlaikyti galvoje?!“ – tarsi pats savimi stebėjosi pianistas.

Skambėjo gana įvairios tiek (ypač) harmonijos ir faktūros, tiek technine, tiek apimties požiūriu kadencijos: nuo gana kuklios trečiajame, gana išplėtotos ketvirtajame iki neįtikėtinų moduliacijų, briliantinės technikos penktajame (jame – ir pribloškiančiai įstabi lėtosios dalies kadencija) bei klasicizmui netradicinės daugiasluoksnės faktūros, romantiškos šeštajame koncertuose. Originalioji W.A.Mozarto kadencija „Juneom“ koncerte suskambo skausmingai tragiška gaida.

Orkestrą papildė pučiamieji

Prie neabejotinos vakaro sėkmės nemažai prisidėjo ir aukščiausio lygio profesionalai pūtikai, džiuginę švariu intonavimu, stilingu grojimu, garso kultūra. Tai Andrius Radziukynas ir Rimantas Giedraitis (fleitos), obojininkai Linas Šalna ir Jonas Pastauka (pastarųjų ansambliavimas – tikra puota ausiai), Andrius Dirmauskas ir Lina Dirmauskienė (valtornos), trimitininkai Vilmantas Bružas ir Dmitrijus Levencovas bei timpanais grojęs Bronislovas Montvidas.

Prieš dešimtmetį, be skambinimo, ėmęs ir diriguoti (tai darė prie instrumento), svečias vadovavo orkestrui pabrėžtinai aktyviai muzikuodamas, raiškiai artikuliuodamas, tikslui pasiekti „įjungdamas“ kūno kalbą, mimiką, akių kontaktą, o už kiekvieną prasmingai nuskambėjusią frazę nuoširdžiai reaguodamas šypsena. Šios atlikėjo savybės, manau, yra viena ryškiausių jo charizmos pusių. A.Palėjų būtinai norisi matyti… O styginiai ne visada atliepdavo tuo pačiu, buvo akivaizdūs nuovargio, tam tikro persisotinimo ženklai… Pagavau save su nerimu galvojant – liko dar 17 koncertų…

Antra vertus, matyt, neatsitiktinai yra įprasta, kad kameriniams orkestrams vadovauja stygininkai. Tiesą sakant, paprastai ne kažin kokie jie ir dirigentai, tačiau instrumento specifiką išmano puikiai. Ar ne čia šuo pakastas? Gal todėl tie ties išnykimo riba balansuojantys tiesiog nerealūs, fantastiški solisto piano arba gerokai lėtesni nei mes įpratę kai kurių dalių tempai smuikininkams tampa neįmanoma misija… Apskritai chuliganiškas elgesys tempų traktuotėje (kad ir devintojo koncerto Presto) gerokai apkartino orkestrantų gyvenimą. Bet kaip nuoširdžiai ir su kokiu tiesiog vaikišku muzikavimo džiaugsmu tai buvo daroma! Ach…

Susitikimas konservatorijoje

Spalio 11-ąją garbus svečias lankėsi S.Šimkaus konservatorijoje.

Čia jis, vilkįs atlapota striukele, įšokęs į džinsus, ne tik šiltai bendravo („koks paprastas, koks nuoširdus“, – aikčiojo susirinkusieji), atsakinėjo į pilnutėlės salės klausimus (Paklaustas, kiek valandų groja, šiek tiek nustebęs pianistas atsakė: „Visada“.), bet ir, visų dideliam džiaugsmui, paskambino du S.Rachmaninovo preliudus.

Išsiskirdamas iki vasario, kai atvyks su žmona, taip pat pianiste, kine iš Taivano Pei-Wen Chen, groti trečiąjį ciklo koncertą, atlikėjas pažadėjo vizito metu surengti ir meistriškumo pamokas.

…Tą vakarą konservatorijos budėtojas jau nežinia kelintą kartą besikreipiantiems moksleiviams kartojo: „laisvų klasių nėra“.

Su meile – choras „Brevis“

Su meile – choras „Brevis“

Su meile ir iš širdies rytoj Klaipėdos koncertų salėje dainuos Gintauto Venislovo vadovaujamas kamerinis choras „Brevis“, švenčiantis 20-ąjį gimtadienį. Jis klaipėdiečius žada nustebinti preciziniu įvairių stilių – nuo renesansinių madrigalų iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, J.Lennono, P.McCartney’io ir A.Mamontovo dainų – atlikimu, džiugiu muzikavimu, profesionalumu ir įtaiga. „Brevis“ laikomas vienu geriausių chorų Lietuvoje, koncertavo daugelyje Europos valstybių, Pietų Amerikoje bei Japonijoje, pelnė daugiau kaip 40 apdovanojimų, tapo absoliučiu penkių konkursų nugalėtoju.

V.Noreika dainuos romansus

Lapkričio 5-ąją „Švyturio menų dokas“ kviečia į gyvos muzikos legendos, išskirtinio tembro tenoro Virgilijaus Noreikos rusiškų romansų vakarą „Amžinybės akimirka“. Tai bus vienas iš daugelio rugsėjį 75-ąjį gimtadienį šventusio dainininko jubiliejinių pasirodymų gerbėjams visoje šalyje. Dviejų dalių koncerte Klaipėdoje jis atliks M.Glinkos, A.Varlamovo, P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo romansus pagal A.Puškino, F.Tiutčevo, D.Glebovo, S.Jesenino, H.Heinės ir kitų poetų eiles. Skambės žymieji „Menu akimirką žavingą“, „Mes vakar susitikome“, „O, ne, maldauju, neišeik“… Maestro akompanuos pianistė Audronė Juozauskaitė.

Kompozitoriaus jubiliejui – koncertas

Kompozitoriaus jubiliejui – koncertas

Rūta Vildžiūnienė

Spalio 1-ąją į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salę rinkosi graži ir garbinga publika. Malonus šnaresys, nuostabios puokštės bylojo, jog šis vakaras – neeilinis. Į klaipėdiečio Remigijaus Šileikos 60-mečiui skirtą jubiliejinį koncertą atėjo jo kolegos, artimieji, pažįstami, įvairių meno sričių atstovai, kompozitoriaus ir pedagogo gerbėjai. Visus viliojo afišoje išvardytų puikių atlikėjų būrys – graži kompanija muzikantų, paruošusių šio kompozitoriaus kūrinių programą.

Kompozitorius ir pedagogas

R.Šileika į Klaipėdą dirbti atvyko 1981 m. Baigęs du aukštuosius – Vilniaus pedagoginį institutą ir Lietuvos muzikos akademiją, kolega susiviliojo kvietimu persikelti į uostamiestį ir dirbti Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedroje. Suteiktos kompozitoriaus ir muzikos teorinių disciplinų dėstytojo kvalifikacijos leido R.Šileikos asmenyje tarpti kūrėjo ir pedagogo talentui. Šiuo metu pedagoginį darbą profesorius dirba ne tik Menų fakultete. Savo mokinius E.Balsio menų gimnazijoje, J.Karoso, J.Kačinsko muzikos mokyklose jis moko perprasti sudėtingus muzikos komponavimo principus. Galbūt ateityje džiaugsimės puikia pradinio lavinimo institucijų iniciatyva ruošti būsimus kūrėjus ar bent suteikta rimtų ieškojimų galimybe jaunoms kūrybingoms asmenybėms.

Be pedagoginio darbo, R.Šileikos gyvenime svarbus baras – kūrybinė veikla. Sukurta daugiau nei 120 įvairių žanrų ir įvairiems atlikėjams skirtų opusų. Tai stambios ir smulkios formos kompozicijos, kuriose menininkas naudoja įvairias modernias išraiškos priemones – dodekofoniją, sonoristiką, aleatoriką, minimalizmą ir pan. Jubiliato kūrybiniame kraityje ir ne viena estradinė daina (juk jaunystėje vadovavo estradiniams ansambliams).

Kompozitoriaus kūryba skamba ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir užsienyje – Vokietijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kitur. Aštuonerius metus R.Šileika vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui. Jo pastangų dėka buvo surengti šeši naujosios muzikos festivaliai „Marių klavyrai“, kuriuose aidėjo ne vieno klaipėdiečio kompozitoriaus kūriniai.

Į muzikos paslaptį

R.Šileikos jubiliejiniame koncerte skambėjo 10 įvairaus žanro kūrinių, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Autorius prisistatė kaip kūrėjas, kuris nepraranda įkvėpimo, polėkio ir kūrybinių ambicijų.

Vakare išgirdome ir keletą premjerų – pjesė anglų ragui solo „Šaulys“, dedikuota atlikėjui R.Beinariui (kompozicija sukurta 2007 m. pagal to paties pavadinimo K.M.Čiurlionio paveikslą), ir pirmąkart atlikta pjesė fortepijonui „Viražai miraže“ (2010), kurią paskambino T.Romaškina. Abu puikūs atlikėjai savitai perskaitė autoriaus partitūras, įdomiai sudėdami akcentus, siekdami atskleisti muzikos turinį, „vesdami“ į tos muzikos paslaptį.

Labai dramatiškai nuskambėjo V.Vadoklienės ir R.Krikščiūnaitės-Barcevičienės atliekamas vokalinis ciklas „Ką saugo nepragydęs paukščio balsas“, kuriame buvo siekiama atskleisti vienišos moters dvasines būsenas. Iš Šiaulių, gimtojo R.Šileikos miesto, koncerte dalyvavo mokytojų akordeonistų kvintetas – L.Onaitis, D.Vasauskienė, Z.Bružienė, V.Ponelienė ir J.Ma-žonienė. Svečiai atliko šios sudėties ansambliui skirtą kompoziciją „Tokata koliažas“. Į koncerto programos muzikinę puokštę spalvingai įsipynė barokinės sudėties ir skambesio kūrinys „Snieguoto pasaulio melodija“ (2008), kurį stilingai atliko J.Butkytė (sopranas), A.Kuraitė (fleita), A.Kaziukaitienė (altas) ir V.Purlytė (klavesinas). Šis opusas kartu su S.Gedos poezija savitai „užgriebė“ aktualią ekologinę temą.

Nuo stambių formų – iki dainų

Kamerinę jubiliejinio vakaro gaidą pakeitė stambios formos kompozicija – Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui (2006), skirtas draugo ir kolegos kompozitoriaus Z.Virkšo atminimui.

Efektingas, dramatiškas, skirtingų nuotaikų, įvairių prasminių akcentų kupinas kūrinys ir jo atlikimas tapo koncerto kulminacija. Pianisto P.Geniušo ir dirigento T.Ambrozaičio diriguojamo Klaipėdos kamerinio orkestro vedami galėjome išgirsti spalvingus partitūros orkestruotės potėpius, išradingus ir subtilius akustinius solisto išgaunamus efektus.

Koncertą užbaigė Klaipėdos choras „Aukuras“, vadovaujamas A.Vildžiūno. Kolektyvui teko uždavinys penkiomis kompozicijomis parodyti skirtingus R.Šileikos „veidus“.

Skambėjo skirtingos stilistikos dainos. „Šviesa ir muzika“ (1986, ž. S.Gedos, nauja redakcija 2009, pirmasis atlikimas) pasižymėjo nuosaikiai modernia muzikos kalba. Virtuoziškumu išsiskyrė „Oi čiūčia, liūlia“ (2004–2009, pirmasis atlikimas), liaudies dainų motyvais pagrįsta ir polifoniškai išplėtota kompozicija moterų chorui. Choras „Nuodėmė“ iš roko misterijos „Grožvyda“ (2003, ž. V.Storostos-Vydūno) bei diptikas „Juokas „ ir „Po gimtadienio“ (2002, ž. D. Teišerskytės) parodė autoriaus norą sugrįžti prie jaunystėje pamėgto estradinio žanro. S.Šiaučiulio džiazo akordų ir pasažų „užvesti“ choro artistai puikiai atliko abu diptiko opusus bei smagiu stiliumi užbaigė šventinį koncertą.

Apie kompozitorių, pedagogą ir kolegą šiltai kalbėjo ne tik koncertą vedusi muzikologė D.Kšanienė, bet ir visa R.Šileikos pasveikinti atvykusi publika. Jubiliatas buvo apdovanotas kultūros ministro, miesto mero, Klaipėdos universiteto rektoriaus padėkos raštais. Ateityje patirti gražių kūrybingų akimirkų jam linkėjo ir klausytojai, ir atlikėjai.

S.Jačėnas: svajonės irgi kainuoja

S.Jačėnas: svajonės irgi kainuoja

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Išbandęs daugybę darbų – nuo kiemsargio iki prezidento patarėjo, į teatro sceną atėjęs su „keistuoliais“, žinomas kaip aktorius, skaitovas, radijo ir televizijos laidų rengėjas ir vedėjas, VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ direktorius, kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ leidėjas, literatūros ir muzikos festivalio „Naktigonės“ inicia-

torius ir organizatorius, aktorius Sigutis Jačėnas juokiasi – „nenurimsiu, kol nenumirsiu“. Jis visą laiką norėjo būti režisieriumi, turėti savo teatrą, savo aktorius… Bet nesusiklostė gyvenimas, deja, taip, kad galėtų dirbti tik tai, ką norėtų.

Nuo 1986-ųjų, kai baigė dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, į sceną kalbėti, dainuoti, žaisti ir vaidinti jis ėjo arti 3000 kartų… Per paskutinius penkerius metus išleido daugiau nei 30 unikalių albumų, organizavo penkias „Naktigonių“ vasaras pajūryje, statė spektaklius, parengė beveik dešimtį radijo projektų, rašė scenarijus ir režisavo dainų šventes.

Aktorius neabejoja, kad didžiausią išliekamąją vertę turės jo parengtos ir išleistos kompaktinės plokštelės, kurių vien gamyba kainavo daugiau nei 100 tūkst. litų. Valstybės parama – vos penktadalis projekto kainos. Visa kita reikėjo surasti, išprašyti, pasiskolinti…

Uostamiestyje S.Jačėno surengtos 5-osios literatūros ir muzikos „Naktigonės“ šiemet vyko nuo gegužės 31-osios iki rugsėjo 6-osios: 13-oje lietuviško žodžio teatro vakarų dalyvavo daugiau nei pusšimtis menininkų, kūrėjų ir atlikėjų iš Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, suskaičiuota, kad šio festivalio renginiuose apsilankė daugiau nei trys tūkstančiai klaipėdiečių ir uostamiesčio svečių.

Prasmė ir laimė

– Smalsu, kaip, kada, kur jums gimė „Naktigonių“ festivalio idėja, kas ją inspiravo?

– Tiesą sakant, čia ilga istorija… Jos „pradžių pradžia“ driekiasi į paauglystės metus Kaune. Iš ten ryškūs prisiminimai apie Lakštingalų slėnį Palemone, Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus pašonėje, kur „suskrisdavo“ minios išsiilgusių pavasario ir poezijos. Apie mokyklą, literatūros mokytojus, kurie skatindavo dalyvauti skaitovų konkursuose. Apie tuometinius profsąjungų kultūros rūmus, kur lankiau dramos būrelį (vadovavo aktoriai Staselė Ivanauskaitė ir Algis Kybartas), kur su kolegomis bendraminčiais maždaug 1980-aisiais savarankiškai parengiau pirmąjį spektaklį „ašara dievo aky…“ pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraščius. Iš ten ta bacila, kuri gyva turbūt dar nuo pirmųjų lietuviškųjų vakarų, kai išlikimo klausimą sprendė būtinybe burtis prie gimtosios kalbos.

Vėliau – Vilniaus studijų periodas ir įkvepianti scenos kalbos dėstytojos, aktorės ir skaitovės Eugenijos Jankutės patirtis, įsimintini literatūros vakarai Menininkų rūmuose. Toliau sekė paskyrimas dirbti skaitovu Filharmonijoje bei nesibaigiančios klajonės po Lietuvėlės miestelius ir kaimus…

Atgimimo metais Tauta išsiliejo į gatves ir aikštes. Teatrai, deja, ištuštėjo. Poetinis žodis suskambo iš tribūnų šimtatūkstantiniuose mitinguose, tačiau… nunyko, pvz., literatūros skaitymai Birutės kalno papėdėje Palangoje. Todėl 2005-aisiais ir pasiūliau Romualdui Petraičiui iš „Klasikos projektų“ įtraukti į jų rengiamo pirmojo festivalio „Palangos vasara“ programą kelis poezijos ir muzikos vakarus, t.y. pamėginti atgaivinti ilgametę tradiciją. Pavadinau šį „inkliuzą“ Maironio eilėraščio eilute „Ramios, malonios vasaros naktys…“, o į pirmąjį po beveik dviejų dešimtmečių poezijos vakarą Palangoje, tik jau Gintaro muziejaus terasoje, pats automobiliu iš Vilniaus vežiau šviesaus atminimo aktorių Laimoną Noreiką, anot Arvydo Juozaičio, „lietuviško žodžio vaidilą“, kuris visą kelią su nostalgija apie tai ir tekalbėjo: apie parengtas programas, apie autorius, jų likimus, apie stebuklingą klausytojų dėmesį ir gausybę kūrybinių vakarų visoje Lietuvoje.

Sumanymas, regis, pasiteisino, todėl poezijos ir muzikos šventė „Ramios, malonios vasaros naktys…“ kviečia iki šiol… Tačiau aš po metų pasukau savais keliais ir nutariau pamėginti pats organizuoti. Žmona palaimino pavadinimą „Naktigonės“, ir 2006-ųjų vasarą įvyko pirmi keturi renginiai Palangos kultūros centre „Ramybė“. Dėkui ponams Samukams, kad jie patikėjo, priglaudė ir prisidėjo kuo galėjo.

– Antri metai „Naktigonės“ vyko Klaipėdoje – kodėl festivalis pakeitė dislokacijos vietą?

– Kadangi Palangos savivaldybė neišgirdo daugkartinių prašymų paremti šią iniciatyvą, o Klaipėda atsiliepė, todėl po pirmų trijų „Naktigonių“ vasarų kurorte jau antrus metus literatūros ir muzikos pirmadieniai „švartuojasi“ uostamiestyje. Pasitaikius progai noriu viešai padėkoti atlikėjams, rėmėjams, informaciniams partneriams ir visiems, kurie bent žodeliu užsiminė savo skaitytojams, žiūrovams ar klausytojams apie vykstančius nepakartojamus susitikimus. Ypatingai žemai lenkiuosi I.Simonaitytės bibliotekos žmonėms (ir asmeniškai direktoriui Juozui Šikšneliui) už plačiai atvertas duris ir tikėjimą, kad susibūrę prie „Naktigonių“ ugniakuro dar galime bendromis pastangomis suteikti vieni kitiems viltį ir padėti apsiginti nuo beprotiškai skubančio, modernėjančio, vienodėjančio, nuobodėjančio… pasaulio tamsos, tuštybės ir triukšmo. Tai yra prasmė ir tai yra didžiulė laimė.

Misija – burtis ir dalytis

– Tai todėl dauguma „Naktigonių“ renginių nemokami? O gal užsikrėtėte klaipėdietiška Pilies džiazo festivalio tradicija?

– Esu tikras, kad visi iš biudžeto remiami projektai turėtų būti arba nemokami, arba už itin simbolinę bilieto kainą. O Pilies džiazo festivalio tradicija gal „užsikrėstų“ ir kiti rengėjai, jeigu… Jeigu jų finansavimas būtų bent kiek panašiai ženklus. Sakoma, kad palyginimas nieko neįrodo, bet palyginimas daug ką pasako: pvz., XVI Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui miestas skyrė 70 tūkstančių, o štai 5-osioms literatūros ir muzikos „Naktigonėms 2010“ – tik 3 tūkst. 800 litų. Ačiū, žinoma, ir už tai, bet… Kai mokesčiais daugiau nei trečdalį paramos tenka net grąžinti, tuomet tik juoktis pro ašaras belieka, nes su likusia suma vargu, ar realu bent kiek prisidėti prie, anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, „miesto kultūrinio savitumo puoselėjimo bei kultūrinių paslaugų gerinimo programos“. Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad jeigu miestui tas „puoselėjimas“ ar „gerinimas“ tik tiek ir terūpi, tai ko čia man „plėšytis“ ir aukoti savo laisvalaikį? Na, nebent dėl prisiekusių „Naktigonių“ žiūrovų, kurių susidomėjimas literatūros ir muzikos vakarais dažną net šios rekordiškai karštos vasaros pirmadienį buvo toks didžiulis, kad tiesiog nebegalėjome visų norinčiųjų deramai priimti. Dovanokite, mielieji.

– Pastebėjau, kad „Naktigonės“ nebe pirmąsyk vienaip ar kitaip siejasi su jūsų leidžiama, kasmet pasipildančia kompaktinių plokštelių „Lietuvių aktorių balsai“ kolekcija – ar ją dar tęsite?

– Taip yra nuo pat pradžių, kadangi abu projektai gana glaudžiai susiję. Arba kviečiu atlikėjus į „Naktigones“ atvykti su parengtomis programomis, kurias vėliau dažnai įrašome į plokšteles, arba pirma įrašome, o tada kviečiu atvykti į plokštelės pristatymo renginį. Pristatome „Naktigonėse“ net tik kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ naujienas, bet ir kitus VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ leidinius. Kompaktinių plokštelių kolekcijoje „Lietuvių aktorių balsai“ šiuo metu – jau 21 albumas. Priesaką sau tarsi jau įvykdžiau, nes prieš penkerius metus sakiau (pirmoji kolekcijos kompaktinė plokštelė pristatyta 2005-ųjų rugsėjį), kad kada nors kolekciją sudarys 21 kompaktinė plokštelė ir tokiu būdu įamžins amžių sandūroje kūrusių ir tebekuriančių žinomų įvairių kartų menininkų – aktorių, dainuojančių ir skaitančių lietuviškai – balsus bei pataikys į „tašką” ir suteiks tai, ko labiausiai mums trūksta. O trūko labiausiai tada ir, regis, dar labiau trūksta šiandien – įsiklausymo, bendrystės jausmo. Todėl taip svarbu ieškoti ir atrasti, kas mus dar vienija, jungia, sutelkia. Gal tai ir yra didžioji kolekcijos atsiradimo priežastis, jos misija – burti, burtis ir dalytis su kitais savo atradimais bei praradimais – visa savo gyvenimiška patirtimi.

Apmaudu, bet šiemet dar teišleidau vos vieną albumą – dviejų kompaktinių plokštelių rinkinį „Skaito Regina Paliukaitytė“. Ir tai bendrom jėgom su aktorės artimaisiais pasidalijome išlaidas ir plokšteles. Taip atsitiko todėl, kad pernai Kultūros ministerija metų pradžioje paskyrė dalinį finansavimą penkių kolekcijos albumų („33 W.Shakespeare sonetai“, „44 čiulbėjimai“, „Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!“, „Apuoko valanda“, „Valhala“) leidybai, suderinome patikslintas sąmatas, išsiunčiau pasirašytus dokumentus ir nieko nelaukdamas puoliau įgyvendinti projektus, tačiau… Po trijų mėnesių delsimo pasirašyti sutartį, kai plokšteles asmeninėmis lėšomis jau buvome įrašę, o kai kurias net pagaminę, ministerija pranešė, kad žadėtos paramos nebebus… Argi taip galėtų atsitikti teisinėje valstybėje? Tai neteisinga jau vien todėl, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kuris privalėtų būti suprantamas kaip valdžios pareiga laikytis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, kad nenukentėtų asmenų interesai. Deja… Todėl puoliau į gilią finansinę „duobę“, nes „Vieno aktoriaus teatro“ įstaigėlei vėjais paleisti 11 tūkst. litų (tokia turėjo būti valstybės parama, ir tai tik dalis visų penkių plokštelių leidybai reikalingos sumos) – žiaurus smūgis ne tik asmeniškai, bet ir mano šeimai.

Centras gali būti ir čia

– Kaip suprantu, jūsų „Vieno aktoriaus teatras“ iš finansinės duobės išlipti nepadeda? Įdomu, kodėl taip jį pavadinote – esate individualistas?

– Turbūt… Visi juk ateinam ir išeiname individualiai. Bet yra ir kita priežastis. Tiesiog nesutinku, kas norėtų drauge veikti, nieko neuždirbti ir dar savais primokėti… Tai juokas, žinoma, bet realybė labai panaši. Ir nesvarbu, ką kas nors galbūt galvoja ar įsivaizduoja apie mano leidybinę veiklą. Niekas kitas literatūrinių kompaktinių plokštelių, deja, neleidžia. Kodėl? Atsakymas labiau nei paprastas – tai nėra pelninga. Tačiau manau, kad kas nors turi daryti ir tai. Savo VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ šūkiu esu paskelbęs – „Kas kitas, jeigu ne aš?“, taigi…

– Pats prieš kelerius metus su žmona persikėlėte gyventi į Klaipėdą – kuo jus patraukė uostamiestis, ar čia jaučiatės jau savas?

– Taip. Mudu abudu su Nijole Klaipėdoje jau penkti metai… Apie gyvenimą pajūryje jau ir anksčiau nuolat pafantazuodavome, o kai žmoną pakvietė čia dirbti – mūsų svajonė išsipildė. Tačiau ir svajonės savaip „kainuoja“… Dažnai visiška nežinia dėl rytojaus… Darbų čia neturiu… Visos vietos visur užimtos… Taigi, nors nesame jau visai svetimi, bet dar tikrai negreitai būsime ir visai savi. Jeigu kada būsime… O patinka čia permainingi vėjai… Nuo rudens iki pavasario pasivaikščiojimai ištuštėjusia pakrante… Žiūrėjimas į vis kitokią jūrą… Gintarų rinkimas… Patinka, kad nėra monotoniško ir slegiančio didmiesčio gaudesio… Kad pro langą matome tekančią Danę, girdime čiulbančius paukščius, žuvėdrų klegesį ir laivų „pasisveikinimus“. Net savotiškai smagu, kad esame gana toli nuo Kauno ir dar toliau nuo Vilniaus, bet… tikrai esame arčiau savęs.

– Ką manote apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? Koks jis, palyginti su kitų šalies didmiesčių? Ko jam stinga? O gal kažko per daug?

– Nebegaliu nešališkai po penkerių metų, praleistų Klaipėdoje, vertinti aplinkos, todėl, perfrazuodamas Marijoną Mikutavičių, jau galėčiau ir uždainuoti, kad „aš tikrai myliu“ Klaipėdą. Tačiau būtent todėl galiu leisti sau būti ir kritiškesnis, nei turistas, kuris atvyksta čia tik savaitgaliui.

Nėra gerai, kad Klaipėda, tarsi neatsilaiko ir lengvai „pasiduoda“, „užsikrečia“ vienadienėmis „naujovėmis“, ateinančiomis iš neva „didmiesčių“, kur visko yra tikrai gerokai daugiau, todėl apstu efektingo kultūrinio šlamšto, persunkto komercializacija, industrializacija. Panašu, kad kaip ir miesto paveiksle (sveiku protu nesuvokiame, kodėl gali atsirasti vidury miesto krantinė, kuri niekur neveda. Tiksliau, veda link užtvaro, pro kurį visi braunasi rizikuodami, užuot galėdami saugiai nulipti ir užlipti laiptais), kultūros erdvėje itin stinga koordinacijos, vienijančios idėjos ir noro veikti drauge. Kažkodėl vis dar dominuoja tendencija steigtis, kurti naujus darinius, užuot susivienijus, susijungus. Kai visi kas sau, labai lengva manipuliuoti visuomenės nuomone ir garsiai deklaruoti, kad tereikia tik triukšmingų masinių gatvės renginių arba, kas paskutiniu metu itin suklestėjo, „švenčių“, kurių pagrindinis tikslas – pavalgyti. Atsiprašau, bet ką tai turi bendra su švente, taip panašiai skambančia, kaip žodis „šventas“?..

Pasigendu jaukių kultūros renginių, skirtų sielai, netriukšmingų, nemasinių. Be tikslo kažką šokiruoti, „pritrenkti“, nustebinti… Linkėčiau, kai visi lekia strimgalviais į priekį – į nežinią, stabtelti, susimąstyti apie amžinybę, patikėti, kad vyksmo centras gali būti ir yra čia, o ne kažkur, mistiniame „didmiestyje“. Taigi linkiu drąsos būti savimi, ugdyti platesnį požiūrį, gilesnį istorinį-geografinį konteksto suvokimą.

– Negalvojate pats vėl grįžti į teatro sceną kaip aktorius? Nepasiilgstate?

– Tiesą sakant, kartais dar „susapnuoju“, bet… Tikrai nemanau, kad kas nors to ilgisi. Taigi tai būtų daugiau savitikslis planas. Aktorių juk yra – jaunų, lieknų, perspektyvių… Esu nueinantis. Bet tai manęs nė kiek nebaugina. Ko gero, priešingai – suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę būti nepriklausomam nuo populiarumo. Dažnai net pagalvoju, kad kuo labiau senstu, tuo geriau jaučiuosi, nes nebėra reikalo eikvoti energiją dėl smulkmenų, kurios jaunystėje kažkodėl būna itin svarbios. Pripažinimas, sėkmė, garbė.. Viskas ilgainiui nusistovi ir žymiai paprasčiau atsirinkti, kas yra tikra, svarbu, esmė.

Gal ir nepatikėsite, bet visai nebenorėčiau būti jaunas. Tiesiog nežinočiau, ką su ta jaunyste „veikti“. Turbūt ir vėl ieškočiau, klysčiau… Tik dabar lengva taip samprotauti, kai to jau niekada nebebus.

O „gimtajame“ Keistuolių teatre viename spektaklyje vaidinu iki šiol. Spalio 28 ir 29, lapkričio 26 ir 27 dienomis Keistuolių teatre Vilniuje – muzikinis reviu „Taisyklė Nr.1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama!“ Kviečiu!

I.Simonaitytės biblioteka: šeši dešimtmečiai kaitos ir pastovumo

I.Simonaitytės biblioteka: šeši dešimtmečiai kaitos ir pastovumo

Rašyti apie bibliotekos 60 metų gyvenimą reikėtų mažiausiai 60 lapų, užpildytų 10 punktų dydžio šriftu su viengubu tarpu tarp eilučių. Aiman, tai pats lengviausias variantas, nes rašinys gali būti sudarytas iš 60 punktų, kurių kiekvienas telpa 60 lapų, tiesa, gali būti ir 60 žodžių. Bet kur surasti tiek daug prasmingų žodžių?!.

Juozas Šikšnelis

I.Simonaitytės biblioteko direktorius

Paradoksai

Šiandien nepaminėti kelių paradoksų, lydinčių biblioteką nuo pirmųjų jos gyvavimo dienų, būtų neteisinga.

Biblioteka vadinosi: Klaipėdos srities viešoji, Klaipėdos miesto viešoji, Klaipėdos viešoji, Klaipėdos viešoji I.Simonaitytės ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka. Kuri iš jų tikroji, kurios istoriją ryžtuosi jums pasakoti?

Steigėjų irgi buvo ne vienas, o trys, iš Kultūros ministerijos vadavomės du kartus ir abu kartus grįžome, nesakyčiau, kad pabrukę uodegas, atvirkščiai, pakėlę galvas. Penkių Lietuvos bibliotekų perdavimas apskritims, prieš joms sugriūvant, buvo, švelniai tariant, avantiūra, bet ne pati didžiausia Marijos žemėje.

Nors per 50 m. vyrų skaičius bibliotekoje niekada neviršijo 10 procentų visų darbuotojų limito, jai visais laikais vadovavo išimtinai vyrai, beje, naciams atėjus į Klaipėdą 1939-aisiais, šiuose rūmuose veikusiai bibliotekai irgi vadovavo vyras.

Kieme auga trys ąžuolai. Storiausią ir seniausią, gamtos paminklą, kuriam jau reikia pagalbos, skyriau pirmajam direktoriui Nikolajui Petrovui (1950–1953) – ne už ypatingus nuopelnus, bet dėl to, kad buvo pirmas. Antrasis, vešlus ir sparčiai augantis, priklauso Valentinui Malukui (1953–1988), jis sakė jį sodinęs. Ąžuoliukas kėsinasi sugadinti stogą, todėl dažnai liepiu apipjaustyti jo šakas, Malukui nežinant, savaime suprantama. Trečiąjį skyriau Stasiui Songinui(1988–2008), neseniai liepiau nurėžti viršūnę, kad būtų kuplesnė laja. Nei pats sau sodinau, nei kolektyvas ąžuolo nesodino. Nupirko pušį, tiesa, ne mūsišką, juodąją. Gal dėl to, kad nuolatos mažinu atlyginimus, etatus, išlaidas, vienu žodžiu, visą laiką pranešinėju tik blogas naujienas. Kartais pagalvoju: baigsis krizė, ministerija užpils pinigais, pakels atlyginimus, ką darys mano juodoji pušis? Tikriausiai ims žydėti ir megzti vaisius. Tad stebėkite ją.

Toli nenubėgant nuo kiemo medžių būtina priminti, kad 2007 m., kai buvome puolami, tarp kaltinimų buvo ir toks: Songinas su Šikšneliu ant Petrovo ąžuolo nukryžiavo Kristų.

Pavadinimas

1950 m. Lietuvos administracinis suskirstymas buvo sutvarkytas pagal TSRS modelį – apskritys ir valsčiai panaikinti, o jų vietoje sudaryti rajonai ir respublikos teritorija padalyta į Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos sritis. Pagal tarybinę bibliotekų sistemą, jei yra sritis, turi būti ir srites biblioteka. Tad mūsiškė vadinosi Klaipėdos srities viešoji biblioteka. 1953 m. TSRS vyko sričių stambinimo vajus ir Lietuvoje sritys buvo panaikintos. Sričių bibliotekos pervestos respublikinei priklausomybei ir pavadintos viešosiomis. Taip tapome Klaipėdos miesto viešąja biblioteka. Bet tais pačiais metais dar viena pavadinimo pervarta: iš pavadinimų išbraukiamas žodis „miesto“. Tampame Klaipėdos viešąja biblioteka. 1979 m. LKP CK ir LTRS MT nutarimu bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas ir ji vadinta Klaipėdos viešąja I.Simonaitytės biblioteka. 1995 m., suskirsčius Lietuvą į apskritis, biblioteka tapo apskrities ir vadinosi Klaipėdos apskrities viešąja I.Simonaitytės biblioteka, bet tik 2007 m. sausio 1 d. tapome pavaldūs apskričiai. Tai tęsėsi iki šių metų liepos, kai vėl tapome pavaldūs Kultūros ministerijai.

Patalpos

Pirmosios bibliotekai skirtos patalpos buvo P.Cvirkos gatvėje – 129 kv. m.

1952 m. balandžio 22 d. biblioteka persikėlė į Herkaus Manto g. 25, kur gavo jau 415 kv. m. Be jos, čia glaudėsi miesto 2-oji vaikų biblioteka, sanitarinio švietimo kabinetas, miesto Kultūros namai, balkone per revoliucines šventes buvo įrenginėjamos tribūnos. 1954 m., kaip teigė V.Malukas, Kultūros namai buvo paimti naktį, šturmu, nelyginant Žiemos rūmai, ir biblioteka prasiplėtė. 1961 m. vidiniame kiemelyje pastatytas saugyklos priestatas, kaip buvo sakoma, amžiams išsprendžiantis saugyklų problemą. Deja, paaiškėjo, kad vietos jame užteko tik keleriems metams.

1951–1959 m. bibliotekoje buvo 4 skyriai: komplektavimas, abonementas, metodinis, skaitykla. 1961 m. įsteigtas bibliografinis-informacinis skyrius. Toliau biblioteka plėtėsi ekspansyviai – naujai steigiamiems skyriams gaudama papildomas patalpas vis kitose miesto dalyse: 1963 m. įkurtas Muzikos skyrius pradžioje glaudėsi Kultūros rūmuose, o 1983 m. persikėlė į buvusį civilinės metrikacijos biurą Danės g., 1969 m. Vaikų skyrius, iki tol buvęs abonemente, persikraustė į Kauno gatvę, o 1973 m. migravo į Pempininkų centrą, 1966 m bibliotekai perduotas Tomo Mano namelis Nidoje, 1991 m. buvusiose Techninės bibliotekos patalpose Herkaus Manto g. įsteigta Periodikos skaitykla, 1994 m. po ilgų tąsymųsi bibliotekai buvo perduotas pastatas Herkaus Manto g. 45, buvęs tarybinės armijos objektas, 1998 m. saugyklai skirta dalis buvusio „Holivudo“ – kino studijos Tauralaukyje. Tuomet jau turėjome maždaus 2 tūkst. kv. m plotą, 120 darbo vietų, iš jų 14 – kompiuterizuotų.

Iki 2006 m. biblioteka lyg koks aštuonkojis apėmė gerą dalį miesto. Skaitytojus aptarnavome keturiose vietose, dar dviejose saugojome knygas bei periodiką. Biblioteka kaip medis – formuok jo lają kaip nori, bet jis vis tiek auga pagal jam vienam suprantamus principus. Tuomet gyvenome užburtame rate: neturėdami kur dėti naujų spaudinių, o užsisakyti mažiau irgi negalėjome.

Taip susiformavo bibliotekos medžio „ligos“: knygos buvo saugomos nekūrenamose patalpose, kartais dar paragaudamos lietaus ar vandens iš neveikiančių šildymo sistemų. Skaudžiausia, jog beveik visi iš anksto žinojome, kad jos niekada nepaklius pas skaitytoją. Taip ir atsitiko: persikeldami į naujas patalpas, iš tų vadinamųjų saugyklų turėjome nurašyti apie 90 tūkst. spaudinių kaip netinkamų naudojimui. Iki šiol su šiuo palikimu darbuojamės.

1997 m. nupirktas pirmasis kompiuteris, pajungtas internetas, apmokyti darbuotojai. 1998 m. lapkritį pradėjome kurti elektroninį katalogą. Daugiau nei pusė milijoninio fondo atsispindi jame. Dabar turime per 200 kompiuterių, be jų negali apsieiti net sargai.

Disponuojame beveik 8 tūkst. kv. m plotu, 243 darbo vietų, iš kurių 184 kompiuterizuotos, 99 iš jų skirtos vartotojams, likusios – darbuotojams. Šaltą žiemą per parą vien už šilumą mokame po 1,5 tūkst. Lt. Viskas skaitytojų labui.

Menas

1984 m. virš paminklinio biblio-tekos pastato įėjimo sumontuotas Andriaus Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“. 2007 m. pirmojo aukšto holą papuošėme Z.Vaičekonio stiklo pano „Ieva Simonaitytė“. Trečiajame aukšte kabo Edvardo Malinausko „Simonaitytė“ ir Dano Andriulionio dovanotas „Pajūrio angelas“, Bibliografijos skyrių puošia Vaclovo Rimkaus 17 grafikos ir 7 tapybos darbai, dovanoti jo našlės Irenos, ilgametės darbuotojos. Visoje bibliotekos erdvėje bei Gerlacho palėpėje yra dar apie pusšimtis kitokių meninių istorinių vertybių, kurios nuosavybės teise priklauso mums. Dar tiek pat paveikslų yra geranoriškai paskolinęs Romas Klimavičius. O kieme pasididžiavimas – Uosto kapitono tarnybos dovanotas dviejų tonų inkaras. Bibliotekos 60-mečio proga pastatyta Saulės laikrodžio-kalendoriaus meninė kompozicija „Laiko knyga“ – projekto mecenato A.Kliuko vadovaujamos bendrovės „Pamario restauratorius“ dovana, kurią sukūrė du klaipėdiečiai – dailininkas R.Klimavičius ir dizaineris R.Martinkus.

Vargas

Mūsų vargas tęsėsi nuo 1970 m., kai ėmėm svajoti apie naują biblioteką, bet tos svajonės buvo sutryptos kartu su architekto R.Lajaus projektu. Todėl apsistosime ties antruoju projektu. Taigi vargai tęsėsi nuo 1992 iki 2008 m., o recidyvų pasitaiko ir dabar.

Kuo pasireiškė vargas? Nesusikalbėjimu su institucijomis, dažniau Klaipėdos. Ėjimas keliais ilgais bei painiais valdžios koridoriais, nesubalansuotu finansavimu: čia liepia rinkti lentas pastatytų statinių konservavimui, tai kone per prievartą bruka dvigubai didesnę, nei gali įsisavinti, sumą pinigų, ar netikėtai reikalauja kooreguoti projektą, tai subrangovinių bendrovių bankrotas. Tai… laikas eina, baigiasi pirmasis dešimtmetis, pastatai kyla lėtai, įgauna formas, bet galo nematyti. Ilgai laukęs pripranti ir nebesuvoki, kada baigiasi laukimas. Pagaliau 2006 m. balandį iškilmingai duris atvėrė nauja biblioteka, Klaipėda tokios dar nematė, ką ten Klaipėda – Lietuva! Esame dėkingi tuometiniam Vyriausybės vadovui ir Prezidentui A.Brazauskui už laiku paremtą tvirtą petį, kitaip mažai trūko, kad bibliotekos statyba virstų amžiaus statyba.

Bet tuo viskas nesibaigė, nes laukė jungiamoji dalis ir paminklinis pastatas su paveldosauginėmis problemomis. Iš pradžių užkliuvo tunelis, kuris niekam nebuvo reikalingas, neturėjo jokios vertės ir parametrų tapti paveldo objektu. Nesibaigė tunelio byla, prasidėjo priestato su išvogtais „pečiukais“, lipdiniais, marmuro plokštėmis ir kt. istorija. Kaltintojų chore giedojo ne vien pilki eiliniai paveldosaugos kariai, bet ir mokslų daktarai, leidėjai, kurie pasidavė minios instinktui ir kaltino drabstydamiesi putomis. Laikraščiai noriai spausdino kaltinančius straipsnius, bet neskubėjo spausdinti paneigimų. Nesiteisėme, nors nugalėjo teisybė. Tik labai įdomu pažvelgti kokius 30 m. į priekį. Tarkime, studentas renka medžiagą apie biblioteką ir randa straipsnius, kuriuose teigiama, kad bibliotekos paveldas buvo išvogtas. Vėliau kažkas pasinaudoja ta medžiaga rašydamas disertaciją, monografiją ir t.t. Taip melas įgauna ilgas kojas.

O realybė sudeda taškus ant „i“, ir karavanas nesustoja pašėlusiai lojant šunims. Faktas: dabar turime biblioteką, kuria didžiuojamės net tik patys, bet ir pabuvoję joje supratingi žmonės nuo Kinijos iki Portugalijos.

Fondai

Pirmosios mūsų bibliotekos knygos – 7000 egz., 1950 m. gautų iš kolektoriaus, Klaipėdos knygyno, Kaliningrado srities, Černigovo srities, iš jų 21,2 proc. – visuomeninė politinė literatūra.

Per pirmąjį dešimtmetį fondai išaugo nuo 7000 iki 159579 egz., t.y. 22 kartus.

Pirmoji suinventorinta knyga lietuvių kalba – Jono Avyžiaus „Garbė“, antroji – Ž.Amadu „Aukso vaisių žemė“.

Palyginimui: 1951 m. fonduose turėjome 16377 knygas, 2112 skaitytojų, kuriems buvo išduota 44820 knygų; 2009 m. disponavome jau 1005484 knygomis, turėjome 27106 skaitytojus, kurie ėmė paskaityti 556267 knygas.

Seniausia knyga fonduose – „Theologia moralis“, išleista Antverpene 1678 m. Brangiausios: net dvi – pirmasis naujos bibliotekos statybos projektas, kainavęs 150 tūkst. rublių, ir antrasis – apie 1 mln. litų. Sunkiausia knyga – Vebsterio žodynas, sveriantis 8 kg. Lengviausia – valstybės finansiniai įsipareigojimai bibliotekai – užima vos vieną eilutę ir nieko nesveria.

Didžiuojamės ir džiaugiamės B.Aleknavičiaus archyvu, kuriame daugiau kaip 500 knygų, apie 1200 laiškų, kompozitoriaus K.Kavecko, valstybės veikėjo J.Paleckio, poetų Just. Marcinkevičiaus, A.Baltakio, B.Brazdžionio, rašytojų J.Baltušio, E.Cinzo, I.Simonaitytės, V.My-kolaičio-Putino autografais, apie 10 tūkst. negatyvų, daugelis jų preciziškai sutvarkyti pagal temas: I.Simonaitytė, Mažoji Lietuva, Klaipėdos dramos teatras, Jūros šventės, Tarptautinė perkėla / Mukranas, Klaipėdos naujamiestis ir senamiestis bei kt.

Tapytojo V.Rimkaus fonde – 771 spaudinys su unikaliais knygų ženklais, ekslibrisais, autografais. Taip pat pas mus saugoma poetų keturvėjininko S.Šemerio ir P.Drevinio dalis asmeninių fondų, filosofo A.Tytmono rankraščių ir knygų rinkinys, fotografo A.Dapkevičiaus archyvas, profesoriaus kalbininko A.Salio itin vertingų senųjų leidinių kolekcija, kurioje – Sirvydo trijų kalbų žodynas, išleistas 1713 m., „Aušros“, „Tėvynės sargo“ komplektai, antikvariniai M.Valančiaus, S.Daukanto, A., J.Juškų raštų leidimai, retų maldaknygių rinkinys.

Rėmėjai

Opiausios bibliotekų problemos glūdi pinigų atlyginimams bei fondų kaupimui kiekyje, kuris nuolat mažėja. Bibliotekoms leista užsidirbti tik 1995 m. išleistu įsakymu dėl mokamų paslaugų teikimo. Anekdotas: berods 1989 m. gruodžio 15 d. į kabinetą įpuolė išsigandusi buhalterė: ministerija į sąskaitą netikėtai įmetė ketvirtį milijono rublių knygoms įsigyti, skubiai reikia išleisti, o tuo metu knygyne – tik Brežnevo trilogija ir Lenino rinkinys apie partinę drausmę.

Negalime pasigirti turį dosnių rėmėjų, kurių dėka papildome fondus. Kasmet tam tikras kiekis žmonių perveda savo 2 proc. mokesčių, remia leidyklos, štai neseniai Sauliaus Jokužio spaustuvė padovanojo keliasdešimt spaudinių, kurių trūko mūsų fonduose.

Atkūrus nepriklausomybę tuometis Jūrų prekybos uosto generalinis direktorius S.Šileris komplektavimui paaukojo 1000 Lt.

Asmeninių kontaktų su prof. A.Salio našle Sofija dėka 1994 m. iš Lietuvių fondo Čikagoje gavome 2 tūkst. JAV dolerių, 1995 m. – 1000 JAV dolerių.

Šiemet komplektavimui gavę tik 50 tūkst. Lt, tai yra aštuonis kartus mažiau nei įprastai, paskelbėme vajų „Jei reikia – tai galim“ ir išplatinome dešimtis kreipimųsi į stambias, neskurstančias verslo institucijas, prašydami padėti mums finansiškai. Sulaukėme tik vieno teigiamo atsakymo – „Klaipėdos naftos“ naujojo generalinio direktoriaus Roko Masiulio.

Biudžetas

Valstybės išlaikomos bibliotekos sąmata 1950 m. spalį siekė 73 tūkst. rublių, iš jų knygoms – 19 tūkst. rublių; 2009 m. – 3 mln. 52,5 tūkst. Lt, iš jų knygoms įsigyti, deja, – tik 160,5 tūkst. Lt.

Tarybiniais laikais stovėjome ant pačios žemiausios atlyginimų pakopos, ten pat stovime ir dabar, ant tos pačios pakopos stovėsime ir “prie eurų”. Suprasčiau, jei tokius atlyginimus mokėtų nieko nevertiems žmonėms, kurie vos ne vos atsivelka iki darbo tuščiai praleisti laiką. Bet bibliotekoje turime pačios aukščiausios kvalifikacijos specialistų, energingų, sumanių, darbščių, išradingų, kurie, nė kiek neperdedant, nuverčia kalnus. Už menką atlygį, deja. Gal keista, bet mane žavi žmonės, kurie nesiskundžia pinigų stoka. Manau, kad būtent jie sudaro bibliotekos stuburą.

Darbuotojai

Bibliotekos istoriją sąlyginai galima skirstyti į periodus ir eras. Pirmasis periodas – Nikolajaus Petrovo, toliau eina Valio Maluko ir Stasio Songino eros. Aš eros nespėsiu išdirektoriauti, tad tenkinsiuosi periodu.

Reikėtų išvardyti visus darbuotojus arba nepaminėti nė vienos pavardės. Visi jie nusipelnė pagarbos, nes dirbo ir dirba be piniginės ar karjerinės motyvacijos. Išties, kokią karjerą gali padaryti bibliotekoje?

Pas mus yra dirbę įžymių žmonių – pirmasis abonemento vedėjas S.Ratkevičius vėliau tapo lėlių teatro direktoriumi, A.Račas – Kauno muzikinio teatro solistu. Pas mus darbavosi dainininkė S.Paulauskaitė.

Per tuos metus bibliotekoje dirbo kone tūkstantis žmonių. Jų darbo stažas: trumpiausias – savaitė, ilgiausias – 50 metų.

Bibliotekos žmonės pergyveno tris steigėjus, penkis pavadinimus, gerus, ne visai gerus, prastus, labai prastus laikus, keturis direktorius. Maluko eroje biblioteka mieste garsėjo gražiausiomis moterimis, kurių skaistybę akylai saugojo direktorius. Songino eroje buvo begalės dulkių, vienas kėlė statybininkai, kitas – bibliotekininkai, judindami senus, užsigulėjusius fondus. Be dulkių, užteko ir gražių moterų, tik jų skaistybės nebuvo kam saugoti, visi buvo užsiėmę statybomis. Tiesą kalbant, tada mums gražiausia buvo projekto autorė, architektė Neringa Blaževičienė, jai meldėmės, jos meldėme.

Mano periodas prasidėjo anekdotu, kurį išgirdau Šiauliuose. Jis skelbė: Šikšnelis, vos spėjęs tapti direktoriumi, atleido pensininkes ir priėmė dirbti visą kursą KU absolvenčių. Nors neteisybė, bet kelia vyrišką prestižą.

Išvados

Visomis eromis ir periodais bib-lioteka nuosekliai dirbo savo darbą. Kas galėtų kaltinti bibliotekininkę, kad ji tarybiniais metais skaitytojui piršo „Vasia Trubačiovas ir jo būrys“, „Lionka Golikovas šaunus partizanas“, „Kalvio Ignoto teisybė“ ir, kaip dainuojama toje dainoje, dabar tos pačios rankos paduoda Landsbergį…

Bibliotekoje telpa tiesa ir melas, kaip sakė Umberto Eko. Klausas Graberis jam antrino: „Bibliotekos vertė ir paskirtis – sukaupus dvasinį turtą, suteikti jam amžinybę erdvėje ir laike, bandyti įveikti laiką ir išsaugoti žmonijos atmintį, kad tarp bibliotekos mūrų žmogus prisiliestų prie amžinybės. Juk neįsigilinę į praeitį, į kurią veda mūsų branginamos knygos, tikrai neturėsime garbingos ateities nei mes, nei ateinančios kartos“.

Parengta pagal pranešimą

I.Simonaitytės bibliotekos 60-mečio proga

2010 m. spalio 22 d.

Literatūrologas Marijus Šidlauskas:

Literatūrologas Marijus Šidlauskas:

– Ievos Simonaitytės biblioteka nūnai pavirto ne tik reginių, bet ir renginių vieta, tapo ne tik miesto kultūros centru, bet ir veidu, kuris stebuklingu būdu įsigudrina paslėpti sunkmečio raukšles. Šitaip atrodyti sulaukus 60-mečio! Tokį bibliotekos patrauklumą, manyčiau, lėmė ne kosmetinės gudrybės, o keli darniai sąveikaujančios kultūros (knygų turtai) bei natūros (nuginkluojantis direktoriaus J.Šikšnelio bosas; simpatiškos bibliotekininkės) veiksniai. Sulaukę brandos amžiaus, ir toliau branginkite savo jaunatvišką veidą, nepakartojamą balsą, kvieskite į renginius bei reginius kultūringa ir natūralia šypsena.

Kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius:

– Ievos Simonaitytės biblioteka savo skaitytojus vedė ir tebeveda menkai pramintu takeliu į Mažosios Lietuvos pažinimą. Tai didžiausias pasiekimas ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai.

Tapytojas Danas Andriulionis:

– Neįsivaizduoju savo Klaipėdos be tokio kultūros židinio kaip Ievos Simonaitytės biblioteka. Visada smagu čia sutikti Lietuvos ir užsienio kūrėjus. Klestėkite ir neškite kultūros žiburį šimtmečius.

Leidyklos „Druka“ vadovė Renata Būdvytienė:

– Kad kiekvieno mūsų Būtis būtų paženklinta prasmingesnės, gražesnės, jaukesnės Rytdienos kūrimu, mes renkamės čia – Ievos Simonaitytės bibliotekoje.

Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius:

– Tai fantastiška biblioteka, turinti ypatingą aurą: čia ir pailsi, ir tuo pačiu metu pasikrauni teigiamos kūrybinės energijos. Didžiuojuosi šia erdve, ji viena gražiausių mūsų mieste. Ačiū tiems, kurie ją kuria.

Seimo narys Vytautas Grubliauskas (Kongas):

– Stabtelkime ir veidu atsigręžkime į laiko išbandymus išlaikiusias vertybes – gyvą žodį ir tikrą knygą. Atraskime bibliotekoje šventovę, o savyje puoselėkime poreikį kuo dažniau lankytis joje. Tik čia žmogus gali virsti asmenybe, talentas – genijumi, tamsą gali nušviesti pažinimo šviesa. Buvau, esu ir liksiu Bibliotekos pilietis.

Informacinis karas

Informacinis karas

Po visus uostamiesčio „Kultūrpolio“ dailės parodų rūmus okupavusios Klaipėdos menininkų parodos „Vakarų vėjai“ atėjo eilė gausiam Rusijos šiuolaikinio meno pristatymui.

Gytis Skudžinskas

Varomoji kūrinio jėga

Net neverta lyginti šių dviejų pa-rodų, tiesiog akivaizdu, jog Rusijos ir Klaipėdos menininkai gyvena ir skirtingu laiku, ir skirtinguose kontekstuose. Paroda „Estetika VS Informacija“ – grynakraujis šiuolaikinio meno pristatymas.

Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į parodos koncepciją. Kuratoriai ją apibrėžė kaip estetikos ir informacijos priešpriešą. Lyg ir derėtų sutikti su formuluote, kad informacija ne tik mene užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, o kartais be jos apskritai sunku išsiversti. Tačiau tokiu atveju parodoje eksponuojami darbai ne visuomet pataiko į nubrėžtas tematines ribas, o kartais atrodo, kad surašyti paaiškinamieji tekstai sukurti specialiai šiai parodai. Dar daugiau – o kada informacija nebuvo varomoji meno kūrinio jėga?..

Parodos „Estetika VS Informacija“ pristatyme buvo akcentuota, kad tai nūdienos problema. Tačiau jei atsitiktinai paimsime bet kurį meno istorijos periodą, aiškiai pamatysime, kad informacija buvo svarbiausias kūrinio sandas. Pavyzdžiui, Egipto faraonai visuomet buvo vaizduojami visa galva aukštesni nei kiti pavaldiniai, taip parodant jų reikšmę, socialinį statusą, ir tai aiškus informatyvumo triumfas, paminant bet kokias grynai estetines kategorijas.

Specifinis ir universalus

Žvelgiant į atskirus kūrinius, pa-roda labai plačiai pristato šiuo metu Rusijoje egzistuojančias meno praktikas. Net atrodo, kad sąmoningai renkantis autorius buvo siekta kuo labiau išplėsti žanrines projekto apimtis, ranka numojant į anksčiau minėtas konceptualias nuostatas.

Rusijos šiuolaikinio meno specifiškiausiais bruožais dažnai laikomi ironija, santykis su kultūros paveldu ir tiesioginio efektingumo siekis. Parodoje trims autoriams ši stereotipinė etiketė puikiai priliptų. Grupės „Kur bėga šunys“ ir „Kupidonas“, atrodo, seka Rusijos meno „trademarku“ tapusios grupės „Blue Nouses grup“ pėdomis. Jos savo darbus pripildo ne tik sarkastiškų nuorodų į savo kultūrines bei istorines patirtis, bet leidžia suvokėjui tiesiog kvatoti stebint absurdiškus, hiperbolizuotus veiksmus. Davidas Ter-Oganianas žiūrovams suteikia galimybę kompiuteriniame žaidime iššaudyti rusų abstrakcionistų kūrinius, – taip ne tik pats autorius, bet ir kiekvienas lankytojas tampa ironišku ikonoklastu.

Bet čia ir baigiasi tradiciškai šiuolaikinį Rusijos meną apibūdinančių bruožų dominavimas. Kiti autoriai, matyt, sąmoningai renkasi universalesnius „kalbėjimo“ būdus, tipiškus pasauliniam meno kontekstui. Jei nebūtų etiketės prie Valerijaus Čtako instaliacijos, šią erdvės transformaciją galėtume priskirti begalei panašiai dirbančių ir tokiomis pačiomis nuostatomis besivadovaujančių pasaulio menininkų. Žinoma, to nereikėtų suprasti kaip neigiamo bruožo, natūralu, kad menininkas renkasi šiuo metu eksploatuojamus raiškos būdus, ypač kai tie būdai leidžia pasiekti deramą rezultatą.

Dominuoja videomenas

Kitas aiškus parodos aspektas – videomeno dominavimas. Kaip bet kurioje kitoje šalyje, šis žanras dėl savo transportabilumo ir pagaliau visuotinai nusistovėjusių gamybos, platinimo bei kolekcionavimo normų tampa pagrindiniu atvaizdų kūrimo ir pristatymo metodu.

Rusų videomeno kolekcijoje bene savičiausias ir labiausiai intriguojantis Dmitrijaus Bulnygino kūrinys „Tub. Ta-bu-dub“, balansuojantis tarp tradicinio videomeno, videoperformanso ir videoinstaliacijos.

Performatyvumas ryškus ir kituose videodarbuose. Tačiau dažniausiai jis, kaip įprasta videomene, slepiamas už pseudo ar atkuriamosios dokumentikos šablonų. Dmitrijus Bulnyginas, pasirinkęs kitokį sprendimą, visų pirma laimi išskirtinumo dėka, nors dance-videoperformansas pasaulyje taip pat jau įprastas ir gana paplitęs dalykas.

Prisiminus jau minėtą žanrų įvairovę, reikia paminėti fotografą Igorį Muchiną ir tapytoją Alisą Joffę. Deja, taip ir neaišku, kodėl šie autoriai atsidūrė tokiame kontekste. Todėl ir peršasi toji įkyri mintis apie sąmoningą žanrinės įvairovės plėtimą.

Sėkmingiausiu parodos projektu laikyčiau Anatolijaus Osmolovskio audioinstaliaciją „Informuojame jus“. Ir ne vien dėl įtaigaus, linksmo, daugiaplanio darbo, bet ir dėl darbo atitikimo projekto koncepcijai, ko gero, sąmoningo pritaikymo lokaliam kontekstui. Pats kūrinys pasitinka lankytojus jau prie fasadinių durų ir sujungia visą ekspoziciją. Transliuojamas tekstas pirmiausia nuskamba kaip autoironiškas rusų menininko pokštas, tačiau sužinojus, jog tai dokumentinis Antrojo pasaulinio karo vokiečių generolo tekstas, interpretavimo ribos pakankamai išsiplečia. Užtenka prisiminti Lietuvos ir Rusijos bendrą istoriją, dabartinius politinius santykius, ir galime A.Osmolovskio audioinstaliaciją girdėti ar net vizualiai regėti pačiais įvairiausiais rakursais.

Atrodo, kad A.Osmolovskis ir yra toji ašinė figūra, apie kurią ir turėtų suktis visas „Estetikos VS Informacijos“ veiksmas. Informacinis karas neretai laimimas ir mistifikuojant turimus duomenis.

Nemokamos ekskursijos

Kol veikia paroda, iki lapkričio 14-osios, kiekvieną trečiadienį 18 val. parodos lankytojams organizuojamos ekskursijos, kurių metu išsamiau supažindinama su Rusijos šiuolaikinio meno scenos aktualijomis bei parodos autorių kūryba.

Parodos laikotarpiu šeštadieniais nuo 12 val. vyksta edukacinės ekskursijos moksleiviams ir kūrybiniai savaitgaliai šeimoms.

Ekskursijas veda projekto kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Laukiami visi, tačiau būtina išankstinė registracija: tel. 8 (46) 410 054, mob. tel. 8 603 20 271, galerija@kulturpolis.lt .

Prietaringumo ribos

Prietaringumo ribos

Gitana Gugevičiūtė

Italų dramaturgo, aktoriaus Dario Fo kartu su žmona, žymia italų aktore Franka Rame, pagimdyta „laisvoji pora“ Lietuvoje ypač pastaraisiais metais dažnai atlieka išpažintį žiūrovams įvairiuose teatruose ir scenose. Štai ir Klaipėdoje.

Labai tinka Lietuvai

Groteskiška, improvizacijai patogi pjesė prieš publiką uostamiestyje stojo jau antrą kartą. Prieš porą metų aktoriai Regina Arbačiauskaitė ir Kęstutis Macijauskas sukūrė temperamentingą, komišką, autoironišką spektaklį „Laisvoji pora“. Šiemet režisierius Alvydas Vizgirda D.Fo ir F.Rame komediją (lengvai „pakoreguotu“ pavadinimu – „Be prietarų ir visiškai laisvi“) įtraukė į Pilies teatro repertuarą.

Beje, A.Vizgirda su šiuo dramaturgų duetu jau pažįstamas: 2008-aisiais Klaipėdos Pilies teatre rampos šviesą išvydo D.Fo ir F.Rame komedija „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (turint omenyje bendrąsias Klaipėdos teatrinės kultūros tendencijas, sulaukusi aktyvaus, nuoseklaus ir dėsningo domėjimosi).

Inkštelėti, kad retai tampame klastingų, sudėtingų, į spąstus panašių spektaklių gimties liudininkais, žinoma, norėtųsi. Bet tai nereiškia, kad šioji pjesė be skrupulų bus pradėta traukti ant Ibseno, Šekspyro ar Grajausko dramaturginio kurpaliaus. Tai gyvenimiškų „juokelių“ ir buitinių „tragedijų“, atpažįstamų gyvenimiškų situacijų kalba kalbantis teatras, bet nepaviršutiniškas, nebanalus – meilė ir žmonių tarpusavio santykiai, ko gero, ir yra visa ko egzistencijos pagrindas. Koketiška saviironija, puikus humoro jausmas, intelektiniai užkulisiai – pjesės (ir spektaklio, galinčio mėgautis gero teksto skoniu) privalumai.

Ši pjesė nepaprastai tinkama Lietuvai, dar tikinčiai, kad moteris (pakanka paskaityti komentarus po Nidos Vasiliauskaitės tekstais) – tuo metu, kol vyras save „realizuoja(si)“ laisvėje (t.y., mėgaujasi neištikimybe bei karjera) – turi ramiai ir kantriai kurstyti šeimos židinį, džiaugtis platoniška meile. Ačiū Dievui, itališkas moters „pavyzdys“ (pjesės veikėja Antonija) drįsta sukilti ir įrodyti, kad lazda turi du galus; kad santuoka nenormali net tada, kai „atviros tik vienos durys“, o moters drąsa ir gebėjimas valdyti savo pačios likimą – natūralus.

Aktorių amžius neįtikina

Pusamžius Ją ir Jį vaidina jauna Renata Idzelytė ir jaunas Edvardas Brazys.

Nėra lengva daryti apibendrinimus pamačius vos vieną spektaklį, bet šiuo momentu regimi du skirtingi ėjimai: R.Idzelytė mėgina neskubrų (tingų?) grakštumą paversti brandos ženklu ir veikėjos veiksmą perkelti į vidų; E.Brazys slankioja žaviu rodymo paviršiumi, kurį „atspindėti“ bando žiūrovai, laukiantys prie rūbinės palto ir besidalijantys spektaklio įspūdžiais (jiems taip patinka nervingai drebančios pavydaus vyro rankos!).

Aktorių amžius neįtikina, o eterinis persikūnijimo (įsikūnijimo) kūnas plevena taip, kaip liepia „drugelio filosofija“ – kartais įsiliedamas į bendrą energetinį lauką, dažniau iš jo ištrūkdamas, dar rečiau susitapatindamas su fiziniu aktoriaus kūnu ir paversdamas jį stipraus, raiškaus, aktyviai mąstančio charakterio buveine.

Čia daug statikos, trūksta aktyvaus mąstymo; sielos, vibruojančios tarp kraštutinumų; stipraus charakterio (tik itin tvirto charakterio asmenybė gali vieno piršto krustelėjimu nurodyti būseną, santykį, siekiamybę). Kiekvienąsyk pamačius nenusisekusį ar paviršutinišką persikūnijimą norisi kristi po kojom aktorei Eglei Mikulionytei – neeilinei, unikaliai, prasmingai, plastiškai, vizualiai etc.

Ko išmokstame?

Akį patraukia elegantiškas minimalistinis scenovaizdis, kuris – kaip galima spėti iš prierašo programėlėje – gali kisti priklausomai nuo rodymo erdvės (teatro scena ar kavinė, restoranas, viešbutis): dvi plokštumos – tarsi dvi lovos, apklostytos baltu šilku, apstatytos toršerais – taip ir liudija atsiskyrimą, nutolimą, krizę…

Sceninės raiškos aspektu spektaklis nepadiktuoja naujos mados, stiliaus ar žanro, bet kostiumų dizainerės Ainos Zinčiukaitės sprendimai – kaip visada – skoningi ir elegantiški.

Veikėjų įvaizdis kreipia į šeimą, po įprastu, pabrėžtinai drausmingu apvalkalu, slepiančią vidines audras, konfliktus, nuopuolius ir „pasiekimus“. Todėl ir tarpusavio santykius pora aiškinasi ne išoriškai aistringai, o ieškodami pustonio, menkiausios mimikos, tarsi nuorodos į santykį. Tai balso gaidos ir raumens tvinksnio, išduodančio giliai užslėptą nuoskaudą, šokis. Nesakau, kad pavyko sužaisti tokią atsakingą, ypatingo įsiklausymo reikalaujančią partiją, bet veikiančiam akies ir ausies seismografui, be abejonės, lemta fiksuoti net ir menkiausias vaidmens slinktis aktyvumo, įtikinamumo link.

Kodėl šis sceninis opusas pretenduoja į žanrą muzikinė komedija, prisipažinsiu, nėra aišku. Aktoriai nedainuoja, muzikinis apipavidalinimas nė kiek ne aktyvesnis, nei būtų bet kuriame kitame spektaklyje. Nors traukinio garsus, skiriančius vieną sceną nuo kitos, remiantis šiuolaikinio meno dėsniais, be abejo, derėtų (ir galima) laikyti muzika – ne itin originalia, nelabai savarankiška, labiau įprasta, nei kokia kitokia.

Ir vis dėlto, kodėl? Kodėl už linksmos išpažinties tiek mažai erdvės moralui apie tarpusavio atsakomybę, veiksmo ir atoveiksmio santykį, „prietarų“ ir gyvenimiškų pamokų vertę? Ko išmokstame? Quo vadis?