„Tinkluose“ – fantastiškas lietuviškų filmų ketvertas

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos „Švyturio menų doke“ svečiavęsis 12-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ maloniai nustebino negausia, bet kaip reta įdomia Lietuvos filmų programa.

Aivaras Dočkus

Jokio alkio jausmo

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ visuomet nubrėžia linijas nepriklausomų filmų aikštėse. Kuo alsuoja pradedantieji scenaristai, režisieriai, operatoriai ir aktoriai, tuo pasaulinis kinas kvėpuoja po trejų – penkerių metų.

Mes puikiausiai matome, kas užims pirmąsias vietas filmų „gaminimo“ procese ir diktuos sąlygas viename ar kitame žanre. Štai prieš porą metų „Tinkluose“ ispanai pristatė solidžią porciją „atmosferinių“ siaubo filmų. Ir dabar būtent ispanai yra šio žanro lyderiai, daugelis jų jau sėkmingai persikraustė į Holivudą. Švedai „Tinkluose“ nustebino originalaus siužeto trileriais, atskiestais aštriomis ironijos drožlėmis. Dabar visas pasaulis kraustosi iš proto dėl „Merginos su drakono tatuiruote“.

Tad šiemet keliaudamas į Lietuvos filmų programą, kiek įmanoma stengiausi mintyse sumažinti lūkesčių skalę. Kad po peržiūros liktų pozityvių minčių dėl lietuviško kino ateities. Ne itin smagiai nuteikė kuklokas juostų skaičius – vos keturi filmai. Ir nuoširdus festivalio direktoriaus Arturo Jevdokimovo apgailestavimas, kad lietuviškų darbų turėjo būti daugiau. Kažkas nesiryžo publikai patiekti savo „pirmojo blyno“, o kažkas nusprendė, jog filmas dar netobulas ir jį reikia „nušlifuoti“ iki nepriekaištingo blizgesio.

Tačiau po peržiūros neliko jokio alkio jausmo. Tik maloni nuostaba. Visas lietuviškasis ketvertas „susižiūrėjo“ lyg vienas geras keturių visiškai skirtingų dalių filmas. Geriausias įvertinimas – emocinga žiūrovų reakcija. Kadangi „Tinkluose“ svečiuojuosi beveik nuo pat festivalio pradžios, atskiriu tikrus susižavėjimo plojimus nuo mandagių pliaukštelėjimų, kurie dažniausiai reiškia „ne visai supratom“ arba „ačiū už mėginimą kurti“. Šį kartą emocijos buvo nesuvaidintos.

Kerinti „Ana geraširdė“

Miko Žukausko trumpo metražo psichologinė drama atima vos 21 minutę brangaus gyvenimo laiko, o papasakoja istoriją, kuriai perteikti kai kuriems žinomiems mūsų kraštų režisieriams prireiktų pusantros valandos. Sesuo prižiūri neįgalų brolį. Pati neturi laiko asmeniniams reikalams. Bet darbe pasirodo linksmas jaunuolis, kuris atvirai rodo jai dėmesį. Štai čia ir prasideda vidinis konfliktas, kuris yra pagrindinis filmuko variklis. Veiksmas dinamiškas, aktoriai „neperspaudžia“, dialogai trumpi ir taiklūs. Įkvepianti režisieriaus darbo su aktoriais pamoka. Per 21 minutę turime visaverčius personažų portretus ir įsijaučiame į jų nelengvas vidines būsenas.

Herojai kikena – keisčiausia, jog šį žavingą flirtą įdomu stebėti. Nes abipusė personažų simpatija pakeri lengvai ironišku naivumu.

O finalas staigus ir skausmingas. Žmogiškai suprantamas ir paliekantis teisę sprendimą priimti patiems žiūrovams, kurie negali likti abejingi ir užima skirtingas pozicijas. Norimas rezultatas pasiektas. „Ana geraširdė“ užmezga artimą kontaktą su publika.

„Let’s play“ pokštas

Filmuko pavadinimas tiesiogiai atitinka turinį. Lietuviškoje programoje tai paties trumpiausio metražo kūrinys. Vos kelios minutės, sumontuotos kaip vaizdo klipas. Operatorius-režisierius įrodinėja, kad talentingai dirbanti kamera gali sudominti net ne istorija, o jos užuomazgomis.

„Let’s play“ – linksmas studentiškas pokštas, kuris lengvai išsirutuliotų į pilno metražo kriminalinę komediją apie linksmų merginų gaują, originaliu būdu šantažuojančią pavėpusius vyrukus. Paprasta, bet smagiau už visokias „penkių dienų avantiūras“, kurioms tuščiai švaistomi pinigai. O „Let’s play“ pilno metražo variantas galėtų tapti tikru kino teatrų hitu.

Bauginantis „Svetimkūnis“

Pagaliau sulaukėme ir lietuviškojo „siaubiako“. Ir jį nebūtų gėda parodyti prestižiniuose „horroro“ festivaliuose.

„Svetimkūnyje“ meistriškai kuriama auganti įtampa. Kaip geriausiuose žanro pavyzdžiuose, baimės nuojauta kyla iš tylos, vienatvės ir laukimo „kažko neišvengiamai artėjančio“. Kamera „prilimpa“ prie filmo herojės, fiksuoja jos nesaugumo jausmą, pirmąsias išgąsčio apraiškas. Čia vėl tikrumo ir netikrumo svarstyklės priklauso nuo režisieriaus darbo su aktore. Savotiškas tylus monospektaklis, kuriame nevalia „perspausti“. Baimės anatomija labai subtili. „Svetimkūniui“ pavyksta įtikinti ir įbauginti. Triukas šviežias šviežutėlis – mergina bijo pati savęs, t.y. ją persekioja jos antrininkė – šmėkla. Pragariškai sumanu. Dar gudresnis siaubingo garso efektas – nejaukiai lūžinėjantys kaklo slanksteliai. Panašiu gąsdinimo fokusu buvo paremta japoniškosios ir amerikietiškosios „Pagiežos“ sėkmė – tik ten pamėklė skleidė nugarą šiurpuliais padengiantį gargaliavimą.

Viena „Tinklų“ žiūrovė neišlaikė ir drąsindama save leptelėjo: „Bliamba, nu, kaip baisiai!.. Bet čia gi tik filmas“. Ir užsidengė akis, kad nematytų šiurpios atomazgos. O ji nenuvylė, įvyko tai, ko slapčiomis ir tikėjomės. Akistata su pabaisa. Su savimi. Lėta. Įtraukianti. Prikaustanti prie ekrano. „Svetimkūnio“ kūrėjai kruopščiai išanalizavo bauginimo procesą. Svarbu kuo ilgiau pratęsti laukimą. Kad užtirptų galūnės. O tada heroję ir žiūrovą reikia staigiai pribaigti. „Prikalti“ prie kėdės ir palikti vypsoti į titrus.

„Svetimkūnio“ idėja taip pat verta pilno metražo formato.

„Upė“ – metų atradimas

Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinį filmą „Upė“ drąsiai vadinu metų kino atradimu.

Tai nėra tipiška dokumentika, juosta intriguoja labiau nei aukščiausio lygio vaidybinis kinas.

„Upėje“ daugybė skirtingų srovių. Istorija dramatiška. Kaimelio ties Neries ir Šventosios samplaika gyventojų situacija sunkiai įsivaizduojama. Valdžia nepasirūpina transportu, žmonės atkirsti nuo civilizacijos. Vaikai kas rytą valtele plaukia į mokyklą. Jie priversti kulniuoti per karinį poligoną. Filmo kūrėjai siunčia socialinę žinutę. Toliau – komedijos elementai, prisotinti juodo gyvenimiško humoro. Vaikai pasakoja linksmus nutikimus. Kažkuris prisipažįsta, kad norėtų gyventi Baltarusijoje, „nes ten talonėlius maistui dalija“. Šuolis į socialinę dramą. Kaimelyje klesti nedarbas ir alkoholizmas. Bet ir vėl – komedija… Smalsi operatoriaus Viktoro Radajevo kamera nudaigoja irzlų vyriškį, kuris vos nenuvirsta nuo lieptelio ir nueidamas riebiai nusikeikia. Genialus momentas.

„Upė“ ne sykį ir ne du virsta trileriu. Vaikai žiemą kuo ramiausiai pėdina ledu. Persmelkia ledinis siaubas. Perplaukiama į siaubo filmų teritoriją – moteriškė drebančiu balsu paporina apie nuskendusį brolį. Pojūčiai ir išgyvenimai taip susipina, jog nepaliauji stebėtis, kaip greitai kinta reakcijos į įvykius ekrane. Kartu „Upės“ kūrėja neperša jokios povandeninės nuomonės, nesistengia „persūdyti“ dramatiškumo. Istorija pati pasakoja save – teka srauniai lyg upė. Yra gamta, valtys, vaikai, suaugusieji, metų laikų kaita, kareiviai. Natūralumas neprašo papildomų paaiškinimų. Todėl filmas prasideda paprastai – vaikai su kareiviais žaidžia futbolą. Pabaiga dar paprastesnė – vaikai dviračiais raižo sniegą. Gyvenimas tęsiasi. Upė teka.

„Upė“ pelnytai renka prizus prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose. Rodydamas tokius filmus festivalis „Tinklai“ taip pat patenka į prestižinių kategoriją.

Sujungs poeziją, vaizdą ir garsą

Penkmetį švenčiantis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ šiandien atkeliavo į pajūrį. „Švyturio menų doke“ vyks nemokama tarptautinio Berlyno poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ darbų peržiūra, gyvai skaitoma poezija bus derinama su gyvos elektroninės muzikos dažniais.

Vienintelis Lietuvoje tarpdisciplininius menus bei poeziją jungiantis tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis „Tarp“ Klaipėdoje svečiuojasi trečiąkart. Tai paskutinė renginio, nuo spalio 20-osios migravusio po netradicines erdves didžiuosiuose Lietuvos miestuose, stotelė.

Klaipėdos„Švyturio menų doke“ festivalio „Tarp“ viešnagę 18 val. pradės svarbiausias šių metų akcentas – tarptautinio poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ programa – poezijos ir kino dvelksmas tiesiai iš Berlyno.

Kas antri metai Berlyne organizuojamo festivalio konkursinėje programoje dalyvauja daugiau nei 900 filmų kūrėjų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šiemet spalio 14–17 d. jau penktąjį kartą Berlyne vykusio festivalio „ZEBRA“ geriausių filmų rinkinį ir šių metų laureatų darbus audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalyje „Tarp“ pristato festivalio „ZEBRA“ projektų vadovas Thomas Zandegiacomo del Belas. Klaipėdoje besilankantis jau nebe pirmą kartą svečias atsivežė visus naujausius festivalio „ZEBRA“ perliukus iš Islandijos, Olandijos, Suomijos, Austrijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, JAV bei kitų šalių. Goethe‘s instituto dėka šių filmų peržiūros „Tarp“ festivalio metu vyksta nemokamai.

Po filmų peržiūros, nuo 20.30 val., prasidės vakaro programa „Tarp tekstų ir elektronikos“. Jos metu bus bandoma vienu ypu suderinti gyvai skaitomą poeziją ir gyvai atliekamą elektroninę muziką. Eksperimentinės renginio dalies metu savo kūrybą skaitys poetas, dramaturgas, prozininkas, bardas, vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ režisierius Mindaugas Valiukas, jaunoji poetė Laura Valaitytė bei viena iš festivalio organizatorių „AVaspo“ grupės narė Gabrielė Labanauskaitė. Kartu nenuspėjamas elektroninės muzikos formas vystys klaipėdietis Kristijonas Lučinskas su savo projektu „Driezhas“. Jo kūryboje daugybė garsų susipina su tradiciniais ir elektroniniais instrumentais, gausu buities ir industrinių motyvų, gilių ritmų bei spalvingų melodinių linijų.

Vakaro programą užbaigs klaipėdiečių menininkų organizacijos „MeKuSa“ sukurti filmai.

„Durų“ inf.

Literatūrologas Marijus Šidlauskas:

– Ievos Simonaitytės biblioteka nūnai pavirto ne tik reginių, bet ir renginių vieta, tapo ne tik miesto kultūros centru, bet ir veidu, kuris stebuklingu būdu įsigudrina paslėpti sunkmečio raukšles. Šitaip atrodyti sulaukus 60-mečio! Tokį bibliotekos patrauklumą, manyčiau, lėmė ne kosmetinės gudrybės, o keli darniai sąveikaujančios kultūros (knygų turtai) bei natūros (nuginkluojantis direktoriaus J.Šikšnelio bosas; simpatiškos bibliotekininkės) veiksniai. Sulaukę brandos amžiaus, ir toliau branginkite savo jaunatvišką veidą, nepakartojamą balsą, kvieskite į renginius bei reginius kultūringa ir natūralia šypsena.

Kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius:

– Ievos Simonaitytės biblioteka savo skaitytojus vedė ir tebeveda menkai pramintu takeliu į Mažosios Lietuvos pažinimą. Tai didžiausias pasiekimas ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai.

Tapytojas Danas Andriulionis:

– Neįsivaizduoju savo Klaipėdos be tokio kultūros židinio kaip Ievos Simonaitytės biblioteka. Visada smagu čia sutikti Lietuvos ir užsienio kūrėjus. Klestėkite ir neškite kultūros žiburį šimtmečius.

Leidyklos „Druka“ vadovė Renata Būdvytienė:

– Kad kiekvieno mūsų Būtis būtų paženklinta prasmingesnės, gražesnės, jaukesnės Rytdienos kūrimu, mes renkamės čia – Ievos Simonaitytės bibliotekoje.

Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius:

– Tai fantastiška biblioteka, turinti ypatingą aurą: čia ir pailsi, ir tuo pačiu metu pasikrauni teigiamos kūrybinės energijos. Didžiuojuosi šia erdve, ji viena gražiausių mūsų mieste. Ačiū tiems, kurie ją kuria.

Seimo narys Vytautas Grubliauskas (Kongas):

– Stabtelkime ir veidu atsigręžkime į laiko išbandymus išlaikiusias vertybes – gyvą žodį ir tikrą knygą. Atraskime bibliotekoje šventovę, o savyje puoselėkime poreikį kuo dažniau lankytis joje. Tik čia žmogus gali virsti asmenybe, talentas – genijumi, tamsą gali nušviesti pažinimo šviesa. Buvau, esu ir liksiu Bibliotekos pilietis.

Informacinis karas

Po visus uostamiesčio „Kultūrpolio“ dailės parodų rūmus okupavusios Klaipėdos menininkų parodos „Vakarų vėjai“ atėjo eilė gausiam Rusijos šiuolaikinio meno pristatymui.

Gytis Skudžinskas

Varomoji kūrinio jėga

Net neverta lyginti šių dviejų pa-rodų, tiesiog akivaizdu, jog Rusijos ir Klaipėdos menininkai gyvena ir skirtingu laiku, ir skirtinguose kontekstuose. Paroda „Estetika VS Informacija“ – grynakraujis šiuolaikinio meno pristatymas.

Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į parodos koncepciją. Kuratoriai ją apibrėžė kaip estetikos ir informacijos priešpriešą. Lyg ir derėtų sutikti su formuluote, kad informacija ne tik mene užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, o kartais be jos apskritai sunku išsiversti. Tačiau tokiu atveju parodoje eksponuojami darbai ne visuomet pataiko į nubrėžtas tematines ribas, o kartais atrodo, kad surašyti paaiškinamieji tekstai sukurti specialiai šiai parodai. Dar daugiau – o kada informacija nebuvo varomoji meno kūrinio jėga?..

Parodos „Estetika VS Informacija“ pristatyme buvo akcentuota, kad tai nūdienos problema. Tačiau jei atsitiktinai paimsime bet kurį meno istorijos periodą, aiškiai pamatysime, kad informacija buvo svarbiausias kūrinio sandas. Pavyzdžiui, Egipto faraonai visuomet buvo vaizduojami visa galva aukštesni nei kiti pavaldiniai, taip parodant jų reikšmę, socialinį statusą, ir tai aiškus informatyvumo triumfas, paminant bet kokias grynai estetines kategorijas.

Specifinis ir universalus

Žvelgiant į atskirus kūrinius, pa-roda labai plačiai pristato šiuo metu Rusijoje egzistuojančias meno praktikas. Net atrodo, kad sąmoningai renkantis autorius buvo siekta kuo labiau išplėsti žanrines projekto apimtis, ranka numojant į anksčiau minėtas konceptualias nuostatas.

Rusijos šiuolaikinio meno specifiškiausiais bruožais dažnai laikomi ironija, santykis su kultūros paveldu ir tiesioginio efektingumo siekis. Parodoje trims autoriams ši stereotipinė etiketė puikiai priliptų. Grupės „Kur bėga šunys“ ir „Kupidonas“, atrodo, seka Rusijos meno „trademarku“ tapusios grupės „Blue Nouses grup“ pėdomis. Jos savo darbus pripildo ne tik sarkastiškų nuorodų į savo kultūrines bei istorines patirtis, bet leidžia suvokėjui tiesiog kvatoti stebint absurdiškus, hiperbolizuotus veiksmus. Davidas Ter-Oganianas žiūrovams suteikia galimybę kompiuteriniame žaidime iššaudyti rusų abstrakcionistų kūrinius, – taip ne tik pats autorius, bet ir kiekvienas lankytojas tampa ironišku ikonoklastu.

Bet čia ir baigiasi tradiciškai šiuolaikinį Rusijos meną apibūdinančių bruožų dominavimas. Kiti autoriai, matyt, sąmoningai renkasi universalesnius „kalbėjimo“ būdus, tipiškus pasauliniam meno kontekstui. Jei nebūtų etiketės prie Valerijaus Čtako instaliacijos, šią erdvės transformaciją galėtume priskirti begalei panašiai dirbančių ir tokiomis pačiomis nuostatomis besivadovaujančių pasaulio menininkų. Žinoma, to nereikėtų suprasti kaip neigiamo bruožo, natūralu, kad menininkas renkasi šiuo metu eksploatuojamus raiškos būdus, ypač kai tie būdai leidžia pasiekti deramą rezultatą.

Dominuoja videomenas

Kitas aiškus parodos aspektas – videomeno dominavimas. Kaip bet kurioje kitoje šalyje, šis žanras dėl savo transportabilumo ir pagaliau visuotinai nusistovėjusių gamybos, platinimo bei kolekcionavimo normų tampa pagrindiniu atvaizdų kūrimo ir pristatymo metodu.

Rusų videomeno kolekcijoje bene savičiausias ir labiausiai intriguojantis Dmitrijaus Bulnygino kūrinys „Tub. Ta-bu-dub“, balansuojantis tarp tradicinio videomeno, videoperformanso ir videoinstaliacijos.

Performatyvumas ryškus ir kituose videodarbuose. Tačiau dažniausiai jis, kaip įprasta videomene, slepiamas už pseudo ar atkuriamosios dokumentikos šablonų. Dmitrijus Bulnyginas, pasirinkęs kitokį sprendimą, visų pirma laimi išskirtinumo dėka, nors dance-videoperformansas pasaulyje taip pat jau įprastas ir gana paplitęs dalykas.

Prisiminus jau minėtą žanrų įvairovę, reikia paminėti fotografą Igorį Muchiną ir tapytoją Alisą Joffę. Deja, taip ir neaišku, kodėl šie autoriai atsidūrė tokiame kontekste. Todėl ir peršasi toji įkyri mintis apie sąmoningą žanrinės įvairovės plėtimą.

Sėkmingiausiu parodos projektu laikyčiau Anatolijaus Osmolovskio audioinstaliaciją „Informuojame jus“. Ir ne vien dėl įtaigaus, linksmo, daugiaplanio darbo, bet ir dėl darbo atitikimo projekto koncepcijai, ko gero, sąmoningo pritaikymo lokaliam kontekstui. Pats kūrinys pasitinka lankytojus jau prie fasadinių durų ir sujungia visą ekspoziciją. Transliuojamas tekstas pirmiausia nuskamba kaip autoironiškas rusų menininko pokštas, tačiau sužinojus, jog tai dokumentinis Antrojo pasaulinio karo vokiečių generolo tekstas, interpretavimo ribos pakankamai išsiplečia. Užtenka prisiminti Lietuvos ir Rusijos bendrą istoriją, dabartinius politinius santykius, ir galime A.Osmolovskio audioinstaliaciją girdėti ar net vizualiai regėti pačiais įvairiausiais rakursais.

Atrodo, kad A.Osmolovskis ir yra toji ašinė figūra, apie kurią ir turėtų suktis visas „Estetikos VS Informacijos“ veiksmas. Informacinis karas neretai laimimas ir mistifikuojant turimus duomenis.

Nemokamos ekskursijos

Kol veikia paroda, iki lapkričio 14-osios, kiekvieną trečiadienį 18 val. parodos lankytojams organizuojamos ekskursijos, kurių metu išsamiau supažindinama su Rusijos šiuolaikinio meno scenos aktualijomis bei parodos autorių kūryba.

Parodos laikotarpiu šeštadieniais nuo 12 val. vyksta edukacinės ekskursijos moksleiviams ir kūrybiniai savaitgaliai šeimoms.

Ekskursijas veda projekto kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Laukiami visi, tačiau būtina išankstinė registracija: tel. 8 (46) 410 054, mob. tel. 8 603 20 271, galerija@kulturpolis.lt .

Prietaringumo ribos

Gitana Gugevičiūtė

Italų dramaturgo, aktoriaus Dario Fo kartu su žmona, žymia italų aktore Franka Rame, pagimdyta „laisvoji pora“ Lietuvoje ypač pastaraisiais metais dažnai atlieka išpažintį žiūrovams įvairiuose teatruose ir scenose. Štai ir Klaipėdoje.

Labai tinka Lietuvai

Groteskiška, improvizacijai patogi pjesė prieš publiką uostamiestyje stojo jau antrą kartą. Prieš porą metų aktoriai Regina Arbačiauskaitė ir Kęstutis Macijauskas sukūrė temperamentingą, komišką, autoironišką spektaklį „Laisvoji pora“. Šiemet režisierius Alvydas Vizgirda D.Fo ir F.Rame komediją (lengvai „pakoreguotu“ pavadinimu – „Be prietarų ir visiškai laisvi“) įtraukė į Pilies teatro repertuarą.

Beje, A.Vizgirda su šiuo dramaturgų duetu jau pažįstamas: 2008-aisiais Klaipėdos Pilies teatre rampos šviesą išvydo D.Fo ir F.Rame komedija „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (turint omenyje bendrąsias Klaipėdos teatrinės kultūros tendencijas, sulaukusi aktyvaus, nuoseklaus ir dėsningo domėjimosi).

Inkštelėti, kad retai tampame klastingų, sudėtingų, į spąstus panašių spektaklių gimties liudininkais, žinoma, norėtųsi. Bet tai nereiškia, kad šioji pjesė be skrupulų bus pradėta traukti ant Ibseno, Šekspyro ar Grajausko dramaturginio kurpaliaus. Tai gyvenimiškų „juokelių“ ir buitinių „tragedijų“, atpažįstamų gyvenimiškų situacijų kalba kalbantis teatras, bet nepaviršutiniškas, nebanalus – meilė ir žmonių tarpusavio santykiai, ko gero, ir yra visa ko egzistencijos pagrindas. Koketiška saviironija, puikus humoro jausmas, intelektiniai užkulisiai – pjesės (ir spektaklio, galinčio mėgautis gero teksto skoniu) privalumai.

Ši pjesė nepaprastai tinkama Lietuvai, dar tikinčiai, kad moteris (pakanka paskaityti komentarus po Nidos Vasiliauskaitės tekstais) – tuo metu, kol vyras save „realizuoja(si)“ laisvėje (t.y., mėgaujasi neištikimybe bei karjera) – turi ramiai ir kantriai kurstyti šeimos židinį, džiaugtis platoniška meile. Ačiū Dievui, itališkas moters „pavyzdys“ (pjesės veikėja Antonija) drįsta sukilti ir įrodyti, kad lazda turi du galus; kad santuoka nenormali net tada, kai „atviros tik vienos durys“, o moters drąsa ir gebėjimas valdyti savo pačios likimą – natūralus.

Aktorių amžius neįtikina

Pusamžius Ją ir Jį vaidina jauna Renata Idzelytė ir jaunas Edvardas Brazys.

Nėra lengva daryti apibendrinimus pamačius vos vieną spektaklį, bet šiuo momentu regimi du skirtingi ėjimai: R.Idzelytė mėgina neskubrų (tingų?) grakštumą paversti brandos ženklu ir veikėjos veiksmą perkelti į vidų; E.Brazys slankioja žaviu rodymo paviršiumi, kurį „atspindėti“ bando žiūrovai, laukiantys prie rūbinės palto ir besidalijantys spektaklio įspūdžiais (jiems taip patinka nervingai drebančios pavydaus vyro rankos!).

Aktorių amžius neįtikina, o eterinis persikūnijimo (įsikūnijimo) kūnas plevena taip, kaip liepia „drugelio filosofija“ – kartais įsiliedamas į bendrą energetinį lauką, dažniau iš jo ištrūkdamas, dar rečiau susitapatindamas su fiziniu aktoriaus kūnu ir paversdamas jį stipraus, raiškaus, aktyviai mąstančio charakterio buveine.

Čia daug statikos, trūksta aktyvaus mąstymo; sielos, vibruojančios tarp kraštutinumų; stipraus charakterio (tik itin tvirto charakterio asmenybė gali vieno piršto krustelėjimu nurodyti būseną, santykį, siekiamybę). Kiekvienąsyk pamačius nenusisekusį ar paviršutinišką persikūnijimą norisi kristi po kojom aktorei Eglei Mikulionytei – neeilinei, unikaliai, prasmingai, plastiškai, vizualiai etc.

Ko išmokstame?

Akį patraukia elegantiškas minimalistinis scenovaizdis, kuris – kaip galima spėti iš prierašo programėlėje – gali kisti priklausomai nuo rodymo erdvės (teatro scena ar kavinė, restoranas, viešbutis): dvi plokštumos – tarsi dvi lovos, apklostytos baltu šilku, apstatytos toršerais – taip ir liudija atsiskyrimą, nutolimą, krizę…

Sceninės raiškos aspektu spektaklis nepadiktuoja naujos mados, stiliaus ar žanro, bet kostiumų dizainerės Ainos Zinčiukaitės sprendimai – kaip visada – skoningi ir elegantiški.

Veikėjų įvaizdis kreipia į šeimą, po įprastu, pabrėžtinai drausmingu apvalkalu, slepiančią vidines audras, konfliktus, nuopuolius ir „pasiekimus“. Todėl ir tarpusavio santykius pora aiškinasi ne išoriškai aistringai, o ieškodami pustonio, menkiausios mimikos, tarsi nuorodos į santykį. Tai balso gaidos ir raumens tvinksnio, išduodančio giliai užslėptą nuoskaudą, šokis. Nesakau, kad pavyko sužaisti tokią atsakingą, ypatingo įsiklausymo reikalaujančią partiją, bet veikiančiam akies ir ausies seismografui, be abejonės, lemta fiksuoti net ir menkiausias vaidmens slinktis aktyvumo, įtikinamumo link.

Kodėl šis sceninis opusas pretenduoja į žanrą muzikinė komedija, prisipažinsiu, nėra aišku. Aktoriai nedainuoja, muzikinis apipavidalinimas nė kiek ne aktyvesnis, nei būtų bet kuriame kitame spektaklyje. Nors traukinio garsus, skiriančius vieną sceną nuo kitos, remiantis šiuolaikinio meno dėsniais, be abejo, derėtų (ir galima) laikyti muzika – ne itin originalia, nelabai savarankiška, labiau įprasta, nei kokia kitokia.

Ir vis dėlto, kodėl? Kodėl už linksmos išpažinties tiek mažai erdvės moralui apie tarpusavio atsakomybę, veiksmo ir atoveiksmio santykį, „prietarų“ ir gyvenimiškų pamokų vertę? Ko išmokstame? Quo vadis?

„Arabeske“ karaliavo šiuolaikinis šokis

Naujasis Arabeskas – 2010” – šiuolaikinio šokio festivalis, spalio 6–10 dienomis vykęs Kultūros centre Žvejų rūmai, pirmąkart Klaipėdos šokio istorijoje buvo suorganizuotas pačios minėtos įstaigos administracijos. Gal ši pagirtina iniciatyva ateityje taps tradicija?

Violeta Milvydienė

„Keliauta“ su arijomis

Festivalį pradėjusi Olgos Žitluchinos šokio trupė iš Latvijos jau žinoma Lietuvoje kaip nuolatinė tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ viešnia. Įkurta 1996 m., o 2003-iaisiais tapusi profesionalia, ji išgarsėjo Baltijos šalyse, pasisekimo sulaukė Baltarusijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, yra pasirodžiusi Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, JAV.

Spalio 6-ąją iškart po atidarymo organizuotose kūrybinėse laboratorijose O.Žitluchina, viena žinomiausių ir produktyviausių Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjų-pedagogių, vedė praktinį seminarą, o vakare netradiciškai parengtoje erdvėje (publika užėmė vietas perpus padalintoje didžiojoje scenoje) jos vadovaujama trupė parodė dvi naujas kompozicijas. Beje, festivalio programoje jos kažkodėl pavadintos vienaveiksmiais baletais.

„Quick time player / Elegantiškai ironiška kelionė su žymiausiomis operų arijomis“ – pirmasis pristatytas kūrybinis darbas, kurio nedrįsčiau pavadinti baletu, juolab šokio spektakliu, kaip buvo paskelbta vakaro vedėjos. Maždaug 20 minučių trukmės „kelionė“ labiau priminė studentiškas improvizacijas, kitaip tariant, kondensuotą praktinių technikos ir kūrybos paskaitų „konspektą“, šokėjams stengiantis kuo įmantriau įvykdyti pedagogo duotas užduotis. Tolesniam apibūdinimui dar tiktų toks perfrazuotas posakis: „šokama ne iš tos operos“. Mat pasirinktų garsių arijų kaitos choreografija ir emocijomis tiesiog „nepasivejama“, maža to – sugebama visiškai nepaisyti tempo, ritmo, kitų svarbių muzikos charakteristikų. Taigi, jei muzikinis akompanimentas specialiai ignoruojamas, iškyla logiškas klausimas: kam jis apskritai reikalingas, ir kodėl pasirenkami šie, o ne kokie kiti kūriniai? Ar dėl intriguojančio pavadinimo? Nepateisinamas argumentas.

Narpliojami vyrų santykiai

Antrasis O.Žitluchinos ir jos šokėjų kūrybinis darbas – „Take 735 / Šokis apie vyrų gyvenimą“ – akivaizdžiai išbaigtesnis kompoziciniu požiūriu, sodresnis moderniosios choreografijos aspektu bei nuotaikos perteikimo atžvilgiu. Jis sudėliotas pagal standartinius spektaklio dramaturgijos principus: prologas, veiksmo vystymasis, išryškintas konfliktas, yra ir intriga, ir kulminacinis momentas, ir epilogas (tiesa, pastarasis identiškas pradžiai). Įtaigiai pavaizduotos muštynės, išradingai sukomponuoti solo, trio ir duetai. Imponuoja lengva „grynojo“ šokio stilistika, originali rankų judesių plastika, ironiška atlikimo maniera. Beje, muzikalumas šiame spektaklyje irgi ne paskutinėje vietoje – dažniau ir taikliau šokis susijęs su muzika (kompozitorius Dzelzs Vilks), retsykiais vykusiai papildo vienas kitą. Išlikęs bendras įspūdis – patrauklu, simpatiška.

Malda ir paveikslėliai

Dviejų žinomų entuziastingų uostamiesčio menininkų – choreografės Agnijos Šeiko ir mimo Alekso Mažono – kūriniai tęsė parodomąją festivalio programą spalio 7-os ir 8-osios vakarais. Tai du visai skirtingi spektakliai, kuriuos lyginti būtų neteisinga, tačiau juos vienija bendras dalykas – choreografija. Tik pirmajame šokis – teatrališkas, o antrajame teatras – šokėjiškas.

Apie praėjusių metų gruodį matytą A.Šeiko spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ eskizą jau buvo rašyta „Klaipėdos“ dienraščio meno leidinyje „Durys“

(2009 12 23), pabrėžiant jo intelektualumą, subtilią atlikėjų organiką, akcentuojant pernelyg užtęstą introdukciją. Visas spektaklis pasirodė gerokai patobulėjęs, kur kas brandesnis ir gyvesnis, taip pat stebinantis meniškumu, stiliaus pajauta, ypatinga estetika.

Klaipėdos muzikinio teatro solistė Beata Molytė čia santūri, susikaupusi, dvasingai nusiteikusi ir pati kūrėja-atlikėja A.Šeiko, šviesesnėmis veido mimikos spalvomis disponuoja naujai įsijungusi į spektaklį Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventė, jaunoji choreografė Giedrė Juškaitė. Nors techninis jos potencialas ryškus ir įtikinantis, tenka pripažinti, kad stipresnį emocinį jaudulį skleidė anuomet solo partiją atlikusi Aušra Krasauskaitė (Muzikinio teatro baleto artistė, Choreografijos katedros ketvirtakursė).

Pramoginio-estradinio, gana plastiško arba drastiško, net brutalaus – visokio, bet kuo toliau, tuo labiau chaotiško – judesio gausu autoriniame A.Mažono pantomimos teatro „A“ spektaklyje „Styveno juodųjų langų paveikslėliai“, kuriame nagrinėjama realiai aktuali ir viena skaudžiausių – santykių tarp vaikų ir tėvų – tematika. O apie vaikiškas godas metaforiškai žaismingai pasakojo choreografė Dovilė Binkauskaitė su studijos „Žuvies akis“ šokėjais spektaklyje vaikams „Apkabinsiu tave“.

Apdovanoti gabiausieji

Trečiąją festivalio dieną ketvertą valandų trukusioje konkursinėje programoje pasirodė modernaus ir šiuolaikinio šokio kolektyvai iš visos Lietuvos – Mažeikių ir Pabradės, Kauno, Vilniaus bei Kaišiadorių, dalyvavo ir kelios uostamiesčio grupės.

Visos be išimties pristatytos kompozicijos – ne tik savotiškai įdomios, stilingos ir gana profesio-

nalios. Jos atskleidžia svarbiausias nūdienos šiuolaikinio šokio tendencijas. Tad varžybų kartelė, kaip dabar madinga sakyti, jau yra aukštai pakelta.

Gabiausi iš gabiausiųjų buvo įvertinti prizais, įsteigtais bendrovės „Puantas“, Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros, „Klaipėdos galerijos“, I.Baročio, D.Molytės-Lukauskienės ir R.Ramonaitės-Malakauskienės.

Nominacija „geriausias šo-kėjas(-a)“ padalinta net dviem atlikėjams – ir technika, ir charizma iš kitų išsiskyrusiems Mažeikių „Niuanso“ bei Pabradės „Gelmės” solistams. Pastarasis meno mokyklos kolektyvas dar apdovanotas už profesionalumą, o už meniškiausiai perteiktą idėją – merginų grupė „Vėjo musės“ iš Vilniaus. Prizas už novatoriškumą (ištraukoje iš spektaklio „Čia buvo vanduo“ gvildenama ekologijos tema) irgi iškeliavo į sostinę – atiteko neprofesionaliai kūrėjai Aistei Kriukelytei. Bene svariausias įvertinimas – už geriausią choreografiją – be ilgų ginčų paskirtas Choreografijos katedros duetui: ketvirto kurso studentai Adamas Czaplis (Adomas Čėpla) ir Mantvydas Žilinskas daugumą komisijos narių (tarp kurių – ir šių eilučių autorė) sužavėjo autorine kompozicija „Kaip diena ir naktis“.

Be ypatingų diskusijų, deja, praėjo festivalio organizatorių surengta diskusijų valandėlė. Savajame monologe žiuri pirmininkė, žymi šokio kritikė vilnietė Vita Mozūraitė pabrėžė edukacinį ir skatinamąjį šiuolaikinio šokio projektų aspektą, kvietė nepaisant nepalankaus menui laikotarpio toliau dirbti ir tobulėti, skleidžiant naujas idėjas, dalijantis jomis vieniems su kitais, ir, žinoma, nenusivilti pustušte žiūrovų sale.

Išties, nors vienas pagrindinių festivalio tikslų – populiarinti šiuolaikinį šokį, pristatant projektą kuo platesnei visuomenės daliai, nei gera reklama, nei sąlygiškai nedidelė bilieto kaina nepritraukė gausios uostamiesčio žiūrovų auditorijos. Guostis galima tik mintimi, kad su gražiu, saulėtu savaitgalio oru nepakonkuruosi.

MENO LEIDINYS Nr. 10 (184)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Pretenduoja į Metų knygą

Metų knygos rinkimų akcijos organizatoriai kviečia išrinkti tris geriausias 2010-ųjų knygas. Tarp pretendenčių – ir klaipėdiečių rašytojų Rimanto Černiausko bei Rolando Rastausko šiemet pasirodžiusios knygos.

R.Rastauskas šiemet pateko į dar vienus itin garbingus rinkimus – jo pavardė figūruoja tarp 37-ių šalies kultūros ir meno kūrėjų, pretenduojančių į šešias Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas. Iki gruodžio vidurio turėtų paaiškėti, kam jos bus skirtos.

O trys Metų knygos rinkimų laureatai bus paskelbti ir apdovanoti tik vasarį Vilniaus knygų mugėje. Ekspertų komisijos paskelbtuose lietuvių autorių knygų suaugusiesiems, vaikams bei paaugliams penketukuose – pačios naujausios ir geriausios.

Dėl Metų knygos titulo knygų suaugusiesiems kategorijoje varžosi poeto M.Martinaičio atsiminimų knyga „Mes gyvenome“, V.Papievio romanas „Eiti“, G.Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, R.Rastausko eseistikos knyga „Privati teritorija“ ir J.Skablauskaitės romanas „Sado sindromas“.

Knygų vaikams penketuką sudaro R.Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“, K.Kasparavičiaus „Baltasis Dramblys“, S.Paltanavičiaus „Kur išskrido pasakėlė“, R.Šerelytės „Krakatukų jūra“ ir U.Uliūnės „Kitokia svirplelio diena“.

Paaugliai jiems labiausiai patikusią knygą kviečiami rinkti iš dar vieno penketuko. Į jį pateko O.Jautakės „Kai aš buvau Kleo“, R.Misiūno „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“, G.Morkūno „Velniškai karštos atostogos“, V.Račicko „Baltos durys“ ir K.Sajos „Čia kažkas yra“.

Už labiausiai patikusią knygą visose trijose kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt bei siunčiant laišką Lietuvos paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT – 01504 Vilnius.

Balsavimas vyks iki 2011 m. vasario 14 d. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje. Kaip žadėjo akcijos organizatoriai – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Kultūros ministerija, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija, – apdovanojimų gali tikėtis ir burtų būdu atrinkti skaitytojai bei grupes akcijoje dalyvauti organizavę mokytojai ir bibliotekininkai.

Iš festivalio – į festivalį

Ką tik, rugsėjį, grįžęs iš Vokietijos ir nespėjęs kaip reikiant apšilti kojų gimtojoje Klaipėdoje, rašytojas Gintaras Grajauskas spalį vėl iškeliavo į Berlyną, o tuo metu Klaipėdos dramos teatre pastatyta jo pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ skina laurus festivaliuose Lietuvoje.

Kaip literatūros namai ir rašytojų rezidencija veikiančiame Berlyno literatūros koliokviume G.Grajauskas vieši visą spalio mėnesį. Čia reziduojančius rašytojus koliokviumas paprastai pristato stažuotės pabaigoje surengdamas jų skaitymus. G.Grajauskas, rugsėjo mėnesį Berlyne dalyvavęs ir Rytų bei Vidurio Europos literatūrai skirtame festivalyje, Literatūros koliokviume spalio 20-ąją skaitė kartu su Taivano rašytoju Liu Ka-Shiang ir Finn-Ole Heinrichu iš Hamburgo.

„Jau pasiilgau klaipėdietiško vėjo, laikas namo. Galvoje jau pradėjo suktis gūžtą lietuviškoji nostalgija. Nors čia ir puiku – būnu sau čia ramiai tokiuose legendiniuose istoriniuose namuose, vaikštinėju laiptais, kuriais laipiojo Celanas, Biolis, Grasas, Ruževičius ir kita šauni kompanija. Pokariu čia, galima sakyti, atgimė visa vokiečių literatūra – būtent čia rinkosi garsioji „Grupė 47“. Susiėjo visi dar neemigravę Vokietijos rašytojai – tiek seni naciai, tiek seni komunistai – ir nutarė prikelti Vokietijos literatūrą. O aš iš to Berlyno literatūros koliokviume gavau vadinamąjį grantą, gyvenu čia visą spalį, važinėju baltu dviračiu ir rašau pasakas“, – dalijosi įspūdžiais G.Grajauskas.

Tuo metu vienas iš naujausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių – G.Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ su pasisekimu parodyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusiame 6-ajame nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, pjesės autorių titulavusiame geriausiu festivalio dramaturgu. Už šios pjesės pastatymą Klaipėdos dramos teatre bei „Barborą ir Žygimantą“ pagal J.Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“ Valstybiniame jaunimo teatre geriausiu „Versmės – 2010“ režisieriumi pripažintas Jonas Vaitkus, o geriausiu dailininku už abiejų scenovaizdžius – Artūras Šimonis.

Negana to. Geriausiu „Versmės – 2010“ aktoriumi išrinktas Vytautas Anužis, sukūręs Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Jis taip pat parodytas Varėnoje vykusiame teatrų festivalyje, skirtame režisierės Dalios Tamulevičiūtės 70-mečiui, kur pelnė žiūrovų prizą, V.Anužis – dar vieną geriausio aktoriaus apdovanojimą, Marijos vaidmenį spektaklyje sukūrusi Monika Vaičiulytė įvertinta už ryškiausią debiutą, to paties spektaklio aktorius Edvardas Brazys – už geriausią personažą be žodžių.

Iškeliavo į Kaliningradą

Spalio 15-ąją Kaliningrado meno istorijos muziejuje atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Smėlio legenda“.

Kaliningrade visą mėnesį bus eksponuojama 30 fotografijų iš taip pat pavadinto klaipėdiečio fotografijų ciklo. V.Karaciejus jį sukūrė 1994–2000 m., cikle – per 60 fotografijų, padarytų Kuršių nerijoje.

Autorius džiaugėsi, kad kaliningradiečiai labai šiltai priėmė jo parodą. Atidaryme dalyvavo ir jos globėjas – Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrade Vaclavas Stankevičius.

Kaliningrade V.Karaciejaus autorinė fotografijų ekspozicija vieši pirmąkart.

Galimas dalykas, kad pas autorių ji sugrįš tik pavasariop, V.Karaciejaus „Smėlio legenda“ dar pakeliaus po kitas Kaliningrado miesto ir srities parodines erdves.

„Durų“ inf.

Visi komplimentai – B.Molytei

Į premjerinį A/CH teatro spektaklį „Ana Karenina“ Klaipėdos Žvejų rūmuose spalio 15-ąją buvo tikras anšlagas. Ar, nepaisant išorinių faktorių, teatras vis dar „ant bangos“, kaip kadaise prasitarė jo vadovė Anželika Cholina, ar salę sausakimšai pripildė mūsiškės šokėjos Beatos Molytės gerbėjai? Galbūt ir viena, ir kita…

Violeta Milvydienė

Prisimenant pirmąjį baletą

Baletas „Ana Karenina“ teatro sceną pirmąkart išvydo palyginti neseniai (dramatiškojo Levo Tolstojaus romano siužetas jau įkvėpė net septynias operas!). Šokio spektaklio, kurį inicijavo ir pagrindinį vaidmenį atliko žymioji Rusijos primadona Maja Pliseckaja, o muzikos partitūrą sukūrė jos vyras kompozitorius Rodio-nas Ščedrinas, premjera įvyko Maskvos Didžiajame teatre 1972 m. (paskui dar buvo rodytas daugiau nei 100 kartų). Nors sovietinės „aristokratijos“ iš anksto pasmerktas, pirmasis pastatymas išgarsėjo organiška aštraus veiksmo, maksimaliai atskleistos to laikotarpio atmosferos, pavykusių veikėjų charakteristikų bei puikios muzikinės dramos derme. Tų pačių kūrėjų – M.Pliseckajos, jos padėjėjų N.Ryženko bei V.Smirnovo-Golovanovo – įgyvendintą spektaklį Lietuvos operos ir baleto teatre jau teko matyti, kaip ir 2005-aisiais pastatytą rusų baletmeisterio A.Ratmanskio baletą su E.Špokaite.

Manau, kad tikroji meno misija yra veikti emocijas, o per emocijas – ir protą. Kadangi A/CH teatro spektaklis nesukėlė ypatingos euforijos, jokie šiurpuliukai per kūną neperbėgo, o ankščiau minėtieji paliko neišdildomą įspūdį, natūralu, kad nostalgija dar paveiki, ir nejučia peršasi palyginimai. Tačiau bandysiu nuo jų atsiriboti ir vadovautis kitais vertinimo kriterijais.

Tinkama frazė

„Trys viename“ – trumpai, kartu ir taikliai apibūdindamas spektaklį, populiarią reklaminę frazę mestelėjo vienas kolega choreografas, tiesa, turėdamas omenyje vien šokio stilistiką. Pažvelkime į kūrinio visumą šiek tiek giliau.

Kaip jau įprasta matyti pastaruosiuose A/CH teatro spektakliuose („Romeo ir Džuljeta“, „Vyrai ir moterys“, kt.), šiame taip pat ryškus trijų asmenybių – choreografės A.Cholinos, dizainerio Juozo Statkevičiaus ir scenografo Marijaus Jacovskio – bendras darbas.

Išlaikyta romano fabula, tradicinė struktūra, išryškinti pagrindinių veikėjų charakteriai – trys svarbiausi dramaturgijos dėsniai, šabloniškai taikomi kiekviename platesnės apimties spektaklyje. Centre – moteris, jos meilė ir kančia (vėl dominuojantis skaičius).

Be to, daug dėmesio skiriama vizualiam reginiui – apšvietimo efektui, kostiumų kaitai, detalių spalvingumui (ko gero, tokia šou komponentų trijulė ypač imponuoja žiūrovams).

Choreografijoje irgi dominuoja trys – šiuolaikinio šokio, moderniojo baleto ir pramoginio žanro – stiliai.

Jokio novatoriškumo

Kaip ir ankstesniuose A.Cholinos darbuose, įvairios leksikos elementų jungtis šiame itin eklektiška, vienodai panašiai sukomponuoti ir pernelyg ištęsti duetai (išskyrus vieną paskutiniųjų – Anos ir Vronskio – išraiškingesnį, labiau jaudinantį). Fragmentiškai suskaidytos masinės scenelės vėl asocijuojasi su esminiais M.Bežaro kūrybos ypatumais, grupiniuose ir kai kuriuose soliniuose epizoduose per daug beprasmio vaikščiojimo, padriko blaškymosi, kėdžių nešiojimo į sceną ir iš jos (gal be šių veiksmų prailgęs dviejų dalių spektaklis galėtų tapti vienaveiksmiu?).

Baletiniame solistės tekste pernelyg dažnai atliekami battements développés, nors, žinoma, jie, kaip ir aukšti mostai grands ronds jetés, atrodo efektingai (bet juk tai – B.Molytės įgimtų duomenų ar įgytų fizinių galimybių nuopelnas).

Įspūdingai aukšti ir lengvi Vronskio – Kauno muzikinio teatro baleto trupės artisto Gintaro Visockio – šuoliai per žirgyno „barjerą“, tačiau duetuose šis techniškiausias stepo grupės „Funny beat“ narys, apmaudu, atlieka tik „laikiklio“ ir „nešiotojo“ vaidmenis.

Tiesmuki, necharakteringi, kadangi susiniveliavę Doli ir Kiti pasirodymai, menkai atskleistas įsivaizduojamai „šaltas“ rūstaus Karenino (Mantas Vaitekūnas) būdas. Tarkim, nesuvokiamas pastarojo dalyvavimas sarkastiškame, dalį publikos prajuokinusiame išgertuvių epizode. Neįtikina „perspausta“ Vilniaus Mažojo dramos teatro aktorių – daugeliui iki skausmo pažįstamų televizinių „veidų“ A.Bružo ir L.Pobedonoscevo, netikėtai iš dvarininkų virtusių „mužikais“, – vaidyba.

Pradinė veikėjų „nuotrauka“ (en face), „sugedęs telefonas“, ant ratukų važinėjantys stalai ar suolai, „graudinanti“ atomazga (dažniausiai stovint nugara į žiūrovą, veidu – į šviesos kamuolį) ir kiti pasikartojantys, jau prognozuojami režisūriniai sprendimai gali nustebinti tik nemačiusius „Tango in Fa“, „zmonės:)“, „Karmen“, kitų A/CH teatro spektaklių.

Taigi šia prasme nieko novatoriško – kūrėjai neįtikėtinai ištikimi tam pačiam braižui. Betgi neverta stebėtis, – pasak pačios autorės, spektaklis brandintas ištisą dešimtmetį.

Užgožia choreografiją

Negatyvus reiškinys, kai scenografijos detalės, baldai, kostiumai ar aksesuarai užgožia patį svarbiausią dalyką šokio spektaklyje – choreografiją, užuot ją papildę ar išryškinę.

Pavyzdžiui, kėdės šiame spektaklyje atlieka ne tik pagalbinę funkciją, o yra kaip savotiškas leitmotyvas – ant jų nuolat sėdinėjama, supamasi, vartaliojamasi, nuo jų pakeliamos ir nuleidžiamos atlikėjos (kompromisas dėl partnerių bejėgiškumo?). Vėliau jos ritmiškai beldžiamos į grindis, vaizduojant traukinio ratų dundėjimą, galiausiai apšokamos tarsi gyvos būtybės. Sąmoningas ar improvizuotas šis „atradimas“, galima paspėlioti, tačiau aišku viena – besaikis jo naudojimas ilgainiui virsta pabodusia kliše.

Visų trijų klasikinių spalvų moterų suknelės – ekstravagantiškos, prailginančios kūno linijas, tačiau ryškiai raudona ypač blaškė dėmesį, nukreipdama žvilgsnį nuo šokio plastikos.

Neišryškino judesio ir pasirinkta, reikia pripažinti, gana sudėtinga (pasižyminti įvairiais nemelodingais niuansais, monotonišku ritmu) Alfredo Šnitkės muzika. Kiek muzikalesnes vietas netrukus pakeisdavo disonuojančios, apskritai, dažnokai trūko glaudesnės sintezės. Ypač stigo aukštų pasažų, dinamikos, skambant pagrindinei kūrinio „Concerto grosso“ temai, jau savaime diktuojančiai stiprius emocinius pliūpsnius.

Akimirkai suklusti privertė jautriai nuskambėjęs vokalas, įpintas į veiksmą, lyg atokvėpis prieš finalinę spektaklio dalį.

Kartu baigėsi ir mano subjektyvus, galbūt perdaug kritiškas požiūris į spektaklio formą ir turinį.

Pagyrimai solistei

„Unikali“, „įspūdingo šokio talento savininkė“, „užgrūdinta Anai Kareninai“, „lyg grįžusi iš praeities“ – šie ir panašūs epitetai skambėjo spaudos bei interneto puslapiuose prieš ir po premjeros. Žinoma, jie skirti Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės solistei B.Molytei-Kulikauskienei, įkūnijusiai pagrindinį – Anos Kareninos – vaidmenį. Berods nebėra ką ir pridurti.

Nebent tai, kad B.Molytė jau iki tol buvo daugiabriaunė artistė, gebanti atlikti įvairios stilistikos choreografiją. Ne kartą lyderiaujančią ją teko matyti Klaipėdos muzikinio teatro baleto spektakliuose: J.Smorigino pastatymuose „Žydrasis Dunojus“, „Artisto gyvenimas“, „Kruvinos vestuvės“, L.Beiris „Baletinėje Čaplino ir Dolskio kortoje“ ir kituose. Solinis fragmentas R.Alksnytės sukomponuotose „Prarastose sielose“, vienos iš trijų moterų vaidmuo konceptualiame A.Šeiko spektaklyje „Paikos mergaitės maldos“… Tikiu – dar neišsemti šiuolaikinio šokio klodai, slypintys B.Molytės individualybėje. Talentingos balerinos amplitudę puikiai nusako ir koncertinės programos „Nuo flamenko iki džiazo“ pavadinimas.

Gamtos (ar genetikos) apdovanota ūgiu, lieknu stotu, ilgomis galūnėmis, ypač grakščiomis rankomis, savyje ji talpina ir santūrumą, ir nenusakomą žavesį, ir jausminę gelmę.

Matyt, ne veltui choreografė įvertino šią artistę kaip atradimą („tai mano Ana“) ir pasirinko, kaip pati ambicingai teigė, savo geriausiam kūriniui. Apie jos tinkamumą Anos Kareninos vaidmeniui kiekvienas gali spręsti kaip nori, kaip įsivaizduoja garsaus romano heroję. Mano nuomone, toks amplua jai tiesiog tinka.

Demonstruodama didelę ištvermę ir fizinę galią (žinant apie buvusias kelių traumas ir įtariant, kiek energijos atėmė daugkartinis persirenginėjimas keičiant sukneles), solistė nuostabiai lengvai, tarsi vienu įkvėpimu atliko sudėtingą, jai vienintelei patikėtą vaidmenį.

Manau, neapsiriksiu teigdama, kad ji ir „ištraukė“ visą spektaklį.

Tad nenuostabu – gausūs komplimentai, begalinė publikos simpatija bei pagarba, pasireiškusi ilgais aplodismentais atsistojus, ir visos gėlių puokštės – tik jai, mūsų žaviajai Beatai.

Įspūdinga ambicingo ciklo tąsa su A.Palėjumi

Spalio 14-ąją Klaipėdos koncertų salėje įvyko neeilinis koncertas – Aleksandras Palėjus čia muzikavo dešimtąkart. Tarsi viesulas įsiveržęs į mūsų koncertinį gyvenimą, jis dar kartą pribloškė savo užmojais.

Laima Sugintienė

Sugrįžo tęsti, ką pradėjo

Vos prieš keturis mėnesius pradėjęs įspūdingą projektą, per šį laikotarpį gastroliavęs Kinijoje, daug koncertų grojęs Prancūzijoje, atidaręs ne vieną festivalį, tarp jų – ir savo vardo festivalį Richmonde (JAV), savo studentus (viena jų – 12-metė japonė, žymaus dirigento Kento Nagano duktė) Paryžiaus privačioje aukštojoje muzikos mokykloje „La Scola cantorum“ parengęs konkursams bei debiutui su orkestru, jis grįžo į Klaipėdą tęsti pradėtų darbų.

Ir šįkart, koncertuodamas su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytu pučiamųjų grupe, svečias pasirodė solisto bei dirigento amplua. Tai buvo antrasis ambicingo ciklo „Visi W.A.Mozarto koncertai fortepijonui“ (primenu – jų 27) koncertas. Skambėjo dar penki šio žanro kūriniai, visi jie įvairiais laikotarpiais buvo sukurti W.A.Mozarto gimtajame Zalcburge.

Pradžioje – muzikinis pastišas

Atlikėjai ciklą pratęsė koncertais Nr.3 , D-dur ir Nr.4, G-dur (1767), kuriuos, tėvo Leopoldo padedamas, sukūrė dešimtmetis Wolfgangas Amadeusas. Tai nėra originalūs (kaip ir vasarą jau girdėti du pirmieji) jaunojo genijaus kūriniai, o tik orkestruotos kelių vokiečių kompozitorių sonatų dalys. Vadinamieji „Pasticcio“ koncertai buvo atlikti grakščiai ir neįtikėtinai lengvai, orkestras buvo dėmesingas solistui, ryškėjo subtilūs niuansai, plastiškos frazės, liejosi nuostabi kantilena, tai ypač pasakytina apie lėtąsias koncertų dalis.

Pirmąją koncerto dalį muzikantai pakiliai užbaigė Penktuoju koncertu Re – mažor, kuris tradiciškai yra laikomas pirmuoju. Tai jau originalus žymiojo Vienos klasiko kūrinys, kuriame išryškėja savitas kompozitoriaus stilius. Ir vėl klausytojus džiugino gražus, išraiškingas tembras – nuostabūs obojai, puikus solisto ir orkestro balansas, kiek užaštrinti, hipertrofuoti kontrastai, ypač energingai ir aktyviai artikuliuotas Rondo.

Visų šių savybių nepristigo ir interpretuojant likusius programos kūrinius. Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.6. B-dur, kurio ypatumas – tylios visų dalių pabaigos, dar kartą sužavėjo kultūringu pučiamųjų muzikavimu. Antrąjį ciklo koncertą atlikėjai pakiliai užbaigė Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-dur – paskutiniu ir reikšmingiausiu W.A.Mozarto Zalcburgo periodo šio žanro kūriniu.

Kuria traukinyje ar lėktuve

Kaip žinia, W.A.Mozartas pagal to meto tradiciją improvizuodavo, o užrašytos yra vos kelios kadencijos. Tad, kaip A.Palėjui įprasta, jei nėra originalių kadencijų, jis atliko savas, kurias, pasak atlikėjo, kuria traukinyje ar lėktuve. „Kaip visa tai išlaikyti galvoje?!“ – tarsi pats savimi stebėjosi pianistas.

Skambėjo gana įvairios tiek (ypač) harmonijos ir faktūros, tiek technine, tiek apimties požiūriu kadencijos: nuo gana kuklios trečiajame, gana išplėtotos ketvirtajame iki neįtikėtinų moduliacijų, briliantinės technikos penktajame (jame – ir pribloškiančiai įstabi lėtosios dalies kadencija) bei klasicizmui netradicinės daugiasluoksnės faktūros, romantiškos šeštajame koncertuose. Originalioji W.A.Mozarto kadencija „Juneom“ koncerte suskambo skausmingai tragiška gaida.

Orkestrą papildė pučiamieji

Prie neabejotinos vakaro sėkmės nemažai prisidėjo ir aukščiausio lygio profesionalai pūtikai, džiuginę švariu intonavimu, stilingu grojimu, garso kultūra. Tai Andrius Radziukynas ir Rimantas Giedraitis (fleitos), obojininkai Linas Šalna ir Jonas Pastauka (pastarųjų ansambliavimas – tikra puota ausiai), Andrius Dirmauskas ir Lina Dirmauskienė (valtornos), trimitininkai Vilmantas Bružas ir Dmitrijus Levencovas bei timpanais grojęs Bronislovas Montvidas.

Prieš dešimtmetį, be skambinimo, ėmęs ir diriguoti (tai darė prie instrumento), svečias vadovavo orkestrui pabrėžtinai aktyviai muzikuodamas, raiškiai artikuliuodamas, tikslui pasiekti „įjungdamas“ kūno kalbą, mimiką, akių kontaktą, o už kiekvieną prasmingai nuskambėjusią frazę nuoširdžiai reaguodamas šypsena. Šios atlikėjo savybės, manau, yra viena ryškiausių jo charizmos pusių. A.Palėjų būtinai norisi matyti… O styginiai ne visada atliepdavo tuo pačiu, buvo akivaizdūs nuovargio, tam tikro persisotinimo ženklai… Pagavau save su nerimu galvojant – liko dar 17 koncertų…

Antra vertus, matyt, neatsitiktinai yra įprasta, kad kameriniams orkestrams vadovauja stygininkai. Tiesą sakant, paprastai ne kažin kokie jie ir dirigentai, tačiau instrumento specifiką išmano puikiai. Ar ne čia šuo pakastas? Gal todėl tie ties išnykimo riba balansuojantys tiesiog nerealūs, fantastiški solisto piano arba gerokai lėtesni nei mes įpratę kai kurių dalių tempai smuikininkams tampa neįmanoma misija… Apskritai chuliganiškas elgesys tempų traktuotėje (kad ir devintojo koncerto Presto) gerokai apkartino orkestrantų gyvenimą. Bet kaip nuoširdžiai ir su kokiu tiesiog vaikišku muzikavimo džiaugsmu tai buvo daroma! Ach…

Susitikimas konservatorijoje

Spalio 11-ąją garbus svečias lankėsi S.Šimkaus konservatorijoje.

Čia jis, vilkįs atlapota striukele, įšokęs į džinsus, ne tik šiltai bendravo („koks paprastas, koks nuoširdus“, – aikčiojo susirinkusieji), atsakinėjo į pilnutėlės salės klausimus (Paklaustas, kiek valandų groja, šiek tiek nustebęs pianistas atsakė: „Visada“.), bet ir, visų dideliam džiaugsmui, paskambino du S.Rachmaninovo preliudus.

Išsiskirdamas iki vasario, kai atvyks su žmona, taip pat pianiste, kine iš Taivano Pei-Wen Chen, groti trečiąjį ciklo koncertą, atlikėjas pažadėjo vizito metu surengti ir meistriškumo pamokas.

…Tą vakarą konservatorijos budėtojas jau nežinia kelintą kartą besikreipiantiems moksleiviams kartojo: „laisvų klasių nėra“.

Su meile – choras „Brevis“

Su meile ir iš širdies rytoj Klaipėdos koncertų salėje dainuos Gintauto Venislovo vadovaujamas kamerinis choras „Brevis“, švenčiantis 20-ąjį gimtadienį. Jis klaipėdiečius žada nustebinti preciziniu įvairių stilių – nuo renesansinių madrigalų iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, J.Lennono, P.McCartney’io ir A.Mamontovo dainų – atlikimu, džiugiu muzikavimu, profesionalumu ir įtaiga. „Brevis“ laikomas vienu geriausių chorų Lietuvoje, koncertavo daugelyje Europos valstybių, Pietų Amerikoje bei Japonijoje, pelnė daugiau kaip 40 apdovanojimų, tapo absoliučiu penkių konkursų nugalėtoju.

V.Noreika dainuos romansus

Lapkričio 5-ąją „Švyturio menų dokas“ kviečia į gyvos muzikos legendos, išskirtinio tembro tenoro Virgilijaus Noreikos rusiškų romansų vakarą „Amžinybės akimirka“. Tai bus vienas iš daugelio rugsėjį 75-ąjį gimtadienį šventusio dainininko jubiliejinių pasirodymų gerbėjams visoje šalyje. Dviejų dalių koncerte Klaipėdoje jis atliks M.Glinkos, A.Varlamovo, P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo romansus pagal A.Puškino, F.Tiutčevo, D.Glebovo, S.Jesenino, H.Heinės ir kitų poetų eiles. Skambės žymieji „Menu akimirką žavingą“, „Mes vakar susitikome“, „O, ne, maldauju, neišeik“… Maestro akompanuos pianistė Audronė Juozauskaitė.