„Arabeske“ karaliavo šiu olaikinis šokis

„Arabeske“ karaliavo šiuolaikinis šokis

Naujasis Arabeskas – 2010” – šiuolaikinio šokio festivalis, spalio 6–10 dienomis vykęs Kultūros centre Žvejų rūmai, pirmąkart Klaipėdos šokio istorijoje buvo suorganizuotas pačios minėtos įstaigos administracijos. Gal ši pagirtina iniciatyva ateityje taps tradicija?

Violeta Milvydienė

„Keliauta“ su arijomis

Festivalį pradėjusi Olgos Žitluchinos šokio trupė iš Latvijos jau žinoma Lietuvoje kaip nuolatinė tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ viešnia. Įkurta 1996 m., o 2003-iaisiais tapusi profesionalia, ji išgarsėjo Baltijos šalyse, pasisekimo sulaukė Baltarusijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, yra pasirodžiusi Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, JAV.

Spalio 6-ąją iškart po atidarymo organizuotose kūrybinėse laboratorijose O.Žitluchina, viena žinomiausių ir produktyviausių Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjų-pedagogių, vedė praktinį seminarą, o vakare netradiciškai parengtoje erdvėje (publika užėmė vietas perpus padalintoje didžiojoje scenoje) jos vadovaujama trupė parodė dvi naujas kompozicijas. Beje, festivalio programoje jos kažkodėl pavadintos vienaveiksmiais baletais.

„Quick time player / Elegantiškai ironiška kelionė su žymiausiomis operų arijomis“ – pirmasis pristatytas kūrybinis darbas, kurio nedrįsčiau pavadinti baletu, juolab šokio spektakliu, kaip buvo paskelbta vakaro vedėjos. Maždaug 20 minučių trukmės „kelionė“ labiau priminė studentiškas improvizacijas, kitaip tariant, kondensuotą praktinių technikos ir kūrybos paskaitų „konspektą“, šokėjams stengiantis kuo įmantriau įvykdyti pedagogo duotas užduotis. Tolesniam apibūdinimui dar tiktų toks perfrazuotas posakis: „šokama ne iš tos operos“. Mat pasirinktų garsių arijų kaitos choreografija ir emocijomis tiesiog „nepasivejama“, maža to – sugebama visiškai nepaisyti tempo, ritmo, kitų svarbių muzikos charakteristikų. Taigi, jei muzikinis akompanimentas specialiai ignoruojamas, iškyla logiškas klausimas: kam jis apskritai reikalingas, ir kodėl pasirenkami šie, o ne kokie kiti kūriniai? Ar dėl intriguojančio pavadinimo? Nepateisinamas argumentas.

Narpliojami vyrų santykiai

Antrasis O.Žitluchinos ir jos šokėjų kūrybinis darbas – „Take 735 / Šokis apie vyrų gyvenimą“ – akivaizdžiai išbaigtesnis kompoziciniu požiūriu, sodresnis moderniosios choreografijos aspektu bei nuotaikos perteikimo atžvilgiu. Jis sudėliotas pagal standartinius spektaklio dramaturgijos principus: prologas, veiksmo vystymasis, išryškintas konfliktas, yra ir intriga, ir kulminacinis momentas, ir epilogas (tiesa, pastarasis identiškas pradžiai). Įtaigiai pavaizduotos muštynės, išradingai sukomponuoti solo, trio ir duetai. Imponuoja lengva „grynojo“ šokio stilistika, originali rankų judesių plastika, ironiška atlikimo maniera. Beje, muzikalumas šiame spektaklyje irgi ne paskutinėje vietoje – dažniau ir taikliau šokis susijęs su muzika (kompozitorius Dzelzs Vilks), retsykiais vykusiai papildo vienas kitą. Išlikęs bendras įspūdis – patrauklu, simpatiška.

Tik ir vėl… tie trijų vyrukų „žaidimai“ labai jau priminė kadaise (prieš devynerius metus), matytus viražus norvegų choreografo Jo Stromgreno trupės spektaklyje „Ten“, pristatytame „Naujajame Baltijos šokyje – 2001“. Jame keturi vyriškiai itin organiškai – taip pat pagreitintai ar sulėtintai, visiems kartu „pinant grandinėles“ su įvairiais pakėlimais bei permetimais – „narpliojo“ gyvenimiškas tarpusavio santykių peripetijas.

Malda ir paveikslėliai

Dviejų žinomų entuziastingų uostamiesčio menininkų – choreografės Agnijos Šeiko ir mimo Alekso Mažono – kūriniai tęsė parodomąją festivalio programą spalio 7-os ir 8-osios vakarais. Tai du visai skirtingi spektakliai, kuriuos lyginti būtų neteisinga, tačiau juos vienija bendras dalykas – choreografija. Tik pirmajame šokis – teatrališkas, o antrajame teatras – šokėjiškas.

Apie praėjusių metų gruodį matytą A.Šeiko spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ eskizą jau buvo rašyta „Klaipėdos“ dienraščio meno leidinyje „Durys“

(2009 12 23), pabrėžiant jo intelektualumą, subtilią atlikėjų organiką, akcentuojant pernelyg užtęstą introdukciją. Visas spektaklis pasirodė gerokai patobulėjęs, kur kas brandesnis ir gyvesnis, taip pat stebinantis meniškumu, stiliaus pajauta, ypatinga estetika.

Klaipėdos muzikinio teatro solistė Beata Molytė čia santūri, susikaupusi, dvasingai nusiteikusi ir pati kūrėja-atlikėja A.Šeiko, šviesesnėmis veido mimikos spalvomis disponuoja naujai įsijungusi į spektaklį Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventė, jaunoji choreografė Giedrė Juškaitė. Nors techninis jos potencialas ryškus ir įtikinantis, tenka pripažinti, kad stipresnį emocinį jaudulį skleidė anuomet solo partiją atlikusi Aušra Krasauskaitė (Muzikinio teatro baleto artistė, Choreografijos katedros ketvirtakursė).

Pramoginio-estradinio, gana plastiško arba drastiško, net brutalaus – visokio, bet kuo toliau, tuo labiau chaotiško – judesio gausu autoriniame A.Mažono pantomimos teatro „A“ spektaklyje „Styveno juodųjų langų paveikslėliai“, kuriame nagrinėjama realiai aktuali ir viena skaudžiausių – santykių tarp vaikų ir tėvų – tematika. O apie vaikiškas godas metaforiškai žaismingai pasakojo choreografė Dovilė Binkauskaitė su studijos „Žuvies akis“ šokėjais spektaklyje vaikams „Apkabinsiu tave“.

Apdovanoti gabiausieji

Trečiąją festivalio dieną ketvertą valandų trukusioje konkursinėje programoje pasirodė modernaus ir šiuolaikinio šokio kolektyvai iš visos Lietuvos – Mažeikių ir Pabradės, Kauno, Vilniaus bei Kaišiadorių, dalyvavo ir kelios uostamiesčio grupės.

Visos be išimties pristatytos kompozicijos – ne tik savotiškai įdomios, stilingos ir gana profesio-

nalios. Jos atskleidžia svarbiausias nūdienos šiuolaikinio šokio tendencijas. Tad varžybų kartelė, kaip dabar madinga sakyti, jau yra aukštai pakelta.

Gabiausi iš gabiausiųjų buvo įvertinti prizais, įsteigtais bendrovės „Puantas“, Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros, „Klaipėdos galerijos“, I.Baročio, D.Molytės-Lukauskienės ir R.Ramonaitės-Malakauskienės.

Nominacija „geriausias šo-kėjas(-a)“ padalinta net dviem atlikėjams – ir technika, ir charizma iš kitų išsiskyrusiems Mažeikių „Niuanso“ bei Pabradės „Gelmės” solistams. Pastarasis meno mokyklos kolektyvas dar apdovanotas už profesionalumą, o už meniškiausiai perteiktą idėją – merginų grupė „Vėjo musės“ iš Vilniaus. Prizas už novatoriškumą (ištraukoje iš spektaklio „Čia buvo vanduo“ gvildenama ekologijos tema) irgi iškeliavo į sostinę – atiteko neprofesionaliai kūrėjai Aistei Kriukelytei. Bene svariausias įvertinimas – už geriausią choreografiją – be ilgų ginčų paskirtas Choreografijos katedros duetui: ketvirto kurso studentai Adamas Czaplis (Adomas Čėpla) ir Mantvydas Žilinskas daugumą komisijos narių (tarp kurių – ir šių eilučių autorė) sužavėjo autorine kompozicija „Kaip diena ir naktis“.

Be ypatingų diskusijų, deja, praėjo festivalio organizatorių surengta diskusijų valandėlė. Savajame monologe žiuri pirmininkė, žymi šokio kritikė vilnietė Vita Mozūraitė pabrėžė edukacinį ir skatinamąjį šiuolaikinio šokio projektų aspektą, kvietė nepaisant nepalankaus menui laikotarpio toliau dirbti ir tobulėti, skleidžiant naujas idėjas, dalijantis jomis vieniems su kitais, ir, žinoma, nenusivilti pustušte žiūrovų sale.

Išties, nors vienas pagrindinių festivalio tikslų – populiarinti šiuolaikinį šokį, pristatant projektą kuo platesnei visuomenės daliai, nei gera reklama, nei sąlygiškai nedidelė bilieto kaina nepritraukė gausios uostamiesčio žiūrovų auditorijos. Guostis galima tik mintimi, kad su gražiu, saulėtu savaitgalio oru nepakonkuruosi.

Pretenduoja į Metų knygą

MENO LEIDINYS Nr. 10 (184)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Pretenduoja į Metų knygą

Metų knygos rinkimų akcijos organizatoriai kviečia išrinkti tris geriausias 2010-ųjų knygas. Tarp pretendenčių – ir klaipėdiečių rašytojų Rimanto Černiausko bei Rolando Rastausko šiemet pasirodžiusios knygos.

R.Rastauskas šiemet pateko į dar vienus itin garbingus rinkimus – jo pavardė figūruoja tarp 37-ių šalies kultūros ir meno kūrėjų, pretenduojančių į šešias Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas. Iki gruodžio vidurio turėtų paaiškėti, kam jos bus skirtos.

O trys Metų knygos rinkimų laureatai bus paskelbti ir apdovanoti tik vasarį Vilniaus knygų mugėje. Ekspertų komisijos paskelbtuose lietuvių autorių knygų suaugusiesiems, vaikams bei paaugliams penketukuose – pačios naujausios ir geriausios.

Dėl Metų knygos titulo knygų suaugusiesiems kategorijoje varžosi poeto M.Martinaičio atsiminimų knyga „Mes gyvenome“, V.Papievio romanas „Eiti“, G.Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, R.Rastausko eseistikos knyga „Privati teritorija“ ir J.Skablauskaitės romanas „Sado sindromas“.

Knygų vaikams penketuką sudaro R.Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“, K.Kasparavičiaus „Baltasis Dramblys“, S.Paltanavičiaus „Kur išskrido pasakėlė“, R.Šerelytės „Krakatukų jūra“ ir U.Uliūnės „Kitokia svirplelio diena“.

Paaugliai jiems labiausiai patikusią knygą kviečiami rinkti iš dar vieno penketuko. Į jį pateko O.Jautakės „Kai aš buvau Kleo“, R.Misiūno „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“, G.Morkūno „Velniškai karštos atostogos“, V.Račicko „Baltos durys“ ir K.Sajos „Čia kažkas yra“.

Už labiausiai patikusią knygą visose trijose kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt bei siunčiant laišką Lietuvos paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT – 01504 Vilnius.

Balsavimas vyks iki 2011 m. vasario 14 d. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje. Kaip žadėjo akcijos organizatoriai – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Kultūros ministerija, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija, – apdovanojimų gali tikėtis ir burtų būdu atrinkti skaitytojai bei grupes akcijoje dalyvauti organizavę mokytojai ir bibliotekininkai.

Iš festivalio – į festivalį

Ką tik, rugsėjį, grįžęs iš Vokietijos ir nespėjęs kaip reikiant apšilti kojų gimtojoje Klaipėdoje, rašytojas Gintaras Grajauskas spalį vėl iškeliavo į Berlyną, o tuo metu Klaipėdos dramos teatre pastatyta jo pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ skina laurus festivaliuose Lietuvoje.

Kaip literatūros namai ir rašytojų rezidencija veikiančiame Berlyno literatūros koliokviume G.Grajauskas vieši visą spalio mėnesį. Čia reziduojančius rašytojus koliokviumas paprastai pristato stažuotės pabaigoje surengdamas jų skaitymus. G.Grajauskas, rugsėjo mėnesį Berlyne dalyvavęs ir Rytų bei Vidurio Europos literatūrai skirtame festivalyje, Literatūros koliokviume spalio 20-ąją skaitė kartu su Taivano rašytoju Liu Ka-Shiang ir Finn-Ole Heinrichu iš Hamburgo.

„Jau pasiilgau klaipėdietiško vėjo, laikas namo. Galvoje jau pradėjo suktis gūžtą lietuviškoji nostalgija. Nors čia ir puiku – būnu sau čia ramiai tokiuose legendiniuose istoriniuose namuose, vaikštinėju laiptais, kuriais laipiojo Celanas, Biolis, Grasas, Ruževičius ir kita šauni kompanija. Pokariu čia, galima sakyti, atgimė visa vokiečių literatūra – būtent čia rinkosi garsioji „Grupė 47“. Susiėjo visi dar neemigravę Vokietijos rašytojai – tiek seni naciai, tiek seni komunistai – ir nutarė prikelti Vokietijos literatūrą. O aš iš to Berlyno literatūros koliokviume gavau vadinamąjį grantą, gyvenu čia visą spalį, važinėju baltu dviračiu ir rašau pasakas“, – dalijosi įspūdžiais G.Grajauskas.

Tuo metu vienas iš naujausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių – G.Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ su pasisekimu parodyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusiame 6-ajame nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, pjesės autorių titulavusiame geriausiu festivalio dramaturgu. Už šios pjesės pastatymą Klaipėdos dramos teatre bei „Barborą ir Žygimantą“ pagal J.Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“ Valstybiniame jaunimo teatre geriausiu „Versmės – 2010“ režisieriumi pripažintas Jonas Vaitkus, o geriausiu dailininku už abiejų scenovaizdžius – Artūras Šimonis.

Negana to. Geriausiu „Versmės – 2010“ aktoriumi išrinktas Vytautas Anužis, sukūręs Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Jis taip pat parodytas Varėnoje vykusiame teatrų festivalyje, skirtame režisierės Dalios Tamulevičiūtės 70-mečiui, kur pelnė žiūrovų prizą, V.Anužis – dar vieną geriausio aktoriaus apdovanojimą, Marijos vaidmenį spektaklyje sukūrusi Monika Vaičiulytė įvertinta už ryškiausią debiutą, to paties spektaklio aktorius Edvardas Brazys – už geriausią personažą be žodžių.

Iškeliavo į Kaliningradą

Spalio 15-ąją Kaliningrado meno istorijos muziejuje atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Smėlio legenda“.

Kaliningrade visą mėnesį bus eksponuojama 30 fotografijų iš taip pat pavadinto klaipėdiečio fotografijų ciklo. V.Karaciejus jį sukūrė 1994–2000 m., cikle – per 60 fotografijų, padarytų Kuršių nerijoje.

Autorius džiaugėsi, kad kaliningradiečiai labai šiltai priėmė jo parodą. Atidaryme dalyvavo ir jos globėjas – Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrade Vaclavas Stankevičius.

Kaliningrade V.Karaciejaus autorinė fotografijų ekspozicija vieši pirmąkart.

Galimas dalykas, kad pas autorių ji sugrįš tik pavasariop, V.Karaciejaus „Smėlio legenda“ dar pakeliaus po kitas Kaliningrado miesto ir srities parodines erdves.

„Durų“ inf.

Visi komplimentai – B.Molytei

Visi komplimentai – B.Molytei

Į premjerinį A/CH teatro spektaklį „Ana Karenina“ Klaipėdos Žvejų rūmuose spalio 15-ąją buvo tikras anšlagas. Ar, nepaisant išorinių faktorių, teatras vis dar „ant bangos“, kaip kadaise prasitarė jo vadovė Anželika Cholina, ar salę sausakimšai pripildė mūsiškės šokėjos Beatos Molytės gerbėjai? Galbūt ir viena, ir kita…

Violeta Milvydienė

Prisimenant pirmąjį baletą

Baletas „Ana Karenina“ teatro sceną pirmąkart išvydo palyginti neseniai (dramatiškojo Levo Tolstojaus romano siužetas jau įkvėpė net septynias operas!). Šokio spektaklio, kurį inicijavo ir pagrindinį vaidmenį atliko žymioji Rusijos primadona Maja Pliseckaja, o muzikos partitūrą sukūrė jos vyras kompozitorius Rodio-nas Ščedrinas, premjera įvyko Maskvos Didžiajame teatre 1972 m. (paskui dar buvo rodytas daugiau nei 100 kartų). Nors sovietinės „aristokratijos“ iš anksto pasmerktas, pirmasis pastatymas išgarsėjo organiška aštraus veiksmo, maksimaliai atskleistos to laikotarpio atmosferos, pavykusių veikėjų charakteristikų bei puikios muzikinės dramos derme. Tų pačių kūrėjų – M.Pliseckajos, jos padėjėjų N.Ryženko bei V.Smirnovo-Golovanovo – įgyvendintą spektaklį Lietuvos operos ir baleto teatre jau teko matyti, kaip ir 2005-aisiais pastatytą rusų baletmeisterio A.Ratmanskio baletą su E.Špokaite.

Manau, kad tikroji meno misija yra veikti emocijas, o per emocijas – ir protą. Kadangi A/CH teatro spektaklis nesukėlė ypatingos euforijos, jokie šiurpuliukai per kūną neperbėgo, o ankščiau minėtieji paliko neišdildomą įspūdį, natūralu, kad nostalgija dar paveiki, ir nejučia peršasi palyginimai. Tačiau bandysiu nuo jų atsiriboti ir vadovautis kitais vertinimo kriterijais.

Tinkama frazė

„Trys viename“ – trumpai, kartu ir taikliai apibūdindamas spektaklį, populiarią reklaminę frazę mestelėjo vienas kolega choreografas, tiesa, turėdamas omenyje vien šokio stilistiką. Pažvelkime į kūrinio visumą šiek tiek giliau.

Kaip jau įprasta matyti pastaruosiuose A/CH teatro spektakliuose („Romeo ir Džuljeta“, „Vyrai ir moterys“, kt.), šiame taip pat ryškus trijų asmenybių – choreografės A.Cholinos, dizainerio Juozo Statkevičiaus ir scenografo Marijaus Jacovskio – bendras darbas.

Išlaikyta romano fabula, tradicinė struktūra, išryškinti pagrindinių veikėjų charakteriai – trys svarbiausi dramaturgijos dėsniai, šabloniškai taikomi kiekviename platesnės apimties spektaklyje. Centre – moteris, jos meilė ir kančia (vėl dominuojantis skaičius).

Be to, daug dėmesio skiriama vizualiam reginiui – apšvietimo efektui, kostiumų kaitai, detalių spalvingumui (ko gero, tokia šou komponentų trijulė ypač imponuoja žiūrovams).

Choreografijoje irgi dominuoja trys – šiuolaikinio šokio, moderniojo baleto ir pramoginio žanro – stiliai.

Jokio novatoriškumo

Kaip ir ankstesniuose A.Cholinos darbuose, įvairios leksikos elementų jungtis šiame itin eklektiška, vienodai panašiai sukomponuoti ir pernelyg ištęsti duetai (išskyrus vieną paskutiniųjų – Anos ir Vronskio – išraiškingesnį, labiau jaudinantį). Fragmentiškai suskaidytos masinės scenelės vėl asocijuojasi su esminiais M.Bežaro kūrybos ypatumais, grupiniuose ir kai kuriuose soliniuose epizoduose per daug beprasmio vaikščiojimo, padriko blaškymosi, kėdžių nešiojimo į sceną ir iš jos (gal be šių veiksmų prailgęs dviejų dalių spektaklis galėtų tapti vienaveiksmiu?).

Baletiniame solistės tekste pernelyg dažnai atliekami battements développés, nors, žinoma, jie, kaip ir aukšti mostai grands ronds jetés, atrodo efektingai (bet juk tai – B.Molytės įgimtų duomenų ar įgytų fizinių galimybių nuopelnas).

Įspūdingai aukšti ir lengvi Vronskio – Kauno muzikinio teatro baleto trupės artisto Gintaro Visockio – šuoliai per žirgyno „barjerą“, tačiau duetuose šis techniškiausias stepo grupės „Funny beat“ narys, apmaudu, atlieka tik „laikiklio“ ir „nešiotojo“ vaidmenis.

Tiesmuki, necharakteringi, kadangi susiniveliavę Doli ir Kiti pasirodymai, menkai atskleistas įsivaizduojamai „šaltas“ rūstaus Karenino (Mantas Vaitekūnas) būdas. Tarkim, nesuvokiamas pastarojo dalyvavimas sarkastiškame, dalį publikos prajuokinusiame išgertuvių epizode. Neįtikina „perspausta“ Vilniaus Mažojo dramos teatro aktorių – daugeliui iki skausmo pažįstamų televizinių „veidų“ A.Bružo ir L.Pobedonoscevo, netikėtai iš dvarininkų virtusių „mužikais“, – vaidyba.

Pradinė veikėjų „nuotrauka“ (en face), „sugedęs telefonas“, ant ratukų važinėjantys stalai ar suolai, „graudinanti“ atomazga (dažniausiai stovint nugara į žiūrovą, veidu – į šviesos kamuolį) ir kiti pasikartojantys, jau prognozuojami režisūriniai sprendimai gali nustebinti tik nemačiusius „Tango in Fa“, „zmonės:)“, „Karmen“, kitų A/CH teatro spektaklių.

Taigi šia prasme nieko novatoriško – kūrėjai neįtikėtinai ištikimi tam pačiam braižui. Betgi neverta stebėtis, – pasak pačios autorės, spektaklis brandintas ištisą dešimtmetį.

Užgožia choreografiją

Negatyvus reiškinys, kai scenografijos detalės, baldai, kostiumai ar aksesuarai užgožia patį svarbiausią dalyką šokio spektaklyje – choreografiją, užuot ją papildę ar išryškinę.

Pavyzdžiui, kėdės šiame spektaklyje atlieka ne tik pagalbinę funkciją, o yra kaip savotiškas leitmotyvas – ant jų nuolat sėdinėjama, supamasi, vartaliojamasi, nuo jų pakeliamos ir nuleidžiamos atlikėjos (kompromisas dėl partnerių bejėgiškumo?). Vėliau jos ritmiškai beldžiamos į grindis, vaizduojant traukinio ratų dundėjimą, galiausiai apšokamos tarsi gyvos būtybės. Sąmoningas ar improvizuotas šis „atradimas“, galima paspėlioti, tačiau aišku viena – besaikis jo naudojimas ilgainiui virsta pabodusia kliše.

Visų trijų klasikinių spalvų moterų suknelės – ekstravagantiškos, prailginančios kūno linijas, tačiau ryškiai raudona ypač blaškė dėmesį, nukreipdama žvilgsnį nuo šokio plastikos.

Neišryškino judesio ir pasirinkta, reikia pripažinti, gana sudėtinga (pasižyminti įvairiais nemelodingais niuansais, monotonišku ritmu) Alfredo Šnitkės muzika. Kiek muzikalesnes vietas netrukus pakeisdavo disonuojančios, apskritai, dažnokai trūko glaudesnės sintezės. Ypač stigo aukštų pasažų, dinamikos, skambant pagrindinei kūrinio „Concerto grosso“ temai, jau savaime diktuojančiai stiprius emocinius pliūpsnius.

Akimirkai suklusti privertė jautriai nuskambėjęs vokalas, įpintas į veiksmą, lyg atokvėpis prieš finalinę spektaklio dalį.

Kartu baigėsi ir mano subjektyvus, galbūt perdaug kritiškas požiūris į spektaklio formą ir turinį.

Pagyrimai solistei

„Unikali“, „įspūdingo šokio talento savininkė“, „užgrūdinta Anai Kareninai“, „lyg grįžusi iš praeities“ – šie ir panašūs epitetai skambėjo spaudos bei interneto puslapiuose prieš ir po premjeros. Žinoma, jie skirti Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės solistei B.Molytei-Kulikauskienei, įkūnijusiai pagrindinį – Anos Kareninos – vaidmenį. Berods nebėra ką ir pridurti.

Nebent tai, kad B.Molytė jau iki tol buvo daugiabriaunė artistė, gebanti atlikti įvairios stilistikos choreografiją. Ne kartą lyderiaujančią ją teko matyti Klaipėdos muzikinio teatro baleto spektakliuose: J.Smorigino pastatymuose „Žydrasis Dunojus“, „Artisto gyvenimas“, „Kruvinos vestuvės“, L.Beiris „Baletinėje Čaplino ir Dolskio kortoje“ ir kituose. Solinis fragmentas R.Alksnytės sukomponuotose „Prarastose sielose“, vienos iš trijų moterų vaidmuo konceptualiame A.Šeiko spektaklyje „Paikos mergaitės maldos“… Tikiu – dar neišsemti šiuolaikinio šokio klodai, slypintys B.Molytės individualybėje. Talentingos balerinos amplitudę puikiai nusako ir koncertinės programos „Nuo flamenko iki džiazo“ pavadinimas.

Gamtos (ar genetikos) apdovanota ūgiu, lieknu stotu, ilgomis galūnėmis, ypač grakščiomis rankomis, savyje ji talpina ir santūrumą, ir nenusakomą žavesį, ir jausminę gelmę.

Matyt, ne veltui choreografė įvertino šią artistę kaip atradimą („tai mano Ana“) ir pasirinko, kaip pati ambicingai teigė, savo geriausiam kūriniui. Apie jos tinkamumą Anos Kareninos vaidmeniui kiekvienas gali spręsti kaip nori, kaip įsivaizduoja garsaus romano heroję. Mano nuomone, toks amplua jai tiesiog tinka.

Demonstruodama didelę ištvermę ir fizinę galią (žinant apie buvusias kelių traumas ir įtariant, kiek energijos atėmė daugkartinis persirenginėjimas keičiant sukneles), solistė nuostabiai lengvai, tarsi vienu įkvėpimu atliko sudėtingą, jai vienintelei patikėtą vaidmenį.

Manau, neapsiriksiu teigdama, kad ji ir „ištraukė“ visą spektaklį.

Tad nenuostabu – gausūs komplimentai, begalinė publikos simpatija bei pagarba, pasireiškusi ilgais aplodismentais atsistojus, ir visos gėlių puokštės – tik jai, mūsų žaviajai Beatai.