Šalin rankas nuo mūsų pornografijos!
Rimantas Kmita
Atsitiko krizė. Todėl vis santūriau kalbama apie kultūros rėmimą, algų kėlimą kultūros ir mokslo darbuotojams. Reikia veikti racionaliai. Nes kultūra yra neracionalu. Kultūra yra antstatas, be kurio mes galime ir apsieiti, jeigu reikalas spaudžia. O spaudžia. Galima apsieiti ne tik be kultūros rėmimo, gal galima trumpam ar ilgėliau pabūti nekultūringam? O kai atgausim kvapą, imsim ir vėl sukultūringėsim.
Šventi mūsų laikų žodžiai – laisvoji rinka, mokesčių mokėtojai, racionalus lėšų paskirstymas. Valdo nebe elitas, bet mokesčių mokėtojai. Bent jau taip jiems sakoma. Kartais jie tuo tiki. Kai politikai nusprendžia į orą su fejerverkais paleisti milijonus, jie šaukia – mokėtojų pinigai lekia į orą! Kai jie nusprendžia – tiesa, daug rečiau – paremti elitinį meną, mokėtojų mokėtojai sako – mūsų pinigai lekia į orą. Mes tuoj atvažiuosime pas jus su savo buldozeriais!
Gyvename pseudoegalitarizmo laikais, kai valdo masės ir sakoma, kad visi lygūs. Jeigu indų plovėja moka mokesčius, tai ir valdo. Taip jai sako. Eidama į rinkimus ji murma sau po nosimi – va dabar tai aš jums parodysiu! Paskelbus rezultatus laimėję paprastai parodo jai. Naujus mokesčius, sąskaitas ir kitą gyvenimo išmintį.
Bet tie laimėjusieji nėra joks elitas, bent jau neturi tokių požymių. Ir jiems patinka liaudiškas (masinis) menas, liaudiška (popsinė) muzika ir liaudiškas (tas, kur per televizorių) humoras. Jų elitiškumas nebent tame, kad juos dažniau rodo per televizorių, paprastai dėl kito elitiškumo požymio – keistai didėjančiu turtu. Jeigu ne jų, tai jų giminaičių. Tarsi kokie karaliai midai – viskas, prie ko jie prisiliečia, visa jų aplinka, giminės ir artimieji virsta auksu. Saugiomis investicijomis.
Tokiais laikais investuoti į švietimą, skonio lavinimą ir apskritai kultūrą nereikia, nes nebėra jokio idealo, į kurį kultūringas žmogus turėtų orientuotis. Tai idealai taikosi prie realybės, tai yra prie mokesčių mokėtojų, kurie tik prabilus apie kokį nors elitinį meną tuoj ima spardytis kaip maži vaikai, kuriems kas nors nepatinka. Jie drąsiai reikalauja remti tokią kultūrą, kuri jiems priimtina, suprantama, nes pinigai taigi jų.
Galvojant tokia geležine logika reikėtų remti pornografiją ir kičą, nes tai labiausiai patinka mokesčių mokėtojams. Pornografiniai puslapiai, net draudžiami ir persekiojami, išlieka populiariausi. Nes tai patinka mokesčių mokėtojams, jie net pasiryžę už tai mokėti papildomai. Jeigu pakankamai investuotume, šioje srityje galėtume vystyti savo žanrus ir tautinius stilius. Pavyzdžiui, iš gintaro išdėliotos pornoscenos ir pardavinėjamos Klaipėdos teatro aikštėje arba Pilies gatvėje Vilniuje. Arba homoseksualių asmenų buitinės bei meilės scenos. Kaip anksčiau graikai viską keldavo ant vazų, taip mes viską – į gintaro paveikslus. Todėl mokesčių mokėtojų vardu mes šaukiam: „Šalin rankas nuo mūsų pornografijos!“.
Racionalu ir teisinga. O ką gi daro užsienis? Kažkodėl visada visi viską ten žino geriau, ir iš jų reikia mokytis. Geriausiai mokytis iš racionalesnių, o patys racionaliausi esą vokiečiai. Kanclerė Angela Merkel naujametinėje kalboje pranešė: mes turime ne tik ištverti krizę, bet turime sustiprėti, turime investuoti į aukštąsias mokyklas, į gamtos apsaugą. Gal ji galutinai susipyko su protu? Investuoti į universitetus? Gamtos apsaugą? Tegul tik veržiasi jie diržus. Kančia žmogų puošia. Rūpintojėlis yra mūsų provaizdis, o ypač tų visų menininkų. Girdėjom, kad be kančios jie negali kurti. Na ir tegul važiuoja jie iš čia. Išvažiuos, o tada mūsų šalis bus dar labiau limpopo, ir tada dar lengviau bus galima laimėt rinkimus.
Gerai jau gerai, aš nesiginčysiu ir neįrodinėsiu, kad grožis išgelbės pasaulį ar kad investicijos į kultūrą išspręs visas problemas. Fizinė, finansinė jėga bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo pranašesnė, o kadangi mes pasikliaujame tik tuo pirmuoju, trumpuoju žvilgsniu, tai ir mūsų „kultūra“ yra trumpalaikė: vis naujos ir vis greičiau kepamos muzikos žvaigždės, bestselerių autoriai, apžvalgininkai-autoritetai. Kas turi galią arba pinigų, valdo pasaulį. Ką čia bepridursi, nebent nuvalkiotą (ir nebūtinai suprastą) Jėzaus pasakymą: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Mes puikiausiai apsieiname be antrosios šio pasakymo dalies, nes kas kitas, jeigu ne mes patys, ir esame viešpačiai, apie ką gi daugiau, jeigu ne apie mus, sukasi pasaulis ir saulė. Bent jau tuo mus nuo labo ryto iki labanakt įtikinėja televizija, visi tik išsižioję tenkinam mūsų tariamus poreikius. Nemoralizuosiu, tik atkreipsiu dėmesį į tai, kad toji krizė ir yra tokio mąstymo rezultatas. Visa sistema buvo pastatyta ant vis didėjančio vartojimo, visi tikėjo naujuoju šauniuoju pasauliu, kuris gali tik gerėti, todėl traktorininkas ir indų plovėja nedvejodami ėmė pusės milijono paskolą, pirko namą, mašiną bei velveto kepurę su snapeliu ir saga. Paskui pasirodė, kad pasaulis yra negailestingas, kad jis niekšas! Ką jis sau leidžia! Ėmė ir nebegerėja, net blogėti pradėjo! Va ir bus jums pasakų neskaityti prieš miegą. Ten kuo geriausios ekonomikos pamokos, o apie augantį godumą (atsiprašau, vartojimą) viena pasakaitė baigiasi su ašaromis ir pykčiu prie suskilusios geldos.
Anksčiau buvo griebiamasi už galvų, kai koks menininkas užimdavo aukštas valstybės pareigas, tarkim, tapdavo kultūros ministru. Dabar tauta pasakė „Labanakt, maironiai!“ ir vairą atidavė į karnavalo vedlio rankas. Davė žaidimų, duos ir duonos. O čia staiga jis ėmė kalbėt apie krizę, triukus su diržais ir tai, kad dabar visą duoną jie nuo stalo pasiims, o mums liks tik trupiniai. Gal čia toks naujas žaidimas?
Sušukę „Šalin rankas nuo mūsų karnavalo!“, dabar mokesčių mokėtojai bei rinkėjai gręžioja tas rankas it veltui kentėjęs Jobas: „Už ką, už ką, už ką?! Juk mes buvome tokie pavyzdingi vartotojai, juk net vakariečiai turistai stebėdavosi mūsų prekybos centrų didybe, jau nekalbant apie tai, kaip mes tai sugebėdavome suderinti su mūsų pajamomis! O, Mamona, kodėl mus apleidai?!“
Mamona tyli, bet jo ištikimųjų ratas nemažėja. Pavydėtinas atsidavimas.
Iš archyvo, 2009 m. sausis
