Trys rudens dienos skambant akordeonams

Trys rudens dienos skambant akordeonams

aina Naujokaitė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vykęs jau septintasis tarptautinis festivalis „Vivat Accordeon“ akordeono muzikos gerbėjams suteikė galimybę tris dienas mėgautis nuostabiais šio instrumento garsais.

Instrumentai – pagal užsakymus

Šis festivalis pateikė platų akordeonu atliekamos muzikos spektrą, atskleidė jo įvairovę, supažindino su instrumento galimybėmis.

Ypatingas renginio akcentas – visi dalyviai grojo klavišiniais, o ne mygtukiniais akordeonais. Šiemetis festivalis pasižymėjo skirtingų akordeonų gausa.

Jis buvo kupinas įvairiausių instrumentų, pradedant akordeonais, pagamintais prestižiškiausių firmų pagal specialius užsakymus, kuriais grojo profesionalūs atlikėjai, ir baigiant birbynėmis, elektrinėmis kanklėmis, smuiku, fortepijonu, mušamaisiais.

Spalio 22-ąją įvyko festivalio atidarymas, kuriame buvo gausu įvairaus amžiaus atlikėjų. Pasirodė Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos mokytojų kvartetas (I.Zadonskaja, T.Tkačenko, R.Užgalis, E.Medelytė), Roberto Užgalio ir Editos Medelytės duetas, visai neseniai susikūręs trio „La mer“ (mer – Miroslav, Edita, Robertas).

Grojo meistrai ir jaunimas

Buvo labai smagu po gana ilgos pertraukos scenoje matyti patį festivalio iniciatorių ir organizatorių – Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoją R.Užgalį. Taip pat savo pasirodymu maloniai nustebino Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ansamblis „Carme iucundum“ (A.Šermokaitė – akordeonas, R.Tamošiūnaitė – smuikas, A.Martinkus – fortepijonas).

O pirmąją koncerto dalį vainikavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Liaudies instrumentų ir akordeonų katedros docento Genadijaus Savkovo pasirodymas. Meistriškas akordeonistas publiką papirko prancūziškos muzikos garsais ir šilta šypsena. Tarp kitko, atlikėjas grojo specialiai jam pagamintu akordeonu „Vignoni“, ant kurio šalia firmos pavadinimo išgraviruotas muzikanto vardas.

Antrojoje koncerto dalyje visus pakerėjo festivalio svečias Kaliningrado filharmonijos solistas Morislavas Lelyukhas. Beje, jis pirmasis Rusijoje groja prestižiniu „Borsini“ firmos akordeonu. Miroslavas savo muzika lyg ant sparnų nuskraidino į aistringo tango užvaldytą koncertų salę, svajingą prancūzų kavinių kvartalą, ritmingą amerikiečių džiazo klubą…

Koncertą užbaigė patys jauniausi, tačiau ne prasčiausi muzikantai – Gargždų vaikų muzikos mokyklos akordeonistų orkestras, vadovaujamas V.Steponavičiaus.

Premjerų vakare – staigmenos

Spalio 23-iąją laukė premjerų vakaras.

Šį koncertą pradėjo LMTA absolventas akordeonistas Nerijus Bakula, aktyviai besidomintis džiazu ir improvizacija. Skambėjo jazz standartai, new mussette ir popmuzikos kūriniai: nuo tango iki popbaladės. Publika, jam grojant, buvo nusčiuvusi, apžavėta, o pasibaigus pasirodymui aplodismentai tiesiog perplėšė stojusią tylą. Taip pat N.Bakula pristatė savo naują instrumentą pavadinimu „Dallape“. Beje, N.Bakula ir M.Lelyukhas pasirodė visai netikėtu jųdviejų improvizaciniu duetu. Publika akivaizdžiai mėgavosi klausydamasi ir žiūrėdama į tiesiog dievinančius akordeoną atlikėjus.

Antrojoje koncerto dalyje girdėjome pirmą kartą scenoje atliekamus kūrinius, kuriuos grojo akordeonistas Danielius Rozovas, birbynininkas Irmantas Andriūnas ir elekrinėmis kanklėmis skambinanti Aistė Bružaitė. Visi trys muzikantai – puikūs savo instrumentų virtuozai. Bendros idėjos juos suvedė ansambliniam grojimui. Dabar jie kartu kviečiami į šiuolaikinės muzikos festivalius. D.Rozovas ir I.Andriūnas festivalyje dalyvavo jau nebe pirmą kartą, ko gero, ir ne paskutinį.

Šis koncertas premjerų gausa paliko neišdildomų įspūdžių. Aš asmeniškai elektrines kankles girdėjau pirmą kartą. Anksčiau nebūčiau pagalvojusi, bet šiuosyk įsitikinau, kad šis instrumentas gali puikiai derėti su akordeonu ir skambėti labai šiuolaikiškai.

Klausytojai plojo atsistoję

Spalio 24-ąją laukė festivalio uždarymas. Muzikos gerbėjai tiesiog plūdo į koncertų salę, norėdami paskutinį kartą išgirsti mylimus atlikėjus.

Festivalį užbaigė svečias iš Kaliningrado M.Lelyukhas, prie kurio vėliau prisijungė G.Savkovas, o dar vėliau – ir pats renginio organizatorius R.Užgalis su E.Medelyte. Kvartetas susibūrė specialiai šiam festivaliui, galima teigti, tai dar viena premjera. Muzikantai taip žavingai užbaigė koncertą, kad klausytojai, užburti muzikos garsų, plojo atsistoję, nenorėdami išeiti iš salės.

Festivalis sužavėjo ne vieną klaipėdietį. O gal tarp jų buvo ir tokių, kurie akordeonu susižavėjo iš naujo. R.Užgalis ir jo suburta „Vivat Accordeon“ organizacinė komanda gali didžiuotis šiuo tradiciniu renginiu. Viskas buvo atlikta nepriekaištingai. Džiugu, kad yra tokių kūrybingų bei atsidavusių žmonių, ir ačiū šios iniciatyvos rėmėjams.

Šveicarijos muzikinės kultūros atgarsiai

Šveicarijos muzikinės kultūros atgarsiai

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto fonoteka šiemet pasipildė vertinga šveicariškos muzikos įrašų kolekcija, atkeliavusia iš Ciuricho.

Auksė Valauskienė

Įvertinti ir praturtinti savo kultūrą galime pripažindami ir pažindami kitų kultūrų tradicijas bei vertybes. Tokios kultūrinės „paieškos“ prieš kelerius metus vyko Šveicarijoje. O kokių šveicariškos kultūros atgarsių galime išgirsti Lietuvoje?

Papildė universiteto fonoteką

Pirmiausia žvilgsnis krypsta į Klaipėdos universitetą (KU), kur prieglobstį randa vis daugiau vertingų, mokslą praturtinančių kolekcijų.

Menų fakulteto fonotekos fondus papildė unikali šveicariškos muzikos įrašų kolekcija, kurią iš Šveicarijos parvežė ir padovanojo profesorė dr. Danutė Petrauskaitė. Tai kompaktinių plokštelių rinkinys, kuriame fragmentiškai atsispindi XVI–XX a. Šveicarijos muzikinės kultūros istorija. Šioji muzikos įrašų rinktinė – Ciuricho centrinės bibliotekos projektas, kuris buvo pristatytas šveicarams dar 2007 m. Tuomet surengtoje parodoje „Dvylika muzikos amžių Ciuriche“ buvo eksponuojami seniausieji muzikos rankraščiai, leidiniai, archyviniai raštai, dokumentai, kurie atspindėjo Šveicarijos muzikinės kultūros raidą. Populiariausiais eksponatais tapo W.A.Mozarto autografas, išlikęs po jo viešnagės Ciuriche, ir R.Wagnerio muzikinės dramos „Zygfrydas“ rankraščio kopija. Projekto rezultatas – kompaktinių plokštelių serija (51 CD), pavadinta „Muzika iš Ciuricho centrinės bibliotekos“, kurioje aprėpiama įvairių amžių (nuo 1500 m. iki šių dienų), žanrų, žymiausių atlikėjų, kompozitorių kūryba. Didžioji šios kolekcijos dalis (41 CD) pasiekė ir KU Menų fakulteto fonoteką.

Šiek tiek istorijos

Pažvelgus į Šveicarijos istoriją matyti, kad šios šalies kultūra formavosi veikiama etninių regionų, stilių įvairovės, keturių kalbų – prancūzų, vokiečių, italų, romanų bei dviejų religijų – katalikiškosios ir protestantiškosios.

Iki XVI a. Šveicarijos konfederacija buvo netvirta, neturinti nuolatinės valdžios, bendrų pinigų bei armijos (nemažai valstiečių tarnavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Prancūzijos karaliaus, Romos popiežiaus samdinių kariuomenėse), todėl šaliai lengvą įtaką gretimos valstybės. Miestuose, tokiuose kaip Ciurichas, Bazelis, Bernas, susitelkusi visuomenė svajojo apie kantonų susijungimą, centralizuotą Šveicarijos valstybę, naują religiją. Ciuricho katedros kunigas Huldrychas Zwinglis (1484–1531) ėmėsi ryžtingų reformacijos veiksmų, kurie turėjo įtakos ne tik valstybiniams reikalams, bet ir viešajam miesto gyvenimui. Bažnyčioje buvo atsisakyta katalikiškų apeigų, uždraustas vargonų ir kitų instrumentų naudojimas liturgijos metu. Giesmes su vargonų pritarimu jis vadino išpuikusios visuomenės pramoga ir griežtai pasisakė už psalmių giedojimą a cappella. Tai įgyvendinti nebuvo lengva, nes viduramžiais Šveicarijos teritorija buvo Europos profesionaliosios muzikos centras, kur vyravo religinės chorinės muzikos tradicijos, gyvavusios iki pat XVII a. Vėliau profesionaliosios muzikos židiniais tapo muzikos kolegijos (Collegium musicum). Pirmoji jų buvo įsteigta Ciuriche XVII a.

Ilgainiui Šveicarijos teritorija tapo tautų persipynimo vieta, ypač Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet šalis tapo neutralia zona ir prieglobsčiu daugeliui meno žmonių. Čia nuolat vyko judėjimas: atvykdavo, išvykdavo ar likdavo nuolatos gyventi talentingi atlikėjai, kompozitoriai, savo buvimu vienaip ar kitaip palikę pėdsaką Šveicarijos kultūroje.

Įrašai atspindi epochas

Gautą šveicariškos muzikos įrašų kolekciją galima suskirstyti į grupes: įrašai, atspindintys tam tikrą istorinį laikotarpį, epochą arba konkretų muzikos žanrą, ir autorinės kompozitorių, muzikos atlikėjų kompaktinės plokštelės.

Iš pirmosios grupės labiausiai išsiskiria šios kompaktinės plokštelės: „Muzik in Zurich 1500–1900“, „Zurich Choral Music from the 18th Century“, „Sacred Vocal Music from 18th century Switzerland“, „Organ and Choral Music 19th Century“, „20th Century Swiss Organ Music“, „20th Century Concertos“, „Romantic Swiss Song“, „Ferrucio Busoni’s Zurich friends“, „Von der Spatromantik zur Moderne“. Į jas įtrauktos pačios charakteringiausios, kelis istorinius laikotarpius atspindinčios muzikinės kompozicijos. Jose pirmą kartą įrašytos ir klausytojui pateikiamos reformacijos pradininko H.Zwinglio, vieno žymiausių XVI a. šveicarų kompozitoriaus polifonisto, gyvenusio ir kūrusio Vokietijoje, L.Senflio (1486–1542/43) bei šio laikotarpio anoniminių autorių kūriniai, taip pat reprezentuojami pirmųjų daugiabalsių dainų kūrėjų J.C.Bachofeno (1695–1755) ir J.Schmidlino (1722–1772) darbai. Plokštelėse yra kūrinių, atspindinčių XVIII a. muzikos kolegijų bei muzikavimo namuose tradicijas, kurias savo kūryba bei veikla puoselėjo jau minėtas kompozitorius ir pedagogas J.C. Bachofenas. Tarp XVIII a. kompozitorių yra ir J.H.Eglis (1742–1810) bei J.J.Walderis (1750–1817), kurie Ciuriche dirbo muzikos mokytojais ir grojo draugijos „Ab dem Musiksaal“ orkestre. Į plokšteles pateko jų vokalinės kompozicijos iš dainų rinkinio „Auserlesene geistliche Lieder“.

Reiškėsi kitataučiai muzikai

Ciuriche ne vienerius metus praleido žymus vokiečių kompozitorius R.Wagneris (1813–1883), kuris į draugiją subūrė ten gyvenusius kompozitorius ir pavadino ją „R.Wagnerio draugų ratu“. Plokštelėse įrašyti šiai draugijai priklausiusių kompozitorių A.Millerio (1808–1863), J.C.Eschmanno (1826–1882), W.Baumgartnerio (1820–1867) ir paties R.Wagnerio kūriniai.

Pirmojo pasaulinio karo metais Ciurichas tapo traukos centru ne tik geografiniu, bet ir kultūriniu atžvilgiu. Menininkai iš įvairių Europos šalių, kurie dėl karo buvo priversti palikti savo gimtuosius kraštus, būrėsi šiame mieste. Tarp jų – aktorius A.Moissi, rašytojai J.Joyce, F.Werfelis, R.Schickele, kompozitoriai E. d’Albertas, F.Jarnachas, F.Busonis, pianistas ir kompozitorius C.Marekas bei kiti. Vokiečių kompozitorius F.Busonis (1866–1924), praleidęs Šveicarijoje bemaž dešimtmetį, aplink save sutelkė menininkus, kurie savo kūryba įsiliejo, veikė ir formavo šalies kultūrą. Kompaktinėje plokštelėje „Feruucio Busoni’s Zurich friends and disciples“ ir skamba Šveicarijoje gyvenusių minėtų kompozitorių kūriniai.

XIX a. pab. – XX a. pr. Šveicarijos regionuose gyveno ir kūrė įvairių tautybių muzikai. Glaudus ryšys su Vokietijos, Prancūzijos kultūra skatino šveicariškos muzikos plėtrą. Nemaža dalis kūrėjų laikėsi vėlyvųjų vokiečių romantikų tradicijų. Šią situaciją geriausiai atspindi plokštelė „Romantic Swiss Song“, kurios turinį sudaro šveicarų O.Schoecko, R.Bossharto, V.Andreae, vengro R.Freundo, lenko P.Kletzkio vokalinės kompozicijos.

Ryškiausi kūrėjai ir atlikėjai

Antroji kolekcijos dalis skirta ryškiausių kompozitorių kūriniams ir atlikėjų įrašams.

Nemažą vietą joje užima lenkų kilmės šveicarų kompozitoriaus, pianisto, pedagogo Czeslawo Mareko (1891–1985) kūryba. Aštuonių kompaktinių plokštelių rinkinyje pateikiama spalvinga, įvairialypė šio kompozitoriaus kūrybos panorama: simfoninė, kamerinė, instrumentinė bei vokalinė muzika. Užsienio kilmės kompozitorių, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Šveicarijoje, kūrybą papildo vokiečių kilmės H.Schulzo Beutheno bei amerikiečio G.Templentono Strongo įrašai. Žymiausiais vokiškosios Šveicarijos muzikais yra tituluojami H.Huberis (1852–1921), H.Suteras (1870–1926), F.Begaras (1841–1927). XX a. reprezentuoja H. von Glenckas (1883–1952), Ciuricho orkestro dirigentas V.Andreae (1879–1962), pianistas B.Merssonas (g. 1921) ir kiti.

Kolekcijos vertę ypač praturtina informaciniai plokštelių bukletai, kuriuos sudarė žymūs muzikologai ir Ciuricho centrinės bibliotekos darbuotojai – dr. Chrisas Saltonas, dr. Ursas Fischeris, dr. Bernardas Hangartneris. Juose vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis išsamiai aprašomi istoriniai laikotarpiai, kultūrinė situacija, kompozitorių biografijos, kūrybos vingiai, pristatomi reikšmingiausi krašto muzikinio gyvenimo įvykiai. Ši informacija papildo gana šykščias enciklopedines žinias apie Šveicarijos muzikinę kultūrą. Tai vienintelė tokio pobūdžio garso įrašų kolekcija Lietuvoje.

Pianisto G.Aleknos rečitalis

Pianisto G.Aleknos rečitalis

„Fėjos, fejerverkai ir Beethoveno atsisveikinimas…“ – taip savo rečitalį, kurį šįvakar gros Klaipėdos koncertų salėje, pavadino pianistas Gabrielius Alekna. Jo solinio pasirodymo programoje – C.Debussy preliudai fortepijonui, B.Bartóko Etiudai op. 18 ir L. van Beethoveno Sonata c-moll op. 111. Ne pirmą kartą Klaipėdos koncertų salėje muzikuosiantis atlikėjas yra net 14 konkursų laureatas, pagarsėjęs kaip pirmasis lietuvis, priimtas į garsiąją Juilliardo mokyklą (Niujorkas, JAV), ten įgijęs bakalauro, magistro ir muzikos menų daktaro laipsnius. „Ypač talentingas pianistas ir muzikas“, – taip apie G.Alekną atsiliepė vienas žymiausių dabarties muzikų Danielis Barenboimas.

 

Šventėms – „Salve Musica“

„Švęskime su muzika!“ – kviečia gruodžio 3–31 d. Klaipėdos koncertų salės šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“. Jis klaipėdiečiams paruošė aštuonis koncertus. Festivalyje muzikuos Lietuvos nacionalinis simfoninis, Valstybinis simfoninis ir Klaipėdos kamerinis orkestrai, pianistai P.Geniušas ir D.Kirilauskas, perkusininkas P.Giunteris, saksofonininkas P.Vyšniauskas, violončelininkas M.Bačkus, dainuos chorai „Jauna muzika“ ir „Aukuras“, M.Vitulskas ir J.Sakalauskas, bus parodytas muzikinis spektaklis „Žvėrių karnavalas“ pagal C.Saint-Saënso muziką, klasikos aranžuotes ir kalėdines giesmes Klaipėdos karilionu skambins K.Kačinskas ir S.Žilevičius.

 

Virtualus Š.Nako muziejus

Šiandien 18 val. Klaipėdos parodų rūmuose bus atidaryta Šarūno Nako multimedijos instaliacijų paroda „100 istorijų: Nacionalinis muzikos legendų muziejus“. Tai yra pirmasis konceptualus bandymas išryškinti įdomiausius lietuvių muzikos istorijos momentus, „trūkstamus epizodus“ atkuriant remiantis ne tik faktais, bet ir legendomis ar net apkalbomis, gana linksmai gretinant pakankamai tolimus, kartais prieštaringus dalykus. Naudojama gausi dokumentinė medžiaga, nuotraukos, fragmentai iš kino ir garso archyvų, apimantys bemaž visą nacionalinės muzikos 100-metį. Iki gruodžio 19 d. lankytojai galės stebėti autentiškas kronikas, žiūrėti trumpus specialiai nufilmuotus siužetus, klausytis muzikos.

 

Albumas primins J.Kazlauską

I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje šiandien 17 val. vyks fotoalbumo „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ pristatymas. Dalyvaus fotografo, kino režisieriaus bei operatoriaus J.Kazlausko (1941–2002) buvę bendražygiai ir bičiuliai, jo kūrybinio palikimo tvarkytoja Dalia Kazlauskienė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė. J.Kazlausko kūrybai buvo būdingas labai platus temų spektras: nuo kelionių šiaurės keliais fotografijų, kino dokumentikos iš Sibiro tremties vietų iki Sąjūdžio ir nūdienos gyvenimo vaizdų. Leidinys skirtas jo 70-mečiui paminėti. Renginio metu bus rodomi dokumentiniai filmai „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ bei „Žmogus ir žemė“ apie sovietmečiu buvusią tradicinę fotomeno parodą žemės tema.

Laukia jaunųjų kūrėjų

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kviečia jaunuosius menininkus (iki 35 m.) teikti paraiškas ir dalyvauti tarptautinėje šiuolaikinėje meno bienalėje „Jaunieji Europos kūrėjai“. Paraiškų laukiama iki 2011 m. kovo 15 d. Atrinkti 20 autorių dalyvaus balandį Klaipėdos parodų rūmuose vyksiančioje atrankinėje „JEK Klaipėda“ parodoje. Ekspozicijai pasibaigus bus išrinkti 8 autoriai, atstovausiantys Lietuvai „JEK 2011/2013“ bienalėje. Tai puiki proga jauniesiems kūrėjams pristatyti savo darbus Europai. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau kitais metais prisijungsianti Vokietija. Bienalės paroda pabuvos kiekvienoje.

Dramos teatras – į Vilnių

Klaipėdos dramos teatras vėl ruošiasi į Vilnių. Lapkričio 30-ąją Nacionaliniame dramos teatre klaipėdiečiai parodys premjerinį spektaklį – J.Vaitkaus režisuotą G.Grajausko dviejų dalių tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, jau spėjusią laimėti 8 prizus. Spektaklis ir jo kūrėjai apdovanoti nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė 2010“, spalį vykusiame Vilniuje, bei režisierės Dalios Tamulevičiūtės atminimui dedikuotame profesionalių teatrų festivalyje, surengtame Varėnoje. Gruodžio 1-ąją sostinės publikai Klaipėdos dramos teatras vaidins pastaraisiais metais vieną populiariausių savo spektaklių – P.Gladilino dviejų dalių komediją „Iš miglos išniro angelas“ (rež. R.Rimeikis).

Iš kultūros – į natūrą

Iš kultūros – į natūrą

Kelias iš Klaipėdos skulptūrų parko į Smiltynę – nauja galimybė pažvelgti į sovietmečio meno istoriją, įsitikinusi šiuolaikinės skulptūros kuratorė menotyrininkė dr. Elona Lubytė.

Sondra Simanaitienė

Jos žodžiai skamba kaip provokatyvi intriga Klaipėdos miestui – kurti gyvąją Skulptūrų parko mitologiją, atgaivinti Smiltynės simpoziumų aikštelę ir tiesti naujus kelius uostamiesčio kultūros žemėlapyje. Iš parko – į simpoziumų aikštelę. Iš kultūros – į natūrą.

– Jūs esate tas žmogus, kuris šiandien formuoja santykį su sovietinio laikotarpio menu, ypač su skulptūra. Klaipėda ir Skulptūrų parkas – kokios jums kyla asociacijos, išgirdus šiuos pavadinimus? – pasiteiravome dr. E.Lubytės.

Palikimas tebelaukia įvertinimo

– Perdedate. Esu tik muziejininkė, Lietuvos dailės muziejaus šiuolaikinės lietuvių skulptūros rinkinio saugotoja, tyrinėtoja, kuratorė ir VDA UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros dėstytoja. Dėsninga, kad kuruojant parodas ar aptariant su studentais šiuolaikinio meno lauke vykstančius pokyčius, tenka atsigręžti į praeitį. Tiksliau, vertinti nūdieną ankstesnių patirčių ir pasiekimų fone. Tačiau kol kas šis netolimas, kai kam nepatogus prisiminti laikotarpis dar nesulaukė išsamaus, visuminio naujųjų laikų įvertinimo.

Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos TSR mokslų akademijos Kultūros ir meno instituto parengtas XX a. Lietuvos dailės istorijos trečiasis tomas, skirtas 1940–1960 m. lietuvių tarybinei dailei, buvo išleistas 500 egz. tiražu. Atspausdintas rotaprintu 1990-aisiais.

Tiesa, šiuolaikinei skulptūrai sekėsi dėl dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės nuoseklaus dėmesio modernizacijos procesams. Autorės pastangomis išleista kolektyvinė studija „Skulptūra 1975–1990“ („Aidai”, 1997), konceptualiai aktualizuotos skulptorių Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus kūrybos apžvalgos, kuruotos bei katalogais palydėtos patriarchų Roberto Antinio (vyresniojo), Juozo Mikėno, Petro Povilo Aleksandravičiaus palikimą apibendrinančios parodos.

Tačiau, be pavienių teminių konferencijų, personalinių ar teminių parodų bei jų katalogų, vis dar neturime leidinio, pateikiančio naują požiūrį į sovietmečio meninį palikimą.

Nuo 1988 m. iki 2009 m., gyvendami Nacionalinės dailės galerijos atidarymo laukimu, neturėjome galimybės į šį laikotarpį pažvelgti iš platesnės perspektyvos. O šiandien jau nauja kasdienybė lipa ant kulnų (švietimo sistemos, estetinio ugdymo spragos, pažeista pusiausvyra tarp aukštosios ir populiariosios kultūros, stiprėjantys vartotojiški visuomenės poreikiai ir kt.), skatina ieškoti naujų meno ir publikos sąveikos būdų.

Muziejus stingdo gyvybę

– Įvaizdinusiam sovietmečio modernizacijos procesus Klaipėdos skulptūrų parkui bei greta atkurtai Senųjų miesto kapinių, kurių vietoje parkas buvo kuriamas, erdvei šiandien suteiktas muziejinis statusas. Viena vertus, tai gerai, nes erdvė ir kūriniai turi šeimininką. Tačiau viešos erdvės muzieologizavimas stingdo gyvesnio santykio su nūdiena galimybes. Čia labai svarbus ne tiek miesto savivaldos politikų ir administratorių, bet ir pačių miestiečių, skirtingų kartų kūrėjų santykio su šia vieša erdve klausimas. Miestiečiai turėtų būti įtraukti į diskusijas apie tai, kaip parką padaryti gyvą ir įdomų šiandien. Nebūtina to sieti su tapačių praktikų tęsimu – naujų skulptūrų statymu. Galimos ir kitos formos, atliepiančios naujųjų, socialiai aktyvių meninių praktikų įvairovę.

Jaunoji karta dažnai geriau žino, kas vyko ir vyksta pasaulyje, nei mūsų šalyje. Terra incognita sovietinį laikotarpį reikėtų panaudoti ne kaip makdonaldinę strategiją, t.y., kai tam tikrus faktus pateikiame kaip popkultūrinę egzotiką. Ši strategija sėkmingai panaudota „Grūto parke“, pristatant oficialios, ideologiškai reglamentuotos sovietmečio monumentaliosios skulptūros ikonografiją.

Šiandien visuomenėje neslūgstant įtampai tarp tradicinių ir naujųjų meninių vertybių, akcentuojant požiūrių tęstinumą, vieša Klaipėdos skulptūrų parko kolekcija, žyminti sovietmečio modernizacijos raidą, galėtų tapti erdve, kurioje plėtojamos, pristatomos, aptariamos, kritikuojamos naujos, socialiai aktyvios meninės praktikos. Galbūt rinkodaros požiūriu, ieškant Skulptūrų parko vietos Klaipėdos kultūros institucijų žemėlapyje, vertėtų sutelkti dėmesį į paskutiniojo XX a. ketvirčio ir nūdienos, XXI a. modernybės suvokimo, skirties ir tapatumo klausimus.

Reikia suvienijančios motyvacijos

– Kita vertus, Klaipėdos skulptūrų parke ir Smiltynės simpoziumų aikštelėje bei greta jos atsiradę kūriniai sudaro vientisą kolekciją.

Smiltynė yra tarpinė stotelė tarp miesto ir rekreacinės Baltijos pajūrio erdvės. Šią ypatybę būtų galima panaudoti kaip Skulptūrų parko erdvės praplėtimą. Juk šiandien patys klaipėdiečiai nežino, kur yra Smiltynės simpoziumų vieta ir kaip atrodo ten išlikusios Algirdo Boso, Mindaugo Navako, Gintaro Gailiaus, Algio Lankelio, Vytenio Jankūno skulptūros.

Kodėl? Juk ši erdvė galėtų tapti unikalia stotele, liudijančia apie sovietmečio kūrybines alternatyvas. Ji galėtų suteikti impulsą naujiems projektams. Tam būtini ne tik strateginiai sprendimai ar pinigai. Tam būtina gyvoji mitologija, kurstanti susidomėjimą parku bei jį kūrusia bendruomene.

Reikia motyvacijos, suvienijančios skirtingų kartų kūrėjus, politikus, verslininkus, miesto gyventojus bei svečius. Kodėl šiandien mums turėtų rūpėti ši ar kita vieta? Jei parkas kaip muziejus nėra pakankamai įdomi ir patraukli erdvė miestui, galbūt ji galėtų tapti vieta diskusijai apie laikmetį, istoriją.

Palikti parką kaip kunstkamerą, uždarą užbaigtą sistemą nebūtų prasminga. Reikia ieškoti būdų, kaip šią erdvę įterpti į nūdienos miesto kultūrinį gyvenimą, turizmo paslaugų tinklą.

Galbūt sujungus dvi erdves – Klaipėdos skulptūrų parką ir Smiltynės simpoziumų vietą, rastųsi kelias, kuriuo pasukęs lankytojas susitinka ne tik su kultūra, bet ir natūra. O juk tai svari motyvacija tiek šiuolaikinio gyvenimo ritmo išvargintam miestiečiui, tiek smalsaujančiam turistui.

Rūtų galerija šventė pirmąjį gimtadienį

Rūtų galerija šventė pirmąjį gimtadienį

‘Mums – jau vieneri!“ – su pasididžiavimu priminė Klaipėdos Rūtų galerija, menininkus ir meno gerbėjus kviesdama į naują parodą ir gimtadienio šventę.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Uostamiestyje, prie Danės krantinės, prieš metus įsikūrusi Rūtų galerija savo pirmojo gimtadienio proga surengė jungtinę Klaipėdos dailininkų naujausios tapybos parodą. Joje po du savo naujausius tapybos darbus pristato plačiai žinomi uostamiesčio tapytojai Danas Andriulionis, Vidas Pinkevičius, Algimantas Ramanauskas, Algirdas Taurinskas, Algirdas Vadoklis ir Juozas Vosylius, per metus šioje galerijoje jau spėję surengti ir autorines kūrybos ekspozicijas. Parodoms skirta centrinė Rūtų galerijos erdvė. Jau tapo tradicija, kad jos atidaromos skambant galerijos varpui, kurį specialiai išliejo Svajūnas Jurkus.

Pasidovanojo jubiliejui

Galerijos savininkui Gintautui Kurlavičiui ši meno oazė – dešimtmečius puoselėtos svajonės išsipildymas. Žinomas verslininkas, buriuotojas ir dabar prisimena, kaip vaikystėje apsaldavo širdis, kai eidamas į muzikos mokyklą vis užsukdavo į „Dailės“ saloną Turgaus gatvėje – tiek daug ten buvo meno, ir taip jis traukė!..

Buvęs pedagogas, bene 10 metų dirbęs mokykloje darbų mokytoju, vėliau pasukęs privataus verslo keliais ir pragyvenimui užsidirbantis iš langų gamybos G.Kurlavičius pasakojo, kad ir pats yra bandęs tapyti, o idėją atidaryti meno galeriją brandino kone du dešimtmečius. Ryžosi tik prieš metus – 50-ajam gimtadieniui ėmė ir pasidovanojo. Tuomet juokėsi: „Sunkmetis, bet kitos tokios progos gi nebus“. Jo sumanymui pritarė ir žmona, dirbanti mokytoja, ir abi dukros, tapusios gydytojomis. Visa jų šeima neabejinga dailei, sukaupė nemažą paveikslų kolekciją, kurioje – Petro Lukošiaus, Edvardo Malinausko drobės.

„Čia turime turbūt visų geriausių Klaipėdos tapytojų darbų – daug puikaus ir įvairaus meno. Aš atsigaunu žiūrėdamas į tokius kūrinius. Kaip galima meno nemėgti?! – kalbėjo verslininkas, rodydamas į paveikslais nukabintas Rūtų galerijos sienas. – Man smagu. Dailininkai dažnai užsuka, pabendraujam. Po metų galvoju – verta buvo, tikrai nenusivyliau. Užėję vokiečių turistai stebisi: „Kokia galerija!.. Ir kokią muziką čia leidžia – ne kokį „popsą“, o džiazą!..“ Ir man čia siela atsigauna. Savaitgaliais nuo ryto iki vakaro kabinu paveikslus, komponuoju… Žiemą, pavasarį visus šeštadienius čia praleisdavau. Na, vasarą buriuodavau… Dabar – vėl nuolat čia, galėčiau – pats kasdien dirbčiau. Taigi bus puiki dirva pensijai.“

Turi svajonių

Kaip aiškino galerijos savininkas, jis stengiasi, kad dominuotų profesionalių Klaipėdos dailininkų kūryba – tapyba ir šiek tiek mažosios plastikos. Visa galerijos erdvė – tai tarsi didžiulė jungtinė uostamiestyje kuriančių dailininkų darbų ekspozicija. Gyvi klasikai ir gabus jaunimas – greta.

„Klaipėdiečių kūrėjų darbų tiek vienoje vietoje jokioje kitoje uostamiesčio galerijoje nerasite. Nebent muziejuje“, – neslėpė pasididžiavimo G.Kurlavičius.

Kadangi buriuotojai savo laivus vadina moterų vardais, jis savo jachtai davė Eglės vardą, o galeriją pavadino kitos dukros vardu. Užpatentavo daugiskaita, kad žmonės netapatintų su garsia įmone „Rūta“. Kas žino, gal toji daugiskaita irgi pamatuota – štai gims anūkė, galbūt bus Rūta…

G.Kurlavičius nesiskundė, kad sunkmečiu mažai kas meną perka, galeriją išlaikyti nėra lengva. „Patalpos – savos, už elektrą ir šilumą susimokėti užtenka – ir gerai. O aš gi ne iš to gyvenu. Man ši vieta – širdžiai. Čia pailsiu, atsigaunu. Ir matau, kaip kiti džiaugiasi. Per Jūros šventę dirbom iki pirmos valandos nakties. Žmonių buvo sausakimša. Kitąmet gal lauke kokią meno akciją per Jūros šventę sumanysim. Matau, kad yra poreikis. Beje, jau ne tik vietiniai, bet ir vilniečiai dailininkai nori čia savo parodas rengti. Smagu“, – džiaugėsi verslininkas.

Jis turi ir daugiau svajonių. Vasarą norėtų uostamiesčio tapytojus suburti į plenerą, rudenį – surengti labdaros aukcioną. „Bet pirmiausia ant laiptų, prie įėjimo, pastatysime skulptūrą. Jau ir siužetą išsirinkome“, – nekantravo galerijos savininkas.

Molbertas – kvietimas užeiti

Ir naujausia galerijos idėja – vasaros pabaigoje gatvėje, prie įėjimo į Rūtų galeriją pastatytas molbertas su „gyvu“ paveikslu, anot G.Kurlavičiaus, lūkesčius pateisino su kaupu. „Kad žinotumėte, kiek daug žmonių prie jo stabteli ir pas mus užeina!.. Dabar galvojame, kad reikėtų tam paveikslui kompanijos…“ – šypsojosi jis.

Paveikslai ant Rūtų galerijos molberto, kurį iš metalo nukaldino klaipėdietis Albinas Jukumas, keičiami kas mėnesį. Dabar ant jo puikuojasi A.Ramanausko drobė.

„Gyvos spalvos… Tai traukia žmones… Vakare mes dar jį apšviečiame, – kalbėjo Rūtų galerijos savininkas. – Norėjosi kažkokio judesio, spalvos blyksnio atsisveikinant su vasara ir pradedant naują parodų sezoną.“

Tikimasi, kad šis molbertas su paveikslu Danės gatvėje prie galerijos durų stovės dar ilgai, traukdamas žmonių žvilgsnius. Galerijos savininkas nuolat primena dailininkams, kad jie būtent šiam tikslui nutapytų po darbą, kad būtų galima dažniau tuos paveikslus ant molberto keisti.

„Gera intriga – stabtelėti ir užeiti į galeriją, – įvertino menotyrininkas Petras Šmitas. –

Išskirtinė erdvė. Geroj vietoj – centre, krantinėje, prie upės. Čia labai gražu. Puikūs dailininkai čia atneša savo paveikslus. Visi pažįstami, jų stilius jau susiformavęs. Žiūriu, tik J.Vosylius stipriai pasikeitęs, jo tapybos koloritas gerokai pašviesėjęs. Malonu matyti ir girdėti, jog šeimininkas deda daug energijos ir jėgų, kad galerija sėkmingai egzistuotų. Visąlaik širdy neramu, kad tik nesubankrutuotų.“

Šventiniai pagyrimai

„Džiaugiuosi, kad išgyvenote visus metus. Sienos pilnos paveikslų – laikotės gražiai ir kartu mus palaikote. Ačiū! Man patinka pas jus. Dažnai ruošiate parodas, keičiate darbus ant sienų. Ir čia daugiausia – klaipėdiečių tapybos. Matyti, kas yra ir ką veikia mūsų tapytojai. Čia galima ne tik pasižiūrėti, bet ir nusipirkti. Galvotas šeimininkas, jam tai rūpi – pagirtina. Gražiu, geru darbu jūs užsiimat. Kad tie metai – kaip senas vynas – kuo toliau būtų vis geresni“, – linkėjo tapytojas E.Malinauskas Rūtų galerijai jos vienerių metų gimtadienio proga.

„Ir man čia malonu užsukti. Labai patogus įėjimas – įėjai ir išėjai, – šmaikštavo tapytojas Arūnas Mėčius. – O jeigu rimtai, tai geras šeimininkas, mums visiems – bičiulis, kiekvienas žmogus jam brangus. Čia pasijuntu, kad esu Klaipėdoje – jis subūrę grupę Klaipėdos menininkų. Ateinu čia – su jais pasimatau, jei nėra jų – su jų darbais pasisveikinu. Gintautas – kamikadzė, tokiais sunkiais laikais ir nesavanaudiškai, labai nuoširdžiai jis tuo užsiima. Šaunuolis!“

Nekilnojamu turtu prekiaujantis ir tapybą kolekcionuojantis verslininkas Rimgaudas Smalinskas pasakojo, čia dažnai užsukantis į meną pasižiūrėti. „Ši galerija – labai klaipėdietiška, stengiasi parodyti būtent čionykščius menininkus ir ne bet kokius, o pačius geriausius, – tvirtino pašnekovas. – Pastaruosius ketverius metus pats susidomėjau tapyba, turiu gal 50 paveikslų. Viskas prasidėjo nuo tuščių sienų namuose – reikėjo kažkaip jas papuošti. O paskui, kaip sakoma, kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Taip įėjau ir nebeišeinu.“

Gimtadienio proga savo bičiuliams Rūtų galerija parengė ne tik įspūdingą parodą, kurią eksponuos iki gruodžio vidurio. Per vernisažą buvo ir daugiau malonių šventinių staigmenų: raudonos rožės – galerijos dailininkams, loterija – lankytojams, didžiulis gimtadienio tortas – visiems, tą vakarą užsukusiems į Rūtų galeriją.

„Dezintegracijos 2046“ atgarsių žymės

„Dezintegracijos 2046“ atgarsių žymės

Paprastai kino festivaliai į uostamiestį yra atvažiuojantys: „Tinklai“, „Scanorama“, „Nepatogus kinas“, įvairių šalių kino vakarai… Jų programas sudaro mums tolimos ir nepažįstamos komisijos, kurios gyvena kitų miestų ritmais ir aktualijomis. Bet turime ir savą kūrinį, kuris, tiesa, dvelkia alternatyva ir pasižymi kontrakultūriniais polinkiais.

Kristina Kučinskaitė

Meno kūrėjų sąjungos (MeKuSos) organizuojama „Dezintegracija“ – videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis šį rudenį vyko jau ketvirtąsyk.

„Lietuviški“ štampai

Festivalio programą galima skaidyti į tris struktūrinius blokus – trumpos videofilmų programos, ilgesni filmai (Beno Šarkos „Kar Kar M M“, MeKuSos „Žmogus su videokamera“) bei juos papildantys audiovizualiniai projektai.

Trumpų videofilmų gretose pynėsi lietuvių ir užsienio autorių kūryba, svečių teisėmis prisišliejo vilniečio Romo Zabarausko sudaryta „Ore kino įvykio 3“ programa.

Žiūrint lietuviškus filmukus buvo nesunku išgryninti pagrindinius akcentus. Pirmiausia pastebima, kad trumpi videofilmai šiame festivalyje dažniausiai vystosi pagal savotišką siužetą, kuriame veikėjų ir paties veiksmo krypties konkretumas nėra būtinas. Dažnai jais tesiekiama vizualiai perteikti emocijos etiudą, reakciją į situaciją, kamuojančius egzistencinius klausimus. Tam nebūtinas dialogas, veikėjo charakterio gilumas – kartais pakanka vien plastinio lygmens formuluočių – spalvos, gesto.

„Dezintegracijos“ autoriai taip pat linkę į koliažiškumą – jų kūriniuose pertransliuojami kiti kūriniai, garso ar vaizdo įrašai, iškarpos, fotografijos. Tai kultūrinis sluoksniuotis, kuriame redukciniu metodu galima atkloti vieną po kito turtingus simbolinius klodus, dažnai nurodančius knistis dar giliau. Grynai teoriškai tai labai įdomi strategija, įtraukiantis intelektualinis žaidimas. Tačiau kartais kūrėjai nesuvaldo užsigrobtų įrankių gausos, ir sugrūsta simbolių gausybė uždūsta pati nuo savęs. Juk logiška, kad simbolio kalba turi būti taupi.

Kita pastaba – dėl garso takelio vientisumo. Bet turbūt šiuo atveju nereikia žiūrėti itin griežtai. Juk didelė dalis lietuvių kūrybos (nesvarbu kurio žanro rūbu) pasižymi melancholija ir grauduliu. Įsivaizduojate rytmečius, apsisupusius nepermatomu rūku, graudžias sutartines… Matyt, tai tiesiog yra mūsų genuose.

O štai nedrąsias pastangas savo videoeksperimentuose siekti raiškos naujovių kritikuoti galima. Peržvelgiant programą buvo sunku nepastebėti įvairių pasikartojimų, pavyzdžiui, viename filmuke beveik identiškai atkartoti pernykščio Beno Šarkos filmo epizodai. Atrodo, kad autoriai, atradę įdomesnį raiškos būdą, įsitveria į jį ir nebesivargina ieškoti naujovių – vieni užstringa prie „žmogaus be galvos“ idėjos (subjekto galva keičiama įvairiais objektais), kiti prie koliažo ir pan. Suprantama, kad dviratį šiais laikais išrasti sunku, bet kūrėjui turėtų būti pavojinga manyti, kad sėkmingo kūrinio formulė jau atrasta.

Šiemetė „Dezintegracija“ kiek praplėtė kūrėjų arealą – programoje buvo prancūzų, vokiečių, ispanų, rusų filmų. Jie pasižymėjo laisvesnėmis ir lengvesnėmis formuluotėmis, netrūko ironijos. O kartais gebėjimas į gyvenimą žiūrėti su šypsena yra kur kas sveikesnis, nei pernelyg didelis pasidavimas egzistenciniams svarstymams. Tai ypač gerai išmano šiandieninė rusų kūrėjų karta, kuri ironiją yra pavertusi ginklu (o gal gelbėjimosi kapsule) kovojant su realybės absurdu. Su tuo sutiks kiekvienas, kas pažįstamas, pavyzdžiui, su Viktoro Pelevino tekstais.

Nespalvoti pasakojimai

Vienas svarbiausių festivalio momentų buvo unikalaus uostamiesčio menininko B.Šarkos filmo „Kar Kar M M“ premjera. „Dezintegracijos“ festivalyje jis pamečiui pristatė jau trečiąjį filmą.

Monochrominis „Kar Kar M M“, kaip ir kiti B.Šarkos kūriniai, įtraukė į kiek meditatyvią kelionę. Šįkart jos topografiją žymėjo tipiški lietuviški kraštovaizdžiai – rūkais apsigobusios pievos, jūra, erozijos paveikti kopų šlaitai. Ir nors patys vaizdiniai artimi bei pažįstami kiekvienam lietuviui, piršosi mintis, kad jie yra labiau vidinių būsenų vizualizacija, o ne realaus pasaulio atspindžiai. Tokią nuojautą stiprino ir vienintelis toje gamtinėje erdvėje judantis veikėjas, kuris kartais buvo panašus į šiek tiek atrofuotą rūpintojėlį (rūko pievose), kartais – į besistengiantį iš vieno taško pajudėti vabalą (erozijos apimti šlaitai), kartais – į vandens ir oro sutvėrimą. Organiškai kylantis iš gamtos pradmenų šis savo transformacijų grandinėje sunkiai įvardijamas veikėjas atrodė esąs daugiau kalbantis apie susietumą nei atsiejimą. Nors svarstant apie kūrinį patariama atsiriboti nuo jo autorių ir laikytis imanentiškumo principo, šiuo atveju tai padaryti yra gana sunku. B.Šarkos kūryba, nesvarbu, kuria forma būtų perteikiama, visada susijusi subtiliais saitais, kurie liečia tiek turinio, tiek raiškos plotmę. Ir kuo toliau sekama menininko kūrybos taku, tuo giliau įsitraukiama į jo kuriamą pasaulį.

Kitas didesnio formato kūrinys „Dezintegracijoje“ – pačios MeKuSos narių jungtinis projektas, skirtas Klaipėdai – miestui, kuriame gyvenama. Nespalvotas dokumentinis filmas „Žmogus su videokamera“ buvo siekis šiuolaikiškai interpretuoti klasikinį Dzigos Vertovo filmą „Žmogus su kino kamera“. Septyni autoriai, pasidaliję filmo fragmentus, juos atkūrė šiandienos Klaipėdos kontekste.

Filmo peržiūrą įgarsino jauni eksperimentinės muzikos kūrėjai iš Kauno Armantas Gečiauskas (Arma) ir Žydrūnas Mačiulis. Pats filmas nenuvylė – jo autoriams pavyko pagauti tam tikrą miesto ritmiką, kurią sudaro tiek eismo judesys, tiek pramoninės veiklos, tiek pastatų geometrija ar žmonių judėjimas savo kasdieniais maršrutais. Mikropasakojimas, kuriame žvilgterima į vieną asmenišką rytą, laipsniškai susiliejo su miesto makropasakojimu, kuriame asmuo ištirpęs masėje, mieste.

Tiesa, garso takelis pasirodė netobulas, nors ir žybtelėjo keli įdomūs akcentai, nebuvo pabrėžta filmo ritmika, pagrindiniai įtampos taškai. Bet šis vertinimas yra tiesiog subjektyvus pastebėjimas, kurį galbūt lėmė pernelyg didelis žavėjimasis tikrai puikiu „The Cinematic Orchestra“ kurtu garso takeliu „Žmogui su kino kamera“.

Mes žiūrime, kaip jūs žiūrite

Baigiant rikiuoti įspūdžius dar norisi stabtelėti ties MeKuSos nario Liudo Andrikio performansu „Pasiklydę interaktyvūs gaigalai“.

Jo metu kūrėjas inicijavo virtualų susitikimą su stebinčiu pasauliu. Naudojantis virtualių pažinčių „rulete“ (atsitiktinai suvedami programoje prisiregistravę vartotojai), visa auditorija dalyvavo pažinčių žaidime. Tik atsitiktinumui pavaldus atrankos procesas „Dezintegracijos“ auditoriją suvedė tiek su vienišais seksualinių malonumų ieškotojais, tiek su smalsaujančiais paaugliais ar nuobodžiaujančiais individais bei jų grupėmis.

Stebint veidų kaitą liko dvejopas įspūdis. Nors tokią absoliučiai neriboto bendravimo galimybę galima laikyti įtinklintos visuomenės triumfu, kita vertus, liko didžiulis atskirties ir vienišumo įspūdis. Toks pastebėjimas, kad kuo intensyviau bendraujama virtualiose bendrijose, tuo vienišiau jaučiamasi, vienaip ar kitaip diskutuojamas jau ne pirmą kartą. Kaip ir kaip būtų buvę, L.Andrikiui pavyko šmaikščiai pavedėti susirinkusiuosius šios problemos kraštinėmis.

Replikos teisėmis – apie „Emigrantus“

Replikos teisėmis – apie „Emigrantus“

Gitana Gugevičiūtė

Lapkričio 14-ąją Antano Milinio teatras pakvietė į premjerą – spektaklį pagal Sławomiro Mrożeko pjesę „Emigrantai“.

Senstelėjusi, bet ir aktuali

Žvelgiant nuo šiandieninės emigracijos bangos keteros, ši pjesė atrodo ir lengvai senstelėjusi, ir nepaprastai aktuali.

Juk tarp daugelio įvairiais motyvais ginkluotų emigrantų visada atsiras ir tiedu – bevardžiai, daugybės žmonių, bloškiamų į svetimą šalį, atspindžiai: ieškantis laisvės (nebūtinai politinės) ir trokštantis užsidirbti pinigų. Skirtingi savo išsilavinimu, siekiamybėmis, pomėgiais, bet tarsi prakeikti laikytis vienas kito. Tarsi surišti bambagysle, arba dar tiksliau – šalimi, kurią paliko…

S.Mrožeko pjesė patraukli dia-logų emociniu įtaigumu, gyvumu, aštrumu – tai bando realizuoti aktoriai Igoris Reklaitis ir Gintaras Čajauskas.

I.Reklaitis kuria „intelektinio išsišokėlio“, rašančio knygą apie žmogų vergą, vaidmenį (duokime jam vardą X), G.Čajauskas – liumpeną, „kalantį“ pinigus, svajojantį apie didelį namą ir kitą materialinę gerovę (tebūnie jo vardas Y). Pirmasis turi pakankamai pinigų, antrasis pinigus „kemša į kojinę“ ir visiškai atsiduoda turtingesniojo malonei.

Scenoje – du skirtingi žmonės

Veiksmas vyksta Naujųjų metų išvakarėse, rūsyje, kuriame jiedu gyvena, o dar tiksliau – vegetuoja. X kviečia Y persirengti, išgerti alkoholio, žodžiu – pašvęsti.

Vangiai prasidėjęs pokalbis išsivysto į rimtą pažiūrų konfliktą: X smerkia Y vergystę pinigams, daiktams ir sykiu džiaugiasi radęs tobulą vergo modelį, kurį stebėdamas parašys knygą apie vergovę.

Jų pokalbis atsako į klausimą, kodėl kartu gyvena tokie skirtingi žmonės, – finansiškai nepriklausomas intelektualas ir konservus šunims pasiryžęs valgyti gerovės gaudytojas.

Tačiau Y nėra toks „permatomas“ ir „paprastas“, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – jis sukyla prieš kaltinimus: sunaikina visas savo santaupas, net ryžtasi savižudybei (neatsitiktinai Leninas, kurio vardo istorija nepamirš niekada, liumpenus vadino varančiąja revoliucijos jėga – aktyvia, maištinga), kurią, ačiū Dievui, intelekto ir ironijos trintuku panaikina X… Akivaizdu – Naujieji metai nė vienam iš jų nežada nieko gero: Y kelionė namo nukeliama neribotam laikui, X knygos apie vergovę neparašys…

Gali būti ir taip, bet…

S.Mrožeko pjesė Lietuvoje susilaukė dėmesio ir anksčiau – Lietuvos nacionaliniame teatre ją statė Irena Bučienė, Marijampolės dramos teatre režisavo Vytautas Dapšys, Klaipėdoje – aktorius ir režisierius Kęstutis Žilinskas. Nelaimė (ar laimė) – nė vieno iš šių pastatymų neteko matyti. Todėl geisdama naujesnio (naujo) pjesės perskaitymo nuskambėsiu paviršutiniškai. Ir vis dėlto…

I.Reklaičio spektaklis liudija: režisuoti ir vaidinti – sunku. Tikriausiai tai šiek tiek panašu į kelionę tamsoje, apgraibomis, intuityviai, ieškant patikimų atramų, kuriomis šiuo atveju tapo dramaturgo remarkos, į atmintį įstrigusi Česlovo Niemano plokštelės muzika…

Visa tai tinka. Viskas gali būti ir taip, bet kažkas, palepintas O.K., J.V., E.N., G.V. etc, reikalauja režisūrinių sprendimų, teatrališkumo (kuris ištinka tarp daiktų, iš pirmo žvilgsnio stilistiškai nesusijusių), vaidmens konflikto ir esminio konflikto tarp vaidmenų, konflikto tarp erdvės („Aušros“ teatro patalpos M.Mažvydo alėjoje idealiai tinka spektakliui) ir pjesės dvasios… Šis spektaklis – tai teatro ilgesys…

Kad tradicijos siūlas nenutrūktų

Kad tradicijos siūlas nenutrūktų

Klaipėdos etnokultūros centre vykstančio projekto „Tradicija šeimai“ edukacinių renginių lankytojų gausa byloja, kad senieji mūsų kultūros klodai gali suteikti šiandieniniam sočiam ir komfortiškam gyvenimui dvasinę atgaivą, daugiau šviesos, ramybės.

Irena Armonienė

Klaipėdiečiai noriai mokosi verti sodus, dekoravimo liaudiškais ornamentais, gausiai registruojasi ir į būsimus edukacinius kitų tradicinių veiklų užsiėmimus.

Sodų vėrimo metas

Meno kiemo dirbtuvėse vykstantys sodų vėrimo užsiėmimai traukia praeivių akį. Vieni stabteli prie langų, kiti užeina pasidomėti. Kas ten tokio patrauklaus? Juk šiaudas – daugiau nei įprasta, o šiaudinukų seniai namuose nebekabiname… Tradicijos siūlas lyg ir benutrūkstąs… Taip mąstančius sutrikdo didelis būrys sodus bekuriančių žmonių. Visi palinkę prie savo šiaudinio darbelio kuria rankomis ir širdimi, lyg bandydami iš amžių glūdumos besidriekiančią baltų kultūros apraiškų gijelę paliesti pirštais.

Jau du dešimtmečius sodus kurianti tautodailininkė Margarita Macijauskienė pastebėjo didelį žmonių norą kurti tradicinius dirbinius. „Planavome surinkti vieną keliolikos žmonių grupę, o teko organizuoti ir antrą, nes poreikis – didžiulis“, – džiaugėsi ji.

„Nuo savo šaknų, nuo savo kultūros, matyt, nepabėgsi. Turime begalinį norą kurti tai ir taip, kas šimtmečiais buvo perduodama iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Daugeliui nepriimtina papročių ar tautodailės paslapčių mokytis iš knygų. O edukaciniai užsiėmimai – kas kita. Dabar dienos tokios tamsios, o šiaudas, blizgąs tarsi auksas, sukaupęs savyje daugybę saulės energijos, taip ir vilioja prisiliesti. Tradicinėje kultūroje su šiaudais žmonės dirbdavo kaip tik tamsiausiu metų laiku – per ilges ir adventą. Tada ir rasdavosi įstabūs erdviniai kūriniai – sodai, dar vadinti vorais, liktoriais, širšuonais, žarandėliais, o Mažojoje Lietuvoje – karuliais ar karūnomis“, – aiškino sodų vėrimo meistrė.

Lietuviška joga

Gražus būrys įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių, šeštadienio rytais sugužantis mokytis sodų vėrimo paslapčių, sutaria, kad ši veikla ypatingai atpalaiduoja. Laima Jonauskienė ir Vida Markaitytė – linksmos ir guvios senjoros viena per kitą tikino, kad sodų kūrimas – relaksacinis užsiėmimas.

„Rankos dirba, o protas ilsisi“, – pastebėjo Laima, o kažkas iš susirinkusiųjų tarstelėjo: „Tai lietuviška joga“.

Ir išties, kodėl mus dar taip žavi rytietiški vėjo varpeliai, ramybės ir harmonijos ieškojimas mandalų piešime ir kita. Juk sodai – lietuvišką saulės šviesą ir tėviškės žemės dosnumą sukaupusi mandala, harmonijos ir visatos tvarkos simbolis. Turime lietuviškų būdų atgauti vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, tad kodėl gi jais nepasinaudojus.

Ponia Vida, užauginusi vaikus, „prakutinusi“ anūkus, dabar stengiasi užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą ir neša ramybę. Dėl to moteris užsirašė ir į sodų vėrimo mokymus. Paklausta, ar patenkinti jos lūkesčiai, ji linksėjo galva: „Auginam“ sodus, ir nebeegzistuoja rūpesčiai, neslegia problemos. Esu čia ir mėgaujuosi dabarties akimirka“.

Valstybės tarnautoja Aušra Paliokienė, atėjusi į užsiėmimus su sūneliu Tomu, kalbėjo apie panašų pojūtį: „Norisi kitokios veiklos, kuri būtų nesusijusi su darbu, atpalaiduotų. Čia radau būtent tai, ko tikėjausi“.

Beje, ne tik etnologai žino, kad pakabinti sodai gali padėti susikoncentruoti ar net užmigti. Po sunkios darbo dienos užtenka vos kelias minutes stebėti palubėje oro judinamą, švelniai siūbuojantį sodą – bemat užliūliuoja snaudulys.

Ir mažiems, ir dideliems

Vaikų gydytoja Žydrė Viliuvienė su dukryte Julija, nutarusios Kalėdoms nusiverti sodą, atkaklios. Mama dar pernai dalyvavo Etnokultūros centro edukaciniuose užsiėmimuose „Šiaudiniai papuošalai namams ir eglutei“, parnešė į savo namus šiaudinukų idėją, nusprendė ją išplėtoti iki sudėtingesnio šiaudinio kūrinio – sodo. Prireikė nemažai kantrybės, kūrinys buvo net aplūžęs, tačiau mama su dukryte vieningai surėmė pečius ir rezultato pasiekė – Kūčioms puošdamos namus, pasikabins savo vertą sodą. O jei spės, suvers ir dar vieną, kuris galbūt bus padovanotas.

Dailės pedagogė Giedrė Vičiūtė, norėdama supažindinti savo auklėtinius su šiaudinukų gaminimo tradicija, nusprendė pirmiausia viso to išmokti pati. Puikiai pavyko. Beliko tik su moksleiviais padirbėti.

Tautodailininkė M.Macijaus-kienė edukacinių užsiėmimų metu vaikučiams siūlo mokytis verti girliandas, reketukus, žvaigždutes, paukštelius ir kitus smulkius vėrinukus, kuriais galima papuošti sodą, ar juos panaudoti kaip atskiras namų puošmenas. O dešimtmetis Tomas tvirtino, kad puikiai suprato sodų vėrimo principą ir jau galėtų tai daryti savarankiškai.

Įvairiausioms šventėms

Sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas, mano tautodailininkė M.Macijauskienė. Koks bus dirbinys aiškėja ilgas valandas „auginant“ šiaudinę kompoziciją. Didžiausių ir puošniausių sodų gimimas užtrunka daugiau nei mėnesį.

Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir tos pačios spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti, įspėjo etnologė.

Sodų vėrimo mokymuose dalyvaujantys žmonės garsiai mąstė, kaip kitais metais pasirūpins šiaudelių. Kas užsiaugins savo sode javų juostelę, kas įpareigos į medžioklę vykstantį senelį „apeiti“ gerą lauką, o kas tiesiog nueis pas ūkininką ir paprašys pundelio šiaudų. Teks prisirinkti ir žydinčių augalų, kurie tinka džiovinimui ir sodų puošybai – kermėkų, sausučių, katpėdėlių, gubojų ir kitų.

Trapios šiaudinės figūros – sodai – neilgaamžė puošmena. Seniau jie kabėdavo, kol apdulkėdavo ir būdavo pakeičiami naujais. Kaip turtingo gyvenimo linkėjimas, sodas buvo dovanojamas jaunavedžiams ir kabinamas virš vestuvinio stalo. Ir gimus vaikui buvo įprasta pakabinti sodą, o ruošiantis Kūčioms, Velykoms – šiuos ir kitus šiaudinius dirbinius.

Lietuvininkai sodus namuose kabindavo per dukros gimtadienį. Klaipėdos krašte žinomas paprotys švenčiant sutvirtinimo šventę iš nendrių arba šiaudų pintais sodais puošti mokyklos klasę, šias puošmenas kabindavo ir sulaukus mokyklos atostogų.

Pranašu nebūsi, bet…

Lapkričio ir gruodžio savaitgaliais Etnokultūros centras šeimoms pasiūlė ir kitų įdomybių, kurios gali tapti prasmingu laisvalaikiu, galbūt suteiks mūsų gyvenimui daugiau savasties pajautimo.

Dailininkė Elena Matulionienė kviečia į tradicinių Klaipėdos krašte nešiotų tautinio kostiumo detalių – delmonų siuvinėjimo užsiėmimus, kurie prasidės lapkričio pabaigoje. O mėnesio pradžioje prasidėjo dekoravimo liaudiškais ornamentais užsiėmimai, kurių lankytojams tautodailininkė Angelė Rauktienė padeda suprasti lietuvišką spalvos ir ornamento pajautimą, raštų sudėtinių dalių ritmiką, simboliką.

Čia įdomu tiek tėveliams, tiek vaikučiams. Suaugusieji dėlioja tradicinius raštus ant atsineštų medinių daiktų, o mažyliai tuo metu spalvina popierines skrynias, kuparus ir indaujas.

Regis, patarlėje „savo krašte pranašu nebūsi“ yra tiesos. Vis dar nepakankamai vertiname savo krašto tautodailę, vaikomės svetimų kultūrų gūsius ir žavimės svetimų šalių rankdarbiais. Užsiėmimų dalyvė būsima teisininkė Rasa Rinkevičiūtė, išbandžiusi dekupažą, sakė neatradusi jokios dvasios atgaivos. O medinę skrynutę dekoruodama lelijėlėm, svyrančiom šermukšnių uogom, pajuto glaudų ryšį su gyvenamąja aplinka, gimto krašto žeme, mintys tapo švarios…

Šalia triūsia ir keturmetis Danielius. Jam puikiai sekasi spalvinti gyvybės medį. Tiesa, jis dar nežino, kas tai, bet džiaugiasi, kad puikiai pavyksta spalvomis užpildyti žydinčias šakas ir medį aptūpusius paukštukus.

Tautodailininkė A.Rauktienė tarsi atvėrė akis – juk lietuviška ornamentika – nuostabi! Liaudies raštai verti atgyti naujai pastatytų namų langinėse, balduose, ne tik senuose, bet ir moderniuose buities daiktuose. Daugelis dalyvių namie turi iš senelių ar prosenelių paveldėtų skrynių, kurias pasiryžę atnaujinti, tad tautodailininkės patarimai gaudyte gaudomi.

Puošė talentingiausi

Jau dešimtmetį tradiciniais raštais skrynias tapanti A.Rauktienė greitakalbe beria susirinkusiesiems patarimus, kaip pasiruošti dažymui medinį daiktą, kokius dažus įsigyti, kaip pasirinkti ornamentą, kad būtų išlaikytos proporcijos.

Bepigu dabar tapyti, kai pilnos parduotuvės dažų – pagal kiek-vieno kišenę. „Senovėje dažus patys žmonės sugebėdavo pasigaminti, – stebino meistrė susirinkusiuosius. – Buvo naudojamos sutrintos žolės, samanos, anglys, grūstos plytos ir kiti spalvinantys dalykai. Dėdavo ir pigmento, tačiau jis būdavo brangus.“

Beje, anuomet stalą, suolą, duris galėdavo pagaminti bet kuris stalius, o skrynių, kuparų, spintų, indaujų gamybą bei puošybą žmonės patikėdavo tik talentingiausiems meistrams. Baldų dekoravimo raštai tilpdavo jų galvose, nereikėdavo jokių užrašų ir eskizų. Paprasti buitiniai baldai ir daiktai nebuvo dekoruojami. O nudažyti ir ištapyti buvo ne tik namų puošmenos, bet ir laikydavo ilgiau.

Susirinkusieji pabandyti liaudiško dekoravimo nustebino tiek save, tiek pačią tautodailininkę. Nežinia, iš kur randasi tiek kantrybės smulkiausius raštus išdėlioti, o ir improvizacijos dėliojant liaudiškus ornamentus išlaiko ryškią tradicinę stilistiką. Esam kantrūs, darbštūs ir kūrybingi lietuviai.

Žaidinimai ir lopšinės

Projekto „Tradicija šeimai“ sumanytoja Rita Šukienė penktadienio vakarais kviečia susiburti esamas ir būsimas mamas bei kartu su mažyliais pasimokyti primirštų tradicinių kykavimų, mylavimų, žaidinimų ir, žinoma, lopšinių.

„Lopšinė turi skambėti ne iš kompaktinės plokštelės, o iš mamos lūpų“, – įsitikinusi folkloristė. Kiekviena mama, priglaudusi savo vaikelį ir dainuodama jam lopšinę ar dainelę, kartu išlieja ir savo meilę, šilumą, stiprina ryšį su mažyliu, o šis jaučiasi saugus.

Šiandieninėse šeimose, deja, tokių jaudinančių „paveikslėlių“ retai išvystume. Tikriausiai ne dėl to, kad tėveliai manytų, jog vaikų kykavimas ar žaidinimas yra blogas dalykas. Paprasčiausiai nueinama lengviausiu keliu – neužsiimama su savo vaikučiais, visą kaltę suverčiant laiko trūkumui. O gal tiesiog reikėtų nešvaistyti to laiko, rasti valandėlę pabūti su savo mažyliu ir pažinti jį – ar gali kas nors būti svarbiau?

Folkloristė R.Šukienė žadėjo, kad Etnokultūros centre vyksiančiuose užsiėmimuose tėveliai sužinos daug liaudies patikrintų būdų, kaip vaikutį prajuokinti, nuraminti bei kaip „ožiukus“ išvaryti.

Kykavimų amžių išaugę vaikučiai gali dalyvauti tradicinių žaidimų valandose. Folkloristas Jonas Kavaliauskas sudomina žaislų „atradimais“ mūsų buityje. Užsiėmimuose dalyvavę vaikai džiaugėsi išmokę įvairių gudrybių naudojant sagas, šiaudus, žąsies plunksnas, pagaliukus ir akmenukus.

Neverta laukti, kol mūsų vaikai su tradicine kultūra bus supažindinti mokykloje. Išmokime džiaugsmingai paveldėti tautos tradicijų lobius. Džiaukimės jais. Džiaukimės savimi ir savo atžalomis. Kai aklai nebemėgdžiosime, nebežvilgčiosime nei į Rytus, nei į Vakarus, pajusime po kojomis tvirtesnį pagrindą, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų savastis.

Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Tradicija šeimai“ remia Lietuvos kultūros rėmimo fondas.

Reikšmė ir prasmė

Sodas – dangiško sodo, idealios tvarkos simbolis. Seniau tai buvusi ne tik namų puošmena, bet ir laimės į namus nešėjas. Palubėje besisukantis sodas apvalo namus bei pripildo juos geros energijos, sutarimo, pilnatvės.

Mažojoje Lietuvoje šiaudinės puošmenos vadintos karūnomis ar karuliais. Apie šią krašto tautodailės šaką išlikę itin mažai etnografinės medžiagos. Daugiausia apie sodus sužinome iš Aukštaitijos, Dzūkijos regionuose surinktų duomenų.

Senovėje dekoruoti daiktai turėjo ne tik puošybinę funkciją. Pvz., dekoruotos skrynios buvo ritualų dalis, reprezentaciniai nuotakų daiktai, ne tik viešai apžiūrimi, bet ir apdainuoti. Jos informavo apie moters darbštumą, turtą ir skonį.

Edukaciniai užsiėmimai

Dekoravimas liaudiškais ornamentais su tautodailininke Angele Rauktiene – lapkričio 27 d. 12 val. Kaina – 10 Lt.

Delmonų siuvinėjimas su dailininke Elena Matulioniene – lapkričio 27 – gruodžio 18 d., šeštadieniais, 11 val. Kaina – 10 Lt.

Esamas ir būsimas mamytes su vaikučiais mažųjų žaidinimų ir lopšinių mokys folkloristė Rita Šukienė – lapkričio 26 d., gruodžio 3 ir 10 d. 17 val. Kaina – 5 Lt.

Tradicinių žaidimų įvairaus amžiaus vaikus mokys folkloristas Jonas Kavaliauskas – lapkričio 26 d. 17 val. Kaina – 5 Lt.

Būtina išankstinė registracija tel. 310 022.

Delfinų tylėjimas

Delfinų tylėjimas

Aivaras Dočkus

„Aš labai norėčiau pasakyti, kad bandėme šį filmą kurti legaliai“, – tokiais režisieriaus Louie Psihoyos žodžiais prasideda šiemet „Oskaru“ apdovanota dokumentinė drama „Įlanka“, pasakojanti apie Japonijos įstatymais palaimintas masines delfinų skerdynes Taidži pakrantėje: 23 tūkst. beprasmiškai nužudytų bejėgių gyvūnų, kurie, savo nelaimei, jaučia nepaaiškinamą ryšį su žmonėmis.

Aš taip pat norėčiau pasakyti, jog ketinau parašyti būtent apie „Įlanką“. Ne. Nutiko kaip Klarisai Starling iš „Avinėlių tylėjimo“. Žudomų delfinų aimanos naktimis daužo galvą. Gal po paskutiniojo sakinio galėsiu ramiai užgesinti šviesą ir išplaukti į taikius oranžinių sapnų vandenynus. O rytą prie darbo stalo, pripildytas Kalėdų dvasios, rašysiu įkvepiančius šventinius anonsus televizijai. Prieš porą dienų, pažvelgęs į sklidiną kavos puodelį, teleportavausi į kruvinus Japonijos vandenis.

Bet gal tie delfinai mano mintyse kada nors nutils. Kai būsiu atlikęs žmogiškąją – rašeiviškąją pa-reigą.

Geri ketinimai virto kančia

„Įlankos“ nebūtų be delfinų teisių gynėjo Rico O‘Barry’o, kuris kaltina save dėl septintajame dešimtmetyje kilusios delfinomanijos. Ji prasidėjo nuo gražių ketinimų suartinti sausumos ir vandens pasaulius. Ricas pats pagavo penkis delfinus, kurie tapo televizijos serialo „Fliperis“ aktoriais (dabar O‘Barry pasakytų – priverstinai buvo filmuojami). Po to delfinai jau nebegalėjo atsiginti žmonių dėmesio, o vėliau – apsiginti nuo dvikojų grobuonių kraugeriškumo.

Galbūt Ricas visą gyvenimą būtų dirbęs delfinų treneriu, jei ne aktorė Kathy. Ši delfino patelė nusižudė jam tiesiog ant rankų. Tai buvo jos protestas prieš nelaisvę ir stulbinantis atradimas, kad delfinų laimingos išraiškos yra apgaulingos. Dar viena siaubinga tiesa, kurią atskleidė „Įlankos“ kūrėjai, – jūrų muziejuose vaikus linksminantys delfinai iš tiesų patiria stresą, todėl kasdien yra vaišinami specialių vaistų injekcija.

Kathy savižudybės akivaizdoje R.O‘Barry’s pajuto sielos trakštelėjimą, kuris virto svarbiausiu gyvenimo lūžiu. Jau keturi dešimtmečiai jis yra didžiausias delfinų žudikų priešas. Jam pateikti šimtų milijonų dolerių vertės ieškiniai už delfinų išlaisvinimą. Stebėtina, kad žmogus, pridaręs žiaurių finansinių nuostolių galingoms valstybinėms ir nevalstybinėms organizacijoms, stipriai pakenkęs mafijos klanams ir apgadinęs JAV bei Japonijos politinius santykius, vis dar gyvas. Du jo kolegos, tarp jų – ir moteris žurnalistė brutaliai nužudyti. Delfinų skerdynės – pelningas verslas, kurio sustabdymas daug kam reikštų finansinį krachą.

Tobulas tiesos atskleidimo planas

„Įlanka“ nebūtų tokia šokiruojanti, jei ne dokumentinio filmo kūrėjų meistrystė.

„National Geographic“ fotografas, licencijuotas naras ir Vandenyno apsaugos draugijos įkūrėjas Louie Psihoyos žinojo, jog sausais faktais ir depresyviais pavirkavimais nieko nepeš. Todėl aplink emocinį vedlį R.O‘Barry subūrė profesionalų komandą, kuri dokumentinę juostą „perlipdė“ į ekologinį trilerį. Čia yra ir žurnalistinis tyrimas. Su skaičiais, statistika, mokslinėmis išvadomis. Čia aptinkame „Oušeno“ trilogijos bei kitų apiplėšimų filmų pėdsakus. Komanda kruopščiai ruošiasi įgyvendinti neįmanomą misiją. Dėlioja taškus, svarsto ėjimus, pasidalija funkcijomis… „Hičkokiška“ įtampa auga.

Ją kursto „šnipų detektyvas“ – vos atvykusi į Taidži miestelį, filmavimo grupė yra akylai stebima. Per viešbučio langą puikiausiai matoma mašina su žmogystomis. Jų užduotis aiški. Demaskuoti svetimšalius. Netrukus pasirodo įkyrūs policininkai. R.O‘Barry’s turi patirties, kaip jais atsikratyti. Šventas melas kartais tobulai apsaugo nuo nemalonumų. Vienas klaidingas judesys, ir tau prireiks JAV ambasados įsikišimo.

Politinio trilerio segmentas „Įlankoje“ – vienas svarbiausių. Japonų klerkai atvirai šaiposi iš likusio pasaulio pastangų sustabdyti delfinų medžioklę. Pirmas pasiteisinimas absurdiškas – tokios japonų tradicijos. Apie kurias… nieko negirdėjo trys ketvirtadaliai Japonijos gyventojų. Antras pasiteisinimas ciniškas – delfinai suryja visą japonų žuvį.

Bet niekas nenorėjo „mirti“, t.y. pyktis su įtakinga Japonijos imperija. „Greenpeace“ gali tik pagrūmoti piršteliu – „niu, niu, niu, negerai“. Į tai delfinų skerdimo pramonės bosai atsako viduriniuoju pirštu. Kruvinoji įlanka aprūpina gyvais eksponatais didžiają dalį planetos delfinariumų. Be to, pumpuoja milijonus eurų už delfinų mėsą, kuri atsiduria pakuotėse. O delfinų mėsa, kaip paiškėjo, nuodinga, mat užteršta gyvsidabriu.

Stebėtina, kaip publicistiniai intarpai nenužudo „Įlankos“ tempo. Atvirkščiai, jie prideda motyvacijos išgyventi dėl pagrindinio operacijos tikslo. Šioje vietoje ranką pridėjo pripažintas scenaristas Markas Monroe, intuityviai jaučiantis situacijos pulsą. Žiūrovas tampa komandos nariu ir dalyvauja slaptų kamerų išdėstymo operacijoje. Tai jau realybės drama, kurioje bet kas bet kada gali pasisukti neprognozuojama linkme. Tai nesumeluotas tiesioginis reportažas iš mūšio lauko. Neslėpsiu, žiūrėdamas tą epizodą sulaikiau kvapą lyg būčiau po vandeniu.

Atskleisdami šiurpią tiesą, „Įlankos“ kūrėjai pasinaudojo visomis įmanomomis kino priemonėmis. Antrojo šanso sugrįžti su kameromis į Taidži jie neturės.

Stiprus emocinis lygmuo

Vis dėlto pasąmonėje giliausias eketes iškerta fizinis akių kontaktas su širdį nukryžiuojančiais delfinų žudymo vaizdais.

Protingu žvilgsniu mirtį pasitinkantis gyvūnas išneria atsisveikinti su nebyliu dangaus ruožu. Nugara sudraskyta žeberklais ir tinklais. Filmavimo komandos narė pravirksta. Žvejai japonai kasdieniškai juokiasi. Pasigirsta klaikus, delfinus į spąstus suvarantis garsas. Žudikų knibždantys laivai gena naujus mirtininkus į pakrantę. Netrukus įlanka nusidažo krauju. O nusikaltėliais japonų valdžia laiko tuos, kurie šią egzekuciją filmuoja. Telieka ironizuoti – broliai Wachowskiai teisūs. Gyvename matricoje. Ryjame piliules, kurias mums sugirdo. O jei slapčia paragaujame kitokios tiesos tabletės, ji tik sujaukia protą, nes jis norėtų bent dalelę šio siaubo pakeisti, bet negali. Suima baisus beviltiškumo jausmas.

Kaip ir „Įlankos“ kūrėjus. „Oskaras“ ir dar 24 prestižiškiausi apdovanojimai? Vieno geriausių visų laikų dokumentinių filmų titulas? O kas Taidži įlankoje nuo to pasikeitė? Kodėl JAV karinių oro pajėgų pulkininkas uždraudė rodyti „Įlanką“ karinėje bazėje netoli Tokijo? Kodėl Japonijoje filmas pristatytas vos dviejuose kino renginiuose, o seansai vyko apytuštėse salėse? Kodėl japonų žiniasklaida elgėsi taip, tarsi toks filmas išvis nebuvo sukurtas? Kodėl Amerikoje „Įlanka“ rodyta tik tam tikruose kino teatruose, seansų skaičius smarkiai apribotas ir juosta nesurinko net milijono dolerių? Ar Barakas Obama vizito Japonijoje metu įteikė Tekančios Saulės šalies valdžios atstovams delfinų gelbėtojų peticiją?

Viskas, ką esu įgalus padaryti, – pranešti apie tai kitiems ir pasidalyti žinojimo našta. Šiek tiek prislopinti mirštančių delfinų aimanas, kaip kad Klarisei Starling pavyko nutildyti avinėlius. Skirtumas toks, kad ji sustabdė žudiką. O ką aš? Keliauju į „Facebooką“ ir spaudžiu „patinka“ ant „Įlankos“ koordinačių. Dalijuosi su draugais. Vis šioks toks drugio efektas. Gal po milijono tokių nors truputėlį įlinks matrica?

Į festivalį Ukrainoje – su „Pinhole LT“


MENO LEIDINYS Nr. 11 (185)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

 

Į festivalį Ukrainoje – su „Pinhole LT“

 

 

Lapkričio 19-ąją Kijevo galerijoje „RA“, tarptautinio fotografijos festivalio „KievFotoCom“ programoje atidaryta lietuvių fotografijų paroda „Pinhole LT“, kurioje dalyvauja ir klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas.

Tai jau kelintas Lietuvos fotografijos pristatymas Ukrainoje, kurioje lietuvių fotografija yra tradiciškai labai vertinama. Taip pat ir didžiausiame Ukrainoje vykstančiame fotografijos festivalyje lietuvių fotografai dalyvauja jau nebe pirmi metai – 2008-aisiais ten buvo galima pamatyti Vito Luckaus fotografiją bei jungtinį Gintauto Trimako, Alvydo Lukio bei klaipėdiečio Remigijaus Treigio projektą „TTL“.

Šiemet festivalis „KievFotoCom“, kurio tema – ekologija, į savo sales pakvietė jungtinį devynių Lietuvos fotografų projektą, kuriame kiekvienas autorius kuria savo dalį skirtingai naudodamas pinhole strategijas. Lietuvių projektas iš kitų festivalio projektų skiriasi tuo, kad jis vienintelis susijęs su pinhole metodika.

Lietuvių parodoje – Gintauto Trimako ir Vytauto Razmos bendras projektas „Dubliai“, Pet-ro Saulėno fotoatvirukai, Arturo Valiaugos serija „Japanmix“, Giedriaus Petrausko, Dariaus Kuzmicko, Arūno Kulikausko, Jurgitos Remeikytės pinfole’ai.

Taip pat festivalio parodoje savo pinhole’us pristatantis vienas iš šio projekto kuratorių klaipėdietis G.Skudžinskas ciklu „Tyla“ svarsto apie nūdienos vaizdų pasaulio problematiką. Fotografo teigimu, „šio ciklo darbai eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką. Jei tylą suprastume kaip protestą prieš nuspėjamą tuščiažodžiavimą, tai šiose fotografijose eliminuojamos perteklinės vizualinės nuorodos“.

Paroda „Pinhole LT“ Kijevo galerijoje „RA“ veikia iki lapkričio 30-osios.

Prancūzijos „Šiauriečiai“ domisi Lietuvos menu

Prancūzijos Kano mieste lapkričio 12-ąją prasidėjusiame 19-ajame Šiaurės šalių literatūros ir meno festivalyje „Šiauriečiai“ (Les Boreales) ypatingas dėmesys skiriamas garsiausiems kūrėjams iš Lietuvos. Tarp jų – ir klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas, festivalyje viešėjęs lapkričio 14–18 d.

Šių metų festivalyje trys Baltijos šalys kartu su Norvegijos Hordelendo grafyste dalyvauja garbės viešnios teisėmis.

„Šiauriečių“ festivalį pradėjo pasaulyje pripažintų menininkų Deimanto Narkevičiaus ir Žilvino Kempino šiuolaikinio meno paroda „Sarabande“ bei Jono Meko filmų retrospektyva, kurią papildė diskusija su pačiu autoriumi. Festivalio kino programoje – ir Lietuvos režisierių Arūno Matelio, Giedrės Beinoriūtės bei Algimanto Puipos filmai.

Festivalio organizatoriai džiaugėsi galėdami pristatyti Prancūzijoje itin vertinamo Oskaro Koršunovo teatro spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, kuris rodytas du kartus Nacionaliniame Normandijos dramos centre, Heruvilio teatre.

Festivalio dalyviai galėjo susitikti ir su vienu garsiausių lietuvių dailininkų Stasiu Eidrigevičiumi, kurio iliustruota knyga neseniai išleista Prancūzijoje, bei dalyvauti pokalbyje su rašytoju G.Grajausku, pristačiusiu savo pjesę „Rezervatas“, išleistą prancūzų kalba. Buvo surengti „Rezervato“ sceniniai skaitymai su „Panta Theatre“ aktoriais, juos režisavo Gilles Boulan. „Praėjo gerai, publika reagavo teisingai ir ten, kur ir reikia“, – dalijosi įspūdžiais G.Grajauskas.

Pirmąją festivalio savaitę pristatyta ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos kultūra.

Festivalis „Šiauriečiai“ vyksta visą lapkritį, kviesdamas prancūzus į 127 literatūros, cirko, šokio, teatro, muzikos, kino, dailės, fotografijos renginus 67 skirtingose regiono vietose.

Lietuvos kultūra „Šiauriečių“ festivalyje pristatoma nebe pirmą kartą – 2003-iaisiais Lietuva jame dalyvavo išskirtinėmis garbės viešnios teisėmis.

„Durų“ inf.