Jaunųjų kūrybos konkursas

Vainius Bakas

Error
Atklysta tos pačios klaidos:
Vėl delną priglaust, nudegti
Į kaktą. Karščiuoji. Sklaidos
Minia debesų į naktį

Ir lieka mums tuščios salės,
Tušti kambariai, kur skamba
Elegijos Duino. Dar galim
Išskrist pro atvertą langą,

Kai skersvėjai traukia, gelia
Kasnakt vis skaudžiau per dantį.
Aš kopsiu krūtų kalneliais
Sizifo akmens ridenti.

Iškalt ant granito datą,
Užritinti gyvastį įsčių.
Vaidinti persona non grata,
Kad net pagalvot nedrįsčiau,

Kaip supasi vėjy vaisiai,
Kaip lietūs visus suranda
Pagal žemės kvapą. Baisiai
Atverti pernykštį randą,

Vartoti jūreivių slengą,
Įlipti į kiaurą valtį

Ir darosi šitaip lengva,
Kad net negali pakelti…

Alibi
tą vakarą tarp 20 ir 22 val.
iš namų net kojos nekėliau
nieko neužmušiau net neturėjau
drąsos
pasakyt

akis į akį

ką iš tikrųjų manau
apie ją

sėdėjau balkone
kartkartėmis užsirūkydamas

oras buvo vėsokas

pro liepų šakas žiūrėjau
į šiurkštų
gabalą milo

gerves mačiau

esu įsitikinęs
jos irgi mane pastebėjo

bet

visos kaip viena arba
apsimeta išprotėjusiomis
arba vengia
mane pažinusios

teisme dalyvauti nenori

dievagojas kad
jaučia spaudimą

artėjantį šaltį  ir
prašos svetur savo
laikino
prieglobsčio
 
Ulisas
Penktadieniais motina
Virdavo dilgėlių sriubą

Per virtuvės langą mane
Pietų garsiai šaukdavo

Dėl to visad tekdavo karą nutraukti
Smėlį nusipurtyt nuo kelių
Nusiplauti rankas
Parodyt ar švarios ar krauju
nesuteptos

Penktadieniais motina
Virdavo dilgėlių sriubą

Lūpą nudegęs
Prie stalo sėdėdavau ilgai
Žvilgsnį į lėkštę įmerkęs
Neturėdamas rankų kur dėti

Valgyk, valgyk
Vis ragindavo

Tai kad karšta sakydavau

Vaikel, ar turi vėją panosėje?
Klausdavo

Aš tik gūžčiojau
Gūžčiojau

O dabar iš tikrųjų jaučiu
Plaučių dumplės kaip švokščia
many
Matau kaip išsigaubia burė

Kaip tykiai kužda
Pakrantėj rasta kriauklė:

Perplauksi jūras audringas
Mediniame šaukšte
Prigersi
 
Ofelija
Į vakarykštį
laikraštį
susukta žuvis

tau
kvepia skaniau negu rožė

troleibusu
ją atvežiau dovanų tau
iš turgaus

atsargiai laikydamas suvyniotą
lyg proginę puokštę

čežančiam laikrašty
saugomą nuo šalčio ir svetimųjų

žuvis kurią išvyniojus
paprastai
perskaitai tą skyrių
su orų prognoze

kažką apie protarpiais
lietų ir lietų

ir debesuotumą
įprastai nepastovų

pirštais drėgnais perbėgi
kelis skelbimus

nagu nubrauki žvyną

palinkus uodi
ir sakai:
kokia ji švari
išvalyta nuo savo gyvybės
nuo pildymo norų

sakai man:

ji kvepia gėle po lietaus
ir dar
ji dainuoja
kai liūdna
 
Trys kapeikos
*
taip ir lakstai

nuo žiedo su graviūromis
prie žiedo

laiko meduj
pageltęs veliumas

drėgnas nuo jį nešančiųjų
rankų

lyg bitės
sparnas

dienų dienas
plevėsuodama

susidėvi
užuolaida

* *
kai
grįžtu nebeklausi
kodėl

tik

delnu nubrauki rasą
nuo pilvo

* * *
rodos lietus kaupiasi

kregždės vis pažeme
pažeme

net
kojas pakerta
 
Sekundantas
Dėl tavęs visi karai
visos dvikovos mylimoji

ant žolės mestos pirštinaitės
burtas

po oda perinčios kulkos dūzgia
ir išeina
vapsvų spiečiumi iš
vienatinio kūno

tada ateina vakaras

vakaras
be dešiniojo riešo
vieni sako kad nukirto už
obuolio
vagystę Bagdado 
turguje

kiti kad plaštaką nutraukė
granata
per vestuvių pratybas
apsikeičiant
žiedais

aš nežinau
aš tik glostau tavo šunis
glostau tavo šunis
daugiarankis kaip Šiva

aš stoviu išvertęs iš kišenių
visą būsimąjį laiką
tas aukso vertės akimirkas kai būsiu
šalia nejuntamas tik
jaučiantis gyvybės
švytėjimą

kai tyliai
segsiu korsetą

į pakaušį alsuodamas

stovintis
tau už nugaros
 
Prakalbos
einant pirštis
Septynis kartus atmatavo,
Tada ėmė ketvirčiuot

Duonos kepalą
–
Vyno pripylė į stiklines žuvis
Be giesmės
–
Patiesė baltą maršką,
Sukruvintą
Pasijonį –
Septynis kartus atmatavo ir kirpo
–
–
nagus,

Madmuazele,

O jie taip gražiai žydi pavasarį,
Apvedžioti langai su vitražais,
Jie apauga jazminų girliandom,
Groja vėjo užkliudomi, groja,
Kaip mirtis riešutynuose kvepia
–
O jie taip gražiai žydi pavasarį,
Apvedžioti veidrodžiai su vitražais,
Jie nuogi tarsi arfa Eolo,
Mano virpančius delnus atspindi
Kaip bengališkai melsvą ugnelę.

Madmuazele,
Šypsai sakydama
–
tukąsksukąs siūlą
tukąsksukąs siūlą

Ir veri į adatą pamėlusią miglą
viržynų,
Į tą mažą,
Į tą mažą skylutę veri
Juodą vyšnių alpulį,
Languotas žąsų (iš)ganytojas.

Į tą mažą,
Į tą mažą
Adatos skylutę įveri upę ir siūni
Mano šventinį rūbą bepročio,
Mano rūbą raudos poeto.

Madmuazele,

Su juo aš toks nuogas,
Toks nuogas,
Nuogesnis už arfą Eolo.
Mano kaulai prakaituoja riešutynų
lietum,
Mano oda kasdien tolimesnė
šviesai

Ir aš paimu žirkles –
Aš tau būnu Dausų
Manikiūrininkas, 

Daužau naguose savo atspindžius –
Jie tokie negražūs,
Dainuoja,

Ketvirčiuojamiems įpila vyno,
Seka pasakas,
seka,
Kaip raudonai tą vakarą degė
langai,

Madmuazele,

mano bepiršte.

 

Jaunųjų kūrybos konkursas

Reprodukcijos

Marija Antanavičiūtė

Praradęs tikėjimą individo išskirtinumu ir tobulumu aš bijau tapti kopija, kliše ir negrįžti, nebegalėti grįžti į save, todėl ištapysiu visas mylimosios sienas švelniom šventųjų freskom, idant mana mergaitė melstų jų už mane, idant, šalčiui, drėgmei ir lašeliams susikondensavus ant sienų, ji galvotų, jog šventieji verkia ir pati pradėtų raudoti dėl manęs – kad nepamirštų, kad kartotų mano vardą, tik taip galiu palikti gyvas – visos klišės taip pat mirtingos.

•••

Netyčiomis užėjau į barą ar tai restoranėlį rūsyje. Žema pūstažandė mergina, atrodanti jaunesnė, nei yra iš tikrųjų, dainavo pusės amžiaus senumo prancūziškus šlagerius ir paskolintais judesiais bandė padirbti moterišką tragiškumą, taip jaudindama visas publikos moteriškes bei dalį vyrų. Nepateisinamas vogimas, plagijavimas, svetimoje erdvėje, svetimos kitos kultūros dainos, viskas taip nesava, o sėdi snobai ir linguoja į taktą. Susierzinęs ir ketinąs raide pakeisti pasaulį atsisėdau prie stalo, užsisakiau pirmo pasitaikiusio prabangaus užsienietiško gėrimo ir, akies krašteliu pažvelgęs į šalį, sugadinau save. Netoliese sėdėjo panašus į mane jaunas vaikinas, siurbčiojo viskį ir kažką rašė ant popieriaus lapo, vis šypsojosi ir ironiškai žvilgčiojo į moterį scenoje.

Jam pasisukus, atpažinau save ir suspaudžiau tokį pat popieriaus lapą paties rankose. Sugavau save, masinėj savęs reprodukcijoj, pats paskendau toje savo išpuoselėtoje kultūroje, pats surengiau sau mirtį, ironiškas pakasynas – kartu palaidojau ir tiesos pliuralizmą, bėra viena Tiesa visiems rašytojams. Juk mudu ir daugelį kitų baruose, restoranėliuose, užeigose, palėpėse, šiltuose kambariuose, autobusuose ar parkuose berašančių jaunuolių gyventi veda tiesos paieškos, tiksliau – tikėjimas, jog mūsų, būtent mūsų vienų tiesa yra pati geriausia, tikėjimas viso pasaulio klaidingumu ir aklumu, kvailiai, jie nežino tiesos. Įtikėjęs savo tiesa apsimetu, kad nebetikiu Dievu, įtikėjęs vienatve kažkaip pamirštu tai ir kaip visi baigiu masiniuose, padoriai aplaistytuose savigraužos ir atgailos garbinimuose.

Aš, kaip ir daugelis kitų, skaitau labai daug knygų, mažai ką suprantu, bet niekam to nesakau.

•••

Skaudu suvokti, koks vienodas esi, koks toks pat, koks neišskirtinis, lygiai taip pat, kaip ir visi kiti, bandantis pareiti, ieškantis nors mažos skylutės, kad taip tyliai, marksistiškai sugrįžtum į tą žmogų savyje. Išeinu iš restorano neparašęs nė žodžio, palikęs tai už mane padaryti jaunuolį, sėdėjusį netoliese.

Beeinant pradėjo mausti kojas, skaudėti pečius, o akys, jos buvo tokios sausos, ištroškusios ašarų ar lietaus – niekingiausių klišių, akys nori klišių, kaip ir visa masė, duokit šen kelis šimtus Saulėgrąžų reprodukcijų. Blogiausias dalykas, kas dar gali atsitikti, tai žiurkė, prasigraužti urvelį iki mano kambario, menkos palėpės, skurdaus menininko būsto. Esu vaikščiojanti reprodukcija, susirenku saujon menko švarkelio atlapus ir pasitraukiu per trumpas rankoves – kiekviena mano detalė žudo, kartu laidodama ir taip ieškomą savitumą.

O tas savitumas uždustų vietoje, jei bent paminėčiau tiltą, bet juk man privalu juo eiti, kad išpildyčiau savo visuomeninį tapatumą: atsirėmiau į turėklus ir žiūrėjau žemyn – dusau, springau, prieš tai apvėmęs šaligatvį iš šleikštulio. Šleikštulys nuo to paties žmogaus, manęs paties, nuo žmogaus kaip dievo, nuo visų kristų, kuriais trokšta tapti visi kūrėjai, tik taip bijo kryžiaus vinių, ne, neverti net būti sukurti pagal Jo atvaizdą, sveiki, aš esu klišė, aš nieko bendro su prasme ar dieviškumu neturiu.

•••

Nežinau, ar ir man gyvų mylimųjų reikia, gal vis dėlto pasitenkinčiau lavonais: negyvu verkiančios mylimosios įvaizdžiu prie šlapių sienų.

Bepigu kartoti, kokios tuščios gatvės ir koks svetimas žmogus.

Mano langai kvėpuoja atšalusiomis dvasiomis, mano šventieji savo ašaromis skandina mano mergaitę, nebemelsk, mieloji, už mane, neverta, mane pasiglemžė masinė produkcija: turiu savo didį ir išskirtinį tapatumą, nė nepajutęs, koks jis vienodas. Gelbėkis, mylimoji, greičiau kraukis daiktus kelionei. Veidą gairina vėjai, aš jau pasiklydau, ieškau kelio, ieškau išganymo vienodume idant iškilčiau savimi.

Aš man sau savimi kaip dažnai, pernelyg dažnai kartojasi įvardžiai su rodyklėmis į menkutį ego, toks storas kiautas, toks silpnas kūnas. Aš išpildysiu savo gyvenimą: tuščios gatvės, svetimas žmogus, aukštas tiltas, šaltas vanduo, aš prasmegsiu klišėje idant atgimčiau savimi.

Jaunųjų kūrybos konkursas

ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS

Kaip viskas vyks ir pasibaigs

norėčiau gyventi amžinai
karšinčiau savo vaikus jiems sulaukus senatvės
kiekvienam mirus liūdėčiau ir per šermenis
nubraukčiau sūrią ašarą bet išėjęs iš bažnyčios
jausčiausi neapsakomai laimingas šypsočiausi
nes gyvenu dar vieną nuostabią dieną

štai aš kvėpuoju ir liečiu pasaulį jo akis lūpas
susirandu draugų „visam gyvenimui“
man jie atrodo lyg vienadieniai prašalaičiai

stebiu kaip keičiasi žemė kaip raukšlėjasi jos kakta
sausėja skruostai nuo pražūtingo žmonių užkrato

matau kaip išnyksta visos žuvų rūšys lieka tik
jūrų arkliukai o žvejai tampa kalviais ir kuria
nuostabius papuošalus bet moterys jų nenešioja
jie per sunkūs moterys segasi gyvus

jūrų arkliukus į plaukus

sukūrus jaunystės eliksyrą niekas nespėja jo paragauti
garbėtroškos siekia pirmojo gurkšnio ir sudaužo
vienintelį gyvybės dubenį

ateis sunkūs laikai vieną gražią pavasario dieną
saulė ims nesustabdomai plėstis kol sprogs
atnešdama išsvajotą pasaulio pabaigą žus visa
net jūrų arkliukai net robotai ir tu bet neliūdėk
juk tada mes visi susitiksim

Skurde praturtėjus

„man nereikia karališkų pietų nereikia blizgančio žaislo
kurį galėčiau dovanoti savo vaikui ir apskritai nemėgstu
to kas blizga“ tariau šiuos žodžius vakar žiūrėdamas
į dangų iškėlęs rankas savo beprotybei nors akys blizgėjo
tada atsisėdęs ant didžiulio akmens tame apsnigtame
lauke galvojau ko aš apskritai laukiu iš šios nakties bet
niekas dõra nešaudavo į galvą tik vergai vedliai patarėjai
šie žmonės ir taip mane supa bet kur aš dėsiu jų paslaugas
bailiai dirsčiojau į žvaigždėtą dangų ir mačiau jame
dieviškus atspindžius iš įvairių pasaulio kampelių štai
vienišas vyras auginantis kates ir per pusę amžiaus
nė karto nepamiršęs jų pamaitinti štai aš jūros žuvis
svajojanti apie gėlą vandenį buvo šalta ir mūsų pasaulis
sustingęs į ledą man priminė kad viskas ką turiu taip pat
yra stingdančio šalčio pagauta ir išgaruotų vos pakabinus
danguj antrą saulę nusipurčiau šias mintis nuo savo
garuoti ėmusio kūno ir nupėdinau miesto pusėn kur
manęs laukė tikrų tikriausia saulė nežinia kaip nusileidusi
į žemę

Gyvenimo eilėraštis

mėgstu atjoti į rojų pasibalnojęs įvairius mitinius gyvius
dažniausiai tai būna pegasas prieš kiekvieną tokią kelionę
nepaprastai nervinuosi rankų pirštai ir keliai virpa ne kartą
dėl to teko kristi iš balno pareidavau stebėtinai sveikas
keista ir tai kad įjojus pro rojaus vartus niekas nepasikeičia
visiškai niekas žmonės ten lygiai taip pat ėda šika ir krušasi
nekenčia vieni kitų dar net labiau nei kvailiai liekantys šiapus

iš pradžių šis vaizdas vis tiek atrodė kažkuo žavus na nes po šimts
juk tai rojus ir tik laikui bėgant nepamenu tiksliai kuri kelionė
tai buvo suvokiau kad abiejose vartų pusėse gyvenimas atrodo
pakankamai apgailėtinai tai buvo smūgis tai reiškė pabaigą
nes kur mielas poete benuvyktum kad ir visą gyvenimą jotum
tiesiai ir tiesiai į pasirinktą pusę vis tiek galų gale pavargsit
tu ir tavo gyvulys ir nukrisit abu negyvai nuvaryti ir kas baisiausia
taip ir neištrūkę iš savo juokingo pasaulio

tai suvokęs svarsčiau galimybę į rojų atvykti tik
turgaus dienomis kad pirkčiau ir parduočiau gėrybes
juolab kad tokių gudruolių jau buvo ne vienas
bet ne aš geresnis už juos kartu sudėtus todėl likau
tarp kvailių koks skirtumas juk jei norėsiu sugrįšiu
argi ne taip

tiesa vos nepamiršau visų savo kelionių metu šį bei tą rašinėjau
dažniausiai tai būdavo eilėraščiai kai kurie sakyčiau nepriekaištingi
užtat man vis kažko trūko vis neužteko todėl visus sudeginau ir
dabar rašau savo gyvenimo eilėraštį kurį tikiuosi baigti
iki mirties

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Trys klausimai rašytojui

D.Bielskytė: skaitymas ir rašymas – intymus procesas

 

Vilniuje gimusi, Klaipėdoje studijavusi edukologiją ir teatrologiją, išleidusi dvi eilėraščių knygas poetė Dalia Bielskytė dabar gyvena uostamiestyje, o dirba sostinėje – vadovauja Onkohematologinių ligonių bendrijai „Kraujas“. Dalia rūpinasi sergančiaisiais kraujo vėžiu: teikia informaciją pacientams apie ligą, sveikųjų visuomenei – apie pacientus, domisi medicinos naujovėmis ir siekia, kad jos būtų prieinamos Lietuvos žmonėms, kariauja už kiekvieną gyvybę, kasdien įrodinėja, kad ligoniai – tai ne skaičiai ir procentai ataskaitose bei suvestinėse, o gyvi žmonės, kurių gyvenimą reikia ir būtina pratęsti kuo ilgiau – kiekviena diena yra meilės stebuklas.

„Tai – labai įdomi veikla, reikalaujanti daug jėgų ir energijos, bet grąžinanti investicijas su kaupu. Didelės visuomeninės akcijos, kuriose pajunti žmonių vienybę, atjautą, gerumą, mažos pergalės mirties ir gyvybės fronte, aplink idėją besitelkiantys kūrybingi, šviesūs žmonės – visa tai sutvirtina tikėjimą, kad gyventi verta ir kad metas Tvanui dar neatėjo“, – šypsojosi ji.

2006-aisiais pasirodęs D. Bielskytės eilėraščių rinkinys „Raudona“ pelnė respublikinę literatūrinę Zigmo Gėlės premiją už geriausią metų debiutinę poezijos knygą. Antroji jos eilėraščių knyga „Vėduoklė“ 2009-aisiais išleista kaip poezijos ir grafikos albumas, kurio bendraautorė – klaipėdietė grafikė Danutė Žalnieriūtė. Pernai D.Bielskytė inicijavo ir sudarė „Laiškų (iš)gyvenimo“ albumą, iliustruotą Lietuvos grafikų kūriniais. Poetės kūryba publikuota almanachuose „Baltija“, „Baltika“, „Paralelės“, šalies literatūrinėje spaudoje.

– Ką šiuo metu rašote?

– Kaip visada, rašau žodžius. Kartais jie sugula į eilėraštį, kartais – į novelę. Vis dažniau – į esė. Matyt, veikia gyvenimo proza. Ar jie kada nors įgaus knygos formą – nežinau. Neplanuoju. Gal vieną dieną įsijungsiu kompiuterį, pamatysiu: „O! Knyga!“ Ir paskambinsiu į leidyklą.

– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežta kritikė ar atlaidi?

– Sau esu griežta ir rūsti. Myliu savo tekstus, bet neskubu jais dalytis. Prieš parodydama žmonėms, ilgai brandinu, čiupinėju, grūdinu. Paprastai parašau ir nieko nebekeičiu, bet turiu su jais apsiprasti, savotiškai užauginti, kad nebebijotų dienos šviesos ir nuožmaus pasaulio. Tada parodau tiems, kuriais tikiu. Tada – paleidžiu į eterį. Arba ne. Klausau ne tik savo nuojautų, bet ir nepakeičiamos redaktorės bei teisėjos Eglės Bielskytės. Sesuo gali nukirsti galvą kiekvienam mano žodžiui, bet gali užauginti sparnus – tai žmogus, turintis ypatingą poetinę klausą. Pati savo tekstų skaityti nemėgstu. Ir klausytis, kaip skaito kiti – nepatinka. Skaitymas ir rašymas man – intymus procesas, tad visokie ten striptizai su pasikasymais ir apdūsavimais mane, geriausiu atveju, trikdo.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Esu spontaniškai ir nesistemingai rašantis žmogus, savo tekstų niekam nededikuoju (tai yra – rašydama nieko neturiu omeny) – tiesiog gimdau, kai išnešioju. Man rūpi, ar tekstai patinka kitiems. Jeigu jie atsiliepia skaitytojų širdyse, jeigu atsispindi ir atspindi – tai gerai. Tiesa, aš menkai galiu paveikti šį procesą – tekstai yra pakankamai savarankiški, nemoku jų pritaikyti vienam ar kitam skoniui, progai, požiūriui. Todėl yra kritikų, kurie mane bara, yra – kurie giria. Labai gerbiu kritikus, jų prisibijau, bet ne visais tikiu. Didžiuojuosi kiekvienu žodžiu, kurį išgirstu iš literatūrologo Marijaus Šidlausko. Lenkiu galvą prieš Rimantą Černiauską, kuris ne vieną iš mūsų, rašančiųjų klaipėdiškių, tiesiog už ausies atvedė į rašytojų rūmą. Man labai svarbu, kai sako: „Skaitau taip, lyg pats būčiau parašęs“, arba klausia: „Iš kur žinai, ką aš jaučiu?“. Tai refleksija, kurios aš pati ieškau skaitydama visokią literatūrą. Juk rašytoju tampi tik tada, kai turi skaitytoją. Aš – rašytoja, nes dukros skaito mano eilėraščius, manau, kad tai – didžiausias įvertinimas.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

 

Dalia Bielskytė
***

Lig ašaros
Sumažinau pasaulį.
Lig trupinio,
Lig sniegenos,
Lig taško.
Lig svetimo velionio
Žvakės vaško
Ant mano delno –
Šalto kaip
Naktis,
Kurioj nuskendo
Kekšė praeitis,
Ant žirgo
Svetimo
Užmetus balną…

***

Paliesk.
Pameluok.
Pažadėk,
Pasiteisink,
Paburki –
Tyliai
Rūdija
Širdy
Aklas
Nuoskaudos 
Durklas.

***

Verkti
Reikia gražiai.
Negali bet kaip
Sriūbauti
Šniurkšti
Gokčioti
Juolab baubti.
Nieks tavęs nepaguos –
Stačiai.
—
Verkti
Reikia gražiai.

***

Sakiau tau, sese –
Mes išplauksim
Upėtakiais.
Gal neršti,
o gal mirti…

***

Anei uodega plakt,
Nei žibėti,
Žiaunom dumblėtom
Žiovauju žiopčioju žiojuosi –
Nebyli,
Žodžius išžarsčiusi
Vėjais.
***

Krentanti
Mano širdie,
Štai tas rytas –
Spindi saulėj dangus nulytas.

Lygiame lyg vanduo liūdesy
Aš esu, tu esi –
Balto paukščio sparnai
Atsispindi.

***

Geltonas žiedas, stagaruos paklydęs,
Neranda saulės paliktos jam brydės,
Ir ašaros voratinklyje stringa,
Ir pirmą kartą šiemet sninga
Ant žiedo, saulės spindulio spalvos,
Stagaruose paklydusios galvos.

***

Raudoną moterį, jurginą, rudenį
Lietus pamerks į debesies ąsotį,
Tik geltoni klevai, šalnų užgrūdinti,
Vienutėj spalio nesiliaus šypsotis
Žmonėms ir gervėms,
skrendantiems į pietus,
Kur saulė maudos Raudonojoj jūroj,
O aš stovėsiu nugarą išrietusi
Ir kniauksiu ilgesį. Storai ir niūriai.
***

Išgirstu, kaip tyliai verias durys
Į jau mirusį ligotą vakar
Ir kaip graudžiai verkia pievoj smilgos
Nuo ledinės pilnaties apakę.

Ašaros –
Jos jau seniai išdžiūvo
Delnu niekieno
Šiurkščiu nušluostytos
Ir tik keistas debesis lyg šuo
Bando liūdesį pilnatyje užuosti.

***

Kaip liūdna, kai miršta rugsėjis…
Ir dangui liūdna, ir man.
Ir verkiam abu atsisėdę
Vienas kito delnan.

***

Mano žodžius užrašys negražiai
Raidėm juodom geležinkelio bėgiai.
Jais nebelaksto pikti garvežiai,
Moterys liūdnos ant jų nebesėdi.

Rodos, nebekvepia čia ilgesiais –
Tik ant anglėjančių pabėgių liko
Du vinimi įrašyti vardai
Ir kapeikėlės sidabriškas blikas.

Poetė – nepoetė?

Sigita Kondratienė

Labai graži, bet negražiai nutylėta poetės Danielės d`Erceville (g. 1940 m., iki 1997 m. – Danielė Girdenytė) sukaktis yra pakankamas pretekstas pamąstyti apie šios kūrėjos situaciją mūsų literatūrinio gyvenimo kontekste.

Išsileidusi net septynetą eilėraščių rinkinių, pakankamai regima uostamiesčio rašytojų gretose, neapeita ir šviesaus atminimo literatūrologo Vytauto Kubiliaus, vis dėlto šiuo metu D.d’Erceville (skaityti Derseviľ) absoliučiai nereflektuojama ne tik respublikinėje, bet ir Klaipėdos kultūrinėje spaudoje. Ar taip jau teisingai nereflektuojama? Ar šios poetės kūryba jau tokia grafomaniška, kad buvo tiesiog per „neperpagarbu“ ją įdėti ir į „Baltiją 2010“? Kaip ir pačią sukaktuvininkę bent keliomis eilutėmis pristatyti? Nesu nei literatūrologė, nei literatūros kritikė, bet esu pakankamai aktyvi poezijos skaitytoja ir klausytoja, tad jaučiuosi esanti pakankamai kompetentinga šitokiam akibrokštui duoti „atkirtį“ – bandau trumpai apžvelgti vos trejetą paskutinių D.d’Erceville lyrikos rinkinių: „Lietus rožėse“ (2003), „Aušros ąsotis“ (2005) ir „Vėjas nuo Jordano“(2008). Beje, šiose aptariamos autorės knygose nuosekliausiai veriasi ir dramatiškai individuali jos eilėraščių moters gyvenimo istorija.

D.d’Erceville biografija sulygintina tiktai su itin talentingai parašytu romanu. Tačiau ir pati poetė rašo savo „romaną“. Todėl rinkinio „Lietus rožėse“ (toliau – „LR“) triptike „Ieškau tėvo ir motinos“ (p. 46–48) skaudžiai metaforišku leitmotyvu išsilieja našlaitystės, o eilėraščiuose „Akmuo pakrantėje“ (p. 55), „Jei būčiau kregždė“ (p. 56) ir kilmingos gimties, itin kontrastingos dabartinei „benamystei“, temos. Šioje lyrikos knygoje tad su onomasiologiniu tikslumu įvardijami Plinkšių rūmai ir ežeras, senelė Helena d`Erceville (ką tik paminėti eilėraščiai), Klaipėda, Šveicarija, Prancūzija, Lenkija („Poete tapus“, p. 50) ir Šerkšnė, kur žydi lūgnės (…)/ Ties buvusiais namais./ Ties buvusiais takais (p. 53) – ypač svarbūs aristokratiškos kilmės ir apskritai poetinės autobiografijos patikimumo liudininkai. Todėl čia atsiveria ir pakankamai komplikuota lyrinio „aš“ būsena. Tą patikimai iliustruoja eilėraštis „Gyvenime“ (p. 57), užbaigtas taip:

Tarp krokodilų ir ryklių,

Kur plėšo, drasko, ryja…

Gyvenime viena plaukiu

Prie žydinčių lelijų…

Maksimalistiškai tiesmuka krokodilų ir ryklių bei išdidžios galvos individės, kuriai vien klastos, melas tenka, priešstata puikiai manifestuoja ir D.d’Erceville eilėraščių moters kūrybines ambicijas. Kita vertus, tokie tekstai autentiškai liudija, kaip tėvų „išduotai“ jai (Nėra nė vienų lūpų,/ Bučiavusių kūdikystę – p. 47) yra svarbu būti išskirtinei, nes tik tada tarsi „atsikariaujama“ galimybė būti priglaustai gyvybės davėjos (p. 51) ir pripažintai tų, kurie ligi šiol nepažino – „Aušros ąsotis“ (toliau – „AĄ“), p. 5. Juk tik didžia poete tapus („LR“ – p. 50) tarsi įgyjama teisė priekaištauti – Ką pasakys tau, motina meilingoji,/ Išdidžioji karalienė Lenkija (…)? – ir net savotiškai „šantažuoti“: Jei manęs, motina, dukra nepavadinsi,/ Sužinos Šveicarija ir tolima Prancūzija („LR“, p. 50). Tad kiek aprioriškai galima teigti, jog D.d’Erceville eilėraščių lyriniam subjektui yra svarbiausia iš(si)rašyti tai, kas negali būti išsakyta, kai vienatvė liūdnoji/ Ir vėl apkabina („Vėjas nuo Jordano“, p. 74 – toliau – „VJ“), nes esi paminklu tapęs/ Pats savo gyvenimui („LR“, p. 78), o po Šiaurės dangumi“ („AĄ“, p. 5) vis tiek dega nerimas, liepsnoja skaudžia ugnimi („AĄ“, p. 65).

D.d’Erceville poezijos „aš“ iš(si)rašyti pirmiausia padeda su kūdikiškai skambančia nuostaba išgyventa gamta:

Sidabro pripylė pilnatis

mėnulio.

Sidabrinės lankos mėnesienoj

guli.

Sidabrinės upės akmenim

šuoliuoja.

Akmenys sidabro upėj

sidabruoja.

(…)

Sidabrinis vakaras. Sidabro

pripilta.

Keliai sidabriniai. Sidabriniai

tiltai. („AĄ“, p. 47)

Nenuostabu tad, jog nuo šviesaus sidabro čia sušvinta jau ir sidabrinės mintys – romantiškai idealizuojama natūra privalo tapti kūrybos šaltiniu. Tą patvirtina ir su Nėries lyrikai artimu išsisakymo atvirumu – Liūdesys maurais sužėlė,/ Kaip nyku be galo! („LR“, p. 59) – iš senųjų mūsų tautos dainų perimtos skundo intonacijos (Oi, kam pasiguos/ Įdukra vargeliuos? – „LR“, p. 45), šviesiai susiliejančios dargi ir su lietuvių lyrikos tradicijoje lengvai atpažįstamais deminutyviniais kreipiniais – Žemėje pabūki broliu,/ Vėlus rudenėli (ten pat). Tiesa, nuo knygos „Aušros ąsotis“ D.d’Erceville poezija savarankiškėja, skambi naracija vis dažniau virsta vaiskia muzikine impresija (Laukas, sklidinas vėjo dvelksmo,/ Virpa žaliomis kibirkštimis/ Tarp blykštančių smilgų… – p. 74), atvirai emociškos frazės kiek prityla ir artėja prie verlibro (Baltas kire, mano sielos broli,/ Kiekviena žemės pėda po tavo/ Basomis kojomis – sava. – p. 57). Dėl to eilėraščiai tampa glaustesni, melodingai tapybiškesni ir moteriškai metaforiškesni, nors tyras balso skaidrumas juose irgi išlieka:

Teka upės per baltą gruodį,

Tokios skambios ir tokios

tyros, –

Per gildantį gruodą ašarom

ritas.

Per baltą gruodą – spinduliais

lūžta,

Per veriantį gruodą –

džiugesiu aidi…

Teka upės per šaltą gruodį.

(p. 6)

– iš tikrųjų labai įtikinamai pro sielvartą sidabru skamba („VJ“, p. 37).

Akivaizdu, kad gamtos išgyvenimai D.d’Erceville kūryboje neatskiriami ir nuo moters libido. Tačiau šiuo aspektu eilėraščiai yra kiek „per nuogi“ – bangos šnabžda Mylimo vardą („VJ“ – p.77), nors ankstyvesnė egzaltacija – O Tolimasis! O mano sielos ilgesy! („AĄ“, p.71) – rinkinyje „Vėjas nuo Jordano“ jau gražiai pritilusi. Tiesa, čia perskaičius skyriaus „Gyvenimo laimė“ poeziją, atrodo, jog pakankamai hipertrofuotas gamtos išgyvenimas D.d`Erceville lyrikos subjekto dar ilgai neapleis. Nykią (ar vien taip įsikalbėtą) moters būtį, nužymėtą Vienatvėje tik (…) keliais, – nežinomais, be galo akmenėtais, – / Kurie tamsoj šakų šakom šakojasi (p. 52) ir vingiais didžiosios Lemties (p. 66), tebelydi dar romantikų „išsunkti“ įvaizdžiai – strazdo giesmė (p. 56), žibuoklės ant skardžio (p. 57), lakštingalos trelės (p. 73), bangos, kurios tik baltais perlais taškosi (p. 77), vasaros sodas (p. 62) ar vasaros vakaras (p. 65) ir t.t. Tokiomis per lengvai atpažįstamomis metaforomis adoruojama ir gyvenimo laimė, kuri vienąkart strazdo balsui atsiliepia (p. 56), kitąkart žibuoklėmis srūva per širdį (p. 57) arba vėjo gūsiais saulę, lietų mėto (p. 60). O nuo niekaip nesibaigiančios euforijos net ir neviltis spinduliais pasilieja (p. 56), tad tokią eilėraščių moters egzaltaciją, aišku, užbaigia tik saulės nimbas (p. 80). Tačiau reikia pasidžiaugti, jog „Vėjo nuo Jordano“ eilėraščių „aš“ ir gamtos santykiai, vaizdą išmokus brūkštelėti ir eskiziškai, jau daug subtilesni – pilni ne tik muzikalaus įsiklausymo ir mąslaus aprašomojo įsižiūrėjimo, bet palankūs ir sudėtingesnėms metaforinėms transformacijoms. Toks yra eilėraštis „Nepažįsta vienatvės“ (p. 64). Čia moteriai, pasitraukusiai į gamtos vyksmo nuošalę ir stebinčiai, kaip jūra ošia pušis/ jūra moja vijoklis, žmogiškoji atskirtis tampa kaip ir išskirtine privilegija – susiliejimo su gamta privilegija. Vis dėlto ši D.d’Erceville lyrikos knyga yra visai kitokia ne tiek dėl pakankamai pakitusios lyrinio subjekto gamtojautos, kiek dėl joje daug konceptualiau atsivėrusios poetinės autobiografijos.

Dar tebegiedant odę Žemaitijai („LR“, p. 70) ar nusilenkiant Lietuvai, mane auginusiai („AĄ“, p. 5) D.d`Erceville lyrikoje jau buvo randamas ir klausimas: O kas aš Lietuvai esu? („LR“, p. 62). Skaitytojams, aišku, tai kurį laiką asocijavosi tik su aristokratiškai svetima autorės pavarde, nors eilėraštyje „Sara“ („AĄ“, p. 62) jau buvo sužadinta nuojauta ir apie semitinę D.d’Erceville eilėraščių moters atmintį. Ir ta nuojauta neapgavo. Vien paskutinės knygos pavadinimas yra pakankamai tiesmuka nuoroda, kad čia bus gaivinama tai, kas virto pelenais (skyrius „Amžių spinduliuose“, p. 50), ir bus atkakliai duodama žinia kraujo broliams, kaip tolių toliai sesers tyromis ašaromis mirga, nes jos taip pasiilgtà Egipto žemė (p. 37). Ar ne todėl šis rinkinys ir pradedamas skyriumi „Maldos iš Nojaus laivo“, kuriame nekompromisiškai remiamasi jau tik Senojo Testamento vardais ir metaforiškai imituojamos vien psalmių stilistiniams kanonams paklūstančios intonacijos (Viešpatie,/ Aš tėviškės savo šaukiuosi… – „Pempės malda“, p.17). Tačiau rinkinyje jaučiamas ir krikščioniškasis eilėraščių pasaulėvaizdis, nes skyrius „Amžių spinduliuose“ mums netikėtai pasiūlo (dargi ir po antikos realijų) eilėraščius Meilė, Tikėjimas, Viltis (p. 51–53), prieš tai vėlgi tik su lietuviškai naiviu religingumu papasakojus apie tai, kaip

Į Galilėją

Per Samariją

Judėjos žolynais

Kristus atėjo.

(…)

Kur Kristaus eita,

Kur stovinėta,

Tviska saulelė

Rasų riedulėliais. (p. 41)

Toks lyrinio išsisakymo sinkretiškumas, kai į neišskaidomą vienį sulydomos pakankamai skirtingos religinės ir estetinės patirtys, vėlgi niekaip neatskiriamas nuo D.d’Erceville biografijos. Nuo to šios autorės poezijoje yra neatskiriamas ir tviskančios šviesos ilgesys. Tačiau žmogus ir šiandien yra tik Nojaus laive, apie kurį – lygiai taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, – dejuoja vien rūstūs juodi vandenai (p. 31). Todėl D.d’Erceville eilėraščio moteriai, kai ji išleidžia balandį virš vandenyno, šio paukščio skrydis dar nėra Išsipildymas, o tik klausiamai nedrąsi viltis: Gal atneš alyvos šakelę? (ten pat). Konceptualus ciklo užbaigimas. Jis liudija ir tai, jog šiame rinkinyje nuo atviro jausmo jau bandoma pereiti į minties eilėraščius. Ar ne dėl to čia remiamasi ne tik Senojo Testamento legenda ir antikos mitais, bet apsišarvuojama ir rytietiškų maldų atkaklumu. Tik tokiu atveju – net regint žūstantį pasaulį/ Tavyje…/ Viešpatie! (p. 27) – įmanoma pavirtus vyturiu akmenėliu staiga kristi (p. 18), kregžde vėl lengvais sparnais pakilti (p. 16), žvirbliu maudytis saulės įkaitintose kelio dulkėse (p. 15) ar žole tūkstančius kartų žemėje mirti (p. 23) – be galo prasmingai išgyventi gyvenimo pilnatvę ir stoišką tikėjimą šviesa (p. 13).

Deja, D.d’Erceville pernelyg mėgsta „reikšmingą“ leksiką, net jei ta jau ir gerokai „patrinta“. Tad ir „tebevaikšto“ ji bedugnių pačiais pakraščiais („Šv. Petro uola“, p. 43) arba tebeskanduoja, jog gyvenimas – tik trumpalaikis mirksnis (p. 44), beje, čia apmaudžiai nepastebėjusi ir tautologijos. Gana nesaikingai vartoja ir didžiąsias raides. Tad, kai eilėraščio moterį neša Tavo meilė amžinai (p. 45), bet tas Tavo yra tik Amūras, tenka vien atlaidžiai nusišypsoti. Per daug įkyri ir poetės epitetai didis/ didingas/ didingai, o eilėraščio „Juozapas šulinyje“ (p. 37) įtaiga tiesiog sunaikinama besaikiai „įsimylėjus“ žodį spinduliuojantis, kuris dargi ir spinduliuoja. Tačiau aptarti riktai yra daugiau redakciniai. Blogiau, kai poetei nepaklūsta mintis. Pvz., man „Nojaus malda“ (p. 6) visai svetima (ypač dėl poetinio negrabumo – džiugu, kad vienintelio tokio), kaip ir Narcizo interpretacija (p. 46, 47, 48), o yra ir daugiau tekstų, tik pakankamai abstrakčiai „išprotautų“ (pvz., p. 43). Bet jei vien dėl to atstumčiau visą D.d’Erceville lyriką, būčiau šiai poetei be galo neteisinga.