Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Aivaras Dočkus

Lietuviškus filmus visuomet dalinu į tris kategorijas. Pirmoji – tie, kurie be istorijos. Šitų žiūrėti beveik neįmanoma, o jeigu reikia apie juos rašyti – tikra kančia. Antroji – tie, kurių istoriją galima sutalpinti į pusvalandį arba net į ketvirtį valandos. Šitie dar pakenčiami, nors į pabaigą darosi nepatogiai nuobodu. Trečioji – su aiškia, konkrečia istorija. Ši kategorija pas mus rečiausia ir vertingiausia. Čia prasideda kinas, apie kurį įdomu rašyti. Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ priklauso trečiajai kategorijai.

Juostoje – dvi pradžios

Nors po ankstesnio šio režisieriaus darbo „Aš esi tu“ ypatingas lūkesčių peizažas neatsiveria. Tačiau, skirtingai nuo kai kurių kitų mūsų – ne mūsų kino menininkų, K.Vildžiūnas akivaizdžiai progresuoja. Ar tai stipraus užnugario (prodiuseriai Krzysztofas Zanussi’s ir Karlas Baumgartneris bei scenarijaus redaktorius Franzas Rodenkirchenas) įtakos pasekmė? Jeigu taip, kodėl gi – ne? Kontaktai su pasaulinio kino grandais dar niekam nepakenkė. Be to, atsakomybė įpareigoja kurti filmus ne pačiam sau ir draugų grupelei, o platesnei kino rinkai.

Filme – dvi pradžios. Pirmoji – šabloniškai informatyvi: štai kokie neramūs laikai, blogi dėdės įgrūda į mašiną trečią persigandusį dėdulę. Filmo pabaigoje bus deja vu, tik su kitais veikėjais.

Antroji – tikroji istorija prasideda nuo detalių – epochos, atmosferos, personažų. Titruose gali rašyti kokius tik nori veiksmo metus. Jei po to pasirodę vaizdai neįtikins, žiūrovas su tavimi į ekraną nekeliaus. Todėl „Kai apkabinsiu tave“ pirmasis apkabinimas – šokių aikštelėje. Anų laikų muzika, spalvos, mados. Dvi draugės prie staliuko. Bėda, jog čia kūrybinei grupei pritrūksta drąsos kokiems nors drastiškiems sakiniams, įvykiams. Istorija nebūtinai turi prasidėti taip ramiai, ir įžanga nebūtinai turi atlikti įžangos funkciją. Tačiau K.Vildžiūnui tikriausiai pirmaisiais kadrais svarbiau nesugriauti negu staigiai sudėti siužeto pamatus. Klaidingos statybinės medžiagos nulemtų iškilusią Berlyno sieną tarp žiūrovų ir personažų.

Trūksta visai nedaug

Todėl pirmoji scena – tarsi šiaip sau, dėl laikmečio pavaizdavimo. Jokių papildomų impulsų herojams nesuteikia ir įdomumo publikai į akis neįkrato. Bet kadangi „Kai apkabinsiu tave“ turi tvirtą siužeto rėmą, langas neiškrenta ir nesudūžta. Net kuomet panelės Rūta ir Auksė komfortabiliai šnekučiuojasi kiemelyje.

Kuriant augančią įtampą ir dramą, komfortas yra svetimkūnis. Žiūrovas negali jaustis jaukiai kaip kokiame masažo salone.

Geriausias pavyzdys čia yra Quentinas Tarantino. Jo filmuose gražiai susėdę herojai pusvalandį šnekučiuojasi apie orą, o ore tvyro tragedijos dvelksmas. Kažkas artinasi. O to kažko atidėliojimas ir yra tikroji kino jėga.

Elžbieta Latėnaitė ir Jurga Jutaitė neblogai susitvarko su vaidmenimis, tačiau vietomis atrodo, jog prieš mus šiuolaikinės merginos. Iki absoliučios įtaigos trūksta visai nedaug, ir tas milimetras per centimetrą trukdo įtikėti.

Labiausiai nesuprantamas personažas yra Andriaus Bialobžeskio Vladas. Tėvas, iš Tarybų Lietuvos atvykęs į Berlyną susitikti su dukterimi. Nujaučiantis, jog yra tik šnipų žaidimo marionetė. Norintis pamatyti dukrą ir nenorintis jos matyti sovietinių „žiurkių“ automobilyje. Neapsisprendęs. Pasimetęs. A.Bialobžeskis tokį ir vaidina. Tiksliau, vaidina ne gyvą žmogų, o statišką būseną. O tokio ir užjausti kažkaip nepavyksta. Neaišku, kas jis per vienas. Ši mįslė taip ir lieka neįminta, o charakteris nesukurtas. Nežiniukas. O juk jis – antras pagal svarbą personažas. Ir nuo jo vidinių virptelėjimų priklauso žiūrovų pojūčių temperatūra.

Gyvybiškai svarbios scenos

Giedriaus Arbačiausko „slidus“ tipelis Juozas Aleksandravičius kur kas gyvesnis ir įdomesnis. Štai čia tvarkingai paliekama erdvė spėlionėms – kieno jis pusėje?

Bet labiausiai pavykusio herojaus titulas atitenka Petrovui. Aktorius Aleksas Kazanavičius talentingai įkūnijo „kagėbistinį – enkavedistinį“ niekšelį specialiai melagystėms paplonintu liežuviu. Gražbyliavimo meistras kaip smauglys vyniojasi aplink pašnekovo kaklą. Kalbėjimo stilius toks budeliškai minkštas, jog prieš akis iškyla vaizdai, kaip šis žmogėnas ramiu veidu kankina sovietų priešus.

Žinoma vokiečių aktorė Margarita Broich gavo nedaug ekrano laiko. Tos keliolika minučių įrodo jos aukštą lygį. Tačiau didesnis atradimas – jos sūnus Francas. Taip pat vos kelios minutės ekrane, užtat – kiek energijos ir vaikiško nuoširdumo! Tos kelios scenos filmui gyvybiškai svarbios, nes įneša į šią liūdną istoriją nerūpestingo linksmumo.

Apsiriboja įvykių atkūrimu

„Kai apkabinsiu tave“ pasakojimo stilius lietuviškai lėtokas.

Dinamikos trūksta, ją kompensuoja įdomesni aktoriniai darbai ir neišvengiamas siužeto judėjimas į priekį. Šalutinių įvykių nėra, todėl jau filmo viduryje imi laukti, ką pasiūlys atomazga.

O ji patogi įtampos trileriui užsimegzti. Tačiau K.Vildžiūnas apsiriboja tiesiog nuosekliu įvykių atkūrimu.

O juk lemtingoji kelionė į finalinį susitikimą yra itin geras apvalkalas detektyvinei atmosferai supakuoti. Paklius Rūta į spąstus ar ne? Persimes žvilgsniais su tėvu ar ne?

Ši zona nepanaudota. Viskas išsisprendžia per greitai, kad būtume šokiruoti. Sukrėtimo nėra ir kai Rūta uždaroma policijos nuovadoje. Siaubas perduodamas monologo tekstu, bet ne išoriniais ir vidiniais lūžiais.

Dokumentiniai kadrai filmo pabaigoje? Galbūt jie ir neiškrenta iš konteksto, tačiau papildomų potėpių bendram juostos paveikslui nesuteikia.

Nepaisant minėtų trikdžių, „Kai apkabinsiu tave“ yra įvykęs filmas. Įvykęs kaip ir apkabinimas, kuris labiau šiltas nei šaltas. K.Vildžiūnas nuveikė nemažą darbą. Lietuviškas kinas vėl teikia šiokių tokių vilčių.

Parodų ciklas

Parodų ciklas

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos III aukšto hole

Lapkričio 29 d. – gruodžio 30 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: akvarelės.

2011 m. sausio 3–28 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: dailininkai kraštiečiai (Gustavas Boese’as, Karlas Eulensteinas, Gustavas Fenkohlas, Robertas Gleichas, Johnas Gleichas, Carlas Knaufas ir kiti).

Vasario 1 – kovo 25 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: Kuršių nerijos ir pamario peizažai.

Kovo 25 – balandžio 30 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: graviūros.

Vienas paveikslas

Vienas paveikslas

Sunku įsivaizduoti, kas geriau galėtų mus pakviesti į susitikimą su Prūsų Lietuvos kraštą pristatančia daile, jei ne džiugi, šventine nuotaika alsuojanti impresionistinė drobė „Jauna pora pakeliui į bažnyčią”, maždaug 1904 m. nutapyta ankstyvosios Nidos dailininkų kolonijos sielos E.Bischoffo-Culmo.

Kaip žinome, nuošalų žvejų kaimelį Nidą dailininkai atrado dar XIX a. antroje pusėje.

Tai buvo Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtiniai Carlas Scherresas, dar 1861 m. eksponavęs darbą „Rudeniška diena ant aukštosios kopos“, ir Julius Siemeringas, 1869 m. parodoje rodęs paveikslus „Mėnesiena, Kuršių Nerijos motyvas“ ir „Juodkrantė“.

Prie pirmųjų šį nuostabaus grožio kraštą atradusių dailininkų priskiriamas ir iš Gumbinės kilęs animalistas Heinrichas Krügeris. Būtent jis į Kuršių neriją 1888 m. pasikvietė tuomet dar Karaliaučiaus dailės akademijos studentą E.Bischoffą-Culmą.

Panašu, kad nerijos kraštovaizdis jaunąjį menininką taip užbūrė, kad po studijinės kelionės į Paryžių nuo 1890 m. jis į Nidą atvykdavo nuolat. Be to, šis energingas ir iniciatyvus dailininkas čia kvietėsi ir vežėsi savo mokinius bei draugus.

Sakoma, kad būtent E.Bischoffas-Culmas svetingąjį Hermano Blode‘s viešbutį padarė menininkų susibūrimų vieta bei diskusijų centru ir tapo ankstyvosios Nidos dailininkų kolonijos įkvėpėju.

Jis garsėjo kaip puikus impresionistas ir nepaprastai mėgo tapyti Kuršių nerijos gyventojus bei jos vaizdus.

Galima spėti, kad dailininkas čia būtų lankęsis ir toliau, jei ne jo gyvybę nutraukęs Pirmasis pasaulinis karas.

1901 m. E. Bischoffas-Culmas paveikslus su Nidos ir Kuršių nerijos vaizdais eksponavo Karaliaučiuje, o nuo 1908 m. – ir Berlyne.

Manoma, kad būtent jo nutapytų vaizdų įkvėptas į Kuršių neriją 1909 m. atvyko ir garsusis ekspresionistas Maxas Pechsteinas, svariai prisidėjęs prie tarpukario Nidos dailininkų kolonijos populiarinimo.

E.Bischoffo-Culmo nutapyta drobė „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“ – tai neįkainojamas XX a. pradžios Nidos kraštovaizdžio ir jos žmonių gyvensenos liudininkas.

Drauge ji ir puikus impresionistinės tapymo manieros pavyzdys. Apie tai byloja ir paveikslo fragmentiškumas, ir netikėtas rakursas, ir paprastų žmonių pasirinkimas, ir pati gyva, tarsi vibruojanti, saulės bei oro prisodrinta tapymo maniera, kurią dailininkas išgavo tapydamas nedideliais grynų, nemaišytų dažų potėpiais.

Tačiau visų svarbiausia – ši drobė sukuria giedrą ir džiugią nuotaiką, kurią spinduliuoja šviesiomis spalvomis nutapytas kraštovaizdis ir su meile dailininko įamžinta šventiškai pasipuošusi, į bažnyčią išsiruošusi vietinių gyventojų pora.

Nuobodus vakaras su „Fedra“

Nuobodus vakaras su „Fedra“

Neįdomu, nuobodu, neįtaigu – šie ir kiti panašūs neiginiai sukosi galvoje stebint choreografinių projektų teatro „Vilniaus baletas“ spektaklį „Fedra“, sukurtą balet-meisterio Jurijaus Smorigino.

Violeta Milvydienė

Anšlago nebuvo

„Klaipėdoje – anšlagas!“ – netikėtai sušuko televizijos šokių šou projekte jo komisijos pirmininkas J.Smoriginas. Ši patetiškai ištarta frazė nustebino, kadangi puikiai pamenu – prieš porą metų į Klaipėdos muzikinį teatrą jo iš sostinės atvežtus „Jausmus“ stebėjo maždaug trys dešimtys žiūrovų. Berods klydome abu – šiemet lapkričio 21-osios vakarą Klaipėdos žvejų rūmuose žiūrovai užpildė pusę dvigubai didesnės salės kėdžių.

Mūsų miesto baletomanams lyg ir labiau derėjo pagerbti populiarųjį „herojų“ – ne tą, neišlendantį iš ekrano egocentrišką „artistą“, besielgiantį iššaukiančiai ar neadekvačiai, o ankstesniąją asmenybę, žinomą bei vertinamą už kūrybą uostamiesčio Muzikiniame teatre. Per keletą metų (1996–1999) pastatyti vienaveiksmiai baletai „Artisto gyvenimas“, „Sirenos“, „Carmina Burana“, „Bolero“, „Karmen-siuita“ ir kiti 2000-aisiais J.Smoriginui pelnė geriausio choreografo vardą (kita vertus, keista – juk analogiškame jo gimtojo miesto Kauno teatre buvo pastatyta daugiau darbų). Betgi toliau – ne apie kiekybę, šiuokart svarbiau – kokybė.

Peršasi galybė neiginių

NEĮDOMUS režisūrinis sprendimas, NESUBALANSUOTA spektaklio struktūra. Tarkim, jei pirmoje pusėje vyrauja grupiniai „kordebaleto“ šokiai (Fedra pasirodo retkarčiais), tai likusioje santykiai ilgai ir nuobodžiai rutuliojasi tik tarp trijų pagrindinių veikėjų. Kur ir kodėl toji „masuotė“ dingsta ir apskritai, kam ji buvo reikalinga?

NEPAGRĮSTAS ir nuobodus vaikščiojimas ar nuolatinis lakstymas pirmyn-atgal į sceną ir iš jos, silpni, vienodai sukomponuoti, NEORGANIŠKI duetai, „tušti“ solo, siaura grupinių šokių derinių skalė. NERIŠLŪS fragmentų sujungimai, judesių harmonijos bei sintezės su muzika (O.Narbutaitės ir H.Villa-Lobos) stoka.

NETINKA neoklasikinio šokio stilistika Ipolito vaidmenį atlikusiam Andriui Butkui, kuris atrodė lyg ne „savam kaily“ – nei jis baleto artistas, nei pramoginio šokio atlikėjas – tiesiog kažkoks nevykęs nemotyvuotas hibridas. NEJAUKU buvo žiūrėti į jam „sukurptą“ visiškai NECHARAKTERINGĄ amplua, juolab žinant atlikėjo potencialą, vyriškumą, energetiką. Nepaisant to, kad šokėjas disponuoja geriausiomis partneriavimo bei ansambliškumo savybėmis, čia jis nekaprizingai ir nepretenzingai atlieka tik abiejų moterų asistento pareigas, yra manipuliuojamas bestuburis tai vienos, tai kitos glėbyje.

NETENKINO ir skurdus, paviršutiniškas, jokios vidinės būsenos choreografiškai „netransliuojantis“ Ipolito tėvo ir Fedros vyro Tezėjaus (Petras Lenkutis) vaidmuo.

NEEGZISTUOJANTI Miranda (išgalvotas personažas, jo nėra antikinėje tragedijoje) – Giedrė Stankevičiūtė pateikė gal vienintelę malonią staigmeną – grakšti ir išraiškinga ji parodė esanti trupės „perliukas“.

Erzino „plastikinis“ jausmingumas

„NETIKIU“, anot įžymiojo Stanislavskio. Argi įmanoma patikėti Fedros (Neli Beliakaitė) „kančiomis“, kai choreografo interpretacijoje ji vaizduojama lyg senutė, nuo metų naštos jau sulinkusi ir dažnai rankomis gniaužianti pilvą ar apglėbianti galvą, nuolat besidairanti į užkulisius, tarsi kažko ieškanti, vis tebelaukianti, galiausiai puolanti po jaunojo posūnio kojomis arba tiesmukai besikarianti ant jo kaklo?

O kokios plastiškos buvusios Operos ir baleto teatro solistės rankos, ilgos ir gražios galūnės!.. Koks efektingas, nors jau ne kartą anksčiau matytas jos „firminis“, tiesiog gimnastinis žingsnis!.. Tad glumina NEPANAUDOTOS balerinos fizinės galimybės, galima įtarti – ir emociniai gebėjimai. NEPERTEIKTA prieštaringų herojės jausmų amplitudė. NEĮTAIGI, perspausta, „smoriginiška“ artistės vaidybos maniera. Be abejonės, jos dominavimas ryškus, betgi tai natūralu – juk spektaklyje Fedra ir turi būti centre.

NEPAGRĮSTI, kaip jau aukščiau minėta, grupelės šokėjų – septynių merginų ir dviejų vaikinų šokiai. Beje, patys atlikėjai atrodė gana lengvai, buvo šoklūs ir žaismingi, tačiau nuvylė jų demonstruojama (net ne mėgėjiško kolektyvo, o mokyklinio būrelio lygio) technika. Nuolat pasikartojančiose, gal prieš keliolika metų jau regėtose kombinacijose NESUGALVOTA ar NEPASIVARGINTA bent rakursą pakeisti – daugelyje epizodų šokama „an fas“ (pranc. en face – veidu į žiūrovą). Kita keistybė – įtartinai dažniau tiedu žemaūgiai vaikinai „bendravo“ tarpusavyje nei su merginomis.

Erzino gausybė absurdiškai banalių gestų, „plastikinis“ jausmingumas (atgyvena, tartum sugrįžusi iš XIX a. baletų), „šuolių“ kaita iš vieno kraštutinumo į kitą (suprantama, ne choreografijos atžvilgiu), balansavimas tarp patetikos ir sentimentalumo.

NESUŽAVĖJO ir kostiumai (dailininkė A.Lorens, meistrė R.Važ-neivičienė) bei „scenografija“ (?).

NEGELBĖJO, greičiau trukdė sinchronui merginų suknutės – ir vienspalvės, ir itin margos, keistomis NESUDERINTOMIS ir NETINKANČIOMIS scenai spalvomis (galbūt jų derinys madingas, bet labiau gatvėje, buityje). Akį ypač rėžė NEAIŠKIOS funkcijos, formos, pločio ir ilgio daiktas, pakabintas kairėje scenos pusėje, o virvės nuleidimas iš viršaus pačiame finale apskritai NEATLAIKO jokios kritikos (nenuostabu, kad už nugaros kažkas prunkštelėjo). Tragiška baigtis, virtusi farsu…

Atmintyje liko du epizodai

Galima būtų ir toliau tęsti, papildyti kitais „N…“ (pavyzdžiui, mėgstamu vienos skandalingos režisierės apibūdinimu „naftalinas“ arba dabar itin madingu žodžiu „neveža“), populiariai tariant, „pilstyti iš tuščio į kiaurą“, atkartojant dirbtinai išpūstą spektaklio „veiksmą“, betgi iš esmės nebėra ką daugiau ir analizuoti. Svarbiausia, jog matyta – jau seniai matyta, „užkonservuota“ kūryba, nutolusi praeitis, ir ji visiškai bei niekam NEBEĮDOMI.

Jeigu visą spektaklio choreografiją pavadinčiau studentiškomis kompozicijomis – įžeisčiau gausų būrį šokio meną studijuojančiųjų ar jau dirbančių choreografų, pažengusių toliau už „maestro“ ir ne tik maloniai stebinančių savo originaliomis idėjomis, naujovišku mąstymu, bet ir meniniu skoniu, scenine kultūra, šokio estetika. Gal jų vardai dar nežinomi, TV ekranuose jų darbai retokai pasirodo – dažniau moderniąją jaunųjų choreografų kūrybą tenka stebėti sesijos egzaminuose, diplominiuose darbuose-koncertuose, vertinti įvairiuose festivaliuose-konkursuose, naujuose meniniuose projektuose.

Taigi vieno naujausių J.Smorigino spektaklių NEPRISKIRČIAU brandžių ar solidžių darbų kategorijai – nors, pasak choreografo, norėta „sukurti šiltą, gilų ir aistringą spektaklį“, jis neatrodo nei stiprus, nei rimtas ar jaudinantis. Beje, manyčiau, kad choreografo „arkliukas“ – miniatiūros, anksčiau pastatytos Lietuvos baleto „žvaigždėms“.

Nekantriai laukiu naujametės J.Smorigino ir jo vadovaujamo „Vilniaus baleto“ „Geišos“. O po „Fedros“ prabėgus tam tikram laikui, prisipažinsiu, atmintyje išliko vos du tikri / gyvi epizodai: paties „dievo“ pasirodymas avanscenoje prieš spektaklį (suprantama, kiekvienas jo „vaizdingą“ kalbą galėjo įvertinti savaip) ir ypatinga gėlių puokštė, įteikta A.Butkui, – brandus, nesumeluotas gestas savo studentui nuo žymiosios sportinių šokių Mokytojos, ansamblio „Žuvėdra“ vadovės profesorės Skaistutės Idzelevičienės. Visa kita, vos išėjus iš salės, pasimiršo, tapo lėkšta, blanku ir beprasmiška.

Mokslingiausia 2010-ųjų biblioteka – Klaipėdoje

Mokslingiausia 2010-ųjų biblioteka – Klaipėdoje

Už pastangas stiprinant ir panaudojant bibliotekų pajėgumus, siekiant, kad Lietuvos gyventojai žymiai geriau naudotųsi informacinių technologijų galimybėmis naudingos informacijos gavimui ir bendravimui, 2010-ųjų gruodžio 7-ąją Lietuvos kultūros ministerijoje I.Simonaitytės bibliotekai buvo įteiktas apdovanojimas „Mokslingiausia 2010 m. biblioteka, surengusi daugiausia gyventojų mokymų“.

Rasa Merkevičiūtė

Mokėsi bibliotekininkai

2008 m. gruodžio 8 d. rekordu „Daugiausia vienoje vietoje internautų“ ir modernaus Mokymo centro atidarymu Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje startavęs projektas „Bibliotekos pažangai“, sėkmingai įsiliejęs į bibliotekos erdves ir bibliotekininkų veiklą, 2010-aisiais toliau tęsė savo misiją.

Už projekto lėšas įkurtoje Mokymo klasėje intensyviai vyko įvairaus pobūdžio mokymai bibliotekininkams – „Tęstiniai mokymai miesto bibliotekose dirbantiems bibliotekininkams“, „Suaugusiųjų mokymo pagrindai bibliotekų darbuotojams“, anglų kalbos kursai, kurie bus tęsiami ir kitais metais.

Taip pat aktyviai „dirbo“ kilnojamoji (mobili) klasė (nešiojamieji kompiuteriai, multimedija). Technika buvo skolinama Klaipėdos apskrities bibliotekoms – Šilutės, Skuodo, Klaipėdos miesto savivaldybės, – vykdančioms bibliotekininkų ir gyventojų mokymus.

Surengė akcijas

Stengiantis pritraukti naujus ir jau esamus skaitytojus į biblioteką, buvo organizuotos „Bibliotekos pažangai“ akcijos.

Pirmoji – „Internetas jūsų sodui“ – vyko 2010-ųjų pavasarį. Akciją sudarė 5 tiesioginės interneto transliacijos-susitikimai. Transliacijų metu Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto lektoriai pasakojo apie sodo ir daržo puoselėjimo naujoves, pristatė naujas daržovių veisles.

Kita akcija vyko mėgstantiems fotografuoti. Biblioteka kvietė į projekto organizuojamą renginį – tiesioginę vaizdo transliaciją „Atvirukai iš gimtinės“ su albumo „Neregėta Lietuva 2009“ autoriumi M.Jovaiša. Transliacijos metu bibliotekos lankytojai galėjo susipažinti su fotografavimo ypatumais: kaip fotografuoti dieną, naktį, kaip tvarkyti nuotraukas ir jas patalpinti įvairiose interneto svetainėse. Ši akcija į biblioteką pritraukė daugiausia jaunesnio amžiaus žmones.

Akcija „Pirmas kartas internete? Drąsiau! Pirmyn!“ nebijančius iššūkių gyventojus pasitiko rudenį. Tuokart tiesioginės vaizdo transliacijos metu susirinkusieji susipažino su naršymo internete pagrindais. Pirmą kartą prisėdę prie kompiuterio skaitytojai neišsigando, suprato, kad kiekvienas gali išmokti naudotis kompiuteriu. Tai įrodė ir transliacijos svečiai – garsus režisierius V.Pauliukaitis, neseniai internetu išmokusios naudotis R.Jerginienė ir K.Petrikienė. Dauguma dalyvių po transliacijos panoro įsijungti į bibliotekos rengiamus mokymus.

Vyko mokymai

Ruošdamasi mokymams I.Simo-naitytės biblioteka pritaikė „Biblio-

tekos pažangai“ pasiūlytą kursų medžiagą savo skaitytojų poreikiams ir pateikė gyventojams dvi mokymosi programas.

Pirmoji „Kompiuterinis raštingumas pradedantiesiems“ skirta tiems, kurie visai neturi darbo kompiuteriu patirties. Bibliotekininkės paaiškina kompiuterinius terminus („darbalaukis“, „piktogramos“, „aplankai“), padeda išmokti tinkamai įjungti, išjungti kompiuterį, valdyti kompiuterio pelę. Tuomet pereinama prie darbo su tekstu – surinkimas, taisymas, šrifto keitimas ir pan. Kurso pabaigoje susipažįstama su internetu, bibliotekos darbuotojos pageidaujantiems padeda susikurti elektroninį paštą. Ši dalis tarsi įvadas į antrąją mokymo programą „Interneto ištekliai“, kurią gali lankyti gyventojai, baigę pirmąją arba turintys bent minimalius darbo kompiuteriu įgūdžius. Šie mokymai orientuoti į informacijos paiešką internete. Biblio-

tekininkės pasiūlo grupei temas, iš jų besimokantieji patys išsirenka kelias, kurios jiems yra pačios aktualiausios. Abi mokymo programos orientuotos į praktinį darbą kompiuteriu, nes tik taip galima ugdyti individualius gyventojų gebėjimus naudotis informacinių technologijų galimybėmis. Be šių dviejų mokymų programų, I.Simonaitytės biblio-

teka 2010 m. surengė užsiėmimus studentams. Jie buvo supažindinti su bibliotekos paieškos sistemomis, interaktyviomis bibliotekos paslaugomis, duomenų bazėmis. Iš viso apmokyti 128 studentai.

Veda savanorės

Mokymus grupėms veda bibliotekininkės savanorės. Jos yra išklausiusios „Bibliotekos pažangai“ organizuotus kursus „Bazinės kompiuterinio raštingumo žinios“, „Interneto ištekliai ir naujos biblio-

tekų paslaugos“, „Suaugusiųjų mokymo pagrindai bibliotekų darbuotojams“. Taip pat bibliotekininkės mokėsi nuotolinio mokymosi kurse „Žiniatinklis 2.0“. Dauguma jų dirba skaitytojų aptarnavimo srityje, todėl labai džiaugiasi, kad po mokymų mato į biblioteką

prie kompiuterių skubančius gyventojus, kurie prieš kursus neskyrė interneto nuo kompiuterio, darbalaukio nuo monitoriaus, o dabar puikiai valdo kompiuterinę techniką, ieško informacijos internete, rašo elektroninius laiškus, užsisako bilietus internetu ir pan.

Informacija apie bibliotekoje vykdomas projekto „Bibliotekos pažangai“ akcijas talpinama bib-liotekos interneto svetainėje, „Facebooke“. Apie jau įvykusias akcijas, seminarus galima sužinoti paskaičius bibliotekos tinklaraštį.

Pasivaikščiojimai po Palangą žvalgantis dailės

Pasivaikščiojimai po Palangą žvalgantis dailės

Kristina Jokubavičienė

Pajūrio dailininkai nėra lepinami knygomis apie jų kūrybą. O juk bet kuris, net mažiausias parodos lankstinys, katalogas, bet kokia spausdinta informacija yra svarbi ne tik šiai dienai, bet ir ateičiai. Tad naujas albumas „Palanga. Dailės įžvalgos“ gražiai papildo knygų apie Vakarų regiono dailę sąrašą.

Palydėtą į pasaulį Palangos mero Vytauto Stalmoko žodžiais apie tai, kad „galime didžiuotis Palangoje sukurtais, saugomais, kuriamais, įvairiose erdvėse eksponuojamais dailės kūriniais, džiuginančiais ir palangiškius, ir miesto svečius“, leidinį jau sutiko palangiškiai, o neseniai jis pristatytas Klaipėdos publikai jaukioje Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. Ta proga buvo eksponuojami ir Palangos dailininkų kūriniai.

Prie albumo pasirodymo prisidėjo nemažas būrys bendraminčių ir pagalbininkų – visų jų pavardės paminėtos leidinyje. Pagrindinis idėjos generatorius, albumo sudarytojas fotografas Adas Sendrauskas nestokoja aktyvumo ir organizatoriaus gebėjimų. Tokiam ambicingam sumanymui įgyvendinti reikėjo ir energijos, ir pasitikėjimo.

Leidinio sėkmę nulėmė paprastas dailės kūrinių pateikimo principas. Sudėjus į jį beveik viską, kuo dailės srityje turtinga Palanga ir jos apylinkės – nuo muziejų erdvėse, kulto pastatuose, galerijose ir dirbtuvėse esančių kūrinių iki tautodailės darbų, – albumas tik įgijo patrauklumo eiliniam vartotojui. Tarsi vadovą dailės laike ir erdvėse jį verta pasiimti keliaujant po Palangą ir aplink ją. Kaip išties geraširdis smalsaus keliautojo palydovas jis veda nuo Tiškevičių rūmų Antano Mončio namų-muziejaus link, pakeliui sustoja prie „Eglės“, „Jūratės ir Kastyčio“, pakviečia pažiūrėti freskų cerkvėje bei primena, kad jų yra ir Šventojoje. Ant kopos pasisukus kartu su maištingomis „Žvejo dukromis“, nepamiršta ir originalių naujųjų stacijų Šventosios bažnyčioje…

Nuotraukos iš dailininkų dirbtuvių ir kūrinių reprodukcijos primena, kad Palanga turtinga ne tik tingių atostogautojų vasarą, bet ir kūrėjų, kurie čia gyvena ištisus metus. Albume skaitytojas ras pakankamą pirminę vaizdinę ir faktinę informaciją apie regiono dailės kūrinius ir kūrėjus – daugeliui užteks ir jos. Kam pritrūks – bus proga pasigilinti, nes, pasak sudarytojo A.Sendrausko, „autorius tikisi, kad šis nedidelės apimties albumas ne tik parodys Palangos dailės įvairovę, bet paskatins skaitytoją giliau pažinti Palangos menines vertybes“.

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

 

Šiais laikais knygų sutiktuvės vyksta įvairiausiose vietose – knygynuose, bibliotekose, kavinėse, mugėse ar teatruose. Štai ir Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į knygos pristatymą premjeriniu spektakliu „Stebuklingas Pelenės laikas“.

Gitana Gugevičiūtė

Atgyja knygos puslapiai

Sakyčiau, netradicinį – jame žiūrovas ne tik narplioja detektyvinės istorijos peripetijas, bet ir stebi, kaip atgyja trimatės knygos puslapiuose „užrašytas“ pasakojimas apie darbščią, linksmą, talentingą, muzikalią mergaitę Pelenę, kartu su pamote ir dviem įseserėm gyvenančią dar 1964-aisiais pastatytame penkiaaukštyje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“ – tai Šarlio Pero pasakos parafrazė, interpretacija, pokalbis su literatūros klasika tapusiu kūriniu. Ir ne tik. Tai interpretacijos interpretacija – stimulu teatriniams ieškojimams tapo aktorės, režisierės Nijolės Indriūnaitės poetiška pjesė „Stebuklingas laikas“. Gurkštelėjusi šio šaltinio vandens režisierė Gintarė Radvilavičiūtė drąsiai patraukė šiuolaikiškumo link kurdama „veiksmingą“ scenarijų (tai ne taip jau dažnai pasitaiko), bet palikdama erdvės ir poetiniam žodžiui, metaforai, virsmo stebuklui, kuris įvyksta lengvai atpažįstamoje nūdienoje – čia kiemai plyšta nuo automobilių; spauda vaikosi žvaigždžių (spektaklio Princas – pop / rock drum and bass grupės „Šalpusniai“ lyderis), skandalų ir kriminalų; policija tardo pirmą pasitaikiusį, o santykių atsainumas ir paviršutiniškumas, regisi, yra pasiekęs apogėjų.

Spektaklis – visai šeimai

Pelenės šiame spektaklyje neaplanko stebuklinga fėja, tėtis iš kelionės neparveža trijų stebuklingų riešutėlių, bet asmenybės „transformacija“ vis dėlto įvyksta – autobusų stotelėje mergaitė randa lagaminą, kuriame – jai tinkanti suknelė ir batukai (jais pasipuošusi Pelenė ir sužiba grupės „Šalpusniai“ koncerte).

Šį spektaklį įmanoma laikyti savotiška satyra, kurioje jungiasi poezija, absurdo elementai (naujienas it radijo stotis trimituoja ežys; romantiškoje fantazijoje prasklendžia žvaigždė, berniukas ir… raketa; Pelenė – lyg įkūnydama tūkstančių mergaičių svajones – su savo mylimu Princu filmuojasi naujausiame grupės „Šalpusniai“ videoklipe ir pan.), spontaniškai gimsta kalambūrai ar aforizmai.

Dėl daugelio priežasčių šį spektaklį norisi vadinti ne spektakliu mažiesiems, o spektakliu visai šeimai: vyresnioji auditorijos dalis gali mėgautis tekstu, o mažesniuosius – dar nesukaupusius didelės gyvenimiškos patirties – žiūrovus nuperka dinamiškas ir plastiškas veiksmas, kurį puikiai organizuoja aktorė Renata Kutaitė.

Plataus diapazono kūrėja

Apie R.Kutaitės darbą verta kalbėti „iš naujos pastraipos“.

Verta džiaugtis aktorės talentu sukurti masinio veiksmo įspūdį (labai greitai pamiršti, kad tai monospektaklis), aktoriniu (ne tik lėlininkės) meistriškumu (organika, spontaniškumu, geru humoro jausmu, judesio ir balso technika), gebėjimu persikūnyti, įsikūnyti, akimirksniu pasikeisti; suvaldyti veiksmą ir auditoriją. Ji išvaizdi, subtili ir nenuobodi atskirų spektaklio scenų „jungiamoji grandis“.

Sukūrusi ne vieną gražų vaidmenį Renata ir šįsyk pasirodė kaip plataus diapazono kūrėja, išraiškingai ir išradingai pasakojanti istoriją, pamatytą detektyvės Zofijos – pseudonimu Didžioji Z (palyginimui – NBA lygoje Big Z vadina Žydrūną Ilgauską) – „budria erelio akimi“, išjaustą „karšta liūtės širdimi“, pagardintą „labradoro nuoširdumu“.

Muzikalus ir vizualus

Spektaklis muzikalus (kompozitorė Aušra Vaštakaitė) ir vizualus. Ryški spektaklio stilistika akivaizdžiai kreipia žvilgsnį į lėlių kūrėjos dailininkės Viktorijos Dambrauskaitės įspūdingą knygą.

Dailininkė sukūrė personažus, praturtintus iškalbingomis detalėmis (judančiomis akimis, pėdomis, charakteringais judesiais etc.), ir šiaip objektais, nebūtinai tiesiogiai su veiksmu susijusiais, bet gerokai praturtinančiais vaizdą. Jie padeda įkūnyti stebuklingą atmosferą (daug kartų kylanti ir nusileidžianti saulė bei mėnulis, medžio šakose skraidžiojantis balandis; debesėlis ir žaibas bei kt.), atspindėti (pratęsti) veikėjo nuotaiką, būseną. Dėl šio „stebukliškumo“ iš pirmo žvilgsnio su spektaklio turiniu ir jo stilistine raiška nederantis pavadinimas susilieja į vientisą, išbaigtą kūrinį, kurį pamatyti norisi dar ne kartą.

Tiesa, gali būti, kad šias detales atrado visai ne dailininkė, o režisierė ar aktorė, todėl vertinant spektaklį teisingiau būtų akcentuoti komandos sėkmę. Tai ir darau.

Klaipėdos fotografų darbai eksponuojami parodose Vilniuje

MENO LEIDINYS Nr. 12 (186)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Klaipėdos fotografų darbai eksponuojami parodose Vilniuje

Metams baigiantis Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS) sostinėje pristatė net penkias fotografijos parodas, kuriose galima pamatyti ir Klaipėdos fotografų darbus.

Vilniaus rotušėje gruodžio 15-ąją atidarytos keturios parodos, veikiančios iki 2011 m. sausio 4 d.

Fotoekspozicija „Lietuvos vaizdo paveldas“ sudaryta iš 2010 m. Lietuvos fotomeno metraščiui atrinktų fotografijų. Joje eksponuojami 27 autorių darbai, tarp jų – klaipėdiečių V.Karaciejaus, G.Skudžinsko ir D.Vaičekausko fotografijos.

Paroda „Nematyta / nauja fotografija“ pristato tik Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių pateiktas nematytas arba daug kartų neeksponuotas, nepublikuotas fotografijas, kai kurios sukurtos prieš dešimtmečius, kai kurios – tik prieš kelis mėnesius. Joje dalyvauja 26 fotomenininkai, tarp jų – vėlgi G.Skudžinskas.

„Natiurmorto“ parodoje – ne tik pastatyminės daiktų kompozicijos, bet ir įvairūs objektai, labai nutolę nuo tradicinės žanro sampratos. Tarp 15 šios ekspozicijos autorių – ir klaipėdiečiai A.Katkovas bei E.Daugėlaitė, dabar studijuojanti Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje.

Ekspozicija „Grįžę fotografijomis“ skirta užsienyje gyvenančių lietuvių menininkų (taip pat ir Klaipėdoje studijavusio A.Našlėno) kūrybai.

LFS Prospekto galerijoje iki gruodžio 11-osios veikė „Debiuto“ konkurso dalyvių ir laureatų fotografijų paroda. Debiutinės fotografų parodos Lietuvoje pradėtos rengti dar 1975 m. Tada jos vadintos jaunųjų fotografų parodomis, o fotografų amžius ribotas iki 35 metų. Šį kartą dalyviams nebuvo taikomas amžiaus apribojimas. Konkursui savo darbus pateikė daugiau nei 200 autorių. Vertinimo komisija atrinko 22 fotografus, kurių darbus buvo galima išvysti specialiai surengtoje parodoje. Joje – ir klaipėdiečių fotografijos meno debiutantų T.Andrijausko, M.Buivydo, E.Daugėlaitės ir V.Vaišvilaitės-Skirutienės darbai.

L.Narvilaitės būsenų muzika – autorinėje plokštelėje

 

Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė netrukus rankose laikys pirmąją autorinę kompaktinę plokštelę. Tiesa, atskiri jos kūriniai jau įrašyti daugiau nei 10 kompaktinių diskų. Šįkart jie sudėti į dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – Šviesa“.

Pasak muzikologės A.Nakienės, „L.Narvilaitė yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių, iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos” pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kiekvienais metais įgyvendina daug kūrybinių sumanymų”.

„Poreikis kurti slypi mano asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti to šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė. Mano kūryboje daug emocijų, asmeninio išsisakymo, bet ji pozityvi ir gana energinga. Savo sukurtais garsais siekiu bendrauti su pasauliu – jie tai perteikia tiksliau nei žodžiai“, – teigė L.Narvilaitė.

Jos kompaktinė plokštelė pavadinta pagal kūrinį „Šauksmas – Šviesa“, kurio premjera 2000-aisiais „Gaidos“ festivalyje Vilniuje atkreipė muzikos kritikų ir klausytojų dėmesį į klaipėdietės autorės kūrybą. Šiuo metu kompozitorės darbai pradeda įgauti kūrybinės brandos žymę, jie nuolat atliekami festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Plokštelėje įrašyti geriausi L.Narvilaitės kameriniai kūriniai, rodantys jos profesinę kompetenciją ir stiliaus variacijas: nuo emocionalaus, energingo „Šauksmas – Šviesa“ iki neoromantiško monologo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“, nuo „skambančios matematikos“ opuso „Convariationi“, tapybiškų, meditatyvių „Liūdesio sodų“ iki intensyvaus, koncertiško „Visby Bike“. Visi kūriniai jau buvo atlikti koncertuose ir sulaukė gerų įvertinimų.

Dvigubo albumo turinys konceptualiai ir išradingai sumanytas. Aštuoni kūriniai skamba audioplokštelėje, o du – „Šauksmas – Šviesa“ bei „Liūdesio sodai“ – publikuoti ir DVD formatu. Vaizdo projekciją jiems sukūrė D.Katinas ir G.Krivickaitė. Titulinis kūrinys „Šauksmas – Šviesa“ pateiktas dviem skirtingomis versijomis.

Į plokštelę sudėtą L.Narvilaitės muziką interpretavo puikūs šiuolaikinės muzikos atlikėjai.

„Durų“ inf.

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

TRUMPAI:

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

Gruodžio 4 d. Latvijos mieste Koknese vyko VII tarptautinis P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkursas. Sėkmė lydėjo jame dalyvavusius klaipėdiečius.

J.Karoso muzikos mokyklos moksleivės Anastasijos Miškevič grojimas buvo įvertintas konkurso Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Šios mokyklos moksleivė Emilija Šukytė laimėjo trečiąją vietą. Jų abiejų mokytoja – Vaiva Purlytė.

Žiuri komisijos pripažinimo sulaukė ir Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunieji pianistai. Tai Klementas Jeremčiukas, laimėjęs trečiąją vietą (mokytoja T.Žagarienė), bei Robertos Balčiūtės ir Salomėjos Galdikaitės ansamblis, vėlgi įvertintas trečiąja vieta (mokytojos J.Brun ir E.Ambrozaitienė). Konkurso diplomas įteiktas ir Anai Voločko (mokytoja V.Šarkuvienė).

Renginio atidarymo koncerte puikiai pasirodė J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunoji pianistė Jelizaveta Šeršniova (mokytoja V.Šarkuvienė).

„Puikus ir garbingas Klaipėdos jaunųjų atlikėjų meistriškumo įvertinimas ir pripažinimas“, – neslėpė džiaugsmo ir pasididžiavimo savo mokiniais iš konkurso Latvijoje grįžusi J.Karoso muzikos mokyklos pedagogė V.Purlytė.

„Durų“ inf.

Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Klaipėdos koncertų salė ir vėl mus pakvietė į šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“. Šiųmetinį renginių ciklą sudaro aštuoni įvairių žanrų meniniai projektai, suteikiantys progą prakilniai praleisti advento laikotarpį ir šventiškai sutikti paskutines didžiąsias išlydimų metų šventes. Festivalis pradėtas didinga gaida, pristatant įdomias ir reikšmingas dviejų didžiausių šalies orkestrų programas.

Rūta Vildžiūnienė

Gruodžio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje muzikavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o gruodžio 9-ąją klausėmės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro.

Tokios galingos meninės pajėgos suteikė progą ne tik išgirsti pasaulinius muzikos šedevrus, bet ir pasiklausyti Lietuvoje skambėjusios premjeros – N.Rosauro „Rapsodijos“ solo perkusijai ir orkestrui.

L. van Beethoveno fenomenas

Turbūt neatsitiktinai abiejų orkestrų programose nuskambėjo Ludwigo van Beethoveno opusai.

Gruodį minime šio genialaus kūrėjo 240-ąsias gimimo metines. Įdomu, jog tiksli kompozitoriaus gimimo diena nėra žinoma, tik išliko krikšto data – 1770 m. gruodžio 17 d. Vokietijoje, Bonoje, kurfiursto rūmų muzikanto šeimoje – tėvas buvo dainininkas, smuikininkas ir klavesininkas – gimęs berniukas pasižymėjo ypatingais muzikiniais gabumais (sakytume, nebloga genų kombinacija). Pastebėjęs sūnaus talentus, tėvas vertė jį kasdien groti po 5–8 valandas, tikėdamasis koncertinėmis kelionėmis po aukštuomenės menes susilaukti tokios pat komercinės sėkmės ir šlovės, kaip ir vunderkindo W.A.Mozarto atveju.

Tačiau pirmąja koncertine kelione aštuonerių L. van Beethovenui užkariauti pasaulio nepavyko. Jo gyvenimo kelias susiklostė kitaip – jis buvo sudėtingas, pažymėtas didžiuliais dvasiniais ir fiziniais sukrėtimais. Nuo 26-erių jam pradėjo silpnėti klausa – svarbiausias kompozitoriaus instrumentas, kuriuo galima pasitikrinti savo vidinį girdėjimą ir ženklais užrašytą muziką. Ir nors 1792 m. atvykęs į Vieną L. van Beethovenas pelnė šlovę kaip puikus pianistas atlikėjas ir improvizatorius, jis savo gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Komponavimo subtilybių mokėsi pas W.A.Mozartą (trumpai), J.Haidną ir kitus žymius kompozitorius. Tačiau progresuojanti liga trukdė svajonėms išsipildyti. Lūžio ir dvasinio apsisprendimo momentas įvyko 1802 m. Gydymui nedavus teigiamų rezultatų, kompozitoriui kilo noras nutraukti gyvenimą. Dažnai yra cituojamas tais lemtingais metais Heiligenštadte jo parašytas testamentas, leidžiantis bent iš dalies suprasti šio genijaus būsimų kūrinių meninius idėjinius vaizdus: „Man negalima palikti pasaulį, neįvykdžius to, kam jaučiuosi pašauktas. Mane sulaikė tik viena – menas“. O laiške draugui jis rašė: „Noriu sučiupti likimą už gerklės, visai palaužti manęs jam nepavyks“.

Lai šios kelios biografijos nuotrupos bus kuklus priminimas ir pagarbos ženklas menininkui, palikusiam pasauliui nepranokstamus muzikos šedevrus.

Trys Vienos klasiko partitūros

Šventiniuose koncertuose turėjome progą pasidžiaugti trimis Vienos klasiko opusais.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), diriguojamas austrų dirigento Georgo Marko, grojo du L. van Beethoveno kūrinius: uvertiūrą „Koriolanas” op. 62, sukurtą 1807 m., bei Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.3 c-moll, op 37, sukurtą 1800 m. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, atliko „Likimo“ simfoniją Nr.5 c-moll, op. 67, sukurtą 1808 m.

Uvertiūra ir penktoji simfonija parašytos po lemiamo apsisprendimo, kai kompozitorius kibo į kūrybą su visu įkarščiu ir temperamentu. Ir vienoje, ir kitoje partitūroje atsiskleidžia dramatizmas, ryškus patosas bei tragiškos lemties momentai. G.Marko diriguojamas LNSO atskleidė „Koriolano“ uvertiūros daugiaplanį, antikinėms tragedijoms būdingą siužetą – išdavystės ir pasirinkimo, valdžios ir savanaudiškumo, meilės ir ištikimybės temas. Kontrastingų temų priešpastatymas, plati dinaminė skalė, preciziškumas – tai svarbiausios interpretacinės savybės, kurios būdingos 70 metų jubiliejų švenčiančiam LNSO, vadovaujamam Juozo Domarko. Šis kolektyvas visada žavi savo profesionalumu ir įtaiga.

Trečiasis iš penkių L. van Beethoveno fortepijoninių koncertų yra priskiriamas lyriškiesiems opusams, nors bethoveniški dramatiniai epizodai, meniniai idėjiniai vaizdai braunasi ir pro šios partitūros puslapius. Reikia prisipažinti, kad solisto Daumanto Kirilausko interpretacija šiek tiek nuvylė, pritrūko jėgos ir minties gilumo. Techniškai virtuoziškai sugroti pasažai – tarsi be vidinio jaudulio, gebėjimo „iškelti“ mintį mažai tepriminė gaivališkąją kompozitoriaus dvasią.

Na, o LVSO „Likimo“ simfonijos interpretacija, diriguojant G.Rinkevičiui, su kaupu išryškino šios partitūros didingumą, meninių idėjų sodrumą, simfoninį plėtojimo gylį, persekiojantį lemties motyvą ir visas šias gijas temperamentingai suvedė į optimistinę finalinę ciklo dalį, pagrindžiančią kovos prieš nenumaldomą lemtį prasmę. Šio kūrinio atlikimas tapo abiejų koncertų emocine kulminacija.

L. van Beethoveno kūriniai pastaruoju metu koncertų salėse skambėdavo ne taip dažnai. Todėl džiugu klausytis pažįstamų ir pasiilgtų temų bei išgyventi muzikinių dramų ir emocijų maištingą poveikį, gėrėtis atliekamos muzikos interpretacijos subtilybėmis.

Jubiliejiniais R.Schumanno metais

Jubiliejinės datos šiemet yra susijusios ir su dar dviem iškiliomis muzikų asmenybėmis: Roberto Schumanno ir Frederico Chopino vardais. Visas pasaulis švenčia 200-ąsias šių kompozitorių romantikų gimimo metines.

LNSO koncerto antroje dalyje skambėjo R.Schumanno ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120. Tai keturių dalių simfoninė drobė, kurią kompozitorius ėmėsi kurti savo kūrybinguoju laikotarpiu, po laimingų vedybų su puikiąja pianiste K.Vyk 1841 m., partitūrą redagavo ir užbaigė tik 1851 m. Klausantis gyvybingos, romantiškai pakylėtos muzikos, mintyse iškildavo šio menininko nenuilstantis, pilietiškai aktyvus portretas. Jo gyvenimas tarsi „degė“ įvairių idėjų sūkuryje. Savo revoliucingomis nuotaikomis kompozitorius kovojo prieš nusistovėjusią meninę rutiną. Būdamas 24-erių R.Schumannas su bendraminčiais išleido „Naująjį muzikos žurnalą“, kurio puslapiuose pliekė muzikoje klestintį miesčioniškumą ir banalybę. Dešimt metų jis buvo šio leidinio idėjinis vadas ir redaktorius, turėjęs puikią literato gyslelę. Dar prieš imdamasis šio darbo, R.Schumannas išgyveno vidinę dramą, turėdamas atsisakyti atlikėjo pianisto karjeros (savo sukonstruotu specialiu mechanizmu pertempė ranką). Tuomet jis atsidėjo kompozicijai, recenzijų

rašymui, naujų menininkų vardų propagavimui ir t.t.

Toks intensyvus, nenustygstantis gyvenimo būdas nepraėjo be pėdsakų, vėliau atsiliepė jo dvasinei pusiausvyrai.

Ketvirtąją simfoniją kompozitorius ketino pavadinti simfoninėmis fantazijomis. Tai keturių dalių ciklas, kuriam būdinga tradicinė struktūra. Tačiau beveik kiekvienai iš dalių autorius paliko nurodą „Lehaft“ (gyvybingai) – tai, ko jam kartais ypač trūkdavo.

Tačiau to gyvybingumo netrūko koncerto metu. Pabrėžtinas austrų dirigento temperamentingas, plataus mosto dirigavimas, kuriam nuoširdžiai pakluso orkestro artistai. O matyti dirigentą sudėtingą partitūrą diriguojantį mintinai – ypač retas įvykis. Romantinio polėkio ir įkvėpimo muzika paliko ryškų įspūdį. Kad ir negausiai (kažin kodėl?) susirinkusi publika šiltais aplodismentais ir atsistojimu pagerbė atlikėjus.

Profesionalu ir artistiška

Temperamentingoji LVSO programa, taikliai pavadinta „Likimo ir nakties simfonija“.

Išraiškingai nuskambėjo LVSO atliekama M.Musorgskio simfoninė poema „Naktis raganų kalne“. Šis programinis kūrinys įspūdingai perteikė nežabotos energijos, gaivališkos jėgos įniršį ir siautulį. O svarbiausiu raganiumi galėjai laikyti maestro G.Rinkevičių dėl jo kaip visada temperamentingos, išraiškingos ir „pasiutimu” pulsuojančios dirigavimo manieros.

Galėtume įtarti, kad į LVSO koncertą gausiai susirinkusi publika buvo paviliota taip pat ir Pavelo Giunterio, kuris tą vakarą atliko minėtą brazilų perkusininko ir kompozitoriaus N.Rosauro „Rapsodiją“ solo perkusijai ir orkestrui. Kūrinys išties įspūdingas, turintis savo dramaturginę programą, kurią kiekvienas, ko gero, „persiskaitė“ savaip. Ji vedė nuo konkrečių gamtos garsų, paukščių čiulbesio ir kitokių iliustratyvių momentų, per aistringus ir temperamentingus Lotynų Amerikos ritmus ir melodijas, kartais priminusias XX a. šeštojo dešimt-

mečio kino filmų muzikinį apipavidalinimą, bei ritminius mušamųjų instrumentų viražus iki simbolinio „sugrįžimo“ atgal į gamtą. Šio kūrinio centrinė figūra – solistas P.Giunteris spinduliavo artistiškumu, įsijautimu ir virtuoziškumu, pademonstravo visą perkusijos įvairovę ir turtingumą. Ne menkesnis ir spalvingas „Rapsodijoje“ orkestro vaidmuo.

Į pabaigą artėjantis festivalis ir kituose koncertuose klausytojams pažėrė malonių ir žavingų meninių susitikimų bei patirčių.