Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Atsargūs lietuviško kino apkabinimai

Aivaras Dočkus

Lietuviškus filmus visuomet dalinu į tris kategorijas. Pirmoji – tie, kurie be istorijos. Šitų žiūrėti beveik neįmanoma, o jeigu reikia apie juos rašyti – tikra kančia. Antroji – tie, kurių istoriją galima sutalpinti į pusvalandį arba net į ketvirtį valandos. Šitie dar pakenčiami, nors į pabaigą darosi nepatogiai nuobodu. Trečioji – su aiškia, konkrečia istorija. Ši kategorija pas mus rečiausia ir vertingiausia. Čia prasideda kinas, apie kurį įdomu rašyti. Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ priklauso trečiajai kategorijai.

Juostoje – dvi pradžios

Nors po ankstesnio šio režisieriaus darbo „Aš esi tu“ ypatingas lūkesčių peizažas neatsiveria. Tačiau, skirtingai nuo kai kurių kitų mūsų – ne mūsų kino menininkų, K.Vildžiūnas akivaizdžiai progresuoja. Ar tai stipraus užnugario (prodiuseriai Krzysztofas Zanussi’s ir Karlas Baumgartneris bei scenarijaus redaktorius Franzas Rodenkirchenas) įtakos pasekmė? Jeigu taip, kodėl gi – ne? Kontaktai su pasaulinio kino grandais dar niekam nepakenkė. Be to, atsakomybė įpareigoja kurti filmus ne pačiam sau ir draugų grupelei, o platesnei kino rinkai.

Filme – dvi pradžios. Pirmoji – šabloniškai informatyvi: štai kokie neramūs laikai, blogi dėdės įgrūda į mašiną trečią persigandusį dėdulę. Filmo pabaigoje bus deja vu, tik su kitais veikėjais.

Antroji – tikroji istorija prasideda nuo detalių – epochos, atmosferos, personažų. Titruose gali rašyti kokius tik nori veiksmo metus. Jei po to pasirodę vaizdai neįtikins, žiūrovas su tavimi į ekraną nekeliaus. Todėl „Kai apkabinsiu tave“ pirmasis apkabinimas – šokių aikštelėje. Anų laikų muzika, spalvos, mados. Dvi draugės prie staliuko. Bėda, jog čia kūrybinei grupei pritrūksta drąsos kokiems nors drastiškiems sakiniams, įvykiams. Istorija nebūtinai turi prasidėti taip ramiai, ir įžanga nebūtinai turi atlikti įžangos funkciją. Tačiau K.Vildžiūnui tikriausiai pirmaisiais kadrais svarbiau nesugriauti negu staigiai sudėti siužeto pamatus. Klaidingos statybinės medžiagos nulemtų iškilusią Berlyno sieną tarp žiūrovų ir personažų.

Trūksta visai nedaug

Todėl pirmoji scena – tarsi šiaip sau, dėl laikmečio pavaizdavimo. Jokių papildomų impulsų herojams nesuteikia ir įdomumo publikai į akis neįkrato. Bet kadangi „Kai apkabinsiu tave“ turi tvirtą siužeto rėmą, langas neiškrenta ir nesudūžta. Net kuomet panelės Rūta ir Auksė komfortabiliai šnekučiuojasi kiemelyje.

Kuriant augančią įtampą ir dramą, komfortas yra svetimkūnis. Žiūrovas negali jaustis jaukiai kaip kokiame masažo salone.

Geriausias pavyzdys čia yra Quentinas Tarantino. Jo filmuose gražiai susėdę herojai pusvalandį šnekučiuojasi apie orą, o ore tvyro tragedijos dvelksmas. Kažkas artinasi. O to kažko atidėliojimas ir yra tikroji kino jėga.

Elžbieta Latėnaitė ir Jurga Jutaitė neblogai susitvarko su vaidmenimis, tačiau vietomis atrodo, jog prieš mus šiuolaikinės merginos. Iki absoliučios įtaigos trūksta visai nedaug, ir tas milimetras per centimetrą trukdo įtikėti.

Labiausiai nesuprantamas personažas yra Andriaus Bialobžeskio Vladas. Tėvas, iš Tarybų Lietuvos atvykęs į Berlyną susitikti su dukterimi. Nujaučiantis, jog yra tik šnipų žaidimo marionetė. Norintis pamatyti dukrą ir nenorintis jos matyti sovietinių „žiurkių“ automobilyje. Neapsisprendęs. Pasimetęs. A.Bialobžeskis tokį ir vaidina. Tiksliau, vaidina ne gyvą žmogų, o statišką būseną. O tokio ir užjausti kažkaip nepavyksta. Neaišku, kas jis per vienas. Ši mįslė taip ir lieka neįminta, o charakteris nesukurtas. Nežiniukas. O juk jis – antras pagal svarbą personažas. Ir nuo jo vidinių virptelėjimų priklauso žiūrovų pojūčių temperatūra.

Gyvybiškai svarbios scenos

Giedriaus Arbačiausko „slidus“ tipelis Juozas Aleksandravičius kur kas gyvesnis ir įdomesnis. Štai čia tvarkingai paliekama erdvė spėlionėms – kieno jis pusėje?

Bet labiausiai pavykusio herojaus titulas atitenka Petrovui. Aktorius Aleksas Kazanavičius talentingai įkūnijo „kagėbistinį – enkavedistinį“ niekšelį specialiai melagystėms paplonintu liežuviu. Gražbyliavimo meistras kaip smauglys vyniojasi aplink pašnekovo kaklą. Kalbėjimo stilius toks budeliškai minkštas, jog prieš akis iškyla vaizdai, kaip šis žmogėnas ramiu veidu kankina sovietų priešus.

Žinoma vokiečių aktorė Margarita Broich gavo nedaug ekrano laiko. Tos keliolika minučių įrodo jos aukštą lygį. Tačiau didesnis atradimas – jos sūnus Francas. Taip pat vos kelios minutės ekrane, užtat – kiek energijos ir vaikiško nuoširdumo! Tos kelios scenos filmui gyvybiškai svarbios, nes įneša į šią liūdną istoriją nerūpestingo linksmumo.

Apsiriboja įvykių atkūrimu

„Kai apkabinsiu tave“ pasakojimo stilius lietuviškai lėtokas.

Dinamikos trūksta, ją kompensuoja įdomesni aktoriniai darbai ir neišvengiamas siužeto judėjimas į priekį. Šalutinių įvykių nėra, todėl jau filmo viduryje imi laukti, ką pasiūlys atomazga.

O ji patogi įtampos trileriui užsimegzti. Tačiau K.Vildžiūnas apsiriboja tiesiog nuosekliu įvykių atkūrimu.

O juk lemtingoji kelionė į finalinį susitikimą yra itin geras apvalkalas detektyvinei atmosferai supakuoti. Paklius Rūta į spąstus ar ne? Persimes žvilgsniais su tėvu ar ne?

Ši zona nepanaudota. Viskas išsisprendžia per greitai, kad būtume šokiruoti. Sukrėtimo nėra ir kai Rūta uždaroma policijos nuovadoje. Siaubas perduodamas monologo tekstu, bet ne išoriniais ir vidiniais lūžiais.

Dokumentiniai kadrai filmo pabaigoje? Galbūt jie ir neiškrenta iš konteksto, tačiau papildomų potėpių bendram juostos paveikslui nesuteikia.

Nepaisant minėtų trikdžių, „Kai apkabinsiu tave“ yra įvykęs filmas. Įvykęs kaip ir apkabinimas, kuris labiau šiltas nei šaltas. K.Vildžiūnas nuveikė nemažą darbą. Lietuviškas kinas vėl teikia šiokių tokių vilčių.

Dainininkų kalvės šventė

Dainininkų kalvės šventė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedra šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Per tą laikotarpį ji išugdė ir į meninį kultūrinį gyvenimą išlydėjo daug talentingų, kūrybingų žmonių.

Daiva Kšanienė

Istorinės nuotrupos

Pradžioje (nuo 1971 m.) gyvavusi kaip šios mokymo ir mokslo institucijos Chorinio dirigavimo katedros Dainavimo sekcija (vad. V.Kuraitė), 1990 m. ji tampa savarankiška, kūrybinga ir savita Dainavimo katedra, vadovaujama prof. Onos Glinskaitės.

Puiki dainininkė, ilgametė Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė, sudėtingiausių soprano partijų ir vaidmenų (Tatjana P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, Margarita Ch.Gounod operoje „Faustas“, Liza P.Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Mikaela G.Bizet operoje „Karmen“, Aida G.Verdi’o operoje, Elza R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir kt.) atlikėja, pedagogė Dainavimo katedros vedėjos pareigose dirbo iki 2007 m.

Nuo tada iki dabar katedrai vadovauja prof. Valentina Vadoklienė.

Jau nebedirbantys katedros dėstytojai (G.Avižienienė, A.Bajerčius, O.Čulnova, N.Ma-meniškienė, L.Šalčiūtė, Z.Suncova, V.Kuraitė, A.Kliukinskienė, V.Kazlauskaitė-Samuitienė, V.Kliu-kinskas ir kiti) bei dabartiniai labai aktyviai dalyvauja meninėje koncertinėje veikloje.

Jie rengia rečitalius, solinius koncertus prestižinėse Lietuvos ir užsienio salėse.

Per pastaruosius penkerius metus Dainavimo katedros dėstytojai dainavo daugelyje Europos šalių ir už kontinento ribų.

Sukauptomis žiniomis ir scenine patirtimi pedagogai dalijasi su būsimais jaunaisiais dainininkais, Dainavimo katedros studentais.

Jie rengia savo klasės studentų koncertus, kartu koncertuoja, ruošiasi tarptautiniams ir respublikiniams konkursams.

Juose dalyvavo nemaža katedros studentų: R.Navickas, D.Kusaitė, I.Bakanas, J.Osipova, N.Grigalavičiūtė, L.Karkauskaitė, M.Rojus, A.Dromantaitė, N.Ka-šajeva, J.Butkytė ir kiti.

Studentai keletą kartų su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru atliko sudėtingas žymių kompozitorių operų arijas, duetus, scenas.

Absolventai ir studentai nuolat dalyvauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamose perklausose-konkursuose dėl vaidmenų atlikimo.

Atsiradus poreikiui, nuo 2004 m. katedroje pradėti rengti magistrai.

Katedros „orkestras“ yra koncertmeisterės L.Karpova, R.Paliulytė, V.Diukareva, M.Mosėnienė, E.Zizaitė, E.Bandzevičienė, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė ir kitos.

Daugelio jų puikus grojimas, ansamblio pojūtis, „susiklausymas“ padeda solistams interpretuojant kūrinius ir pajaučiant stilių.

Per 20 metų Dainavimo katedrą baigė 96 absolventai, kurie sėkmingai dirba Lietuvoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, JAV, ir kitur.

Nemažas būrys jų gražiai darbuojasi Klaipėdos muzikiniame teatre, taip pat Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose.

Koncertavo mokiniai ir studentai

Savo jaunatvišką jubiliejų katedra paminėjo keturiais įspūdingais renginiais bei koncertais.

Šventinį ciklą pradėjo meistriškumo pamokos, vykusios lapkričio 24-ąją. Prof. O.Glinskaitė jauniesiems dainininkams savo patirtį perteikė tema „Kvėpavimo būdų panaudojimo įtaka balso koordinacijai, repertuaro parinkimo tikslingumas“.

Prof. E.Kaniava vadovavo pamokoms tema „Balso lavinimo aspektai. Kūrinių stilistikos suvokimas ir interpretacija“.

Meistriškumo pamokose dalyvavo ne tik Dainavimo katedros studentai, bet ir geriausi S.Šimkaus konservatorijos mokiniai.

Natūralu, kad kitą dieną po meistriškumo pamokų jau vyko studentų ir mokinių koncertas.

Jį pradėjo patys jauniausi – S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai – mūsų vokalinio meno ateitis ir viltis (L.Laurinaitytė, M.Narmontas, R.Štemanetian, E.Kasputis, S.Zonys). Jiems talkino puikios koncertmeisterės T.Prokopovič, D.Černiauskaitė ir S.Danilova.

Koncertą tęsė tikras vokalinio meno „maratonas“ – Menų fakulteto Dainavimo katedros studentai I.Toleikytė, S.Petrauskaitė, B.Ignatavičiūtė, L.Stakvilevičienė, L.Gedgaudaitė, J.Balsys, R.Venckutė, N.Urnikienė, A.Mockevičius, L.Andriekutė ir A. Dromantaitė.

Jie pasirodė pajėgūs atlikti labai įvairių epochų, skirtingų šalių ir nuotaikų muziką.

Skambėjo A.Kačanausko, V.Blūšiaus, V.Kairiūkščio, W.A.Mozarto, A.Dvorako, M.Musorgskio, G.F.Händelio, P.Čaikovskio, G Donizetti’o, G.Puccini’o, M.Haupt-manno ir kitų autorių kūriniai.

Pakiliai studentų koncertą užbaigė Dainavimo katedros Operos studijos dalyvių uždegančiai atliktas fragmentas-finalas iš K.Millöckerio operetės „Studentas elgeta“.

Koncertmeisterės V.Diukareva, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė, M.Mosėnienė, R.Paliulytė, E.Bandzevičienė padėjo jauniesiems dainininkams perteikti atliekamų kūrinių dvasią, esmę ir stilių.

Studentus koncertui rengė katedros pedagogai prof. V.Vadoklienė, prof. O.Glinskaitė, prof. E.Kaniava, prof.K.Kšanas, V.Tarasovas, M.Gylys.

Dainavo absolventai ir dėstytojai

Ypač pradžiugino katedros absolventų koncertas lapkričio 29-ąją.

Dar kartą galėjome įsitikinti, kiek ir kokių puikių dainininkų parengė ši Menų fakulteto katedra. Dauguma koncerte dainavusių solistų yra Klaipėdos muzikinio teatro solistai (A.Dovydaitienė, J.Butkytė, V.Muravjovas, G.Pla-tūkis, R.Petrauskaitė, L.Ramelienė, L.Česlauskaitė, T.Vilaniškis).

Kartu sėkmingai pasirodė J.Osipova-Tarasova ir L.Karkaus-kaitė.

Visi solistai demonstravo gerą vokalinę formą, interpretacinius subtilumus, stiliaus pojūtį.

Skambėjo labai įvairi muzika: W.A.Mozartas, V.Belini’s, G.Gershwinas, F.Leharas, C.Debussy, A.Aliabjevas, S.Rachmani-novas, R.Straussas, J.Offenbachas, G.Verdi’s, A.Lara…

Fortepijono partijas absolventų koncerte atliko puikios pianistės E.Bandzevičienė, R.Paliulytė, M.Mosėnienė, V.Diukareva ir J.Platūkienė.

Šventinių renginių ciklą gruodžio 3-iąją užbaigė kulminacinis Dainavimo katedros dėstytojų koncertas – kaip juokavo katedros vedėja prof. V.Vadoklienė, „gala koncertas“.

Dainavo prof. V.Vadoklienė, D.Kužmarskytė, M.Gylys, G.Zei-caitė, V.Tarasovas.

Vokalinių žanrų požiūriu solistai parengė įvairią programą, kūrybingai, įdomiai interpretuodami skirtingų charakterių ir stilių kūrinius.

Įtaigiai nuskambėjo E.Griego, G.Bizet, I.Kalmano, V.Klovos, G.Verdi’o, J.Strausso, F.Leharo, G.Puccini’o, A.Kačanausko, M.Glinkos, W.A.Mozarto ir kitų kompozitorių kūriniai.

Subtiliai fortepijonines partijas atliko koncertmeisterės E.Zizaitė, R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė, M.Mosėnienė.

Šis koncertas tapo puikia mokykla studentams.

Visus koncertus gražiai bei santūriai vedė B.Abramavičiūtė-Kaniavienė.

Mokslingiausia 2010-ųjų biblioteka – Klaipėdoje

Mokslingiausia 2010-ųjų biblioteka – Klaipėdoje

Už pastangas stiprinant ir panaudojant bibliotekų pajėgumus, siekiant, kad Lietuvos gyventojai žymiai geriau naudotųsi informacinių technologijų galimybėmis naudingos informacijos gavimui ir bendravimui, 2010-ųjų gruodžio 7-ąją Lietuvos kultūros ministerijoje I.Simonaitytės bibliotekai buvo įteiktas apdovanojimas „Mokslingiausia 2010 m. biblioteka, surengusi daugiausia gyventojų mokymų“.

Rasa Merkevičiūtė

Mokėsi bibliotekininkai

2008 m. gruodžio 8 d. rekordu „Daugiausia vienoje vietoje internautų“ ir modernaus Mokymo centro atidarymu Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje startavęs projektas „Bibliotekos pažangai“, sėkmingai įsiliejęs į bibliotekos erdves ir bibliotekininkų veiklą, 2010-aisiais toliau tęsė savo misiją.

Už projekto lėšas įkurtoje Mokymo klasėje intensyviai vyko įvairaus pobūdžio mokymai bibliotekininkams – „Tęstiniai mokymai miesto bibliotekose dirbantiems bibliotekininkams“, „Suaugusiųjų mokymo pagrindai bibliotekų darbuotojams“, anglų kalbos kursai, kurie bus tęsiami ir kitais metais.

Taip pat aktyviai „dirbo“ kilnojamoji (mobili) klasė (nešiojamieji kompiuteriai, multimedija). Technika buvo skolinama Klaipėdos apskrities bibliotekoms – Šilutės, Skuodo, Klaipėdos miesto savivaldybės, – vykdančioms bibliotekininkų ir gyventojų mokymus.

Surengė akcijas

Stengiantis pritraukti naujus ir jau esamus skaitytojus į biblioteką, buvo organizuotos „Bibliotekos pažangai“ akcijos.

Pirmoji – „Internetas jūsų sodui“ – vyko 2010-ųjų pavasarį. Akciją sudarė 5 tiesioginės interneto transliacijos-susitikimai. Transliacijų metu Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto lektoriai pasakojo apie sodo ir daržo puoselėjimo naujoves, pristatė naujas daržovių veisles.

Kita akcija vyko mėgstantiems fotografuoti. Biblioteka kvietė į projekto organizuojamą renginį – tiesioginę vaizdo transliaciją „Atvirukai iš gimtinės“ su albumo „Neregėta Lietuva 2009“ autoriumi M.Jovaiša. Transliacijos metu bibliotekos lankytojai galėjo susipažinti su fotografavimo ypatumais: kaip fotografuoti dieną, naktį, kaip tvarkyti nuotraukas ir jas patalpinti įvairiose interneto svetainėse. Ši akcija į biblioteką pritraukė daugiausia jaunesnio amžiaus žmones.

Akcija „Pirmas kartas internete? Drąsiau! Pirmyn!“ nebijančius iššūkių gyventojus pasitiko rudenį. Tuokart tiesioginės vaizdo transliacijos metu susirinkusieji susipažino su naršymo internete pagrindais. Pirmą kartą prisėdę prie kompiuterio skaitytojai neišsigando, suprato, kad kiekvienas gali išmokti naudotis kompiuteriu. Tai įrodė ir transliacijos svečiai – garsus režisierius V.Pauliukaitis, neseniai internetu išmokusios naudotis R.Jerginienė ir K.Petrikienė. Dauguma dalyvių po transliacijos panoro įsijungti į bibliotekos rengiamus mokymus.

Vyko mokymai

Ruošdamasi mokymams I.Simo-naitytės biblioteka pritaikė „Biblio-

tekos pažangai“ pasiūlytą kursų medžiagą savo skaitytojų poreikiams ir pateikė gyventojams dvi mokymosi programas.

Pirmoji „Kompiuterinis raštingumas pradedantiesiems“ skirta tiems, kurie visai neturi darbo kompiuteriu patirties. Bibliotekininkės paaiškina kompiuterinius terminus („darbalaukis“, „piktogramos“, „aplankai“), padeda išmokti tinkamai įjungti, išjungti kompiuterį, valdyti kompiuterio pelę. Tuomet pereinama prie darbo su tekstu – surinkimas, taisymas, šrifto keitimas ir pan. Kurso pabaigoje susipažįstama su internetu, bibliotekos darbuotojos pageidaujantiems padeda susikurti elektroninį paštą. Ši dalis tarsi įvadas į antrąją mokymo programą „Interneto ištekliai“, kurią gali lankyti gyventojai, baigę pirmąją arba turintys bent minimalius darbo kompiuteriu įgūdžius. Šie mokymai orientuoti į informacijos paiešką internete. Biblio-

tekininkės pasiūlo grupei temas, iš jų besimokantieji patys išsirenka kelias, kurios jiems yra pačios aktualiausios. Abi mokymo programos orientuotos į praktinį darbą kompiuteriu, nes tik taip galima ugdyti individualius gyventojų gebėjimus naudotis informacinių technologijų galimybėmis. Be šių dviejų mokymų programų, I.Simonaitytės biblio-

teka 2010 m. surengė užsiėmimus studentams. Jie buvo supažindinti su bibliotekos paieškos sistemomis, interaktyviomis bibliotekos paslaugomis, duomenų bazėmis. Iš viso apmokyti 128 studentai.

Veda savanorės

Mokymus grupėms veda bibliotekininkės savanorės. Jos yra išklausiusios „Bibliotekos pažangai“ organizuotus kursus „Bazinės kompiuterinio raštingumo žinios“, „Interneto ištekliai ir naujos biblio-

tekų paslaugos“, „Suaugusiųjų mokymo pagrindai bibliotekų darbuotojams“. Taip pat bibliotekininkės mokėsi nuotolinio mokymosi kurse „Žiniatinklis 2.0“. Dauguma jų dirba skaitytojų aptarnavimo srityje, todėl labai džiaugiasi, kad po mokymų mato į biblioteką

prie kompiuterių skubančius gyventojus, kurie prieš kursus neskyrė interneto nuo kompiuterio, darbalaukio nuo monitoriaus, o dabar puikiai valdo kompiuterinę techniką, ieško informacijos internete, rašo elektroninius laiškus, užsisako bilietus internetu ir pan.

Informacija apie bibliotekoje vykdomas projekto „Bibliotekos pažangai“ akcijas talpinama bib-liotekos interneto svetainėje, „Facebooke“. Apie jau įvykusias akcijas, seminarus galima sužinoti paskaičius bibliotekos tinklaraštį.

„Šnekusis“ Mirandolinos viešbutis

„Šnekusis“ Mirandolinos viešbutis

Beveik tapo norma į menkiausią tekstą apie Klaipėdos dramos teatrą įterpti žodį „benamis“ – tarsi tai kolektyvui pridėtų papildomų balų ar galėtų tapti „lengvinančia aplinkybe“ vertinant spektaklį. Atsiriboju nuo šių minčių manydama, kad benamystė – puiki proga ieškoti teatro stiprybės, gyvybingumo, azarto, chameleoniško gebėjimo taikytis prie esamos situacijos ir aplinkos.

Gitana Gugevičiūtė

Iš poreikio kurti

Štai ir naujausias šio teatro produktas – spektaklis „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ – greičiausiai liudija naujo režisūrinio žodžio paieškas (pasikviesta jauna režisierė Gabrielė Tuminaitė), tam tikrą polinkį rizikuoti (pasirinkta šimtus kartų statyta Carlo Goldoni’o pjesė „Viešbučio šeimininkė“), poreikį kurti (tai antroji šio sezono premjera) ir nesyk eskaluotą tiesą, kad šiame teatre dirba puikūs aktoriai (Darius Meškauskas, sukūręs dvarininko Ripafrato vaidmenį, Nelė Savičenko ar Eglė Barauskaitė – aktorės, vaidinančios dvi aktores). Net tie, kurie ir šiame spektaklyje nesuspindo visu aktorinės meistrystės „gražumu“, įkvepia viltį sulaukti brandžių vaidmenų.

C.Goldoni’o pjesės „Viešbučio šeimininkė” siužetas daugeliui teatrą mėgstančių žmonių yra puikiai žinomas: žavi, protinga (o gal labiau – gudri) viešbučio šeimininkė Mirandolina yra susukusi galvą ne vienam vyrui, taip pat ir nuskurusiam markizui Forlipopoliui (akt. Edvardas Brazys) bei turtingam grafui Albafioritai (akt. Česlovas Judeikis). Pastarųjų meilikavimus Mirandolina atmeta, tačiau į vieną avantiūrą ji vis dėlto įsivelia: išgirdusi, kaip kavalierius Ripafrata nepagarbiai kalba apie moteris, kaip gina viengungio laisvę ir didžiuojasi galia atsispirti meilės pagundoms bei moteriškam žavesiui, ji imasi įgyvendinti klastingą planą – susukti galvą antifeministui ir jį mesti…

Vaidmenų galerija

Pagrindinį patrauklios, įdomios moters vaidmenį atlieka aktorė Toma Gailiutė. Fiziniai aktorės duomenys nepriekaištingi: ji plastiška, energinga, gyva, tačiau vidinė raiška stokoja subtilesnio personažo įkūnijimo. Todėl Mirandolina atrodo mažumėlę „fiktyvi“ šalia grynakraujiškai gyvenančio D.Meškausko Ripafratos.

Su dramaturginės medžiagos sugestyvumu prasilenkia ir Donato Švirėno kuriamas tarnas Fabricijus, demonstruojantis gėjiškas manieras ir sykiu teigiantis prieraišumą bei globėjiškumą savo poniai.

Bet iš esmės aktoriai susitvarko su C.Goldoni’o pjesės „šnekumu“. Todėl visai simpatiškos Č.Judeikio vaidinamo turtingo tuščiagarbio Albafioritos ir ambicingo, greitai įsiplieskiančio, bet neturtingo, amžinai įkaušusio, svirduliuojančio E.Brazio markizo Forlipopolio žodingos dvikovos, atskleidžiančios ir konkurencinę įtampą, ir opoziciją, kurioje gyvena tos pačios moters prielankumo siekiantys personažai.

Dar gražesnis N.Savičenko ir E.Barauskaitės duetas: visa, ką jos daro scenoje – išbaigta, motyvuota ir smagu. Jos leidžia sau pokštauti, improvizuoti, šaipytis iš aktorinių klišių, formulių, stereotipų ir tiesiog mėgautis kūrybinio proceso teikiamu malonumu.

Imponuoja scenovaizdis

Režisierė stengėsi nenuslysti teksto paviršiumi: tarp žaismingos komedijos eilučių ji aptiko ir kitą lygmenį – liūdesį, nostalgiją dėl neįvykusių meilių, nepavykusių gyvenimų, neišsipildžiusios aistros (štai ir Mirandolina, greičiausiai ne iš meilės, o bausdama visus tris savo gerbėjus, išteka už tarno Fabricijaus). Tik su šiomis inspiracijomis derinami režisūriniai sprendimai (dramatiškas patalynės lyginimas; dar dramatiškesnės vestuvės su tarnu Fabricijumi ir įspūdingas mušamųjų numeris) tarsi suraikė spektaklį nevienodo storumo ir skonio riekėmis.

Ir spektaklio kūrėjai pripažįsta, kad greitai (vos per mėnesį) pastatytą kūrinį reikia šlifuoti. Bet jau šiandien būtina pagirti vaidinimo apipavidalinimą – scenografijos stilingumą ir skoningumą, „daiktiškąsias“ nuorodas, nukreipiančias į veiksmo erdvę – itališką viešbutuką (vienoje pusėje – presuoto šieno „siena“, kitoje – įspūdingo dydžio natiurmortas, o centre – veiksmo „ašis“ – ilgas medinis stalas, prie kurio susėdę kalbas „varinėja“ Forlipopolis, grafas Albafjorita, tarnas Fabricijus ir visi kiti veikėjai). Į saikingą Žilvino Landzbergo scenografijos foną neiliustratyviai, natūraliai įsiliejo ir dailininkės Vilmos Dabkienės kostiumai (apsiaustai, nėriniai, perukai, apavas ir kt.)…

Štai žiūriu į „Mirandolinos…“ akimirkas, sugautas fotografijose, ir kyla įspūdis, kad jose spektaklis daug gyvesnis nei realybėje. Tikiuosi, kad tik kol kas.

Pasivaikščiojimai po Palangą žvalgantis dailės

Pasivaikščiojimai po Palangą žvalgantis dailės

Kristina Jokubavičienė

Pajūrio dailininkai nėra lepinami knygomis apie jų kūrybą. O juk bet kuris, net mažiausias parodos lankstinys, katalogas, bet kokia spausdinta informacija yra svarbi ne tik šiai dienai, bet ir ateičiai. Tad naujas albumas „Palanga. Dailės įžvalgos“ gražiai papildo knygų apie Vakarų regiono dailę sąrašą.

Palydėtą į pasaulį Palangos mero Vytauto Stalmoko žodžiais apie tai, kad „galime didžiuotis Palangoje sukurtais, saugomais, kuriamais, įvairiose erdvėse eksponuojamais dailės kūriniais, džiuginančiais ir palangiškius, ir miesto svečius“, leidinį jau sutiko palangiškiai, o neseniai jis pristatytas Klaipėdos publikai jaukioje Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. Ta proga buvo eksponuojami ir Palangos dailininkų kūriniai.

Prie albumo pasirodymo prisidėjo nemažas būrys bendraminčių ir pagalbininkų – visų jų pavardės paminėtos leidinyje. Pagrindinis idėjos generatorius, albumo sudarytojas fotografas Adas Sendrauskas nestokoja aktyvumo ir organizatoriaus gebėjimų. Tokiam ambicingam sumanymui įgyvendinti reikėjo ir energijos, ir pasitikėjimo.

Leidinio sėkmę nulėmė paprastas dailės kūrinių pateikimo principas. Sudėjus į jį beveik viską, kuo dailės srityje turtinga Palanga ir jos apylinkės – nuo muziejų erdvėse, kulto pastatuose, galerijose ir dirbtuvėse esančių kūrinių iki tautodailės darbų, – albumas tik įgijo patrauklumo eiliniam vartotojui. Tarsi vadovą dailės laike ir erdvėse jį verta pasiimti keliaujant po Palangą ir aplink ją. Kaip išties geraširdis smalsaus keliautojo palydovas jis veda nuo Tiškevičių rūmų Antano Mončio namų-muziejaus link, pakeliui sustoja prie „Eglės“, „Jūratės ir Kastyčio“, pakviečia pažiūrėti freskų cerkvėje bei primena, kad jų yra ir Šventojoje. Ant kopos pasisukus kartu su maištingomis „Žvejo dukromis“, nepamiršta ir originalių naujųjų stacijų Šventosios bažnyčioje…

Nuotraukos iš dailininkų dirbtuvių ir kūrinių reprodukcijos primena, kad Palanga turtinga ne tik tingių atostogautojų vasarą, bet ir kūrėjų, kurie čia gyvena ištisus metus. Albume skaitytojas ras pakankamą pirminę vaizdinę ir faktinę informaciją apie regiono dailės kūrinius ir kūrėjus – daugeliui užteks ir jos. Kam pritrūks – bus proga pasigilinti, nes, pasak sudarytojo A.Sendrausko, „autorius tikisi, kad šis nedidelės apimties albumas ne tik parodys Palangos dailės įvairovę, bet paskatins skaitytoją giliau pažinti Palangos menines vertybes“.

J.Vosylius: visąlaik jutau, lyg kas vestų

J.Vosylius: visąlaik jutau, lyg kas vestų

Prieš Kalėdas klaipėdietis tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius baigė lig šiol didžiausią savo gyvenimo kūrinį – 13 m aukščio ir 6 m pločio altorinę freską Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Nėrė į tą bedugnę

Prieš septynerius metus Šventojoje pastatytos bažnyčios, kurią projektavo Nacionalinės premijos laureatas architektas Ričardas Krištopavičius, statinio forma primena žuvėdrą, kuri dairosi į dangų užvertusi galvą. Bažnyčios viduje šviesu ir erdvu, visur dominuoja trikampės formos.

Prie jų dera dar 2008-aisiais J.Vosyliaus sukurtos Kryžiaus kelio stotys – 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą. Trikampes stacijas įrėmina dar du rombo formos kūriniai, pradedantys ciklą Kristaus kančia Alyvų kalne ir užbaigiantys jį Prisikėlimu.

Dailininko žodžiais, viskas įvyko ne pagal planą. Bet svarbiausia, kad įvyko, ir dar su kaupu. Kai pirmąsyk apsilankęs naujoje Šventosios bažnyčioje jis atkreipė dėmesį į tuščias jos sienas, pirma mintis buvo nutapyti čia freską. Tuomet išeidamas po mišių prie aukų dėžutės paliko savo vizitinę kortelę. Netrukus sulaukė bažnyčios klebono Vidmanto Griciaus skambučio ir pasidalijo su juo savo idėja. Kunigo paskatintas padarė eskizus. „Jam patiko. Bet mes bijojom vyskupo – žinojom jo nuostatą, kad bažnyčiai meno nereikia, užtenka kryžiaus. Tačiau ir jam patiko – mačiau, kaip nušvito akys, kai parodėm projektą“, – prisiminė J.Vosylius.

Anot jo, pirmasis freskos sumanymas buvęs tikras „univermagas“ – visko daugybė – bangų, laivų, žvaigždėtų skliautų… „Žiūriu, kad visa tai kažkaip nelimpa, per marga ir per gausu, – pasakojo dailininkas. – Taip dirbtuvėje besėdint ir besukant galvą, ką ir kaip čia geriau padarius, prieš akis atsivėrė stacijų sprendimas. Taigi teko pradėti nuo jų.“

Tapytojas prisimena ir kaip bažnyčioje atsirado originalus altorius – kapitalus, granitinis, valties / laivo formos – klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko kūrinys. Klebonas V.Gricius, švęsdamas savo 40-ąjį gimtadienį, prašė nenešti jam jokių dovanų, vietoj to paaukoti kas kiek gali naujam altoriui. „Šis klebonas supranta ir mėgsta meną, suvokia jo reikšmę žmonėms. Ir bažnyčią jis veda maksimaliu keliu, taip, kaip ir reikia, – neria į tą bedugnę, eina, daro, ir yra rezultatas“, – džiaugėsi J.Vosylius.

Liko kelionės atributai

Nutapęs stacijas jis vėl grįžo prie freskos eskizų. Sako dirbęs atmetimo principu, po truputį išgryninęs idėją ir taikęs prie stacijų, visos bažnyčios interjero, vardo ir dvasios. Vien projektą darė kone trejus metus.

„Sunkiai jis ėjosi, – atsiduso tapytojas. – Bet galiausiai viskas išsikristalizavo ir liko pagrindiniai dalykai – kelionės atributai. Kelionės laike, erdvėje, per jūras. Kadangi tai jūrų žvaigždė, norėjau panaudoti laivo motyvą. Jo idėja išsivystė į popierinio laivelio simbolį – gyvenimo trapumo metaforą. Marija čia yra mūsų kelionės dalyvė ir globėja. Jos didelis laivas – irgi popierinis. Ji apsupta mažų popierinių laivelių ir tarsi juda erdvėje ir laike. Jos rankų judesys – globojantis, erdvė tarp delnų primena širdies formą. Didelėje žvaigždėje greta figūros galima įžiūrėti Marijos monogramą. Bet ji nėra dominuojanti, tarsi paslėpta, nekrenta išsyk į akis. Taip ir norėjau. Įsižiūrėkite – dar yra du menami kryžiai – kaip spinduliai. Viršutinis „duoda šviesą“ žvaigždei, o per apatinį tarsi plaukia Marijos laivas. Kai saulė švysteli pro bažnyčios langus, tie spinduliai atgyja. Tuo baigiasi visa logika – ir plastinė, ir idėjinė, ir spalvinė.“

Pasak J.Vosyliaus, visuomet projektas yra tik vizijos ant popieriaus, o darbo metu daug kas keitėsi: „Pats sau netikėtai freskoje atvėriau dar vieną dimensiją – dangaus su žvaigždėmis. Ją pratęsiau kryžiumi centre, apačioje. Žinote, rytais, kai užlipdavau ant stelažo, jau žinodavau, ką ir kaip darysiu. Visąlaik jutau, lyg kas vestų…“

Jis tapė akrilu ant sauso tinko. Dailininkas tikino, kad tokia technika yra patvari, pati tinkamiausia žiemą nešildomoms patalpoms. Spalvas rinkosi atsargiai. Norėjo jų nedaug, beveik monochrominių, subtiliai tonuotų. Dėl interjero stilistikos. „Panašiai ir išėjo. Geltona, oranžinė, samanų žalumo, rusva – nuo šviesiausio iki vidutinio tamsumo tonų. Tik žvaigždė intensyvesnė. Vėlgi norėjau, kad derėtų prie stacijų bažnyčios šonuose. Tokiais atvejais įprastos žydros spalvos nesinorėjo ir neprireikė. Puikiai apsiėjau ir be jos“, – šypsojosi tapytojas.

Nuo Velykų iki Kalėdų

Baigiamasis – tapybinis etapas ant sienos užtruko nuo šiemečių Velykų beveik iki Kalėdų. Dailininkas juokėsi, kad kone aštuonis mėnesius didžiąją savo laiko dalį praleido ant pastolių, kol ištapė 78 kvadratinius metrus. Savo kūrinį jis pavadino „Marija – jūrų žvaigždė (Kelionė)“.

Šventosios bažnyčios klebonas V.Gricius minėjo, kad freska bus pašventinta vasarą, per aštuntąsias Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios pašventinimo metines. Anot jo, lėšų freskai pavyko sukaupti iš parapijiečių ir į Šventąją atvykstančių poilsiautojų aukų. Dosniai aukojo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.

„Ji atsirado gerų žmonių supratimo ir pagalbos dėka, – tvirtino V.Gricius. – Menas šiai vietai suteikia daugiau sakralumo. Tai dar vienas žingsnis tobulybės link. Džiaugiuosi, kad bažnyčia gražėja, sakralėja. Šis kūrinys – didelis indėlis į sakralinio meno lobyną.“

„Mano profesija yra tapyti freskas. Šiais laikais retai tenka tokia atgaiva širdžiai ir dar bažnyčioje – man tai didelė laimė“, – teigė J.Vosylius.

Tai jau ketvirtoji ir pati didžiausia jo freska maldos namuose. Yra jų sukūręs Pagėgių, Sovetsko ir Klaipėdos bažnyčiose. Per 37 kūrybos metus J.Vosylius nutapė per dvi dešimtis freskų viešuosiuose interjeruose.

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

Pelenė ir geltonojo lagamino paslaptis

 

Šiais laikais knygų sutiktuvės vyksta įvairiausiose vietose – knygynuose, bibliotekose, kavinėse, mugėse ar teatruose. Štai ir Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į knygos pristatymą premjeriniu spektakliu „Stebuklingas Pelenės laikas“.

Gitana Gugevičiūtė

Atgyja knygos puslapiai

Sakyčiau, netradicinį – jame žiūrovas ne tik narplioja detektyvinės istorijos peripetijas, bet ir stebi, kaip atgyja trimatės knygos puslapiuose „užrašytas“ pasakojimas apie darbščią, linksmą, talentingą, muzikalią mergaitę Pelenę, kartu su pamote ir dviem įseserėm gyvenančią dar 1964-aisiais pastatytame penkiaaukštyje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“ – tai Šarlio Pero pasakos parafrazė, interpretacija, pokalbis su literatūros klasika tapusiu kūriniu. Ir ne tik. Tai interpretacijos interpretacija – stimulu teatriniams ieškojimams tapo aktorės, režisierės Nijolės Indriūnaitės poetiška pjesė „Stebuklingas laikas“. Gurkštelėjusi šio šaltinio vandens režisierė Gintarė Radvilavičiūtė drąsiai patraukė šiuolaikiškumo link kurdama „veiksmingą“ scenarijų (tai ne taip jau dažnai pasitaiko), bet palikdama erdvės ir poetiniam žodžiui, metaforai, virsmo stebuklui, kuris įvyksta lengvai atpažįstamoje nūdienoje – čia kiemai plyšta nuo automobilių; spauda vaikosi žvaigždžių (spektaklio Princas – pop / rock drum and bass grupės „Šalpusniai“ lyderis), skandalų ir kriminalų; policija tardo pirmą pasitaikiusį, o santykių atsainumas ir paviršutiniškumas, regisi, yra pasiekęs apogėjų.

Spektaklis – visai šeimai

Pelenės šiame spektaklyje neaplanko stebuklinga fėja, tėtis iš kelionės neparveža trijų stebuklingų riešutėlių, bet asmenybės „transformacija“ vis dėlto įvyksta – autobusų stotelėje mergaitė randa lagaminą, kuriame – jai tinkanti suknelė ir batukai (jais pasipuošusi Pelenė ir sužiba grupės „Šalpusniai“ koncerte).

Šį spektaklį įmanoma laikyti savotiška satyra, kurioje jungiasi poezija, absurdo elementai (naujienas it radijo stotis trimituoja ežys; romantiškoje fantazijoje prasklendžia žvaigždė, berniukas ir… raketa; Pelenė – lyg įkūnydama tūkstančių mergaičių svajones – su savo mylimu Princu filmuojasi naujausiame grupės „Šalpusniai“ videoklipe ir pan.), spontaniškai gimsta kalambūrai ar aforizmai.

Dėl daugelio priežasčių šį spektaklį norisi vadinti ne spektakliu mažiesiems, o spektakliu visai šeimai: vyresnioji auditorijos dalis gali mėgautis tekstu, o mažesniuosius – dar nesukaupusius didelės gyvenimiškos patirties – žiūrovus nuperka dinamiškas ir plastiškas veiksmas, kurį puikiai organizuoja aktorė Renata Kutaitė.

Plataus diapazono kūrėja

Apie R.Kutaitės darbą verta kalbėti „iš naujos pastraipos“.

Verta džiaugtis aktorės talentu sukurti masinio veiksmo įspūdį (labai greitai pamiršti, kad tai monospektaklis), aktoriniu (ne tik lėlininkės) meistriškumu (organika, spontaniškumu, geru humoro jausmu, judesio ir balso technika), gebėjimu persikūnyti, įsikūnyti, akimirksniu pasikeisti; suvaldyti veiksmą ir auditoriją. Ji išvaizdi, subtili ir nenuobodi atskirų spektaklio scenų „jungiamoji grandis“.

Sukūrusi ne vieną gražų vaidmenį Renata ir šįsyk pasirodė kaip plataus diapazono kūrėja, išraiškingai ir išradingai pasakojanti istoriją, pamatytą detektyvės Zofijos – pseudonimu Didžioji Z (palyginimui – NBA lygoje Big Z vadina Žydrūną Ilgauską) – „budria erelio akimi“, išjaustą „karšta liūtės širdimi“, pagardintą „labradoro nuoširdumu“.

Muzikalus ir vizualus

Spektaklis muzikalus (kompozitorė Aušra Vaštakaitė) ir vizualus. Ryški spektaklio stilistika akivaizdžiai kreipia žvilgsnį į lėlių kūrėjos dailininkės Viktorijos Dambrauskaitės įspūdingą knygą.

Dailininkė sukūrė personažus, praturtintus iškalbingomis detalėmis (judančiomis akimis, pėdomis, charakteringais judesiais etc.), ir šiaip objektais, nebūtinai tiesiogiai su veiksmu susijusiais, bet gerokai praturtinančiais vaizdą. Jie padeda įkūnyti stebuklingą atmosferą (daug kartų kylanti ir nusileidžianti saulė bei mėnulis, medžio šakose skraidžiojantis balandis; debesėlis ir žaibas bei kt.), atspindėti (pratęsti) veikėjo nuotaiką, būseną. Dėl šio „stebukliškumo“ iš pirmo žvilgsnio su spektaklio turiniu ir jo stilistine raiška nederantis pavadinimas susilieja į vientisą, išbaigtą kūrinį, kurį pamatyti norisi dar ne kartą.

Tiesa, gali būti, kad šias detales atrado visai ne dailininkė, o režisierė ar aktorė, todėl vertinant spektaklį teisingiau būtų akcentuoti komandos sėkmę. Tai ir darau.

Komentaras

Komentaras

 

Kristina Jokubavičienė

Dailėtyrininkė

Senųjų bažnyčių vidaus dekoro sistema paprastai formavosi šimtmečiais, vis papildoma įvairios stilistikos profesionaliosios bei liaudies dailės kūriniais, o arčiau mūsų laikų – ir kičinėmis masinės produkcijos grožybėmis. Naujoji kulto architektūra kelia lakoniško aiškumo bei paprastumo uždavinį ir statinio formoms, ir jo interjerus užpildantiems bažnytinės dailės kūriniams. Kokių įtakų – Vakarų Europos, Skandinavijos kraštų, ankstyvųjų krikščionių laikų ar vietinės regioninės architektūros – šiuolaikinių bažnyčių formose beieškotume, dailininkams tenkančios kulto pastato vidaus erdvės vis dėlto lieka ribojamos kanonų ir liturgijos reikalavimų, užsakovo nubrėžtos temos bei ikonografijos. Ne mažiau aktualiu išlieka suprantamumo aspektas, tad natūralu, kad dažniau linkstama prie tradicinių, klasikinių sprendimų. Tačiau svarbiausiu svertu šioje subtilioje tikėjimo, bažnytinės misijos atskleidimo srityje lieka dailininko kūrybiškumas. Tikriausiai retuose maldos namuose taip sėkmingai ir nuosekliai klostosi puošybos reikalai kaip Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje. Užsakovų skonis ir pasitikėjimas menininkais, kūrėjų profesionalumas ir gebėjimas suteikti tradicijai naujas formas per kelis metus po bažnyčios konsekravimo (2003) suformavo unikalią sakralinės erdvės visumą. Lakoniška ir santūri bažnyčios architektūra paremta simboline trikampio forma. Švenčiausios Trejybės simbolika, trikampis su nuolat mus stebinčia ir saugančia Dievo akimi viduryje, religiniame mene sutinkama labai dažnai. Ši pirminė geometrinė forma, nuolat besikartojanti pastato apybraižose, plane, vidaus erdvės struktūroje, sienų konfigūracijoje, tapo atsparos tašku ir tapytojui J.Vosyliui kuriant Kryžiaus kelio stotis (lot. Via Crucis, liaudiškai vadinamos stacijomis). Tikrai gausioje sakralinio meno objektais J.Vosyliaus kūryboje jos išskirtinės: netradiciniu formatu, minimalistiniu spalviniu sprendimu, kraštutiniu lakonizmu, koncentruota kančios erdve ir simboliniu fragmento įprasminimu. Tik veidai, rankos, kryžiaus dalys, drobulės klostės; tik ruda ir raudona spalvos. Didžiausią įspūdį palieka ypač išraiškingos rankos, jų ritmas, kryptys ir rankų gestų analogijos ar priešstatos kryžiaus sankirtoms, kryptims, medžio tekstūrai. 14 trikampių drobių tarsi apjuosia parterio erdvę; trikampių smailės kreipia žvilgsnį altorinės dalies link, kur jį abipus sustabdo ir/arba pradeda dvi rombo formos kompozicijos – „Kristus Alyvų kalne“ ir „Prisikėlimas“. Tamsaus granito, aptakių didingų formų altorius (skulptoriaus A.Sakalausko kūrinys) sujungia į ratą parterio trikampių ir rombinių kompozicijų su nušvitimais ir patamsėjimais horizontalų judėjimą. Taip pabrėžiamas žemiškosios Kristaus istorijos dalies materialumas. Vaizdų visuma tampa pradžios ir pabaigos metafora, giliaprasme žinia, siunčiama būtent šių laikų žmogui (tai vyksta artimu – akių lygmeniu). Kitas žingsnis ir naujas sprendinys – freska virš altoriaus, atskleidžianti programinę Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės temą. Didžiulė freska lyg gaivalingas šviesos ir oro srautas kyla aukštyn ir kartu leidžiasi žemyn, tapdama stipria simboline jungtimi tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus. Iš šonų aiškiai apibrėžta sienų vertikalėmis freska neturi viršaus ir apačios ribų. Viršuje jos judėjimą pratęsia nušvintančio kryžiaus motyvo įstrižainė, apačioje – to paties motyvo atspindys. Freska sukomponuota iš daugybės persikertančių ir besiklostančių didesnių ir mažesnių plokštumų, kurios kuria begalinės erdvės įspūdį. Trapi Mergelės figūra šiame dinamiškų plokštumų sankirtų ir spinduliuojančios kelrodės žvaigždės su monograma fone traktuojama kaip vizija. Akinančia balta šviesa nušvintantis kampuotas nimbas pabrėžia labiausiai visoje kompozicijoje modeliuotą dalį, liūdesio ir susikaupimo šešėliu pažymėtą Mergelės veidą. O figūra dematerializuojama, pamažu nyksta ją gaubiančio ir amžinybės vėjuose besiplaikstančio apsiausto klostėse, susilieja su šviesėjančių plokštumų pjūviais. Parterio meninių akcentų sąlyginio medžiagiškumo freskoje nebelieka. Matome lengvus lankstinius, popierinius laivelius ir paukščius, kurie pasklidę tik linijomis ir lengvais atspalviais atskirtuose erdvių fragmentuose. Juose atsiranda ir pasakiškais šviesuliais nusėtas nakties dangaus ruožas, ir nekonkretizuoti kopų, galbūt bangų motyvai. Metaforiška freskos erdvė pratęsia interjero skaidymus, sustiprina vientisos geometrinės erdvės pojūtį, o savuoju alegoriškumu teikia daugybę interpretacijos variantų. Pasiekta harmonija tarp idėjos, tapybos, grafiškų linijų ir architektūros. Visuma suvokiama kaip monumentalus lankstinys, kuriame plokštumos ir jų junginiai sukuria skambias ritmines struktūras, o idėja išreiškiama per metaforas ir paraboles, emocionalų ir taip pat giliai prasmingą spalvinį sprendimą. Tai modernus, šiuolaikiškas ir kūrybiškai tradiciją interpretuojantis sprendimas.

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

TRUMPAI:

Klaipėdos jaunieji pianistai triumfavo Latvijoje

Gruodžio 4 d. Latvijos mieste Koknese vyko VII tarptautinis P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkursas. Sėkmė lydėjo jame dalyvavusius klaipėdiečius.

J.Karoso muzikos mokyklos moksleivės Anastasijos Miškevič grojimas buvo įvertintas konkurso Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Šios mokyklos moksleivė Emilija Šukytė laimėjo trečiąją vietą. Jų abiejų mokytoja – Vaiva Purlytė.

Žiuri komisijos pripažinimo sulaukė ir Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunieji pianistai. Tai Klementas Jeremčiukas, laimėjęs trečiąją vietą (mokytoja T.Žagarienė), bei Robertos Balčiūtės ir Salomėjos Galdikaitės ansamblis, vėlgi įvertintas trečiąja vieta (mokytojos J.Brun ir E.Ambrozaitienė). Konkurso diplomas įteiktas ir Anai Voločko (mokytoja V.Šarkuvienė).

Renginio atidarymo koncerte puikiai pasirodė J.Kačinsko muzikos mokyklos jaunoji pianistė Jelizaveta Šeršniova (mokytoja V.Šarkuvienė).

„Puikus ir garbingas Klaipėdos jaunųjų atlikėjų meistriškumo įvertinimas ir pripažinimas“, – neslėpė džiaugsmo ir pasididžiavimo savo mokiniais iš konkurso Latvijoje grįžusi J.Karoso muzikos mokyklos pedagogė V.Purlytė.

„Durų“ inf.

Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją

Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją

Lapkričio pabaigoje uostamiestyje startavusi ketvirtoji fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė „Erozija“ šįkart konkretizuoja renginio koncepciją, suvokėjo dėmesį nukreipdama į intriguojančią paantraštę „La(o)st Image“ (angl. paskutinis (prarastas) atvaizdas), kuri, anot bienalės kuratoriaus Gyčio Skudžinsko, tampa „nuoroda į dabartinę atvaizdais perprodukuotą vizualinę rinką ir vertybinę bet kokio atvaizdo devalvaciją“.

Danguolė Ruškienė

Vizualinės diskusijos objektas

Menininkai, praėjusiose „Erozijos“ bienalėse dažniau dėmesį koncentravę į fotografijos kaip žanro eroziją (procesą, kurio metu niveliuojasi ir/ar išnyksta ribos tarp skirtingų meno sąvokų/reiškinių), laipsniškai jai pereinant į sąlygiškai giminingas meno formas, šįkart fotografiją pasitelkė kaip pagrindinę medžiagą (ne priemonę) ar kaip centrinį objektą vizualinei diskusijai.

Be abejonės, ir šįkart fotografija liko išeities tašku, inspiruojančiu kūrinio atsiradimą. Tokia bienalės sumanymo korekcija atsirado reaguojant į šiandienines meno pasaulio aktualijas, kur vertinimo kriterijus daugiau ar mažiau koreguoja technologinės naujovės. Tiesa, kontekstas pasirinktas gerokai platesnis, neapsiribojant vien meno lauku, o gvildenant (at)vaizdo devalvacijos problematiką apskritai. Kaip teigė bienalės organizatoriai, technologijų amžius ir jų prieinamumas beveik kiekvienam ne tik veikia (už)fiksuojamo atvaizdo prasmę, bet ir neišvengiamai jį nuvertina. Tokiu atveju fotografija tampa tik dar viena vaizdų nusavinimo/konservavimo/reprodukavimo priemone.

Išsami fotomedijos analizė

Keletas autorinių interpretacijų šia tema jau buvo pateiktos prieš porą metų vykusioje „Erozijos“ bienalėje. Tąkart fotografija kaip realybės fiksavimo priemonė buvo kritikuojama jos pačios formomis (I.Savčenkos „Fotografija“; G.Trimako „Pauzės“) ar pasitelkiant verbalinę raišką (V.Michelkevičiaus ir A.Anglickaitės „Pokalbiai apie istoriją ir fotografiją“).

Tačiau šiais metais tai tapo pagrindiniu tyrimo objektu kiekvieno autoriaus kūrinyje. Bene išsamiausią fotografijos medijos analizę personalinėje parodoje atliko J.Kuršys. Autorius ne tik nutolsta nuo pirminės fotografijos paskirties – užfiksuoti ir reflektuoti konkretaus vaizdo statišką kopiją, bet tikslingai formuoja procesą, į kurį netikėtai įtraukia patį suvokėją. Tokiu būdu ekspozicija tampa dinamiško, kintančio priklausomai nuo suvokėjo veiksmų vyksmo vizualine raiška. Būtent čia taip išplečiama šios medijos sąvoka, kad jai vertinti nebepakanka nusistovėjusių vertinimo kriterijų. „Erozija“, koreguodama estetines kategorijas, stipriai klibina įprastus kūrinio suvokimo standartus.

Dominuoja socialinė tematika

Ne mažiau intriguojantys, tačiau gerokai talpesni subjektyvioms interpretacijoms sprendimai pateikiami ir jungtinėje „Erozijos“ parodoje.Parodos dalyvių dėmesio centre – pastarųjų amžių dominante tapusi socialinė tematika, kuri aprėpia ne tik atskiros šalies ar tautos politines, ekonomines ir kt. aktualijas, bet ir universalizuoja jas iki bendražmogiškų egzistencinių problemų, nesunkiai adaptuotinų kiekvienai tautai ar teritorijai.

Lig šiol „Erozijoje“ dažniausiai eskaluotos nudėvėtų ar naujai pažintų erdvių ir autoriaus sąveikos, sukonstruotos pasitelkiant tiesioginį jų kontaktą, šiųmetėje „Erozijoje“ tampa nebeaktualios. Pirmapradis vizualiosios medžiagos autentiškumas, kaip ir priemonės jai fiksuoti, nėra svarbūs. Kritikuojama ne tik įprasta fotografijos medijos sąvoka, taip pat ir technologijos, kurios padeda ją kurti.

Sumenko savo mastu

Nors sulig kiekviena „Erozija“ laipsniškai tolstama nuo tradicinės fotografijos sampratos, koncepciniu požiūriu ketvirtą kartą uostamiestyje surengta bienalė lyg niekuo ir nepakito.

Nuosekliai sekama ta pačia linija toliau gilinantis į išplėstines fotografijos formas, kaskart aptinkant naujų ir galbūt netikėtų atodangų. Antrosios bienalės metu kuratoriaus G.Skudžinsko išsakyta mintis, kad šiose parodose „susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausio atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika“, galėtų reziumuoti ir šių metų renginį.

Tenka apgailestauti tik dėl to, kad ketvirtoji bienalė dar labiau nei praėjusioji, sumenko savo mastu. Smarkiai sumažėjo ne tik dalyvių, bet ir parodų skaičius. Pagreitį ir aktualumą įgijusi „Erozija“ antrosios bienalės metu, kai buvo surengta net 11 parodų, išsidėsčiusių per visus metus, ir pakviesta beveik 100 Lietuvos ir užsienio autorių, šiais metais atrodo gana kukliai.

Kelia abejonių, bet…

Deja, tradicija netapo ir „Erozijos“ bienalės parodų išvežimas į užsienį, taip lietuvių autorius pristatant svetur. Abejonių kelia ir tokie faktai, kaip autoriaus įtraukimas į grupinę parodą su tais pačiais jo darbais, kuriais vos prieš porą mėnesių jis buvo pristatytas personaline paroda beveik greta esančiose erdvėse, bet jau kitais tikslais ir kitomis intencijomis.

Tačiau, nekreipiant dėmesio į šiuos pokyčius, „Erozija“ išlieka dinamiškas, atviras novatoriškoms idėjoms, išgrynintos koncepcijos šiuolaikinio meno renginys. Kol kas toks vienintelis Klaipėdoje.

Belieka tikėtis, kad besileidžianti bienalės parodų ir jose dalyvaujančių menininkų kiekybinė kreivė yra tik dabartinės ekonominės situacijos šalyje padarinys ir jokiu būdu nelems šio renginio ribotumo ateityje.