Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją

Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją

Lapkričio pabaigoje uostamiestyje startavusi ketvirtoji fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė „Erozija“ šįkart konkretizuoja renginio koncepciją, suvokėjo dėmesį nukreipdama į intriguojančią paantraštę „La(o)st Image“ (angl. paskutinis (prarastas) atvaizdas), kuri, anot bienalės kuratoriaus Gyčio Skudžinsko, tampa „nuoroda į dabartinę atvaizdais perprodukuotą vizualinę rinką ir vertybinę bet kokio atvaizdo devalvaciją“.

Danguolė Ruškienė

Vizualinės diskusijos objektas

Menininkai, praėjusiose „Erozijos“ bienalėse dažniau dėmesį koncentravę į fotografijos kaip žanro eroziją (procesą, kurio metu niveliuojasi ir/ar išnyksta ribos tarp skirtingų meno sąvokų/reiškinių), laipsniškai jai pereinant į sąlygiškai giminingas meno formas, šįkart fotografiją pasitelkė kaip pagrindinę medžiagą (ne priemonę) ar kaip centrinį objektą vizualinei diskusijai.

Be abejonės, ir šįkart fotografija liko išeities tašku, inspiruojančiu kūrinio atsiradimą. Tokia bienalės sumanymo korekcija atsirado reaguojant į šiandienines meno pasaulio aktualijas, kur vertinimo kriterijus daugiau ar mažiau koreguoja technologinės naujovės. Tiesa, kontekstas pasirinktas gerokai platesnis, neapsiribojant vien meno lauku, o gvildenant (at)vaizdo devalvacijos problematiką apskritai. Kaip teigė bienalės organizatoriai, technologijų amžius ir jų prieinamumas beveik kiekvienam ne tik veikia (už)fiksuojamo atvaizdo prasmę, bet ir neišvengiamai jį nuvertina. Tokiu atveju fotografija tampa tik dar viena vaizdų nusavinimo/konservavimo/reprodukavimo priemone.

Išsami fotomedijos analizė

Keletas autorinių interpretacijų šia tema jau buvo pateiktos prieš porą metų vykusioje „Erozijos“ bienalėje. Tąkart fotografija kaip realybės fiksavimo priemonė buvo kritikuojama jos pačios formomis (I.Savčenkos „Fotografija“; G.Trimako „Pauzės“) ar pasitelkiant verbalinę raišką (V.Michelkevičiaus ir A.Anglickaitės „Pokalbiai apie istoriją ir fotografiją“).

Tačiau šiais metais tai tapo pagrindiniu tyrimo objektu kiekvieno autoriaus kūrinyje. Bene išsamiausią fotografijos medijos analizę personalinėje parodoje atliko J.Kuršys. Autorius ne tik nutolsta nuo pirminės fotografijos paskirties – užfiksuoti ir reflektuoti konkretaus vaizdo statišką kopiją, bet tikslingai formuoja procesą, į kurį netikėtai įtraukia patį suvokėją. Tokiu būdu ekspozicija tampa dinamiško, kintančio priklausomai nuo suvokėjo veiksmų vyksmo vizualine raiška. Būtent čia taip išplečiama šios medijos sąvoka, kad jai vertinti nebepakanka nusistovėjusių vertinimo kriterijų. „Erozija“, koreguodama estetines kategorijas, stipriai klibina įprastus kūrinio suvokimo standartus.

Dominuoja socialinė tematika

Ne mažiau intriguojantys, tačiau gerokai talpesni subjektyvioms interpretacijoms sprendimai pateikiami ir jungtinėje „Erozijos“ parodoje.Parodos dalyvių dėmesio centre – pastarųjų amžių dominante tapusi socialinė tematika, kuri aprėpia ne tik atskiros šalies ar tautos politines, ekonomines ir kt. aktualijas, bet ir universalizuoja jas iki bendražmogiškų egzistencinių problemų, nesunkiai adaptuotinų kiekvienai tautai ar teritorijai.

Lig šiol „Erozijoje“ dažniausiai eskaluotos nudėvėtų ar naujai pažintų erdvių ir autoriaus sąveikos, sukonstruotos pasitelkiant tiesioginį jų kontaktą, šiųmetėje „Erozijoje“ tampa nebeaktualios. Pirmapradis vizualiosios medžiagos autentiškumas, kaip ir priemonės jai fiksuoti, nėra svarbūs. Kritikuojama ne tik įprasta fotografijos medijos sąvoka, taip pat ir technologijos, kurios padeda ją kurti.

Sumenko savo mastu

Nors sulig kiekviena „Erozija“ laipsniškai tolstama nuo tradicinės fotografijos sampratos, koncepciniu požiūriu ketvirtą kartą uostamiestyje surengta bienalė lyg niekuo ir nepakito.

Nuosekliai sekama ta pačia linija toliau gilinantis į išplėstines fotografijos formas, kaskart aptinkant naujų ir galbūt netikėtų atodangų. Antrosios bienalės metu kuratoriaus G.Skudžinsko išsakyta mintis, kad šiose parodose „susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausio atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika“, galėtų reziumuoti ir šių metų renginį.

Tenka apgailestauti tik dėl to, kad ketvirtoji bienalė dar labiau nei praėjusioji, sumenko savo mastu. Smarkiai sumažėjo ne tik dalyvių, bet ir parodų skaičius. Pagreitį ir aktualumą įgijusi „Erozija“ antrosios bienalės metu, kai buvo surengta net 11 parodų, išsidėsčiusių per visus metus, ir pakviesta beveik 100 Lietuvos ir užsienio autorių, šiais metais atrodo gana kukliai.

Kelia abejonių, bet…

Deja, tradicija netapo ir „Erozijos“ bienalės parodų išvežimas į užsienį, taip lietuvių autorius pristatant svetur. Abejonių kelia ir tokie faktai, kaip autoriaus įtraukimas į grupinę parodą su tais pačiais jo darbais, kuriais vos prieš porą mėnesių jis buvo pristatytas personaline paroda beveik greta esančiose erdvėse, bet jau kitais tikslais ir kitomis intencijomis.

Tačiau, nekreipiant dėmesio į šiuos pokyčius, „Erozija“ išlieka dinamiškas, atviras novatoriškoms idėjoms, išgrynintos koncepcijos šiuolaikinio meno renginys. Kol kas toks vienintelis Klaipėdoje.

Belieka tikėtis, kad besileidžianti bienalės parodų ir jose dalyvaujančių menininkų kiekybinė kreivė yra tik dabartinės ekonominės situacijos šalyje padarinys ir jokiu būdu nelems šio renginio ribotumo ateityje.

Kelios pastabos apie „čia ir dabar“

Kelios pastabos apie „čia ir dabar“

Gytis Skudžinskas

„Erozijos“ bienalės parodų kuratorius

Laikas yra labai keistas dalykas. Atrodo, visai neseniai Klaipėdoje pradėta organizuoti fotografijai ir paralelinėms meno formoms skirta bienalė „Erozija“. Bet šiemet tai jau ketvirtasis renginys, bylojantis, kad nuo pirmosios parodos prabėgo šešeri metai.

Daugiau domėjimosi!

Pati fotografija taip pat visuomet gana komplikuotai apibrėžė savo santykį su laiku. Pretenduodama sustabdyti lemiamą ir pačią esmingiausią akimirką, ji siekė papasakoti gana sudėtingas ir ilgas istorijas. Pačios parodos suvokimas ir įsisavinimas iš suvokėjo taip pat reikalauja laiko resursų, bet ir vėl parodos atidarymo dieną teko išgirsti uostamiestyje dėl nežinomų priežasčių gerbiamo menotyrininko (gal tiksliau būtų – dailės kritiko) frazę: „Atėjau, pamačiau, išėjau“. Nežinia, kiek laiko prireiks „Erozijos“ bienalės rengėjams, kad parodos vertinimo kriterijų skalėje būtų eliminuoti tokie svertai kaip „atėjau“ ir „išėjau“ ir atsirastų „mąsčiau“, „analizavau“, „kontekstualizavau“.

Jau pačioje projekto sumanymo pradžioje buvo aiškiai apibrėžta, jog šioje parodoje vengiama amatininkiškumo be jokios idėjinės nuorodos ar savitikslio dailumo. Projekto rengėjams visuomet daug įdomesni buvo čia ir dabar pulsuojantys meno procesai su aiškia nūdienos refleksija. Nežinia, ar toks užsibrėžtas tikslas buvo ir yra laiku uostamiesčio kontekste, nes atrodo, kad dailumas vis dar išlieka vienas svarbiausių svertų laisvu stiliumi gyvenančiame mieste. Tiesa, labai nežymi kultūros aistruolių dalis nesibodi atidarymų metu ar bare prie alaus bokalo klausti ir diskutuoti apie vykstančias parodas ir menininkų pasirinkimo kriterijus. Deja, toji dalis, atrodo, yra tokia pat nedidelė, kaip ir prieš šešerius metus. Vis dėlto tikėdamas, kad užgriuvusi sniego lavina neužklojo paskutinių domėjimosi likučių, apibendrintai pristatysiu pagrindines „Erozijos“ bienalės rengimo ir vystymo gaires.

Žingsnis į priekį

Tenka pripažinti, kad rengdami parodas aiškiai suvokiame savo padėtį kultūros lauke ir, turėdami tokius finansinius bei fizinius resursus, nesitikime į uostamiestį atvežti šiandieninių meno pasaulio lyderių, o panašios ambicijos kitų parodų rengėjų deklaracijose atrodo, švelniai tariant, komiškai.

Tad „Erozija“ dažnai yra intuityvių ir rizikingų pasirinkimų rezultatas, leidžiantis rengėjus automatiškai apkaltinti spekuliatyvumu ir subjektyvumu.

Kita vertus, ankstesnių metų bienalės dalyvis Toumo Rainio po metų buvo apdovanotas pagrindiniu „Europos fotografijos mėnesio“, vykstančio šešiose valstybėse, prizu. Paula Murh ne tik laimėjo „Satori“ premiją, ji buvo pakviesta dirbti šio renginio pagrindine kuratore.

Todėl drąsiai galiu teigti, kad intuityvus pasirinkimas leidžia būti per žingsnį į priekį.

Šiemetė bienalė pažymėta paantrašte „La(o)st Image“ (praratas (paskutinis) atvaizdas) ir orientuota į esamą fotografijos bei apskritai kamera kuriamo meno situaciją, į perprodukuotą atvaizdu rinką, į įsivyraujantį amatininkiškumą fotomeno ar videomeno erdvėje.

Pati problematika tikrai nėra stulbinanti naujovė ar visai neartikuliuotas faktas, todėl rengiant parodą buvo paprasčiau išdėstyti ataskaitos taškus. O Klaipėdos terpėje, kur it grybai po lietaus dygsta nauji fotografijos ekspertai, surengiamos vestuvinei fotografijai skirtos parodos ar net minėtasis menotyrininkas drąsiai eksploatuoja fotopriemones, pasirinkdamas iki neįmanomybės perteklines temas ir vidutinišką technikos valdymą, toks priminimas ir akistata su nūdiena įgauna papildomų argumentų.

Prarasto atvaizdo metafora

Visų pirma reikėtų pastebėti, jog prarasto ar paskutinio atvaizdo metafora nėra tiesioginė nuoroda į atvaizdų naikinimą ar jų vengimą. Tokia nuostata vizualinės kultūros lauke dažniausiai tapatinama su nuostatos, kad menininkas – vienintelio ir unikalaus kūrino autoriaus eliminavimu, su meno kūriniui pasirenkamais antriniais vaizdo šaltiniais, su reprodukavimo, citavimo, konteksto išplėtimo galimybėmis.

Šiandienėje situacijoje, kai atvaizdai uzurpavo visus informacinius kanalus ir žmonija pradeda objektus tapatinti su standartizuotais jų atvaizdais, menininkai dažnai kūrybiniam procesui pasirenka ne tiesioginį santykį su reikiama aplinka, bet jau egzistuojančią jos reprodukciją. Dar M.McLuhan pastebėjo, kad net apie meno kūrinius mes dažniausiai sužinome per kitos medijos perduodamą informaciją ir retai beturime tiesioginį santykį su pirminiu originalu.

Tad nekeista, kad neretas šiandienis menininkas antrinės informacijos naudojimą pasirenka kaip principinį savo kūrybos elementą. Dar daugiau. Tokios strategijos šiuo metu yra ne tik fotografijos ar paralelių meno formų, bet apskritai visos vizualiosios kultūros dominuojantis modelis.

Platesniame kontekste

„Erozijos“ bienalėje tipiškiausias tokios kūrybos pavyzdys būtų Sejmos Prodanovic projektas „Turizmas“, kuriame menininkė, keliaudama po kitas šalis, atsisako aplinkos fiksavimo, o į savo albumą renka turistinių brošiūrų atvaizdus. Taip menininkė niveliuoja savo personalinę patirtį bei aktualizuoja fotografijos – kaip informacijos nešėjos – paskirtį.

Kitas autorius Giuzepe Di Bella spaudoje reprodukuotų vaizdų panaudojimą savai kūrybai išplečia platesniame kontekste. Autorius Abu Graibo kalėjimo vaizdus, publikuotus žiniasklaidoje, paverčia pašto ženklais ir kartu su tipiniais Didžiosios Britanijos bei JAV atvirukais siunčia į įvairias pasaulio šalis. Šiuo atveju pagrindinis kūrinio motyvas dar papildomas politiniais bei informacijos perdavimo aspektais.

Kita svarbi, o kartu ir bene iliustratyviausia šios bienalės temą atspindinti strategija atsisako paties atvaizdo ir jį bando papasakoti tekstu. Suomė Milja Laurila nedemonstruoja vaizdų, kuriuos fiksavo jos mama, bet žiūrovui pateikia pasakojimus, kuriuos išgirdo kartu su mama vartydama fotografijų albumus. Autorė jau neprisimena situacijų, kuriomis buvo sukurtos fotografijos, ir tik iš mamos pasakojimo atkuria jas, todėl ir žiūrovui pateikia tik tekstines nuorodas, leisdama kiekvienam personaliai sukurti atvaizdą iš savo patirties.

Skleidžiasi paradoksai

Jurgis Paškevičius elgiasi kiek kitaip. Žiūrovai salėje neaptinka jokio kūrinio, tik nuorodą, kad autoriaus raštelis paliktas bilietų kasoje. Taip jis sureikšmina institucijos darbuotoją bei replikuoja tradiciniam fotosalonų veiksmui. Nemačiusiems šio menininko projekto išduosiu, kad raštelyje paliktas užrašas „Sky, sun, sea“, o tai dar viena nuoroda į fotografijos meno dogmas bei peizažinę tradiciją, kuri visai prarado savo aktualumą.

Vienas iš įdomiausių ir savičiausių šios „Erozijos“ projektų – Agatos Merzecovos darbų serija „Viskas, kas atrodo amžina, ištirpsta ore“. Autorė, pasitelkusi šešto ir septinto dešimtmečių mokslinių tyrimų medžiagą, permąsto tiek fotografijos istoriją, tiek sociopolitinių realijų trapumą. Visų pirma čia akivaizdi pačios fotomedijos studija. Mokslininkai, naudoję fotopriemones tiksliems topografiniams planams sukurti, realybę sugebėjo transformuoti iki simbolinių geometrinių struktūrų, o menininkė po kelių dešimtmečių šią medžiagą vėl grąžina į grynosios fotografijos lauką. Ir sąmoningai palikdama mokslo tikslams naudotos medžiagos „įforminimą“, dar nurodo į specifinę fotografinę techniką. Paralele menininkės darbuose skleidžiasi ir realybės suvokimo, ir traktavimo paradoksai, galime pastebėti, kaip mokslas ir keliapakopis fotografinis veiksmas priverčia visai kitaip traktuoti įgytas žinias.

Dar galima būtų atskirai nagrinėti likusiųjų parodos dalyvių darbus, bet dauguma jų vienokiomis ar kitokiomis konceptualiomis gijomis yra susieti su minėtomis kūrybinėmis taktikomis. Tad manau, kad žiūrovas, neskubantis „įeiti“ ir „išeiti“, taip tik pažymėdamas pliusą savo kultūros veikėjo simboliniame albume, sugebės jas atsekti ir lanksčiai interpretuoti menininkų paliktus ženklus.

Klaipėdos knygos rinkimai

Klaipėdos knygos rinkimai

 

Į garbingą „Klaipėdos knygos – 2010“ vardą pretenduoja 13 leidinių, šiemet gimusių uostamiestyje. Dėl populiariausios knygos titulo konkuruoja 6 uostamiesčio leidyklos. Gruodžio 15-ąją startavę Klaipėdos metų knygos rinkimai vyks iki 2011 m. sausio 24-osios. Geriau su knygomis pretendentėmis galima susipažinti ir balsuoti penktąsyk tokius rinkimus organizuojančioje Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, svetainėje www.biblioteka.lt, konkurso rėmėjo „Klaipėdos“ dienraščio internetiniame portale http://klaipeda.diena.lt. Taip pat balsuoti galima tel. 8 46 314 730, el. p.: info@biblioteka.lt arba siunčiant laišką Lietuvos paštu.

 

Aidės „Naujametinė rapsodija“

 

Penktadienį nuskambės paskutiniai šeštojo šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ akordai. Paskutinį senųjų metų vakarą 18 val. Klaipėdos koncertų salėje vyksiantis koncertas „Naujametinė rapsodija“ skleis ypatingą nuotaiką. Scenoje gros ir net vaidins charizmatiškasis pianistas Petras Geniušas, improvizacijų meistras saksofonininkas Petras Vyšniauskas bei entuziastingasis violončelininkas Mindaugas Bačkus. Muzikuodami duetais, trio ir su Klaipėdos kameriniu orkestru, jie atliks W.A.Mozarto, L.Boccherini’o, G.Rossini’o, P.Čaikovskio, G.Gershwino, D.Brubecko, A.Piazzolla’os, J.Mieželytės ir J.Linkola’os kūrinius – kurs neįtikėtinas garsų istorijas.

Su Naujaisiais sveikins varpai

 

Uostamiesčio garsinis peizažas jau daug metų neįsivaizduojamas be Klaipėdos kariliono. Šiemet jo varpai skambėjo per Kalėdas, jų klausysimės ir sutikdami Naujuosius metus. Penktadienį 23.30 val. kariliono garsai pasklis po švenčiantį miestą ir sveikins jo žmones. Naujametiniam koncertui uostamiesčio karilionininkai Kęstutis Kačinskas ir Stasys Žilevičius parengė nuotaikingą kalėdinių giesmių ir klasikinių kūrinių aranžuočių programą. Nemokamai koncerto bus galima klausytis tradicinėje vietoje – Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Šventinį kariliono koncertą klaipėdiečiams dovanoja Klaipėdos koncertų salė ir jos festivalis „Salve Musica“.

Knygos meno konkursas

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo požiūriu 2010 m. Lietuvos leidyklų išleistas knygas, paskelbė knygos meno konkursą. Knygų iš leidyklų ir spaustuvių, taip pat rašytojų bei dailininkų konkurso rengėjai laukia iki 2011 m. sausio 14 d. 12 val. Konkurse varžysis grožinės literatūros ir eseistikos knygos, leidiniai vaikams ir jaunimui, mokslinės, dalykinės knygos ir aukštųjų mokyklų vadovėliai, meno leidiniai ir katalogai, bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai bei mokykliniai vadovėliai. Tradiciškai knygos meno konkurso rezultatai bus paskelbti per Vilniaus knygų mugę.

Rytprūsių dailės paveldas sugrįžo prie ištakų

Rytprūsių dailės paveldas sugrįžo prie ištakų

 

I.Simonaitytės bibliotekoje baigiantis lapkričiui startavęs parodų ciklas „XIX–XX a. Prūsų Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“ – tai išskirtinė galimybė plačiau susipažinti su Rytų Prūsijos mylėtojų draugijos „Nidden“ narių surinkta dailės kolekcija, kurioje nuo draugijos įkūrimo 2007-aisiais jau sukaupta beveik 800 meno kūrinių.

Irmantė Šarakauskienė

Susiję su šiuo kraštu

Penkiose parodose iki vasaros ketinama pristatyti įvairios tematikos, atlikimo technikų ir skirtingų žanrų ekspozicijas.

Kaip byloja draugijos „Nidden“ pavadinimas, jos pagrindinis tikslas – rinkti po pasaulį išsibarsčiusį ir istorijos verpetuose išlikusį Rytprūsių dailės paveldą. Tai būtų šiame krašte gimusių, besilankiusių ir dirbusių dailininkų kūryba, akcentuojant du svarbiausius Prūsų Lietuvos menininkų traukos objektus – Karaliaučiaus dailės akademiją ir ypač Nidos dailininkų koloniją.

Tad ir visi parodų ciklo rengėjų eksponavimui atrinkti darbai yra vienaip ar kitaip susiję su Prūsų Lietuvos kraštu bei Nidos dailininkų kolonija. Dalies jų autoriai – tokie kaip Anna Michelau, Hansas Simoleitis, Gerhardas Eisenblätteris ar Arthuras Degneris su Prūsų Lietuvos kraštu yra susiję daugiaplaniais ryšiais – jie čia ir gimę, ir studijavę ar net dėstytojavę Karaliaučiaus dailės akademijoje, ir dalyvavę Nidos dailininkų kolonijos veikloje. Kiti – Ernstas Bischoffas-Culmas ir Ludwigas Dettmannas – studijavo ar dėstytojavo Karaliaučiaus dailės akademijoje ir vežėsi į Kuršių neriją savo mokinius bei draugus. Didžioji dalis parodų ciklui atrinktų autorių lankėsi Kuršių nerijoje epizodiškai, dažniausiai vasaros plenerams. Tą puikiai paliudija ir parodos etiketažą papildantys dailininkų biografijos faktai.

Dvasią perteikia akvarelės

Sakyčiau, labai vykusiai pasirinkta ir pirmosios parodos tema – akvarelė. Ši vandenyje tirpstančiais dažais grindžiama tapybos technika nepaprastai tinka vandeningam Baltijos jūros, Kuršių marių ir Aistmarių skalaujamam bei upių upelių išvagotam Prūsų Lietuvos kraštui.

Eksponuojamos akvarelės puikiai ir betarpiškai perteikia šio krašto dvasią ir nuotaikas, o kartu leidžia gėrėtis dailininkų virtuoziškumu ir meninėmis subtilybėmis.

Dalis jų žavi lengvais, žaismingais ar niuansuotais spalvų perėjimais bei impresionistiška nuotaika. Tai Ericho Kuxo „Kuršių nerija su Terese“, Gerhardo Eisenblätterio „Burvaltės Kuršių nerijoje“ ar Helene Lottberg „Gėlės“. Kitos dėmesį atkreipia ryškių skambių spalvų gausa ir jose užkoduota vidine ekspresija. Tai Oskaro Gawello „Žvejų namai Nidoje“ ar Emmy Brode „Miestelis Rytų Prūsijoje“. Trečios patraukia dailininkų sugebėjimu vos keliais teptuko brūkštelėjimais ir kelių spalvų sąskambiais perteikti nuotaiką: laukimo – Georgo Gelbkės „Prie jūros“, lietaus artėjimo – Gabrielės Stock-Schmilinsky „Kurėnai prie Nidos“, ramybe dvelkiančios vakaro žaros – Arthuro Degnerio „Vakaras Baltijos jūros pakrantėje“ ar vasaros kaitra žaižaruojančio vidurdienio – Ericho Kuxo „Kuršių nerija su Terese“. O Hermano Dienzo nulietos „Valtys Kuršių nerijoje“ stebina netikėtais nėrinių ažūrais.

Akvareles parodoje vykusiai papildo keletas pastelių, guašu ir mišria technika atliktų darbų.

Ir menui, ir istorijai

Eksponuojami darbai įdomūs bei vertingi ir ikonografiniu bei istoriniu požiūriu.

Gausiausiai parodoje pristatomi peizažai fiksuoja savitą Prūsų Lietuvos gamtovaizdį su jam būdingais potvyniais, beržų alėjomis bei su Nidos dailininkų kolonijos atstovų pamėgtais pamario vaizdais ir šiam kraštui būdingais laivais kurėnais.

O Arthuro Degnerio ir Karlo Juliuso Joosto akvarelės su maudymosi kabinomis greičiausiai vaizduoja kiek didesnių kurortinių miestelių pajūrį su čia beužgimstančia maudynių kultūra. Pauliaus Kuhfusso užfiksuoti tinklus bedžiaustantys žvejai, Hanso Laskowskio įamžintos žvejų belaukiančios žmonos ar Ludwigo Dettmanno pavaizduota šienapjūtės scena byloja apie šio krašto žmonių kasdienybę ir buitį. Richardo Theodoro Birnstengelio ir Ericho Kuxo su meile ir šiluma nutapyti motinos su vaiku ir žvejo Schmidto portretai pristato šio krašto etnografinį tipažą. O Ludwigo Dettmanno ir Hugo Ungewitterio įamžinti kariai primena Prūsų Lietuvos istoriją negrįžtamai pakeitusį Pirmąjį pasaulinį karą ir Nidos dailininkų kolonijos veiklą nutraukusį Antrąjį pasaulinį karą.

Bibliotekos „Vieno paveikslo“ galerijoje visą mėnesį galima stabtelėti prie Nidos meno židinio įkvėpėjo Ernsto Bishoffo-Culmo drobės „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“. Kitąmet su kitomis ciklo parodomis ten bus pristatyti Hanso Hentschke’s, Arthuro Degnerio, Olofo Jernbergo, Maxo Schmidto ir Carlo Scherreso paveikslai.

Apibendrinant galima teigti, kad jau pirmojoje parodų ciklo ekspozicijoje išryškėja jos sumanytojų siekis kuo išsamiau ir įvairiapusiškiau pristatyti Prūsų Lietuvą ir Nidos dailininkų koloniją. Tai, beje, žada ir kitos jų numatytos šio ciklo parodos.

Parodų ciklas

Parodų ciklas

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos III aukšto hole

Lapkričio 29 d. – gruodžio 30 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: akvarelės.

2011 m. sausio 3–28 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: dailininkai kraštiečiai (Gustavas Boese’as, Karlas Eulensteinas, Gustavas Fenkohlas, Robertas Gleichas, Johnas Gleichas, Carlas Knaufas ir kiti).

Vasario 1 – kovo 25 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: Kuršių nerijos ir pamario peizažai.

Kovo 25 – balandžio 30 d. – XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba: graviūros.

Klaipėdos fotografų darbai eksponuojami parodose Vilniuje

MENO LEIDINYS Nr. 12 (186)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Klaipėdos fotografų darbai eksponuojami parodose Vilniuje

Metams baigiantis Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS) sostinėje pristatė net penkias fotografijos parodas, kuriose galima pamatyti ir Klaipėdos fotografų darbus.

Vilniaus rotušėje gruodžio 15-ąją atidarytos keturios parodos, veikiančios iki 2011 m. sausio 4 d.

Fotoekspozicija „Lietuvos vaizdo paveldas“ sudaryta iš 2010 m. Lietuvos fotomeno metraščiui atrinktų fotografijų. Joje eksponuojami 27 autorių darbai, tarp jų – klaipėdiečių V.Karaciejaus, G.Skudžinsko ir D.Vaičekausko fotografijos.

Paroda „Nematyta / nauja fotografija“ pristato tik Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių pateiktas nematytas arba daug kartų neeksponuotas, nepublikuotas fotografijas, kai kurios sukurtos prieš dešimtmečius, kai kurios – tik prieš kelis mėnesius. Joje dalyvauja 26 fotomenininkai, tarp jų – vėlgi G.Skudžinskas.

„Natiurmorto“ parodoje – ne tik pastatyminės daiktų kompozicijos, bet ir įvairūs objektai, labai nutolę nuo tradicinės žanro sampratos. Tarp 15 šios ekspozicijos autorių – ir klaipėdiečiai A.Katkovas bei E.Daugėlaitė, dabar studijuojanti Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje.

Ekspozicija „Grįžę fotografijomis“ skirta užsienyje gyvenančių lietuvių menininkų (taip pat ir Klaipėdoje studijavusio A.Našlėno) kūrybai.

LFS Prospekto galerijoje iki gruodžio 11-osios veikė „Debiuto“ konkurso dalyvių ir laureatų fotografijų paroda. Debiutinės fotografų parodos Lietuvoje pradėtos rengti dar 1975 m. Tada jos vadintos jaunųjų fotografų parodomis, o fotografų amžius ribotas iki 35 metų. Šį kartą dalyviams nebuvo taikomas amžiaus apribojimas. Konkursui savo darbus pateikė daugiau nei 200 autorių. Vertinimo komisija atrinko 22 fotografus, kurių darbus buvo galima išvysti specialiai surengtoje parodoje. Joje – ir klaipėdiečių fotografijos meno debiutantų T.Andrijausko, M.Buivydo, E.Daugėlaitės ir V.Vaišvilaitės-Skirutienės darbai.

L.Narvilaitės būsenų muzika – autorinėje plokštelėje

 

Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė netrukus rankose laikys pirmąją autorinę kompaktinę plokštelę. Tiesa, atskiri jos kūriniai jau įrašyti daugiau nei 10 kompaktinių diskų. Šįkart jie sudėti į dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – Šviesa“.

Pasak muzikologės A.Nakienės, „L.Narvilaitė yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių, iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos” pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kiekvienais metais įgyvendina daug kūrybinių sumanymų”.

„Poreikis kurti slypi mano asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti to šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė. Mano kūryboje daug emocijų, asmeninio išsisakymo, bet ji pozityvi ir gana energinga. Savo sukurtais garsais siekiu bendrauti su pasauliu – jie tai perteikia tiksliau nei žodžiai“, – teigė L.Narvilaitė.

Jos kompaktinė plokštelė pavadinta pagal kūrinį „Šauksmas – Šviesa“, kurio premjera 2000-aisiais „Gaidos“ festivalyje Vilniuje atkreipė muzikos kritikų ir klausytojų dėmesį į klaipėdietės autorės kūrybą. Šiuo metu kompozitorės darbai pradeda įgauti kūrybinės brandos žymę, jie nuolat atliekami festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Plokštelėje įrašyti geriausi L.Narvilaitės kameriniai kūriniai, rodantys jos profesinę kompetenciją ir stiliaus variacijas: nuo emocionalaus, energingo „Šauksmas – Šviesa“ iki neoromantiško monologo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“, nuo „skambančios matematikos“ opuso „Convariationi“, tapybiškų, meditatyvių „Liūdesio sodų“ iki intensyvaus, koncertiško „Visby Bike“. Visi kūriniai jau buvo atlikti koncertuose ir sulaukė gerų įvertinimų.

Dvigubo albumo turinys konceptualiai ir išradingai sumanytas. Aštuoni kūriniai skamba audioplokštelėje, o du – „Šauksmas – Šviesa“ bei „Liūdesio sodai“ – publikuoti ir DVD formatu. Vaizdo projekciją jiems sukūrė D.Katinas ir G.Krivickaitė. Titulinis kūrinys „Šauksmas – Šviesa“ pateiktas dviem skirtingomis versijomis.

Į plokštelę sudėtą L.Narvilaitės muziką interpretavo puikūs šiuolaikinės muzikos atlikėjai.

„Durų“ inf.

Vienas paveikslas

Vienas paveikslas

Sunku įsivaizduoti, kas geriau galėtų mus pakviesti į susitikimą su Prūsų Lietuvos kraštą pristatančia daile, jei ne džiugi, šventine nuotaika alsuojanti impresionistinė drobė „Jauna pora pakeliui į bažnyčią”, maždaug 1904 m. nutapyta ankstyvosios Nidos dailininkų kolonijos sielos E.Bischoffo-Culmo.

Kaip žinome, nuošalų žvejų kaimelį Nidą dailininkai atrado dar XIX a. antroje pusėje.

Tai buvo Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtiniai Carlas Scherresas, dar 1861 m. eksponavęs darbą „Rudeniška diena ant aukštosios kopos“, ir Julius Siemeringas, 1869 m. parodoje rodęs paveikslus „Mėnesiena, Kuršių Nerijos motyvas“ ir „Juodkrantė“.

Prie pirmųjų šį nuostabaus grožio kraštą atradusių dailininkų priskiriamas ir iš Gumbinės kilęs animalistas Heinrichas Krügeris. Būtent jis į Kuršių neriją 1888 m. pasikvietė tuomet dar Karaliaučiaus dailės akademijos studentą E.Bischoffą-Culmą.

Panašu, kad nerijos kraštovaizdis jaunąjį menininką taip užbūrė, kad po studijinės kelionės į Paryžių nuo 1890 m. jis į Nidą atvykdavo nuolat. Be to, šis energingas ir iniciatyvus dailininkas čia kvietėsi ir vežėsi savo mokinius bei draugus.

Sakoma, kad būtent E.Bischoffas-Culmas svetingąjį Hermano Blode‘s viešbutį padarė menininkų susibūrimų vieta bei diskusijų centru ir tapo ankstyvosios Nidos dailininkų kolonijos įkvėpėju.

Jis garsėjo kaip puikus impresionistas ir nepaprastai mėgo tapyti Kuršių nerijos gyventojus bei jos vaizdus.

Galima spėti, kad dailininkas čia būtų lankęsis ir toliau, jei ne jo gyvybę nutraukęs Pirmasis pasaulinis karas.

1901 m. E. Bischoffas-Culmas paveikslus su Nidos ir Kuršių nerijos vaizdais eksponavo Karaliaučiuje, o nuo 1908 m. – ir Berlyne.

Manoma, kad būtent jo nutapytų vaizdų įkvėptas į Kuršių neriją 1909 m. atvyko ir garsusis ekspresionistas Maxas Pechsteinas, svariai prisidėjęs prie tarpukario Nidos dailininkų kolonijos populiarinimo.

E.Bischoffo-Culmo nutapyta drobė „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“ – tai neįkainojamas XX a. pradžios Nidos kraštovaizdžio ir jos žmonių gyvensenos liudininkas.

Drauge ji ir puikus impresionistinės tapymo manieros pavyzdys. Apie tai byloja ir paveikslo fragmentiškumas, ir netikėtas rakursas, ir paprastų žmonių pasirinkimas, ir pati gyva, tarsi vibruojanti, saulės bei oro prisodrinta tapymo maniera, kurią dailininkas išgavo tapydamas nedideliais grynų, nemaišytų dažų potėpiais.

Tačiau visų svarbiausia – ši drobė sukuria giedrą ir džiugią nuotaiką, kurią spinduliuoja šviesiomis spalvomis nutapytas kraštovaizdis ir su meile dailininko įamžinta šventiškai pasipuošusi, į bažnyčią išsiruošusi vietinių gyventojų pora.

Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Festivalyje „Salve Musica“ – du galingi orkestrai

Klaipėdos koncertų salė ir vėl mus pakvietė į šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“. Šiųmetinį renginių ciklą sudaro aštuoni įvairių žanrų meniniai projektai, suteikiantys progą prakilniai praleisti advento laikotarpį ir šventiškai sutikti paskutines didžiąsias išlydimų metų šventes. Festivalis pradėtas didinga gaida, pristatant įdomias ir reikšmingas dviejų didžiausių šalies orkestrų programas.

Rūta Vildžiūnienė

Gruodžio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje muzikavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o gruodžio 9-ąją klausėmės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro.

Tokios galingos meninės pajėgos suteikė progą ne tik išgirsti pasaulinius muzikos šedevrus, bet ir pasiklausyti Lietuvoje skambėjusios premjeros – N.Rosauro „Rapsodijos“ solo perkusijai ir orkestrui.

L. van Beethoveno fenomenas

Turbūt neatsitiktinai abiejų orkestrų programose nuskambėjo Ludwigo van Beethoveno opusai.

Gruodį minime šio genialaus kūrėjo 240-ąsias gimimo metines. Įdomu, jog tiksli kompozitoriaus gimimo diena nėra žinoma, tik išliko krikšto data – 1770 m. gruodžio 17 d. Vokietijoje, Bonoje, kurfiursto rūmų muzikanto šeimoje – tėvas buvo dainininkas, smuikininkas ir klavesininkas – gimęs berniukas pasižymėjo ypatingais muzikiniais gabumais (sakytume, nebloga genų kombinacija). Pastebėjęs sūnaus talentus, tėvas vertė jį kasdien groti po 5–8 valandas, tikėdamasis koncertinėmis kelionėmis po aukštuomenės menes susilaukti tokios pat komercinės sėkmės ir šlovės, kaip ir vunderkindo W.A.Mozarto atveju.

Tačiau pirmąja koncertine kelione aštuonerių L. van Beethovenui užkariauti pasaulio nepavyko. Jo gyvenimo kelias susiklostė kitaip – jis buvo sudėtingas, pažymėtas didžiuliais dvasiniais ir fiziniais sukrėtimais. Nuo 26-erių jam pradėjo silpnėti klausa – svarbiausias kompozitoriaus instrumentas, kuriuo galima pasitikrinti savo vidinį girdėjimą ir ženklais užrašytą muziką. Ir nors 1792 m. atvykęs į Vieną L. van Beethovenas pelnė šlovę kaip puikus pianistas atlikėjas ir improvizatorius, jis savo gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Komponavimo subtilybių mokėsi pas W.A.Mozartą (trumpai), J.Haidną ir kitus žymius kompozitorius. Tačiau progresuojanti liga trukdė svajonėms išsipildyti. Lūžio ir dvasinio apsisprendimo momentas įvyko 1802 m. Gydymui nedavus teigiamų rezultatų, kompozitoriui kilo noras nutraukti gyvenimą. Dažnai yra cituojamas tais lemtingais metais Heiligenštadte jo parašytas testamentas, leidžiantis bent iš dalies suprasti šio genijaus būsimų kūrinių meninius idėjinius vaizdus: „Man negalima palikti pasaulį, neįvykdžius to, kam jaučiuosi pašauktas. Mane sulaikė tik viena – menas“. O laiške draugui jis rašė: „Noriu sučiupti likimą už gerklės, visai palaužti manęs jam nepavyks“.

Lai šios kelios biografijos nuotrupos bus kuklus priminimas ir pagarbos ženklas menininkui, palikusiam pasauliui nepranokstamus muzikos šedevrus.

Trys Vienos klasiko partitūros

Šventiniuose koncertuose turėjome progą pasidžiaugti trimis Vienos klasiko opusais.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), diriguojamas austrų dirigento Georgo Marko, grojo du L. van Beethoveno kūrinius: uvertiūrą „Koriolanas” op. 62, sukurtą 1807 m., bei Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.3 c-moll, op 37, sukurtą 1800 m. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, atliko „Likimo“ simfoniją Nr.5 c-moll, op. 67, sukurtą 1808 m.

Uvertiūra ir penktoji simfonija parašytos po lemiamo apsisprendimo, kai kompozitorius kibo į kūrybą su visu įkarščiu ir temperamentu. Ir vienoje, ir kitoje partitūroje atsiskleidžia dramatizmas, ryškus patosas bei tragiškos lemties momentai. G.Marko diriguojamas LNSO atskleidė „Koriolano“ uvertiūros daugiaplanį, antikinėms tragedijoms būdingą siužetą – išdavystės ir pasirinkimo, valdžios ir savanaudiškumo, meilės ir ištikimybės temas. Kontrastingų temų priešpastatymas, plati dinaminė skalė, preciziškumas – tai svarbiausios interpretacinės savybės, kurios būdingos 70 metų jubiliejų švenčiančiam LNSO, vadovaujamam Juozo Domarko. Šis kolektyvas visada žavi savo profesionalumu ir įtaiga.

Trečiasis iš penkių L. van Beethoveno fortepijoninių koncertų yra priskiriamas lyriškiesiems opusams, nors bethoveniški dramatiniai epizodai, meniniai idėjiniai vaizdai braunasi ir pro šios partitūros puslapius. Reikia prisipažinti, kad solisto Daumanto Kirilausko interpretacija šiek tiek nuvylė, pritrūko jėgos ir minties gilumo. Techniškai virtuoziškai sugroti pasažai – tarsi be vidinio jaudulio, gebėjimo „iškelti“ mintį mažai tepriminė gaivališkąją kompozitoriaus dvasią.

Na, o LVSO „Likimo“ simfonijos interpretacija, diriguojant G.Rinkevičiui, su kaupu išryškino šios partitūros didingumą, meninių idėjų sodrumą, simfoninį plėtojimo gylį, persekiojantį lemties motyvą ir visas šias gijas temperamentingai suvedė į optimistinę finalinę ciklo dalį, pagrindžiančią kovos prieš nenumaldomą lemtį prasmę. Šio kūrinio atlikimas tapo abiejų koncertų emocine kulminacija.

L. van Beethoveno kūriniai pastaruoju metu koncertų salėse skambėdavo ne taip dažnai. Todėl džiugu klausytis pažįstamų ir pasiilgtų temų bei išgyventi muzikinių dramų ir emocijų maištingą poveikį, gėrėtis atliekamos muzikos interpretacijos subtilybėmis.

Jubiliejiniais R.Schumanno metais

Jubiliejinės datos šiemet yra susijusios ir su dar dviem iškiliomis muzikų asmenybėmis: Roberto Schumanno ir Frederico Chopino vardais. Visas pasaulis švenčia 200-ąsias šių kompozitorių romantikų gimimo metines.

LNSO koncerto antroje dalyje skambėjo R.Schumanno ketvirtoji simfonija d-moll, op. 120. Tai keturių dalių simfoninė drobė, kurią kompozitorius ėmėsi kurti savo kūrybinguoju laikotarpiu, po laimingų vedybų su puikiąja pianiste K.Vyk 1841 m., partitūrą redagavo ir užbaigė tik 1851 m. Klausantis gyvybingos, romantiškai pakylėtos muzikos, mintyse iškildavo šio menininko nenuilstantis, pilietiškai aktyvus portretas. Jo gyvenimas tarsi „degė“ įvairių idėjų sūkuryje. Savo revoliucingomis nuotaikomis kompozitorius kovojo prieš nusistovėjusią meninę rutiną. Būdamas 24-erių R.Schumannas su bendraminčiais išleido „Naująjį muzikos žurnalą“, kurio puslapiuose pliekė muzikoje klestintį miesčioniškumą ir banalybę. Dešimt metų jis buvo šio leidinio idėjinis vadas ir redaktorius, turėjęs puikią literato gyslelę. Dar prieš imdamasis šio darbo, R.Schumannas išgyveno vidinę dramą, turėdamas atsisakyti atlikėjo pianisto karjeros (savo sukonstruotu specialiu mechanizmu pertempė ranką). Tuomet jis atsidėjo kompozicijai, recenzijų

rašymui, naujų menininkų vardų propagavimui ir t.t.

Toks intensyvus, nenustygstantis gyvenimo būdas nepraėjo be pėdsakų, vėliau atsiliepė jo dvasinei pusiausvyrai.

Ketvirtąją simfoniją kompozitorius ketino pavadinti simfoninėmis fantazijomis. Tai keturių dalių ciklas, kuriam būdinga tradicinė struktūra. Tačiau beveik kiekvienai iš dalių autorius paliko nurodą „Lehaft“ (gyvybingai) – tai, ko jam kartais ypač trūkdavo.

Tačiau to gyvybingumo netrūko koncerto metu. Pabrėžtinas austrų dirigento temperamentingas, plataus mosto dirigavimas, kuriam nuoširdžiai pakluso orkestro artistai. O matyti dirigentą sudėtingą partitūrą diriguojantį mintinai – ypač retas įvykis. Romantinio polėkio ir įkvėpimo muzika paliko ryškų įspūdį. Kad ir negausiai (kažin kodėl?) susirinkusi publika šiltais aplodismentais ir atsistojimu pagerbė atlikėjus.

Profesionalu ir artistiška

Temperamentingoji LVSO programa, taikliai pavadinta „Likimo ir nakties simfonija“.

Išraiškingai nuskambėjo LVSO atliekama M.Musorgskio simfoninė poema „Naktis raganų kalne“. Šis programinis kūrinys įspūdingai perteikė nežabotos energijos, gaivališkos jėgos įniršį ir siautulį. O svarbiausiu raganiumi galėjai laikyti maestro G.Rinkevičių dėl jo kaip visada temperamentingos, išraiškingos ir „pasiutimu” pulsuojančios dirigavimo manieros.

Galėtume įtarti, kad į LVSO koncertą gausiai susirinkusi publika buvo paviliota taip pat ir Pavelo Giunterio, kuris tą vakarą atliko minėtą brazilų perkusininko ir kompozitoriaus N.Rosauro „Rapsodiją“ solo perkusijai ir orkestrui. Kūrinys išties įspūdingas, turintis savo dramaturginę programą, kurią kiekvienas, ko gero, „persiskaitė“ savaip. Ji vedė nuo konkrečių gamtos garsų, paukščių čiulbesio ir kitokių iliustratyvių momentų, per aistringus ir temperamentingus Lotynų Amerikos ritmus ir melodijas, kartais priminusias XX a. šeštojo dešimt-

mečio kino filmų muzikinį apipavidalinimą, bei ritminius mušamųjų instrumentų viražus iki simbolinio „sugrįžimo“ atgal į gamtą. Šio kūrinio centrinė figūra – solistas P.Giunteris spinduliavo artistiškumu, įsijautimu ir virtuoziškumu, pademonstravo visą perkusijos įvairovę ir turtingumą. Ne menkesnis ir spalvingas „Rapsodijoje“ orkestro vaidmuo.

Į pabaigą artėjantis festivalis ir kituose koncertuose klausytojams pažėrė malonių ir žavingų meninių susitikimų bei patirčių.