Pasaka apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį
Gintaras Grajauskas
Kartą toli Britanijoje, anuomet vadintoje ūkanotuoju Albionu, gyveno riteris Tenksalotas. Jis buvo labai mandagus ir galantiškas – kaip ir pridera tikriems riteriams. Riteris Tenksalotas niekada nepamiršdavo padėkoti, o kiekvienam sutiktam sakydavo „atsiprašau“. Ne tik nusičiaudėjęs, ką ten, vos kostelėjęs, kaip mat atsiprašydavo. O vos žengdavo žingsnį, iš karto tardavo – „atsiprašau, aš, regis, vos neužmyniau Jums ant kojos“. Mat su tais savo šarvais riteris Tenksalotas būdavo baisiai nerangus.
Užtat riteris Tenksalotas buvo be jokių abejonių pats galantiškiausias riteris visame pasaulyje – bent jau jis pats tuo buvo tvirtai įsitikinęs. Tačiau kiti riteriai buvo anaiptol ne tokie mandagūs – nekviesdavo jo prie Apvaliojo stalo gurkšnoti elio, dainuoti nepadorias daineles ir smagiai keiksnoti, o vietoje to į akis šaipydavosi. Sakydavo riteriui Tenksalotui – koks gi tu riteris, tu tiesiog atsiprašinėjanti kerėpla.
Tuomet riteris Tenksalotas ėmė ir labai supyko – o labai supykęs jis visada sakydavo – „nu, jau visai atsiprašau“. Tad riteris Tenksalotas nepatenkintas papurtė galvą, pasakė „nu, jau visai atsiprašau“ ir išėjo į pasaulį ieškoti gero patarimo.
Tuo metu Google dar nebuvo, tad gerus patarimus dalindavo seni barzdoti burtininkai. O pats garsiausias jų buvo burtininkas Merlinas – mat turėjo visą patarėjo etatą pačiame karaliaus Arturo dvare, o be to dar buvo demono bei nekaltos mergelės sūnus, tad išmanė visą pasaulio gėrį ir blogį nuo pat galvos iki tarp kojų.
Atėjo riteris Tenksalotas pas burtininką Merliną, užsirašė į priėmimą pas elfiukę sekretorę, gražiai jai padėkojo, kantriai palaukė atsisėdęs, o kai atėjo jo eilė, mandagiai pasisveikino su dviem goblinais, saugančiais burtininko kabineto duris, atsiprašė ir visas žvangėdamas šarvais įžengė į menę. O čia, karaliaus patarėjo soste, jo jau laukė burtininkas Merlinas. Su balta barzda iki kelių, baltai apsirėdęs, visas nekaltas toks, bet su uodega ir ragučiais – mat buvo demono ir nekaltos mergelės sūnus, tokia jau veislė.
– Laba diena, garbusis Merlinai, atsiprašau už sutrukdymą, – pasisveikino riteris Tenksalotas. – Aš, Jums leidus, esu riteris Tenksa-
lotas.
– Sveikas drūtas, jau žinau, kas toks esi, riteri Tenksalotai. Tu esi tas riteris, kurį visi vadina nuolat atsiprašinėjančiu kerėpla, – tarė Merlinas, kedendamas uodega barzdą.
– Atėjau patarimo, garbusis Merlinai. Sakyk, kodėl manęs niekas nelaiko riteriu? Juk esu mandagus ir galantiškas, daug mandagesnis už visus kitus riterius. Bet jie vis tiek iš manęs šaiposi, nekviečia už Apvaliojo stalo ir neįpila taurėn elio. Elgiasi visiškai nemandagiai, o dar bendradarbiai vadinasi, atsiprašau už posakį. Ką gi man daryti?
– Matai, Tenksalotai, mandagumas, aišku, labai geras dalykas, bet vien mandagumo riteriui negana, – tarė burtininkas Merlinas.
– Negana? Atsiprašau už nekuklumą, bet ko gi tuomet dar reikia, kad visi pripažintų, plotų per petį ir vadintų tikru riteriu?
– Reikia atlikti žygdarbį – nukauti bent vieną drakoną. Nuritinti drakono galvą vienu elegantišku kirčiu, o dar geriau visas devynias iš karto. Va po to jau visiškai pakanka būti vien mandagiu, šypsotis visiems ir linkčioti. Gerti su visais elį ir klausytis, kaip jie šlovina narsųjį riterį Tenksalotą.
Padėkojo riteris Tenksalotas išmintingajam burtininkui Merlinui ir iškeliavo. Keliavo keliavo, kol toli, Škotijos kalnuose, aptiko drakono urvą. Įėjo urvan Tenksalotas, žiūri – ogi sėdi prie židinio supamajame krėsle devyngalvis drakonas šilkiniu chalatu, rūko pypkę ir skaito laikraštį „The Daily Telegraph“.
– Laba diena, misteri drakone, – tarė riteris Tenksalotas. – Kaip gyvuojate?
– Laba diena, gerbiamasis riteri, dėkoju, kad užsukote, – tarė drakonas. – Būkite toks malonus, pasiimkite pledą, prisistumkite arčiau židinio supamąjį krėslą ir sėskitės. Šiandien žvarboka. Gal teiktumėtės gurkštelti lašelį karšto elio?
– Labai dėkoju už Jūsų svetingumą, mielasis drakone, – tarė riteris Tenksalotas. – Šiandien tikrai vėsoka, Jūs visiškai teisus. Mielai ištiesčiau prie židinio pailsusias kojas ir gurkštelčiau su Jumis karšto elio. Esu įsitikinęs, jog esate puikus pašnekovas ir žinote daugybę istorijų.
– Jūs man pataikaujate, – nusišypsojo drakonas. – Nesu niekuo ypatingas, tiesiog paprasčiausias senas džentelmenas, leidžiantis dienas prie židinio. Beje, leiskite prisistatyti: aš vardu Kaindlis – tiesiog misteris Kaindlis, be titulų, jei leisite.
– Riteris Tenksalotas, – mandagiai linktelėjo riteris Tenksalotas ir paspaudė plėvėtą misterio Kaindlio plaštaką. – Be galo malonu susipažinti.
– Jūs man taip pat iš pirmo žvilgsnio patikote, – patenkintas linktelėjo misteris Kaindlis. – Manau, mes galime tapti gerais bičiuliais, mielasis riteri Tenksalotai.
Riteris Tenksalotas susirūpino.
– Mielasis misteri Kaindli, turiu prisipažinti, jog jaučiuosi kiek nesmagiai. Matote, mano vizito
tikslas…
(Čia riteris Tenksalotas tobulai elegantiškai atliko nejaukią pauzę.)
– Nuoširdžiai tikiuosi, jog mano kukli persona nėra jūsų nesmagumo priežastis , – tarstelėjo misteris Kaindlis ir mandagiai susirūpino.
– Kai kuria prasme esate – kol dar esate, atleiskite už nevykusį kalambūrą, – tarė riteris Tenksalotas. – Matote, aš esu riteris, bet niekas pasaulyje tuo netiki. Sako, kad esu tik mandagi kerėpla. Tad man nieko kito nebelieka, tik atlikti žygdarbį, kad visi galų gale patikėtų, kad esu tikras riteris. O didžiausias žygdarbis riteriui – nukauti drakoną. Nuoširdžiai apgailestauju, misteri Kaindli. Man tikrai labai nemalonu.
Misteris Kaindlis įsmeigė akis į židinį ir išpūtė dūmų kamuolį.
– Ką gi, mano jaunasis bičiuli. Suprantama, situacija ne iš maloniųjų… Bet jei man, senam kelmui, lemta tapti Jūsų gyvenimo žygdarbiu, priimsiu savąją lemtį nemurmėdamas. Aš visas Jūsų paslaugoms, mielasis riteri Tenksalotai, visos mano devynios galvos. Prašyčiau Jūsų negaišuoti ir imtis darbo.
Riteris Tenksalotas atsiduso. Nelengvas tatai amatas būti riteriu.
Misteris Kaindlis šyptelėjo ketvirtąja galva.
– Nagi, šalin dvejones, mano jaunasis drauge. Atlikite šią ne itin malonią procedūrą ir keliaukite pasitikti savosios šlovės. Patikėkite, ji jau čia pat!
– Aš mąstau, misteri Kaindli, – trumpai tarstelėjo riteris Tenksalotas.
– Ir ką gi Jūs mąstote, garbusis riteri?
– Aš mąstau, ar man iš tikrųjų taip jau labai patiktų sėdėti už Apvaliojo stalo, maukti elį su neišauklėtais stuobriais ir klausytis jų liaupsių, skirtų man, riteriui Tenksalotui.
– Leiskite pastebėti, mano mielasis drauge – Jūs neabejotinai tikras riteris, – susižavėjo misteris Kaindlis. – Jei Jums būtų įdomi mano nuomonė, be išlygų Jums pritarčiau: džentelmenui, o juo labiau riteriui, visų svarbiausia garbingumas, išsiauklėjimas ir geros manieros. Visi tie triukšmingi žygdarbiai, tos garsios pergalės – jos tiesiog pigios puošmenos, sugalvotos prasčiokų pasipuikavimui prieš kitus prasčiokus.
– Visiškai sutinku su Jumis, – tarė riteris Tenksalotas. – Bet man tai vienintelis būdas įrodyti, jog esu tikras riteris. Sutikite, tai irgi be galo svarbu.
– Beje – kadaise jaunystėje ir aš turėjau didelių nemalonumų dėl savo pažiūrų į gyvenimą, – tarė misteris Kaindlis. – Tik įsivaizduokit – kiti drakonai nelaikė manęs tikru drakonu. Šaipėsi, kad esu apskritai nežinia kas, gal koks peraugęs laumžirgis. Tyčiojosi net visokie neūžaugos trigalviai… Žinote, tarp mūsų kalbant, tie drakonai su visa savo daugybe kuokštais augančių galvų kartais pasirodo besą jokie ne devyniagalviai, o tiesiog visiški pusgalviai.
– Sakot, nelaikė tikru drakonu? – pagyvėjo riteris Tenksalotas.
– Taip. Lygiai taip, ar bent jau labai panašiai, kaip kad Jūsų nelaiko tikru riteriu.
– Labai įdomu, iš tiesų, – lėtai papurtė galvą riteris Tenksalotas. – Ir kaipgi Jūs išsprendėte šitą problemą, misteri Kaindli, jei ne paslaptis? Suėdėte kokį riterį?
– Ne, jaunasis bičiuli, aš tiesiog pažiūrėjau į šį klausimą iš kitos pusės, – nusišypsojo misteris Kaindlis. – Nagi pats pagalvokite: jeigu aš pats kuo puikiausiai žinau, kad esu drakonas, tai koks gi skirtumas, kuo mane laiko kiti? Jei koks beprotis ims ir staiga pasakys, kad aš ne drakonas, o Stefensono garvežys, ar turiu imti lakstyti bėgiais, šen ir ten tampydamas vagonus?..
Štai būtent nuo šios dienos niekas pasaulyje daugiau negirdėjo nė žodžio apie narsųjį riterį Tenksalotą. Dingo, vargšelis, kaip į vandenį.
Ir nieko nuostabaus – kai klausaisi seno drakono istorijų, kurias pasakoja paeiliui visos devynios galvos, laikas prabėga tiesiog nepastebimai.
Pirmosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis trumpai aptaria drakonų būtovės slėpinius
Kartą riteris Tenksalotas tarė drakonui misteriui Kaindliui:
– Mielasis misteri Kaindli, seniai norėjau Jūsų paklausti, bet vis kažkaip nedrįsau. Tai šiek tiek intymu… Ar būtų labai netaktiška, jei galų gale imčiau ir paklausčiau?
– Visko, ko tik pageidaujate, jaunasis bičiuli, – atsakė misteris Kaindlis. – Draugai tiesiog privalo dalintis visokiausiomis paslaptimis, antraip kokia gi čia būtų draugystė?
– Matote, – tarė riteris Tenksalotas, – ką reiškia būti riteriu, aš žinau.
Misteris Kaindlis pritariamai nusišypsojo ir linktelėjo visomis devyniomis galvomis.
– Bet man be galo smalsu – o ką reiškia būti drakonu? Suprantate, aš jaučiuosi keistokai – kartu ir be galo artimas, tarsi būčiau pažinojęs jus visą gyvenimą. O tuo pačiu – visai nieko apie Jus neišmanau. Juk mudu, reikia pripažinti, esame tokie skirtingi.
– Ne taip labai, kaip Jums atrodo, garbusis Tenksalotai, – tarė misteris Kaindlis. Visi tie skirtumai, kad ir kokie akivaizdūs, tėra tik paviršius. Jums gal bus netikėta, tačiau mes, drakonai, turime savo požiūrį į pasaulį. Tai yra, mes jį matome. Tai, ką jūsų mokslininkai atranda per vargus, klupdami ir painiodamiesi, ir – pripažinkim – dažniausiai netyčia, mes tiesiog matome. Matome, ir tiek. Be jokių juokingų bandymų, be jokių laboratorijų. Ir tai ir yra tikrasis Požiūris, o visai ne tie jūsų aklinėjimai apgraibomis.
– Kažką panašaus ir pats nujaučiau, – linktelėjo Tenksalotas. – Tad Jūs teigiate, jog mudviejų skirtumai tėra tik išoriniai?
– Taip, bent jau kai kuria prasme, – tarė misteris Kaindlis. – Matote, mes, drakonai, matome, kad viskas aplinkui – tiek aš, tiek Jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar Jūsų kalavijas – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių. Todėl viskas yra viena, ir viena yra viskas.
– Įdomu, tarė Tenksalotas, – tai išeitų, kad Jūs, mielasis misteri Kaindli, ir Jūsų porcelianinė pypkė yra vienas ir tas pats? Man sunku suvokti, turiu prisipažinti.
Misteris Kaindlis išpūtė dūmą ir pasižiūrėjo į pypkę.
– Na taip, bičiuli, lygiai taip ir yra. Dar daugiau – aš rūkau šitą puikų Viktorijos tabaką, kuris sudarytas iš tų pačių dalelių, kaip ir aš pats. Išeitų, kad aš rūkau pats save.
Riteris Tenksalotas nervingai susijuokė.
– Todėl ir klausiu, misteri Kaindli – ką reiškia būti drakono kailyje? Turėtų būti be galo įdomu.
– Aš nedėviu kailio, jaunasis bičiuli, – santūriai pastebėjo misteris Kaindlis.
– O, na žinoma, ne, atleiskite. Mes tiesiog taip sakome. Ką reiškia būti riterio kailyje, pavyzdžiui. Toks posakis.
– O taip, dabar supratau. Iš tiesų sąmojinga, – linktelėjo misteris Kaindlis. – Na, būti drakonu iš tiesų yra labai įdomu. Jei leisite, netgi dar įdomiau, negu būti riteriu.
– Mėginu įsivaizduoti, – mandagiai tarė riteris Tenksalotas.
– Pašėlusiai įdomu, bet ir nelengva. Matote, mes, drakonai, visi esame truputėlį šizofrenikai. Jei visai atvirai, tai netgi ne truputėlį, o gerokai.
– Šit kaip, – pasakė Tenksalotas, nes nežinojo, ką daugiau besakyti.
– Na taip. Tik įsivaizduokite: drakonas yra viena būtybė – o tuo pačiu ir kelios. Viskas priklauso nuo galvų. Mano atveju, kaip matote, jos devynios.
– Tikrai, pastebėjau, – tarė riteris Tenksalotas.
– Devynios – tai daug. Gana daug, – tarė misteris Kaindlis ir susirūpino.
Įsivyravo nejauki tyla.
Galų gale riteris Tenksalotas kostelėjo ir tarė:
– Kche. Ahm. Na, devynios – tai nemažai. Išties.
Nejauki tyla vyravosi toliau.
Riteris Tenksalotas dar kartą kostelėjo ir staiga pasakė:
– O mes, riteriai, turime tokią patarlę: viena galva krepšyje prie balno gerai, o dvi – dar geriau. Oi! Atsiprašau, misteri Kaindli.
– Atleiskite, berods užsigalvojau, – atitoko misteris Kaindlis (o devintoji galva ironiškai sukrizeno). Ar ką nors sakėte?
– Nieko, misteri Kaindli, – sutriko riteris Tenksalotas. – Tiesiog Jūs pasakojote apie tai, ką reiškia būti drakonu.
– Ak taip, – susizgribo misteris Kaindlis. – Kaip ir sakiau, kartais būna kiek sudėtinga. Kai tiek galvų. Apninka tokia tapatybės krizė. Ypač vėlyvais rudenimis.
– Tas metas ir man gerai žinomas. Kai ir lauke, ir širdy žvarbu ir nyku, ir taip iki pat pirmojo sniego, – palingavo galva riteris Tenksalotas ir parėmęs smakrą ant kalavijo rankenos įsispitrijo į jaukiai ūžiantį židinį.
– Žinote, garbusis Tenksalotai, kur slypi visos problemos? – tarė misteris Kaindlis.
– Galvose? – pabandė spėti riteris Tenksalotas.
– Būtent, galvose. Ir kuo daugiau galvų, tuo daugiau vargo, – atsiduso misteris Kaindlis. – Turbūt pastebėjote, jog bendrauju su Jumis vien tik pirmąja galva – ta, kuri Jums iš dešinės?
– Be abejo, atkreipiau dėmesį, – linktelėjo riteris Tenksalotas.
– Toks drakonų etiketas – kad nepasirodytum pernelyg familiarus, pradžioje su svečiu dera bendrauti pirmąja galva, ta, kuri jam iš dešinės. Bet tikriausiai nepagalvojote, kad kitos galvos nebylios?
– Nemanyčiau, būtų nelogiška, – tarė Tenksalotas.
– Visiškai teisingai, – tarė misteris Kaindlis antrąja galva ir toliau tęsė pirmąja. – Tad įsivaizduokite – visos tos devynios galvos mąsto ir visos kalba. Mes kartais tarpusavyje labai neprastai pasiginčijam, kai niekas nemato. Iki liepsnų spjaudymo.
– Nėra namų be dūmų, – tarė Tenksalotas.
– O Jūs pavydėtinai išprusęs jaunuolis, matau, išmanote netgi drakonų folklorą, – pagyrė misteris Kaindlis. – Bet ginčai dar anaiptol ne pats blogiausias dalykas. Kur kas blogiau, kad visos devynios galvos pasaulį mato skirtingai – skirtingu kampu, iš skirtingų vietų. Todėl mes niekaip negalime susitarti dėl prisiminimų: vos pradedam kalbėtis apie kokį neseniai įvykusį nutikimą, staiga paaiškėja, jog visos devynios galvos prisimena visiškai skirtingus dalykus! Nes viena matė viena, o kita – visai ką kita… O devintoji, ta tai apskritai visada viską stebi iš atstumo ir amžinai ironizuoja. Todėl aš niekada nieko negaliu nuspręsti iki galo, visada lieka abejonė – o kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, kurios galvos teisybė yra pati teisingiausia?
– Iš tiesų. Net nebūčiau pagalvojęs, kad būti drakonu yra taip sunku, – pagarbiai tarė riteris Tenksalotas.
– Todėl mes, drakonai, manome, jog nieko tikro apskritai nėra, viskas pasaulyje tėra tik akių dūmimas. Arba, kaip sakė vienas drakonų mąstytojas, viskas yra dūmai.
Misteris Kaindlis giliai užsitraukė pypkę pirmąja galva, o dūmus ironiškai išpūtė devintąja.
– Bet yra ir smagesnių dalykų, – staiga pagyvėjo misteris Kaindlis, kažką prisiminęs. – Man niekada nebūna nuobodu. Aš galiu kalbėtis tarpusavyje ir net dainuoti choru. Kai būna liūdna, tais ilgais rudens vakarais, aš sėdžiu prie židinio ir dainuoju daugiabalsius kanonus. O kai apima šventiška nuotaika, surengiu ištisą koncertą su žvakėmis. Laimė, visos mano devynios galvos labai muzikalios, o penktoji netgi turi absoliučią klausą. Ir diapazonas mano platus – nuo boso iki kontratenoro. Labiausiai man patinka Palestrina ir Monteverdis, mes juos tiesiog dievinam. O va dėl Hendelio šiek tiek nesutariam.
– Aš taip pat mėgstu muziką, – prisipažino Tenksalotas, – ir ypač Monteverdį. Tai bent malonus sutapimas! Deja, visiškai neturiu klausos, tad muzika žaviuosi, jei leisite pasakyti, tik iš tolo.
– Ir negrojate jokiu muzikos instrumentu? – kiek nusiminė misteris Kaindlis. – Kai kurie riteriai – garsūs liutnios virtuozai.
– Deja, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas.
– Gaila, – tarė misteris Kaindlis. Iš mūsų išeitų puikus orkestras. O beje, Jums teko kada regėti tokį šių vietovių instrumentą – škotišką dūdmaišį?
– Be abejo, misteri Kaindli, esu ne tik regėjęs, bet ir daugybę kartų klausęsis, – tarė Tenksalotas.
– O Jums niekada nekilo jokių įtarimų – į ką nusižiūrėjus jis pagamintas?
– Kad ne, – prisipažino Tenksalotas.
– Tikrai? – prajuko misteri Kaindlis. – Ką gi, tuomet gerai įsižiūrėkite į mane, jaunasis bičiuli.
Ir misteris Kaindlis staiga iškėlė penktąją, viduriniąją galvą aukštyn, kiek įmanydamas ištempė kaklą, o likusias galvas mikliai išlankstė šonuose.
– Ogi tikrai! Dūdmaišis yra tikrų tikriausia sumažinta drakono kopija, – susižavėjęs tarė riteris Tenksalotas.
– Ir čia dar ne viskas! Patys škotai to seniai nebežino – bet tai, ką jie laiko savo melodijomis, iš tiesų yra ne kas kita, o jų kadaise nusiklausytos drakonų liaudies dainos. Štai paklausykit.
Misteris Kaindlis atsistojo, išlenkė didelį stiklą karšto elio, kad balsas geriau skambėtų – ir užtraukė visomis devyniomis galvomis kūrinį, kurį riteris Tenksalotas žinojo kaip maršą „Alandeilo rožė“. Misteris Kaindlis dainavo, o riteris Tenksalotas pagarbiai klausėsi, pasirėmęs ant kalavijo – ir jei kas būtų matęs, būtų galėjęs prisiekti, jog riterio akyse regėjo šykščią vyrišką ašarą.
Tais metais Škotijoje prasidėjo dideli neramumai, vėliau aprašyti metraščiuose kaip kruvinasis Dūdmaišininkų maištas.
