Pasaka apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį

Pasaka apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį

Gintaras Grajauskas

Kartą toli Britanijoje, anuomet vadintoje ūkanotuoju Albionu, gyveno riteris Tenksalotas. Jis buvo labai mandagus ir galantiškas – kaip ir pridera tikriems riteriams. Riteris Tenksalotas niekada nepamiršdavo padėkoti, o kiekvienam sutiktam sakydavo „atsiprašau“. Ne tik nusičiaudėjęs, ką ten, vos kostelėjęs, kaip mat atsiprašydavo. O vos žengdavo žingsnį, iš karto tardavo – „atsiprašau, aš, regis, vos neužmyniau Jums ant kojos“. Mat su tais savo šarvais riteris Tenksalotas būdavo baisiai nerangus.

Užtat riteris Tenksalotas buvo be jokių abejonių pats galantiškiausias riteris visame pasaulyje – bent jau jis pats tuo buvo tvirtai įsitikinęs. Tačiau kiti riteriai buvo anaiptol ne tokie mandagūs – nekviesdavo jo prie Apvaliojo stalo gurkšnoti elio, dainuoti nepadorias daineles ir smagiai keiksnoti, o vietoje to į akis šaipydavosi. Sakydavo riteriui Tenksalotui – koks gi tu riteris, tu tiesiog atsiprašinėjanti kerėpla.

Tuomet riteris Tenksalotas ėmė ir labai supyko – o labai supykęs jis visada sakydavo – „nu, jau visai atsiprašau“. Tad riteris Tenksalotas nepatenkintas papurtė galvą, pasakė „nu, jau visai atsiprašau“ ir išėjo į pasaulį ieškoti gero patarimo.

Tuo metu Google dar nebuvo, tad gerus patarimus dalindavo seni barzdoti burtininkai. O pats garsiausias jų buvo burtininkas Merlinas – mat turėjo visą patarėjo etatą pačiame karaliaus Arturo dvare, o be to dar buvo demono bei nekaltos mergelės sūnus, tad išmanė visą pasaulio gėrį ir blogį nuo pat galvos iki tarp kojų.

Atėjo riteris Tenksalotas pas burtininką Merliną, užsirašė į priėmimą pas elfiukę sekretorę, gražiai jai padėkojo, kantriai palaukė atsisėdęs, o kai atėjo jo eilė, mandagiai pasisveikino su dviem goblinais, saugančiais burtininko kabineto duris, atsiprašė ir visas žvangėdamas šarvais įžengė į menę. O čia, karaliaus patarėjo soste, jo jau laukė burtininkas Merlinas. Su balta barzda iki kelių, baltai apsirėdęs, visas nekaltas toks, bet su uodega ir ragučiais – mat buvo demono ir nekaltos mergelės sūnus, tokia jau veislė.

– Laba diena, garbusis Merlinai, atsiprašau už sutrukdymą, – pasisveikino riteris Tenksalotas. – Aš, Jums leidus, esu riteris Tenksa-

lotas.

– Sveikas drūtas, jau žinau, kas toks esi, riteri Tenksalotai. Tu esi tas riteris, kurį visi vadina nuolat atsiprašinėjančiu kerėpla, – tarė Merlinas, kedendamas uodega barzdą.

– Atėjau patarimo, garbusis Merlinai. Sakyk, kodėl manęs niekas nelaiko riteriu? Juk esu mandagus ir galantiškas, daug mandagesnis už visus kitus riterius. Bet jie vis tiek iš manęs šaiposi, nekviečia už Apvaliojo stalo ir neįpila taurėn elio. Elgiasi visiškai nemandagiai, o dar bendradarbiai vadinasi, atsiprašau už posakį. Ką gi man daryti?

– Matai, Tenksalotai, mandagumas, aišku, labai geras dalykas, bet vien mandagumo riteriui negana, – tarė burtininkas Merlinas.

– Negana? Atsiprašau už nekuklumą, bet ko gi tuomet dar reikia, kad visi pripažintų, plotų per petį ir vadintų tikru riteriu?

– Reikia atlikti žygdarbį – nukauti bent vieną drakoną. Nuritinti drakono galvą vienu elegantišku kirčiu, o dar geriau visas devynias iš karto. Va po to jau visiškai pakanka būti vien mandagiu, šypsotis visiems ir linkčioti. Gerti su visais elį ir klausytis, kaip jie šlovina narsųjį riterį Tenksalotą.

Padėkojo riteris Tenksalotas išmintingajam burtininkui Merlinui ir iškeliavo. Keliavo keliavo, kol toli, Škotijos kalnuose, aptiko drakono urvą. Įėjo urvan Tenksalotas, žiūri – ogi sėdi prie židinio supamajame krėsle devyngalvis drakonas šilkiniu chalatu, rūko pypkę ir skaito laikraštį „The Daily Telegraph“.

– Laba diena, misteri drakone, – tarė riteris Tenksalotas. – Kaip gyvuojate?

– Laba diena, gerbiamasis riteri, dėkoju, kad užsukote, – tarė drakonas. – Būkite toks malonus, pasiimkite pledą, prisistumkite arčiau židinio supamąjį krėslą ir sėskitės. Šiandien žvarboka. Gal teiktumėtės gurkštelti lašelį karšto elio?

– Labai dėkoju už Jūsų svetingumą, mielasis drakone, – tarė riteris Tenksalotas. – Šiandien tikrai vėsoka, Jūs visiškai teisus. Mielai ištiesčiau prie židinio pailsusias kojas ir gurkštelčiau su Jumis karšto elio. Esu įsitikinęs, jog esate puikus pašnekovas ir žinote daugybę istorijų.

– Jūs man pataikaujate, – nusišypsojo drakonas. – Nesu niekuo ypatingas, tiesiog paprasčiausias senas džentelmenas, leidžiantis dienas prie židinio. Beje, leiskite prisistatyti: aš vardu Kaindlis – tiesiog misteris Kaindlis, be titulų, jei leisite.

– Riteris Tenksalotas, – mandagiai linktelėjo riteris Tenksalotas ir paspaudė plėvėtą misterio Kaindlio plaštaką. – Be galo malonu susipažinti.

– Jūs man taip pat iš pirmo žvilgsnio patikote, – patenkintas linktelėjo misteris Kaindlis. – Manau, mes galime tapti gerais bičiuliais, mielasis riteri Tenksalotai.

Riteris Tenksalotas susirūpino.

– Mielasis misteri Kaindli, turiu prisipažinti, jog jaučiuosi kiek nesmagiai. Matote, mano vizito

tikslas…

(Čia riteris Tenksalotas tobulai elegantiškai atliko nejaukią pauzę.)

– Nuoširdžiai tikiuosi, jog mano kukli persona nėra jūsų nesmagumo priežastis , – tarstelėjo misteris Kaindlis ir mandagiai susirūpino.

– Kai kuria prasme esate – kol dar esate, atleiskite už nevykusį kalambūrą, – tarė riteris Tenksalotas. – Matote, aš esu riteris, bet niekas pasaulyje tuo netiki. Sako, kad esu tik mandagi kerėpla. Tad man nieko kito nebelieka, tik atlikti žygdarbį, kad visi galų gale patikėtų, kad esu tikras riteris. O didžiausias žygdarbis riteriui – nukauti drakoną. Nuoširdžiai apgailestauju, misteri Kaindli. Man tikrai labai nemalonu.

Misteris Kaindlis įsmeigė akis į židinį ir išpūtė dūmų kamuolį.

– Ką gi, mano jaunasis bičiuli. Suprantama, situacija ne iš maloniųjų… Bet jei man, senam kelmui, lemta tapti Jūsų gyvenimo žygdarbiu, priimsiu savąją lemtį nemurmėdamas. Aš visas Jūsų paslaugoms, mielasis riteri Tenksalotai, visos mano devynios galvos. Prašyčiau Jūsų negaišuoti ir imtis darbo.

Riteris Tenksalotas atsiduso. Nelengvas tatai amatas būti riteriu.

Misteris Kaindlis šyptelėjo ketvirtąja galva.

– Nagi, šalin dvejones, mano jaunasis drauge. Atlikite šią ne itin malonią procedūrą ir keliaukite pasitikti savosios šlovės. Patikėkite, ji jau čia pat!

– Aš mąstau, misteri Kaindli, – trumpai tarstelėjo riteris Tenksalotas.

– Ir ką gi Jūs mąstote, garbusis riteri?

– Aš mąstau, ar man iš tikrųjų taip jau labai patiktų sėdėti už Apvaliojo stalo, maukti elį su neišauklėtais stuobriais ir klausytis jų liaupsių, skirtų man, riteriui Tenksalotui.

– Leiskite pastebėti, mano mielasis drauge – Jūs neabejotinai tikras riteris, – susižavėjo misteris Kaindlis. – Jei Jums būtų įdomi mano nuomonė, be išlygų Jums pritarčiau: džentelmenui, o juo labiau riteriui, visų svarbiausia garbingumas, išsiauklėjimas ir geros manieros. Visi tie triukšmingi žygdarbiai, tos garsios pergalės – jos tiesiog pigios puošmenos, sugalvotos prasčiokų pasipuikavimui prieš kitus prasčiokus.

– Visiškai sutinku su Jumis, – tarė riteris Tenksalotas. – Bet man tai vienintelis būdas įrodyti, jog esu tikras riteris. Sutikite, tai irgi be galo svarbu.

– Beje – kadaise jaunystėje ir aš turėjau didelių nemalonumų dėl savo pažiūrų į gyvenimą, – tarė misteris Kaindlis. – Tik įsivaizduokit – kiti drakonai nelaikė manęs tikru drakonu. Šaipėsi, kad esu apskritai nežinia kas, gal koks peraugęs laumžirgis. Tyčiojosi net visokie neūžaugos trigalviai… Žinote, tarp mūsų kalbant, tie drakonai su visa savo daugybe kuokštais augančių galvų kartais pasirodo besą jokie ne devyniagalviai, o tiesiog visiški pusgalviai.

– Sakot, nelaikė tikru drakonu? – pagyvėjo riteris Tenksalotas.

– Taip. Lygiai taip, ar bent jau labai panašiai, kaip kad Jūsų nelaiko tikru riteriu.

– Labai įdomu, iš tiesų, – lėtai papurtė galvą riteris Tenksalotas. – Ir kaipgi Jūs išsprendėte šitą problemą, misteri Kaindli, jei ne paslaptis? Suėdėte kokį riterį?

– Ne, jaunasis bičiuli, aš tiesiog pažiūrėjau į šį klausimą iš kitos pusės, – nusišypsojo misteris Kaindlis. – Nagi pats pagalvokite: jeigu aš pats kuo puikiausiai žinau, kad esu drakonas, tai koks gi skirtumas, kuo mane laiko kiti? Jei koks beprotis ims ir staiga pasakys, kad aš ne drakonas, o Stefensono garvežys, ar turiu imti lakstyti bėgiais, šen ir ten tampydamas vagonus?..

Štai būtent nuo šios dienos niekas pasaulyje daugiau negirdėjo nė žodžio apie narsųjį riterį Tenksalotą. Dingo, vargšelis, kaip į vandenį.

Ir nieko nuostabaus – kai klausaisi seno drakono istorijų, kurias pasakoja paeiliui visos devynios galvos, laikas prabėga tiesiog nepastebimai.

Pirmosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis trumpai aptaria drakonų būtovės slėpinius

Kartą riteris Tenksalotas tarė drakonui misteriui Kaindliui:

– Mielasis misteri Kaindli, seniai norėjau Jūsų paklausti, bet vis kažkaip nedrįsau. Tai šiek tiek intymu… Ar būtų labai netaktiška, jei galų gale imčiau ir paklausčiau?

– Visko, ko tik pageidaujate, jaunasis bičiuli, – atsakė misteris Kaindlis. – Draugai tiesiog privalo dalintis visokiausiomis paslaptimis, antraip kokia gi čia būtų draugystė?

– Matote, – tarė riteris Tenksalotas, – ką reiškia būti riteriu, aš žinau.

Misteris Kaindlis pritariamai nusišypsojo ir linktelėjo visomis devyniomis galvomis.

– Bet man be galo smalsu – o ką reiškia būti drakonu? Suprantate, aš jaučiuosi keistokai – kartu ir be galo artimas, tarsi būčiau pažinojęs jus visą gyvenimą. O tuo pačiu – visai nieko apie Jus neišmanau. Juk mudu, reikia pripažinti, esame tokie skirtingi.

– Ne taip labai, kaip Jums atrodo, garbusis Tenksalotai, – tarė misteris Kaindlis. Visi tie skirtumai, kad ir kokie akivaizdūs, tėra tik paviršius. Jums gal bus netikėta, tačiau mes, drakonai, turime savo požiūrį į pasaulį. Tai yra, mes jį matome. Tai, ką jūsų mokslininkai atranda per vargus, klupdami ir painiodamiesi, ir – pripažinkim – dažniausiai netyčia, mes tiesiog matome. Matome, ir tiek. Be jokių juokingų bandymų, be jokių laboratorijų. Ir tai ir yra tikrasis Požiūris, o visai ne tie jūsų aklinėjimai apgraibomis.

– Kažką panašaus ir pats nujaučiau, – linktelėjo Tenksalotas. – Tad Jūs teigiate, jog mudviejų skirtumai tėra tik išoriniai?

– Taip, bent jau kai kuria prasme, – tarė misteris Kaindlis. – Matote, mes, drakonai, matome, kad viskas aplinkui – tiek aš, tiek Jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar Jūsų kalavijas – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių. Todėl viskas yra viena, ir viena yra viskas.

– Įdomu, tarė Tenksalotas, – tai išeitų, kad Jūs, mielasis misteri Kaindli, ir Jūsų porcelianinė pypkė yra vienas ir tas pats? Man sunku suvokti, turiu prisipažinti.

Misteris Kaindlis išpūtė dūmą ir pasižiūrėjo į pypkę.

– Na taip, bičiuli, lygiai taip ir yra. Dar daugiau – aš rūkau šitą puikų Viktorijos tabaką, kuris sudarytas iš tų pačių dalelių, kaip ir aš pats. Išeitų, kad aš rūkau pats save.

Riteris Tenksalotas nervingai susijuokė.

– Todėl ir klausiu, misteri Kaindli – ką reiškia būti drakono kailyje? Turėtų būti be galo įdomu.

– Aš nedėviu kailio, jaunasis bičiuli, – santūriai pastebėjo misteris Kaindlis.

– O, na žinoma, ne, atleiskite. Mes tiesiog taip sakome. Ką reiškia būti riterio kailyje, pavyzdžiui. Toks posakis.

– O taip, dabar supratau. Iš tiesų sąmojinga, – linktelėjo misteris Kaindlis. – Na, būti drakonu iš tiesų yra labai įdomu. Jei leisite, netgi dar įdomiau, negu būti riteriu.

– Mėginu įsivaizduoti, – mandagiai tarė riteris Tenksalotas.

– Pašėlusiai įdomu, bet ir nelengva. Matote, mes, drakonai, visi esame truputėlį šizofrenikai. Jei visai atvirai, tai netgi ne truputėlį, o gerokai.

– Šit kaip, – pasakė Tenksalotas, nes nežinojo, ką daugiau besakyti.

– Na taip. Tik įsivaizduokite: drakonas yra viena būtybė – o tuo pačiu ir kelios. Viskas priklauso nuo galvų. Mano atveju, kaip matote, jos devynios.

– Tikrai, pastebėjau, – tarė riteris Tenksalotas.

– Devynios – tai daug. Gana daug, – tarė misteris Kaindlis ir susirūpino.

Įsivyravo nejauki tyla.

Galų gale riteris Tenksalotas kostelėjo ir tarė:

– Kche. Ahm. Na, devynios – tai nemažai. Išties.

Nejauki tyla vyravosi toliau.

Riteris Tenksalotas dar kartą kostelėjo ir staiga pasakė:

– O mes, riteriai, turime tokią patarlę: viena galva krepšyje prie balno gerai, o dvi – dar geriau. Oi! Atsiprašau, misteri Kaindli.

– Atleiskite, berods užsigalvojau, – atitoko misteris Kaindlis (o devintoji galva ironiškai sukrizeno). Ar ką nors sakėte?

– Nieko, misteri Kaindli, – sutriko riteris Tenksalotas. – Tiesiog Jūs pasakojote apie tai, ką reiškia būti drakonu.

– Ak taip, – susizgribo misteris Kaindlis. – Kaip ir sakiau, kartais būna kiek sudėtinga. Kai tiek galvų. Apninka tokia tapatybės krizė. Ypač vėlyvais rudenimis.

– Tas metas ir man gerai žinomas. Kai ir lauke, ir širdy žvarbu ir nyku, ir taip iki pat pirmojo sniego, – palingavo galva riteris Tenksalotas ir parėmęs smakrą ant kalavijo rankenos įsispitrijo į jaukiai ūžiantį židinį.

– Žinote, garbusis Tenksalotai, kur slypi visos problemos? – tarė misteris Kaindlis.

– Galvose? – pabandė spėti riteris Tenksalotas.

– Būtent, galvose. Ir kuo daugiau galvų, tuo daugiau vargo, – atsiduso misteris Kaindlis. – Turbūt pastebėjote, jog bendrauju su Jumis vien tik pirmąja galva – ta, kuri Jums iš dešinės?

– Be abejo, atkreipiau dėmesį, – linktelėjo riteris Tenksalotas.

– Toks drakonų etiketas – kad nepasirodytum pernelyg familiarus, pradžioje su svečiu dera bendrauti pirmąja galva, ta, kuri jam iš dešinės. Bet tikriausiai nepagalvojote, kad kitos galvos nebylios?

– Nemanyčiau, būtų nelogiška, – tarė Tenksalotas.

– Visiškai teisingai, – tarė misteris Kaindlis antrąja galva ir toliau tęsė pirmąja. – Tad įsivaizduokite – visos tos devynios galvos mąsto ir visos kalba. Mes kartais tarpusavyje labai neprastai pasiginčijam, kai niekas nemato. Iki liepsnų spjaudymo.

– Nėra namų be dūmų, – tarė Tenksalotas.

– O Jūs pavydėtinai išprusęs jaunuolis, matau, išmanote netgi drakonų folklorą, – pagyrė misteris Kaindlis. – Bet ginčai dar anaiptol ne pats blogiausias dalykas. Kur kas blogiau, kad visos devynios galvos pasaulį mato skirtingai – skirtingu kampu, iš skirtingų vietų. Todėl mes niekaip negalime susitarti dėl prisiminimų: vos pradedam kalbėtis apie kokį neseniai įvykusį nutikimą, staiga paaiškėja, jog visos devynios galvos prisimena visiškai skirtingus dalykus! Nes viena matė viena, o kita – visai ką kita… O devintoji, ta tai apskritai visada viską stebi iš atstumo ir amžinai ironizuoja. Todėl aš niekada nieko negaliu nuspręsti iki galo, visada lieka abejonė – o kaip ten iš tikrųjų viskas buvo, kurios galvos teisybė yra pati teisingiausia?

– Iš tiesų. Net nebūčiau pagalvojęs, kad būti drakonu yra taip sunku, – pagarbiai tarė riteris Tenksalotas.

– Todėl mes, drakonai, manome, jog nieko tikro apskritai nėra, viskas pasaulyje tėra tik akių dūmimas. Arba, kaip sakė vienas drakonų mąstytojas, viskas yra dūmai.

Misteris Kaindlis giliai užsitraukė pypkę pirmąja galva, o dūmus ironiškai išpūtė devintąja.

– Bet yra ir smagesnių dalykų, – staiga pagyvėjo misteris Kaindlis, kažką prisiminęs. – Man niekada nebūna nuobodu. Aš galiu kalbėtis tarpusavyje ir net dainuoti choru. Kai būna liūdna, tais ilgais rudens vakarais, aš sėdžiu prie židinio ir dainuoju daugiabalsius kanonus. O kai apima šventiška nuotaika, surengiu ištisą koncertą su žvakėmis. Laimė, visos mano devynios galvos labai muzikalios, o penktoji netgi turi absoliučią klausą. Ir diapazonas mano platus – nuo boso iki kontratenoro. Labiausiai man patinka Palestrina ir Monteverdis, mes juos tiesiog dievinam. O va dėl Hendelio šiek tiek nesutariam.

– Aš taip pat mėgstu muziką, – prisipažino Tenksalotas, – ir ypač Monteverdį. Tai bent malonus sutapimas! Deja, visiškai neturiu klausos, tad muzika žaviuosi, jei leisite pasakyti, tik iš tolo.

– Ir negrojate jokiu muzikos instrumentu? – kiek nusiminė misteris Kaindlis. – Kai kurie riteriai – garsūs liutnios virtuozai.

– Deja, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas.

– Gaila, – tarė misteris Kaindlis. Iš mūsų išeitų puikus orkestras. O beje, Jums teko kada regėti tokį šių vietovių instrumentą – škotišką dūdmaišį?

– Be abejo, misteri Kaindli, esu ne tik regėjęs, bet ir daugybę kartų klausęsis, – tarė Tenksalotas.

– O Jums niekada nekilo jokių įtarimų – į ką nusižiūrėjus jis pagamintas?

– Kad ne, – prisipažino Tenksalotas.

– Tikrai? – prajuko misteri Kaindlis. – Ką gi, tuomet gerai įsižiūrėkite į mane, jaunasis bičiuli.

Ir misteris Kaindlis staiga iškėlė penktąją, viduriniąją galvą aukštyn, kiek įmanydamas ištempė kaklą, o likusias galvas mikliai išlankstė šonuose.

– Ogi tikrai! Dūdmaišis yra tikrų tikriausia sumažinta drakono kopija, – susižavėjęs tarė riteris Tenksalotas.

– Ir čia dar ne viskas! Patys škotai to seniai nebežino – bet tai, ką jie laiko savo melodijomis, iš tiesų yra ne kas kita, o jų kadaise nusiklausytos drakonų liaudies dainos. Štai paklausykit.

Misteris Kaindlis atsistojo, išlenkė didelį stiklą karšto elio, kad balsas geriau skambėtų – ir užtraukė visomis devyniomis galvomis kūrinį, kurį riteris Tenksalotas žinojo kaip maršą „Alandeilo rožė“. Misteris Kaindlis dainavo, o riteris Tenksalotas pagarbiai klausėsi, pasirėmęs ant kalavijo – ir jei kas būtų matęs, būtų galėjęs prisiekti, jog riterio akyse regėjo šykščią vyrišką ašarą.

Tais metais Škotijoje prasidėjo dideli neramumai, vėliau aprašyti metraščiuose kaip kruvinasis Dūdmaišininkų maištas.

G.Grajauskas: skaitymas yra pats tikriausias literatūros procesas

LITERATŪRA ŠIANDIEN

www.durys.daily.lt

Trys klausimai rašytojui

G.Grajauskas: skaitymas yra pats tikriausias literatūros procesas

Vienas ryškiausių Klaipėdos kūrėjų – poetas, eseistas, dramaturgas Gintaras Grajauskas (g. 1966) į literatūrą atėjo prieš 18 metų. Nuo tol Lietuvoje išleido šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Taip pat jo poezijos knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, pjesė „Rezervatas“ atskira knyga pasirodė Prancūzijoje. G.Grajausko eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, lenkų, latvių, estų, rusų ir kitas kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose.

Pastaraisiais metais rašytojas daug keliauja, dalyvauja tarptautiniuose literatūriniuose renginiuose – savo kūrybą skaito Frankfurto, Leipcigo, Varšuvos, Geteborgo, Turino knygų mugėse, Edinburgo knygų festivalyje, Vilenicos, Geteborgo, Roterdamo, Kopenhagos, Budapešto poezijos festivaliuose, Reikjaviko ir Berlyno literatūros festivaliuose.

– Ką šiuo metu rašote?– paklausėme jo.

– Praėjusį rudenį gavau Berlyno literatūros kolokviumo stipendiją – spalį praleidau Berlyne. Tuo metu neturėjau jokių, kaip žurnalistai mėgsta sakyti, kūrybinių planų. Tiesiog vaikštinėjau po senus tamsius parkus, nužiūrinėdamas medžius, apmegztus gebenėmis. Gyvenau ant kalvos prie ežero, tokiame iki baimingo virpulio istoriniame XIX a. name, kadaise priklausiusiame Prūsijos princui Frydrichui Karlui. Slampinėjau tais pačiais koridoriais, kuriais vaikščiojo Paulis Celanas, Frydrichas Diurenmatas, Maksas Frišas, Giunteris Grasas, Umberto Eko ir gausybė kitų mitologinių būtybių. Nieko keisto, jog ta labai savotiška atmosfera ir suveikė labai savotiškai: vieną vakarą, bedrybsodamas ant lovos ir besistebeilydamas į pageltusius kino plakatus su Alenu Delonu ir Katrin Deniov, staiga pajutau, kad visų tų garsių vardų man jau gana – tuomet atsikėliau ir pirmąkart gyvenime parašiau pasaką. Apie riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį. Veiksmas nežinia kodėl peršuoliavo iš Vokietijos į Škotiją – gal tie kraštovaizdžiai tiesiog pasirodė artimesni mano neaiškiai istorinei nostalgijai. Pasijutau išsiilgęs kažko senovinio – paprasto, patikimo ir nepretenzingo. Misterio Pikviko. Karalienės Viktorijos epochos. Tikrų garvežių. Prisukamo kišeninio laikrodžio su grandinėle. Arbatos su pienu lygiai penktą valandą iš mėgstamo „vedžvudo“ puodelio. Supratau, kad kuo labiau išmanau kompiuterius, tuo labiau pasiilgstu senos geros mechanikos.

O toliau berašydamas ėmiau suprasti dar šį tą: kad tiedu tipai, riteris Tenksalotas ir drakonas misteris Kaindlis (na taip, kalbinė nuojauta jūsų neapgavo – Thanks-a-lot ir Kindly, būtent), man vis artimesni ir mielesni. Ir kad jiedu žino daugybę istorijų, kurios prašyte prašosi į knygą – tokią jaukią, su senovinėmis neįmantriomis iliustracijomis.

Žinoma, nuo savęs nepabėgsi – keistokos tai bus istorijos. Keistokiems skaitytojams. Kaip jaunimėlis pasakytų, šiek tiek „frykiškos“. Labai protingiems vaikams arba labai „nučiuožusiems“ suaugusiesiems.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Labiau griežtas – bėgant laikui vis labiau įgundi pažvelgti į tai, ką parašei, nesuinteresuotu žvilgsniu. Iš distancijos, kaip į svetimą, tau nebepriklausantį daiktą. Buvusią meilę, kurią po daugelio metų sutikai už parankės su kitu. Nors kai kuriems, patiems ankstyviausiems tekstams esu tėviškai atlaidus: jie naivūs, juokingi, nerangūs ir kerėpliški – bet mieli. Nes juos parašė naivus, juokingas, nerangus ir kerėpliškas – ir labai jaunas žmogus. Dabar belieka skaityti, nustebti ir atlaidžiai šypsotis. Ir truputį nuliūsti, nes iš to jauno žmogaus ne kažin kas belikę. Jokio naivumo, jokio mielumo. Gal nerangumas tik.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Žinoma, rūpi. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog turiu labai nemažai protingų skaitytojų, kurie neretai „sugaudo“ esmę ne prasčiau už profesionalius kritikus. Nieko keisto – jie smalsūs, pagaulūs ir pastabūs; jie skaito savo malonumui, o ne atidirbinėdami leidykloms. Dažnai jie – savo sferos profesionalai, tolimi nuo literatūros industrijos, tiesiog žmonės, mėgstantys knygas. Tokių daug daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Tiesiog jie ne iš tų, kurie laigo iš vieno kūrybos vakaro į kitą, kad pačiupinėtų už rankovės gyvą rašytoją ar įbruktų jam kišenėn savo knygelę. Jie skaito – ir tai ir yra pats tikriausias literatūros procesas, o ne visas tas paraliteratūrinis triukšmas, bandomas prakišti už gryną pinigą.

Literatūros kritikai? Taip, jų Lietuvoje vis dar tebeturime. Atsiranda ir naujų vardų – nedaug, vienas kitas, bet tiek ir gana. Jie talentingi, įžvalgūs ir išmanantys tai, apie ką rašo. Kaip ir bet kurioje sferoje, tokių, gabiųjų – vienetai. Negabių, pasirinkusių šią profesiją kaip keistą būdą patenkinti savo ambicijas, daug daugiau. Normalu. Kartais būna juokinga – kai skaitai kokį kritinį tekstą, kuriame žmogus demonstruoja savo neprilygstamą išmanymą, drabstosi „diskursais“ ir „intertekstualumais“, o tu kaip tyčia ką tik taisei to paties autoriaus korektūras ir puikiausiai žinai, jog jis turi rimtų problemų dėl elementarios lietuvių kalbos gramatikos. Kartais būna ir pikta – kai tas neišmanėlių „išmanymas“ pateikiamas su nuodingu pagiežos įdaru. Na, kita vertus, nėra čia ko pykti – mūsų šalis tokia, čia visi viską išmano, nuo politikos iki krepšinio. Kiekvienas šūdvežys čia išmano viską – išskyrus savo paties amatą.

O rašau – ir sau, ir kitiems. Visiems tiems, kurie skaito, kurie nenuslysta teksto paviršiumi, kurie priima mane tokį, koks esu. Nesugebėčiau – o ir nenorėčiau – pasikeisti ir rašyti kitaip vien tam, kad kažkam patikčiau. Kam? Kad išleistum kvailą, kvailių puikiai perkamą knygą? Knygų rašymas kaip verslo rūšis man atrodo gerokai abejotinas amatas. Jei jau taip reikia pinigų – užsiimk rimtu verslu, bent jau kokia leidyba. Ir vartyk sau šakėmis milijonus. Maža šlovės? Ar trynimasis viename televizoriuje drauge su abejotinos reputacijos tipais, akivaizdžiais pusgalviais ir silikoninėmis moteriškėmis ir yra šlovė?

Viskas paprasčiau: rašai, nes turi ką pasakyti, turi ką papasakoti. Kai neturi – nerašai.

Tik šitai paprastai tiesai suvokti reikia laiko.

Laimė, pasaulis pilnas visokiausių nuostabių dalykų, visokiausių istorijų, o aš smalsus sutvėrimas. Vis dar.

O rašyti, beje, visai neįdomus užsiėmimas. Kartais net varginantis. Toks formalumas, ir tiek. Kur kas įdomiau ir svarbiau yra tai, kas būna prieš rašymą: įsižiūrėjimas ir pamatymas, įsiklausymas ir išgirdimas.

To ir linkiu, tuo ir dalinuosi.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Iš „TRIEILIŲ“

Alis Balbierius


Iš „TRIEILIŲ“


x   x   x

putino uogų
raudonis prieš gruodį –
degantis krūmas aušroj 
 

x   x   x

pats nuostabiausias
performansas visatoj –
garstyčios sėklelės prisikėlimas…


x   x   x

istorijos kaulus
apgraužia baltai
akademinės pelės
 

BOBŲ
VASARAI
AUŠTANT

pagonių sidabrą
lydo laukuos
voratinklių saulė
x   x   x

moters grožis –
dūžtantis saulės zuikutis
nuo veidrodžio


x   x   x

rudenio runos
byra nuo medžių –
jų prasmė tik viena…


SENTIMENTALUS
APIE TAVO KRŪTŲ
VIRŠŪNĖLES

į kalnus šiuos
įkopti norėsiu
net po mirties


x   x   x

ak, akacijų
kvapas lyg smūgis:
lyg niekad negimtų ruduo…


DEBESŲ DIENA
PRIE BALTIJOS
JŪROS

Debesų kamuoliai
lyg sapnai apie baltus –
iš Herodoto tolybės…


 x   x   x

šviesos alchemijoj
nepralenktas iki šiol
jonvabalių meistriškumas


REGINT MEDINĖS
SODYBOS
GRIUVĖSIUS
VĖLYVO RUDENS
GAMTOVAIZDYJE

Apleisties signatūrose
vien tik vėjo pelė
tebeieško prasmės…


PASKUTINIS

rožės haiku –
šalna ant neprasikleidusios
pumpuro formos


x   x   x

apsimesk
kad viskas gerai,
džiaugsmo fontane numiręs…


x   x   x  

rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…
x   x   x

kartais
tik beprasmybė
suteikia prasmę gyventi


x   x   x

lietus ir lietus –
fontano liūtas
kasnakt sapnuoja sausrą


x   x   x

aušros spalva
muša tylos būgną –
rytmečio ežeras
 

SENSTELĖDAMAS
KARTAIS
PAGALVOJU,
KAD GALĖJAU BŪT
IR GOTIKOS
METALISTAS…

metalo kalba
iš gitarų – lyg kaltų
kažkas iš vaivorykščių kardą…
 

x   x   x

kas vakarą
auga medžio šešėlis
ant irstančios sienos


APIE VIENĄ IŠ TŲ,
KURIE VISADA
ŠALIA

Izos –
varnas ir vyšnių baltumas –
seniai išsprogdino akis…


x   x   x

tavo plaukai žali,
upe vaikystės
su aukšlių karoliais…


x   x   x

senas žmogus
grėbia lapų mirtį –
saulė Vėlinių rytą…
 

x   x    x

niekada
neaploja lunatikų
geltonas mėnulio šuo
 

x   x   x

ne tik rudens:
dienos trumpėja
kiekvieno keleivio…


x   x   x

krenta bedugnėn
vienas lašas sidabro –
tavo širdis mėnesienoj…

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba


Vainius Bakas


Laisvasis klausytojas
Atmiegot, pramiegot, susigūžt pianino dėžėj,
Jei vardu kas pašauks, tai išplaukti skutimosi putom,
Pravėdinti plaučius, nežinot, kur žiemoja vėžiai,
Jei veži, tai ir vežk, ir, atrodo, žiemos kaip nebūta.

Ir nebūta sniegų, tik kažko vėl nutirpo ranka,
Su kuria po langais savo Dievui suriesdavau špygą,
Ir burnojau labai, net negėda sakyt, apie ką,
Ir išmindžiau tenai, kur garstyčios iš žemės sudygo.

Teks ten pupų prisėt, kai gražiai sužaliuos, gal atleis,
Tik kad nieko nesako… Turbūt per tą vėją užkimo,
O gal buvo pašte ir išsitepė lūpas klijais –
Taip per naktį ištempęs ausis vis klausau ir klausau pašaukimo

siur. vln. blues
Su šypsniu užmigai, lyg pro lūpas taip siela išeitų,
Kaip mažytis voriukas – sėdėtų ir megztų megztinį
Man iš dūmų švelnumo. Dabar cigaretę kaip fleitą
Vos tik priglaudžiu – garsas – ir virpteli veidas sutinęs.

Nušokuoja dangum debesies apšerkšnijęs skeletas,
Tyliai maldamas sniegą savo girgždančiom kelių girnelėm.
Du į priekį ir vienas atgal – mūsų šokio judėjimas lėtas
Nuo ledinių turėklų į vakarą šąlančią Nerį

O rytoj vėl tas pats – veidu tyliai į sieną nubusi,
Akys pilnos šviesos – ne vandens – džiaugsmo ašarų pilnos.
Tik dabar nesustok, tik dabar nesigręžk šiaurės pusėn,
Nežiūrėk nematyk, kaip pakyla mėnulis virš Vilniaus.

Eilėraštis, kuriame niekas nekvepia, nežydi ir niekas negroja, arba Eilėraštis be jokio poetinio vyksmo

Na, nors užmušk, bet dar nežydi kalijos,
Jazminai jau nebekvepia ir tyli fleitos,
Nealpsta damos, traukiasi į šalį jos,
Kad tu galėtum eiti ir praeiti.

Nėra jaukumo, židinio nieks nekuria
Galbūt dėl to, kad aš – taupus kūrėjas.
Nevaikšto niekas ir gatve, kuria
Eini dabar, todėl ir eik, kur ėjęs.

Vaizdai nesukelia jausmų nei sentimentų,
Atstumų nejaučia ir nepavargsta kojos,
Ir lapai iš konteksto nekrenta, nors krenta
Temperatūros, ligos, bet nuo ko jos?
 
Eilėrašty nieks nekvepia, nežydi,
Negroja niekas, ramūs tavo nervai,
Nieks neblizga ir nečiumpi išvydęs
Grajausko blizgės nei kabliuko lervai.

Nėra, kas užkabintų, kas įtrauktų,
Nėra interpretacijos pavojų.
Nieks aplink pirštą nesuka kaip plauką,
Nėra, prieš ką kovot, ir nekovoju.

Nelyginsiu, kad man esi kaip vaistai

Tai kam rašai? Nėra čia nieko tokio
      poetiško… Neįdomus tu, keistas.
Tai, kad žinai, visi tokie k e i s t o k i.
 
Atleisk, bet ir vėl
apie ją…
Visiems, bet labiausiai G.L.

Nepasidažiusi
bekraujėmis lūpomis šypsanti
nežymiai
iš po nakties bijanti keisto kvapo
iš savo pačios burnos

ji šlepsi šlepetėmis ryškiai per didelėmis
vienais apatiniais
išeina į baltai dažytą balkoną

nelyginant popiežė
burba ir murma panosėj
kažką

urbi et orbi

urbi et orbi

ji remiasi nugara į kalkėtą sieną

šaltais rytais ji rūko ir virpa
kalena savo
stambiais dantimis
šaltkrėčio morzę
kartais
išpučia dūmus pro šnerves

įsivaizduoji

tokios dvi apvalios skyliukės
išsiplečia šitaip
jog rodos visa kas buvo yra ir kas
bus ims ir
pradings jose

taip
ji pučia miglą į akis
tikrąja to žodžio prasme

šlapia ji glaudžiasi
bet neprisiglaudžia

išėjusi iš vonios
mano veidą ji liečia
išmirkusiomis pirštų pagalvėlėmis

raukšlėtomis tarsi razinos
taip mėgtos vaikystėj

ji kalba nedaug
o jei ima kalbėt tai kad žeria
tiesiai į sieną į akis
kiaurai per kaukolę

su kiekviena diena atrodo vis labiau
ir labiau išprotėjus

ji geria retai bet jeigu jau geria
tai tiesiai iš butelio
ką čia

suknelėj lygintuvu prasidegina skylę
ir draudžia pro ją žiūrėti

tranzuoja ryžtingai nelyg spręsdama
gladiatoriaus lemtį
ji iškelia nykštį

ji nuolat pamiršta
unitaze nuleisti vandenį

draugių ji turi nedaug
beveik iš viso neturi

gal tik kelias senmerges
nepasikeitusias nuo mokyklos laikų

naktimis ji paskambina
bet niekad nekalba
vos girdimai alsuoja

tyliai krizena

ir atrodo kad viskas
kad tuoj išprotėsiu

bet
šitaip ir ryto sulaukiu

įsitempęs klausau ir
bandau atpažint ar tai ji

kaukši ir kliūva
žingsneliais smulkiais
pas mane iki penktojo aukšto

su kaimynais
nesisveikina niekad

krūpčioja nuo svetimųjų žvilgsnių
nors į ją žiūri
retai

pažvelgus – nepatraukli
pagyvenus – nesugyvenama 

bet sava

sava kaip mirtis

juoda

kasdieninė

Poezija