Iš knygų dainuoti ir šokti dar niekas neišmoko

Iš knygų dainuoti ir šokti dar niekas neišmoko

Valentina Žigienė

Klaipėdos muzikinio teatro trupės atnaujinimas ir organizacinės sistemos tobulinimas buvo iš prioritetinių režisieriaus Ramūno Kaubrio temų, pateikiant programą naujo teatro vadovo konkursui. Netruko prabėgti vos daugiau nei mėnuo, ir konkursą laimėjęs R.Kaubrys ėmė įgyvendinti sumanymą. Teatre jau dirba du menininkai pedagogai – profesorius Eduardas Kaniava ir buvęs teatro baleto šokėjas Aleksandras Prijmenka.

R.Kaubrio žodžiais, teatro kolektyvą sudaro profesionalūs atlikėjai ir kūrėjai, tačiau kartais to neužtenka norint suformuoti jų pačių ir žiūrovų lūkesčius atitinkantį repertuarą. Maža trupės sudėtis varžo kūrinių pasirinkimo laisvę, o neatsinaujinantį kolektyvą sunku motyvuoti ryžtis šiuolaikiniams ir netradiciniams sprendimams. Dėl to teatrui ypač reikalingi kūrėjai pedagogai – režisieriai, dainininkai, šokėjai ir kitų meno sričių atstovai. Pirmas žingsnis žengtas: teatras jau turi du – vokalo ir baleto – pedagogus.

Pastebėjimai iš šalies būtini

Vasario pradžioje darbą pradėjęs profesorius E.Kaniava džiaugėsi sulaukęs kvietimo. Klaipėda – dainininko gimtasis miestas, jis – Muzikinio teatro gerbėjas ir patriotas. Pajūryje E.Kaniava įsikūrė prieš šešerius metus, tiek pat dirba Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje, gyvena Palangoje, tėvų namuose.

„Kiekvienam dainininkui, kad ir kokią patirtį jis turėtų, nuolatinė vokalo pedagogo kontrolė reikalinga, kad neapviltų vidiniai vertinimo kriterijai. Pastebėjimai iš šalies yra būtini“, – mano profesorius.

Ne šiaip sau ir maestro kolegos, dar du „Trijų tigrų“ nariai, dirba vokalo pedagogais: Virgilijus Noreika – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vladimiras Prudnikovas – Kauno muzikiniame teatre.

Su uostamiesčio Muzikiniu teatru E.Kaniavą glaudžiai sieja šilti prisiminimai, prasmingi ir įdomūs darbai. Pirmieji spektakliai, kuriuose maestro debiutavo, buvo G.Rossini’o „Italė Alžyre“, G.Verdi’o „Traviata“ ir „Rigoletas“. Vėliau Klaipėdos scenoje buvo sukurta daug įsimintinų vaidmenų.

Dalysis sukaupta patirtimi

„Aš čia jaučiuosi savas, ne prašalaitis. Jei pajusiu, kad mano konsultacijos reikalingos, labai džiaugsiuosi“, – kalbėjo profesorius E.Kaniava, daugiau nei 25 metus dirbantis pedagoginį darbą, daugybę mokinių išleidęs į didžiąsias ne tik Lietuvos, bet ir kitas Europos bei Lotynų Amerikos scenas.

Šiuo metu teatre repetuojami nauji spektakliai. Dviejų premjeros numatytos gegužės ir rugpjūčio mėnesiais. Tai H.Purcello barokinė opera „Didonė ir Enėjas“ bei G.Puccini’o dvi vienaveiksmės operos „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Jau prisidėdamas prie šių pastatymų maestro sakė, jog ypač G.Puccini’o muzikinė medžiaga jam taps mielu įsiliejimu į naujas pareigas.

„Darbas su kiekvienu artistu – jautrus ir individualus dalykas. Apie dainavimą yra parašyta daug metodinių knygų, bet nė vienas iš knygų dainuoti dar neišmoko, kiekvieno fiziologija kitokia, kiekvienas – individualybė. Standartai yra bendri, bet ne kiekvienam jie pritaikomi“, – dėstė maestro.

Baletas – šokių pradininkas

Vasario pradžioje pradėjusio dirbti baleto pedagogo A.Prijmenkos nuostata irgi tokia pat – tobulėjimas. Paskutinįsyk teatro scenoje žiūrovai Aleksandrą matė 2008-ųjų gruodį. Anot choreografo, per tą laiką baleto trupė labai pasikeitė, senbuvių liko nedaug, tačiau dabar jis pamatė jaunus gabius žmones degančiomis akimis ir širdimis. Jaunimas tiesiog prašo išsakyti pastabas, patarimus.

„Šokėjai turi turėti gerą fizinę formą. Jiems dalyvaujant spektakliuose vaizdas turi būti estetiškas ir gražus. Baleto pedagogu dirbti Vilniuje būtų lengviau, nes ten į teatrą ateina jaunimas iš baleto mokyklų. O mūsų trupės pasirengimas skirtingas: kas mokėsi liaudies šokio, kas sportinio pramoginio, kas baleto, tačiau klasikinis baletas patogus visais atžvilgiais. Jo judesiai, plastika sudaro visų šokių – charakterinių, liaudies, modernių, džiazo ir kitų – pagrindą. Minėtuose šokiuose taip pat reikia išlavinti kiekvieną raumenuką, sąnariuką, sausgyslę“, – aiškino A.Prijmenka.

Prieš 26 metus iš Voronežo operos ir baleto teatro (Rusija) į Klaipėdoje besikuriantį profesionalų Muzikinį teatrą atvykęs Aleksandras iki šiol sukaupė bene 40 metų choreografinę patirtį. Be to, baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo klasikinių šokių pedagogo specialybę, todėl mano, kad atsidūrė tinkamoje vietoje ir su dideliu patirties bagažu.

Baigęs artisto karjerą jis Klaipėdoje įkūrė šokio studiją „Duende“, pradėjo nuo flamenko, argentinietiško tango pamokų, dabar jau surinko vaikų ir net suaugusiųjų baleto grupes. Trejus metus choreografijos subtilybių Aleksandras moko ir čiuožėjus, tačiau, anot jo, visa minėta veikla – darbas su mėgėjais, tad natūralu norėti daugiau – profesionalaus kolektyvo.

Klaipėdos muzikinis teatras šiuo metu neturi baleto trupės vadovo, kuriuo daugiau nei dešimtmetį dirbo baletmeisteris Vaclovas Sasnauskas, sugrįžęs į savo jaunystės ir karjeros pradžios miestą Vilnių. Anot teatro vadovo R.Kaubrio, kol kas konkursas nebus skelbiamas. Tačiau kūrybinė veikla vyksta nesustodama. Ja rūpintis patikėta vienam ryškiausių trupės šokėjų Aurelijui Liškauskui, organizaciniai ir ūkiniai reikalai – taip pat šokėjui Valdemarui Marcinkui.

Kino šūvis į netikėjimo plotą

Kino šūvis į netikėjimo plotą

Vasario pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose Meno kūrėjų sąjunga (MeKuSa) uostamiesčio sinefilus pakvietė pažiūrėti naują lietuvišką vaidybinį filmą „Myliu kulką tavo širdyje”. Jis Klaipėdą pasiekė nuostabiu greičiu – jau kitądien po premjeros sostinėje.

Aivaras Dočkus

Jei kas dar nematėte veiksmo trilerio „Žaibiškas greitis“ su Dwaynu Johnsonu ir plyštate noru jį pažiūrėti, peršokite šią pastraipą žaibo greičiu, nes atliksiu siužeto išdavystę. Filmas – vienas geriausių žanro pavyzdžių, įtampa auga kaip tobulai sustyguoto orkestro grojamoje klasikinėje simfonijoje. Visos siužetinės linijos susipina aukščiausiame taške. Tuoj baigiamasis akordas ir griausmingi plojimai. Tačiau lemiamu momentu kažko pritrūksta. Situacija tarsi iš futbolo aikštelės. Įvartis įmuštas, bet buvo nuošalė. Dwayno herojus keršytojas nušaunamas, bet lieka gyvas dėl metalo gabalėlio, įstrigusio jo galvoje. Dėl kulkos liekanos. Scenaristai pateikia paaiškinimą, tačiau žiūrovą apsėda abejonės. Tikėti ar ne? Kadangi iki tol pasakota istorija buvo gana įtaigi, minimaliu rezultatu laimi scenaristai. Tačiau abejonės šešėlis neišsisklaido, ir tokia atomazga gerokai sumenkina visumos įspūdį. Tik „Žaibiškame greityje“ laiko apmąstymams nebėra – ekranu jau plaukia titrai.

Siužetas – be intrigos

O štai lietuviško filmo „Myliu kulką tavo širdyje“ visas stuburas sunarstytas iš tikėjimo ir netikėjimo. Iš labai hipotetiško siužeto. Ir žiūrovo nė sekundei neapleidžia į ausį šnabždantis netikėjimo jausmas.

Tuomet klausimas – jei net preciziškai „stanislavskiškame“ Holivude atsiveria neįtikinamumo properšos, kokiu plonu ledu turėtų vaikščioti filmo „Myliu kulką tavo širdyje“ autoriai? Kokio stiprumo turėtų būti režisūra, kad nešiotų tokio siužeto luitus? Kokie antgamtiški turėtų būti aktoriai? Koks oru vaikštantis operatorius?..

Cinikas vyras sutinka romantikę merginą. Pasivaikščioja. Pripučia miglų apie savo meilės tragediją. Nusiveda ją į lovą. Paskui vėl muiluoja jai smegenis didaktiškais žiaurios gyvenimo realybės dėsniais. Ji išeina, o po to sugrįžta su pistoletu. Štai ir visas siužetas.

Tik paviršius? Bet kinas – toks nepatogiai išorinis išradimas, kad gilesnio turinio ieškai tuomet, kai akimis prisiriši prie formos. O jei nesusivilioji, niekur nepersikeli ir lieki žemiškoje ekrano pusėje su savo netikėjimu.

Beveik išgujo dirbtinumą

Taip, Donato Vaišnoro dramoje „Myliu kulką tavo širdyje“ buvo keli įtikinami momentai. Net kelios įsimenančios frazės. Tarp daugybės liūdnai tuščių pamąstymų apie nieką. Beje, su labai ambicingomis pretenzijomis į meną.

Taip, aktorius Eglę Nes ir tą patį D.Vaišnorą būtina pagirti už realistišką poetinių dialogų perteikimą. Eina jau kokie treti lietuviško kino nepriklausomybės nuo teatrališkos vaidybos metai. Jaunesnioji karta beveik išgujo dirbtinumą. Vyresnieji taip pat smarkiai pasitempė televizijos serialuose.

Neįtikinamas „Myliu kulką tavo širdyje“ vietas ir frazes Eglė ir Donatas nugali stulbinamai subtiliai. Nesidrasko. Nešaukia. Nemojuoja rankomis. Atvirkščiai – nutildo balsą iki vos sugaunamų dažnių. Išgelbsti nuo visiško netikėjimo.

Taip, operatoriaus sugebėjimais abejoti netenka. Prašovimų nėra. Tačiau kokių nors atradimų taip pat nulis. Ne itin kur yra ir pasireikšti. Kavinėje nepradėsi filmuoti iš lėkštės perspektyvos. Visur kitur – namai, butai, interjerai. Buitinis kinas.

Nei skaudu, nei juokinga

Režisieriaus ranka smarkiai trūkčioja. Daugelis epizodų tiesiog šiaip sau. Nueina, praeina. Nei skauda, nei juokinga, nei įdomu.

Kai kurie vidiniai herojų lūžiai perteikiami literatūriškai karikatūrišku tekstu. Užuot organiškai įvykę herojų širdyse ir galvose. Kai kur tekstai pavėluoti, nes lūžiai logiškai jau įvykę. Tiksliau, turėję įvykti. Žiūrovas jau suprato. Režisierius – dar ne.

Pusiau kriminalinė įžanga primena mėgėjišką abiturientų spektaklį. Ieškota ironijos, tačiau atrastas neįtikinamumas padiktuoja neteisingą ritmą visam likusiam filmui.

Su muzika susimauta absoliučiai. Tie keli elektroniniai pabumbsenimai labiau trukdo, nei prisideda prie įtaigumo.

Filmo įdomumo kreivė, užuot kilusi, tolygiai neria žemyn. Siužetas pažeria kilogramus absurdiškiausių – neįtikinamiausių antisiurprizų. Viršūnė – mergužėlė su pistoletu kuo ramiausiai ateina įsigyti drabužių. Keistas personažas – apsauginis. Įbruka draugei ginklą kaip vaisinius ledus. O finalas – trilerio parodija. Iššaus, neiššaus, nušaus, nenušaus. Jokio tikros dramos svorio. Vien šypseną sukeliantis antsvoris.

Už bandymą – ačiū

O juk pati istorija – apie vidinį skausmą ir vienatvę? Apie svajonių ir tikrovės neatitikimą? Apie randus ir žaizdas širdyje? Apie idealios meilės paieškas? Išvardijau didžiąją dalį emocinių būsenų, kurias stengiasi perkošti ir paversti visaverčiais kūriniais koks trečdalis planetos Žemė menininkų. Rašytojų, dailininkų, muzikantų, kino kūrėjų. Įtaigiai pavyksta ne visiems. Ne iš pirmo ir net ne iš antro karto. Todėl, kad ši medžiaga – apgaulingas „universumas“, bet kurią akimirką galintis pavirsti tuštybe.

Tikėjimo ir netikėjimo dalykai visuomet sudėtingi. Kine – sudėtingiausi. Todėl šį kartą nei šūvio, nei kulkos. Melagingas gaiduko spragsėjimas. Medžiaga trumpametražiam filmui. O priverstinis siužeto ištampymas baigiasi standartiniu lietuvišku depresuotu pauzuotu nuobodžiu neįtikinamu nelabai kinu pavadinamu kažkuo.

Bet už bandymą ačiū.

Vaidybinis filmas „Myliu kulką tavo širdyje“

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2011 m. vasario 3 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka”.

Žanras: meilės istorija (drama).

Trukmė: 72 min.

Sukūrimo laikas: nufilmuotas per 8 pamainas – nuo 2010 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 6 d.

Kūrybinė grupė: Donatas Vaišnoras (scenaristas, režisierius, prodiuseris), Paulius Gvildys (operatorius), Vytis Puronas (kompozitorius, garso režisierius), Giedrius Svirskis (postprodukcija).

Kino studija: nepriklausomas kino projektas, kuriame dalyvavo kino kompanijos LapėSnapė, Arclight, PostFx sound studio, Rain studio ir Editos kastingas.

Vaidina: D.Vaišnoras, Eglė Nes, Airida Gintautaitė, Severija Janušauskaitė, Giedrius Simutis ir kiti.

Valstybė parems festivalius

MENO LEIDINYS Nr. 2 (188)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Valstybė parems festivalius

 

 

Lietuvoje rengiamiems 18 tarptautinių tęstinių meno projektų šiemet Kultūros ministerija paskirstė 1,6 mln. litų. Šiame sąraše atsidūrė tik du pajūryje vykstantys festivaliai.

Dosniausią valstybės paramą šiemet gaus XVI Pažaislio muzikos festivalis (180 tūkst. litų) ir Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos’11“ (170 tūkst. litų).

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis’11“ turėtų sulaukti 140 tūkst. litų paramos. Po 100 tūkst. litų numatyta tarptautiniam folkloro festivaliui „Baltica 2011“, „Kino pavasariui“, Kristupo vasaros festivaliui, tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida“. Kino festivalis „Scanorama“ turėtų gauti 85 tūkst. litų, „Poezijos pavasaris“ ir Kauno bienalė „Textilė 11“ – po 80 tūkst. litų.

70 tūkst. litų skirta asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis“ 2011 m. rengiamam XVII Klaipėdos Pilies džiazo festivaliui.

Mažiausias – po 50 tūkst. litų – sumas gaus „Auros“ šokio teatro Kaune organizuojamas tarptautinis šokio festivalis ir Nidoje vyksiantis tarptautinis Thomo Manno festivalis.

Kultūros ministro Arūno Gelūno teigimu, lėšos paskirstytos atsižvelgiant į Tęstinių tarptautinių meno renginių ekspertų komisijos rekomendacijas.

Pernai Kultūros ministerija valstybės biudžeto lėšomis parėmė 16 projektų, jiems skirdama 1,37 mln. litų.

Jie reprezentuos uostamiestį

Papildomos paramos iš miesto biudžeto šiemet ir dar dvejus artimiausius metus gali tikėtis reprezentacinį Klaipėdos festivalio statusą gausiantys uostamiesčio renginiai.

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus šiemet pirmąsyk paskelbtame konkurse dėl reprezentacinio Klaipėdos festivalio vardo suteikimo varžėsi 11 renginių. Jų paraiškas vertino specialiai suburta ekspertų grupė bei miesto Kultūros ir meno taryba.

Atrinkti aštuoni festivaliai, iš kurių trys – tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“ ir tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ – pretenduoja tik į reprezentacinio renginio statusą, bet ne į papildomą finansinę paramą, nes juos rengia biudžetinės įstaigos.

Likusieji penki – Klaipėdos Pilies džiazo festivalis, tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas, Jūros šventė, tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ bei tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – gaus ir trokštamą statusą, ir garantuotą finansinę paramą trejus metus iš eilės, jei tam pritars Klaipėdos miesto taryba.

Šiemet reprezentaciniams festivaliams bus paskirstyta 200 tūkst. litų.

Už reprezentacinio „borto“ liko konkurse taip pat dalyvavę Vokiečių kultūros dienos, tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ ir tarptautinis džiazo vokalistų konkursas „Jazz voices“. Bet po trejų metų jie vėl galės pretenduoti į reprezentacinio Klaipėdos renginio statusą.

Kaip sakė Kultūros skyriaus vedėja Jolanta Braukylienė, šis statusas nėra nekintantis: „Po trejų metų Kultūros ir meno taryba vėl rinksis ir svarstys, ar reprezentaciniai festivaliai neišsikvėpė, ar jie tikrai pateisina šį vardą ir mūsų visų lūkesčius. Galbūt rasime kitų, vertesnių pretendentų“.

Menininkai gaus stipendijas

Šiemet valstybės stipendijos paskirtos 179 kultūros ir meno kūrėjams, tarp kurių esama ir trijų klaipėdiečių.

Atsižvelgdama į Lietuvos kultūros ir meno tarybos pritarimą bei rekomendacijas, Kultūros ministerija šiemet skyrė tris vardines valstybės stipendijas vieneriems metams (kompozitoriui Vytautui P.M.Barkauskui, balerinai Eglei Špokaitei ir kino operatoriui Jonui Griciui), tris individualias dvejiems metams (aktoriui Povilui Budriui, menotyrininkei Laimutei Kreivytei ir tapytojai Inai Budrytei) ir 75 individualias vieneriems metams. Likusios valstybinės stipendijos skirtos įvairiam laikotarpiui – nuo aštuonių iki dviejų mėnesių. Iš jų 33 edukacinės valstybinės stipendijos – nuo pusmečio iki vieno mėnesio.

Valstybinės stipendijos dydis – 1300 litų per mėnesį. Visoms išmokėti numatyta 1 mln. 934 tūkst. 400 litų.

Vardinė valstybės stipendija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už jų išskirtinį asmeninį indėlį į Lietuvos kultūros ir meno raidą bei sklaidą. Individualiomis valstybės stipendijomis siekiama skatinti individualią kultūros ir meno kūrėjų kūrybinę raišką. Edukacinės valstybės stipendijos skiriamos kultūros ir meno kūrėjų profesiniam meistriškumui tobulinti – dalyvauti stažuotėse, kursuose, konferencijose, konkursuose.

Štai vieną iš individualių valstybės stipendijų visus šiuos metus gaus klaipėdietė teatrologė ir dramaturgė Gitana Gugevičiūtė, planuojanti sukurti dvi pjeses, fotomenininkas Algimantas Kalvaitis – projektui „Gamtinės formos potekstė“ įgyvendinti.

Klaipėdietei choreografei ir šokėjai Agnijai Šeiko valstybės stipendija skirta pirmajam šių metų pusmečiui, per kurį ji ketina pastatyti šokio operą „Keturi poetai dykumoje“, šokio spektaklį „Pokalbis, kurio nebuvo“ ir sukurti bei visuomenei pristatyti filmą „Pasaka“.

„Tema” šturmavo Stokholmą

Vasario 18–20 d. Stokholme (Švedija) vykusioje tarptautinėje meno kontaktų mugėje „Supermarket 2011“ dalyvavo Klaipėdos „loftininkai“ – menininkų grupė „Tema“.

Šioje mugėje menininkų organizacijos ne tik prisistato, bet ir tarpusavyje vysto kūrybinius tinklus, projektus, kultūrinius mainus. „Supermarket“ gyvuoja jau ketverius metus. Dar 2007 m. nedidelė menininkų grupė surengė meno mugę „Supermarket“ – kaip atsaką 2006 m. įvykusiai komercinei meno mugei „Market“.

Paprastai menininkų reprezentavimu ir darbų pardavimais rūpinasi galerijos. Mugės „Supermarket“ tikslas, kad kūrėjai patys sau atstovautų, susirastų potencialių partnerių, kontaktų, keistųsi idėjomis ir gal net savarankiškai įkurtų galerijas. Tai platforma netikėtoms menininkų iniciatyvoms ir tinklams rastis. Ši kontaktų mugė į kūrybinį procesą įtraukia ne tik dalyvius, bet ir lankytojus. Joje koncentruojamasi ne į pardavimus, komerciją, bet į komunikaciją ir tarpsmą meno scenoje.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, pristatantis Klaipėdoje gyvenančius menininkus ir meno organizacijas tarptautiniame kontekste, meno mugei „Supermarket“ pasiūlė „Temos“ komandą, kurioje kuria Linas Kutavičius, Dovydas Klimavičius, Viktė Dambrauskaitė, Kęstutis Sova, Vidas Tomkevičius ir Henrikas Riškus.

Šešetas jaunų, profesionalių kūrėjų reprezentavo organizaciją ir kiekvienas savo kūrybą, atlikdami garso ir šviesos performansus.

VšĮ „Tema“ („Tarptautinė eksperimentinė meno akcija“) savo veiklą pradėjo 2009-ųjų rudenį industrinėje uostamiesčio aplinkoje – Liepų g. 83. Ši kūrybinė erdvė, skirta įvairioms meninėms idėjoms bei iniciatyvoms, nekomerciniams projektams įgyvendinti ir bendrai veiklai, vienija įvairių sričių menininkus – muzikantus, teatralus, vizualiųjų menų atstovus. Tai, jog kiekvienas „Temos“ narys turi tarsi atskirą savo „temą“, lemia kūrybinių projektų, renginių įvairovę, o kūrybinės dirbtuvės, eksperimentai, performansai, koncertai ir kitokia veikla yra pritaikoma prie renginio tematikos.

Parengė Rita Bočiulytė

Maršruto W.A.Mozartas – A.Paley pusiaukelė

Maršruto W.A.Mozartas – A.Paley pusiaukelė

Vasario 1-ąją Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje vyko pirmosios pasaulinio garso pianisto Alexanderio Paley’aus (JAV) meistriškumo pamokos, o vasario 4-ąją Klaipėdos koncertų salėje (KKS) skambėjęs koncertas „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui III“ – tai svečio ambicingo tęstinio projekto pusiaukelė.

Laima Sugintienė

Džiugu, kad šiuo keliu nuo pat pirmųjų, dar vaikiškų kūrinių, kartu su atlikėjais ir kompozitoriumi ėję pakeleiviai neišsibarstė. Priešingai: šį net profesionalams sudėtingą maršrutą renkasi vis daugiau klausytojų – šįsyk pritrūko net bilietų stovėti.

Suprantama, kelionėje labai svarbu kompanija, jos sutarimas. O ji „sukrito“ išprususi: bene pirmą kartą, pavadinkime, reprezentaciniame koncerte plojimai aidėjo laiku ir vietoje. Antra vertus, artėjantys rinkimai privertė į KKS atvykti ir mažiau treniruotus „žygeivius“, kuriems pristigo ištvermės užmojais garsėjančio svečio trijų valandų koncertui, o apie jų neatidėliotinos svarbos reikalus nuolat priminė įkyrūs telefono skambučiai. Apmaudu, nes buvo daromi koncerto garso įrašai…

Nuo Novosibirsko iki Rio de Žaneiro

Dveji metai praėjo nuo 2009-ųjų vasario, kai suskambo pirmieji keturi Wolfgango Amadeuso Mozarto koncertai fortepijonui, atliekami A.Paley’aus. Pasaulio muzikos kritikų dažnai „apsėstuoju“ vadinamas, kvapą gniaužiančius muzikinius spektaklius rengiantis pianistas virtuozas pradėjo antrą pasirodymų dešimtį Klaipėdoje.

Pasaulio kritika akcentuoja itin plačią gausių, neaprėpiamo repertuaro rečitalių geografiją, apimančią didžiausias pasaulio koncertų sales. Štai ir artimiausiuose solisto planuose – gastrolės nuo Novosibirsko iki Rio de Žaneiro (pianistas nerimavo, kaip reikės aklimatizuotis – juk toks temperatūrų skirtumas). Pabrėžiama stulbinama grojimo technika, puiki fizinė forma, nepriekaištingas skaitymas iš lapo ir meistriškos interpretacijos. Tačiau visi vieningai pabrėžia nepaprastą kūrybinį A.Paley’aus produktyvumą. Legendos sklando apie jo organizuojamus festivalius „Alexandre Paley et ses Amis“ Prancūzijoje: gegužės pradžioje įvyks jubiliejinis, 20-asis, šįkart jis bus skirtas operai. Balandį maestro dalyvaus tarptautinio pianistų konkurso vertinimo komisijos darbe. Štai vien nuo spalio, kai pastarąjį kartą lankėsi Klaipėdoje, jis Hamburge skambino F.Liszto ir J.Brahmso programas, Prancūzijos radijui atliko rusų muzikos programą – pradedant S.Rachmaninovu ir baigiant R.Kataru, Leipcige grojo F.Chopiną ir F.Lisztą, o gimtajame Kišiniove – visas S.Rachmaninovo preliudijas. Ir tai dar ne viskas…

Porą kartų per metus atvykstantis į Lietuvą A.Paley paprastai koncertuoja ir sostinėje. Ne išimtis buvo ir šios gastrolės: Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (su jo vadovu Gintaru Rinkevičiumi pianistą sieja sena draugystė) 22-ojo gimtadienio koncerte kritikai didžiausia staigmena pavadino jo ir šiuo metu žaibiškai garsėjančio, vieno aktyviausių jaunosios kartos lietuvių pianistų Gintaro Januševičiaus (beje, groti fortepijonu jis pradėjo Eduardo Balsio menų gimnazijoje, mokytojos Valentinos Potejenko specialybės klasėje) duetą, skambinusį B.Martinu Koncertą dviem fortepijonams: „Ne bet kas taip smagiai išnarpliotų sudėtingiausią jo motyvų, tempų, minčių raizginį, kaip pavyko naujam duetui“.

Itin plačios erudicijos, fenomenalios atminties muzikas, lankydamasis įvairiose šalyse, visada aplanko muziejus, galerijas. Šios viešnagės metu jis sakė atradęs sau Lietuvos dailę. Jau seniai susidomėjęs M.K.Čiurlioniu (specialiai vyko į Paryžių, kai ten jį pristatė prof. Vytautas Landsbergis), negalėjo atsistebėti, kad Kaune jis su žmona buvo vieninteliai parodos lankytojai… O Klaipėdoje juos sudomino P.Domšaičio galerija.

Virtuoziškų pasažų gūsiai

Trečiasis ciklo koncertas užbaigė vadinamųjų „mažųjų“ koncertų seriją, skambėjo dar keturi šio žanro kūriniai. Programos pirmojoje dalyje klausėmės dviejų solinių koncertų. Kaip jau įprasta, svečias ne tik skambino, bet ir dirigavo (gal labiau – vadovavo) Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kuris šįkart buvo papildytas devyniais atlikėjais, grojančiais pučiamaisiais instrumentais ir timpanais.

Akivaizdu, kad orkestras jau įprato prie ugningo temperamento atlikėjo reikalavimų bei interpretacijos (švelni, neakcentuota garso pradžia, skambesio lakumas, derminio reljefo išryškinimas, beveik ties išnykimo riba piano – kitas klausimas, kad styginiai beveik praranda tembrą, – lėtesnės, nei įprasta antrosios koncertų dalys ir kt.) ir muzikavo labai dėmesingai, subtiliai, jautriai. Itin susikoncentravę turėjo būti pučiamieji, mušamieji: solistas – dirigentas ne visada galėjo parodyti įstojimus, pabaigas, tad šiems teko sudėtingas uždavinys pasikliauti savo menine intuicija. Nepaisant kai kurių atsitiktinumų, detalių (ne visada darnūs pučiamųjų akordai, šiurkštokas violončelių muzikavimas), orkestras buvo deramo lygio partneris.

Koncertų fortepijonui ir orkestrui Nr.13, C – dur ir Nr.11, F – dur solinės partijos buvo atliktos tarsi pasimėgaujant, vienu užmoju, žavėjo nuostabios sekvencijos, virtuoziškų pasažų gūsiai, užbūrė lėtų dalių meditacija (bet orkestras čia kiek nuobodžiavo, panašu, kad jam nebuvo iškelti aiškūs uždaviniai), džiugino smagūs rondo. Ankstesniuose koncertuose grojęs sudėtingos harmonijos ir faktūros, chromatizuotas, kartais net kiek iškrintančias iš mocartiško konteksto originalias autorines kadencijas, šįkart pianistas kiek nuvylė, lūkesčių nepateisino: soliniai intarpai atrodė tuštoki ir neįdomūs muzikinės minties prasme.

Koncerto intriga – Pei-Wen Chen

Po pusvalandžio pertraukos (reikėjo parengti sceną dviem fortepijonams) A.Paley į sceną žengė su žmona Pei-Wen Chen. Taivane gimusi kinų kilmės P.-W.Chen Lietuvoje jau lankėsi 2004 m., tuomet drauge su vyru grojo Vilniuje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. 16 metų kartu gyvenanti sutuoktinių pora per sezoną drauge koncertuoja 4–5 kartus. Paklaustas, koks jausmas groti su žmona, A.Paley sakė, kad jaudinasi, nes, be abejo, jo koncertinė patirtis yra didesnė. Ir pianistė prisipažino, kad „su Aleksandru groti labai sunku“.

Tačiau tąvakar taip neatrodė: atlikėjai muzikavo lengvai, lyg žaisdami. Vienintelį dvigubą Koncertą dviems fortepijonams ir orkestrui Nr.10, Es – dur, kurį W.A.Mozartas parašė muzikavimui kartu su sese Maria Anna, pianistai paskambino lakiai, pakiliai, žėrinčiai. Jie tarsi kurstė vienas kitą, intrigavo, flirtavo su orkestrantais (nuostabus dialogas su obojais Andante dalyje), erzino (Rondo, Allegro). Akivaizdu, kad išlavintos technikos, muzikali antrojo fortepijono partijos atlikėja puikiai perprato savo buvusio mokytojo žaidimo taisykles. Darnus ansamblis, kruopščiai nugludinti menkiausi niuansai, išlygintas tembras (net nelabai buvo galima pajusti, kad atlikėjai skambina skirtingų firmų instrumentais). Tad entuziastingas publikos palaikymas, atsistojimas ne po paskutinio koncerto kūrinio atrodė natūralus ir savaime suprantamas.

Bisui ugningai paskambinta F.Liszto parafrazė W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ (įdomu, kad būtent P.-W.Chen partijoje nuskambėjo Don Žuano replikos, ji tarsi gundė Aleksandrą) temomis (Réminiscences de Don Juan) šaudė briliantinių pasažų fejerverkais, žėrėjo kone simfoninio orkestro spalvomis. Tiesiog – brillante (muzikinis terminas, it. puikiai, žaviai, efektingai). Ansamblis galutinai pavergė publiką, ir parafrazė tapo viso įspūdingo koncerto kulminacija.

Skambėjo trys fortepijonai

Tąvakar koncertas neeilinis buvo ir kitu rakursu: trys fortepijonai KKS scenoje skambėjo pirmą kartą. Niekuo nenusileidome žymiai „vyresniems“ Vilniaus kongresų rūmams – ten taip pat tai įvyko tik dabar. Be abejo, koncerto Klaipėdoje organizatoriams tai buvo tikras iššūkis ir sukėlė papildomų rūpesčių. Jais pasidalijo kompanija „Piano LT“, atvežusi koncertinius „Fazioli“ bei „Schimmel“ instrumentus, kurie prisijungė prie KKS turimo „Steinway & Sons“. Prie šių instrumentų, be jau minėtų solistų, sėdo daug respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose apdovanojimų pelnęs (dažniausiai – pirmąją premiją) septyniolikmetis Paulius Pancekauskas. Jis – Nacionalinės M.K.Čiurlionio meno mokyklos Daumanto Kirilausko fortepijono klasės mokinys. A.Paley, paklaustas, kodėl pasirinko būtent Paulių, juk Lietuvoje išties daug labai talentingo jaunimo, atsakė, kad vaikinas yra išskirtinių gabumų ir groja jis 24 valandas per parą…

Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.7, F – dur, vadinamasis „Lodronkonzertas“, yra vienintelis, kurį kompozitorius parašė ne sau, o Zalcburge žinomai šio miesto šeimai – grafienei Antonijai Lodron ir jos dviem dukroms. Tad kompozicija gana paprasta, nes jauno autoriaus buvo atsižvelgta į užsakovų meninius bei muzikinius gebėjimus.

Šįkart solistams teko sudėtingas uždavinys – skambinant trijų skirtingų firmų instrumentais, pasiekti ne tik lygiaverčio „bendravimo“, bet ir skambesio lygumo. Žavėjo išgryninti paraleliai intervalai, tos pačios „svorio kategorijos“ pašnekovų dialogai. Tiesiog neįmanomai subtiliai nuskambėjo Adagio ir jo kadencijos, o Rondo pakiliai vainikavo visą įspūdingą trečiąjį ciklo koncertą.

Mokinys – kaip gėlė

Ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija sulaukė garbingo svečio. Dar pernai spalį vykusio susitikimo metu pažadėjęs padirbėti su dviem dvyliktokėmis, A.Paley pažadą tesėjo su kaupu – vertingų pastabų ir patarimų sulaukė net trys jaunosios konservatorijos pianistės: Jurgita Eičinaitė (mok. ekspertė Virginija Ruzgienė), Akvilė Šileikaitė ir Akvilė Šmotavičiūtė (mok. ekspertė Jūratė Liutkienė). Ypatingai sužibo merginų akys išgirdus pasiūlymą pianisto kito vizito metu (planuojamas birželį) darbą pratęsti. Tuomet svečias ketina padirbėti jau su keturiais jaunaisiais muzikantais.

Niekada neslėpęs, kad pedagoginis darbas jam labai patinka, ir teigęs, kad „mokinių klaidose mato save“, A.Paley su malonumu dėsto Paryžiaus „Scola Cantorum“, ten turi du studentus ir pats visada su didžiausia pagarba mini savo mokytojų vardus. Jis mėgsta sakyti, kad „geriausia pasaulyje mokykla yra Maskvos. Taip buvo, yra ir bus. Tačiau Maskvos mokykla turi savo pranašumų ir trūkumų. Blogas dalykas tas, kad visus mus auklėjo kaip solistus. Kamerinio muzikavimo išmokau Vakaruose. Ir festivalį „Alexandre Paley et ses Amis“ įkūriau grynai egoistiniais sumetimais – jame mes mokomės muzikuoti kartu“. Jis dėkingas išmintingam pirmajam mokytojui, niekada nesivaikiusiam tuščio efekto ir kankinusio jį C.Czerni etiudais. O draugė jau skambino F.Chopiną… Tada jam mokytojas pasakė: „Kvaily, Chopiną grosi, kai ją visi bus užmiršę“… Pianistas prisipažino – ir dabar šio kompozitoriaus etiudai yra jo nematomos kasdienybės dalis. O štai pernai dvigubą W.A.Mozarto koncertą jis skambino su savo profesore Bela Davidovyč, kuriai jau 82-ji. Nepaisant garbingo amžiaus, ji labai gyvybinga, skambindavo jam septintą ryto ir kviesdavo repetuoti.

Prisipažinęs, kad jam pačiam kaip mokiniui niekada neteko dalyvauti vadinamuose „masterclass“, kreipdamasis į nuščiuvusią auditoriją, kurioje, be konservatorijos pedagogų, buvo matyti ir kitų Klaipėdos muzikinio ugdymo įstaigų – J.Karoso muzikos mokyklos, Eduardo Balsio menų gimnazijos, KU Menų fakulteto pianistai, – pajuokavo, kad šie ir patys viską puikiai žino, tačiau jam, kad galėtų į visus kreiptis, reikėjo išvykti į Niujorką…

Vaizdinga kalba (bendravo ir angliškai, ir rusiškai), taikliomis pastabomis, o ypač gausiomis gyvomis iliustracijomis sužavėjęs publiką, jis kvietė nekovoti su rojaliu, ypatingą dėmesį skirti garso kokybei, muzikuoti paprastai ir natūraliai, atsisakant bet kokio manieringumo. Tarsi žiniuonis sukdamas ratus apie mokinius, susitikimo pradžioje pasakęs, kad nekalbės apie tai, kas gerai, o atkreips dėmesį tik į problemas, jis kiekvienam „skyrė vaistų“. Įspūdingais vaizdiniais, lyginimu su operų personažais, literatūrinių šaltinių analize padėjo jaunoms pianistėms pagilinti interpretaciją, suteikti jai prasmingesnių akcentų.

„Mokinys – tai gėlė: kiekvienai skirtingai reikia vandens, saulės, trąšų. Taip ir mokytojo uždavinys – atskleisti kiekvieno mokinio individualybę“, – sakė pasaulio scenas užkariavęs muzikas.

Hieroglifas dulkių stulpe

Hieroglifas dulkių stulpe

 

Gitana Gugevičiūtė

Sausio 28-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose, o vasario 17 ir 22 dienomis Vilniaus menų spaustuvėje susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti naujausią Beno Šarkos kūrinį „Vabi sabi vasabi“ – premjerinį klaipėdiečio aktoriaus ir režisieriaus, atstovaujančio, jo žodžiais, teatro „trupams“ „Gliukai“, judesio monospektaklį.

Teatro filosofas

B.Šarka epitetus galėtų skaičiuoti dešimtimis, bet naujasis režisieriaus ir aktoriaus spektaklis „Vabi sabi vasabi“ provokuoja panaudoti dar vieną – teatro filosofas. Filosofas, kurio traktatas – spektaklis. Filosofas, kuris galynėjasi su kultūra – ją atranda, demaskuoja, su ja rungiasi artėdamas prie esmės.

Neišmanantiems Rytų filosofijos subtilybių režisierius aiškina: „Vabi sabi principai kilę iš dzenbudizmo. „Vabi“ galima versti kaip kuklumą, vienišumą, neryškumą, liūdesį, asimetriją. „Sabi“ – kaip archajiškumą, neapibrėžtumą, tikrumą. Tai sunku paaiškinti vakarietiškom sąvokom, tačiau „vabi sabi“ japonų estetikoje yra tas pats, kas vakariečiams – graikų grožio idealai. Tas, kuris gyvena pagal „vabi“, yra supratęs uolų ir žiogų išmintį. „Sabi“ – archajiškas netobulumas. „Vabi sabi“ – nieko nėra tobulo, niekas nėra užbaigta ir nieko nėra amžino“. Pirmiesiems dviems spektaklio pavadinimo dėmenims oponuoja trečiasis – „vasabi“. „Japoniškas krienų padažas“ spektaklio patiekalui suteikia pikantiško skonio, leidžia atsipalaiduoti ir skonio receptorius nukreipti mažiau akcentuotų prieskonių paieškai.

Savikūros seansas

„Vabi sabi vasabi“ – bežodis, judesio spektaklis. Jau nuo šio mosto – nuo tylinčios burnos ir kalbančio kūno – prasideda spektaklio filosofija: kūniškumas / gyvūniškumas vs dirbtinumas / intelektas / kultūra. Tai savotiška provokacija iš(si)šluoti mintis, pamiršti tai, ko į galvas prikimšo kultūra, ir atsidėti savęs paieškai, savikūros seansui.

Scenoje po tuo pačiu (pirmykščiu) mėnuliu – jau kituose spektakliuose matyta (bet visada kita) kreidos baltumo būtybė: žmogus-ne žmogus, žmogus-mediumas / šamanas, žmogus-paukštis (šįsyk – popieriniais sparnais, raudono molio galva).

Ir aktoriaus partneriai tie patys – ugnis, vanduo, molis, medis / popierius. Ir raiškos priemonės iš esmės tos pačios: vaizdinga fizinė gerai treniruoto kūno išraiška; žaidimas tuo, kas aštru, nepatogu, karšta; talentingas gebėjimas būnant režisieriumi sau pačiam kurti kompoziciškai prasmingą piešinį, vizualiai pagavias scenas; talentas pažadinti daiktą virtinei transformacijų ir intuiciją, ritmą paversti mizanscenų jungtimi…

„Įdarbintos“ materijos neleidžia blefuoti, jomis besinaudojantis kuria tikrą, vizualiai efektingą vaizdą – tarsi veiksmas vyktų ne tarp dekoracijų, o tarp gyvų daiktų: plaikstosi popieriaus juostos, ryjamos ugnies; iš molio dulkių ir vandens gimsta nauja materija; dulkių stulpe pranyksta ir žmogus.

Bando palikti ženklą

Kiekvienas spektaklio segmentas – kaip gamtoje – absoliučiai susijęs su kitu, nes niekas iš nieko neatsiranda: knyga saugo ne tik užrašytą žmogaus, bet ir medžio atmintį; ragai, kuriais pasiramsčiuodamas aktorius brėžia muzikalios choreografijos liniją, – tai ir „pančiai“ (supančiotas gyvūniškumo), ir indai, nešantys vandenį (lygiai tokie pat indai – pilni vandens – esame mes); „suvaldydamas“ popierinį chaosą į mistinį ratą, personažas savo bežodę burną paverčia rašaline peilio ašmenims, atliekantiems popieriui akupunktūrą (taigi irgi paliekantiems ženklą).

Svarbiu spektaklio leitmotyvu knyga tampa neatsitiktinai. Knyga – tai noras būti išgirstam, siekiamybė įsiamžinti. Tik B.Šarkos veikėjas eina kita kryptimi: reflektuoja save ir antspaudą popieriuje („medinėje“ materijoje ženklui palikti) bando palikti ne plunksna ar rašikliu, o visu savimi, t.y. kūnu (be abejo, pamenate, kad Antoninas Artaud’as ir patį aktorių vadino hieroglifu, ženklu).

Nepaklūsta kalbai

Po spektaklio „Kas lieka, kai nieko nelieka“ naujausias B.Šarkos darbas atrodo gaivališkas, laukinis, vėlei laisvas nuo literatūriškumo, kontekstualus.

Jis komunikuoja ne tik su A.Artaudo teatro principais, ne tik su Rytų filosofiniais principais, bet ir, tarkim, su Arvydo Šliogerio mintimis: „Gyvas padaras yra gyvas tol, kol jis nepaklūsta kalbai. <…> Kalba yra tik pražūtis. Norėdamas išsigelbėti kalbėdamas, aš turiu pasakyti bent keletą naujų žodžių. Tai reiškia – dauginti kalbą, taigi storinti tą baisų klodą, kuris skiria mane nuo gamtos. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Rojaus sodą. Kodėl Dievas išvarė žmones iš Rojaus? Dėl to, kad Adomas pradėjo kalbėti. Čia glūdi ir perspėjimas: kalba yra šėtono pagunda“.

„Vabi sabi vasabi“ – gyvas. Gyvas ritualinis atsivėrimo aktas.

L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa

L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa

Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė vasario 3-iąją uostamiesčio melomanams pateikė savo pirmąją plokštelę – dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – šviesa“, kuris vasario 10-ąją pristatytas ir Vilniuje.

Beata Baublinskienė

Iš poreikio kurti

L.Narvilaitę daugelis uostamiesčio kultūrai neabejingų žmonių greičiausiai pažįsta kaip pagrindinę Klaipėdos koncertų salės meninės veiklos organizatorę, festivalio „Permainų muzika“ meno vadovę. Tačiau ši įvairiapusė kūrybinga moteris, anot jos pačios, visų pirma yra kompozitorė. „Poreikis kurti slypi asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti savo šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė.“

Šie L.Narvilaitės žodžiai cituojami jos neseniai išleistos pirmosios autorinės kompaktinės plokštelės „Šauksmas – šviesa“ buklete. Nors, regis, „youtubų“ laikais diskų leidyba nebėra tokia aktuali, vis dėlto muzikos kūrėjui svarbu turėti savo civilizuotai išleistų įrašų, o muzikos meno vartotojui malonu paimti į rankas gražiai apipavidalintą „tikrą daiktą“. Pačios L.Narvilaitės žodžiais, ji jau priskiriama viduriniajai kompozitorių kartai, tad pats metas surinkti ir pateikti tiems, kam įdomu, savo kūrinių retrospektyvą.

Tačiau tai nėra tiesiog retrospektyva.

Ir garsu, ir vaizdu

Pradėkime nuo to, kad „Šauksmas – šviesa“ yra dviguba ne tik garso, bet ir vaizdo plokštelė. Beje, ypač įtaigus paskutinis antrojo disko kūrinys „Liūdesio sodai“, pateiktas muldimedijine versija, t. y., klausantis ansamblio „Giunter percussion“ atlikimo, kompiuterio arba televizoriaus ekrane galima matyti Džiugo Katino ir Grėtės Krivickaitės sukurtą vaizdo projekciją, kurioje jautriai „įvaizdinta“ pro racionaliuosius kompozitorės kūrybos klodus prasimušanti melancholija.

Ją siečiau ne tik su būdinguoju lietuvišku ar baltišku „liūdnumu“, bet ir… su intuityviąja Rytų grožio ir prasmės pajauta. Galbūt tokią asociaciją lėmė be galo spalvingi mušamųjų skambesiai (ir šie instrumentai puikiai perteikia lyriką!), o gal – vaizdo projekcijų sąsajos su gamtos, konkrečiai, jūros, kopų, medžių vaizdiniais.

Tiesa, meluosiu teigdama, kad visas 17 minučių trukmės kūrinys lyriškas. Yra čia ir energijos proveržių. Mat L.Narvilaitės muzikos tėkmė neapsieina be ekspresyvių emocinių pliūpsnių – tarsi lavos krateryje.

Skrodžia tarsi leitmotyvas

Ne veltui visas diskas pavadintas „Šauksmas – šviesa“, panaudojant prieš dešimtmetį parašyto kūrinio pavadinimą. Greičiausiai ši skambi metafora atskleidžia ir pačios kompozitorės požiūrį į kūrybą ir būtį – šviesa, praregėjimas pasiekiami tik per pastangas ir iš didelio vidinio poreikio – sielos šauksmo. O pats kūrinys tapo etapiniu kompozitorės kūryboje.

„Šauksmas – šviesa“ man yra labai brangus kūrinys. Su juo aš įšokau į pralekiantį šiuolaikinės muzikos ekspresą, kuriame iki šiol stengiuosi išsilaikyti“, – Lietuvos kompozitorių sąjungos portalui „Antena“ sakė autorė.

Iš tiesų po kūrinio premjeros 2000-aisiais tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ sostinėje L.Narvilaitė atkreipė į save dėmesį, kaip į savitą ir įdomią kūrėją, „Šauksmas – šviesa“ tapo savotiška kompozitorės vizitine kortele.

O naujausią diską šis kūrinys skrodžia tarsi koks plokštelės leitmotyvas – skamba net triskart: lyg programos atsklanda – originalia akustine versija dviem trimitams (Algirdas Januševičius, Saulius Žvirblis) ir dviem fortepijonams (Jūratė Kundrataitė, Petras Geniušas) pradžioje. Garsinio disko pabaigoje išgirstame versiją su elektronika (programavo Gediminas Zujus), kuri buvo parengta 2009 m. neakademiškam Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto pasirodymui Klaipėdoje, naujosios muzikos festivalyje „Permainų muzika“. O trečią kartą „Šauksmas – šviesa“ pateikiamas DVD diske su abstrakčia vaizdo projekcija. Iš viso kompozitorė yra parengusi net keturias šio kūrinio versijas.

Konceptualiai sudėliota

Įšokusi „į šiuolaikinės muzikos ekspresą“ kompozitorė nuosekliai realizavo savo kūrybinius sumanymus, kurie „dokumentuoti“ autorinėje plokštelėje: 2002 m. meditacija obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ (Robertas Beinaris) bei „kontrastų, siurprizų ir malonumų“, anot kompozitorės, kupinas „Visby – Bike“ instrumentiniam kvintetui. Šiam kūriniui L.Narvilaitę paskatino „fantastiškas mėnuo Gotlando saloje“, kur ji viešėjo kaip reziduojanti kompozitorė Visbio tarptautiniame kompozitorių centre (Švedija).

Kitais, 2003 m., „Kaskadų“ trio koncerte Vilniaus filharmonijoje nuskambėjo įsimintinai trapus „žiemos peizažas“ fortepijoniniam trio „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ (pavadinimui panaudota eilutė iš Sigito Parulskio eilėraščio), o 2004 m. – nauja versija seno, tik baigus studijas parašyto kūrinio „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui (Vilniaus brass kvintetas). Dėl racionaliojo komponavimo grūdo iškėlimo šį savo ankstyvąjį stilių kompozitorė įvardijo kaip „skambančią matematiką“. Įdomu, kad plokštelėje šis emociškai ir akustiškai nuosaikesnis opusas atsidūrė maždaug per vidurį ir tarsi siūlo klausytojui – „sustok ir susimąstyk“.

Apskritai visi kūriniai plokštelėje sudėlioti taip, jog klausantis jų iš eilės net nefiksuoji, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Nauja nuotaika, instrumentinis skambesys suvokiami tarsi dar viena, organiška nuolatinio vyksmo pakopa.

Akustinę plokštelės „Šauksmas – šviesa“ dalį papildo „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ trombonui (Mike Svoboda) ir mušamiesiems (Saulius Astrauskas) bei jau minėtų „Liūdesio sodų“ akustinė versija.

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

„Turbūt vienas svarbiausių L. Narvilaitės kūrybos simbolių yra miestas: sudėtinga struktūra, kurioje daugybė žmonių gyvena savo gyvenimus, koncentruota erdvė, kurioje kasdien gimsta naujos idėjos“, – disko „Šauksmas – šviesa“ buklete rašo muzikologė Austė Nakienė. Iš tiesų didmiesčio magija yra vienas iš L.Narvilaitės inspiracijų polių, juk būtent sostinėje yra „šiuolaikinės muzikos ekspreso pagrindinė stotis. Ji nuolat pilna judėjimo, nes čia sueina visi keliai“.

Stiprus racionalusis L. Narvilaitės kūrybinės mąstysenos grūdas neabejotinai susijęs su „miesto“ inspiracijomis. Tačiau kitas polius – intuityvusis, man regis, taip pat lemiantis tam tikrus reikšmingus jos kūrybos pavidalus, ko gero, kyla iš buvimo arti gamtos stichijų – jūros, vėtrų… „Klaipėda tam tikra prasme man yra pasaulio kraštas, joje nusiraminu ir sėdu kurti. Nuolatinė įtampa tarp jos ir Vilniaus – geras variklis veikti. Kartais net pajuokauju, kad gyvenu autostradoje“, – yra sakiusi kompozitorė.

Matyt, tas buvimo kelyje tarp reikšmingų gyvenimo centrų pojūtis paskatino pernai pradėti didelės apimties darbą „Miestas: judėjimo energija“… Bet tai jau bus nauja istorija. O dabar tik belieka pridurti, jog visi pirmojoje autorinėje L.Narvilaitės plokštelėje skambantys kūriniai buvo įrašyti studijoje. Tad techninė įrašų kokybė – garantuota.

Vilnius

Triumfavo knygos meno konkurse

Triumfavo knygos meno konkurse

 

Jau 18-tąsyk paskelbti ir apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius 2010“ nugalėtojai. Pastebėtos, premija bei diplomu įvertintos ir dvi pajūryje gimusios knygos.

Pagal knygos meno ekspertų komisijos rekomendacijas apdovanotos originaliausiai apipavidalintos ir nepriekaištingai atspausdintos 2010-ųjų knygos. Konkursui 48 leidyklos, spaustuvės ir knygų dailininkai pateikė 148 knygas.

Pagrindinė Metų premija (5,2 tūkst. litų) atiteko Tomui Mrazauskui už Rūtos Janonienės knygos „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ apipavidalinimą.

Vilniaus dailės akademijos premija įvertintas klaipėdietis dizaineris Ernestas Šimkūnas už Klaipėdos universiteto leidyklos išleistos dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografijos „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“ apipavidalinimą.

Dailininkų sąjungos premija apdovanotas Bronius Leonavičius už knygą „Bronius Leonavičius. Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos ir objektai“.

Kultūros ministerija skyrė dar šešias 2,6 tūkst. litų premijas šešiose teminėse grupėse ir dešimt knygos menininkų apdovanojo diplomais. Knygos meno konkurso diplomą gavo ir Jokūbas Jacovskis už klaipėdiečio rašytojo Rolando Rastausko esė rinktinės „Privati teritorija“ apipavidalinimą (leidykla „Apostrofa“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Konkurso „Vilnius 2010“ laureatai pagerbti vasario 17-ąją tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, nuo 1993-iųjų kasmet organizuoja knygos meno konkursą. Jo tikslas – išrinkti meniniu ir poligrafiniu atžvilgiu gražiausias kalendoriniais metais Lietuvos leidyklų išleistas knygas, skatinti knygų dailininkus, leidėjus ir poligrafijos specialistus, kad jie puoselėtų Lietuvos knygos meną ir knygos kultūrą.

„Durų“ inf.

Civilizacijai – dailės receptai

Civilizacijai – dailės receptai

 

Ramunė Pletkauskaitė

Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ veikia Klaipėdoje kuriančios dailininkės Bronės Neverdauskienės personalinė paroda „Civilizacijos receptai“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoją, meno projektų organizatorę ir žinomą dailininkę tekstilininkę B.Neverdauskienę, išbandžiusią įvairias autorines technikas, visada viliojo tekstiliniai paribiai, išvirkščioji jos pusė, jos struktūra. Tiek tiesiogine – formos, tiek asociatyvia – siužeto prasmėmis.

Vasario 3-iąją sostinėje pristatytoje parodoje – du naujausi B.Neverdauskienės kūrybos ciklai „Atėnės ir Nikės istorijos“ bei „Ex Oriente Lux“.

Nikės ir Atėnės įvaizdžio erozija, perteikta marmuriniame fone, byloja apie estetika grįstą egzistencinę moters kovą. Panaudodama terminius medžiagų „naikinimo“ būdus, „Atėnės ir Nikės istorijose“ autorine technika menininkė perkūrė tekstilinius-pramoninius gaminius, „nutapė“ juos tekstile. Siekdama išgauti pastozinės tapybos įspūdį, skirtingų struktūrų bei atspalvių audinius autorė sluoksniavo ir lydė. Tapybos – kaip neginčijamos dailės konstantos ir tapybiškumo – kaip įspūdžio vertės čia sukeistos vietomis. Materialiam tapybos svoriui, apčiuopiamai ekspresijai priešinamas lengvumas, minkštumas, peršviečiamumas, dinamika. Imitacija pasinaudota kaip vienu iš gretimų dailės sričių autentiškumo patikros būdų.

Cikle „Ex Oriente Lux“ B.Neverdauskienė informacinį erdvėtaškį – vieną išdidintą kilimo rišimo mazgą prilygino grožio pixel’iui ir pavertė jį asociatyvios reikšmės meno objektu. Iš begalės ornamentų tik keliems, labiausiai išreiškiantiems Rytų simboliką, labiausiai kontrastingiems, emociškai aštriems, autorė suteikė erdvinį skambesį.

Ciklu „Ex oriente lux“ menininkė teigia, jog iš Rytų mus visada pasiekdavo ne tik mokslo, technikos naujovės, bet ir grožis. „O ką šiandien slepia šis kultūrinis miražas?..“ – kelia klausimą parodos autorė.

B.Neverdauskienės meno receptus šiuolaikinei civilizacijai galima pamatyti Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ iki kovo 5 d.

Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

 

Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje iki kovo veikia jau trečioji paroda iš ciklo „Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“. Joje eksponuojami Kuršių nerijos peizažai.

Irmantė Šarakauskienė

Žavėjo įstabios kopos

Parodoje pristatomi VšĮ Rytprūsių mylėtojų draugijos „Nidden“ rinkinyje sukaupti Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūriniai.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje gyvavusi Nidos dailininkų kolonija Lietuvos kultūriniame kontekste – unikalus reiškinys, europiniame – gana dažnas. Mat XIX a. vis spartėjanti industrializacijos plėtra skatino menininkus bėgti iš miestų į ramesnes, anot jų, kūrybai labiau tinkamas gražaus kraštovaizdžio vietas. Juolab kad nuo 1830 m. vis labiau populiarėjo plenerinė tapyba, kai tapoma ne studijoje, bet gryname ore.

Į Kuršių neriją XIX a. antroje pusėje menininkus, be abejo, taip pat traukė įstabaus grožio, civilizacijos beveik nepaliestas kraštovaizdis, savitas vietinių gyventojų – žvejų tipažas ir gana archajiškas jų gyvenimo būdas. Išvardyti aspektai ir tapo pagrindiniais Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūrybos motyvais.

Kuršių nerijos kraštovaizdžio tapatinimas su „smėlio kalnais“, „dykuma“, anot istorikės N.Strakauskaitės, rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo pat XVI a. Dar ir XIX a. pradžioje balta smėlio juosta driekėsi vos ne ištisai visas Kuršių marias. Tad ne veltui Kuršių nerijai prigijo „Sacharos“, „prūsiškosios Sacharos“, ar „šiaurės Sacharos“ pavadinimai. Ir nors XIX a. vykę kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai vėjo pustomų smėlio kalvų plotą gerokai sumažino, dar ir dabar dažnas iš apsilankiusiųjų Kuršių nerijoje išsiveža dykumos įspūdį.

Įstabaus grožio ir dydžio kopos stebino ir žavėjo ir čia atvykusius dailininkus, jos tapo dažno jų kūrybos objektu. Jas regime įamžintas ir parodoje eksponuojamuose H.Lindloffo ir M.M.Kieferio nutapytuose paveiksluose.

Įamžino kurėnus

Tuo tarpu B.Bielefeldo drobėje „Kuršių nerija su Didžiąja kopa ir kurėnu“ bei I.Wolfermann-Lindenau paveiksle „Kurėnai Kuršių nerijoje“ įamžinta dar viena svarbi dailininkų labai pamėgta Kuršių nerijos kraštovaizdžio dominantė – kurėnai. Jų atvaizdai – pavienių ar grupėmis, plaukiančių mariose ar stovinčių prie kranto, nutapytų tikroviškai ar gana apibendrintai ir dominuoja šioje parodoje.

Kaip rašė XIX a. viduryje Kuršių nerijoje apsilankęs L.Passarge, vien nidiškiai kurėnų turėjo daugiau nei 60, tad kaimo siluete vyravo namų stogai ir laivų stiebai, ant kurių žvejai ištempdavo džiūti tinklus. Bedžiūstantis kurėno stiebe tinklas, vadintas kiudeliu, aiškiausiai matyti F.Luttke’s nutapytoje drobėje „Žvejo žmona“.

Čia pat galime pereiti prie dar vieno dailininkų pamėgto vaizdavimo objekto – vietinių gyventojų. Jie yra neatsiejama Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalis. Vietinius gyventojus, dažniausiai žvejus bei jų žmonas dailininkai mėgo vaizduoti ir dirbančius, kaip E.Bischoffo-Culmo grafikos darbe „Moteris su nešuliu“, kuriame greičiausiai įamžinti kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai, ir poilsiaujančius, kaip to paties menininko nutapytoje drobėje „Skaitytojas. Nida“. Jie kūrė ir realistiškus ar apibendrintus ir kiek romantizuotus neringiškių portretus, kaip H.J.B.Kallmeyerio „Marių mergaitė“. Parodoje eksponuojami darbai byloja, kad Kuršių nerijoje apsilankiusius dailininkus žavėjo ir jos miškuose besiganantys briedžiai, didingos ar vėjo ir pustomo smėlio suformuotos keistos pušys, vietiniai namai, paplūdimiai.

Tapo traukos objektu

Kuršių neriją atrado ir jos užburiantį grožį savo kūriniuose pirmiausia įamžino iš Rytprūsių kilę menininkai, Karaliaučiaus dailės akademijos dėstytojai ir studentai. Vėliau jų kviečiami ar parodose pamatę jų darbus, kuriuose užfiksuotas įstabaus grožio kraštovaizdis, į Kuršių neriją pradėjo vykti dailininkai ir iš tolimesnių Vokietijos kampelių.

XX a. pradžioje ji tapo visuotinės traukos objektu. Juolab kad tuo metu susisiekimą su nuošaliais žvejų kaimeliais gerokai palengvino Kuršių mariose pradėję kursuoti garlaiviai. Vienas iš jų įamžintas ir čia eksponuojamame H.K.Rottgerio darbe „Grįžtantis į Rasytės uostą garlaivis. 1930“.

Per Nidos dailininkų kolonijos gyvavimo laikotarpį (nuo XIX a. pabaigos iki 1945 m.) Kuršių nerijoje apsilankė beveik 300 menininkų. Ten sukurtuose jų darbuose atsispindi ne tik savito grožio kraštovaizdis, bet ir tuo metu Europos mene vyravusios pagrindinės stilistinės tendencijos: realizmas, impresionizmas, ekspresionizmas, naujasis daiktiškumas bei kitų moderniojo meno išraiškos priemonių paieškos.

Gal būtų Vokietijos menininkai į Kuršių neriją vykę ir toliau, jei ne po Antrojo pasaulinio karo pasikeitusios geopolitinės aplinkybės. Negalėdami atvykti į savo pamėgtą kraštą, jie kūrė bent jau vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“, kuriuose atgydavo į atmintį įsirėžę vaizdai, kaip 1956 m. A.Teichmanno nutapytoje drobėje „Grįžtantys į įlanką žvejai“.

Atvilnijo naujoji tapybos banga

Atvilnijo naujoji tapybos banga

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose ir Baroti galerijoje galima susipažinti su Lietuvos naujosios bangos tapyba.

Ignas Kazakevičius

Taip skatinami ateinantys

Iki kovo 13-osios Parodų rūmuose vieši personalinė Konstantino Gaitanži paroda „Neushwabenland“ bei jungtinė paroda „Upcoming“, kurią siūlyčiau versti „Ateinantys“, t.y. turimi omeny neseniai baigusieji studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tapybos katedroje ir ten dar besimokantys. Pastaroji paroda yra 2009 ir 2010 m. Vilniuje vykusio „Jaunojo tapytojo prizo“ (toliau – JTP) konkurso santrauka, kurioje galima pamatyti ne tik laureatus, ne tik finalinio dešimtuko, iš kurio ir buvo išrinkti nugalėtojai, bet ir pirminei atrankai pateiktus autorių darbus.

JTP projektas startavo, įgavo tęstinumą ir vyksta tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus bei šio sumanymo kuratorės menotyrininkės Julijos Petkevičienės iniciatyva, palaikomas piniginius prizus skiriančių mecenatų, Lietuvos dailininkų sąjungos, Šiuolaikinio meno centro, kitų menus reprezentuojančių institucijų. Tai yra pirmas realus bandymas pradėti formuoti meno rinką Lietuvoje (neskaitant meno mugės „ArtVilnius“, 2010). Pradėti ją nuo menininko, suteikiant jam sceną pirmajam pasirodymui. JTP ne institucinis projektas, o atrankinio pobūdžio pa-roda, kurioje skatinami dalyvauti jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos.

Šias dvi ekspozicijas savotiškai papildo ir iki kovo 17-osios Baroti galerijoje veikianti JTP – 2010 pirmosios vietos laimėtojos vilnietės Jolantos Kyzikaitės autorinė tapybos paroda „Menų ligoninė“.

Kai kartos nekonkuruoja

O, kaip norėtųsi parašyti ne KKKC, ne jo Parodų rūmuose, ne atsiritusi iki Klaipėdos, net ne Klaipėdoje, o Klaipėdos naujoji tapybos banga.

Neraudodamas ir nesiraudamas plaukų, nes dėsningumas priverčia būti objektyviam, tarsiu, jog šią naująją bangą derėtų vadinti vilnietiškąja, kadangi beveik visi tapytojai gyvena ir kuria Vilniuje. Tokia situacija susiklostė todėl, kad VDA Kauno dailės fakulteto Tapybos katedra transformavosi į mažesnį vienetą – studiją, jos studentai aktyviau meniniame gyvenime nepasireiškia, o Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) Dailės katedra kol kas ir vis dar tebežengia pirmuosius žingsnius.

Proceso aktyvumo ir neaktyvumo priežastys yra dvi – dėstytojai, jų asmeninė charizma, sugebėjimas „užkurti“ studentą, dėstymo kokybė bei novatoriškumas ir kiekvieno miesto meninio (šiuo atveju kalbėkime apie šiuolaikinį meną) gyvenimo aktyvumas (parodinių erdvių veiklos strategijos, kuratorių, tapytojų, kitų meno proceso dalyvių tankis ir kt.).

Analizuojant naujos tapybos Klaipėdoje radimosi problemiškumą, reikėtų paminėti, jog šios trys parodos – tai jaunosios kartos vizualinė raiška. Todėl nenuostabu, kad Klaipėdoje nėra nė vieno šios tendencijos tapytojo, nes viduriniosios kartos vietiniai tapytojai remiasi postimpresionistine-ekspresionistine tradicija, kuria komunikuoja, deja, ne itin originaliai. Tokią situaciją lemia kartų konkurencijos nebuvimas, o vieninteliu reveransu KU MF Dailės katedrai galėtų tapti absolventės Astos Stasionytės atvejis – ji 2010 m. pelnė JTP žiūrovų simpatijų prizą. Nemažai Astai padėjo ir asmeniškas užsispyrimas bei aktyvi meninė veikla, mat jos kūrinys, palyginti su diplominio darbo atlikimo kokybe bei koncepcija, ženklina stiprią autorės pažangą.

Evoliucija ir perspektyva

Dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a. paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija. Jaunųjų, „nutrūkusios tapybos evoliucijos“ menininkų, kūryboje nebėra tiesiogines lietuviškos ekspresionistinės mokyklos traktuotės, jau minėtos kartų perimamumo tendencijos. Jų kūrybą paveikė absoliučiai arba iš dalies įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno tendencijos, kurios bendrame lietuviškos tapybos kontekste atrodo tarsi išaugusios pačios iš savęs.

Atėjusiems į Parodų rūmus siūlau pradėti nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje atkreipkite dėmesį į stipriausio plastiškai Andriaus Zakarausko (2009 m. JTP laureato) ir stipriausio koncepciškai Lino Jusionio kūrinius. A.Zakarauskas socialinį peizažą užpildo savo paties transformuotomis figūromis, leidžia pasimėgauti glotniu kukliai faktūriniu dažų sluoksniu, o L.Jusionis paveiksle palieka tik tai, kas reikalinga tapybinei kalbai ir „pokalbio“ įtampai palaikyti, atmeta visus siužetinius vingius. Jo paveiksluose, be kelių daiktiškųjų užuominų ir šešėlių, beveik nieko nėra. Tačiau būtent todėl jie erzina „teisinga“ kompozicija ir pačiu egzistavimo faktu, t.y., jeigu paveikslų parodoje nebūtų, jų trūktų.

Byloja apie „eurostandartą“

Siužeto prasme stipriausia praėjusių metų JTP laureatė J.Kyzikaitė. Socialumu išsiskiria pamėkliškai negyvų rausvai pilkų tonų A.Danusevičiaus ciklas apie tolima istorija tapusios tarybinės armijos naujokus.

Eglės Karpavičiūtės „Nutapyta L.Tuymance’o ekspozicija“ tiesiogiai byloja apie „eurostandartinę“ tapybą, kurią taikliai apibrėžė menotyrininkas dr. Vidas Poškus: „Eurostandartas“ – tai paskutinių dešimtmečių europietiškoji tapyba, kuriai būdinga globali niveliacija ir ypatingai stipri kelių autoritetų – visų pirma Gerhardo Richterio ir Luco Tuymance’o – įtaka. Ji reiškiasi fotografiniu regėjimo aspektu, lygiagrečiu, riebiu, slidžiu potėpiu, figūratyvumu, socialine analize ir kritika (ypatingai dominuojantis yra anksčiau toks tikrai nebuvęs lytinės tapatybės klausimas – kiek jis yra natūralus, kiek iš piršto laužtas ir nulemtas politinio korektiškumo psichozės, anot Vladimiro Bukovskio). Lietuviškoji šio dešimtmečio tapyba taip pat linkusi į „eurostandartą”, kuris, kaip niekas kitas, ir žymi senosios (vietinės) tradicijos pabaigą ir naujosios formavimąsi“.

Priežastis kalbėtis ir ginčytis

Kita mano kolegė, menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė JTP iniciatyvą vertina „labiau kaip priežastį kalbėtis apie tapybą, ginčytis ir diskutuoti, jauniems menininkams – kritiškai peržiūrėti savo kolekciją bei atrinkti ir tinkamai pristatyti vieno paveikslo konkursui labiausiai tinkantį savo kūrinį, kitiems – išmokti vieną ar kitą naują vardą“ .

Patyrę visą naujosios bangos esmę ir prisižiūrėję į visas įmanomas stilistines variacijas, galite leistis į pirmąjį aukštą, dar užsukti į Baroti galeriją ir apžiūrėti J.Kyzikaitės paveikslų seriją bei gretimoje salėje susipažinti su kiek vyresnio K.Gaitanži tapyba.

Kažkada startavęs šiurkščiu, džergžliu komiksiniu stiliumi, naujausioje parodoje dailininkas panaudojo itin minimalias priemones, vienodą formatą, pilką toninę gamą, piešinį primenančią tapybą. Tai jam leido pasiekti norimo efekto – sukurti pseudodokumentinius fotokadrus apie „Trečiojo reicho“ okultinės arijų rasės pėdsakų paieškas Antarktidoje. Nors K.Gaitanži tapyba taip pat yra vadintina eurostandartu, ji byloja apie menininko pastangas plėsti šios tendencijos ribas.

Išvados apžvelgus parodas

Šiandieną Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli viduriniosios kartos tapytojai (apie juos – kitame straipsnyje) ir naujausia serija VDA Tapybos katedros absolventų (pastarieji visi – vilniečiai).

Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi nebėra poreikio reikštis būtent tokia kalba.

Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios kartos (kuriai šiandiena apie 25–35 m.) pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus – šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis) ir nieko naujo, be tapybos – kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, neduodantis. T.y. „eurostandarte“ yra visko, ko reikia, kad revoliucija neįvyktų. Esama aplinkos neigimo per anonimiškumą, tyčiojimosi ir kartu pasąmoningo noro patikti publikai – kičo, pakankamai nuosaikios išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai (paveikslai nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų nežeidžiantis (pseudo)socialinis siužetas). Sykiu per lengvą slystantį potėpį ir dažus pabrėžiama pati tapyba.

Naujoji banga – tai tapytojų karta, su kuria ateityje dirbs, tikėtina, ne tik Lietuvos galerininkai ir parodų kuratoriai. Taigi, mieli meno gerbėjai, kolekcininkai, pradedantieji tapytojai ir tapybos klasikai, štai bene pagrindinė priežastis, dėl kurios verta aplankyti šias parodas.