Restauravo baletą vaikams

Po trejų metų pertraukos baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ vėl sugrįžo į Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą. Šis kadaise buvęs populiarus spektaklis vaikams restauruotas beveik po 12 metų nuo pirmojo jo pasirodymo uostamiesčio teatro scenoje.

Violeta Milvydienė

Keletas datų ir faktų

B.Pawlowskio baleto vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“ gimimo ir raidos istorija nepasižymi ilgaamžiškumu. Sukurtas brolių Grimų pasakos motyvais, spektaklis Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, pirmą kartą pasirodė 1972 m. Jį pastatė choreografas iš Lenkijos V.Borkovskis, kiek vėliau – 1988-aisiais atnaujino baletmeisteris Jurijus Smoriginas.

Klaipėdoje baletas pastatytas dar po 10 metų – premjera įvyko 1998-ųjų kovo 1-ąją (choreografas J.Smoriginas, dailininkė Giedrė Riškutė, dirigentas Algis Jonas Lukoševičius).

Ir štai – prabėgus bemaž 12 metų, išvydome jį atnaujintą. Pagrindiniai baleto restauracijos kūrėjai išliko tie patys, tačiau, natūralu, pakito atlikėjų sudėtis, be to, spektaklis sutrumpėjo iki dviejų veiksmų.

Džiugiausia, kad į teatrą vėl suklegėjo nemažas būrys mažųjų žiūrovų su savo tėveliais.

Duoklė mažiesiems

Problema nebenauja ir labai aiški – apskritai trūksta šokio spektaklių, skirtų jauniausiajai kartai. Pastaraisiais metais Klaipėdos muzikiniame teatre gyvuojančius būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais (beje, kaip ir baleto pastatymus). Be dar gana naujų „vaikiškų“ operinių kūrinių – V.Konstantinovo „Ką senelis pasakys, viskas bus gerai“, A.Kučinsko „Bulvinės pasakos“ (gavusios „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą) ir J.Gaižausko operos „Buratinas“, teberodoma A.Spadavecchia pasaka-žaidimas „Pelenė“, tiesa, balandį numatoma muzikinės pasakos F.Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ premjera.

Nostalgiškai pamenu visus senuosius baleto pastatymus, kuriuos stebėjau profesinio smalsumo vedama, vėliau kartu su savaisiais „mažyliais“, vos pradėjusiais suprasti sceninį vyksmą. Kokia įvairovė! „Petia ir vilkas“, „Raudonodžių vadas“, „Daktaras Aiskauda“, „Senojo parko pasakos“, „Mažylis ir Karlsonas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“…

Todėl dabartinę „Snieguolės…“ baleto restauraciją laikyčiau tik nedidele duokle šokančiai ar nešokančiai vaikų auditorijai.

Tikras – pirmiausia kokybiškas

Kaip teigė buvęs baleto trupės baletmeisteris ir repetitorius Vaclovas Sasnauskas, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – vienintelis tikras baleto spektaklis šiame teatre. Drįsčiau paprieštarauti: prisiminkime kad ir J.Strausso baletą „Žydrasis Dunojus“, kuriuo, beje, 1994 m. savo kūrybinę dešimtmečio veiklą Klaipėdos muzikiniame teatre pradėjo tas pats J.Smoriginas.

Pasvarstykime – juk abiejuose spektakliuose išlaikoma tradicinė klasikinio baleto struktūra bei šokio stilistika, panaudota ir siužetinė linija, ir pirštų technika. Galiausiai jie panašūs raiškos priemonių, vaizdų, kostiumų spalvingumu, skiriasi tik paskirtimi bei tematika.

Ir ką galėtų reikšti frazė „tikras baleto spektaklis“? Matyt, turėta omenyje „klasikinis baleto spektaklis“, tačiau kas galėtų tvirtinti (nebent stereotipiškai mąstantis ar itin siaurų pažiūrų šokio meno žinovas), jog modernusis ar demi-charakterinio stiliaus baletas – „netikras“?..

Kita vertus, ir nemanyčiau, kad mūsų teatro baleto trupei žūtbūt reikėtų laikytis klasikinio baleto kanonų – griežtas stilius ir baletinė technika nepriimtini tokiam įvairialypiam šokėjų kontingentui. Minėtos ypatybės telieka Vilniaus, t. y. Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro prerogatyva, juolab kad tenykštę trupę sudaro tik baleto mokyklas baigusieji artistai. O mūsiškiams galbūt labiau tiktų orientuotis į miuziklinės formos džiazinį stilių ar moderniąją baleto plastiką? Tokių pavyzdžių būta, tik ateityje vertėtų atkreipti dėmesį į ne mažiau svarbius faktorius – kiekybę ir kokybę.

Kartelė aukštai pakelta

Netikėtai aktyviai privalėjusi parengti solinį – Snieguolės – vaidmenį trupės artistė Aušra Krasauskaitė prasitarė laipsniškai (ir kuo toliau, tuo labiau) jaučianti didesnį pasitikėjimą, stabilumą, laisvės pojūtį. Ir morališkai, ir fizine jėga (scenoje) ją itin palaikė partneris – Princas – Ričardas Jankevičius. O pradžioje tikru iššūkiu tapo ir atsakomybės našta, ruošiant „rimtą klasikinį“ vaidmenį, ir laiko bei repeticijų stoka (prasidėjęs kalėdinių renginių maratonas, egzaminų sesija), tikriausiai, nelengvas buvo ir sugrįžimas prie šokio ant puantų.

2007 m. baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių, Aušra šiuo metu studijuoja ketvirtajame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros kurse. Būdama viena pažangiausių studenčių (net kelias sesijas baigė vien puikiais balais), ypač reikli sau ir siekianti kuo aukštesnio rezultato, ji berods bando suspėti visur, sušokti visa, kas siūloma, ir atlikti viską kuo preciziškiau (ji tiesiog perfekcionistė!).

Kadangi studentę tenka stebėti mokomajame procese ir koncertinėje katedros veikloje, matyti šokant įvairius šokio stilius (klasikinį, charakterinį, šiuolaikinį, džiazinį etc.) bei pasirodant teatre skirtinguose amplua, galiu tvirtai teigti: ji moka būti ir santūri, ir subtili ar jausminga, ir valiūkiška arba dramatiška, kartais net fatališka… Ji tiesiog „chameleoniška“ artistė!

O Snieguolė – tik dar vienas įrodymas, kad ši teatro baleto trupės solistė yra talentinga ir darbšti atlikėja. Jos vidinio tikėjimo kartelė aukštai pakelta, bet potencialas, manyčiau, galutinai nepanaudotas, o ir galimybės neišsemtos. Anot Aušros, jai pačiai ypač trūksta patirties.

Miela, simpatiška, žaisminga

Apibūdinant spektaklio visumą, tiktų šie paprasti epitetai – miela, simpatiška, žaisminga. Galbūt skeptiškai nusiteikę šiuolaikinio šokio meno kūrėjai svariai tartų, jog klasikinis baletas – atgyvenęs, nebeįsiliejantis į modernėjančių sceninių technologijų kontekstą, o tradicinė spektaklio struktūra dirbtinė, nebeįdomi naujoviškai auklėjamam, nestandartiškai mąstančiam vaikui.

Bent jau šiuo konkrečiu atveju su panašiu požiūriu nesutikčiau. Anaiptol – juk pasakai privalu būti sentimentaliai, pilnai romantikos, tarsi „atkeliavusiai“ iš praeities. Reikšminga ir tai, kad pasakojamoje istorijoje su teigiamais herojais ir neigiamais personažais visada triumfuotų gėris. Ir kokie mums, suaugusiesiems, beatrodytų banalūs sceniniai sprendimai (dūmų kamuoliais virstantys piktosios raganos kerai, nykštukų šėliojimas ar stebuklingas princo pabučiavimas), akivaizdu – ne tik šokis ant pirštų, spalvingi kostiumai, bet ir kiti maži stebuklai dar ilgai bus paveikūs ir konkuruos su „modernizmais“, nuolat stebindami ir kerėdami mažuosius teatro lankytojus. Taigi, užuot tuščiai niurzgėjus, siūlyčiau ateiti į teatrą kažkurį sekmadienį ir išvysti gyvybingą jų reakciją.

„Oskarai“ nepraranda karūnos

Vasario 27-ąją Los Andželo „Kodako“ teatre iškilmingai išdalyti svarbiausi kino apdovanojimai – „Oskarai“. Šeši tūkstančiai JAV kino akademijos narių, pagal profesiją pasiskirstę į 15 skyrių, 83-iajį kartą rinko geriausius filmus, jų kūrėjus ir aktorius. Šį kartą svarbiausiose kategorijose triumfavo drama „Karaliaus kalba“.

Aivaras Dočkus

Maloniai sunki našta

Kaip kiekvienais metais, ceremonijos uždangai nusileidus, kyla karštos diskusijos apie vertinimų subjektyvumą, kolegų protegavimą, pataikavimą publikai ar sąmokslus prieš „nepatogius“ kino veikėjus. Visas teorijas patikrinti galima vieninteliu būdu – peržiūrėti pagrindinius „Oskarų“ nominantus ir laimėtojus. O tada – ieškoti „kabliukų“ arba girti šešių tūkstančių profesionalų įžvalgumą.

Taigi – porelė beveik asketiškų savaičių su „Oskaro“ pateptaisiais ir atstumtaisiais. Ir kritiškas kadrų nagrinėjimas pro didinamąjį stiklą.

Pirmoji mintis pasibaigus „oskarinių“ filmų maratonui – vargas Amerikos kino akademikams. Puikių filmų 2010-aisiais užderėjo kaip reta. Neabejotinai geriausi 12 mėnesių iš paskutiniojo penkmečio. Kitų tokių lygių „Oskaro“ lenktynių neprisimenu. Reikia fotofinišo. Pasvėrus pagrindinius nominantus prestižinėse kategorijose, skirtumas turėjo būti matuojamas ne kilogramais ir net ne gramais. Vos įmanomomis dalelytėmis. Štai čia, ko gero, nulemia tie konservatyviausi akademikų apsisprendimo veiksniai – žmogiškumo šlovinimas, teigiamo moralo svarba, gėrio pergalė prieš blogį, negalios įveikimas, valios triumfas.

Geriausias filmas

Geriausio filmo kategorijoje nugalėjo „Karaliaus kalba“. Kamerinė drama, gimusi iš teatro pjesės. Jokių ypatingų istorinių detalių ar įspūdingų vaizdų. Dviejų aktorių – Colino Firtho ir Geoffrey’o Rusho – spektaklis. Atliktas tobulai. Nufilmuotas šykščiai, ir čia slypi raktas į sėkmę.

Du personažai prie ekrano prikausto labiau negu tūkstančiai raitelių mūšio lauke. Pabaiga atima kalbos dovaną. Atskiras filmas filme. Karalius ima kalbėti, o tu pradedi mikčioti. Absoliučiai teisingas JAV kino akademijos pasirinkimas.

Apie kitus nominantus (nuo 2010-ųjų sąrašas praplėstas iki 10 filmų). „Vaikams viskas gerai“ – iki ašarų juokinga komedija apie netradicinę dviejų mamyčių šeimynėlę. Tikslūs charakteriai, išmintinga ironija, genialiai išdėliotos gyvenimiškos situacijos. „Juodoji gulbė“ – įtaigiai stambiais planais nufilmuota, stingdanti vidinė baleto šokėjos drama, virstanti siaubo filmu. „Pradžia“ – originalios idėjos ir tobulo vizualumo kino šventė. Mano favoritas po „Karaliaus kalbos“. „Kovotojas“ – visiškai kitaip apie boksą ir boksininkus. Ringo virvės čia prasiplečia į žymiai įdomesnius horizontus. Iš tiesų tai filmas apie kvaištelėjusią šeimynėlę. „Tikras išbandymas“ – užburiantis nuotykių vesternas, kurį žiūrėdamas peršoki į vaikystės knygas. Fenimoras Kuperis tikrai nusileido iš amžinybės prerijų, kad visa tai pamatytų savo indėniškomis akimis. „Žiemos kaulai“ – negailestingai realistiška drama apie jaunos kaimo mergaitės stiprybę šeimos tragedijos akivaizdoje. Sceną valtyje išlaikys tik turintys stipresnius nervus. Keista, bet „Socialinis tinklapis“ šiame kontekste yra silpnesnė grandis. Tiesiog geras filmas, kuriame viskas savo vietose. Kaip ir „127-ios valandos“.

Klausimas: ką dešimtuke veikia „Žaislų istorija 3“? Tvarkinga animacija patiems mažiausiems, bet ne daugiau. Ir kodėl vietoje jos neatsirado jautraus ir sukrečiančio „Triušio urvo“? Tai – neabejotinai vienas įsimintiniausių praėjusių metų filmų, pasakojantis apie vaiko netekusios jaunos poros kančias. Kitas klausimas – jei filme yra kovos scenų ir susišaudymų, jis neturi jokių galimybių būti išrinktas geriausiu?

Geriausias režisierius

Geriausiu režisieriumi už „Karaliaus kalbą“ pripažintas Tomas Hooperis svečiavosi Lietuvoje, kuomet čia filmavo dviejų dalių televizijos juostą „Elžbieta I“.

Jau tada krito į akis jo puikus darbas su aktoriais. O tai – viena svarbiausių režisūros dalių. Hooperio konkurentai kovoje dėl „Oskarų“ buvo tikri sunkiasvoriai. Broliai Coenai, Darrenas Aronofsky’s bei du Davidai – Fincheris ir O’Russellas.

Vėl palaikysiu akademikus – T.Hooperio pasirinkimas taikliausias. Tačiau akademija buvo priversta padaryti siaubingą klaidą. Dvi klaikias klaidas. Tarp nominuotųjų nėra nei Christopherio Nolano („Pradžia“), nei Johno Camerono Mitchello („Triušio urvas“). Abiejų režisūriniai darbai – tiesiog vadovėlis studijuojantiems kiną. Vienur – sudėtingiausi šuoliai į sapnus, kitur – šviesus tamsios istorijos perteikimas. Pasigendu ir tikroviškumu įtraukiančių „Žiemos kaulų“ režisierės Debros Granik. Akademikams vertėtų apsvarstyti režisūros kategorijos praplėtimą.

Geriausi aktoriai

Geriausius aktorius JAV kino akademija visuomet išrenka nepriekaištingai. Jesse Eisenbergo („Socialinis tinklalapis“) ir James Franco („127 valandos“) pasirodymai verti aukščiausių balų, bet jų vaidmenys lieka C.Firtho psichofizinių stebuklų šešėlyje. Javieras Bardemas („Biutiful“) dar sykį nepakartojamas, bet C.Firtho Anglijos karalius Jurgis VI – įvairiapusiškesnis personažas. Labiausiai prie Colino priartėjo Jeffas Bridgesas („Tikras išbandymas“), bet jis „Oskaru“ apdovanotas pernai.

Kovoje dėl geriausios aktorės titulo – triuškinanti Natalie Portman („Juodoji gulbė“) persvara. Visas filmas – jos solinis koncertas. Šokis. Nuo pat pirmųjų kadrų Natalie persikūnija į trapią ir kartu gąsdinančią būtybę. Šoko būsena auga, kad pabaigoje sprogtų ir ausyse įsitaisytų spengianti tyla. O konkurentės buvo neįtikėtinai stiprios. Moteris-vyras Annette Benning („Vaikams viskas gerai“), atkaklumu nuginkluojanti Jennifer Lawrence („Žiemos kaulai“), skausmingai besiblaškanti Nicole Kidman („Triušio urvas“) ir fatališkoji Michelle Williams („Liūdnasis Valentinas“).

Neginčijamas antraplanių vaidmenų karalius – Christianas Bale’as. Dievulėliau, ką jis išdarinėja juostoje „Kovotojas“!.. Judesiai, veido išraiškos, kalbėjimo maniera. Šou, kuris vertas net pagrindinio vaidmens „Oskaro“. Vienintelis bent kiek prilygstantis konkurentas – G.Rushas „Karaliaus kalboje“. Įstabus australo vaidmuo.

Dėl „Oskaro“ už antraplanį moters vaidmenį taip pat nesuklysta. Mellisa Leo iš to paties „Kovotojo“ užkrėtė erzinančiu, bet mielu boksininkų motušės temperamentu. Antrojoje vietoje turėjo likti metų atradimas – jaunutė aktoriukė Hailee Steinfeld, „Tikrame išbandyme“ nepralošusi patyrusiam J.Bridgesui nė colio.

Kiti geriausieji

Itin reikšmingose geriausio filmo užsienio kalba ir geriausios dokumentinės juostos kategorijose akademikai pavydėtinai tikslūs.

Dar vienas skandinavų kino pakilimo įrodymas – režisierės Sussane Bier drama „Geresniame pasaulyje“ laisvai galėtų pretenduoti į geriausio 2010-ųjų filmo tiek Europoje, tiek Amerikoje vardą. Šios juostos emocinis gylis neišmatuojamas. Temos – globalios ir individualios. Pasakojimo stilius – unikalus.

„Oskarą“ pelnęs dokumentinis filmas „Savų darbas“ demaskuoja tuos, kurie sukėlė ekonominę krizę, iš jos „užsikalė“ pinigėlio ir ramiai vaikštinėja laisvėje. Filmas apie dingusius milijardus banknotų ir atsiradusius milijonus bedarbių. Sąžiningas žurnalistinis tyrimas.

„Oskaras“ „Pradžios“ operatoriui Wally Pfisteriui – labiau negu dėsningas. Kovoje dėl geriausio originalaus scenarijaus savo idėja pribloškianti „Pradžia“ nusileido „Karaliaus kalbai“. Varžovai lygiaverčiai. Čia jau skonio reikalas. Geriausias adaptuotas scenarijus – „Socialinis tinklalapis“. Ko gero, taip. Istoriją, kurios jos herojus netroško viešinti, reikėjo atkurti taip, kad ji sudomintų publiką ir kartu būtų išvengta teismų.

Abejotini sprendimai

Priekaištauti „Oskarų“ dalintojams galiu tik dėl kelių sunkiai suvokiamų sprendimų. Animacinis filmukas „Kaip prisijaukinti slibiną“ trigubai šaunesnis už statulėlę laimėjusią „Žaislų istoriją 3“. Išradingesnis, originalesnis, įdomesnis.

Geriausias montažas – „Socialinis tinklalapis“? O kaipgi daugiasluoksnė „Pradžia“, kurią sudurstyti į idealią visumą prireikė titaniškų pastangų ir fantastiško planavimo? Deja, Ch.Nolano šedevras čia net nenominuotas… Savo kaltę akademikai bandė išpirkti atseikėdami „Pradžiai“ „techninius“ apdovanojimus.

Didesnėms intrigoms priežasčių nėra. Tie šeši tūkstančiai, apdovanojantys kolegas ir gaunantys iš jų apdovanojimus, išmano savo darbą ir žino savo vertę. O ji negali būti mažesnė už „Oskarą“.

Paskutinis tabu

Užmerkiu akis – juodas kambarys. Aklinoje tamsoje tik mažas šviesos ruoželis tolumoje ir keistas ciksėjimas, primenantis laikrodžio ritmiką ar užsikirtusio varpelio skambėjimą…

Goda Giedraitytė

Ne sapnas, o instaliacija

Daugiau nieko negaliu įžiūrėti, todėl pajudu šviesos kvadrato link. Brendu vandeniu – jo nematau, tik jaučiu basomis pėdomis. Vanduo apsemia mano kojas iki kulniukų. Pasikartojantis garso tiksėjimas augina nerimą – jis jau pasiekė mano pilvo apskritimą… Jau kurį laiką, apsivijusi mano kaklą, ant peties sėdi vienatvė. Greta ji sodinasi tuštumą ir baimę… Viliuosi, kad išsilaisvinsiu pasiekusi šviesą, tačiau priartėjusi patenku į laidotuvių procesiją… Mirties alsavimas tik dar stipriau švokščia į nugarą…

Manote, kad sapnuojate? Ne, tai – ne košmaras, tai – realybė ir jūs negalite iš jos pabusti… Gal tik atsipūsti, nes nors tikrovė, kurioje esate, iš tiesų egzistuoja, ji yra dirbtinė, tiksliau – sukurta menininkų Neringos ir Mindaugo Bumblių. Jūs lankotės jų instaliacijoje „Paskutinis tabu“, iki balandžio 24-osios pristatomoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Pa-rodų rūmuose.

Kuria bauginančią atmosferą

Pasitelkę minimalistines priemones (aklinai užtemdyta ir vandens pripildyta patalpa bei nedidelis fotoaparatas), vienas ryškiausių pastaraisiais metais Klaipėdos menininkų duetas kuria įtaigiai bauginančią mirties atmosferą.

Pastarąją dar labiau pabrėžia (arba suteikia naratyvinį aiškumą) fotoaparato langelyje nuosekliai besikeičiančios laidotuvių procesijų ar mirusiųjų fotonuotraukos. Stebint šią kadrų kaitą, apima keistas jausmas. Būdami vizualiai analogiškame scenovaizdyje, įamžintieji „herojai“ supanašėja, todėl ima atrodyti, jog matai vis tą patį kadrą. O ir pats žiūrėjimas į mirusiojo fotoatvaizdą kitoks: žvilgsnis nepažinus, nuslystantis paviršiumi, atsisakantis gilintis į portretuojamojo bruožus. Ne be priežasties šios fotografijos nededamos į metų įvykių albumą ir apskritai retai peržiūrimos, dažniau paslepiamos kokiame vokelyje ir pakišamos stalčiaus dugnan. Visada nespalvotos – juoda ir balta monochromija – jos tarsi bedvasės „amžinumo“ laikmenos.

Sunaikino atvaizdo galią

Antra vertus, vizualinė (arba medijų) revoliucija, ironiška, bet sunaikino atvaizdo galią: kadaise toks gajus tikėjimas fotografijos „įamžinimo“ būtinybe (prisiminkime kad ir tokius dažnus mirusiųjų fotoatvaizdus ant antkapių) šiandien blėsta. Klausimas tik, ar, įgavęs masinio vartojimo atspalvį, atvaizdas praranda savo unikalų reikšminį krūvį ir tampa tik dar viena interaktyvios vaizdo reprezentacijų įvairovės patirtimi? Ar mirties fiksacijos atsisakymas susišaukia su jos – kaip tabu – apibrėžtimi?

Įdomus ir mažo ekrano pasirinkimas, priešingas taip įprastai šiuolaikinei gigantomanijos dvasiai. Greičiausiai šį sprendimą lėmė tiek formalus, tiek ir konceptualus instaliacijos formatas: pateikdami gyvenimui priešingą vaizdo eksponavimo principą, menininkai „apsaugojo“ tamsios kameros efektą, taip pat sufokusavo žiūrovo dėmesį į masinančią šviesą tunelio gale… Savotiška mirties ir gyvenimo ekvilibristika.

Kintant ritualams ir požiūriui

Akivaizdu, jog kinta ne tik laidojimo ritualai, bet ir požiūris į mirtį. Jei mūsų protėviai į ją žvelgė kaip į būtiną sąlygą persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, tai šiandieninė visuomenė vengia mirties temos: ji draustina ir nevartotina, nes gyvename visada jauno ir gyvo (live) pasaulio kulto aplinkoje.

„Skausmas ir mirtis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Mirtis reikalinga gyvenimui iš naujo”, – rašė prof. Marija Gimbutienė. Tačiau technikos ir urbanizacijos amžiuje, augant civilizacijos pažangai, vis labiau didėjant žmonių atotrūkiui nuo pamatinių savo ištakų, sakralų ir pagarbų požiūrį į natūralius gamtos reiškinius – tokius, kaip gimimas, branda ar mirtis – keičia civilizacijos gimdomi tabu.

Pasitelkė vandens elementą

Būtent todėl apie mirtį drįstama kalbėti meninėmis priemonėmis. Ši instaliacija tai – savotiškas socialinis eksperimentas, siekiantis grąžinti žmogų prie pagrindų, apvalyti nuo civilizacijos primetamų mąstymo stereotipų.

Apsivalymo įteisinimui menininkai pasitelkia vandens elementą. Nors pastarasis dažniau asocijuojasi su krikštu ir gyvybės pradžia, šiuo atveju gali būti interpretuotas dvejopai. Viena vertus, tai tiesioginė nuoroda į senuosius laidotuvių ritualus, kuomet buvo įprastas lavono prausimas, reiškęs grįžimą į pradinį „švarų“ būvį arba atskyrimą nuo šio pasaulio. Antra vertus, kaip taikliai pastebėjo menotyrininkas Remigijus Venckus, „braidymas po vandenį veikia kaip logiška tabu atsisakymo galimybė. Atrodo, kad menininkai siekia nuvalyti tabu nuo mirties ir gyvenimo bei eliminuoti tarp šių dviejų kategorijų plytintį bet kokį skirtumą“.

Nepaisant šios tarsi teigiamos įžvalgos, emociškai paveiki Bumblių instaliacijos aplinka dirgina (pa)sąmonės jusles, todėl norisi kuo greičiau ištrūkti iš tamsos kambario. Gyvenimo ir mirties pokalbis niekuomet nesibaigia… „Mirtis yra pirminė gyvenimo sąlyga. Gyvenimas pakartotinai ištirpsta mirtyje tam, kad, amžinai kaitaliojantis dviem poliams, pati (gimstančiųjų ir mirštančiųjų) karta išsaugotų savo nepraeinamumą“, – teigė J.Bachofenas. Tad ar išdrįsite panirti į vandenį?..

Vizitinė kortelė

Mindaugas Bumblys g. 1983 m. Klaipėdoje, 2001–2005 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių dailės fakulteto (TDF) Metalo meno katedroje, sėkmingai apsigynė menų bakalauro laipsnį metalo dizaino srityje. Nuo 2010 m. studijuoja skulptūros magistrantūroje VDA.

Neringa Bumblienė g. 1982 m. Šiauliuose, 2004 m. baigė VDA TDF dizaino specialybę, kūrybos sritys – dizainas, fotografija, instaliacijos, performansai.

Pora gyvena Klaipėdoje ir kartu kuria jau keleri metai. Didžiausio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio susilaukė jų meno akcija „Mėsa“, kurios metu iš tikros mėsos buvo kuriami skulptūriniai portretai.

Menininkai dalyvavo „Jaunųjų Europos kūrėjų“ 2009–2011 m. bienalėje bei 2010 m. vykusiame tarptautiniame meno projekte „3+3. Jaunas trijų šalių menas“.

Jiedu savo kūryba analizuoja kraštutines tematikas, kurdami dažnai naudoja mene mažiau įprastas medžiagas – tokias kaip mėsa, vaškas, plaukai, žemė, vanduo.

Savo instaliacija „Paskutinis tabu“ autoriai atsisuka į mirties temą – kaip paskutinį tabu. Jiedu pritaria kultūros istoriko P.Aries teiginiui, kad mirtis tapo tabu ir, nustūmusi seksą, virto didžiausiu draudžiamu dalyku, neįvardijamu reiškiniu ir, kaip kadaise žodžio „seksas“, jos vardo irgi nedera tarti viešai. Projekte naudojamos autentiškos fotografijos, paimtos iš asmeninio menininkų archyvo, taip pat vanduo, garsas ir tamsa pasitarnavo netikėtam reginiui.

R.Danielienė: „Paglostyk katino pilvą ir pamatysi, kas bus“

Metų sandūroje gimtojoje Klaipėdoje pristačiusi debiutinę savo tapybos parodą, su ja šiemet apkeliavusi jau bene tris uostamiesčio parodines erdves, Rita Danielienė įsibėgėjus pavasariui savo paveikslus ruošiasi nuvežti į Palangą, Antano Mončio namus-muziejų. Menininkė trokšta, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų.

Rita Bočiulytė

Dėl ko visa tai vyksta

Tapytojai jie itin brangūs. Vis dėlto tai pirmoji jos autorinė paroda. Ir nė vienas iš šių paveikslų netapytas specialiai kokiam nors interjerui, nors jų autorė – profesionali dizainerė.

Paklausta, dėl ko visa tai vyksta, Rita susimąstė… „Prieš 17 metų, kai pirmąsyk išėjau motinystės atostogų, buvau labai susižavėjusi Gustavo Klimto tapyba, – prisiminė ji. – Pirmosios dukros laukimas, jos atėjimas į šį pasaulį paveikė tą laiko tarpsnį – pradėjau piešti, tapyti, paskui vėl ėmiau darbuotis pagal specialybę, ir tai lyg ir baigėsi. Bet, pasirodo, ne. Antroji dukra vėl tarsi paskatino grįžti prie meno.“

38-erių menininkė jau 15 metų drauge su vyru kuria privačius interjerus. O sau? „Batsiuvys be batų“, – juokėsi moteris, tebegyvenanti bute, kuriame gimė ir užaugo, tėvai „pabėgo“ pasistatę namuką, savo būstą palikdami dukrai.

Visi 15 šios jos parodos paveikslų, daugelis – įspūdingų formatų, sukurti 9 kv. metrų kambarėlyje. R.Danielienė svajoja kada nors turėti erdvią studiją ir tapyti, tapyti…

Žvelgiant į jos drobes, kurias Rita vadina monotipijomis, nes čia tapyba akrilu derinta su grafiškais atspaudais, atrodo, kad matai vis tuos pačius veidus. Ar šioji sau blakstienas dažanti moteris ir toji, rymanti prie auksinio narvelio su angelu, ne ji pati?

Paveiksluose – visa šeima

Menininkė neneigė: „Visi tie paveikslai – buitiniai, šeimyniniai. Tapydama aplinkui, kur arčiausia, ieškau jiems elementų – veido, rankos judesio… Čia esame visi – šiame procese dalyvauja visa šeima ir net sūnėnas – mano baltas balandis. Visų pirma gimsta idėja, o paskui ieškau, kaip ją išreikšti. Bet kartais to tikslumo atsisakau – kaip paveiksle „Angelas sargas“ – imu ir pasijuokiu iš to. Darbe, kuriant interjerus, esu vyro pagalbininkė, o tapydama atsiskleidžiu visiškai. Pati atsakinga ir už idėją, ir už įgyvendinimą, ir už galutinį rezultatą.“

Tas buvimas namie prieš gimstant mergaitėms, toji ramybės būsena, tas laukimas, Ritos žodžiais, inspiravo šitai. „Pieštukas, popieriaus lapas visuomet būdavo po ranka. Juok negalėjau tuomet lakstyti po objektus ir rūpintis jų dizaino reikalais. Tai sėdėjau ir eskizavau, – pasakoji ji. – Tie darbai – kaip prastos kokybės filmas – per dieną surenki vaizdus, garsus, kvapus… Po to užkliūva kažkoks fragmentas, detalė ar garsas, ir tai pradedi galvoje gryninti – kaip tą fotojuostelę.“

Iš tikrųjų ji mėgsta fotografiją ir fotografuoti. Juokiasi, kad buvo savotiškas iššūkis, kai teko padirbėti fotografe per dukterėčios vestuves.

Nakties technika

Kartu įsižiūrime į jos paveikslų spalvas. Jos – gana santūrios, koloritas – nuosaikus. Tapytoja svarstė, kad čia gal turi reikšmės pati monotipijos technika. O gal norisi ramybės ir kad spalva nenurungtų linijos. „Tai gi nakties technika: linija – švelni, kontūrai – minkšti…“ – pridūrė ji, švelniai ir pagarbiai kalbėdama apie monotipiją, kurios ištakos siekia XVII amžių.

Pasakojo „Baltą balandį“ tapiusi pusę metų. Pabandė aliejiniais dažais, bet „nesusidraugavo“ su jais. Ir vėl galiausiai atsirado monotipija, nuspalvinta jos pamėgtu akrilu. Džiaugėsi, kad dabar dažų pasirinkimas toks didelis, jog gali žaisti, eksperimentuoti, kaip tik nori.

„Bet man svarbi ir linija bei jos vieta tame plote, kuriame tapau, – tvirtino menininkė. – Man svarbi net toji tuščia vieta už linijos…“

Jos „Angelas sargas“ – su ironijos gaidele. „Tenka sutikti daug žmonių, kurie visko pertekę, bet jų vidinis gyvenimas nėra laimingas. Gal tą angelą galima pasitupdyti į auksinį narvelį ir išsaugoti? Tai iliuzija Juk netyčia gali ir save ten pasitupdyti“, – komentavo savo kūrinį autorė.

Paveikslo „Pabudimas“ mintis jai kilo, kai namie darė generalinę tvarką. Suprantama, menininkų šeimoje jos – minimaliai. „Tas drabužių lankstymas ir dėliojimas į vietas… Jie visi turi savas istorijas. Jei angelą turime kiekvienas, tai tas angelas – ant pakabos, – šypsojosi tapytoja. – O figūra paveiksle leido sukurti judesį – nuo gulinčios figūros prie besikeliančios.“

„Karalienės“ į parodą Rita visai nenorėjo nešti: „Aš norėjau ją tapyti dar. Tas paveikslas mane supykdė, buvau atidėjusi, vėl pasiėmiau – patapiau… Karalienę, tą patosą, didybę norėjosi subraukyti, tame chaose paskandinti… Nežinau, ar pavyko. Gal tapysiu toliau.“

Ir apie tai, ko nebūna

„Ieva“ ir „Adomas“ – amžina tema. „Adomui“ pozavo jos vyras, o „Ievai“ – pati sau. „Iš pradžių atsirado „Ieva“. Nors pagal Bibliją viskas atrodo prasmingai, man kažko trūko. Tada pagalvojau, kad reikia „Adomo“, – šypsodamasi kalbėjo menininkė, pabrėždama, kad jos vyras ją labai palaiko. Taip pat ir abi mergaitės. – Jis galvoja, kad aš laimingesnė šioje kūryboje, nei dizaino. Gal ir taip. Aš čia laisva ir viena pati už viską atsakinga.“

Ji prisipažino, jog būna, kad „užsižaidžia“, ir reikia, kad žmogaus, kuris atimtų tą darbą, kol jo visai „neužkankino“.

Iš tikrųjų ji tapo lėtai, ilgai… Todėl ir parodose dalyvauti nesiveržia, suskaičiavo tik dvi, kuriose anksčiau buvo galima pamatyti jos paveikslus. „Kartais pagalvoju, kai gimė Beatričė, buvo atviros durys eiti į tą sferą. O antrosios dukros gimimas gal buvo priminimas, kad tapyba reikėtų užsiimti giliau ir nuosekliau“, – svarstė R.Danielienė, šiek tiek ūgtelėjus mažajai dukrelei surengusi pirmąją autorinę parodą. Visi jos paveikslai nutapyti 2010-aisiais.

Labai turtinga

Savo pirmąją parodą Rita pavadino iš pirmo žvilgsnio keistokai, bet originliai – „Paglostyk katino pilvą“. „Pati turiu katiną ir žinau, ką tai reiškia. Pabandykite. Kartą pavyks, o daugiau tai ne, – šypsojosi autorė. – Taip ir su tais paveikslų siužetais… Iš tikrųjų paroda apie tai, ko nebūna. Bet jie yra – tie veikėjai. Paroda ir apie tai, kas būna. Bet tie siužetai subuitinti. Ta pati „Gražuolė“ – kasryt matai savo save veidrodyje… ir tą patį balandį – ant palangės… Gal tie paveikslai ir paroda suliteratūrinti? Bijau to… saldumo…“

Jai teko du paveikslus specialiai tapyti konkrečiam privačiam interjerui. Jų yra ir daugiau pas žmones iškeliavę. „Arba tu parduoti brangiai, arba padovanoji, – taip mano vyras pastebėjo apie tai. Iš tiesų norėčiau, labai norėčiau, kad galėčiau iš to pragyventi“, – atviravo menininkė.

Ji mėgsta gerą kiną, labai įvairią muziką, o kūrybai menininkę pakrauna bendravimas; patikslino – nuoširdūs žmonės.

„Turite daug draugų?“ – išsprūdo klausimas.

„Ne. Bet ką turiu, tai turiu, – tuoj pat jį pasivijo Ritos atsakymas. – Vienas pats iš tikrųjų žmogus turbūt atrodytum nei kam reikalingas, nei įdomus. Tikrai nesijaučiu vieniša. Aš labai turtinga!..“

O apie ką dar ji svajoja?..

„Kad vaikai nesirgtų ir kad galėčiau kūrybines mintis atiduoti drobei. Nes kai ilgai nešiojiesi, jos užimą vietą galvoje ir neateina naujų. Kad šalia nepristigtų šiltų, gerų žmonių. O jei jų bus, tai bus ir situacijų, diktuojančių mintį, savijautą, vedančių prie paveikslo.“

Vizitinė kortelė

Dizainerė ir tapytoja Rita Danielienė gimė 1973 m. Klaipėdoje, čia augo, gyvena ir dirba.

1991–1995 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Specialybė – grafinis ir interjero dizainas.

Nuo 1995 m. dirba savo vyro Sigito Danieliaus dizaino studijoje.

Augina dvi dukras – Beatričę (17 m.) ir Elžbietą (2,7 m.).

2009 m. dalyvavo jungtiniame respublikiniame meniniame projekte ir parodoje ,,Moterys apie moteris“ „Klaipėdos galerijoje“.

2010 m. grupinės dailės parodos, skirtos Tarptautinei moters dienai, „MemelArt“ galerijoje dalyvė.

2010–2011 m. jos pirmoji autorinė tapybos paroda „Paglostyk katino pilvą“, startavusi Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, taip pat eksponuota Žemaitijos dailininkų sąjungos ir „Navalio“ viešbučio galerijose uostamiestyje.

„Nykstantis arealas“ – menininkų akimis

Savita kalba Palangos menininkai pasiryžę žadinti tautiečius iš abejingumo sąstingio. Pakvietę į akcijos „Nykstantis arealas“ renginius, kūrėjai ragino atsigręžti į didžiausius kurorto sopulius – gamtos ir vandalų niokojamą architektūrinį paveldą.

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

Su bendražygių komanda šio vyksmo sumanytojai – palangiškiai menininkai Meilė Sposmanytė, Raimondas Daukša bei Mindaugas Špokauskas, arba, kaip patys save įvardijo, rūšis antiloxai, meilę savajam miestui išreiškė muzika, tekstais, retrospektyvinėmis fotografijomis, filmais, tapybos darbais bei vaizdo instaliacijomis.

Kaip teigė daugiau nei dešimt metų Danijoje gyvenanti M.Sposmanytė, būdama už šimtų kilometrų akcijoje jautėsi dalyvavusi bent jau dvasiškai.

Renginių veiksmo vietoje – „Anapilio“ viloje buvo galima išvysti menininkės parodos „Invazija“ darbus, prieš tai eksponuotus Antano Mončio namuose-muziejuje.

Kaip ne viename interviu prisipažino kūrėja, šiuose savo koliažuose į gimtąjį miestą pažvelgė kitokiu, nei įprasta, rakursu. Jau daug metų M.Sposmanytė teigė stebinti negatyvią invaziją, negrįžtamai darkančią jos gimtojo miesto veidą.

Beje, daugiau nei prieš mėnesį menininkės iniciatyva paskelbtą peticiją prieš architektūrinio paveldo niokojimą Palangoje jau pasirašė daugiau nei 800 žmonių.

O šventinį kovo savaitgalį vykusios akcijos „Nykstantis arealas“ rengėjai jau kalba apie projekto tęstinumą ir žvalgosi į Klaipėdą.

„Rudenį planuoju surengti parodą, kurios tema bus gimininga arba kaip pokalbio su kraštovaizdžiu tęsinys. Kiek žinau, tam tikrą tęsinį planuoja ir R.Daukša“, – kalbėjo buvęs grupės „BIX“ klavišininkas M.Špokauskas.

Anot palangiškio, galbūt ne viskas pavyko taip, kaip buvo suplanuota, sulaukta ne visų kviestų dalyvių, tačiau menininkai viliasi sukėlę bent šiokį tokį rezonansą.

Kritinės minties kosmogonija

Paulius Kliševičius

Receptas Nr.1

Alfa ir omega

Jums reikės: 1 vnt. superantgamtinės būtybės arba 1 vnt. Didžiojo Sprogimo; 1 vnt. Žodžio (jei kliaujatės evoliucija, Žodžio reikės laukti kiek ilgiau).

Eiga: viskas prasideda nuo to, kai kažin kokia antgamtinė būtybė, pas mus dažnai vadinama Dievu, taria Žodį. Ir randasi viskas paskui: žemė, dangus, vanduo, molis, gyviai, vyras, moteris. Vėliau šiedu pradeda šnekėtis, kadangi taip pat turi Žodį. Dar vėliau, jau po nusidėjimo, ima daugintis, ir tų žodžių pasidaro labai labai daug.(Kada atsiranda kritinė mintis – prieš nusidėjimą, ar po jo – tegul ginčijasi teologai, antropologai ir kiti galvoti veikėjai. Bet kad ji yra pirmojo Žodžio išdava – tenedrįsta niekas neigti!). Iš Žodžio raidžių ir garsų permutacijų kyla nauji žodžiai, sakiniai ir mintys, kurios susijungusios ima kurti naują pasaulį. Daugybę naujų pasaulių.

Voilà! Turime 2011 metus ir miriadus prisakytų žodžių, sukurtų pasaulių, sulaužytų iečių ir patologinės psichozės atvejų. Mus dominantis rezultatas – kritinė mintis Klaipėdoje. Pažiūrėkim.

Nuo pasaulio pradžios leidžiu sau peršokti prie praėjusių metų rugpjūčio ir šių metų sausio bei vasario. Kartu su visais neabejingaisiais gavau įstabią progą stebėti „Duryse“ užgimstančią diskusiją apie Klaipėdos kultūrinio gyvenimo ypatumus. Kalbu, žinoma, apie Klampėdos Žiurkės (toliau – K.Ž.),Gitanos Gugevičiūtės (G.G.) ir Juozo Šikšnelio (J.Š.) svarstymus. Esu lojalus šio mėnraščio skaitytojas, be to, mėgstu kišti nosį visur, kur vystosi įdomios mintys. Taigi ir kišu jau.

Kadangi esu neabejingas savojo miesto kultūros būklei, negaliu nesižavėti kandžiomis ir taikliomis K.Ž. pastabomis. Negaliu nesižavėti G.G. įžvalgomis. Pagaliau negaliu negerbti J.Š. pastangų, subalansuoto visokių teigiamybių ieškojimo ir racionalizavimo. O štai čia ir prasideda.

Racionalizavimas – tai saviapgaulės forma. Ne ką kita daro J.Š., stebėdamas Klaipėdos kultūrinius ypatumus ir mokydamas K.Ž. bei G.G. visokeriopo santūrumo. Tačiau abejonė ir aštri kritika saviapgaulę (racionalizavimą) drasko į skutus, sykiu griaudama ontologinio saugumo pamatus, kaip pasakytų A.Giddensas.

Receptas Nr.2

Sugriautas būties saugumas

Jums reikės: 1 vnt. laisvojo radikalo (pageidautini K.Pocius ir D.Pocevičius, arba V.Normanas, arba K.Ž. ir visi, kas į juos panašūs); 1 vnt. chaotiškos argumentacijos; 1 vnt. būties saugumo (reiškiasi aiškiu ribų suvokimu, racionaliu svarstymu ir toli siekiančiomis išvadomis).

Eiga: sumaišyti vieną laisvą radikalą su vienu būties saugumu.

Voilà! Turite būties saugumo griuvėsius, kuriuos tiesiog privalėsite atstatinėti visokeriopai įžeidinėdami aplinkinius.

Diskusija J.Š. dėka graso virsti į disputą. Labai panašų į U.Eco aprašytąjį „Rožės varde“. Na, tą, kuris vyko tarp popiežiaus legato ir pranciškonų regulos. Visas panašumas tai, jog J.Š., lygiai kaip popiežiaus legatas, siūlo geriau žvelgti į tai, kas gražu, ir šiukštu neabejoti dogma. Džiaugtis ja. O jei nesidžiaugti – tai prisiimti kaltę dėl pasaulio bjaurumo (išsyk prisipažinsiu – ne itin supratau, kuo čia dėta kaltė). K.Ž ir G.G. pozicijos šiuo atveju itin „pranciškoniškos“. Viduramžių standartais tai reiškia kritiką, abejonę, o galiausiai progresyvumą.

Kai kuriuose šaltiniuose šiuolaikinis pasaulis ir jo socialinio / ekonominio / kultūrinio gyvenimo ypatumai jau senokai apibūdinami „naujųjų viduramžių“ terminu. O kodėl gi ne? Turime ryškius galios centrus. Turime visuotinai priimtą ideologiją. Turime benykstančias valstybių sienas. Lietuvoje, o ypač Klaipėdoje „naujieji viduramžiai“ tiesiog tvyro ore. Paklūstame galios centrui ir nuolankiai vykdome jų priesakus. Iniciatyvos užpjudomos pseodokritikos inkvizicija, dėl kurios visuomenėje susidaro totalus abejingumas. Tai tarsi anatema, atskyrimas nuo Bažnyčios ar izoliavimas specialios paskirties įstaigoje (čia jau nebe iš viduramžių, beje). Ir ačiū Dievui, kad viduramžiai vis dėlto naujieji ir kad vaidiname demokratiją. Dėl to tasai „atskyrimas“ tesukelia juoką. Bent jau mąslią šypsenėlę. Štai ir sakau, šyptelkim ir rėkim apie tai, kas bloga ir ydinga, nes rėkimo teisė garantuota konstitucijos.

Grįžtant prie šio rašinio kaltininkų – bet kokia socialinė kritika J.Š. primena anoniminio interneto komentuotojo poziciją. Ši pozicija nusakoma pamazgų pylimu ir visišku nepaisymu aplinkui matomų teigiamybių. G.G. kritiką laiko neišvengiamu, net privalomu aktyviojo socialinio gyvenimo bruožu. Kritikas – tai besidergiantis, besiputojantis ir visaip kitaip nepasitenkinimą reiškiantis veikėjas. Dargi ir nesislapstantis, ir nepaisantis bendruomenės nusistatymų. Nebijantis būti išjuoktas ar sunaikintas.

Abu autoriai savotiškai teisūs. Tik J.Š. analogija turi esminį trūkumą. Tikras kritikas, kad ir kiek putų bedrabstytų ir laistytųsi „savo išskalbtų drabužių pamuilėm“, niekuomet nesislėps. Čia pridurčiau – abejotina, ar pasisekė Klaipėdai, bet ji neturi nei Castor&Pollux, nei Vilio Normano, todėl mūsų kritika tėra santūrus, veik aristokratiško etiketo normomis paremtas apsikeitimas mintimis.

Man klaipėdietiška kritinė mintis primena ne itin vykusią šachmatų partiją. Tokią, kuri žaidžiama vos taisykles pramokus, atsargiai, šiukštu neįžeidžiant oponento, nes šis, neduokdie, pamirš šachmatus ir tvos kokia stambia figūra veidan. Todėl klaipėdietiška kritika neveikia. Arba mažų mažiausiai yra neįdomi. Bet bent jau vyksta. Ačiū už procesą.

Receptas Nr.3

Kritikos suflė

Jums reikės: daug vnt. interesantų (pageidautina kuo labiau įsipareigojųsių, nors tinka ir atsitiktiniai veikėjai); 4 vnt. žiniasklaidos priemonių eterio: radijo, spaudos, televizijos, interneto; 1 vnt. temos (pasirinktinai: kultūra, ekonomika, politika, buitis; arba visų jų mišinys); 1 vnt. auditorijos.

Eiga: sumaišyti interesantus su tema; paskleisti juos per žiniasklaidos priemonę; palaikyti mažiausiai vieną dieną, palengva barstant auditoriją.

Voilà! Reakcija įvyksta arba neįvyksta, ir tuomet priklausomai nuo ingredientų pasirinkimo turite kritinio diskurso suflė.

O jei imtumėmės kalbėti konkrečiai, kaip mus moko Aristotelis, išmokęs iš Platono, kuris mokėsi pas Sokratą ir kurie visi padarė nemenką įtaką J.Š., K.Ž. ir G.G., pagvildenčiau vieną temą. Klaipėdoje nėra kino. Jokios kino kultūros. Arba veikiau ji išsklidusi po paskirus namų ūkius, kuriuose esama internetinės prieigos. Kinas Klaipėdoje neišeina iš buities ribų ir nėra visuomenėje priimta bendravimo forma. Priežastys? Vienas stambus komercinis kino teatras. Vienas kino teatras, išlaikomas valstybės. Keletas iniciatyvų, kurios kiną rodo sau ir žiūri dėl savęs. Sporadiški, beveik nudusę festivaliai, kurių nei numatysi, anei į juos suspėsi patekti. Apverktina ir pasidygėtina.

Receptas Nr.4

Klaipėdos kino teatras

Jums reikės: 1 vnt. alternatyvaus kino teatro su efektingu projektoriumi; 1 vnt. alternatyvaus mąstymo veikėjo – kino teatro direktoriaus arba 1 vnt. alternatyviai mąstančios iniciatyvos; 1 vnt. priėjimo prie kokybiškų filmų (pageidautina 35 mm juostoje) fondo; 1 vnt. kruopščiai atrinktos programos; 4 vnt. žiūrovų iš skirtingų miesto pusių (šiaurės, rytų, vakarų ir pietų) arba 1 vnt. intensyvaus „piaro“; 1 vnt. gebančiojo rašyti apie kiną (blogiausiu atveju tinka bet koks žurnalistas).

Eiga: sumaišyti alternatyvaus mąstymo veikėją su kino teatru – būtina, kad veikėjas imtų kino teatru kvėpuoti; panaudoti priėjimą prie kokybiškų filmų: čia turėtų vykti atrinkimo procesas, kuris galiausiai tampa kruopščiai atrinkta programa; pakviesti 4 vnt. žiūrovų iš skirtingų miesto pusių; galima kvietimą maišyti su „piaru“.

Voilà! Jei viskas atlikta teisingai, turėsite naują ir alternatyvų kino teatrą, kuriame rodomi visapusiškai kokybiški filmai. Ir jame tikrai nestokos žiūrovų, nes tie 4 vnt. iš skirtingų miesto pusių prisišauks savų draugų, pažįstamų, giminių, bendradarbių, priešų etc. 1 vnt., gebantis rašyti apie kiną (blogiausiu atveju – bet koks žurnalistas) šitą alternatyvųjį kino teatrą parodys daugeliui, kurie būtinai panūs apie tai kalbėti ir dalytis mintimis.

Rezultatai: (1) nauja iniciatyva; (2) kokybiškas laiko praleidimas; (3) atskirties tarp šiaurės ir pietų mažėjimas; (4) kritikos banga, galinti sukurti diskursą.

Ir vis dėlto… Pirmiausia buvo Žodis. Ir tapo jis pagrindiniu žmogaus įrankiu. Ir radosi kritinė mintis. Ne iš tamsos, ne iš fizinio ir idėjinio obskurantizmo. Ne iš totalios tuštumos. Ir prigyja toji mintis vangiai. Bet netgi pats prigydymo procesas duoda stebėtinų rezultatų. Nenutilkite!

Juodu ant balto

Skuodo rajono kultūros dieną Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, buvo pristatyta skuodiškio grafiko Konstantino Gruzincevo piešinių tušu paroda „Juodu ant balto“.

Lidija Kuklienė

Raktas – „Pink Floyd“

Atėjusi pažiūrėti dailininko K.Gruzincevo ką tik išeksponuotų darbų, buvau nustebinta, nes tikėjausi visai ko kito.

Visų pirma, kūriniai nesufleruoja vietos nuorodos. Iš kur autorius? Iš Skuodo? Vilniaus? Didžiosios Britanijos?

Žvilgtelėjęs į sukūrimo datas, žiūrovas gauna daugiau informacijos interpretacijai: 1980–1990 metai. Lietuvoje – niūrus socializmas, pati tamsa prieš aušrą. Tačiau socrealizmo K.Gruzincevo kūriniuose nėra nė pėdsako. Įdomu būtų iš autoriaus sužinoti, kaip tuomet visuomenė reaguodavo į tokius meninius sprendimus.

Na, o kai prakalbome apie sąsajas su legendinės britų grupės „Pink Floyd“ muzika ir filmu („Pink Floyd: The Wall“, rež. Alanas Parkeris, 1982), paaiškėjo kūrinių šifravimo raktas.

Menas neprivalo spręsti nei politinių, nei socialinių problemų, tačiau K.Gruzincevas nevengia drastiškų temų, abejingumu jo neapkaltinsi.

Liudija pasaulio entropiją

Sėdint namie ant minkštos sofos priešais televizoriaus ekraną, tūlam piliečiui nelabai rūpi, kad pasaulyje vyksta neteisingi ir beprasmiški karai (anuomet – Afganistano, dabar – Irako), kad kalėjimuose paminamos žmogaus teisės ir orumas, kad japonai iki šiol išgyvena Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo pasekmes (mes patyrėme, kas yra Černobylis), kad didmiesčių gyvenimas gimdo susvetimėjimą ir smurtą, ir t.t, ir t.t.

K.Gruzincevo kūriniai prisodrinti įtampos, negatyvios energijos, liudijančios pasaulio entropiją, palaužtą žmogaus valią, bejėgiškumą prieš „force majeure“. Net moters įvaizdis, kuris turėtų simbolizuoti mūzą, įkvėpėją, gyvybės saugotoją, čia – visai priešingas. Nespalvotuose piešiniuose moteris – tuštybės ir pagundos simbolis. Istoriniu požiūriu tapytojo Jeronimo Boscho ir grafiko Albino Brunovskio meninės vizijos juntamos ir K.Gruzincevo kūryboje.

Iškelia daug klausimų

Kūriniai atlikti elementaria technika – tušu ir plunksnele. Tik juoda ir balta spalvos. Dar vienas įrodymas, kad stipriai idėjai atlikimo technika neesminė. Autoriaus fantazija ir vaizdinių lavina verčiasi kūliais.

Paveikslo „Siena“ motyvus sukarpius gabalėliais, kiekvieną kvadratinį centimetrą nepabostų tyrinėti kaip atskirą paveikslą. Teko lankytis Berlyno ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse – panašaus vaizdinių tirštumo pakaktų užpildyti visam šalies paviljonui.

Ar „pūvančios visuomenės“, vertybių devalvacijos ir dvasinės entropijos temos aktualios dabar? Kiekvienas atsakys, kad taip. Tik šiuolaikinis negatyvas ir akivaizdus melas pateikiami labai patraukliai, dailioje blizgioje pakuotėje…

K.Gruzincevo kūriniai iškelia labai daug klausimų, bet nepateikia atsakymų. Norisi tikėti, kad dabartinėje kūryboje dailininko pasąmonės vaizdiniai įgijo šviesesnių formų.

MENO LEIDINYS Nr. 3 (189)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Rašto menas keliauja

Klaipėdiečių parengta ir praėjusią vasarą uostamiestyje startavusi IV tarptautinė Lietuvos rašto meno paroda pagaliau pasiekė Vilnių.

Kovo pradžioje ji pristatyta „Arkos“ galerijoje. Prieš tai viešėjo Kaune, M.Žilinsko dailės galerijoje.

Ekspozicijoje – daugiau nei 100 darbų, sukurtų 48 dailininkų iš Lietuvos, Japonijos, Izraelio, Latvijos, Vokietijos ir Baltarusijos.

Iki kovo 26-osios „Arkoje“ veikusią parodą vilniečiams pristatė jos organizatoriai klaipėdiečiai grafikai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis. Jie šią parodą ketina nuvežti ir į užsienį. „Galbūt iš pradžių į privačią galeriją Rygoje, – dalijosi planais M.Petrulis. – Kaligrafija ten galėtų turėti ir komercinę paklausą. Nes Latvijoje tas grafikos žanras – egzotika.“

Šoko Menų spaustuvėje

Vilniaus menų spaustuvės Juodojoje salėje sostinės žiūrovams kovo 29-ąją pasirodė Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šiuolaikinio šokio trupė.

Vieno vakaro metu ji pristatė du šokio projektus: vilniečiams anksčiau jau rodytą Agnijos Šeiko duetą „La mariée“ (Nuotaka) ir naujausio Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklio „Dievų namai“ eskizą.

Šokio programoje buvo galima pamatyti vaidmenimis besikeičiantį šokio trupės branduolį: abiejuose projektuose pasirodė šokėjas Petras Lisauskas, o A.Šeiko ir D.Binkauskaitė įsikūnijo tai į choreografių, tai į šokėjų vaidmenis. Intrigavo ir tematinė šokių įvairovė: subtilų „La mariée“ pasakojimą apie dviejų žmonių meilę, kupiną ilgesio, kančios, pažinimo džiaugsmo ir aistros sekė archajine lietuviškos tautodailės ir pasaulėjautos dvasia persmelktas „Dievų namų“ siužetas.

Intymią „La mariée“ dueto atmosferą papildė elektroninė Tautvilo Gurevičiaus muzika ir lakoniški dizainerės Lilijos Larionovos kostiumai. Šokio spektaklio „Dievų namai“ režisūrinį pamatą choreografė D.Binkauskaitė patikėjo režisieriui Jonui Tilvikui, o muziką – T.Gurevičiui. Spektaklyje šoka P.Lisauskas ir A.Šeiko.

„Emigrantus“ vaidins emigrantams

Dviejų klaipėdiečių aktorių pastangomis praėjusį rudenį uostamiestyje gimęs spektaklis – S.Mrožeko „Emigrantai“ – balandžio pradžioje bus rodomas Anglijoje.

Aktoriaus ir šio spektaklio režisieriaus Igorio Reklaičio bei šiauliečio Gintaro Čajausko vaidinami „Emigrantai“, anot spektaklio kūrėjų, yra nepriklausomas projektas. Jiedu jį vaidina ten, kur pakviečia. Dažniausiai – mokyklose. Jau parodė gal 15 spektaklių – „Baltijos“, „Aukuro“, „Ažuolyno“ gimnazijose, Rietavo kolegijoje ir kitur.

„Vaidiname vienuoliktokams ir dvyliktokams, šia gana gera ir gilia pjese pratiname juos prie teatro. Tai, kaip pamatėme, fantastiškas jaunimas, kuris labai geranoriškai ir subtiliai vertina mūsų darbą. Tiems jaunuoliams, kurie retai vaikšto į teatrą, iš dalies užpildome šią spragą. Čia įžvelgiu didžiulę prasmę. Kartu džiugu, kad spektaklis, kontaktuodamas su žiūrovu, auga ir tvirtėja“, – teigė I.Reklaitis.

Jis su kolega aktoriumi G.Čajausku emigracijos bei asmenybės laisvės temas gvildenantį spektaklį balandžio 1–10 dienomis pakviesti vaidinti trijuose Anglijos miestuose ten gyvenantiems lietuvių emigrantams. Jau rytoj jie „Emigrantus“ parodys Londone, poryt – Birmingeme, balandžio 9-ąją – Mančesteryje.

I.Reklaitis neslėpė džiaugsmo, kad pildosi svajonė, gimusi kartu su šiuo pastatymu, – nuvežti jį lietuviams Londone, Dubline, Čikagoje… „Kelionę į Angliją vertinu kaip savotišką satisfakciją už įdėtą darbą, – sakė jis. – Vykstame tenykščio lietuvių laikraščio „Tiesa“ kvietimu, savo spektaklį rodysime jo 100-ojo numerio išleidimo proga. Laikraštis pasirūpino erdvėmis vaidinimui bei reklama. Taip pat tikimės surinkti pinigų už bilietus, kad bent iš dalies padengtume kelionės išlaidas. Anglijoje vaidinsime irgi mokyklų erdvėse – jų nuoma organizatoriams kiek pigesnė.“

Klaipėdiečiai gastroliuos sostinėje

Uostamiesčio Dramos teatras balandžio 5 ir 6 dienomis lankysis Vilniuje. Klaipėdiečių gastrolėse – dailiosios lyties ypatumai bei juodojo humoro klasika.

Nacionalinio dramos teatro scenoje klaipėdiečiai rodys du spektaklius: M.Gavrano „Viskas apie moteris“ bei premjerinę J.Kesselringo dviejų dalių juodąją komediją „Aršenikas ir seni nėriniai“.

Balandžio 5-ąją sostinės žiūrovų laukia jau legendiniu tapęs Klaipėdos dramos teatro spektaklis, nesyk matytas ir Vilniaus publikai, šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės uostamiestyje 2004-aisiais pastatyta M.Gavrano pjesė „Viskas apie moteris“. Ją vaidina nepralenkiama aktorių trijulė – Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Jos šiuo šiuolaikišku, jaudinančiu spektakliu surado kelią ne tik į Lietuvos žiūrovų širdis. Jis šiltai buvo sutiktas Vokietijoje, puikiai įvertintas tarptautiniuose teatro festivaliuose Albanijoje, Rumunijoje bei Lietuvoje.

Antrasis klaipėdiečių spektaklis – „Aršenikas ir seni nėriniai“, Klaipėdos publikai pristatytas Teatro dienos proga kovo 26-ąją, antrąsyk scenoje pasirodys jau sostinėje balandžio 6-ąją. Spektaklį režisavo Povilas Gaidys. Vaidina visas būrys Klaipėdos dramos teatro aktorių.

Apie M.K.Čiurlionį – norvegams

Balandį sukanka 100 metų nuo M.K.Čiurlionio mirties. Šią datą dvi Klaipėdos muzikės primins kolegoms ir muziką studijuojančiam jaunimui Norvegijoje.

Balandžio 10–15 dienomis Voldos universitete Norvegijoje viešės dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogės – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.

Jos ten vyks pagal ERASMUS dėstytojų mainų programą. J.Karosaitė surengs lietuvių fortepijoninės muzikos koncertą, kurio didžiąją dalį sudarys M.K.Čiurlionio kūriniai, o D.Petrauskaitė skaitys paskaitą „Muzikos ir dailės sankirtos M.K.Čiurlionio kūryboje“, skirtą šio kompozitoriaus ir dailininko 100-osioms mirties metinėms.

Parengė Rita Bočiulytė

Kuria fotovideoarchyvą

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės biblioteka pradėjo kaupti Klaipėdos miesto ir krašto istorijos fotografijų ir videovaizdų archyvą. Jame jau esama 20 tūkst. kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus negatyvų bei nuotraukų iš asmeninių klaipėdiečių kolekcijų. Profesionalius fotografus ir klaipėdiečius, turinčius savo albumuose įamžintas svarbias miesto gyvenimo akimirkas bei kasdienybę, biblioteka prašo savo kolekcijas perleisti jai, kurios paskirtis – saugoti žmonijos atmintį. „Argi neprasminga, kad ši neįkainojama medžiaga suklasifikuota, suskaitmeninta bus tinkamai saugoma? Visiems bus prieinami ir originalai, ir skaitmeninės kopijos“, – tvirtino bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis.

Skambės „Pavasario gaida“

Gargžduose ir jų apylinkėse – Priekulėje, Drevernoje, Lapiuose ir Doviluose šiandien prasideda iki gegužės 22-osios vyksiantis 6-asis menų festivalis „Pavasario gaida“. Jis pakvies į dešimtį vis kitokių susitikimų su muzikos, žodžio ir šokio meno meistrais. Festivalyje dainuos Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė, Judita Leitaitė, Marta Lukošiūtė, klaipėdiečiai Rita Petrauskaitė, Loreta Račelienė bei Mindaugas Rojus, muzikuos gitaristas Sergejus Krinicinas, Šv. Kristoforo ir Lietuvos kamerinis orkestrai, Čiurlionio ir Valstybinis Vilniaus kvartetai, autorinį koncertą surengs Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava, pasirodys ansambliai „Musica Humana“ ir „Festa Cortese“, Vilniaus flamenko klubas „Tientos“.

Varžosi jaunieji talentai

Klaipėdiečio skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurti net keturi Didieji prizai laukia praėjusį šeštadienį uostamiestyje prasidėjusio respublikinio Jaunųjų talentų festivalio-konkurso nugalėtojų. Per 60 jo dalyvių – fortepijono, styginių, pučiamųjų instrumentų ir solinio dainavimo specialybes studijuojantis jaunimas iš visos Lietuvos bei po vieną svečią iš Ukrainos ir Danijos varžosi dėl „Sidabrinio balso“, „Sidabrinės stygos“, „Sidabrinės dūdos“ ir „Sidabrinio koncerto“ nominacijų, laureatų bei diplomantų vardų. Klaipėdos muzikinis teatras Jaunųjų talentų festivalį rengia nuo 1993-iųjų, bet šiemet jis kaip niekada turi daug partnerių ir pirmąsyk festivalis tapo konkursiniu. Laureatų koncertas su orkestru – balandžio 30-ąją.

Klaipėdos muzikos pavasaris

Su grįžtančiais paukščiais balandžio 6 – gegužės 4 dienomis vėl į pajūrį sugrįš jau XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Jį pradės C.T.Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos D‘Ark aistra“, kurį Broniaus Kutavičiaus muzika „įgarsino“ Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Taip pat festivalyje viešės ansamblis „Musica Humana“, LNOBT simfoninis orkestras su solistais Sigute Stonyte ir Vytautu Juozapaičiu, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertui diriguos prancūzas Olivier Grangeanas. O G.Verdi Requiem atlikimui susivienijo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Sandra Janušaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Vaidas Vyšniauskas bei Michailas Kazakovas (Rusija).

Miuziklo kokybės koziris

Klaipėdos muzikinio teatro repertuare ir vėl skelbiamas spektaklis „Smuikininkas ant stogo“. Taip, tas pats, kurio pagrindinio veikėjo Tevjė dainuojamus kupletus „Jei turtingas būčiau“, žiūrėdama TV projektą „Triumfo arka“, pasigavo visa Lietuva

Gitana Gugevičiūtė

Vienintelis toks Europoje

Miuziklas sukurtas pagal Sholeimo Aleichemo pasakojimą, gavus specialų Arnoldo Perlo sutikimą. Libreto autorius – Joseph‘as Stein‘as, muzikos autorius – Jerry’s Bockas, dainų tekstų autorius – Sheldonas Harnickas.

Žiniasklaida plačiai nupiešė šio spektaklio unikalų patrauklumą žiūrovams, o artistams – džiaugsmą jame vaidinti. Informuota ir apie gautą MTI licenciją, originalią J.Bocko partitūrą, ir apie kitą ryškų šios premjeros bruožą – dainavimą gyvai. Pasak režisieriaus Jano Szurmiejaus, gali būti, kad šiuo metu tai vienintelis „Smuikininko ant stogo“ pastatymas Europoje, kuriame dainininkai dar „nemikrofonizuoti“.

Girdėjome ir apie tai, kad prieš 11 metų statytas miuziklas naujai atgimstančiajam paliko tas pačias dekoracijas, kostiumus, režisūrinę kalbą. Laikas įvedė savų korekcijų – jaunuolius vaidinusieji „išėjo“ vaidinti tėčių ir mamų, bet pagrindinius Tevjė ir Goldės vaidmenis atlieka tie patys solistai: Šarūnas Juškevičius ir Virginijus Pupšys bei Aurelija Dovydaitienė ir Jadvyga Grikšienė. Atgimęs spektaklis ir vėl į sceną sukvietė kone visą teatro kolektyvą – pradedant aktoriais, šokėjais ir baigiant net techniniu personalu.

Režisierius sukaupė patirties

Žydų kilmės Lenkijos baletmeisteris ir režisierius, taip pat ir Klaipėdoje režisuoto miuziklo režisierius bei choreografas J.Szurmiejus kaip aktorius dirbo visame pasaulyje garsiame Henriko Tomaševskio pantomimos teatre, vėliau – įvairiuose Lenkijos sostinės teatruose; 1991 m. tapo Vroclavo muzikinio teatro direktoriumi, kuriam vadovavo šešerius metus (dvejus metus vadovavo net dviem teatrams iš karto – Vroclavo muzikiniam ir Varšuvos muzikiniam teatrui „Roma“); jam teko dirbti ir generaliniu direktoriumi įstaigoje, besirūpinančioje radijo ir televizijos autorinių teisių apsauga.

Apie visa tai užsimenu neatsitiktinai – spėju, kad patirtis, įgyta dirbant aktoriaus ir vadovo darbą jam padėjo (padeda) ir organizuojant spektaklio organizmo gimtį, ir valdant beveik šimtą artistų bei kitą personalą. Neabejotina, kad ne paskutinėje vietoje ir J.Szurmiejaus – kaip režisieriaus – patirtis. Spektaklius jis statė Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Lietuvoje etc. Užtat ir galima kalbėti apie režisūros ir choreografijos vienovę, netrinkantį veiksmo ritmą, įvairių vaidmenų kokybinį tolygumą, vientisumą.

Apie tradiciją ir meilę

Žinoma, V.Pupšys čia atrodo tikrai patrauklus – ne itin „sėkmingas“ pienininkas, tėvas, kurio net trys dukterys nori tekėti (ir išteka) ne piršlės Jentos (Pranciška Kurmanskeinė) supirštos su kažin kokiais jaunikiais, o iš meilės.

Kai artisto V.Pupšio vaidinamas pienininkas Tevjė atkakliai klausia A.Dovydaitienės Goldės „Ar tu mane myli?“, meilės sąvoka atgauna ir jau pamirštas prasmes: 25 metus drauge vargti; virti valgyti, skalbti, auginti vaikus, dalytis viena lova – ar tai ne meilė? Daugeliui šiandien tai greičiausiai atrodys negrįžtamai senamadiška (ir net ne meilė), bet juk miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ – apie tradiciją. Ir dar: juk meilė neduodama kartą ir visiems laikams – ją reikia puoselėti ir saugoti…

Žaviai vaidina ir vaikai

V.Pupšys savo vaidmeniu įkūnijo librete koduojamas prasmes – tai gyvas, besikeičiantis, jaučiantis ir, kas labai svarbu, – abejojantis žmogus. Ne toks kaip Goldė, mėsininkas Leizeris (Vytautas Gabrėnas) ir kiti bendruomenės nariai. Bet jis su jais drauge. Drauge su savo dukterimis – Ceitele (Regina Bagdanavičiūtė), Hodele (Rita Petrauskaitė), Chava (Vitalija Trinkė), Šprince (Abigailė Tamošauskaitė), Beilke (Vesta Barasaitė). Širdimi jis ir su jaunikaičiais, meile „pasisavinusiais“ jo tris vyresnėles: studentu Perčiku (Mindaugas Rojus), Fedia (Rokas Spalinskas), siuvėju Moteliu (Tomas Pavilionis).

Nors Tevjė ir atrodo esąs svarbiausia siužetinių įvykių grandis, savuosius vaidmenis ir visai žaviai čia suvaidina net pačios mažėlės – Šprincė ir Beilkė. Laiku ir vietoje kiekvienas personažas gali tapti pagrindiniu.

Veikalas – universalus

Spektaklio medžiagai – eksploatuotai ir įvertintai Amerikoje, Brodvėjuje ir dar 32 pasaulio šalyse, pagal kurią sukurtas ir kino filmas – oponuoti neprasminga. Šis veikalas – universalus. Žydų kultūros fonas – tai tik erdvė pokalbiui apie bendražmogiškumą, toleranciją, tradicijos ir kaitos opoziciją; apie šeimą, bendruomenę ir tėvynę, iš kurios išvaroma.

Subtilus poezijos ir specifinio humoro balansas – žydiška humoro kultūra čia tampa gana svarbiu miuziklo kokybės koziriu. Kaip ir, beje, muzika, ištisomis frazėmis, temomis, kupletais apsigyvenanti žiūrovo smegenyse ir žaismingai, jautriai atskleidžianti savitą miuziklo herojų filosofiją. Muzikologai šioje vietoje turi nemažai erdvės apmąstymams apie muzikoje girdimą (muzikos kuriamą) aistrą, temperamentą; stilizuotą žydų folkloro, senų rusų romansų elementus, šiuolaikinę ritmiką, melodiką bei harmoniją.

Privalumai ir trūkumai

O mįslės, teatrinio ritualo miuzikle (jo vizualizavime) ne itin daug – jei pamiršime siurrealistinę sapno sceną ir siurrealistinį Smuikininko personažą, visas veiksmas klostosi linijiškai, gana nuosekliai, nesiveržiant kurti pridėtines prasmes ir pan. (pridėtinės prasmės gimsta iš pačios spektaklio filosofijos, sąrangos, vidinių personažų siekiamybių). Personažų muzikinės intonacijos dažnai labiau įtikina nei draminės.

Bet… Miuziklas – monumentalus. Galbūt tam įtakos turi ir scenografija – nemaži nameliai, sunkūs stalai… Vis dėlto privalu pasidžiaugti, kad toji sunkioji spektaklio artilerija yra pakankamai mobili ir (žvelgiant iš šono) gana paprastai perstatoma kuriant mizanscenas. Šios scenografijos fone veikia aiškus, tikslus judesys – blaškymosi ir lakstymo nėra, nesipriešinama muzikai, siužetui, nesistengiama priblokšti režisūros meistryste – tik siūlomos galimybės įvairiai skaityti istoriją. Čia, mano nuomone, slypi didieji spektaklio privalumai, čia būtų galima ieškoti ir minusų….