LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Narcizo veidrodis
Algis Kuklys
Jeigu Vaidučio kas nors būtų paklausęs, koks daiktas ar baldas jam mieliausias, tai akimirksniu būtų atsakęs, kad senovinis veidrodis su tamsiais ąžuoliniais rėmais, kurį nupirko jo tėvas, buvęs inžinierius. Tą aukštą veidrodį jis regėjo nuo vaikystės, nes viliojo berniuką balzganu, mįslingu stiklo spindesiu. Atrodė, kad su šiuo daiktu galima net kalbėtis, ko nors paklausti, o atsakymai tuoj pat pasigirsdavo naivioje, smalsioje vaiko galvutėje. Netgi tėvas, kurio jis bijojo, turbūt šitaip neatsakytų – tyliai, bet aiškiai, tarsi kuždėtų į ausį. Todėl nuo mažens Vaidutis įprato, išeidamas iš namų, žvilgterėti į veidrodį, tarsi norėdamas įsitikinti, ar gerai atrodo, ar kiti iš jo nesišaipys.
Senąjį veidrodį mėgo ir jo motina – išvaizdi, liekna moteris, kuri, nesivaržydama sūnelio, stebėdavo save, kaip atrodo su apatiniais rūbais arba nauja suknele. Vaidutis iš jos paveldėjo ne tik išorę, bet ir įpročius madingai rengtis, prižiūrėti plaukus bei visą kūną, pomėgį kvepalams. Todėl mokykloje jį pravardžiavo „Princu“, o motina lepino, gyrė ir juo žavėjosi. Neabejojo, kad šitaip klostysis visą gyvenimą, nes Vaidučiui patiko, kad juo žavisi ir nepažįstami žmonės. O kai jį įsimylėjo drovi klasiokė, į ją nekreipė jokio dėmesio, tarsi neturėtų širdies. Savo suole rasdavo jos laiškelius, bet juos suplėšydavo net neskaitęs. Sykį motinai netyčia prasitarė, kad į jį įsižiūrėjo viena kvailutė. Ir ką, įsmeigė motina nustebusias akis. Mane tik juokas ima, atsainiai atšovė jis. Žiūrėk tu man, koks esi tvirtas, kraipė galvą motina, virpindama ilgus auksinius auskarus.
O tėvo jis vengdavo, nes šiam nepatiko sūnaus puošeiviškumas ir tingėjimas, todėl, progai pasitaikius, žmonai įgeldavo, kad išauklėjo ne būsimą vyrą, bet velnias žino ką. Jis, aišku, žinojo, o gal nujautė, tačiau nedrįso sakyti, nes kartais kvailiausi žodžiai išsipildo, lyg pranašingas sapnas. Tylomis kaltino ir save, kad sūnaus globą atidavė į žmonos rankas, tačiau ką daryti, kai esi labai užimtas, todėl namuose būni retai, tad jautiesi kaip svečias. O išgirdęs, kad jo sūnus rašo eilėraščius, visai suglumo. Taip ir maniau, kad iš jo nebus nei inžinieriaus, nei kokio technologo… Ir ta akimirka, kai vėlų rudens vakarą suvokė, kad namuose seniai tapo svetimas, buvo pati skaudžiausia, bet savęs dėl to nenorėjo kaltinti. Juk niekas neparašė tokių instrukcijų kaip sukurti darnią šeimą. Būtent – sukurti, o ne suklijuoti, nes parašyti gali bet kas ir bet ką. Vaidučiui nerūpėjo nei tėvas, nei jo godos, jeigu išvis jam kas nors tuo laiku rūpėjo, išskyrus tai: kur nusipirkti madingą velvetinį švarką ar importinius batus. Bet visuomet į pagalbą atskubėdavo mama, išspręsdavusi sudėtingus kasdienybės uždavinius. O vėliau, kai sūnus subrendo, kartais susirūpindavo, ar jam nereikėtų vesti, tačiau suabejodavo žmonos sugebėjimais rūpintis jos Vaidučiu. Juk šitas sūnelis vienintelis, todėl visų brangiausias ir be jo jaustųsi ypač vieniša, nes vyras – tik pilkas namų personažas, vaidinantis antraeilį vaidmenį. Vis dėlto ji dažnai galvodavo apie sūnaus ateitį, koks jis turėtų būti ir kaip atrodyti. Ak, laimingos tos motinos, kurių vaikai tampa žymiais žmonėmis, retsykiais susigraudindavo, nes jaunystėje ir ji turėjo keletą svajonių, bet nė viena neišsipildė ir, aišku, dėl to peikė sutuoktinį, bet jam šito nesakė. Kodėl toks atgrasus žmogaus gyvenimas – visur išlošia loterijoje tik vienetai, krimtosi moteris.
O Vaidučiui dienos riedėjo kaip spalvoti karoliukai, todėl nė sykio nesuabejojo, jog kamuoliukai ištirps ir tuomet prieš akis išryškės atgrasi realybė. Jo nė kiek nejaudino, kad papilkėjo motinos ir tėvo plaukai, kad apsiblausė jų žvilgsniai, jog reikėtų įsiklausyti į jų tylius, tarsi išmaldos prašančius žodžius. Trumpam sugrįžęs į namus, vien pasakodavo ir pasakodavo apie save, rodė savo nuotraukas, kuriose stovėjo šalia žymių asmenų, bet pats nieko žymaus nepadarė. Atrodė, kad žodžiai ir nuotraukos yra visų svarbiausia bei reikšmingiausia. O kai motina išdrįsdavo paklausti, ar jis nemano vesti, Vaidutis nusišypsodavo sakydamas, jog vedybos yra niekai, kad jo laukia didelė veikla. Kokia veikla, neiškentęs suklusdavo tėvas. Visuomeninė, be abejo, kultūrinė, tuoj atšaudavo, o paskui, kai ateidavo laikas atsisveikinti, į ausį sukuždėdavo motinai, kad jam reikia smulkių. Ir ji tuoj pat atnešdavo mylimam sūneliui visą pensiją, bet šitai darydavo slapčiomis, kad neregėtų vyras, kuris ją „tarkuodavo“ dėl kiekvienos smulkmenos. Jie net neįsivaizdavo, kad gražuolis sūnus netrukus paklius į pikantišką situaciją.
Tai atsitiko kažkokio koncerto metu, prieš Naujuosius metus. Vaidutis šnekučiavosi su bičiuliais, norėdamas sublizgėti sąmoju, kai netikėtai jo žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčio vyriškio veido. Nepažįstamasis į jį buvo įsmeigęs susižavėjusias akis, nes taip žvelgia tik įsimylėję. Jis apsimetė, kad nieko nepastebėjo ir anam vyrui atsuko nugarą, tačiau jautė, kad šis vis tiek žiopso spindinčiomis akimis. Vaidutis suvokė, kad jį norėtų užkalbinti, bet vyriškis tiesiog nedrįsta. Paskui žybtelėjo mintis, kad jį matė anksčiau, tik neįstengė prisiminti kur ir galbūt – ne vieną kartą. Gal jis – maniakas, o gal?.. Jis vijo nuo savęs nemalonias, įkyrias mintis, bet neišmanė, ką su jomis daryti. Vaidutis, niekada nemylėjęs nė vieno gyvo padaro, tuosyk net neįsivaizdavo, kad jį, tokį išvaizdų Narcizą, įsimylės kitas vyras – protingas, tačiau jausmingas kaip italas ar ispanas. Jis nemažai ką žinojo apie Vaidutį, bet nerado būdų susipažinti su patraukliu vyru ir kaip įveikti tas nematomas kliūtis. Tiesiog tą vakarą prieš Naujuosius jam neužteko drąsos, o gal įžūlumo prieiti prie Vaidučio ir pasisveikinti, juolab kad buvo ne vienas, lyg apsuptas apsaugos.
Vis dėlto motinos mirtis suvirpino Vaidučio širdį, nes, sėdėdamas prie jos karsto, suvokė netekęs artimiausio žmogaus, kuriuo visada pasikliovė. Ir, kai pasibaigė gedulas, iš tėvų namų išsigabeno senąjį veidrodį šaltai atsisveikinęs su tėvu, kurį pribloškė žmonos mirtis, todėl po metų ir jis iškeliavo Anapilin.
Nuo to laiko Vaidučio bute šalia senojo veidrodžio kabėjo ir nedidelis motinos portretas. Nesistebėjo, kad motina keletą sykių pasirodė sapnuose ir sūnui kažką pasakojo, bet atsibudęs neprisiminė nė vieno žodelio. Jis nejučiomis tapo prietaringas ir įtarus, o kai galvoje aptiko žilą sruogą, labai susinervino ir išsigando. Teks dažytis plaukus. Juk dažosi ne tik moterys…
Kitas įvykis, kuris jį nustebino ir sunervino, tai nepažįstamo vyriškio laiškas, rastas pašto dėžutėje. Jis prašė, kad Vaidutis ateitų į kavinę, kurioje su juo susitiktų. To betrūko, nusišaipė jis ir, suplėšęs laišką, išmetė į šiukšliadėžę. Vien ta mintis, kad kažkoks vyras išdrįstų meilintis, atrodė atstumianti, lyg tas tipas būtų koks lipnus, bjaurus šliužas. Bet vėliau suabejojo: gal be reikalo pasikarščiavo, todėl dar ne vėlu aplankyti minėtą kavinę ir su nepažįstamu išgerti kavos puodelį. Juk riba tarp to, kas šlykštu ir nešlykštu, kas normalu, o kas nenormalu, ganėtinai plona. O senovės Graikijoje homoseksualumu niekas nesistebėjo, jų menas, jei palyginsime su fanatiškais viduramžiais, netgi labai erotiškas…
Tačiau Vaidutis, lyg užsigavusi panelė, tą dieną išvengė įtartino pasimatymo su neaiškia asmenybe, nes užgriuvo rūpesčiai madų salone: reikėjo įspūdingai aprengti ir papuošti jaunavedžių porą, todėl už viršvalandžius jam sumokėjo neblogą honorarą, o tokį uždarbį jis mėgo. Juk pinigai niekada netrukdo, jeigu moki su jais apsieiti. Jis visada mėgo patogų ir dailų gyvenimą, ir kitokio net neįsivaizdavo. Vienintelis nepatogumas, kad gyveno be motinos, kuri juo rūpinosi ir be žodžių suvokė visus sūnelio norus, o samdyti svetimo žmogaus nenorėjo. Bet vėlų lapkričio vakarą jam pasirodė, kad veidrodyje subolavo motinos siluetas. Esu pervargęs, pagalvojo ir, išgėręs stiklinę šilto vandens, išsitiesė minkštoje lovoje.
Kitą dieną pašto dėžutėje vėl rado nepažįstamo gerbėjo laišką, kurio neskaitė, bet į šiukšlinę nemetė, o padėjo prie senojo veidrodžio.
Matęs, kaip senatvė surietė jo tėvus, nenorėjo sulaukti tokio amžiaus, kuris atrodė baisesnis už mirtį. Tačiau nebūtis taip pat gąsdino, varydama į juodą neviltį. Jis manė, kad grožis nemirtingas, nes meno kūriniai pranoksta jų kūrėjus. Todėl pyko ant savęs, jog nieko nepadarė įspūdingo, kad žmonės prisimintų jo vardą. Nedaug betrūko, kad jam gyvenimas pavirstų į lipnią, didelę masę, į kurią kiekvieną dieną įšsitepi rankas bei kojas. O dar į draugystę įkyriai siūlosi įtartinas vyriškis… Bet, kai ėmė sapnuoti nuogas paaugles, suabejojo savo psichika, todėl kreipėsi į gydytoją, kurį konsultavo, kai šis statėsi savo namą, girdi, kaip turi atrodyti šiuolaikinis interjeras.
Kai išvydo gydytoją jo kabinete, neišmanė, kokiais žodžiais atskleisti savo problemą, bet galop prisipažino, jog norėtų vaistų, kad miegas būtų gilus, net be sapnų. Gydytojas šyptelėjo, nes sapnai netrukdo, jie, anot Froido, pasąmonės išraiška. O jei jie kartojasi, staiga paklausė Vaidutis. Neimkite į galvą, nes žmogaus organizmui nuolat trūksta kokių vitaminų arba gero poilsio, nuramino jį psichiatras, po to išrašė keletą receptų.
Buvo dvylikta valanda nakties, kai prie jo buto durų driokstelėjo šūvis. Kurį laiką dvejojo, ką daryti, ar verta atrakinti duris ir pasižiūrėti. Tačiau jos sunkiai atsivėrė, nes šalia, laiptinėje, gulėjo tas pats nepažįstamas vyriškis peršauta galva. Jis tuoj užtrenkė duris ir skubiai praplėšė tą patį laišką, kurį anksčiau numetė prie senojo veidrodžio. Jame žaibiškai perskaitė vieną vienintelį sakinį: „ Jeigu neateisite, aš nusižudysiu prie jūsų durų. Aleksas“. Jis nedelsdamas suplėšė laišką į skutelius, bet nekvietė nei policijos, nei greitosios, tarsi šis įvykis jo neliestų. Galop supratęs, kad vis vien neišsisuks nuo apklausos, priėjo prie telefono aparato ir pakėlė ragelį.
