Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Prieš savaitę Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidarytoje dailininko Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) tapybos parodoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ – emocionalūs ir nostalgiški lietuvių išeivijos menininko vizualiniai apmąstymai.

Danguolė Ruškienė

Tik nedidelė palikimo dalis

Pernai pavasarį Lietuvą pasiekusi Č.Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią LDM dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus Saulius Janušas, pirmiausia buvo pristatyta Radvilų rūmuose Vilniuje. Ten vykusioje išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“ su kitų autorių kūriniais buvo eksponuojami ir keli Č.Janušo darbai. Praėjusią vasarą dalis šios kolekcijos pasiekė pajūrį. Parodos buvo surengtos Palangos gintaro muziejuje ir Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje.

Jau tada buvo galima susipažinti, tiesa, fragmentiškai, su vieno įdomiausių Lietuvos tarpukario tapytojo marinisto kūryba. Artimesnė ir nuodugnesnė pažintis su šio autoriaus kūrybiniu palikimu visuomenei pasiūlyta šiemet, Č.Janušo drobes ilgesniam laikui įkurdinant P.Domšaičio galerijoje, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatoma visa (88 kūrinių) iš JAV gautų darbų kolekcija.

Kaip teigė kolekcijos savininkas S.Janušas, tai, ką jam pavyko išsaugoti ir kas šiuo metu eksponuojama uostamiestyje, yra tik nedidelė jo tėvo kūrybinio palikimo dalis. Daugybė drobių, dar autoriui gyvam esant, papildė privačias kolekcijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Belgijoje ir tik keletas – Lietuvoje.

Č.Janušas buvo produktyvus ir populiarus autorius. Nors tapyba nebuvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, jį galima priskirti prie komerciškai sėkmingų dailininkų. Č.Janušo paveikslus noriai įsigydavo ne tik lietuvių išeiviai, bet ir kitų šalių meno kolekcininkai. Tarpukariu buvęs vienas žinomiausių ir mėgstamiausių Lietuvos dailininkų, šiandien jis priskiriamas lietuvių išeivijos tapytojams ir geriausiai žinomas jūrinio peizažo kūriniais.

Gyvenimas – jūros fone

Marinistinių motyvų aktualumą dailininko kūryboje lėmė nuolatinis jo kontaktas su jūra, dėmesys vandens telkiniui – kaip centriniam objektui. Beveik visas Č.Janušo gyvenimas praėjo jūros fone.

Jis gimė Feodosijoje, prie Juodosios jūros. Ten prasidėjo ir ankstyva jo pažintis su rusų marinisto Ivano Aivazovskio kūryba, kuri neabejotinai turėjo įtakos jaunos, kūrybingos asmenybės formavimuisi. Vėliau, Č.Janušo tėvams grįžus į Lietuvą, apsigyveno Palangoje, mokėsi Klaipėdoje. Net ir išvykęs iš pajūrio, pernelyg neatitolo nuo marinistinės tematikos. Atostogų metu su kolegomis dailininkais lankydavosi Kuršių nerijoje, kur akylu realisto žvilgsniu drobėje ir atmintyje fiksavo permainingą jūros charakterį.

Galiausiai, atvykęs į Niujorką, kuriame gyveno iki pat mirties, Č.Janušas įsikūrė temperamentingo Atlanto vandenyno kaimynystėje, kuri suteikė jam galimybę stebėti čia vykstančius potvynius ir atoslūgius, audras ir štilius. Jautriai, kūrybingai asmenybei, aistringai reaguojančiai į aplinkos permainas, jūra visą laiką išliko vienu stipriausių idėjų inspiracijos šaltiniu.

Č. Janušo jūros išsaugo visus klasikinio jūrinio peizažo komponentus. Suvokėjo žvilgsnis, peržengęs paveikslo rėmus, išsiskleidžia smėlėtoje pakrantėje, nuosekliai, be didesnių trikdžių nuvedamas per aktyviau ar pasyviau šiaušiamas bangas ir koketišką dangaus skliautą iki pagrindinio šviesos šaltinio – saulės. Jis čia – dažniausiai akivaizdus, kartais nuspėjamas, bet visuomet aktyvus, formuojantis gilesnius ar seklesnius šešėlius – piešinius vandens ir pakrantės paviršiuose.

Sklidini tėvynės ilgesio

Jūra Č.Janušą domino ne tik kaip savitikslis objektas, pagrindinis paveikslo motyvas, iš anksto užprogramuojantis patrauklią peizažo rūšį – mariną. Dailininkui ne mažiau buvo įdomūs ir jos aplinkoje vykstantys procesai: žmogaus gyvenimo ir veiklos detalės, palikti pėdsakai.

Č.Janušas šviesiais optimistiškais potėpiais fiksavo vėjyje išraiškingomis klostėmis nugulusius žvejų tinklus, romantiškai plūduriuojančias valteles, kruopščiai „dėliojo“ vaizdingą krantų reljefą formuojančius akmenis. Atsargiai, tarsi užuominas, nužymėjo žmogaus siluetus tolumoje.

Daug metų atidžiai stebėti Lietuvos kraštovaizdžiai giliai įsirėžė dailininko atmintyje. Jam išvykus, be paskubomis nupieštų eskizų, prisiminimai buvo viena pagrindinių priemonių toliau rutuliojant Lietuvos peizažo temą. Be dailininko pamėgtos marinistinės tematikos, radosi drobės su iliustratyviais aukštaitiškų ir žemaitiškų sodybų kiemais, įspūdingomis Neries ir Nemuno pakrantėmis. Kartais jis nuklysdavo į tokius žanrus, kaip natiurmortas ar portretas. Epizodškai prisilietė ir prie abstrakčiosios dailės raiškos. Tačiau po trumpalaikių eksperimentų vėl sugrįždavo prie jam brangių temų. Nostalgija, tėvynės ilgesys neišvengiamai aktualizuodavo idealistinį kūrinių klodą, prisiminimus transformuojant į ilgesingus romantizuotus vaizdinius ir taip pasiūlant ne realios, bet prarastos tėvynės iliuziją.

Realistinis pagrindas – ypač svarbus

Dar vienas idėjų inspiracijų šaltinis, stimuliavęs Č.Janušo vaizduotę jam jau gyvenant JAV, buvo paslaptingi naujosios tėvynės kraštovaizdžiai.

Klaidžiodamas po Naujojo Hampšyro, Keip Kodo, Long Ailendo, Meino ir kitas vietoves, autorius siekė užfiksuoti tenykščio gyvenimo bruožus. Č.Janušas net ir Amerikoje intuityviai atsirinkdavo Lietuvos kraštui artimus vaizdus, kuriuose gamta lygiai taip pat kaprizinga ir permaininga, kaip ir Lietuvoje. Taip atsirado ne tik metų laikų, bet ir paros meto įvairuojami peizažai su plačiomis lygumomis ir giliais toliais.

Dailininkas puikiai manipuliavo spalvomis bei faktūromis, kurdamas atitinkamą atmosferą ir nuotaiką tiek aliejinės tapybos drobėse, tiek akvarelėse. Pažintis, artima bičiulystė su garsiais Lietuvos dailininkais (A.Braku, A.Žmuidzinavičiumi, P.Puzinu, M.Dobužinskiu, A.Varnu ir kitais), studijų Klaipėdos lietuvių gimnazijoje metu pažintos krašto dailininko Adomo Brako kūrybos subtilybės neabejotinai paliko pėdsaką Č.Janušo kūryboje. Nors jis buvo gana konservatyvus naujų priemonių, raiškų bei temų atžvilgiu, tai iš dalies lėmė jo nuoseklaus, išsamaus ir iliustratyvaus stiliaus susiformavimą. Optimizmas, įprasminantis apibendrintus romantikos ir lyrikos prisodrintus realistiškus siužetus, kartais net ir nepelnytai suteikiant jiems džiugesio ar patoso, formavo kiekvienam lengvai suvokiamą dekoratyvų paveikslų paviršių.

Kad ir kokius siužetus ar priemones Č.Janušas pasirinkdavo, visuomet išlaikydavo sąsajas su pirmavaizdžiu. Realistinis kūrinio pagrindas jam buvo ypač svarbus, ir tai atvirai deklaruojama visoje jo kūryboje.

Česlovas Janušas

Gimė 1907 m. Feodosijoje (Ukraina). Gretimai gyveno tapytojas marinistas I.Aivazovskis, kurio įkurtą galeriją dažnai lankė.

1922 m. su tėvu grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšiuose, Kražiuose, Palangoje.

1926 m. baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją.

Dailininko, gimnazijos piešimo mokytojo Adomo Brako paskatintas įstojo į Kauno meno mokyklą.

1926–1932 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas A.Žmuidzinavičių, P.Kalpoką, J.Šileiką.

Po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui – mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje amatų mokykloje.

Nuo 1931 m. dalyvavo parodose, buvo vienas iš aktyvių Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų, dirbo Valstybės teatre scenografu.

1938 m. Kaune buvo surengta apžvalginė kūrybos paroda.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją.

1945–1949 m. Viurcburge įsteigė dailiųjų amatų studiją.

1948 m. buvo vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungos steigimo (Švabijos Gmiunde) iniciatorius.

1950 m. su šeima išvyko į JAV, gyveno Niujorke, dirbo „Eastman Kodak Company“ reklamos skyriuje.

Surengė personalinių parodų Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir kitur.

Buvo aktyvus Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ parodų dalyvis, kelis kartus laimėjo populiariausio dailininko premiją.

Dalyvavo ir amerikiečių dailininkų sąjungos veikloje, buvo kelių sąjungų ir lygų narys.

1983 m. „Kultūros židinyje“ Niujorke buvo surengta Č.Janušo jubiliejinė paroda, skirta 75-osioms gimimo ir 50-osioms kūrybinio darbo metinėms paminėti.

1993 m. mirė Niujorke.

2010 m. dailininko sūnus S.Janušas (JAV) dviem dešimtmečiams deponavo Lietuvos dailės muziejui 88 tėvo kūrinius.

Marga gėlių paklotė

Marga gėlių paklotė

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje įsikūrusiame „Klaipėdos galerijos“ filiale šį mėnesį karaliauja klaipėdietės Dalios Kirkutienės tapybos paroda „Atspaudai“.

Divizionizmo principais

Kaip visuomet, tekstiliškai jautriai „nuausta“ 12 didelio formato drobių ekspozicija šįkart parodos lankytojams dovanoja rožių žiedų ir abstrakčių kompozicijų dermę.

D.Kirkutienės darbus lengva pažinti.

Visų pirma, tai – divizionizmo principais paremtas tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Regis, jog dažai net nemaišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais vienodo dydžio kvadratėliais, atkartodami dar XIX a. Georges-Pierre Seurat sukurtą pointilistinį tapymo būdą.

Keliasluoksnių kvadratėlių mirguliavimas žiūrovų akyse optiškai susilieja į vientisą paveikslą, sukurdamas virpančios, mirgančios erdvės įspūdį bei ištrindamas aiškius vaizduojamų objektų kontūrus ir tūrius. Atrodo, žvelgi į nepagaunamą vandens raibuliavimą ar liepsnų liežuvius.

Paveikslus tarsi audžia

Ši tapymo maniera neatsitiktinė. Tai – savotiškas tekstilės (audimo) principų perkėlimas į dvimatę plokštumą ir antrasis D.Kirkutienės kūrinius charakterizuojantis bruožas. (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus.)

Menininkė tarytum audžia savo paveikslus, išgaudama glotniai faktūrišką paviršių, būdingą monumentaliajai tekstilei. Kuriamas tradicinei tapybai nebūdingos dekoratyvios, „begelmės“ plokštumos įspūdis.

Trečia – stipri kolorito pajauta. Nesvarbu, ar tapytoja renkasi niuansuotą (šioje parodoje baltai pilkšvą ar rusvai raudoną), ar ryškiai kontrastingą (kiek rytietišką) spalvų gamą – ji puikiai derina spalvines dėmes, sukurdama vientisą kūrinio harmoniją.

Ieško naujų temų

Akivaizdu, kad menininkė atrado savitą plastinę kalbą, tačiau vis dar ieško temų įvairovės. Naujausios parodos temą, anot autorės, padiktavo susidomėjimas pirštų atspaudais, jų grafine įvairove. Deja, šio įkvėpimo vizualiai apčiuopiamų atspindžių ekspozicijoje nematyti. Ir pati tapytoja teigė, jog „paveiksluose tie atspaudai transformavosi, kai kur liko tik jų fragmentai, jie virto kosmosu, gėlėmis ar smėlio laikrodžiu“. O gaila…

Pirštų atspaudų labirintai visuomet intriguoja, kvepia asmeniškumu, nepakartojamu unikalumu ir net detektyvine mistika. Neteigiu, jog būtinas pažodinis pasirinktos temos atkartojimas, bet manau, kad dar sodresnis atspaudų grafinio struktūriškumo išryškinimas būtų suteikęs parodai išskirtinį prieskonį.

Nepaisant to, atsisakiusi ankstesnėse parodose dominavusių peizažų bei interjero daiktų, autorė atveria naujų temų spektrą (tai pagirtina): tarp abstrakčių kompozicijų – ir floristinės drobės, vaizduojančios išsiskleidusių rožių žiedus ar medžių kamienus.

Tad ieškantieji potėpio savitumo ir tekstilinio formos lengvumo kviečiami aplankyti parodą, kuri veiks iki gegužės 5-osios.

Po jaukiais šventųjų sparnais

Po jaukiais šventųjų sparnais

„Klaipėdos galerijoje“ tris balandžio savaites veikė klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus personalinė paroda, jau tradiciškai rengiama menininko gimtadienio proga.

Goda Giedraitytė

Kūrėjas – ir išminties nešėjas

Šį kartą autorius ją pavadino „Deminutyvais“. Verčiant iš lotynų kalbos, tai reiškia su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę. Toks pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Kaip teigė pats menininkas, jo šventiesiems netiktų rimti ir orūs vardai, juos reikėtų šaukti taip, kaip mažus mama kadaise vadino: Antanėlis, Petrelis, Magdutė, Agočiutė…

Kiekvienas mūsų ieškome dvasinės pilnatvės ir sielos ramybės… Vieni ją atranda atsigręžę į Dievą, kiti – padėdami pagalbos prašantiesiems, treti – kurdami gražesnį pasaulį. Iš tiesų nesvarbu, kokį kelią pasirinksi, svarbiausia sugebėti šiame žmonių pasaulyje įžvelgti didžiąsias vertybes ir jomis pasidalyti su kitais.

Nuo seniausių laikų kūrėjas buvo ir išminties nešėjas. Prisiminkime kad ir Viduramžių menininkus – dažniausiai vienuolius anonimus, kurie skleidė Biblijos išmintį beraščiams, puošdami bažnyčių sienas freskomis ar mozaikomis. Tik girdėdami iš sakyklos kunigo tariamus Šventojo rašto žodžius ir matydami aplink save pavaizduotą šventųjų gyvenimą, paprastai žmogeliai pažindavo šventąją istoriją.

Dalijasi su visais

Panašiai gyvenimo prasmės išmintimi su mumis dalijasi ir A.Mėčius. Tarsi koks pateptasis vienuolis kasmet dovanoja po autorinę parodą, kurioje puotauja su savo ištikimais bičiuliais – miniatiūriniais dievažmogiais, manieringais žmogučiais ar charakteringais gyvūnėliais.

Naujausioje parodoje autorius mus supažindino su angelų sargų, apaštalų, o gal kankinių galerija. 12 suaižėjusių, istorine senatimi dvelkiančių, ant medžio tradiciniu būdu (aliejumi ir tempera) tapytų ikonų ne tik technologiškai (lentelių kraštuose net tikri vyriai įtaisyti), bet ir vizualiai atspindi senųjų meistrų kūrybos subtilybes.

A.Mėčiui tai svarbu – nepamiršti ištakų, perprasti senuosius autorius, iš jų mokytis ir panaudoti įgytas žinias savo kūryboje. Kita vertus, jis nesigainioja modernių -izmų eksperimentų. Daug svarbiau – meistrystė: piešinio technika, sugebėjimas keliais štrichais atskleisti charakterį. O svarbiausia – drobės ar medžio paviršiuje įkūnyti pasąmonėje „gyvenančius“ vaizdinius. Dėl pastarojo siekio – atskleisti kuo daugiau savo kūrybinių idėjų – menininkas retai eikvoja laiką pozuotojo paieškoms. Tiesiog atsigręžia į save ar artimuosius ir kuria portretinius savo herojų prototipus.

Miniatiūros primena ikonas

Ikonų personažai – naujieji šventieji – snūduriuoja ar mąsliai žvelgia į pasaulį iš savo medinių langelių ar arkinių skliautų. Liūdni, kiek ironiški, pamaldžiai sunėrę grakščias rankas arba parėmę jomis savo sunkią (o gal pavargusią?) nuo minčių ar dvasinės naštos galvą, jie pasakoja savąją istoriją, ataidinčią įvairiausių kultūrų tradicijomis.

Ne veltui A.Mėčius vadinamas postmodernistinės epochos atstovu. Jam svarbu atskleisti viso pasaulio savastį ir savitumą, į vientisą dermę suklijuoti padrikus, tarpusavyje gal net ir nesietinus elementus bei juos praskiesti ironijos ir šaržo doze. Todėl greta tradicinės lietuvių liaudies Rūpintojėlio figūros – tibetietiškos išvaizdos angeliukai ar indėnų šamanė, o iš po baltų plunksnų sparnų prasišviečia kiek paraudusi šventojo nosis ar auskaras ausyje.

Miniatiūrose, kaip ir būdinga ikonoms, dominuoja abstraktus fonas su raudonos arba aukso spalvos kryžiaus skersiniais ar aureolės sfera, rusvai rausvas koloritas. Figūrėlės centruotos. Tiksliam anatominiam jų piešiniui plastinės elegancijos dėlei nusižengiama manieringai deformuojant kūno detales. Pagrindinis dėmesys – didelės, gilios akys. Daugumos pakeltos aukštyn – dangaus link, o kitų – užmerktos, tačiau nedvelkiančios vidiniu nusiraminimu. Atvirkščiai, sunkūs vokai, regis, tik trumpam pridengė ilgesio kupiną dvasingą žvilgsnį.

Tradicijos ir dabarties pokalbis

Šventųjų portretinę erdvę, kaip ir dera, papildo įvairūs daiktiniai atributai, pažįstančiam klaidžius ikonografijos labirintus leidžiantys lengvai identifikuoti jų lydimus personažus.

Ikonų paviršius dekoruotas brangiaisiais akmenimis ir monetomis. Pastarosios puošmenos – tiek tapytos, tiek ir tikri asambliažiniai inkliuzai. Istorinės tiesos labui reikėtų priminti, jog ikonos brangakmeniais buvo puošiamos iki pat XVI a., kuomet imta naudoti ornamentuotus rėmus ir metalo aptaisus. Šią A.Mėčiui charakteringą dekoratyvumo liniją tik dar labiau pabrėžia grakščios autoriaus vardo ir kūrinio sukūrimo metų insignijos bei skaisčiai raudonos putlios šventųjų lūpos.

Malonu, jog A.Mėčius išlieka ištikimas savo sodriam tapybos literatūriškumui ir unikaliai technikai, formos ir turinio harmonijai, kūrybiškam tradicijos ir dabarties pokalbiui. Įdomu ir tai, jog galbūt nesąmoningai, bet nuosekliai metai po metų kuria savo herojų istoriją. Juk šioje parodoje, anot autoriaus, eksponuojami nuotaikėlės, charakteriukai – jo žmogiukai ne daugiau ir ne mažiau šventi už jį patį, iš tiesų yra tie patys pernai vykusios parodos „Šalia“ personažai. Esantys šalia mūsų, gal nepelnytai pamiršti ir nematomi, tačiau labai svarbūs mūsų visų dvasiniam tobulėjimui.

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Raktai į Lietuvos miestus“ – taip pavadinta neseniai pasirodžiusi knyga – fotoalbumas ir esė rinkinys lietuvių bei anglų kalbomis balandį pristatyta uostamiestyje.

Paulius Kliševičius

Kiekvienas miestas skendi kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Dažniausiai vandens, cemento ir smėlio mišinyje. Kartais – įvairios kondensacijos vandenyse. Neretai į miestus fragmentiškai įsiterpia medžio substancija. Tačiau be pagrindinio elemento miestai būtų tuščiaviduriai. Kalbu, žinoma, apie žmogaus kūną ir sąmonę, nes kaipsyk pastarieji ne tik įprasmina miestą fiziškai, bet ir konstruoja jį moraliai, intelektualiai bei metafiziškai.

O kaip mes tikimės, kad kiekviena išsakyta idėja bus bent dalele nuošimčio originali. Tasai dalelinis tikėjimas nuošimčiu leido atsirasti moderniajai algebrai ir padėjo jai nusiristi iki kvantinės teorijos.

Miesto kvėpavimas

Modernybės utopijos, racionaliai sutvarkyto pasaulio grožis… Modernioji architektūra ir miestų planavimas, grindžiamas racionalumu ir ekspertų žiniomis, atsirado kaip reakcija į chaotišką ir spontanišką XIX a. miestų vystymąsi. Le Corbusier, moderniosios architektūros pionierius, tikėjo harmonizuojančia racionalumo ir standartizacijos jėga, o jo švytintis miestas turėjo būti be siaurų ir klaidinančių gatvelių labirintų, kurie būdingi praeities architektūrai, be transporto kamščių, be grūsties ir minios, be šešėlio. Tiesiog tobula gyvenamoji mašina.

Albume „Raktai į Lietuvos miestus“, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, kaip teigiama jo anotacijoje, „pristatomi Lietuvos miestai. Čia susitinka dvi nuomonės, du pojūčiai, du žvilgsniai. Knygos fotografijos ir tekstai kilo iš miesto patirties ir jausenų, apimančių būnant jame. Fasadinė miestų pusė lieka už kadro, nes į kiekvieną iš jų žvelgiama gyventojo akimis. Tik žmonės, kurie gyvena ir veikia tame mieste, jį kontekstualizuoja“.

„Budindami savo kūniškąją, vizualią, pojūčių atmintį, knygos autoriai ir fotografas perbraižo savo miestų žemėlapius sukurdami neįtikėtinas, daugiasluoksnes garsų ir vaizdų, atsiminimų ir prisilietimų kartografijas, kurios yra daug įdomesnės ir spalvingesnės už vienamačius turistų vadovus. Šis leidinys skatina mus peržengti įprastos kartografijos ribas ir kurti savus – ne gatvių, bet jose regėtų gestų, išgirstų žodžių ir jų intonacijų – žemėlapius“ (Virginijus Kinčinaitis).

Knygos sudarytojos Inos Žurkuvienės žodžiais, nėra jokio atsitiktinumo, kad vis dažniau keliautojai, klaidžiodami miestuose, renkasi nuošalesnius maršrutus. Iliuzijų amžiuje, kuomet mums įtikti ir nustebinti siekia kone kiekviena iškaba gatvėje, pasiilgsti paprastumo. Valdžios, galios ar kapitalo formuojamos susvetimėjusios erdvės tampa nebepakenčiamos. Tada sukyla vaizduotė… Klaidžiomis Dublino gatvėmis, aplenkdami paradines miesto vietas, Leopoldo Bliumo maršrutais slampinėja paprasti žmonės iš svečios šalies…

Raktai – kaip atvejis?

Čia nesusitinka dvi nuomonės. Čia pasiūloma 16 plius 70 interpretacijų apie 16 skirtingų miestų.

Knygos turinys ir jos pristatymas yra melagingas. Didžioji dalis rašytojų nei dirba, nei gyvena aprašytame mieste. Stabilus pritempimas. Apie Klaipėdą rašo veikėjas, pradėjęs kurti čia nuo septynerių. Apie Biržus samprotauja veikėja, pabėgusi iš ten sulaukusi pilnaprotystės (-metystės). Ir taip toliau panašia dvasia?

Jūs norite patikėti, kad miestai per septynis ar šešiolika, ar pusšimtį metų nesikeičia? Tai patikėkite. Tikrai nesikeičia. Todėl knygos sudarytojams buvo sąlygiškai lengva bendradarbiauti su autoriais. Nes tik retas jų iš tikro galėjo pajusti ir aprašyti tikrą, nesuvaidintą, nesusapnuotą, neįsivaizduotą miesto ritmą. Visa kita – tik pusiau kokybiškos, beveik iškeptos, pusžalės flambé (na, to, pusžalio, bet labai kokybiškame vyne iškepto patiekalo) stiliaus ekstrapoliacijos.

Kaip atsakymas feisbukui

Miesto profilis sako: Šiandien man linksma. Turiu n(x) renginių ir a((n)(x)) lankytojų. Pietums suvalgiau septyniolika žuvėdrų ir tris bomžus. Laukiu nesulaukiu vakarienės.

Miestas sako: Tiltas atsiranda per naktį, žengus septynis žingsnius, iš kurių kiekvienas turi būti paženklintas baublio triūbavimo (žr. p. 19 ).

Taip nesusišneka profilis su savuoju kūrėju. Taip gali nesusišnekėti Raktai su skaitytoju.

Knygos pabaigoje pateikiamos urbanofiliškos miesto vizijos. Manau, jog miestas nustoja gyvenęs, kai kas nors parašo jo pagerinimo projektą arba viziją. Arba lyginamąją analizę. Miestui, kaip gyvam substancijų kratiniui, nėra nieko blogiau, kaip tik būti įprasmintam tobulėjimo planuose. Šiuo požiūriu iš miesto ir valstybės institucijų turėtų išnykti urbanistikos skyriai. Pasilikti turi tik urbanologija. Ar urbanosofija. Žodžiu, miestas savo projektą pats padiktuoja, ir jei jau reikia savipakankamo skyriaus, tai tegu jis tiesiog rašo, kaip tas miestas vystosi.

Raktus į Lietuvos miestus randame vienoje vietoje. Ir mirksta jie kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Ne eteryje. Ši knyga, nors ir klaidinanti, akylam skaitytojui raktus pateikia. Belieka tik at(si)verti, žvalgytis ir mėgautis.

Nauja knyga

Pavadinimas: „Raktai į Lietuvos miestus“.

Žanras: albumas / esė rinkinys.

Sudarytojas: Ina Žurkuvienė.

Tekstų autoriai: Rasa Baločkaitė, Agnė Biliūnaitė, Vigmantas Butkus, Kęstutis Česnaitis, Gintaras Grajauskas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Scholastika Kavaliauskienė, Vitalija Kavaliūnaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Kęstutis Navakas, Linas Poška, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Marijus Šidlauskas, Vacys Vaivada.

Fotografijų autorius: Gintaras Česonis.

Leidėjas: VšĮ „Miesto IQ“.

Leidimo metai: 2010.

Turinys: albume, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, lietuvių ir anglų kalbomis pristatomi Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Visaginas, Šilutė, Rokiškis, Marijampolė, Alytus, Biržai, Plungė, Ukmergė, Anykščiai, Telšiai, Kėdainiai. Literatūra ir fotografija sujungtos bendram tikslui – atrasti kiekvieno miesto slaptąjį raktą, kuris atvertų ne tik išorinius vartus, bet ir vidines erdves.

Apimtis: 192 psl.

Dailininkas: Deimantė Litvinaitė.

Spaustuvė: uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „Kopa“.

Tiražas: 1500 egz.

Spektaklis – kaip pasisveikinimas

Spektaklis – kaip pasisveikinimas

Jei reikėtų rinkti kultūros įstaigą, labiausiai besirūpinančią jauniausios kartos lavinimu, ugdymu, kultūriniu švietimu, į pirmas gretas greičiausiai stotų Klaipėdos lėlių teatras, kuriame pastaruoju metu gimsta įvairūs spektakliai ir iniciatyvos, orientuotos į pačius mažiausius žiūrovus.

Gitana Gugevičiūtė

Adresuotas kūdikiams

Pernai šiame teatre buvo pastatytas spektaklis „Apapa“, skirtas vienerių ir kiek vyresniems vaikeliukams (žinau, kad jį žiūrėję jaunesni asmenys irgi liko patenkinti), o šiemet balandį repertuare vietą atrado spektaklis-eksperimentas „Labas, mažyli!“, adresuotas kūdikiams nuo mėnesio iki dvejų metų.

Na, galbūt neprotinga tikėtis tėvelių su mėnesio kūdikiu ant rankų antplūdžio, tačiau kasdien vis akivaizdžiau, kad tėvai keičiasi: mąstymas, jog vaikai nieko nesupranta, negeba, neatsimena (ir yra – atleiskite už posakį – nedaug pranašesni už daržoves), nyksta, vis daugiau gimdytojų vaikų ugdymu pradeda rūpintis net ne tada, kai kūdikis išvysta saulę, o tuomet, kai jis tėra embrionas.

Garsus Lietuvos akušeris ginekologas Romualdas Šemeta tvirtina: „Naujagimiai ateina į šį pasaulį turėdami visus pojūčius, kai kuriuos jų panaudodami dar iki gimimo. Tai leidžia kaupti patirtį jau nuo pirmų gyvenimo dienų. Kur kas anksčiau negu išmoksta kalbėti, mažyliai jau moka skaičiuoti, išsaugoja atmintyje skirtingus įvykius ir sprendžia uždavinius. Jie sugeba skirti spalvas, veidus, girdėti ir atpažinti balsus bei pagrindinius skonius. Vaiko smegenys dirba be pertraukos, įsimindamos informaciją ir formuodamos nervinius ryšius, kurie lemia emocinį, socialinį ir intelektinį vystymąsi. <…> Įrodyta, kad, kuo labiau motina tiki, jog vaikas anksti suvokia aplinkinį pasaulį, tuo talentingesnis ir protingesnis jis užauga. Tos mamos, kurios žino apie vaiko galimybes, yra emociškai jautresnės“.

Pagal G.Domano metodiką

Spektaklis „Labas, mažyli!“ sukurtas remiantis amerikiečio pedagogo ir mokslininko Gleno Domano metodika, kurią mokslininkas išvystė prieš 60 metų, kai pradėjo tyrinėti žmogaus galimybių potencialą ir smegenų augimo procesą, norėdamas pagelbėti vaikams, patyrusiems smegenų traumas ar turintiems psichinę negalią. Kai buvo pastebėta, kad vaikai, su kuriais dirbama pagal šią metodiką, lenkia sveikus tokio pat amžiaus vaikus, ji pritaikyta ir sveikiems vaikams. Rezultatai – stulbinantys: po trejų metų tokių specialių užsiėmimų vaikai gali laisvai skaityti nežinomą tekstą gimtąja kalba ir perskaitytą medžiagą lengvai įsisąmoninti; gali pakankamai gerai skaityti užsienio kalba, kurti pasakas ir jas užrašyti; groti abiem rankomis klavišiniais instrumentais ir skaityti muzikinį raštą iš lapo, puikiai lipdyti, taip pat atlikti gana sudėtingus gimnastikos pratimus.

Tiesa, G.Domano metodika turi ir nemažai oponentų, raginančių pasvarstyti, ar tėvai gebės užtikrinti ugdymo tęstinumą, ar po trejų metų intensyvaus „farširavimo“ žodžiais, skaičiais, vaizdais etc. nenumes savo vaiko depresijai, „genijaus vienatvei“ ir pan. Bet šiais bendrais bruožais ir baigiu apie pačią metodiką.

Pateikia mažyliams faktus

Režisierė Karolina Jurkštaitė remiasi G.Domano metodikos principais – pateikti kūdikiui faktus, siejamus tam tikro dėsningumo, kurį kūdikis atranda pats.

Metaforas mato suaugusieji, kūdikiai – faktą, todėl spektaklis tam tikra prasme asketiškas, tikslus, dalykiškas. Visų komponentų – judesio, formos, garso, spalvos, tempo, ritmo – sąveika čia pagrįsta kūdikio psichologija: kontrastinės spalvos stimuliuoja mažylių smegenis, o tai lavina jų audiovizualinį aparatą; vaikai negeba ilgai išlaikyti dėmesio, todėl organizuojamas veiksmas yra dinamiškas, kontrastingas, muzikalus, ritmingas (čia šauniai padirbėjo spektaklio kompozitorė Aušra Vaštakaitė).

Spektaklio „veikėjai“ (tam tikri ženklai) dėliojami iš juodų, baltų geometrinių figūrų – stačiakampio, trikampio, apskritimo. Aktorių (Andžela Vitauskaitė ir Erika Mažulienė) rankose atskiros figūros tampa atpažįstamais objektais: saule, kirmėle, žmogumi, paukščiu, raketa. Iš tų pačių formų sukomponuoti ir ryškių spalvų objektai – mašina, kūdikio vežimėlis, traukinys, šuo, katinas, žirafa etc.

Suaugusiajam ir ūgtelėjusiam vaikui įprasto siužeto – su charakteriais, konfliktais, idėjomis ir problemomis – spektaklyje nėra: tarsi ant konvejerio juostos išdygsta vis naujas objektas, įvyksta dar vienas virsmas, nurodantis į vaiko pasauliui pažįstamus ženklus. O pabaigoje šešėlių teatro scenelė: baltos drobės ekrane švytintis spalvingas, hipnotizuojantis, užburiantis spalvų ir formų kaleidoskopas.

Nepametė uždavinio

Žiūrėdama spektaklį leidau sau įžvelgti sąsajų su populiariais filmukais, kuriuos kūrė „Baby Einstein“ kompanija. (Apskritai vaikų televizijos (Lietuvoje tokių nėra) aktyviai naudojasi pažangiausiomis ir naujausiomis vaikų ugdymo metodikomis, kad sukurtų paklausų ir vertingą produktą.)

Tais filmukais, skirtais vaikams nuo kelių (berods trijų) mėnesių amžiaus iki dvejų metų, kūrėjai „kalbasi“ apie visatą, gamtą, Niutono dėsnius, matematiką, muziką (atkreipkite dėmesį į filmukų pavadinimus: „Baby Bach“ (trijų mėnesių vaikams), „Baby Shakespeare“ (šešių mėnesių vaikams), „Baby Mozart“, „Baby Beethoven“ etc.), kurdami savotiškas „prezentacijas“, fiksuodami vaizdą, garsą, spalvą, formą ir kita.

Teatro meno specifika, žinoma, yra kita, ir raiškos formos čia kitos. Grįžtant į Lietuvą, kur Klaipėdos lėlių teatrui būtų galima priklijuoti novatoriaus etiketę, svarbu akcentuoti, kad šiuo spektakliu režisierė nesistengė realizuoti savitikslių meninių ambicijų. K.Jurkštaitė (drauge su spektaklio dailininke Gintare Radvilavičiūte), stengdamasi sukurti stilingą vaizdą, nepametė pagrindinio savo uždavinio – pastatyti lavinamąjį spektaklį. Toks jis yra – lavinantis, koreguojamas (o tai reiškia – augantis), dovanojantis tėvams ir jų kūdikiams šiltą artumo akimirką; sveikinantis ir gerbiantis jaunąjį tyrinėtoją.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 4 (190)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Vaidino „Lietuvos teatrų pavasaryje“

Šiandien Kaune finišuoja 33-iasis „Lietuvos teatrų pavasaris“, kvietęs pažinti įvairialypį Lietuvos teatrą. Festivalį balandžio 2-ąją pradėjo Klaipėdos dramos teatro spektaklis, o užbaigs dainuojančių aktorių koncertas.

Balandžio 2-28 dienomis laikinojoje sostinėje vykstančio seniausio šalies scenos meno festivalio programoje – kaip niekada daug žiūrovų ir kritikų išgirtų premjerų.

Tradiciškai pasirodė svarbiausi šalies teatrai, atvežę 14 savo naujausių spektaklių.

Kaip ir ankstesniais metais, geriausius „Lietuvos teatrų pavasario“ spektaklius bei režisierius išrinks specialistų komisija ir žiūrovai.

Laureatai bus paskelbti šįvakar per festivalio uždarymą.

Garbė šiame festivalyje vaidinti pirmiesiems teko Klaipėdos dramos teatro aktoriams.

Jie parodė uostamiestyje pernai pastatytą Jono Vaitkaus režisuotą Gintaro Grajausko dviejų dalių tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, pasisekimo sulaukusią dar „įsčiose“.

Pjesė jos autoriui 2007 m. pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė“, po metų – Auksinį scenos kryžių už geriausią nacionalinę dramaturgiją.

Tapusi spektakliu, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ toliau šlavėsi apdovanojimus: nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė 2010“ laimėjo keturiose nominacijose, su laurais grįžo iš D.Tamulevičiūtės teatrų festivalio Varėnoje, jos aktorių Vytauto Anužio ir Monikos Vaičiulytės vaidmenys šiemet įvertinti Auksiniais scenos kryžiais, V.Anužis apdovanotas dar ir Klaipėdos „Padėkos kauke“.

Klaipėdiečių spektaklyje Kaune, Girstučio kultūros centre, publikos buvo pilnutėlė salė, spektaklis palydėtas karštais plojimais.

Šiemet „Lietuvos teatrų pavasario“ spektakliai itin aukšto lygio – iki šiol tiek Auksinių scenos kryžių laureatų programoje nėra buvę, džiaugėsi festivalio rengėjai.

Prisijungė prie „Tėviškės“ projekto

Vokietijoje surengtame fotografijų projekte „Tėviškė“ dalyvauja keturi menininkai iš Lietuvos. Tarp jų – du klaipėdiečiai.

Paroda – nuolat auganti erdvinė instaliacija „Tėviškė“ lankytojams duris atvėrė balandžio 2-ąją Rytų Prūsijos kultūros centre Elingene, kur ją apžiūrėti galima iki liepos 24-osios.

Jos kuratorė Monika Drach sukvietė 18 įvairių sričių menininkų iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos.

Mat projektas vyksta bendradarbiaujant su kultūros centru, kuris nagrinėja Rytų Prūsijos istoriją ir kultūrą. Jau daugelį šimtmečių šiame regione gyvena įvairių tautybių ir skirtingos kilmės žmonės.

Projekto rengėjams rūpėjo iš jų pačių sužinoti, kaip jie savo kasdienybėje suvokia tėviškę.

Į parodos instaliaciją iš pradžių buvo įdėta po tris kiekvieno jos dalyvio padarytas ir atsiųstas fotografijas. Kas tris savaites ekspozicija dar pasipildo, galiausiai kiekvienas autorius joje pristatys po 15 nuotraukų.

Iš Lietuvos projekte „Tėviškė“ dalyvauja nidiškiai dailininkai Albertas Krajinskas ir Jūratė Bučmytė bei klaipėdiečiai tapytojai Danas Andriulionis ir Egidija Brinkytė.

„Kadangi iki šiol dar nesu kūrusi jokiai instaliacijai, mane šis kvietimas labai suintrigavo. Juolab kad mėgstu fotografuoti, – prisipažino E.Brinkytė. – Savo fotografijų ciklą šiam projektui pavadinau „Mėlyna mano Tėvynė Lietuva“. Jos išties visos padarytos tarsi per dangaus žydrynės prizmę.“

„Aš kaip fotografas – visiškas naujokas, savo debiutinius fotovaizdus ekspromtu pavadinau „Tevynės fragmentais“. Juos, galima sakyti, netyčia „sumedžiojau“ praėjusią vasarą užsukęs į Orvidų sodybą, net neįsivaizdavau, kad jie atsidurs tarptautiniame meno projekte“, – pasakojo tapytojas D.Andriulionis.

Festivaliui stato šokio operą

Gegužės 2–7 dienomis Vilniuje vyks 15-asis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jame klaipėdietė choreografė pristatys premjerą.

Jubiliejiniame festivalyje dalyvaus šiuolaikinio šokio trupės ir choreografai iš Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Norvegijos ir Islandijos. Taip pat bus pateikta naujausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų darbų panorama. Iš viso festivalyje bus parodyta 13 šokio spektaklių ir kompozicijų.

Viena iš „Naujojo Baltijos šokio 2011“ žvaigždžių turėtų tapti vengrų kilmės choreografas iš Prancūzijos Palas Frenakas ir jo juodu humoru prisodrintas spektaklis „Vyrų paslaptys“. Taip pat festivalio scenoje šoks Vokietijoje kuriantis italas šokėjas ir choreografas Morganas Nardi, bus parodytas vieno įdomiausių danų šiuolaikinio šokio kūrėjų Palle’o Granhųj spektaklis „Dance me to the end on/off Love“ ir kt.

„Naujojo Baltijos šokio 2011“ publika turės išskirtinę progą pamatyti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Medėjos“ premjerą, jaunos choreografės Giedrės Ubartaitės spektaklį „Mono tyla“, Loretos Juodkaitės naujausią šokio kompoziciją „Sapnų žemėlapyje“ su M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinėmis, klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko ir kompozitoriaus Jono Sakalausko bendrą darbą, taip pat naujausius Vyčio Jankausko, Editos Stundytės, Erikos Vizbaraitės ir Rūtos Butkus šokio spektaklius.

Festivalio spektakliai bus rodomi Menų spaustuvėje ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Gegužės 4-ąją „Naujojo Baltijos šokio 2011“ programoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje – šokio opera „Dykra“, kurios kompozitorius, libreto autorius ir solistas – J.Sakalauskas, choreografė – A.Šeiko. Šoks Petras Lisauskas, Darius Berulis ir Mantas Černeckas. Spektakliui scenografiją sukūrė Sigita Šimkūnaitė ir Arūnas Paslaitis, kostiumus – Sandra Straukaitė, videoprojekcijas – Simonas Glinskis.

Kaip pasakojo šokio operos kūrėjai, juos įkvėpė prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo knyga „Simuliacija ir Simuliakrai“ bei Rodrigo Plį filmas „Vidinė dykuma“ (Meksika, 2008).

„Spektaklis netelpa į įprastus scenos meno rėmus. Mūsų šokėjai labai daug dirba su savo balsais, siekiame visiškos muzikos ir judesio integracijos. Savo kūrinį vadiname šokio opera, nors tokio žanro oficialiai kaip ir nėra“, – šypsojosi choreografiją spektakliui kurianti A.Šeiko.

Parengė Rita Bočiulytė

Skina laurus konkursuose

Skina laurus konkursuose

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos 4 klasės mokinė Anastasija Miškevič dalyvavo balandžio 14–16 dienomis Sankt Peterburge (Rusija) vykusiame X atvirame romantinės fortepijoninės muzikos Piotro Čaikovskio konkurse „Snieguolė“ ir užėmė antrąją vietą. Šiais mokslo metais tai jau trečiasis jos laimėjimas už Lietuvos ribų.

Latvijos mieste Koknese vykusiame VII tarptautiniame P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkurse jaunosios pianistės grojimas įvertintas Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Ir Kaliningrade surengtame VIII atvirame fortepijoninės muzikos konkurse, taip pat skirtame P.Čaikovskio kūrybai, klaipėdietė buvo pirmoji.

Trečiasis konkursas vyko Sankt Peterburgo P.Čaikovskio vaikų menų mokykloje. Jame rungėsi 36 jaunieji pianistai iš įvairių Rusijos miestų, o A.Miškevič buvo vienintelė atstovė iš užsienio.

Kaip pasakojo laureatės mokytoja pianistė Vaiva Purlytė, šiame konkurse vertinimai buvo labai griežti: mažųjų ir vyriausiųjų dalyvių grupėse niekam nebuvo skirta pirmoji vieta. O vidurinėje grupėje ją iškovojo Sankt Peterburgo P.Čaikovskio menų mokyklos mokinė, antroji vieta atiteko klaipėdietei.

Po konkurso vyko komisijos narių ir dalyvių pedagogų apskritojo stalo diskusijos, kurių metu buvo aptarti visų rezultatai ir žiuri pastabos. Jaunoji pianistė iš Klaipėdos sulaukė ypatingo dėmesio bei vertinimo komisijos pirmininko Sankt Peterburgo konservatorijos ir M.Musorgskio muzikos koledžo dėstytojo Michailo Benediktovo pagyrimo. Jos atlikimas buvo įvertintas labai gerai. Laureatų koncerte A.Miškevič grojo net du kūrinius – M.K.Čiurlionio preliudą d-moll ir P.Čaikovskio „Saldžią svają“ iš vaikų albumo.

„Visi puikiai žinome, kad rusų pianistai yra labai stiprūs mūsų atlikėjų konkurentai, todėl pergalės konkursuose Rusijoje mums yra labai svarbios“, – tvirtino muzikos pedagogė V.Purlytė po kelionės į Sankt Peterburgą.

Be kita ko, ten apskritojo stalo renginyje ji pristatė savo tėvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus, žymaus Lietuvos chorvedžio, kompozitoriaus Gedimino Purlio fortepijoninių pjesių rinkinį „Ir aš mažas buvau“. Jos pačios sudarytą natų sąsiuvinį 2009-aisiais išleido Klaipėdos leidykla „Druka“. Sankt Peterburge susirinkusiems Rusijos muzikos pedagogams V.Purlytė kalbėjo apie G.Purlio pjesių interpretaciją ir pasidalijo metodiniais patarimais. Ji ne tik papasakojo apie lietuvių kompozitoriaus gyvenimą, kūrybą, bet ir gyvai pademonstravo visus rinkinio kūrinius.

„Šioje kelionėje ramiai suskaičiavau, kad šiais mokslo metais tai jau 11-as konkursas, kuriuose aštuoni mano mokiniai tapo laureatais, dar trys – diplomantais, gavusiais specialius prizus. Tai tarsi koks rekordas, – džiugiai šypsojosi fortepijono pedagogė. – Beje, birželį planuojami dar du tarptautiniai konkursai. Tad rekordas bus pagerintas.“

„Durų“ inf.

Klaipėdos muzikos pavasaris: įspūdi nga ir nepakartojama

Klaipėdos muzikos pavasaris: įspūdi nga ir nepakartojama

Balandžio 6-ąją unikaliu renginiu prasidėjo XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasario” festivalis. Margaspalvei publikai buvo pristatytas 2009-ųjų Vilniaus kultūros sostinės projektas – C.T.Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos d’Ark aistra“ ir Broniaus Kutavičiaus šiam filmui specialiai sukurta muzika.

Rūta Vildžiūnienė

Rado muzikinį „raktą“

Šio sumanymo premjera įvyko 2009 m. lapkričio 5 d. Projektas buvo įtrauktas į tarptautinio Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ programą. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) griežiant Šv. Kristoforo orkestrui (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) buvo atliktas beveik dvejus metus brandintas retas meninės sintezės derinys – 1928 m. sukurto nebylaus filmo įprasminimas (sunku šį sumanymą pavadinti įgarsinimu) šiuolaikine modernia muzikos kalba. Rasti filmo muzikinį „raktą“ (moderniau kalbant – kodą) buvo pasiūlyta vienam žymiausių Lietuvos kompozitorių – B.Kutavičiui, kurio plunksnai priklauso ne vienas sceninis opusas.

Patirtas įspūdis – pribloškiantis, gluminantis, verčiantis vėl ir vėl sugrįžti prie matytų kadrų, rakursų ir vaizdų, žavintis regėtais simboliais ir metaforomis, paliekantis didžiulį norą ne tik pamatyti, bet ir dar kartą išgirsti tai, kas slepiasi po šių, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinamų meninių įspūdžių visuma. Filmo fabula, netikėtai šiuolaikiškas vizualinis minimalizmas pakeri, užburia ir įtraukia, atrodytų, muzikai palikdamas antraplanį vaidmenį. Tačiau šios muzikos vaidmuo nepaprastai paveikus. Kompozitorius prisipažino, kad darbas prie juostos buvęs nepaprastai sunkus. Ir ne tik dėl būtino sinchrono ar nuotaikų perteikimo. Autorius siekė nepasiduoti iliustratyvumui ir vaizdų neužgožti muzikos garsais. D.Katkus teigė, kad B.Kutavičius yra vienintelis kompozitorius, sugebantis sukurti „buvimo nuotaiką“.

Vienintelį kartą pažiūrėjus tokį be galo stipraus meninio svorio ir įtaigos filmą, susiejus jį su lydinčia modernia muzika, nevalingai kyla klausimas: kaip atrodytų filmas be muzikos ir kaip skambėtų muzika be filmo? Todėl lieka viltis šį projektą išvysti dar kartą – jau „ataušusia nuo patirtų įspūdžių galva“. Noras įrašyti muziką į garso takelį ir jį leisti kartu su filmu kažin ar bus įgyvendintas, tačiau tokių sumanymų būta. Lietuvos žiūrovai turėtų puikią galimybę pamatyti ir išgirsti netikėtos simbiozės XX a. ir XXI a. meno šedevrą.

Viltis – turėti įrašą

Suintriguoti publiką šiuo projektu būtų galima trumpai perpasakojant nepaprastą šio filmo istoriją.

Danų režisieriaus C.T.Dreyerio (1889–1968) filmo „Žanos d’Ark aistra“ pirmas ir vienintelis viešas seansas įvyko Kopenhagoje 1928 m. balandžio 21 d. Prancūzijoje rodoma juosta buvo smarkiai kupiūruota. Tačiau abi šios versijos sudegė gaisruose. Iš filmavimo metu padarytų daugelio dublių filmas buvo dar kartą rekonstruotas. Tačiau ilgainiui negatyvo juostos nyko, pasmerkdamos filmą fizinei mirčiai. Vėliau prancūzų kino istorikas Lo Duca „Gaumont“ studijos saugyklose rado dar vieną puikios kokybės negatyvą, kurį įgarsino, „panardindamas“ filmą į J.S.Bacho, A.Vivaldi’o ir I.Albinoni’o muziką. Tačiau režisierius 1956 m. „Gaumont“ studijai parašė laišką, siūlydamas atkurti originalo nebyliąją versiją, teigdamas, jog filmas yra muziejinis eksponatas, kurį „modernizuoti“, jo manymu, yra absurdas. (Įdomu, ką C.T.Dreyeris pasakytų apie pastarąjį variantą?) O 1981 m. netoli Oslo esančioje psichiatrijos ligoninėje atsitiktinai buvo rastos neaiškiomis aplinkybėmis išlikusios dėžės su, pasirodo, puikiai išsilaikiusiais „Žanos d’Ark“ originalo negatyvais. Jie buvo perduoti Norvegijos kino institutui. Ten niekieno neliesti pragulėjo dar trejus metus, kol buvo išsiaiškinta, koks lobis tai yra.

Filmas prikeltas ir yra laikomas viena geriausia kada nors sukurta menine juosta. Siužetas remiasi autentiškais Žanos d’Ark tardymo protokolais. Filme beveik nėra veiksmo. Svarbiausioji figūra yra Žana d’Ark ir geniali šio vaidmens kūrėja M.Falconetti, kurios veido išraiškos niuansai neapsakomai išraiškingi bei įsimintini. Juostoje žavi ne tik minimalios išraiškos priemonės, rakursai, atskiros veidų kompozicijos, personažų iškalbingos mimikos, detalių, virstančių simboliais, vykęs derinys. Bet…

Šį filmą reikėtų žiūrėti, o ne bandyti apie jį papasakoti. Matyta juosta verčia grįžti prie anuometinių istorinių įvykių bei peripetijų, permąstyti epochos asmenybių įtaką globaliems politiniams procesams, kelti klausimus, kodėl tautos yra „apdovanojamos“ tokio užsidegimo ir tikėjimo asmenybėmis, ir t. t. Pagaliau Žanos d’Ark personažas skatina permąstyti asmeninę kiekvieno individo ištikimybės, atsidavimo ar savęs išsižadėjimo idėją. Manau, jog, turėdami šansą antrą kartą pamatyti šį filmą, galėtume išvysti ir daugiau prasmingų detalių. Todėl lieka viltis, kad nepakartojami dalykai (tikra to žodžio prasme, nes kiekvieną kartą su filmo juosta reikėtų vežiotis ir visą Šv. Kristoforo orkestrą) gali kada nors pasikartoti…

Žėrėjo, tviskėjo, žavėjo

Kitokios emocijos užliejo Klaipėdos koncertų salės erdvę antrajame festivalio koncerte. Scenoje regėjome LNOBT simfoninį orkestrą bei jam dirigavusį artistiškąjį maestro Martyną Staškų. Pirmasis LNOBT simfoninio orkestro ir solistų pasirodymas „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ įvyko 2009 m. Manau, jog daugumą publikos šiemet paviliojo dar dviejų žvaigždžių – Sigutės Stonytės ir Vytauto Juozapaičio pavardės.

Jų pasiūlyta programa žėrėjo, tviskėjo, žavėjo savo gyvybinga energija, įspūdinga dinamine skale, kontrastingų emocijų įvairove, paprastai tariant, puikiu atlikimu. Pasaulinės muzikos klasikos šedevrai, ypač jei jie gerai žinomi ir dažnai skamba, labai prisideda prie koncerto sėkmės. Kita vertus, populiarių kūrinių programą atlikėjai privalo sugroti ir interpretuoti taip puikiai ir įtaigiai, kad išliktų neblėstantis įspūdis.

Pirmoje vakaro dalyje skambėjo pažįstama baleto muzika, trijų P.Čaikovskio baletų fragmentai: Introdukcija iš „Miegančiosios gražuolės“, „Gėlių valsas“ iš „Spragtuko“ ir trečiojo veiksmo finalas iš „Gulbių ežero“. Ypač po pastarojo opuso sustiprėjo džiaugsmas, kad šis orkestras kartais „išlipa iš duobės“ tiesiogine, o ne perkeltine prasme ir koncertuoja kaip savarankiškas kolektyvas. Scenoje „pakylėtas“, o ne „orkestro duobėje suspaustas ir prislopintas“ garsas įgauna kitą kokybę – jis laisvas ir sklinda nevaržomai. Išraiškingai ir efektingai skambėjo kiti populiarūs numeriai: tai L.A.Minkaus „Don Kichoto“ ir „Bajaderės“, L.Delibo „Kopelijos“, S.Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos“ fragmentai. O M.Theodorakio temperamentingajam „Sirtakiui“ iš baleto „Graikas Zorba“, dirigento paraginta, plojimais entuziastingai pritarė visa publika.

Šio koncerto programos antroje dalyje buvo atlikti populiariausių operų fragmentai. Tai G.Verdi operos „Nabukas“ uvertiūra ir G.Bizet „Karmen“ įžanga – mažos būsimų dramų užuomazgos ir didelių emocinių sukrėtimų pranašės. Dažniausiai operų ir baletų uvertiūrose koncentruota ir minimalia forma pateikiami būsimų įvykių, atskirų veikėjų charakteringi muzikiniai portretai.

Antrojoje dalyje publika išvydo ir išgirdo savo mylimus solistus. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje studijavusi S.Stonytė prisipažino, kad šio koncerto gana kontrastingos savo stilistika ir konkrečiame operos draminiame veiksme skambančios arijos reikalauja iš atlikėjo ne tik didelio meistriškumo, bet ir greito „persikūnijimo“. Svečių atvežtoji programa stilistiškai tikrai vertė solistus greitai keisti personažų charakterius ir įvaizdžius. Be minėtos G.Verdi „Nabuko“ uvertiūros, koncerte skambėjo šio kompozitoriaus kitų operų fragmentai: Dezdemonos malda iš „Otelo“ (solistė S.Stonytė) bei Aidos ir Amonasro duetas iš „Aidos“ (solistai S.Stonytė ir V.Juozapaitis). Efektingai atlikta Zentos baladė iš R.Wagnerio „Skrajojančio Olando“, jautriai – Grafienės arija iš W.A.Mozarto „Figaro vedybų“ (S.Stonytė). Pergalingai nuskambėjo Eskamiljo kupletai iš G.Bizet „Karmen“, virtuoziškai – Figaro arija iš G.Rosini’o „Sevilijos kirpėjo“, dramatiškai – Arnoldo arija iš A.Ponchielli’o operos „Lietuviai“ (solistas V.Juozapaitis).

Tačiau reikėtų pripažinti, jog vienam solistui fizine prasme „galynėtis“ su visu orkestru, esančiu scenoje, yra nepaprastai sudėtinga. „Prigesintas“ orkestro garsas operos teatruose yra geresnė aplinka, leidžianti išlaikyti pusiausvyrą tarp orkestro ir dainininkų. Tokios pusiausvyros šį kartą kartais trūkdavo.

Svečias dirigavo mintinai

Dar kitokia muzika skambėjo „Klaipėdos muzikos pavasario“ balandžio 15-osios vakaro koncerte. Scenoje ir vėl regėjome didžiules menines pajėgas – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (LNSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas). Prie dirigento pulto stojo svečias iš Prancūzijos Olivier Grangeanas. Tiesiog sakyti, kad „stojo prie dirigento“ pulto, vis dėlto būtų neteisinga, nes dvi (iš trijų) didingas partitūras – H.Berliozo uvertiūrą „Romos karnavalas“ ir J.Brahmso antrąją simfoniją svečias dirigavo mintinai! Tokį iššūkį meta nedažnas batutos meistras.

H.Berliozas – ne tik prancūzų kompozitorius ir dirigentas, bet ir muzikologas, palikęs svarių veikalų, ypač orkestruotės klausimais. Koncerte skambėjusi simfonine uvertiūra „Romos karnavalas“ sukurta 1844 m. Tuo pačiu metu kompozitorius parašė „Didįjį traktatą apie šiuolaikinę instrumentuotę ir orkestruotę“, kuriame iškėlė tembrinę atskirų instrumentų reikšmę orkestrų partitūrose ir muzikos dramaturgijoje. Roma kompozitoriui buvo svajonių miestas, kur jis praleido savo materialiai nepriklausomus ir kūrybingus 1831 ir 1832 metus. Istorija byloja, jog H.Berliozui trejetą metų iš eilės nepavyko laimėti konkurso Romos premijai gauti. Svarbiausioji kliūtis – pateiktų kantatų savitas stilius ir išraiškingos orkestruotės, kurių, žiuri nuomone, „neįmanoma“ įsprausti į klavyrinį variantą. Ketvirtą kartą kompozitorius, norėdamas įtikti akademinei komisijai, specialiai sukūrė paprastesnę kantatą „Paskutinė Sardanapalo naktis“ ir premiją laimėjo. Koncerte skambėjusi uvertiūra „Romos karnavalas“ žavėjo efektingumu ir ryškiomis atskirų epizodų tembrinėmis spalvomis.

Kitokios meninės minties ir muzikinės sanklodos skambėjęs kūrinys – vengrų XX a. kompozitoriaus B.Bartoko Koncertas altui ir orkestrui. Šis opusas rašytas paskutiniais jo gyvenimo metais (1945), kuriuos kompozitorius praleido JAV nepritekliuose ir sunkiai sirgdamas. Į Ameriką jis emigravo Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kompozicijos nebaigė, o pagal išlikusius eskizus koncertą užbaigė T.Serly. Kompaktiškame kūrinyje dera būdingi B.Bartokui kūrybos bruožai: aštri orkestruotė, sudėtinga harmonija ir praslystančios liaudies melodijų intonacijos bei charakteringi autoriaus pamėgti vengrų ir tautų kaimynių ritmo variantai. Dera priminti, jog kompozitorius domėjosi etnine muzika. Į fonogramą įrašė apie 11 tūkst., paskelbė beveik 2 tūkst. įvairiausių tautų – vengrų, rumunų, bulgarų, kroatų, arabų ir kitų – liaudies melodijų. Šias intonacijas sintetino ir derino su moderniomis išraiškos priemonėmis.

Altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė, ilgametė G.Kremerio vadovaujamo orkestro „Kremerata Baltica“ solistė, B.Bartoko koncertą pagriežė profesionaliai ir sukauptai, pabrėždama kontrastingų epizodų intensyvaus skambėjimo, energingos ritmikos muzikos aspektus.

Koncertą vainikavo J.Brahmso simfonija Nr.2 D-dur. Tarp XIX a. muzikos kūrėjų šis kompozitorius buvo tikras milžinas, ištikimas L. van Beethoveno sekėjas. Būdamas doras ir labai savikritiškas žmogus, pirmąją simfoniją J.Brahmsas rašė beveik 20 metų. Antroji pasirodė jau po metų – 1877 m., kompozitoriui sulaukus brandaus (44 m.) amžiaus. Nepripažindamas programinės muzikos, laikęsis klasikinių formų, J.Brahmsas simfonijos žanrą suvokė kaip instrumentinę dramą, kurios keturias dalis sujungia poetinė idėja. Tas idėjas ir emocijų pasaulį kiekvienas turime nusibrėžti asmeniškai, nesaistomi kokios nors programos. LNSO interpretacija, diriguojant O.Grangeanui, pasižymėjo plačiu užmoju, ryškiomis kulminacijomis, lyriška kantilena, kontrastingais dinaminiais efektais.

Trolių šalyje – su mintimis apie Griegą ir Čiurlionį

Trolių šalyje – su mintimis apie Griegą ir Čiurlionį

Balandžio 10–15 dienomis pagal ES finansuojamą Erasmus mainų programą Norvegijoje viešėjo dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogės – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.

Danutė Petrauskaitė

Kelionės tikslas – supažindinti Voldos universiteto kolegijos Muzikos katedros dėstytojus bei studentus su lietuvių muzika ir pasisemti pedagoginės bei administracinės patirties.

Kur gyveno žymusis muzikas

Dažnas keliautojas, išsiruošęs aplankyti Bergeną – gimtąjį Edvardo Griego miestą, neatsispiria pagundai užsukti į Troldhaugeną, kur nuo 1885 m. iki mirties gyveno šis žymus norvegų kompozitorius (1843–1907).

Vietovės pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių – trold, reiškiančių mitologinę skandinavų būtybę trolį, ir haugr – kalvą. Sužavėtas nepaprasto gamtos grožio, E.Griegas ir pasirinko šią kalvotą Nordo ežero pakrantę, apaugusią išlakiais medžiais ir nusėtą apsamanojusiais akmenimis, kur ir pasistatė vilą bei mažytę vasaros trobelę. E.Griegas daug keliavo po įvairias Europos šalis, todėl Troldhaugene daugiausia praleisdavo vasaras, kai būdavo pasibaigę koncertiniai sezonai, kai galėdavo pailsėti nuo didmiesčių triukšmo ir ramiai kurti.

Ten buvo parašyti vėlyvojo laikotarpio jo fortepijoniniai ir simfoniniai kūriniai. Tarp jų – „Vestuvės Troldhaugene“, persunktos norvegiškų liaudies dainų intonacijų ir šokių ritmų, išgarsinusios E.Griego rezidenciją visame pasaulyje. Kompozitoriaus vila nuolat traukia turistų ir muzikos mėgėjų dėmesį ir daug kuo primena M.K.Čiurlionio Druskininkus.

Joje ne tik eksponuojami E.Griego baldai bei daiktai, bet svečių kambaryje, kur rinkdavosi jo artimieji ir bičiuliai, šiandien rengiamos muzikinės popietės. Pianistai turi galimybę skambinti tuo pačiu Steinnway fortepijonu, kuriuo grodavo kompozitorius bei jo žmona Nina. Šį instrumentą sidabrinių vestuvių proga 1892 m. jiems padovanojo draugai. Kadangi kompozitorius buvo labai mažo ūgio (152 cm), tai Hamburgo meistrai, atsižvelgdami į užsakovų pageidavimą, pagamino daug trumpesnes instrumento kojas, kad E.Griegui būtų patogiau muzikuoti.

Troldhaugene prabėgo daug laimingų kompozitoriaus gyvenimo akimirkų. Jo pageidavimu ši vietovė tapo ir jo amžino poilsio vieta. Kalvos uola priglaudė jo ir 1935 m. mirusios žmonos pelenus.

Kylant vis didesniam tarptautiniam susidomėjimui E.Griego gyvenimu bei kūryba, 1995 m. Troldhaugene duris atvėrė Norvegijos karalienės Sonjos inauguruotas muziejus, kuriame demonstruojami kompozitoriaus rankraščiai, dokumentai bei daiktai – krikšto rūbai, Leipcigo konservatorijos baigimo diplomas, didžiulis kelioninis lagaminas ir net jo žilų plaukų sruoga. Kompozitoriaus būta prietaringo – prieš koncertą jis į švarko kišenę įsimesdavo kokį nors talismaną – žaislinę varlytę ar trolį. Pastaraisiais pasakų bei legendų herojais – mažais gauruotais ilganosiais seneliukais, bijančiais dienos šviesos ir gyvenančiais kalnuose, jis itin žavėjosi. Su mįslinga šypsena pasakodavo, kad samanoti Troldhaugeno akmenys – tai ne kas kita, kaip sustingę troliai, ir stengėsi perteikti jų charakterį savo kūriniuose – „Nykštukų eisenoje“ bei „Kalnų karaliaus oloje“. Troliai ir šiandien yra pagrindiniai Norvegijos simboliai, žvelgiantys į turistus pro parduotuvių vitrinų langus.

Snieguotų kalnų papėdėje

Volda – nedidelis Vakarų Norvegijos miestelis Miorės ir Rumsdalio apskrityje, įsikūręs prie fiordo ir ežero, snieguotų kalnų papėdėje. Jame – apie 85 tūkst. gyventojų. Rudenį jų keliais tūkstančiais padidėja, kai suvažiuoja studentai. Mat viena didžiausių ir seniausių šio miestelio įstaigų yra mokytojų kolegija, pradėjusi savo veiklą dar 1895 m. Todėl ir miestelio herbas yra ne kas kita, o rašomoji plunksna.

Šiandien kolegija yra virtusi Voldos universiteto kolegijos Humanitarinių mokslų ir pedagogikos fakultetu. Be jo yra įsikūrę dar trys fakultetai – Socialinių mokslų ir istorijos, Komunikacinių informacijų ir žurnalistikos, Menų bei fizinio lavinimo. Kolegija siūlo 30 bakalauro, 5 magistrų ir 300 vienerių metų kursų programas. Tarp jų – muzikos, vaikų darželių muzikos mokytojų, vaikų choro vadovų, interdisciplininės dramos, muzikos, meno ir amatų programos, su kuriomis ir teko detaliau susipažinti.

Muziką studijuoja apie 80 studentų, kuriems dėsto 8 pedagogai. Lyginant su studijomis Klaipėdos universiteto Menų fakultete, studentų darbas Voldoje yra ne toks instensyvus, tačiau dėstytojai turi daug daugiau įpareigojimų. Kadangi pedagoginės valandos sudaro tik pusę jų krūvio, tad kita jo dalis skiriama ne tik moksliniam-metodiniam darbui bei administracinei veiklai, bet ypač kruopščiam pasiruošimui paskaitoms. Kiekvienas pedagogas, turėdamas savo kabinetą ir asmeninį kompiuterį, internetiniame fakulteto puslapyje privalo įdėti studijų planus, sandus, paskaitų konspektus, namų darbų užduotis, kurias, sulaukę atsakymo, čia pat ir taiso. Tai atima daug laiko, todėl pedagogai prie kompiuterio rymo nuo ankstyvo ryto iki pavakario.

Ypač nelengvos katedrų vedėjų pareigos. Mat jie turi ne tik parengti studijų planus, sudaryti tvarkaraštį, bet ir apskaičiuoti finansinius išteklius, nuo kurių priklauso ir pedagogų algos, ir mokymo turinys – dalykų skaičius bei jų dėstymo trukmė. Tai padaryti nėra lengva, nes mokslas yra nemokamas, o valstybinė parama atkeliauja tik po dvejų metų, kai nemažai besimokančiųjų nubyra, o likusieji įrodo, kad yra pajėgūs užbaigti studijas.

Pinigai yra skiriami ir už pedagogų publikuotus darbus bei jų meninę veiklą. Tad tenka iš anksto rūpintis finansiniu rezervu. Kad jis nėra mažas, teko įsitikinti pamačius gerai įrengtas klases, įrašų studiją, gausią technologinę įrangą.

Voldos pedagogai yra draugiški ir komunikabilūs. Miniatiūrinėje katedros virtuvėje kartu valgo priešpiečius, iš namų atsinešę sumuštinių, o po darbo ne vienas jų skuba į bažnyčią, kur dainuoja chore ar jam vadovauja. Bažnyčia norvegų gyvenime turi itin svarbų visuomeninį ir kultūrinį vaidmenį. Bažnyčiose vyksta ne tik pamaldos, bet ir parapijiečių susirinkimai, chorų repeticijos. O chorų Voldoje yra išties daug – net 19. Jie įvairios sudėties ir įvairaus meninio lygio – daugiausia mėgėjiški. Juose dainuoja bei jiems vadovauja ir kolegijos dėstytojai.

Paskaita ir rečitalis

Voldos universiteto kolegijos atstovai, prieš kelerius metus viešėdami Lietuvoje, užmezgė ryšius su Klaipėdos universitetu. Prasidėję abipusiai dėstytojų bei studentų mainai sudaro galimybę keistis ne tik darbine, bet ir kultūrine informacija.

Šis vizitas sutapo su M.K.Čiur-lionio 100-osiomis mirties metinėmis, todėl didžiausias dėmesys buvo skiriamas šio kompozitoriaus bei dailininko kūrybai. Ir ne veltui, nes, kaip paaiškėjo, jo vardas Voldoje yra mažai žinomas. Šio straipsnio autorės misija buvo savo paskaitoje atkreipti dėmesį į Čiurlionio muzikos ir dailės sąsajas, o pianistės J.Karosaitės tikslas – valandą trukusiame rečitalyje supažindinti klausytojus su lietuvių kompozitorių (M.K.Čiurlionio, B.Dvariono, A.Remesos, V.Barkausko) fortepijoniniais kūriniais. Publika jos atliekamą muziką sutiko itin šiltai ir apgailestavo, kad koncertas buvo uždaras, todėl jo negalėjo išgirsti platesnė auditorija.

Voldos kolegijos Menų fakulteto pedagogai parodė viešnioms iš Klaipėdos didelį dėmesį – ypač Muzikos katedros vedėja Elizabeth Oltedal, pasirūpinusi jų gyvenimo sąlygomis, kompozitorius Magnaras Amas, pasiūlęs dalyvauti intuityvios improvizacijos projekte, o kitą dieną pakvietęs į savo namus vegetariškų pietų, Henny Koppen ir Sveinas Hunnes, aprodę fakulteto patalpas, Leifas Barmenas, surengęs automobiliu ekskursiją po Voldos apylinkes. Visiems jiems – nuoširdžiausia padėka.

Ko galima pasimokyti iš norvegų? Pirmiausia, pagarbos žmogui, jo darbui, meilės gamtai, savo šalies kultūrai ir istorijai.

Kas žavi ir stebina? Socialinis teisingumas, aukštas pragyvenimo lygis, išvystyta mokslo infrastruktūra, tačiau kartu ir nepaprastai aukštos kainos, ilgas 67 metų pensinis amžius, vienodas vyrams ir moterims.

Kas mus sieja? Krikščioniškos vertybės, jūrinės valstybės idėjos, romantinė E.Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos dvasia, tiesianti bičiulystės tiltus. Vienas jų – tarp Voldos ir Klaipėdos – jau yra nutiestas.

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Laima Sugintienė

XXXVI festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ palepino simfoninės muzikos mėgėjus – net tris vakarus klausėmės skirtingų orkestrų interpretuojamos skirtingos stilistikos muzikos. „Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ su G.Verdi „Requiem“ vainikavo simfoninių orkestrų paradą.

Galingi orkestrai ir solistai

Pavasario aromatą skleidė „Kerinti operų ir baletų muzika“ ir jos atlikėjai – LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas M.Staškaus su solistais S.Stonyte (sopranas) ir V.Juozapaičiu (baritonas). Būtent šiems aukščiausio lygio profesionalams prisijungus antrojoje koncerto dalyje, skambant W.A.Mozarto, R.Wagnerio ir G.Rossini’o operų arijoms ir duetams, „aromatai“ ir ėmė sklisti. Mažiau „kvapūs“ (vėlyvas, vėlyvas šiemet pavasaris…) buvo P.Čaikovskio, L.A.Minkaus, M.Theodorakio baletų fragmentai.

Po savaitės, LNSO diriguojant žaviam O.Grangeanui (Prancūzija), siautėme „Romos karnavale“. Lyginant su pirmuoju koncertu – daugiau orkestro spalvų, įdomesnė programa: pojūčius kuteno itin subtiliai niuansuotas H.Berliozo „Romos karnavalas“, preciziškai „perskaityta“ J.Brahmso 2-osios simfonijos partitūra, itin meistriškai „išlukštenta“ B.Bartoko koncerto altui su puikia soliste Ū.U.Žebriūnaite (altas) dramaturgija.

G.Rinkevičius – savo stichijoje

Didžiosios savaitės metu skambėjo ir didis kūrinys – G.Verdi „Requiem“. Jį atliko ir didelis muzikų būrys, scena talpino pusantro šimto atlikėjų: Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinį chorą (meno vadovas Petras Bingelis) bei solistų kvartetą – Sandrą Janušaitę (sopranas), Jovitą Vaškevičiūtę (mecosopranas), Vaidą Vyšniauską (tenoras) ir Maskvos Didžiojo teatro solistą Michailą Kazakovą (bosas).

Kūrinį, kaip visada, ekspresyviai dirigavo ką tik iš įspūdingų gastrolių su Maskvos Didžiojo teatro simfoniniu orkestru grįžęs G.Rinkevičius. (Jiems vėrėsi elitinėmis tituluojamos Vengrijos, Austrijos ir Vokietijos koncertų salės. Tai kiekvieno dirigento „svajonių turnė“, sakė muzikas, šiose gastrolėse pavadavęs susirgusį garsų rusų dirigentą, buvusį ilgametį šio orkestro vadovą Aleksandrą Lazarevą.) Garsėjantis dideliais užmojais dirigentas ir šįsyk buvo savo stichijoje.

Artima G.Verdi operoms

Įspūdingas, didingas septynių dalių gedulingas mišias, inspiruotas daugybės asmeninių netekčių, tarp jų – ir poeto novelisto Alessandro Manzoni, ryškiausio Risorgimento – Italijos Atgimimo atstovo, kurio romanas „Pasmerktieji“ buvo vienas mėgstamiausių kompozitoriaus kūrinių, – mirtys. Tad neatsitiktinai autorius kūrinį vadino Manzoni-Requiem . O kritikai šį „Requiem“ ironiškai titulavo „geriausia Verdi opera“. Ne be pagrindo – juk „Requem“ (1874) kompozitorius kūrė paraleliai su viena įspūdingiausių savo operų „Aida“, o mišių muzikinė kalba yra labai artima jo operoms.

Tuo ne kartą galėjome įsitikinti koncerto metu. Daugelis dainininkų solinių epizodų asocijavosi tai su kantileninėmis ar dramatiškomis garsiausio italų operisto arijomis, o solistų kvartetai – su įspūdingais operų finalais. Instrumentuotės ypatumai kėlė tiesiogines asociacijas su bendraamže „Aida“ : Dies irae pasigirdusios trimitų fanfaros dar ne kartą priminė pergalingo „Triumfo maršo“ skambesį. Itin „operiškai“, net teatrališkai nuskambėjo paskutinioji mišių dalis Libera me.

Kontrastingumas – svarbiausias kūrinio dramaturgijos principas: septynių dalių mišiose rūsčius, grėsmingus vaizdus keitė šviesūs, lyriniai epizodai. Atlikėjai įspūdingai atliko viso kūrinio svorio centru tapusią išplėtotą Dies irae.

Iškėlė kartelę vokalistams

Ypatingas vaidmuo čia tenka vokalistams. Ir ne tik šioji dalis, bet ir visas kūrinys reikalauja „didelių“, galingų ir dramatiškų balsų.

Toks, be abejonės, buvo svečias iš Rusijos, jau pirmuoju soliniu fragmentu Tuba mirum aukštai iškėlęs kartelę kitiems solistams. Stiprus, tačiau neforsuotas, laisvai besiliejantis gražaus tembro bosas dar ne kartą vertė žavėtis (Mors stupebit, dramatiškas rečitatyvas Confutatis, Lux aeterna ir kt.). Solistas patvirtino, kad pelnytai yra lyginamas su legendiniu bosu Fiodoru Šaliapinu, vadinamas jo įpėdiniu, o Placido Domingo interviu prisipažino, kad M.Kazakovas – jo mėgstamiausias rusų bosas.

Sodriu, skambiu, „mėsingu“, visuose registruose lygaus tembro balsu jam prilygo J.Vaškevičiūtė. Šiame kūrinyje mecosopranas dramaturgiškai net gožia tradiciškai vedantį sopraną, ir puikios formos solistė deramai užėmė lyderės poziciją. Grožėjomės jos atliekamais soliniais fragmentais Liber scriptus, Recordare ir kitais.

Mažiau įtikino likę du dainininkai – S.Janušaitė ir V.Vyšniauskas. Šiuos puikius atlikėjus yra tekę girdėti tikrai geresnės formos. Gal nuovargis (savaitgalį ekspresyvusis tenoras atliko Turidu partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeroje P.Mascagni’o operoje „Kaimo garbė“), o gal liga neleido jiems deramai, visavertiškai įsilieti į muzikinę drobę. Bėdos ypač tapo akivaizdžios solistų kvartetuose a cappella, unisoninėse (Pie Jesu, Agnus Dei ) bei jų solinėse dalyse.

Kauniečių choras masyviu skambėjimu itin tiko šiam kūriniui, jų indėlis solidus, choristai tapo puikia sėkmingo atlikimo sudedamąja dalimi. Kaip ir orkestras, skambėjęs lanksčiai, jautriai, demonstravęs didžiulę dinaminę skalę, žavėjęs darniais varinių pučiamųjų choralais, fagoto, fleitos sudėtingais, nepatogiais violončelių ir kitų instrumentų soli. Meistriškai arijų, ansamblių, tutinių epizodų labirintais vedė dirigento G.Rinkevičiaus mostai.

„Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ tapo įspūdinga ir įkvepiančia simfoninės triados kulminacija.