Trolių šalyje – su mintimis apie Griegą ir Čiurlionį

Trolių šalyje – su mintimis apie Griegą ir Čiurlionį

Balandžio 10–15 dienomis pagal ES finansuojamą Erasmus mainų programą Norvegijoje viešėjo dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogės – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.

Danutė Petrauskaitė

Kelionės tikslas – supažindinti Voldos universiteto kolegijos Muzikos katedros dėstytojus bei studentus su lietuvių muzika ir pasisemti pedagoginės bei administracinės patirties.

Kur gyveno žymusis muzikas

Dažnas keliautojas, išsiruošęs aplankyti Bergeną – gimtąjį Edvardo Griego miestą, neatsispiria pagundai užsukti į Troldhaugeną, kur nuo 1885 m. iki mirties gyveno šis žymus norvegų kompozitorius (1843–1907).

Vietovės pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių – trold, reiškiančių mitologinę skandinavų būtybę trolį, ir haugr – kalvą. Sužavėtas nepaprasto gamtos grožio, E.Griegas ir pasirinko šią kalvotą Nordo ežero pakrantę, apaugusią išlakiais medžiais ir nusėtą apsamanojusiais akmenimis, kur ir pasistatė vilą bei mažytę vasaros trobelę. E.Griegas daug keliavo po įvairias Europos šalis, todėl Troldhaugene daugiausia praleisdavo vasaras, kai būdavo pasibaigę koncertiniai sezonai, kai galėdavo pailsėti nuo didmiesčių triukšmo ir ramiai kurti.

Ten buvo parašyti vėlyvojo laikotarpio jo fortepijoniniai ir simfoniniai kūriniai. Tarp jų – „Vestuvės Troldhaugene“, persunktos norvegiškų liaudies dainų intonacijų ir šokių ritmų, išgarsinusios E.Griego rezidenciją visame pasaulyje. Kompozitoriaus vila nuolat traukia turistų ir muzikos mėgėjų dėmesį ir daug kuo primena M.K.Čiurlionio Druskininkus.

Joje ne tik eksponuojami E.Griego baldai bei daiktai, bet svečių kambaryje, kur rinkdavosi jo artimieji ir bičiuliai, šiandien rengiamos muzikinės popietės. Pianistai turi galimybę skambinti tuo pačiu Steinnway fortepijonu, kuriuo grodavo kompozitorius bei jo žmona Nina. Šį instrumentą sidabrinių vestuvių proga 1892 m. jiems padovanojo draugai. Kadangi kompozitorius buvo labai mažo ūgio (152 cm), tai Hamburgo meistrai, atsižvelgdami į užsakovų pageidavimą, pagamino daug trumpesnes instrumento kojas, kad E.Griegui būtų patogiau muzikuoti.

Troldhaugene prabėgo daug laimingų kompozitoriaus gyvenimo akimirkų. Jo pageidavimu ši vietovė tapo ir jo amžino poilsio vieta. Kalvos uola priglaudė jo ir 1935 m. mirusios žmonos pelenus.

Kylant vis didesniam tarptautiniam susidomėjimui E.Griego gyvenimu bei kūryba, 1995 m. Troldhaugene duris atvėrė Norvegijos karalienės Sonjos inauguruotas muziejus, kuriame demonstruojami kompozitoriaus rankraščiai, dokumentai bei daiktai – krikšto rūbai, Leipcigo konservatorijos baigimo diplomas, didžiulis kelioninis lagaminas ir net jo žilų plaukų sruoga. Kompozitoriaus būta prietaringo – prieš koncertą jis į švarko kišenę įsimesdavo kokį nors talismaną – žaislinę varlytę ar trolį. Pastaraisiais pasakų bei legendų herojais – mažais gauruotais ilganosiais seneliukais, bijančiais dienos šviesos ir gyvenančiais kalnuose, jis itin žavėjosi. Su mįslinga šypsena pasakodavo, kad samanoti Troldhaugeno akmenys – tai ne kas kita, kaip sustingę troliai, ir stengėsi perteikti jų charakterį savo kūriniuose – „Nykštukų eisenoje“ bei „Kalnų karaliaus oloje“. Troliai ir šiandien yra pagrindiniai Norvegijos simboliai, žvelgiantys į turistus pro parduotuvių vitrinų langus.

Snieguotų kalnų papėdėje

Volda – nedidelis Vakarų Norvegijos miestelis Miorės ir Rumsdalio apskrityje, įsikūręs prie fiordo ir ežero, snieguotų kalnų papėdėje. Jame – apie 85 tūkst. gyventojų. Rudenį jų keliais tūkstančiais padidėja, kai suvažiuoja studentai. Mat viena didžiausių ir seniausių šio miestelio įstaigų yra mokytojų kolegija, pradėjusi savo veiklą dar 1895 m. Todėl ir miestelio herbas yra ne kas kita, o rašomoji plunksna.

Šiandien kolegija yra virtusi Voldos universiteto kolegijos Humanitarinių mokslų ir pedagogikos fakultetu. Be jo yra įsikūrę dar trys fakultetai – Socialinių mokslų ir istorijos, Komunikacinių informacijų ir žurnalistikos, Menų bei fizinio lavinimo. Kolegija siūlo 30 bakalauro, 5 magistrų ir 300 vienerių metų kursų programas. Tarp jų – muzikos, vaikų darželių muzikos mokytojų, vaikų choro vadovų, interdisciplininės dramos, muzikos, meno ir amatų programos, su kuriomis ir teko detaliau susipažinti.

Muziką studijuoja apie 80 studentų, kuriems dėsto 8 pedagogai. Lyginant su studijomis Klaipėdos universiteto Menų fakultete, studentų darbas Voldoje yra ne toks instensyvus, tačiau dėstytojai turi daug daugiau įpareigojimų. Kadangi pedagoginės valandos sudaro tik pusę jų krūvio, tad kita jo dalis skiriama ne tik moksliniam-metodiniam darbui bei administracinei veiklai, bet ypač kruopščiam pasiruošimui paskaitoms. Kiekvienas pedagogas, turėdamas savo kabinetą ir asmeninį kompiuterį, internetiniame fakulteto puslapyje privalo įdėti studijų planus, sandus, paskaitų konspektus, namų darbų užduotis, kurias, sulaukę atsakymo, čia pat ir taiso. Tai atima daug laiko, todėl pedagogai prie kompiuterio rymo nuo ankstyvo ryto iki pavakario.

Ypač nelengvos katedrų vedėjų pareigos. Mat jie turi ne tik parengti studijų planus, sudaryti tvarkaraštį, bet ir apskaičiuoti finansinius išteklius, nuo kurių priklauso ir pedagogų algos, ir mokymo turinys – dalykų skaičius bei jų dėstymo trukmė. Tai padaryti nėra lengva, nes mokslas yra nemokamas, o valstybinė parama atkeliauja tik po dvejų metų, kai nemažai besimokančiųjų nubyra, o likusieji įrodo, kad yra pajėgūs užbaigti studijas.

Pinigai yra skiriami ir už pedagogų publikuotus darbus bei jų meninę veiklą. Tad tenka iš anksto rūpintis finansiniu rezervu. Kad jis nėra mažas, teko įsitikinti pamačius gerai įrengtas klases, įrašų studiją, gausią technologinę įrangą.

Voldos pedagogai yra draugiški ir komunikabilūs. Miniatiūrinėje katedros virtuvėje kartu valgo priešpiečius, iš namų atsinešę sumuštinių, o po darbo ne vienas jų skuba į bažnyčią, kur dainuoja chore ar jam vadovauja. Bažnyčia norvegų gyvenime turi itin svarbų visuomeninį ir kultūrinį vaidmenį. Bažnyčiose vyksta ne tik pamaldos, bet ir parapijiečių susirinkimai, chorų repeticijos. O chorų Voldoje yra išties daug – net 19. Jie įvairios sudėties ir įvairaus meninio lygio – daugiausia mėgėjiški. Juose dainuoja bei jiems vadovauja ir kolegijos dėstytojai.

Paskaita ir rečitalis

Voldos universiteto kolegijos atstovai, prieš kelerius metus viešėdami Lietuvoje, užmezgė ryšius su Klaipėdos universitetu. Prasidėję abipusiai dėstytojų bei studentų mainai sudaro galimybę keistis ne tik darbine, bet ir kultūrine informacija.

Šis vizitas sutapo su M.K.Čiur-lionio 100-osiomis mirties metinėmis, todėl didžiausias dėmesys buvo skiriamas šio kompozitoriaus bei dailininko kūrybai. Ir ne veltui, nes, kaip paaiškėjo, jo vardas Voldoje yra mažai žinomas. Šio straipsnio autorės misija buvo savo paskaitoje atkreipti dėmesį į Čiurlionio muzikos ir dailės sąsajas, o pianistės J.Karosaitės tikslas – valandą trukusiame rečitalyje supažindinti klausytojus su lietuvių kompozitorių (M.K.Čiurlionio, B.Dvariono, A.Remesos, V.Barkausko) fortepijoniniais kūriniais. Publika jos atliekamą muziką sutiko itin šiltai ir apgailestavo, kad koncertas buvo uždaras, todėl jo negalėjo išgirsti platesnė auditorija.

Voldos kolegijos Menų fakulteto pedagogai parodė viešnioms iš Klaipėdos didelį dėmesį – ypač Muzikos katedros vedėja Elizabeth Oltedal, pasirūpinusi jų gyvenimo sąlygomis, kompozitorius Magnaras Amas, pasiūlęs dalyvauti intuityvios improvizacijos projekte, o kitą dieną pakvietęs į savo namus vegetariškų pietų, Henny Koppen ir Sveinas Hunnes, aprodę fakulteto patalpas, Leifas Barmenas, surengęs automobiliu ekskursiją po Voldos apylinkes. Visiems jiems – nuoširdžiausia padėka.

Ko galima pasimokyti iš norvegų? Pirmiausia, pagarbos žmogui, jo darbui, meilės gamtai, savo šalies kultūrai ir istorijai.

Kas žavi ir stebina? Socialinis teisingumas, aukštas pragyvenimo lygis, išvystyta mokslo infrastruktūra, tačiau kartu ir nepaprastai aukštos kainos, ilgas 67 metų pensinis amžius, vienodas vyrams ir moterims.

Kas mus sieja? Krikščioniškos vertybės, jūrinės valstybės idėjos, romantinė E.Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos dvasia, tiesianti bičiulystės tiltus. Vienas jų – tarp Voldos ir Klaipėdos – jau yra nutiestas.

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Laima Sugintienė

XXXVI festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ palepino simfoninės muzikos mėgėjus – net tris vakarus klausėmės skirtingų orkestrų interpretuojamos skirtingos stilistikos muzikos. „Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ su G.Verdi „Requiem“ vainikavo simfoninių orkestrų paradą.

Galingi orkestrai ir solistai

Pavasario aromatą skleidė „Kerinti operų ir baletų muzika“ ir jos atlikėjai – LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas M.Staškaus su solistais S.Stonyte (sopranas) ir V.Juozapaičiu (baritonas). Būtent šiems aukščiausio lygio profesionalams prisijungus antrojoje koncerto dalyje, skambant W.A.Mozarto, R.Wagnerio ir G.Rossini’o operų arijoms ir duetams, „aromatai“ ir ėmė sklisti. Mažiau „kvapūs“ (vėlyvas, vėlyvas šiemet pavasaris…) buvo P.Čaikovskio, L.A.Minkaus, M.Theodorakio baletų fragmentai.

Po savaitės, LNSO diriguojant žaviam O.Grangeanui (Prancūzija), siautėme „Romos karnavale“. Lyginant su pirmuoju koncertu – daugiau orkestro spalvų, įdomesnė programa: pojūčius kuteno itin subtiliai niuansuotas H.Berliozo „Romos karnavalas“, preciziškai „perskaityta“ J.Brahmso 2-osios simfonijos partitūra, itin meistriškai „išlukštenta“ B.Bartoko koncerto altui su puikia soliste Ū.U.Žebriūnaite (altas) dramaturgija.

G.Rinkevičius – savo stichijoje

Didžiosios savaitės metu skambėjo ir didis kūrinys – G.Verdi „Requiem“. Jį atliko ir didelis muzikų būrys, scena talpino pusantro šimto atlikėjų: Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinį chorą (meno vadovas Petras Bingelis) bei solistų kvartetą – Sandrą Janušaitę (sopranas), Jovitą Vaškevičiūtę (mecosopranas), Vaidą Vyšniauską (tenoras) ir Maskvos Didžiojo teatro solistą Michailą Kazakovą (bosas).

Kūrinį, kaip visada, ekspresyviai dirigavo ką tik iš įspūdingų gastrolių su Maskvos Didžiojo teatro simfoniniu orkestru grįžęs G.Rinkevičius. (Jiems vėrėsi elitinėmis tituluojamos Vengrijos, Austrijos ir Vokietijos koncertų salės. Tai kiekvieno dirigento „svajonių turnė“, sakė muzikas, šiose gastrolėse pavadavęs susirgusį garsų rusų dirigentą, buvusį ilgametį šio orkestro vadovą Aleksandrą Lazarevą.) Garsėjantis dideliais užmojais dirigentas ir šįsyk buvo savo stichijoje.

Artima G.Verdi operoms

Įspūdingas, didingas septynių dalių gedulingas mišias, inspiruotas daugybės asmeninių netekčių, tarp jų – ir poeto novelisto Alessandro Manzoni, ryškiausio Risorgimento – Italijos Atgimimo atstovo, kurio romanas „Pasmerktieji“ buvo vienas mėgstamiausių kompozitoriaus kūrinių, – mirtys. Tad neatsitiktinai autorius kūrinį vadino Manzoni-Requiem . O kritikai šį „Requiem“ ironiškai titulavo „geriausia Verdi opera“. Ne be pagrindo – juk „Requem“ (1874) kompozitorius kūrė paraleliai su viena įspūdingiausių savo operų „Aida“, o mišių muzikinė kalba yra labai artima jo operoms.

Tuo ne kartą galėjome įsitikinti koncerto metu. Daugelis dainininkų solinių epizodų asocijavosi tai su kantileninėmis ar dramatiškomis garsiausio italų operisto arijomis, o solistų kvartetai – su įspūdingais operų finalais. Instrumentuotės ypatumai kėlė tiesiogines asociacijas su bendraamže „Aida“ : Dies irae pasigirdusios trimitų fanfaros dar ne kartą priminė pergalingo „Triumfo maršo“ skambesį. Itin „operiškai“, net teatrališkai nuskambėjo paskutinioji mišių dalis Libera me.

Kontrastingumas – svarbiausias kūrinio dramaturgijos principas: septynių dalių mišiose rūsčius, grėsmingus vaizdus keitė šviesūs, lyriniai epizodai. Atlikėjai įspūdingai atliko viso kūrinio svorio centru tapusią išplėtotą Dies irae.

Iškėlė kartelę vokalistams

Ypatingas vaidmuo čia tenka vokalistams. Ir ne tik šioji dalis, bet ir visas kūrinys reikalauja „didelių“, galingų ir dramatiškų balsų.

Toks, be abejonės, buvo svečias iš Rusijos, jau pirmuoju soliniu fragmentu Tuba mirum aukštai iškėlęs kartelę kitiems solistams. Stiprus, tačiau neforsuotas, laisvai besiliejantis gražaus tembro bosas dar ne kartą vertė žavėtis (Mors stupebit, dramatiškas rečitatyvas Confutatis, Lux aeterna ir kt.). Solistas patvirtino, kad pelnytai yra lyginamas su legendiniu bosu Fiodoru Šaliapinu, vadinamas jo įpėdiniu, o Placido Domingo interviu prisipažino, kad M.Kazakovas – jo mėgstamiausias rusų bosas.

Sodriu, skambiu, „mėsingu“, visuose registruose lygaus tembro balsu jam prilygo J.Vaškevičiūtė. Šiame kūrinyje mecosopranas dramaturgiškai net gožia tradiciškai vedantį sopraną, ir puikios formos solistė deramai užėmė lyderės poziciją. Grožėjomės jos atliekamais soliniais fragmentais Liber scriptus, Recordare ir kitais.

Mažiau įtikino likę du dainininkai – S.Janušaitė ir V.Vyšniauskas. Šiuos puikius atlikėjus yra tekę girdėti tikrai geresnės formos. Gal nuovargis (savaitgalį ekspresyvusis tenoras atliko Turidu partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeroje P.Mascagni’o operoje „Kaimo garbė“), o gal liga neleido jiems deramai, visavertiškai įsilieti į muzikinę drobę. Bėdos ypač tapo akivaizdžios solistų kvartetuose a cappella, unisoninėse (Pie Jesu, Agnus Dei ) bei jų solinėse dalyse.

Kauniečių choras masyviu skambėjimu itin tiko šiam kūriniui, jų indėlis solidus, choristai tapo puikia sėkmingo atlikimo sudedamąja dalimi. Kaip ir orkestras, skambėjęs lanksčiai, jautriai, demonstravęs didžiulę dinaminę skalę, žavėjęs darniais varinių pučiamųjų choralais, fagoto, fleitos sudėtingais, nepatogiais violončelių ir kitų instrumentų soli. Meistriškai arijų, ansamblių, tutinių epizodų labirintais vedė dirigento G.Rinkevičiaus mostai.

„Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ tapo įspūdinga ir įkvepiančia simfoninės triados kulminacija.

„Knygnešys“ – mėgėjų teatras kine

„Knygnešys“ – mėgėjų teatras kine

Tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ pristatytas Jono Trukano trumpojo metražo filmas „Knygnešys“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Filmo premjeroje apsilankė Valdas ir Alma Adamkai. „Knygnešys“ jau spėjo susilaukti įvairiausių nuomonių. Nuo balandžio jį galima nemokamai parsisiųsti internetu ir įvertinti kūrėjų pastangas.

Aivaras Dočkus

Dirbtinė įžanga ir finalas

„Knygnešys“ turi dvi pradžias ir dvi pabaigas. Nes įžanga ir finalas – savotiški „prilipdiniai“, parsinešti iš ne itin vykusių istorinių epų. Labiausiai į galvą šauna paralelės su Oliverio Stone’o „Aleksandro Makedoniečio“ didaktišku prologu ir epilogu. Pamenate serą Anthonį Hopkinsą, nuobodžiai sukaliojantį gaublį? Mieli vaikučiai, kadaise buvo laikai…

Tik „Knygnešio“ įžanga dar steriliau nuglaistyta. Mokytojas prie stalo auklėjamąja intonacija nusako istorinę situaciją. Kažkaip nejaukiai mėgėjiškai netikra. Ir su dirbtiniu įkvėpimu užpučia žvakę. Senas geras triukas, ypač šauniai atrodantis reklaminiuose „traileriuose“. „Knygnešyje“ šis fokusas – tiesiog akis braižantis „copy – paste“.

Filmo pabaiga – taip pat svetimkūnis. Dar viena nenatūrali patriotizmo pamokėlė. Tik čia gal labiau iš rusiškų propagandinių juostų apie didingą praeitį.

Įkvepianti kamera, bet…

Bet tikroji pradžia (neskaitant „vestuvinio“ perėjimo nuo žvakės užpūtimo) suteikia nenusakomą optimizmo antplūdį.

Titras nurungia originalų užrašą ant Holivudo kalno. Vaizdo gražumas raibuliuoja akių rainelėse. Panoraminiai peizažai su kameros pakilimu pranašauja naująją lietuviško kino erą. Operatorius Saulius Lukoševičius vertas pagyrimo.

Tuomet dingteli mintis, kad idėja apie knygnešių didvyriškus žygius galėtų peraugti ir į pilnametražį reginį. Juk visoje šioje istorijoje susipina daugybė elementų – ir įtemptas persekiojimo trileris, ir aštrokas humoras, nutaikytas į „maskolius“ (Vinco Kudirkos satyros – puikus atspirties taškas), ir romantiški nuotykiai.

…Nuvilia darbas su aktoriais

Tačiau pamąstymai lieka pamąstymais, o „Knygnešio“ jėgos išsenka pasirodžius rusų žandarams. Jie net šautuvų rankose laikyti nemoka. Savaime suprantama, režisierius stengėsi išspausti kuo daugiau komiškumo, bet rezultatas primena klojimo teatro makabriškus „pervaidinimus“.

Žandarai vaizduojami pernelyg dideliais liurbiais, kad iš jų būtų galima juoktis. Ir kokie jie rusai? Jokio panašumo. Nei vidinio, nei išorinio. Klaikiausiai „į pievas grybauja“ Mindaugas Papinigis. Vėl vaidina Vovką iš „Zero 2“. Jis beviltiškai rėkauja ir stūgauja, o kiti du jo draugužiai žirglioja į šonus, lyg durnaropių apsiriję ufonautai.

Žandarų portretai apnuogina didžiausią režisieriaus bėdą – atsainų darbą su aktoriais. Be abejo, kartais Laisvūnas Raudonis ir Valerijus Jevsejevas užčiuopia kokią labiau išsišovusią charakterio gyslelę, bet įsimintinų personažų taip ir nesukuria.

Vadovėlinis trafaretiškumas

Tiesą pasakius, laiko ir erdvės tokiai kūrybai beveik nepalikta.

Nors siužetas trypčioja aplink tą pačią vežimo ašį, veiksmas nenumaldomai gena į priekį. Į niekur. Knygnešys Mažvydas privalo nuolatos dažnai kosėti, nes už pusvalandžio ekrano laiko turi ateiti paskutinioji. Tarp kosulio jis privalo išpyškinti pamokančius šūkius apie degtinės ir knygos skirtumus. Kai kurios frazės nuskamba negrabiai „vadovėliškai“. Ir pats „Knygnešys“ perdėtai vadovėliškas.

O filmo kūrėjai kažkuriame interviu minėjo, jog norėjo išvengti vadovėliško kino. Vadovėliškame kine ir herojai trafaretiniai. Mažvydas su Jurgiu netikroviškai pasistumdo, bando imituoti konfliktą, kuris niekaip neužgimsta. Tuomet tai, ko nėra, užpildoma tuščiais žodžiais, kurie metami kaip jaukas žiūrovams, kad istorija vystytųsi. Bet ji rutuliojasi tik ant popieriaus. Net girtuokliai tavernoje nesugeba paprastai „nulūžti“. Sinchroniškai padeda galvas. Štai jums puikiausias liaudies ansamblėlio „numeriukas“. O kai Mažvydas maišu talžo Jurgį, postringaudamas apie meilę Lietuvai… Čia jau nebeįmanoma suvaldyti juoko. Tikra „Amerika pirtyje“, suvaidinta Bezdonių kaime. Tuo metu dar ir muzika dramatiška pasigirsta, tarsi prieš mūšį su šimtais mitinių žandarų iš Rusijos pragaro.

Tiesa, filmo kūrėjai kalbėjo apie lietuvišką humorą… Bet ir jis – iš mėgėjų teatrų spektaklių. Be abejo, čia skonio reikalas. Juk ir į tokio humoro festivalius susirenka pilnos salės žiūrovų.

Patriotiškas netikėjimas

Tai, jog siužetas neišvengiamai veda į Jurgio persiauklėjimą, tampa aišku kažkur nuo „Knygnešio“ vidurio. Bet vidinis lūžis taip ir neįvyksta, nėra to itin svarbaus „trakštelėjimo“, kuris perkeltų į magišką „aš tikiu tuo, kas vyksta ekrane“ lauką. Būtent čia prasideda tikrasis kinas ir kontaktas su žiūrovais. Be šito „Knygnešys“ lieka tik gražia patriotine idėja. Tiksliau, tos idėjos kontūrais, dažnai nejaukiai peraugančiais į parodiją.

Antroji filmo dalis akmeniu rieda nuokalnėn. Prisideda nereikšmingi epizodai su kaimo mergelėmis, ožio ragų tampymu, žandarų slampinėjimu. Visiškai pribaigia Motiejaus Valančiaus pasirodymas. Čia net ir apie mėgėjų teatrą kalbėti beprasmiška. Mokyklos dramos būrelis. Ypač toji šypsena supratus, jog kontrabandininkas netrukus taps knygnešiu.

„Knygnešio“ kūrėjus galima pagirti už ryžtą kovoje su alkoholizmu. Taip pat tai – puiki vaizdo medžiaga besimokantiems Lietuvos istorijos ir ugdantiems tautinę savimonę. Gal kam sukils sveikas patriotizmas (kaip kadaise Vincui Kudirkai) ir nuspręs nebekelti sparnų užsienin? Beje, filme yra ir porelė pavyzdingai šmaikščių frazių (pvz. „Koks reikalas? Skambantis!“). Na, o pabaigos titrai su knygomis – tiesiog išverčiantys iš klumpių. Būtinai pasinaudokite proga pamatyti „Knygnešį“.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Knygnešys“.

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2011 m. kovo 19 d. kino centre „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje, festivalyje „Kino pavasaris“.

Žanras: vaidybinis / kostiuminė

drama.

Trukmė: 36 min.

Režisierius: Jonas Trukanas.

Prodiuseriai: Paulius Juočeris, Justinas Piliponis, Tadas Bojarskas.

Aktoriai: Laisvūnas Raudonis, Valerijus Jevsėjevas, Vytautas Kupšys, Algirdas Dainavičius, Mindaugas Papinigis, Valentinas Krulikovskis, Artūras Aleksėjevas.

Scenaristas: Simonas Jatkonis.

Operatorius: Saulius Lukoševičius.

Kompanijos: A.Adamkienės labdaros ir paramos fondas.

Dialogai: lietuvių, rusų kalbomis.

Subtitrai: lietuvių, anglų kalbomis.

Amžiaus cenzas: T.

Siužetas: 1869 m. Lietuva imperinės Rusijos sudėtyje. Lietuviškas raštas uždraustas, tačiau represijos susilaukia netikėto atsako – visoje Lietuvoje išplinta slaptos lietuviškos mokyklos, o lyg iš niekur atsiradę knygnešiai pradeda platinti lietuviškus spaudinius. Nors didelė dalis visuomenės dar abejinga lietuvybei, knygnešių gretos auga… Spalvingas XIX a. Lietuvos kaimo gyvenimas, humoras, nuotykiai, pavojai ir sunkūs pasirinkimai – tai tik menka dalelė to, su kuo susiduria plevėsa Jurgis, susipažinęs su knygnešiu Mažvydu.

„Jazz Voices“: fiesta, verta atostogų

„Jazz Voices“: fiesta, verta atostogų

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

Gaiviu oro gurkšniu džiazo muzikos gerbėjams tapęs „Jazz Voices“ konkursas 10-mečio jubiliejų įprasmino nevaikiškai solidžiai. Keturios dienos, kupinos ne tik konkursinių pasirodymų jaudulio, bet ir koncertų, kuriuose spindėjo aukščiausio lygio džiazo atlikėjai. Stilingas gero skonio muzikos maratonas, pretenduojantis į festivalio titulą? „Manau, kad tokio solidaus turinio ir apimties renginys jau kvepia festivaliu“, – neabejoja „Jazz Voices“ sumanytojas bei prodiuseris, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas Steponas Januška.

Teks užsiauginti žiūrovus

– Šiemetis konkursas išaugo marškinėlius ir erdvių prasme – Universitetą iškeitėte į Klaipėdos koncertų salę. Neišvengiamybė, renginiui išėjusi tik į naudą?

– Sutalpinti visus žiūrovus Menų fakulteto salėje iš dalies jau būtų neįmanoma. Kita vertus, Universiteto salė labiau skirta studentams, akademinei visuomenei, o „Jazz Voices“ turinys jau verčia išvesti jį į plačiąsias mases.

– Kaip vertintumėte publikos susidomėjimą šiuomečiu renginiu?

– Gana gerai, nors ir ne idealiai. Klaipėdoje per daugelį metų susiformavo atitinkama džiazo klausymo praktika – kad muzika skamba atviroje erdvėje ir tai yra nemokama pramoga. Tokia demokratija garsus Pilies džiazo festivalis, didesnė dalis nemokamų renginių vyksta ir Jūros šventės metu. Tad publiką reikia ugdyti iš naujo, kad žmonės tokios muzikos norėtų klausytis kitokioje aplinkoje.

Visi džiazo festivaliai Lietuvoje, bent jau pagrindiniai jų renginiai, vyksta uždarose erdvėse. Ir tai lemia visai kitokią klausymo kultūrą. Gerąja prasme norisi, kad mūsų konkursas išsiugdytų ir žiūrovus, kurie patirtų malonumą niekieno netrukdomi stebėti talentų pasirodymą arba klausytis džiazo muzikos, labai giliai suvokiant tiek šios muzikos prigimtį, tiek muzikanto meistriškumą, tiek to muzikinio projekto pagrindinę mintį ir jausmus.

– Kaip, jūsų akimis, pasiskirstė publikos srautai, kalbant apie konkursinę ir koncertinę „Jazz Voices“ programą?

– Manyčiau, kad konkursinė programa labiau domino specialistus, muzikos pedagogus, moksleivius bei studentus. Ir tai buvo akivaizdu – beveik visus salėje matytus žmones pažįstu, jie suvažiavo iš įvairių Lietuvos miestų, taip pat turėjome svečių iš Estijos, Latvijos.

O jau koncertinė programa sutraukė tuos, kurie džiazo muzikos norėjo pasiklausyti koncertinėje aplinkoje. Juos domina galutinis produktas, meistriškumas.

Mūsų festivalio tikslas pripratinti į koncertus atvažiuoti tuos žmones, kurie dalyvauja įvairiuose džiazo festivaliuose. Pavyzdžiui, publika, kuri įpratusi važiuoti į Kauno džiazo festivalį, skiria jam tris keturias dienas. Ne veltui ir mes pasirinkome šūkį – „Imkite atostogas ir važiuokite į Klaipėdą!“. Tikiuosi, kad jis turės prasmę, ir žmonių, kurie įvertins mūsų festivalio programą, jos apimtį, kasmet daugės, jie specialiai atvažiuos į rimtą renginį Klaipėdoje.

Ir staigmenos, ir atradimai

– Kokį įspūdį susidarėte apie šiemečius laureatus?

– Kiekvienas iš aštuonių finalininkų pretendavo į Didįjį prizą, o tai rodo nepaprastai aukštą dalyvių lygį. Tai didelė sėkmė bet kokiam konkursui. Norėtųsi, kad kasmet sulauktume tokių konkurentų, kurie yra panašaus lygio, nes tai labai pakelia konkurso prestižą ir galiausiai nenuvilia tų, kurie jame dalyvauja.

Šiemet į finalą pateko net du vaikinai. Tai yra be galo didelis išskirtinumas vokalinio džiazo srityje, juolab kad abu – itin aukšto lygio vokalistai.

Pagrindinio prizo laimėtoją Wojteką Myrczeką buvau girdėjęs prieš keletą metų konkurse Lenkijoje ir atkreipiau dėmesį, kad tai labai talentingas ir rimtai džiazo aukštumų siekiantis jaunuolis.

Tiek šio vokalisto atlikimas, tiek pasirengimas aiškiai demonstruoja jo žinias, gebėjimą improvizuoti iš karto, o tai yra didelė dovana.

Išskirčiau labai tvirtus vokalo, jo valdymo pagrindus, kurie paprastam klausytojui dažnai telpa į du žodžius – dainuoja gerai. O jau profesionalai tai gali išskaidyti į smulkesnes technines detales.

Pirmąją vietą laimėjusios latvės Jekaterinos Šariginos stiprioji pusė – nepaprastai subtilus, šiltas, net, sakyčiau, intelektualus balsas. Vokalistė demonstravo labai estetišką dainavimą, kai iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodo, kad žmogus nieko ypatinga neparodo, tačiau viskas atliekama itin gerai ir šiltai. Tai iš karto pastebėjo dauguma komisijos narių. Jekaterina pelnė ir papildomą diplomą už laisvąją programą.

Antroji vieta buvo skirta anglei Paolai Bottomley-Vera, kurios privalumas – kaip moteriai ne taip dažnai pasitaikanti talento savybė – labai geras, užtikrintas vokalinės technikos valdymas improvizacijoje. Tada sakoma, kad vokalistas dainuoja kaip instrumentalistas, tarkime, kartu su bet kokiu saksofonininku jis gali kaip lygiavertis partneris pateikti visą muzikinę informaciją.

Paola Vera buvo labai ekspresyvi, įtaigi, užtikrinta, nė vienoje vietoje nesuabejojome, kad ji kažką daro dirbtinai, už tai atlikėja ir sulaukė tokių gerų vertinimų. Neatsitiktinai ji pelnė ir papildomą diplomą kaip geriausia improvizuotoja.

Be abejo, smagu, kad trečioji vieta atiteko Klaipėdos džiazo mokyklos atstovei Editai Bodrovaitei – tai viena mano studenčių, kuri keliauja džiazo olimpo link. Ir kai tokia aukšta vieta pasiekiama tokio aukšto lygio konkurse, kurį drąsiai galima vadinti vienu geriausių Europoje, dvigubai džiugu. Tai yra savotiškas pasitvirtinimas, kad einame teisingu keliu ir teisingai mokome džiazo muzikos, būdami taip toli nuo jos gimtinės Amerikos.

Manyčiau, kad šiandien Editos balso valdymo technika – puiki, ji demonstruoja labai aukštą dainavimo kultūrą. Tokiame užsispyrime ir troškime būti scenoje džiazo artiste įžvelgiu didelį potencialą, esu tikras, jog tai dar duos gerų rezultatų.

Žinoma, tai, kad Edita laimėjo žiūrovų prizą, yra savotiška namų sienų pagalba, bet manyčiau, jog tai sąžininga, tikra. Klaipėdos publika yra įrodžiusi, kad balsuoja ne tik už savus, bet ir už tuos, kurie verti šio prizo.

Skirtingų kategorijų lygos

– Kokie vis dėlto aspektai nulėmė, kad buvo išskirtas būtent tas, o ne kitas Didžiojo prizo laimėtojas?

– Aspektas vienas – balų vidurkis. Kiekvienas komisijos narys balsavo savaip, nors visi vadovaujasi vienodais kriterijais. Tai taip pat laikyčiau teisinga sistema, nes vidurkis reiškia, kad vis tiek laimi geriausias.

– Ar kiek neapmaudu, kad iš keturių Lietuvos atstovių ryškesnio įvertinimo sulaukė tik viena?

– Ne apmaudu, o laimė, kad į finalą pateko bent viena. Nes pagal tokį lygį, kokį demonstravo dalyviai, galėjo nepatekti nė viena.

Šia prasme regiu vieną tendenciją, kurią ilgainiui norėtųsi pakeisti. Lietuvai konkurse dažniausiai atstovauja studentai, kurie vokalinę džiazo muziką studijuoja daugiausia penkerius metus. O užsienio atstovų amžiaus vidurkis siekia maždaug 30 metų.

Užsieniečiai būna baigę studijas, koncertuoja po visą pasaulį, važinėja po prestižinius pasaulio džiazo klubus. Tokie subrendę artistai būna išleidę ir ne vieną solinę kompaktinę plokštelę – tai visiškai kita lyga. Ir mes dar sugebame kažką pasakyti, kažką įrodyti, pademonstruoti neįtikėtinai didelį potencialą. Bet tendencija turi byloti ką kita. Laukiu, kada mūsų konkurse ims dalyvauti Lietuvos atstovai, kurie jau spėjo įgyti tam tikros profesinės patirties džiazo scenoje.

Lietuviai turi iš esmės pakeisti požiūrį į savo profesiją, pašaukimą ir karjerą. Didesnė dalis mūsų jaunųjų džiazo muzikantų manosi esą pasaulio bamba, kad jie geriausi. Bet taip galvoja tik jie ir tik tol, kol sėdi Lietuvoje. Akivaizdu, jog daugelis bijo eiti į konkursus, nes baiminasi, kad juos kažkas atvirai pradės kritikuoti arba jie praloš. Todėl neretai žmonės prisikuria įvairių, sakyčiau, naivių filosofijų, kodėl nedalyvauja, bando teisintis, kad tai subjektyvu, ir panašiai. Tačiau po tokiais pasiteisinimais nėra esmės. Dažno lietuvio biografija ne šiaip kukli – ji tuščia, nieko nesakanti. O įvairūs konkursai – šiuolaikinio profesionalaus džiazo artisto vizitinė kortelė.

Iš ministerijos – nė cento

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad jau dabar gyvenate kitų metų planais?

– Kad ir kaip būtų, didžiausias darbas organizuojant tokį renginį – rėmėjų paieška. Apgailėtina, kad tam turi skirti daugiau nei pusę metų – kaip koks superdiplomatas esi priverstas keliauti iš vienos „ekonominės“ ministerijos į kitą, susipažinti su įvairių įmonių veikla ir jų rodikliais, nes mūsų nepalaiko pati pagrindinė institucija – Kultūros ministerija. Tai tik dar kartą įrodo, kad šiandien Lietuvoje nėra kultūros strategijos ir politikos. Kaip meno žmogus, esu tuo pasipiktinęs, man tai nesuvokiama.

Jei „Jazz Voices“ rodo tikrai gerus rezultatus, kuriuos įvertina ir užsienyje, tai pati geriausia Lietuvos kultūros sklaida pasauliniu mastu. Duokime paramą tokiems renginiams, ir tai atsipirks su kaupu. Bet mes iš Kultūros ministerijos negavome nė cento. Nors tai buvo jubiliejinis renginys, kuris įrodė savo tęstinumą, tradiciją, prestižą – visus aspektus, kurie neabejotinai verti paramos valstybiniu lygiu.

A.Vizgirda: teatre pasiilgstu vaidmens

A.Vizgirda: teatre pasiilgstu vaidmens

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Šiandien uostamiesčio Pilies teatre – ypatingas vakaras. Jo vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda švenčia net du jubiliejus – 60-ąjį gimtadienį ir kūrybos teatre 40-metį. Ta proga bus rodomas spektaklis „Šilkas“, Pilies teatre gyvuojantis jau 10 metų. Su jo režisieriumi kalbėjomės apie teatrą ir gyvenimą, kuriame, Antono Čechovo žodžiais, reikia „nešti savo kryžių ir tikėti“.

Geriausias gyvenimo laikas

– Kodėl tokia proga rodysite būtent „Šilką“?

– Dabar yra labai daug negatyvių spektaklių, kurie manęs, kaip režisieriaus, netenkina. Ir net kai pastato koks nors garsus režisierius. Jeigu gimsta penktas ar dešimtas jo spektaklis – ir visąlaik negatyvus, kuriame matai tiktai, deja, žmones-schemas, tai bent jau pačiam norisi neįšokti į tą patį traukinuką. O „Šilke“ vis dėlto yra labai daug gerų dalykų sielai, ko šiandien labiausiai reikia. Vaidina dvi puikios aktorės – Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Taigi sutikti antrąjį jubiliejų su tuo pačiu spektakliu, manau, nėra taip blogai. Savo 50-metį švenčiau su „Šilko“ premjera. Šiandien jis bus vaidinamas jau 80-ąjį kartą.

– Ar daugiau turite tokių širdžiai brangių spektaklių iš tų 80-ties, kuriuos esate pastatęs?

– Neabejotinai turiu. Kadangi pastebėjau, kad vieniems vardiju vienus, kitiems – kitus, tai pamėginau anąkart pats sau pasižymėti, kurie yra brangiausi. Kiti sako, kad „Teatro Liepų gatvėje 68“ periodas mano biografijoje pats gražiausias. Ne. Nors ten buvo „Vilčių nemunai“ ir „Ekvus“. Toliau mano sąraše – Klaipėdos dramos teatre pastatytos „Kruvinos vestuvės“ ir „Elektrai skirta gedėti“, Kauno dramos teatre – „Pietūs su Liudviku“, Klaipėdos Pilies teatre – „Tėti, tėti, vargšas tėti“, „Orkestras“, „Žmogus su geležiniu dančiu“, „Šilkas“ ir „Milijono šypsenų miestas“.

– Bene daugiausia – Pilies teatre?

– Todėl, kad su juo susijęs ilgiausias mano gyvenimo periodas – vis dėlto 26 metai. Labai daug gražių spektaklių buvo Vilniuje – mano pačių pirmųjų. Ten 13 metų dirbau Naujosios Vilnios teatre. Buvę jo aktoriai – labai protingi, išsilavinę žmonės, kultūroje iki šiol gerai žinomi. Neseniai buvome susitikę, ir jie man pasakė, kad jų geriausias gyvenimo laikas buvo būtent tada, kai egzistavo tas teatras.

Profesija – ir hobis

– O pats ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote tokią profesiją?

– Ne. Drąsiai galiu pasakyti – ši profesija mane tam tikra prasme irgi pasirinko. Juk mano gyvenimas sutampa su hobiu. Turėti profesiją, kurią myli, kuri yra ir didžiausias laisvalaikio pomėgis – tai jau didelė dalis laimės. Taigi savo darbo niekada nelaikiau sunkiu. Gal tik anksčiau apie tai viešai nekalbėjau. Sunkumai atsiranda tik tokie ir tuomet, kai mes patys savo žmogiškais charakteriais paverčiame savo dienas pragaru.

Bet dabar pasikeitė sąlygos, susiklostė labai negera atmosfera žmogui gyventi Lietuvoje. Be galo gražus buvo ėjimas į nepriklausomybę, pamatėme daugybę gražių žmonių… Paskui jie kažkur dingo, ir štai mes atsidūrėme aferų, rietenų, benešančių kudašių iš Lietuvos žmonių saloje. Taip, dabar aš galėčiau apsieiti be teatro. Galėčiau nestatyti spektaklių, susirasti kitą hobį.

– Betgi manoma, kad teatras yra kryžius, kurį reikia garbingai nešti?

– Jeigu teatras yra atsakomybė, misija, kalbėjimas su tauta – tuomet taip. Bet kasdiene, buitine prasme aš teatre ir savo profesijoje nematau jokio kryžiaus. Bent jau manęs jis neslegia.

– Ar per tiek metų pasikeitė jūsų požiūris į teatrą ir jo misiją?

– Nelabai. Teatras vis tiek yra šauklys. Kas gi kitas, jei ne teatras atvedė mus į nepriklausomybę? O aš visąlaik kreipiausi ir ypač dabar kreipiuosi į žmogų, į individą – gyvą, įdomų, keistą. Todėl, kad mes visi esame Dievo kūriniai, visi esame vertybės. Kiekvienas esame visiškai atskiras. Mes ne prie gamtos, mes esame gamta. Mano individas visąlaik ieškojo sau vietos po saule ir kartais, manyčiau, likdavo nesuprastas. Prisimenu, po spektaklio „Žolyno arfa“ Klaipėdos dramos teatre premjeros perskaičiau visai gerą straipsnį, kuriame, be kita ko buvo nuoširdžiai stebimasi, o ką gi mes turime bendra su kažkokia indėnų žole. Ne apie indėnų žolę ten buvo kalbama. Tame spektaklyje vargšės senos bobulytės ieško sau vietos po saule, jos kariauja ne tankais, o savom, joms suprantamom priemonėm už be galo gražius, jautrius dalykus. Toks aš išlieku ir šiandien. Tik šiandien, deja, iš tiesų nenustebčiau, jeigu mano keistuolis, koks nors pamišėlis išeitų kariauti už savo teises ir su tanku. Todėl, kad laikmetis negeras.

Turi būti įvairus

– Tai jis daro žmogų piktą? Kalbama, kad ir menininkai tapo labai pikti.

– Kažkas neseniai manęs paklausė, ar nebijau likti vienas. Tikrai nebijau. Todėl, kad vienas su savimi labai gerai susitariu. Ir netgi kartais pajuntu, kas yra visiškai tobula. Dėl piktumo mus galima pateisinti. Nes nėra tvarkos niekur. Net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Pas mus įstatymai – sau, gyvenimas – sau. Ir moraline prasme mes nepriklausomybę, laisvę suprantame primityviai – galima viską daryti. Kažkas yra gerai pasakęs, kad demokratija visų pirma yra pasirinkimas pareigos. Labai liūdna darosi, nes, man atrodo, dar niekada nebuvome taip pasimetę tarp vertybių. Žiūrėkite, vaikai neša kudašių į Vakarus, o tėvai teisina juos ir net džiaugiasi, kaip tai yra gerai. Mano šeimos žmonių irgi yra išvykusių iš Lietuvos. Nebijau pasakyti, kad jų požiūris į Lietuvą – labai blogas. Aš tame nieko gera nematau.

– O teatre? Kokį vaidmenį atlieka jis šioje mūsų gyvenimo situacijoje?

– Pas mus teatras labai dažnai suprantamas taip: būk Nekrošiumi arba niekuo. Tai yra labai blogai. Jis turi būti įvairus. Neseniai pagalvojau, kokie gi geriausi spektakliai per pastaruosius kelerius metus mano matyti Klaipėdoje?.. Man labai patiko ir buvo naujas G.Padegimo studentų „Miestas“, labai gražūs V.Anužio su tarptautiniu kursu pastatytas „Stiklinis žvėrynas“, laiku pasirodęs mano „Milijono šypsenų miestas“ ir neseniai Vilniaus Mažojo teatro mums atvežtas „Mistras“. Yra ar nėra juose tas teigiamas herojus, vis tiek juntamos gėrio paieškos. Jeigu žiūrėsime tik negatyvius spektaklius, kurių yra labai daug, galiausiai tai nusibos. Ir nebenorėsime eiti į teatrą.

Gyvendamas Vilniuje per savaitę 5–6 kartus eidavau į teatrą. Dabar Klaipėdoje – daug rečiau. Logiška priežastis, kad čia teatrų šiek tiek mažiau. Bet kita priežastis, kad aš, nors ir pats dažnai būnu formos režisierius, teatre pasiilgstu vaidmens. Dabar jame vis dėlto vyrauja schemos. Ir mes einame ten, kur pasirodo gyvas žmogus. Su savo visom keistybėm, bėdelėm, vargeliais, visiškai ne revoliucionierius, nebūtinai Faustas ar Hamletas, bet gyvas žmogus. Ir prisimenam tuos spektaklius, kuriuose buvo fantastiškų vaidmenų.

Svarbiausia – individualybė

– Jums teko dirbti ir su mėgėjais, ir su profesionalais aktoriais – didelis skirtumas rezultatui, kurio siekiate?

– Sunku pasakyti… Su geru aktoriumi profesionalu dirbti yra lengviau. Todėl, kad jis tau pagalbininkas, tu kartais gali ir ilsėtis. Jei individualybė yra imli, ji labai daug padaro. O rezultatas… Esu daug kartų matęs, kai mėgėjų spektaklis buvo kur kas geresnis, emocionalesnis nei profesionalų. Vėlgi grįžtu prie individualybės, prie to gamtos vaiko ir gamtos dovanos. Jei aktorius geras ir turi tą dovaną, jeigu individualybė, nebaigusi aktorinių mokslų, irgi turi gamtos dovaną, abiem atvejais bus geras spektaklis.

– Kas jums, kaip režisieriui, teatre svarbiau – procesas ar rezultatas?

– Procesas. Aš išleidęs premjerą pasijuntu visiškai niekam nereikalingas. Vien dėl to, kad viskas, aš atsisveikinu. O kurdamas spektaklį prie aktoriaus eini tai iš vienos, tai iš kitos pusės, ir fiziškai, ir dvasiškai, ir pasišneki, ir kavos išgeri… Ir tu pamatai kartais, ko visai nesitikėjai pamatyt. Ir artistas padaro tai, ko pats iš savęs nesitikėjo. Čia yra pats maloniausias dalykas. Nors dabar teatras eina amerikonų pramintu baisiu keliu. Net kai turim laiko mėnesius, mes forsuojam spektaklių pastatymus – pamanykit, „kaip gražu“, kad aš paskutinį darbą pastačiau per 22 dienas!.. Kam to reikia? Mes gyvename nedideliame mieste ir sergame kažkokiom baisios provincijos ligom. Mes galim statyti daug ilgiau, galim kūrybiškai dirbti ir padaryti daug įdomiau, o ne vaikytis Niujorko bloguosius pavyzdžius. Gal tai Niujorkui ir tinka, aš neanalizuosiu. Bet čia eidamas į teatrą aš noriu pamatyti, kaip pasikeitė tas ar kitas aktorius, ką jis atrado, ką naujo pamatė pasaulyje, o ne žiūrėti greitai sukurptą spektaklį.

– Dar ne kiekvienas režisierius Lietuvoje turi savo teatrą – tai laimė?

– Dauguma jau turi. Nebijau būti senamadiškas, man atrodo, kad nėra gerai, jei režisierius nuolat stato visuose šalies teatruose. Pasimali šiame naujovių katile ir grįžti prie paprastos tiesos, atrastos praėjusiame amžiuje, – J.Vachtangovo minties, kad teatras egzistuoja konkrečiame mieste, konkrečiu laiku ir turi savo trupę. Manęs kažkas paklausė, kaip aš žymus pasaulyje. Niekaip. O kodėl turėčiau? Visi režisieriai tampa žymūs pasaulyje, jeigu stengiasi sukurti spektaklį savo miestui. Neturiu, manyčiau, didžiai provincialaus bruožo – būtinai pastatyti spektaklį vilniečiams. Jeigu aš čia jį gerai pastatysiu, kažkas pamatys ir iš Vilniaus, ir iš Suomijos. O spektaklio kūrimas tarptautinei publikai man yra nesuprantamas dalykas. J.Miltinis yra idealus pavyzdys – pas jį į Panevėžį važiavo visos 15 respublikų.

– Pasitikite publika?

– Taip. Bijau, kad teatrui, jaunajai kartai reikia gerokai pasitempti prieš publiką. Joje yra labai sumanių žiūrovų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Kazlų Rūdoje.

1966–1969 m. mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, 1979–1983 m. studijavo Maskvos B.Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie J.Vachtangovo akademinio dramos teatro, stažavosi pas lenkų teatro grandą Jozefą Štainą.

1970–1984 m. – Vilniaus Naujosios Vilnios teatro režisierius.

1971 m. – pirmasis spektaklis „Noriu kalbėti“ pagal Just. Marcinkevičių Naujosios Vilnios teatre.

Nuo 1984 m. – Klaipėdos „Teatro Liepų gatvėje 68“, vėliau – Pilies teatro vadovas ir režisierius.

Per 40 kūrybos metų pastatė 80 spektaklių Naujosios Vilnios, Pilies, valstybiniuose Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose.

Spektakliai rodyti daugiau nei 20 pasaulio šalių, festivaliuose Sevastopolyje, Feodosijoje, Kijeve, Kaliningrade.

Apdovanotas kauniečių „Fortūna“ už spektaklį „Pietūs su Liudviku“ Kauno dramos teatre (2007) ir Klaipėdos „Padėkos kauke“ už „Milijono šypsenų miestą Pilies teatre (2009).

Daugybės proginių ir šventinių koncertų, masinių renginių, Jūros šventės (1997), „Gaudeamus“ fragmentų (2001), Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalio (2002), Pasaulio lietuvių dainų šventės (2003) režisierius, inscenizacijų autorius, vertėjas.

Tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ sumanytojas ir organizatorius. Šiemet vasarą Klaipėdoje rengia jau 16-ąjį „Šermukšnio“ festivalį.

Mėgsta keliauti, kolekcionuoja akmenis.

Trumpai

Trumpai

Trijų paroda „Esu“

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje balandžio 9 – gegužės 3 dienomis veikia trijų Lietuvos pajūrio menininkų kūrinių paroda „Esu“. Joje pristatomi Nido Arkušausko piešiniai, Rolando Marčiaus tapyba ir Gyčio Skudžinsko fotografijos. Formaliai šį projektą galėtume įvardinti kaip autoportretų, kuriamų skirtingomis priemonėmis, ekspoziciją. Tačiau tai daugiau asmeninės perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje ir kultūroje paieškos. Kiekvieno autoriaus individualus požiūris nurodo tam tikrą šiandien gyvenančio ir kuriančio žmogaus veiklos ir tapatumo paieškos aspektą. Po 15 metų iš JAV į Klaipėdą sugrįžusio R.Marčiaus autorinė tapybos paroda „Spalvoti sapnai“ rytoj bus atidaryta ir Klaipėdoje, Baroti galerijoje.

Prisistatys jaunieji kūrėjai

Šiandien uostamiestyje lankytojams duris atvers „JEKlai(pė)da 2011“ ekspozicija – 2011–2013 metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalės atrankinė paroda. Dalyvauti JEK bienalėje šiemet pretendavo 141 menininkas iš Lietuvos. Komisija atrinko 18 autorių, kurių darbus iki gegužės vidurio bus galima pamatyti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Per vernisažą 17 val. bus paskelbti aštuoni finalininkai, atstovausiantys Lietuvai 2011–2013 metų JEK bienalėje. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau šiais metais prisijungsianti Vokietija. Per trejus metus JEK bienalės ekspozicija aplankys jas visas.

Vokiečių kultūros dienos

Klaipėdoje, Nidoje ir Šilutėje gegužės 4 – birželio 19 dienomis vyks 13-osios „Vokiečių kultūros dienos“. Tai didžiausias Klaipėdos vokiečių bendrijos projektas. Jis Lietuvos pajūrio gyventojams ir svečiams šiemet padovanos 14 renginių. Nemokamai bus rodomi filmai, koncertuos Torstenas Riemannas, bus pristatyta knyga „Klaipėdos bauhauzas“, moksleivius suburs vokiškų dainų festivalis, vyks detektyvinės literatūros paroda, susitikimai su rašytoja Bettina Thierig ir aktoriumi Herbertu Tennigkeitu, veiks fotografijos dirbtuvės jaunimui su Jackueline Esen. Vienas festivalio akcentų – Barbaros Wachendorff režisuotas spektaklis „Rojaus kelias“ pagal Ullos Lachauer romaną. Tai bendras lietuvių ir vokiečių projektas.

Lėlių teatrų festivalis

Gegužės 6–8 dienomis Klaipėdoje šurmuliuos VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis 2011“. Jo „žalios energijos“ idėją spinduliuos lėlių spektakliai, atkeliavę iš Vilniaus ir Kauno, taip pat Lenkijos, Prancūzijos bei Rusijos. Festivalyje vaidins ir jo rengėjas Klaipėdos lėlių teatras. Per tris dienas lėlių teatrų šventėje uostamiestyje publikai bus pristatyti 11 spektaklių. Jie šiemet bus vaidinami dviejose erdvėse – uostamiesčio Lėlių teatre ir netoliese esančioje Kompozitorių namų salėje. Bilietai į spektaklius – po 12 Lt. Jau šiomis dienomis bet kuriuo metu ir bet kurioje Klaipėdos senamiesčio vietoje galima sutikti bežingsniuojantį ir apie artėjantį festivalį visiems skelbiantį jo idėjinį vadą Karakumų asilėlį.

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Prieš savaitę Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidarytoje dailininko Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) tapybos parodoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ – emocionalūs ir nostalgiški lietuvių išeivijos menininko vizualiniai apmąstymai.

Danguolė Ruškienė

Tik nedidelė palikimo dalis

Pernai pavasarį Lietuvą pasiekusi Č.Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią LDM dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus Saulius Janušas, pirmiausia buvo pristatyta Radvilų rūmuose Vilniuje. Ten vykusioje išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“ su kitų autorių kūriniais buvo eksponuojami ir keli Č.Janušo darbai. Praėjusią vasarą dalis šios kolekcijos pasiekė pajūrį. Parodos buvo surengtos Palangos gintaro muziejuje ir Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje.

Jau tada buvo galima susipažinti, tiesa, fragmentiškai, su vieno įdomiausių Lietuvos tarpukario tapytojo marinisto kūryba. Artimesnė ir nuodugnesnė pažintis su šio autoriaus kūrybiniu palikimu visuomenei pasiūlyta šiemet, Č.Janušo drobes ilgesniam laikui įkurdinant P.Domšaičio galerijoje, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatoma visa (88 kūrinių) iš JAV gautų darbų kolekcija.

Kaip teigė kolekcijos savininkas S.Janušas, tai, ką jam pavyko išsaugoti ir kas šiuo metu eksponuojama uostamiestyje, yra tik nedidelė jo tėvo kūrybinio palikimo dalis. Daugybė drobių, dar autoriui gyvam esant, papildė privačias kolekcijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Belgijoje ir tik keletas – Lietuvoje.

Č.Janušas buvo produktyvus ir populiarus autorius. Nors tapyba nebuvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, jį galima priskirti prie komerciškai sėkmingų dailininkų. Č.Janušo paveikslus noriai įsigydavo ne tik lietuvių išeiviai, bet ir kitų šalių meno kolekcininkai. Tarpukariu buvęs vienas žinomiausių ir mėgstamiausių Lietuvos dailininkų, šiandien jis priskiriamas lietuvių išeivijos tapytojams ir geriausiai žinomas jūrinio peizažo kūriniais.

Gyvenimas – jūros fone

Marinistinių motyvų aktualumą dailininko kūryboje lėmė nuolatinis jo kontaktas su jūra, dėmesys vandens telkiniui – kaip centriniam objektui. Beveik visas Č.Janušo gyvenimas praėjo jūros fone.

Jis gimė Feodosijoje, prie Juodosios jūros. Ten prasidėjo ir ankstyva jo pažintis su rusų marinisto Ivano Aivazovskio kūryba, kuri neabejotinai turėjo įtakos jaunos, kūrybingos asmenybės formavimuisi. Vėliau, Č.Janušo tėvams grįžus į Lietuvą, apsigyveno Palangoje, mokėsi Klaipėdoje. Net ir išvykęs iš pajūrio, pernelyg neatitolo nuo marinistinės tematikos. Atostogų metu su kolegomis dailininkais lankydavosi Kuršių nerijoje, kur akylu realisto žvilgsniu drobėje ir atmintyje fiksavo permainingą jūros charakterį.

Galiausiai, atvykęs į Niujorką, kuriame gyveno iki pat mirties, Č.Janušas įsikūrė temperamentingo Atlanto vandenyno kaimynystėje, kuri suteikė jam galimybę stebėti čia vykstančius potvynius ir atoslūgius, audras ir štilius. Jautriai, kūrybingai asmenybei, aistringai reaguojančiai į aplinkos permainas, jūra visą laiką išliko vienu stipriausių idėjų inspiracijos šaltiniu.

Č. Janušo jūros išsaugo visus klasikinio jūrinio peizažo komponentus. Suvokėjo žvilgsnis, peržengęs paveikslo rėmus, išsiskleidžia smėlėtoje pakrantėje, nuosekliai, be didesnių trikdžių nuvedamas per aktyviau ar pasyviau šiaušiamas bangas ir koketišką dangaus skliautą iki pagrindinio šviesos šaltinio – saulės. Jis čia – dažniausiai akivaizdus, kartais nuspėjamas, bet visuomet aktyvus, formuojantis gilesnius ar seklesnius šešėlius – piešinius vandens ir pakrantės paviršiuose.

Sklidini tėvynės ilgesio

Jūra Č.Janušą domino ne tik kaip savitikslis objektas, pagrindinis paveikslo motyvas, iš anksto užprogramuojantis patrauklią peizažo rūšį – mariną. Dailininkui ne mažiau buvo įdomūs ir jos aplinkoje vykstantys procesai: žmogaus gyvenimo ir veiklos detalės, palikti pėdsakai.

Č.Janušas šviesiais optimistiškais potėpiais fiksavo vėjyje išraiškingomis klostėmis nugulusius žvejų tinklus, romantiškai plūduriuojančias valteles, kruopščiai „dėliojo“ vaizdingą krantų reljefą formuojančius akmenis. Atsargiai, tarsi užuominas, nužymėjo žmogaus siluetus tolumoje.

Daug metų atidžiai stebėti Lietuvos kraštovaizdžiai giliai įsirėžė dailininko atmintyje. Jam išvykus, be paskubomis nupieštų eskizų, prisiminimai buvo viena pagrindinių priemonių toliau rutuliojant Lietuvos peizažo temą. Be dailininko pamėgtos marinistinės tematikos, radosi drobės su iliustratyviais aukštaitiškų ir žemaitiškų sodybų kiemais, įspūdingomis Neries ir Nemuno pakrantėmis. Kartais jis nuklysdavo į tokius žanrus, kaip natiurmortas ar portretas. Epizodškai prisilietė ir prie abstrakčiosios dailės raiškos. Tačiau po trumpalaikių eksperimentų vėl sugrįždavo prie jam brangių temų. Nostalgija, tėvynės ilgesys neišvengiamai aktualizuodavo idealistinį kūrinių klodą, prisiminimus transformuojant į ilgesingus romantizuotus vaizdinius ir taip pasiūlant ne realios, bet prarastos tėvynės iliuziją.

Realistinis pagrindas – ypač svarbus

Dar vienas idėjų inspiracijų šaltinis, stimuliavęs Č.Janušo vaizduotę jam jau gyvenant JAV, buvo paslaptingi naujosios tėvynės kraštovaizdžiai.

Klaidžiodamas po Naujojo Hampšyro, Keip Kodo, Long Ailendo, Meino ir kitas vietoves, autorius siekė užfiksuoti tenykščio gyvenimo bruožus. Č.Janušas net ir Amerikoje intuityviai atsirinkdavo Lietuvos kraštui artimus vaizdus, kuriuose gamta lygiai taip pat kaprizinga ir permaininga, kaip ir Lietuvoje. Taip atsirado ne tik metų laikų, bet ir paros meto įvairuojami peizažai su plačiomis lygumomis ir giliais toliais.

Dailininkas puikiai manipuliavo spalvomis bei faktūromis, kurdamas atitinkamą atmosferą ir nuotaiką tiek aliejinės tapybos drobėse, tiek akvarelėse. Pažintis, artima bičiulystė su garsiais Lietuvos dailininkais (A.Braku, A.Žmuidzinavičiumi, P.Puzinu, M.Dobužinskiu, A.Varnu ir kitais), studijų Klaipėdos lietuvių gimnazijoje metu pažintos krašto dailininko Adomo Brako kūrybos subtilybės neabejotinai paliko pėdsaką Č.Janušo kūryboje. Nors jis buvo gana konservatyvus naujų priemonių, raiškų bei temų atžvilgiu, tai iš dalies lėmė jo nuoseklaus, išsamaus ir iliustratyvaus stiliaus susiformavimą. Optimizmas, įprasminantis apibendrintus romantikos ir lyrikos prisodrintus realistiškus siužetus, kartais net ir nepelnytai suteikiant jiems džiugesio ar patoso, formavo kiekvienam lengvai suvokiamą dekoratyvų paveikslų paviršių.

Kad ir kokius siužetus ar priemones Č.Janušas pasirinkdavo, visuomet išlaikydavo sąsajas su pirmavaizdžiu. Realistinis kūrinio pagrindas jam buvo ypač svarbus, ir tai atvirai deklaruojama visoje jo kūryboje.

Česlovas Janušas

Gimė 1907 m. Feodosijoje (Ukraina). Gretimai gyveno tapytojas marinistas I.Aivazovskis, kurio įkurtą galeriją dažnai lankė.

1922 m. su tėvu grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšiuose, Kražiuose, Palangoje.

1926 m. baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją.

Dailininko, gimnazijos piešimo mokytojo Adomo Brako paskatintas įstojo į Kauno meno mokyklą.

1926–1932 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas A.Žmuidzinavičių, P.Kalpoką, J.Šileiką.

Po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui – mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje amatų mokykloje.

Nuo 1931 m. dalyvavo parodose, buvo vienas iš aktyvių Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų, dirbo Valstybės teatre scenografu.

1938 m. Kaune buvo surengta apžvalginė kūrybos paroda.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją.

1945–1949 m. Viurcburge įsteigė dailiųjų amatų studiją.

1948 m. buvo vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungos steigimo (Švabijos Gmiunde) iniciatorius.

1950 m. su šeima išvyko į JAV, gyveno Niujorke, dirbo „Eastman Kodak Company“ reklamos skyriuje.

Surengė personalinių parodų Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir kitur.

Buvo aktyvus Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ parodų dalyvis, kelis kartus laimėjo populiariausio dailininko premiją.

Dalyvavo ir amerikiečių dailininkų sąjungos veikloje, buvo kelių sąjungų ir lygų narys.

1983 m. „Kultūros židinyje“ Niujorke buvo surengta Č.Janušo jubiliejinė paroda, skirta 75-osioms gimimo ir 50-osioms kūrybinio darbo metinėms paminėti.

1993 m. mirė Niujorke.

2010 m. dailininko sūnus S.Janušas (JAV) dviem dešimtmečiams deponavo Lietuvos dailės muziejui 88 tėvo kūrinius.

Marga gėlių paklotė

Marga gėlių paklotė

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje įsikūrusiame „Klaipėdos galerijos“ filiale šį mėnesį karaliauja klaipėdietės Dalios Kirkutienės tapybos paroda „Atspaudai“.

Divizionizmo principais

Kaip visuomet, tekstiliškai jautriai „nuausta“ 12 didelio formato drobių ekspozicija šįkart parodos lankytojams dovanoja rožių žiedų ir abstrakčių kompozicijų dermę.

D.Kirkutienės darbus lengva pažinti.

Visų pirma, tai – divizionizmo principais paremtas tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Regis, jog dažai net nemaišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais vienodo dydžio kvadratėliais, atkartodami dar XIX a. Georges-Pierre Seurat sukurtą pointilistinį tapymo būdą.

Keliasluoksnių kvadratėlių mirguliavimas žiūrovų akyse optiškai susilieja į vientisą paveikslą, sukurdamas virpančios, mirgančios erdvės įspūdį bei ištrindamas aiškius vaizduojamų objektų kontūrus ir tūrius. Atrodo, žvelgi į nepagaunamą vandens raibuliavimą ar liepsnų liežuvius.

Paveikslus tarsi audžia

Ši tapymo maniera neatsitiktinė. Tai – savotiškas tekstilės (audimo) principų perkėlimas į dvimatę plokštumą ir antrasis D.Kirkutienės kūrinius charakterizuojantis bruožas. (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus.)

Menininkė tarytum audžia savo paveikslus, išgaudama glotniai faktūrišką paviršių, būdingą monumentaliajai tekstilei. Kuriamas tradicinei tapybai nebūdingos dekoratyvios, „begelmės“ plokštumos įspūdis.

Trečia – stipri kolorito pajauta. Nesvarbu, ar tapytoja renkasi niuansuotą (šioje parodoje baltai pilkšvą ar rusvai raudoną), ar ryškiai kontrastingą (kiek rytietišką) spalvų gamą – ji puikiai derina spalvines dėmes, sukurdama vientisą kūrinio harmoniją.

Ieško naujų temų

Akivaizdu, kad menininkė atrado savitą plastinę kalbą, tačiau vis dar ieško temų įvairovės. Naujausios parodos temą, anot autorės, padiktavo susidomėjimas pirštų atspaudais, jų grafine įvairove. Deja, šio įkvėpimo vizualiai apčiuopiamų atspindžių ekspozicijoje nematyti. Ir pati tapytoja teigė, jog „paveiksluose tie atspaudai transformavosi, kai kur liko tik jų fragmentai, jie virto kosmosu, gėlėmis ar smėlio laikrodžiu“. O gaila…

Pirštų atspaudų labirintai visuomet intriguoja, kvepia asmeniškumu, nepakartojamu unikalumu ir net detektyvine mistika. Neteigiu, jog būtinas pažodinis pasirinktos temos atkartojimas, bet manau, kad dar sodresnis atspaudų grafinio struktūriškumo išryškinimas būtų suteikęs parodai išskirtinį prieskonį.

Nepaisant to, atsisakiusi ankstesnėse parodose dominavusių peizažų bei interjero daiktų, autorė atveria naujų temų spektrą (tai pagirtina): tarp abstrakčių kompozicijų – ir floristinės drobės, vaizduojančios išsiskleidusių rožių žiedus ar medžių kamienus.

Tad ieškantieji potėpio savitumo ir tekstilinio formos lengvumo kviečiami aplankyti parodą, kuri veiks iki gegužės 5-osios.

Po jaukiais šventųjų sparnais

Po jaukiais šventųjų sparnais

„Klaipėdos galerijoje“ tris balandžio savaites veikė klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus personalinė paroda, jau tradiciškai rengiama menininko gimtadienio proga.

Goda Giedraitytė

Kūrėjas – ir išminties nešėjas

Šį kartą autorius ją pavadino „Deminutyvais“. Verčiant iš lotynų kalbos, tai reiškia su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę. Toks pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Kaip teigė pats menininkas, jo šventiesiems netiktų rimti ir orūs vardai, juos reikėtų šaukti taip, kaip mažus mama kadaise vadino: Antanėlis, Petrelis, Magdutė, Agočiutė…

Kiekvienas mūsų ieškome dvasinės pilnatvės ir sielos ramybės… Vieni ją atranda atsigręžę į Dievą, kiti – padėdami pagalbos prašantiesiems, treti – kurdami gražesnį pasaulį. Iš tiesų nesvarbu, kokį kelią pasirinksi, svarbiausia sugebėti šiame žmonių pasaulyje įžvelgti didžiąsias vertybes ir jomis pasidalyti su kitais.

Nuo seniausių laikų kūrėjas buvo ir išminties nešėjas. Prisiminkime kad ir Viduramžių menininkus – dažniausiai vienuolius anonimus, kurie skleidė Biblijos išmintį beraščiams, puošdami bažnyčių sienas freskomis ar mozaikomis. Tik girdėdami iš sakyklos kunigo tariamus Šventojo rašto žodžius ir matydami aplink save pavaizduotą šventųjų gyvenimą, paprastai žmogeliai pažindavo šventąją istoriją.

Dalijasi su visais

Panašiai gyvenimo prasmės išmintimi su mumis dalijasi ir A.Mėčius. Tarsi koks pateptasis vienuolis kasmet dovanoja po autorinę parodą, kurioje puotauja su savo ištikimais bičiuliais – miniatiūriniais dievažmogiais, manieringais žmogučiais ar charakteringais gyvūnėliais.

Naujausioje parodoje autorius mus supažindino su angelų sargų, apaštalų, o gal kankinių galerija. 12 suaižėjusių, istorine senatimi dvelkiančių, ant medžio tradiciniu būdu (aliejumi ir tempera) tapytų ikonų ne tik technologiškai (lentelių kraštuose net tikri vyriai įtaisyti), bet ir vizualiai atspindi senųjų meistrų kūrybos subtilybes.

A.Mėčiui tai svarbu – nepamiršti ištakų, perprasti senuosius autorius, iš jų mokytis ir panaudoti įgytas žinias savo kūryboje. Kita vertus, jis nesigainioja modernių -izmų eksperimentų. Daug svarbiau – meistrystė: piešinio technika, sugebėjimas keliais štrichais atskleisti charakterį. O svarbiausia – drobės ar medžio paviršiuje įkūnyti pasąmonėje „gyvenančius“ vaizdinius. Dėl pastarojo siekio – atskleisti kuo daugiau savo kūrybinių idėjų – menininkas retai eikvoja laiką pozuotojo paieškoms. Tiesiog atsigręžia į save ar artimuosius ir kuria portretinius savo herojų prototipus.

Miniatiūros primena ikonas

Ikonų personažai – naujieji šventieji – snūduriuoja ar mąsliai žvelgia į pasaulį iš savo medinių langelių ar arkinių skliautų. Liūdni, kiek ironiški, pamaldžiai sunėrę grakščias rankas arba parėmę jomis savo sunkią (o gal pavargusią?) nuo minčių ar dvasinės naštos galvą, jie pasakoja savąją istoriją, ataidinčią įvairiausių kultūrų tradicijomis.

Ne veltui A.Mėčius vadinamas postmodernistinės epochos atstovu. Jam svarbu atskleisti viso pasaulio savastį ir savitumą, į vientisą dermę suklijuoti padrikus, tarpusavyje gal net ir nesietinus elementus bei juos praskiesti ironijos ir šaržo doze. Todėl greta tradicinės lietuvių liaudies Rūpintojėlio figūros – tibetietiškos išvaizdos angeliukai ar indėnų šamanė, o iš po baltų plunksnų sparnų prasišviečia kiek paraudusi šventojo nosis ar auskaras ausyje.

Miniatiūrose, kaip ir būdinga ikonoms, dominuoja abstraktus fonas su raudonos arba aukso spalvos kryžiaus skersiniais ar aureolės sfera, rusvai rausvas koloritas. Figūrėlės centruotos. Tiksliam anatominiam jų piešiniui plastinės elegancijos dėlei nusižengiama manieringai deformuojant kūno detales. Pagrindinis dėmesys – didelės, gilios akys. Daugumos pakeltos aukštyn – dangaus link, o kitų – užmerktos, tačiau nedvelkiančios vidiniu nusiraminimu. Atvirkščiai, sunkūs vokai, regis, tik trumpam pridengė ilgesio kupiną dvasingą žvilgsnį.

Tradicijos ir dabarties pokalbis

Šventųjų portretinę erdvę, kaip ir dera, papildo įvairūs daiktiniai atributai, pažįstančiam klaidžius ikonografijos labirintus leidžiantys lengvai identifikuoti jų lydimus personažus.

Ikonų paviršius dekoruotas brangiaisiais akmenimis ir monetomis. Pastarosios puošmenos – tiek tapytos, tiek ir tikri asambliažiniai inkliuzai. Istorinės tiesos labui reikėtų priminti, jog ikonos brangakmeniais buvo puošiamos iki pat XVI a., kuomet imta naudoti ornamentuotus rėmus ir metalo aptaisus. Šią A.Mėčiui charakteringą dekoratyvumo liniją tik dar labiau pabrėžia grakščios autoriaus vardo ir kūrinio sukūrimo metų insignijos bei skaisčiai raudonos putlios šventųjų lūpos.

Malonu, jog A.Mėčius išlieka ištikimas savo sodriam tapybos literatūriškumui ir unikaliai technikai, formos ir turinio harmonijai, kūrybiškam tradicijos ir dabarties pokalbiui. Įdomu ir tai, jog galbūt nesąmoningai, bet nuosekliai metai po metų kuria savo herojų istoriją. Juk šioje parodoje, anot autoriaus, eksponuojami nuotaikėlės, charakteriukai – jo žmogiukai ne daugiau ir ne mažiau šventi už jį patį, iš tiesų yra tie patys pernai vykusios parodos „Šalia“ personažai. Esantys šalia mūsų, gal nepelnytai pamiršti ir nematomi, tačiau labai svarbūs mūsų visų dvasiniam tobulėjimui.

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Raktai į Lietuvos miestus“ – taip pavadinta neseniai pasirodžiusi knyga – fotoalbumas ir esė rinkinys lietuvių bei anglų kalbomis balandį pristatyta uostamiestyje.

Paulius Kliševičius

Kiekvienas miestas skendi kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Dažniausiai vandens, cemento ir smėlio mišinyje. Kartais – įvairios kondensacijos vandenyse. Neretai į miestus fragmentiškai įsiterpia medžio substancija. Tačiau be pagrindinio elemento miestai būtų tuščiaviduriai. Kalbu, žinoma, apie žmogaus kūną ir sąmonę, nes kaipsyk pastarieji ne tik įprasmina miestą fiziškai, bet ir konstruoja jį moraliai, intelektualiai bei metafiziškai.

O kaip mes tikimės, kad kiekviena išsakyta idėja bus bent dalele nuošimčio originali. Tasai dalelinis tikėjimas nuošimčiu leido atsirasti moderniajai algebrai ir padėjo jai nusiristi iki kvantinės teorijos.

Miesto kvėpavimas

Modernybės utopijos, racionaliai sutvarkyto pasaulio grožis… Modernioji architektūra ir miestų planavimas, grindžiamas racionalumu ir ekspertų žiniomis, atsirado kaip reakcija į chaotišką ir spontanišką XIX a. miestų vystymąsi. Le Corbusier, moderniosios architektūros pionierius, tikėjo harmonizuojančia racionalumo ir standartizacijos jėga, o jo švytintis miestas turėjo būti be siaurų ir klaidinančių gatvelių labirintų, kurie būdingi praeities architektūrai, be transporto kamščių, be grūsties ir minios, be šešėlio. Tiesiog tobula gyvenamoji mašina.

Albume „Raktai į Lietuvos miestus“, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, kaip teigiama jo anotacijoje, „pristatomi Lietuvos miestai. Čia susitinka dvi nuomonės, du pojūčiai, du žvilgsniai. Knygos fotografijos ir tekstai kilo iš miesto patirties ir jausenų, apimančių būnant jame. Fasadinė miestų pusė lieka už kadro, nes į kiekvieną iš jų žvelgiama gyventojo akimis. Tik žmonės, kurie gyvena ir veikia tame mieste, jį kontekstualizuoja“.

„Budindami savo kūniškąją, vizualią, pojūčių atmintį, knygos autoriai ir fotografas perbraižo savo miestų žemėlapius sukurdami neįtikėtinas, daugiasluoksnes garsų ir vaizdų, atsiminimų ir prisilietimų kartografijas, kurios yra daug įdomesnės ir spalvingesnės už vienamačius turistų vadovus. Šis leidinys skatina mus peržengti įprastos kartografijos ribas ir kurti savus – ne gatvių, bet jose regėtų gestų, išgirstų žodžių ir jų intonacijų – žemėlapius“ (Virginijus Kinčinaitis).

Knygos sudarytojos Inos Žurkuvienės žodžiais, nėra jokio atsitiktinumo, kad vis dažniau keliautojai, klaidžiodami miestuose, renkasi nuošalesnius maršrutus. Iliuzijų amžiuje, kuomet mums įtikti ir nustebinti siekia kone kiekviena iškaba gatvėje, pasiilgsti paprastumo. Valdžios, galios ar kapitalo formuojamos susvetimėjusios erdvės tampa nebepakenčiamos. Tada sukyla vaizduotė… Klaidžiomis Dublino gatvėmis, aplenkdami paradines miesto vietas, Leopoldo Bliumo maršrutais slampinėja paprasti žmonės iš svečios šalies…

Raktai – kaip atvejis?

Čia nesusitinka dvi nuomonės. Čia pasiūloma 16 plius 70 interpretacijų apie 16 skirtingų miestų.

Knygos turinys ir jos pristatymas yra melagingas. Didžioji dalis rašytojų nei dirba, nei gyvena aprašytame mieste. Stabilus pritempimas. Apie Klaipėdą rašo veikėjas, pradėjęs kurti čia nuo septynerių. Apie Biržus samprotauja veikėja, pabėgusi iš ten sulaukusi pilnaprotystės (-metystės). Ir taip toliau panašia dvasia?

Jūs norite patikėti, kad miestai per septynis ar šešiolika, ar pusšimtį metų nesikeičia? Tai patikėkite. Tikrai nesikeičia. Todėl knygos sudarytojams buvo sąlygiškai lengva bendradarbiauti su autoriais. Nes tik retas jų iš tikro galėjo pajusti ir aprašyti tikrą, nesuvaidintą, nesusapnuotą, neįsivaizduotą miesto ritmą. Visa kita – tik pusiau kokybiškos, beveik iškeptos, pusžalės flambé (na, to, pusžalio, bet labai kokybiškame vyne iškepto patiekalo) stiliaus ekstrapoliacijos.

Kaip atsakymas feisbukui

Miesto profilis sako: Šiandien man linksma. Turiu n(x) renginių ir a((n)(x)) lankytojų. Pietums suvalgiau septyniolika žuvėdrų ir tris bomžus. Laukiu nesulaukiu vakarienės.

Miestas sako: Tiltas atsiranda per naktį, žengus septynis žingsnius, iš kurių kiekvienas turi būti paženklintas baublio triūbavimo (žr. p. 19 ).

Taip nesusišneka profilis su savuoju kūrėju. Taip gali nesusišnekėti Raktai su skaitytoju.

Knygos pabaigoje pateikiamos urbanofiliškos miesto vizijos. Manau, jog miestas nustoja gyvenęs, kai kas nors parašo jo pagerinimo projektą arba viziją. Arba lyginamąją analizę. Miestui, kaip gyvam substancijų kratiniui, nėra nieko blogiau, kaip tik būti įprasmintam tobulėjimo planuose. Šiuo požiūriu iš miesto ir valstybės institucijų turėtų išnykti urbanistikos skyriai. Pasilikti turi tik urbanologija. Ar urbanosofija. Žodžiu, miestas savo projektą pats padiktuoja, ir jei jau reikia savipakankamo skyriaus, tai tegu jis tiesiog rašo, kaip tas miestas vystosi.

Raktus į Lietuvos miestus randame vienoje vietoje. Ir mirksta jie kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Ne eteryje. Ši knyga, nors ir klaidinanti, akylam skaitytojui raktus pateikia. Belieka tik at(si)verti, žvalgytis ir mėgautis.

Nauja knyga

Pavadinimas: „Raktai į Lietuvos miestus“.

Žanras: albumas / esė rinkinys.

Sudarytojas: Ina Žurkuvienė.

Tekstų autoriai: Rasa Baločkaitė, Agnė Biliūnaitė, Vigmantas Butkus, Kęstutis Česnaitis, Gintaras Grajauskas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Scholastika Kavaliauskienė, Vitalija Kavaliūnaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Kęstutis Navakas, Linas Poška, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Marijus Šidlauskas, Vacys Vaivada.

Fotografijų autorius: Gintaras Česonis.

Leidėjas: VšĮ „Miesto IQ“.

Leidimo metai: 2010.

Turinys: albume, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, lietuvių ir anglų kalbomis pristatomi Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Visaginas, Šilutė, Rokiškis, Marijampolė, Alytus, Biržai, Plungė, Ukmergė, Anykščiai, Telšiai, Kėdainiai. Literatūra ir fotografija sujungtos bendram tikslui – atrasti kiekvieno miesto slaptąjį raktą, kuris atvertų ne tik išorinius vartus, bet ir vidines erdves.

Apimtis: 192 psl.

Dailininkas: Deimantė Litvinaitė.

Spaustuvė: uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „Kopa“.

Tiražas: 1500 egz.