„Jazz Voices“: fiesta, verta atostogų

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

Gaiviu oro gurkšniu džiazo muzikos gerbėjams tapęs „Jazz Voices“ konkursas 10-mečio jubiliejų įprasmino nevaikiškai solidžiai. Keturios dienos, kupinos ne tik konkursinių pasirodymų jaudulio, bet ir koncertų, kuriuose spindėjo aukščiausio lygio džiazo atlikėjai. Stilingas gero skonio muzikos maratonas, pretenduojantis į festivalio titulą? „Manau, kad tokio solidaus turinio ir apimties renginys jau kvepia festivaliu“, – neabejoja „Jazz Voices“ sumanytojas bei prodiuseris, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas Steponas Januška.

Teks užsiauginti žiūrovus

– Šiemetis konkursas išaugo marškinėlius ir erdvių prasme – Universitetą iškeitėte į Klaipėdos koncertų salę. Neišvengiamybė, renginiui išėjusi tik į naudą?

– Sutalpinti visus žiūrovus Menų fakulteto salėje iš dalies jau būtų neįmanoma. Kita vertus, Universiteto salė labiau skirta studentams, akademinei visuomenei, o „Jazz Voices“ turinys jau verčia išvesti jį į plačiąsias mases.

– Kaip vertintumėte publikos susidomėjimą šiuomečiu renginiu?

– Gana gerai, nors ir ne idealiai. Klaipėdoje per daugelį metų susiformavo atitinkama džiazo klausymo praktika – kad muzika skamba atviroje erdvėje ir tai yra nemokama pramoga. Tokia demokratija garsus Pilies džiazo festivalis, didesnė dalis nemokamų renginių vyksta ir Jūros šventės metu. Tad publiką reikia ugdyti iš naujo, kad žmonės tokios muzikos norėtų klausytis kitokioje aplinkoje.

Visi džiazo festivaliai Lietuvoje, bent jau pagrindiniai jų renginiai, vyksta uždarose erdvėse. Ir tai lemia visai kitokią klausymo kultūrą. Gerąja prasme norisi, kad mūsų konkursas išsiugdytų ir žiūrovus, kurie patirtų malonumą niekieno netrukdomi stebėti talentų pasirodymą arba klausytis džiazo muzikos, labai giliai suvokiant tiek šios muzikos prigimtį, tiek muzikanto meistriškumą, tiek to muzikinio projekto pagrindinę mintį ir jausmus.

– Kaip, jūsų akimis, pasiskirstė publikos srautai, kalbant apie konkursinę ir koncertinę „Jazz Voices“ programą?

– Manyčiau, kad konkursinė programa labiau domino specialistus, muzikos pedagogus, moksleivius bei studentus. Ir tai buvo akivaizdu – beveik visus salėje matytus žmones pažįstu, jie suvažiavo iš įvairių Lietuvos miestų, taip pat turėjome svečių iš Estijos, Latvijos.

O jau koncertinė programa sutraukė tuos, kurie džiazo muzikos norėjo pasiklausyti koncertinėje aplinkoje. Juos domina galutinis produktas, meistriškumas.

Mūsų festivalio tikslas pripratinti į koncertus atvažiuoti tuos žmones, kurie dalyvauja įvairiuose džiazo festivaliuose. Pavyzdžiui, publika, kuri įpratusi važiuoti į Kauno džiazo festivalį, skiria jam tris keturias dienas. Ne veltui ir mes pasirinkome šūkį – „Imkite atostogas ir važiuokite į Klaipėdą!“. Tikiuosi, kad jis turės prasmę, ir žmonių, kurie įvertins mūsų festivalio programą, jos apimtį, kasmet daugės, jie specialiai atvažiuos į rimtą renginį Klaipėdoje.

Ir staigmenos, ir atradimai

– Kokį įspūdį susidarėte apie šiemečius laureatus?

– Kiekvienas iš aštuonių finalininkų pretendavo į Didįjį prizą, o tai rodo nepaprastai aukštą dalyvių lygį. Tai didelė sėkmė bet kokiam konkursui. Norėtųsi, kad kasmet sulauktume tokių konkurentų, kurie yra panašaus lygio, nes tai labai pakelia konkurso prestižą ir galiausiai nenuvilia tų, kurie jame dalyvauja.

Šiemet į finalą pateko net du vaikinai. Tai yra be galo didelis išskirtinumas vokalinio džiazo srityje, juolab kad abu – itin aukšto lygio vokalistai.

Pagrindinio prizo laimėtoją Wojteką Myrczeką buvau girdėjęs prieš keletą metų konkurse Lenkijoje ir atkreipiau dėmesį, kad tai labai talentingas ir rimtai džiazo aukštumų siekiantis jaunuolis.

Tiek šio vokalisto atlikimas, tiek pasirengimas aiškiai demonstruoja jo žinias, gebėjimą improvizuoti iš karto, o tai yra didelė dovana.

Išskirčiau labai tvirtus vokalo, jo valdymo pagrindus, kurie paprastam klausytojui dažnai telpa į du žodžius – dainuoja gerai. O jau profesionalai tai gali išskaidyti į smulkesnes technines detales.

Pirmąją vietą laimėjusios latvės Jekaterinos Šariginos stiprioji pusė – nepaprastai subtilus, šiltas, net, sakyčiau, intelektualus balsas. Vokalistė demonstravo labai estetišką dainavimą, kai iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodo, kad žmogus nieko ypatinga neparodo, tačiau viskas atliekama itin gerai ir šiltai. Tai iš karto pastebėjo dauguma komisijos narių. Jekaterina pelnė ir papildomą diplomą už laisvąją programą.

Antroji vieta buvo skirta anglei Paolai Bottomley-Vera, kurios privalumas – kaip moteriai ne taip dažnai pasitaikanti talento savybė – labai geras, užtikrintas vokalinės technikos valdymas improvizacijoje. Tada sakoma, kad vokalistas dainuoja kaip instrumentalistas, tarkime, kartu su bet kokiu saksofonininku jis gali kaip lygiavertis partneris pateikti visą muzikinę informaciją.

Paola Vera buvo labai ekspresyvi, įtaigi, užtikrinta, nė vienoje vietoje nesuabejojome, kad ji kažką daro dirbtinai, už tai atlikėja ir sulaukė tokių gerų vertinimų. Neatsitiktinai ji pelnė ir papildomą diplomą kaip geriausia improvizuotoja.

Be abejo, smagu, kad trečioji vieta atiteko Klaipėdos džiazo mokyklos atstovei Editai Bodrovaitei – tai viena mano studenčių, kuri keliauja džiazo olimpo link. Ir kai tokia aukšta vieta pasiekiama tokio aukšto lygio konkurse, kurį drąsiai galima vadinti vienu geriausių Europoje, dvigubai džiugu. Tai yra savotiškas pasitvirtinimas, kad einame teisingu keliu ir teisingai mokome džiazo muzikos, būdami taip toli nuo jos gimtinės Amerikos.

Manyčiau, kad šiandien Editos balso valdymo technika – puiki, ji demonstruoja labai aukštą dainavimo kultūrą. Tokiame užsispyrime ir troškime būti scenoje džiazo artiste įžvelgiu didelį potencialą, esu tikras, jog tai dar duos gerų rezultatų.

Žinoma, tai, kad Edita laimėjo žiūrovų prizą, yra savotiška namų sienų pagalba, bet manyčiau, jog tai sąžininga, tikra. Klaipėdos publika yra įrodžiusi, kad balsuoja ne tik už savus, bet ir už tuos, kurie verti šio prizo.

Skirtingų kategorijų lygos

– Kokie vis dėlto aspektai nulėmė, kad buvo išskirtas būtent tas, o ne kitas Didžiojo prizo laimėtojas?

– Aspektas vienas – balų vidurkis. Kiekvienas komisijos narys balsavo savaip, nors visi vadovaujasi vienodais kriterijais. Tai taip pat laikyčiau teisinga sistema, nes vidurkis reiškia, kad vis tiek laimi geriausias.

– Ar kiek neapmaudu, kad iš keturių Lietuvos atstovių ryškesnio įvertinimo sulaukė tik viena?

– Ne apmaudu, o laimė, kad į finalą pateko bent viena. Nes pagal tokį lygį, kokį demonstravo dalyviai, galėjo nepatekti nė viena.

Šia prasme regiu vieną tendenciją, kurią ilgainiui norėtųsi pakeisti. Lietuvai konkurse dažniausiai atstovauja studentai, kurie vokalinę džiazo muziką studijuoja daugiausia penkerius metus. O užsienio atstovų amžiaus vidurkis siekia maždaug 30 metų.

Užsieniečiai būna baigę studijas, koncertuoja po visą pasaulį, važinėja po prestižinius pasaulio džiazo klubus. Tokie subrendę artistai būna išleidę ir ne vieną solinę kompaktinę plokštelę – tai visiškai kita lyga. Ir mes dar sugebame kažką pasakyti, kažką įrodyti, pademonstruoti neįtikėtinai didelį potencialą. Bet tendencija turi byloti ką kita. Laukiu, kada mūsų konkurse ims dalyvauti Lietuvos atstovai, kurie jau spėjo įgyti tam tikros profesinės patirties džiazo scenoje.

Lietuviai turi iš esmės pakeisti požiūrį į savo profesiją, pašaukimą ir karjerą. Didesnė dalis mūsų jaunųjų džiazo muzikantų manosi esą pasaulio bamba, kad jie geriausi. Bet taip galvoja tik jie ir tik tol, kol sėdi Lietuvoje. Akivaizdu, jog daugelis bijo eiti į konkursus, nes baiminasi, kad juos kažkas atvirai pradės kritikuoti arba jie praloš. Todėl neretai žmonės prisikuria įvairių, sakyčiau, naivių filosofijų, kodėl nedalyvauja, bando teisintis, kad tai subjektyvu, ir panašiai. Tačiau po tokiais pasiteisinimais nėra esmės. Dažno lietuvio biografija ne šiaip kukli – ji tuščia, nieko nesakanti. O įvairūs konkursai – šiuolaikinio profesionalaus džiazo artisto vizitinė kortelė.

Iš ministerijos – nė cento

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad jau dabar gyvenate kitų metų planais?

– Kad ir kaip būtų, didžiausias darbas organizuojant tokį renginį – rėmėjų paieška. Apgailėtina, kad tam turi skirti daugiau nei pusę metų – kaip koks superdiplomatas esi priverstas keliauti iš vienos „ekonominės“ ministerijos į kitą, susipažinti su įvairių įmonių veikla ir jų rodikliais, nes mūsų nepalaiko pati pagrindinė institucija – Kultūros ministerija. Tai tik dar kartą įrodo, kad šiandien Lietuvoje nėra kultūros strategijos ir politikos. Kaip meno žmogus, esu tuo pasipiktinęs, man tai nesuvokiama.

Jei „Jazz Voices“ rodo tikrai gerus rezultatus, kuriuos įvertina ir užsienyje, tai pati geriausia Lietuvos kultūros sklaida pasauliniu mastu. Duokime paramą tokiems renginiams, ir tai atsipirks su kaupu. Bet mes iš Kultūros ministerijos negavome nė cento. Nors tai buvo jubiliejinis renginys, kuris įrodė savo tęstinumą, tradiciją, prestižą – visus aspektus, kurie neabejotinai verti paramos valstybiniu lygiu.

A.Vizgirda: teatre pasiilgstu vaidmens

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Šiandien uostamiesčio Pilies teatre – ypatingas vakaras. Jo vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda švenčia net du jubiliejus – 60-ąjį gimtadienį ir kūrybos teatre 40-metį. Ta proga bus rodomas spektaklis „Šilkas“, Pilies teatre gyvuojantis jau 10 metų. Su jo režisieriumi kalbėjomės apie teatrą ir gyvenimą, kuriame, Antono Čechovo žodžiais, reikia „nešti savo kryžių ir tikėti“.

Geriausias gyvenimo laikas

– Kodėl tokia proga rodysite būtent „Šilką“?

– Dabar yra labai daug negatyvių spektaklių, kurie manęs, kaip režisieriaus, netenkina. Ir net kai pastato koks nors garsus režisierius. Jeigu gimsta penktas ar dešimtas jo spektaklis – ir visąlaik negatyvus, kuriame matai tiktai, deja, žmones-schemas, tai bent jau pačiam norisi neįšokti į tą patį traukinuką. O „Šilke“ vis dėlto yra labai daug gerų dalykų sielai, ko šiandien labiausiai reikia. Vaidina dvi puikios aktorės – Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Taigi sutikti antrąjį jubiliejų su tuo pačiu spektakliu, manau, nėra taip blogai. Savo 50-metį švenčiau su „Šilko“ premjera. Šiandien jis bus vaidinamas jau 80-ąjį kartą.

– Ar daugiau turite tokių širdžiai brangių spektaklių iš tų 80-ties, kuriuos esate pastatęs?

– Neabejotinai turiu. Kadangi pastebėjau, kad vieniems vardiju vienus, kitiems – kitus, tai pamėginau anąkart pats sau pasižymėti, kurie yra brangiausi. Kiti sako, kad „Teatro Liepų gatvėje 68“ periodas mano biografijoje pats gražiausias. Ne. Nors ten buvo „Vilčių nemunai“ ir „Ekvus“. Toliau mano sąraše – Klaipėdos dramos teatre pastatytos „Kruvinos vestuvės“ ir „Elektrai skirta gedėti“, Kauno dramos teatre – „Pietūs su Liudviku“, Klaipėdos Pilies teatre – „Tėti, tėti, vargšas tėti“, „Orkestras“, „Žmogus su geležiniu dančiu“, „Šilkas“ ir „Milijono šypsenų miestas“.

– Bene daugiausia – Pilies teatre?

– Todėl, kad su juo susijęs ilgiausias mano gyvenimo periodas – vis dėlto 26 metai. Labai daug gražių spektaklių buvo Vilniuje – mano pačių pirmųjų. Ten 13 metų dirbau Naujosios Vilnios teatre. Buvę jo aktoriai – labai protingi, išsilavinę žmonės, kultūroje iki šiol gerai žinomi. Neseniai buvome susitikę, ir jie man pasakė, kad jų geriausias gyvenimo laikas buvo būtent tada, kai egzistavo tas teatras.

Profesija – ir hobis

– O pats ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote tokią profesiją?

– Ne. Drąsiai galiu pasakyti – ši profesija mane tam tikra prasme irgi pasirinko. Juk mano gyvenimas sutampa su hobiu. Turėti profesiją, kurią myli, kuri yra ir didžiausias laisvalaikio pomėgis – tai jau didelė dalis laimės. Taigi savo darbo niekada nelaikiau sunkiu. Gal tik anksčiau apie tai viešai nekalbėjau. Sunkumai atsiranda tik tokie ir tuomet, kai mes patys savo žmogiškais charakteriais paverčiame savo dienas pragaru.

Bet dabar pasikeitė sąlygos, susiklostė labai negera atmosfera žmogui gyventi Lietuvoje. Be galo gražus buvo ėjimas į nepriklausomybę, pamatėme daugybę gražių žmonių… Paskui jie kažkur dingo, ir štai mes atsidūrėme aferų, rietenų, benešančių kudašių iš Lietuvos žmonių saloje. Taip, dabar aš galėčiau apsieiti be teatro. Galėčiau nestatyti spektaklių, susirasti kitą hobį.

– Betgi manoma, kad teatras yra kryžius, kurį reikia garbingai nešti?

– Jeigu teatras yra atsakomybė, misija, kalbėjimas su tauta – tuomet taip. Bet kasdiene, buitine prasme aš teatre ir savo profesijoje nematau jokio kryžiaus. Bent jau manęs jis neslegia.

– Ar per tiek metų pasikeitė jūsų požiūris į teatrą ir jo misiją?

– Nelabai. Teatras vis tiek yra šauklys. Kas gi kitas, jei ne teatras atvedė mus į nepriklausomybę? O aš visąlaik kreipiausi ir ypač dabar kreipiuosi į žmogų, į individą – gyvą, įdomų, keistą. Todėl, kad mes visi esame Dievo kūriniai, visi esame vertybės. Kiekvienas esame visiškai atskiras. Mes ne prie gamtos, mes esame gamta. Mano individas visąlaik ieškojo sau vietos po saule ir kartais, manyčiau, likdavo nesuprastas. Prisimenu, po spektaklio „Žolyno arfa“ Klaipėdos dramos teatre premjeros perskaičiau visai gerą straipsnį, kuriame, be kita ko buvo nuoširdžiai stebimasi, o ką gi mes turime bendra su kažkokia indėnų žole. Ne apie indėnų žolę ten buvo kalbama. Tame spektaklyje vargšės senos bobulytės ieško sau vietos po saule, jos kariauja ne tankais, o savom, joms suprantamom priemonėm už be galo gražius, jautrius dalykus. Toks aš išlieku ir šiandien. Tik šiandien, deja, iš tiesų nenustebčiau, jeigu mano keistuolis, koks nors pamišėlis išeitų kariauti už savo teises ir su tanku. Todėl, kad laikmetis negeras.

Turi būti įvairus

– Tai jis daro žmogų piktą? Kalbama, kad ir menininkai tapo labai pikti.

– Kažkas neseniai manęs paklausė, ar nebijau likti vienas. Tikrai nebijau. Todėl, kad vienas su savimi labai gerai susitariu. Ir netgi kartais pajuntu, kas yra visiškai tobula. Dėl piktumo mus galima pateisinti. Nes nėra tvarkos niekur. Net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Pas mus įstatymai – sau, gyvenimas – sau. Ir moraline prasme mes nepriklausomybę, laisvę suprantame primityviai – galima viską daryti. Kažkas yra gerai pasakęs, kad demokratija visų pirma yra pasirinkimas pareigos. Labai liūdna darosi, nes, man atrodo, dar niekada nebuvome taip pasimetę tarp vertybių. Žiūrėkite, vaikai neša kudašių į Vakarus, o tėvai teisina juos ir net džiaugiasi, kaip tai yra gerai. Mano šeimos žmonių irgi yra išvykusių iš Lietuvos. Nebijau pasakyti, kad jų požiūris į Lietuvą – labai blogas. Aš tame nieko gera nematau.

– O teatre? Kokį vaidmenį atlieka jis šioje mūsų gyvenimo situacijoje?

– Pas mus teatras labai dažnai suprantamas taip: būk Nekrošiumi arba niekuo. Tai yra labai blogai. Jis turi būti įvairus. Neseniai pagalvojau, kokie gi geriausi spektakliai per pastaruosius kelerius metus mano matyti Klaipėdoje?.. Man labai patiko ir buvo naujas G.Padegimo studentų „Miestas“, labai gražūs V.Anužio su tarptautiniu kursu pastatytas „Stiklinis žvėrynas“, laiku pasirodęs mano „Milijono šypsenų miestas“ ir neseniai Vilniaus Mažojo teatro mums atvežtas „Mistras“. Yra ar nėra juose tas teigiamas herojus, vis tiek juntamos gėrio paieškos. Jeigu žiūrėsime tik negatyvius spektaklius, kurių yra labai daug, galiausiai tai nusibos. Ir nebenorėsime eiti į teatrą.

Gyvendamas Vilniuje per savaitę 5–6 kartus eidavau į teatrą. Dabar Klaipėdoje – daug rečiau. Logiška priežastis, kad čia teatrų šiek tiek mažiau. Bet kita priežastis, kad aš, nors ir pats dažnai būnu formos režisierius, teatre pasiilgstu vaidmens. Dabar jame vis dėlto vyrauja schemos. Ir mes einame ten, kur pasirodo gyvas žmogus. Su savo visom keistybėm, bėdelėm, vargeliais, visiškai ne revoliucionierius, nebūtinai Faustas ar Hamletas, bet gyvas žmogus. Ir prisimenam tuos spektaklius, kuriuose buvo fantastiškų vaidmenų.

Svarbiausia – individualybė

– Jums teko dirbti ir su mėgėjais, ir su profesionalais aktoriais – didelis skirtumas rezultatui, kurio siekiate?

– Sunku pasakyti… Su geru aktoriumi profesionalu dirbti yra lengviau. Todėl, kad jis tau pagalbininkas, tu kartais gali ir ilsėtis. Jei individualybė yra imli, ji labai daug padaro. O rezultatas… Esu daug kartų matęs, kai mėgėjų spektaklis buvo kur kas geresnis, emocionalesnis nei profesionalų. Vėlgi grįžtu prie individualybės, prie to gamtos vaiko ir gamtos dovanos. Jei aktorius geras ir turi tą dovaną, jeigu individualybė, nebaigusi aktorinių mokslų, irgi turi gamtos dovaną, abiem atvejais bus geras spektaklis.

– Kas jums, kaip režisieriui, teatre svarbiau – procesas ar rezultatas?

– Procesas. Aš išleidęs premjerą pasijuntu visiškai niekam nereikalingas. Vien dėl to, kad viskas, aš atsisveikinu. O kurdamas spektaklį prie aktoriaus eini tai iš vienos, tai iš kitos pusės, ir fiziškai, ir dvasiškai, ir pasišneki, ir kavos išgeri… Ir tu pamatai kartais, ko visai nesitikėjai pamatyt. Ir artistas padaro tai, ko pats iš savęs nesitikėjo. Čia yra pats maloniausias dalykas. Nors dabar teatras eina amerikonų pramintu baisiu keliu. Net kai turim laiko mėnesius, mes forsuojam spektaklių pastatymus – pamanykit, „kaip gražu“, kad aš paskutinį darbą pastačiau per 22 dienas!.. Kam to reikia? Mes gyvename nedideliame mieste ir sergame kažkokiom baisios provincijos ligom. Mes galim statyti daug ilgiau, galim kūrybiškai dirbti ir padaryti daug įdomiau, o ne vaikytis Niujorko bloguosius pavyzdžius. Gal tai Niujorkui ir tinka, aš neanalizuosiu. Bet čia eidamas į teatrą aš noriu pamatyti, kaip pasikeitė tas ar kitas aktorius, ką jis atrado, ką naujo pamatė pasaulyje, o ne žiūrėti greitai sukurptą spektaklį.

– Dar ne kiekvienas režisierius Lietuvoje turi savo teatrą – tai laimė?

– Dauguma jau turi. Nebijau būti senamadiškas, man atrodo, kad nėra gerai, jei režisierius nuolat stato visuose šalies teatruose. Pasimali šiame naujovių katile ir grįžti prie paprastos tiesos, atrastos praėjusiame amžiuje, – J.Vachtangovo minties, kad teatras egzistuoja konkrečiame mieste, konkrečiu laiku ir turi savo trupę. Manęs kažkas paklausė, kaip aš žymus pasaulyje. Niekaip. O kodėl turėčiau? Visi režisieriai tampa žymūs pasaulyje, jeigu stengiasi sukurti spektaklį savo miestui. Neturiu, manyčiau, didžiai provincialaus bruožo – būtinai pastatyti spektaklį vilniečiams. Jeigu aš čia jį gerai pastatysiu, kažkas pamatys ir iš Vilniaus, ir iš Suomijos. O spektaklio kūrimas tarptautinei publikai man yra nesuprantamas dalykas. J.Miltinis yra idealus pavyzdys – pas jį į Panevėžį važiavo visos 15 respublikų.

– Pasitikite publika?

– Taip. Bijau, kad teatrui, jaunajai kartai reikia gerokai pasitempti prieš publiką. Joje yra labai sumanių žiūrovų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Kazlų Rūdoje.

1966–1969 m. mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, 1979–1983 m. studijavo Maskvos B.Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie J.Vachtangovo akademinio dramos teatro, stažavosi pas lenkų teatro grandą Jozefą Štainą.

1970–1984 m. – Vilniaus Naujosios Vilnios teatro režisierius.

1971 m. – pirmasis spektaklis „Noriu kalbėti“ pagal Just. Marcinkevičių Naujosios Vilnios teatre.

Nuo 1984 m. – Klaipėdos „Teatro Liepų gatvėje 68“, vėliau – Pilies teatro vadovas ir režisierius.

Per 40 kūrybos metų pastatė 80 spektaklių Naujosios Vilnios, Pilies, valstybiniuose Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose.

Spektakliai rodyti daugiau nei 20 pasaulio šalių, festivaliuose Sevastopolyje, Feodosijoje, Kijeve, Kaliningrade.

Apdovanotas kauniečių „Fortūna“ už spektaklį „Pietūs su Liudviku“ Kauno dramos teatre (2007) ir Klaipėdos „Padėkos kauke“ už „Milijono šypsenų miestą Pilies teatre (2009).

Daugybės proginių ir šventinių koncertų, masinių renginių, Jūros šventės (1997), „Gaudeamus“ fragmentų (2001), Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalio (2002), Pasaulio lietuvių dainų šventės (2003) režisierius, inscenizacijų autorius, vertėjas.

Tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ sumanytojas ir organizatorius. Šiemet vasarą Klaipėdoje rengia jau 16-ąjį „Šermukšnio“ festivalį.

Mėgsta keliauti, kolekcionuoja akmenis.

Trumpai

Trijų paroda „Esu“

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje balandžio 9 – gegužės 3 dienomis veikia trijų Lietuvos pajūrio menininkų kūrinių paroda „Esu“. Joje pristatomi Nido Arkušausko piešiniai, Rolando Marčiaus tapyba ir Gyčio Skudžinsko fotografijos. Formaliai šį projektą galėtume įvardinti kaip autoportretų, kuriamų skirtingomis priemonėmis, ekspoziciją. Tačiau tai daugiau asmeninės perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje ir kultūroje paieškos. Kiekvieno autoriaus individualus požiūris nurodo tam tikrą šiandien gyvenančio ir kuriančio žmogaus veiklos ir tapatumo paieškos aspektą. Po 15 metų iš JAV į Klaipėdą sugrįžusio R.Marčiaus autorinė tapybos paroda „Spalvoti sapnai“ rytoj bus atidaryta ir Klaipėdoje, Baroti galerijoje.

Prisistatys jaunieji kūrėjai

Šiandien uostamiestyje lankytojams duris atvers „JEKlai(pė)da 2011“ ekspozicija – 2011–2013 metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalės atrankinė paroda. Dalyvauti JEK bienalėje šiemet pretendavo 141 menininkas iš Lietuvos. Komisija atrinko 18 autorių, kurių darbus iki gegužės vidurio bus galima pamatyti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Per vernisažą 17 val. bus paskelbti aštuoni finalininkai, atstovausiantys Lietuvai 2011–2013 metų JEK bienalėje. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau šiais metais prisijungsianti Vokietija. Per trejus metus JEK bienalės ekspozicija aplankys jas visas.

Vokiečių kultūros dienos

Klaipėdoje, Nidoje ir Šilutėje gegužės 4 – birželio 19 dienomis vyks 13-osios „Vokiečių kultūros dienos“. Tai didžiausias Klaipėdos vokiečių bendrijos projektas. Jis Lietuvos pajūrio gyventojams ir svečiams šiemet padovanos 14 renginių. Nemokamai bus rodomi filmai, koncertuos Torstenas Riemannas, bus pristatyta knyga „Klaipėdos bauhauzas“, moksleivius suburs vokiškų dainų festivalis, vyks detektyvinės literatūros paroda, susitikimai su rašytoja Bettina Thierig ir aktoriumi Herbertu Tennigkeitu, veiks fotografijos dirbtuvės jaunimui su Jackueline Esen. Vienas festivalio akcentų – Barbaros Wachendorff režisuotas spektaklis „Rojaus kelias“ pagal Ullos Lachauer romaną. Tai bendras lietuvių ir vokiečių projektas.

Lėlių teatrų festivalis

Gegužės 6–8 dienomis Klaipėdoje šurmuliuos VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis 2011“. Jo „žalios energijos“ idėją spinduliuos lėlių spektakliai, atkeliavę iš Vilniaus ir Kauno, taip pat Lenkijos, Prancūzijos bei Rusijos. Festivalyje vaidins ir jo rengėjas Klaipėdos lėlių teatras. Per tris dienas lėlių teatrų šventėje uostamiestyje publikai bus pristatyti 11 spektaklių. Jie šiemet bus vaidinami dviejose erdvėse – uostamiesčio Lėlių teatre ir netoliese esančioje Kompozitorių namų salėje. Bilietai į spektaklius – po 12 Lt. Jau šiomis dienomis bet kuriuo metu ir bet kurioje Klaipėdos senamiesčio vietoje galima sutikti bežingsniuojantį ir apie artėjantį festivalį visiems skelbiantį jo idėjinį vadą Karakumų asilėlį.

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Prieš savaitę Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidarytoje dailininko Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) tapybos parodoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ – emocionalūs ir nostalgiški lietuvių išeivijos menininko vizualiniai apmąstymai.

Danguolė Ruškienė

Tik nedidelė palikimo dalis

Pernai pavasarį Lietuvą pasiekusi Č.Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią LDM dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus Saulius Janušas, pirmiausia buvo pristatyta Radvilų rūmuose Vilniuje. Ten vykusioje išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“ su kitų autorių kūriniais buvo eksponuojami ir keli Č.Janušo darbai. Praėjusią vasarą dalis šios kolekcijos pasiekė pajūrį. Parodos buvo surengtos Palangos gintaro muziejuje ir Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje.

Jau tada buvo galima susipažinti, tiesa, fragmentiškai, su vieno įdomiausių Lietuvos tarpukario tapytojo marinisto kūryba. Artimesnė ir nuodugnesnė pažintis su šio autoriaus kūrybiniu palikimu visuomenei pasiūlyta šiemet, Č.Janušo drobes ilgesniam laikui įkurdinant P.Domšaičio galerijoje, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatoma visa (88 kūrinių) iš JAV gautų darbų kolekcija.

Kaip teigė kolekcijos savininkas S.Janušas, tai, ką jam pavyko išsaugoti ir kas šiuo metu eksponuojama uostamiestyje, yra tik nedidelė jo tėvo kūrybinio palikimo dalis. Daugybė drobių, dar autoriui gyvam esant, papildė privačias kolekcijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Belgijoje ir tik keletas – Lietuvoje.

Č.Janušas buvo produktyvus ir populiarus autorius. Nors tapyba nebuvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, jį galima priskirti prie komerciškai sėkmingų dailininkų. Č.Janušo paveikslus noriai įsigydavo ne tik lietuvių išeiviai, bet ir kitų šalių meno kolekcininkai. Tarpukariu buvęs vienas žinomiausių ir mėgstamiausių Lietuvos dailininkų, šiandien jis priskiriamas lietuvių išeivijos tapytojams ir geriausiai žinomas jūrinio peizažo kūriniais.

Gyvenimas – jūros fone

Marinistinių motyvų aktualumą dailininko kūryboje lėmė nuolatinis jo kontaktas su jūra, dėmesys vandens telkiniui – kaip centriniam objektui. Beveik visas Č.Janušo gyvenimas praėjo jūros fone.

Jis gimė Feodosijoje, prie Juodosios jūros. Ten prasidėjo ir ankstyva jo pažintis su rusų marinisto Ivano Aivazovskio kūryba, kuri neabejotinai turėjo įtakos jaunos, kūrybingos asmenybės formavimuisi. Vėliau, Č.Janušo tėvams grįžus į Lietuvą, apsigyveno Palangoje, mokėsi Klaipėdoje. Net ir išvykęs iš pajūrio, pernelyg neatitolo nuo marinistinės tematikos. Atostogų metu su kolegomis dailininkais lankydavosi Kuršių nerijoje, kur akylu realisto žvilgsniu drobėje ir atmintyje fiksavo permainingą jūros charakterį.

Galiausiai, atvykęs į Niujorką, kuriame gyveno iki pat mirties, Č.Janušas įsikūrė temperamentingo Atlanto vandenyno kaimynystėje, kuri suteikė jam galimybę stebėti čia vykstančius potvynius ir atoslūgius, audras ir štilius. Jautriai, kūrybingai asmenybei, aistringai reaguojančiai į aplinkos permainas, jūra visą laiką išliko vienu stipriausių idėjų inspiracijos šaltiniu.

Č. Janušo jūros išsaugo visus klasikinio jūrinio peizažo komponentus. Suvokėjo žvilgsnis, peržengęs paveikslo rėmus, išsiskleidžia smėlėtoje pakrantėje, nuosekliai, be didesnių trikdžių nuvedamas per aktyviau ar pasyviau šiaušiamas bangas ir koketišką dangaus skliautą iki pagrindinio šviesos šaltinio – saulės. Jis čia – dažniausiai akivaizdus, kartais nuspėjamas, bet visuomet aktyvus, formuojantis gilesnius ar seklesnius šešėlius – piešinius vandens ir pakrantės paviršiuose.

Sklidini tėvynės ilgesio

Jūra Č.Janušą domino ne tik kaip savitikslis objektas, pagrindinis paveikslo motyvas, iš anksto užprogramuojantis patrauklią peizažo rūšį – mariną. Dailininkui ne mažiau buvo įdomūs ir jos aplinkoje vykstantys procesai: žmogaus gyvenimo ir veiklos detalės, palikti pėdsakai.

Č.Janušas šviesiais optimistiškais potėpiais fiksavo vėjyje išraiškingomis klostėmis nugulusius žvejų tinklus, romantiškai plūduriuojančias valteles, kruopščiai „dėliojo“ vaizdingą krantų reljefą formuojančius akmenis. Atsargiai, tarsi užuominas, nužymėjo žmogaus siluetus tolumoje.

Daug metų atidžiai stebėti Lietuvos kraštovaizdžiai giliai įsirėžė dailininko atmintyje. Jam išvykus, be paskubomis nupieštų eskizų, prisiminimai buvo viena pagrindinių priemonių toliau rutuliojant Lietuvos peizažo temą. Be dailininko pamėgtos marinistinės tematikos, radosi drobės su iliustratyviais aukštaitiškų ir žemaitiškų sodybų kiemais, įspūdingomis Neries ir Nemuno pakrantėmis. Kartais jis nuklysdavo į tokius žanrus, kaip natiurmortas ar portretas. Epizodškai prisilietė ir prie abstrakčiosios dailės raiškos. Tačiau po trumpalaikių eksperimentų vėl sugrįždavo prie jam brangių temų. Nostalgija, tėvynės ilgesys neišvengiamai aktualizuodavo idealistinį kūrinių klodą, prisiminimus transformuojant į ilgesingus romantizuotus vaizdinius ir taip pasiūlant ne realios, bet prarastos tėvynės iliuziją.

Realistinis pagrindas – ypač svarbus

Dar vienas idėjų inspiracijų šaltinis, stimuliavęs Č.Janušo vaizduotę jam jau gyvenant JAV, buvo paslaptingi naujosios tėvynės kraštovaizdžiai.

Klaidžiodamas po Naujojo Hampšyro, Keip Kodo, Long Ailendo, Meino ir kitas vietoves, autorius siekė užfiksuoti tenykščio gyvenimo bruožus. Č.Janušas net ir Amerikoje intuityviai atsirinkdavo Lietuvos kraštui artimus vaizdus, kuriuose gamta lygiai taip pat kaprizinga ir permaininga, kaip ir Lietuvoje. Taip atsirado ne tik metų laikų, bet ir paros meto įvairuojami peizažai su plačiomis lygumomis ir giliais toliais.

Dailininkas puikiai manipuliavo spalvomis bei faktūromis, kurdamas atitinkamą atmosferą ir nuotaiką tiek aliejinės tapybos drobėse, tiek akvarelėse. Pažintis, artima bičiulystė su garsiais Lietuvos dailininkais (A.Braku, A.Žmuidzinavičiumi, P.Puzinu, M.Dobužinskiu, A.Varnu ir kitais), studijų Klaipėdos lietuvių gimnazijoje metu pažintos krašto dailininko Adomo Brako kūrybos subtilybės neabejotinai paliko pėdsaką Č.Janušo kūryboje. Nors jis buvo gana konservatyvus naujų priemonių, raiškų bei temų atžvilgiu, tai iš dalies lėmė jo nuoseklaus, išsamaus ir iliustratyvaus stiliaus susiformavimą. Optimizmas, įprasminantis apibendrintus romantikos ir lyrikos prisodrintus realistiškus siužetus, kartais net ir nepelnytai suteikiant jiems džiugesio ar patoso, formavo kiekvienam lengvai suvokiamą dekoratyvų paveikslų paviršių.

Kad ir kokius siužetus ar priemones Č.Janušas pasirinkdavo, visuomet išlaikydavo sąsajas su pirmavaizdžiu. Realistinis kūrinio pagrindas jam buvo ypač svarbus, ir tai atvirai deklaruojama visoje jo kūryboje.

Česlovas Janušas

Gimė 1907 m. Feodosijoje (Ukraina). Gretimai gyveno tapytojas marinistas I.Aivazovskis, kurio įkurtą galeriją dažnai lankė.

1922 m. su tėvu grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšiuose, Kražiuose, Palangoje.

1926 m. baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją.

Dailininko, gimnazijos piešimo mokytojo Adomo Brako paskatintas įstojo į Kauno meno mokyklą.

1926–1932 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas A.Žmuidzinavičių, P.Kalpoką, J.Šileiką.

Po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui – mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje amatų mokykloje.

Nuo 1931 m. dalyvavo parodose, buvo vienas iš aktyvių Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų, dirbo Valstybės teatre scenografu.

1938 m. Kaune buvo surengta apžvalginė kūrybos paroda.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją.

1945–1949 m. Viurcburge įsteigė dailiųjų amatų studiją.

1948 m. buvo vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungos steigimo (Švabijos Gmiunde) iniciatorius.

1950 m. su šeima išvyko į JAV, gyveno Niujorke, dirbo „Eastman Kodak Company“ reklamos skyriuje.

Surengė personalinių parodų Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir kitur.

Buvo aktyvus Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ parodų dalyvis, kelis kartus laimėjo populiariausio dailininko premiją.

Dalyvavo ir amerikiečių dailininkų sąjungos veikloje, buvo kelių sąjungų ir lygų narys.

1983 m. „Kultūros židinyje“ Niujorke buvo surengta Č.Janušo jubiliejinė paroda, skirta 75-osioms gimimo ir 50-osioms kūrybinio darbo metinėms paminėti.

1993 m. mirė Niujorke.

2010 m. dailininko sūnus S.Janušas (JAV) dviem dešimtmečiams deponavo Lietuvos dailės muziejui 88 tėvo kūrinius.

Marga gėlių paklotė

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje įsikūrusiame „Klaipėdos galerijos“ filiale šį mėnesį karaliauja klaipėdietės Dalios Kirkutienės tapybos paroda „Atspaudai“.

Divizionizmo principais

Kaip visuomet, tekstiliškai jautriai „nuausta“ 12 didelio formato drobių ekspozicija šįkart parodos lankytojams dovanoja rožių žiedų ir abstrakčių kompozicijų dermę.

D.Kirkutienės darbus lengva pažinti.

Visų pirma, tai – divizionizmo principais paremtas tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Regis, jog dažai net nemaišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais vienodo dydžio kvadratėliais, atkartodami dar XIX a. Georges-Pierre Seurat sukurtą pointilistinį tapymo būdą.

Keliasluoksnių kvadratėlių mirguliavimas žiūrovų akyse optiškai susilieja į vientisą paveikslą, sukurdamas virpančios, mirgančios erdvės įspūdį bei ištrindamas aiškius vaizduojamų objektų kontūrus ir tūrius. Atrodo, žvelgi į nepagaunamą vandens raibuliavimą ar liepsnų liežuvius.

Paveikslus tarsi audžia

Ši tapymo maniera neatsitiktinė. Tai – savotiškas tekstilės (audimo) principų perkėlimas į dvimatę plokštumą ir antrasis D.Kirkutienės kūrinius charakterizuojantis bruožas. (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus.)

Menininkė tarytum audžia savo paveikslus, išgaudama glotniai faktūrišką paviršių, būdingą monumentaliajai tekstilei. Kuriamas tradicinei tapybai nebūdingos dekoratyvios, „begelmės“ plokštumos įspūdis.

Trečia – stipri kolorito pajauta. Nesvarbu, ar tapytoja renkasi niuansuotą (šioje parodoje baltai pilkšvą ar rusvai raudoną), ar ryškiai kontrastingą (kiek rytietišką) spalvų gamą – ji puikiai derina spalvines dėmes, sukurdama vientisą kūrinio harmoniją.

Ieško naujų temų

Akivaizdu, kad menininkė atrado savitą plastinę kalbą, tačiau vis dar ieško temų įvairovės. Naujausios parodos temą, anot autorės, padiktavo susidomėjimas pirštų atspaudais, jų grafine įvairove. Deja, šio įkvėpimo vizualiai apčiuopiamų atspindžių ekspozicijoje nematyti. Ir pati tapytoja teigė, jog „paveiksluose tie atspaudai transformavosi, kai kur liko tik jų fragmentai, jie virto kosmosu, gėlėmis ar smėlio laikrodžiu“. O gaila…

Pirštų atspaudų labirintai visuomet intriguoja, kvepia asmeniškumu, nepakartojamu unikalumu ir net detektyvine mistika. Neteigiu, jog būtinas pažodinis pasirinktos temos atkartojimas, bet manau, kad dar sodresnis atspaudų grafinio struktūriškumo išryškinimas būtų suteikęs parodai išskirtinį prieskonį.

Nepaisant to, atsisakiusi ankstesnėse parodose dominavusių peizažų bei interjero daiktų, autorė atveria naujų temų spektrą (tai pagirtina): tarp abstrakčių kompozicijų – ir floristinės drobės, vaizduojančios išsiskleidusių rožių žiedus ar medžių kamienus.

Tad ieškantieji potėpio savitumo ir tekstilinio formos lengvumo kviečiami aplankyti parodą, kuri veiks iki gegužės 5-osios.

Po jaukiais šventųjų sparnais

„Klaipėdos galerijoje“ tris balandžio savaites veikė klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus personalinė paroda, jau tradiciškai rengiama menininko gimtadienio proga.

Goda Giedraitytė

Kūrėjas – ir išminties nešėjas

Šį kartą autorius ją pavadino „Deminutyvais“. Verčiant iš lotynų kalbos, tai reiškia su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę. Toks pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Kaip teigė pats menininkas, jo šventiesiems netiktų rimti ir orūs vardai, juos reikėtų šaukti taip, kaip mažus mama kadaise vadino: Antanėlis, Petrelis, Magdutė, Agočiutė…

Kiekvienas mūsų ieškome dvasinės pilnatvės ir sielos ramybės… Vieni ją atranda atsigręžę į Dievą, kiti – padėdami pagalbos prašantiesiems, treti – kurdami gražesnį pasaulį. Iš tiesų nesvarbu, kokį kelią pasirinksi, svarbiausia sugebėti šiame žmonių pasaulyje įžvelgti didžiąsias vertybes ir jomis pasidalyti su kitais.

Nuo seniausių laikų kūrėjas buvo ir išminties nešėjas. Prisiminkime kad ir Viduramžių menininkus – dažniausiai vienuolius anonimus, kurie skleidė Biblijos išmintį beraščiams, puošdami bažnyčių sienas freskomis ar mozaikomis. Tik girdėdami iš sakyklos kunigo tariamus Šventojo rašto žodžius ir matydami aplink save pavaizduotą šventųjų gyvenimą, paprastai žmogeliai pažindavo šventąją istoriją.

Dalijasi su visais

Panašiai gyvenimo prasmės išmintimi su mumis dalijasi ir A.Mėčius. Tarsi koks pateptasis vienuolis kasmet dovanoja po autorinę parodą, kurioje puotauja su savo ištikimais bičiuliais – miniatiūriniais dievažmogiais, manieringais žmogučiais ar charakteringais gyvūnėliais.

Naujausioje parodoje autorius mus supažindino su angelų sargų, apaštalų, o gal kankinių galerija. 12 suaižėjusių, istorine senatimi dvelkiančių, ant medžio tradiciniu būdu (aliejumi ir tempera) tapytų ikonų ne tik technologiškai (lentelių kraštuose net tikri vyriai įtaisyti), bet ir vizualiai atspindi senųjų meistrų kūrybos subtilybes.

A.Mėčiui tai svarbu – nepamiršti ištakų, perprasti senuosius autorius, iš jų mokytis ir panaudoti įgytas žinias savo kūryboje. Kita vertus, jis nesigainioja modernių -izmų eksperimentų. Daug svarbiau – meistrystė: piešinio technika, sugebėjimas keliais štrichais atskleisti charakterį. O svarbiausia – drobės ar medžio paviršiuje įkūnyti pasąmonėje „gyvenančius“ vaizdinius. Dėl pastarojo siekio – atskleisti kuo daugiau savo kūrybinių idėjų – menininkas retai eikvoja laiką pozuotojo paieškoms. Tiesiog atsigręžia į save ar artimuosius ir kuria portretinius savo herojų prototipus.

Miniatiūros primena ikonas

Ikonų personažai – naujieji šventieji – snūduriuoja ar mąsliai žvelgia į pasaulį iš savo medinių langelių ar arkinių skliautų. Liūdni, kiek ironiški, pamaldžiai sunėrę grakščias rankas arba parėmę jomis savo sunkią (o gal pavargusią?) nuo minčių ar dvasinės naštos galvą, jie pasakoja savąją istoriją, ataidinčią įvairiausių kultūrų tradicijomis.

Ne veltui A.Mėčius vadinamas postmodernistinės epochos atstovu. Jam svarbu atskleisti viso pasaulio savastį ir savitumą, į vientisą dermę suklijuoti padrikus, tarpusavyje gal net ir nesietinus elementus bei juos praskiesti ironijos ir šaržo doze. Todėl greta tradicinės lietuvių liaudies Rūpintojėlio figūros – tibetietiškos išvaizdos angeliukai ar indėnų šamanė, o iš po baltų plunksnų sparnų prasišviečia kiek paraudusi šventojo nosis ar auskaras ausyje.

Miniatiūrose, kaip ir būdinga ikonoms, dominuoja abstraktus fonas su raudonos arba aukso spalvos kryžiaus skersiniais ar aureolės sfera, rusvai rausvas koloritas. Figūrėlės centruotos. Tiksliam anatominiam jų piešiniui plastinės elegancijos dėlei nusižengiama manieringai deformuojant kūno detales. Pagrindinis dėmesys – didelės, gilios akys. Daugumos pakeltos aukštyn – dangaus link, o kitų – užmerktos, tačiau nedvelkiančios vidiniu nusiraminimu. Atvirkščiai, sunkūs vokai, regis, tik trumpam pridengė ilgesio kupiną dvasingą žvilgsnį.

Tradicijos ir dabarties pokalbis

Šventųjų portretinę erdvę, kaip ir dera, papildo įvairūs daiktiniai atributai, pažįstančiam klaidžius ikonografijos labirintus leidžiantys lengvai identifikuoti jų lydimus personažus.

Ikonų paviršius dekoruotas brangiaisiais akmenimis ir monetomis. Pastarosios puošmenos – tiek tapytos, tiek ir tikri asambliažiniai inkliuzai. Istorinės tiesos labui reikėtų priminti, jog ikonos brangakmeniais buvo puošiamos iki pat XVI a., kuomet imta naudoti ornamentuotus rėmus ir metalo aptaisus. Šią A.Mėčiui charakteringą dekoratyvumo liniją tik dar labiau pabrėžia grakščios autoriaus vardo ir kūrinio sukūrimo metų insignijos bei skaisčiai raudonos putlios šventųjų lūpos.

Malonu, jog A.Mėčius išlieka ištikimas savo sodriam tapybos literatūriškumui ir unikaliai technikai, formos ir turinio harmonijai, kūrybiškam tradicijos ir dabarties pokalbiui. Įdomu ir tai, jog galbūt nesąmoningai, bet nuosekliai metai po metų kuria savo herojų istoriją. Juk šioje parodoje, anot autoriaus, eksponuojami nuotaikėlės, charakteriukai – jo žmogiukai ne daugiau ir ne mažiau šventi už jį patį, iš tiesų yra tie patys pernai vykusios parodos „Šalia“ personažai. Esantys šalia mūsų, gal nepelnytai pamiršti ir nematomi, tačiau labai svarbūs mūsų visų dvasiniam tobulėjimui.

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Raktai į Lietuvos miestus“ – taip pavadinta neseniai pasirodžiusi knyga – fotoalbumas ir esė rinkinys lietuvių bei anglų kalbomis balandį pristatyta uostamiestyje.

Paulius Kliševičius

Kiekvienas miestas skendi kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Dažniausiai vandens, cemento ir smėlio mišinyje. Kartais – įvairios kondensacijos vandenyse. Neretai į miestus fragmentiškai įsiterpia medžio substancija. Tačiau be pagrindinio elemento miestai būtų tuščiaviduriai. Kalbu, žinoma, apie žmogaus kūną ir sąmonę, nes kaipsyk pastarieji ne tik įprasmina miestą fiziškai, bet ir konstruoja jį moraliai, intelektualiai bei metafiziškai.

O kaip mes tikimės, kad kiekviena išsakyta idėja bus bent dalele nuošimčio originali. Tasai dalelinis tikėjimas nuošimčiu leido atsirasti moderniajai algebrai ir padėjo jai nusiristi iki kvantinės teorijos.

Miesto kvėpavimas

Modernybės utopijos, racionaliai sutvarkyto pasaulio grožis… Modernioji architektūra ir miestų planavimas, grindžiamas racionalumu ir ekspertų žiniomis, atsirado kaip reakcija į chaotišką ir spontanišką XIX a. miestų vystymąsi. Le Corbusier, moderniosios architektūros pionierius, tikėjo harmonizuojančia racionalumo ir standartizacijos jėga, o jo švytintis miestas turėjo būti be siaurų ir klaidinančių gatvelių labirintų, kurie būdingi praeities architektūrai, be transporto kamščių, be grūsties ir minios, be šešėlio. Tiesiog tobula gyvenamoji mašina.

Albume „Raktai į Lietuvos miestus“, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, kaip teigiama jo anotacijoje, „pristatomi Lietuvos miestai. Čia susitinka dvi nuomonės, du pojūčiai, du žvilgsniai. Knygos fotografijos ir tekstai kilo iš miesto patirties ir jausenų, apimančių būnant jame. Fasadinė miestų pusė lieka už kadro, nes į kiekvieną iš jų žvelgiama gyventojo akimis. Tik žmonės, kurie gyvena ir veikia tame mieste, jį kontekstualizuoja“.

„Budindami savo kūniškąją, vizualią, pojūčių atmintį, knygos autoriai ir fotografas perbraižo savo miestų žemėlapius sukurdami neįtikėtinas, daugiasluoksnes garsų ir vaizdų, atsiminimų ir prisilietimų kartografijas, kurios yra daug įdomesnės ir spalvingesnės už vienamačius turistų vadovus. Šis leidinys skatina mus peržengti įprastos kartografijos ribas ir kurti savus – ne gatvių, bet jose regėtų gestų, išgirstų žodžių ir jų intonacijų – žemėlapius“ (Virginijus Kinčinaitis).

Knygos sudarytojos Inos Žurkuvienės žodžiais, nėra jokio atsitiktinumo, kad vis dažniau keliautojai, klaidžiodami miestuose, renkasi nuošalesnius maršrutus. Iliuzijų amžiuje, kuomet mums įtikti ir nustebinti siekia kone kiekviena iškaba gatvėje, pasiilgsti paprastumo. Valdžios, galios ar kapitalo formuojamos susvetimėjusios erdvės tampa nebepakenčiamos. Tada sukyla vaizduotė… Klaidžiomis Dublino gatvėmis, aplenkdami paradines miesto vietas, Leopoldo Bliumo maršrutais slampinėja paprasti žmonės iš svečios šalies…

Raktai – kaip atvejis?

Čia nesusitinka dvi nuomonės. Čia pasiūloma 16 plius 70 interpretacijų apie 16 skirtingų miestų.

Knygos turinys ir jos pristatymas yra melagingas. Didžioji dalis rašytojų nei dirba, nei gyvena aprašytame mieste. Stabilus pritempimas. Apie Klaipėdą rašo veikėjas, pradėjęs kurti čia nuo septynerių. Apie Biržus samprotauja veikėja, pabėgusi iš ten sulaukusi pilnaprotystės (-metystės). Ir taip toliau panašia dvasia?

Jūs norite patikėti, kad miestai per septynis ar šešiolika, ar pusšimtį metų nesikeičia? Tai patikėkite. Tikrai nesikeičia. Todėl knygos sudarytojams buvo sąlygiškai lengva bendradarbiauti su autoriais. Nes tik retas jų iš tikro galėjo pajusti ir aprašyti tikrą, nesuvaidintą, nesusapnuotą, neįsivaizduotą miesto ritmą. Visa kita – tik pusiau kokybiškos, beveik iškeptos, pusžalės flambé (na, to, pusžalio, bet labai kokybiškame vyne iškepto patiekalo) stiliaus ekstrapoliacijos.

Kaip atsakymas feisbukui

Miesto profilis sako: Šiandien man linksma. Turiu n(x) renginių ir a((n)(x)) lankytojų. Pietums suvalgiau septyniolika žuvėdrų ir tris bomžus. Laukiu nesulaukiu vakarienės.

Miestas sako: Tiltas atsiranda per naktį, žengus septynis žingsnius, iš kurių kiekvienas turi būti paženklintas baublio triūbavimo (žr. p. 19 ).

Taip nesusišneka profilis su savuoju kūrėju. Taip gali nesusišnekėti Raktai su skaitytoju.

Knygos pabaigoje pateikiamos urbanofiliškos miesto vizijos. Manau, jog miestas nustoja gyvenęs, kai kas nors parašo jo pagerinimo projektą arba viziją. Arba lyginamąją analizę. Miestui, kaip gyvam substancijų kratiniui, nėra nieko blogiau, kaip tik būti įprasmintam tobulėjimo planuose. Šiuo požiūriu iš miesto ir valstybės institucijų turėtų išnykti urbanistikos skyriai. Pasilikti turi tik urbanologija. Ar urbanosofija. Žodžiu, miestas savo projektą pats padiktuoja, ir jei jau reikia savipakankamo skyriaus, tai tegu jis tiesiog rašo, kaip tas miestas vystosi.

Raktus į Lietuvos miestus randame vienoje vietoje. Ir mirksta jie kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Ne eteryje. Ši knyga, nors ir klaidinanti, akylam skaitytojui raktus pateikia. Belieka tik at(si)verti, žvalgytis ir mėgautis.

Nauja knyga

Pavadinimas: „Raktai į Lietuvos miestus“.

Žanras: albumas / esė rinkinys.

Sudarytojas: Ina Žurkuvienė.

Tekstų autoriai: Rasa Baločkaitė, Agnė Biliūnaitė, Vigmantas Butkus, Kęstutis Česnaitis, Gintaras Grajauskas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Scholastika Kavaliauskienė, Vitalija Kavaliūnaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Kęstutis Navakas, Linas Poška, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Marijus Šidlauskas, Vacys Vaivada.

Fotografijų autorius: Gintaras Česonis.

Leidėjas: VšĮ „Miesto IQ“.

Leidimo metai: 2010.

Turinys: albume, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, lietuvių ir anglų kalbomis pristatomi Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Visaginas, Šilutė, Rokiškis, Marijampolė, Alytus, Biržai, Plungė, Ukmergė, Anykščiai, Telšiai, Kėdainiai. Literatūra ir fotografija sujungtos bendram tikslui – atrasti kiekvieno miesto slaptąjį raktą, kuris atvertų ne tik išorinius vartus, bet ir vidines erdves.

Apimtis: 192 psl.

Dailininkas: Deimantė Litvinaitė.

Spaustuvė: uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „Kopa“.

Tiražas: 1500 egz.

Spektaklis – kaip pasisveikinimas

Jei reikėtų rinkti kultūros įstaigą, labiausiai besirūpinančią jauniausios kartos lavinimu, ugdymu, kultūriniu švietimu, į pirmas gretas greičiausiai stotų Klaipėdos lėlių teatras, kuriame pastaruoju metu gimsta įvairūs spektakliai ir iniciatyvos, orientuotos į pačius mažiausius žiūrovus.

Gitana Gugevičiūtė

Adresuotas kūdikiams

Pernai šiame teatre buvo pastatytas spektaklis „Apapa“, skirtas vienerių ir kiek vyresniems vaikeliukams (žinau, kad jį žiūrėję jaunesni asmenys irgi liko patenkinti), o šiemet balandį repertuare vietą atrado spektaklis-eksperimentas „Labas, mažyli!“, adresuotas kūdikiams nuo mėnesio iki dvejų metų.

Na, galbūt neprotinga tikėtis tėvelių su mėnesio kūdikiu ant rankų antplūdžio, tačiau kasdien vis akivaizdžiau, kad tėvai keičiasi: mąstymas, jog vaikai nieko nesupranta, negeba, neatsimena (ir yra – atleiskite už posakį – nedaug pranašesni už daržoves), nyksta, vis daugiau gimdytojų vaikų ugdymu pradeda rūpintis net ne tada, kai kūdikis išvysta saulę, o tuomet, kai jis tėra embrionas.

Garsus Lietuvos akušeris ginekologas Romualdas Šemeta tvirtina: „Naujagimiai ateina į šį pasaulį turėdami visus pojūčius, kai kuriuos jų panaudodami dar iki gimimo. Tai leidžia kaupti patirtį jau nuo pirmų gyvenimo dienų. Kur kas anksčiau negu išmoksta kalbėti, mažyliai jau moka skaičiuoti, išsaugoja atmintyje skirtingus įvykius ir sprendžia uždavinius. Jie sugeba skirti spalvas, veidus, girdėti ir atpažinti balsus bei pagrindinius skonius. Vaiko smegenys dirba be pertraukos, įsimindamos informaciją ir formuodamos nervinius ryšius, kurie lemia emocinį, socialinį ir intelektinį vystymąsi. <…> Įrodyta, kad, kuo labiau motina tiki, jog vaikas anksti suvokia aplinkinį pasaulį, tuo talentingesnis ir protingesnis jis užauga. Tos mamos, kurios žino apie vaiko galimybes, yra emociškai jautresnės“.

Pagal G.Domano metodiką

Spektaklis „Labas, mažyli!“ sukurtas remiantis amerikiečio pedagogo ir mokslininko Gleno Domano metodika, kurią mokslininkas išvystė prieš 60 metų, kai pradėjo tyrinėti žmogaus galimybių potencialą ir smegenų augimo procesą, norėdamas pagelbėti vaikams, patyrusiems smegenų traumas ar turintiems psichinę negalią. Kai buvo pastebėta, kad vaikai, su kuriais dirbama pagal šią metodiką, lenkia sveikus tokio pat amžiaus vaikus, ji pritaikyta ir sveikiems vaikams. Rezultatai – stulbinantys: po trejų metų tokių specialių užsiėmimų vaikai gali laisvai skaityti nežinomą tekstą gimtąja kalba ir perskaitytą medžiagą lengvai įsisąmoninti; gali pakankamai gerai skaityti užsienio kalba, kurti pasakas ir jas užrašyti; groti abiem rankomis klavišiniais instrumentais ir skaityti muzikinį raštą iš lapo, puikiai lipdyti, taip pat atlikti gana sudėtingus gimnastikos pratimus.

Tiesa, G.Domano metodika turi ir nemažai oponentų, raginančių pasvarstyti, ar tėvai gebės užtikrinti ugdymo tęstinumą, ar po trejų metų intensyvaus „farširavimo“ žodžiais, skaičiais, vaizdais etc. nenumes savo vaiko depresijai, „genijaus vienatvei“ ir pan. Bet šiais bendrais bruožais ir baigiu apie pačią metodiką.

Pateikia mažyliams faktus

Režisierė Karolina Jurkštaitė remiasi G.Domano metodikos principais – pateikti kūdikiui faktus, siejamus tam tikro dėsningumo, kurį kūdikis atranda pats.

Metaforas mato suaugusieji, kūdikiai – faktą, todėl spektaklis tam tikra prasme asketiškas, tikslus, dalykiškas. Visų komponentų – judesio, formos, garso, spalvos, tempo, ritmo – sąveika čia pagrįsta kūdikio psichologija: kontrastinės spalvos stimuliuoja mažylių smegenis, o tai lavina jų audiovizualinį aparatą; vaikai negeba ilgai išlaikyti dėmesio, todėl organizuojamas veiksmas yra dinamiškas, kontrastingas, muzikalus, ritmingas (čia šauniai padirbėjo spektaklio kompozitorė Aušra Vaštakaitė).

Spektaklio „veikėjai“ (tam tikri ženklai) dėliojami iš juodų, baltų geometrinių figūrų – stačiakampio, trikampio, apskritimo. Aktorių (Andžela Vitauskaitė ir Erika Mažulienė) rankose atskiros figūros tampa atpažįstamais objektais: saule, kirmėle, žmogumi, paukščiu, raketa. Iš tų pačių formų sukomponuoti ir ryškių spalvų objektai – mašina, kūdikio vežimėlis, traukinys, šuo, katinas, žirafa etc.

Suaugusiajam ir ūgtelėjusiam vaikui įprasto siužeto – su charakteriais, konfliktais, idėjomis ir problemomis – spektaklyje nėra: tarsi ant konvejerio juostos išdygsta vis naujas objektas, įvyksta dar vienas virsmas, nurodantis į vaiko pasauliui pažįstamus ženklus. O pabaigoje šešėlių teatro scenelė: baltos drobės ekrane švytintis spalvingas, hipnotizuojantis, užburiantis spalvų ir formų kaleidoskopas.

Nepametė uždavinio

Žiūrėdama spektaklį leidau sau įžvelgti sąsajų su populiariais filmukais, kuriuos kūrė „Baby Einstein“ kompanija. (Apskritai vaikų televizijos (Lietuvoje tokių nėra) aktyviai naudojasi pažangiausiomis ir naujausiomis vaikų ugdymo metodikomis, kad sukurtų paklausų ir vertingą produktą.)

Tais filmukais, skirtais vaikams nuo kelių (berods trijų) mėnesių amžiaus iki dvejų metų, kūrėjai „kalbasi“ apie visatą, gamtą, Niutono dėsnius, matematiką, muziką (atkreipkite dėmesį į filmukų pavadinimus: „Baby Bach“ (trijų mėnesių vaikams), „Baby Shakespeare“ (šešių mėnesių vaikams), „Baby Mozart“, „Baby Beethoven“ etc.), kurdami savotiškas „prezentacijas“, fiksuodami vaizdą, garsą, spalvą, formą ir kita.

Teatro meno specifika, žinoma, yra kita, ir raiškos formos čia kitos. Grįžtant į Lietuvą, kur Klaipėdos lėlių teatrui būtų galima priklijuoti novatoriaus etiketę, svarbu akcentuoti, kad šiuo spektakliu režisierė nesistengė realizuoti savitikslių meninių ambicijų. K.Jurkštaitė (drauge su spektaklio dailininke Gintare Radvilavičiūte), stengdamasi sukurti stilingą vaizdą, nepametė pagrindinio savo uždavinio – pastatyti lavinamąjį spektaklį. Toks jis yra – lavinantis, koreguojamas (o tai reiškia – augantis), dovanojantis tėvams ir jų kūdikiams šiltą artumo akimirką; sveikinantis ir gerbiantis jaunąjį tyrinėtoją.

MENO LEIDINYS Nr. 4 (190)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Vaidino „Lietuvos teatrų pavasaryje“

Šiandien Kaune finišuoja 33-iasis „Lietuvos teatrų pavasaris“, kvietęs pažinti įvairialypį Lietuvos teatrą. Festivalį balandžio 2-ąją pradėjo Klaipėdos dramos teatro spektaklis, o užbaigs dainuojančių aktorių koncertas.

Balandžio 2-28 dienomis laikinojoje sostinėje vykstančio seniausio šalies scenos meno festivalio programoje – kaip niekada daug žiūrovų ir kritikų išgirtų premjerų.

Tradiciškai pasirodė svarbiausi šalies teatrai, atvežę 14 savo naujausių spektaklių.

Kaip ir ankstesniais metais, geriausius „Lietuvos teatrų pavasario“ spektaklius bei režisierius išrinks specialistų komisija ir žiūrovai.

Laureatai bus paskelbti šįvakar per festivalio uždarymą.

Garbė šiame festivalyje vaidinti pirmiesiems teko Klaipėdos dramos teatro aktoriams.

Jie parodė uostamiestyje pernai pastatytą Jono Vaitkaus režisuotą Gintaro Grajausko dviejų dalių tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, pasisekimo sulaukusią dar „įsčiose“.

Pjesė jos autoriui 2007 m. pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė“, po metų – Auksinį scenos kryžių už geriausią nacionalinę dramaturgiją.

Tapusi spektakliu, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ toliau šlavėsi apdovanojimus: nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė 2010“ laimėjo keturiose nominacijose, su laurais grįžo iš D.Tamulevičiūtės teatrų festivalio Varėnoje, jos aktorių Vytauto Anužio ir Monikos Vaičiulytės vaidmenys šiemet įvertinti Auksiniais scenos kryžiais, V.Anužis apdovanotas dar ir Klaipėdos „Padėkos kauke“.

Klaipėdiečių spektaklyje Kaune, Girstučio kultūros centre, publikos buvo pilnutėlė salė, spektaklis palydėtas karštais plojimais.

Šiemet „Lietuvos teatrų pavasario“ spektakliai itin aukšto lygio – iki šiol tiek Auksinių scenos kryžių laureatų programoje nėra buvę, džiaugėsi festivalio rengėjai.

Prisijungė prie „Tėviškės“ projekto

Vokietijoje surengtame fotografijų projekte „Tėviškė“ dalyvauja keturi menininkai iš Lietuvos. Tarp jų – du klaipėdiečiai.

Paroda – nuolat auganti erdvinė instaliacija „Tėviškė“ lankytojams duris atvėrė balandžio 2-ąją Rytų Prūsijos kultūros centre Elingene, kur ją apžiūrėti galima iki liepos 24-osios.

Jos kuratorė Monika Drach sukvietė 18 įvairių sričių menininkų iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos.

Mat projektas vyksta bendradarbiaujant su kultūros centru, kuris nagrinėja Rytų Prūsijos istoriją ir kultūrą. Jau daugelį šimtmečių šiame regione gyvena įvairių tautybių ir skirtingos kilmės žmonės.

Projekto rengėjams rūpėjo iš jų pačių sužinoti, kaip jie savo kasdienybėje suvokia tėviškę.

Į parodos instaliaciją iš pradžių buvo įdėta po tris kiekvieno jos dalyvio padarytas ir atsiųstas fotografijas. Kas tris savaites ekspozicija dar pasipildo, galiausiai kiekvienas autorius joje pristatys po 15 nuotraukų.

Iš Lietuvos projekte „Tėviškė“ dalyvauja nidiškiai dailininkai Albertas Krajinskas ir Jūratė Bučmytė bei klaipėdiečiai tapytojai Danas Andriulionis ir Egidija Brinkytė.

„Kadangi iki šiol dar nesu kūrusi jokiai instaliacijai, mane šis kvietimas labai suintrigavo. Juolab kad mėgstu fotografuoti, – prisipažino E.Brinkytė. – Savo fotografijų ciklą šiam projektui pavadinau „Mėlyna mano Tėvynė Lietuva“. Jos išties visos padarytos tarsi per dangaus žydrynės prizmę.“

„Aš kaip fotografas – visiškas naujokas, savo debiutinius fotovaizdus ekspromtu pavadinau „Tevynės fragmentais“. Juos, galima sakyti, netyčia „sumedžiojau“ praėjusią vasarą užsukęs į Orvidų sodybą, net neįsivaizdavau, kad jie atsidurs tarptautiniame meno projekte“, – pasakojo tapytojas D.Andriulionis.

Festivaliui stato šokio operą

Gegužės 2–7 dienomis Vilniuje vyks 15-asis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jame klaipėdietė choreografė pristatys premjerą.

Jubiliejiniame festivalyje dalyvaus šiuolaikinio šokio trupės ir choreografai iš Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Norvegijos ir Islandijos. Taip pat bus pateikta naujausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų darbų panorama. Iš viso festivalyje bus parodyta 13 šokio spektaklių ir kompozicijų.

Viena iš „Naujojo Baltijos šokio 2011“ žvaigždžių turėtų tapti vengrų kilmės choreografas iš Prancūzijos Palas Frenakas ir jo juodu humoru prisodrintas spektaklis „Vyrų paslaptys“. Taip pat festivalio scenoje šoks Vokietijoje kuriantis italas šokėjas ir choreografas Morganas Nardi, bus parodytas vieno įdomiausių danų šiuolaikinio šokio kūrėjų Palle’o Granhųj spektaklis „Dance me to the end on/off Love“ ir kt.

„Naujojo Baltijos šokio 2011“ publika turės išskirtinę progą pamatyti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Medėjos“ premjerą, jaunos choreografės Giedrės Ubartaitės spektaklį „Mono tyla“, Loretos Juodkaitės naujausią šokio kompoziciją „Sapnų žemėlapyje“ su M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinėmis, klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko ir kompozitoriaus Jono Sakalausko bendrą darbą, taip pat naujausius Vyčio Jankausko, Editos Stundytės, Erikos Vizbaraitės ir Rūtos Butkus šokio spektaklius.

Festivalio spektakliai bus rodomi Menų spaustuvėje ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Gegužės 4-ąją „Naujojo Baltijos šokio 2011“ programoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje – šokio opera „Dykra“, kurios kompozitorius, libreto autorius ir solistas – J.Sakalauskas, choreografė – A.Šeiko. Šoks Petras Lisauskas, Darius Berulis ir Mantas Černeckas. Spektakliui scenografiją sukūrė Sigita Šimkūnaitė ir Arūnas Paslaitis, kostiumus – Sandra Straukaitė, videoprojekcijas – Simonas Glinskis.

Kaip pasakojo šokio operos kūrėjai, juos įkvėpė prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo knyga „Simuliacija ir Simuliakrai“ bei Rodrigo Plį filmas „Vidinė dykuma“ (Meksika, 2008).

„Spektaklis netelpa į įprastus scenos meno rėmus. Mūsų šokėjai labai daug dirba su savo balsais, siekiame visiškos muzikos ir judesio integracijos. Savo kūrinį vadiname šokio opera, nors tokio žanro oficialiai kaip ir nėra“, – šypsojosi choreografiją spektakliui kurianti A.Šeiko.

Parengė Rita Bočiulytė

Skina laurus konkursuose

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos 4 klasės mokinė Anastasija Miškevič dalyvavo balandžio 14–16 dienomis Sankt Peterburge (Rusija) vykusiame X atvirame romantinės fortepijoninės muzikos Piotro Čaikovskio konkurse „Snieguolė“ ir užėmė antrąją vietą. Šiais mokslo metais tai jau trečiasis jos laimėjimas už Lietuvos ribų.

Latvijos mieste Koknese vykusiame VII tarptautiniame P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkurse jaunosios pianistės grojimas įvertintas Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Ir Kaliningrade surengtame VIII atvirame fortepijoninės muzikos konkurse, taip pat skirtame P.Čaikovskio kūrybai, klaipėdietė buvo pirmoji.

Trečiasis konkursas vyko Sankt Peterburgo P.Čaikovskio vaikų menų mokykloje. Jame rungėsi 36 jaunieji pianistai iš įvairių Rusijos miestų, o A.Miškevič buvo vienintelė atstovė iš užsienio.

Kaip pasakojo laureatės mokytoja pianistė Vaiva Purlytė, šiame konkurse vertinimai buvo labai griežti: mažųjų ir vyriausiųjų dalyvių grupėse niekam nebuvo skirta pirmoji vieta. O vidurinėje grupėje ją iškovojo Sankt Peterburgo P.Čaikovskio menų mokyklos mokinė, antroji vieta atiteko klaipėdietei.

Po konkurso vyko komisijos narių ir dalyvių pedagogų apskritojo stalo diskusijos, kurių metu buvo aptarti visų rezultatai ir žiuri pastabos. Jaunoji pianistė iš Klaipėdos sulaukė ypatingo dėmesio bei vertinimo komisijos pirmininko Sankt Peterburgo konservatorijos ir M.Musorgskio muzikos koledžo dėstytojo Michailo Benediktovo pagyrimo. Jos atlikimas buvo įvertintas labai gerai. Laureatų koncerte A.Miškevič grojo net du kūrinius – M.K.Čiurlionio preliudą d-moll ir P.Čaikovskio „Saldžią svają“ iš vaikų albumo.

„Visi puikiai žinome, kad rusų pianistai yra labai stiprūs mūsų atlikėjų konkurentai, todėl pergalės konkursuose Rusijoje mums yra labai svarbios“, – tvirtino muzikos pedagogė V.Purlytė po kelionės į Sankt Peterburgą.

Be kita ko, ten apskritojo stalo renginyje ji pristatė savo tėvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus, žymaus Lietuvos chorvedžio, kompozitoriaus Gedimino Purlio fortepijoninių pjesių rinkinį „Ir aš mažas buvau“. Jos pačios sudarytą natų sąsiuvinį 2009-aisiais išleido Klaipėdos leidykla „Druka“. Sankt Peterburge susirinkusiems Rusijos muzikos pedagogams V.Purlytė kalbėjo apie G.Purlio pjesių interpretaciją ir pasidalijo metodiniais patarimais. Ji ne tik papasakojo apie lietuvių kompozitoriaus gyvenimą, kūrybą, bet ir gyvai pademonstravo visus rinkinio kūrinius.

„Šioje kelionėje ramiai suskaičiavau, kad šiais mokslo metais tai jau 11-as konkursas, kuriuose aštuoni mano mokiniai tapo laureatais, dar trys – diplomantais, gavusiais specialius prizus. Tai tarsi koks rekordas, – džiugiai šypsojosi fortepijono pedagogė. – Beje, birželį planuojami dar du tarptautiniai konkursai. Tad rekordas bus pagerintas.“

„Durų“ inf.