Spektaklis – kaip pasisveikinimas

Spektaklis – kaip pasisveikinimas

Jei reikėtų rinkti kultūros įstaigą, labiausiai besirūpinančią jauniausios kartos lavinimu, ugdymu, kultūriniu švietimu, į pirmas gretas greičiausiai stotų Klaipėdos lėlių teatras, kuriame pastaruoju metu gimsta įvairūs spektakliai ir iniciatyvos, orientuotos į pačius mažiausius žiūrovus.

Gitana Gugevičiūtė

Adresuotas kūdikiams

Pernai šiame teatre buvo pastatytas spektaklis „Apapa“, skirtas vienerių ir kiek vyresniems vaikeliukams (žinau, kad jį žiūrėję jaunesni asmenys irgi liko patenkinti), o šiemet balandį repertuare vietą atrado spektaklis-eksperimentas „Labas, mažyli!“, adresuotas kūdikiams nuo mėnesio iki dvejų metų.

Na, galbūt neprotinga tikėtis tėvelių su mėnesio kūdikiu ant rankų antplūdžio, tačiau kasdien vis akivaizdžiau, kad tėvai keičiasi: mąstymas, jog vaikai nieko nesupranta, negeba, neatsimena (ir yra – atleiskite už posakį – nedaug pranašesni už daržoves), nyksta, vis daugiau gimdytojų vaikų ugdymu pradeda rūpintis net ne tada, kai kūdikis išvysta saulę, o tuomet, kai jis tėra embrionas.

Garsus Lietuvos akušeris ginekologas Romualdas Šemeta tvirtina: „Naujagimiai ateina į šį pasaulį turėdami visus pojūčius, kai kuriuos jų panaudodami dar iki gimimo. Tai leidžia kaupti patirtį jau nuo pirmų gyvenimo dienų. Kur kas anksčiau negu išmoksta kalbėti, mažyliai jau moka skaičiuoti, išsaugoja atmintyje skirtingus įvykius ir sprendžia uždavinius. Jie sugeba skirti spalvas, veidus, girdėti ir atpažinti balsus bei pagrindinius skonius. Vaiko smegenys dirba be pertraukos, įsimindamos informaciją ir formuodamos nervinius ryšius, kurie lemia emocinį, socialinį ir intelektinį vystymąsi. <…> Įrodyta, kad, kuo labiau motina tiki, jog vaikas anksti suvokia aplinkinį pasaulį, tuo talentingesnis ir protingesnis jis užauga. Tos mamos, kurios žino apie vaiko galimybes, yra emociškai jautresnės“.

Pagal G.Domano metodiką

Spektaklis „Labas, mažyli!“ sukurtas remiantis amerikiečio pedagogo ir mokslininko Gleno Domano metodika, kurią mokslininkas išvystė prieš 60 metų, kai pradėjo tyrinėti žmogaus galimybių potencialą ir smegenų augimo procesą, norėdamas pagelbėti vaikams, patyrusiems smegenų traumas ar turintiems psichinę negalią. Kai buvo pastebėta, kad vaikai, su kuriais dirbama pagal šią metodiką, lenkia sveikus tokio pat amžiaus vaikus, ji pritaikyta ir sveikiems vaikams. Rezultatai – stulbinantys: po trejų metų tokių specialių užsiėmimų vaikai gali laisvai skaityti nežinomą tekstą gimtąja kalba ir perskaitytą medžiagą lengvai įsisąmoninti; gali pakankamai gerai skaityti užsienio kalba, kurti pasakas ir jas užrašyti; groti abiem rankomis klavišiniais instrumentais ir skaityti muzikinį raštą iš lapo, puikiai lipdyti, taip pat atlikti gana sudėtingus gimnastikos pratimus.

Tiesa, G.Domano metodika turi ir nemažai oponentų, raginančių pasvarstyti, ar tėvai gebės užtikrinti ugdymo tęstinumą, ar po trejų metų intensyvaus „farširavimo“ žodžiais, skaičiais, vaizdais etc. nenumes savo vaiko depresijai, „genijaus vienatvei“ ir pan. Bet šiais bendrais bruožais ir baigiu apie pačią metodiką.

Pateikia mažyliams faktus

Režisierė Karolina Jurkštaitė remiasi G.Domano metodikos principais – pateikti kūdikiui faktus, siejamus tam tikro dėsningumo, kurį kūdikis atranda pats.

Metaforas mato suaugusieji, kūdikiai – faktą, todėl spektaklis tam tikra prasme asketiškas, tikslus, dalykiškas. Visų komponentų – judesio, formos, garso, spalvos, tempo, ritmo – sąveika čia pagrįsta kūdikio psichologija: kontrastinės spalvos stimuliuoja mažylių smegenis, o tai lavina jų audiovizualinį aparatą; vaikai negeba ilgai išlaikyti dėmesio, todėl organizuojamas veiksmas yra dinamiškas, kontrastingas, muzikalus, ritmingas (čia šauniai padirbėjo spektaklio kompozitorė Aušra Vaštakaitė).

Spektaklio „veikėjai“ (tam tikri ženklai) dėliojami iš juodų, baltų geometrinių figūrų – stačiakampio, trikampio, apskritimo. Aktorių (Andžela Vitauskaitė ir Erika Mažulienė) rankose atskiros figūros tampa atpažįstamais objektais: saule, kirmėle, žmogumi, paukščiu, raketa. Iš tų pačių formų sukomponuoti ir ryškių spalvų objektai – mašina, kūdikio vežimėlis, traukinys, šuo, katinas, žirafa etc.

Suaugusiajam ir ūgtelėjusiam vaikui įprasto siužeto – su charakteriais, konfliktais, idėjomis ir problemomis – spektaklyje nėra: tarsi ant konvejerio juostos išdygsta vis naujas objektas, įvyksta dar vienas virsmas, nurodantis į vaiko pasauliui pažįstamus ženklus. O pabaigoje šešėlių teatro scenelė: baltos drobės ekrane švytintis spalvingas, hipnotizuojantis, užburiantis spalvų ir formų kaleidoskopas.

Nepametė uždavinio

Žiūrėdama spektaklį leidau sau įžvelgti sąsajų su populiariais filmukais, kuriuos kūrė „Baby Einstein“ kompanija. (Apskritai vaikų televizijos (Lietuvoje tokių nėra) aktyviai naudojasi pažangiausiomis ir naujausiomis vaikų ugdymo metodikomis, kad sukurtų paklausų ir vertingą produktą.)

Tais filmukais, skirtais vaikams nuo kelių (berods trijų) mėnesių amžiaus iki dvejų metų, kūrėjai „kalbasi“ apie visatą, gamtą, Niutono dėsnius, matematiką, muziką (atkreipkite dėmesį į filmukų pavadinimus: „Baby Bach“ (trijų mėnesių vaikams), „Baby Shakespeare“ (šešių mėnesių vaikams), „Baby Mozart“, „Baby Beethoven“ etc.), kurdami savotiškas „prezentacijas“, fiksuodami vaizdą, garsą, spalvą, formą ir kita.

Teatro meno specifika, žinoma, yra kita, ir raiškos formos čia kitos. Grįžtant į Lietuvą, kur Klaipėdos lėlių teatrui būtų galima priklijuoti novatoriaus etiketę, svarbu akcentuoti, kad šiuo spektakliu režisierė nesistengė realizuoti savitikslių meninių ambicijų. K.Jurkštaitė (drauge su spektaklio dailininke Gintare Radvilavičiūte), stengdamasi sukurti stilingą vaizdą, nepametė pagrindinio savo uždavinio – pastatyti lavinamąjį spektaklį. Toks jis yra – lavinantis, koreguojamas (o tai reiškia – augantis), dovanojantis tėvams ir jų kūdikiams šiltą artumo akimirką; sveikinantis ir gerbiantis jaunąjį tyrinėtoją.

Skina laurus konkursuose

Skina laurus konkursuose

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos 4 klasės mokinė Anastasija Miškevič dalyvavo balandžio 14–16 dienomis Sankt Peterburge (Rusija) vykusiame X atvirame romantinės fortepijoninės muzikos Piotro Čaikovskio konkurse „Snieguolė“ ir užėmė antrąją vietą. Šiais mokslo metais tai jau trečiasis jos laimėjimas už Lietuvos ribų.

Latvijos mieste Koknese vykusiame VII tarptautiniame P.Čaikovskio jaunųjų pianistų konkurse jaunosios pianistės grojimas įvertintas Didžiuoju prizu ir pirmąja vieta. Ir Kaliningrade surengtame VIII atvirame fortepijoninės muzikos konkurse, taip pat skirtame P.Čaikovskio kūrybai, klaipėdietė buvo pirmoji.

Trečiasis konkursas vyko Sankt Peterburgo P.Čaikovskio vaikų menų mokykloje. Jame rungėsi 36 jaunieji pianistai iš įvairių Rusijos miestų, o A.Miškevič buvo vienintelė atstovė iš užsienio.

Kaip pasakojo laureatės mokytoja pianistė Vaiva Purlytė, šiame konkurse vertinimai buvo labai griežti: mažųjų ir vyriausiųjų dalyvių grupėse niekam nebuvo skirta pirmoji vieta. O vidurinėje grupėje ją iškovojo Sankt Peterburgo P.Čaikovskio menų mokyklos mokinė, antroji vieta atiteko klaipėdietei.

Po konkurso vyko komisijos narių ir dalyvių pedagogų apskritojo stalo diskusijos, kurių metu buvo aptarti visų rezultatai ir žiuri pastabos. Jaunoji pianistė iš Klaipėdos sulaukė ypatingo dėmesio bei vertinimo komisijos pirmininko Sankt Peterburgo konservatorijos ir M.Musorgskio muzikos koledžo dėstytojo Michailo Benediktovo pagyrimo. Jos atlikimas buvo įvertintas labai gerai. Laureatų koncerte A.Miškevič grojo net du kūrinius – M.K.Čiurlionio preliudą d-moll ir P.Čaikovskio „Saldžią svają“ iš vaikų albumo.

„Visi puikiai žinome, kad rusų pianistai yra labai stiprūs mūsų atlikėjų konkurentai, todėl pergalės konkursuose Rusijoje mums yra labai svarbios“, – tvirtino muzikos pedagogė V.Purlytė po kelionės į Sankt Peterburgą.

Be kita ko, ten apskritojo stalo renginyje ji pristatė savo tėvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesoriaus, žymaus Lietuvos chorvedžio, kompozitoriaus Gedimino Purlio fortepijoninių pjesių rinkinį „Ir aš mažas buvau“. Jos pačios sudarytą natų sąsiuvinį 2009-aisiais išleido Klaipėdos leidykla „Druka“. Sankt Peterburge susirinkusiems Rusijos muzikos pedagogams V.Purlytė kalbėjo apie G.Purlio pjesių interpretaciją ir pasidalijo metodiniais patarimais. Ji ne tik papasakojo apie lietuvių kompozitoriaus gyvenimą, kūrybą, bet ir gyvai pademonstravo visus rinkinio kūrinius.

„Šioje kelionėje ramiai suskaičiavau, kad šiais mokslo metais tai jau 11-as konkursas, kuriuose aštuoni mano mokiniai tapo laureatais, dar trys – diplomantais, gavusiais specialius prizus. Tai tarsi koks rekordas, – džiugiai šypsojosi fortepijono pedagogė. – Beje, birželį planuojami dar du tarptautiniai konkursai. Tad rekordas bus pagerintas.“

„Durų“ inf.

Trolių šalyje – su mintimis apie Griegą ir Čiurlionį

Trolių šalyje – su mintimis apie Griegą ir Čiurlionį

Balandžio 10–15 dienomis pagal ES finansuojamą Erasmus mainų programą Norvegijoje viešėjo dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogės – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.

Danutė Petrauskaitė

Kelionės tikslas – supažindinti Voldos universiteto kolegijos Muzikos katedros dėstytojus bei studentus su lietuvių muzika ir pasisemti pedagoginės bei administracinės patirties.

Kur gyveno žymusis muzikas

Dažnas keliautojas, išsiruošęs aplankyti Bergeną – gimtąjį Edvardo Griego miestą, neatsispiria pagundai užsukti į Troldhaugeną, kur nuo 1885 m. iki mirties gyveno šis žymus norvegų kompozitorius (1843–1907).

Vietovės pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių – trold, reiškiančių mitologinę skandinavų būtybę trolį, ir haugr – kalvą. Sužavėtas nepaprasto gamtos grožio, E.Griegas ir pasirinko šią kalvotą Nordo ežero pakrantę, apaugusią išlakiais medžiais ir nusėtą apsamanojusiais akmenimis, kur ir pasistatė vilą bei mažytę vasaros trobelę. E.Griegas daug keliavo po įvairias Europos šalis, todėl Troldhaugene daugiausia praleisdavo vasaras, kai būdavo pasibaigę koncertiniai sezonai, kai galėdavo pailsėti nuo didmiesčių triukšmo ir ramiai kurti.

Ten buvo parašyti vėlyvojo laikotarpio jo fortepijoniniai ir simfoniniai kūriniai. Tarp jų – „Vestuvės Troldhaugene“, persunktos norvegiškų liaudies dainų intonacijų ir šokių ritmų, išgarsinusios E.Griego rezidenciją visame pasaulyje. Kompozitoriaus vila nuolat traukia turistų ir muzikos mėgėjų dėmesį ir daug kuo primena M.K.Čiurlionio Druskininkus.

Joje ne tik eksponuojami E.Griego baldai bei daiktai, bet svečių kambaryje, kur rinkdavosi jo artimieji ir bičiuliai, šiandien rengiamos muzikinės popietės. Pianistai turi galimybę skambinti tuo pačiu Steinnway fortepijonu, kuriuo grodavo kompozitorius bei jo žmona Nina. Šį instrumentą sidabrinių vestuvių proga 1892 m. jiems padovanojo draugai. Kadangi kompozitorius buvo labai mažo ūgio (152 cm), tai Hamburgo meistrai, atsižvelgdami į užsakovų pageidavimą, pagamino daug trumpesnes instrumento kojas, kad E.Griegui būtų patogiau muzikuoti.

Troldhaugene prabėgo daug laimingų kompozitoriaus gyvenimo akimirkų. Jo pageidavimu ši vietovė tapo ir jo amžino poilsio vieta. Kalvos uola priglaudė jo ir 1935 m. mirusios žmonos pelenus.

Kylant vis didesniam tarptautiniam susidomėjimui E.Griego gyvenimu bei kūryba, 1995 m. Troldhaugene duris atvėrė Norvegijos karalienės Sonjos inauguruotas muziejus, kuriame demonstruojami kompozitoriaus rankraščiai, dokumentai bei daiktai – krikšto rūbai, Leipcigo konservatorijos baigimo diplomas, didžiulis kelioninis lagaminas ir net jo žilų plaukų sruoga. Kompozitoriaus būta prietaringo – prieš koncertą jis į švarko kišenę įsimesdavo kokį nors talismaną – žaislinę varlytę ar trolį. Pastaraisiais pasakų bei legendų herojais – mažais gauruotais ilganosiais seneliukais, bijančiais dienos šviesos ir gyvenančiais kalnuose, jis itin žavėjosi. Su mįslinga šypsena pasakodavo, kad samanoti Troldhaugeno akmenys – tai ne kas kita, kaip sustingę troliai, ir stengėsi perteikti jų charakterį savo kūriniuose – „Nykštukų eisenoje“ bei „Kalnų karaliaus oloje“. Troliai ir šiandien yra pagrindiniai Norvegijos simboliai, žvelgiantys į turistus pro parduotuvių vitrinų langus.

Snieguotų kalnų papėdėje

Volda – nedidelis Vakarų Norvegijos miestelis Miorės ir Rumsdalio apskrityje, įsikūręs prie fiordo ir ežero, snieguotų kalnų papėdėje. Jame – apie 85 tūkst. gyventojų. Rudenį jų keliais tūkstančiais padidėja, kai suvažiuoja studentai. Mat viena didžiausių ir seniausių šio miestelio įstaigų yra mokytojų kolegija, pradėjusi savo veiklą dar 1895 m. Todėl ir miestelio herbas yra ne kas kita, o rašomoji plunksna.

Šiandien kolegija yra virtusi Voldos universiteto kolegijos Humanitarinių mokslų ir pedagogikos fakultetu. Be jo yra įsikūrę dar trys fakultetai – Socialinių mokslų ir istorijos, Komunikacinių informacijų ir žurnalistikos, Menų bei fizinio lavinimo. Kolegija siūlo 30 bakalauro, 5 magistrų ir 300 vienerių metų kursų programas. Tarp jų – muzikos, vaikų darželių muzikos mokytojų, vaikų choro vadovų, interdisciplininės dramos, muzikos, meno ir amatų programos, su kuriomis ir teko detaliau susipažinti.

Muziką studijuoja apie 80 studentų, kuriems dėsto 8 pedagogai. Lyginant su studijomis Klaipėdos universiteto Menų fakultete, studentų darbas Voldoje yra ne toks instensyvus, tačiau dėstytojai turi daug daugiau įpareigojimų. Kadangi pedagoginės valandos sudaro tik pusę jų krūvio, tad kita jo dalis skiriama ne tik moksliniam-metodiniam darbui bei administracinei veiklai, bet ypač kruopščiam pasiruošimui paskaitoms. Kiekvienas pedagogas, turėdamas savo kabinetą ir asmeninį kompiuterį, internetiniame fakulteto puslapyje privalo įdėti studijų planus, sandus, paskaitų konspektus, namų darbų užduotis, kurias, sulaukę atsakymo, čia pat ir taiso. Tai atima daug laiko, todėl pedagogai prie kompiuterio rymo nuo ankstyvo ryto iki pavakario.

Ypač nelengvos katedrų vedėjų pareigos. Mat jie turi ne tik parengti studijų planus, sudaryti tvarkaraštį, bet ir apskaičiuoti finansinius išteklius, nuo kurių priklauso ir pedagogų algos, ir mokymo turinys – dalykų skaičius bei jų dėstymo trukmė. Tai padaryti nėra lengva, nes mokslas yra nemokamas, o valstybinė parama atkeliauja tik po dvejų metų, kai nemažai besimokančiųjų nubyra, o likusieji įrodo, kad yra pajėgūs užbaigti studijas.

Pinigai yra skiriami ir už pedagogų publikuotus darbus bei jų meninę veiklą. Tad tenka iš anksto rūpintis finansiniu rezervu. Kad jis nėra mažas, teko įsitikinti pamačius gerai įrengtas klases, įrašų studiją, gausią technologinę įrangą.

Voldos pedagogai yra draugiški ir komunikabilūs. Miniatiūrinėje katedros virtuvėje kartu valgo priešpiečius, iš namų atsinešę sumuštinių, o po darbo ne vienas jų skuba į bažnyčią, kur dainuoja chore ar jam vadovauja. Bažnyčia norvegų gyvenime turi itin svarbų visuomeninį ir kultūrinį vaidmenį. Bažnyčiose vyksta ne tik pamaldos, bet ir parapijiečių susirinkimai, chorų repeticijos. O chorų Voldoje yra išties daug – net 19. Jie įvairios sudėties ir įvairaus meninio lygio – daugiausia mėgėjiški. Juose dainuoja bei jiems vadovauja ir kolegijos dėstytojai.

Paskaita ir rečitalis

Voldos universiteto kolegijos atstovai, prieš kelerius metus viešėdami Lietuvoje, užmezgė ryšius su Klaipėdos universitetu. Prasidėję abipusiai dėstytojų bei studentų mainai sudaro galimybę keistis ne tik darbine, bet ir kultūrine informacija.

Šis vizitas sutapo su M.K.Čiur-lionio 100-osiomis mirties metinėmis, todėl didžiausias dėmesys buvo skiriamas šio kompozitoriaus bei dailininko kūrybai. Ir ne veltui, nes, kaip paaiškėjo, jo vardas Voldoje yra mažai žinomas. Šio straipsnio autorės misija buvo savo paskaitoje atkreipti dėmesį į Čiurlionio muzikos ir dailės sąsajas, o pianistės J.Karosaitės tikslas – valandą trukusiame rečitalyje supažindinti klausytojus su lietuvių kompozitorių (M.K.Čiurlionio, B.Dvariono, A.Remesos, V.Barkausko) fortepijoniniais kūriniais. Publika jos atliekamą muziką sutiko itin šiltai ir apgailestavo, kad koncertas buvo uždaras, todėl jo negalėjo išgirsti platesnė auditorija.

Voldos kolegijos Menų fakulteto pedagogai parodė viešnioms iš Klaipėdos didelį dėmesį – ypač Muzikos katedros vedėja Elizabeth Oltedal, pasirūpinusi jų gyvenimo sąlygomis, kompozitorius Magnaras Amas, pasiūlęs dalyvauti intuityvios improvizacijos projekte, o kitą dieną pakvietęs į savo namus vegetariškų pietų, Henny Koppen ir Sveinas Hunnes, aprodę fakulteto patalpas, Leifas Barmenas, surengęs automobiliu ekskursiją po Voldos apylinkes. Visiems jiems – nuoširdžiausia padėka.

Ko galima pasimokyti iš norvegų? Pirmiausia, pagarbos žmogui, jo darbui, meilės gamtai, savo šalies kultūrai ir istorijai.

Kas žavi ir stebina? Socialinis teisingumas, aukštas pragyvenimo lygis, išvystyta mokslo infrastruktūra, tačiau kartu ir nepaprastai aukštos kainos, ilgas 67 metų pensinis amžius, vienodas vyrams ir moterims.

Kas mus sieja? Krikščioniškos vertybės, jūrinės valstybės idėjos, romantinė E.Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos dvasia, tiesianti bičiulystės tiltus. Vienas jų – tarp Voldos ir Klaipėdos – jau yra nutiestas.

„Knygnešys“ – mėgėjų teatras kine

„Knygnešys“ – mėgėjų teatras kine

Tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ pristatytas Jono Trukano trumpojo metražo filmas „Knygnešys“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Filmo premjeroje apsilankė Valdas ir Alma Adamkai. „Knygnešys“ jau spėjo susilaukti įvairiausių nuomonių. Nuo balandžio jį galima nemokamai parsisiųsti internetu ir įvertinti kūrėjų pastangas.

Aivaras Dočkus

Dirbtinė įžanga ir finalas

„Knygnešys“ turi dvi pradžias ir dvi pabaigas. Nes įžanga ir finalas – savotiški „prilipdiniai“, parsinešti iš ne itin vykusių istorinių epų. Labiausiai į galvą šauna paralelės su Oliverio Stone’o „Aleksandro Makedoniečio“ didaktišku prologu ir epilogu. Pamenate serą Anthonį Hopkinsą, nuobodžiai sukaliojantį gaublį? Mieli vaikučiai, kadaise buvo laikai…

Tik „Knygnešio“ įžanga dar steriliau nuglaistyta. Mokytojas prie stalo auklėjamąja intonacija nusako istorinę situaciją. Kažkaip nejaukiai mėgėjiškai netikra. Ir su dirbtiniu įkvėpimu užpučia žvakę. Senas geras triukas, ypač šauniai atrodantis reklaminiuose „traileriuose“. „Knygnešyje“ šis fokusas – tiesiog akis braižantis „copy – paste“.

Filmo pabaiga – taip pat svetimkūnis. Dar viena nenatūrali patriotizmo pamokėlė. Tik čia gal labiau iš rusiškų propagandinių juostų apie didingą praeitį.

Įkvepianti kamera, bet…

Bet tikroji pradžia (neskaitant „vestuvinio“ perėjimo nuo žvakės užpūtimo) suteikia nenusakomą optimizmo antplūdį.

Titras nurungia originalų užrašą ant Holivudo kalno. Vaizdo gražumas raibuliuoja akių rainelėse. Panoraminiai peizažai su kameros pakilimu pranašauja naująją lietuviško kino erą. Operatorius Saulius Lukoševičius vertas pagyrimo.

Tuomet dingteli mintis, kad idėja apie knygnešių didvyriškus žygius galėtų peraugti ir į pilnametražį reginį. Juk visoje šioje istorijoje susipina daugybė elementų – ir įtemptas persekiojimo trileris, ir aštrokas humoras, nutaikytas į „maskolius“ (Vinco Kudirkos satyros – puikus atspirties taškas), ir romantiški nuotykiai.

…Nuvilia darbas su aktoriais

Tačiau pamąstymai lieka pamąstymais, o „Knygnešio“ jėgos išsenka pasirodžius rusų žandarams. Jie net šautuvų rankose laikyti nemoka. Savaime suprantama, režisierius stengėsi išspausti kuo daugiau komiškumo, bet rezultatas primena klojimo teatro makabriškus „pervaidinimus“.

Žandarai vaizduojami pernelyg dideliais liurbiais, kad iš jų būtų galima juoktis. Ir kokie jie rusai? Jokio panašumo. Nei vidinio, nei išorinio. Klaikiausiai „į pievas grybauja“ Mindaugas Papinigis. Vėl vaidina Vovką iš „Zero 2“. Jis beviltiškai rėkauja ir stūgauja, o kiti du jo draugužiai žirglioja į šonus, lyg durnaropių apsiriję ufonautai.

Žandarų portretai apnuogina didžiausią režisieriaus bėdą – atsainų darbą su aktoriais. Be abejo, kartais Laisvūnas Raudonis ir Valerijus Jevsejevas užčiuopia kokią labiau išsišovusią charakterio gyslelę, bet įsimintinų personažų taip ir nesukuria.

Vadovėlinis trafaretiškumas

Tiesą pasakius, laiko ir erdvės tokiai kūrybai beveik nepalikta.

Nors siužetas trypčioja aplink tą pačią vežimo ašį, veiksmas nenumaldomai gena į priekį. Į niekur. Knygnešys Mažvydas privalo nuolatos dažnai kosėti, nes už pusvalandžio ekrano laiko turi ateiti paskutinioji. Tarp kosulio jis privalo išpyškinti pamokančius šūkius apie degtinės ir knygos skirtumus. Kai kurios frazės nuskamba negrabiai „vadovėliškai“. Ir pats „Knygnešys“ perdėtai vadovėliškas.

O filmo kūrėjai kažkuriame interviu minėjo, jog norėjo išvengti vadovėliško kino. Vadovėliškame kine ir herojai trafaretiniai. Mažvydas su Jurgiu netikroviškai pasistumdo, bando imituoti konfliktą, kuris niekaip neužgimsta. Tuomet tai, ko nėra, užpildoma tuščiais žodžiais, kurie metami kaip jaukas žiūrovams, kad istorija vystytųsi. Bet ji rutuliojasi tik ant popieriaus. Net girtuokliai tavernoje nesugeba paprastai „nulūžti“. Sinchroniškai padeda galvas. Štai jums puikiausias liaudies ansamblėlio „numeriukas“. O kai Mažvydas maišu talžo Jurgį, postringaudamas apie meilę Lietuvai… Čia jau nebeįmanoma suvaldyti juoko. Tikra „Amerika pirtyje“, suvaidinta Bezdonių kaime. Tuo metu dar ir muzika dramatiška pasigirsta, tarsi prieš mūšį su šimtais mitinių žandarų iš Rusijos pragaro.

Tiesa, filmo kūrėjai kalbėjo apie lietuvišką humorą… Bet ir jis – iš mėgėjų teatrų spektaklių. Be abejo, čia skonio reikalas. Juk ir į tokio humoro festivalius susirenka pilnos salės žiūrovų.

Patriotiškas netikėjimas

Tai, jog siužetas neišvengiamai veda į Jurgio persiauklėjimą, tampa aišku kažkur nuo „Knygnešio“ vidurio. Bet vidinis lūžis taip ir neįvyksta, nėra to itin svarbaus „trakštelėjimo“, kuris perkeltų į magišką „aš tikiu tuo, kas vyksta ekrane“ lauką. Būtent čia prasideda tikrasis kinas ir kontaktas su žiūrovais. Be šito „Knygnešys“ lieka tik gražia patriotine idėja. Tiksliau, tos idėjos kontūrais, dažnai nejaukiai peraugančiais į parodiją.

Antroji filmo dalis akmeniu rieda nuokalnėn. Prisideda nereikšmingi epizodai su kaimo mergelėmis, ožio ragų tampymu, žandarų slampinėjimu. Visiškai pribaigia Motiejaus Valančiaus pasirodymas. Čia net ir apie mėgėjų teatrą kalbėti beprasmiška. Mokyklos dramos būrelis. Ypač toji šypsena supratus, jog kontrabandininkas netrukus taps knygnešiu.

„Knygnešio“ kūrėjus galima pagirti už ryžtą kovoje su alkoholizmu. Taip pat tai – puiki vaizdo medžiaga besimokantiems Lietuvos istorijos ir ugdantiems tautinę savimonę. Gal kam sukils sveikas patriotizmas (kaip kadaise Vincui Kudirkai) ir nuspręs nebekelti sparnų užsienin? Beje, filme yra ir porelė pavyzdingai šmaikščių frazių (pvz. „Koks reikalas? Skambantis!“). Na, o pabaigos titrai su knygomis – tiesiog išverčiantys iš klumpių. Būtinai pasinaudokite proga pamatyti „Knygnešį“.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Knygnešys“.

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2011 m. kovo 19 d. kino centre „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje, festivalyje „Kino pavasaris“.

Žanras: vaidybinis / kostiuminė

drama.

Trukmė: 36 min.

Režisierius: Jonas Trukanas.

Prodiuseriai: Paulius Juočeris, Justinas Piliponis, Tadas Bojarskas.

Aktoriai: Laisvūnas Raudonis, Valerijus Jevsėjevas, Vytautas Kupšys, Algirdas Dainavičius, Mindaugas Papinigis, Valentinas Krulikovskis, Artūras Aleksėjevas.

Scenaristas: Simonas Jatkonis.

Operatorius: Saulius Lukoševičius.

Kompanijos: A.Adamkienės labdaros ir paramos fondas.

Dialogai: lietuvių, rusų kalbomis.

Subtitrai: lietuvių, anglų kalbomis.

Amžiaus cenzas: T.

Siužetas: 1869 m. Lietuva imperinės Rusijos sudėtyje. Lietuviškas raštas uždraustas, tačiau represijos susilaukia netikėto atsako – visoje Lietuvoje išplinta slaptos lietuviškos mokyklos, o lyg iš niekur atsiradę knygnešiai pradeda platinti lietuviškus spaudinius. Nors didelė dalis visuomenės dar abejinga lietuvybei, knygnešių gretos auga… Spalvingas XIX a. Lietuvos kaimo gyvenimas, humoras, nuotykiai, pavojai ir sunkūs pasirinkimai – tai tik menka dalelė to, su kuo susiduria plevėsa Jurgis, susipažinęs su knygnešiu Mažvydu.