Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba

 


Silvija Gaškaitė

Tėkmės palytėta
Tai tik tėkmė,
Tyli giesmė vis bėgančio vandens
Ir sūkurio gelmė,
Tai tik skubantis laikas
Apgobia,
Nusineša tyliai,
Gal kartais ir murmesiu.

Tai tik baigtis,
Tik ji nebyliai atsėlina
Su skaičiais ir numeriu,
Su vienu iš tūkstančio
Ir skirtu tik man.

Ant pjedestalo užritina akmenį,
Ten iškaltos raidės,
Mano vardo raidės…
Tai ne lemtis, tik gili tėkmė
Per pasaulius nešus, ten kur baigės,
Ten kur prisikėlė gyva
iš tirpstančio ledo.
Tėkmė, dabar skalaujanti
marmurą,
Tokį baltą kaip lengva mirtis,
Tokį šviesų kaip beprotybė apšalus,
Sustingusi rankoj, rodančioj dangų.
Tėkmė iš po suknelės baltų klosčių
Maitina vijoklį, lipantį liemeniu,
Tėkmė laiko tyru pėdas nuglosto
Pėdas, kurios šaltą granitą beliečia.

Viskas, tai viskas iš manęs kas
beliko –
Truputis akmens, tėkmės
nuplauto marmuro,
Truputis manęs – sustingusio, šalto.
O po pjedestalo briauna
Aukso raidėm vardas kraujuoja
Tuščias, be skambesio.
Tai tik tėkmė,
Gyvenimu mirtim boluoja –
Vidur aikštės atminimo statula.

***
Užrakino mėnesienos sagtim
banalią spynutę,
Tokią primityvią kasdieniško
žemės alsavimo.
Užsitrenkė durys, o gal tik lentos
be vyrių,
Nurūdijusių gelžgalių ir veržlių
iš alavo.

Atsitrenkiu nuogas, draskomas
dratuotų gijų,
Draskomas, tuo pat supančiotas
lyg gipso glėby.
Suglebęs kūnas nuo rakščių
prakiuręs lijo,
Lijo suodinais kraujais ir… be jėgų
parkrito.

Prisėmė tos liūtys nagus
ir panages – mėnulio ragus,
Sulipino plaukus raudoniu
lyg lūpdažiu Geišos
Ir paskutinį kartą sielos keliai
klauptus
Užspaudė haliucinacinio klyksmo
geismu.

Ko reikia?
Urbanistiniai peizažai
Pilna tuštuma
Betoninių duženų
Įspeistas
Į grotuotą labirintą
Ilgiuosi laisvės
Bematės figūrų erdvės
Kai tyliai nukrinta
Smogo užsklanda
Sujuosdama mane.
Ir taip išrūkt mėginant
Laisvės sprindis
Tampa Laimės Žiburio fragmentu
Tarp noro rinktis
Ir būtinybės – imt ką duoda.

Nejučiom sumažėjęs
Į save krentu
Į belytį
Deformuotą
Į mažytį
Trupinį gal dulkę
Bepavirtęs
Neaprėpiamo gilumo
Vandenis pilu
Į nei bedugnį
Ne su briaunom
Tik begalybę pildau
Visumą niokodamas
Tuštumos kaušeliais
Ir reinkarnacinio skrydžio
smeigtukais
Lopydamas tamsą
Bandau nugalabyt save.


Rokas Baniūnas

***
Kartais aš
Pažiūriu pro langą
Kur matau
Femme
Ir fatale
Tada
Dar apsidairau
Užsimerkiu
Ir viduj
Matau tas pačias
Dėl kurių
Vėl norisi
Augint savo katę

***
Ateisim nedrąsiai
Išrėšim šansoną
Pamaitinsim porcelianinę antį
Papūgą nuo peties paleisim
Visai kaip save
Po vakaro šnabždesių
Violetinėje ir mėlynoj
Šmaikščiai tapytoj
Rankų, ausų kampučių,
O gal net ir kojų
Mizanscenoj

***
Jakudzos užvebuoja
Mažučius jakudziukus
Išsirenka kiekvieną
Nuskina atsargiai
Išdžiovina
Kruopščiai supakuoja
Vėl išpakuoja
Juk į geras rankas
Jakudziukai nenoriai
Jauni dar
Bet išmuštruoti
Atneša kiekvienam
Saulėtekiu kvepiančią
Išsvajotą nelaimę

***
Atsilošiu kėdėj
Paskęsiu romiai
Ir tai tebus
Mažos bananų respublikos
Viltys ir nesėkmės
Žmonės eis ir skųsis
Užkalbės audras
Laivais per
Banguojantį deimantą
Statysim trobeles
Ir švęsim vasarvasarį
Kol ryto valtys plukdys
Užmarštin ir pabusiu
Savas kaip niekada

***
Nušvitus pirmiems
Pasinėrei
Išplovei
Permatomus
Upės karolius
Įsuko
Nebepaleido
Dar kiek
Ir pati
Būtum
Nebenorėjus
Regėt

***
Užvakar vaikai degino šunį
Šuo nedegė
Nelojo ir pabėgo
O Laikas įkandin jų
Buvo dar labiau šuniškas

Nepadorus susitikimas


Visi balti arkliai
Užsiaugino savo ragus
Deja tik po vieną
Ir tapo jie
Pasivertė užaugtragiais
Pasiutę ir netašyti
Kartu šilti ir šilkiniai
Nebežino kur dėtis
Laukiniai nukaršę arkliai
Apjojo jie porąkart
Visi krūvoj ir po vieną
Porąkart apie pasaulį
Ir surado ten kraštą
Savo bedugnę
Ir kitų ugnį, užburtą ratą
Kur kyla žvaigždės aukštyn
O vanduo vis
Toks pakiliai beviltiškas
Žemyn
Atjojo baltieji į lauką
Ten laukė viena pasirėmus
Liūdna ir linksma mergaitė
O josios plaukai
Apjuosę gyvą bedugnę
Pražydo pievoj kerais
Belaukiant savojo rudenio
Sumišo arkliai
Sumišo mergaitė
Anie nusivarę
O ši juk
Jauna kaip gyvenimas

***
Nuopuolis
Kai apspjaudo
Nuopuolis
Kai nusivili
Nuopuolis net kai
Išmeta
Negerbia
Žemina
Prarandi viltį
Pasitikėjimą
Norą
O svarbiausias nuopuolis
Kai sušlampi batus

***
Saulę užgesino
Mėnulį paliko
Mėnulį gražino
Parplaukė valtimi
Devyni smulkūs
Ir amžinai jaunas
Kirstuku nešinas

Vištgaidis

Rimantas Černiauskas

Vištgaidis

Nežinau, kur jį sutikau, greitakalbe bėrė Vasilijus, tą vištgaidį Bolią, jis prilipo kaip vantos lapas prie subinės, eina visur iš paskos, klausosi, ką aš kalbu, kišasi į mano kalbas tuo klaikiu cypiančiu bobišku balsu. Pagalvojau, kad tai moteris, bet buvo lyg vyras su siaurais ūseliais po nosim ir tvarkingai išlygintom kelnėm, taip tvarkingai, kad perbraukęs pirštu per kraštą įsipjautum sau iki kaulo, o visi čia tebevaikšto apsmukusiom galifė, sukištom į aulinius ar guminius batus, tik jis vienas kitoks – inteligentas, kolūkio buhalteris, skaičių dievas, bet kas iš to… Sekioja man iš paskos kaip šunelis.

Na, baik, nepradėk verkšlent, Donelaiti, vartaisi pas mus kaip inkstas taukuose. Ko tau trūksta? Priekaištingai prabilo Tamara Borisovna.

O gal man nusibodo būt Donelaičiu, glamonėti apylinkės našles, glostyti jų krūtis ir plekšnoti per baltas sėdynes, nusibodo klausyti ilgų jų šnekų ir niurzgėjimo, kad pasaulyje nebeliko tikrų vyrų, vien tiktai prasigėrę klipatos, kurie meta bet kokį darbą, pamatę ar užuodę buteliuką degančio skystimo.

Ir kaip su tokiais mes laimėjome karą ir pasiėmėm sau tas žemes su visais trobesiais ir gyventojais?

Bet gyventojų nebėra.

Liko, išsislapstė, girdo mūsų kareivėlius burokų lakalu ir laukia saldaus keršto dienos. Tu esi Donelaitis, tu žinai, kaip ten bus, kai vėl ateis prakeiktas fašistas ir visus pasiims net nešaudydamas, o už butelį smarvės.

Ša, Praskovja, nesąmones čia kalbi, prisigėrei, prisilakei, eik namo, Donelaitis pavargo, duok tam žmogui ramybę, atėjai jau trečią kartą šią savaitę.

O tu nesistumdyk ir nepavydėk, užmokėjau už Donelaitį ir darysiu su juo ką noriu.

Užsičiaupk, rupūže susivėlus, neklausyk jo, Donelaiti, prasimano ji viską.

Tai jau ne, staiga Vasilijų toks baisus apmaudas suėmė, kad net atsisėdo lovoje, seniai tą žinojau, nujaučiau, kad perkat mane kaip kokią kekšę ar gatvės mergą. Kas aš jums? Ir po kiek mane pardavinėjat? Pinigais ar natūra?

Staiga jis atsistojo visu ūgiu, trenkė delnu moteriai per sėdynę, kad net kambarys suskambėjo, o aidas nusirito koridoriais iki paties Karaliaučiaus.

Po paraliais jus visas, bordelį padarėt iš našlių namų! Gyvas būtų kunigas Donelaitis, išvanotų jus, kalės, obeline lazda!

Kaip gražu ir didinga, jos kvatojasi, cypia lyg užsuktos. Kaip smagu, Donelaiti, kai tu pyksti! Duok man dar į dantis savo svambalu, nukąsiu, nučiulpsiu tą šventą daiktą…

Fu, šlykštynės… Man skaudu, supranti, o jos juokiasi… Guodėsi moteriai garsiai Vasilijus, todėl aš įšokau į savo kelnes ir išlėkiau pro duris kaip nuogas į dilgėles, dar pasiėmiau vatinuką koridoriuje nuo kablio, bobiškas, siauras, per siūles nesueina… Pažiūrėk…

Iš tikrųjų pro siūles lindo susivėlę rudi Vasilijaus krūtinės plaukai.

Labai gražu, kalbėjo bufetininkė Katerina, uždėjusi delną jam ant peties, duok paglostyt tuos tavo plaukus.

Na, jau to per akis, papurtė galvą vyriškis, aš tau porinu savo bėdas, o tu kimbi už plaukų kaip tos iškruštos kaimo našlės.

Taurę vyno! Šūktelėjo kažkas spiegiančiu balsu.

Ir tada pamačiau labai keistą žmogystą, sėdinčią tamsiausiam kampe su nugerta taure raudono vyno.

Viešpatie, dar viena neliesta boba prakeiktam našlių kaime.

Ne man, Donelaičiui, pakartojo keista žmogysta, atsistojo ir nusilenkė iki žemės. Taurę vyno kunigui Donelaičiui.

Kas ji tokia, paklausiau bufetininkės Katerinos, kodėl su kelnėm ir švarku, kaip koks diedas?

Vištgaidis. Jis ir yra beveik vyras, Katerina nusišypsojo, padavė pilną taurę raudono skystimo ir, įkišusi delną po Vasilijaus šimtasiūle, švelniai ėmė glostyti jo krūtinę…

Visas paėmei, pamylėjai, o manęs negali?

Kitą kartą, sudejavo Vasilijus, kitą kartą, ir nuėjo su ta taure pas vištgaidį, kuris prisistatė keistu ir nerusišku Bolios vardu..

Kvailas vardas, labai kvailas vardas.

Boleslovas, paaiškino žmogus, tai visi šitaip trumpina – Bolia. Ir skaudu, ir visai nejuokinga.

Tai tu lenkas? Ar šiaip koks priklydęs?

Ne, kaip tik aš esu vienintelis tikras tos žemelės vaikas. Būsiu liudytojas prieš Dievą ir pasaulio žmones visų jūsų darbų.

Vokietis?

Ne, aš kaip tu, Donelaiti, prūsas arba lietuvis, kas ten žino…

Donelaiti, sakai, tai juk kvaila. Visiškai kvaila, Vasia aš, joks Donelaitis, tai jūsų bobos padarė iš manęs pastorių Donelaitį ir užleido mergom kaip turkų sultoną.

Nesakyk – pastorių, pataisė jį tas žmogysta, vokiečiai taip juos vadina, o mes prūsai sakom – kunigas.

Kvailos bobos, padarė viešnamį kolūkio kontoroje.

Bobos nekvailos, jos mūsų miestelyje tvarko viską: ir tave, ir mane patvarkė.

Nesuprantu. Kas tarp mūsų gali būti bendra?

Tave patinu pavertė, Donelaiti, o mane, matai kokiu – vyru be kiaušinių.

Tai tu toks esi ne nuo gimimo? Nusistebėjo Vasilijus. Gimei sveikas kaip visi? Bernas su kočėlu?

Taip, buvau, sužalojo mane dar vaikelį…

Kam jį parsivedei, Donelaiti, jis mums tiek primeluos, kad su jokiu muilu neatsiplausim, nutraukė vyrų kalbas kolūkio pirmininkė. Išsiauginom jį čia, kaip gyvatę užantyje…

Juk sakiau pradžioje, kad tas vištgaidis sekioja man iš paskos kaip šunelis. Baigėm gerti raudoną vyną ir nuo jo pasidarė tik liūdniau, tik piktumas suėmė dar didesnis, tai sugrįžom vėl į „našlių namus“ kolūkio kontoroje. Čia žinojau, kad rasiu butelį tikros, baltos ir stipresnės, nes nuo vyno tik baltos seilės verčiasi pro dantis. Tik užsivedi, norisi dar ko nors, bent lašelį stipresnio. Pakeliui tas keistas žmogus papasakojo apie save ir savo dar keistesnę motiną, kurią frontui atėjus prievartavo visas pėstininkų batalionas, kiekvieną dieną po kelis kareivius iš eilės, kol neišaugo pilvas didesnis už ją pačią. Bet ir tada atsirasdavo ištvirkėlių, kurie parsiversdavo moterį ant žemės. Jis tą puikiai prisiminė, nes, lindėdamas motinos pilve, spardė kojom svetimų vyrų pimpalus.

Šokinėja fašisto išpera, kvatodavosi tie vyrai ir girdė jo motiną, pylė į burną rudą trofėjinį brendį.

O ji buvo jauna, nemokėjo rusų kalbos, prisigėrus kalbėdavo, bardavo nevidonus savo niekam nežinoma šneka.

Tai papasakojęs Bolia sustojo, nutvėrė Vasilijų už rankovės ir suspigo plonu bobos balsu Vasilijui nesuprantamais žodžiais:

Sūtrauka tu, kad tave lietus neužlytų, perkūnas trankytų, šikantį kad sutrauktų!

Išversk, paprašė Vasilijus.

Nežinau, staiga vištgaidis nurimo, suglebo ir nutilo lyg kažko išsigandęs. Ėjo toliau tylėdamas, paskendęs mintyse ir kambaryje sėdėjo tylėdamas, ir tylėdamas siurbčiojo baltą degtinę.

Kurvos vaikas, paaiškino reikalą Tamara Borisovna, jo motina buvo lyg kokia miestelio prostitutė. Kai pastojo, suapvalėjo, ją globoti ėmėsi buvęs frontininkas, žydelis, miestelio komendantas Olegas, pragyveno pas jį, kol pagimdė, gal trejus mėnesius, o paskui Olegą iškėlė į kitą vietą. Atiteko šlubam artileristui Sergejui, tas ją siūlydavo kaimo bernams už butelį degtinės, nes buvo jauna ir graži, gimdė vaikus kas metai, fašistų kurva, ir pati juos pasmaugdavo, o šitam, kuris liko gyventi, ji pati nurėžė kiaušius. Kokia motina, pagalvok, savo vaikui nupjovė kiaušinėlius…

Gana meluoti, nutraukė moterį Bolia, tuos dalykus aš prisimenu pats. Mano motina nebuvo kurva, tai jūs pačios esate kurvų vaikai, jūsų motinos ėjo su frontu ir išmėtė savo vaikus nuo Volgos iki Oderio, ir net nepasidomėjo, kas jiems nutiko, kur jie augo ir ką veikė vaikų namuose, išsibarsčiusiuose po visą Rytų Europą…

Vištgaidi, patylėk, vėl įsiterpė Tamara Borisovna, buvai mažas ir plonas kaip sliekas, negalėjai net prisiminti, kas tau buvo ir kaip…

Bet žinau, man Kolka papasakojo, kad jūs patys padarėt mane tokį koks esu… Aš miegojau, o jūs skustuvu perbraukėt man per kiaušius, nes buvau kitoks, vietinės moters vaikas, ne rusas – pamestinukas, kaip jūs visos…

Kvaily, ką čia pasakoji, juk mes puikiai prisimenam, kaip susitrenkei tuos kiaušius su rogutėm leisdamasis nuo kalno. Važiavai prasiskėtęs ir rėžei šakuma į šakas, įsiterpė Praskovja. Aš pati tave nutempiau į ambulatoriją, žliumbei ir raiteisi, rėkei kaip kankinamas…

Užteks tų prisiminimų, nutraukė visus Tamara, ko atsivedei, Donelaitį, tą kastratą? Tegu eina iš kur atėjęs, ar jam pamokslauti, kaip mes turim gyventi? Atsirado, matai, Marksas Engelsas…

Ne pas tave atėjau, ne tavęs ir klausysiu, dvokia čia kaip bordelyje. Gal nežinai, Donelaiti, kaip turėjo atrodyti tikri našlių namai?

Vištgaidis atsistojo, išpylė ant žemės savo stiklinę, pasisuko į Tamarą Borisovną ir pakartojo dar kartą nežinoma motinos kalba:

Sūtrauka tu, kad tave lietus neužlytų, perkūnas trankytų, šikantį kad sutrauktų!

Išversk, dar sykį paprašė Vasilijus, bet žmogus išdidžiai, nė trupučio nesvyruodamas nubildėjo laiptais žemyn.

 

Dekameronas

Moteriškės buvo linksmos ir šnekios, nuo išgertos degtinės sužvilgo jų akys ir atsirišo liežuviai, jau trys dešimtys metų jos nebuvo regėjusios gyvo šventiko, tik rajono partorgą ar srities sekretorių, o dabar pats litovcų kunigas Donelaitis prisikėlė iš mirusių aplankyti Čistyje Prūdy kaimo našlių. Nežinau, ar kada pagalvojot, kaip tuščiai mes čia laikomės, joks vyras čia nebeateina, tik girtuokliai ir pienburniai, o juk visos pasaulio saldybės yra tik niekai prieš tą malonumą, kokį moteris gali gauti iš vyro. Koks stebuklas ir kokia dovana visiems apylinkės gyventojams! Nebereikės mūsų moterims kas vasarėlę važiuot į kurortus ieškant meilės. Nereikės dūsauti ir varvinti akis į ekrano gražuolius. Nereikės naktimis kramtyti pagalvės ir staugti iš ilgesio.

Baikit, bobos, atsikrenkštė Vasilijus, koks iš manęs kunigas? Viso labo esu tik uosto dispečeris ir poetas.

Nesikuklink, dvasiškas tėveli, nutraukė jį Tamara Borisovna, juk matai, kad mes degam, net skruostai raudoni, net prakaitas muša…

Varyk, kunige, varyk velnią į pragarą, įsiterpė Proskovija, pats Dievas tave atsiuntė, kad vykdytum jo valią…

Kokį velnią ir kokį pragarą? Stebėjosi Vasilijus ir nė mirktelėti nespėjo, kad čia pat kambaryje išsitempė sofa – lova, sumirgėjo jo akyse balta paklodė ir jis liko nuogas patamsyje su beveik nurengta rudaplauke Proskovija.

Tavo velnias, pirštų galais paglostė jo lytį moteris. Ir mano pragaras, atidengė ji savo tamsiai apžėlusį tarpkojį. Varyk, Donelaiti, varyk velnią į pragarą, Dievui patinka toks tavo darbas, varyk, kol nuilsinsi ir sugriausi savo velnio puikybę…

Prisiskaitėt jūs čia, susiprato Vasilijus, visokių pornografijų.

O ką mums daugiau veikti tamsiam kaime, krito į lovą Proskoviją ir apkabino, apglėbė vyrą kojomis.

Taip Vasilijus pradėjo sunkų Dievo aukai paskirtą darbą.

Įvaręs velnią į Proskovijos pragarą, į našlės Anos areštinę jis įstūmė piktą bukagalvį milicininką, o paskui atėjo šeimininkės eilė.

Tamara Borisovna kažko susidrovėjusi greitai nusirengė, krito ant lovos ir pakėlė į viršų kojas: ką dabar pavarysi, kunige Donelaiti?

Palauk, palauk, sumurmėjo Vasilijus, kurio darbo įnagis jau pavargo ir norėjo teisėto poilsio, taip paprastai gali kiekvienas, o aš juk esu ne kiekvienas, bet kunigas ir neprastas žmogus, apsiskaitęs ir eruditas…Taip paprastai mes velnių nebevarysim…

O kaip tada, nusiminė moteris, mano draugėms varei su trenksmu, o man nebenori?

Palauk, palauk, sumurmėjo Vasilijus ir staiga prisiminė jau gerokai aptrintą Bokačio knygą, kurią jis vartė laivo bibliotekoje. Ta knyga keliavo iš rankų į rankas, nes čia daugiausia buvo kalbama apie kunigus, vienuolius ir kardinolus, kurie išmoningai naudojosi savo privilegijuota padėtimi, varydami iš žmonių pykčio ir blogio demonus, ar gelbėdami jų paklydusias sielas…

Nes juk šventumas per kūniškus žaidimus nesumažėja, nes jis tvyro sieloje, o patys meilės žaidimai tėra kūno nusidėjimas, kūno, kuris iš dulkės sutvertas vėl dulke pavirs…

Paversiu tave grakščia kumelaite, pasakė vyriškis, lakstysi po kunigo sodą ir spardysi obelis… Vis įdomiau nei drybsot čia ant nugaros.

Ir viskas, nusiminė moteris, net nevarysi velnio į pragarą?

Dar daugiau, nuramino moterį Vasilijus, jodinėsim abudu kaip patrakę po prerijas…

Tai pradėkim, nusišypsojo Tamara Borisovna.

Vasilijus, daug nelaukdamas liepė jai atsistoti keturpėsčiai, pliaukštelėjo delnu per plačią sėdynę, suėmė rankomis moters galvą, suspaudė ir tarė: tu, galvele, švelnioji, pavirsk laikinai jaunos kumelaitės galva. Tą veiksmą atlikęs jis ilgai ir švelniai glostė moters plaukus ir kalbėjo, kad jie turi pavirsti tankiais kumelaitės karčiais, paskui ėmė trinti, glostyti jos rankas ir prašė, kad jos pavirstų eikliomis kumelaitės kojomis, paskui glostinėjo jos nugarą, pilvą, baltas krūtis ir žadėjo, kad tie nuostabūs burbulai greitai pavirs gražiomis kumelaitės piršnimis… Tokiais žodžiais Vasilijus apdainavo ir Tamaros Borisovnos strėnas, šlaunis, blauzdas, kol atėjo eilė jos sėdynei, kurią glostant atsigavo ir poeto darbo įrankis. Uodegą! Riktelėjo Vasilijus. Įstatysiu tau uodegą ir varysim šuoliais per prerijas.

Po tų žodžių moteris tarytum sustingo, pakėlė aukščiau savo baltą sėdynę ir ėmė lėtai siūbuoti į šonus nebyliam laukime, kol burtininkas Vasilijus nusitaikys ir giliai bei tvirtai įstatys savo uodegą…

O tada jinai sudejavo, o galbūt sužvengė pro sukąstus dantis ir šoko lėkti tolyn per rasotą kunigo sodą, lėkė zovada, šuoliais, spardė kunigo obelis taip, kad žvaigždės su rausvais obuoliais krito į žolę, skilinėjo per pusę, ir baltos, kvepiančios sultys gausiai tekėdamos sunkėsi į šaltą dirvą…

Ir negalėjai suprasti, koks tada buvo metų laikas – pavasaris, kai visi katinai kniaukia po langais, ar ruduo, kai iš dangaus byra žvaigždės…

Kryžkelė

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Kryžkelė

Iš ciklo „Kelionės su klasiku“

Juozas Šikšnelis

Bičiulis Jeronimas, kurį pašiepdavau vadindamas klasiku, susitikti pasiūlė kryžkelėje, išvakarėse paskambinęs telefonu. Prieštarauti neįstengiau, nors geidžiau susitikti ne plynuose laukuose gulinčioje kryžkelėje, bet prie miestelio kavinaitės, kurioje gurkšnojant kavą tikėjausi aptarti kelionės maršrutą, nes klasikas, važiuojantis priekyje, nei iš šio, nei iš to sukdavo į šalikeles, stoviniuodavo kone prie kiekvieno akmens ar storesnio medžio, ieškodamas juose sakralumo. Jo žodžiais tariant. Aš, priešingai, nebuvau nusiteikęs ieškoti ko nepametęs ir, besąlygiškai tikėdamas turistinių maršrutų aprašymais, nemaniau atrasti neaprašytų stebuklų. Taip buvo kone kiekvienoje išvykoje. Marios veltui praleisto laiko trūkčiojant, blaškantis, ir tikintis stebuklų, kurie, žinia, vyko iki mūsų. Jeronimas buvo tikras klasikas, nors ir raukydavosi taip vadinamas. Įgimtas kuklumas pramaišiui su noru jį pabrėžti. Ne be nuotykių apkeliavę gerą gabalą Lietuvos, pasibastę po raistus, ropštęsi į piliakalnius, išnaršę miestelius su šventaisiais akmenimis, ant kurių neva buvo aukojami gyvieji, paskutinei tos vasaros kelionei numatėme pasižvalgyti po kaimynus lenkus, nusilenkti vyskupui Baranauskui, tegul ir nebyliam, ištašytam iš ukrainietiško granito. Kelionės datą Jeronimas atidėliojo – neva negaluojantis. Šaipydavausi, jis nebyliai nurydavo nevykusius juokelius apie vyrų menopauzę ar dar kažką idiotiškesnio.

Viskas būtų pakenčiama, jei ne pramiegotas žadintuvo signalas, po to pašėlęs lėkimas, pažeidžiant visas eismo ir ne eismo taisykles, bei liūdnas suvokimas, kad diena, prasidėjusi be puodelio kavos, gali pasibaigti nekaip. Kodėl reikėjo susitikti plynėse gulinčioje kryžkelėje, kelintą kartą klausiau pats savęs. Jeronimo atsakymą žinojau: esą ta vieta kone idealiai, iki dešimčių metrų, nutolusi nuo jų bei mūsų namų. Nesigilinau, neėmiau žingsniais matuoti atstumų, patikėjau, bet vis tiek buvau be galo nelaimingas dar ir dėl to, kad privalėjau paklusti kito valiai. Pro šalį lėkė svetimi gyvenimai: šalia vos besilaikančio namo, negrabiai sulopytu, įlinkusiu stogu, aplink kreivą obelį nulaužytomis šakomis tupinėjo skarmaluota senutė, namo, šviečiančio plastikiniais langais ir lentelėmis, kiemas pristatytas rėčiuose, geldose bei kubiluose susodintų gėlių, taikydavosi namų tuščiais, kiaurai pražiūrėtais, praradusiais visas viltis langais, naujai renčiamų įmantrios architektūros ir griaunamų ar griūnančių namų. Svetimi gyvenimai mirguliuoja ir keičiasi tarsi kaleidoskope – spėk sužiūrėti. Įdomiausia, kad akimirka, kada jie patenka į tavo regėjimo lauką, nereiškia nieko, nei tau, nei jiems. Važiuoji ir pravažiuoji, o jie lieka ir pasilieka. Kažin ar žmonės, kurių gyvenimą nužiūri skriedamas pro šalį keliasdešimt, o kartais ir šimto kilometrų per valandą greičiu, spėja pajusti smalsų, kartais abejingą žvilgsnį? Tiesa sakant, juk man tas pats, o jiems juo labiau. Šalikelėse gyvenantiems lekiantys pro šalį turėtų būti ne motais, nes jų orbitos vargu bau ar kada susiliečia. Vieni išnyksta tolybėse, kiti pasilieka pakelės dulkėse.

Pati tokia pat nelaiminga be rytmetinio kavos puoduko, įtempusi dėmesį žiūri į kelią, bet taikosi, ūmai šūkteli: štai, koks gražus paukštis, bokštas, namas, kelias, debesis ir dar šimtai kitokių dalykų! Tingiai pasukęs galvą ton pusėn paprastai nieko ypatingo nepamatau, nes tos grožybės daugybę kartų matytos bei įvertintos. Jos reakcija atsilieka, nes dėmesys sutelktas į kelią, o aš dykas ganau žvilgsnį po apylinkes. Man patinka stebėti svetimus gyvenimus, netgi dabar, kai smilkiniuose kala pneumatiniais plaktukais, žandikauliai girgždėdami nevalingai plačiai atveria burną žiovuliui, akys ašaroja, o mintyse keiksnoju, negalėjęs vakare pasirūpinti kava. Bet kas tikėjosi, kad klasikas, iki paskutinio momento tarsi sąmoningai slėpęs susitikimo vietą, paskirs ją tyrlaukiuose, o ne ten, kur įprasta, kur garuoja kava, kur burbuliuoja alus ir neskubrios vietinių girtuoklėlių šnekos. O pokalbio pabaigoje, net neišklausęs nedrąsaus prieštaravimo, lyg tarp kitko dar drėbtelėjo: juk nebijai, kad kryžkelėje nelabieji nujos…

Bjauriai jaučiausi ir dėl to, jog bijojau kryžkelių. Sakoma, jose susitinka šis ir anapusinis pasauliai. Neskubu tikėti. Gal susitinka, o gal ir ne, bet man kryžkelėse teko susitikti su šio, realaus, pasaulio gyventojais ne visai maloniomis aplinkybėmis. Kartą pasiklydus, vienas padoriai apsirėdęs žmogelis užtikrintai nurodė reikiamą kryptį ir mes nuvažiavome gerą pusšimtį kilometrų į priešingą pusę. Taikėsi, kad kryžkelėje laukdavo pavargėlis, kurį reikėdavo nugabenti į namus, neva bendrakeleiviai jį apiplėšę ir palikę likimo valiai, bet, pavažiavus iki artimiausio miškelio, pavargėlis ūmai persimainydavo į Tadą Blindą ir, grasindamas ginklu, atimdavo paskutinius grašius. Ar reikia sakyti, kad po to gerus pusę metų su pačia draskydavomės: kuriam sukilo gailestis tariamam pavargėliui. Kryžkelėse gali tapti paplaukusio ar prisisiurbusio vairuotojo auka, nes tai pavojingos žemės vietos, kuriose vairuotojai praranda budrumą, orientaciją, o, taikosi, ir sveiką protą. Pamiršau paminėti, jog susitikimo vietai klasiko paskirta kryžkelė buvo vadinama Bermudais ir garsėjo įvairiomis istorijomis. Kaip antai: toks žmogelis, pravarde Macukas, kalbėjo, jog vieną ūkanotą rytą kryžkelėje matė susitikus keturis juodus katafalkus, už kurių priekinių stiklų buvo užkištos velionių nuotraukos juodais rėmeliais, perrištos juodais kaspinais. Kaip dera sutikus laidotuvių procesiją, žmogelis nusibraukė kepurikę ir, nuleidęs žemėn akis, ėmė murmėti amžinatilsį. Katafalkai, o tai buvo juodos ilgos ir blizgančios užsienietiškos mašinukės, nejudėjo iš vietos, tarsi laukdamos, kol Macukas baigs melstis. Šis sunerimęs pakėlė akis ir pamatė, kad visos keturios mašinikės veža vieną ir tą patį numirėlį. Tai yra už priekinių stiklų užkišta vieno ir to paties žmogaus nuotrauka. Neužtenka stebuklų, nes tai buvo Macuko kaimyno Dagio, kuriam prieš gerą valandą palinkėjo labo ryto, nuotrauka. Kaimyną grįžęs rado jau numazgotą. Infarktas. Nori tikėk, nori netikėk. Daug kas netikėjo, nes Macuko regėjimuose paprastai būdavo balti arkliai, o čia juodos mašinukės. Šioje istorijoje buvo du

nepaneigiami faktai: Dagys išties pasimirė, o Macukas nustojo gerti. Tiesa, neilgam.

Nelemtą dieną ir valandą galva užsikemša nelemtomis mintimis. Ir ne tik jomis. Aplinkybės nuo jų irgi neatsilieka. Štai dabar, likus keliolika kilometrų iki susitikimo vietos, mus ima persekioti didelis lyg kalnas sunkvežimis rusiškais numeriais. Jis priartėjo milžinišku greičiu ir, mirksėdamas visomis šviesomis, ragina trauktis iš kelio. Kažin, kas liktų iš mašinukės ir mūsų, jei sugalvotų taranuoti. Blynelis su įdaru. Pati tvirtai įsikibus į vairą net nesirengia pasiduoti. Argumentas neatremiamas: važiuoju maksimaliai leistinu greičiu, ir jis neturi teisės… jis turi svorį, galią, o proto ne, šaukiu apsiputojęs. Prisipažįstu, kritiškais atvejais imu draskytis, ne nagais, o žodžiais. Tik nuo to skauda ne ką mažiau. Vaiduoklis neatsilieka nė per sprindį, dievaži, jei mums pasitaikytų nenumatyta kliūtis ir tektų netikėtai stabdyti, dvidešimties tonų masė net nestabteltų, pasiglemžusi po savimi mūsų Agilą. Viskas pasibaigia kaip ir prasidėjo – netikėtai grėsmingas persekiotojas neišneria iš už staigaus posūkio. Gal sustojo, gal trenkėsi į medį, mums vienodai rodo, nes tikslas priekyje. Grįždami atgalios galėsime stabtelėti ir pažiūrėti, kodėl sunkvežimis pasiliko už posūkio.

Tikslas, tai yra Bermudų kryžkelė, artėja nesulaikomai, liko keli kilometrai, bet tarsi užsakyta ima kilti migla. Mėgstu miglą vakarais, kai lenktyniaudama su prietema ji lėtai glemžia po savimi pirmiau aukštesnius medžius, vėliau krūmynus, kol visą slėnį užpildo slėpiningai pilkšva uždanga, pasidalijusi su tamsa erdvę. Stebuklai, tokiu metu, prieš pakylant saulei, migla jau turėjo ištirpti, dabar tik ima kilti.

Pradžioje lomelėse, vietomis draiskalai jau siekia kelią, blaškosi sujudinti pro šalį švilpiančių automobilių, bet nesulaikomai vijasi į pynes, tirštėja. Pati mažina greitį, nes priekyje regimumas ne daugiau nei pusšimtis metrų, o kelias lyg ralio trasa – vingis po vingio, o už jų dar vienas vingis. Su nerimu žvilgčioju į galinio vaizdo veidrodėlį, ar neišvysiu pašėlusiu greičiu iš miglos išnyrančios dvidešimties tonų pabaisos. Svarbiausia neprašokti nelemtos kryžkelės, nes mano navigacija maitinama nuojauta, šnabžda, jog artėjame prie susitikimo vietos.

Migla nesisklaido išnėrus į lygų lauką. Iš kur ji atsirado? Kodėl būtinai dabar? Kai nevykusiai prasidėjo diena, turėjusi tapti švente. Nes susitikimai, o ypač išvykos su Jeronimu, visą laiką šventė. Ne vien dėl to, kad maga pabūti žymaus veikėjo šešėlyje, pasimaudyti jo šlovės spinduliuose, pasipuikuoti prieš pažįstamus, kuriems nutįsta pavydo seilės. Ypatingas žmogus, koks yra klasikas, skirtingai nuo paprasto žmogelio, skleidžia aplink save stiprų lauką, kuris šveičia ir valo, kelia ir gramzdina. Paprasčiau kalbant, kiekvienas susitikimas su klasiku prilygintinas gerai pirčiai, ne tokiai, kurioje nusiplauna tik žemiškieji purvai. Su juo pabuvęs, supranti bei pamatai aibę smulkmenų, kurių anksčiau net nenumanei esant ar neteikei joms reikšmės, be kurių gyventi galima, tik tas gyvenimas panašus į beprasmį laiko stumdymą tyrlaukiuose. Klasiko žavesys yra ne pamokymai, kuriuos jis beria lyg konfeti, aiman! Neprisimenu nė vieno didaktiško patarimo, bet pats buvimo būdas. Regis, taip ir norisi kartoti jo mostus, taupias bet gilias mintis, net lūšies eiseną, atsargiai ir minkštai dėliojant kojas. Vienu žodžiu, klasikas buvo žavus visame kame, neužmirštant paminėti jo bjauraus būdo bruožo nuolat burbėti, kaitalioti planus ir sujaukti dieną.

Sustojome šalikelėje, gerą metrą nuo asfalto, įjungėme visas reikiamas šviesas, kad tokioje migloje ir aklas vairuotojas galėtų pamatyti. Kurį laiką tvyrojo absoliuti ramybė, neminint miglos šiugždėjimo. Taip, migla skleidžia garsą, tik reikia gerai įsiklausyti. Už šį žinojimą turiu būti dėkingas klasikui, ne kam nors kitam. Tai buvo viena iš jau minėtų smulkmenų, kurias jis man atskleidė. Kaip gali šiugždėti migla, lieka mįslė iš pigaus siaubo filmo su pabaisomis jame. Nemėgstu nei brangių, nei pigių siaubo filmų, jei kada ir žiūriu, tai tik sukurtų pagal Kingą, nes jis nepersūdo paikais ir naiviais gąsdinimais. O migla iš tiesų šiugžda, ne gąsdinančiai, bauginančiai, o greičiau jaukiai. Dabar, nuleidęs durų stiklą, klausausi šiugždėjimo, kol tylą suplėšo riaumojimas. Sunkvežimis pabaisa, likęs už staigaus posūkio, praskiria miglą lyg plaukikas vandenį ir stabteli ties mumis. Keliu galvą į viršų ir matau prie stiklo prilipusį veidą. Atrodytų, jog tai ne žmogus, o tik popierinis portretas, priklijuotas prie stiklo. Kartais ilgų reisų vairuotojai užsirašo vardus, bet nuotraukas už stiklo mačiau tik katafalkuose. Veidas pabalęs, akys lenda iš orbitų. Nesuprantu, ar tai keleivio, ar vairuotojo veidas, o pabaisa tarpais sukriokia žvėrišku balsu. Kalbu ne kaip vairuotojas, nes pastarasis sakytų: numina greičio pedalą. Arkliai tokiais atvejais kanopa kasa žemę. Neaišku, ko laukia pabaisos vairuotojas, nes padengta tiršta migla kryžkelė tuščia. Krioktelėjusi tarsi prieš galą, pabaisa šoka į kryžkelę, bet pasigirsta kiaurai verianti stabdžių aimana: statmena kryptimi visu greičiu pralekia ilgas kaip traukinys sunkvežimis, apkarstytas blausiai rūke šviečiančiomis lemputėmis. Pabaisa, dar kurį laiką paaimanavusi, seka iš paskos.

Šiugžda migla, atkraginusi galvą ant sėdynės atlošo šnarpščia pati. Laikrodis ant jos rankos tiksi laiką, kuriam tas pats, ko lauki: triumfo ar ešafoto, melo ar tiesos akimirkos, gimimo ar mirties. Laikas abejingas žmogui, netgi atvirkščiai: jei labai lauki, jis lėtina greitį ir velkasi lyg pavargėlis sustingusiais sąnariais, o jei nori kuo toliau atstumti nelemtą momentą, laikas prašvilpia ekspreso greičiu. Jis niekada nesustoja. Nei prašomas, nei maldaujamas, nei keikiamas. Štai ir dabar: tiksi, slenka minutinė rodyklė, suokalbiškai šnabždėdama, jog klasikas vėluoja lygiai penkiolika minučių. Gal nesivėlinsiu, jei sveikata leis, nutęsė vakar telefonu. Mintyse vėl nusikeikiu, juk ne laidotuvės ar vestuvės, kokio velnio reikėjo lėkti akis išdegus. Man skubėjimas yra peilis po kaklu. Pati snaudžia, tarsi gerą kelio galą trenkėsi tik supinti netikėtai nutraukto sapno gijų. Atrodo, rūpesčiai jai nė motais. Kryžkelėje retsykiais kas nors darosi: miglos uždangai prasiskyrus išnyra automobilis, akimirkai sustingsta, tarsi norėdamas įsitikinti, jog priekyje jo niekas netyko, tada šauna į priekį. Taikosi, pasirenka klaidingą kryptį, nes migla nugulusi ne tik žemę, bet ir kai kurių žmonių smegenis. Gal perdedu. Gal ne rūkas čia kaltas, o sugebėjimas pasirinkti neteisingą kryptį. Dažnam vairuotojui neužtenka negyvų, tegul ir atspindinčiais šviesą dažais nupieštų, kelio rodyklių, jam reikia gyvo balso šalia arba viduje, kuris patvirtina arba paneigia reikiamą kryptį. Sveikas nepasitikėjimas kelio ženklais ne vienam padėjo sutrumpinti arba atvirkščiai, pailginti kelią. Bet juk tai normalu, pagyvėtų klasikas, kuris turi savo matymą ir numatymą. Kartais stebiuosi, kodėl „a“ raidę jis perskaito kaip „b“. Tyčiojiesi? Nė trupučiuko, gūžteli. Galbūt toks matymas jį ir daro klasiku, nes nė vienas mano pažįstamas, „a“ raidę skaitydamas kaip „a“ raidę, dar netapo klasiku ir net nemano juo tapti. Gal ir norėtų, bet neturi duomenų. Tiesiai sakau. O pats? Vis kiti ir kiti, o pats ką? Reikėtų kukliai nutylėti, bet liežuvį niežti, todėl sakau: taikosi atvejų, kai pirmosios abėcėlės raidės keičiasi vietomis. Tik tai nereiškia, kad aklai mėgdžioju Jeronimą. Anaiptol, tai vyksta prieš mano valią, susivokiu tik taręs bei padaręs. Klasikas irgi nekaltina plagijavimu. Netgi patenkintas patrina rankas. Lyg žmogiškai džiūgaudamas, kad ne jam vienam taikosi slystelėti lygioje vietoje. Raidžių keitimas vietomis yra tik ledkalnio viršūnė. Klasikas skiriasi nuo normalaus žmogaus šimtu ir vienu bruožu, kurie nėra aprašyti vadovėliuose. Jų visų niekas nežino, nes jeigu žinotų, klasikai vaikščiotų su ženklu kaktoje. O tai būtų žmogaus teisių pažeidimas. Retas klasikas mėgsta išsiskirti iš minios, nes daugelis mano, kad minia juos išskiria savaime, įvertindama nuopelnus. Naivus tas manymas, nes minia, priešingai, stengiasi užgožti klasiką. Tarsi nereiklios piktžolės augdamos tarpsta, stiebiasi, kol užgožia žemės ūkio kultūras. Agronomija ne pagal paskirtį. Minčių draiskanos pamėgdžioja miglą.

Dvidešimt minučių. Net nusipurtau, nes migla pro atvirą langą, kurį nuleidau iki galo klausydamasis suokalbiško šiugždėjimo, smelkia iki pašaknų, lenda pro pravirą pačios burną, ji sučepsi, tarsi prarijus ką nors skanaus, ir delnu perbraukia lūpas. Viską stebiu lyg sulėtintame filme ir galvoju, kad šiandien neturėtų įvykti daug dalykų, visų pirma, šiandien neturi kilti karas, šiandien žmogus neturėtų išsilaipinti Marse, šiandien pasaulyje nežus nė vienas gyvas padaras, o saulė patekės lygiai po keturiasdešimt minučių ir jos aktyvumas neviršys normos. Suprantu, kad mano manymas nenulems žemės sukimosi aplink savo ašį greičio, nesustabdys potvynių ir atoslūgių, netgi šimtų išsiveržti pasirengusių vulkanų bei tūkstančių, o gal ir daugiau bepročių užtaisytais ginklais. Man trūksta tik vieno: sulaukti klasiko melsvoje Tojotoje, kuria didžiavosi, mat iki tol turėtas Žigulys, paskui Reno, kėlė nemažą galvos skausmą. Pirmajam nuolatos trūkdavo atsarginių dalių, o prancūziška mašinukė turėjo įgimtą variklio defektą, kaip sakydavo pats klasikas. Tojota važinėjo keletą metų ir nė karto nereikėjo remontuoti, girdavosi. Gera mašina turi tarnauti visą gyvenimą, sakydavau, bet klasikas nužvelgdavo kiek išvirtusiomis, gal dėl to skvarbiomis akimis, ir aš prarasdavau norą patvirtinti banalią tiesą. Ne kiekvienam pavyksta nuolatos barstytis išminties perlais, gal todėl, kad juos yra pamėgusios kiaulės.

Pati pagaliau nustojo šnirpšti, lėtai susiorientavo erdvėje bei laike ir pradėjo čirpinti nervų stygas, kurios ir be jos pastangų buvo įtemptos. Pastebėjau: moterys turi unikalią galimybę užduoti klausimus, kurių niekas niekada nesumanytų užduoti. Kalbu apie savaime suprantamus dalykus, kaip antai: ar išauš šiandien diena, ar patekės saulė, ar po trečiadienio bus ketvirtadienis? Teirautis to būtų keista, bet moterys įsigudrina ir nekalta mina klausia: kažin, kodėl po trečiadienio turi būti ketvirtadienis, o ne atvirkščiai. Arba: negirdėjai, gal seimas jau svarsto klausimą dėl papildomos savaitės dienos? Maniškė taip toli nenukako, todėl ėmė griežti: kodėl nepaklausei, kokiu automobiliu jie atvyks? Reikėjo paklausti, ar nesirengia vėluoti? Galėjai pasiteirauti, ar tikrai jie atvyks šiuo keliu? Ir galop: reikėjo duoti man ragelį, būčiau aiškiau susitarus. Moterų gebėjimai susitarti – tai unikalus būdas sujaukti situaciją. Jeigu besitariantis vyras gali užmiršti detales (dėl kurių moterys paskui čirpina nervus), tai pastarosios viską suvelia į sunkiai išpainiojamą kamuolį. O tada dėkis, kur nori. Taigi priekaištus, abejones bei kaltinimus vykusiai atmušinėjau atsparia tylos siena, nes esu patyręs, ką reiškia pirmoji kibirkštėlė. Tik prasižiok. Nesuvaldysi upės bėgimo! Tylomis atsidarau dureles ir ropščiuosi į šiugždančią miglą, kuri praryja paskutinius ponios žodžius, berods apie tai, kad ateityje ji tarsis dėl visko, nes manimi pasitikėti nevalia.

Laukimas turi kantrybės ribą. Ji sunkiai apibrėžiama, niekur nėra nurodyta, kada, kas ir kiek gali vėluoti. Kada, ko ir kiek galima kantriai laukti. Kaskart vis kitaip. Šiandien laukimo kantrybės ribą jau peržengėm. Ne dėl to, kad automobilyje verda, kunkuliuoja, be perstogės moko, demaskuoja ir nurodinėja pati. Net ne laikrodis, nuskubėjęs gerą pusvalandį nuo sutartos valandos. Viskas kartu ir nuojauta, kuri apglėbė kartu su drėgnai šiurpia miglos skraiste. Pakelės medžiai ir krūmai, migloje įgavę tik pamėkliškus kontūrus, net gausiai kryžkelę žymintys kelio ženklai visiems gyvenimo atvejams, migloje buvo praradę savo formą bei prasmę. Migla lindo į akis, burną, šiugždėjo ausyse, bet neužgožė automobilio ūžimo, kuris, nors ir iš lėto, bet artėjo kryžkelės link. Pasukiojęs galvą lyg lokatorių, netrukau suvokti, jog automobilis artėja būtent iš tos pusės iš kurios turėjo atvykti klasikas. Žengęs dar kelis žingsnius, sustojau kelkraštyje džiaugdamasis, kad laukimas galop baigėsi ir galėsime pagaliau deramai užbaigti vasarą. Ūžimas, atmieštas miglos šiugždėjimo, artėjo. Ir tada įvyko tai, ko nei tuo momentu, nei iki šiol nesuvokiu: iš miglos draiskanų pirmiausia išlindo klasiko automobilio priekis, o kišenėje suskambo mobilusis, prisiekiu, tai buvo jo Tojota, nors valstybinio numerio įžvelgti nesuspėjau, nes suskubau žvejoti telefoną, kuris po kelių signalų nutilo. Mašina iš lėto praplaukė pro šalį, tiesiogine to žodžio prasme, nes važiuojantis automobilis ratais sukimba su asfaltu, o šitas nelietė ratais žemės, bent man taip pasirodė. Neužtenka to: Tojotos kabinoje nebuvo nė gyvos dvasios! Kryžiuokite, skųskite Strasbūro teismui, bet prisiekiu: pro mane pravažiavęs tuščias klasiko automobilis pasuko pasienio punkto kryptimi! Šokau į savąjį ir paliepiau sekti Tojotą. Kokią dar Tojotą, paklausė pati. Sapnuoji? Niekas nepravažiavo.

Nežinia. Ar jos abejingai ištarti žodžiai, ar miglos šiugždėjimas kiek atšaldė. Išsitraukęs mobilųjį telefoną, pamačiau praleistą skambutį. Tai buvo klasiko numeris. Pabandžiau susijungti. Deja. Ragelio niekas nekėlė, o po minutės operatorė mechanišku balsu pranešė, kad toks numeris neegzistuoja. Iki šiol bandau susijungti, deja, keli signalai ir operatorės balsas…