Jaunųjų talentų festivalis: pasiekimai ir įžvalgos

Jaunųjų talentų festivalis: pasiekimai ir įžvalgos

Per 60 dalyvių – fortepijono, styginių, pučiamųjų instrumentų ir solinio dainavimo specialybes studijuojantį jaunimą iš visos Lietuvos šį pavasarį subūrė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras į Jaunųjų talentų festivalį-konkursą.

Doc. dr. Milda Kazakevičienė

Tapo konkursinis

Jaunųjų talentų festivalį teatras rengia nuo 1993-iųjų. Šią itin svarbią edukacinę veiklą pradėjo tuometis teatro vadovas maestro Stasys Domarkas. Taip geriausiems uostamiesčio moksleiviams buvo suteikta galimybė muzikuoti kartu su teatro orkestru, ir greitai šie renginiai tapo laukiami, tradiciniai.

Šiemet teatro vadovo Ramūno Kaubrio sumanymu pirmąsyk festivalis tapo konkursinis, respublikinis ir kaip niekada anksčiau turėjo daug partnerių. Tai – J.Karoso, J.Kačinsko muzikos mokyklos, E.Balsio menų gimnazija, S.Šimkaus konservatorija, Klaipėdos universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), visuomeninė organizacija „Muzikos svetainė“ ir Adomo Brako vaikų dailės mokykla.

Dabar, festivalio koordinavimą perėmus Klaipėdos universiteto (KU) docentei ir Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiajai koncertmeisterei Ingai Maknavičienei, turinčiai išskirtinę respublikinių ir tarptautinių konkursų bei muzikinių festivalių organizavimo patirtį, į Jaunųjų talentų festivalio programą tarsi Baltijos jūros banga įsiliejo šalies jaunųjų atlikėjų konkursas. Jame pasirodė jaunieji talentai iš KU Menų fakulteto, S.Šimkaus konservatorijos, visų Klaipėdos, Kretingos, Rietavo, Gargždų muzikos ir meno mokyklų moksleiviai bei jaunieji atlikėjai iš Vilniaus – Nacionalinės M.K.Čiurlionio meno mokyklos (NMKČMM), J.Tallat-Kelpšos konservatorijos, LMTA bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (KVDU).

Vyko dviem turais

Jie buvo pakviesti varžytis keturiose konkurso kategorijose – pianistų, pučiamųjų, stygininkų bei dainininkų – konkuruoti dėl laureatų, diplomantų vardų ir keturių didžiųjų prizų, kuriuos specialiai sukūrė klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas.

Dalyvių pasirodymus vertino keturios konkurso žiuri, kurias sudarė LMTA profesoriai – K.Grybauskas (pianistų konkurso vertinimo komisijos pirmininkas), nariai – prof. Z.Ibelhauptas, doc. A.Šikšniūtė, M.Barkauskas ir KU doc. I.Maknavičienė; kitoms trims (stygininkų, pučiamųjų instrumentalistų ir dainininkų) vertinimo komisijoms pirmininkavo prof. S.Sondeckis, nariai – profesoriai S.Sondeckienė, R.Armonas, V.Prudnikovas, V.Bružas, docentai R.Mataitytė, R.Giedraitis, S.Sugintas, S.Martinaitytė bei žymūs atlikėjai ir pedagogai – mokytojas ekspertas V.Nemaniūnas, teatro solistai – V.Balsytė, A.Kozlovskis, R.Petrauskaitė, D.Kužmarskytė.

Konkurso pirmojo turo perklausos kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje vyko projekto partnerių institucijose: Klaipėdoje – S.Šimkaus konservatorijoje, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklose, Klaipėdos muzikiniame teatre, Vilniuje – LMTA centriniuose ir antruosiuose (Kongresų) rūmuose. Projekto organizavimo su partneriais idėja yra labai svarbi ne tik Klaipėdai, bet ir visai muzikinei švietimo sistemai. Tai perspektyvu vienijantis svarbiems ateities darbams.

Antrajam turui – pasirodymui su orkestru vertinimo komisijos atrinko 29 geriausius konkurso dalyvius. Vadovaudamiesi konkurso nuostatais, du vakarus (balandžio 27 ir 28 dienomis) solistai instrumentalistai su orkestru pasirinktinai atliko baroko epochos, Vienos klasikų arba lietuvių kompozitorių instrumentinių koncertų solo ir orkestrui pirmąsias arba antrąsias-trečiąsias dalis, o dainininkai – po vieną originalią minėtų epochų arba Lietuvos kompozitorių operų ar oratorijų ariją.

Antrojo turo koncertinė programa parodė, kad pedagogų vedami konkursantai daugiausia pasirinko ir atliko vertingiausių baroko ir klasicizmo kompozitorių kūrinius, reikalaujančius profesinio meistriškumo. Įspūdingai platų ir sudėtingą jaunųjų talentų koncertinį repertuarą – orkestro partijas – atsakingai paruošė ir atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas reiklaus festivalio vyriausiojo dirigento Modesto Barkausko.

Paliko gerą įspūdį

Trumpai apžvelkime konkurso antrojo turo dalyvių koncertinius pasirodymus, pasidžiaugdami atlikėjų meistriškumu, pasiektu įgimto talento bei glaudaus jų ir pedagogų kūrybinio darbo dėka.

Konkursui atsakingai ruošėsi visi atlikėjai, todėl daugeliui pavyko pasiekti aukštų rezultatų. Itin gerą įspūdį paliko doc. R.Mataitytės (Vilnius) auklėtinių-smuikininkų konkursinis pasirodymas. J.M.Doerup (8 kl. moksleivė, I vieta) išraiškingai ir techniškai laisvai atliko J.Haydno Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur I dalį. Vėlgi I vietos laimėtojo K.Tumoso (LMTA) atlikta W.A.Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur I dalis patraukė įtaigia mocartiška elegancija, jaunatvišku žaismingumu. Ryškiu, nuoširdžiu artistiškumu išsiskyrė klaipėdietis (dabar – NMKČMM moksleivis) B.Petrauskas, laimėjęs Didįjį prizą stygininkų kategorijoje. Solistas dviejose W.A.Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur dalyse skoningai atskleidė visą muzikos žavesį.

Išraiškingai, stilingai ir su įkvėpimu smuikavo E.Bogdanovas (LMTA, doc. J.Tankevičiaus kl.), pagrojęs W.A.Mocarto Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur I dalį. Pianistė L.Sergijenko (LMTA, prof. V.Vitaitė, III vieta), atlikdama W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui A-dur Nr.13, įtikinamai atskleidė intymiai kamerinį II dalies ir skirtingą, šelmišką III dalies muzikos charakterį. Pučiamųjų kategorijos II vietos laureatės O.B.Popovaitės (NMKČMM, dėst. R.Beinaris) konkursiniame pasirodyme išryškėjo betarpiškas muzikalumas ir nepriekaištinga technika. Gerais profesiniais pagrindais pasižymėjo ir I vietą pelnęs fagotininkas J.Klimavičius (LMTA, prof. J.Slankausko kl.). Jo atliktos W.A.Mocarto Koncerto fagotui ir orkestrui II ir III dalys atskleidė jaunojo atlikėjo kūrybinio talento bruožus.

Kas labiausiai džiugino

Klausydamiesi jaunųjų atlikėjų koncertavimo, visų pirma, patiriame džiaugsmą, kad mažutėje Lietuvos valstybėje „dygsta“ ir auga tiek daug muzikinių talentų su pedagogų (ir tėvelių) jiems nuo mažens įdiegtu atsakingu požiūriu į savo specialybę. Be to, net tarp kai kurių pačių jauniausiųjų skleidžiasi įgimta Dievo dovana – artistiškumas, pasireiškiantis kartu su kūrybine iniciatyva, neapibrėžiama vidine ugnele, intui-tyviai jaučiamu atliekamos muzikos turiniu.

Tai padėka pirmiausia koncertavusiems patiems jauniausiems konkurso dalyviams: smuikininkėms U.Didžiulytei (E.Balsio m.g., mokyt. metod. S.Domarkienė) ir A.Drakšaitei (Kretingos m.m., vyr. mokyt. D.Pocienė) bei jaunajam pianistui K.Klimkaičiui (J.Karoso m.m., mokyt. I.Skirsgilienė). Amžiumi kiek vyresnių pianistų (B grupėje) puikia stiliaus pajauta, preciziška technika, gyvybingai natūraliu, įgimtu muzikalumu išsiskyrė G.Maknavičiūtė (mokyt. ekspertė A.Šikšniūtė, I vieta pianistų kategorijoje), atlikusi W.A.Mozarto Koncerto Nr. 8 C-dur I dalį.

Brandieji L. van Beethoveno koncertai fortepijonui ir orkestrui, kuriuose kompozitorius įtvirtino Mozarto pradėtą šio žanro simfonizaciją, kelia uždavinius, reikalaujančius išskirtinio kūrybingumo, pianistinės brandos: muzikinių vaizdų reikšmingumas ir įvairovė, orkestro vaidmens lygiavertiškumas solistui drauge su koncertiniam žanrui būdingu virtuoziškumu, pripildytu didingo muzikos skambesio (tam kompozitorius išradingai naudojo fortepijono galingąją „artileriją“) ir kt. Malonu pripažinti, kad abu prof. Z.Ibelhaupto fortepijono klasės studentai – R.Lozinskis (LMTA I k., pianistų Didysis prizas) ir M.Bazaras (KVDU IV k., I vieta) skambino su artistiška įtaiga, profesionalumu. Pirmasis atskleidė ir Koncerto Nr.3 c-moll I d. išskirtinę tragišką patetiką, derinamą su koncertiniu virtuoziškumu, o antrasis ne tik įtaigiai perteikė Koncerto Nr.4 G-dur I d. idėjiškai turtingą, kupiną ryškių kontrastų Beethoveno muzikos pasaulį, bet parodė išskirtinę kūrybinę iniciatyvą, profesinę brandą, savarankiškai sukurdamas išplėstinę kadenciją dalies pabaigoje.

Geras profesinis lygis, išraiškingai valdomos klarneto techninės priemonės, dinamiškai lankstus tembras, artistiškumo elementai atsiskleidė R.Savickui (LMTA prof. A.Budrio kl.) atliekant W.A.Mozarto Koncerto A-dur I d. KU I k. magistrantas D.Levencovas (prof. V.Bružo kl., pučiamųjų kategorijos Didysis prizas) kompaktiškai, stilingai, su kūrybine ugnele pagrojo G.Torelli’o Koncerto piccolo (mažajam) trimitui, styginių orkestrui ir basso continuo lyrinę bei šventiškai virtuozišką baigiamąją dalį.

Verti karščiausių plojimų

Antrajame konkurso ture bene didžiausio publikos dėmesio ir karščiausių plojimų sulaukė aukštųjų mokyklų pianistų ir dainininkų koncertai su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru.

Tarp konkurso lyderių – du VDU IV k. (doc. S.Martinaitytės kl.) dainininkai-baritonai, vertinimo komisijos įvertinti I vietomis. Abiejų atliktose arijose atsiskleidė sodrus balso tembras, išraiškingas, gerai įvaldytas vokalas, aktoriniai duomenys. M.Gacevičius charakteringai atliko išplėstinę, besikeičiančių nuotaikų Grafo ariją iš W.A.Mozarto operos „Figaro vedybos“, o A.Apšega, gerai žinomas iš TV konkurso „Trium-fo arka“, dramaturgiškai išvystytoje Vytauto arijoje iš V.Klovos operos „Žalgiris“ įtaigiai perteikė kunigaikščio Vytauto herojinius apmąstymus.

Puikų profesinį paruošimą su gebėjimu suvokti kūrinių stilių, perteikti jų muzikinį turinį parodė prof. V.Prudnikovo išugdyti dainininkai A.Stančikaitė, E.Čičinskaitė ir R.Juzuitis (visi trys – iš LMTA), atlikę sudėtingas, plačių muzikinių ir vokalo raiškos galimybių pareikalavusias G.F.Handelio operų arijas. Bene didžiausią įspūdį paliko R.Juzuičio padainuota Simono arija iš operos „Judas Makabėjus“, pareikalavusi brandaus profesionalumo, išskirtinio virtuoziškumo, komisijos įvertinta dainininkų kategorijos Didžiuoju prizu.

Jaunųjų talentų festivalis-konkursas Klaipėdoje buvo gerai organizuotas: suburta gausi, veikli partnerių, organizacinio komiteto, koordinatorių grupė.

Jaunųjų talentų festivalis-konkursas Klaipėdoje tapo reikšminga respublikine muzikos švente, parodydamas, kad mūsų šalyje auga puikiai ugdoma nauja talentingų atlikėjų karta. Linkime jam augti, anot teatro vadovo, „iki pasaulinio“ – juk Lietuva nuo seno garsėja čia išaugintais pasaulinės reikšmės kūrybiniais talentais.

P.Domšaičio galerija keičia ne tik išvaizdą

P.Domšaičio galerija keičia ne tik išvaizdą

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje jau metai – pastolių apsuptyje. Beveik tris milijonus litų kainuojanti renovacija, prasidėjusi dar pernai gegužę, artėja prie pabaigos. Jos vedėja dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė džiaugiasi, kad rudens pradžioje visas savo ekspozicijas galerija vėl atvers lankytojams.

Renovacijos reikėjo verkiant

– Ėmėtės didžiulio darbo – kodėl, kas galerijai atsitiko?

– Renovacijos tikslas – energetinių rodiklių pagerinimas, o tai reiškia langų keitimą, sienų ir stogų šiltinimą, šilumos punkto modernizavimą, šildymo, vėdinimo ir apšvietimo sistemų rekonstrukciją. Darbai turi užtikrinti suvartojamos energijos sąnaudų mažinimą ir efektyvų energijos vartojimą. Taigi renovacija apima tik energijos taupymo aspektus, tai nėra muziejaus modernizavimas ekspozicijų įrangos prasme. Tokio pobūdžio rekonstrukcijos galime tikėtis vėliau. Tačiau ir dabar vykdomi darbai žymiai keičia galerijos išvaizdą.

Nuo galerijos atidarymo (pirmasis pastatas – 1973 m., likusi dalis – 1978 m.) jos patalpos iki šiol nebuvo rimčiau remontuotos, išskyrus neišvengiamą kosmetinį remontą, darytą savomis jėgomis. Inžineriniai tinklai jau buvo beviltiškai pasenę. Brangus šildymas ir kiauri langai, pro kuriuos ta brangi šiluma iškeliaudavo, muziejams keliamų reikalavimų neatitinkančios darbo ir mikroklimato sąlygos lėmė, kad galerijos renovacija buvo neišvengiama.

Iš ES struktūrinių fondų

– Iš kur muziejus ėmė lėšų tokiam grandioziniam projektui?

– Reikiamų renovacijai atlikti investicijų dydis bei šiuo metu šalyje susiklosčiusi finansinė situacija lėmė, kad realiai išspręsti P.Domšaičio galerijos pastatų kompleksui iškilusias problemas galėjo tik Europos Sąjungos struktūrinių fondų suteikta finansinė parama. 2009 m. Lietuvos dailės muziejus parengė ir pateikė paraišką ES struktūrinių fondų paramai gauti P.Domšaičio galerijos atnaujinimui, o 2010 m. projektui „Prano Domšaičio galerijos, esančios Liepų g. 33 Klaipėdoje, pastatų komplekso renovacija“ buvo paskirtas finansavimas pagal ES struktūrinių fondų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ įgyvendinimo priemonę „Viešosios paskirties pastatų renovavimas nacionaliniu lygiu“. Projekto vertė siekia beveik 2,8 mln. litų, iš jų apie 2,4 mln. litų skirta ES paramos.

P.Domšaičio galerijos pastatų komplekso renovacijos projekto administruojanti tarpinė institucija yra Ūkio ministerija, administruojanti įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos agentūra. Darbus vykdo rangovo konkursą laimėjusi UAB „Konsolė“. Projektą rengė ir vykdymo priežiūrą atlieka UAB „Archiplanas“, techninę priežiūrą – UAB „Magreva“.

Uždaryta beveik nebuvo

– Kas už tuos pinigus jau padaryta ir kas dar liko?

– Padaryta tikrai nemažai. Baigiami stogų, sienų šiltinimo darbai. Pakeisti visi langai ir lauko durys. Kadangi trys iš keturių pastatų, kuriuose įsikūrusi P.Domšaičio galerija, yra kultūros paveldo objektai, jiems keliami ypatingi reikalavimai – senųjų pastatų sienos gali būti šiltinamos tik iš vidaus, išlaikant istorinių fasadų autentiką, langai – tik mediniai, stogų danga – keraminės čerpės. Sumontuotas naujas automatizuotas šilumos punktas, įrengta nauja šildymo sistema, tvarkomas apšvietimas. Viena po kitos atnaujinamos ekspozicinės salės.

– Betgi jūsų galerija vis tiek dirba – štai neseniai atidarėte garsaus Lietuvos prieškario marinisto parodą…

– Kad nė viena salė per tuos metus neveiktų – taip nebuvo. Per visą renovacijos procesą galerija buvo uždaryta gal tik dvi tris dienas, kai jau buvo nebeįmanoma atidaryti ekspozicijų dėl atliekamų darbų pobūdžio. Taigi dirbome ir dirbame, tiesa, nuolat migruodami iš vienų patalpų į kitas. Ypač aktyviai vyksta edukaciniai užsiėmimai, sekmadieninės popietės šeimoms. Žinoma, dalis ekspozicijų išformuota, tačiau nors ir fragmentiškai, likusias lankytojai galėjo pamatyti už simbolinę vieno lito kainą.

Dabar dalis patalpų jau sutvarkyta, ruošiamės ekspozicijų atstatymui, turime ir gerų naujienų. Balandžio 20-ąją renovuotose vieno korpuso patalpose atidarėme tikrai vertą dėmesio, nebijau pavartoti žodžio „gražią“, nuotaikingą dailininko marinisto Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) ilgalaikę tapybos parodą „Prie Baltijos ir prie Atlanto“. Dailininko sūnus Saulius Janušas, gyvenantis JAV, 20 metų deponavo Lietuvos dailės muziejui savo tėvo kūrybinį palikimą, 88 paveikslus. Kai rengėme Č.Janušo ekspoziciją, pajutome, kad tikrai jau renovacija artėja į pabaigą ir pamažu vėl grįžtame prie įprastos muziejinės veiklos, o ne tik nuolat kraustomės: meno kūrinius nukabiname, pernešame, pakuojame, vėl pernešame…

Eina paskui statybininkus

– Kada tie visi darbai turėtų būti užbaigti?

– Data labai konkreti – renovaciją numatoma užbaigti iki rugpjūčio 30 d. Tikiuosi, taip ir bus, rugsėjį galėsime švęsti atidarymą.

– Ar viskas bus padaryta, kaip planavote, ar tenka eiti į kompromisus?

– Kadangi tai energetinis projektas, kompromisus sunkoka įsivaizduoti. Yra techninės sąlygos, reikalavimai, kurių privalu laikytis. Be abejo, tai sudėtinga, nes galeriją sudaro keturių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatų kompleksas ir 8–tajame dešimtmetyje prijungtas priestatas. Mūsų ekspozicinis plotas didžiulis – per 1600 kv. metrų.

– Kur remonto metu dėjote savo eksponatus?

– Turėjome išformuoti ir autoriams grąžinti ilgalaikės retrospektyvinės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ kūrinius. Labai gaila, buvo su jais jau susigyventa, V.Balsio „Laiškas“ atrodė „įaugęs“ į salės erdvę. Dabar padarysime nedidelę 2–3 metų pauzę ir, parengę naują koncepciją, Klaipėdos dailei skirtą ekspoziciją vėl turėsime galerijoje. Juk tiek puikių dailininkų gyvena mieste.

Dalį eksponatų laikinai grąžinome į muziejaus saugyklas Vilniuje, kitus, kaip minėjau, nuolat pakavome ir nešiojome. Ėjome paskui statybininkus – vos jie kelias sales sutvarko, mes jau ten eksponatus sandėliuojame, kad galėtume kitas patalpas jiems perduoti. Gavosi toks nenutrūkstamas judėjimas iš salės į salę. Įdomus periodas.

Bus į ką akis paganyti

–Kas pasikeis atnaujėjusiose erdvėse? Gal pamatysime ką nors naujo ir jūsų nuolatinėje ekspozicijoje?

– Turėsime naujų dalykų, žinoma. Juk reikia keistis. Jau dabar turime Č.Janušo parodą – jo realistiniai paveikslai sudarys gražią atsvarą P.Domšaičio ekspresionistinėms drobėms, o ir P.Domšaičio nuolatinė ekspozicija bus atnaujinta. Išliks Australijos ir Okeanijos tautų meno ekspozicija, ji tikrai daro garbę mūsų galerijai ir miestui, nes tai puikūs kūriniai, surinkti ir padovanoti dr. Genovaitės Kazokienės (Australija), niekuo nenusileidžiantys eksponuojamiems Paryžiaus ar Varšuvos muziejuose. Vyksta derinimai su VšĮ „Nidden“ – tikimės galerijoje pristatyti šią unikalią ir per kelis metus draugijos narių surinktą kolekciją. Juk tai tapybos ir grafikos darbai, kurie suteikia puikią galimybę pažinti Mažosios Lietuvos dailės paveldą. Turėsime ir senosios taikomosios dailės ekspoziciją – kad galėtume „pailsėti“ nuo tapybos, pasidžiaugti porceliano, sidabro, stiklo, bronzos dirbiniais, tiesiog akis paganyti.

Iki prasidedant renovacijai sunku buvo įsivaizduoti, kas laukia. Dar žiemos pradžioje pajutome pirmuosius rezultatus – patalpose tapo normaliai šilta. Dabar, vaikštant po jau kelias sutvarkytas ekspozicines sales, akivaizdu – visos pastangos ir darbai nenuėjo veltui, ir rugsėjį P.Domšaičio galerija atvers visas ekspozicijas lankytojams.

Gastroliuos Kaune

Gastroliuos Kaune

Gastrolėms Kaune ruošiasi Klaipėdos muzikinis teatras. Birželio 3-iąją Kauno muzikiniame teatre jis parodys premjerinį spektaklį vaikams F.Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (rež. R.Sasnauskaitė) ir G.Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“, 2009-aisiais uostamiestyje režisuotą J.Vaitkaus.

Sukurta Kuršių nerijoje

Iki birželio 5-osios M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune veikia paroda „Tarp dangaus ir jūros“. Joje pristatomas XIX a. pab. – XX a. pr. Kuršių nerijoje sukurtas meninis paveldas: per 100 dailės ir tautodailės kūrinių, daugiau nei 50 nuotraukų bei atvirukų iš Lietuvos muziejų, viešų ir privačių kolekcijų.

Gros festivaliuose

Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas M.Bačkaus, su pianistu A.Paley (JAV) ketvirtąją W.A.Mozarto koncertų programą birželio 11-ąją atliks Kauno filharmonijoje, kur jų klausysis Pažaislio festivalio publika. O su D.Crameriu (Vokietija) birželio 23-iąją orkestras muzikuos Tytuvėnų festivalyje.

Klojimo teatrų krivūlė

Klaipėdos universitetas, Lietuvos teatro sąjunga ir Klojimo teatrų draugija rengia tautos švietėjo, slaptų klojimo teatrų patriarcho kunigo Jono Katelės 180-ųjų gimimo metinių minėjimą. Ta proga gegužės 27–29 d. Panemunėlyje (Rokiškio raj.) vyks Lietuvos klojimo teatrų 23-ioji krivūlė.

Vargonų vasara

Prieš dešimtmetį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje nuskambėjo pirmasis tarptautinis festivalis „Vargonų vasara“. Šiemet jis – jau 10-asis, Nidoje vyks šeštadieniais nuo gegužės 28-osios iki liepos 2-osios. Jubiliejiniame festivalyje koncertuos Lietuvos, Italijos ir Ukrainos vargonininkai.

Palangoje tapė peizažus

Trijų dienų parodos „Peizažas tapyboje“ pristatymu Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje gegužės 28 d. 17 val. finišuos dvi savaites Dailininkų kūrybos namuose vykęs tarptautinis 16 tapytojų pleneras. Jo dalyviai publikai pateiks Lietuvos pajūrio gamtovaizdžių interpretacijas.

„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gegužės vidurio veikė paroda „JEKlai(pė)da 2011“, kurioje buvo pristatyti geriausi 18 atrankinio turo kūrinių, taip pat ir 8 finalininkai, dalyvausiantys „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) 2011/2013 metų bienalėje.

Goda Giedraitytė

I

Jau ketvirtą kartą Klaipėdoje surengta atrankinė jaunųjų kūrėjų paroda šiemet išsiskyrė ir kiekybe, ir kokybe. Visų pirma pokyčius padiktavo naujas partnerių šalių susitarimas rengiant ekspoziciją neapsiriboti tik miesto menininkais, bet po miesto vėliava reprezentuoti visos šalies jaunuosius kūrėjus. Tad šiemet, priešingai nei ankstesniais metais, atrankinės parodos konkurse dalyvavo menininkai iš visos Lietuvos. Ši naujovė iš karto davė teigiamų rezultatų – paraiškas atsiuntė net 141 menininkas.

Tolimesnis vertinimas vyko net dviem etapais: pirmiausia iš gausaus paraiškų būrio komisija (sudaryta iš menotyrininkų Igno Kazakevičiaus ir šių eilučių autorės bei menininkų Vitos Gelūnienės, Petro Mazūro ir Neringos Bumblienės) atrinko 18 įdomiausių kūrinių, kurie ir buvo pristatyti parodoje „JEKlai(pė)da 2011“. Antrame etape iš šių 18 kandidatų buvo atrinkti 8 finalininkai, atstovausiantys Klaipėdai (Lietuvai) 2011/2013 metų JEK bienalėje.

Siekdami išlaikyti intrigą, palikime finalininkus pabaigai ir aptarkime visą atrankinę ekspoziciją. Juolab kad, palyginti su ankstesnėmis atrankomis, šių metų paroda buvo labai stipri – darbai ne tik pristatė paskutines meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir kt., bet kartu reprezentavo ir geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių šakų ar žanrų aktualizavimo kontekste: stiprus piešinys, subtili grafika, novatoriška keramika ir tekstilė.

II

Pagal žanrinį pasiskirstymą buvo užtikrinta įvairovė: parodoje pristatyti tapybos, grafikos, instaliacijos, videomeno, fotografijos, tekstilės bei keramikos darbai. Tiesos dėlei reikėtų pabrėžti, jog šis skirstymas labai paviršutiniškas, nes dauguma darbų gerokai peržengę savo srities rėmus ir siūlantys novatorišką žanro interpretaciją arba sujungiantys kelis meno žanrus į vieną ansamblinį eksperimentą, bet tuo tik dar įdomesni.

Vienas tokių, savo ekspresija ir emocija, ko gero, labiau priskirtinas socialiniam tinklalapiui nei konkrečiai tradicinei meno šakai, – Vitos Pečialiūnės kūrinys „Pollutio“, kurį sudaro buvę vienos VDA auditorijos stalviršiai, dekoruoti tušinukų ir pieštukų grafikos kūriniais. Meno proceso, paraštės meno ar visuomenės saviraiškos liudininkais tapę stalviršiai parodos aplinkoje įgyja naują – meno kūrinio – vertę ir iliustruoja visiems taip gerai žinomą ŠMC sieną puošiančią frazę „Visi mes menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Įdomiausia, kad eksponuojami kūriniai nebaigtiniai, todėl parodos lankytojai kviečiami papildyti stalviršius savo kūrybos pėdsakais. Procesas tęsiasi…

Žiūrovo įtraukties idėja skleidžiasi ir Manto Kesylio kūrinyje „Paspausk bičiuliui leteną“. Ant grindų gulinčio šunelio „gyvybė“ priklauso nuo lankytojo malonės. Nors kūrinys paveikus savo žaidybine forma, jam, deja, trūksta scenografinio išbaigtumo. Specifinė erdvė ar net elgetaujančiojo „pririšimas“ būtų suteikę kūriniui reikalingo emocinio krūvio. Deja…

Paveikumo pritrūko ir Tomo Daukšos tapybos, videomeno bei garso sintezei „Ritmas ir vibracija“. Visų pirma kūrinys neįtikina konceptualia siekiamybe išryškinti maksimaliai supaprastinto pušyno vaizdo ritmą bei vibraciją. Tai neatsispindi nei vizualioje formoje, nei pavadinime. Šiuo atveju video- galėjo tapti tuo tapybą ir garsą surišančiu elementu, tačiau jaunasis kūrėjas nepanaudojo šios media priemonės siūlomų galimybių. Antra vertus, kūriniui neišvengiamai reikalinga savarankiška erdvė – aplinkinių kūrinių buvimas sukuria papildomą vizualinį „triukšmą“ ir dar labiau mažina poveikį žiūrovui. Panaši situacija ir su Monikos Dirsytės „kvadratėlių kambariu“. Pastanga pritaikyti šį kūrinį transportavimui, deja, nepasiteisino: jis prarado tiek savo pirminę įtaigą, tiek ir emocionalumą.

III

Kūrinio medžiagiškumo kontekste išsiskyrė Dariaus Šidlausko instaliacija „Pelenai“ ir Renatos Vinckevičiūtės darbas „Tarybos narys“. Abu autoriai atsigręžė į dar Arte povera judėjimo ir Josepho Beyuso kūrybinius eksperimentus su skurdžiomis medžiagomis ir sukūrė asociatyviai prasmingus kūrinius. Kūdikio lovytėje įguldytas pelenų blokas reflektuoja gerai žinomą biblijinę tiesą, kad dulke gimęs – dulke ir virsi, o iš švitrinio popieriaus sukurptas „Tarybos nario“ kostiumas – mūsų kasdienio gyvenimo ir santykio su valdžia parodija.

Socialinę (šiuo atveju – lygių galimybių) problematiką narsto ir Algirdas bei Remigijus Gataveckai bei Renata Tamošiūnaitė. Tik, jei pastaroji autorė videodarbo („Kai buitis užk***sa“) ir/ar fetišizuotų buities objektų ekspozicijos padedama analizuoja moters vaidmenį visuomenėje, gvildena lyčių stereotipus bei įvaizdžius patriarchalinėje sistemoje, tai brolių Gataveckų kūrinyje („Dokumentas du“) įkūnijama vaikų globos namų patirtis, dažnai, pasak pačių autorių, išgyvenama kaip „stovėjimas“ tose pačiose pėdose. Puikūs realistine maniera atlikti brolių visos figūros autoportretai eksponuoti kartu su ant audinio įspaustomis „bendromis“ prakaito pėdomis.

Tapybos sekcijoje išryškėjo kelios tendencijos: grafinės (plakatinės) ar komiksų įkvėptos tapybos kūrinius pristatė Konstantinas Gaitanži („Dead Rock Star“) ir Jolanta Kyzikaitė („Miško muziejus“), spalvos estetikos (baltas baltame) ir jau buvusių ekspozicijų pertapymo (arba tapybos tapyboje) analizę – Eglė Karpavičiūtė („Nutapytos Luc Tuymans ir Gerhard Richter ekspozicijos“), o Rodionas Petrovas (beje, vienintelis klaipėdietis šioje atrankinėje parodoje) – superrealizmo (hyperrealizmo) jėgą ir vartotojiškos visuomenės šaržą „Rebranding. WC Public“. Fotografiškai tikslus atvaizdo įkūnijimas pastarajam autoriui tampa galimybe atkreipti dėmesį į asociatyvią siužeto prasmę – dažnai tikrovėje neįmanomą arba absurdišką situaciją. Apie absurdišką, bet net taikos metu neišvengiamą karo padėtį, atliepdama geriausius šiuolaikinės grafikos aspektus – technikos meistriškumą, piešinio estetiką ir socialiai aktyvų naratyvą – prabilo ir Greta Grendaitė cikle „Karo taktikos“.

IV

Galimybė adaptuoti tradicines meno šakas, gyvuojančias tūkstant-mečius, šiuolaikinės visuomenės poreikiams ir sampratai puikiai pristatyta tekstilininkų Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir Kazimiero Inčirausko bei keramikės Ievos Bertašiūtės-Grosbaha kūriniuose. Pastaroji autorė videoprojekcijos („Molis“) padedama keramiką pristatė tarsi iš vidaus, t.y. vizualizavo molio galimybes keistis, santykiaujant su kita chemine medžiaga – aliejumi, mielėmis ir pan. Šios transformacijos dėka (molis burbuliuoja, šnypščia, kyla ir krinta, verda) autorė atkreipia dėmesį ir į paties keramikos meno daugialypiškumą.

Inovatyviai siūloma pažvelgti taip pat į taikomosios tekstilės perspektyvas. S.Inčirauskaitės kūrinys „Rožėm klotas kelias“ – tai kryžiuku siuvinėtais rožių žiedais dekoruoti automobilio kėbulai. Tiesmuka vaizdingo posakio apie gyvenimo sėkmę interpretacija šiuo atveju turi priešingą tikslą – ji liudija apie pakelėse stūksančius gėlių vainikus ir kelyje tykančius pavojus. Jos brolis K.Inčirauskas tekstilei taip pat įkvepia naują dvasią („O jūs, vaikai, taip darykit…“), tradicinius lietuvių liaudies raštus įpindamas į virtualų kompiuterinio žaidimo foną. Gaila tik, kad autorius nepristatė baigtinio kūrinio, kaip žadėjo. Todėl ekspozicijoje nematėme tais pačiais raštais dekoruoto megztinio ir negalėjome pasidžiaugti ne tik formaliu, bet ir konceptualiu darbo turiniu.

Retrospektyvus žvilgsnis į praeitį ir atminties išsaugojimo svarba analizuojama ir Linos Albrikienės dviejų dalių videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (IV)“. Derindama šiandienos ir archyvinius Lazdynų mikrorajono vaizdinius, autorė (at)kūrė menamos praeities paveikslus. Trapią žmogaus egzistenciją ir kūno bei sielos santykį kvestionuoja fotomenininkė Kristina Sereikaitė serijoje „Nekaltybė“. Estetiškai subtiliose fotografijose žmogaus ir gamtos ryšį išryškina vandens stichijos galia.

V

Kaip jau minėjau pradžioje, kiekybės faktorių parodoje papildė kokybė, pasireiškusi tiek turinio, tiek meistrystės (arba technikos) aspektais.

Visi atrinktieji autoriai – itin saviti ir įdomūs menininkai, paroda – solidi, todėl atrinkti pačius pačiausius buvo labai sunku. Bet juk nė vienas detektyvas nesibaigia, kol neatskleidžiami kaltininkai, tad po ilgų komisijos narių diskusijų atstovauti Klaipėdai (Lietuvai) bienalėje buvo patikėta S.Inčirauskaitei-Kriaunevičienei, G.Grendaitei, R.Petrovui, A. ir R.Gataveckams, D.Šidlauskui, L.Albrikienei, I.Bertašiūtei-Grosbaha ir R.Vinckevičiūtei.

Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad kūrybinio mobilumo projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrado savo poziciją kultūrinio Europos žemėlapio maršrutuose. Dalyvių paraiškų gausa liudija ne tik apie jaunųjų kūrėjų susidomėjimą ir norą dalyvauti tarptautinio lygio projektuose, bet ir apie faktą, kad Lietuvoje auga stipri ir savita menininkų karta. Norisi tikėtis, kad jie ir toliau savo kūrybą pristatinės po Lietuvos vėliava.

Atstovaus Lietuvai

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė („Rožėm klotas kelias“).

G.Grendaitė („Karo taktikos“).

R.Petrovas („Rebranding. WC Public“).

A. ir R.Gataveckai („Dokumentas du“).

D.Šidlauskas („Pelenai“).

L.Albrikienė („Vilnius iš mano vaikystės archyvų“).

I.Bertašiūtė-Grosbaha („Molis“).

R.Vinckevičiūtė („Tarybos narys“).

„Jaunieji Europos kūrėjai“ / JEK

Tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija).

Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais.

Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 8 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.

Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada Europoje buvo pristatyti 29 klaipėdiečiai menininkai.

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Goda Giedraitytė

Prieš dvejus metus Klaipėdos publikai prisistatęs su Irako vaikų portretų serija „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“ ir iškart įvertintas kaip perspektyvus tapytojas, personalinėje parodoje „Spalvoti sapnai“ Rolandas Marčius pasuko nauju – kūrybinio eksperimento – keliu, kurį galėtume apibūdinti scenos menams būdingu terminu „work in progress“.

Vienija mėlyna spalva

Naujausi, jau Lietuvoje sukurti tapybos darbai, ir vėl buvo eksponuojami Baroti galerijoje, tik šįkart vieningą ekspozicijos paklotę keičia siužetinių linijų įvairovė, vienijama galbūt vien mėlynos spalvos sodrumo.

Čia ir iki maksimumo išdidinti gamtos elementai (orchidėjų žiedai, paukščio sparnai), ir vandens motyvai (plaukikas, irkluotojai, jūra), ir rentgeno efektai, ir jau pažįstamas kūrybinis braižas portretų serijoje.

Stipriausiai R.Marčiaus tapytojo talentas atsiskleidžia pastarųjų dviejų grupių darbuose. Gal todėl, kad joms abiem būdingas siekis kuo giliau pažvelgti į žmogaus vidų, tik vienu atveju (portretas) – į sielos gelmes, o kitu (rentgenas) – į fiziologinę mūsų būtį.

Geras portretistas

Kaip geras portretistas R.Marčius atsiskleidė jau pirmojoje parodoje ir autoportretų cikle, eksponuotame netradicinėje parduotuvių vitrinų erdvėje. Intriguoja pats autoriaus požiūris į portretą.

Tai nėra tiksli portretuojamojo fotofiksacija ar interpretacinis vaizdinys, nes menininkas nesiekia įamžinti asmens atvaizdo. R.Marčiaus tapomas veidas yra tarsi siužetinis elementas, net savarankiškas personažas, aktyviai veikiantis drobės paviršiuje: tapytojas jį vaizduoja netikėčiausiais rakursais, paskandina plaukų garbanose, spaudinėja, krapšto, per jį atskleidžia karo skausmą ar kitus išgyvenimus.

Šią portreto pajautos liniją autorius tęsia ir naujausioje parodoje. Grafiškas piešinio braižas, spalvinė monochromija, „skanūs“ dažų nubėgimai, atektoniška kompozicija tampa priemonėmis byloti apie asmens kasdienybę, buitį, jausmus. Vienintelis priekaištas (arba pasiūlymas) – portretams trūksta didesnio formato. Manyčiau, jog suteikus atvaizdui didesnį, net sąmoningai nepriimtiną mastelį, jis darytų gerokai didesnį emocinį poveikį žiūrovui. Nepaisant to, inovatyvi klasikinio tapybos žanro adaptacija R.Marčiui akivaizdžiai sekasi.

Rentgeno estetika

Kaip ir visiškai nauja tendencija – į tapybą perkelti chirurgiškai apnuoginančią rentgeno estetiką.

Kūnas šiuo atveju menininkui įdomus ne dėl savo išorinio grožio, taip garbinto klasikinių epochų kūrėjų, bet dėl anatominio, fiziologinio vidinės ertmės tikroviškumo. Ekspresyvu, atvira, gilu ir emociškai paveiku. Galima drąsiai teigti, jog ši tema – tikras atradimas, todėl siūlyčiau autoriui kuriam laikui ties juo apsistoti. Nors parodoje buvo vos pora šia stilistika atliktų darbų, galima tik žavėtis, kaip meniškai subtiliai R.Marčius žvelgia gilyn, po žmogaus oda. Sugebama išlaikyti takoskyrą tarp anatominio realizmo ir tapybinio malonumo, spalviškai sodriai sultingo kūno vidaus nuogumo.

Akivaizdu, kad autoriaus pasirinktas parodos – kaip eksperimentinės įvairovės – formatas šiuo atveju pasiteisino, išryškindamas geriausias R.Marčiaus tapybos puses: stiprią piešinio liniją, gilią kolorito pajautą bei siužetų, narstančių žmogiškosios prigimties (tiek dvasinės, tiek fizinės) verpetus, naratyvą. Prie visų šių dėmenų pridėjus formato kriterijų, tikiu, netrukus sulauksime dar vienos R.Marčiaus ekspozicinės formulės „Under my skin“.

Vizitinė kortelė

Rolandas Marčius gimė ir užaugo Klaipėdoje.

1993 m. baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją.

1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV.

Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio (JAV) galerijose.

2008 m. po ilgų užsienyje praleistų metų Baroti galerijoje Klaipėdoje surengė savo pirmąją parodą Lietuvoje „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“, kurioje eksponavo Irako kare nukentėjusių vaikų portretus.

Piešiniai ir emocijos

Piešiniai ir emocijos

Kristina Jokubavičienė

Piešinių parodos Klaipėdoje nebuvo gerą dešimtmetį, tad Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus siekis pasižvalgyti, kokia piešinio situacija šiandien, yra sveikintina.

Susidomėjimas – akivaizdus

Paroda „Emocija“, veikusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandžio 29 – gegužės 22 dienomis, gal ir neatskleidė, kaip skelbiama anotacijoje, „dabartinės piešinio žanro situacijos, aktyviai kuriančių menininkų kūrybinių ieškojimų skalės“, bet keletą būdingų momentų išryškino.

Vienas jų – pastaruoju metu akivaizdžiai didėjantis dėmesys piešiniui ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Neminint kitų pavyzdžių iš Lietuvos, užtenka priminti, kad Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, kas dveji metai rengiama piešinio paroda pernai vyko jau trečiąsyk. Akivaizdus susidomėjimas piešiniu kituose kraštuose. Rimtas piešinio parodas rengia dideli Europos ir Amerikos muziejai, paskutinė ryškiausia iniciatyva galėtų būti MoMA, moderniojo meno muziejaus Niujorke šių metų pavasarį surengta paroda „Apie liniją: piešinys XX amžiuje“, kurios tikslas – pasekti radikalią piešinio transformaciją nuo popieriaus lapo plokštumos prie erdvės ir laiko dimensijų. Piešinys – ne tik grafikos, bet ir visos tradicinės vaizduojamosios dailės pradžių pradžia, neišvengiamai patiria tuos pačius pokyčius ir iššūkius, kaip ir visas šiuolaikinis menas, – kultūrinius, socialinius ar net politinius.

Vakar ir šiandien

Natūralu, kad kyla klausimas, kas gali būti laikoma piešiniu šiandien, nes dinamiška idėjinė ir techninė piešinio kaita, sugrąžinanti jį į šiuolaikinio meno erdves, keičia jo savastį neatpažįstamai.

Klausimų gali kilti ir parodoje, pamačius eksponuojamą tapybą (sic!) ar spausdintinės grafikos technikomis atliktus darbus. Lengviau apibrėžti, kas buvo piešiniu vakar. Parengiamieji škicai, eskizai; būsimų kūrinių apmatai arba piešiniai kaip baigtiniai darbai, atlikti ant popieriaus pieštuku, plunksna, teptuku, anglimi, sangina, tušu, etc. Kad neieškotume toli ir seniai, prisiminkime šviesaus atminimo klaipėdietę grafikę Aldoną Kliševičienę (1946–2004), puikią piešėją, popieriaus ir pieštuko, linijos ir tono meistrę. Jei riboženkliai tarp eskizų ir išbaigtų piešinių dar išliko, tai techniniai dalykai – ant ko ir su kuo piešiama, nuolat kinta.

Nors dabar parodoje vyravo vidurinė ir vyresnioji dailininkų karta, joje dalyvavo ir keli jaunieji menininkai, tiksliau – menininkės. Puiku, kad tarp skirtingų kartų pamažu randamas dialogas. Agnė Bučinskaitė eksponavo koliažinius, o Agnė Matulionytė vienintelė pateikė skaitmeninius piešinius. Abu būdai nėra didelės naujovės, bet parodos kontekste jie praplėtė piešinio ribas, suteikė įvairovės.

Tradicinio, beveik akademinio piešinio stilistiką ir techniką demonstravo Juozo Vosyliaus, Izroildžono Baroti darbai, atskleidžiantys piešinio iš natūros pagavumą. Tokį realybės primatą matėme ir Vytauto Jakščio kompozicijose. J.Vosyliaus portretams smagiai antrino Arūno Mėčiaus „Emocijos“. Jungtimi tapo ne tik panašiai suvokiama piešinio misija, bet ir puikus abiejų autorių humoro jausmas. Danutės Žalnieriūtės darbuose realybė įgavo vizionieriško hiperrealumo. Kas gali būti tikriau ir labiau efemeriška, nei grindinio prie Notre Dame katedros Paryžiuje užrašai, kuriuos grafikė perkėlė ant popieriaus frotažo būdu. Ji tai turėjo daryti ankstų rytą, kol grindinys nemindomas miklių turistų kojų. Romo Klimavičiaus penki aktai, vos keliomis linijomis nužymintys moters kūno linkius, matyt, labiausiai artimi klasikinio kūrybinio piešinio sampratai.

Daugiau ar mažiau tradicinė

Greta piešinių – kaip išbaigtų kūrinių – parodoje buvo eksponuota ir dailininko „virtuvės“ produktų – įvairaus formato eskizų, atliktų ant po ranka pasitaikiusių popierių popierėlių.

Sergejaus Plotnikovo eskizai tiesmukai byloja būsimųjų skulptūrų temomis – gyvūnai, paukščiai, viena kita figūra, o Augustino V.Burbos konstruktai iš modifikuotų figūrų nežinia kaip atsiranda ir kuo taps – gal grafikos arba pastaruoju metu pamėgtos tapybos darbais. Į tokius nebaigtinius eskizų ciklus visada įdomu žiūrėti.

Istoriškai formavosi monochromiško arba su minimaliai įvesta spalva piešinio įvaizdis. Šiandien spalvingumo požiūriu vis dažniau balansuojama tarp piešinio ir tapybos (parodos kuratoriaus Virginijaus Viningo „Nuotaikos“, Liudviko Natalevičiaus, Vido Pinkevičiaus „Nukryžiavimas“, „Kelionė“ ir kt.). Nesibijoma ir spalvotų pieštukų (Onos Šimaitytės-Račkauskienės „Beržo rūbas“, Dalios Čistovaitės „Girulių akmenėliai“), ir flomasterių (Petro Gintalo „Nuolankumas“).

Nepaisant įvairesnių priemonių panaudojimo, parodoje skleidėsi daugiau ar mažiau tradicinė piešinio samprata. Ar tokia samprata iš tikro vyrauja tarp Klaipėdos dailininkų, ar tai objektyvu – sunku pasakyti, nes suneštinės parodos principas atskleidžia ne piešinio situaciją, tik faktą, kad vieni nepatingėjo atnešti darbų, o kiti ranka numojo. Tai, ko gero, situacijos menininkų terpėje atspindys, ir tai nėra vienos parodos problema.

Išskirtinis piešinio privalumas yra jo „gyvas nervas“, pojūtis žiūrint, kad piešimo procesas vyksta čia ir dabar. To gyvumo, proceso ir kūrybinio džiaugsmo pojūčio, akcentų parodoje pristigo. Po stiklu paslėpti labai panašaus formato kūriniai tvarkingai rikiavosi ant salės sienų, tarsi drovėdamiesi šiame pragmatiškame laikmetyje atvirai demonstruoti emocijas.

 

 

Kiti kūrėjai – kita fotografija?

Kiti kūrėjai – kita fotografija?

Danguolė Ruškienė

Iki gegužės pabaigos Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikiančioje parodoje pristatomi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus antrą kartą inicijuoto projekto „Kiti“ dalyvių kūriniai.

Kukliau nei pernai

Šiais metais savo darbus eksponuoja 12 autorių – V.Kumža, B. Stubraitė, P.Lukošius, R.Būdvytytė, S.Botvyčius, J.Laivė, J.Bružinskas, K.Šumskas, K.Gentvainytė, M.Knizikevičius, V.Petrikas ir V. Skuodas.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti nežinomus uostamiesčio fotografus, suteikiant jiems galimybę realioje erdvėje eksponuoti savo kūrinius, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į save ir savo kūrybą.

Visuomenės susidomėjimo ir uostamiesčio fotografų aktyvumo sulaukęs projektas, nulėmęs jo gyvybingumą ir tęstinumą, šiemet atrodo kukliau. Praėjusį kartą trijose ekspozicinėse erdvėse sunkiai sutilpę darbai šįsyk erdviai įsikūrė dviejose parodų salėse. Nors sumažėjęs autorių ir atitinkamai kūrinių skaičius nėra svarbiausias projekto vertinimo kriterijus, tačiau toks faktas provokuoja abejones dėl sėkmingo jo tęstinumo ateityje. Įvertinant tai, kad mažai tikėtina, jog nežinomų, dėmesio vertų autorių uostamiestyje mažėja, kad jie nėra suinteresuoti eksponuoti savo kūrinius viešai ir jiems nėra aktualus pripažinimo momentas, priekaištus tenka adresuoti projekto organizatoriams.

Abejones kelia ir faktas, kad tikrai ne visi projekte dalyvaujantys autoriai yra naujokai ir savo kūrybą pristato pirmą kartą. Ne vienas dalyvis fotografijos srityje kuria jau daug metų ir yra surengęs personalinių parodų. Ar (ne)priklausymas Lietuvos fotomenininkų sąjungai galėtų būti atrankos arba profesionalumo vertinimo kriterijus – tai jau kitas, ne mažiau diskutuotinas klausimas.

Kita vertus, fotografija yra viena iš tų kūrybinių raiškų, kurios ribos tarp komercijos ir meno segmentų vis sunkiau apčiuopiamos. Be abejo autoriaus veikla ir žinomumas komercinės fotografijos srityje negalėtų būti prilygintinas raiškai meninėje fotografijoje. Tačiau, net ir atmetus pastarąjį atvejį, lieka fotografų, kurie jau kuris laikas turėjo daugiau ar mažiau pagrįstų pretenzijų į meną. Nors tai pernelyg neišbalansuoja pagrindinės projekto idėjos, tačiau sąlygos naujų autorių integracijai į jau pripažinimą pelniusių menininkų gretas tampa tikrai nelygios.

Atsargūs ir santūrūs

Atmetus griežtesnius projekto „Kiti“ vertinimus, pastebimi ir pozityvūs poslinkiai, kurie šiandien galbūt yra žymiai svarbesni.

Apie panašaus projekto būtinybę su fotografija susijusių žmonių bendruomenėje kalbama jau ne vienerius metus. Epizodinių renginių būta ir anksčiau, tačiau realios šių disputų išraiškos sulaukta tik praeitais metais, surengus nuoseklų, tęstinį projektą, kuriam tiek projekto organizatoriai, tiek ir jo dalyviai turi galimybę ruoštis iš anksto, pakankamai ištyrinėję ir pažinę vieni kitų teritorijas. Suteikiant atvirą, tolerantišką erdvę fotografų vizualinėms mąstymo ir matymo išraiškoms, neabejotinai atsiranda siekiamybė jiems padedant suaktyvinti fotografinį gyvenimą Klaipėdoje, įnešti naujų idėjų į tradicinę, stabarėti pradėjusią jo struktūrą, kur jaunų, perspektyvių autorių proveržiai tampa išskirtiniais atvejais. Pastarasis momentas šio projekto veiklų kontekste tampa ypač reikšmingas.

Pernelyg nesigilinant į tradicinės fotografijos sampratą ir po šia sąvoka saugiai įsikūrusių ar besikuriančių autorių kūrybą, galima teigti, kad kitiems buvo suteikta unikali galimybė be jokių apribojimų ir išankstinių nuostatų varijuoti įvairiomis fotografijos temomis ir technikomis. Viskas ant šios eksperimentinės platformos – pateisinama.

Neabejotinai ryškesnį šleifą projektas paliktų, jeigu netaptų savitiksliu fotografų kūrybinių gebėjimų pa(si)tikrinimo momentu, jei pateiktų ryškesnes ir provokatyvesnes formas. Tokie (at)radimai sąlygotų ir autorinių raiškų formavimąsi, o ryškėjančios tendencijos galbūt net sugebėtų pakoreguoti pačios fotografijos sampratą ar bent jau paklibinti nusistovėjusius jos vertinimo kriterijus. Deja, tokia galimybe naudojosi tik nedaugelis. Parodos autoriai reiškėsi atsargiai, apdairiai pateikdami santūrius savo kūrybos variantus, taip apribodami galimybę užsimegzti aštresnėms diskusijoms. Tikėtina, kad projektas ilgainiui įsiūbuos uostamiesčio fotografus radikalesniems sprendimams, lemiantiems intriguojančios ir nenuspėjamos fotografijos atradimams. Tačiau akivaizdu, kad taip bus dar ne šįkart.

Pažinimui – naujas reiškinys

Kuo gi pasireiškia kitų kitoniškumas? Jie vaikšto tais pačiais keliais, kalba ta pačia kalba, priklauso toms pačioms kartoms ir kultūroms, gilinasi į tas pačias problemas, kuria tomis pačiomis priemonėmis. Tačiau, skirtingai nei tie, kurie tvirtai ir užtikrintai jaučiasi fotografinėje erdvėje, kurie yra pažįstami ir atpažįstami, daugumos kitų autorinė raiška dar tik procese, neseniai įžengusi į meninės fotografijos lauką. Ar to pakanka fotografijos kitoniškumui užprogramuoti? Bet kuriuo atveju tai sąlygoja kitokį požiūrį į kitų fotografiją. Jis čia – žymiai talpesnis įvairioms interpretacijoms ir traktuotėms. Kiti yra mažiau ar daugiau naujas reiškinys. O tai neabejotinai intriguoja ir skatina jį pažinti.

Kitų darbai – labai skirtingi. Įvairuoja ne tik pasirenkamos temos, bet ir raiškos priemonės. Kai kurie autoriai eksperimentuoja spalvų, kontrastingų šviesų ir šešėlių dėmenimis, formuodami naujus asociatyvinius ryšius, nukreiptus į asmenines individo patirtis. Jų pasirenkamos realybės iškarpos fragmentuojamos tol, kol beveik visai panaikinamos sąsajos su pirmavaizdžiu. Tokiu būdu pirminė objektų prasmė kinta, jiems suteikiamas naujas turinys, daugeliu atvejų žymiai talpesnis įvairioms individualioms interpretacijoms. Aplinkos fragmentai, grėsmingi konstruktyvistiniai elementai, falsifikuotos antikinės skulptūros detalės ar banalios buities atplaišos rikiuojamos į autoriui pavaldžią daugiau ar mažiau dekoratyvią ornamentiką, inkorporuojant ne tik autorines intencijas, bet ir talpų įdėmesniems suvokėjų žvilgsniams lauką.

Dalis fotografų daugiau gilinasi į atsitiktines ar sąmoningai padiktuotas skirtingų objektų/prasmių formuojamas paradoksalias, komiškas, kartais tragiškas situacijas. Vieni jų lieka beveik nepastebimi, nuošalėje, ištikimai laikydamiesi reportažinio metodo principų. Kiti stoja į akistatą su savo herojais, provokuoja juos nebyliam, bet aktyviam dialogui, erdvę tarp fotografijos ir suvokėjo užpildydami trikdančiu portretuojamojo žvilgsniu. Treti pasineria į kompiuterines manipuliacijas, į vieną tašką suvesdami beveik šimtmečio senumo ir šių laikų fotografinę medžiagą.

Kad procesas tęstųsi!

Dar viena grupė darbų, kurie ryškia siužetine linija, tvirtai renčiama kompozicija gali drąsiai pretenduoti į dinamiškesnių meno sričių – kino ar teatro – dokumentaciją. Jie galbūt pasyviau dalyvauja fotografinėje diskusijoje, apribodami jos raišką paskirais vizualiniais segmentais, tačiau yra ne mažiau intriguojantys.

Istorinio etapo rekonstrukcinė maniera, perfiltruota per tapybišką, dramatizuotą sluoksnį, susipina su ironija, vietomis peraugančia į sarkazmą. Autorius čia sąmoningai pasirenka pasyvaus stebėtojo ar atsitiktinių įvykių fiksuotojo poziciją.

Kiti nevengia ir žymiai jautresnio santykio su aplinka. Pastarųjų fotografijose analizuojamos abstrakčios laiko ir erdvės sąvokos neieško atramos nei istorijoje, nei nūdienoje. Šiuo atveju tai – visiškai nesvarbu. Fotografų akiratyje – bendražmogiški būties klausimai. Esamo ir menamo, racionalaus ir iracionalaus, materialaus ir dvasinio santykio su aplinka versijos. Užfiksuoti objektai, kaip ir žmonių figūros, pamažu praranda kontūrus, tirpsta erdvėje ir laike, įsiliedami į bendrą realybės audinį, taip versdami permąstyti ne tik žmogaus regimumo galimybes, bet ir (ne)būties momentą.

Kitų fotografija talpi įvairioms interpretacijoms, įvairioms raiškoms, įvairioms diskusijoms. Nors visa tai dar tik pradžia, nepateikiant ryškesnių deklaracijų ar atradimų, tačiau pasirinkta kryptis neabejotinai anksčiau ar vėliau Klaipėdos fotografiją papildys savito, ryškaus autorinio mąstymo atstovais. Galbūt ne atrastais, galbūt užaugintais, o galbūt ir atrastais, ir užaugintais. Svarbiausia, kad procesas tęstųsi.

„Karakumų asilėlis 2011“: ar žalias gali būti brandus?

„Karakumų asilėlis 2011“: ar žalias gali būti brandus?

Klaipėdą gegužės 6–8 dienomis žalia spalva nuspalvino ir žalia – jaunatviška, pozityvia, ekologiška – energija įkrovė VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis 2011“.

Gitana Gugevičiūtė

Vertino dvi komisijos

Iki šiol festivalio erdvėje būta visko, bet pagrindinis tikslas išliko: ir tuomet, ir dabar margas, intriguojantis, paslaptingas (asi)LĖLIŠKAS pasaulis (teatrologės Salomėjos Burneikaitės „apibrėžimas“) teatrinėms patirtims suvienija šeimas, jaunimą, profesionalus ir, žinoma, įvairius lėlių teatrų kolektyvus iš užsienio bei Lietuvos.

Šiemečiame festivalyje žiūrovams buvo parodyta 11 spektaklių, kuriuos pristatė teatrai iš Vilniaus („Stalo teatras“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, teatras „Lėlė“), Kauno (Kauno valstybinis lėlių teatras), Klaipėdos (klounų studija „Dulidu“, Klaipėdos lėlių teatras), taip pat Lenkijos (Bialystoko teatro akademijos studentai), Prancūzijos (teatro „Griffon“ meno vadovas ir tarptautinio festivalio „ART scena“ direktorius Bobas Dantonelis) bei Rusijos (lėlių teatras „TriLika“).

Spektaklius stebėjo ir vertino dvi komisijos – vaikų ir jaunųjų teatrologų. (Vakarų Lietuvos regione, kur regimas akivaizdus kritinės minties trūkumas, kiekviena iniciatyva, skatinanti polemiką ir mąstymą, yra remtina ir plėtotina.) Vaikų komisijai (A.Markevičius, A.Zubė, U.Buskytė, E.Laurinavičius, K.Jonušaitė, R.Armonas) vadovavo aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė. Su Klaipėdos universiteto teatrologijos programos magistrantais (S.Skiriūtė, A.Butkus, S.Pikturnaitė, N.Jačėnienė, E.Šantaraitė, R. Stankevičiūtė, I.Šviesaitė) dirbo teatrologas doc. dr. Petras Bielskis. Pasak S.Burneikaitės, kuri ir inicijavo šių komisijų radimąsi festivalio erdvėje, čia turėtų (galėtų) dirbti ir patyrusių teatrologų komanda, tačiau kuklus festivalio biudžetas kol kas leidžia tik svajoti apie galimybę išgirsti profesionalias pastabas ir apibendrinimus. Na, bet palikime šį klausimą atvirą (gal po poros metų atsiras įžvalgus mecenatas) ir ženkime toliau.

Prancūzas ne vieną suglumino

Atrodo, kad festivalio koncepcija lūžo į dvi dalis: ateities, augantis, žalias teatras vs patyrę scenos vilkai bei mamutai.

Bet kuriame šio lūžio segmente žiūrovai turėjo progą įsitikinti, kad jaunystė – ne nuodėmė, o patirtis negarantuoja aukšto lygio; kad tobulėjimui ribų nėra, o spektaklio kokybė priklauso ir nuo jį stebėjusio žiūrovo kritinių, filosofinių nuostatų (arba, kitaip tariant, supratimo bei moralinių imperatyvų).

Tarkim, Bobo Dantonelio (įžymiausio visų laikų mimo Marselio Marso mokinio) spektaklis „Mim’osa“, su kuriuo jis po įvairius festivalius gastroliuoja nuo 1998 m., ne vieną galėjo sugluminti: plastinė aktoriaus raiška mažų mažiausiai neiškalbinga; su žiūrovais žaidžiami etiudai plėtojami paviršutiniškai, be aiškesnių siekiamybių, o ir lėliškumo „spektaklyje“ ne itin daug. Tačiau kituose kontekstuose braidę žiūrovai galėjo atrasti sąsajų su Vakarų Europoje vis labiau populiarėjančiais gatvės lėlininkais ir šį spektaklį priimti kaip pas mus neegzistuojančio žanro pavyzdį. Nepaneigsi – B.Dantonelis tikrai jautriai ir betarpiškai bendrauja su publika ir geba išprovokuoti jos – kaip mimo – talentą. (Galbūt dėl tos priežasties jis būtų daug patraukliau atrodęs tą pačią dieną vykusioje Gatvės muzikos dienoje.) Savotišką kodą turi ir nevienaprasmiškai perskaitomas vaidinimo pavadinimas. „Mimoza – labai jautri gėlė, – paklausta nuomonės apie spektaklį svarstė S.Burneikaitė. – Menininkas apskritai yra labai jautrus sau, aplinkai (iš jautrumo gimsta ir kūryba), o gatvės menininkas dar pažeidžiamesnis, nes jis stovi prieš minią ir niekuo neprisidengia.“

Į būties vertikalę

Šių interpretacijų opozicijos atkreipia dėmesį į tai, kas pastaruoju metu vis dažniau reflektuojama ir vadinama teatro kritika bei filosofine retorika. Pastaroji, meno kūrinį perkelianti į filosofinių idėjų lygmenį, kaišiojanti jį į kultūrologinius kontekstus ir viską abstrahuojanti, patį spektaklį paverčia abstrakcija – be materialinės išraiškos, be formos ir konkrečios vertės. Vis dėlto egzistuoja spektakliai, į kuriuos žvelgi kaip į žinomą, tačiau nebanalią filosofiją – tokiais norisi vadinti „Stalo teatro“ „Avinėlio kelionę“ ir „Gandro dovaną“.

Pastarojo kūrybinė grupė (A.Mikutis, S.Degutytė, D. Rakauskas, J.Tūras, S.Dikčiūtė, V. Narkevičius) šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, kuris yra absoliučiai pelnytas įvertinimas tobulam spektakliui. Jis rekonstruoja pasaulio tvėrimo mitą priemonėmis, kurias dar rastumėme Rumšiškių muziejuje (kultuvėmis, rėčiu, vežimo ratais ir kt. buities rykais ar jų detalėmis); pasitelkia pakulų, vilnos, akmens magiją. Iškelti gandro lizdą virš namų jautriam aktorių duetui nesutrukdė net gerokai per maža Klaipėdos lėlių teatro salė, o puikus, stilingas muzikinis apipavidalinimas tapo kuriamo pasaulio „atmosfera“, kurioje gera kvėpuoti. Spektaklis „praryja“ jį kuriančius žmones ir iš jų gimsta kaip savarankiškas, ypač organiškas, vitališkas organizmas.

„Gandro dovana“ nematoma siūlo bambagysle susijusi su kitu „Stalo teatro“ kūdikiu – spektakliu „Avinėlio kelionė“ (kompozitorė ir atlikėja – S.Dikčiūtė; aktorės – S.Degutytė ir E.Zizaitė). Tai skaidrus, mentališkas, dvasingas regėjimas, savotiškai plėtojantis tą pačią pasaulio tvėrimo temą. Tiesa, šįkart lėlių teatras skaito Bibliją ir raiškos priemonės kur kas rafinuotesnės – stiklas, vanduo, smėlis, popierius, sėklos, siūlai; projektorius, S.Degutytės atliekamas alchemines procedūras paverčiantis poetišku, spalvingu judrių šešėliu pasauliu. Jame su žuvimis, gyvūnais, paukščiais, žmonėmis, Dievo širdyje keliauja ir mažytis švelnus avinėlis – visa ko meilė. Muzikinis spektaklio audeklas vertas atskiro aptarimo, bet tai joks atsitiktinumas: gyvas muzikavimas, muzika kaip savarankiškas veikėjas – S.Degutytės teatro bruožas (ir, be abejonės, su ja drauge kuriančių muzikantų, kompozitorių, šiuo atveju S.Dikčiūtės – nuopelnas).

„Stalo teatro“ spektakliai, kuriami tarsi primityviomis priemonėmis, niekada nelieka horizontalėje – iš buitinio lygmens jie būtinai kyla į būties vertikalę, žvelgia į transcendenciją; yra užpildomi fiziškai ir metafiziškai.

Su jaunatviška energija

O jaunatviški užmojai apžioti gyvenimo esmę ar bent tam tikrus pasaulio probleminius aspektus dažnai telieka forma, manipuliuojančia nesudėtinga simbolika, rėksmingomis nuorodomis ir pan.

Bialystoko teatro akademijos studentai festivalinėje programoje pristatė spektaklį „Popierinis žmogus“ (autorius ir režisierius – J.Dowgiallo, dailininkai – K.Kawalec, J.Dowgiallo, kompozitorius – P.Glassas). Trumpas, vos 20 minučių, trečiakursio studento projektas, stumiantis žiūrovus į atlikėjo-veikėjo vaizduotę, atveria klišių ir standartų galeriją: baltas žmogus – žiniasklaidos pinklės – karų atgarsiai – barniai – abejingumas – meilės ilgesys… Kartoninės dekoracijos, parengtos maksimaliam atraktyvumui ir informatyvumui, fiksuojančios tam tikras įtampas ir veiksmo erdves, tampa banaliõs, neoriginalios, beasmenės dramaturgijos įkaitėmis.

Tačiau, jei jau kalbame apie žalią energiją, susitikimas su jaunąja Lenkijos lėlininkų karta paliko šviesų prisiminimą apie analizuojančius ir ieškančius sąryšingumo visame kame jaunus žmones.

Apskritai jaunimui dažniausiai nepritrūksta parako norint stebinti. Tokios gaivališkos energijos, kurią į sceną nešė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai (jie ir Vilniaus teatro „Lėlė“ atstovai), antplūdžio seniai neteko patirti. Tai originalūs, ieškantys, „kovingi“ jauni žmonės, kurių viduje (o ir išorėje) konkuruoja lėlininkas ir dramos aktorius. Jų spektakliai („Pagal Jurgį ir kepurė“, „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“) liudija apie naujų teatro formų paiešką, atidą literatūrinei medžiagai, socialinėms temoms bei problemoms ir jaunatvišką norą „pasipuikuoti“ turimais talentais: moku groti, moku dainuoti, moku deklamuoti, moku kalbėti.. Ilgainiui, reikia tikėtis, atsiras ir savikritika, ir atlikimo precizika, bet jau šiandien – pamačius visai nekonkursinį ir „nefestivalinį“ etiudų koliažą – galima džiaugtis teatro erdvėje sulaukus atvirų inovacijoms, bet turinčių ir savo nuomonę, stilingų žmonių.

Stilius lėlių teatre, mano galva, yra svarbus dalykas, bet nebeplėtosiu minčių apie romantišką (sykiu kiek per daiktišką, turint omenyje Sergejaus Kozlovo egzistenciškai skaidrią veikėjų būtį ir mąstymo filosofiją) klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklį „Ežiuko pasakos“; nebedalyvausiu musytės Zvimbuolytės – spektaklio „Musės vestuvės“ primadonos – gelbėjime (teatras iš Maskvos „TriLika“), net „nepriekaištausiu“ spektaklio „Uma-uma“ kūrėjams (Kauno valstybinis lėlių teatras) dėl puikios scenografijos bei prasto lėlių valdymo ir nenusilenksiu puikiai aktorei bei lėlininkei Renatai Kutaitei, vežančiai Pelenę į XXI amžių („Stebuklingas Pelenės laikas“, Klaipėdos lėlių teatras), nes laikraščio lankai turi ribas, o teatro istorijai labai svarbu išsaugoti žalios kritikos nuomonę…

Ar žalias gali būti brandus? Įtariu – taip. Beje, kas sakė, kad mes jau sunokę?

Vaikų komisijos verdiktas

Papildomos nominacijos, kurias įkūrė patys vaikai, o dovanomis – knygomis, puodeliais ir suvenyrais pasirūpino V.Kochanskytė:

Už žiūrovų įtraukimą į spektaklį ir nuostabią muziką – B.Dantonelis.

Už įdomiai suvaidintų daugybę vaidmenų – teatras „TriLika“.

Už išraiškingą scenografiją – spektaklio „Uma-uma“ dailininkas S.Bocullo.

Už įdomiai ir vaikams suprantamai papasakotą pasaką – klounų teatro studijos „Dulidu“ lėlių spektaklis „Ežiuko pasakos“.

Už vaidmenį – R.Kutaitė (Klaipėdos lėlių teatras, spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“).

Už įspūdingą spektaklį – „Stalo teatro“ „Gandro dovana“.

Už naujos teatrinės kalbos paieškas – LMTA lėlininkų absolventų spektaklis „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“.

Už kūrybinius ieškojimus – LMTA studentų lėlių teatro etiudų koliažas.

Geriausi festivalio spektakliai

1. „Pagal Jurgį ir kepurė“ (Vilnaus teatras „Lėlė“).

2. „Avinėlio kelionė“ („Stalo teatras“ iš Vilniaus).

3. „Popierinis žmogus“ (Bialystoko teatro akademijos studentai).

Tyrinėja išblaškytą muzikinį paveldą

MENO LEIDINYS Nr. 5 (191)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Tyrinėja išblaškytą muzikinį paveldą

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institutas nuo gegužės 1-osios pradėjo vykdyti projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“.

Jis Visuotinės dotacijos konkurse laimėjo Europos socialinio fondo paramą – 958 tūkst. 934 litų. Ši visuotinės dotacijos priemonė yra skirta Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimui. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Projekto vadovė – Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė. Jos mokslinių tyrimų tikslas – nuosekliai išnagrinėti lietuvių modernaus tapatumo formavimosi ir muzikinių transformacijų dinamiką JAV. Projektą vykdys dar trys mokslo darbuotojos. Lietuvos muzikos akademijos ir teatro lektorė dr. Rūta Stanevičiūtė turės įvertinti žymiausių XX a. lietuvių modernizmo pradininkų kūrybos priešistorę, jų muzikinės veiklos tendencijas migruojant po Europą ir Ameriką bei kūrybos sklaidą Lietuvoje. Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų dokumentų, kolekcijų ir rankraščių skyriaus vedėja Emilija Steponavičiūtė registruos išeivijos periodinėje spaudoje publikuotus muzikinės tematikos straipsnius. Menų fakulteto Fonotekos ir garso įrašų laboratorijos vedėja Auksė Valauskienė kaups ir sistemins duomenis apie lietuviškas plokšteles išeivijoje.

Remiantis visa šia medžiaga bus atliktos chronologinės, sisteminės ir lyginamosios analizės, parengtas XX a. lietuvių muzikų migracijos kalendorius ir žemėlapis, nustatyta lietuvių egzodo muzikinio gyvenimo tipologija. Informacinė medžiaga bus patalpinta tinklalapyje „XX a. lietuvių muzikinė kultūra ir migraciniai procesai“, kuris veiks kaip Klaipėdos universiteto bibliotekos atviros prieigos duomenų bazė, o moksliniai vertinimai bus paviešinti straipsniuose, konferencijų pranešimuose ir dviejose monografijose.

Prof. D.Petrauskaitės įsitikinimu, ketverius metus truksiančio projekto rezultatai prisidės prie muzikologinių tyrimų infrastruktūros plėtros, padės kaupti, puoselėti ir tyrinėti po pasaulį išblaškytą lietuvių kultūrinį paveldą.

V.Viningo tapyba eksponuojama sostinėje

Klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas, gegužės 5–25 dienomis „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje surengęs savo paveikslų parodą „Džiazas ir boksas“, jau rikiuoja kūrybinius vasaros planus.

Sostinės “Lietuvos aido“ galerijoje jis pristatė 12 drobių, nutapytų per pastaruosius ketverius metus. Parodoje – papildytas jau žinomas jo tapomų džiazmenų ciklas ir visai nauja serija paveikslų bokso tema. Dailininkas, kaip jam įprasta, Vilniaus publiką suintrigavo ne tik energingais savo darbų siužetais, bet ir dideliais paveikslų formatais.

„Po metų grįžau į tą pačią galeriją, kurioje pernai parodžiau džiazuojantį ciklą “Improviza”. Man ten patinka. Ten mano darbus žmonės netgi perka“, – šypsojosi V.Viningas.

Dabar iš “Lietuvos aido“ galerijos jo paroda persikraustė į „Karolinos“ viešbutį, kur bus eksponuojama iki pat Lietuvos galerijų mugės.

Liepą Vilniuje vyksiančioje Lietuvos galerijų mugėje V.Viningo tapyba atstovaus Klaipėdos dailei. Klaipėdiečio kūrybą šiame renginyje pristatys Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerija“.

„Mugėje parodysime mano „Boksininkus“, dar pridėsiu kelis naujus darbus iš džiazmenų ciklo“, – prasitarė tapytojas.

Liepos pradžioje jis ruošiasi dešimt dienų praleisti tapybos plenere, vyksiančiame Bikuškio dvare Utenos rajone.

„Ten jau esu buvęs, tapęs. Tai vienas pirmųjų plenerų Lietuvoje, kurį rengia privatūs asmenys, to dvaro savininkai, – pasakojo dailininkas. – Į juos suvažiuoja geriausi mūsų tapytojai. Tame dvare – tikras rojus, tokių puikių sąlygų kūrybai galima tik pavydėti. Šiemet iš Klaipėdos esame pakviesti dviese – aš ir Romas Klimavičius.“

Vos prasidėjus rugpjūčiui, V.Viningas su savo darbais darsyk grįš į Vilnių – dalyvaus „Autoportreto“ parodoje, kurią rengia „Arkos“ galerija. O rugpjūčiui įsibėgėjus nenuorama tapytojas važiuos į Kaliningrado sritį (Rusija). Mat Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius organizuoja tarptautinį tapybos plenerą, kuris vyks rugpjūčio 11–21 dienomis Tolminkiemyje.

„Žuvies akis“ keliauja po mokyklas

Uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“ su choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektakliu „Apkabinsiu tave“ gegužę keliauja po Klaipėdos regiono mokyklas ir vaikų globos namus.

„Žuvies akies“ šiuolaikinio šokio sklaidos projektas pateko tarp 44 laimingųjų, laimėjusių Kultūros ministerijos ir Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje skelbtą bendrą konkursą „Regionų kultūros projektai, mažinantys kultūrinę ir socialinę atskirtį“. Jam buvo pateiktos net 353 paraiškos.

Konkurso tikslas – skatinti kultūros sklaidą Lietuvos regionuose.

Menininkų grupė „Žuvies akis“ projektą parengė vadovaudamasi nuostata, kad kultūrinis ir meninis ugdymas mokykloje ir už jos ribų turėtų būti pasiekiamas visiems, nepaisant gebėjimų, socialinės, mentalinės ir fizinės būklės bei geografinės padėties. Todėl gegužės 10–31 dienomis ji lankosi 17 Klaipėdos regiono – Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Skuodo rajonų – pagrindinių mokyklų ir vaikų globos namų, kurių auklėtiniams pristato choreografės D.Binkauskaitės šokio spektaklį „Apkabinsiu tave“ (muzika Jurgitos Mieželytės, scenografija Artūro Šimonio). Spektaklis gimė remiantis pedagogo Rudolfo Štainerio išskirtais vaiko raidos etapais, todėl jame kuriami vaizdai, kostiumų spalvos ir scenovaizdžio transformacijos atitinka įvairių amžiaus tarpsnių vaikų piešimo gebėjimus ir pasaulėjautą, yra lengvai atpažįstami ir suprantami mažiesiems žiūrovams.

Spektaklį, kuriame šoka Agnija Šeiko, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas ir Darius Berulis, lydi speciali pamoka vaikams apie šiuolaikinį šokį, galimybes judesiais perteikti išgyvenimus ir emocijas, po spektaklio atlikėjai diskutuoja su vaikais apie jį.

Birželio 6–8 dienomis Klaipėdoje bus surengtas trijų dienų seminaras aplankytų mokyklų mokytojams. Jo metu, siekiant supažindinti su plastikos ir judesio panaudojimo svarba vaikų saviraiškai ir kūrybiniam ugdymui, Klaipėdos universiteto dėstytojai skaitys paskaitas apie šiuolaikinį šokį, o profesionalūs choreografai praves praktinius užsiėmimus.

Parengė Rita Bočiulytė

„Drambliuko Babaro istorija“ – literatūros pokalbis su muzika

„Drambliuko Babaro istorija“ – literatūros pokalbis su muzika

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos muzikinio teatro Kolonų salės repertuarą papildė vienos dalies muzikinė pasaka vaikams Franciso Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (Jeano de Briunhoffo libretas). Tikrai įdomus darbas.

Galbūt pirmasis pasaulyje

Mažas drambliukas žaliu kostiumu prancūzų kultūroje užima reikšmingą vietą. Šiandien Babaras gyvena medžiagų raštuose ir ant indų, ant popieriaus laiškams ir afišų; Babaro figūrėlės – įvairių dydžių ir medžiagos – keliauja iš Prancūzijos į įvairias šalis kaip suvenyrai.

Pirmoji knygelė apie Babarą pasirodė 1931 m. (taigi drambliukas šiemet švenčia 80-metį). Pagal ją garsus prancūzų kompozitorius F.Poulencas sukūrė sudėtingą, iškalbingą muzikinį kūrinį. Apie pačią istoriją pasakoti tarsi ir neverta – Muzikinio teatro svetainėje yra publikuotas nemažas Lenos Kareland tekstas „Žano Brunhofo Babaras“, teikiantis informacijos ir apie istorijos ištakas, ir apie jos autorių, ir apie prasminius, stilistinius pasakojimo aspektus.

Vis dėlto reikia pasidžiaugti: gali būti, kad tai pirmasis pasaulyje spektaklis apie drambliuką Babarą – įprastai istorija pasakojama paprasčiau: pianistas groja fortepijonu, o skaitovas tiesiog skaito pasakojimą.

Režisierė Rima Sasnauskaitė ir visa jos kūrybinė komanda (dailininkė Jolanta Rimkutė, pianistė Aurelija Dovydaitienė, aktoriai Šarūnas Juškevičius, Stanislovas Rezgevičius, Jūratė Gedminienė, Reda Jucevičienė) eina toliau. Tradiciškai ir sykiu novatoriškai herojinei pasakai, kupinai humoro, šilumos, nuotykių, džiugesio ir tragizmo, jie – „įvedę“ papildomus personažus – atrado simpatišką sceninę formą.

Koziris – neįprastumas

Veiksmas prasideda muzikos pamoka (mokytoja – A.Dovydaitienė, mokinė – R.Jucevičienė), į kurią atklysta ir klajojantys artistai (Š.Juškevičius, S.Rezgevičius).

Jie mokytojai padovanoja F.Poulenco partitūrą ir, jai skambinant kūrinį, pasakoja istoriją apie mažą drambliuką, atsikrausčiusį į didelį miestą po to, kai medžiotojas nušovė jo mamą. Smalsus, žinių trokštantis Babaras išmoksta skaičiuoti ir skaityti, vilki drabužius, liaujasi vaikščioti keturiomis ir dėl savo puikių savybių net tampa visos dramblių karalystės karaliumi.

Šis spektaklis – tai literatūros pokalbis su muzika. Galima sakyti, kad šiuo atveju prioritetas atiduodamas muzikai, nes pagrindinis veikalo uždavinys – mokyti šiuolaikinį vaikutį ir jo tėvelius klausytis tikros, gražios muzikos; neužgožti jos „dideliu“ vaidinimu, tik padėti vaikams išgirsti muziką, kurioje girdėti ir upelio čiurlenimas, ir dramblių trepsėjimas.

Patogiai sukritę ant sėdmaišių žiūrovai gali mėgautis muzika ir stebėti, kaip veiksmą plėtoja aktoriai, arba (jei veiksmas „nekabina“) tik klausytis.

Mano subjektyviu žvilgsniu, režisūra bei vaidyba – skoninga, subtili, išraiškinga. Žinoma, akiai, pratusiai prie vizualinių triukų, spektaklis gali atrodyti mažų mažiausiai keistas. Tačiau tas neįprastumas čia ir tampa koziriu, leidžiančiu aktoriams tiesiogiai bendrauti su žiūrovu – pernelyg jo neišblaškyti, bet ir neleisti nuobodžiauti; pratęsti ir papildyti išraiškingą muzikos dramaturgiją.

Pasakodami drambliuko istoriją, aktoriai demonstruoja ypatingą susiklausymą: čia veiksmą – tarsi estafetę – perima vienas iš kito, čia vienas kitą papildo ir pratęsia; akimirksniu transformuojasi į vis kitus personažus: medžiotoją, dramblių karalių, dramblį Kornelijų, Sekstę…

Dramos aktoriaus amplua

Spektaklis maloniai stebina jau vien todėl, kad muzikinio teatro artistai, paprastai demonstruojantys vokalines savybes, šįkart prisistato absoliučiai dramos aktoriaus amplua: nenuvilia nei energinga, gyva, natūraliai „vaikiška“ R.Jucevičienės vaidyba, nei Š.Juškevičiaus ir S.Rezgevičiaus azartiškai atliekami komiški vaidmenys, nei jautrus A.Dovydaitienės muzikavimas.

Atskiros spektaklio dalys – kostiumai, scenografija, veiksmo organizacija – susilieja į vientisą, organišką junginį. Maksimaliai panaudojamos aprangos detalės ir daiktai, savo paskirtį keičiantys priklausomai nuo veiksmo: skėtis tampa ir automobilio ratais, ir šungrybiu, kurį suėda dramblių karalius, ir skeptru; akinių dėtuvė – pinigine ir fotoaparatu; išversta kepurė – karaliaus karūna; aktorių plaštakos – nuplasnojančiais paukščiais ir t.t.

Sodindami vaiką beveik scenoje, provokuodami jį aktyviai dalyvauti veiksme (muzikos klausymasis irgi yra aktyvus veiksmas), spektaklio kūrėjai išvengė balagano; auditorijos aktyvinimo, džiuginimo mažais siurprizais nepavertė pigia klounada.

„Drambliuko Babaro istorija“ – sceninis veikaliukas, turtingas prasmėmis, nuorodomis, užuominomis, galbūt suvokiamomis tik suaugusiam žmogui, – tai spektaklis visai šeimai. Jame – ir žaismingas nerūpestingumas, ir skausmas, ir meilės patirtys; natūros ir kultūros prieštaros.

Labai norisi tikėti, kad mobilus spektaklis, jaukiai įsitaisęs neįprastoje teatro erdvėje, nestokos žiūrovų.