MENO LEIDINYS Nr. 5 (191)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Tyrinėja išblaškytą muzikinį paveldą

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institutas nuo gegužės 1-osios pradėjo vykdyti projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“.

Jis Visuotinės dotacijos konkurse laimėjo Europos socialinio fondo paramą – 958 tūkst. 934 litų. Ši visuotinės dotacijos priemonė yra skirta Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimui. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Projekto vadovė – Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė. Jos mokslinių tyrimų tikslas – nuosekliai išnagrinėti lietuvių modernaus tapatumo formavimosi ir muzikinių transformacijų dinamiką JAV. Projektą vykdys dar trys mokslo darbuotojos. Lietuvos muzikos akademijos ir teatro lektorė dr. Rūta Stanevičiūtė turės įvertinti žymiausių XX a. lietuvių modernizmo pradininkų kūrybos priešistorę, jų muzikinės veiklos tendencijas migruojant po Europą ir Ameriką bei kūrybos sklaidą Lietuvoje. Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų dokumentų, kolekcijų ir rankraščių skyriaus vedėja Emilija Steponavičiūtė registruos išeivijos periodinėje spaudoje publikuotus muzikinės tematikos straipsnius. Menų fakulteto Fonotekos ir garso įrašų laboratorijos vedėja Auksė Valauskienė kaups ir sistemins duomenis apie lietuviškas plokšteles išeivijoje.

Remiantis visa šia medžiaga bus atliktos chronologinės, sisteminės ir lyginamosios analizės, parengtas XX a. lietuvių muzikų migracijos kalendorius ir žemėlapis, nustatyta lietuvių egzodo muzikinio gyvenimo tipologija. Informacinė medžiaga bus patalpinta tinklalapyje „XX a. lietuvių muzikinė kultūra ir migraciniai procesai“, kuris veiks kaip Klaipėdos universiteto bibliotekos atviros prieigos duomenų bazė, o moksliniai vertinimai bus paviešinti straipsniuose, konferencijų pranešimuose ir dviejose monografijose.

Prof. D.Petrauskaitės įsitikinimu, ketverius metus truksiančio projekto rezultatai prisidės prie muzikologinių tyrimų infrastruktūros plėtros, padės kaupti, puoselėti ir tyrinėti po pasaulį išblaškytą lietuvių kultūrinį paveldą.

V.Viningo tapyba eksponuojama sostinėje

Klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas, gegužės 5–25 dienomis „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje surengęs savo paveikslų parodą „Džiazas ir boksas“, jau rikiuoja kūrybinius vasaros planus.

Sostinės “Lietuvos aido“ galerijoje jis pristatė 12 drobių, nutapytų per pastaruosius ketverius metus. Parodoje – papildytas jau žinomas jo tapomų džiazmenų ciklas ir visai nauja serija paveikslų bokso tema. Dailininkas, kaip jam įprasta, Vilniaus publiką suintrigavo ne tik energingais savo darbų siužetais, bet ir dideliais paveikslų formatais.

„Po metų grįžau į tą pačią galeriją, kurioje pernai parodžiau džiazuojantį ciklą “Improviza”. Man ten patinka. Ten mano darbus žmonės netgi perka“, – šypsojosi V.Viningas.

Dabar iš “Lietuvos aido“ galerijos jo paroda persikraustė į „Karolinos“ viešbutį, kur bus eksponuojama iki pat Lietuvos galerijų mugės.

Liepą Vilniuje vyksiančioje Lietuvos galerijų mugėje V.Viningo tapyba atstovaus Klaipėdos dailei. Klaipėdiečio kūrybą šiame renginyje pristatys Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerija“.

„Mugėje parodysime mano „Boksininkus“, dar pridėsiu kelis naujus darbus iš džiazmenų ciklo“, – prasitarė tapytojas.

Liepos pradžioje jis ruošiasi dešimt dienų praleisti tapybos plenere, vyksiančiame Bikuškio dvare Utenos rajone.

„Ten jau esu buvęs, tapęs. Tai vienas pirmųjų plenerų Lietuvoje, kurį rengia privatūs asmenys, to dvaro savininkai, – pasakojo dailininkas. – Į juos suvažiuoja geriausi mūsų tapytojai. Tame dvare – tikras rojus, tokių puikių sąlygų kūrybai galima tik pavydėti. Šiemet iš Klaipėdos esame pakviesti dviese – aš ir Romas Klimavičius.“

Vos prasidėjus rugpjūčiui, V.Viningas su savo darbais darsyk grįš į Vilnių – dalyvaus „Autoportreto“ parodoje, kurią rengia „Arkos“ galerija. O rugpjūčiui įsibėgėjus nenuorama tapytojas važiuos į Kaliningrado sritį (Rusija). Mat Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius organizuoja tarptautinį tapybos plenerą, kuris vyks rugpjūčio 11–21 dienomis Tolminkiemyje.

„Žuvies akis“ keliauja po mokyklas

Uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“ su choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektakliu „Apkabinsiu tave“ gegužę keliauja po Klaipėdos regiono mokyklas ir vaikų globos namus.

„Žuvies akies“ šiuolaikinio šokio sklaidos projektas pateko tarp 44 laimingųjų, laimėjusių Kultūros ministerijos ir Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje skelbtą bendrą konkursą „Regionų kultūros projektai, mažinantys kultūrinę ir socialinę atskirtį“. Jam buvo pateiktos net 353 paraiškos.

Konkurso tikslas – skatinti kultūros sklaidą Lietuvos regionuose.

Menininkų grupė „Žuvies akis“ projektą parengė vadovaudamasi nuostata, kad kultūrinis ir meninis ugdymas mokykloje ir už jos ribų turėtų būti pasiekiamas visiems, nepaisant gebėjimų, socialinės, mentalinės ir fizinės būklės bei geografinės padėties. Todėl gegužės 10–31 dienomis ji lankosi 17 Klaipėdos regiono – Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Skuodo rajonų – pagrindinių mokyklų ir vaikų globos namų, kurių auklėtiniams pristato choreografės D.Binkauskaitės šokio spektaklį „Apkabinsiu tave“ (muzika Jurgitos Mieželytės, scenografija Artūro Šimonio). Spektaklis gimė remiantis pedagogo Rudolfo Štainerio išskirtais vaiko raidos etapais, todėl jame kuriami vaizdai, kostiumų spalvos ir scenovaizdžio transformacijos atitinka įvairių amžiaus tarpsnių vaikų piešimo gebėjimus ir pasaulėjautą, yra lengvai atpažįstami ir suprantami mažiesiems žiūrovams.

Spektaklį, kuriame šoka Agnija Šeiko, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas ir Darius Berulis, lydi speciali pamoka vaikams apie šiuolaikinį šokį, galimybes judesiais perteikti išgyvenimus ir emocijas, po spektaklio atlikėjai diskutuoja su vaikais apie jį.

Birželio 6–8 dienomis Klaipėdoje bus surengtas trijų dienų seminaras aplankytų mokyklų mokytojams. Jo metu, siekiant supažindinti su plastikos ir judesio panaudojimo svarba vaikų saviraiškai ir kūrybiniam ugdymui, Klaipėdos universiteto dėstytojai skaitys paskaitas apie šiuolaikinį šokį, o profesionalūs choreografai praves praktinius užsiėmimus.

Parengė Rita Bočiulytė

„Drambliuko Babaro istorija“ – literatūros pokalbis su muzika

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos muzikinio teatro Kolonų salės repertuarą papildė vienos dalies muzikinė pasaka vaikams Franciso Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (Jeano de Briunhoffo libretas). Tikrai įdomus darbas.

Galbūt pirmasis pasaulyje

Mažas drambliukas žaliu kostiumu prancūzų kultūroje užima reikšmingą vietą. Šiandien Babaras gyvena medžiagų raštuose ir ant indų, ant popieriaus laiškams ir afišų; Babaro figūrėlės – įvairių dydžių ir medžiagos – keliauja iš Prancūzijos į įvairias šalis kaip suvenyrai.

Pirmoji knygelė apie Babarą pasirodė 1931 m. (taigi drambliukas šiemet švenčia 80-metį). Pagal ją garsus prancūzų kompozitorius F.Poulencas sukūrė sudėtingą, iškalbingą muzikinį kūrinį. Apie pačią istoriją pasakoti tarsi ir neverta – Muzikinio teatro svetainėje yra publikuotas nemažas Lenos Kareland tekstas „Žano Brunhofo Babaras“, teikiantis informacijos ir apie istorijos ištakas, ir apie jos autorių, ir apie prasminius, stilistinius pasakojimo aspektus.

Vis dėlto reikia pasidžiaugti: gali būti, kad tai pirmasis pasaulyje spektaklis apie drambliuką Babarą – įprastai istorija pasakojama paprasčiau: pianistas groja fortepijonu, o skaitovas tiesiog skaito pasakojimą.

Režisierė Rima Sasnauskaitė ir visa jos kūrybinė komanda (dailininkė Jolanta Rimkutė, pianistė Aurelija Dovydaitienė, aktoriai Šarūnas Juškevičius, Stanislovas Rezgevičius, Jūratė Gedminienė, Reda Jucevičienė) eina toliau. Tradiciškai ir sykiu novatoriškai herojinei pasakai, kupinai humoro, šilumos, nuotykių, džiugesio ir tragizmo, jie – „įvedę“ papildomus personažus – atrado simpatišką sceninę formą.

Koziris – neįprastumas

Veiksmas prasideda muzikos pamoka (mokytoja – A.Dovydaitienė, mokinė – R.Jucevičienė), į kurią atklysta ir klajojantys artistai (Š.Juškevičius, S.Rezgevičius).

Jie mokytojai padovanoja F.Poulenco partitūrą ir, jai skambinant kūrinį, pasakoja istoriją apie mažą drambliuką, atsikrausčiusį į didelį miestą po to, kai medžiotojas nušovė jo mamą. Smalsus, žinių trokštantis Babaras išmoksta skaičiuoti ir skaityti, vilki drabužius, liaujasi vaikščioti keturiomis ir dėl savo puikių savybių net tampa visos dramblių karalystės karaliumi.

Šis spektaklis – tai literatūros pokalbis su muzika. Galima sakyti, kad šiuo atveju prioritetas atiduodamas muzikai, nes pagrindinis veikalo uždavinys – mokyti šiuolaikinį vaikutį ir jo tėvelius klausytis tikros, gražios muzikos; neužgožti jos „dideliu“ vaidinimu, tik padėti vaikams išgirsti muziką, kurioje girdėti ir upelio čiurlenimas, ir dramblių trepsėjimas.

Patogiai sukritę ant sėdmaišių žiūrovai gali mėgautis muzika ir stebėti, kaip veiksmą plėtoja aktoriai, arba (jei veiksmas „nekabina“) tik klausytis.

Mano subjektyviu žvilgsniu, režisūra bei vaidyba – skoninga, subtili, išraiškinga. Žinoma, akiai, pratusiai prie vizualinių triukų, spektaklis gali atrodyti mažų mažiausiai keistas. Tačiau tas neįprastumas čia ir tampa koziriu, leidžiančiu aktoriams tiesiogiai bendrauti su žiūrovu – pernelyg jo neišblaškyti, bet ir neleisti nuobodžiauti; pratęsti ir papildyti išraiškingą muzikos dramaturgiją.

Pasakodami drambliuko istoriją, aktoriai demonstruoja ypatingą susiklausymą: čia veiksmą – tarsi estafetę – perima vienas iš kito, čia vienas kitą papildo ir pratęsia; akimirksniu transformuojasi į vis kitus personažus: medžiotoją, dramblių karalių, dramblį Kornelijų, Sekstę…

Dramos aktoriaus amplua

Spektaklis maloniai stebina jau vien todėl, kad muzikinio teatro artistai, paprastai demonstruojantys vokalines savybes, šįkart prisistato absoliučiai dramos aktoriaus amplua: nenuvilia nei energinga, gyva, natūraliai „vaikiška“ R.Jucevičienės vaidyba, nei Š.Juškevičiaus ir S.Rezgevičiaus azartiškai atliekami komiški vaidmenys, nei jautrus A.Dovydaitienės muzikavimas.

Atskiros spektaklio dalys – kostiumai, scenografija, veiksmo organizacija – susilieja į vientisą, organišką junginį. Maksimaliai panaudojamos aprangos detalės ir daiktai, savo paskirtį keičiantys priklausomai nuo veiksmo: skėtis tampa ir automobilio ratais, ir šungrybiu, kurį suėda dramblių karalius, ir skeptru; akinių dėtuvė – pinigine ir fotoaparatu; išversta kepurė – karaliaus karūna; aktorių plaštakos – nuplasnojančiais paukščiais ir t.t.

Sodindami vaiką beveik scenoje, provokuodami jį aktyviai dalyvauti veiksme (muzikos klausymasis irgi yra aktyvus veiksmas), spektaklio kūrėjai išvengė balagano; auditorijos aktyvinimo, džiuginimo mažais siurprizais nepavertė pigia klounada.

„Drambliuko Babaro istorija“ – sceninis veikaliukas, turtingas prasmėmis, nuorodomis, užuominomis, galbūt suvokiamomis tik suaugusiam žmogui, – tai spektaklis visai šeimai. Jame – ir žaismingas nerūpestingumas, ir skausmas, ir meilės patirtys; natūros ir kultūros prieštaros.

Labai norisi tikėti, kad mobilus spektaklis, jaukiai įsitaisęs neįprastoje teatro erdvėje, nestokos žiūrovų.

Klaipėdos muzikos pavasaris: aistringai, pakiliai

Keturias savaites uostamiesčio Koncertų salėje skambėjęs didingais muzikos garsais, „Klaipėdos muzikos pavasaris“ su publika atsisveikino iki kitų metų. Antroji XXXVI festivalio dalis buvo ne mažiau įspūdinga nei pirmoji.

Rūta Vildžiūnienė

Nešė garsų fantazijos

Balandžio 26-osios vakarą klausytojai rinkosi ne tik pavilioti siūlomos romantinės programos, bet ir nekantraudami išgirsti atlikėjų – Vilijos Poškutės ir Tomo Daukanto fortepijoninio dueto grojimą. Abu pianistai šiuo metu gyvena ir dirba Šveicarijoje. Jie yra dalyvavę įvairiuose konkursuose, daug koncertavę Europoje, taip pat JAV ir kitur. Garso įrašų kompanijoje „Ars“ duetas išleido jau ketvirtąją kompaktinę plokštelę. Džiugu matyti, klausytis ir žinoti, kad T.Daukantas savo karjerą pradėjo čia, Klaipėdoje. Prieš dešimtį metų baigęs E.Balsio menų gimnaziją, jis studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartu su V.Poškute po akademijos baigimo išvyko tobulintis į Šveicariją ir Vokietiją. Nuo 2000 m. pianistai nusprendė groti kartu ir sukūrė fortepijoninį duetą. Puikus, aistringas šių artistų muzikavimas turėtų tapti intriga, paliekančia norą dar ne kartą išgirsti jų išraiškingą grojimą ir įsimintinas interpretacijas.

Šis koncertas festivalio cikle buvo pavadintas „Garsų fantazijomis“, apeliuojant į F.Schuberto (1797–1828) kompoziciją „Fantazija“ f-moll fortepijonui keturioms rankoms. Erdves, į kurias galėjo nuklysti ne tik atlikėjų, bet ir klausytojų fantazijos, mintys bei jausmai, buvo susijusios ir su kitais dviem koncerte skambėjusiais kūriniais. Tai XX a. vengrų kompozitoriaus S.Veresso (1907–1992) kompozicija „Hommage a Paul Klee“ dviem fortepijonams ir styginių orkestrui (1951) bei antroje dalyje skambėjusi F.Schuberto kvarteto „Mirtis ir mergelė“ Nr.14 d-moll (1824) versija styginių orkestrui.

Koncerte vyravo romantiškoji, emocionalioji F.Schuberto gaida. Šis kūrėjas gyveno tarsi muzikos „apsėstas“. Reikėtų pripažinti, jog užrašas ant jo ankapio – „Čia muzika palaidojo didžiulį lobį ir dar didesnes viltis“ yra nepaprastai iškalbingas. Pragyvenęs tik 31 metus, kompozitorius sukūrė labai daug – apie 1500 kūrinių! Paskutiniaisiais 1828 m. sukurta „Fantazija“ f-moll fortepijonui keturioms rankoms yra vienas iš jo šedevrų – lyriškas, jaudinantis, momentais dramatiškas, kupinas įvairiausių emocijų opusas. Beje, F.Schubertas paliko per 50 kūrinių, skirtų atlikti keturioms rankoms. Tai rodo šio žanro populiarumą tarp Vienos ir tuometinės Europos publikos. Madinga ir, sakytume, „paklausia preke“ šis žanras buvo miestiečių gyvenime, kuomet gyvavo namų kamerinio muzikavimo tradicija, o grojimas keturiomis rankomis buvo viena iš tokio muzikavimo formų. Turėtume pripažinti, jog ir atlikėjų meistriškumo lygis privalėjo būti labai aukštas.

V.Poškutės ir T.Daukanto F. Schuberto „Fantazijos“ interpretacija pasižymėjo puikia artikuliacija, ryškiu kontrastingų vaizdų gretinimu (ją sudaro simbolinės skirtingos keturios dalys). Iškalbingai, minties krūvio pripildytos „suskambėdavo“ net pauzės, pauzės – klausimai. Atlikėjų duetas muzikavo įkvėptai, labai tiksliai ir jautriai.

Pirmą kartą Lietuvoje

„Garsų fantazijų“ vakaro programa pasiūlė nuostabią muzikinę premjerą, pirmą kartą Lietuvoje atliktą jau minėtą vengrų kompozitoriaus S.Veresso kompoziciją „Hommage a Paul Klee“. Tai šveicarų siurrealisto dailininko Paulo Klee septynių paveikslų muzikiniai atitikmenys: Ženklai geltonoje spalvoje, Ugninis vėjas, Senas garsas, Viršuje ir apačioje, Akmenukų rinkinys, Žalia žaliame ir Mėlynas velniūkštis, kurių skaidres turėjome progą prieš atlikimą pamatyti. XX a. viduryje sukurtas kūrinys pasižymėjo ryškia, tačiau saikinga modernia muzikos kalba, vengriško folkloro bei ritmo intonacijomis. Dera priminti, jog S.Veressas kartu su B.Baroku 1937–1940 m.

rinko ir tyrė vengrų liaudies muziką. Apie ją ir ne tik ją paliko rimtų muzikologinių darbų.

Pianistų duetas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) įspūdingai atliko tikrai įsimintiną kūrinį. Ryškiai žėrėjo harmoninės spalvos, visus „nešė“ aktyvus, įnirtingai pulsuojantis ritmas, geras ansamblis ir susiklausymas. Nutapytos muzikinės fantazijos skambėjo fantastiškai, o dėl paveikslų atitikimo muzikinei autoriaus versijai… – tai jau kiekvieno klausytojo taip pat fantazijos reikalas.

Efektingai nuskambėjusią pirmos dalies pabaigą labai įsimintinai pratęsė kamerinio orkestro atlikta F.Schuberto „Mirties ir mergelės“ kvarteto orkestrinė versija. Keturių kontrastingų dalių kompozicija skambėjo romantiškai pakylėtai, vėlgi aistringai ir gyvybingai. Violončelių grupė kartu su vadovu M.Bačkumi kartais grojo net labai azartiškai, paryškindami savo instrumentų reikšmę partitūroje. Taip „užvesti“ įkvėptai muzikavo visi orkestro artistai.

Operos keliais ir klystkeliais

Gegužės 3-iąją „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalis pakvietė į videoklubą. Vilniškė muzikologė Jūratė Katinaitė gvildeno temą „Opera meta iššūkį vartotojiškai visuomenei… ir laimi?“

Nukreipdama žvilgsnį į operos žanro netyčines atsiradimo istorines aplinkybes renesanso epochoje, pranešėja priminė jos banguoto gyvavimo raidą: nuo aukščiausio pakilimo iki nuopuolių, kai operos spektaklis tebuvo fonas susirinkusiai aukštuomenei ložėse laisvai leisti laiką. Operos ypatingu suklestėjimu galima būtų laikyti vokiečių kompozitoriaus R.Vagnerio (1813–1883) gyventą laikotarpį, kai jo operų atlikimui Bairoite specialiai buvo pastatytas operos teatras. Ir šiais laikais ten vykstantys festivaliai yra populiarūs. Jie sutraukia elitinę publiką iš viso pasaulio. Bilietų kartais tenka laukti net kelerius metus…

Dera priminti istorines operos radimosi aplinkybės, kurios yra susijusios su Vincento Galilei’jaus vardu (tai garsiojo astronomo ir fiziko G.Galilei’jaus tėvas). Jo traktate „Dialogas apie senąją ir naująją muziką“ (1581 m.) buvo teoriškai pagrįstas naujojo muzikos stiliaus atsiradimas – vienbalsis dainavimas su instrumentiniu pritarimu. Tokiu būdu buvo siekiama ir skatinama rekonstruoti antikinę graikų tragediją bei dramą. 1600 m. laikomi šito sintetinio, sudėtingo, daugiasluoksnio, didingo (op. seria), kartais komiško (op. buffa) meno atsiradimo metais. Pirmosios kompozitorių J.Peri bei G.Caccini operos „Euridikė“, kiek vėliau C.Monteverdi „Orfėjas“ ir daugelio kitų autorių sceniniai veikalai rėmėsi antikiniais, mitologiniais siužetais. Dramaturginė jų esmė išsilaikė visus keturis šimtmečius. Pagrindinės temos, kurios yra keliamos ir gvildenamos, tai fundamentalūs būties klausimai – herojiškumas, pasiaukojimas, ištikimybė, meilė, garbingumas, patriotiškumas ir pan. (Komiškų operų fabula kiek kitokia.)

Tokia plati emocijų skalė operų muzikai teikė ir teikia didžiules išraiškos galimybes. Ryškus dramatizmas, tragiški siužetiniai vingiai, gyvybės ir mirties klausimai, perteikiamų emocijų plačiausias spektras – sukrečia ir verčia išgyventi katarsį. Ypatingus herojų jausmus niekas puikiau už muziką išreikšti negalėtų. Gal todėl, pavyzdžiui, kompozitorių G.Verdi publika po operos pastatymų nešiodavo ant rankų, tarsi kokį popkaralių, šių dienų terminais kalbant. Jo operų, ypač chorų, muzika atliepė Italijos išsivadavimo judėjimo idėjas. G.Verdi’s ir jo muzika tapo šio judėjimo dvasiniu lyderiu. Nors ne visada operų kūrėjų lemtis buvo tokia šlovinga.

Ieško naujos išraiškos

Labai įdomi šių dienų situacija. Pasaulyje kuriamos ir statomos šiuolaikinės operos. Tačiau tokio populiarumo, kokį šis žanras buvo pasiekęs baroko ar romantizmo epochose, jis nesulaukia.

Senų operų spektakliai režisuojami dvejopai. Vienu atveju remiamasi nusistovėjusia tradicija. Tačiau labai dažnai net baroko, romantizmo ir, žinoma, šiuolaikinių operų pastatymai ieško naujų išraiškos priemonių. Dažniausiai tai yra susiję su moderniais režisūriniais sprendimais ir „stipriais vizualiniais vaizdais“ (muzikos juk nepakeisi). Žiūrėdami televizijos Mezzo muzikinį kanalą, matome įdomių, kartais kontroversiškų sprendimų. Sumoderninti senųjų operų pastatymai ne visada atitinka muzikos turinį. Ko gero, šiuolaikinė publika yra vertinama kaip „nepajėgi suvartoti“ tradicinę operą, kurioje verda muzikinės aistros ir į jas verta įsiklausyti. Labai suaktualinamas vizualusis pradas. Todėl pastatymams yra kviečiami žymūs režisieriai, galintys priblokšti ar nustebinti savo režisūrine išmone. Reikia pripažinti, jog dažnai yra pasitelkiamos komercionalizuotos žiniasklaidos šokiruojančios klišės: daug kraujo, tiesmuka prievarta, atviras erotiškumas, vulgarus seksualumas ir pan. Tai temos–prekės, kuriomis užtvindytas kasdienis mūsų gyvenimas. J.Katinaitės pastebėjimu, šiuolaikinė komercinė žiniasklaida veikia ir aukštąjį, akademinį meną.

Videoklube buvo parodyta nemažai videoištraukų iš operų pastatymų, kurie neblogai atskleidė gyvuojančią įvairovę, būdingą šiuolaikinėms operų interpretacijoms. Vienos jų vykusios ir talentingos, kitos – nelabai, dar kitos – skandalingos ir pan. Reikia pripažinti, kad vartotojiškoji visuomenė, komercinės žiniasklaidos formuojamas jos skonis laimi prieš tradicines vertybes.

Užbaigė A.Vivaldi kūriniu

Gegužės 4-osios vakarą festivalis pakvietė klausytojus į baroko muzikos glėbį. Koncerte skambėjo J.S.Bacho ir A.Vivaldi kūrybos šedevrai.

Stilingą muziką techniškai laisvai ir elegantiškai atliko ansamblis „Musica Humana“ (meno vadovas ir dirigentas Algirdas Vizgirda). Puiki niuansuotė, dinaminiai efektai, tikslūs štrichai pasitarnavo skoningai interpretacijai. Su šiuo kamerinės muzikos ansambliu įkvėptai ir žėrinčiai muzikavo solistas Robertas Beinaris (obojus), atlikdamas A.Vivaldi Koncertą obojui, styginiams ir basso continuo. Ypatingo virtuoziškumo reikalavo kitas A.Vivaldi kūrinys – kantata sopranui „In furore“, kurios partiją meistriškai padainavo solistė Julija Stupnianek (sopranas).

XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalį didingai užbaigė ansamblis „Musica Humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas), solistės J.Stupnianek (sopranas) ir Vilija Mikštaitė (mecosopranas), pagiedodami A.Vivaldi „Gloria“. Kantatos pobūdžio 12 dalių kūrinys pažėrė įvairių nuotaikų muzikinę mozaiką: sukauptą ir džiugią, šviesią ir šešėliuotą, mąslią ir šlovinančią. Festivalis baigėsi kupinas vivaldiškos harmonijos, energijos, gyvasties ir optimizmo.

Klaipėda–Portas–Klaipėda

Laima Sugintienė

Prologas

Prie Atlanto vandenyno ir Duero upės žiočių įsikūręs antrasis pagal dydį miestas Šiaurės Portugalijoje, šiaurės sostine vadinamas Portas yra vienas seniausių europietiškų miestų. Jo originalus senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, o daugeliui žinomas portveinas – žymiausias miesto prekinis ženklas. 2008-ųjų surašymo duomenimis, mieste gyveno 216 080 gyventojų. Porte veikia universitetas, Meno akademija, Operos teatras. Tačiau svarbiausia ir miestiečiams patrauklia kultūrinio gyvenimo ašimi tapo prie Rotunda da Boavista architektų Rem Koolhaas ir Ellen Van Loon suprojektuotas, 2005 m. pastatytas modernus kultūros centras Casa da Música.

Modernūs muzikos namai

Casa da Música pastatas labai įspūdingos architektūros. Jis minimalistinės formos ir primena didžiulį laivą. Išorinis fasadas – iš balto betono su banguotais stikliniais langais, o betono, aliuminio ir stiklo interjeras primena laivo koridorius, kajutes. Savitumo ir originalumo suteikia portugališkas azulejo – keraminių, švinu glazūruotų plytelių panaudojimas. Net scenos uždanga imituoja jas. Jaukūs kampeliai prisėsti – su vyno kamščių medžiagos ir dizaino „pufais“. Visa tai kuria nepakartojamą atmosferą.

Didžiausia, pagrindinė – Suggia (Guilhermina Suggia – portugalų violončelininkė, viena pirmųjų moterų, padariusi violončelininkės karjerą) 900 klausytojų talpinanti salė dengta medžiu, jos priekis atsiveria banguoto stiklo siena į miestą, joje – dveji vargonai: vieni dideli, barokinio stiliaus, paauksuoti, kiti maži – modernaus dizaino.

Šioje salėje teko klausytis simfoninio orkestro „Orquestra Sinfonica do Porto“ koncerto. Pirmas netikėtumas, kai vos nenugriuvau nuo kėdės. Mat žiūrovų kėdės yra ant bėgių, su reguliuojamu atstumu tarp eilių, tai ypač patogu ilgakojams. Beje, klausytojams vietos įrengtos ir už atlikėjų.

Be Suggia, dar veikia Raudona, Oranžinė ir Renesanso salės, o vienoje jų dar įrengta ir 10-ies vietų interneto salė.

Erdviuose fojė – daug stendų su gausia medžiaga apie centro veiklą. Afišose, lankstinukuose ir bukletuose (kai kurie – solidžios knygos apimties) – išsami, gausiai iliustruota informacija apie viso koncertinio sezono renginius, apie centro kolektyvų veiklą. Šiems muzikos namams, be simfoninio orkestro „Orquestra Sinfonica do Porto“, priklauso dar du orkestrai – „Orquestra Barroca“ ir „Remix Ensemble“.

Muzikos namų veikla labai įvairiapusiška, besiremianti šiuolaikine rinkodara. Juose nuolat organizuojami įvairiausi renginiai: vyksta meistriškumo kursai, „vorkšopai“, kūrybinės dirbtuvės (daug dėmesio skiriama muzikinėms kompiuterinėms technologijoms), seminarai ir konferencijos. Štai tik vieno sezono edukaciniai projektai (kiek galiu suprasti portugališkai): 105 puslapių buklete pagal puslapių spalvas lengva susirasti ir pasirinkti iš siūlomų septynių skirtingų ciklų, pradedant renginiais ikimokyklinukams ir baigaint ciklu „Muzika ir matematika“. Pavyzdžiui, koncertų programos rengiamos pagal teminius metus, jau buvo skirtos Austrijai, JAV. Ir tai ne tik koncertų programos, o savotiški „komplektai“: tos šalies patiekalų vakarienė plius koncertas, kuriame – tos šalies autorių muzika ir kita.

Maloniai nuteikė ne tik puiki vadyba, bet ir aukšto lygio aptarnavimas: kostiumuoti salės darbuotojai labai paslaugūs, palydi iki vietos ir viso koncerto metu stovi salėje prie išėjimų. Jokie pavėlavėliai netrukdė klausytis muzikos. Koncertas prasidėjo punktualiai.

Publika itin dėmesinga

Sekmadieninis koncertas prasidėjo 12 val. Į jį, personalo teigimu, susirinko maždaug 500 žmonių.

Tai buvo edukacinis projektas. Rinkosi įvairaus amžiaus publika, daug paauglių, stebino, kad daug atėjo tėčių su vaikais, net ikimokyklinio amžiaus. Daug užsieniečių. Publika itin dėmesinga, mirtina tyla, net programėlę pavartyti keblu. Stebėtinai ramiai koncerto klausėsi vaikai, nors sukrutėtų kuris – net pavydu. Skambant cikliniam kūriniui niekas neplojo tarp kūrinio dalių. „Pasigedau“ nors vieno mobiliojo skambučio… Nekalbu apie užkandžiavimą ar gurkšnojimą koncerto metu.

Po koncerto niekas nesistojo, vėliau – pavieniai klausytojai atsistojo.

Artistų nusilenkimai – kaip po operos spektaklio: pradžioje – solistai, grupės, po to visas orkestras ir programos komentatorius su dirigentu.

Orkestras – spalvingas ir orus

Pamačius, kad iki koncerto likus 15 min. kai kurie artistai dar teberūkė lauke, apėmė negera nuojauta: tai kada susikaupti, derintis, apšilti, galų gale persirengti?.. O kai į sceną ėmė žengti įvairių spalvų drabužiais apsirėdę muzikantai, nerimas dar padidėjo. Tik vėliau supratau, kad tokia apranga yra neatsitiktinė – vaikų akims patrauklūs plačios spalvinės gamos ir ryškūs marškiniai bei palaidinės, o kita sceninio kostiumo dalis – juodos kelnės ar sijonas. Tokia ir yra atlikėjų uniforma!

Beje, jų išėjimas į sceną, kaip užsienyje priimta: po orkestrantų – koncertmeisteris, jam plojama, derinami instrumentai, ir tik tuomet įžengia dirigentas.

Tarp muzikų – daug neeuropietiško gymio atlikėjų, spėju, kad net portugalų tarp jų nedaug. Didžioji dalis – gana jauni, nors buvo matyti ir brandaus amžiaus. Muzikantų kėdės taip pat reguliuojamos: galima pasikelti aukštyn ar nuleisti žemyn, reguliuoti atstumą iki pulto.

Muzikantų laikysena ori. Netikėtai variniams instrumentams dingus apšvietimui, pūtikai elgėsi labai solidžiai, niekuo neišsidavė apie trikdį.

Sekmadieniniai koncertai

Kai planuodama kelionę gavau pasiūlymą nueiti į dieninį koncertą, buvau gana skeptiška: vaikai šurmuliuos, nežinia kelintą kartą klausysiuos kokio „Žvėrių karnavalo“ ar „Petriuko ir vilko“ (neturiu nieko prieš šiuos kūrinius, priešingai – tik už, betgi lietuvių vaikai tik apie žvėrelius supranta)… Nieko doro iš to nebus…

Vis dėlto S.Prokofjevo neišvengiau, tačiau tai buvo ne „Petriukas ir vilkas“, net ne pirmoji, „Klasikinė simfonija“, bet 6-oji! Tai suintrigavo. Tik grįžusi pastudijavau bukletą ir aiktelėjau: edukacinėje programoje – jokio „popso“, jokių esą „vaikiškų“ kūrinių a la „Parodos paveikslėliai“. Portugalai nuo mažų dienų sistemingai klausosi R.Strausso, M.Ravelio, L. van Beethoveno, F.Mendelssohno, E.Griego, L.Bernsteino, A.Coplando, J.Adamso, G.Mahlerio (oi!) ir kitų autorių (tai vien šio sezono kompozitoriai). Paprastai koncertai – monografiniai, skirti vienam autoriui, dažnai programoje tik vienas stambus ciklinis kūrinys.

Sekmadieniniai 60–75 min. trukmės simfoniniai koncertai su komentarais vyksta kartą per mėnesį. Juos pristato muzikologai, beje, kartą jį komentavo pati kultūros ministrė. Ir tai daro solidžiai, profesionaliai, analizuoja formą, instrumentuotę. Jokių „razinų“.

Kaina simbolinė – 5 eurai suaugusiajam ir 1 euras vaikui iki 18 metų.

Kaip vienas instrumentas

Puikios akustikos salėje teko klausytis S.Prokofjevo simfonijos Nr.6, op. 111, Es – dur (su fortepijonu), parašytos 1947 m. Tai elegija, skirta Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Dar kartą nustebino, mūsų supratimu, nevaikiško kūrinio parinkimas.

Koncerto pradžioje apie 20 min. buvo analizuojama kompozitoriaus kūryba ir pats kūrinys. Tekstas buvo iliustruojamas orkestro atliekamais fragmentais, temomis, leitmotyvais. Štai čia ir prasidėjo: orkestras, tarsi įjungus srovę, sugrodavo vos poros taktų motyvą! Pvz., trečios dalies Vivace! Paaiškėjo, kad tai didelis (pvz.: 6 kontrabosai, 5 valtornos), aukščiausios prabos orkestras. Po komentarų simfonija buvo atlikta ištisai.

Koncerto metu susižavėjimas tik augo, net šventvagiška mintis ėmė suktis galvoje: kai kuriais aspektais šis orkestras net savotiškai pranoko garsųjį Niujorko filharmonijos simfoninį orkestrą. Tikrai nenusileisdamas amato, technikos, profesionalumo atžvilgiu, jis buvo ne toks „sterilus“, tačiau gyvas, pulsuojantis organizmas. Monolitas, tarsi vienas instrumentas, vienas kūnas. Jau pirmojoje dalyje Allegro moderato supratau, kad reikalą turime su pačios aukščiausios prabos profesionalais: nuostabi garso kultūra, dinamiškumas, lankstumas ir paslankumas, preciziškumas derėjo su stulbinamu emocionalumu, puikus balansas tarp atskirų orkestro grupių. Skambėjo tiesiog idealus styginių unisonas, grožėjomės puikiu valtornų soli ir t.t. Antrojoje, Largo, tiesiog pribloškė galingas orkestro tutti, didingi ir efektingi varinių choralai, fantastiškai niuansuota – tarsi vienas D.Geringas grotų, – violončelių grupės tema. O trimitai!.. Kokios laisvos ir lengvos viršūnės, kokia erdvė!.. Trūksta žodžių apibūdinti finalui Vivace…

Nuostabus japonų dirigentas Takuo Yuasa. Kaip azijiečiams būdinga, tikslus ir minimalistinis. Rodo tik tai, kas būtina, jokios savireklamos. Tiesiog dirba savo darbą.

Epilogas

Klaipėda – trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas Kuršių marių ir Baltijos jūros susiliejimo vietoje, Pajūrio žemumoje, prie Danės žiočių. 2009 m. duomenimis, mieste gyveno 183 433 gyventojai. Čia veikia Muzikinis teatras, universitetas, konservatorija, Menų gimnazija, dvi muzikos mokyklos. Čia 2005 m. (koks sutapimas) veiklą pradėjo puikiai rekonstruota Koncertų salė. Klaipėda šalyje garsėja (garsėjo?) unikalia muzikinio ugdymo sistema.

Čia numirė taip ir neįsisiūbavęs Šarūnės Petruškevičienės parengtas, ketveriems metams numatytas, mano galva, puikus Muzikinio teatro edukacinis projektas „Stebuklingas teatro pasaulis“, o salėje klausytojų nesutalpindavęs Jaunųjų talentų festivalis šiemet vyko (tiesa, jau po kita – konkurso vėliava. Ar tai teatro funkcija – tai jau kitas klausimas) pustuštėje salėje, o apdovanojimų pabaigos nesulaukė ir orkestrantai…

Energingoji Liuda Kuraitienė buvo įkūrusi Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) klubą, tačiau ir ši iniciatyva mirė natūralia mirtimi. Visų, mėginančių ką nors organizuoti vaikams (tai dažniausiai pavienės iniciatyvos), nesuminėsiu, tačiau tik dabar įsibėgėja „Žaismingos muzikos“ orkestro projektas, scenoje bendrauja šarkiukai ir pelėdžiukai, o Muzikiniame teatre vyksta pora spektaklių vaikams. Bet nuoseklaus darbo, sistemos nėra.

Kad tokia padėtis – priežasčių daug. Ir šįsyk ne apie tai. Gal tik apie vieną jų: koncertuose pamatysi vis tuos pačius, nuolatinius klausytojus, o kad mokytojas ateitų su mokiniu, tėtis su vaiku – tokia retenybė! Tiesa, kartais atvedama visa klasė. Vieną kartą. Nes pagal planą priklauso. Geriau jau neatvestų – neparuoštų, dažnai priverstinai, dorai ir nepaaiškinę, kaip praeiti pro klausytojų eilę, kada ploti, kada stotis, kokius gėrimus ir net užkandžius į salę neštis/nesinešti. Iš Š.Petruškevičienės projekto preambulės: „Vyksta spektaklis, artistams į veidus vaikai šviečia lazeriais, kuriuos nešiojasi kaip raktų pakabukus, į orkestro duobę metami saldainiai – čiulpinukai, popieriai. Spektaklį lydi salės triukšmas, o apie salės švarą po tokių lankytojų byloja surinktų šiukšlių kiekis“. Pačiai prieš keliolika metų teko tarti įžanginį žodį apie šiuolaikinę A.Honegerio oratoriją „Žana D’Ark ant laužo“… Dar šiandien kuo puikiausiai tą egzekuciją – ne Žanos, o mano – prisimenu.

Atsiprašau: D.Geringo koncerte su KKO mačiau net šešis jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus. Klausėsi dėmesingai.

…Ir mes, skirtingai nuo Portugalijos, nesikreipėme finansinės pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą ir ES.

V.Vadoklienės rečitalis

Daiva Kšanienė

Skambiu pavasarinių muzikos renginių akcentu tapo žinomos dainininkės, profesorės Valentinos Vadoklienės (sopranas) rečitalis. Solistė jį surengė gegužės 20-ąją Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje pažymėdama gražų savo gyvenimo jubiliejų.

Nuo baroko iki džiazo

Jubiliejinis V.Vadoklienės koncertas buvo įspūdingas, atskleidęs plačią solistės dainuojamo repertuaro amplitudę nuo baroko muzikos iki džiazo.

Daugiau nei pusantros valandos trukmės rečitalį, reikalaujantį didelės sceninės ištvermės, solistė atliko tarsi vienu atsikvėpimu, meistriškai pereidama nuo vieno stiliaus kūrinių prie kitų. Atlikdama stiliaus, charakterio, nuotaikos požiūriu kontrastingus kūrinius, dainininkė sugebėjo persikūnyti, įdomiai, įtikinamai juos interpretuoti. Ji vienodai įtaigiai dainuoja tiek operinį, tiek ir kamerinį repertuarą. Retas dainininkas gali pasigirti tokiu gausiu įvairių epochų, žanrų, stilių koncertiniu repertuaru. V.Vadoklienės dainavimą lydėjo skirtingos koncertmeisterės bei instrumentiniai ansambliai, su kuriais dainininkė yra daug koncertavusi ir dabar kūrybiškai bendradarbiauja.

Koncertą V.Vadoklienė pradėjo senovinės muzikos kūriniais – G.Paisiello ir D.Sarri arijomis, palydint Klaipėdos brass kvintetui (V.Bružas, A.Maknavičius, S.Sugintas, A.Ulteravičius, J.Dargis), kurie skambėjo paprastai ir jautriai, kultūringai frazuojant.

Dramatiškas G.Puccini arijas (Toskos ir Čio Čio San atsisveikinimo sceną) solistė atliko emocingai, išraiškingai ir subtiliai interpretuodama. Tam pasitarnavo puikiai įvaldyta dainavimo technika, atskleidusi imponuojančią vokalinę skalę, apgalvota bendroji muzikinė linija, dinamiški tempai; balsas puikiai skambėjo visuose registruose (koncertmeisterė R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė).

Nuoširdžiai ir subtiliai

Lietuviškai klasikai koncerte atstovavo B.Dvariono kūriniai: romansas „Pušys“ (ž. S.Nėries) ir Dalios arija iš operos „Dalia“. Juos V.Vadoklienė padainavo nuoširdžiai, subtiliai įsijausdama į vidinį turinį (koncert-meisterė M.Mosėnienė).

Ekspresijos kupina frazuotė, gilus muzikalumas, plati reiškiamų emocijų skalė atsiskleidė atliekant S.Rachmaninovo romansus „Sapnas (ž. H.Heinės) ir „Aš laukiu tavęs“ (ž. M.Davidovo, koncertmeisterė prof. T.Romaškina).

Visos trys koncertmeisterės buvo lygiateisės ir lygiavertės solistei muzikinės partnerės, sudariusios puikų, subtilų ir menišką ansamblį.

Santūrus, nepretenzingas muzikavimo stilius atsiskleidė ir dainuojant J.Tallat-Kelpšos harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Koks ten lengvas poilsėlis“ ir „Sakė mane šiokią“. Šiuosyk solistei talkino doc. I.Pečiūrienė (fortepijonas) ir prof. V.Tetenskas (birbynė). Šis vokalinis-instrumentinis trio yra itin daug ir plačiai dabartiniu metu koncertuojantis ansamblis.

Atliekant populiarųjį A. Raudonikio romansą „Švelnumas“ prie trio prisijungė smuikininkė D.Sugintienė ir kūrinys nušvito naujomis, minkštomis ir maloniomis spalvomis.

Nesvetimas V.Vadoklienei ir lengvesnis muzikinis žanras – operetė. Kartu su baritonu M.Gyliu, spalvingai vedusiu visą koncertą, sklandžiai, stilingai ir elegantiškai nuskambėjo Hanos ir Danilo duetas iš F.Leharo operetės „Linksmoji našlė“ bei J.Cechanovičiaus „Meilės valsas“ (ž. J.Linausko).

Kūrybinga interpretatorė

Ypatingo klausytojų dėmesio ir aplodismentų sulaukė džiazinė rečitalio dalis. Kartu su savo sūnumi – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoju, talentingu džiazo trimitininku Mindaugu Vadokliu ir džiazo pianistu S.Šiaučiuliu V.Vadoklienė atliko G.Gershwino „Žmogus, kurį myliu“ ir J.Kosma „Nukritę lapai“ iš kino filmo „Nakties vartai (ž. J.Preverto). Ir čia žavėjo interpretacijos prasminė motyvacija, improvizaciniai momentai, koloristiniai niuansai, formuojantys vokalinę frazių ekspresiją.

Koncerto pabaiga buvo linksma. Šauniai skambėjo J.Gaižausko harmonizuota lietuvių liaudies daina „Sėjau sėjau rūteles“ bei J.Urbono „Baltų dainos“ (ž. J.Marcinkevičiaus). V.Vadoklienė ir liaudies muzikos ansamblis „Uostamiesčio muzikantai“ (V.Babaliauskas, D.Merkelis, S. Spalinskas, P.Kasperaitis, G.Bareikis, R.Spalinskas) suteikė šiems kūriniams liaudiško autentiškumo, žvalios nuotaikos ir pakilumo.

Visi V.Vadoklienės rečitalyje girdėti kūriniai žavėjo įtaigia interpretacija, nuoširdžiu muzikavimu, jausmo tikrumu, vokaliniu meistriškumu. Ir šį kartą ji pasirodė įdomi, aukštos atlikimo kultūros meninė individualybė, kūrybinga, emocionali interpretatorė. Jos dainavime siejasi emocinė tiesa ir racionalumas, dramaturginis įprasminimas, stilingumas, poetinio žodžio ir melodikos sintezė, vokalinis meistriškumas. Tai, matyt, yra neįspėjama talento paslaptis.

Vizitinė kortelė

Valentina Vadoklienė gimė 1951 m. Irbos kaime Krasnojarsko krašte Rusijoje.

1966–1970 m. mokėsi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, 1972–1978 studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Nuo 1982 m. gyvenanti ir kurianti Klaipėdoje, ji paliko ir palieka ryškų pėdsaką muzikinės kultūros baruose: pagrindiniai vaidmenys keliuose buvusios Liaudies operos spektakliuose, daugybė (daugiau nei 1500) koncertų su įvairiais pianistais, instrumentiniais ansambliais, chorais, orkestrais Lietuvoje bei užsienio šalyse (Italijoje, Makedonijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Liuksemburge ir kt.).

Dirba pedagoginį darbą su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros studentais, kuriems profesorė jau 29 m. skiepija vokalinio meno pagrindus bei vadovauja šiai katedrai.

Jos balsas įrašytas 8-iose kompaktinėse plokštelėse, 2-ose garso kasetėse, 10-yje muzikinių laidų Lietuvos televizijoje bei radijuje.

Jaunųjų talentų festivalis: pasiekimai ir įžvalgos

Per 60 dalyvių – fortepijono, styginių, pučiamųjų instrumentų ir solinio dainavimo specialybes studijuojantį jaunimą iš visos Lietuvos šį pavasarį subūrė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras į Jaunųjų talentų festivalį-konkursą.

Doc. dr. Milda Kazakevičienė

Tapo konkursinis

Jaunųjų talentų festivalį teatras rengia nuo 1993-iųjų. Šią itin svarbią edukacinę veiklą pradėjo tuometis teatro vadovas maestro Stasys Domarkas. Taip geriausiems uostamiesčio moksleiviams buvo suteikta galimybė muzikuoti kartu su teatro orkestru, ir greitai šie renginiai tapo laukiami, tradiciniai.

Šiemet teatro vadovo Ramūno Kaubrio sumanymu pirmąsyk festivalis tapo konkursinis, respublikinis ir kaip niekada anksčiau turėjo daug partnerių. Tai – J.Karoso, J.Kačinsko muzikos mokyklos, E.Balsio menų gimnazija, S.Šimkaus konservatorija, Klaipėdos universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), visuomeninė organizacija „Muzikos svetainė“ ir Adomo Brako vaikų dailės mokykla.

Dabar, festivalio koordinavimą perėmus Klaipėdos universiteto (KU) docentei ir Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiajai koncertmeisterei Ingai Maknavičienei, turinčiai išskirtinę respublikinių ir tarptautinių konkursų bei muzikinių festivalių organizavimo patirtį, į Jaunųjų talentų festivalio programą tarsi Baltijos jūros banga įsiliejo šalies jaunųjų atlikėjų konkursas. Jame pasirodė jaunieji talentai iš KU Menų fakulteto, S.Šimkaus konservatorijos, visų Klaipėdos, Kretingos, Rietavo, Gargždų muzikos ir meno mokyklų moksleiviai bei jaunieji atlikėjai iš Vilniaus – Nacionalinės M.K.Čiurlionio meno mokyklos (NMKČMM), J.Tallat-Kelpšos konservatorijos, LMTA bei Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (KVDU).

Vyko dviem turais

Jie buvo pakviesti varžytis keturiose konkurso kategorijose – pianistų, pučiamųjų, stygininkų bei dainininkų – konkuruoti dėl laureatų, diplomantų vardų ir keturių didžiųjų prizų, kuriuos specialiai sukūrė klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas.

Dalyvių pasirodymus vertino keturios konkurso žiuri, kurias sudarė LMTA profesoriai – K.Grybauskas (pianistų konkurso vertinimo komisijos pirmininkas), nariai – prof. Z.Ibelhauptas, doc. A.Šikšniūtė, M.Barkauskas ir KU doc. I.Maknavičienė; kitoms trims (stygininkų, pučiamųjų instrumentalistų ir dainininkų) vertinimo komisijoms pirmininkavo prof. S.Sondeckis, nariai – profesoriai S.Sondeckienė, R.Armonas, V.Prudnikovas, V.Bružas, docentai R.Mataitytė, R.Giedraitis, S.Sugintas, S.Martinaitytė bei žymūs atlikėjai ir pedagogai – mokytojas ekspertas V.Nemaniūnas, teatro solistai – V.Balsytė, A.Kozlovskis, R.Petrauskaitė, D.Kužmarskytė.

Konkurso pirmojo turo perklausos kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje vyko projekto partnerių institucijose: Klaipėdoje – S.Šimkaus konservatorijoje, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklose, Klaipėdos muzikiniame teatre, Vilniuje – LMTA centriniuose ir antruosiuose (Kongresų) rūmuose. Projekto organizavimo su partneriais idėja yra labai svarbi ne tik Klaipėdai, bet ir visai muzikinei švietimo sistemai. Tai perspektyvu vienijantis svarbiems ateities darbams.

Antrajam turui – pasirodymui su orkestru vertinimo komisijos atrinko 29 geriausius konkurso dalyvius. Vadovaudamiesi konkurso nuostatais, du vakarus (balandžio 27 ir 28 dienomis) solistai instrumentalistai su orkestru pasirinktinai atliko baroko epochos, Vienos klasikų arba lietuvių kompozitorių instrumentinių koncertų solo ir orkestrui pirmąsias arba antrąsias-trečiąsias dalis, o dainininkai – po vieną originalią minėtų epochų arba Lietuvos kompozitorių operų ar oratorijų ariją.

Antrojo turo koncertinė programa parodė, kad pedagogų vedami konkursantai daugiausia pasirinko ir atliko vertingiausių baroko ir klasicizmo kompozitorių kūrinius, reikalaujančius profesinio meistriškumo. Įspūdingai platų ir sudėtingą jaunųjų talentų koncertinį repertuarą – orkestro partijas – atsakingai paruošė ir atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas reiklaus festivalio vyriausiojo dirigento Modesto Barkausko.

Paliko gerą įspūdį

Trumpai apžvelkime konkurso antrojo turo dalyvių koncertinius pasirodymus, pasidžiaugdami atlikėjų meistriškumu, pasiektu įgimto talento bei glaudaus jų ir pedagogų kūrybinio darbo dėka.

Konkursui atsakingai ruošėsi visi atlikėjai, todėl daugeliui pavyko pasiekti aukštų rezultatų. Itin gerą įspūdį paliko doc. R.Mataitytės (Vilnius) auklėtinių-smuikininkų konkursinis pasirodymas. J.M.Doerup (8 kl. moksleivė, I vieta) išraiškingai ir techniškai laisvai atliko J.Haydno Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur I dalį. Vėlgi I vietos laimėtojo K.Tumoso (LMTA) atlikta W.A.Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur I dalis patraukė įtaigia mocartiška elegancija, jaunatvišku žaismingumu. Ryškiu, nuoširdžiu artistiškumu išsiskyrė klaipėdietis (dabar – NMKČMM moksleivis) B.Petrauskas, laimėjęs Didįjį prizą stygininkų kategorijoje. Solistas dviejose W.A.Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur dalyse skoningai atskleidė visą muzikos žavesį.

Išraiškingai, stilingai ir su įkvėpimu smuikavo E.Bogdanovas (LMTA, doc. J.Tankevičiaus kl.), pagrojęs W.A.Mocarto Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur I dalį. Pianistė L.Sergijenko (LMTA, prof. V.Vitaitė, III vieta), atlikdama W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui A-dur Nr.13, įtikinamai atskleidė intymiai kamerinį II dalies ir skirtingą, šelmišką III dalies muzikos charakterį. Pučiamųjų kategorijos II vietos laureatės O.B.Popovaitės (NMKČMM, dėst. R.Beinaris) konkursiniame pasirodyme išryškėjo betarpiškas muzikalumas ir nepriekaištinga technika. Gerais profesiniais pagrindais pasižymėjo ir I vietą pelnęs fagotininkas J.Klimavičius (LMTA, prof. J.Slankausko kl.). Jo atliktos W.A.Mocarto Koncerto fagotui ir orkestrui II ir III dalys atskleidė jaunojo atlikėjo kūrybinio talento bruožus.

Kas labiausiai džiugino

Klausydamiesi jaunųjų atlikėjų koncertavimo, visų pirma, patiriame džiaugsmą, kad mažutėje Lietuvos valstybėje „dygsta“ ir auga tiek daug muzikinių talentų su pedagogų (ir tėvelių) jiems nuo mažens įdiegtu atsakingu požiūriu į savo specialybę. Be to, net tarp kai kurių pačių jauniausiųjų skleidžiasi įgimta Dievo dovana – artistiškumas, pasireiškiantis kartu su kūrybine iniciatyva, neapibrėžiama vidine ugnele, intui-tyviai jaučiamu atliekamos muzikos turiniu.

Tai padėka pirmiausia koncertavusiems patiems jauniausiems konkurso dalyviams: smuikininkėms U.Didžiulytei (E.Balsio m.g., mokyt. metod. S.Domarkienė) ir A.Drakšaitei (Kretingos m.m., vyr. mokyt. D.Pocienė) bei jaunajam pianistui K.Klimkaičiui (J.Karoso m.m., mokyt. I.Skirsgilienė). Amžiumi kiek vyresnių pianistų (B grupėje) puikia stiliaus pajauta, preciziška technika, gyvybingai natūraliu, įgimtu muzikalumu išsiskyrė G.Maknavičiūtė (mokyt. ekspertė A.Šikšniūtė, I vieta pianistų kategorijoje), atlikusi W.A.Mozarto Koncerto Nr. 8 C-dur I dalį.

Brandieji L. van Beethoveno koncertai fortepijonui ir orkestrui, kuriuose kompozitorius įtvirtino Mozarto pradėtą šio žanro simfonizaciją, kelia uždavinius, reikalaujančius išskirtinio kūrybingumo, pianistinės brandos: muzikinių vaizdų reikšmingumas ir įvairovė, orkestro vaidmens lygiavertiškumas solistui drauge su koncertiniam žanrui būdingu virtuoziškumu, pripildytu didingo muzikos skambesio (tam kompozitorius išradingai naudojo fortepijono galingąją „artileriją“) ir kt. Malonu pripažinti, kad abu prof. Z.Ibelhaupto fortepijono klasės studentai – R.Lozinskis (LMTA I k., pianistų Didysis prizas) ir M.Bazaras (KVDU IV k., I vieta) skambino su artistiška įtaiga, profesionalumu. Pirmasis atskleidė ir Koncerto Nr.3 c-moll I d. išskirtinę tragišką patetiką, derinamą su koncertiniu virtuoziškumu, o antrasis ne tik įtaigiai perteikė Koncerto Nr.4 G-dur I d. idėjiškai turtingą, kupiną ryškių kontrastų Beethoveno muzikos pasaulį, bet parodė išskirtinę kūrybinę iniciatyvą, profesinę brandą, savarankiškai sukurdamas išplėstinę kadenciją dalies pabaigoje.

Geras profesinis lygis, išraiškingai valdomos klarneto techninės priemonės, dinamiškai lankstus tembras, artistiškumo elementai atsiskleidė R.Savickui (LMTA prof. A.Budrio kl.) atliekant W.A.Mozarto Koncerto A-dur I d. KU I k. magistrantas D.Levencovas (prof. V.Bružo kl., pučiamųjų kategorijos Didysis prizas) kompaktiškai, stilingai, su kūrybine ugnele pagrojo G.Torelli’o Koncerto piccolo (mažajam) trimitui, styginių orkestrui ir basso continuo lyrinę bei šventiškai virtuozišką baigiamąją dalį.

Verti karščiausių plojimų

Antrajame konkurso ture bene didžiausio publikos dėmesio ir karščiausių plojimų sulaukė aukštųjų mokyklų pianistų ir dainininkų koncertai su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru.

Tarp konkurso lyderių – du VDU IV k. (doc. S.Martinaitytės kl.) dainininkai-baritonai, vertinimo komisijos įvertinti I vietomis. Abiejų atliktose arijose atsiskleidė sodrus balso tembras, išraiškingas, gerai įvaldytas vokalas, aktoriniai duomenys. M.Gacevičius charakteringai atliko išplėstinę, besikeičiančių nuotaikų Grafo ariją iš W.A.Mozarto operos „Figaro vedybos“, o A.Apšega, gerai žinomas iš TV konkurso „Trium-fo arka“, dramaturgiškai išvystytoje Vytauto arijoje iš V.Klovos operos „Žalgiris“ įtaigiai perteikė kunigaikščio Vytauto herojinius apmąstymus.

Puikų profesinį paruošimą su gebėjimu suvokti kūrinių stilių, perteikti jų muzikinį turinį parodė prof. V.Prudnikovo išugdyti dainininkai A.Stančikaitė, E.Čičinskaitė ir R.Juzuitis (visi trys – iš LMTA), atlikę sudėtingas, plačių muzikinių ir vokalo raiškos galimybių pareikalavusias G.F.Handelio operų arijas. Bene didžiausią įspūdį paliko R.Juzuičio padainuota Simono arija iš operos „Judas Makabėjus“, pareikalavusi brandaus profesionalumo, išskirtinio virtuoziškumo, komisijos įvertinta dainininkų kategorijos Didžiuoju prizu.

Jaunųjų talentų festivalis-konkursas Klaipėdoje buvo gerai organizuotas: suburta gausi, veikli partnerių, organizacinio komiteto, koordinatorių grupė.

Jaunųjų talentų festivalis-konkursas Klaipėdoje tapo reikšminga respublikine muzikos švente, parodydamas, kad mūsų šalyje auga puikiai ugdoma nauja talentingų atlikėjų karta. Linkime jam augti, anot teatro vadovo, „iki pasaulinio“ – juk Lietuva nuo seno garsėja čia išaugintais pasaulinės reikšmės kūrybiniais talentais.

P.Domšaičio galerija keičia ne tik išvaizdą

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje jau metai – pastolių apsuptyje. Beveik tris milijonus litų kainuojanti renovacija, prasidėjusi dar pernai gegužę, artėja prie pabaigos. Jos vedėja dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė džiaugiasi, kad rudens pradžioje visas savo ekspozicijas galerija vėl atvers lankytojams.

Renovacijos reikėjo verkiant

– Ėmėtės didžiulio darbo – kodėl, kas galerijai atsitiko?

– Renovacijos tikslas – energetinių rodiklių pagerinimas, o tai reiškia langų keitimą, sienų ir stogų šiltinimą, šilumos punkto modernizavimą, šildymo, vėdinimo ir apšvietimo sistemų rekonstrukciją. Darbai turi užtikrinti suvartojamos energijos sąnaudų mažinimą ir efektyvų energijos vartojimą. Taigi renovacija apima tik energijos taupymo aspektus, tai nėra muziejaus modernizavimas ekspozicijų įrangos prasme. Tokio pobūdžio rekonstrukcijos galime tikėtis vėliau. Tačiau ir dabar vykdomi darbai žymiai keičia galerijos išvaizdą.

Nuo galerijos atidarymo (pirmasis pastatas – 1973 m., likusi dalis – 1978 m.) jos patalpos iki šiol nebuvo rimčiau remontuotos, išskyrus neišvengiamą kosmetinį remontą, darytą savomis jėgomis. Inžineriniai tinklai jau buvo beviltiškai pasenę. Brangus šildymas ir kiauri langai, pro kuriuos ta brangi šiluma iškeliaudavo, muziejams keliamų reikalavimų neatitinkančios darbo ir mikroklimato sąlygos lėmė, kad galerijos renovacija buvo neišvengiama.

Iš ES struktūrinių fondų

– Iš kur muziejus ėmė lėšų tokiam grandioziniam projektui?

– Reikiamų renovacijai atlikti investicijų dydis bei šiuo metu šalyje susiklosčiusi finansinė situacija lėmė, kad realiai išspręsti P.Domšaičio galerijos pastatų kompleksui iškilusias problemas galėjo tik Europos Sąjungos struktūrinių fondų suteikta finansinė parama. 2009 m. Lietuvos dailės muziejus parengė ir pateikė paraišką ES struktūrinių fondų paramai gauti P.Domšaičio galerijos atnaujinimui, o 2010 m. projektui „Prano Domšaičio galerijos, esančios Liepų g. 33 Klaipėdoje, pastatų komplekso renovacija“ buvo paskirtas finansavimas pagal ES struktūrinių fondų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ įgyvendinimo priemonę „Viešosios paskirties pastatų renovavimas nacionaliniu lygiu“. Projekto vertė siekia beveik 2,8 mln. litų, iš jų apie 2,4 mln. litų skirta ES paramos.

P.Domšaičio galerijos pastatų komplekso renovacijos projekto administruojanti tarpinė institucija yra Ūkio ministerija, administruojanti įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos agentūra. Darbus vykdo rangovo konkursą laimėjusi UAB „Konsolė“. Projektą rengė ir vykdymo priežiūrą atlieka UAB „Archiplanas“, techninę priežiūrą – UAB „Magreva“.

Uždaryta beveik nebuvo

– Kas už tuos pinigus jau padaryta ir kas dar liko?

– Padaryta tikrai nemažai. Baigiami stogų, sienų šiltinimo darbai. Pakeisti visi langai ir lauko durys. Kadangi trys iš keturių pastatų, kuriuose įsikūrusi P.Domšaičio galerija, yra kultūros paveldo objektai, jiems keliami ypatingi reikalavimai – senųjų pastatų sienos gali būti šiltinamos tik iš vidaus, išlaikant istorinių fasadų autentiką, langai – tik mediniai, stogų danga – keraminės čerpės. Sumontuotas naujas automatizuotas šilumos punktas, įrengta nauja šildymo sistema, tvarkomas apšvietimas. Viena po kitos atnaujinamos ekspozicinės salės.

– Betgi jūsų galerija vis tiek dirba – štai neseniai atidarėte garsaus Lietuvos prieškario marinisto parodą…

– Kad nė viena salė per tuos metus neveiktų – taip nebuvo. Per visą renovacijos procesą galerija buvo uždaryta gal tik dvi tris dienas, kai jau buvo nebeįmanoma atidaryti ekspozicijų dėl atliekamų darbų pobūdžio. Taigi dirbome ir dirbame, tiesa, nuolat migruodami iš vienų patalpų į kitas. Ypač aktyviai vyksta edukaciniai užsiėmimai, sekmadieninės popietės šeimoms. Žinoma, dalis ekspozicijų išformuota, tačiau nors ir fragmentiškai, likusias lankytojai galėjo pamatyti už simbolinę vieno lito kainą.

Dabar dalis patalpų jau sutvarkyta, ruošiamės ekspozicijų atstatymui, turime ir gerų naujienų. Balandžio 20-ąją renovuotose vieno korpuso patalpose atidarėme tikrai vertą dėmesio, nebijau pavartoti žodžio „gražią“, nuotaikingą dailininko marinisto Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) ilgalaikę tapybos parodą „Prie Baltijos ir prie Atlanto“. Dailininko sūnus Saulius Janušas, gyvenantis JAV, 20 metų deponavo Lietuvos dailės muziejui savo tėvo kūrybinį palikimą, 88 paveikslus. Kai rengėme Č.Janušo ekspoziciją, pajutome, kad tikrai jau renovacija artėja į pabaigą ir pamažu vėl grįžtame prie įprastos muziejinės veiklos, o ne tik nuolat kraustomės: meno kūrinius nukabiname, pernešame, pakuojame, vėl pernešame…

Eina paskui statybininkus

– Kada tie visi darbai turėtų būti užbaigti?

– Data labai konkreti – renovaciją numatoma užbaigti iki rugpjūčio 30 d. Tikiuosi, taip ir bus, rugsėjį galėsime švęsti atidarymą.

– Ar viskas bus padaryta, kaip planavote, ar tenka eiti į kompromisus?

– Kadangi tai energetinis projektas, kompromisus sunkoka įsivaizduoti. Yra techninės sąlygos, reikalavimai, kurių privalu laikytis. Be abejo, tai sudėtinga, nes galeriją sudaro keturių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatų kompleksas ir 8–tajame dešimtmetyje prijungtas priestatas. Mūsų ekspozicinis plotas didžiulis – per 1600 kv. metrų.

– Kur remonto metu dėjote savo eksponatus?

– Turėjome išformuoti ir autoriams grąžinti ilgalaikės retrospektyvinės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ kūrinius. Labai gaila, buvo su jais jau susigyventa, V.Balsio „Laiškas“ atrodė „įaugęs“ į salės erdvę. Dabar padarysime nedidelę 2–3 metų pauzę ir, parengę naują koncepciją, Klaipėdos dailei skirtą ekspoziciją vėl turėsime galerijoje. Juk tiek puikių dailininkų gyvena mieste.

Dalį eksponatų laikinai grąžinome į muziejaus saugyklas Vilniuje, kitus, kaip minėjau, nuolat pakavome ir nešiojome. Ėjome paskui statybininkus – vos jie kelias sales sutvarko, mes jau ten eksponatus sandėliuojame, kad galėtume kitas patalpas jiems perduoti. Gavosi toks nenutrūkstamas judėjimas iš salės į salę. Įdomus periodas.

Bus į ką akis paganyti

–Kas pasikeis atnaujėjusiose erdvėse? Gal pamatysime ką nors naujo ir jūsų nuolatinėje ekspozicijoje?

– Turėsime naujų dalykų, žinoma. Juk reikia keistis. Jau dabar turime Č.Janušo parodą – jo realistiniai paveikslai sudarys gražią atsvarą P.Domšaičio ekspresionistinėms drobėms, o ir P.Domšaičio nuolatinė ekspozicija bus atnaujinta. Išliks Australijos ir Okeanijos tautų meno ekspozicija, ji tikrai daro garbę mūsų galerijai ir miestui, nes tai puikūs kūriniai, surinkti ir padovanoti dr. Genovaitės Kazokienės (Australija), niekuo nenusileidžiantys eksponuojamiems Paryžiaus ar Varšuvos muziejuose. Vyksta derinimai su VšĮ „Nidden“ – tikimės galerijoje pristatyti šią unikalią ir per kelis metus draugijos narių surinktą kolekciją. Juk tai tapybos ir grafikos darbai, kurie suteikia puikią galimybę pažinti Mažosios Lietuvos dailės paveldą. Turėsime ir senosios taikomosios dailės ekspoziciją – kad galėtume „pailsėti“ nuo tapybos, pasidžiaugti porceliano, sidabro, stiklo, bronzos dirbiniais, tiesiog akis paganyti.

Iki prasidedant renovacijai sunku buvo įsivaizduoti, kas laukia. Dar žiemos pradžioje pajutome pirmuosius rezultatus – patalpose tapo normaliai šilta. Dabar, vaikštant po jau kelias sutvarkytas ekspozicines sales, akivaizdu – visos pastangos ir darbai nenuėjo veltui, ir rugsėjį P.Domšaičio galerija atvers visas ekspozicijas lankytojams.

Gastroliuos Kaune

Gastrolėms Kaune ruošiasi Klaipėdos muzikinis teatras. Birželio 3-iąją Kauno muzikiniame teatre jis parodys premjerinį spektaklį vaikams F.Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (rež. R.Sasnauskaitė) ir G.Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“, 2009-aisiais uostamiestyje režisuotą J.Vaitkaus.

Sukurta Kuršių nerijoje

Iki birželio 5-osios M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune veikia paroda „Tarp dangaus ir jūros“. Joje pristatomas XIX a. pab. – XX a. pr. Kuršių nerijoje sukurtas meninis paveldas: per 100 dailės ir tautodailės kūrinių, daugiau nei 50 nuotraukų bei atvirukų iš Lietuvos muziejų, viešų ir privačių kolekcijų.

Gros festivaliuose

Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas M.Bačkaus, su pianistu A.Paley (JAV) ketvirtąją W.A.Mozarto koncertų programą birželio 11-ąją atliks Kauno filharmonijoje, kur jų klausysis Pažaislio festivalio publika. O su D.Crameriu (Vokietija) birželio 23-iąją orkestras muzikuos Tytuvėnų festivalyje.

Klojimo teatrų krivūlė

Klaipėdos universitetas, Lietuvos teatro sąjunga ir Klojimo teatrų draugija rengia tautos švietėjo, slaptų klojimo teatrų patriarcho kunigo Jono Katelės 180-ųjų gimimo metinių minėjimą. Ta proga gegužės 27–29 d. Panemunėlyje (Rokiškio raj.) vyks Lietuvos klojimo teatrų 23-ioji krivūlė.

Vargonų vasara

Prieš dešimtmetį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje nuskambėjo pirmasis tarptautinis festivalis „Vargonų vasara“. Šiemet jis – jau 10-asis, Nidoje vyks šeštadieniais nuo gegužės 28-osios iki liepos 2-osios. Jubiliejiniame festivalyje koncertuos Lietuvos, Italijos ir Ukrainos vargonininkai.

Palangoje tapė peizažus

Trijų dienų parodos „Peizažas tapyboje“ pristatymu Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje gegužės 28 d. 17 val. finišuos dvi savaites Dailininkų kūrybos namuose vykęs tarptautinis 16 tapytojų pleneras. Jo dalyviai publikai pateiks Lietuvos pajūrio gamtovaizdžių interpretacijas.

„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gegužės vidurio veikė paroda „JEKlai(pė)da 2011“, kurioje buvo pristatyti geriausi 18 atrankinio turo kūrinių, taip pat ir 8 finalininkai, dalyvausiantys „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) 2011/2013 metų bienalėje.

Goda Giedraitytė

I

Jau ketvirtą kartą Klaipėdoje surengta atrankinė jaunųjų kūrėjų paroda šiemet išsiskyrė ir kiekybe, ir kokybe. Visų pirma pokyčius padiktavo naujas partnerių šalių susitarimas rengiant ekspoziciją neapsiriboti tik miesto menininkais, bet po miesto vėliava reprezentuoti visos šalies jaunuosius kūrėjus. Tad šiemet, priešingai nei ankstesniais metais, atrankinės parodos konkurse dalyvavo menininkai iš visos Lietuvos. Ši naujovė iš karto davė teigiamų rezultatų – paraiškas atsiuntė net 141 menininkas.

Tolimesnis vertinimas vyko net dviem etapais: pirmiausia iš gausaus paraiškų būrio komisija (sudaryta iš menotyrininkų Igno Kazakevičiaus ir šių eilučių autorės bei menininkų Vitos Gelūnienės, Petro Mazūro ir Neringos Bumblienės) atrinko 18 įdomiausių kūrinių, kurie ir buvo pristatyti parodoje „JEKlai(pė)da 2011“. Antrame etape iš šių 18 kandidatų buvo atrinkti 8 finalininkai, atstovausiantys Klaipėdai (Lietuvai) 2011/2013 metų JEK bienalėje.

Siekdami išlaikyti intrigą, palikime finalininkus pabaigai ir aptarkime visą atrankinę ekspoziciją. Juolab kad, palyginti su ankstesnėmis atrankomis, šių metų paroda buvo labai stipri – darbai ne tik pristatė paskutines meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir kt., bet kartu reprezentavo ir geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių šakų ar žanrų aktualizavimo kontekste: stiprus piešinys, subtili grafika, novatoriška keramika ir tekstilė.

II

Pagal žanrinį pasiskirstymą buvo užtikrinta įvairovė: parodoje pristatyti tapybos, grafikos, instaliacijos, videomeno, fotografijos, tekstilės bei keramikos darbai. Tiesos dėlei reikėtų pabrėžti, jog šis skirstymas labai paviršutiniškas, nes dauguma darbų gerokai peržengę savo srities rėmus ir siūlantys novatorišką žanro interpretaciją arba sujungiantys kelis meno žanrus į vieną ansamblinį eksperimentą, bet tuo tik dar įdomesni.

Vienas tokių, savo ekspresija ir emocija, ko gero, labiau priskirtinas socialiniam tinklalapiui nei konkrečiai tradicinei meno šakai, – Vitos Pečialiūnės kūrinys „Pollutio“, kurį sudaro buvę vienos VDA auditorijos stalviršiai, dekoruoti tušinukų ir pieštukų grafikos kūriniais. Meno proceso, paraštės meno ar visuomenės saviraiškos liudininkais tapę stalviršiai parodos aplinkoje įgyja naują – meno kūrinio – vertę ir iliustruoja visiems taip gerai žinomą ŠMC sieną puošiančią frazę „Visi mes menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Įdomiausia, kad eksponuojami kūriniai nebaigtiniai, todėl parodos lankytojai kviečiami papildyti stalviršius savo kūrybos pėdsakais. Procesas tęsiasi…

Žiūrovo įtraukties idėja skleidžiasi ir Manto Kesylio kūrinyje „Paspausk bičiuliui leteną“. Ant grindų gulinčio šunelio „gyvybė“ priklauso nuo lankytojo malonės. Nors kūrinys paveikus savo žaidybine forma, jam, deja, trūksta scenografinio išbaigtumo. Specifinė erdvė ar net elgetaujančiojo „pririšimas“ būtų suteikę kūriniui reikalingo emocinio krūvio. Deja…

Paveikumo pritrūko ir Tomo Daukšos tapybos, videomeno bei garso sintezei „Ritmas ir vibracija“. Visų pirma kūrinys neįtikina konceptualia siekiamybe išryškinti maksimaliai supaprastinto pušyno vaizdo ritmą bei vibraciją. Tai neatsispindi nei vizualioje formoje, nei pavadinime. Šiuo atveju video- galėjo tapti tuo tapybą ir garsą surišančiu elementu, tačiau jaunasis kūrėjas nepanaudojo šios media priemonės siūlomų galimybių. Antra vertus, kūriniui neišvengiamai reikalinga savarankiška erdvė – aplinkinių kūrinių buvimas sukuria papildomą vizualinį „triukšmą“ ir dar labiau mažina poveikį žiūrovui. Panaši situacija ir su Monikos Dirsytės „kvadratėlių kambariu“. Pastanga pritaikyti šį kūrinį transportavimui, deja, nepasiteisino: jis prarado tiek savo pirminę įtaigą, tiek ir emocionalumą.

III

Kūrinio medžiagiškumo kontekste išsiskyrė Dariaus Šidlausko instaliacija „Pelenai“ ir Renatos Vinckevičiūtės darbas „Tarybos narys“. Abu autoriai atsigręžė į dar Arte povera judėjimo ir Josepho Beyuso kūrybinius eksperimentus su skurdžiomis medžiagomis ir sukūrė asociatyviai prasmingus kūrinius. Kūdikio lovytėje įguldytas pelenų blokas reflektuoja gerai žinomą biblijinę tiesą, kad dulke gimęs – dulke ir virsi, o iš švitrinio popieriaus sukurptas „Tarybos nario“ kostiumas – mūsų kasdienio gyvenimo ir santykio su valdžia parodija.

Socialinę (šiuo atveju – lygių galimybių) problematiką narsto ir Algirdas bei Remigijus Gataveckai bei Renata Tamošiūnaitė. Tik, jei pastaroji autorė videodarbo („Kai buitis užk***sa“) ir/ar fetišizuotų buities objektų ekspozicijos padedama analizuoja moters vaidmenį visuomenėje, gvildena lyčių stereotipus bei įvaizdžius patriarchalinėje sistemoje, tai brolių Gataveckų kūrinyje („Dokumentas du“) įkūnijama vaikų globos namų patirtis, dažnai, pasak pačių autorių, išgyvenama kaip „stovėjimas“ tose pačiose pėdose. Puikūs realistine maniera atlikti brolių visos figūros autoportretai eksponuoti kartu su ant audinio įspaustomis „bendromis“ prakaito pėdomis.

Tapybos sekcijoje išryškėjo kelios tendencijos: grafinės (plakatinės) ar komiksų įkvėptos tapybos kūrinius pristatė Konstantinas Gaitanži („Dead Rock Star“) ir Jolanta Kyzikaitė („Miško muziejus“), spalvos estetikos (baltas baltame) ir jau buvusių ekspozicijų pertapymo (arba tapybos tapyboje) analizę – Eglė Karpavičiūtė („Nutapytos Luc Tuymans ir Gerhard Richter ekspozicijos“), o Rodionas Petrovas (beje, vienintelis klaipėdietis šioje atrankinėje parodoje) – superrealizmo (hyperrealizmo) jėgą ir vartotojiškos visuomenės šaržą „Rebranding. WC Public“. Fotografiškai tikslus atvaizdo įkūnijimas pastarajam autoriui tampa galimybe atkreipti dėmesį į asociatyvią siužeto prasmę – dažnai tikrovėje neįmanomą arba absurdišką situaciją. Apie absurdišką, bet net taikos metu neišvengiamą karo padėtį, atliepdama geriausius šiuolaikinės grafikos aspektus – technikos meistriškumą, piešinio estetiką ir socialiai aktyvų naratyvą – prabilo ir Greta Grendaitė cikle „Karo taktikos“.

IV

Galimybė adaptuoti tradicines meno šakas, gyvuojančias tūkstant-mečius, šiuolaikinės visuomenės poreikiams ir sampratai puikiai pristatyta tekstilininkų Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir Kazimiero Inčirausko bei keramikės Ievos Bertašiūtės-Grosbaha kūriniuose. Pastaroji autorė videoprojekcijos („Molis“) padedama keramiką pristatė tarsi iš vidaus, t.y. vizualizavo molio galimybes keistis, santykiaujant su kita chemine medžiaga – aliejumi, mielėmis ir pan. Šios transformacijos dėka (molis burbuliuoja, šnypščia, kyla ir krinta, verda) autorė atkreipia dėmesį ir į paties keramikos meno daugialypiškumą.

Inovatyviai siūloma pažvelgti taip pat į taikomosios tekstilės perspektyvas. S.Inčirauskaitės kūrinys „Rožėm klotas kelias“ – tai kryžiuku siuvinėtais rožių žiedais dekoruoti automobilio kėbulai. Tiesmuka vaizdingo posakio apie gyvenimo sėkmę interpretacija šiuo atveju turi priešingą tikslą – ji liudija apie pakelėse stūksančius gėlių vainikus ir kelyje tykančius pavojus. Jos brolis K.Inčirauskas tekstilei taip pat įkvepia naują dvasią („O jūs, vaikai, taip darykit…“), tradicinius lietuvių liaudies raštus įpindamas į virtualų kompiuterinio žaidimo foną. Gaila tik, kad autorius nepristatė baigtinio kūrinio, kaip žadėjo. Todėl ekspozicijoje nematėme tais pačiais raštais dekoruoto megztinio ir negalėjome pasidžiaugti ne tik formaliu, bet ir konceptualiu darbo turiniu.

Retrospektyvus žvilgsnis į praeitį ir atminties išsaugojimo svarba analizuojama ir Linos Albrikienės dviejų dalių videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (IV)“. Derindama šiandienos ir archyvinius Lazdynų mikrorajono vaizdinius, autorė (at)kūrė menamos praeities paveikslus. Trapią žmogaus egzistenciją ir kūno bei sielos santykį kvestionuoja fotomenininkė Kristina Sereikaitė serijoje „Nekaltybė“. Estetiškai subtiliose fotografijose žmogaus ir gamtos ryšį išryškina vandens stichijos galia.

V

Kaip jau minėjau pradžioje, kiekybės faktorių parodoje papildė kokybė, pasireiškusi tiek turinio, tiek meistrystės (arba technikos) aspektais.

Visi atrinktieji autoriai – itin saviti ir įdomūs menininkai, paroda – solidi, todėl atrinkti pačius pačiausius buvo labai sunku. Bet juk nė vienas detektyvas nesibaigia, kol neatskleidžiami kaltininkai, tad po ilgų komisijos narių diskusijų atstovauti Klaipėdai (Lietuvai) bienalėje buvo patikėta S.Inčirauskaitei-Kriaunevičienei, G.Grendaitei, R.Petrovui, A. ir R.Gataveckams, D.Šidlauskui, L.Albrikienei, I.Bertašiūtei-Grosbaha ir R.Vinckevičiūtei.

Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad kūrybinio mobilumo projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrado savo poziciją kultūrinio Europos žemėlapio maršrutuose. Dalyvių paraiškų gausa liudija ne tik apie jaunųjų kūrėjų susidomėjimą ir norą dalyvauti tarptautinio lygio projektuose, bet ir apie faktą, kad Lietuvoje auga stipri ir savita menininkų karta. Norisi tikėtis, kad jie ir toliau savo kūrybą pristatinės po Lietuvos vėliava.

Atstovaus Lietuvai

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė („Rožėm klotas kelias“).

G.Grendaitė („Karo taktikos“).

R.Petrovas („Rebranding. WC Public“).

A. ir R.Gataveckai („Dokumentas du“).

D.Šidlauskas („Pelenai“).

L.Albrikienė („Vilnius iš mano vaikystės archyvų“).

I.Bertašiūtė-Grosbaha („Molis“).

R.Vinckevičiūtė („Tarybos narys“).

„Jaunieji Europos kūrėjai“ / JEK

Tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija).

Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais.

Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 8 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.

Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada Europoje buvo pristatyti 29 klaipėdiečiai menininkai.

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Goda Giedraitytė

Prieš dvejus metus Klaipėdos publikai prisistatęs su Irako vaikų portretų serija „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“ ir iškart įvertintas kaip perspektyvus tapytojas, personalinėje parodoje „Spalvoti sapnai“ Rolandas Marčius pasuko nauju – kūrybinio eksperimento – keliu, kurį galėtume apibūdinti scenos menams būdingu terminu „work in progress“.

Vienija mėlyna spalva

Naujausi, jau Lietuvoje sukurti tapybos darbai, ir vėl buvo eksponuojami Baroti galerijoje, tik šįkart vieningą ekspozicijos paklotę keičia siužetinių linijų įvairovė, vienijama galbūt vien mėlynos spalvos sodrumo.

Čia ir iki maksimumo išdidinti gamtos elementai (orchidėjų žiedai, paukščio sparnai), ir vandens motyvai (plaukikas, irkluotojai, jūra), ir rentgeno efektai, ir jau pažįstamas kūrybinis braižas portretų serijoje.

Stipriausiai R.Marčiaus tapytojo talentas atsiskleidžia pastarųjų dviejų grupių darbuose. Gal todėl, kad joms abiem būdingas siekis kuo giliau pažvelgti į žmogaus vidų, tik vienu atveju (portretas) – į sielos gelmes, o kitu (rentgenas) – į fiziologinę mūsų būtį.

Geras portretistas

Kaip geras portretistas R.Marčius atsiskleidė jau pirmojoje parodoje ir autoportretų cikle, eksponuotame netradicinėje parduotuvių vitrinų erdvėje. Intriguoja pats autoriaus požiūris į portretą.

Tai nėra tiksli portretuojamojo fotofiksacija ar interpretacinis vaizdinys, nes menininkas nesiekia įamžinti asmens atvaizdo. R.Marčiaus tapomas veidas yra tarsi siužetinis elementas, net savarankiškas personažas, aktyviai veikiantis drobės paviršiuje: tapytojas jį vaizduoja netikėčiausiais rakursais, paskandina plaukų garbanose, spaudinėja, krapšto, per jį atskleidžia karo skausmą ar kitus išgyvenimus.

Šią portreto pajautos liniją autorius tęsia ir naujausioje parodoje. Grafiškas piešinio braižas, spalvinė monochromija, „skanūs“ dažų nubėgimai, atektoniška kompozicija tampa priemonėmis byloti apie asmens kasdienybę, buitį, jausmus. Vienintelis priekaištas (arba pasiūlymas) – portretams trūksta didesnio formato. Manyčiau, jog suteikus atvaizdui didesnį, net sąmoningai nepriimtiną mastelį, jis darytų gerokai didesnį emocinį poveikį žiūrovui. Nepaisant to, inovatyvi klasikinio tapybos žanro adaptacija R.Marčiui akivaizdžiai sekasi.

Rentgeno estetika

Kaip ir visiškai nauja tendencija – į tapybą perkelti chirurgiškai apnuoginančią rentgeno estetiką.

Kūnas šiuo atveju menininkui įdomus ne dėl savo išorinio grožio, taip garbinto klasikinių epochų kūrėjų, bet dėl anatominio, fiziologinio vidinės ertmės tikroviškumo. Ekspresyvu, atvira, gilu ir emociškai paveiku. Galima drąsiai teigti, jog ši tema – tikras atradimas, todėl siūlyčiau autoriui kuriam laikui ties juo apsistoti. Nors parodoje buvo vos pora šia stilistika atliktų darbų, galima tik žavėtis, kaip meniškai subtiliai R.Marčius žvelgia gilyn, po žmogaus oda. Sugebama išlaikyti takoskyrą tarp anatominio realizmo ir tapybinio malonumo, spalviškai sodriai sultingo kūno vidaus nuogumo.

Akivaizdu, kad autoriaus pasirinktas parodos – kaip eksperimentinės įvairovės – formatas šiuo atveju pasiteisino, išryškindamas geriausias R.Marčiaus tapybos puses: stiprią piešinio liniją, gilią kolorito pajautą bei siužetų, narstančių žmogiškosios prigimties (tiek dvasinės, tiek fizinės) verpetus, naratyvą. Prie visų šių dėmenų pridėjus formato kriterijų, tikiu, netrukus sulauksime dar vienos R.Marčiaus ekspozicinės formulės „Under my skin“.

Vizitinė kortelė

Rolandas Marčius gimė ir užaugo Klaipėdoje.

1993 m. baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją.

1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV.

Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio (JAV) galerijose.

2008 m. po ilgų užsienyje praleistų metų Baroti galerijoje Klaipėdoje surengė savo pirmąją parodą Lietuvoje „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“, kurioje eksponavo Irako kare nukentėjusių vaikų portretus.