Piešiniai ir emocijos
Kristina Jokubavičienė
Piešinių parodos Klaipėdoje nebuvo gerą dešimtmetį, tad Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus siekis pasižvalgyti, kokia piešinio situacija šiandien, yra sveikintina.
Susidomėjimas – akivaizdus
Paroda „Emocija“, veikusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandžio 29 – gegužės 22 dienomis, gal ir neatskleidė, kaip skelbiama anotacijoje, „dabartinės piešinio žanro situacijos, aktyviai kuriančių menininkų kūrybinių ieškojimų skalės“, bet keletą būdingų momentų išryškino.
Vienas jų – pastaruoju metu akivaizdžiai didėjantis dėmesys piešiniui ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Neminint kitų pavyzdžių iš Lietuvos, užtenka priminti, kad Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, kas dveji metai rengiama piešinio paroda pernai vyko jau trečiąsyk. Akivaizdus susidomėjimas piešiniu kituose kraštuose. Rimtas piešinio parodas rengia dideli Europos ir Amerikos muziejai, paskutinė ryškiausia iniciatyva galėtų būti MoMA, moderniojo meno muziejaus Niujorke šių metų pavasarį surengta paroda „Apie liniją: piešinys XX amžiuje“, kurios tikslas – pasekti radikalią piešinio transformaciją nuo popieriaus lapo plokštumos prie erdvės ir laiko dimensijų. Piešinys – ne tik grafikos, bet ir visos tradicinės vaizduojamosios dailės pradžių pradžia, neišvengiamai patiria tuos pačius pokyčius ir iššūkius, kaip ir visas šiuolaikinis menas, – kultūrinius, socialinius ar net politinius.
Vakar ir šiandien
Natūralu, kad kyla klausimas, kas gali būti laikoma piešiniu šiandien, nes dinamiška idėjinė ir techninė piešinio kaita, sugrąžinanti jį į šiuolaikinio meno erdves, keičia jo savastį neatpažįstamai.
Klausimų gali kilti ir parodoje, pamačius eksponuojamą tapybą (sic!) ar spausdintinės grafikos technikomis atliktus darbus. Lengviau apibrėžti, kas buvo piešiniu vakar. Parengiamieji škicai, eskizai; būsimų kūrinių apmatai arba piešiniai kaip baigtiniai darbai, atlikti ant popieriaus pieštuku, plunksna, teptuku, anglimi, sangina, tušu, etc. Kad neieškotume toli ir seniai, prisiminkime šviesaus atminimo klaipėdietę grafikę Aldoną Kliševičienę (1946–2004), puikią piešėją, popieriaus ir pieštuko, linijos ir tono meistrę. Jei riboženkliai tarp eskizų ir išbaigtų piešinių dar išliko, tai techniniai dalykai – ant ko ir su kuo piešiama, nuolat kinta.
Nors dabar parodoje vyravo vidurinė ir vyresnioji dailininkų karta, joje dalyvavo ir keli jaunieji menininkai, tiksliau – menininkės. Puiku, kad tarp skirtingų kartų pamažu randamas dialogas. Agnė Bučinskaitė eksponavo koliažinius, o Agnė Matulionytė vienintelė pateikė skaitmeninius piešinius. Abu būdai nėra didelės naujovės, bet parodos kontekste jie praplėtė piešinio ribas, suteikė įvairovės.
Tradicinio, beveik akademinio piešinio stilistiką ir techniką demonstravo Juozo Vosyliaus, Izroildžono Baroti darbai, atskleidžiantys piešinio iš natūros pagavumą. Tokį realybės primatą matėme ir Vytauto Jakščio kompozicijose. J.Vosyliaus portretams smagiai antrino Arūno Mėčiaus „Emocijos“. Jungtimi tapo ne tik panašiai suvokiama piešinio misija, bet ir puikus abiejų autorių humoro jausmas. Danutės Žalnieriūtės darbuose realybė įgavo vizionieriško hiperrealumo. Kas gali būti tikriau ir labiau efemeriška, nei grindinio prie Notre Dame katedros Paryžiuje užrašai, kuriuos grafikė perkėlė ant popieriaus frotažo būdu. Ji tai turėjo daryti ankstų rytą, kol grindinys nemindomas miklių turistų kojų. Romo Klimavičiaus penki aktai, vos keliomis linijomis nužymintys moters kūno linkius, matyt, labiausiai artimi klasikinio kūrybinio piešinio sampratai.
Daugiau ar mažiau tradicinė
Greta piešinių – kaip išbaigtų kūrinių – parodoje buvo eksponuota ir dailininko „virtuvės“ produktų – įvairaus formato eskizų, atliktų ant po ranka pasitaikiusių popierių popierėlių.
Sergejaus Plotnikovo eskizai tiesmukai byloja būsimųjų skulptūrų temomis – gyvūnai, paukščiai, viena kita figūra, o Augustino V.Burbos konstruktai iš modifikuotų figūrų nežinia kaip atsiranda ir kuo taps – gal grafikos arba pastaruoju metu pamėgtos tapybos darbais. Į tokius nebaigtinius eskizų ciklus visada įdomu žiūrėti.
Istoriškai formavosi monochromiško arba su minimaliai įvesta spalva piešinio įvaizdis. Šiandien spalvingumo požiūriu vis dažniau balansuojama tarp piešinio ir tapybos (parodos kuratoriaus Virginijaus Viningo „Nuotaikos“, Liudviko Natalevičiaus, Vido Pinkevičiaus „Nukryžiavimas“, „Kelionė“ ir kt.). Nesibijoma ir spalvotų pieštukų (Onos Šimaitytės-Račkauskienės „Beržo rūbas“, Dalios Čistovaitės „Girulių akmenėliai“), ir flomasterių (Petro Gintalo „Nuolankumas“).
Nepaisant įvairesnių priemonių panaudojimo, parodoje skleidėsi daugiau ar mažiau tradicinė piešinio samprata. Ar tokia samprata iš tikro vyrauja tarp Klaipėdos dailininkų, ar tai objektyvu – sunku pasakyti, nes suneštinės parodos principas atskleidžia ne piešinio situaciją, tik faktą, kad vieni nepatingėjo atnešti darbų, o kiti ranka numojo. Tai, ko gero, situacijos menininkų terpėje atspindys, ir tai nėra vienos parodos problema.
Išskirtinis piešinio privalumas yra jo „gyvas nervas“, pojūtis žiūrint, kad piešimo procesas vyksta čia ir dabar. To gyvumo, proceso ir kūrybinio džiaugsmo pojūčio, akcentų parodoje pristigo. Po stiklu paslėpti labai panašaus formato kūriniai tvarkingai rikiavosi ant salės sienų, tarsi drovėdamiesi šiame pragmatiškame laikmetyje atvirai demonstruoti emocijas.