Gastroliuos Kaune

Gastroliuos Kaune

Gastrolėms Kaune ruošiasi Klaipėdos muzikinis teatras. Birželio 3-iąją Kauno muzikiniame teatre jis parodys premjerinį spektaklį vaikams F.Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ (rež. R.Sasnauskaitė) ir G.Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“, 2009-aisiais uostamiestyje režisuotą J.Vaitkaus.

Sukurta Kuršių nerijoje

Iki birželio 5-osios M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune veikia paroda „Tarp dangaus ir jūros“. Joje pristatomas XIX a. pab. – XX a. pr. Kuršių nerijoje sukurtas meninis paveldas: per 100 dailės ir tautodailės kūrinių, daugiau nei 50 nuotraukų bei atvirukų iš Lietuvos muziejų, viešų ir privačių kolekcijų.

Gros festivaliuose

Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas M.Bačkaus, su pianistu A.Paley (JAV) ketvirtąją W.A.Mozarto koncertų programą birželio 11-ąją atliks Kauno filharmonijoje, kur jų klausysis Pažaislio festivalio publika. O su D.Crameriu (Vokietija) birželio 23-iąją orkestras muzikuos Tytuvėnų festivalyje.

Klojimo teatrų krivūlė

Klaipėdos universitetas, Lietuvos teatro sąjunga ir Klojimo teatrų draugija rengia tautos švietėjo, slaptų klojimo teatrų patriarcho kunigo Jono Katelės 180-ųjų gimimo metinių minėjimą. Ta proga gegužės 27–29 d. Panemunėlyje (Rokiškio raj.) vyks Lietuvos klojimo teatrų 23-ioji krivūlė.

Vargonų vasara

Prieš dešimtmetį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje nuskambėjo pirmasis tarptautinis festivalis „Vargonų vasara“. Šiemet jis – jau 10-asis, Nidoje vyks šeštadieniais nuo gegužės 28-osios iki liepos 2-osios. Jubiliejiniame festivalyje koncertuos Lietuvos, Italijos ir Ukrainos vargonininkai.

Palangoje tapė peizažus

Trijų dienų parodos „Peizažas tapyboje“ pristatymu Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje gegužės 28 d. 17 val. finišuos dvi savaites Dailininkų kūrybos namuose vykęs tarptautinis 16 tapytojų pleneras. Jo dalyviai publikai pateiks Lietuvos pajūrio gamtovaizdžių interpretacijas.

„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

„JEKlai(pė)da 2011“: solidus jaunųjų kūrėjų startas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gegužės vidurio veikė paroda „JEKlai(pė)da 2011“, kurioje buvo pristatyti geriausi 18 atrankinio turo kūrinių, taip pat ir 8 finalininkai, dalyvausiantys „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) 2011/2013 metų bienalėje.

Goda Giedraitytė

I

Jau ketvirtą kartą Klaipėdoje surengta atrankinė jaunųjų kūrėjų paroda šiemet išsiskyrė ir kiekybe, ir kokybe. Visų pirma pokyčius padiktavo naujas partnerių šalių susitarimas rengiant ekspoziciją neapsiriboti tik miesto menininkais, bet po miesto vėliava reprezentuoti visos šalies jaunuosius kūrėjus. Tad šiemet, priešingai nei ankstesniais metais, atrankinės parodos konkurse dalyvavo menininkai iš visos Lietuvos. Ši naujovė iš karto davė teigiamų rezultatų – paraiškas atsiuntė net 141 menininkas.

Tolimesnis vertinimas vyko net dviem etapais: pirmiausia iš gausaus paraiškų būrio komisija (sudaryta iš menotyrininkų Igno Kazakevičiaus ir šių eilučių autorės bei menininkų Vitos Gelūnienės, Petro Mazūro ir Neringos Bumblienės) atrinko 18 įdomiausių kūrinių, kurie ir buvo pristatyti parodoje „JEKlai(pė)da 2011“. Antrame etape iš šių 18 kandidatų buvo atrinkti 8 finalininkai, atstovausiantys Klaipėdai (Lietuvai) 2011/2013 metų JEK bienalėje.

Siekdami išlaikyti intrigą, palikime finalininkus pabaigai ir aptarkime visą atrankinę ekspoziciją. Juolab kad, palyginti su ankstesnėmis atrankomis, šių metų paroda buvo labai stipri – darbai ne tik pristatė paskutines meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir kt., bet kartu reprezentavo ir geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių šakų ar žanrų aktualizavimo kontekste: stiprus piešinys, subtili grafika, novatoriška keramika ir tekstilė.

II

Pagal žanrinį pasiskirstymą buvo užtikrinta įvairovė: parodoje pristatyti tapybos, grafikos, instaliacijos, videomeno, fotografijos, tekstilės bei keramikos darbai. Tiesos dėlei reikėtų pabrėžti, jog šis skirstymas labai paviršutiniškas, nes dauguma darbų gerokai peržengę savo srities rėmus ir siūlantys novatorišką žanro interpretaciją arba sujungiantys kelis meno žanrus į vieną ansamblinį eksperimentą, bet tuo tik dar įdomesni.

Vienas tokių, savo ekspresija ir emocija, ko gero, labiau priskirtinas socialiniam tinklalapiui nei konkrečiai tradicinei meno šakai, – Vitos Pečialiūnės kūrinys „Pollutio“, kurį sudaro buvę vienos VDA auditorijos stalviršiai, dekoruoti tušinukų ir pieštukų grafikos kūriniais. Meno proceso, paraštės meno ar visuomenės saviraiškos liudininkais tapę stalviršiai parodos aplinkoje įgyja naują – meno kūrinio – vertę ir iliustruoja visiems taip gerai žinomą ŠMC sieną puošiančią frazę „Visi mes menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Įdomiausia, kad eksponuojami kūriniai nebaigtiniai, todėl parodos lankytojai kviečiami papildyti stalviršius savo kūrybos pėdsakais. Procesas tęsiasi…

Žiūrovo įtraukties idėja skleidžiasi ir Manto Kesylio kūrinyje „Paspausk bičiuliui leteną“. Ant grindų gulinčio šunelio „gyvybė“ priklauso nuo lankytojo malonės. Nors kūrinys paveikus savo žaidybine forma, jam, deja, trūksta scenografinio išbaigtumo. Specifinė erdvė ar net elgetaujančiojo „pririšimas“ būtų suteikę kūriniui reikalingo emocinio krūvio. Deja…

Paveikumo pritrūko ir Tomo Daukšos tapybos, videomeno bei garso sintezei „Ritmas ir vibracija“. Visų pirma kūrinys neįtikina konceptualia siekiamybe išryškinti maksimaliai supaprastinto pušyno vaizdo ritmą bei vibraciją. Tai neatsispindi nei vizualioje formoje, nei pavadinime. Šiuo atveju video- galėjo tapti tuo tapybą ir garsą surišančiu elementu, tačiau jaunasis kūrėjas nepanaudojo šios media priemonės siūlomų galimybių. Antra vertus, kūriniui neišvengiamai reikalinga savarankiška erdvė – aplinkinių kūrinių buvimas sukuria papildomą vizualinį „triukšmą“ ir dar labiau mažina poveikį žiūrovui. Panaši situacija ir su Monikos Dirsytės „kvadratėlių kambariu“. Pastanga pritaikyti šį kūrinį transportavimui, deja, nepasiteisino: jis prarado tiek savo pirminę įtaigą, tiek ir emocionalumą.

III

Kūrinio medžiagiškumo kontekste išsiskyrė Dariaus Šidlausko instaliacija „Pelenai“ ir Renatos Vinckevičiūtės darbas „Tarybos narys“. Abu autoriai atsigręžė į dar Arte povera judėjimo ir Josepho Beyuso kūrybinius eksperimentus su skurdžiomis medžiagomis ir sukūrė asociatyviai prasmingus kūrinius. Kūdikio lovytėje įguldytas pelenų blokas reflektuoja gerai žinomą biblijinę tiesą, kad dulke gimęs – dulke ir virsi, o iš švitrinio popieriaus sukurptas „Tarybos nario“ kostiumas – mūsų kasdienio gyvenimo ir santykio su valdžia parodija.

Socialinę (šiuo atveju – lygių galimybių) problematiką narsto ir Algirdas bei Remigijus Gataveckai bei Renata Tamošiūnaitė. Tik, jei pastaroji autorė videodarbo („Kai buitis užk***sa“) ir/ar fetišizuotų buities objektų ekspozicijos padedama analizuoja moters vaidmenį visuomenėje, gvildena lyčių stereotipus bei įvaizdžius patriarchalinėje sistemoje, tai brolių Gataveckų kūrinyje („Dokumentas du“) įkūnijama vaikų globos namų patirtis, dažnai, pasak pačių autorių, išgyvenama kaip „stovėjimas“ tose pačiose pėdose. Puikūs realistine maniera atlikti brolių visos figūros autoportretai eksponuoti kartu su ant audinio įspaustomis „bendromis“ prakaito pėdomis.

Tapybos sekcijoje išryškėjo kelios tendencijos: grafinės (plakatinės) ar komiksų įkvėptos tapybos kūrinius pristatė Konstantinas Gaitanži („Dead Rock Star“) ir Jolanta Kyzikaitė („Miško muziejus“), spalvos estetikos (baltas baltame) ir jau buvusių ekspozicijų pertapymo (arba tapybos tapyboje) analizę – Eglė Karpavičiūtė („Nutapytos Luc Tuymans ir Gerhard Richter ekspozicijos“), o Rodionas Petrovas (beje, vienintelis klaipėdietis šioje atrankinėje parodoje) – superrealizmo (hyperrealizmo) jėgą ir vartotojiškos visuomenės šaržą „Rebranding. WC Public“. Fotografiškai tikslus atvaizdo įkūnijimas pastarajam autoriui tampa galimybe atkreipti dėmesį į asociatyvią siužeto prasmę – dažnai tikrovėje neįmanomą arba absurdišką situaciją. Apie absurdišką, bet net taikos metu neišvengiamą karo padėtį, atliepdama geriausius šiuolaikinės grafikos aspektus – technikos meistriškumą, piešinio estetiką ir socialiai aktyvų naratyvą – prabilo ir Greta Grendaitė cikle „Karo taktikos“.

IV

Galimybė adaptuoti tradicines meno šakas, gyvuojančias tūkstant-mečius, šiuolaikinės visuomenės poreikiams ir sampratai puikiai pristatyta tekstilininkų Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir Kazimiero Inčirausko bei keramikės Ievos Bertašiūtės-Grosbaha kūriniuose. Pastaroji autorė videoprojekcijos („Molis“) padedama keramiką pristatė tarsi iš vidaus, t.y. vizualizavo molio galimybes keistis, santykiaujant su kita chemine medžiaga – aliejumi, mielėmis ir pan. Šios transformacijos dėka (molis burbuliuoja, šnypščia, kyla ir krinta, verda) autorė atkreipia dėmesį ir į paties keramikos meno daugialypiškumą.

Inovatyviai siūloma pažvelgti taip pat į taikomosios tekstilės perspektyvas. S.Inčirauskaitės kūrinys „Rožėm klotas kelias“ – tai kryžiuku siuvinėtais rožių žiedais dekoruoti automobilio kėbulai. Tiesmuka vaizdingo posakio apie gyvenimo sėkmę interpretacija šiuo atveju turi priešingą tikslą – ji liudija apie pakelėse stūksančius gėlių vainikus ir kelyje tykančius pavojus. Jos brolis K.Inčirauskas tekstilei taip pat įkvepia naują dvasią („O jūs, vaikai, taip darykit…“), tradicinius lietuvių liaudies raštus įpindamas į virtualų kompiuterinio žaidimo foną. Gaila tik, kad autorius nepristatė baigtinio kūrinio, kaip žadėjo. Todėl ekspozicijoje nematėme tais pačiais raštais dekoruoto megztinio ir negalėjome pasidžiaugti ne tik formaliu, bet ir konceptualiu darbo turiniu.

Retrospektyvus žvilgsnis į praeitį ir atminties išsaugojimo svarba analizuojama ir Linos Albrikienės dviejų dalių videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (IV)“. Derindama šiandienos ir archyvinius Lazdynų mikrorajono vaizdinius, autorė (at)kūrė menamos praeities paveikslus. Trapią žmogaus egzistenciją ir kūno bei sielos santykį kvestionuoja fotomenininkė Kristina Sereikaitė serijoje „Nekaltybė“. Estetiškai subtiliose fotografijose žmogaus ir gamtos ryšį išryškina vandens stichijos galia.

V

Kaip jau minėjau pradžioje, kiekybės faktorių parodoje papildė kokybė, pasireiškusi tiek turinio, tiek meistrystės (arba technikos) aspektais.

Visi atrinktieji autoriai – itin saviti ir įdomūs menininkai, paroda – solidi, todėl atrinkti pačius pačiausius buvo labai sunku. Bet juk nė vienas detektyvas nesibaigia, kol neatskleidžiami kaltininkai, tad po ilgų komisijos narių diskusijų atstovauti Klaipėdai (Lietuvai) bienalėje buvo patikėta S.Inčirauskaitei-Kriaunevičienei, G.Grendaitei, R.Petrovui, A. ir R.Gataveckams, D.Šidlauskui, L.Albrikienei, I.Bertašiūtei-Grosbaha ir R.Vinckevičiūtei.

Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad kūrybinio mobilumo projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrado savo poziciją kultūrinio Europos žemėlapio maršrutuose. Dalyvių paraiškų gausa liudija ne tik apie jaunųjų kūrėjų susidomėjimą ir norą dalyvauti tarptautinio lygio projektuose, bet ir apie faktą, kad Lietuvoje auga stipri ir savita menininkų karta. Norisi tikėtis, kad jie ir toliau savo kūrybą pristatinės po Lietuvos vėliava.

Atstovaus Lietuvai

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė („Rožėm klotas kelias“).

G.Grendaitė („Karo taktikos“).

R.Petrovas („Rebranding. WC Public“).

A. ir R.Gataveckai („Dokumentas du“).

D.Šidlauskas („Pelenai“).

L.Albrikienė („Vilnius iš mano vaikystės archyvų“).

I.Bertašiūtė-Grosbaha („Molis“).

R.Vinckevičiūtė („Tarybos narys“).

„Jaunieji Europos kūrėjai“ / JEK

Tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto (Prancūzija).

Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais.

Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 8 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves.

Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada Europoje buvo pristatyti 29 klaipėdiečiai menininkai.

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Goda Giedraitytė

Prieš dvejus metus Klaipėdos publikai prisistatęs su Irako vaikų portretų serija „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“ ir iškart įvertintas kaip perspektyvus tapytojas, personalinėje parodoje „Spalvoti sapnai“ Rolandas Marčius pasuko nauju – kūrybinio eksperimento – keliu, kurį galėtume apibūdinti scenos menams būdingu terminu „work in progress“.

Vienija mėlyna spalva

Naujausi, jau Lietuvoje sukurti tapybos darbai, ir vėl buvo eksponuojami Baroti galerijoje, tik šįkart vieningą ekspozicijos paklotę keičia siužetinių linijų įvairovė, vienijama galbūt vien mėlynos spalvos sodrumo.

Čia ir iki maksimumo išdidinti gamtos elementai (orchidėjų žiedai, paukščio sparnai), ir vandens motyvai (plaukikas, irkluotojai, jūra), ir rentgeno efektai, ir jau pažįstamas kūrybinis braižas portretų serijoje.

Stipriausiai R.Marčiaus tapytojo talentas atsiskleidžia pastarųjų dviejų grupių darbuose. Gal todėl, kad joms abiem būdingas siekis kuo giliau pažvelgti į žmogaus vidų, tik vienu atveju (portretas) – į sielos gelmes, o kitu (rentgenas) – į fiziologinę mūsų būtį.

Geras portretistas

Kaip geras portretistas R.Marčius atsiskleidė jau pirmojoje parodoje ir autoportretų cikle, eksponuotame netradicinėje parduotuvių vitrinų erdvėje. Intriguoja pats autoriaus požiūris į portretą.

Tai nėra tiksli portretuojamojo fotofiksacija ar interpretacinis vaizdinys, nes menininkas nesiekia įamžinti asmens atvaizdo. R.Marčiaus tapomas veidas yra tarsi siužetinis elementas, net savarankiškas personažas, aktyviai veikiantis drobės paviršiuje: tapytojas jį vaizduoja netikėčiausiais rakursais, paskandina plaukų garbanose, spaudinėja, krapšto, per jį atskleidžia karo skausmą ar kitus išgyvenimus.

Šią portreto pajautos liniją autorius tęsia ir naujausioje parodoje. Grafiškas piešinio braižas, spalvinė monochromija, „skanūs“ dažų nubėgimai, atektoniška kompozicija tampa priemonėmis byloti apie asmens kasdienybę, buitį, jausmus. Vienintelis priekaištas (arba pasiūlymas) – portretams trūksta didesnio formato. Manyčiau, jog suteikus atvaizdui didesnį, net sąmoningai nepriimtiną mastelį, jis darytų gerokai didesnį emocinį poveikį žiūrovui. Nepaisant to, inovatyvi klasikinio tapybos žanro adaptacija R.Marčiui akivaizdžiai sekasi.

Rentgeno estetika

Kaip ir visiškai nauja tendencija – į tapybą perkelti chirurgiškai apnuoginančią rentgeno estetiką.

Kūnas šiuo atveju menininkui įdomus ne dėl savo išorinio grožio, taip garbinto klasikinių epochų kūrėjų, bet dėl anatominio, fiziologinio vidinės ertmės tikroviškumo. Ekspresyvu, atvira, gilu ir emociškai paveiku. Galima drąsiai teigti, jog ši tema – tikras atradimas, todėl siūlyčiau autoriui kuriam laikui ties juo apsistoti. Nors parodoje buvo vos pora šia stilistika atliktų darbų, galima tik žavėtis, kaip meniškai subtiliai R.Marčius žvelgia gilyn, po žmogaus oda. Sugebama išlaikyti takoskyrą tarp anatominio realizmo ir tapybinio malonumo, spalviškai sodriai sultingo kūno vidaus nuogumo.

Akivaizdu, kad autoriaus pasirinktas parodos – kaip eksperimentinės įvairovės – formatas šiuo atveju pasiteisino, išryškindamas geriausias R.Marčiaus tapybos puses: stiprią piešinio liniją, gilią kolorito pajautą bei siužetų, narstančių žmogiškosios prigimties (tiek dvasinės, tiek fizinės) verpetus, naratyvą. Prie visų šių dėmenų pridėjus formato kriterijų, tikiu, netrukus sulauksime dar vienos R.Marčiaus ekspozicinės formulės „Under my skin“.

Vizitinė kortelė

Rolandas Marčius gimė ir užaugo Klaipėdoje.

1993 m. baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją.

1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV.

Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio (JAV) galerijose.

2008 m. po ilgų užsienyje praleistų metų Baroti galerijoje Klaipėdoje surengė savo pirmąją parodą Lietuvoje „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“, kurioje eksponavo Irako kare nukentėjusių vaikų portretus.