Rytoj pražys „Šermukšnis“

Trumpai

Rytoj pražys „Šermukšnis“

Tris pirmąsias liepos dienas Klaipėdos senamiestyje, aikštėje prie „Meridiano“ ir aplinkui, šurmuliuos XVI tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ su paantrašte „baroque“, organizuojamas Žvejų rūmų ir jų Pilies teatro. Į jį atvyks trupės iš užsienio – Portugalijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Kirgizijos. Estijos ir Lietuvos choreografai pristatys šiuolaikinio šokio kompozicijas, vilniečiai aktoriai vaidins ir dainuos, žiūrovus vilios uostamiesčio teatrų pasirodymai, gatvės paradai, turgus ir visokie teatriniai pramanai prie Danės.

Gvildens C.Miłoszo idėjas

Į Nidą liepos 9–17 d. sugrįš tarptautinis Thomo Manno menų festivalis, rengiamas jau 15-ąjį kartą. Naują trejų metų teminį ciklą, skirtą Nobelio literatūros premijos laureatams, pradedanti intelektualiosios kultūros šventė šiemet gvildens vieno jų – rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo (jo knygos „Gimtoji Europa“ pavadinimas tapo šių metų festivalio epigrafu) idėjas. Programoje – 8 koncertai ir Osvaldo Balakausko kūrinio „Čiurlionio metai“ premjera, trys kino naktys ant Urbo kalno, susitikimai su Vokietijos ir Lenkijos rašytojais.

Jūros šventėje – piratai

Liepos 27–31 dienomis Klaipėda visus kviečia jau į 52-ąją Jūros šventę. Joje šiemet bus akcentuoti piratiški motyvai. Šventės šūkis: „Atrask savo lobį!“. Norintieji patekti į siautulingas renginių zonas bus „apiplėšti piratų“ – turės paaukoti jiems po centą, už kurį gaus renginio žemėlapį su programa. Prie burlaivio „Meridianas“ įsikurs „Piratų šalis“, Kruizinių laivų terminalas virs klestinčiu senoviniu uostu, Tiltų ir Turgaus gatvių sankryža – „Piratų tvirtove“. Žadama, kad koncertai vyks ne tik prie Danės, bet ir pačioje upėje, ant plaustų.

Muzikinis rugpjūtis pajūryje

Klaipėdos muzikinio teatro XIV tarptautinis festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje”, su moto „Bravo, maestro!“ vyksiantis liepos 27 – rugpjūčio 28 d., bus skirtas italų muzikai. Jis pakvies į G.Puccini’o operų „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjeras, naują šokio spektaklį „Meilės uostas“, kompozitoriaus A.Remesos jubiliejinį vakarą, klasikinės ir populiariosios muzikos koncertus. Juose pasirodys garsūs Lietuvos muzikai, laukiama atlikėjų iš Italijos ir JAV. Festivalio renginiai pasieks ir Palangą, Kretingą, Kuršių neriją, Šilutę.

Auksas ir nuodėguliuose žiba…

Auksas ir nuodėguliuose žiba…

 

Kristina Jokubavičienė

…Ir ne tik auksas – sidabras, perlai, topazai, granatai, ametistai, rubinai, safyrai bei briliantai… Ir visokie radolitai, špineliai, tanzanitai, jolitai, titanas taip pat. Vido Bizausko jubiliejinė paroda – juvelyrikos ir metalo plastikos „Tantum Quantum“ Baroti galerijoje jau besibaigianti, bet dar galima suspėti pasimėgauti tauriųjų metalų ir brangiųjų akmenų netikėta kaimynyste su medžio nuodėguliais, tapusiais ekstravagantišku ekspoziciniu fonu originaliems papuošalams.

Pritamsintoje, prabanga alsuojančioje parodos atmosferoje kaip kokie neprašyti grubūs prašalaičiai įsitaisė ir trys šviestuvai, sumontuoti iš kažkada irgi labai nepigios valstiečiams geležies padargų likučių. Tokie pusiau tikri, pusiau žaisliniai ready-made suteikė parodai bravūriškumo, identiško garsiųjų ūsų efektui.

Kuria regalijas

Birželio 11-ąją 50-ąjį gimtadienį šventęs grafikas ir juvelyras V.Bizauskas jau du dešimtmečius gyvena ir kuria Klaipėdoje. Gana svarią jo kūrybos dalį sudaro valdžios regalijos.

Su jų komponavimo specifika susidūrė dar studijų Talino taikomosios dailės institute metais, diplominiam darbui pasirinkęs Vilniaus universiteto rektoriaus koljė temą. Ir nors ši pirmoji regalija nebuvo panaudota pagal paskirtį, įgyta patirtis paskatino dailininką vėliau dalyvauti konkursuose savivaldos, aukštųjų mokyklų rektorių valdžios ženklams kurti. Sukurtų objektų sąrašas gana įspūdingas: Šiaulių miesto garbės piliečio medalis, Šiaulių miesto mero ir Šiaulių universiteto rektoriaus koljė, Klaipėdos mero koljė. Dailininkas dalyvavo ir naujame Klaipėdos savivaldybės paskelbtame konkurse papildomoms savivaldos regalijoms – miesto mero ir tarybos nario, miesto garbės piliečio skiriamiesiems ženkleliams sukurti.

Kuriant regalijas, kurios tradiciškai susijusios su istorija ir yra daugiau ar mažiau apibrėžtos heraldikos taisyklių, erdvės fantazijai lieka nedaug, bet net ir griežtų rėmų ribojamas autorius sugeba suteikti joms subtilaus autentiškumo.

Ne mažiau atsakomybės pareikalavo ir dar vieno svarbaus Klaipėdai atributo – žiedų kultūros magistrams, kurie yra renesansinio žiedo, rasto piliavietėje, tikslios kopijos, gaminimas. V.Bizauskas sukūrė ir pirmuosius Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimus „Jūros žvaigždė“.

Gera – parduota?

Nuolat dalyvaujantis grupinėse parodose, individualių parodų menininkas yra surengęs palyginti nedaug, ši berods – septintoji. Ir tai visai suprantama, juvelyrika yra brangi sritis, parengti parodą, kurioje visi darbai būtų nauji, dar nerodyti, reikia ne tik laiko, bet ir lėšų. Juvelyrai dažnai cituoja Georgo Krausso posakį: „Gera juvelyrika yra parduota juvelyrika“. Šiuo aspektu parodos eksponatų „gerumas“ paaiškės jai pasibaigus. Turėtų būti „gera“.

Parodoje eksponuojami 22 juvelyriniai dirbiniai, komplektai ar pavieniai papuošalai – žiedai, apyrankės, auskarai, pakabučiai, sagės ir sąsagos – stilinga, kiek primiršta vyriško įvaizdžio dalis.

Viename dirbinyje dažnai komponuojamos kelios medžiagos: auksas, sidabras, titanas, akmenys, emalis, panaudojami blizgėjimo, matiškumo, spalvingumo efektai. Tai meniški, originalūs kūriniai, kuriuose klasikos parafrazės darniai įsilieja į modernios ir radikalumo nestokojančios galutinės papuošalo formos visumą.

Ar juvelyras yra laisvesnis grynosios juvelyrikos, papuošalų srityje? Ar gali kurdamas meną (dažnose polemikose apie juvelyriką meno aspektas neigiamas, juvelyrika traktuojama kaip papuošalų ar aksesuarų, kurių vertę nusako panaudotos medžiagos bei atlikimo technika, gamyba, amatas) nepaisyti statuso, komercijos, nešiojimo funkcijos? Ar įmanoma suderinti šiuos prieštaringus dalykus? Pasitelkę parodos pavadinimą, galėtume sakyti – tiek, kiek. Autorius atsilaiko šiandieninei provokatyviai tendencijai jungti papuošaluose brangias ir pigias, vienadienes medžiagas. Panaudotų medžiagų vertės ir atlikimo technikos požiūriu jo papuošalai sudėtingi, aukščiausios amato prabos. Amato valdymas atveria ir kūrybines galimybes, suponuoja vieno ar kito papuošalo lengvo įgyvendinimo regimybę.

Estetika ir technika

Kas patrauklu V.Bizausko papuošaluose? Pirmiausia estetinė ir techninė harmonija. Pastaroji ne mažiau svarbi, ir tai jau už amato rėmų išeinantys papuošalo dialogo su kūnu (ausis, kaklas, pirštas, riešas), vizualumo niuansai. Harmonija, aiškumu pasižymi ir papuošalų forma, juos sudarančių elementų visuma.

Iš grafikos darbų žinome V.Bizauską esant puikų piešėją, tikslios ir paslankios linijos, dažnai užsibaigiančios netikėtu minties posūkiu, meistrą. Jo juvelyrikos pagrindas yra aiškus ir logiškas konstruktas, gerai apgalvota kompozicinė visuma. Pradinės formos, iš kurių modeliuojamas papuošalas, paprastos – apskritimas, ovalas, kvadratas. Jomis varijuojant, kuriamos subtilios asociacijos ir su gamtos motyvais. Kitos raiškos priemonės tą racionalią struktūrą kiek neutralizuoja, tačiau negriauna.

Darbų visuma artima minimalistinės juvelyrikos tendencijai, tačiau ypatingas papuošalų spalvingumas suteikia gaivališkos, netikėtos energijos, ekspresijos. Jei tiesa, kad niekas taip neatskleidžia mūsų minčių ir emocijų, kaip nešiojami papuošalai, iš parodos „Tantum Quantum“ pasirinktieji, manau, bylotų apie gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę ir atvirumą pasauliui.

Vyno monologai

Vyno monologai

 

Ignas Kazakevičius

Dvi savaites iki birželio 2-osios uostamiesčio Baroti galerijoje veikė klaipėdiečio dailininko Ryčio Martinionio kūrinių paroda „In vino veritas“, skirta autoriaus 50-mečiui. Jubiliejinėje ekspozicijoje pristatyti naujausi autoriaus darbai bei keli iš ankstesniojo laikotarpio – paveikslai ir objektai, reprezentuojantys netrumpą menininko kūrybos kelią.

Maitinama laikmečio vaisių

R.Martinionio „In vino veritas“ byloja apie tikslingą eklektinio vaizdo kūrimą tiek paveiksluose, tiek objektuose. Pastarieji nukėlė mus į neilgą, šio dešimtmečio pradžios retrospektyvą.

Apžvelgdamas dailės reiškinius, mėgstu paklaidžioti menininko kūrybos užkaboriais, apsilankyti dirbtuvėse, iš kurių ką tik iškeliavo paveikslai, užlįsti už meno kritikų bei pačių dailininkų susikurtų „širmų“… Todėl neversiu archyvų ir neanalizuosiu praeito amžiaus dešimtmečio aktualijų, dailininko kūrybinių pokyčių. Juolab kad pastarieji – minimalūs.

…Ochra išbluko, o balta spalva tapo pilkesnė, mėlyna – plokštesnė. Spalviniai akcentai, atrodo, naudojami taupiai. Tačiau akivaizdi balto akrilo priemaiša kitose spalvose. Balkšvumu praturtintas koloritas pradėjo panašėti į kosmetinį sluoksnį, kuriuo autorius padabino į brandų amžių įžengusios savo tapybos žandus.

Menininko tapyba yra maitinama laikmečio vaisių – karai, katastrofos, dvasinis chaosas, politinis „bardakas“, istorinių asmenybių įvaizdžiai…

Paroda, nors ir jubiliejinė, neužtušuoja autoriaus poreikio identifikuotis ir būti identifikuojamam, susikurti ir konceptualiai užpatentuoti savo spalvą, vidinį koloritą.

Alogiškos improvizacijos

Paveikslai – minčių graužtukai, vaišių stalo rinkiniai. Jų alogiškos improvizacijos – iš, regis, elementarių, tačiau tik dailininko vaizduotėje materialių medžiagų: dvasinio plastiko, apčiulptų logikos kaulų ir lengvai pritaikomų, modeliuojamų muliažų, manekenų detalių.

Jei perdėliotume fragmentus vietomis, kompozicijos taptų itin mobilios. Jas būtų galima grupuoti į daugiau ar mažiau komunikuojančias grupes. O dabar jos ramios, svyruojančios aplink savo ašį, it tampriausių atominių jungčių valdomos. Siužetų daiktai ir veikėjai atrodo sukurti patys iš savęs ir egzistuoja patys sau, patys džiaugiasi savo eklektiškos „aprangos“ fragmentais.

Ar siurrealizmas R.Martinionio paveiksluose atsitiktinis?

Bet kokiu atveju, tapyba – nuolatinės improvizacijos būsenoje.

Improvizacija – tai laukimas.

Menininko originalumas slypi sugebėjime išlaukti, reikiamu momentu pasirinkti reikiamą atskaitos tašką. Pasirinkti iš daugumos ore pakibusių, pabirusių po kojomis, prikaltų danguje, kažkieno nusviestų, nepanaudotų minčių.

Improvizacija kuria naują kalbą, kuri egzistuoja, nesvarbu, tikime mes ja ar ne.

Kitą vertus, jos vertę nustato pats autorius. Ir ji yra pateikiama vertinti iš konstantiško autorinio nuotolio.

Tapyba „kalba“ gana atviru „tekstu“, kuomet sužaidžiama postmodernistine leksika, kai koncentruojamasi į asociacijas, kada rėžiama tiesiogiai literatūriškai, tačiau atvirai.

Su metalo prieskoniu

Vaizduojamus objektus pavadinčiau intraobjektais, primenančiais menininko kūrinių antrąją pusę, o gal dirbtuvės grindis su įsigėrusiomis dažų dėmėmis, išbarstytais teptukais, plaktukais ir mentelėmis…

Taip, jie asociatyvūs, abstrakčiai asociatyvūs, paliekantys mus už jaukios buitinės suvokimo ribos.

Asociacijas su grublėtu praeities laiku menininkas kuria murkšlinai oranžine spalva, suteikiančia metalo prieskonį tiek faktūrose, tiek diagonalėse ir kreivėse, tiek burnoje…

Dailininko objektai išsiskiria įvairialypių struktūrų derme, ironija ir grotesku, o sykiu atsieta nuo realybės siužetine ir potekstine lyrika.

Konstruktyvi plastika juose orientuota į vizualinį asketiškumą (šiukštu, ne minimalizmą). Surinkti, blizgantys, matiniai, aprūdiję, suskeldėję ar tik ką ready made paviršiai neleidžia pasiduoti, mėgautis struktūros elementais.

R.Martinionio paveikslai primena subjektyvius idėjų rinkinius, uždarytus hermetiškame akvariume. Jos susilieja į organiškas geometrines formas. Jei atmesime simbolizmą ir siurrealizmą, regėsime tik schematiškus daugianarius, narstinius.

Pabaigai išskirčiau autoriaus sugebėjimą komunikuoti su humanizuota erdve, su šia nelanksčia, kaprizinga ir kintančia aplinka. Tai sugestijuoja įvairesnę – drastiškesnę, ekspresyvesnę – plastinę kalbą.

Koncertai, privertę paprakaituoti ne tik Mozartą

Koncertai, privertę paprakaituoti ne tik Mozartą

Birželio 10-ąją Klaipėdos koncertų salėje (KKS) įvyko ketvirtasis ambicingo ciklo „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui“ koncertas. Pasak solisto, pasaulio muzikos kritikų dažnai „apsėstuoju“ vadinamo, kvapą gniaužiančius muzikinius spektaklius rengiančio pianisto virtuozo Alexanderio Paley (JAV), to nedaro niekas ir niekur – nei Europoje, nei pasaulyje.

Laima Sugintienė

Užtektų penkeriems metams

Publika su pamėgtu, savo klausytoją pajūryje jau turinčiu, net gatvėje atpažįstamu muziku susitiko po keturių mėnesių. Juos – kaip visuomet – solistas praleido itin intensyviai koncertuodamas, o į Klaipėdą atvyko po koncerto San Franciske.

Šįkart beveik neįmanoma suminėti, ką jis nuveikė per šį laikotarpį. Visada garsėjęs neįtikėtinu produktyvumu ir užmojais, šįsyk pranoko pats save; kaip sakė, „to normaliam pianistui užtektų penkeriems metams“. Ir pradėjo vardyti: Čaikovskis, Metneris, Rachmaninovas, Šostakovičius, Bachas, Debussy ir t.t. Ne pavieniui – viskas ciklais, opusais, tomais ar rinkiniais… Štai vien gastrolių geografija – nuo Novosibirsko iki Rio de Ženeiro. Kaip vasarį išvykdamas ir žadėjo, dalyvavo konkurso Moldavijoje žiuri, kur jo Paryžiaus privačios aukštosios muzikos mokyklos „La Scola cantorum“ studentas moldavas laimėjo 4-ąją vietą. Nepaprastai tuo džiaugiasi, nes tai tik antras toks svarus jo gimtosios šalies atlikėjo laimėjimas po 25 metų, kai laureatu tapo jis pats. Ir pasidžiaugė, kad kartu su M.Rubackyte dalyvaus vertinimo komisijos darbe Lione (Prancūzija). Beje, atskleidė sulaukęs patrauklaus pasiūlymo dėstytojauti Lietuvoje, tad svarstąs galimybę dar glaudžiau susieti savo veiklą su mūsų kraštu. O Kišiniove, pianisto gimtajame mieste, įvyko pirmasis jo vardo festivalis. Tik prieš nepilną mėnesį (gegužės 10–15 d.) žavioje Prancūzijos vietoje Moulin d’Andé jau 20-ąjį kartą vyko „Alexanderio Paley ir draugų festivalis“. Jame dalyvavo Pei-Wen Chen – atlikėjo žmona, kurios muzikavimo Klaipėdoje klausėmės vasarį, ir dar aštuoni atlikėjai. Drauge jie atliko kamerinę bei vokalinę muziką, pvz.: pastatė Rimsky-Korsakovo operą „Mocartas ir Saljeris“, atlikdami ją fortepijonu, ir t.t.

Žinovams ir ne žinovams

Ketvirtajame ciklo koncerte skambėjo brandžiojo W.A.Mozarto kūrybos periodo šedevrai (Nr. 15, B dur, K. 450, Nr. 17 G dur, K. 453, Nr. 18 B- dur, K. 456 ir Nr. 19 F dur, K. 459), visi parašyti 1784 m.

Tai metai, kai kompozitoriui vis dar sekėsi, jis buvo kupinas energijos ir idėjų, jam sukako 28-eri. Tai itin intensyvios ir produktyvios veiklos laikotarpis: tais metais jis parašė net šešis koncertus fortepijonui. Kaip apie juos sakė pats kompozitorius, „kai kur satisfakciją gaus tik žinovai, bet ir ne žinovai taip pat liks patenkinti“. Kelis iš jų genialus klasikas kūrė pats sau, norėdamas pasirodyti kaip atlikėjas virtuozas. Jo, kaip klavesininko, lyderiavimo tuo metu niekas negalėjo nurungti. Jis buvo populiariausias ir mėgstamiausias Vienos muzikantas. Jo dienotvarkė buvo labai įtempta: koncertuodavo beveik kas vakarą, o kartais pasirodydavo ir du kartus per dieną, dalyvaudavo viešuose koncertuose (juos imta rengti abonementų principu), aristokratų salonuose, varžydavosi su pasaulinėmis įžymybėmis. Tų metų vasarį Mozartas pradėjo sudarinėti teminį savo kūrinių katalogą (tai jis darė iki pat mirties), mat iki tol jo popieriuose, kaip visada, buvo didžiulė painiava, todėl tai atrodė vienintelis būdas geriau organizuoti darbą.

Įvyko daug svarbių pokyčių muziko asmeniniame gyvenime: gimė antrasis vaikas Karlas Thomas, kuris pergyveno visą šeimą ir daug nuveikė įamžinant žymiojo tėvo atminimą; kompozitorius buvo įšventintas į „mokinius“ – pirmą hierarchinį lygį Vienos masonų ložėje. Tai metai, kai Mozartas rimtai susirgo – jį ištiko rimčiausias priepuolis, turėjęs įtakos ankstyvai mirčiai. Šiame kontekste parašyti kūriniai ir sudarė ketvirtojo ciklo koncerto programą.

„Grokite pagal muziką“

Koncerte, perfrazuojant Mozartą, atlikėjams – Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytam pučiamųjų grupe, ir solistui – teko gerokai paprakaituoti. O svečias, kaip jau įprasta, pasirodė ne tik solisto, bet ir dirigento amplua.

Pradedant 15-uoju koncertu, susiduriame su svarbiais, ypatingais pokyčiais šio žanro formos, o kartu ir instrumentuotės traktavime: Mozartas galutinai atsisakė tradicinės koncerto formos. O tai diktuoja ir naujus instrumentuotės principus. Kompozitorius rašė, kad be pučiamųjų (juos vadino orkestro „užpakaliu“) čia jau neįmanoma apsieiti (prisiminkime, kad ciklo pradžioje ir mūsų atlikėjai griežė be pučiamųjų). Šis komponavimo bei instrumentuotės principas – solisto ir pučiamųjų replikos, dialogai, apskritai koncertų dialogiškumas – tapo individualiu Mozarto prekiniu ženklu. Dar vienas atliktų koncertų formos ypatumas – jau gana išvystyta pirmoji (orkestro) ekspozicija, todėl šiuose koncertuose ypač padidėja orkestro vaidmuo.

Vadinamuosius „didžiuosius“ (būtent dėl naujo orkestro vaidmens) koncertus kompozitorius rašė sau ir nedideliam žinovų ratui.

Reikia tiesiai pasakyti: atlikėjai iššūkį atlaikė. Nors kiek trikdė nuovargio (ar tik?) ženklai orkestrantų veiduose, kelios ne itin reikšmingos smulkmenos, rezultatas buvo puikus. Dar ir dar kartą žavėjausi, kaip atlikėjai, ypač grojantys pučiamaisiais, sugebėjo muzikuoti tarsi vienas, kai solistas, sudėtingėjant kūriniams, vis mažiau dėmesio galėjo skirti dirigavimui (nebent orkestro ekspozicijose, intermedijose). Akivaizdu, kad jiems beliko įsiklausyti į svečio raginimą: „Grokite pagal muziką“. Antra vertus, neįtikėtinai atrodė ir tie epizodai, kai, grodamas virtuoziškiausius pasažus, pianistas dar sugebėdavo ir parodyti kai kuriuos įstojimus… „Dirigavo“ akimis, galva, visu kūnu, kvėpavimu…

Iš kitos pusės, iššūkis – ne vien sudėtingesni kūriniai. Iššūkis – ir pats visiškai neprognozuojamas, visas taisykles laužantis solistas. Apie jo chuliganiškus tempus jau rašiau, o šįsyk prisidėjo dar ir tiesiog fantastiškos – visos Mozarto – solisto kadencijos. Vienas Dievas težino, kaip VISI kartu sugrojo baigiamuosius akordus (na, ne visada, paskutinio koncerto finale jau neužteko jėgų). Ir nepaisant visų pianisto interpretacijos savitumų – kartais labai kontroversiškų (apie tai kartą kalbėta, bet priminsiu: švelnios, neakcentuotos garso pradžios, skambesio lakumas, derminio reljefo išryškinimas, beveik ties išnykimo riba piano, lėtesnės nei įprastai antrosios koncertų dalys ir kt.) – tame, matyt, ir slypi šio atlikėjo žavesys. Publika myli šį chuliganą.

Nuo subtilumo iki agresyvumo

Prie jų priskirčiau 15-ojo koncerto neįtikėtinus solisto pasažus kadencijose, itin subtilų piano Andante variacijose, puikų „užpakalį“ (čia apie pučiamuosius) finale ir efektingą tutti.

Sol – mažoriniame koncerte žavėjo nuostabios sekvencijos su pučiamaisiais (štai jis, minėtas dialogiškumas), iš polifonizuotos faktūros „išnyrančios“ „pašto rago“ intonacijos (Egidijus Stanelis, Indrė Krikščiūnaitė – valtornos), aido efektas, o styginiai skambėjo itin lengvai ir skaidriai. Neįtikėtina solisto energija prieš kadenciją, moduliacijų girliandos joje, faktūrų žaismas. Antroji dalis – didžiulis bravo nuolatinei koncertų puošmenai obojininkui Linui Šalnai – viena įstabiausių viso ciklo vietų. Susimąstymo oazė. Puikios finalinės variacijos su pabrėžtinai ryškia charakteristika: nuo žaismingai išdykėliškų iki maršinių bei dramatiškų, tiesiog Beethoveno pranašų.

Po pertraukos nuskambėjo 18-asis ir 19-asis koncertai. Adrenalino dar daugiau. Netgi, sakyčiau, agresyvumo. Gal todėl, kad šie kūriniai dėl savo maršinio pirmųjų dalių charakterio priskiriami vadinamiesiems militaristiniams koncertams. Pasirodė gruboka. O perliukas – styginių fugato 19-ojo, „karūnavimo“, koncerto Allegro assai dalyje ir tiesiog nereali kadencija. Efektingai pabaigai gal kokių trijų taktų ir pritrūko…

Vėlgi, kaip jau ne kartą pabrėžiau, žymus aukščiausio lygio pūtikų indėlis. Jie vėl ir vėl džiugino švariu intonavimu, stilingu grojimu, garso kultūra. Tai Rimantas Giedraitis (fleita), obojininkai L.Šalna ir Jonas Pastauka (nuostabus pastarųjų ansamblis – tikras katarsis), E.Stanelis, I.Krikščiūnaitė (valtornos), Kęstutis Taujanskas, Arūnas Zujus (fagotai).

Patenkinti (bent jau neabejingi, buvo ir pasipiktinusių) liko ne tik žinovai.

Kitą dieną, kaip ir pernai birželį, atlikėjai vyko į Pažaislio festivalį, o mūsų dar laukia trys ciklo koncertai. Kitas susitikimas – spalio mėnesį.

„Erasmus“ mainų programa – galimybė pažinti

„Erasmus“ mainų programa – galimybė pažinti

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje koncertavo viešnios iš Lenkijos – Katarzyna Suska (mecosopranas) ir Olga Wowkotrub (fortepijonas). Abi muzikantės į Lietuvą atvyko per „Erasmus“ mainų programą, kurioje dalyvauja ir Klaipėdos universitetas.

Rūta Vildžiūnienė

Proga praplėsti akiratį

„Erasmus“ mainų programa jungia daugiau nei 450 aukštojo mokslo institucijų iš daugelio Europos šalių.

Šios programos dėka studentams ir dėstytojams yra suteikiamos galimybės išvykti į svetimas šalis pasisemti žinių ir praplėsti savo akiratį. Už „Erasmus“ programos plėtrą, strategiją ir finansavimą yra tiesiogiai atsakinga Europos Komisija.

Visai neseniai iš Graikijoje vykusios konferencijos „Eracon – 2011“ grįžo Klaipėdos universiteto (KU) Tarptautinių ryšių skyriaus atstovai E.Prūsaitė ir T.Kniukšta, kurie yra „Erasmus“ programos koordinatoriai.

Nuo 2005-ųjų konferencijos rengiamos kasmet vis kitoje valstybėje. Tradicinė šio forumo dalis – mugė, kurios metu kiekviena aukštoji mokykla turi galimybę prisistatyti plačiausiai auditorijai.

KU yra pasirašęs daugiau kaip 150 sutarčių su įvairiomis institucijomis. Mainų programos dėka studentai ir universiteto darbuotojai gali rinktis, į kurią šalį ar aukštąją mokyklą jiems naudinga vykti ir semtis įvairiausios patirties.

Tikimasi, kad po konferencijos Graikijoje „Erasmus“ sutarčių bus pasirašyta su dar keliomis naujomis valstybėmis partnerėmis.

Sulaukė viešnių iš Lenkijos

Tokių kultūrinių mainų ir bendradarbiavimo pavyzdžiu balandį tapo viešnių iš Lenkijos – K.Suskos ir O.Wowkotrub koncertas.

Atlikėjos dirba pedagoginį darbą J.Dlugoszo akademijos Muzikos institute Čenstachovoje. Balandžio 12-ąją K.Suska vedė meistriškumo kursus KU Dainavimo katedros studentams. Tai buvo puiki proga patirti ir palyginti skirtingų mokyklų – Lietuvos ir Lenkijos – mokymo metodų specifiką.

Kita viešnių vizito dalimi tapo koncertas, kuriame skambėjo įdomi skirtingų epochų ir stilistikos kūrinių programa. Koncertą vedusi Dainavimo katedros vedėja prof. Valentina Vadoklienė anksčiau „Erasmus“ mainų programos dėka lankėsi Čenstachovos Muzikos institute, kur susipažino su atlikėjomis, pakvietė jas atvykti į Klaipėdą. Profesorė pristatė įspūdingas atlikėjų kūrybines biografijas.

Pianistė O.Wowkotrub gimė ir studijavo Ukrainoje. Būdama vienuolikos pirmą kartą koncertavo su simfoniniu orkestru. Nuo 1993 m. ji gyvena ir dirba Čenstachovoje. Daug koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė. Jos repertuare skamba J.S.Bacho, F.Chopino, S.Rachmaninovo opusai. Nuo 1995 m. O.Wowkotrub dirba pedagoginį darbą Čenstachovos muzikos institute, koncertuoja Lenkijoje ir užsienyje.

K.Suska yra baigusi ne tik Krokuvos muzikos akademiją, bet turi ir filologės diplomą (studijavo Jogailos universitete). Dainininkės kūrybinė biografija nepaprastai turtinga. Tik keli faktai: ji yra išleidusi 11 kompaktinių plokštelių, įvairiuose Lenkijos, taip pat Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos operos teatruose yra dainavusi žymiausias operų partijas – G.Bizet Carmen (op. „Carmen“), G.Puccini’o Madam Butterfly (op. „Madam Butterfly“), G.Rossini’o Rosina (op. „Sevilijos kirpėjas“) ir kitas. Dainininkė atlieka solo partijas stambios formos kūriniuose – oratorijose, kantatose. K.Suskos repertuare skamba įvairiausių epochų, taip pat ir šiuolaikinių kompozitorių muzika. Parengti soliniai rečitaliai, su kuriais koncertuota įvairiuose Europos miestuose. Atlikėja yra pelniusi ne vieną premiją bei apdovanojimą. Nuo 2004 m. solistė dalijasi savo ilgamete patirtimi su studentais ne tik Čenstachovos, bet ir kitose Lenkijos aukštosiose mokyklose. Štai tokio kalibro dainininkė koncertavo KU koncertų salėje.

Artisčių dueto parengta programa suteikė progą pasiklausyti G.B.Pergolesi’o, A.Caldaros, G.Paisiello, S.Rachmaninovo kūrinių. Įdomiausia ir vertingiausia dalis buvo lenkų kompozitorių – S.Moniuszko’s ir K.Szymanowski’o dainos. Specifiniai artikuliacijos, kalbos niuansai, taip pat solistės emocijų ir temperamento amplitudė leido pajusti savitus interpretacijos bruožus. Ypač žavėjo šiltas ir minkštas dainininkės tembras, vakarietiškos dainavimo mokyklos bruožai, lengvumas ir artistiškumas.

Šis koncertas vainikavo viešnių vizitą Klaipėdoje. Jis buvo skirtas mūsų Dainavimo katedros 20-mečiui.

Pabuvojo įvairiose šalyse

„Erasmus“ programa, jos metu rengiami meistriškumo kursai leidžia pasimokyti, pasirodyti, taip pat žadina norą pažinti, palyginti savo ir kaimyninių šalių studijų lygį, mokymo metodų įvairovę.

Tokiu būdu mezgami ne tik dalykiniai, meniniai, kūrybiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Jie pasižymi nuoširdumu bei abipusiu pasitikėjimu ir neturi nieko bendra su kartais nevykusiomis politinėmis peripetijomis. Tai puiki galimybė ugdyti savitarpio supratimo bei draugystės principus.

Per šį projektą KU Menų fakulteto dėstytojai yra aplankę ir pristatę Lietuvą ne tik Lenkijoje, bet įvairiose kitose šalyse – Italijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Čekijoje… Atlikėjai paprastai parengia rečitalį, koncertuoja, veda meistriškumo kursus. Muzikologai skaito paskaitas tos šalies studentams ir dėstytojams. Dažnai svečiai yra kviečiami stebėti paskaitas.

Ne vienoje šalyje per „Erasmus“ programą lankęsis ir su pasisekimu koncertavęs KU Menų fakulteto dekanas prof. Vytautas Tetenskas pastebėjo, kad jo birbynės instrumentas visus stebina ir žavi savo netikėtomis techninėmis galimybėmis, virtuoziškumu ir liaudiška specifika.

Visai neseniai iš Norvegijos grįžusios prof. dr. Danutė Petrauskaitė ir doc. Jūratė Karosaitė pasakojo, kaip abi buvo pakviestos dalyvauti įdomiame improvizacijai skirtame seminare. Improvizuotojai buvo visiškai svetimi, netikėtai susirinkę ir vienas kito nepažįstantys žmonės. Tačiau čia ir dabar pagrotas momentinis avangardinis kūrinys suskambėjo kaip gerai apgalvota ir visai vykusi kompozicija. Tokio spontaniško žanro gerbėjai siekia atgaivinti prarastas, o kažkada buvusias labai gyvas ir madingas panašaus muzikavimo tradicijas. Norvegijoje doc. J.Karosaitė sugrojo solinį rečitalį.

Per šį mainų projektą įvairiose šalyse taip pat pabuvojo, pasirodė bei pasisėmė patirties docentė Irena Pečiūrienė ir prof. V.Tetenskas (Turkija, Čekija, Slovakija, Lenkija, Estija), Judita Kiaulakytė (Turkija), straipsnio autorė (Lenkija) ir kiti KU Menų fakulteto dėstytojai.

Kaimynus sužavėjo sutartinės

Kiekvienas iš vykstančiųjų siūlo savo programą, kurią abi pusės – ir kviečiančioji, ir atvykstančioji – suderina. Asmenine patirtimi pasiremdama, turėčiau prisipažinti, kad kiekvieną kartą yra ne tik šiek tiek neramu, bet ir smalsu prisistatyti, papasakoti ir bandyti atskleisti „svetimai“ (nelietuviškai) auditorijai savo šalies autentišką muziką, etnografinių regionų specifiką ir unikalumą.

Lenkijoje, Čenstachovos muzikos institute, gegužės 10–12 d. teko skaityti tris paskaitas: „Penkių Lietuvos regionų folkloras“, „Folkloras ir šiuolaikinė lietuvių muzika (plačiau pakomentuotos ir išklausytos dvi XX a. antrojoje pusėje sukurtos oratorijos: E. Balsio „Nelieskite mėlyno gaublio“ ir B. Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“)“ bei „Lietuvių ir lenkų liaudies dainų ryšiai“.

Ypač didelio susidomėjimo susilaukė pademonstruotos aukštaičių sutartinės, kurias UNESCO ne be reikalo įtraukė į saugomų nematerialaus paveldo objektų sąrašą. Gyvai padainuotos įvairių Lietuvos regionų bei žanrų dainos taip pat buvo palydėtos didžiulės nuostabos ir susižavėjimo dėl specifinės dainavimo manieros, archajiško skambėjimo ir ryškios vidinės jėgos koncentracijos (diskusijas tekdavo tęsti po paskaitų).

Visada malonu dainuoti smalsiems ir jautriems klausytojams, o tokių netrūko šių susitikimų metu. Institutui padovanotos kompaktinės plokštelės – tai ne tik mandagumo gestas, bet ir viltis stiprinti bendradarbiavimą, tikintis susilaukti studentų dėmesio. Juos pateikta medžiaga galėtų paskatinti rimtesnėms lyginamosioms ir kitokioms studijoms.

„Erasmus“ mainų programa – puiki galimybė keliauti, pažinti, bendrauti ir megzti naudingus bendrakultūrinius ryšius.

Iš „Olimpo Musicale“ – su laurais

Iš „Olimpo Musicale“ – su laurais

 

 

 

Iš trečiojo tarptautinio jaunųjų muzikantų konkurso „Olimpo Musicale“, birželio 1–5 dienomis vykusio Prienuose, klaipėdiečiai grįžo su laurais.

Multiinstrumentinis konkursas

„Olimpo Musicale“ šiemet dalyvavo 144 solistai ir 31 ansamblis – net 254 jaunieji muzikantai iš įvairių užsienio šalių – Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Slovėnijos ir Lietuvos. Konkursantus parengė 162 mokytojai, solistams talkininkavo 32 koncertmeisteriai.

Konkurso dalyvius vertino tarptautinė skirtingų specialybių žiuri, kuriai vadovavo prof. Eugenijus Ignatonis (fortepijonas) iš Lietuvos, komisijos darbe taip pat dalyvavo Markas Drobinsky’s (violončelė) iš Prancūzijos, Mirco Patarini’s (akordeonas) iš Italijos, Dzmitry Stelmakhas (liaudies instrumentai) iš Baltarusijos ir Aleksandras Vanjaginas (trimitas) iš Latvijos.

„Olimpo Musicale“ unikalus tuo, kad tai multiinstrumentinis konkursas. Jaunieji muzikantai varžėsi grodami įvairiais muzikos instrumentais: nuo klasikinių – fortepijono, smuiko, violončelės, klarneto, lietuvių liaudies – kanklių, birbynės iki latviškų kuoklių ir baltarusiškų cimbolų. Dalyviai buvo vertinami penkiose pagal solistų amžių kategorijose, ansambliai – dviejose ir nebuvo skirstomi į instrumentines kategorijas.

Pirmajame „Olimpo Musicale“ konkurse, kuris vyko 2005-aisiais, agentūra „Factum“ užregistravo rekordą – daugiausia instrumentų konkurse. Tąkart jų buvo net 22. Toks rekordas buvo pakartotas ir antrajame „Olimpo Musicale“. Trečiajame konkurse šis rekordas buvo pagerintas – jaunieji muzikantai grojo net 24 instrumentais.

Mokiniai stiebiasi į mokytojus

Visi klaipėdiečiai, kurių buvo gausus būrys, iš „Olimpo Musicale“ konkurso šiemet grižo su apdovanojimais.

Pirmoji tuo pasidžiaugė Juozo Karoso muzikos mokyklos pedagogė pianistė Vaiva Purlytė: „Visi dalyvavusieji mūsų mokiniai buvo apdovanoti. Iš 13 dalyvių turime 6 laureatus ir 9 diplomantus. Du mokiniai dalyvavo dviejose kategorijose“.

Pedagogė pasakojo apie savo mokinę Anastasiją Miškevič, kuriai šiais metais šis tarptautinis konkursas buvo jau ketvirtas. Ir visuose ji iškovojo aukščiausias vietas. Kitai jos mokinei Emilijai Šukytei tai – jau šeštas laimėjimas. „Labai pagirtina, kad abi mergaitės konkursuose pasirodė su skirtingomis programomis, ir kiekviename konkurse buvo jaučiama ypatinga jų pažanga“, – džiaugėsi mokytoja. Ji pabrėžė, kad Emilija konkursuose dalyvavo ne tik kaip solistė, bet ir ansamblio kategorijoje kartu su akordeonistu Vitalijumi Dobrovolskiu. Šis ansamblis susikūrė šiais metais ir jau pasirodė keturiuose respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, Klaipėdoje akordeonistų konkurse ansamblio kategorijoje tapo laureatu, respublikiniame konkurse „Vilnius 2011“ laimėjo pirmąją, tarptautiniame „Vilnius 2011“ – antrąją vietas, o „Olimpo Musicale“ – taip pat buvo antras.

Uždavė naujas programas

„Mūsų mokyklos kanklininkės irgi šauniai pasirodė konkurse Prienuose – laimėjo diplomus, bet įvertintos gana aukštais balais. Tai pirmasis jų konkursas šiais mokslo metais. Jaunajai mūsų pianistei Airinai Bespamiatnovai šis konkursas – pirmasis šiais mokslo metais, o Gabijai Gudžiūnaitei – antrasis, abiejuose ji laimėjo diplomus, – pasakojo V.Purlytė. – O aš keliems savo mokiniams jau uždaviau naujas programas artėjančiam B.Dvariono konkursui, kuriam visuomet ruošiasi visos muzikos, meno mokyklos ir konservatorijos. Tai vienas svarbiausių mūsų šalyje pianistų konkursų, kurių iškovotos pergalės yra itin svarbios jaunųjų pianistų muzikinėje biografijoje“.

Pati V.Purlytė vasarą surengs nemažai solinių koncertų, taip pat su dainininke Giedre Zeicaite ir aktore Virginija Kochanskyte planuoja įrašyti K.Oginskio romansų kompaktinį diską. O rudenį ji koncertuos Klaipėdos salėse su prof. K.Grybausko kvartetu. „Tad vasarą atostogų ilgų nenusimato. Teks nemažai laiko skirti įvairioms repeticijoms“, – reziumavo pianistė.

„Durų“ inf.

 

Tarptautinio konkurso „Olimpo Musicale 2011“ nugalėtojai

Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla

Pianistai:

Liwei Sun – I vieta / mokytoja Tamara Žagarienė

Salomėja Galdikaitė – III vieta / mokytoja Edita Ambrozaitienė

Roberta Balčiūtė – III vieta / mokytoja Jelena Brun

Ugnė Lamsaitytė – diplomas / mokytoja T.Žagarienė

Lina Kuzminskaitė – diplomas / mokytoja Edita Šapolaitė

Greta Giedraitė – diplomas / mokytoja Lina Mikalauskienė

Juozo Karoso muzikos mokykla

Pianistai:

Emilija Šukytė – I vieta /mokytoja V.Purlytė

Anastasija Miškevič – II vieta / mokytoja V.Purlytė

Jokūbas Žvaliauskas – III vieta / mokytoja Irina Skirsgilienė

Airina Bespamiatnova – III vieta / mokytoja Olga Parfeniuk

Kristupas Klimkaitis – diplomas / mokytoja I.Skirsgilienė

Gabija Gudžiūnaitė – diplomas / mokytoja Virginija Dubinskienė

Kanklininkė Agnietė Gedrimaitė – diplomas /mokytoja Julija Sasnauskienė, koncertmeisterė Jelena Karpuk

Akordeonistas Vitalijus Dobrovolskis – diplomas / mokytojas Robertas Užgalis

Ansambliai:

E.Šukytė (fortepijonas) ir V.Dobrovolskis (akordeonas) – II vieta / mokytojai V.Purlytė ir R.Užgalis

Živilė Lukošiūtė (kanklės) ir Marta Globytė (fortepijonas) – diplomas / mokytojos J.Sasnauskienė ir V.Dubinskienė

Kotryna Domarkaitė, Gabrielė Grigaitė ir Brigita Mažeikytė (kanklės) – diplomas / mokytoja Virginija Babaliauskienė

Eduardo Balsio menų gimnazija

Smuikininkai:

Vilija Bogušaitė – II vieta / mokytoja Kristina Kupšienė, koncertmeisterė Liliana Petreikienė

Juozas Macijauskas – diplomas / mokytoja Nijolė Ovsiukienė, koncert-meisterė Miglė Mosėnienė

Elvyra Kveckytė – diplomas / mokytoja K.Kupšienė, koncertmeisterė L.Petreikienė

Kornelija Kupšytė – diplomas / mokytojas Mindaugas Bačkus, koncertmeisterė Eglė Pavilanskienė

Kurs atminimo ženklą

Kurs atminimo ženklą

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius paskelbė konkursą, skirtą žymių šio krašto lietuvių kultūros ir politinių veikėjų Erdmono Simonaičio (1888–1969) ir Jokūbo Stiklioriaus (1871–1942) atminimo įamžinimui. Norima sukurti atminimo ženklą, kuris bus pritvirtintas prie namo Klaipėdoje, kur jie gyveno.

Klaipėdos miesto Šaulių g. 31 namas ženklina dviejų garsių Klaipėdos krašto kultūros žmonių likimus. Iki 1936-ųjų pastatas priklausė Mažosios Lietuvos politiniam ir visuomenės veikėjui, 1924–1926 m. – Šilutės apskrities, o 1930–1937 m. – Klaipėdos apskrities viršininkui, 1934– 1936 m. – Klaipėdos miesto vyriausiajam burmistrui E.Simonaičiui. Nuo 1938-ųjų jame gyveno mokytojas, kariškis, lietuviškų laikraščių leidėjas ir draugijų (viena iš jų – „Aukuras“) steigėjas, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, vienas iš Klaipėdos konservatorijos įkūrėjų J.Stikliorius.

Šie garbūs vyrai Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos labui dirbo labai sudėtingu laikotarpiu – 1918–1939 m., jų darbai turėjo įtakos istorijos tėkmei, tačiau iki šiol buvo nepelnytai pamiršti.

Remiantis Jono Tatorio istoriniais tyrimų, atliktų 1994-aisiais, išvadomis, „namas Šaulių g. 31 – J.Zembrickio g. 20 pastatytas 1923–1929 m. Pirmasis žinomas savininkas – E.Simonaitis. Jis maždaug 1936 m. valdą pardavė vaistininkui Benjaminui Widokleriui, o 1938-ųjų pabaigoje iš jo valdą nupirko J.Stikliorius. Pastatas priskirtinas „tėvynės stiliui“, jis įdomios architektūros, saugotinas ir restauruotinas. Savininkai J.Stikliorius ir E.Simonaitis yra žymūs šio krašto lietuvių kultūros ir politiniai veikėjai, kovoję dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, aktyviai dalyvavę lietuviškų organizacijų veikloje. Todėl siūloma namą paženklinti memorialine lenta“.

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui pritarus, LDS Klaipėdos skyrius ėmėsi organizuoti konkursą, skirtą šių dviejų asmenybių atminimo įamžinimui. Teikti jam paraiškas bei sužinoti sąlygas galima LDS Klaipėdos skyriuje – Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10, tel. 410 401. Paraiškų laukiama iki 2011 m. rugsėjo 18 d.

„Durų“ inf.

Dalyvauja Venecijos bienalėje

MENO LEIDINYS Nr. 6 (192)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Dalyvauja Venecijos bienalėje

Birželio 2-ąją startavusioje 54-ojoje Venecijos bienalėje – ir Klaipėdos bei Telšių menininkų kūriniai.

Venecijos bienalė – viena garsiausių šiuolaikinio meno parodų pasaulyje. Galimybę šiemet joje atstovauti Lietuvai laimėjęs Dariaus Mikšio projektas bienalės žiuri įvertintas specialiu diplomu „už konceptualiai elegantišką ir ambicingai vaisingą savo šalies meno istorijos pristatymą“.

Lietuvos paviljone antrąją bienalės dieną atidaryta D.Mikšio instaliacija – performansas „Už baltos užuolaidos“ yra 173 menininkų, 1992–2010 m. gavusių valstybės stipendijas, darbų pristatymas. Tarp autorių – ir telšiškiai metalo plastikos kūrėjai Vytautas Mockaitis (1958–2011) bei Romualdas Inčirauskas, tekstilininkė Zita Inčirauskienė, klaipėdiečiai tapytojai Linas Julijonas Jankus, Irma Leščinskaitė, Juozas Vosylius, fotomenininkas Remigijus Treigys. Įdomu, kad visų, atsidūrusių „Už baltos užuolaidos“, darbai pristatomi neįprastu būdu – lankytojai juos dominančius kūrinius turi užsisakyti iš katalogo ir luktelėti, kol jie bus atnešti ir parodyti. Projekto autoriaus žodžiais, tai bandymas parodyti simbolinę šiuolaikinės valstybės kuruojamą parodą, ją paverčiant tikra ekspozicija, nacionaliniu archyvu. O kolekcijoje pristatomiems menininkams balta užuolaida galėtų būti idealios ekspozicinės erdvės, neturinčios jokio nepageidaujamo konteksto, metafora.

Kas dvejus metus rengiama Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. 54-ojo meno festivalio tema – „ILLUMInations“ (liet. apšvietimas). Šis žodis nurodo šiuolaikinio meno užduotį – šviesti visuomenę, kartu simbolizuoja vieną iš meno formų.

Venecijos bienalė, kaip jau įprasta, vyks beveik pusę metų, iki lapkričio pabaigos.

Klaipėdiečių instaliacija – Švedijos šiaurėje

Švedijoje birželio 22-ąją prasidėjo tarptautinė Lulėjos meno bienalė (LAB 11) – šiauriausia bienalė Europoje. Joje dalyvauja ir trys menininkės iš Lietuvos.

Mūsų šaliai atstovauja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro deleguotos menininkės Bronė Neverdauskienė ir Monika Žaltauskaitė Grašienė bei Vilniuje gyvenanti grafikė Viktorija Rumiancevaitė.

B.Neverdauskienė ir M.Žal-tauskaitė-Grašienė tarptautinėje Lulėjos meno bienalėje pristatė projektą „Total Equality“. Instaliacija eksponuojama Lulėjos meno centre.

Renginio dalyviai savo kūrinius rodo dviejose Lulėjos miesto erdvėse – Kultūros rūmuose ir Norboteno apskrities muziejuje. Pristatomi 25 meno projektai, sukurti Švedijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos, Olandijos, Airijos, Lietuvos, Graikijos, Egipto, Libano, Kamerūno, JAV, Brazilijos, Singapūro ir Tailando menininkų.

Tarptautinė Lulėjos meno bienalė tęsis iki rugsėjo.

Briuselyje – Lietuvos vaizdo paveldas

Nuo birželio 23-iosios Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje patalpose Briuselyje eksponuojama fotoparoda „Lietuvos vaizdo paveldas“, kurioje pristatomi ir dviejų Klaipėdos fotomenininkų – Dariaus Vaičekausko ir Gyčio Skudžinsko darbai.

Fotografijų sukūrimo laikas platus – nuo 1966 iki 2009 metų, vieta – visa Lietuva. Fiksuojami nebūtinai visuotinės svarbos objektai ar vietovės, tai gali būti tik tą akimirką fotografuojančiojo akį pakerėjęs šviesos blyksnis, atspindžiai vandenyje, keisti debesys, rūkai ar tiesiog horizonto linija. Vienos fotografijos itin romantiškos, kitos – minimalistinės ar net skrupulingai racionalios, tačiau visos sukelia estetinius išgyvenimus. Vaizdo paveldas kartu yra ir minties paveldas, paveldas tos akimirkos, kuri svarbi fotografuojančiajam.

Šioje parodoje susitinka kelios fotografų kartos: XX a. 7-ojo, 8-ojo bei 9-ojo dešimtmečių ir XXI a. pradžios kūrėjai. Pirmajai grupei priklauso Lietuvos fotografijos klasikai A.Macijauskas, A.Sutkus, R.Rakauskas ir A.Miežanskas. Šiems fotografams artimesnis tradicinis peizažas, etnografija ar reportažas, tik R.Rakauskas šįkart pasirodo ne su jam būdingais romantiškais siužetais, o kur kas modernesniais darbais. Su vyresniąja karta viduriniąją, kuriai atstovauja G.Trimakas ir V.Balčytis, jungia J.Kazlauskas, R.Juškelis ir R.Požerskis. R.Juškelis išgarsėjo formos ir spalvos ieškojimais, J.Kazlauskas, daugiausia fotografavęs „Šiaurės kelią“, lietuvių tremties vietas, po Nepriklausomybės atkūrimo atsigręžė į savo kraštą, tautos istoriją ir jos stiprybės simbolius. R.Požerskiui, kaip ir V.Balčyčiui, svarbus miestelių žmogus su savo kasdienine veikla bei jį supančia tradicine aplinka, o G.Trimakas kartu su jaunosios kartos atstovais D.Vaičekausku ir G.Skudžinsku domisi ne tiek fotografuojamu objektu, kiek pačiu fotografavimo fenomenu. Jų sukurti darbai formalesni, lakoniškesni – autoriams svarbu ne fiksuojamas įvykius, o pats vaizdas.

Paroda sudaryta iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2010. Lietuvos vaizdo paveldas“ (sudarytojas Algimantas Aleksandravičius) atrinktų fotografijų.

D.Andriulionio tapyba pristatyta vilniečiams

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje birželio 22-ąją duris atvėrė klaipėdiečio dailininko Dano Andriulionio personalinė tapybos paroda „Aspektas“.

„Tikrai nesitikėjau per vernisažą sutikti tiek daug kolegų, draugų, sulaukti tokio vilniečių susidomėjimo. Džiugu, kad mano kūrybą pristatė senas bičiulis – Nacionalines premijos laureatas Rimantas Dichavičius“, – dalijosi įspūdžiais autorius, su glėbiu gėlių grįžęs iš sostinės.

Anot dailininko, tai gi tik jo 60-mečio retrospektyvos preliudija, jubiliejų jis žada švęsti lapkričio 25-ąją atidarydamas savo paveikslų parodą Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

O parodoje Vilniuje iki liepos 24-osios eksponuojama jo 12 drobių. Tai pastarųjų penkerių metų D.Andriulionio paveikslų rinkinys, sudarytas iš įvairaus formato darbų. Vis dėlto dominuoja naujausi kūriniai iš „Šventosios žemės“ ciklo, inspiruoto autoriaus kelionės į Jeruzalę.

Neseniai dailininkas grįžo iš plenero Kintuose, liepos pradžioje ruošiasi į Austriją. „Paeskizuoti į Alpes – toks mano tikslas. Rūpi ne ekskursijos, o į kalnus pasižiūrėti, pamąstyti, pamedituoti, papaišyti“, – kalbėjo D.Andriulionis.

Vyks į Lietuvos galerijų mugę

Klaipėdos galerininkai ruošiasi į Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, liepos 13–17 dienomis vyksiančią Lietuvos galerijų mugę.

Klaipėdos menui ir menininkams joje atstovaus net trys parodų organizatoriai iš uostamiesčio.

Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerija“ mugėje pristatys tapytojo Virginijaus Viningo kūrybą. Autoriaus žodžiais, tai bus jo naujasis „Boksininkų“ ciklas ir keli dar dažais kvepiantys paveikslai su džiazmenų atvaizdais iš „Improvizos“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras į sostinę ruošiasi su nauja fotografo ir dizainerio Gyčio Skudžinsko fotoinstaliacija iš garsiosios jo serijos „Traces“. Tai bus jau 12-oji šios serijos paroda. „Visos fotografijos – naujos, dar niekur nerodytos, todėl darbo gana daug“, – prisipažino autorius.

Uostamiesčio Baroti galerija irgi į Lietuvos galerijų mugę vyks ne tik pasižiūrėti. Ir ji turi ką parodyti. „Pristatysim Remigijaus Treigio fotografijas, – atskleidė galerijos direktorė Andželika Baroti. – Ruošdami ekspoziciją sumanėme, kad jų aplinkoje intriguojančiai atrodys vilniečio Dano Aleksos skulptūra iš pernai vasarą mūsų surengto plenero ir pa-rodos po atviru dangumi Klaipėdos Mažvydo alėjoje. Taigi bus ir ji.“ R.Treigys sakė, kad šiuosyk jis parodys Vilniuje dar nebuvusį savo fotografijų ciklą „7-oji gatvė“, klaipėdiečiams jau matytą Baroti galerijoje.

Parengė Rita Bočiulytė

„Generation P“: mistinė Rusijos realybė kultinės knygos ekranizacijoje

„Generation P“: mistinė Rusijos realybė kultinės knygos ekranizacijoje

Krizės krečiamas rusų kinas žiūrovams pateikė netikėtai malonią staigmeną – Viktoro Pelevino kultinės knygos „Generation P“ ekranizaciją.

Aivaras Dočkus

Šviesa tunelio gale

Rusijos kinas šiuo metu išgyvena siaubingą krizę. Filmai kepami pašėlusiu tempu beveik kaip Holivude. Aktoriai dirba 24 valandas per parą, studijos dūzgia, scenaristai niekada nemiega. Režisieriai dalija interviu į kairę ir į dešinę, girdamiesi būsimais šedevrais. Valstybės fondai finansuoja valdžiai patinkančius projektus. Laimingiausi ten kino kritikai, kiekvieną savo šalies kūrėjų juostą talentingai sumalantys į miltus. Tiesą sakant, rusų kritikams žodingumu neprilygsta net išraiškingiausi JAV filmų vertintojai. Tačiau paskutiniuoju metu Rusijos rašeivų tekstuose jau jaučiama neviltis. Kritiškas pasitenkinimas eiliniu „pravalu“ virsta piktoka pagieža.

Visagalio Nikitos Michalkovo nebebijoma, dabar jis – pajuokos objektas. Karikatūriškas, kaip ir visas rusų kinas. Ar gali tikėtis permainų, kai įtakingų dėdžių komisija nusprendžia, jog Rusija „Oskarų“ lenktynėms pristatys labai jau vidutinišką dramą (užtat su gigantomanišku „Sibiro kirpėjo“ užmoju) „Kraštas“?..

Vis dėlto pasirodė šviesa tunelio gale, filmas – orientyras, punktyrinė nukreipiamoji linija. Keisčiausia, jog kultinio rašytojo V.Pelevino kultinės knygos „Generation P“ ekranizacija sąlyginai rusiška.

Nepasidavė diktatui

Pirmieji signalai apie rašomą scenarijų pasiekė dar 2004-aisiais. Romanas tuo metu kaip tik buvo „ant bangos“.

Projekto ėmėsi scenaristas, prodiuseris, režisierius Viktoras Ginzburgas, paauglystėje kartu su tėvais emigravęs į Ameriką. Išgarsėjo jis muzikiniais vaizdo klipais žinomiems JAV dainininkams. Būtent Viktoras į plačius vakarietiškus vandenis išplukdė rusų roko grupę „Gorkij park“. Be to, jis susuko ne vieną reklaminį filmuką garsioms kompanijoms. Pokalbyje su rusų žurnalistais V.Ginzburgas išrėžė, jog visada jautė priešiškumą sovietiniam režimui. O meilę savo šaliai apibūdino negailestingai: „Myliu Rusiją dėl to, jog ji kvaila iki beprotybės“.

Filmavimas prasidėjo 2006-aisiais, tačiau darbai kelis kartus buvo nutraukti dėl režisieriaus nesutarimų su prodiuseriais. V.Ginzburgas nepasidavė diktatui. Jis rado genialią išeitį – „Generation P“ rėmėjais tapo kompanijos, kurių prekiniai ženklai minimi knygoje ir filme. O jų tikrai nemažai. Ir pavadinimai – skambūs.

Daug diskusijų kilo dėl pagrindinio aktoriaus pasirinkimo. Reklamos šulo Vavilono Tatarskio vaidmenyje – ne koks pripažintas Rusijos grandas, o iš abejotinos vertės veiksmo filmų pažįstamas Vladimiras Epifancevas. Pats kuriantis trumpojo metražo filmus aktorius ne sykį pašiurpino žiniasklaidą atviravimais apie rusų kino industrijoje vyraujantį „žemo lygio šlamštą“.

Talentingai sudėliota

Nenuostabu, jog Rusijos kino kūrėjų aukštuosiuose sluoksniuose į „Generation P“ gimimą buvo žiūrima su ironiška šypsena ir be jokio palaiminimo. Todėl filmavimas ir montažas su priverstinėmis pertraukomis užsitęsė iki pat šių metų pradžios.

Kuomet ekranizuojamas kultinis romanas, pirmieji klausimai – koks scenaristo ir režisieriaus santykis su kūriniu? Koks medžiagos ir interpretacijos santykis? Kaip režisierius supranta ir jaučia istorijos pulsą, ar teisingai renkasi aktorių komandą? Regis, V.Ginzburgas susigyveno su V.Pelevino pasauliu kaip Frankas Darabontas („Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Rūkas“) su Stepheno Kingo personažais ir istorijomis.

„Generation P“ neatrasite jokių revoliucijų, tiesiog viskas talentingai sudėliota „į lentynas“. Galbūt drąsesnių sprendimų pritrūksta, bet jų ne ypač ir reikia. Svarbiausia – istorija, epocha, veikėjai. Juodas „pelevinis“ humoras, niekur nenuslystantis į banalius pokštus. Tiksliai sudėlioti akcentai. Pagal nepriklausomo kino dėsnius.

Vavileno Tatarskio personažas įtikinamas – V.Epifancevas nekuria vaidybos zigzagų, jis „holivudiškai“ sugauna charakterio liniją ir laikosi jos nuo pirmųjų iki paskutiniųjų titrų. Ir nors antraplaniai personažai, kaip visuomet, bando nustelbti pagrindinį herojų efektingais minišou, žiūrovas išlieka ištikimas Vavilenui.

Teisinga kryptimi

Meistriškumą ir fantaziją režisierius V.Ginzburgas įjungia ten, kur to reikalauja siužetas, – reklaminiuose klipuose ir narkotinėse herojaus klajonėse.

Kompiuterinė grafika naudojama atsargiai. Ji tik praturtina pasakojimą, neleisdama atitrūkti nuo esmės. Aštriu sąmoju badantys V.Pelevino sukurti dialogai ir monologai sminga į dešimtuką. Prieš mus – rusiško reklamos verslo grožybės ir tuštuma. Vieni laužo galvą dėl šūkių, kiti – dėl valdžios ir pinigų. Užsakovus nušauna, o kūrėjai gyvena. Jeigu nesigilina, kas ir kodėl už kelias „niekalo“ minutes moka kosmines sumas. Dabar jie – penktoji valdžia. Vairuotoją gali paversti populiariausiu politiku. Liaudis tiki tuo, ką rodo šventoji dėžutė.

„Dabar nauja mada. Užsakovai specialiai prašo, kad pagamintume šlamštą. Nes nori, kad konkurentai matytų, kaip jie gali tuščiai taškyti pinigus“. Tokie vieno herojaus žodžiai geriausiai atspindi ir šiuolaikinį rusų kiną. „Generation P“ – netikėta išimtis. Režisierius nutvėrė knygos ritmą, ir, atrodo, jog filmavimo bei montažo metu suprato, kad eina teisinga kryptimi. Todėl juosta organiškai įgauna pagreitį. Ir prieš pabaigą visos upės susibėga į jūrą. Komedija. Tragedija. Filosofinė drama. Politinis trileris. Kas tik nori. O tiksliausiai – mistinė Rusijos realybė.

P.S. Filmui „Generation P“ sulaukus palankių vertinimų, V.Ginzburgas paskelbė, jog imsis ekranizuoti kitą V.Pelevino kūrinį – „Empire V“. Apie rusiškus vampyrus. Kažkam vėl smagiai klius.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Generation P“.

Šalis: Rusija.

Premjera: Lietuvoje – nežinoma, Rusijoje – 2011 m. balandžio 14 d.

Žanras: komiška drama.

Trukmė: 99 min.

Režisierius: Viktoras Ginzburgas.

Prodiuseriai: V.Ginzburgas, Gina Ginzburg, Aleksejus Riazancevas, Stanislavas Jeršovas.

Aktoriai: Vladimiras Epifancevas, Olegas Taktarovas, Renata Litvinova, Michailas Jefremovas, Andrejus Fominas, Sergejus Šnurovas, Vladimiras Menšovas.

Scenaristai: V.Ginzburgas, G.Ginzburg (pagal Viktoro Pelevino romaną).

Operatorius: Aleksejus Rodionovas.

Kompanijos: „Room“, „Rambler Media“, „Generation P“.

Siužetas: Apsukrus vyrukas Vavilenas Tatarskis netikėtai aptinka savyje išskirtinį talentą kurti pribloškiančius reklaminius šūkius. O metas šiam verslui pats parankiausias – žlunga Sovietų Sąjunga, užsienio kapitalui atsiveria vartai į milžinišką Rusijos rinką. Reklamos reikia visiems – ir galingoms kompanijoms iš Vakarų, ir vietiniams rusų banditams. V.Tatarskis skuba pasinaudoti savo didžiuoju gyvenimo šansu…

Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…

Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…

XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis birželio 3 ir 4 dienomis muzika užliejo uostamiesčio Teatro aikštę ir antrąja „Jaunąja džiazo banga“ nuvilnijo per Vasaros estradą. Liko glėbys neblėstančių prisiminimų ir kasmet stiprėjantis troškimas, kad tai sugrįžtų.

Aris Kateila

Klaipėdos pilies džiazas… Šis žodžių junginys kaskart sukelia malonų jaudulį. Prieš akis iškyla muzikos korifėjų veidai, kūno oda vėl prisimena drebulį… Ne nuo muzikos, bet nuo kiaurai prasiskverbiančio mano miesto vėjo ir šaltoko lietaus dušo. Kur jūs – žiūrovai, ploję pirmojo festivalio diksilendams, užsienio muzikantams penktajame, jau tarptautiniame, ir „kaifavę“ visuose kituose? Žinau, kad nemažai jūsų – žilstelėjusių, solidžiai pilvotų, su anūkais ant rankų – sutiksiu ir šiandien Teatro aikštėje. Žinau, kad minioje bus po Lietuvą išsibarsčiusių, bet Klaipėdoje gimusių ir į festivalį parbėgančių vaikų, kuriems džiazo sėkla krito į širdį kažkada dar Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Nesėdėsiu VIP paviljone, bet tai visai nesvarbu. Šiemet rengėjai pagaliau laimėjo loterijoje „Ar bus geras oras?“, tad pakylėtos nuotaikos „varau“ į Teatro aikštę pamaitinti sielą ir protą.

Visa tai yra gražu

XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis, ant pilnametystės slenksčio bestovintis, be jokios abejonės, žymiausias kultūrinis uostamiesčio renginys. Jis nebekelia diskusijų apie reikšmę ir prasmę viso mūsų krašto meninio gyvenimo kontekste. Billy Cobham, Randy Crawford, Maynard Ferguson, Toots Thielemans, Petras Vyšniauskas, Alex Wilson (vardijama pagal abėcėlę) – tai tik keletas muzikos banginių iš šimtų daugiau ar mažiau žinomų artistų, pagerbusių savo atvykimu Klaipėdos festivalį.

Šiemetinė afiša buvo ne ką mažiau intriguojanti. Į terminą „jazz“ čia gražiai susiliejo amerikietiškas bliuzas ir vengriškas folkloras, europietiškas funk/soul ir džiazrokas, 5-ojo dešimtmečio svingas ir šiuolaikinė klubinė muzika. Jaunosios lietuvaitės „Puppini sesės“ vs pripažintus islandus „Mezzoforte“. Ir visa tai yra gražu! (…kas pirmas tai pasakė?..).

O.Onabule žadėjo sugrįžti

Gal kam ir ne, bet man festivalio puošmena tapo Ola Onabule, Londone gimęs nigerietis, na, tiesiog superinio balso savininkas. Keturių oktavų (gal ir daugiau) balso diapazonas, operinės „trelės“, individualus, labai gaiviai skambantis soul-funk-afrojazz stilių mišinys, lyrizmas ir inteligencija – galima vardyti visus epitetus, ir visi jie tiks šiam vokalistui.

Nenuostabu, kad jau nuo pat savo karjeros pradžios (1994 m. – pirmas solinis kompaktinis diskas) jis giriamas muzikos kritikų abiejose vandenyno pusėse, talkina tokiems grandams kaip Dianne Reeves, Joe Zawinul, Natalie Cole ir kitiems.

Klaipėdos publikai jis padovanojo dainas iš savo naujausio septintojo albumo „Seven Shades, Darker“ ir kitus geriausius kūrinius (Ola yra visos savo atliekamos muzikos ir tekstų autorius).

Tenka pripažinti, kad gyvame koncerte dar labiau atsiskleidė šio dainininko talentas ir vokalo technikos virtuoziškumas, ko neišgirsi net studijiniuose O.Onabule įrašuose. Puikiai jam talkinę seksteto nariai taip pat pademonstravo aukšto lygio solinius sugebėjimus. Labai gražus artisto gestas – kartu su klavišininku Ugo Delmirani jis savo dalyvavimu pagerbė „Jaunąją džiazo bangą“ ir su tūkstantiniu vaikų choru traukė „My Cherie Amour“. Ola publikai žadėjo, kad sugrįš į Lietuvą…

Gerai, bet širdis nespurda

Didžioji dalis festivalio žiūrovų tarpusavio pokalbiuose bent jau turėjo pameluoti, kad puikiai žino islandų „Mezzoforte“. Net aš prieš tris dešimtmečius kultinėje (manau, čia tikrai tinka šis terminas) Klaipėdos studentų kavinėje „Laumė“ jau trypiau pagal jų muziką, skambančią iš juostinio magnetofono. Tuomet tai buvo tikra „šviežiena“ ir aktualija, beje, kaip ir ne vienas atlikėjas, vėliau viešėjęs Klaipėdoje ar Lietuvoje (Al Jarreau, „Earth, Wind & Fire“ projektas, Herbie Hancock, „Tower Of Power“).

Berods keturi muzikantai „Mezzoforte“ groja nuo pat grupės sukūrimo. Svečiai iš Islandijos pažėrė krūvą kompozicijų iš įvairiausių savo kūrybos periodų.

Ką ir sakyti – veteranai, aukštos klasės muzikantai, pripažinimo susilaukę visame pasaulyje… Tradicinio jazz-funk-fusion gerbėjams turėjo sukelti malonius prisiminimus apie jaunystę. Bet… klausytis truputį atsibodo. Protas įvertina, kad gerai, o širdis nespurda. Ir tiek.

Norėjosi dar ir dar

Nepagarbiai nepasakiau, kad Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidaryme trimitą garbingai pūtė olandas Michael Varekamp, o Kongas (atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas) kėlė vėliavą. M.Varekampas kartu su dar dviem trimitininkais ir vokalistais (Philip Harper ir Eef van Breen) bei ritmine trio grupe sudaro projektą „Trumpack“.

Visiškam diletantui juos galima drąsiai pristatyti kaip tikro tradicinio džiazo pavyzdį. Džiazo kritikai rašo, kad „Trumpack“ – tai L.Armstrongo jėga ir energija, Mileso Daviso šaltumas ir Cheto Bakerio lyrika. Sutinku 100 procentų. Sutiko ir visi, kas buvo Teatro aikštėje. Grupės „Trumpack“ programa buvo tikra geriausios muzikos dozė, kurios norisi dar ir dar.

V.Jacksonas – tikras šoumenas

Pakeliui iš Varšuvos į Lvovą Klaipėdos festivalyje „nusileido“ Vasti Jacksonas.

Amerikiečių gitaristas, vokalistas, prodiuseris, aktorius etc pas mus kažkodėl buvo pristatomas kaip Vestis (žr. Biography… pron. engl. Vast-Eye).

Turbūt neatsitiktinai festivalio rengėjai skyrė jam užbaigti pirmojo vakaro Teatro aikštėje koncertą. V.Jacksonas – tikras šoumenas, tai nesvetima daugumai afroamerikiečių artistų, ir dėl to nestebina. Charizmatiškas muzikantas akimirksniu surado kontaktą su žiūrovu.

Jis pateikė savotišką muzikinį artistinį stilistinį kokteilį – nuo autorinių bliuzų, soul-funk ritmų iki regio šlageriukų. Gal kiek keistokas miksas, kai lauki „something special“… Bet ilgo vakaro finalui visai tiko: publika pakrutėjo, pašūkavo, paplojo artistui ir sau. Be to, nedažnai Lietuvoje vieši aukšto lygio Naujojo Orleano bliuzo meistrai „nuo Misisipės krantų“.

Naujo amžiaus gūsis

Intriguojantis buvo antrojo vakaro finalas, nes klausantis trio „Tortured Soul“ įrašų atrodo, kad jie labiau tiktų didžiuliam moderniam klubui, o ne džiazo muzikos festivaliui. Tuo įsitikino klausęsi šios grupės prieš penkerius metus Kauno festivalyje.

Nuo pirmųjų muzikos taktų aikštę užplūdo gaivus naujo amžiaus naujos (gyvos!) muzikos gūsis. Trijų muzikantų energija įžiebė nenusakomą palaimos jausmą, kai norisi tik judėti į muzikos taktą ir džiaugtis vyksmu aplinkui.

Retokai būgnininkas yra dar ir pagrindinis vokalistas (John-Christian Urich). Užburiantis, dvasingas (anglai sako – soulful) balsas, bosinės gitaros ritmas (nenustygstantis vietoje Jason Kamelof) ir klavišininko (Ethan White) pirštų ekvilibristika – visas orkestras!

Septintojo dešimtmečio soul, funk ir šiuolaikinės šokių muzikos derinys liudija apie aukščiausios klasės atlikėjų muzikinę kultūrą, gilų jau klasikiniais tapusių stilių supratimą ir subtilų skonį. Ne veltui „Tortured Soul“ kūrinius remiksuoja žymiausi pasaulio didžėjai ir šią grupę kviečia prestižiškiausi muzikos festivaliai (taigi ir mūsiškis!).

Šauniai įsiliejo į programą

Kiek mažiau garsūs, labiau žinomi namie, bet taip pat šauniai festivalyje pagrojo vengrų „Kerekes Band“ ir čekų „Trim4“.

Vengrai drąsiai eksperimentuoja, panaudodami liaudiškos muzikos elementus, paskanindami kompozicijas citatomis iš roko klasikos.

Čekų kvartetas gimė iš kito jau iširusio kolektyvo „Acoustic Impact“ ir gyvuoja tik antrus metus. Jų muzika taip pat sintezuoja įvairiausius stilius.

Simpatijų nusipelno nuoširdus šių grupių muzikavimas, nevengiant humoro ir profesionalaus atsidavimo žiūrovui.

Taigi „Rytų bloko“ atstovai šauniai įsiliejo į festivalio programą.

Vaisius skiname šiandien

Beje, XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis prasidėjo gerokai anksčiau nei koncertai aikštėje.

Visą savaitę Friedricho pasaže skambėjo muzika. Ten džiazavo Lietuvos moksleiviai bei studentai, uostamiesčio muzikos grandai ir svečiai iš užsienio. Klaipėdos universitete vyko jaunųjų atlikėjų konkursas. Kam užteko jėgų, naktimis galėjo dalyvauti ir Jam Session viešbutyje „Amberton“.

„Jaunoji džiazo banga“ – tūkstantinis jaunimo choras padėjo paskutinį šventės akordą Vasaros estradoje. Reikėtų prirašyti ir išleisti visą žurnalo numerį, kad visa tai papasakotum…

Ne, tikrai nepamiršau, kad pirmąjį vakarą Teatro aikštėje pradėjo „Puppini sesės“. Merginų trio ir Co. stilingai pateikė angliško projekto lietuvišką atitikmenį.

Beveik visi jaunieji atlikėjai baigę ar tebesimoko Lietuvos muzikų kalvėse – Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Ir ne šiaip šio teksto antraštėje yra trys datos. Jos simbolizuoja tris įvykius: Estrados katedros (dabar – Džiazo muzikos katedra) Klaipėdoje įkūrimą, pirmąjį ir 17-ąjį Pilies džiazo festivalius. Nuo 1977 m. galima atsekti lyg ir genealoginį medį, nuo kurio šakų vaisius skiname šiandien. Simboliškai Klaipėdos pilies džiazo festivalis sujungia pasodinusius šį medį, jų mokinius ar net mokinių mokinius. Jų vardus ir pavardes mes puikiai žinome, kai kuriuos dar įsiminsime. Tad tai, kas buvo pradėta daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, muzikos garsais dabar pasiekia mus čia – Klaipėdoje, kasmet vasaros pradžioje.

Gal galima dar geriau?..

Pats laikas prisiminti patarlę apie dovanotą arklį. Bei paniurzgėti – gal galima dar geriau… Gal sugalvoti kokią alternatyvią pakylėlę aikštėje, kad, beruošiant kito atlikėjo pasirodymą, ten galėtų dar kas nors muzikuoti, kad nereikėtų pusvalandį ar daugiau klausytis padėkų ir pa(si)gyrimų rengėjams bei rėmėjams. Ak taip, pinigai, suprantu… (nieko nebūna nemokamai!).

Tarp kitko, nebūtinai geras žmogus gali būti ir geras renginio vedėjas…

Taip pat tokiame prestižiniame renginyje norėtųsi ir geresnės garso kokybės, kuri šiemet dėl vienokių ar kitokių priežasčių akivaizdžiai šlubavo… O kodėl miesto transportas gali parvežti klaipėdiečius naktį tik per Jūros šventę?..

Džiugu, kad festivalis atitraukia šimtą kitą žiūrovų (net senjorų) nuo televizoriaus, kuriame įvairiai staiposi nedainuojantys dainininkai, o juos vertina „visko žinovai“ ir dažniausiai sako, kad tai yra fantastika (?). Kitame televizoriuje konkursantai su vertintojais pasikeičia vietomis ir šoka arba spėja mįsles. Ne fantastika, bet realiai sveika būti gryname ore ir klausytis gyvai geros muzikos. Kas nepatyrėt, pabandykit.

Keistoka tai, kad neplūsta į Klaipėdą muzikos gerbėjai (juk už ačiū!) bent iš aplinkui. O gal geriau ne visai nemokamai, bet garantuotai šilčiau? Kai važiuojam į kitas arenas pas McFerrin ar Dee Dee Bridgewater, lyg ir negaila pinigėlių. Tiesa, ir pas mus jau bus arena. Pradžiai atvažiuos kažkada populiarių grupių klonai…

…Laukiu kitos vasaros, nes tikiu, kad Pilies džiazo festivalyje vėl gros didesnės ar mažesnės, bet tikros ŽVAIGŽDĖS.