„Generation P“: mistinė Rusijos realybė kultinės knygos ekranizacijoje

„Generation P“: mistinė Rusijos realybė kultinės knygos ekranizacijoje

Krizės krečiamas rusų kinas žiūrovams pateikė netikėtai malonią staigmeną – Viktoro Pelevino kultinės knygos „Generation P“ ekranizaciją.

Aivaras Dočkus

Šviesa tunelio gale

Rusijos kinas šiuo metu išgyvena siaubingą krizę. Filmai kepami pašėlusiu tempu beveik kaip Holivude. Aktoriai dirba 24 valandas per parą, studijos dūzgia, scenaristai niekada nemiega. Režisieriai dalija interviu į kairę ir į dešinę, girdamiesi būsimais šedevrais. Valstybės fondai finansuoja valdžiai patinkančius projektus. Laimingiausi ten kino kritikai, kiekvieną savo šalies kūrėjų juostą talentingai sumalantys į miltus. Tiesą sakant, rusų kritikams žodingumu neprilygsta net išraiškingiausi JAV filmų vertintojai. Tačiau paskutiniuoju metu Rusijos rašeivų tekstuose jau jaučiama neviltis. Kritiškas pasitenkinimas eiliniu „pravalu“ virsta piktoka pagieža.

Visagalio Nikitos Michalkovo nebebijoma, dabar jis – pajuokos objektas. Karikatūriškas, kaip ir visas rusų kinas. Ar gali tikėtis permainų, kai įtakingų dėdžių komisija nusprendžia, jog Rusija „Oskarų“ lenktynėms pristatys labai jau vidutinišką dramą (užtat su gigantomanišku „Sibiro kirpėjo“ užmoju) „Kraštas“?..

Vis dėlto pasirodė šviesa tunelio gale, filmas – orientyras, punktyrinė nukreipiamoji linija. Keisčiausia, jog kultinio rašytojo V.Pelevino kultinės knygos „Generation P“ ekranizacija sąlyginai rusiška.

Nepasidavė diktatui

Pirmieji signalai apie rašomą scenarijų pasiekė dar 2004-aisiais. Romanas tuo metu kaip tik buvo „ant bangos“.

Projekto ėmėsi scenaristas, prodiuseris, režisierius Viktoras Ginzburgas, paauglystėje kartu su tėvais emigravęs į Ameriką. Išgarsėjo jis muzikiniais vaizdo klipais žinomiems JAV dainininkams. Būtent Viktoras į plačius vakarietiškus vandenis išplukdė rusų roko grupę „Gorkij park“. Be to, jis susuko ne vieną reklaminį filmuką garsioms kompanijoms. Pokalbyje su rusų žurnalistais V.Ginzburgas išrėžė, jog visada jautė priešiškumą sovietiniam režimui. O meilę savo šaliai apibūdino negailestingai: „Myliu Rusiją dėl to, jog ji kvaila iki beprotybės“.

Filmavimas prasidėjo 2006-aisiais, tačiau darbai kelis kartus buvo nutraukti dėl režisieriaus nesutarimų su prodiuseriais. V.Ginzburgas nepasidavė diktatui. Jis rado genialią išeitį – „Generation P“ rėmėjais tapo kompanijos, kurių prekiniai ženklai minimi knygoje ir filme. O jų tikrai nemažai. Ir pavadinimai – skambūs.

Daug diskusijų kilo dėl pagrindinio aktoriaus pasirinkimo. Reklamos šulo Vavilono Tatarskio vaidmenyje – ne koks pripažintas Rusijos grandas, o iš abejotinos vertės veiksmo filmų pažįstamas Vladimiras Epifancevas. Pats kuriantis trumpojo metražo filmus aktorius ne sykį pašiurpino žiniasklaidą atviravimais apie rusų kino industrijoje vyraujantį „žemo lygio šlamštą“.

Talentingai sudėliota

Nenuostabu, jog Rusijos kino kūrėjų aukštuosiuose sluoksniuose į „Generation P“ gimimą buvo žiūrima su ironiška šypsena ir be jokio palaiminimo. Todėl filmavimas ir montažas su priverstinėmis pertraukomis užsitęsė iki pat šių metų pradžios.

Kuomet ekranizuojamas kultinis romanas, pirmieji klausimai – koks scenaristo ir režisieriaus santykis su kūriniu? Koks medžiagos ir interpretacijos santykis? Kaip režisierius supranta ir jaučia istorijos pulsą, ar teisingai renkasi aktorių komandą? Regis, V.Ginzburgas susigyveno su V.Pelevino pasauliu kaip Frankas Darabontas („Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Rūkas“) su Stepheno Kingo personažais ir istorijomis.

„Generation P“ neatrasite jokių revoliucijų, tiesiog viskas talentingai sudėliota „į lentynas“. Galbūt drąsesnių sprendimų pritrūksta, bet jų ne ypač ir reikia. Svarbiausia – istorija, epocha, veikėjai. Juodas „pelevinis“ humoras, niekur nenuslystantis į banalius pokštus. Tiksliai sudėlioti akcentai. Pagal nepriklausomo kino dėsnius.

Vavileno Tatarskio personažas įtikinamas – V.Epifancevas nekuria vaidybos zigzagų, jis „holivudiškai“ sugauna charakterio liniją ir laikosi jos nuo pirmųjų iki paskutiniųjų titrų. Ir nors antraplaniai personažai, kaip visuomet, bando nustelbti pagrindinį herojų efektingais minišou, žiūrovas išlieka ištikimas Vavilenui.

Teisinga kryptimi

Meistriškumą ir fantaziją režisierius V.Ginzburgas įjungia ten, kur to reikalauja siužetas, – reklaminiuose klipuose ir narkotinėse herojaus klajonėse.

Kompiuterinė grafika naudojama atsargiai. Ji tik praturtina pasakojimą, neleisdama atitrūkti nuo esmės. Aštriu sąmoju badantys V.Pelevino sukurti dialogai ir monologai sminga į dešimtuką. Prieš mus – rusiško reklamos verslo grožybės ir tuštuma. Vieni laužo galvą dėl šūkių, kiti – dėl valdžios ir pinigų. Užsakovus nušauna, o kūrėjai gyvena. Jeigu nesigilina, kas ir kodėl už kelias „niekalo“ minutes moka kosmines sumas. Dabar jie – penktoji valdžia. Vairuotoją gali paversti populiariausiu politiku. Liaudis tiki tuo, ką rodo šventoji dėžutė.

„Dabar nauja mada. Užsakovai specialiai prašo, kad pagamintume šlamštą. Nes nori, kad konkurentai matytų, kaip jie gali tuščiai taškyti pinigus“. Tokie vieno herojaus žodžiai geriausiai atspindi ir šiuolaikinį rusų kiną. „Generation P“ – netikėta išimtis. Režisierius nutvėrė knygos ritmą, ir, atrodo, jog filmavimo bei montažo metu suprato, kad eina teisinga kryptimi. Todėl juosta organiškai įgauna pagreitį. Ir prieš pabaigą visos upės susibėga į jūrą. Komedija. Tragedija. Filosofinė drama. Politinis trileris. Kas tik nori. O tiksliausiai – mistinė Rusijos realybė.

P.S. Filmui „Generation P“ sulaukus palankių vertinimų, V.Ginzburgas paskelbė, jog imsis ekranizuoti kitą V.Pelevino kūrinį – „Empire V“. Apie rusiškus vampyrus. Kažkam vėl smagiai klius.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Generation P“.

Šalis: Rusija.

Premjera: Lietuvoje – nežinoma, Rusijoje – 2011 m. balandžio 14 d.

Žanras: komiška drama.

Trukmė: 99 min.

Režisierius: Viktoras Ginzburgas.

Prodiuseriai: V.Ginzburgas, Gina Ginzburg, Aleksejus Riazancevas, Stanislavas Jeršovas.

Aktoriai: Vladimiras Epifancevas, Olegas Taktarovas, Renata Litvinova, Michailas Jefremovas, Andrejus Fominas, Sergejus Šnurovas, Vladimiras Menšovas.

Scenaristai: V.Ginzburgas, G.Ginzburg (pagal Viktoro Pelevino romaną).

Operatorius: Aleksejus Rodionovas.

Kompanijos: „Room“, „Rambler Media“, „Generation P“.

Siužetas: Apsukrus vyrukas Vavilenas Tatarskis netikėtai aptinka savyje išskirtinį talentą kurti pribloškiančius reklaminius šūkius. O metas šiam verslui pats parankiausias – žlunga Sovietų Sąjunga, užsienio kapitalui atsiveria vartai į milžinišką Rusijos rinką. Reklamos reikia visiems – ir galingoms kompanijoms iš Vakarų, ir vietiniams rusų banditams. V.Tatarskis skuba pasinaudoti savo didžiuoju gyvenimo šansu…

Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…

Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…

XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis birželio 3 ir 4 dienomis muzika užliejo uostamiesčio Teatro aikštę ir antrąja „Jaunąja džiazo banga“ nuvilnijo per Vasaros estradą. Liko glėbys neblėstančių prisiminimų ir kasmet stiprėjantis troškimas, kad tai sugrįžtų.

Aris Kateila

Klaipėdos pilies džiazas… Šis žodžių junginys kaskart sukelia malonų jaudulį. Prieš akis iškyla muzikos korifėjų veidai, kūno oda vėl prisimena drebulį… Ne nuo muzikos, bet nuo kiaurai prasiskverbiančio mano miesto vėjo ir šaltoko lietaus dušo. Kur jūs – žiūrovai, ploję pirmojo festivalio diksilendams, užsienio muzikantams penktajame, jau tarptautiniame, ir „kaifavę“ visuose kituose? Žinau, kad nemažai jūsų – žilstelėjusių, solidžiai pilvotų, su anūkais ant rankų – sutiksiu ir šiandien Teatro aikštėje. Žinau, kad minioje bus po Lietuvą išsibarsčiusių, bet Klaipėdoje gimusių ir į festivalį parbėgančių vaikų, kuriems džiazo sėkla krito į širdį kažkada dar Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Nesėdėsiu VIP paviljone, bet tai visai nesvarbu. Šiemet rengėjai pagaliau laimėjo loterijoje „Ar bus geras oras?“, tad pakylėtos nuotaikos „varau“ į Teatro aikštę pamaitinti sielą ir protą.

Visa tai yra gražu

XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis, ant pilnametystės slenksčio bestovintis, be jokios abejonės, žymiausias kultūrinis uostamiesčio renginys. Jis nebekelia diskusijų apie reikšmę ir prasmę viso mūsų krašto meninio gyvenimo kontekste. Billy Cobham, Randy Crawford, Maynard Ferguson, Toots Thielemans, Petras Vyšniauskas, Alex Wilson (vardijama pagal abėcėlę) – tai tik keletas muzikos banginių iš šimtų daugiau ar mažiau žinomų artistų, pagerbusių savo atvykimu Klaipėdos festivalį.

Šiemetinė afiša buvo ne ką mažiau intriguojanti. Į terminą „jazz“ čia gražiai susiliejo amerikietiškas bliuzas ir vengriškas folkloras, europietiškas funk/soul ir džiazrokas, 5-ojo dešimtmečio svingas ir šiuolaikinė klubinė muzika. Jaunosios lietuvaitės „Puppini sesės“ vs pripažintus islandus „Mezzoforte“. Ir visa tai yra gražu! (…kas pirmas tai pasakė?..).

O.Onabule žadėjo sugrįžti

Gal kam ir ne, bet man festivalio puošmena tapo Ola Onabule, Londone gimęs nigerietis, na, tiesiog superinio balso savininkas. Keturių oktavų (gal ir daugiau) balso diapazonas, operinės „trelės“, individualus, labai gaiviai skambantis soul-funk-afrojazz stilių mišinys, lyrizmas ir inteligencija – galima vardyti visus epitetus, ir visi jie tiks šiam vokalistui.

Nenuostabu, kad jau nuo pat savo karjeros pradžios (1994 m. – pirmas solinis kompaktinis diskas) jis giriamas muzikos kritikų abiejose vandenyno pusėse, talkina tokiems grandams kaip Dianne Reeves, Joe Zawinul, Natalie Cole ir kitiems.

Klaipėdos publikai jis padovanojo dainas iš savo naujausio septintojo albumo „Seven Shades, Darker“ ir kitus geriausius kūrinius (Ola yra visos savo atliekamos muzikos ir tekstų autorius).

Tenka pripažinti, kad gyvame koncerte dar labiau atsiskleidė šio dainininko talentas ir vokalo technikos virtuoziškumas, ko neišgirsi net studijiniuose O.Onabule įrašuose. Puikiai jam talkinę seksteto nariai taip pat pademonstravo aukšto lygio solinius sugebėjimus. Labai gražus artisto gestas – kartu su klavišininku Ugo Delmirani jis savo dalyvavimu pagerbė „Jaunąją džiazo bangą“ ir su tūkstantiniu vaikų choru traukė „My Cherie Amour“. Ola publikai žadėjo, kad sugrįš į Lietuvą…

Gerai, bet širdis nespurda

Didžioji dalis festivalio žiūrovų tarpusavio pokalbiuose bent jau turėjo pameluoti, kad puikiai žino islandų „Mezzoforte“. Net aš prieš tris dešimtmečius kultinėje (manau, čia tikrai tinka šis terminas) Klaipėdos studentų kavinėje „Laumė“ jau trypiau pagal jų muziką, skambančią iš juostinio magnetofono. Tuomet tai buvo tikra „šviežiena“ ir aktualija, beje, kaip ir ne vienas atlikėjas, vėliau viešėjęs Klaipėdoje ar Lietuvoje (Al Jarreau, „Earth, Wind & Fire“ projektas, Herbie Hancock, „Tower Of Power“).

Berods keturi muzikantai „Mezzoforte“ groja nuo pat grupės sukūrimo. Svečiai iš Islandijos pažėrė krūvą kompozicijų iš įvairiausių savo kūrybos periodų.

Ką ir sakyti – veteranai, aukštos klasės muzikantai, pripažinimo susilaukę visame pasaulyje… Tradicinio jazz-funk-fusion gerbėjams turėjo sukelti malonius prisiminimus apie jaunystę. Bet… klausytis truputį atsibodo. Protas įvertina, kad gerai, o širdis nespurda. Ir tiek.

Norėjosi dar ir dar

Nepagarbiai nepasakiau, kad Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidaryme trimitą garbingai pūtė olandas Michael Varekamp, o Kongas (atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas) kėlė vėliavą. M.Varekampas kartu su dar dviem trimitininkais ir vokalistais (Philip Harper ir Eef van Breen) bei ritmine trio grupe sudaro projektą „Trumpack“.

Visiškam diletantui juos galima drąsiai pristatyti kaip tikro tradicinio džiazo pavyzdį. Džiazo kritikai rašo, kad „Trumpack“ – tai L.Armstrongo jėga ir energija, Mileso Daviso šaltumas ir Cheto Bakerio lyrika. Sutinku 100 procentų. Sutiko ir visi, kas buvo Teatro aikštėje. Grupės „Trumpack“ programa buvo tikra geriausios muzikos dozė, kurios norisi dar ir dar.

V.Jacksonas – tikras šoumenas

Pakeliui iš Varšuvos į Lvovą Klaipėdos festivalyje „nusileido“ Vasti Jacksonas.

Amerikiečių gitaristas, vokalistas, prodiuseris, aktorius etc pas mus kažkodėl buvo pristatomas kaip Vestis (žr. Biography… pron. engl. Vast-Eye).

Turbūt neatsitiktinai festivalio rengėjai skyrė jam užbaigti pirmojo vakaro Teatro aikštėje koncertą. V.Jacksonas – tikras šoumenas, tai nesvetima daugumai afroamerikiečių artistų, ir dėl to nestebina. Charizmatiškas muzikantas akimirksniu surado kontaktą su žiūrovu.

Jis pateikė savotišką muzikinį artistinį stilistinį kokteilį – nuo autorinių bliuzų, soul-funk ritmų iki regio šlageriukų. Gal kiek keistokas miksas, kai lauki „something special“… Bet ilgo vakaro finalui visai tiko: publika pakrutėjo, pašūkavo, paplojo artistui ir sau. Be to, nedažnai Lietuvoje vieši aukšto lygio Naujojo Orleano bliuzo meistrai „nuo Misisipės krantų“.

Naujo amžiaus gūsis

Intriguojantis buvo antrojo vakaro finalas, nes klausantis trio „Tortured Soul“ įrašų atrodo, kad jie labiau tiktų didžiuliam moderniam klubui, o ne džiazo muzikos festivaliui. Tuo įsitikino klausęsi šios grupės prieš penkerius metus Kauno festivalyje.

Nuo pirmųjų muzikos taktų aikštę užplūdo gaivus naujo amžiaus naujos (gyvos!) muzikos gūsis. Trijų muzikantų energija įžiebė nenusakomą palaimos jausmą, kai norisi tik judėti į muzikos taktą ir džiaugtis vyksmu aplinkui.

Retokai būgnininkas yra dar ir pagrindinis vokalistas (John-Christian Urich). Užburiantis, dvasingas (anglai sako – soulful) balsas, bosinės gitaros ritmas (nenustygstantis vietoje Jason Kamelof) ir klavišininko (Ethan White) pirštų ekvilibristika – visas orkestras!

Septintojo dešimtmečio soul, funk ir šiuolaikinės šokių muzikos derinys liudija apie aukščiausios klasės atlikėjų muzikinę kultūrą, gilų jau klasikiniais tapusių stilių supratimą ir subtilų skonį. Ne veltui „Tortured Soul“ kūrinius remiksuoja žymiausi pasaulio didžėjai ir šią grupę kviečia prestižiškiausi muzikos festivaliai (taigi ir mūsiškis!).

Šauniai įsiliejo į programą

Kiek mažiau garsūs, labiau žinomi namie, bet taip pat šauniai festivalyje pagrojo vengrų „Kerekes Band“ ir čekų „Trim4“.

Vengrai drąsiai eksperimentuoja, panaudodami liaudiškos muzikos elementus, paskanindami kompozicijas citatomis iš roko klasikos.

Čekų kvartetas gimė iš kito jau iširusio kolektyvo „Acoustic Impact“ ir gyvuoja tik antrus metus. Jų muzika taip pat sintezuoja įvairiausius stilius.

Simpatijų nusipelno nuoširdus šių grupių muzikavimas, nevengiant humoro ir profesionalaus atsidavimo žiūrovui.

Taigi „Rytų bloko“ atstovai šauniai įsiliejo į festivalio programą.

Vaisius skiname šiandien

Beje, XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis prasidėjo gerokai anksčiau nei koncertai aikštėje.

Visą savaitę Friedricho pasaže skambėjo muzika. Ten džiazavo Lietuvos moksleiviai bei studentai, uostamiesčio muzikos grandai ir svečiai iš užsienio. Klaipėdos universitete vyko jaunųjų atlikėjų konkursas. Kam užteko jėgų, naktimis galėjo dalyvauti ir Jam Session viešbutyje „Amberton“.

„Jaunoji džiazo banga“ – tūkstantinis jaunimo choras padėjo paskutinį šventės akordą Vasaros estradoje. Reikėtų prirašyti ir išleisti visą žurnalo numerį, kad visa tai papasakotum…

Ne, tikrai nepamiršau, kad pirmąjį vakarą Teatro aikštėje pradėjo „Puppini sesės“. Merginų trio ir Co. stilingai pateikė angliško projekto lietuvišką atitikmenį.

Beveik visi jaunieji atlikėjai baigę ar tebesimoko Lietuvos muzikų kalvėse – Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Ir ne šiaip šio teksto antraštėje yra trys datos. Jos simbolizuoja tris įvykius: Estrados katedros (dabar – Džiazo muzikos katedra) Klaipėdoje įkūrimą, pirmąjį ir 17-ąjį Pilies džiazo festivalius. Nuo 1977 m. galima atsekti lyg ir genealoginį medį, nuo kurio šakų vaisius skiname šiandien. Simboliškai Klaipėdos pilies džiazo festivalis sujungia pasodinusius šį medį, jų mokinius ar net mokinių mokinius. Jų vardus ir pavardes mes puikiai žinome, kai kuriuos dar įsiminsime. Tad tai, kas buvo pradėta daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, muzikos garsais dabar pasiekia mus čia – Klaipėdoje, kasmet vasaros pradžioje.

Gal galima dar geriau?..

Pats laikas prisiminti patarlę apie dovanotą arklį. Bei paniurzgėti – gal galima dar geriau… Gal sugalvoti kokią alternatyvią pakylėlę aikštėje, kad, beruošiant kito atlikėjo pasirodymą, ten galėtų dar kas nors muzikuoti, kad nereikėtų pusvalandį ar daugiau klausytis padėkų ir pa(si)gyrimų rengėjams bei rėmėjams. Ak taip, pinigai, suprantu… (nieko nebūna nemokamai!).

Tarp kitko, nebūtinai geras žmogus gali būti ir geras renginio vedėjas…

Taip pat tokiame prestižiniame renginyje norėtųsi ir geresnės garso kokybės, kuri šiemet dėl vienokių ar kitokių priežasčių akivaizdžiai šlubavo… O kodėl miesto transportas gali parvežti klaipėdiečius naktį tik per Jūros šventę?..

Džiugu, kad festivalis atitraukia šimtą kitą žiūrovų (net senjorų) nuo televizoriaus, kuriame įvairiai staiposi nedainuojantys dainininkai, o juos vertina „visko žinovai“ ir dažniausiai sako, kad tai yra fantastika (?). Kitame televizoriuje konkursantai su vertintojais pasikeičia vietomis ir šoka arba spėja mįsles. Ne fantastika, bet realiai sveika būti gryname ore ir klausytis gyvai geros muzikos. Kas nepatyrėt, pabandykit.

Keistoka tai, kad neplūsta į Klaipėdą muzikos gerbėjai (juk už ačiū!) bent iš aplinkui. O gal geriau ne visai nemokamai, bet garantuotai šilčiau? Kai važiuojam į kitas arenas pas McFerrin ar Dee Dee Bridgewater, lyg ir negaila pinigėlių. Tiesa, ir pas mus jau bus arena. Pradžiai atvažiuos kažkada populiarių grupių klonai…

…Laukiu kitos vasaros, nes tikiu, kad Pilies džiazo festivalyje vėl gros didesnės ar mažesnės, bet tikros ŽVAIGŽDĖS.