Klaipėdos senamiestyje užderėjo „Šermukšnis“

Klaipėdos senamiestyje užderėjo „Šermukšnis“

 

Tris pirmąsias liepos dienas Klaipėdos senamiestyje, aikštėje prie „Meridiano“, šurmuliavo XVI tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“, kurį tradiciškai surengė uostamiesčio Pilies teatras, jo režisierius Alvydas Vizgirda ir Žvejų rūmai.

Ne tik klaipėdiečių, bet ir iš sostinės, taip pat Kirgizijos, Rusijos, Lenkijos, Portugalijos ir Italijos į Lietuvos uostamiestį suvažiavusiems teatrams pasirodyti „Šermukšnyje“ nesutrukdė nei per renginio atidarymą prapliupęs lietus, nei scenoje dingusi elektros srovė.

Pagrindinėje festivalio scenoje buvo galima pamatyti ne tik spektaklius, bet ir naują klaipėdietės dizainerės Ainos Zinčiukaitės drabužių kolekciją, pasiklausyti vilniečių „Teatriuko“, „Kuli Family“, uostamiesčio roko grupės „Wake’N’seE“ bei „Žemaitijos perlų“ dueto koncertų, pasigrožėti Vyto Karaciejaus fotografijų pa-roda čia pat skverelyje.

O kur dar gatvės trupių paradai, meno akcijos ir atrakcijos – visokie teatriniai pramanai prie Danės, kur su įkvėpimu ir azartu pokštavo, improvizavo Klaipėdos teatrai.

Laisvas, kitoks, neformalus, alternatyvus, margas, lauko, gatvės teatrų festivalis traukė publiką savo forma ir fantazijomis. Net festivalio turguje buvo labai daug teatro.

„Šermukšnis“ į Klaipėdą sugrįš po dvejų metų, o plačiau apie šiemetį festivalį – rugpjūčio „Duryse“.

„Durų“ inf.

Aktorė šventė 80-metį

Trumpai

Aktorė šventė 80-metį

Liepos 26-ąją Klaipėdos dramos teatro veteranei Marijai Černiauskaitei-Barauskienei sukako 80 metų. Iš jų daugiau nei 50 aktorė atidavė scenai, sukurdama 123 vaidmenis. Jau su Džuljetos personažu W.Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetoje” (1955) atsivėrė aktorės talento grožis. 1969 m. Just.Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas” ji sukūrė Mortos vaidmenį – vieną iškiliausių nacionalinio teatro istorijoje. O jos herojė R.Harvudo „Kvartete” (2003) įrodė, jog ir garbaus amžiaus sulaukus aktorystei senaties nėra, kad talentas neturi amžiaus. Už nuopelnus teatro menui 1975 m. aktorei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės, 1986 m. – liaudies artistės garbės vardas, 2007 m. ji apdovanota Klaipėdos „Padėkos kauke”.

Teatras gastroliuos Palangoje

Tęsdamas seną ir gražią tradiciją, Klaipėdos dramos teatras rugpjūtį aplankys Palangą. Ten Senosios gimnazijos salėje palangiškiams bei miesto svečiams jis parodys įdomiausius bei naujausius savo spektaklius. Klaipėdos dramos teatro gastrolės Palangoje vyks rugpjūčio 4–20 dienomis. Jų metu klaipėdiečiai vaidins M.Gavrano komišką dramą „Viskas apie vyrus“ ir N.Saimono komediją „Saugokite Florą“ (rež. A.Lebeliūnas), E.Kišono tragikomediją „Ei, Džuljeta“ (rež. A.Vizgirda), E.E.Schmitto „Paleistuvį“, „Jausmų tektoniką“ ir J.Kesselringo komediją „Aršenikas ir seni nėriniai“ (rež. P.Gaidys), o gastroles užbaigs jau legendiniu tapusiu spektakliu – M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė).

Pastatys Baltijos kelrodį

Užsienio reikalų ministerija, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ir Klaipėdos savivaldybė paskelbė atvirą idėjų konkursą menininkams, kviesdama juos sukurti Baltijos kelrodį Klaipėdoje, Šiaurės rage. Jis taps Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimo simboliu ir kvies dažniau pagalvoti apie savo artimus kaimynus, stiprinti ryšius su jais. Baltijos kelrodį planuojama pastatyti šių metų rudenį. Jo idėjų projektus menininkai raginami teikti iki rugpjūčio 16 d. Konkurso nugalėtojas bus apdovanotas 3000 Lt autoriniu honoraru, antrosios vietos laimėtojas – 2000 Lt, trečiosios – 1000 Lt paskatinamaisiais prizais. Konkursą organizuoja UAB „Integrity PR“, registracija – el. paštu aiste@integrity.lt.

Laukia paraiškų parodoms

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmai (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2) menininkus ir vaizduojamojo meno projektų kuratorius kviečia teikti paraiškas parodoms 2012 metais. Paraiškų formos, taisyklės ir patalpų planai skelbiami internete www.kulturpolis.lt. Paraiškos priimamos iki 2011 m. lapkričio 25 d. KKKC įkurtas 2005-aisiais. Vieną didžiausių meno centrų Lietuvoje sudaro parodų rūmai, tarptautinė meno rezidentūra ir meno dirbtuvės, kultūros portalas www.kulturpolis.lt. KKKC organizuoja tarptautinius ir respublikinius šiuolaikinio meno projektus, vykdo kultūros informacijos sklaidą, vysto kūrybines industrijas, pristatydamas savo ir kitų organizatorių projektus.

Klaipėdoje – šiuolaikinio meno fragmentai iš Londono, Lietuvos ir Irano

Klaipėdoje – šiuolaikinio meno fragmentai iš Londono, Lietuvos ir Irano

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose eksponuojamas pasaulinio garso britų meno kritiko ir kuratoriaus Edwardo Lucie-Smitho projektas „Trys pasauliai viename“. Garsusis menotyrininkas drauge su jaunesnės kartos kuratoriumi, menininku, galerijos „Charlie Smith“ vadovu Zavieru Ellisu Lietuvai pristato kelis esminius margo ir eklektiško Londono šiuolaikinio meno pasaulio fragmentus.

Rimantas Eivenis

„Trys pasauliai viename“ – tai trys parodos: „Tarptautinis Londonas“, lietuvių menininkų kūriniais papildyta „Polemiškai maža“ ir „Naujasis Irano menas“. 21 britų autoriaus ir 7 lietuvių menininkų darbai parodoje „Polemiškai maža“ skelbia tapybos atgimimą ir konceptualios miniatiūros priešpriešą gigantiškiems šiuolaikinio meno kūriniams.

Paroda „Tarptautinis Londonas“ – tai plačios ir mišrios Londone kuriančios britų ir kitų šalių menininkų bendruomenės kūryba. Pristatydamas šią tendenciją, kuratorius pasirinko 13 autorių darbus: instaliacijas, fotografijas, provokatyvius videodarbus, performansus. „Naujuoju Irano menu“, E.Lucie-Smithas Iraną įvardija kaip varomąją meno jėgą iš Vidurio Rytų ir jų svarbiausią reprezentantą Londone. Ketvirtąja KKKC pristatoma Londono paralele būtų galima pavadinti „Stakistus“. „Stakizmas“ (Stuckism) – meninis judėjimas, įkurtas 1999 m. Didžiojoje Britanijoje, siekiant propaguoti figūrinę tapybą kaip priešstatą konceptualiajam menui. Šiandien „Stakistai“ turi per 200 grupių 47 šalyse. Pagrindiniai grupės nariai nuolat rengia demonstracijas prie TATE galerijos, protestuoja prieš Turnerio prizą ir prieš Ch.Saatchi šiuolaikinio meno populiarinimo politiką.

Apie visa tai kalbėjomės su KKKC svečiais kuratoriais E.Lucie-Smithu ir Z.Ellisu.

Susiejo priešybes

– Ar šios trys parodos yra susijusios ir kokiu būdu?

E.Lucie-Smithas: Taip, susijusios keliais atžvilgiais. Britų sektoriuje siekiame atverti Londono šiuolaikinio meno sceną. Ko gero, vizualiųjų menų požiūriu Londonas dabar yra labiausiai internacionalus pasaulio miestas. Dėl šio epiteto jis varžosi tik su Berlynu ir gerokai lenkia Paryžių.

O iranietiškoji parodos dalis žymi priešybę. Mat Irano visuomenė yra labai uždara, ir jos menininkai visaip mėgina prasiskverbti į pasaulinį meno kontekstą. Taip jau atsitiko, kad neblogai pažįstu abu šiuos pasaulius. 2001-aisiais mano knyga „Meno kryptys nuo 1945 metų“ buvo išversta į farsi kalbą. Tai vienintelis Irano studentams prieinamas tekstas apie šiandieninį Vakarų meną. Nuo to laiko Irane tapau savotišku šiuolaikinio meno guru. Taip pat norime atskleisti, kokios skirtingos gali būti dialoge dalyvaujančios pusės. Lietuvių menininkų dalyvavimas parodoje yra svarbus. Jie labai skiriasi nuo kitų parodos dalyvių. Tačiau kiekviena visuomenė meną suvokia skirtingai. Vienokį poveikį menas daro Lietuvoje, kiek kitokį – Londone ar Irane.

Z.Ellisas: Parodoje matomos ir kitokios sąsajos. Savaime suprantama, kad „Tarptautinio Londono“ ir „Polemiškai mažo“ jungtys yra akivaizdesnės. Tačiau sąveikų esama tarp stakizmo ir polemiškai mažų bei Irano meno. Anglų ir lietuvių ekspozicijas susiejo polemiškai mažo ideologija: įrodyti miniatiūros meninę galią ir atskleisti menininko ambicijų paprastumą.

„Pasidaryk pats“ etika

E.L.-S.: Už tai, kad Irano menininkų fotografijos dalyvauja šiame projekte, turime būti dėkingi internetui. Iraniečiai man siuntė savo sukurtus failus. Teko pasinaudoti ypač modernia programa, kad vaizdai įgytų esamą dydį. Tada į Klaipėdą siunčiau USB laikmeną ir čia fotografijos buvo atspaustos. Tad galima teigti, kad prieš atkeliaudami į Lietuvą iraniečių kūriniai realiai neegzistavo. Kita vertus, išvengėme ne tik pervežimo ar muitinės problemų, bet ir politinių trikdžių.

Z.E.: Šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos suteikia laisvę kūrybai. Tau nebereikia tarpininkaujančių meno institucijų paramos. Kuri ką panorėjęs ir su pasauliu bendrauji tiesiogiai. Šiuo keliu eidami stakistai ir išgarsino save.

E.L.-S.: Stakizmas, kaip sufleruoja pati sąvoka, yra retro avangardo atmaina. Tačiau stakistų grupių nariai tapo pačiais geriausiais interneto technologijų ir galimybių žinovais. Šiuo požiūriu jie aplenkė kitus pastarojo dešimtmečio meno judėjimus. Tradicines, konvencines meno struktūras tai varo į pamišimą. Nes menininkai jau išsiverčia be muziejinių institucijų hierarchijos, kuriai visuomet priešinosi, tuo savotiškai primindami pankroko judėjimą. Juk pagrindinis pankroko postulatas buvo toks – kiekvieno teisė mėginti kurti muziką.

Z.E.: Tikra tiesa, šie menininkai grįžo prie „pasidaryk pats“ (D.I.Y. – „do it yourself“) etikos.

E.L.-S.: Taip – tai „pasidaryk pats“ ir demokratiškumas.

Su stipriu vietiniu prieskoniu

– Kodėl pasirinkote Iraną, o ne kurią nors iš Afrikos šalių? Pastarosios dabar dažnai matomos įvairiose bienalėse.

E.L.-S.: Irane veikia geriausiai organizuota menininkų bendruomenė Vidurio Rytuose. Palyginti su kaimyniniais arabų kraštais, kur kas daugiau menininkų kuria savo šalyje. Mat su arabų regionu save tapatinantys kūrėjai daugiausia gyvena išeivijoje. Kiek kitokia padėtis Egipte, tačiau Kairo meno pasaulis gerokai mažesnis už Teherano. TATE galerija prieš porą metų rengė Vidurio Rytų meno konferenciją, kurioje nebuvo nei Irano, nei Turkijos atstovų. O juk tai didžiausios ir turtingiausios regiono tautos. Dalyvavo menininkai iš Tuniso, Maroko, kuriuos geografiniu požiūriu vargiai pavadintum Vidurio Rytais. Turkų menas dar nėra „apsisprendęs“, koks jis nori būti – europietiškas ar Vidurio Rytų (juokiasi). O Irano menas turi tą ypatingą, stiprų vietinį prieskonį. Jis atsirado po 1979 metų revoliucijos. Šiuolaikinis Irano menas, ar jis „pro“, ar „anti“ vyriausybinis, yra tos revoliucijos „vaikas“.

Seksualumas ir mirtis

– Parodoje demonstruojama gana daug aštrių erotinių motyvų (net skelbiami suvaržymai lankytojų amžiui).

Z.E.: Taip (juokiasi). Londono menininkai – jokia išimtis. Jie irgi sprendžia didžiuosius žmogaus egzistencijos klausimus: mirtis, grožis, seksualumas. Suprantama, kiekvienas autorius tai išreiškia savaip. Tačiau seksualinis elementas išties ryškus.

Kita vertus, šių temų dominavimas ne tik iliustruoja kai kurias Londono meno tendencijas, bet ir atskleidžia kuratorių požiūrį. Pats labai domiuosi šiomis temomis. Manau, tokie kūriniai meta iššūkį, norą pasipriešinti, „skelia“ skirtingas nuomones. Man menas yra seksualinės energijos sublimacija, leidžianti priimti ir suvokti gana dviprasmiškas, sudėtingas temas.

Džiaugiuosi galėdamas parodyti Samo Jacksono tapybą, kuri sieja grožį ir neprilygstamą techniką. Kita vertus, jo kūriniai gali pasirodyti labai grafiški, net porno-grafiški. Visuomet intriga eksponuoti tokius darbus Berlyne, Bazelyje, Niujorke ir išvysti turtingą vidutinio amžiaus moterį, kišančią savo nosį į paveikslą. Manau, menas yra puiki socialinė priemonė, skatinanti bendrauti, įtraukianti žmones į visuomenei nepriimtinas, nepatogias temas.

E.L.-S.: Praeityje tapyba dažnai vaizdavo mitologinius ir biblinius siužetus. Sunku tikėtis, kad šiuolaikinė publika žino tas istorijas. Kai kurias – gal. Tačiau aišku viena – šios temos prarado universalumą. Seksualumas ir mirtis yra esminiai meno objektai, universalūs ir neišvengiami. Šiuo atžvilgiu menas sugrįžo prie ištakų, prie savo esmės.

Iš kitos pusės, tokie vaizdai visuomet yra dviprasmiai. Dažnai dėl to man pavykdavo išvengti draudimų. Nerastumėte dviejų žmonių, kurie šiuos darbus apibūdintų vienodai. Kiekvienas pastebės savitą niuansą. Mums įdomu, ką apie juos mano lietuvių publika.

Universali tema – moteriškumas

Z.E.: Parodoje matome du videodarbus, kurie rodo moters nuogumą ir seksualumą: Mirandos Whall „Mother/Fucker“ ir Ekua McMorris „Aporija“. Miranda atkreipia dėmesį į nėščios moters psichinę ir fizinę patirtį. Ekua užaugo Šiaurės Londone, nežinodama, kas yra rasizmas. Tačiau, įstojusi į meno kolegiją, atsidūrė tarp baltaodžių. Tada jai pirmą kartą gyvenime iškilo rasinės tapatybės klausimas. Tirštas skystis, atrodo, varvantis iš moters vaginos, primena vergovės laikus, kai Afrikos belaisviai Amerikoje išgaudavo melasą. Ji naudojama alkoholio gamybai. Spiritiniai gėrimai buvo gabenami priešinga kryptimi, į Afriką ir mainomi į vergus. Atkreipkite dėmesį, kad šias temas pristato menininkės moterys.

E.L.-S.: Šios temos man priimtinos dar ir todėl, kad esu kilęs iš Vakarų Indijos, Jamaikos. Mano tėvo giminė Kingstone gyveno nuo 1627 metų. Atsikėlė į šią salą kur kas anksčiau, nei joje atsirado pirmieji juodaodžiai. Dar viena universali tema – moteriškumas, moters tapatybė ir padėtis šiandieninėje visuomenėje. Siūlyčiau jums dažniau domėtis ir naudotis šia tema mene. Ciniškoji mano asmenybės pusė pasakytų – tai visuomet pritrauks publikos (juokiasi). Ginčas apie moterų padėtį yra vienas ryškiausių mūsų visuomenės klausimų.

Išsaugoję amatų tradicijas

– Ar lietuviai menininkai – polemiškai maži?

Z.E.: Ne, jie polemiškai vidutiniai (juokiasi, akcentuodamas lietuvių autorių darbų formatą ir „formatą“).

E.L.-S.: Kaip ir dauguma Baltijos regiono tautų, lietuviai išsaugojo tvirtas amatų tradicijas. Meno ir amatininkystės takoskyra čia labai siaura. Šie du dalykai yra susieti kur kas geriau, nei Didžiojoje Britanijoje. Lietuviams derėtų pamąstyti, kaip išnaudoti šį tradicijos unikalumą. Čia žmonės dar domisi, iš ko ir kaip vienas ar kitas daiktas padirbdintas.

Z.E.: Mano nuomone, geriausi tie lietuvių darbai, kurie remiasi amatininkystės tradicija. Pavyzdžiui, Mindaugas Bumblys (manau, Edwardas neprieštaraus) „Polemiškai maža“ parodoje galėtų atstovauti britams.

Ateities nesureikšmina

– Jūs, Zavierai, kuravote daug dėmesio sulaukusią jaunųjų menininkų parodą „Future can wait“. Ar jauniems menininkams priimtinas toks pavadinimas – „Ateitis palauks“? Jų pasaulėžiūrai labiau tiktų „Ateitis nelaukia“, nemanote?

Z.E.: Ateities mes nesureikšminame: rūpinkimės savimi dabar, domėkimės, kas vyksta šiuo metu.

E.L.-S.: Zavieras itin pabrėžia kuratorystės teoriją. Esu pragmatikas, netikiu nei kuratorystės teorija, nei know how. Kuratoriai yra mėgėjai pasvarstyti, kokia bus meno ateitis. Ji niekad nebus tokia, kokią ją įsivaizduoji. Ypač sparčios technologijų pažangos amžiuje. Kaip vyriausios kartos kritikas esu visai neblogai apsirūpinęs techninėmis žiniomis ir įranga. Pažįstu nemažai bendraamžių, kuriems tik parodyk kompiuterį ir juos išgąsdinsi (juokiasi). Grįžtant prie minties apie meno ateitį – tokie žmonės kaip mudu su Zavieru tiesiog tampome tigrą už ūsų. Neturime nė mažiausio supratimo, kas bus vėliau. Tik vilčių. Mat meno ateitį lemia daugybė veiksnių: technologijos, finansai, mokymo sistema, gamta. Galime pasakyti tik viena: „Štai tas dalykas yra reikšmingas dabar“.

Būti mažesniam – pranašumas

– Kaip periferijoje esantys centrai galėtų skatinti meno pažangą?

Z.E.: Viskas vyksta greičiau ir pigiau nei ankstesniais laikais. Daugelis dalykų įgavo tarptautinį mastą. Tokia situacija palanki mažesnių šalių meno centrams ir apie juos susibūrusiems menininkams. Jie gali būti konkurencingi. Tas internacionalumas leidžia naujoms, mažoms meno jėgoms įsitvirtinti tarp senųjų ir grumtis su isteblišmentu. Antra vertus, senieji centrai, pavyzdžiui, Paryžius, gerokai sustabarėjo. Labai svarbi jėga yra įvairovė ir mažesnė konkurencija. Kiek galerijų veikia Londone? Šimtų šimtai. Visos jos nori patekti į kurią nors meno mugę. Tačiau ne visoms pasiseka. Žinoma, jos visos ten neišsitektų, iš kitos pusės – negali juk dalyvauti tik Londono galerijos. Tad garsiausios Mančesterio, Liverpulio ar Niukaslio galerijos turi geresnes galimybes, nors jų programa ir kolekcija prastesnė. Kartais būti mažesniam – tikras pranašumas.

E.L.-S.: Dabar visi žino Majami Byč meno mugę. Tačiau kadaise ta vieta buvo visiška meno dykuma, net nežymima meno pasaulio žemėlapyje. Jei turi bent pakenčiamą infrastruktūrą, galimybę rengti konferencijas, parodinę erdvę, jei sukuri patrauklią programą – žmonės ateina. Rengiau du kūno meno festivalius: Austrijoje ir prie Komo ežero. Jie nesulaukė didžiojo meno pasaulio dėmesio ir vertinimų. Turbūt ir negalėjo sulaukti, nes tai greičiau buvo mados festivaliai. Bet, Dieve mano, kiek pritraukė žiūrovų!..

Gali padėti internetas

– Ką pasiūlytumėte KKKC šiuo požiūriu?

E.L.-S.: Ko gero, esu daugiausia keliaujantis meno kritikas ir kuratorius. Neblogai pažįstu Lotynų Amerikos meną. Tačiau užvis labiau mane domina meno pasaulių panašumai ir skirtumai. Kviečiamas į Lietuvą prisiminiau Estiją. Puikiai pažįstu jos meno procesą, per pastaruosius 20 metų ten teko daugkart viešėti. Mažų tautų bėda, kad jų kultūra palengva pasiduoda didesniųjų diktatui. Nė viena nacija neturėtų prarasti savo išskirtinių bruožų. Kaip Lietuvai surasti „aukso viduriuką“, išlikti visuotiniame meno procese ir kartu išsaugoti tautinį charakterį? Mano atsakymas būtų toks: tai įmanoma padaryti naudojantis pasauliniu interneto tinklu. Mat internetas panaikina santykių hie-rarchiją, siūlo lygiaverčius ryšius. Kažkada Paryžius buvo vienintelė vieta, kur jauteisi esąs moderniojo meno centre. Tie laikai baigėsi. Dabar gali atsidurti centre, jei tinkamai pristatysi save internete. Lietuvos kultūra – ypač graži, svetinga, viliojanti paviešėti. Turite pasinaudoti gražia Klaipėdos aplinka, marių ir jūros kaimynyste. Tereikia įrodyti, jog esate visaverčiai dialogo dalyviai. KKKC ateitį įsivaizduoju susijusią su trimis uždaviniais: patrauklia interneto svetaine, gera doktrina ir galimybe organizuoti renginius Vidurio Europoje.

Įgarsinta fotografija

Įgarsinta fotografija

Daugiau nei tris savaites uostamiesčio Baroti galerijoje veikiančioje Remigijaus Treigio jubiliejinėje fotografijų parodoje „Tamara iš Graco“ – epizodiškai, tačiau retrospektyviai apžvelgiama vieno originaliausių šių dienų Lietuvos fotomenininkų kūryba, nužyminti klaipėdiečio 20 metų kūrybinį tarpsnį.

Danguolė Ruškienė

Iš vieno negatyvo – tik pora atspaudų. Kiekvienam iš jų – atitinkama autoriaus vizijų dozė. Vaizdiniai fotografiniuose lakštuose nesikartoja, kaip nesikartoja ir vizijos. Plikomis rankomis nuglostyti darbai, įmagnetinti slėpiningų brūkių, praranda tiražavimo galimybę, tačiau išsaugo autoriaus inspiracijų autentiškumo momentą. R.Treigio kūryba keičia ne tik įprastą fotografijos sąvoką, bet gerokai pakoreguoja ir pagrindinius jos dėmenis.

Laiko matmenys

Remigijaus fotografijoje laikas praranda bet kokią dimensiją. Jis – neišmatuojamas. Nėra nei istorijos pradžios, anei pabaigos.

Fotografo istorijos, kaip ir jose dalyvaujantys daiktai, – belaikiai. Čia utilitarusis tikrovės matmuo išblunka, išblukindamas ir pačią kasdienybę. Įkyrus rutinos tiksėjimas nuščiūva ir įsivyrauja tyla. Tik tada ant nuo realybės apnašų išvalyto fotografinio atspaudo formuojamas naujas garsinis fonas. Emocijų kaitos ar jausmų antplūdžio vedama ranka nuotraukų paviršių išraižo sąmoningais nekokybės raizgalais, dar labiau didinančiais užfiksuoto vaizdo ir jo suvokimo momento atskirtį. Čia laiko patina nuolat auginama. Falsifikuojamas vaizdinys beveik visiškai atitrūksta nuo pirmavaizdžio ir provokuoja pojūčius, kurie žymiai tampriau susiję su pasąmoniniais srautais nei apčiuopiamu realybės pagrindu. Manipuliacijos laiku, o tiksliau visiškas jo ignoravimas galutinai paklaidina suvokėją, ir jis atsiduria jau kitoje, tik autoriui priklausančioje teritorijoje.

Meditatyvios prigimties

Šioje fotografinėje realybėje specifinis ne tik laiko pojūtis, bet ir autoriaus formuojamas garsų laukas. Kūrybos pradžioje pamėgtas įcentrintas ratilų išspinduliavimas, mezgantis tiesiogines aliuzijas su vandens raibuliais, ilgainiui nuslopsta. Raibuliuojantis fotografijos paviršius kartu su daugiau ar mažiau ekspresyviais fotografiniais trikdžiais – negrabiais įbrėžimais ir grūdu, ilgus metus jaukę ramybę kadre, aprimsta.

Ilgainiui autorius apsistoja prie nuosaikesnės ir atviresnės fotografinių vaizdų konstrukcijos. Tačiau misticizmas, išsaugantis atitinkamą siurrealizmo dozę, mezgasi ir čia. Įsivyrauja migla, pasilieka tirštas rūkas, aptraukiantis akis minkšta mase, maloniai izoliuojančia nuo įkyraus pasaulio realumo. Ore pakibę fotografijos vaizdiniai taip ir nenusileidžia. Kartą atitrūkę nuo realaus pagrindo, taip prie jo ir nesugrįžta. Triukšmai nurimsta. Iš čaižaus jų skambesio lieka jaukus ir malonus šnarėjimas.

Paslaptingas Remigijaus pasaulio įgarsinimas keičiasi, tačiau meditatyvi jo fotografijos prigimtis tik dar labiau išryškėja.

Rezervuota medžiaga

Pamažu iš fotografo kūrybos išnyksta ir tonavimas, pietietiškas rausvų spalvų koloritas. Naujai konstruojamos formos išgrynina mintis ir pojūčius iki aiškios ir nepretenzingos baltai juodos fotografijos skambesio.

Tačiau čia balta nekontrastuoja su juoda. Laipsniškai pereina į pilkos niuansus, kurie – be galo subtilūs, virpantys ir nuolat kintantys. Tiršto oro įspūdis, prisodrintas sunkiai nusakomos masės, neleidžia pernelyg arti priartėti prie tikrovės. Remigijus į realybę remiasi tik tiek, kiek to reikia, kad išgautų naujo pasaulio skambesį.

Šioje fotografijoje nėra gylio. Ji plokščia. Skurdi informacijos, bet talpi vaizdinių. Vyraujančios horizontalės į pakraščius nustumia bereikalingą turinį ir koncentruoja suvokėjo žvilgsnį į pavienius objektus. Tačiau horizonto linija – tik sąlyginis atramos taškas. Kai kur ji išblukinama iki perregimumo, atimant bet kokią galimybę atrasti stabilų pagrindą suvokėjo mintims. Iš raibuliuojančio paviršiaus, miglų ir prietemos aptirpdytų erdvių ištraukiami sunkiai atpažįstami objektai – pastatų ir medžių siluetai, negrabios grindinio plytelės ar buities nuskurdinti daiktai. Visi jie – jau kitokio pasaulio personažai, turintys savas priežastis dalyvauti autoriaus kuriamose istorijose.

Vietos identitetas

Pasirenkamos vietovės tik apytikriai nusako fotografo buvimo vietą: Klaipėda, Venecija, Vilnius, Berlynas, vėl Klaipėda. Dar kažkur. Dar kažkas.

Atsitiktinumo įspūdis ryškus ne tik kūriniuose, bet ir jų pavadinimuose. Atsitiktinės vietos, atsitiktiniai vardai. Dažniau artikuliuojama tuštuma nei turiniu. Dažniau – erdvėmis nei objektais. Tiek vizualiai, tiek verbaliai.

Kiek aiškesni vietovių atrankos kriterijai. Remigijaus nedomina žmogus. Bent jau tiesiogiai jis neprojektuoja žmogaus atvaizdo savo fotografijų lakštuose. Šio autoriaus, kaip ir pirmųjų camera obscura meistrų darbai, be gyvybės. Priežastys kitos, bet rezultatas labai panašus. R.Treigio dėmesio centre – patys nereikšmingiausi objektai. Tai, pro ką paprastai praslysta žvilgsnis. Atrodo, kad fiksuojami daiktai, kaip ir vietovės, pernelyg nedomina ir paties autoriaus.

Žymiai svarbesnis vaidmuo tenka šešėliams ir šviesai, kertiniams fotografijos komponentams. Pastaroji čia – dvejopa. Pirmoji atsargiai atidengia objektą, leisdama jį identifikuoti ir taip pasijusti saugiam. Antroji – klaidinanti, ryškiu pliūpsniu iš tamsos ištraukianti vaizdo fragmentą, taip užaštrinanti esminius momentus ir nukreipianti dėmesį nuo fiksuojamų daiktų elementarumo. Bet kuriuo atveju šviesa čia – ypač jautri, nuolat oponuojanti šešėliams ir visada – neginčytina kūrinio dominantė.

Paskutinė nuoroda

Bet kuriuo atveju Remigijus siekia išvengti tiesioginių sąsajų su realybe, su sociumu. Su tuo vaizdu ir laiku, kuris įkyriai skverbiasi į jo fotoaparato objektyvą.

Jo nuotraukose – sustingdyti objektai, funkcionuojantys lygiomis teisėmis su tuščiomis erdvėmis, – jau kūrybinio proceso rezultatas. Stipriai suobjektyvizuoto, spekuliatyvaus, sunkiai tikėtino, dėl to paslaptingo ir masinančio. Formuojamos statiškos kompozicijos atima ir menkiausią galimybę pajusti sąsajas su dabartimi, atpažinti jose save.

Abejojantiems ar sutrikusiems fotografas palieka galimybę pasitraukti – siaurutę užlandą kairėje kadro pusėje. Tai – paskutinė autoriaus nuoroda. Galbūt į saugesnį pasaulį, kuriame viskas puikiai pažįstama ir atpažįstama. Galbūt į pasaulį, kuriame dar klaidesni Remigijaus ūkai. Vis tiek tai erdvė, kurioje galima atsiriboti. Tai – užkadrio momentas. Savotiškas pasiūlymas išnykti.

Profesorė iš Oslo moko dainuoti

Profesorė iš Oslo moko dainuoti

Nijolė Jačėnienė

Aš myliu Klaipėdos dainininkus! Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos mums susitikus ištarė profesorė Barbro Marklund-Petersone. Garsi vokalo pedagogė atvyko į Lietuvą vesti vasaros operos dainininkų meistriškumo kursų, organizuojamų Kražių festivalio metu. Ji sakė, nors trumpam, bet labai norėjusi užsukti į Klaipėdą, kad dar kartą susitiktų su Muzikinio teatro dainininkais.

B.Marklund-Petersone – norvegų dainininkė, Oslo muzikos akademijos vokalo profesorė, Latvijos J.Vituolo muzikos akademijos garbės profesorė, tarptautinių dainininkų konkursų vertinimo komisijų narė.

Ji įvairiose šalyse veda dainininkų profesinio meistriškumo kursus, taip pat moko studentus operos akademijose Osle ir Stokholme.

Pas ją į privačias pamokas dainininkai atvyksta iš daugelio pasaulio šalių – Japonijos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Belgijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Kinijos, Rumunijos, Švedijos, Suomijos ir kitų.

Daugiau nei 120 profesorės studentų yra 54 prestižinių konkursų laureatai.

Pati B.Marklund-Petersone aktyviai koncertuoja, atlieka kamerinę, religinę, šiuolaikinę muziką, operų arijas.

Įdomu tęsti pažintį

– Kokie jūsų šiandieniniai įspūdžiai po užsiėmimų?

– Galiu pakartoti, kad aš myliu Klaipėdos dainininkus ir galvoju, kad jie puikiai dainuoja. Man laimė dirbti su tokiais talentingais atlikėjais. Tai labai gražios asmenybės. Ir praėjusį kartą, ir šiandien dainininkai suprato ir priėmė mano patarimus. Atradau, kad jie puikūs mokiniai – nori sužinoti dar daugiau apie dainavimą ir jiems tai pavyksta. Nors vieni kūrinius išmanė geriau, kiti kiek prasčiau, bet iš peties padirbėjome, tobulindami kiek-vieno jų dainavimo techniką. Gerbiu tokį požiūrį į darbą.

Mūsų atlikimo mene labai svarbu yra individualybė, kuri ir lemia galutinį rezultatą. Tik individualus darbas suteikia galimybę pasiekti rezultatų. Manau, kad kiekvienas atlikėjas turėtų nuolat mokytis. Atrodo, kitaip ir nebūna, nes atlikėjai nuolat mokosi tiesiogine ta žodžio prasme – dainuojant scenoje reikia atmintinai žinoti operų partijas, o tai – partijų tekstai, parašyti įvairiomis kalbomis, tai ir nauja muzikinė medžiaga, kurią privalu įvaldyti, tai ir muzikinio stiliaus perteikimas, ir vaidmens sukūrimas, ir t. t. Man įdomu tęsti mūsų pažintį.

Monotonija negresia

– Su kokiu balsu jums įdomiausia dirbti?

– Mes su vyru (Andis Petersons – Latvijos vokalo pedagogų asociacijos narys) dirbame akademiniu lygiu ir su visais balsais. Tiesa, aš pati operoje dainavau mecosopranu (šypsosi). Žmonių balsai labai įvairūs. Pavyzdžiui, klasikinis soprano suskirstymas yra toks: lyrinis koloratūrinis, dramatinis koloratūrinis, lyrinis, spinto, lyrinis dramatinis, dramatinis, heavy dramatinis. Šie balso tipai, nors yra sopranai, vis dėlto skirtingi, turi tik jiems būdingus tembrus. O kadangi kiekvienas dainininkas turi savitą balsą, tai pamokoje tikrai negresia monotonija (juokiasi). Jei rimtai, kaskart atsižvelgiu į dainininko asmenybę, jo reakciją į pastabas, galimybes, kūrybinę potenciją. Didžiausią dėmesį skiriu individualiam darbui, nes tik individualios dainininko savybės suteikia balsui savitą, nepakartojamą spalvą – tembrą.

Taip, dirbti su žmogaus balsu labai įdomu. Pasitaiko įvairių atlikėjo reakcijų, ieškant natūralaus balso skambėjimo. Ir kokia apima palaima, kai atskleidi ir parodai dainininkui jo tikrąjį balsą, sustiprini gebėjimus, apie kuriuos jis net nenumanė. Pats dainininkas taip pat turėtų nebijoti pažinti save, savo balso galimybes.

Abejoti ir ieškoti

– Kas sunkiausia jūsų darbe?

– Sunkiausia, kai dainininkas nepajudinamas – turi klaidingus įsitikinimus, bet neturi talento abejoti ir ieškoti. Tuomet jis pats iš savęs atima galimybę keistis, pažinti, augti – kurti savo balsą ir kurti balsu.

– Ką manote apie balso keitimą, kai mecosopranai tampa sopranais, baritonai – tenorais?

– Dainininkai gali keisti balsą – juk jis yra gyvas. Kartais tokio pakeitimo labai reikia, nes, bėgant metams balsas natūraliai, su kiek-viena nauja atlikta partija vystosi, bręsta. Paprastai mecosoprano perėjimas į sopraną pavyksta. Blogiau, kai baritonai (o tokių pažįstu) gali tapti puikiais tenorais (šis balsas retas, tenorų visada trūksta), bet dainuoja baritono partijas… Dažniausiai balsas keičiamas po pirmųjų studijų. Vis dėlto dainininkui tai yra sunkus, dažnai ilgai trunkantis procesas, kuris sukelia įvairių emocijų ir net aistrų. Atsiranda naujų problemų, ir gerai, jei balsas yra tas, į kurį atlikėjui reikia „persiversti“ – tada jį pakeisti pasiseks.

– Patarkite – į ką mūsų dainininkams pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį?

– Manau, kad operos dainininkai pirmiausia turi būti dėmesingi vienas kitam, bendrauti su įvairių sričių menininkais – tai suteikia impulsą kūrybai ir praplečia akiratį. Baltijos šalių dainininkus iš arčiau pažįstu septinti metai, nes reziduoju Latvijos J.Vituolo muzikos akademijoje. Turite labai gerų balsų, bet dainininkai neįvaldę dainavimo technikos, jiems trūksta užsienio kalbų žinių, muzikinių stilių išmanymo. Svarbu, kad, pvz., mokantis G.Bizet operos „Carmen“, konsultuotų ne lietuvis, kalbantis prancūziškai, bet tikras prancūzas. Kitu atveju dainuojant girdime lietuviškai prancūzišką akcentą. Analogiškai ir su kitomis kalbomis – vokiečių, italų… Taip pat rekomenduočiau dainininkams įrašinėti savo pasirodymus scenoje – tik taip įmanoma stebėti save iš šono, o tai labai naudinga.

Komentarai

Komentarai

Loreta Ramelienė

Su vokalo pedagoge B.Mark-lund susitikau trečiąsyk. Ji iš karto padarė didžiulį įspūdį. Tokių meistriškumo pamokų, kokias ji veda, mums labai reikia – užsidainuojame, savęs ir nebegirdime, ir nebekritikuojame. Profesorė atstovauja italų dainavimo mokyklai, kuri, manau, pati teisingiausia ir tiksliausia. Meistriškumo pamokoms rinkausi kūrinius, kurie arčiausiai prie širdies ir tinka mano balso tipui – dramatiniam sopranui. Iki susitikimo su profesore savo balso galimybes buvau įspraudusi į rėmus ir jau po pirmojo užsiėmimo supratau, kad galiu daug daugiau. Jos pratimai be galo patogūs dainininkui, ji puikiai perpranta ir panaudoja balso struktūrą. Pati nustebau, kai atlikdama vieną pratimą padainavau III oktavos fa, kai paprastai padainuodavau iki III oktavos do ir galvodavau, kad tai mano balso riba. B.Marklund suteikė labai daug pasitikėjimo dainuojant aukštas natas. Mano atliekami kūriniai dramatiški, skambėjo tamsiai. Pakako poros pastabų, kad balsas suskambėtų visai kitaip – šviesiau. Esu be galo dėkinga likimui už pažintį su profesore, norėčiau susitikti dar ir dar kartą.

Svetlana Konstantinova

Pradėjusi operos solistės karjerą dainavau mecosopranu, o kai įstojau į solinio dainavimo magistrantūrą pas prof. Vladimirą Prudnikovą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis pasakė, kad esu dramatinis sopranas. B.Marklund tai patvirtino. Profesorė tęsia geriausias Vakarų Europos dainavimo mokyklos tradicijas, kai akcentuojamas balso natūralumas, prigimtinės jo spalvos – tembras. Mano balsas daugiau tinkamas veristiniams kūriniams. B.Marklund darbo metodai – kaip ir visų gerų vokalo pedagogų, tiesą sakant, jie panašūs. Tie žmonės žino, kokie registrai dainuojami šviesiai, kurie „apvalinami“, labai daug dirba su operos dainininko dikcija, atsižvelgia į kiekvienos kalbos, kuria atliekamas kūrinys, ypatumus, į tai, kad balso registras skambėtų lygiai ir pan. B.Marklund pastabos man labai padėjo „grįžti“ į natūralų tembrą ir, tikiuosi, kad dabar Didonės partiją atliksiu geriau. Norėčiau ir ateityje konsultuotis, palaikyti kūrybinius ryšius. Ji pasiūlė atvažiuoti į Norvegiją, nes nori supažindinti su vienu savo agentu, kuris dirba Vokietijoje. Mat mano balsas ypač tinkamas R.Wagneriui dainuoti. Beje, mūsų kitas susitikimas turėtų įvykti jau šį rudenį. Skeptiškai nusiteikusiems dėl meistriškumo pamokų atsakyčiau, kad asmeniškai su tokiu profesionalu stengiuosi išnaudoti kiekvieną minutę. Kartais net vienas žodis padeda ištaisyti dideles klaidas ir padaryti didžiulę pažangą.

Rita Petrauskaitė

Kai su B.Marklund pirmą kartą susitikau pernai pavasarį Klaipėdoje, dainavau porą arijų, kurias parengiau savarankiškai. O šįkart atlikau dar dvi, paruoštas su įvairiais dirigentais, vokalo pedagogais. Todėl norėjau sužinoti profesorės nuomonę ir išgirsti patarimus. Buvo netikėtų atradimų – ji labai gerai viską mato, girdi ir greitai perpranta žmones, yra labai gera psichologė, todėl jos patarimai ypač naudingi. B.Marklund meistriškumo pamokose labai gerai jaučiuosi, jos pastabos atpalaiduoja. Padainuoju III oktavos mi, tačiau atlikdama jos pratimus padainavau III oktavos sol. Iš pradžių, per pirmąjį susitikimą, šiek tiek drovėjausi, o šį kartą net atsirado sportinis interesas „užlipti“ aukščiau – kiekgi pasieksiu su savo sopranu? Padirbėjus su profesore, man tapo lengviau dainuoti ir valdyti balso aparatą – protingai valdyti, suprasti, ką darau. Manau, kad gyvenime reikia visada priimti staigmenas. Ši pedagogė – didžiulė staigmena. Meistriškumo pamoka – ne pasilinksminimas. Profesorė nurodo kryptį, o tam, kad judėtum ta kryptimi, atliktum, ką ji uždavė, turi kasdien daug ir intensyviai dirbti. Nors daug dalykų, ką ji pasakė, žinojau, bet… Ji atrakino rakteliu, tarsi įdavė dainavimo formulę.

Tiltai, jungiantys ne tik šalis

Tiltai, jungiantys ne tik šalis

 

Klaipėdos koncertų salėje (KKS) liepos 16-ąją vyko koncertas „Muzikinis tiltas Bostonas – Klaipėda“ – ketvirtasis iš septynių vasaros koncertų ciklo „Nuo Joninių iki Žolinės“, numatyto KKS parko estradoje.

Laima Sugintienė

Jame su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) griežė skirtingų kontinentų, mokyklų, patirčių bei skirtingo amžiaus solistai smuikininkai: Maskvos konservatorijos legendinio Davido Oistracho klasę baigę, laureatų vardus tarptautiniuose konkursuose pelnę sutuoktiniai iš Bostono (JAV) Dana Pomerancaitė-Mazurkevich ir Yuri Mazurkevich, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipėdos universiteto docentas, uostamiesčio S.Šimkaus konservatorijos pedagogas, Raimundo Katiliaus ir Marko Lubotsky’o auklėtinis Martynas Švėgžda von Bekkeris bei trys jaunosios smuikininkės – Lea Danie Pinson iš Izraelio Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos, Monika Buinevičiūtė, klaipėdietė, E.Balsio menų gimnazijos absolventė, dabar studijuojanti Vienos universitete, ir Skaistė Dikšaitytė iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos.

Scenoje – mokytojai ir mokiniai

Visus juos – tokius skirtingus – suvedė vieno žmogaus iniciatyva, iš kurios radosi puikus dalykas, pasibaigęs koncertu. Tas žmogus klaipėdiečiams jau gerai pažįstamas, čia vis dažniau sutinkamas jau ne tik kaip atlikėjas, o pastaruoju metu – ir kaip pedagogas. Jis žinomas ir kaip organizatorius – prieš keletą metų būtent uostamiestį pasirinkęs vienam iš savo rengiamų festivalių „Alternatyva“. Simboliškas pavadinimas, tinkantis ir kupino pačių netikėčiausių idėjų menininko pažiūroms nusakyti. Tas žmogus – M.Švėgžda von Bekkeris.

O naujosios idėjos ištakos ne tokios ir tolimos: prieš porą metų, gavęs Fulbrighto stipendiją, metus iki 2010 m. birželio muzikas gyveno JAV ir dirbo abiejų smuiko profesorių asistentu Bostono universitete. Ši patirtis paskatino mintį imtis organizuoti tarptautinę smuiko virtuozų meistriškumo klasę. O Klaipėdoje jis jau antrąkart rado savo idėjų palaikymą, puikią komandą, kuri padėjo realizuoti iš pirmo žvilgsnio tokį nerealų sumanymą.

Taigi koncerte soliavo kursų guru ir virtuozų meistriškumo klasės – konkurso laureatės (aukščiau išvardytos pagal laimėtas vietas).

Tarp šių tokių skirtingų solistų (man visada labai gražu ir prasminga, kai scenoje drauge muzikuoja mokytojas ir mokinys) yra ir dar viena sąsaja: D.Pomerancaitė-Mazurkevich yra žymiausios XX a. Lietuvos smuikininkės Elenos Strazdaitės-Bekerienės mokinė, o Martynas – jos vaikaitis. E.Strazdaitės-Bekerienės gimimo 100-mečiui paminėti kitą dieną sostinėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, vyko koncertas „Vilniaus smuiko legendos“ (skambėjo ir dalis klaipėdiečiams girdėtos programos).

Tačiau šįsyk – ne tiek apie patį koncertą. (Jei ne išvakarėse klausyta repeticija, apie koncerto kokybę leisčiau sau ir vieną kitą komentarą. Antra vertus, po Dariaus Stabinsko parengtos barokinės programos kitokio baroko – mažiau stilingo ir preciziško – nebeįsivaizduoju. Panašiai kaip ir Muzikinio teatro „Didonės ir Enėjaus“ – po jo madrigalinių operų.) Šįkart – apie idėjas ir palaikymą, apie tiltus. Ir ne tik tarp šalių ir universitetų, bet ir tarp žmonių – mokytojų ir mokinių, močiučių ir anūkų. Tiltus tarp idėjų ir jų įkūnijimo. Visa tai kažkaip jautriai gražu ir prasminga. Nuoširdu.

Paįvairino šiuolaikinis opusas

Klausėmės koncertų vienam, dviem ir trims smuikams su orkestru. Trys koncertai – J.S.Bacho Koncertas smuikui ir orkestrui a-moll, BWV 1041i, J.-M.Leclairo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1 d-moll, op. 7 ir A.Vivaldi Koncertas 3 smuikams ir orkestrui F-dur, RV 551 – tai tiesiog enciklopediniai, iki skausmo pažįstami (mažiau žinomas J.Leclairo – prancūzų smuiko mokyklos pradininko, įtvirtinusio naujas smuiko griežimo technikas – dvigubus trelius, kairės rankos tremolo, grojimą aukštose pozicijose ir kt. – opusas) skirtingų šalių amžininkų (Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos) barokinės smuiko literatūros pavyzdžiai.

Koncerto pradžioje laureatės pagriežė po dalį J.S.Bacho koncerto: pirmoji į sceną užtikrintai žengė pirmosios vietos laimėtoja L.D.Pinson, kiek romantine maniera atlikusi Allegro dalį. Brandžiu muzikos suvokimu išsiskyrė antrąją dalį Andante grojusi jauniausia solistė S.Dikšaitytė. Profesionaliai su orkestru „bendradarbiavo“ M.Buinevičiūtė, griežusi finalą Allegro assai, kuriame žavingai „narstė“ gausiai ornamentuotą partiją.

Didžiausia našta teko idėjos autoriui M.Švėgždai von Bekkeriui, griežusiam ir solo (J.-M.Leclairo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1 d-moll, op. 7), ir duetu su Y.Mazurkevich (A.Malcolmo Koncertas 2 smuikams ir orkestrui, op. 77), ir trigubame koncerte.

Išskirčiau stipraus emocinio krūvio A.Malcolmo kūrinį. Tai praėjusio amžiaus britų kompozitorius, žymus simfonistas, daugybės muzikos kino filmams (už vieną jų – „Tiltas per Kvai upę“ jis apdovanotas „Oskaru“), daugelio koncertų patiems įvairiausiems instrumentams (tarp jų – gitarai, lūpinei armonikėlei), dažnai parašytų specialiai konkrečiam atlikėjui, autorius. Ne išimtis ir jo Koncertas 2 smuikams ir orkestrui, op. 77, 1962 m. parašytas smuiko legendos Yehudi Menuhino užsakymu sau ir savo mokiniui Alberto Lysy. Tais pačiais metais kūrinys pirmą kartą ir atliktas, diriguojant pačiam autoriui. Šalia simfoninių opusų tai ne tik vienas populiariausių brito kūrinių. Ir ne tik jo kūrybos atžvilgiu, bet ir šiuolaikinėje smuiko literatūroje apskritai. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad būdamas gana konservatyvus, ne kartą išsakęs H.Berliozo ir J.Sibeliaus inspiracijas, jis liko ištikimas tonaliai muzikai, palikdamas modernias technikas nuošalyje.

Šiame kūrinyje nemažas svoris – tai toli gražu ne akompanimento funkcija – teko orkestrui, kuris jį solidžiai atlaikė.

Iniciatyva – vadovo rankose

Bene labiausiai trikdė orkestro ir solistų balansas: akivaizdi skirtinga solistų patirtis ir instrumentų kokybė diktuotų jautresnį santykį su kiekvienu solistu. (Štai D.Pomerancaitė-Mazurkevich griežia XVIII a. vidurio smuiku – to paties laikmečio, kaip ir atliekama muzika. Instrumentas pagamintas vieno iš dešimties žymios italų smuiko meistrų šeimos atstovo Nicolo Gagliano. Jis garsėjo sugebėjimu ne tik gaminti puikius instrumentus, bet ir meistriškai juos imituoti – ne veltui jo dirbiniai dažnai buvo priskiriami pačiam Stradivarijui.) Antra vertus, kai kuriuose epizoduose (pvz., tuttiniuose) galėjo „atsitraukti“ ir solistai. Galbūt repetuojant buvo orientuojamasi į lauko sąlygas ir tikimasi įgarsinimo?

Nusitrynusi riba tarp tempų (o juk kontrastas – vienas ryškesnių koncerto žanro bruožų), o ir jie atrodė keistoki (klausydamasi J-M.Leclairo suabejojau, ar tai Menuetas, kaip ir ne visai tokį esame įpratę girdėti Vivace – Presto A.Malcolmo kūrinyje ir kt.).

Barokiniuose koncertuose reikšmingą basso continuo partiją stilingai atliko Vitalijus Neugasimovas.

Viso koncerto metu iniciatyvą patikimai savo rankose laikė orkestro vadovas M.Bačkus, ne tik jautriai mezgęs dialogus su solistais, bet ir energetiškai „tempęs“ atostogų nuojautai pasidavusį orkestrą bei „kurstęs“ tokius skirtingus, tačiau ir panašius – kiek anemiškus – solistus.

Palinkėjimai

Sveikindama visus, tiesusius tiltus, linkiu prasmingos tiltų tąsos su baigiamuoju koncertu – pafantazuokim – galbūt puikioje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje – ten, kur ir vyko meistriškumo pamokos.

Įsivaizduoju, kad KKS vasaros koncertų ciklas su medžių ošimu ir paukščių trelėmis orientuotas, rinkos terminais kalbant, į kitą klausytojų segmentą. Dabar, dar ir pabijojus galimų gamtos trikdžių, todėl koncertą perkėlus į salę, joje diskomfortą jautėme visi: ir tie, kurie galbūt nulipę nuo dviračio ir skleisdami įvairiausius „aromatus“ ar su ikimokyklinio amžiaus vaikais ketino kur nuošalyje už medžio pasimėgauti klasikine muzika vos ne kaip fonu, ir tie, kuriems entuziastingi pastarųjų plojimai tarp kūrinio dalių bei vaikų krykštavimas trukdė susikaupti, atsidėti atidžiam muzikos klausymui.

Kaligrafiška tapybos gamta

Kaligrafiška tapybos gamta

Goda Giedraitytė

„Klaipėdos galerijoje“ birželio 30 – liepos 27 dienomis veikė kretingiškės grafikės, žinomos kaligrafijos meistrės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės tapybos paroda „AuGam“.

Ekspresyviai lengvoje, moteriškai elegantiškoje, vasariškai svaigioje parodoje buvo eksponuojama beveik dvi dešimtys naujausių autorės tapybos darbų. Tiesa, kaip ir reikėjo tikėtis, tapyba skendo grafikos glėbyje. Neretai net sunku buvo įžvelgti takoskyrą. Vos keliuose paveiksluose buvo galima pajusti „apnuogintos“ tapybos sultis. Kituose dominavo piešinys, linijos grakštumas, skaidrus koloritas („Trys bangos“, „Dvi jėgos“, „Keturi metų laikai“, „Nakties karalienė“ ir kt.). Net ir technologiškai jie artimi grafikai – tapyta dažniausiai ant popieriaus, didžioji dalis darbų tvarkingai pasportuoti.

Tačiau grafikos injekcija intriguoja, nes, be stilistinio braižo, ji įsiskverbia ir į kūrinio turinį – perkeliamas grafikai būdingas vaizdo daugiaplaniškumas, asociatyvumas, personifikuota gamtos būtis bei Rytų dailei charakteringa taškinė perspektyva, ištrinanti aiškias laiko ir erdvės ribas. Horizontas tik švelniai nuvilnija fone, neretai visa subtiliai įpindamas į šio krašto žmogui jautrią vandens žydrynę.

L.Kuklienės kūriniai pilni gyvybės. Bręstantys ar jau prisirpę pavasario ir vasaros sodai bei pievos atveria jaukų gamtos pasaulį: itin mėgstamas žolynų, smilgų motyvas, putlios gėlių galvos ar prisirpusių uogų kekės. Išskirtinis dėmesys skiriamas medžiui, kuris įrišamas kaip „Dovanėlė“, tampa paukščių namais („Medžių alėja“) ar tiesiog brangiu tėviškės sodu („Medus“). Medžio, kaip ir laivo ar kiaušinio, motyvas jau ne vieneri metai keliauja L.Kuklienės paveikslų tiltu. Tai – savotiški amuletai, simboliniai ženklai, atskleidžiantys gilų autorės sąlytį su protėvių žeme ir gamta. Būtent per juos, kūriniuose atsisakius akivaizdaus figūratyvo, išreiškiama žmogaus pagarba jį supančiai aplinkai.

Tai liudija ir parodos pavadinimas, suponuojantis neatskiriamą žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį bei vienovės siekį. Ne veltui autorė pabrėžtinai išskyrė du pavadinimo skiemenis. Juk „Au“ periodinėje cheminių elementų lentelėje žymimas auksas. Regis, Lidija koduoja esminę pasaulio egzistencijos mintį, jog gamta yra mūsų auksas, kurį turime saugoti ir puoselėti, susiliedami į vieningą procesą – augimą.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 7 (193)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Lodzėje susitiko su partneriais

Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ atstovės Agnija Šeiko ir Goda Giedraitytė šiąvasar lankėsi Lodzės mieste Lenkijoje, kur susitiko su projekto „DNA: Development of New Art, Continuum 2011–2013“ partneriais.

Projektas vienija aštuonias Europos kultūrines organizacijas, veikiančias daugiausia scenos menų ir festivalių srityse: „New Web“ (Čekija), „Entre Scénen“ (Danija), „Schloss Bröllin“ (Vokietija), „L1“ (Vengrija), „Žuvies akis“ (Lietuva), „Chorea teatro asociacija“ (Lenkija), „A4“ (Slovakija), “Glej teatras“ (Slovėnija).

G.Giedraitytės teigimu, projekto „DNA“ misija – paremti naujus talentus, skatinti jų kūrybinę saviraišką ir pasidalijimą patirtimi, tarpkultūrines kompetencijas ir tarptautinį mobilumą, profesio-

nalų bendradarbiavimą su kolegomis ir žiūrovais visoje Europoje. Projektas orientuotas į scenos menų (teatras, šokis, performansas, gatvės menai ir eksperimentiniai projektai) plėtotę ir skirtas jauniesiems menininkams, kultūrinėms NVO (rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės) bei plačiajai visuomenei (festivaliai, viešas spektaklių pristatymas). Numatomi projekto rezultatai: 10 festivalių Prahoje, Budapešte, Klaipėdoje, Bratislavoje, Arhause, Lodzėje, Brioline, specia-

lus kūrybinių dirbtuvių festivalis Prahoje, aštuonios rezidencijos menininkams, du nauji teatro pastatymai – Liublijanoje ir Arhause bei apie 100 viešų spektaklių pristatymų partnerių šalyse.

Pirmojo susitikimo su partneriais metu Lodzėje buvo galutinai suderinta projekto programa ir jos įgyvendinimo tvarkaraštis, aptarti finansiniai partnerių įsipareigojimai, diskutuota apie projekto viešinimą ir informacijos sklaidą. Daug dėmesio skirta projekto rezidencijų programoms ir naujiems bendriems pastatymams. Menininkų grupė „Žuvies akis“, kaip tinklo partneris, įsipareigojusi surengti tarptautinį šiuolaikinių menų festivalį „Plartforma“ 2011 ir 2012 m. bei Lietuvos mastu skleisti informaciją menininkams apie projekto partnerių veiklas – rezidencijas, kūrybines dirbtuves, seminarus ir pan.

Bendra projekto suma 2011–2013 m. – maždaug 400 tūkst. eurų, iš kurių 200 tūkst. gauti iš ES Kultūros programos, beveik 120 tūkst. skyrė „New Web“ (pagrindinis projekto vykdytojas), o likusius skirtingomis sumomis – septyni partneriai.

Naujasis DNA projektas tęsia pilotinio projekto, įgyvendinto 2009–2010 m. ir idėjas.

„Realūs bendradarbiavimo rezultatai pasijus jau šių metu „Plartformoje“, vyksiančioje rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis, nes festivalyje pristatysime keturis DNA tinklo partnerių projektus – du iš Vengrijos, po vieną iš Slovėnijos ir Čekijos. Be to, visi partneriai atvyks į šių metų „Plartformą“ kaip kviestiniai svečiai. Po festivalio vyks antrasis partnerių susitikimas – jau mūsų mieste“, – patikslino G.Giedraitytė.

Važiuos tapyti Tolminkiemin

Kultūros rėmimo fondas skyrė finansavimą Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus organizuojamam tęstiniam trejų metų projektui „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“. Pirmas projekto etapas – 10 dienų tapybos pleneras – prasidės jau šiemet rugpjūčio 15-ąją Tolminkiemyje.

Siekdami paminėti ir aktualizuoti K.Donelaičio jubiliejinius metus, LDS Klaipėdos skyriaus kūrėjai organizuoja bendrą Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkų plenerą Tolminkiemyje (dabar – Čystyje prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija). Plenere dalyvaus 9 dailininkai – klaipėdiečiai Virginijus Viningas, Simas Žaltauskas, Dalia Skridailaitė, Romanas Borisovas, Arūnas Mėčius, Algirdas Vadoklis ir kaliningradiečiai Sergisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas.

„Dailininko kūrybai didelę įtaką turi darbo vieta, jos istorinė praeitis. Erdvė kuria nuotaiką, sąsajas, asociacijas, pasufleruoja kompoziciją ir kokias naudoti spalvas. Būtent todėl projektui pasirinkome Tolminkiemį, kuriame K.Donelaitis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Menininkai, vaikščiodami prieš kelis šimtmečius garsaus kūrėjo pramintais keliais, gyvendami ir tapydami erdvėje, kurioje kūrė K.Donelaitis, galės iš savo laik-

mečio pažvelgti į praeitį, interpretuoti lietuvių literatūros pradininko tekstus bei jo gyvenimą, iš šiuolaikinio žmogaus pozicijų prisiliesti prie senosios kultūros ir ją pavaizduoti drobėje“, – mano projekto vadovė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė.

Anot organizatorių, artėjančios K.Donelaičio 300 metų gimimo metinės (2014) – pati tinkamiausia proga iš naujo įvertinti ypač nusipelniusio Lietuvos kultūrai rašytojo kūrybą, gyvenimą, atrasti naujų, šiuolaikinių interpretacijų, dailės išraiškos priemonėmis priminti K.Donelaičio aktualumą, istorinę reikšmę Lietuvos visuomenei, Kaliningrado srities bendruomenę paskatinti saugoti kultūrinį paveldą.

Klaipėdos krašto vizualiojo meno meistrams paminėti K.Donelaičio jubiliejų svarbu, nes jis savo kūryboje įamžino lietuvininkų gyvenimo būdą, mentalitetą, pasaulėžiūrą. Be šio palikimo mes nedaug žinotume apie Klaipėdos kraštą ir jo senovės gyventojus. K.Donelaičio kūryba taps iššūkiu ir įkvėpimo erdve dailininkų vaizduotei.

Į Kintus – kurti iš metalo

Rugpjūčio 1–12 dienomis Kintuose rengiama profesionalaus meno laboratorija „Pamario ženklai“.

Vydūno kultūros centre ji šiemet vyks jau devintąjį kartą. Kaip pasakojo šio centro direktorė Rita Tarvydienė, pakviesti tik penki dailininkai, nes šiemet vyksta Vydūno kultūros centro pastatų rekonstrukcija ir kapitalinis remontas. „Pusę teritorijos ir patalpų esame atidavę statybininkams, – sakė ji. – Bet tikimės, kad ir suspaustoje erdvėje pavyks tradiciją išlaikyti.“

Į Kintus kurti iš metalo ir emalio susiruošė dailininkai Saulius Bertulis, Neringa Poškutė ir Aurimas Anusas iš Klaipėdos, taip pat plungiškė Beata Zdramytė. Prie jų prisijungs kintiškė Aušra Mačiulaitienė. Visi jie – dailiosios metalo plastikos specialistai. Laboratorijai vadovaus irgi šios srities žinovas Romas Tarvydas, prieš devynerius metus inicijavęs dailininkų kūrybinį sambūrį Kintuose. Per tą laiką Vydūno kultūros centre jau sukaupta nemaža metalo plastikos kūrinių kolekcija, joje – žinomų Lietuvos ir užsienio menininkų darbai, kurių idėjos gimė Kintų meno laboratorijoje „Pamario ženklai“. Kolekcijos parodos jau pabuvojo Klaipėdoje ir Vilniuje, net Ispanijoje.

Šių metų menininkų kūrybinė laboratorija Kintuose skiriama Šilutės 500 metų jubiliejui ir įsilies į Šilutės – Lietuvos kultūros sostinės – renginių programą. „Šiemet laboratorijos tema – „Tiltai“ – mūsų krašto gamtos ir technikos simbolis bei kaip sąsaja tarp dabarties ir praeities, įvykių, žmonių“, – paaiškino R.Tarvydienė. Ji džiaugėsi, kad prie dailininkų prisijungs ir klaipėdiečio Lino Švirino vadovaujama studija „Grock“, laboratorijos metu parengsianti koncertinį pasirodymą su Kintų jaunimu.

Parengė Rita Bočiulytė

15-oji Th.Manno festivalio vasara

15-oji Th.Manno festivalio vasara

 

 

Liepos 9–17 dienomis Nidoje vyko XV tarptautinis Thomo Manno menų festivalis, savo muzikos, žodžio, dailės bei kino programose šiemet gvildenęs daugiakultūrės ir daugiatautės Europos idėjas

Vytautė Markeliūnienė

Atsivertę festivalio katalogą, pirmiausia stabtelime prie Nobelio premijos laureato rašytojo Thomo Manno minties: „Patogu ir hedonistiška stoti prieš dvasią kovojančios prigimties pusėn, kuri ir šiaip visados yra stipresnioji. Paprasčiausias kilniadvasiškumas ir truputis žmogiško pareigos jausmo turėtų mus versti saugoti ir kurstyti šioje žemėje silpną dvasios liepsnelę, kad ji nors šiek tiek smarkiau šviestų ir šildytų“.

Nepaisant skirtingų laikmečių

Tokio tad paakinimo pastūmėti leidomės į šiek tiek daugiau nei savaitės menų sambūvio kelionę. Ir nors joje tiesiogiai Th.Manno kūrybos ar minčių ataidų girdėjome ne tiek daug, dažnas festivalio renginys savais raiškos būdais tebeplėtojo, kaip ir anksčiau, sąsajas su rašytojo kūryba bei asmenybe.

Beje, 15-asis festivalis buvo pavadintas „Gimtoji Europa“, siekiant pagerbti dar vieną Nobelio literatūros premijos laureatą Czesławą Miłoszą, kurio gimimo šimtmetį šįmet minime. 1959 m. Paryžiuje pasirodžiusi jo knyga „Gimtoji Europa“ (Lietuvoje išleista 2003 m.) padiktavo ir skirtingų festivalio potemių polifoniją: europietiškumo žymės ar politinė emigracija ir menininko laikysena, praeities kultūros kraštovaizdžių panoramos ar Rytų ir Vakarų Europos erdvės šaltojo karo metais, gimtinė kaip menininko atspara ir kūrybos šaltinis ar tremtys ir sugrįžimai etc. Iš tikrųjų Manną ir Miłoszą supo skirtingų laikų erdvė su savomis patirtimis, tačiau festivalio metu įtaigiai mezgėsi abiejų europietiško humanizmo matmens dialogas. Pasak Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkės, istorikės habil. dr. Ruth Leiserowitz, „Miłoszas pasirodė esąs europietis tais laikais, kai tokių prisipažinimų niekam nereikėjo. Būtent tai – nepaisant skirtingų laikmečių – ir sieja jį su didžia asmenybe, kurios vardu pavadintas mūsų festivalis, su žmogumi, kuris kitapus Atlanto negalėjo ir nenorėjo išsižadėti savo gimtojo žemyno“.

Renginių ir partnerių pagausėjo

Devynias festivalio dienas šįmet įprasmino penki žodžio programos renginiai, vykę Th.Manno vasarnamio terasoje, trys kino naktys prie švyturio, dvi parodos Neringos istorijos muziejuje, V. ir K.Mizgirių menininkų namuose bei videoperformansas Nidos meno kolonijoje. Aštuonis festivalio vakarus lydėjo koncertai Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Tai tik statistika, betgi ji liudija apie besiplečiančią apimtį – pagausėjo ne tik įprastų renginių, bet ir prisidėjo naujas partneris – Nidos meno kolonija. Be to, po ilgos pertraukos viename koncertų vėl išgirdome orkestrą (kurį laiką apsiribota tik kameriniais ansambliais).

Aktyvesnė festivalio įvykių dinamika kartais gali atrodyti rizikinga, ypač turint galvoje kurorto atmosferą ir masinančius kitus jos malonumus. Vis dėlto XV Th.Manno festivalyje patirta, jog gausiai renginius lankiusi publika mielai rinkosi kultūrinius išgyvenimus, kurie tam tikromis dienomis prasidėdavo jau nuo 16 val. (žodžio popiečių laikas), tęsdavosi parodų atidarymuose ar koncertuose (kurių pradžia – 20 val.), o pasibaigdavo kino naktyse prie švyturio (čia paskutiniai seansai prasidėdavo maždaug 1 val.).

Akcentai – atmintis ir kraštovaizdis

Kokie gi buvo įprasti festivalio akcentai? Ko gero, jie susitelktų į dvi grupes: skirti Th.Mannui prisiminti bei susiję su Nidos, Kuršių nerijos istorija, kraštovaizdžiu.

Kaip ir kasmet pažymėta liepos 16-oji, Th.Manno bičiulių diena (1930 m., kaip tik minimą dieną Mannas su šeima peržengė naujojo vasarnamio slenkstį), kurios popietę iš Miuncheno atvykęs Dieteris Straussas pristatė savo neseniai pasirodžiusią knygą „Jau tie Mannai. Apie reikšmingiausios vokiečių rašytojų šeimos emigracijos praeitį“. Kadangi tai buvo paskutinė festivalio diena, užsibaigianti koncertu, joje skambėjo rašytojo amžininko, gimusio tais pačiais metais, M.K.Čiurlionio Styginių kvartetas, po jo – dažną festivalį lydėjusi J.S.Bacho muzika, konkrečiau – iškilminga bažnytinė kantata „Aš daug kentėjau, daug vargau“, sutelkusi didžiulį atlikėjų būrį.

Beje, Th.Mannas ir muzika – tai bemaž neišsenkanti tema. Tai paliudija ir paties rašytojo žodžiai: „Galėčiau sudaryti nedidelį katalogą knygų apie muziką ir muzikus, kuriuos atidžiai „su pieštuku“ skaičiau“. Tarp tokių būtų ir kompozitorius Gustavas Mahleris, kurio 100-ąsias mirties metines, kaip ir Čiurlionio, šįmet minime. Dera priminti, jog devyniems mėnesiams likus iki Mahlerio mirties Mannas Miunchene klausėsi šio kompozitoriaus Aštuntosios simfonijos premjeros, o padėkodamas kartu su laišku kompozitoriui atsiuntė savo naujausią knygą „Karališkoji didenybė“. Knygos pradžioje įrašė šiuos žodžius: „Žmogui, kuriame įsikūnijo mūsų laikmečio rimčiausia ir švenčiausia meninė valia“. Žinoma, kad vėliau Mahleris tapo ir jo apysakos „Mirtis Venecijoje“ pagrindinio herojaus prototipu, kai kuriuos šio kompozitoriaus kūrybos aspektus Mannas panaudojo ir kurdamas Adriano Leverkühno portretą romane „Daktaras Faustas“.

Ataidėjo su muzika

G.Mahlerio kūryba persmelkė net trijų šiųmečio festivalio koncertų programas – girdėjome Penktosios simfonijos Adagietto dalį, kurią pagriežė festivalyje debiutavęs Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Vakare, skirtame Čiurlionio ir Mahlerio kūrybai, skambėjo pastarojo dainos, specialiai festivaliui parengtos dainininkės Astos Krikščiūnaitės ir pianistės Audronės Kisieliūtės. Išgirdome ir šio kompozitoriaus jaunystės opusą – Fortepijoninį kvartetą, kurį interpretavo festivalyje susibūręs ansamblis: pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkas iš Austrijos Gernotas Winischhoferis, altininkė Eglė Karžinauskaitė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas.

Tam tikrų ryšių galėtume rasti taip pat ir Manno bei Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos patirtyse. Nors abu formavosi visiškai skirtingoje aplinkoje ir kultūroje, amžių sandūros tendencijos sąlygojo kai kurias kūrybos paraleles – štai kad ir polinkį į konstruktyvumą ar siekį vienai meno rūšiai taikyti kitų menų principus. Tad Čiurlionio muzika šįmet ataidėjo keliuose koncertuose ir įvairiais žanrais: skambėjo jo fortepijoniniai opusai (atliko pianistas Daumantas Kirilauskas), aukščiau minėtas Kvartetas, interpretuotas Kauno kvarteto bei chorinės kompozicijos – liaudies dainų išdailos, originalios dainos (žodžiai Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ) bei fuga Kyrie pagal religinį tekstą. Chorinės muzikos programą parengė kamerinis choras „Aidija“, Th.Manno festivalyje dalyvaujantis jau 14-ąjį kartą. Fortepijoninių Čiurlionio kompozicijų išgirdome ir vienoje žodžio popiečių, kur jas, įterpdamas savo poezijos, skambino prof. Vytautas Landsbergis. Čiurlionio atminimo matmenį praplėtė ir festivalio užsakyto kūrinio premjera – Osvaldo Balakausko „Čiurlionio metai“ fortepijonui ir styginių orkestrui.

Atsiskleidė dailės programoje

Kita aukščiau minėta įprastų festivalio akcentų grupė, susijusi su Kuršių nerijos, Nidos praeitimi, labiausiai atsiskleidė dailės programoje.

Tai Neringos istorijos muziejuje eksponuota paroda „Tarp dangaus ir jūros. Kelionė laike ir erdvėje: Vokietija–Kuršių nerija–Kaunas–Nida“, palydėta paskaitos „Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje. XX a. I pusė.“ Išvydome ir dar vieną parodą – Mizgirių menininkų namuose festivalio metui įsikūrė Akvilės Zavišaitės (1962–1991) darbai „Tarp Vilniaus ir Sidnėjaus: po 20 metų“. Dailininkės kūrybos palikimo dalis sugrįžo į Nidą, kur ji praleido vaikystės ir jaunystės vasaras. Na, o šių dienų Nidos kultūrinį peizažą formuoja čia įsikūrusi Nidos meno kolonija, skleidžianti šiuolaikinės meno kalbos ir raiškos rezonansą. Paskutinę festivalio dieną jį vainikavo „Migruojančių meno akademijų“ projektas – 10 šalių studentų videoperformansas, praturtinęs festivalio programą ir dar viena papildoma diena, ir nauju dailės programos formatu.

Ir toks pat, ir kitoks

Vis dėlto Th.Manno festivalis, puoselėjantis tradicijas, kaskart išlieka ir toks pat, ir kitoks. Kitoks dėl to, kad kaskart programoje išvystame naujų dalyvių arba sugrįžtančių kitame amplua.

Šįmet pirmąkart čia viešėjo knygos „Nemunas – vienos upės istorija“ autorius Uwe Rada (Vokietija), prof. Irena Vaišvilaitė, parengusi pranešimą „Apie viltį“, poetas ir rašytojas Adamas Zagajewskis (Lenkija), savąją žodžio programą įvardijęs „Gimtoji Europa ir atskiras rašytojo balsas“. Festivalyje debiutavo ir austrų smuikininkas Gernotas Winischhoferis, dainininkas Mindaugas Zimkus. Muzikinėje programoje pirmąsyk skambėjo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) kūrybos valanda, o jo lietuvių liaudies dainų išdailos choro „Aidija“ dėka iš archyvo dokumento tapo koncertinėmis meninėmis formomis. Pastarojo koncerto programą parengė ir kompozitoriaus vaikaitis pianistas Jurgis Karnavičius, dainininkė Sigutė Stonytė, smuikininkė Rusnė Mataitytė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas. Pirmąkart ne tik festivalyje, bet ir Lietuvoje skambėjo autorinis austrų kompozitoriaus A.Brucknerio (1824–1896) koncertas, sudarytas iš motetų, originalių dainų ir Styginių kvarteto – už šią programą didžiausia padėka Kauno kvartetui ir chorui „Aidija“, vadovaujamam Romualdo Gražinio. Pirmąsyk viename koncerte susitiko ir du puikūs kameriniai ansambliai – Kauno kvartetas ir fotepijoninis trio „Kaskados“, priminę taurią kompozitorių J.Brahmso ir A.Dvořáko draugystę (buvo pagriežtas pirmojo Styginių kvartetas Nr.1 ir antrojo trio „Dumky“). Festivalyje debiutavo ir jauna muzikologė Aleksandra Pister, komentavusi trijų koncertų programą.

Pabaigai vėl pasitelkčiau Th.Manno mintį: „Tuomet patiriu, kad nėra nieko sena, kas kasdien iš naujo negimtų“. Tegu tai telieka kaip palinkėjimas, viltis ir šiam festivaliui, puoselėjančiam pastangą tęsti tradiciją ir kasmet gimti iš naujo..